TAUTIŠKOJI MINTIS
SAUSIO 13 – TĄ PRISIMENANT
Jau kelinti metai Lietuvą valdo mistinė jėga – laisvės troškimas. Ilgai vien širdyse kunkuliavę šaltinėliai veržiasi laisvėn, ilgo pašalo kaustyta sąmonė šyla, mintys veržiasi rūku, plaudamos pasamonės krantus, pajuntijauti gaivų troškimą, rodos lėktum paukščiu, klyktum žuvėdra savo širdies pavasarį. Mūsų dienos, ne kaip dienos, jei tik yra galimybė, puolame prie radijo, televizijos. Mitingų bangos viena po kitos ritasi Vilniaus, Kauno, visos Lietuvos aikštėmis, parkais, salėmis. Juose sklando gyva tautos dvasia, ilgų naujosios vergijos tamsumų nenumarintą. Nuotaika nenusakoma žodžiais, gyveni vien euforija, dvasinis skurdas, ilgus dešimtmečius kamavęs žmones suplyšta į gabalus, sustingę vienišos salos plaukioja erdvėje įnešdamos dar daugiau chaoso, ūkuose paskendusiai žemei. Kuriasi, iš naujo kuriasi pasaulis.
Nemeluosiu – vilties mažoka. Bet savo nuostatą parodyti reikia. Jaučiu devyngalvio slibino ugninį žvilgsnį iš rytų, jaučiu jo apsilpusių nagų konvulsingą galią,, jo jėgą. Nesigiriu – baisoka. Auga sūnūs. Dėl jų bijau. Bet dėl jų ir privalau. Prisimenu vaikystėje matytas beviltiškas partizanų kovas, žinau kad ir šiandien jie dar vadinami niekšišku vardu ir jį be sąžinės graužimo taria pati Lietuva. Prisimenu kaip man, pirmokei buvo baisu, kai prie mokyklos, raistuose šalia miško šaudėsi. Girdėjau riksmą, klaikų šauksmą vienišos mirties ir tą akimirką, kai negalėjau suprasti, kodėl mokytojas mus greit suvarė iš lauko ir susodino prie sienos. Juk reikėjo gelbėti žmogų, ten jis rėkė iš skausmo, o mes sėdėjom ir klausėmės. Ir dar kai ką prisimenu, bet tai jau ne taip skaudžiai vaiko sąmonėn įsirėžę vaizdai. Bėgant metams jie apibluko, nusitrynė.
Jaunystėje, kai likimas nuvedė į sostinę, prisimenu jausmus, kai studentai parduotuvėse ,,pagerbė” juodas sprangias bulkutes, vadinamas ,,chruščioviankas,” kai sieloje virptelėjo ypatingas plazdesys,,Nieko daugiau nenorėčiau, kad tik mano valdžia kalbėtų lietuviškai.” Visi mes tą nešiojom. Kaip sąvastį. Slaptą ir skaudžią.
Žmonių minios juodai apsupę Aukščiausiosios Tarybos rūmus, maloniai ir šiltai šviečiantys langai.. Balkone pasirodęs V. Landsbergis dėkoja, viltingai ramina. Jo kalba patriotiška, patili. O aikštę valdo tokia ramybė, jog rodos niekad niekur nebuvai, čia gimei, čia užaugai, esi savo vietoje, savam laike. Sukam ratus apie didžiulius pastatus, sutinkam daug draugų, pažįstamų iš Elektrėnų, iš Vilniaus, visi kažkokie keistai šilti, malonūs. Pasiklausai kalbų aikštėje, čia susispiečia tai vienas tai kitas būrelis. Daug kas daug ką žino. O valandos – lyg smėlis pro pirštus. Po dvylikos pradėjome dairytis su kuo parvažiavus. Dar po dviejų ratų aplink rūmus susirandame elektrėniečių, turinčių laisvų vietų. Sako, apie antrą valandą važiuosiantys, rytoj į darbą. Čia ramu. Neįtikėtinai ramu. Reikia namo.
O Vilniuje prie Aukščiausios Tarybos rūmų ir vėl tvyro keista ramybė. Minios žmonių, šypsenos, dainos , laužai, karšta arbata. Neries krantinėje sustatyti autobusai. Skaitau Šilutė, Plungė, Zarasai, Svėdasai, Alytus…Čia visa Lietuva. Ir dainos prie laužų. Vėlų vakarą ramybę sudrumsčia vienas labai įsimintinas momentas, palikęs ypač gilų įspūdį. Tuo metu mes gerai pažinojome kunigą Robertą Grygą, jis dirbo Kietaviškių parapijoje, buvo lankęsis Elektrėnų 3 – čioje vidurinėje mokykloje. Dabar jis po Aukščiausios Tarybos rūmų kupolu ėmėsi organizuoti mišias. Buvo išneštas stalas, apeigoms reikaligas šventas paveikslas. Mišių metu labai sujaudino suteikiamas visuotinis nuodėmių atleidimas, palaiminimas. Tai buvo ypatingas momentas, kai pajunti tikrą gilų išgyvenimą, suvokdamas ko čia esi ir kas galbūt tavęs laukia. Pajunti, kad tai ne romantika, ne dvasinis herojizmas, o reali grėsmė gyvybei. Nelengvas momentas. Bet nemačiau bėgančių namo, gal kažkiek sumažėjo,,odinių švarkų” ir ,,ledinių žvilgsnių” kurie nuolat švytravo minioje ir sukeldavo pašaipoką susierzinimą. Nustojo blykčioję fotoparatai. Minai, nuleidusi galvas, stovėjo sustingus, rami. .
