Ansamblis 2008 metais prie Zoselės Pinelienės pirkios
Pastrėvio
etnografiniam ansambliui
25 – ri metai…
Pagal ilgametės ansamblio vadovės pasakojimus, užrašus
LAIMA TIDIKIENĖ
Tai daug ar mažai? Galvojant apie tautos raidos laikotarpį tai visai mažai, o vieno žmogaus gyvenime tai jau daugoka. Šių, 2011 metų rudenį šitiek metelių sukanka Pastrėvio etnografiniam ansambliui ,,Vuolasta“
Pabandysiu papasakoti ansamblio istoriją. Šiame krašte dirbau nuo 1960 metų, Baigusi Lietuvos Žemės ūkio akademiją buvau paskirta į Vievio rajoną. Žemės ūkio skyrius nukreipė mane į M. Melnikaitės kolūkį dirbti vyriausia agronome. Ūkio centras buvo Pastrėvio kaime. Čia tuo metu veikė septynmetė, kuri vėliau peraugo į aštuonmetę, dar vėliau į pagrindinę mokyklą. Veikė kultūros namai, paštas, parduotuvė, medicinos centras. Kartu su naujai paskirtu pirmininku Kostu Žukausku kėlėm ir skurdų Mustenių kolūkį. Laukuose – visai nederantys javai, mediniuose, iš žmonių suvežtuose tvarteliuose – badu besigaluojantys gyvuliai ir nenoromis laukuose ir fermose dirbantys, beveik negaunantys atlygio žmonės. Kartu su pirmininku stengėmės gauti trąšų, teisingai įdirbti žemę, įsigyti technikos, veisti gyvulius, tinkamai ruošti pašarus. Tikinome žmones kad ir sovietinio režimo sąlygomis galima kažką pasiekti. Juk svarbiausi dalykai yra žemė ir žmonių rankos. Žmonės patikėjo, ėmė nuoširdžiau dirbti. Palaipsniui atsirado pajamų, technikos. Pradėta mokėti žmonėms už darbą. Laukuose užaugdavo derlingesni javai, buvo suorganizuota intensyvi gyvulininkystė, ji ir duodavo pagrindines pajamas. Sukultūrinome pievas, pašarų užteko. Ir žmonės atsigavo, prasigyveno, statėsi namus, pirkosi automobilius.
Tuo metu ūkyje dar buvo labai daug jaunimo, laukuose dar skambėdavo dainos. Kiekvieną pertraukėlę tarp darbų moterys, merginos susibėgdavo ir užtraukdavo dainą… Laukai skambėjo nuo lyriškų, gražiai erdvėmis plaukiančių melodijų, buvo mėgiamos ir jumoristinės.
Dažnai mąstau – kodėl nutilo dainos laukuose, kai žmonės prasigyveno? Juk jie turėjo būti laimingesni… Kodėl vyrai taip pamėgo alkoholį?
Tos mane jauną pasitikusios ir vėliau pritilusios gražios Pastrėvio apylinkių ir kaimų dainos nedavė ramybės. Norėjosi, kad jos skambėtų, kad žmonės jų neužmirštų, taigi 1986 metais , pasitarę su kultūros namų direktorium Aleksu Dulke, nutarėm suburti etnografinį ansamblį. Kalbinom, kvietėm ateiti dainuoti su savo dainų bagažu, dalintis krašto dainų lobiais su visais žmonėmis.
Ansablio įkūrėja ir ilgametė vadovė Laima Tidikienė su šeima 1966 metai
Pirmiausia pasikviečiau savo draugę bibliotekos vedėją Marytę Bliujienę ( dabar jau a.a.). Su ja mes mėgom dainuoti duetu. Su ja mes jau dainavome ir bibliotekoje, ir namuose, ir scenoje. Sutiko dalyvauti Bronė Stančikienė, Janina Kananavičienė ir kitos. Vėliau šios dvi moterys dėl šeimyninių aplinkybių iš ansamblio išėjo. Liko ištikimiausios dainai, mėgstančios bendrauti – Verutė Butkevičienė, Bronė Cibulskienė, Pranutė Taurienė, Marytė Stančikienė, Zofija Pinelienė. Kiek vėliau prie mūsų būrelio prisidėjo Janina Jarašienė, Jadvyga Strasevičienė, Ona Sinkevičienė, Ona Čižienė. Liaudies dainas dainavom šio krašto dzūkiška tarme. Kai renginių metu moterys užtraukdavo visiems žinomą dainą, susirinkusieji noriai joms pritardavo, įsijungdavo į bendrą dainą, negailėdavo plojimų.
Prasidėjus Sąjūdžiui mūsų repertuare atsirado patriotinių ir tremtinių dainų :,, Atlikęs pareigą tėvynei“, ,,Upės plauks į melsvą tolį“, ,,Atėjo šiltas rudenėlis“, ,,Vienvangėj grytelėj“ ir kitos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau kitokio pobūdžio ir turinio renginiai vyko kultūros namuose, mokykloje. Mūsų ansamblį kviesdavo sugiedoti Lietuvos himną, prašydavo padainuoti patriotinių dainų. Bet į Pastrėvį Trakų rajono valdžia žiūrėjo kaip į gūdžią provinciją, visai nesidomėjo nei kultūros namų, nei kolektyvų veikla. Pagaliau 1992 metais kultūros namus uždarė, direktorių atleido iš pareigų, visi kolektyvai išsibarstė. Etnografinis ansamblis ėmė rinktis pas mane namuose, taip mūsų repertuaras ne tik neužgęso, bet plėtėsi naujomis dainomis.
Pagrindinės mūsų dainų skrynelės buvo Zofija Pinelienė ir Pranutė Taurienė. Jų dainų lobiai buvo neišsenkantys. Nemažai savo krašto dainų pateikė Bronė Cibulskienė, Marytė Stančikienė. Pamėgom dainuoti pokario partizaniškas dainas, tarpukario romansus. Savo iniciatyva suruošdavom vakarones mokyklos salėje, prisidėdavom prie tautinių švenčių, minėjimų, kur būdavo kviečiami kaimo žmonės. Pramogose organizuodavom žaidimus, ratelius, renginiai būdavo linksmi, nuotaikingi.
Nuo 2001 metų, susikūrus Elektrėnų savivaldybei ir atsikūrus Pastrėvio seniūnijai pas mus atvažiavo dirbti meno vadovas Aurimas Medzikauskas. Tai buvo jaunas talentingas muzikas, bet jis neprisitaikė prie kaimo. Atveždavo jau paruoštus koncertus, kurių pradžia buvo skelbiama 17 valandą ir kaimo žmonės dėl savo darbų ir gyvulių nelabai galėjo juose dalyvauti. Ansambio veikla Aurimas nesidomėjo, kaip ir liaudiška daina, taigi dirbo neilgai, jį pakeitė mūsų kaimo moteris Jadvyga Strasevičienė. Ji pati įsijungė į etnografinio ansamblio veiklą, padaugėjo švenčių, renginių, o mūsų ansamblis visur buvo kviečiamas. Buvom kviečiamos į Semeliškių, Elektrėnų, Kietaviškių, Vievio, Beižionių, Jagėlonių šventes, iš jų mes grįždavome pilnos įspūdžių, įsigijusios naujų draugų, pažįstamų, paskui juos kviesdavomės į savo organozuojamus renginius Pastrėvyje.
2001 metų spalio mėnesį šventėme ansamblio 15 – metį. Dalyvavo Kietaviškių kaimo kapela, Kietaviškių seniūnas H. Petrauskas, mūsų seniūnas A. Gauba, Elektrėnų savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas V. Griščenka. Sveikinimai, linkėjimai, apdovanojimai… Tada ansamblis pasivadino gražios upelės, tekančios per mūsų apylinkes Vuolastos vardu.
Ansamblio veikla suaktyvėjo kai meno vadove ėmė dirbti Irina Bartusevičienė. Ji subūrė kaimo kapelą ,,Varnalėšą“, kuri labai greitai išpopuliarėjo, šventės tapo gyvybingos, pilnos nuotaikingos liaudiškos muzikos. Ir mums greta jų visad atsirasdavo vietos, nes į savo dainas ir žaidimus visada įtraukdavome vakaronių dalyvius.
2006 metais padedant vadovei Irinai ir seniūnijai atšventėm ansambio 20 – metį. Mus sveikint atvažiavo Elektrėnų foklorinis ansamblis ,,Runga“, seniūnas A. Gauba, Kultūros skyriaus vyr specialistė R. Stripeikienė, Semeliškių kultūros namų meno vadovė S.Bielskienė, mokyklos direktorės pavaduotoja N. Jančiauskienė. Buvo linksma vakaronė, nes rungiečiai labai linksmi ir išradingi, varnalėšos muzikantai irgi stengėsi neatsilikti.
Toliau slinko dienos, metai. Pagal galimybes dalyvaujame šventėse, renginiuose. Įsimintini renginiai – Elektrėnų folklorinio ansamblio 20 metis, Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje susitikimas su literatų klubu ,,Strėva“, šio muziejaus suruošta kulinarinio paveldo ir liaudies dainų vakaronė.
2008 metais į video plokštelę įrašėme 36 savo dainas. Operatorė – Pastrėvio kultūrinių renginių organizatorė Aldona Kazakevičienė. Mūsų ryšiai su ja buvo itin glaudūs. Aldona savo mėgėjiška kamera filmavo įvairiose vietovėse, mūsų sodybose, Jagėlonių miške, prie Vuolastos ištakų.
Štai jau galime pasidžiaugti, kad mūsų kolektyvas 25 meteliai kartu. Norėtume susirinkti, pasikviesti svečių ir atžymėti šią datą. Prisiminti jaunystėje dainuotas dainas, dar pabūti kartu, pasidžiaugti savo nuveikta veikla.
Metai bėga, atneša netektis mūsų kartai. Šiltas Pastrėvio kalnelių smėliukas jau priglaudė Marytę Bliujienę ir Onutę Čižienę. Su liūdesiu prisimename jas. Stengiamės prisiminti šviesiausius momentus, išgyventus su jomis.
Dabar kaip niekad branginame jau retėjančius mūsų grupelės susitikimus, pasidainavimus. Dainavimas mus atjaunina, prideda sveikatos. Žinome, kad už visus turtus yra svarbesnis mūsų bendravimas, jis apsaugo nuo depresijų, vienatvių. Būkime stiprios ir sveikos, ir vieningos prieš visas gyvenimo negandas.
2003 metų Užgavėnės
MARIJONA APANAVIČIŪTĖ STANČIKIENĖ
Ankstyvas vasaros sekmadienio rytas, ką tik patekėjo saulė. Marytė, vos pramerkusi akis šoka iš lovos. Nors ir sekmadienis, nėra kada ilgiau pasivartyti – reikia greičiau keltis, pašerti šunelius, vištas, apsitvarkyti, nes labai norisi laiku suspėti į Semeliškių bažnyčią. Ji taip papratusi nuo mažų dienų – niekada nepraleisti šv, Mišių, taip išmokė vaikystėje tėvai.
Reikia paskubėti, nes iki autobusų stotelės geras kilometras. Tik atsisėdusi autobuse atsikvepia, ištiesia nugarą. Žiūrint pro langą mintys nuklįsta į praeitį. Štai šmėsteli apgriuvusio kolūkio fermos pastatai, čia kažkada dirbo jos vyras Aleksas. Kitoje kelio pusėje buvusi antidė, čia jos praleista daug metelių šeriant kolūkio antis. Ji mėgo savo darbą, į jį savo širdį įdėdavo, visi girdavo ją už stropumą.
Štai už kalnelių ir Semeliškės. Bažnyčioje Marytė paskęsta maldoje. Ne sau meldžia dievą malonių, ji meldžiasi už ją palikusius vyrą Aleksą, sūnų Albiną, marčią Aldoną. Prašo pasisekimo ir sveikatos dukters Nijolės šeimai, anūkams.
Bažnyčioje suskamba giesmė – joje vedantysis Marytės balsas. Giesmė kyla iki bažnyčios skliautų ir leidžiasi į kiekvieno besimeldžiančio širdį, nuoširdi malda suvienija žmonių bendruomenę.
Namie, nors jos niekas nelaukia, niekas netrukdo prisiminti vaikystę, jaunystę. Pavarto senas nuotraukas, viskas iš praeities iškyla prieš akis.
Gimė Marytė 1931 metais Budzylių kaime Semeliškių valsčiuje. Tėvai Jonas ir Ona Apanavičiai turėjo 13 ha žemės, gyveno pasiturinčiai. Tėvas ilgus metus dirbo seniūnu. Šeimoje be Marytės užaugo dar du broliai ir sesuo. Užėjus rusų valdžiai teko išgyventi daug baimių dėl gręsiančios tremties, bet nelaimės Apanavičius aplenkė. Mokėsi Semeliškių pradinėj mokykloj, mokslai sekėsi, bet griežtas kaimo žmogus tėvas nutarė, kad bus gana tų mokslų, daug svarbiau mokėti verpti, austi, dirbti ūkyje. Taigi ir dirbo Marytė visus darbus darbelius nuo jaunų dienų: javus parinkinėjo po dalgiu, linus ravėjo, rovė, klojo, mynė. O verpimas, audimas, viską mokėjo Marytė, viską dirbo iš širdies… Ir nebuvo žodžio,,Pavargau“.
Su vyru Aleksu Marytė susipažino bažnyčios šventoriuje, paskui Aleksas pradėjo lankytis ir šokiuose Budzyliuose, o 1952 metais jiedu apsivedė. Marytė atėjo gyventi į vyro namus Stančikų kaime. Namas buvo nemažas, tačiau čia gyveno brolis Bronius su šeima, sesuo Ona, jų motina. Pasakoja, kad valgį virdavo duonkepėj, ten pat reikėdavo išvirti ir gyvuliams ir visai šeimynai sutilpti, pasidalinti. 1953 metais gimė sūnus Albinas. Ir vaikui reikėjo kampelio, tačiau brolis Bronius greitai nusipirko Vinco Kananavičiaus sodybą ir išsikėlė, namuose tapo erdviau. O žemė jau buvo nusavinta, palikta tik 60 arų. Kolūkis šaukė į darbus, už kuriuos nieko nemokėjo, prisimena, kaip už metus darbo vyras Aleksas parsinešė 40 kg rugių. Dar pademonstruodavo kinofilmą dykai ir tai buvo visas užmokestis. Labai nuskurdo kaimai, net duonos neužteko, nebuvo iš ko jos kepti. O vaikai augo, juos reikėjo aprengti, maitinti. Žmonės buvo priversti vogti iš kolūkio. Kasdien kišenėje parsinešdavo javų, jau ir susidarydavo duonai.