Mišioms baigiantis vėl kilo šurmulys, pasigirdo kalbos apie bruzdėjimus kariniame miestelyje, po miestą važinėjo tanketės. Vidurnaktį, kai šaltis jau kaustė sąnarius buvo pranešta, kad naktis žada būti rami, karinėse bazėse viskas nurimo, visi nuėjo miegoti. Prie Mažvydižo bibliotekos ant laiptų prasidėjo jaunimo grupių koncertas. Ši jaunatviška banga vėl gražino ramybę, buvo nutarta važiuoti namo.
Pakeliui, netoli Rykantų ant bėgių stovėjo keleivinis traukinys, keliu šmirinėjo tanketės, žmonės , išvarginti nuovargio, susikaupę tylėjo. Tyla rodėsi kažkokia spengianti, juk palikome vaikus, jaunimą, jie ten linksmi dainuoja, šoka, o jeigu? Nelengvai išgyvenamos valandos. Prie pat Elektrėnų buvo pranešta, jog sekančią naktį autobusas į Vilnių nevyks, nes jau buvo sudarinėjami sąrašai kokie rajonai kokią naktį budės. Trakų rajonas turės budėti naktį į sausio 14 –tą, todėl jai reikia pasiruošti, pailsėti po dviejų neramių naktų.
Vakare į sausio 13 – tą atsigulėm anksčiau, jau reiškėsi pastarųjų naktų nuovargis, reikėjo pasiruošti sekančiam budėjimui. Užmirta giliai. Išgirdau sūnaus šauksmą,,Užėmė! Išjungė televiziją!” Daugiau nieko. Paskui pamačiau žmones baltais chalatais palinkusiais ties manimi, susirūpinusius savo vyro, sūnų akis. Didžioji kovotoja, kokia gėda!
Nauja vilties banga, ne, niekas ,išskyrus Vilniaus televiziją , neužimta, Aukščiausioji Taryba gyva, televizija, radijas gyvi, stotį perėmė Sitkūnai. Neilgas buvo džiaugsmas, suleisti vaistai veikė gerai. Miegojau.
Sekantį vakarą jaučiausi puikiai. Nevažiuoti į budėjimą negalėjom. Tik su vaikais atsisveikinant prieš akis šmėstelėjo juoda sunki akimirka. Pažvelgiau iš šalies. Jie jau dideli. Jų laukia gyvenimas. Geriau mes.
Prie Vykdomojo Komiteto stovėjo paruošti autobusai, šurmuliavo žmonės. Ir vėl tie patys. Kažkodėl sudaromi vykstančiųjų sąrašai, kažkodėl mus išlydi. Jaučiasi kažkas netikro, farsas, teatras. O gal tai buvo jo pradžia?
Vilniuje žmonių kaip niekad. Stovėjo barikados, ant jų iškabintos praeitos nakties aukų nuotraukos, aplink pasakojami šiurpios nakties įvykiai prie televizijos bokšto. Sutinkam pažįstamų vilniškių, jie ginkluoti savadarbiais sprogdikliais. Einame, nuleidę rankas. Ką atvežėme mes? Save? Juk nieko neturim, nieko nemokam, tik alpti, kai skauda. Bet greitai nuotaika pragiedrėja – žmonės neša sovietinius pasus, komjaunimo bilietus, smeigia ant sienos, mirguliuoja plakatai, šūkiai, daugelis jų juokingi. Pajuntu, jog turiu ginklą, – turiu neapykantą, turiu viltį.Prie sienos prisegta sovietinė dešra, dėl kurios tiek prastovėta eilėse, tiek žmogų žeminančių kortelių kaulams, kruopoms. Būsiu savimi. Aš čia irgi reikalinga. Mano sušalusios kojos, mano pašiurpusi nugara, mano nerami širdis ir dainuojanti siela.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
KOVO 11 – JI TAUTOS ATGIMIMO ŠVENTĖ
Negali žmogus nesidžiaugti, kai džiaugiasi širdis. Širdis džiaugiasi atėjusia laisve, širdis džiaugiasi atgimusia senolių dainuota daina. Jos viena be kitos negali. Tai ir skamba laisvoj Lietuvoj laisva daina.