1960 metais gimė dukra Nijolė. Tais pačiais metais kolūkiui vadovauti pradėjo pirmininkas Kostas Žukauskas, ūkis pradėjo kilti iš duobės, pradėjo mokėti atlyginimus, žmonės atsitiesė, gyvenimas palengvėjo.
Abu Stančikai dirbo fermose, gyvenimas tekėjo ramia vaga. Išaugo vaikai, abu juos leido į mokslus. Bet čia sušlubavo Alekso sveikata, atsiliepė jaunystės nepritekliai, slapstymasis nuo stribų. Jis jau negalėjo aktyviai dirbti. Prasidėjo Lietuvos išsilaisvinimo Sąjūdis, abu su Maryte jie susijaudinę gaudė žinias. Aleksas vis sakydavo:,,Gal sulauksiu Lietuvos nepriklausomybės“, bet sveikata seko ir Aleksas nutaria pastatyti Stančikų kapinėse šeimos paminklą, užsako originalų projektą, paprašo meistrų vienoje pusėje iškalti jų vardus, kitoje – 1988 – ji metai, MARIJOS STEBŪKLŲ METAI – LIETUVOS ATGIMIMAS“
Virš užrašo po stiklo gaubtu šv. Marijos skulptūra. Tai paminklas ne tik Stančikų šeimai, bet ir Lietuvos nepriklausomybei. Nedaug pergyveno savo kūrinį Alekas – mirė 1989 metais taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės. Skaudu ir liūdna, kad ten pat, netoli tėvo 2008 metais atgulė ir sūnus Albinas, o 2010 metais ir jo žmona Aldona.
Netektys sugniuždė Marytę, tačiau ji stipri, ji gyvena senolių išmintim, kad taip Dievo skirta, kad gyvenimas nestovi, vieni išeina, kiti ateina. Ir reikia su tuo susitaikyti.
Marytė nebūna vieniša. Per visas šventes jos namuose sodyboje klega anūkų ir jų šeimų būriai. Marytė moka bendrauti su žmonėmis, gieda laidotuvėse, metinėse, šeimų mišiose, bažnyčioje.
Marytė aktyvi ir etnografinio ansamblio ,,Vuolasta“ dalyvė. Ji moka daug dainų, visada draugiška, jautri, yra nuolat laukiama visuose sambūriuose, išvykose, vakaronėse.
Marytė Stančikienė su vyru Aleksu 1966 metai
VERONIKA ČIULADAITĖ BUTKEVIČIENĖ
Verutė gimė 1942 metais Paparčių kaime Kaišiadorių rajone. Tėvai Marijona ir Kazys Čiulados ūkininkavo 11 ha ūkyje. Tėvas mokėjo siūti, tad dažnai uždarbiaudavo siūdamas drabužius kaimynams. Verutė šeimoje augo viena, buvo lepinama, tik deja, neilgai. Tėvą pašaukė į kariuomenę ir jis 1944 metais žuvo fronte. Tais pačiais metais sudegė jų sodyba. Sudegė visas turtas, tvartas, gyvuliai, liko tik kluonas. Našle likus motina Marijona, netekusi namų grįžo gyventi pas tėvus. Tėvai vidutiniai ūkininkai, jie išlaikė dukrą su anūke. Netrukus atsirado vyriškis, pretendavęs į Marijonos ranką. Jiedu apsivedė ir pradėjo ūkininkauti Čiulados žemėje, pasistatė naujus namus.
Verytė mokėsi Paparčių aštuonmetėje mokykloje ir 1957 metais ją baigė. Mama nebuvo nusiteikusi leisti dukros į mokslus. Kolūkiai tuo laikotarpiu buvo labai silpi, žmonės skurdo, nebuvo pinigų, o mokyklos arti irgi nebuvo. Bet čia Verutei nusišypsojo laimė – Vievio vidurinės mokyklos mokytojas Justinas Rinkevičius kaime ieškojo auklės savo vaikams, jis pasiūlė Verutei dieną prižiūrėti jo vaikus, o vakarais mokytis vakarinėje vidurinėje mokykloje. Ir prasidėjo Verutei naujas gyvenimo etapas Vievyje. Rinkevičių šeimoje buvo gera gyventi, visai nesunku prižiūrėti du jų vaikus, o svarbiausia – ji galėjo mokytis. Vienas iš dviejų vaikų buvo būsimasis garsus Lietuvos dirigentas Gintaras Rinkevičius, tad Verutė gali didžiuotis buvusi jo pirmąja aukle. Vidurinę mokyklą užbaigė 1965 metais, o Rinkevičiai jai surado darbą Rusakalnio bibliotekoje. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Po metų jai buvo pasiūlyta pereiti dirbti į Rusakalnio apylinkę sekretorės pareigoms. Ji tuo pasinaudojo ir pradėjo dirbti sekretore.
1937 metais iš kariuomenės grįžo jaunas gražus jaunikaitis Juozas Butkevičius. Patiko vienas kitam Verutė ir Juozas, jie draugavo 3 metus, paskui 1970 metais apsivedė. Juozas gyveno savo tėvų namuose Strėvininkų kaime. Verutė liko dirbti apylinkėje, o Juozas įsidarbino traktorininku Mustenių tarybiniame ūkyje. Kai 1976 metais buvo sujungti Mustenių t.ū. ir M.Melnikaitės kolūkis, Juozui buvo pasiūlytas alytnamis Pastrėvio gyvenvietėje išsipirkimui. Taip Butkevičiai įsikūrė Pastrėvyje. Tada ir Verutė perėjo dirbti į Pastrėvio apylinkę tom pačiom sekretorės pareigom.
Prisikalbinom Verutę dainuoti mūsų etnografiniame ansamblyje, nuo tol ji yra labai aktyvi ,,Vuolastos“ dalyvė. Padeda organizuoti įvairius renginius, moka bendrauti su žmonėmis. Verutė – aktyvi Semeliškių parapijos CARITO narė, rūpinasi seneliais, padeda neįgaliesiems.
Apie mūsų ansamblį Verutė sako: ,,Mūsų susibūrimai, vakaronės labai paįvairina kasdienybę. Taip ir norisi susibėgti, pasikalbėti, padainuoti. Norėčiau kad mūsų dainos Pastrėvyje skambėtų dar ilgai…“
Verutė Butkevičienė su vyru prie savo sodybos 2005 metai
ZOFIJA BUJŪTĖ PINELIENĖ
Gimė Zoselė 1932 m. Dešimties metų liko Zoselė be motulės. Sunki buvo našlaitės dalia. Valkininkų parapijoje nederlingoje žemėje sunkiai vertėsi Bujų šeima. Šeimoje augo dar dvi seserys ir du broliai. Tėvas antrąkart nevedė. 9 ha ūkelį turėjo apdirbti, prižiūrėti visi vaikai. Nuo mažų dienų išmoko Zoselė visus ūkio darbus. Ne tik laukų ir gyvulių priežiūros darbus dirbo, bet mokėjo verpti linus, vilnas, vėliau išmoko ir austi. Užtat mokslų nebuvo kada krimsti. Dvi žiemas ėjo Zoselė į mokyklą, pramoko skaityti, rašyti, o vėliau nebebuvo mokslams laiko – reikėjo dirbti. Trylikos metų buvo Zosė, kai baigėsi karas ir atėjo rusų okupacija. Kaime prasidėjo dar didesni neramumai. Iš miškų ateidavo Lietuvos partizanai, prašydami maisto, o beveik kiekvieną dieną po kaimą šmirinėdavo stribai, enkavedistai. Tėvas dažnai naktimis veždavo partizanams maisto į mišką, į sutartą vietą, o dienomis drebėdavo išvydęs praeinančius stribus. O kartą, galbūt įtardami šeimą dėl pagalbos partizanams, užgriuvo būrys stribų ir nusiaubė sodybą : išvežė dvi kiaules, nuo pirkios aukšto nukabino lašinius, mamos kraičio skrynią su audiniais ir viską, ką rado geresnio, išsigabeno. Šeima buvo palikta badauti. Bet tėvas, susišaukęs vaikus, drąsino visus irkalbėjo, kad turime visi vieningai dirbti. Svarbiausia, kad esame visi kartu ir sveiki – pragyvensime. Bet labai sunkiai sekėsi prasigyventi .
Prasidėjo kolektyvizacija. Žemę, dalį turto paėmė, subendrino. Reikėjo dirbti kolūkyje, kur už darbą niekas nemokėjo. Bet kaime dar buvo daug jaunimo. Visi dirbo kartu, ir darbus nuolat lydėdavo dainos. Grėbiant šieną, pjaunant rugius ir kituose darbuose skambėdavo laukai nuo dainų ir visur vedantieji balsai buvo seserų Bujūčių – Zosės, Marytės ir Paulinos. Ir gegužinėse pamaldose, ir jaunimo vakarėliuose – visur jos buvo laukiamos su savo skambiais balsais.
– Nors ir basi, sočiai nepavalgę, bet linksmai gyvenome, – prisimena Zofija. – Tikrai šaunūs buvo vaikystės metai.
Zofija su drauge 1953 metai
Bet vis tik sunkios pragyvenimo sąlygos ginė jaunimą iš kaimų į miestus. 1954 m. vasario mėn. ir Zosė pasiryžta palikti gimtuosius namus ir ieškoti geresnės dalios Vilniuje. Įsidarbino geležinkelių remonto darbuose. Apsigyveno su kitomis merginomis vagonėlyje. Prasidėjo gyvenimas ant ratų… Jų brigada prižiūrėjo geležinkelio bėgius nuo Baltarusijos iki Estijos. Vagonėliai vienoje vietoje nepastovėdavo: patvarkius bėgius vienoje vietoje, jau buvo keliami į kitą. Taip ir judėjo jų gyvenamasis sąstatas iš keliolikos vagonų, kurie kartu buvo ir klubas ir valgykla – visa gyvenvietė. O viename iš vyrų vagonėlių gyveno ir kartu dirbo Jonas Pinelis, kilęs iš Karkučių kaimo. Taigi tas Jonas pradėjo rėžti sparną apie Zosę. Ši, matyt, irgi buvo neabejinga Jonui, nes taip besivažinėdami geležinkeliais jie 1954 m. spalyje nutarė sukurti bendrą gyvenimą. Susiradę pakeliui nedidelę bažnytėlę, susituokė. Didelių vestuvių, žinoma, nebuvo – kuklios vaišės vagonėly su darbo draugais. Prasidėjo bendras gyvenimas ant ratų: nuolatinis judėjimas, darbai vis naujuose ruožuose, judant į šiaurę.1955 m. birželyje jie jau buvo prie Estijos sostinės Talino. Zosę čia jau surėmė gimdymo skausmai ir ji pagimdė sūnų Albiną. Kilo rūpestis, kur pakrikštyti naujagimį. Žinojo, kad greitai į Lietuvą dar negrįš. Draugai padėjo surasti katalikų bažnyčią Taline. Zosė jau turėjo išsisiuvinėjusi gražų užvalkalėlį, jį papuošė mėlynais kaspinais ir taip išdabintą sūnelį kartu su krikštatėviais, darbo draugais, nuvežė į krikšto ceremoniją.
1966 m. kartu su tėvu Pineliai nuperka namą Peliūnuose iš Augusto Jarašiaus. Tai buvusi pradinė kaimo mokykla. Daug reikėjo lėšų ir darbo namui suremontuoti, bet dabar visiems užtenka vietos – namas erdvus. Didžiulis kiemas vaikams lakstyti ir žaisti, sodas, ūkiniai pastatai – džiaugėsi Pineliai, kad ir jų gyvenimas pagaliau įėjo į normalias vėžes.
1976 m. Jonas grįžo dirbti į kolūkį. Į darbą statybos brigadoje išėjo abu su Zofija. Pastrėvio kolūkis tuo metu jau buvo sustiprėjęs, neblogai mokėjo už darbą, tad gyvenimas pastebimai gerėjo.
Kai sukūrėme Pastrėvyje moterų etnografinį ansamblį, pagalvojome, kad būtinai reikia į mūsų būrį pasikviesti Zofiją Pinelienę. Ir neapsirikome su ja susidraugavusios. Iki šių dienų ji žavi mus savo energija, draugiškumu, noru dainuoti. Mes ją vadiname ,,dainų skrynele“ , nes ji nuolat prisimena dainų iš savo vaikystės ir jaunystės. Dainos liejasi iš jos kaip neišsenkantis lobis. Mūsų ansamblio repertuare daug Zofijos prisimintų dainų – liūdnų ir linksmų, kaip ir žmonių gyvenimai. Mes kartais net stebimės, kaip Zofija netingi ir turi energijos ateiti į mūsų repeticijas, renginius. Juk taip nearti atkakti iš Peliūnų. Bet ji stengiasi nepraleisti ansamblio suėjimų.Tikime, Zosele, kad dar ilgai bendrausime, dar daug dainų dainuosime kartu.
Zofija Pinelienė su vyru anūkėlės gimtadienyje
BRONĖ BEGANSKAITĖ CIBULSKIENĖ
Bronė Cibulskienė su šeima 1983 metais
Bronelė gimė 1946 metais Vindziulių kaime Onos ir Domino Beganskų šeimoje. Kartu augo sesuo Danutė ir brolis Vytautas. Kai Bronė gimė, žemė jau buvo nusavinta, tvėrėsi kolūkiai ir visi dirbo kolūkyje, gyveno vargingai. Nuo 10 metų Bronytė jau ėjo ganyti kaimynų karvių ir už tai gaudavo pavalgyti. Ir jeigu kuri nors kaimynė atnešdavo jai lašinių, tai mamos buvo prisakyta tų lašinių nevalgyti, o parnešti namo, kad būtų kuo keptuvę patepti. Nors kraštelį, nors skūrelę ji nukramtydavo valgant duonos žiauberę.