Visą laisvės dieną praleidau namie truputį sirguliuodama, ir likau sužavėta Lietuvos televizijos transliuota programa.Visą dieną, apsirengusi nauju spalvingu rūbu, lingavusi džiugiu ritmu, o Vilniaus aikštėse įvairių vaikų ir jaunimo grupių balsais suskambusi lietuvių liaudies daina džiugino laisvo žmogaus širdį, tai argi galima nesidžiaugti?
Tikiu, kad kasdienius rūpesčius numetus, džiaugėsi visa tauta ir visą dieną dainavo kartu. Dar niekada negirdėjau tiek liaudiškų melodijų, atliekamų tokių jaunų žmonių, tarytum kėlėsi jauna Lietuva savoj kultūroj, numetusi jau ne tik rusiškumą, bet ir amerikoniškumą, raiškiai ir spalvingai suskambo ji sava melodija. Tikiuosi, ne vienai dienai,- vaikai atras savas šaknis, kaip jauni ąžuolėliai gers syvus iš savų šaknų.
Džiugu, kad greta gražaus jaunimo tokią dieną stojosi ir Elektrėnų kultūros centro folklorinio ansamblio kapelija ,,Runga” iškilią dieną sutikusi LTV laidoje,,Gero ūpo”, kaip viena iš šios laidos prizininkių, Elektrėnų vardą garsinanti jau ne tik Lietuvoje ir savo amžiumi atstovaujanti net tris kartas.
Didžiuojamės smuikininkais Stanislovu Prekeriu, Elvyra Vinickiene, į ,,Rungą atėjusiais iš Jurgio Gaižausko kapelos, bet nemažiau džiaugiamės ir jaunute smuikininke Gabija Blažonyte, verta savo mokytojos Rimos Gritienės mokine, gabia ir perspektyvia muzikante, džiaugiamės vidurinės kartos atstovais, muzikuojančiais dainininkais, Antano Bernatonio, žymaus Lietuvos etnokultūros darbuotojo mokiniu, vadovu Juozu Stabingiu.
Taigi, šiandien norisi pasidžiaugti. O rytoj – vėl darbo diena. Savo mielai kapelijai linkim kantrybės jos kasdienybėje ir naujų sėkmių muzikinėje veikloje. Sėkmės jums, mielieji.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė.
BIRŽELIO 14 – TOJI DIENA
Ar ką nors sako ši diena eiliniam žmogui? Visi dar žinome, – tai Gedulo ir vilties diena, tai tremtinių diena.
Bet akimirkai užsimerk ir įsivaizduok. Į tavo šiltus ir jaukius namus, kuriuos tu savo rankomis sukūrei, dirbai dieną ir naktį, auginai vaikus, vidury nakties įsiveržia ginkluoti žmonės, jus išveda, sodina mašinon, veža, sodina traukiniuosna ir dieną naktį veža į šiaurę. Be teismo, be nusikaltimo.
Paskui – varganas kraštas, kur tu kūrei gyvenimą vietos sąlygomis, kur buvai darbštumo ir doros pavyzdys. Bet tai jau paskui. O dabar tik įsivaizduok tą akimirką, kai jie įėjo į tavo namus.
Tu turi viską palikti, viską. Ilgai tavo namai stovės tušti, o jeigu sodyboje ir įsikurs kokie benamiai, tai jie yra benamiai, tokių visada yra, jie nieko čionai netvarkys, nemylės, nepuoselės ir tavo dailioji sodyba apaugs dilgėlėmis, karklynais, įgrius namo stogas, supus šulinys. Sakyk, ar gali tai suprasti?
Dabar visi, net tie, kurie tai patyrė, jau seniai viską visiems atleido. Tokia mano tauta. Darbščių, pareigingų, bet labai patiklių, atlaidžios, poetiškos sielos žmonių tauta, po svetimu jungu įpratus.
Kadais su kryžiuočių riteriais kovės, totorių ordoms buvo nenugalima ir tartum siena saugojo nuo jų senąją Europą. Bet prabėgo daug amžių, lyg kryžkelėse maišės tautos, čia lenkai, prancūzai, švedai, vokiečiai ir rusai po mūsų žemelę lyg savo vieškeliais keliavo, įmintos pėdos svetimų dar rymo pakelių kapeliais, visus sutikom, išlydėjom, lenkėmės, gal kokią slaptą viltį puoselėdami širdy, bet galiausiai teko susiprast,- visi jie buvo svetimi. Ir ištisos patyčių virtinės juodom grandinėm sielą veržė, baudžiavom kankino, kas atsilaikys?
Todėl šiandieną, kai vėl turime šansą būti savimi, gerbkime ir mylėkime Tėvynę, savastį, mums duotą Dievo.