Mama visaip stengėsi uiždirbti pinigų šeimai, ji ausdavo lovatieses, skaras, jas pardavinėjo. Vasarą visi su vaikais eidavo uogauti, uogas irgi pardavinėjo. Pirkinėjo kaime kiaušinius, vežė į miestus, taip uždirbdavo šiek tiek pinigų.
Mokėsi Vindziulių pradinėje mokykloje, baigė 4 klases, mokėsi gerai ir tėvai nutarė leisti ją mokintis toliau – į Jagėlonių aštuonmetę mokyklą. Ten mokslai irgi sekėsi, ji buvo pasiūsta mokintis į Aukštadvario žemės ūkio technikumą agronomijos skyrių. Baigusi šią mokslo įstaigą gavo paskyrimą į Pastrėvio m. Melnikaitės kolūkį, kur ji buvo įdarbinta gyvulių fermose.
1969 metais apie Bronelę pradėjo suktis traktorininkas Algimantas Cibulskas, neilgai draugavę jiedu apsivedė ir apsigyveno Cibulskų namuose vienkiemyje Stančikų kaime. Pasipylė vaikučiai – 1972 metais gimė duktė Rasa, 1973 metais – sūnus Saulius, jauna motina atsidėjo vaikučių auginimui. Po trijų metų vėl pradėjo dirbti fermose.
1979 metais Cibulskai pasistatė namą Pastrėvio gyvenvietėje, čia 1980 metais gimė dukra Asta, motina vėk du metus praleido augindama dukrą ir dirbo tik pripuolamai. Kai 1982 metais gyvenvietėje atsidarė vaikų darželis, Bronelė vėl grįžo į darbą fermose, kur ji išdirbo iki pat kolūkio iširimo. Tuomet su vyru Algimantu atsiėmė 7 ha žemės, kur ir dabar ūkininkauja.
Bronelė mūsų ansamblyje dainuoja nuo pat jo susikūrimo, yra viena aktyviausių jo dalyvių, mūsų susibūrimų siekla, išjudintoja. Semeliškių bažnyčios chore jos balsas skamba beveik kiekvienose mišiose, ji aktyvi bažnyčios procesijų dalyvė. Jautrios sielos paslaugi moteris, ji giesmėmis ir maldomis palydi kaimo žmones į amžinąjį poilsį.
Bronelė su dukromis 1988 metais
PRANUTĖ GACKAITĖ TAURIENĖ
Pranutė gimė 1940 metais Pakalnių kaime. Tėvai Vladas ir Elena Gackai valstiečiai turėjo 5 ha žemės. Kai tėvas mirė, Pranutei tebuvo 4 metukai. Skurdus Gackų namelis stovėjo ne ant savos žemės, tad iš našlės Elenos buvo pareikalauta tą namelį nukelti. Sunku buvo moteriškei su mažais vaikais griauti ir vėl statytis savo žemėje. Šiaip taip pasistatė sienas, uždengė stogą, o vidaus darbai buvo neužbaigti, nebuvo grindų, pečius be kamino, per sienų plyšius pūtė vėjai. Besistatant susidarė skolų, motina buvo priversta parduoti karvę, tiesa buvo nupirkta ožka, bet Pranutė sako negalėjusi jo gerti, jis buvęs neskanus.
Nuo 10 – ties metų Pranutė išėjo ganyti pas svetimus. Ganė Gacko Juozo, paskui Gacko Miko karves. Paskui teko tarnauti Padvarionių kaime, prižiūrėti vaikus Vilniuje. Iki 17 metų Pranutė dirbo svetimiems, taip užsidirbdama truputėlį pinigų.
1957 metais sugrįžo namo ir pradėjo dirbti kolūkyje laukininkystės darbus. Čia jai buvo lemta sisitikti traktorininką Bronių Taurą, jie kažkiek padraugavę 1968 metais susituokė. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Jaunavedžiai nuėjo gyventi pas jo tėvus. Senasis Tauras, Broniaus tėvas buvo labai griežtas, priekabus žmogus. Gyvenimas nebuvo saldus, tačiau gimė vaikai – 1969 metais gimė dukra Janina, o po dviejų metų sūnus Vytautas. Ir gyveno Pranutė Stančikų kaimo pakraštyje, pamiškėje, augino savo vaikus.
Pranutė Taurienė jaunystėje 1957 metais
1978 metais kolūkio pirmininkas K. Žukauskas pasiūlė jaunai Taurų šeimai statytis namus gyvenvietėje. Jie pasinaudojo pasiūlymu ir statėsi. Čia gyventi buvo lengviau, o kai vaikai nuėjo į mokyklą, Pranutė irgi išėjo dirbti į laukininkystę, paskui perėjo į fermas.
Po nepriklausomybės atkūrimo Taurai ūkininkauti nesiėmė, 10 –ties arų ūkelyje pasisodina bulvių, daržovių ir karvės nebelaiko – nebėra sveikatos gyvulį prižiūrėti, ruošti pašarus.
Ansamblyje Pranutė dainuoja nuo ansamblio susikūrimo. Ji moka daug senovinių dainų, jos sodrus žemokas balsas labai reikalingas mūsų repertuaro dainoms. Linkėdamos Pranutei stiprybės ir sveikatos visada laukiame jos ateinant.
JANINA ČESONYTĖ JARAŠIENĖ
Paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą Janina giliai atsidūsta, girdi, jos gyvenimas buvo labai sunkus, ištisi nepritekliai, nelaimės, netektys…
Gimė ji 1932 metais Karkučių kaime vidutinių ūkininkų Vinco ir Marijonos Česonių šeimoje , nors šeima turėjo 16 ha žemės, tačiau augo 9 vaikai, tėvams reikėjo suktis, kad pamaitinti ir aprengti tokį būrį vaikų. Visi turėjo dirbti, vyresni turėjo prižiūrėti mažesnius, vos praaugę buvo pratinami prie ūkio darbų.
Kai Janinai buvo 10 metų sudegė jų gyvenamasis namas. Šeima prisiglaudė negyvenamam Zabolotniko namelyje, kuris buvo visai mažas, miegoti reikėjo ant grindų, pasiklojus šiaudus. Žemė ir darbai buvo tolokai, teko daug vaikščioti. Janina su seserimis išmoko viską dirbti – pjauti javus, kulti, vėtyti. O su linais, kurių tais laikais sėjo gana didelius plotus, kiek darbų – ravėti, rauti, minti, brukti, verpti, austi. Janina prisimena linų mynimo talkas, kai eidavo su kaimynais kartu.
Vėliau tėvai nusipirko namą Pastrėvio kaime. O čia jau ir prasidėjo perversmai. Atėmė žemę, nereikėjo jos dirbti, vaikai kas kur išsilakstė po miestus, po valdiškus darbus, seserys ištekėjo. Kūrėsi kolūkis. Janina nuėjo dirbti melžėja.