Tikiu, kad laisvoj Tėvynėj gimstantys vaikai niekada nerašys tokių eilių, kokias šiandien dar rimuoja tremtiniai:,,Taigos glūduma begalinė, už tūkstančių mylių Tėvynė…”,,Galvą dedu ant surūdijusių narų, nors trumpam sapne grįžt į Lietuvą gera…”,,Sapnuosiu darželį, palaistysiu rūtą, atrodys, nelaisvės juodosios nebūta…”(B.Gruzdienė)
O dabar dar kas metai Elektrėnų Kultūros centras kartu su Savivaldybės tremtiniais, kartu su visa tauta organizuoja Gedulo ir Vilties dienos minėjimą, dar meldžiasi savo baltoj bažnyčioj, dar eilėmis virkauja, dar neša gėles prie paminklo tremtiniams.
Mums visiems dar reikia šito. Jeigu nereikėtų, argi Savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, argi miesto seniūnas Antanas Šalkauskas tokią šviesią dieną neturėtų savų rūpesčių ir darbų? Jeigu nereikėtų, argi čia stovėtų gražiai išaugintas,,Versmės” gimnazijos jaunimas kartu su savo mokytojais ir direktoriumi Egidijum Kontrimu? Reikia, nes užmiršti tai, reiškia gyventi paviršutiniškai įvertinant istorijos vingius, nueitus mūsų tautos. Tartum gero medžio šaknys ta istorija, kad ir skaudi, kad ir pamokanti. Juk be šaknų jokių ateities vėjų, jokių audrų neatlaikysim, tai ir laikykimės jų, savų šaknų. Tvirtai įsikibę.Tik geros šaknys išaugins gerus, stiprius medžius.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
BALTIJOS KELIAS
Kas tai?
Kovos už laisvę išraiška?
Tautos indetiteto apraiška, noras išlikti pasaulyje?
Lietuva, istoriškai keletą šimtmečių stipriai įtakota kitų, svetimų kultūrų, šimtmečiais niekinta, įvairiais būdais gniuždyta, žudyta šalis, dažnai jau iškreipto suvokimo žmonių grupė, pasiduodanti svetimai įtakai, mana tauta, einanti amžių golgotą iki šiandien, ar stiprios valios, aiškaus suvokimo, iš amžių glūdumos ėmusi stiprybės, vienybės, gerbtina valstybė?
Kuri tavo pusė stipresnė?
Rinkdama tautosaką klajoju po apylinkių senąsias šventvietes, kurių turėjo kiekvienas kaimas, pasėdžiu ant saulėje įšilusio, amžius menančio akmens, mąstau, iš kur atėjau, kokia kraujo srovelė teka manyje ir pasimetu… Bandau skaičiuoti jau nežinomus savo protėvius, gyvenusius prieš mane ir išsigąstu: per du šimtus penkiasdešimt metų jų turėjau 1024. Tai žmonės, kurie gyveno, buvo iki manęs. Paprasčiausia aritmetika: du tėvai, keturi seneliai, aštuoni proseneliai ir t.t. O, kaip šakojasi platus gyvybės medis, mano šaknys žemėje.
Gal iš tenai, iš tos galingos versmės ir teka mano suvokimo kas esu šaltinis?
Prisimenu skurdoką savo jaunystę, kai mokantis Vilniuje turėjome tik muziką ir vieną gražią svajonę – kad valdžia kalbėtų LIETUVIŠKAI. Kad būtų sava. Rodės, nereikėjo nei brangių batelių, nei drabužių, viskas buvo gerai, trūko tik šito vieno.
Gal todėl atgimimo laikui atėjus, ėjome visur. Šeimoje buvome bendraminčiai, vaikai ėjo kartu. Kaip dabar atsimenu, tai buvo didžiausi, pakiliausi išgyvenimai, patirti sąmoningai.
Ir Baltijos kelias.
Prisimenu, kaip grįžę iš darbo skubiai sukomės, kad suspėtume nuvažiuoti. Jau už Vievio, už posūkio link geležinkelio stovėjome eilėse. Tas džiugino, kėlė dvasią, jautei reikalingumą būti kartu, būti čia. Judėjome nesibaigiančioje kolonoje, o įvažiavę į Vilniaus – Ukmergės plentą, supratome, kad nesuspėjome prie ,,savo kilometro“. Žmonių kelyje buvo daug, visi kažkaip maišėsi, stojo pakelėsna, kliudė vieni kitiems, bet nesijautė jokio nervingumo, mojavo vieni kitiems, užleisdavo vietą, paslaugiai šypsojosi.
Sustojome pakely. Prisijungėme prie kolonos stovinčių. Šią minutę čia nebuvo svetimų, susikabinome rankomis bendram tikslui. Virpėjo pavakarės oras, džiugesiu ir jauduliu virpėjo širdys, padangė virpėjo nuo lėktuvų ūžesio. Švenčiausios kovos išraiška…
Tuo metu kažkur prie Vievio geležinkelio pervažos, kolonoje irgi susikibę rankomis, stovėjo žmonės. Tarp jų, nepraleistų pro geležinkelį, liko mūsų sūnus studentas Gytis, skubėjęs pas mus iš Kauno.