1953 metais ištekėjo už traktorininko Broniaus Jarašiaus ir nuėjo gyventi į jo tėvo namus Peliūnų kaime. Čia pasipylė vaikai. Peliūnuose jų gimė trejetas. Juos reikėjo auginti. Aštuonetą metų pragyvenus pas tėvą, Brolius su Janina nutarė statytis namus Pastrėvyje. Vangiai ėjo statybos – trūko pinigų, medžiagų, bet jie šiaip taip persikėlė į savo namus. Pastrėvyje gimė dar du vaikai. Daugiavaikė šeima. Nelengva buvo juos tinkamai aprengti, pavalgydinti, į kolūkio darbus ėjo kartu su mažaisiais, o kai jai pasiūlė darbą antidėje, Janina iš karto sutiko. Buvo galima palikti vaikus namie, antidė netoli namų, tad laisvesnę minutę galėjai atbėgti, sutvarkyti, pažiūrėti… Gyvenimas kiek palengvėjo.
Nuo 1982 metų jau ir šiokią tokią pensiją pradėjo mokėti. Bet…prasidėjo nelaimės. 1984 metais po traktoriaus ratais žuvo vyriausias sūnus Vytautas, o po kelerių metų pasimirė vyras Bronius, sūnų Rimą sužeidė, jis tapo ligoniu, sirgo 20 metų ir 2008 metais mirė. ,,Kiek daug skausmo galima pakelti“ sako Janina. Bet negandas pergyventi padeda rūpestingos dukros Birutė ir Laimutė. Abi jos gyvena Vilniuje, tačiau nuolat lanko motiną, atveža maisto, nuveža pas gydytojus. Ji ne vieniša ir kasdienybėje – kartu gyvena sūnus Darius, jis prižiūri ir rūpinasi mama. Darbščios jo rankos – statėsi puikią pirtelę, ją pats įrengė, prižiūrėjo naujojo namo, vietoje seno, statybą. Dabar jiedu gyvena gražiame moderniame name – šviesu, jauku, šilta. ,,Va dabar tai jau tikrai gera gyventi. Gaila kad sveikatėlė nebe kokia ir dainuoti beveik negaliu padėti, bronchitas kankina…“ sako Janina.
O dainuoja ji, numetus visus skausmus ir rūpečius nuo 1989 metų ir visda miela, draugiška.
Janina Jarašienė su dukromis
ONA LIŠAUSKAITĖ SINKEVIČIENĖ
Onutė gimusi 1938 metais Bajorų kaime. Seneliai Lišauskai turėjo 12 ha žemės, gyveno pasiturinčiai, stengėsi išmokyti vaikus. Vienas iš šešių vaikų buvo išmokytas kunigu, kiti buvo mokomi amatų. Dukterys – siuvėjos ar kulinarės, Onos tėvas Pranas mokėjo staliaus amato, o prieš pat karą seneliai padalino vaikams žemę po lygiai – po du ha , tačiau visi vertėsi amatais ir gyveno gerai. Onos tėvas Pranas greta žemės darbų vertėsi staliaus amatu, darė medinius baldus, o jo kubilai buvo net eksportuojami užsienin. Prano ir Marcelės šeimoje gimė ir augo 5 vaikai, bet 1945 metais prasidėjo baisybės. Už ryšius su partizanais stribai nušovė tėvą. Motina su vaikais slapstėsi nuo tremties pas gimines.
Pradinę mokyklą lankė Vindziuliuose, mokėsi gerai, baigė 4 klases, bet toliau mokytis nebuvo sąlygų, šeima gyveno gana skurdžiai, mokyklos toli. O ir apsirengti, apsiauti nebuvo. Ona tris metus ganė kaimynų karves, o kai susitvėrė kolūkis, nuėjo dirbti į fermas.
1960 metais apsivedė su traktorininku Juozu Sinkevičium, apsigyveno pas vyro tėvus. Po kelių metų nusipirko namelį Vindziuliuose, čia pagimdė ir išaugino 3 vaikus. 12 metų išdirbo laiškaneše, po to 7 metus slaugė iš lovos nesikeliančią motiną. Mamai mirus įsidarbino Pastrėvio kolūkio fermose, mat čia geriau mokėjo už darbą. Taigi kasdien dviračiu ar pakinkytu arkliu per Stančikų mišką, per Stančikų kaimą važinėjo į darbą Pastrėvyje.
1993 metais numirė vyras Juozas. Ona išėjo į pensiją ir ūkininkavo namuose, laikė gyvulius, o paskui pardavė namus Vindziuliuose ir atsikėlė gyventi į Pastrėvį pas dukrą Angelę ir žentą Romą. Tada mes ją ir pričiupom – pasikvietėm į ansamblį, nes žinojom, kad ji su vyru Juozu ir šoko ir dainavo, tad ir pas mus ji greitai pritapo ir dabar jau kartu dainuojam, švenčiam.
Onutė yra draugiška, miela kolektyvo dalyvė, aktyvi Semeliškių bažnyčios choristė, procesijų dalyvė. Mūsų kaimo žmonės ją kviečia giesmėmis palydėti mirusiuosius. Ji visada laukiama ir mylima mūsų visų.
Onutė Sinkevičienė su sūneliu 1961 metais
JADVYGA TUREVIČIIŪTĖ STRASEVIČIENĖ
Gimė 1963 metais Meiciškių kaime Rusakalnio apylinkėje. Stasės ir Nikodemo Turevičių šeimoje. Jadvyga – vyriausia dukra, be jos šeimije dar augo dvi seserys ir brolis. Abu tėvai dirbo Mustenių tarybinio ūkio fermose Strėvininkų kaime – mama melžėja, tėvas šėriku. Tėvas buvo muzikantas, gražiai grodavo armonika, eidavo muzikantu vestuvėse, dainuodavo. Iš jo Janina ir bus paveldėjusi muzikalumą ir gražų balsą, bet ir mama Stasė labai gražiai dainuodavo.
Šešerių metukų Jadvyga nuėjo mokytis į Rusakalnio aštuonmetę mokyklą. Kai baigė 4 klases1973 metais mokyklą uždarė, teko eiti į Vievio vidurinę mokyklą. Ją baigė 1981 metais ir įstojo į Vilniaus pedagoginę mokyklą ikimokyklinės pedagogikos skyrių. Ten mokytis Jadvygai labai patiko, nes apie auklėtojos specialybę ji svajojo nuo mažens, žaisdama su mažaisiais.
Dar besimokanr antrame kurse 1982 metais ištekėjo už savo kaimo vaikino Stasio Strasevičiaus. Toks ten ir buvo vedybinis gyvenimas – su vyru susitikinėdavo tik savaitgaliais. 1983 metais gimė dukrytė Kristina, o mokslus baigė tik1984 metų vasarį. Mustenių daugiabutyje abu su Stasiu gavo butą, Jadvyga augino dukrytę, o Stasys dirbo ūkyje. 1985 metais gavo auklėtojos darbą Pastrėvio vaikų darželyje, kur ėjo kartu su dukrele Kristina.
1986 metais gimė sūnus Saulius. Po motinystės atostogų jau trise, jau su dviem vaikučiais Janina vėl darbuojasi darželyje. Gyvenimas tekėjo ramia vaga, bet 1992 metais Vaikų darželį Pastrėvyje uždaro. Prasidėjo blaškymosi metas. Griebėsi visokiausių darbų – ligonoinėje slauge, ,,Dailintos“ įmonėje prie medžio darbų, kultūros renginių organizatore Pastrėvyje, ,,Domingoje“ prie medienos apdorojimo. Per tą Laiką Jadvyga išsiskyrė su visiškai nežiūrinčiu šeimos, klaikiai geriančiu vyru Stasiu. Sunku buvo, tačiau tokio žmogaus irgi ilgiau nebegalėjo pakęsti.
Jadvyga Strasevičienė su anūkėle 2008 metai
Dabar Jadvyga laiminga. Vaikai savarankiški, patys užsidirba pragyvenimui, o ji sutiko žmogų, į kurį galima atsiremti, kuriuo galima pasitikėti. Tomas darbštus, nagingas, rūpestingas žmogus. Jis statybininkas, bet labai myli sodą, turi sodybą su žemės sklypu Butrimonyse. Jadvyga šiek tiek blaškosi. Nuolat reikia padėti Tomui tvarkyti namus, sodą, daržą, norisi ir su anūkėliais pabūti, nes dukraKristina ištekėjusi augina du mažylius. Kai tik būna Pastrėvy, Jadvyga niekada neužmiršta ansamblio – pabendraujam, padainuojam. Į ,,Vuolastos“ ansamblį ji įsijungė nuo 1998 metų, kai dirbo kultūrinių renginių organizatore. Jadvyga labai muzikali, ji puikiai groja akordeonu, gražiai dainuoja, mūsų ansambliui ji yra tikras lobis.
JANINA KANANAVIČIŪTĖ KANANAVIČIENĖ
Janina Kananavičienė 2011 metai
Janina ,,Vuolastos“ ansamblyje dainavo nuo jo susikūrimo iki 1999 metų.
Gimė 1940 metais Onos ir Jono Kananavičių šeimoje Stančikų kaime. Iki 4 metukų Janytė buvo laiminga, turėjo mylinčius ir gerus tėvelius, bet karo gūsiai išdraskė šeimą – Jonas ne savo noru pasitraukė į Vakarus ir ilgą laiką nedavė apie save jokios žinutės. Tik po 11 metų motina Ona gavo laišką, kuriame vyras pasakojo apie tai, kad yra įsikūręs JAV, gyvena gerai, bet ilgisi šeimos ir tėvynės. Prasidėjo susirašinėjimai, retkarčiais ateidavo siuntiniai.
Iki to laiko daug vargo vargelio patyrė gyvanašlė su dukra. Sunkus buvo jų gyvenimas. Kad pragyventų ir leistų dukrą į mokyklą, motina ėmėsi visko, net uogų rinkimo, kiaušinių pirkimo kaime ir vežimo į miestus. Taip uždirbdavo šiek tiek pinigėlių. Janina suprato kaip sunku motinai, todėl stengėsi padėti – dirbo namų ūkio darbus, rinkdavo uogas, lydėdavo mamą su krepšiais iki Pakalniškių, kad jai būtų lengviau pasiekti Vievio stotį ir važiuoti į Vilnių. Ji su nekantrumu laukdavo grįžtančios iš miesto mamos ir sulaukdavo skanumynų, kartais net medžiagos suknelei. Juk norėdavosi pasipuošti einant į bažnyčią, o ir šokiai jau pradėjo rūpėti.
Mokėsi Janina Stančikų pradinėje mokykloje, ją baigus – Semeliškių septynmetėje. 1953 metais buvo pastatyta Pastrėvio septynmetė mokykla, tačiau Janina joje mokėsi tik vienerius metus, nes jau buvo septintokė. Ji tapo pirmosios Pastrėvio mokyklos laidos absolvente. Vėliau, jau dirbdama kolūkyje neakivaizdiniu būdu užbaigė vidurinę mokyklą. Baigus septynmetę, mokytis toliau Janinos mama neleido, nes buvo sunkios gyvenimo sąlygos, reikėjo padėti mamai namų ūkyje. Miškininkai priimdavo paauglius į miško sodinimo, sodinukų ravėjimo darbus, todėl Janina dirbo prie šių darbų, vėliau ji su mama eidavo padėti ūkininkams jų darbuose. Nuo 1960 metų dirbo kelių statybos darbuose.
1962 metais Janina ištekėjo už Romo Kananavičiaus ir abu apsigyveno apleistame Alfonso Ščerbavičiaus name. Namas buvo labai apleistas, žiemą labai šaltas. Valgį reikėjo gaminti vienintelėje duonkepėje krosnyje, joje virė ir kiaulines bulves. Romas dirbo kolūkyje, tai kolūkio pirmininkas paskatino galvoti apie nuosavo namo statybą. 1966 –ji Janinai ypač įsimintini – tais metais gimė dukra Angelė ir vėlų rudenį šeima persikėlė gyventi į nuosavą namą Pastrėvio gyvenvietėj.
Dukrai kiek praaugus, mama ėmėsi jos priežiūros, o Janina nuėjo dirbti į kolūkio fermas. Dirbo atsakingą darbą prie paršelių saugojimo, vėliau šėrė ir prižiūrėjo veršelius, galiausiai – antis. 1973 metais pagimdė dvynukes Vidą ir Rasą. Vienerius metus augino dukrytes, paskui geroji mama vėl apsiėmė prižiūrėti mažyles, o Janiną paleido į darbą.
Nors ir paskendusi darbuose, bet pakalbinta dainuoti ansamblyje Janina sutiko. Dainavo iki1990 metų, tačiau paskui, slegiama namų rūpesčių atsisakė, vyro liga, darbas, vaikai nebepalikdavo laisvų valandėlių. Semeliškių bažnyčios chore Janina giedojo iki sanarių ligos progresavimo – reikėjo sanarių operacijos.
Nesuskaičiuota, kiek žmonių savo giesmėmis yra palydėjusi amžinybėn. Nors sunkiai vaikščiojanti, Janina ir dabar yra svetinga, vaišinga, noriai bendraujanti, draugiška. Įdomu užeiti pas ją, pasikalbėti įvairiausiomis temomis.
BRONISLAVA SAIKAUSKAITĖ STANČIKIENĖ
Gimusi 1938 metais Čižiūnų kaime . Tėvai Marijona ir Jonas Saikauskai buvo valstiečiai, turėjo 8 ha žemės. Gal būtų ir sunku buvę pragyventi iš žemės, bet tėvai užsidirbdavo pinigų ir kitaip – tėvas buvo muzikantas, ėjo groti vestuvėse, o motina siūdavo žmonėms. Kolūkiams susitvėrus, kai žemės neliko, Saikauskai pradėjo darbuotis kolūkio darbuose. Motina mėgo eiti kartu su vyrais prie rugių sėjos, nes tie darbai dar buvo atliekami rankomis. Vyras jau pasiligojo, buvo silpnos sveikatos, nuolat sirgdavo, todėl motina turėjo dirbti už du. Bronelė mokėsi Čižiūnų pradinėje mokykloje, po to – Aukštadvario vidurinėje. Tėvai nutarė leisti dukrą toliau, Bronė įstojo į Vilniaus kultūros Švietimo technikumą, kurį baigė 1970 metais. Prasidėjo savistovus gyvenimas – gavo darbą Čižiūnų kaimo bibliotekoje ir mokyklos pradinėse klasėse.