Kur tu, tądiene Lietuva, kas taip traiško tavo trapų stuburą, kad beviltiškumo grimasose paskendo laikas? Žinoma, džiaugiamės LAISVE. Tik kasdienybėje, besistumdydami prie gėrybių kupino lovio, ar likome tie patys?
Žinau, reikės ištverti ir išlipti iš didelių smegduobių, į kurias įpuolėme, žinau, – ištversime, juk mūsų valdžia kalba lietuviškai, juk mes suprantame, mes mokame STOVĖTI.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
SĄJŪDŽIO 20 – METIS
Kas tai yra sąjūdis? Kur jis prasideda, kur jo ištakų šaltiniai?
Pirmas oro gurkšnis po žaliom tėviškės liepom, motinos pieno saldumas ar tyliais šešėliais plevenanti vakarėjančio sodo šviesa? Gimtinė, kur dievas skyrė dalią, kur atėjau pašaukta aukštosios jėgos, kad vykdyčiau valią?
Gal Pilakalnio ąžuolynas, ant kurio šiltų šakų atsisėdus visada toli matai. Matai kur ganosi tavo karvės, ir supiesi lyg velykinėse sūpuoklėse aukštai kaip paukštis, o tolumoje pastelinėse spalvose ištirpęs horizontas jau vilioja, kažką žada, tolimų miestų miražais vaidenas.
Gal kaimo jaunimo vakaruškos Kudonių kaime, kai mes, vaikai, susodinti ant pečiaus visą naktį žiūrime pro koptūrą į šokančius. Šoks, šoks, jau vyrai braukia prakaitą, tada išeina į lauką ir uždainuoja. Troboje pasieniais sukritusios mergaitės irgi atsigauna, sustoja ratan ir užplėšia savo dainas, rodos, keliasi stogas, virpa langai, tikros rungtynės. Kas daugiau, kas išradingiau. Šioje dvikovoje nėra klausytojų, čia visi dalyviai. Tai lyg žaidimas, kuris baigiasi tuo, kad mergaitės pradeda ratelius, vienas kitas vaikinas pasirodo, galiausiai gerklingiausias bernas nusitveria gražiausią mergaitę ir vėl suka valsą, polką, kadrilį. Ir taip kol prašvis. Tada dainos nuaidi ryto rūkan, tolumoje sklaidosi, tirpsta.
O gal tyliam pavakary, kai moterys, per dieną grėbusios šieną, susėda ant kupetos ir uždainuoja. Tylus sakralinis veiksmas, kurio natūraliai prašo blėstanti pavakario saulė, tylian susimąstyman gramzdinanti dieną, įprasminanti būtį ir darbą.
O gal rytai, kuriuos menu su liūdesiu. Jau susitvėrė kolūkiai. Kažkoks didelis chaosas kaime. Jokios tvarkos. Rytais vyrai sueina kelti arklių, iš bado jau nesikeliančių, sunku žiūrėti. Sunku žiūrėti ir į motinos reumato išsukinėtas rankas, į usnėtus, iki vėlaus rudenio nenupjautus rugius, paskui valgyti pelų mišiniu atskiestą, bulvėm prakvėpintą duoną, gerti ąžuolo gilių kavą, saldintą cukrinių runkelių sirupu. Visi, kurie per stebuklą neišvežti Sibiran, nepaguldyti ant Žiežmarių grindinio, išgyveno sunkiausias skurdo ir dvasinių dykynių kančias.
Paskui paaugome. Prasidėjo paauglystė, renginiai mokykloje su vaidinimais ir šokiais. Pirmieji rusiški kinofilmai, sukti lauke pupsinčiu varikliuku. Nesupratom nei žodžio, tačiau žiūrėti norėjome. Vėliau atėjo laikas tėvų žodžiams:,,Vaikai, čia nėra jums vietos, čia ne gyvenimas, eikit miestan.” Ir ėjome. Mąsiškai. Nešėmės tik švarią vaikišką sielą, nieko kito neturėjome, nes mūsų bateliai nepuošnūs, drabužėliai persiūti iš motinos mergautinių. Bet ėjome. Ieškoti šviesos.
Prisimenu 1962 metų rudens Vilnių. Reta kur išgirsi lietuvišką šneką – lietuvių tik 30 %, lenkų irgi apie 30 %, tiek pat – 30% rusų. Lieka kažkokia dalis, apie 10% visokių kitų tautybių. Tokį Vilnių mes radome.Dar daug giuvėsių, skurdžios senų gatvių landynės, kraupūs šmėkliški siluetai skersgatviuos. Po keleto metų jau drąsiai vaikštome gatvėmis. Prisimenu – einam po 4, vora. Ir garsiai plėšiam lietuviškas dainas. Kažkas šnipšteli – už kampo milicija, sušluos. Tada užplėšiam:,,Vycodila na bereg Katiuša”. Ir nešluoja. Praleidžia su tam tikra pagarba. Mes jau mokam, jau galim. O už kito kampo vėl ,,Ant kalo mūrai”
Nebuvom didvyriai. Universiteto drąsuolius suėmė už ,,Chruščiovenkos” iškabinimą centriniame gastronome. Pritylame. O dėstytojai, seni smetonos laikų inteligentai kaip pjanistė Ema Mikėnienė Dvarionaitė grąso pirštu:,,Būkit gudrūs”O tie žodžiai! Ir prasmės… Jas jautėm:,,Jūs jausmo žmonės, tokie ir gyvensit”
Susidegino Kalanta. Gavome slaptų KGB archyvų medžiagą. Mintis skverbėsi visais galimais plyšeliais
Apie tai jau rašiau.