1964 metais susipažino su Mečislovu Stančiku ir apsivedė. Vyras parsivežė ją gyventi į tėvų namus Pastrėvio kaime. Čia Bronė dirbo Pastrėvio apylinkės pirmininkės pareigose ir dirbo tol, kol egzistavo apylinkė.
Etnografiniame ansamblyje Bronė dainavo nuo jo įsikūrimo iki 1992 metų. Vėliau dėl šeimyninių aplinkybių iš ansamblio išėjo.
Bronė Stančikienė su anūkėliu 2005 metai
Stančikai išaugino ir išmokslino du sūnus ir dukrą. Vyras Mečislovas 2010 metais pasimirė. Bronė dabar likusi viena, nes vaikai gyvena atskirai, o ir sveikata šlubuoja – kamuoja cukraligė. Bet ji ne vieniša, ją nuolat lanko vaikai, ji būna laiminga savo namuose sulaukusi anūkų, kurie jos neužmiršta ir dažnai apsilanko.
ONA MAKŪNAITĖ ČIŽIENĖ
Onutė – Mustenių kaimo dukra. Tėvai turėjo 9 ha žemės, šeimoj augo 4 vaikai, Onutė buvo gimusi 1939 metais, gyveno lyg ir neblogai, nieko netrūko, bet kai Onai buvo 17 metų mirė tėvas. Mama, likusi viena su vaikais nepajėgė pati įdirbti žemės, tai išnomojo pusininkui ( už pusę produkcijos). Tada jau visko pradėjo trūkti, ne visada buvo iš ko kepti duoną. Daugiausiai sėjo grikius, tad grikinės bobos ir košės buvo pagrindinis maistas.
Kai susitvėrė kolūkiai, Ona nuėjo dirbti į kolūkį, į kiaulių fermą, nors kolūkiai beveiki nieko nemokėjo.
1964 metais Ona ištekėjo už traktorininko Miko Čižiaus, jis atėjo gyventi į Onos tėvų namus ir ėmėsi tvarkyti apleistą sodybą. Čižiams gimė trys vaikai, sūnus ir dvi dukros. 1976 metais Mustenių tarybinis ūkis buvo prijungtas prie Pastrėvio M.Melnikaitės kolūkio, o darbingai Čižų šeimai buvo pasiūlytas pradėtas statyti namas. Čižai taip ir padarė ir 1988 metais jau persikraustė gyventi į naujai pastatytą namą. Senąją sodybą Mustenių kaime jie paliko dukros Danguolės šeimai.
Ona perėjo dirbti į Pastrėvio fermas, pradžioje šėrė anti, vėliau – kiaules.
2000 metais pasikvietėme Onutę dainuoti mūsų ansamblyje. Jos stiprus žemokas balsas labai tiko mūsų ansambliui.
2006 metais nuo staigaus širdies smūgio mirė sūnus Vygintas. Onutė sunkiai galėjo susitaikyti su jo mirtimi, patyrė labai didelį sukrėtimą, ilgai liūdėjo. Visaip stengėmės išblaškyti jos liūdesį, kvietėme į suėjimus, bet ji visada atsisakydavo.
2008 metais kai pradėjome filmuotis videoplokštelei, jau prisikvietėme ją, tačiau ji ne visada ateidavo, dažnai ir atėjusią matydavome su ašara akyse. Po truputį atsigavusi pradėjo dainuoti kartu.
2011 metais ruošėmės dalyvauti vasario 16 – sios minėjime. Atsimenu, kad visas kviečiau pas save į repeticiją vasario 9 dieną ir Onutė buvo pažadėjusi ateiti. Bet tos dienos rytą sulaukėme tik Danguolės netikėto skambučio – mirė mama. Užmigo ir neatsikėlė.
Koks mums visoms buvo smūgis. Dar vakar ji vaikščiojo gatve, kalbėjo telefonu, o šiandien jos jau nėra…
Bet ir apverkusios ir palydėjusios ją Amžinon kelionėn dažnai prisimename ją gyvą – gerą kaimynę, paslaugią, nuolat pasiruošusią padėti bėdoje ir varge, mūsų mielą draugę Onutę.
Ona Čižienė (dešinėje) su vaikais
MARIJONA KRILAVIČIŪTĖ BLIUJIENĖ
Marytės jau nebėra, tik kauburėlis Pastrėvio kapinaitėse…
O kiek laiko praleista kartu, kiek dainų sudainuota. Kai atvažiavau dirbti į Pastrėvį, geriausia mano pramoga buvo knygų skaitymas, o knygos – bibliotekoje, o bibliotekos vedėja labai draugiška, mėgstanti dainuoti. Dainuodavom liaudies dainas, bet mūsų repertuare buvo ir meksikiečių, čekų, italų dainos, rusų romansai.
Gimė Marytė Vaidžionių kaime Žaslių valsčiuje. Tėvai Ona ir Eduardas Krilavičiai buvo vidutiniai ūkininkai, dirbo žemę, laikė gyvulius. Šeimoje greta Marytės augo dar du broliai. Mokslus ėjo Žaslių vidurinėje mokykloje. Mokykla buvo už 3 kilometrų, teko kasdien vaikščioti pėsčiomis, bet ką vaikystėje reiškė 3 kilometrai, nė nepajusdavai juos nuėjus. Mokyklą baigė 1953 metais, o toliau mokytis nebuvo sąlygų, bet ir namie likti nesinorėjo. Tėvams jau padėjo broliai, todėl Marytė atvyko į Vievio rajono kultūros skyrių ieškodama darbo. Čia jai ir pasiūlė bibliotekos vedėjos darbą Pastrėvyje. Kaip tik buvo pastatyti nauji kultūros namai, o juose įsikūrė biblioteka. Patiko čia dirbti Marytei, knygas ji visuomet mėgo, mėgo bendrauti su žmponėmis.
Aplink bibliotekos vedėją pradėjo suktis mechanikas Jonas Bliujus. Na, jie ir susidraugavo. Vedė 1956 metais ir apsigyveno pas Jono tėvus. Pirkia buvo nedidukė, tad Jonas ėmėsi statybų ir jau naujame name gimė dukra ir sūnus.
Taip ramiai ir slinko gyvenimo dienos. Vaikai baigė mokslus – dukra Gražina medikė, sūnus Kęstutis muzikas, baigė Konservatoriją, (dabar Muzikos Akademija).
1992 metais Marytė išėjo į pensiją, mes draugavom ir toliau, pasikalbėdavome, lankydavomės viena pas kitą.
Nelemta liga 2009 metais atėmė vaikams mamą, anūkams močiutę, man ir visam ,,Vuolastos“ ansambliui gerą draugę.
Prisimenam tave, Maryte, tavo gerumą, nuoširdumą, su ilgesiu galvojam apie tave.
Marytė Bliujienė su vaikučiais 1965 metais
Medžiagą surinko ilgametė ansamblio ,,Vuolasta“vadovė Laimutė Tidikienė
Ansamblio moterys
Paruošė ir spausdino O.R.Šakienė