Nemeluosiu – vilties mažoka. Bet savo nuostatą parodyti reikia. Jaučiu devyngalvio slibino ugninį žvilgsnį iš rytų, jaučiu jo apsilpusių nagų konvulsingą galią, jo jėgą. Nesigiriu – baisoka. Auga sūnūs. Dėl jų bijau. Bet dėl jų ir privalau. Prisimenu vaikystėje matytas beviltiškas partizanų kovas, žinau kad ir šiandien jie dar vadinami niekšišku vardu ir jį be sąžinės graužimo taria pati Lietuva. Prisimenu kaip man, pirmokei buvo baisu, kai prie mokyklos, raistuose šalia miško šaudėsi. Girdėjau riksmą, klaikų šauksmą vienišos mirties ir tą akimirką, kai negalėjau suprasti, kodėl mokytojas mus greit suvedė iš lauko ir susodino prie sienos. Juk reikėjo gelbėti žmogų, ten jis rėkė iš skausmo, o mes sėdėjom ir klausėmės. Ir dar kai ką prisimenu, bet tai jau ne taip skaudžiai vaiko sąmonėn įsirėžę vaizdai. Bėgant metams jie apibluko, nusitrynė.
O sieloje virptelėjo ypatingas plazdesys,,Nieko daugiau nenorėčiau, kad tik mano valdžia kalbėtų lietuviškai.” Visi mes tą nešiojom. Kaip sąvastį. Slaptą ir skaudžią.
Šiandieną džiaugiuosi, kad buvom tie, kurie pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dieną patyrėme didžiausios šventės palaimą. Pirkome tortą, gėrėm šampaną.
Gimė noras dalyvauti, būti kartu.Važiavome visur, gaudėme žodį, mintį. Prisimenu Kaune atidengė Laisvės statulą. Ar ne čia žodis ,,Laisvė” suskambėjo masėse?
Drąsiai ir tvirtai, tačiau jis išgąsdino ne vieną. Ėjome iš mitingo žmonių minioje, klausėmės kalbų… O žodis skambėjo kaip varpas, kviečiantis Prisikėlimui.
Aplankėme bočių Plungėje. Prisimenu jo džiaugsmu trykštančias akis, tvirtą tikėjimą. Nors likimas neleido jam pasidžiaugti šviesia išsipildymo valanda, tačiau net ir užgesę akys, rodos, švietė viltį. Geltonų, žalių, raudonų žiedų vėliava uždengėm jo kapą.
Mano tėvas, jau nukamuotas aitzhaimerio sėdėjo virtuvėje prie stalo, kai grįžome iš Vilniaus po Nepriklausomybės paskelbimo. Tada jam pasakiau dzūkiškai:,,Dieduk, Lietuva laisva. “ Nežinau, ar jis suvokė, tačiau jam per veidą ritosi ašaros. Tai argi sąjūdis gimė?
Jau kelinti metai Lietuvą valdo mistinė jėga – laisvės troškimas. Ilgai vien širdyse kunkuliavę šaltinėliai veržiasi laisvėn, ilgo pašalo kaustyta sąmonė šyla, mintys veržiasi rūku, plaudamos pasamonės krantus, pajuntijauti gaivų troškimą, rodos lėktum paukščiu, klyktum žuvėdra savo širdies pavasarį. Mūsų dienos, ne kaip dienos, jei tik yra galimybė, puolame prie radijo, televizijos. Mitingų bangos viena po kitos ritasi Vilniaus, Kauno, visos Lietuvos aikštėmis, parkais, salėmis. Juose sklando gyva tautos dvasia, ilgų naujosios vergijos tamsumų nenumarintą. Nuotaika nenusakoma žodžiais, gyveni vien euforija, dvasinis skurdas, ilgus dešimtmečius kamavęs žmones, suplyšta į gabalus, sustingę vienišos salos plaukioja erdvėje, įnešdamos dar daugiau chaoso ūkuose paskendusiai žemei. Kuriasi, iš naujo kuriasi pasaulis. To džiaugsmo šviesoje buvom tokie laimingi, kad sunku apsakyti, net ir po 20 metų jaučiu jo gaivališką jėgą.
Sąjūdis. Jis negimė, jis buvo, gyveno visų mūsų širdyse. Todėl ir išaugo, išbujojo kaip tvirtas ąžuolas, nes buvo maitinamas širdies versme – gyvojo kraujo šaltiniu, kuris atsiveria tolimų protėvių baltų gelmėse, augo, kunkuliavo ir rado plyšį, ir ištrįško karštomis srovėmis.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
Sąjūdžio 25 – mečio minėjimas
Ką gi tokiomis sąlygomis mums reiškia Sąjūdžio 25-metis? Bet kuriuo atveju tai – svarbi istorinė data, kurią reikia paminėti ir apmąstyti. O kad galėtume švęsti, turime žinoti, kad svarbiausi Sąjūdžio iškovojimai – Lietuvos nepriklausomybė ir demokratija.
Pamąstymai pagal Andrių Navicką
1988 metų birželio 3 dieną susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Laisvės ilgesys įgavo balsą. Pakako pradėti viešai kalbėti apie laisvę, tautos istoriją, praeities kančias, ir pusę amžiaus kankinę melo imperijos gniaužtai ėmė laisvėti. Tiesos sakymas apie patirtas žaizdas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės čia ir dabar, kokia bjaurastis iš tiesų slypi už sovietinių kaukių, tapo veiksmingiausia priemone išgyti. Dar neseniai išblaškyti ir tik patikimų bičiulių būryje nepabijoję nedrąsiai kalbėti apie laisvę, žmonės budo iš baimės stingulio.
Nedera nei nuvertinti, nei pervertinti Sąjūdžio reikšmės. Jis tikrai nebūtų buvęs įmanomas, jei ne tos laisvės sėklos, kurias pasėjo pokario Lietuvos partizanų kraujas, jei ne disidentiniai judėjimai, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygdarbis. Kita vertus, iki tol už laisvę buvo grūmusis saujelė drąsuolių, o Sąjūdis tapo trimito garsu, pažadinusiu net apsnūdusiuosius ir prisitaikiusiuosius.
Žinoma, galima sakyti, kad ne visiems pakako drąsos. Būta ir vidinio kiršinimo, ir sąmoningų provokacijų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, naivus atrodo ir anuometinis įsitikinimas, kad visa tauta pabudo iš okupacijos snaudulio. Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisitaikyti prie visko.
Vis dėlto Atgimimas buvo tikras, pokyčiai nepaprastai dideli, ir neįtikėtinai greit atkeliavome į Kovo 11-ąją. Gal net kiek per greitai, nes, regis, netrukom pamiršti laisvės kainos, to, kad už vertybes reikia kovoti, kad tiesos sakymas brangesnis už skalsesnį duonos kąsnį. Itin greitai vienybę pakeitė įvairūs susiskaldymai, susipriešinimai, susiveržėme naujos vergystės pančiais ir neretai net esame tuo patenkinti.
Taip, anuomet, Atgimimo euforijos laikais, viskas atrodė aiškiau. Okupacijos gniaužtai buvo regimi, laisvės kova labai konkreti, savos valstybės atkūrimo siekis sutelkė net labai skirtingus žmones. Tačiau nemeluokime sau, jog anuomet būta lengviau nei dabar. Baimė į žmonių širdis ir protus diegta represijomis, sankcijomis, nuolatiniu vertybių niekinimu ir gundymu patogiai susitaikėliškai gyventi. Tam, kad išsitiestume, prireikė labai daug drąsos.
Dar daugiau drąsos ir pasiaukojimo reikėjo pokario partizanams, kurie už laisvę ir garbę ryžosi paaukoti net savo gyvybę. Jie kovojo beviltišką mūšį ir jį laimėjo. Ne, jie neįveikė okupantų, tačiau pasiekė svarbesnę pergalę – išsaugojo žmogiškąjį orumą ir paliko kovos už laisvės patirtį tautos atmintyje.
Tad kodėl mums atrodo, kad laisvę galima išsaugoti be pastangų? Atgimimo metais žadėjome savo gyvenimus padėti ant Lietuvos laisvės aukuro. Dabar kartais atrodo, kad esame pasirengę šį aukurą parduoti aukcione – už pigesnes dujas, daugiau realybės šou televizoriuje, už duoną ir žaidimus.
Pirmadienį birželio 3d. Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje prasidėjo iškilmingas minėjimas, skirtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25–mečiui.
„Prieš dvidešimt penkerius metus įsikūrus Sąjūdžiui, per visą Lietuvą nuvilnijo tūkstantiniai mitingai, ekologiniai protestai, roko maršai, suplevėsavo trispalvės, vis garsiau suskambo žodžiai „Laisvė Lietuvai“, į gimtąją žemę sugrįžo tremtinių, sovietinių karo nusikaltimų liudininkų palaikai, Baltijos kelyje susijungęs milijonas Lietuvos žmonių rankų ir širdžių ištarė – Lietuva turi būti Nepriklausoma valstybė. Šis troškimas buvo įgyvendintas čia, šioje istorinėje salėje, 1990 metų kovo 11-ąją, 124-iems Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatams balsavus už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Šiandien, prisimindami nepakartojamas dainuojančios revoliucijos akimirkas, suvokdami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio svarbą kelyje į Lietuvos Nepriklausomybę, pradedame iškilmingą minėjimą, skirtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmečiui“, – sakė Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas.
Minėjime dalyvauja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo ir Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, kiti svečiai.
Po iškilmingo minėjimo buvo pasodintas Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio ąžuoliuką. Birželio 3 d.taip pat vyko konferencija Mokslų akademijoje, atminimo lentos prie Rašytojų sąjungos atidengimas.
Dalyvauti Sąjūdžio 25-mečio minėjimo renginiuose Vilniuje buvo kviečiami Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo, Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių ir tarybų, rėmimo grupių nariai. Elektrėnų savivaldybei atstovavo Egidijus Klumbys, Viktoras Valiušis, Juozas Janonis , Antanas Adomaitis ir Ona Rasutė Šakienė
Numatomi ir kiti minėjimo renginiai šių metų birželio – gruodžio mėnesiais.
Paruošė Ona Rasutė Šakienė
LIETUVOS PARTIZANAMS
Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Tylų ramų advento vakarą į Elektrėnų Kultūros centro salę rinkosi pagyvenę žmonės, jaunimo nesimatė. Bet Kauno Veterinarijos Akademijos folkloro ansamblyje jaunimas dainavo. Žinoma, greta jų visada stovi jų vedliai – ansamblio veteranai, vadovaujami Antano Bernatonio. Ansamblio lūpomis prakalbo partizanų dainos. Jų žodžiais, jų dainomis, tų, kuriuos dar dažnai vadiname banditų vardu.
Rugiui, Šermukšniui, Uosiui, Vyturiui…
Ar dar ne metas kalbėti apie juos? Kažko dar bijome, dar dairomės vieni į kitus, tartum bijodami sutikti priešišką žvilgsnį.Ar ne laikas iš laiko perspektyvų lyg nuo aukštumos apžvelgti tą dar stipriai rūkuojantį miškų, pakrūmių epopėją, ją tinkamai įvertinti, kad susivoktume patys, kad susivoktų vaikai, anūkai.
Skaitau apie karalių Mindaugą…
Skaitau apie karalių Vytautą…
Apie Smetoną neskaitau, nenoriu. Buvome vieniši , palikti likimui. Tautos išlikimo, jos laisvės vardan laikas nubraukti užmaršties ir melo skraistę, kaip šydą nuo jaunosios veido ir pažvelgt tiesai į akis. Advento metas tam pats tinkamiausias. Susimąstykime.
Jie nenorėjo tarnauti okupantui, jie nenorėjo tarnauti bolševikams, kurių gadynė, žinia, nebuvo amžina, bet kad tęsis taip ilgai, nė vienas netikėjo. Jie ėjo į miškus, nes nenorėjo stoti į jų gretas, jie slėpėsi bunkeriuose, jie prasėdėjo ten ne vienerius metus, jie kovėsi, jie žuvo. Žeminėse ant samanos, ant eglišakių, drėgmės persmelktais drabužiais. Tam reikėjo didelės dvasinės stiprybės. Šiandien vienos nakties užtektų daug kam. O jie gyveno, kovėsi vis labiau ir labiau prarasdami viltį, išduoti kaimynų, giminių, draugų. Baimė, didžiaakė baisūnė kaustė sąnarius ne vienam, kaustė noras išlikti gyvam po stribo automatu. Išdavė daug kas. Savi ir svetimi. Tautai, bandančiai priešintis okupantui, su kuriuo skausmingai skaitėsi Europa, nuo kurios tylomis nusisuko Amerika, teko patirti visą pragarą, kurio plėnys dar šiandien kai kur plevena.
Mūsų tauta – poetų tauta. Skausme dainuojanti tauta. Atgavus laisvę ji užmiršta šiuos dvasinius klodus, dylančius po visų mūsų kojomis, griebiasi užmaršties svetimose kultūrose.
Dzūkai, ilgiausiai išlaikę senovinį raudų paprotį, šį netekčių ir skausmo laikotarpį labai gražiai išdainavo. Ir išsiveržia, sunkiai ir skausmingai išsiveržia, kaip kad žolė pro kietus akmenis ar skaldą, jų daina. O artimųjų neleido ateit apraudot, neleido palaidot žuvusių sūnų, tarsi viduramžių budelių nukankinti, jie gulėjo kiekvieno miestelio aikštėse, išmesti paniekinimui, suversti šiukšlynuose, apkasti žvyrduobėse. Sakoma, kad po kiekvieno nužudymo kaimuose pasigirsdavo naujos dainos. Jos skambėjo savomis, šimtus kartų vakarais išdainuotomis liaudies melodijomis, Nepriklausomybės laikų romansais, dainuotais gegužinėse jaunimo, juose – už Tėvynę žuvusio kapelis, juose, motinos rauda, juose mergaitės skaidrus ilgesys.
Ir neviltis. Ir viltis.
Pirmosios gėlės ant jų kapų, pirmi paminklai.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė