APIE ETNINĘ KULTŪRĄ
FESTIVALIS ,,IŠ KRAITINĖS SKRYNIOS“
Kai kam žodis “ etnokultūra” nieko nesako. Kas gi tai? O visa tai labai paprasta.
Karta iš kartos nešta kalba, savita gyvensena, būdas, papročiai, šventės, architektūra, pagaliau daina, šokis. Tautos paveldas, visa tai , ką mes perimam iš savo tėvų ir senelių.
Atsistojom ant Europos slenksčio ir truputį išsigandom – ką atnešim?
Lietuvių tauta, senosios baltų kultūros atstovė, savo dvasioje iki šių dienų išlaikiusi net senosios matriarchalinės Europos bruožus, kai gyvenimo kryžkelėse visa tai seniai išbarstė kitos tautos, neturi kuo didžiuotis? Tik atsisukime atgal į savo senelių gyvenimą, jų moralę, jų darbštumą, jų švenčių kalendorinį ciklą, jų žodinę kūrybą, kuri dar šiandien legendomis vaikšto paprastose kaimo trobelėse.
Ar būsim didesni, paklusę Afrikos šamanų būgnų tratesiams?
Tame laukinio ritmo siautuly slypinti magiška galia ir gydė, ir ramino, ir aitrino, bet ji buvo išmanančių žinovų rankose. Dabar gi, kai tas džinas išsiliejo iš indo, paplito po pasaulį savo migdančia galia užmušdamas mintį, mąstymą, svajonę. Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos katedros docento Liuberto Klimkos teigimu vaikas, kasdien 4 valandas klausantis juodojo ritmo, gali neįstoti į jokią aukštąją mokyklą. Apie tai niekas nerašo, niekas dėl to nepergyvena, tarytum tai būtų kokia smulkmena.
Žinoma, pasaulio krypties, net jei ji vestų į prarają, šiandien nesustabdyti, bet žinoti privalu. Dirbau su vaikais daugelį metų. Nelabai sekėsi. Niekas nenori senų bobučių dainų dainuoti. Tačiau problema ne vaikuose, o jau pačių pedagogų požiūryje į etninę kultūrą. Daug dirbdami kad užsidirbtų duonai, nuvargę, išsekinti krūvių, labai gerai išmanantys etnokultūrą pedagogai yra tik žmonės, turintys auginti šeimas. Nėra pašaukimo? Meilės? Žinojimo?
Tai nerimo naktų diskusijos su savimi. Todėl ir atėjau į savivaldybės Kultūros centrą, todėl ir nervuoju visus savo lindimu, aiškinimu. Senatvės marazmai? Pernelyg didelis ilgesys to, ko negalėjau gauti jaunystėj?
Bet gi ne. Su šauniuoju folkloro ansambliu “Runga” apvažiuojame beveik visą Lietuvą, matome įvairius festivalius, matome etnocentrų veiklą jau apie 15-20 metų, jų sukauptas žinias, pasiekimus ir norisi kažką panašaus savo mieste sukurti.
Atvirai pasakysiu, ilgai nemylėjau šio miesto, jis man buvo kažkoks bedvasis, metalu skambantis, dabar, pastudijavus apylinkės istorinius šaltinius, aplankius piliakalnius, mįslingas, legendomis apipintas mitologines vietoves jaučiu, – pats dangus atsiveria, užpila visokiom gėrybėm, lavina užgriūna niekieno netyrinėtas, neužrašytas, sakmėmis, akmenimis, šaltiniais apipintas kampelis Elektrėnų savivaldybė, kurioje net Perkūno kažkada karaliauta.
Pats festivalis” Iš kraitinės skrynios” nebuvo labai nusisekęs. Norint galima girtis, taip sakant “užsidėti paukštuką” pirmai dienai, kurios metu buvo skaitomos paskaitos, tautodailininkai ne tik demonstravo savo sugebėjimus parodoje, bet buvo kupini geraširdiškų ketinimų pamokinti daug naudingų darbelių – nusiausti savo vaikams juostelę, apsiūti adinukę, pasidaryti šiaudinį žaislą eglutei ir t.t. Atėjusių buvo nemažai, bet reikiamo dėmesio darbams nebuvo sulaukta. Peršasi mintis – ar nebuvo svarbiausi tie pažymėjimai, tie taškai, kuriuos renka pedagogai. Mano klaida – netikęs laikas. Kodėl Švietimo skyriaus darbuotojai neprieštaravo mano grafikams? Juos pakeisti nebuvo sunku.
Antroji diena – dainų diena. Džiaugiaus, buvau pamylėta tokių stiprių kolektyvų kaip Vilniaus Karininkų Ramovės folkloro ansamblio “Vilnelė”, Kauno Veterinarijos akademijos folkloro ansamblio “Kupolė”, gražaus Skriaudžių kanklininkų ansamblio, etnografinio ansamblio iš Lenkijos Seinų krašto Žagarių kaimo, kurie gali būti mums pavyzdžiu vaikų auklėjime – antrą kartą jie pas mus, antrą kartą pusė jų – vaikai. Negaliu nepasidžiaugt kaimynais iš Trakų – folkloriniu ansambliu “Radasta”, Kaišiadorių “Verpeta”, “Dzūkų drauge” iš Vilniaus.
Buvome numatę esant geram orui, visą didelį šių kolektyvų koncertą vesti lauke, bet orai nelepino, iš ryto tebuvo 11 laipsnių šilumos su vėjeliu, debesuota, tad nutarėme nevarginti atvykusių žmonių lauke, nes jų dar laukė koncertai seniūnijose, o ir amžius kai kurių gana solidus, negi versi 70- metį Vilniaus dailininką, tiesų, kaip stygą, visą dieną stovinėti po mūsų kad ir gražiomis eglėmis prie Kultūros centro?
Čia vėl skaudūs pamąstymai. Tiek daug miestų turi gražias estradas, pritaikytas lauko šventėms, patogias ir atlikėjams ir žiūrovams. Mes gi, turėdami gal visoj Lietuvoj puikiausias apylinkes nesurandam dar nesuprivatizuoto kampelio švenčių vedimui. Dar palaukim, gal visus ąžuolynus iškirtę, auginsim naujus…
Priekaištai dėl reklamos teisėti.Ji turėjo būti didelė ir graži, bet aš, kaip renginio organizatorė jau buvau su visais išsibarus, pavargus, todėl daugiau reikalauti neturėjau jėgų, nutariau – patys darykit išvadas.
3-ioji diena – šokių šventė. Nors ir reklamavomės praeidami pagrindinėmis gatvėmis, aikštelę išsirinkome labiausiai žmonių lankomoj vietoj, žiūrovų buvo mažai, jie nebuvo aktyvūs.
Sakoma, pirmasis blynas ir apdega ir žalias lieka. Kolektyvams išvažiuojant iš Antano Bernatonio, Kauno Veterinarijos akademijos folklorinio ansamblio “Kupolė” ilgamečio vadovo, etnokultūros žinovo gavau įvertinimą ”stiprus devynetas” .Žinau, buvo klaidų, neišmąstymų, bet šis įvertinimas įpareigoja tolimesniems darbams ir stiprina ryžtą.
Liko geras jausmas, dėkingumas nuoširdžiai padėjusiems žmonėms, pirmiausiai ”Rungos” ansambliečiams, renginių organizatorei, vadavusiai atostogaujantį direktorių Vidai Ališauskienei, senelių globos namų direktorei D Suchockienei, Vaikų globos ir Vaikų dienos centro vadovams, sporto centro darbuotojams, Versmės gimnazijos direktoriui E.Kontrimui, valgyklos vedėjai V. Ambrazevičienei ir visiems Kultūros Centro darbuotojams už visokeriopą pagalbą.
Jeigu gausime paramą, esame pasiruošę kitais metais augti, tobulėti ir kantriai nešti senąją tautos kultūrą žmonėms, rodyti jos grožį, puoselėti jos reikalingumą.
Etnologė O.R. Šakienė
ŠIS TAS APIE ,,RUNGĄ“, JOS DVIDEŠIMTMEČIO KELIĄ
Runga buvo gražus upelis, tekėjęs iš šaltinio paplentėj, jis maitinosi šaltinėliais, palaidotais po garažais. Atsimušęs į miškingus Gojaus šlaitus sukosi kairėn ir tekėjo rytuosna žemyn į Anykštos ežerą. Jo vardas susijęs su senovės malūnininkų dievo Rungio vardu.
Legendoje sakoma, kad senovėje ant jo aukštų skardžių, maždaug tenai, kur dabar kabantis tiltas link Elektrinės, stovėję pagonių dievai – Perkūnas ir Liūtas. Jeigu apie Perkūną, kuris paliko mums Perkūnakiemio kaimą daug aiškintis nereikia, tai apie Liūtą tariausi su respublikoje žinomu etnologu Liubertu Klimka kurio nuomone liūtas į Lietuvą gali būti atėjęs kartu su indoeuropiečiais apie 2000 – 1500m. prieš Kristų. Jis palikęs mums krašto aplenkėjimo įtakoje truputį iškraipytą Lekavičių kaimo pavadinimą.
Niekas šioje žemėje nestovi vietoje, viskas keitėsi, mainėsi. Šių teritorijų kraštovaizdis ypač pakito, kai 1960m. buvo pradėta statyti Lietuvos Elektrinė. Išaugo naujas šiuolaikinis miestas, bet ta vieta, tas Perkūnakiemio vardas gal ir norėjo šitaip išgarsinti savo vardą. Taigi, ne tik miesto herbe liko būtos senovės pėdsakai, žmonių širdyse, dainose, sakmėse jie gyvi ir gyvosios tradicijos tęstinumas dar skamba mūsų lūpomis.
Ėjo 1985 – ji. Tai metai, kai kovo saulė jau švietė, jau šildė sovietinio sąstingio dangą, o po visą Lietuvą kūrėsi liaudiško dainavimo ansambliai. Etnografiniai, dainuojantys vietos dainas, tas kurias dainavo tėvai ir seneliai ir folkloriniai, kuriuose jau buvo dainuojamos dainos iš visos Lietuvos, šokami įvairių regionų šokiai. Jie kūrėsi miestuose, kur gyveno žmonės, suvažiavę iš įvairių vietovių.
Ir Elektrėnuose atsirado šio žanro mėgėjų. Sako, dvi moterys, Aldona Sagatavičienė ir Roma Valasievič pradėjo ieškoti žmogaus, galinčio jas mokinti. Sužinojusios, kad tada dar vadinamoje 1 – je vid. m – loje dirba jauna mokytoja Rima Mažeikaitė, turinti žinių apie folklorą, kreipėsi į ją ir visos kartu ėmėsi darbo. Buvo suburta jaunimo grupė iš devynių žmonių ir prasidėjo repeticijos. Greta Aldonos ir Algio Sagatavičių dainavo Rimas Rimkus, Roma Važgėlienė, ansamblis nuolat pildėsi naujais nariais. Kai atėjo Giedrė Blažonienė, jai tebuvo 19 metų, ji buvo jauniausia ansamblietė. Paskui atėjo puiki moteris Gražina Gatautienė, kuri ilgus metus buvo tarsi viso ansamblio stabilumo simbolis. Ant jos asmenybės, tarsi ant stabilaus sverto dažnai į abi puses laviruodavo dainuojantis laivelis. Atėjo Juozas Stabinis, garsiojo Kauno ,,Kupolės „ vadovo Antano Bernatonio mokinys, atėjo Rima Sasnauskienė, Rasa Šriupšienė, Gintas ir Sigita Remeikos, Marija ir Vidas Dainiai ir kiti, kurių šiandien jau nė nežinau.
Kokios buvo jų dainos? Tai ir ,,Devyni metai“ ir ,,Po beržyną“ ir ,,Jūs mano kūmužėliai“ ir daugelis kitų, kurias iki šiol ansamblis sėkmingai dainuoja. Ansamblis dainavo daug kalendorinių dainų, ypač mėgo Kalėdines ir Velykines dainas su kuriomis mėgo vaikščioti ne tik po Elektrėnus, bet ir po apylinkes, lankydavosi Gabriliavoje, Abromiškėse.
Į ansamblį žmonės, net ir vadovai, ateina, išeina, kartais vėl sugrįžta. Gal prisilietę prie šventų dalykų kai kas norėjo sukurti čia šventyklą, o nusivylė , suradę paprastus žmones, ieškančius savęs kasdienybės labirintuose. Ateina, savimi atsinešdami jau susiformavusią pasaulėžiūrą, tai nenuostabu, kad išeina neradę savęs. O mus jungia daina, tik daina, savo galingų sparnų mostu uždengusi mūsų kasdieniškus veidus ir kai grįžę iš varginančio 2 – jų dienų folkloro festivalio mes dar valandą stovime, negalėdami atsiskirti, kol vakarėjančiai saulei neišdainuojame savo paslėptų svajų nuostabiomis liaudies dainų intonacijomis, sakykit, kas tai, jei ne maži stebuklai? Labai sunku išreikšti paprastais žodžiais tą dvasinę būseną, kurią patiri pilnatvėje su savo tautos prosenelių dvasia susiliejęs. Tada blaškais vakarais prie televizoriaus, pyksti, kad kažkieno pikta valia pripildė radijo bangas pigoko svetimo ,,popso.“
Koks dainos ir žmogaus santykis? Šiame pasaulyje taip jau yra, kad praeitin nuėję dalykai, numetę kasdienybės rūbą, sužėri deimantais ir traukia savęsp. Keičiasi mainosi ir ansamblio veidas. Kažkam atsibodo senos dainos, kažkam netiko sutartinės, kažkas juokiasi iš romansų, bet šiandieną ansamblis turi puikų repertuarą. Nuo senų seniausių, užrašytų apie Kietaviškes, Anykštą, Perkūnakiemį kunigo Teodoro Brazio iki A.Smetonos laikotarpiu paplitusių meilės dainų – romansų, kurias dar galima užrašyti kiekviename kaime. O ypač didžiuojamės populiaria tapusi kapelija, sukurta talentingos vadovės Rimos Gritienės. Kapelija, dabar vadovaujama Juozo Stabingio groja visur ir visada, be jos neapsieinama daugelyje įvairių renginių. Džiaugiamės naujai atėjusiais Juozu ir Genute Burlėgais, Rymute Montviliene, Elena Plediene. Mus ypač žavėjo talentingos moters – Vidos Juknelianės darbai, jos išsiuvinėta ansamblio vėliava, išaustos juostos, išsiuvinėti nuometėliai, delmonėliai. Jais puošiasi daugelis ansamblio moterų. Greta turime savo,,juvelyrą“ – Algimantą Šakį, kuris ansamblį papuošė žalvario dirbiniais. Turime ir ,,savo“ žmogų kai jau prarandame viltį kur nors nuvažiuoti,- čia dažnai gelbsti Petras Juknelis, galintis ne tik vairuoti, bet ir garsiausiai iš vyrų uždainuoti.
Ateikite į mūsų vakarą. Labai nenorime, kad vakare būtų taip vadinamų ,,žiūrovų,“ folkloras neturi žiūrovo. Čia kiekvienas – dalyvis. Jei ne daina – tai širdimi. O jei daina, tai dar smagiau. Tai ir kviečiame visus, visus. Kviečiame padainuoti kartu. Gaila, kad mūsų kultūros Centro salė nepritaikyta, negalime kartu pašokti. Skaudančia širdimi lipsime į sceną, nes folkloras nėra scenos menas, jis – bendravimo menas, apjungiantis visus. Kviečiame pabūti kartu, nes ir mūsų svečiai, etnografiniai ansambliai iš Jagėlonių ir Pastrėvio ir žinomi respublikos folkloristai – Kauno Veterinarijos Akademijos Folklorinis ansamblis,,Kupolė“ ir Vilniaus Karininkų Ramovės Folklorinis ansamblis,,Vilnelė“ tikrai verti, kad su jais ir su mumis visais prisimintume ne vieną liaudies dainą, kuri tikrai suteiks jums malonių akimirkų.
Etnologė O.R. Šakienė
LIAUDIŠKOS KAPELIJOS
Pastaraisiais metais Lietuvoje ėmė plisti naujos netradicinės ir nestilizuotos kapelijos. Tai kolektyvai, kuriuos galima pavadinti laisvalaikio salės kapela, ansambliukai. Apie jų kontraversišką suvokimą ir vertinimą TLV ,,Gero ūpo“ laidoje vyksta įvairūs debatai, jos susilaukia daug specialistų kritikos. Apie Elektrėnų Savivaldybėje gyvuojančias panašias kapelas ir norėčiau pakalbėti, nes daugelis sutiktų žmonių, netgi kultūros darbuotojų nesuvokia, ko aš noriu, kodėl jų negarbinu, lyg ir nevertinu jų triūso.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas profesorius Liubertas Klimka sako, kad kultūra – protingo žmogaus žaismė, o etninė kultūra – gyvas šiandienos rūpestis ir nervas.
Liaudies kultūros žurnalo redaktorius Juozas Šorys sako, kad pastaruoju metu ėmė dominuoti naujo tipo kapelos. Tai kažkas tarp vadinamų kolūkinių kapelų išskydusio žanro ir palaidos balos instrumentų sudėčių. Jos groja nieko bendra su tradicinėmis regioninėmis vertybėmis neturinčią muziką, skirtą ,, kad būtų linksmiau.“ Tokie žmonių sambūriai turi tendenciją sparčiai daugintis, brautis į neišrankių, patiklių tautiečių sielas su pragaištingu ,,meniu.“
Liaudie instrumentinė muzika visais laikais buvo labai populiari. Nuo senovės be muzikantų neapsiėjo nei vestuvės, nei krikštynos, nei kiti susiėjimai. Muzikantai buvo gerbtini žmonės, juos dažnai apipindavo vainikais, dovanodavo stuomenis, rankšluosčius, kartais mokėdavo pinigais. Visa bendruomenė buvo dainininkais, šokėjais, žiūrovais būdavo tik nusenę seneliai arba šiaip ,,niekam tikę.“Iš tų laikų ir atėjo vadinamos tradicinės kapelos.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja dr. etnologė Gaila Kirdienė sako, kad tai gyvosios tradicijos tesėjai, gabūs žmonės, be rašto, be natų išmokę groti iš senelio ar dėdės, nes kaime seniau visi taip darė daug amžių. Šios kapelos nedidelės, tai daugiausiai 3 -5 žmonės, gerai valdantys kažkokį instrumentą.
Būgnas yra vienas seniausių muzikos instrumentų pasaulyje, tuo pačiu ir Lietuvoje, nes ritmingas garsas (gatviniam kaime medyje įkeltas varpas) buvo naudojamas įvairiom progom, ne tik pasilinksminimuose. Būgnas kvietė į karą, skambėjo vykdant įvairias kūno bausmes, Velykų ryte jis dundėjo bažnyčių šventoriuose skelbdamas iškilmingą naujieną. Be būgno neapsiėjo kaimo vakaruškos, jis kaip gyvas, ritmiškai plakantis nervas, sukelia ypatingą pulsaciją, užgaunančią žmogaus jausmus, primityviosios kultūros tautose jis – šamanizmo įrankis, vedantis į transą. Greta būgno mūsų senoliai naudojo įdomius medinius pučiamuosius, kuriuos mokėjo meistriškai
pasigaminti. Primityviausiais instrumentais, kaip švilpynėmis, skudais, įvairiomis dūdelėmis grodavo piemenys ir vaikai. Jaunimas arba išmokdavo pasidaryti sudėtingesnių instrumentų, kaip kankles, ožragius, smuikus ir tapdavo muzikantais, arba visai mesdavo šią pramogą ir imdavo dainuoti ir šokti.
Ką turime vadinamose kaimo kapelose šiandieną? Greta armonikų, kurios jau vėlesniais laikais atėjo iš Europos ir gana sėkmingai prigijo kaip liaudies instrumentas, triumfuoja skardžiabalsiai akordeonai, turime senolį smuiką, būgną, kažkas išmoksta pučiamaisiais, bet kam reikalinga šita barškučių komanda, primenanti darželio muzikavimą ir dar išrikiuota priešais muzikantus? Apie šį reiškinį kalba etnokultūros specialistai, jie kaltina televizijos laidą,,Gero upo“ užkrėtusią visą Lietuvą šia liga, bet tai netiesa. Nei viena iš keturių savivaldybės kapelijų nedalyvavo televizijos laidoje, o daro tą patį. Kažkur pamatėm, nusižiūrėjom ir nieko nemąstydami pakartojom. Pats lengviausias kelias. Aišku, niekas mūsų tos etninės kultūros, kurios šaknys nutrauktos sovietmečiu, kai apie 50 – 60 –tus metus steigiamuose kaimo klubuose visi šokome pagal rusiškas melodijas, nemokino. Šis tarpas išplovė autentiką iš klubų, iš kultūros namų veiklos. Ji liko kaimo bendruomenėse kaip primityvi, niekieno negerbiama, užmirštama praeities liekana. Juk gyvenome socializmo idėjomis, kur nutautinimas, savos praeities niekinimas buvo vienas svarbiausių svertų. Apie 80 –tuosius metus atsigavome, pradėjo kurtis etnografiniai ansambliai iki šiol ne visur randantys palaikymą. Nors liaudies daina dar retai suskamba per radiją, nors televizijos laidos tiktai pigiai ,,pinigauja,“senoji liaudies kultūra gyva kaimuose ir tik per kaimus, per supratingus žmones ji atgaus savo teises. Tik eikime teisingais keliais, nenukrypkime į populizmo šunkelius, nes daugelis čia jau nieko nesusigaudo. Žinoma, ta pati daina kiekvieno atlikėjo yra kitaip atliekama, tai ir yra mūsų savastis, individualumas ir grožis. Kaime žmonės turėjo supratimą kas yra geras muzikantas ar dainininkas. Ir niekada nebuvo, gal vietoj sudegdavo kad neliko, tokių pigių dainuškų, kuriamų vietoje, tokių virkavimų, kurie spaudžia ašarą motinai, mylimai. Jei tarpukario romansuose vyrauja mirties iš meilės tema, tai vis vien romansai nėra tokie pigūs ir primityvūs, kaip mūsų laikų kapelų mėgiamos dainelės. Kai šias melodijas dar palydi ir barškučių komanda, patikėkit, norisi staugti vilku.
Stilizuotos kapelos yra dirbtinai sukurtos orkestrų pagrindu. Įvairūs kompozitiriai kaip Jurgis Gaižauskas, Konradas Kaveckas, Povilas Bekeris ir kiti kūrė joms dainas ir savo kūryboje naudojo medžiagą iš liaudiškų melodijų, užsidėjo sau autorines teises ir taip unifikavo ir niveliavo liaudišką grojimą, liaudies ansambliai ištobulino instrumentus, įvedė skrabalus, birbynes, klasikines kankles, akordeonus, varinius pučiamuosius. Visa tai buvo sukurta dirbtinai, jose, kaip ir ansambliuose buvo repetuojama kiekviena nata, siekiama aukštos atlikimo kultūros, ko reikalavo tuometiniai Dainų šventės repertuarai. Šios kapelos dabar pasimetę, jų likę nedaug ir jos neturėtų konkuruoti su liaudiškomis tradicinėmis. Tačiau į tradicijas niekas gilintis nenori, išaugo atlikėjų karta, kurie ir šiandien mielai niekina liaudiškąją muziką. Greta – stiprūs popso žmonės, tačiau jaunimas jau pajunta liaudiškos dainos jėgą ir daug kas jau bando turėti ją repertuare. Tai nėra blogai, tegu jaunimas ieško naujų kelių, tegu skamba senoji daina aprengta nauju rūbu, nuo to ji nepraranda savo žavesio. Nerimą kelia tik vadinamos liaudiškos kapelijos, kuriose liaudiškumo visai nesigirdi. Sako, visi siekia populiarumo. O populiarumas, tas spalvingas drugelis viršum alumi apsunkusių galvų tapo toks madingas ir vaisingas, kad jau nustojome skirti spalvas ir kvapus. Mielieji, tie, kurie nemokate groti, tik barškinti barškučiais, kreipiuosi į jus su klausimu – argi jūs muzikantai? Tai ko stovite prieš kapeliją? Padainuos ir grojantys. Galite labai smarkiai ant manęs šią minutę supykti, išsikeikti, jeigu to reikia, bet susimąstyti. O vadovams žinoti – kuo mažesnis žmonių kiekis dainuos, tuo švariau skambės. Sakysite, varau žmones? Ne! Kviečiu į ansamblius, tegul daina skamba jūsų šventėse, vakaronėse, tegul daina kasdien jus lydi, tegul ji padeda gyventi, tegul nenustoja savo žavesio ir jėgos.
Šiandieną noriu tik pamąstyti, kaip, kaip ją, tą besparnę paukštę pagauti ir prisijaukinti kad ji nebijotų nutūpti ant kiekvieno mūsų pečių? Matau, kaip spalvotu drugeliu plasnoja kažkoks pigus naujadaras, kaip jo vikšrai ėda seną gerą tradicinę dainą, šokį, muziką, lydėjusią per ilgus amžius. Visiems linkiu sėkmingų ieškojimų. Ir mąstymo. Nes viską, ką tu darai viešai, mato žmonės. Ir tu juos auklėji. Ne jie tave.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
ELEKTRĖNŲ KAPELIJA ,,RUNGA“ TELEVIZIJOS LAIDOJE ,,GERO ŪPO“
Kapelija ,,Runga“ išaugo iš folklorinio ansamblio, atėjus dirbti vadovei Rimai Gritienei. Kapelija ir dabar priklauso folkloriniam ansambliui, turi jo vardą, bet dažnai koncertuoja ir kaip atskira muzikinė grupė. Kapela dalyvauja Elektrėnuose, Alytuje, Vievyje organizuotuose liaudiškos muzikos konkursuose, yra koncertavusi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, yra mėgiama ir dažnai veda įvairias pramogas Lietuvoje – Kaune, Vilniuje, Elektrėnų savivaldybės renginiuose kartu su ansambliu ir atskirai. Kapelija tradicinė. Daugelis žmonių klausia: kodėl tradicinė?
Lietuvoje sovietmečiu plačiai paplitusių liaudies ansamblių pavyzdžiu susikūrė lengvo žanro, įvairių autorių dainas atliekančios kapelos, kurios save vadina liaudiškomis, nes groja polkas, valsus ir įvairių autorių sukurtas populiarias dainas. Šiose kapelose grojama įvairiais instrumentais – variniais pučiamaisiais, akordeonais, prie jų dažnai dainuoja solistai, duetai, net maži ansambliukai. Tai jau naujadaras, kuriame vyrauja didelis muzikos instrumentų, neribojamas ir dainininkų skaičius. Jų repertuaruose – harmonizuotos liaudies dainos, polkos, valsai ir autorinės dainos, kurias jie dažnokai atlieka iš natų.
Tradicinė kapela laikos senųjų Lietuvos tradicinio grojimo pagrindų – visi muzikantai groja iš klausos, naudojasi tik senaisiais instrumentais, nuo seno skambėjusiais Lietuvos kaimuose – armonika, smuiku, būgnu, lumzdeliu, ragais, basetla. Dainas dainuoja patys muzikantai. Grojama ir dainuojama išimtinai liaudiška muzika – šokiai: polkos, valsai, kiti liaudiški šokiai, dainuojamos liaudies dainos su instrumentų pritarimu.
Pastaruoju metu paplito tarpukario romansai. Iki 40 –jų metų jie buvo kuriami visoje Lietuvoje kaip meilės dainos ir buvo labai mėgiamos jaunimo. Pokario laikais jų pagrindu ( jų melodijomis) buvo sukurta daug partizaniškų, taip pat tremtinių dainų, todėl jos buvo draudžiamos dainuoti, persekiojamos.
Nuo 1999 metų kapelijai vadovauja ilgametis ansamblietis Juozas Stabingis, garsaus Kauno veterinarijos akademijos folklorinio ansamblio ,,Kupolė“ vadovo, akademijos docento Antano Bernatonio mokinys, tikras folkloristas, nesižavintis naujovėmis, turintis savo stilių ir tvirtą charakterį. Jau septyni metai kapelija dalyvauja televizijos laidose ,,Duokim garo,“ dabar – ,,Gero ūpo“ ir yra šios laidos 2002 metų laureatas.
Dabar tradicinės kapelos į laidą yra kviečiamos svečiais. Koncertuoti nedalyvaujant konkurse yra lengviau, mažesnė nervinė įtampa. Tačiau pati laida respublikos etnologų vertinama įvairiai.
Šiemet dalyvaujant laidoje teko susipažinti su svečiais iš Italijos, ypač įdomus italų muzikavimas, jų skambi itališka armonika labai sužavėjo Juozą Stabingį. Italijoje išlikusi gyvoji tradicija švęsti švento Antano – gyvulių globėjo dieną, kurios metu yra vaikštoma po kaimą, dainuojama, grojama, vaidinama. Už tai muzikantai gauna dovanų. Sako, seniau buvo paprotys gauti paršiuką, gaidžiuką, o dabar jau tik sūrelį, dešrytę, vyno, tačiau iki šiol italai labai mėgsta šią liaudišką šventę ir ją kasmet švenčia. Savo papročiais ši jų šventė panaši į mūsų kalėdines vaikštynes po kaimus, kurias dar prisimena mūsų tėvai.
Kazachstano televizijos publicistinių laidų vedėjas Erlanas Tiuliou Tai , vedantis laidą apie senuosius liaudies instrumentus pasakė daug gerų žodžių lietuviams. Jis sakė, kad kažkada kazachai buvo tremiami į Lietuvą, o lietuviai tuo pat metu buvo tremiami į Kazachiją ir palinkėjo, kad vieni pas kitus važinėtume tik į svečius ir tokie dalykai daugiau niekada nepasikartotų. Jis sakė, kad politikai gadina pasaulį, o menas, muzika, tautos kultūra žmones suartina, nes muzikos kalba yra bendra visame pasaulyje. Jis sveikino lietuvius, iškovojusius laisvę, džiaugėsi Lietuvos pažanga ir pagrojo savo liaudies melodijas, kurias mielai pasigavo visa salė plojimais.
Norisi pasidžiaugti, kad mūsų kapelija ,,Runga“ puošia televizijos laidą ,,Gero ūpo“ savo grojimu, susilaukia pripažinimo, įsigyja naujų draugų ir populiarumo. Sveikiname ją, savo kapeliją, vadovą Juozą Stabingį, likime tolesnės kloties, sveikatos ir stiprybės etninės kultūros arimuose varant nenukrypstamai plačią vagą!
,,Rungos“ ansambliečiai
DAR KARTĄ APIE ETNINĘ KULTŪRĄ
Nacionalinės kultūros pagrindas yra jos etninė kultūra. Ji yra tautos būties, savimonės, individualumo ir išlikimo esmė. Tai per ilgus amžius sukurta, iš kartos į kartą perduodama, nuolat atsinaujinanti kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą. Ir pilietiškumas atsiranda iš dvasinio ryšio su gimtine, suteikusiai žmogui ne tik gyvybę, bet ir kalbą, kultūrą.
Kokia kryptim berieda žmonijos civilizacija, vis vien kiekviena tauta išlaiko savitą kultūrinę raišką, suformuotą slenkant amžiams. Ar šiandieną mus labai domintų tokios šalys, kaip Šveicarija, Skandinavija, Afrika be unikalios etninės kultūros? Ar įsivaizduojame Angliją ar Airiją be jos senovinių, mistika apraizgytų pilių? Kosmopolitinės orientacijos neturi perspektyvų, ateitis priklauso įvairių kultūrų dialogui. Ateity bus dar labiau pabrėžiami ir iškeliami tautų kultūrų skirtumai.
Tautinio savitumo šaltinis dar tebeglūdi kiekvieno lietuvio pasąmonėje, tačiau intensyvus gyvenimas, kasdieniai informacijos srautai, masinės subkultūros produktai, kasdien peršami įkyrios ir savam mentalitete pasimetusios žiniasklaidos, jauną žmogų dažnai pagauna kaip pavasarį putojanti upė mažą šapelį ir nuneša tolyn nuo subtilybių, nuo tradicinių vertybių, kurias diegė protėviai senovėje saviems vaikams. Nežinia į kurį krantą išmes ta galinga srovė, gal susižeidę į kelionių akmenis suvoksim, kas yra gimtinė, o gal doros, moralės vertybės jau bus taip išplautos, kad pasitenkinsim mankurto dalia? Sakoma, lengviausia gyvent vergui – valgyti gauna, niekuo rūpintis nereikia…
Bet kas gi mes be susivokimo savastyje, be unikalių, mums vieniems būdingų bruožų? Žmogus ir gyvoji gamta, einanti metų ratu susieja tėviškės gamtos reiškinius su sąmone ir širdimi, to pasekoje ugdosi papročiai, tradicijos.
Šioje dalyje rėmiaus Etninės Globos tarybos prie Seimo leidinių mintimis. Sugrįžtu į savo miestą, savo savivaldybę. Savivaldybė jauna, žmonės suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių, nėra senos bendruomenės, tradicijos kūrimosi stadijose, blaškomės ieškodami savęs. Vienų protus užvaldo gigantomanija, kitų – abejingumas, trečių – nenuovokumas. Mūsų miestas – tikras sovietmečio produktas, komunizmo kūrimo pasekmė, tai gal ir ne visada, ne visiems čia šilta. Džiaugiuosi, kad čia gimę, čia augę vaikai jau kitaip suvokia, kitaip vertina Elektrėnus, kad jų pasiilgsta, kaip mes, senieji ,dar pasiilgstam buvusių ežerų.
Kaip ir visoje šalyje, Elektrėnų savivaldybėje vystosi kaimo turizmo verslas. Lietuva traukia užsieniečius savo gamtos grožiu, ramybe, bet ar nors vienoje kaimo turizmo sodyboje rasime kaimiškojo kultūros paveldo apraiškų, kas sustiprintų įspūdį atvykusiam iš toli? Ir šiandien dar ne kiekvienam kaimo sodybos savininkui aišku, kam tai reikalinga. Kiek patys suvokiame, tiek ir statome, nusižiūrėdami vieni į kitus, tik nežinau, kodėl šiuos statinius taip mielai kuria ir laimina architektai. Prisistatėm ,,suomiškų“,,turkiškų“,, rusiškų“ pirčių, nors sakoma, kad autentiškumo ten ir su žiburiu nerasi. Gal tą reiškinį galima pavadinti naujai plintančiu kiču mūsų tautinėje kultūroje, gal pasimetėm tarp galimybių ir supratimo?
Tai kaip gi išlaikyti tą etniškumą, kad būtume patrauklūs? Architektai turėtų atsigręžti į buvusių dvarų, palivarkų senąjį statybų stilių, kuris jiems yra gerai žinomas, ne man juos mokinti, bet kad naujai kylantys objektai yra visiški svetimkūniai mūsų kultūros pavelde, tai jau tiesa. Kaimų vietovėse dar galima užtikti vieną kitą gražių sodybų pavyzdį, kurį irgi jau baigia suniokoti,,mokyti“ vaikai. Važinėju po kaimus, dar matau, vieną kitą trobą, kurioje norėtųsi gyventi, plačius kiemus ir svirnelius, kuriuose norėtųsi miegoti. Matau kluonus, daržines, kuriose ant plūktinio pado įrengus vasaros kavines su duonkepėmis krosnimis, jose galima virti ir kepti savo nacionalinius patiekalus, kepti duoną, bulvines bandas ant kopūstlapio,troškintas aguonpienyje,o svečius suguldyti plačiose šiaudinių čiužinių lovose, kurių galus puoštų medžio raižiniai ar piešiniai, vakare juos išmaudyti tikroje lietuviškoje garinėje pirtelėje. Nebijokit, žmonės tikrai dar ieško romantikos, o šiuolaikinio stiliaus namai su ,,turkiškomis“ pirtimis vargu ką nors sužavės, juo labiau, kai norint pasimaudyti turkiškoje pirtyje, lengvai galima nuvykt į Turkiją.
Norėtųsi pakalbėti apie senų sodybų niokojimą, nors tai yra kiekvieno žmogaus reikalas, bet seniai negaliu praeiti pro jas be širdies skausmo. Ypač ryškus arčiausiai Elektrėnų Giedraitiškių kaime Bičkauskų sodybos pavyzdys. Sodyba, turinti visus senosios gyvensenos, ūkinės veiklos ir kultūros bruožus, pasipuošė plastmasinėmis lentelėmis, apaugo sandėliais sandėliukais, garažais ir tvartukais, susidarkė ne tik jos estetinė visuma, ji prarado savo dvasingumą ir senąjį taurųjį grožį, kur daiktas, pastatas ir žmogus tampriai susijęs su gamta. O juk galėjo būti vienas iš gražiausių pavyzdžių kaimo turizmo versle.
Seniūnijose kasmet renkamos gražiausios sodybos. Tai stengiasi žmonės, tai kerta nuo amžių vešlias alyvas ir rūtas, tai sodina niekur nematytus augalus, kad tik daugiau, kad tik kitaip. Kai vienus metus bandžiau prieštarauti vertinimų komisijos nuomonei, daugiau į ją nesu kviečiama.
Kaip auga mūsų vaikai? Kodėl mokytojai labai užsikrėtė vangumu, nenoru dirbti? Tiesa, gyventi visiems reikia, už darbą visiems reikia mokėti, čia jau valstybės institucijų prerogatyva, bet auklėjimo spragų daugėja, jos gilėja ir vien tik darbe padedantys jėgas tėvai kartais negali išugdyti dorų vaikų. Jeigu nemokama tiek, kad vyrai galėtų išlaikyti savo šeimas padorumo ribose, jeigu moteris turi savo jėgas ir laiką skirti darbui, reikia atsigręžti į mokyklas. Jose daug jaunimo, gero, išsilavinusio ir gudraus jaunimo, tačiau ir čia už dyka niekas jau nedirbs. Ir paliekame vaikus jų pačių saviauklai, jie rūko, keikiasi. Žinia, išaugs, jei nepaklius narkotikų liūnan, jei cigaretėm pinigų nevogs iš tų pačių pedagogų, vaikštančių po vieną.
Kokia etninės kultūros padėtis švietimo sistemoje?
Yra gražių pavyzdžių. Gražias tradicijas turi l/d.,,Drugelis“, Vievio l/d.,,Eglutė“, Elektrėnų pradinė mokykla, Vievio, Elektrėnų meno mokyklos, Kietaviškių pagrindinė mokykla. Ten dirba nuoširdūs, darbą išmanantys pedagogai. Bet vaikai išauga, parūpsta jiems kiti dalykai, darosi sunku , netenka jėgų pedagogai, kad vestų juos toliau vaikystės takeliais, kur buvo dedami tik pagrindai, nėra folklorinių, etnografinių būrelių, vidurinės mokyklos, gimnazijos apsiriboja tik geranoriška ir gražia technologų veikla. To šiandieną jau tikrai per maža.
Savivaldybėje dirba nemažas būrys tautodailininkų, bet po to, tarp kultūros darbuotojų tarpe neliko vietos Vandai Imbrasienei, visi pakriko , kaip Grigo bitės, užsidarė savo narveliuose. Kažką kuria, kažką mąsto, bet nedalyvauja viešame gyvenime, labai sunku ką nors prikalbinti, kad suruoštų parodą. Jų žiniai Elektrėnų literatūros ir meno muziejus ruoš parodas, todėl norinčius eksponuotis, prašytume kreiptis į muziejų.
Man labai įdomus reiškinys yra ir mūsų miesto bendruomenė. Žinau, kad ji egzistuoja, vykdo savo veiklą, organizuoja netgi ,,savo“ saviveiklinius būrelius, tik nesuprantu, kam to reikia, kai Elektrėnų miesto saviveiklos kolektyvai yra žinomi respublikoje ir visi jie turi problemų, kurias tikrai galėtų padėti spręsti miesto bendruomenė. Z. Miguliova sako, kad jai miesto kolektyvai nerūpi, ir jautiesi iškritęs iš konteksto ir mąstai, tai kas gi ta bendruomenė? Gal aš čionai kažko tose naujose veiklos sferose ir nesusigaudau, gal bendruomenė – tai dar viena partija, į kurią reikia įstoti ir jai mokėti mokesčius?
Pernai Bajorų kaime pradėti senkapių tyrinėjimai, kuriuos vykdo Kaišiadorių archeologai kartu su Istorijos instituto darbuotoju, archeologu, mokslų daktaru Vykintu Vaitkevičiumi. Domėjausi, važinėjau, pasirodo, galima ir taip. Galima. Nes savivaldybė neturi archeologo, ji sunkiai randa paminklosaugininką, šį darbą primesdama gamtosaugininkams. Va, ir problemos, kurias reikės išspręsti, nes oi ne vienas akmenėlis dar nėra atvertęs savo senųjų mitinių klodų vienoje iš labiausiai visų užmirštų vietovių – Elektrėnuose.
Šia tema šnekėjau su archeologu Vykintu. Jis labai stebisi, kodėl Elektrėnai neturi reikiamų etatų, kodėl čia tiek maža dėmesio ne tik etniniam paveldui, o ir aplamai visai etninei kultūrai. Nereikėtų snausti, kad neliktume visai autsaideriai nei vienoje srityje. Veikla vyks, kai atsiras etatai, atsiras išmanantys darbuotojai, nereikės savivaldybės vyrams aiškinti viso to prasmių. O savivaldybės vyrai žada, tikėsimės, kad tai ne priešrinkiminiai pažadai.
Folklorinis ansamblis ,,Runga“, prieš metus atšventęs savo veiklos 20 – metį yra išleidęs CD ir aktyviai dalyvaujantis ne tik miesto, bet ir respublikiniuose renginiuose šiemet ypač sustiprėjo, nes turi naują vadovę Vitą, kuri yra ,,Versmės“ auklėtinė, baigusi VPU ir etnokultūrines žinias įgijusi universiteto folkloriniame ansamblyje. Rungiečiai nuoširdžiai džiaugiasi ir didžiuojasi savo vadove ir tikisi ilgo ir prasmingo bendravimo, vaisingos veiklos.
Kitokia kaimo etnografinių ansamblių padėtis. Susikūrę savo entuziazmo dėka, pastaruoju metu jie visai neturi palaikymo ir baigia apnykti, nes metai bėga, o visai neateina jaunimas. Kaip nebūtų gaila, jaunimas nevertina senosios dainos( o kodėl gi – tai jau atskira tema),buriasi į šiuolaikiškesnes kapelijas. Ryškus kietaviškėnų pavyzdys. Šiame krašte užrašyta daugiausi liaudies dainų. Ypač ryškios užrašytos kunigo Teodoro Brazio, aktyvaus kovotojo už lietuvybę, muziko, kompozitoriaus, kuris pora metų slapstėsi Kietaviškių parapijoje nuo Vilniaus lenkų persekiojimų. Vėliau šios dainos tapo ypač mėgiamos dainininkų profesionalų , yra harmonizuotos, aranžuotos ir buvo atliekamos labai plačiai. Dabar jos pritilo ir radijo laidose, kur mes visi pasigendame etninės kultūros apraiškų ir tikimės, kad neilgai reikės graudžiai verkti ir ,,Gero ūpo“ režisieriams, organizuojant laidas. Taigi, šitas Kietaviškių jaunimas, turintis tvirtą etninį pamatą, šiandien labai linksmai dainuoja autorines romantinio pobūdžio daineles. Kas tai? Ar nutrūkusi grandis, siejusi mus su protėvių palikimu, kada nors susimegs, jeigu mes patys to nenorim? Ieškom lengvesnių kelių? Bet tai parodo mūsų kultūros nuosmukį, nes senoji kultūra, ypač daina, iš atlikėjo reikalauja aukštos dvasinės auros. Tikiu, kad būsimos kartos suras dainai vietą ir erdvę, tai mes, praradę ją, dejuojam, yra taip, kaip yra. Mane tik neramina pigus visų noras linksmintis ir linksminti, neieškant prasmių, dvasingumo pradų, kas buvo ilgus amžius etninės kultūros pamatas.
Tačiau yra ir girtinai gražių pavyzdžių. Fenomenalus Pastrėvio etnografinis ansamblis,,Volasta“ gyvuojantis jau 20 metų. Jį subūrė žinomas daugelio amonininkų konkursų laureatas, originalus individualistas Aleksas Dulkė. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo Volastos upele, daug jo paskendo seselės Strėvos glėby, o ši srauni, neišsenkanti gelmė, trykštanti iš žmogaus atminties klodų ir skambanti moterų lūpomis, nuolat raibuliuoja, mainosi gaivia versme iš pačių širdies šaltinių, iš ten, kur slypi motinų, senelių, senolių atmintis, jų graži, šviesi, lietuviška dvasia. Šiandieną ji, lyg balta deivė iškyla iš būtųjų laikų, kad savimi parodytų kuo mes esame. Labiausiai stebina tai, kad tai yra tikrosios kaimo bendruomenės pavyzdys, kad ansamblio susiėjimų reikia joms pačioms, niekieno neraginamoms, be savivaldybės apmokamų vadovų. Šis gražus moterų būrelis egzistuoja savaime, susibūręs aplink savo sielą – Laimutę Tidikienę, kuri, pati išaugusi plačiose Sūduvos lygumose, čia, kaip marti, surado savo vietą tarp Pastrėvio kalvelių, čia ji įleido šaknis, kurių jau niekada neišrausi iš žemės. Kai apsilankau pas jas, grįžtu lyg iš švarios kaimo pirties. Jos nesiskundžia, neverkšlena, jos neaimanuoja dėl ligų, bėdų ar sygiaus pinigų. Jos mėgsta juoktis ir moka juokauti, jos moka pagerbti viena kitą, užjausti.
Mąstau, kas tai per reiškinys, iš kur ta dvasinė stiprybė, tas sielų grožis? Gal tai ir yra galybė tos dainos, kurią mes niekinam, gal ji, mus guodusi senovėje, stovėjusi greta karuose ir nelaimėse, padėjusi išgyventi nelengvą svetimųjų jungą, dar ir dabar mums reikalinga? Ar reikalinga?
TAUTOS – DIEVO GĖLĖS, PRAŽĮSTANČIOS DAINOMIS
Liaudies dainos iki mūsų dienų išlaikė savo grynumą, primityvų šviežumą, jos – lietuvio sielos išvalymas. ( O.Milašius)
Kiekviena tauta turi savo būdą, savo sielą, savo širdį, savo gaidą, savo spalvą, savo istoriją.
Pirmapradė mūsų kalba savo formomis senesnė už sanskritą, pirmapradė mūsų daina senesnė už indų vedas ir yra didžiausia tautos vertybė. Daina – nelyginama vertybė, ilgus amžius ji buvo tautos šventraščiu, jos dėka Lietuva išliko meniška, poetiška.
Kukli ir drovi dainorėlio širdis jaučia kaip daina šaukiasi dainos, kaip daina dainai atsiliepia. Joje – visas žmogaus gyvenimas, jo darbai ir šventės, buitis ir būtis. Tai tūkstančius metų kaupta tautos išmintis, jos nacionalinis charakteris, dvasinis taurumas, pasaulio vizija, kur meilė, tiesa, grožis susilieja į aukščiausią būties palaimą.
Kaimietiška lietuvių liaudies kultūra iki mūsų dienų liko ištikima sau, ji persunkta ilgesio, tobulybės siekio, ją lydi liūdesys – tauriųjų jausmas.
Šeima yra tauta miniatiūroje, o tautos gyvenimas yra išplėstinis šeimos gyvenimas. ( A. Maceina)
Šeima buvo ir lieka tautos tradicijų saugotoja bei tesėja. Nutautėję bajorai smuko dvasiškai,tik praradę etninį paveldą jie nutautėjo. Kur jie dabar? O tauta dar kalba savo dainos lūpomis, kalba savo dvasia.
Lietuviai buvo ir yra meniškos sielos žmonės, lyrikai iš prigimties, lietuvių tauta yra viena seniausių Europos tautų išlaikiusių savo etninį savitumą, kuriuo turime didžiuotis.
Ministerijose ir įvairiose valdiškose institucijose naujoji,,bajorija“ vėl šaiposi iš to, kas nuo amžių buvo šventa, kas mus vedė per visus negandų, vergijų metus. Žmogaus dvasia pranoksta istoriją ir laiką, nes ji amžina. Daina – už istorijos ribų, ji lyrikos nuoširdumo erdvėje, ji – amžinybėje.
Liaudies kultūra ugdė įvairių žanrų meną, ji – klasikos pagrindas, nuo jos nutolstama ir vėl sugrįžtama, ji lyg tyra šaltinio srovė vėl ir vėl pamaitinanti, suteikianti jėgų įvairioms meno formoms, tai lyg amžinasis gyvybės ratas, varomoji jėga. Visų menų šaknys, pirmapradė dvasia tarsi pamatas slypi vaikystės patyrimuose, tai lyg vartai, pro kuriuos išeinama kad vėl sugrįžtum.
Šiandien liaudies daina išgyvena krizinį laikotarpį, ji buvo dirbtinai išvyta iš pasaulėžiūros formavimo ir paliko vakumą, kurį šiandien užpildo lengvi ir pigūs ,,popsai“ Kiek beverktume prie televizijos transliuojamų ,,Sveikinimų,“ kiek bekvaistume nuo metalinių ,,Jamachų“ garsų, vis vien skurstanti širdis savo prigimtimi šaukia išeiti ant kalno, į gamtą, arba prie gimtojo stalo susėdus uždainuoti ,,savaip,“taip kap šaukia širdis. Tik jau pasimiršo ir žodžiai ir gaida.
Laisviems vėjams papūtus Lietuvoje jau virš dvidešimt metų nuolat gaivinama liaudies daina vėl skamba įvairiose šventėse. Iš jos juokiamasi, ja gėrimasi, jos ilgimasi ir suglumstama išgirdus. Jaunimas neturi kur jos išmokti. Tėvai, išaugę sovietmečio sąlygomis pasimetė, jiems dainuoti gėda, mokyklose vietos jai maža, bažnyčios bijosi, tarsi su ją sugrįžtų pagonybės laikai. Istorijos bijoti nereikėtų. Mes – baltai, graži mūsų etninė kultūra, ją mums išsaugojo mūsų senoliai ir nieko čia nepakeisi. Supratimas ir žinojimas sustiprintų tarpusavio ryšius, juk daug kur atlaidų metu prie bažnyčių skamba ansamblių atliekama liaudies daina.
Elektrėnų savivaldybėje gyvi du koncertuojantys etnografiniai ansambliai – Gilučių, vadovaujamas Linos Janauskienės ir Pastrėvio, vadovaujamas Laimos Tidikienės . Tai moterys, išlaikiusios dvasinius lobius, gražios savo dvasingumu, paprastumu. Ne kartą jas girdėjom, ne kartą jomis džiaugėmės, gėrėjomės. O gilutiškės net savo dainų kompaktinę kasetę išsileido, paliks jaunimui.
Vasaros šventėje Gilučiuose, kurią gražią liepos 23 – ją dieną organizavo Lina Janauskienė greta minėtų dviejų etnografinių ansamblių visus nustebino Jagėlonių etnografinis ansamblis, vadovaujamas Onutės Pukalskienės. Kad taip kiekvienas kaimas uždainuotų. Kuriasi, buriasi kaimo bendruomenės, gal čia bus prisiminta sena tradicija – dainuoti visiems kartu. Dar prisimenu kaip dainuodavo abromiškietės, auseniškietės, vievietės. Negi nutrūko gija, negi grandinė iš kartos į kartą surūdijo? Ir kas suburs tuos žiburėlius, kurie lyg rugpjūčio žvaigždės ryškiai sušvinta? Gaila, labai gaila kad savivaldybės renginyje,,Gero ūpo“ prie ,,Saulutės“ parduotuvės tesugebam parodyti abejotino lygio kapeliukes, kurios lyg amaras apsėdo tautos kamieną ir barškučių kolonijomis man primena vaikų darželio koncertėlius.
Po vasaros šventės Gilučiuose folklorinis ansamblis ,,Runga“ apsilankė Oninių šventėje Jagėlonyse. Šventėje nustebino žmonių gausa, jie tikrą kaimo bendruomenę pademonstravo. Stebino jaunų vaikinų elgesys,- jie šokdino motinas, seneles, tetas ir tą darė laisvai, nesivaržydami, natūraliai ir tai suprato kaip natūralų mandagumą ir visai nesišaipė iš labai gražiai senas liaudies dainas traukiančių,,tetų“
Tai ypač gražus kaimas, išsaugojęs senas tradicijas. Džiaugiuosi, kad yra tokie žmonės, kad jie gyvena visai šalia, kad yra Lina Janauskienė, Laima Tidikienė, Onutė Pukalskienė, nupurtančios dulkes nuo tautinės kultūros aruodų. O kiek dar tuose aruoduose, tose kraitinėse skryniose paslėpta gražių talentų, kad apie juos norisi šnekėti atskirai, užkastų lobių tenai paieškoti.
Vaikštau po kaimus ir stebiuosi, koks gražus dar mūsų kaimas, kaip išsaugojęs senas tradicijas ir nežinau, tačiau tikiu, kad dar yra tokių kaimų kažkur prie Vievio, prie Semeliškių, prie Beižonių…
Burkimės, nes niekas mūsų nesuburs, turime patys vieni kitų ieškoti. Tikiu, kad sekančiais metais švęsime ne tik Gilučiuose, kur į šventę greta savų kolektyvų buvo atvykę net svečių iš Žąslių, iš gretimo Kaišiadorių rajono, gal švęsime kartu Pastrėvyje, o gal net Semeliškėse, kur gyvena nenurimstanti, kurianti, dainuojanti Silvija Bielskienė, ar Kazokiškėse, kur labai gražiai dainuoja kapelos vyrai. O gal atsilieps ir Beižonių kraštas, sakoma ten dainininkai irgi balsingi.
Etnologė O. R. Šakienė
SAVAM KRAŠTE MAN GERA VAIKŠČIOTI
Senoji lietuvių mitologija – istoriniuose šaltiniuose užfiksuotų ir neužfiksuotų gyvensenos ir kultūros pėdsakų vingiai šiandieniniame kontekste. Kiek mes patys jų ieškosime, tiek ir turėsime ir niekas tada nesakys, kad pradėjome tuščioje vietoje.
Kur kelio pradžia, kur gyveno tolimieji protėviai, kokia buvo jų kalba, gyvensena, kaip dainavo, kaip šventė, kokius dievus jie turėjo, ar jie buvo labai panašūs į kitus indoeuropiečių kultūroje?
Baltai į lietuvių etnines žemes atsikėlė paskui tirpstančius ledynus. Pabaltijys nuo ledynų išsilaisvino 15000 – 8000 m. prieš Kristų. Pirmieji šiaurės medžiotojų būriai atklydo iš Vakarų Europos. Dabartinės Elektrėnų Savivaldybės teritorijos akmens amžiuje buvo dviejų kultūrų – Nemuno ir Narvos kultūrų sandūroje, jų gyvenimo pėdsakai dar aptinkami senosiose akmens amžiaus gyvenvietėse Girelės, Mijaugonių, Kudonių kaimų teritorijose, kur dar randama įvairių titnago, keramikos dirbinių. Senųjų Kietaviškių, Šarkinės ir daug kitų vietovių amžiams palaidota po motulės Žemės šilta skraiste, kur statant elektrinę buvo nutiesta geležinkelio atšaka iki Strėvos upės, arba statant mašinų stovėjimo aikštelę kitapus Šarkinės gatvės.
Apie 3500 – 2500m. prieš Kr.žmonės darėsi sėslesni, gyveno kaimais, statėsi stulpinius namus, žiedė keramiką, bet pagrindinis jų verslas buvo žvejyba, medžioklė, medaus surinkimas. Genčiai vadovavo žynė – karalienė, jos broliai. Tikėjo deivę Motiną, turėjo įvairiai gyvenimą įtakojančias deives – Žemyną, Laimą,Laumę, Raganą. Paveldėjimas irgi ėjo per Motinos liniją.
Šiam amžiui baigiantis į Senąją Europą pradėjo veržtis indoeuropiečių gentys, jie buvo kariai, turėjo ginklus, žirgus, todėl užkariauti gana taikius žvejus buvo visai nesunku. Ilgainiui jie asimiliavosi su vietos gyventojais, įsivyravo patriarchalinė visuomenės struktūra, išmokiusi vietos gyventojus apdirbti žemę, auginti javus, bet savo pozicijas užėmė ir vyriškieji dievai, kuriuos dar taip puikiai mena mūsų apylinkių vietovardžiai ir įvairios sakmės. Atsirado nauji ginklai – durtuvai, ietys, skydai, pradėta auginti žirgus.
Trys šios naujos kultūros bangos labai pakeitė Europos priešistorės eigą, atnešė naujas kultūras. Atnešė piliakalnių tradicijas, pilys tapo valdovų buveinėmis, atnešė pilkapius – iš žemės ir akmenų supiltus kapus.
Dviejų baltiškų etninių grupių – lietuvių ir jotvingių kultūrų įtakoje senoji Lietuvos žemė, besidriekianti tarp Nemuno ir Neries buvo viena didžiausių ir svarbiausių.
Lietuviai, kaip konservatyviausi iš visų Europos tautų, ilgiausiai išlaikė pirmykštį indoeuropiečių palikimą. Gausi kiltis, gyvenusi Dniepro, Dunojaus, Baltijos baseinuose girių medžiotojų, vėliau žemdirbių tauta, labai prisirišusi prie savo papročių, jautrūs, intelektualūs, kupini vaizduotės, poezijos, padorūs žmonės, tačiau ilgus šimtmečius neštas svetimųjų jungas, vergavimo metai jų sąmonėn įspaudė nepasitikėjimą savimi, vergystės psichologiją.
Romėnų istorikas Tacitas 98 metais savo veikaluose mini aisčių gentis, gyvenusias rytiniame Baltijos pakraštyje. Iš Tacito sužinome, kad aisčiai prekiauja gintaru, augina javus, yra darbštūs, garbina deivę Motiną, nešioja šernų kaukes, kurios juos saugo ir gina nuo priešų. Pirmojo geografo Ptolemėjo, gyvenusio ir keliavusio 2 – me amžiuje minimos ir kai kurios prūsų gentys. Čia minimi ir jotvingiai.
Jotvingiai – galinga ir karinga gentis, užėmė 2\3 dabartinės dzūkų teritorijos po to, kai 12 – tame amžiuje iš gyvenamų vietovių Prūsijoje juos varė kryžiuočiai. Jotvingiai, prūsų palikuonys dainaviai, atnešę daug “Dainavų” buvo pasiekę ir dabartinės Elektrėnų seniūnijos žemes, čia gyveno, asimiliavosi su vietiniais vakariniais aukštaičiais, atnešė savo laidosenos papročius ir ilgainiui pagal savo tarmės ypatybes virto dzūkais. Tyrinėtuose Alinkos, Perkūnakiemio pilkapiuose yra ir degintinių ir griautinių kapų, apjuostų akmenų vainikais, šalia žmonių kapų yra ir žirgų kapinynai, kaip aukštesnieji Alinkos miškelio pilkapiai. Senieji pilkapiai išardyti, užpilti vandens.
Žinant, kad senosios akmens a. gyvenvietės kūrėsi šalia vandenų, buvusių žuvingų ežerų miškingų teritorijų artumoje ir pagal išlikusius archainius vietovardžius nesunku nustatyti, kad dabartinės Elektrėnų seniūnijos teritorijoje žmogus gyveno jau labai seniai. Kol kas visai mažai tyrinėtose apylinkėse tik pagal išlikusius senuosius vardus ir senolių atmintyje dar gyvas sakmes galime suvokti, kokius kultūrinius klodus po savim palaidojus mūsų žemė.
Reikšminga pasakojamosios tautosakos dalis yra sakmės. Tai pasakojimai apie nepaprastus įvykius. Sakmė reikalauja tikėjimo kad pasakojamieji įvykiai yra tikri, kad jais reikia tikėti, nes sakmės tikslas – pranešti apie įvykusį faktą žodinėje kultūroje, kuria buvo remtasi tautos senovėje. Ji ėjo iš lūpų į lūpas, apsipynė žodžiais, kartais kito arba visai išnyko autentiniai vietovardžiai, datos , bet pats siužetas, lyg riešutas kevale, išlieka skaidrus ir nepakitęs, įvairiais variantais atkartotas dar labiau sustiprina savo dvasinį pradą.
Perkūnakiemio kaimas ant Anykštos ežero kranto iki šiol mena vieną iš didžiausių lietuvių dievų – karo dievaitį Perkūną:”Seniau, kap aja karai, tai Senų Kietaviškių bažnyčioj miegoja koki tai vyresni, jam prisisapnava kas tai žadina, saka”Kelkis, atadenk ugni”. Tas pabunda – ramu, nieka nėr. Užmienga – ir vėl tas pats. Ir tep tris kart, tai pabudis jis ir iššovi. O čia kap pradės trankytis Perkūnas, kap pradės trankyt tų kariuomeni, tai jiej kap susimaiši,kap išsiganda, tai vieni kitus išžudi, išmuši. Saka upelis Runga, kur tekėja in ažeru, tai jis po tam Krauja upeliu vadinosi, Runga niekas jo ir nevadino. Aidavom ty žuvaut palei Mažikli kap dar jaunas buvau, tai su tinklais ištraukdavom kariškų diržų sagčių, sagų, balnakilpių. Tuos laukus, kur Perkūnas juos išdauži ir vadino Perkūnakiemiu, paskui, kap stati elektrini, tai sunaikina, užpyli vandeniu, nelika nieka.”(Lungevičius Vytautas Geibonių k.)
“Saka, kap karai ėja, tai tei švedai( švedai per šias teritorijas nėjo) buva labai negeri, labai žudi žmones, kankina, moterim krūtis atpjaudinėja, vaikus tarpu suolų spaudi. Saka, Kietaviškių bažnyčioj stovėja jų arkliai, tai sargybinis buva pastatytas. Jam prisisapnava, kad kas tai jį kelia ir saka:”Atadenk ugni”. Jis atsikelia, apeina arklius, nieka nėr, vėl užsnaudžia ir vėl girdi:”Atadenk ugni’. Ir vėl nieka. Trečiu kart kap pabudina, jis ir iššovi. Čia debesiukas iš vakarų pusės, visai nedidelis toks, kad pradės Perkūnas trankyt, kas sekundė vis tuos švedus, kad pradės, jiej visi, visa kariuomeni išbuda, išsigandį kap pradės šaudyt vieni kitus, išsižudi, išsibadi durtuvais, jiem kap protas pasimaiši, tai saka upelis palei Lekavičius krauju ėja, ežeras palei Mažikli buva pilnas lavonų. Dar mūs tėvai žvejodami ištraukdava visokių durtuvų, balna kilpų. Andrelia Vinca tėva brolis Mikaliūkštis buva kur tai Austrijoj ar Prancūzijoj, tai girdėja, kokioj tai knygoj aprašytas šitas įvykis, girdėja pasakojant šitų istorijų ir juokias, saka, taigi pas mumį, už trijų kilometrų”(Bolius Lankutis Geibonių k.)
Kitas pasakojimas mena dar senesnius laikus :”O Perkūnakiemy buva taip. An Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusės, nuo Lekavičių stovėja Liūtas.paskui, kap priimė krikštą, panaikina tas pamaldas, tai viską nuskandina ežeran. Mama pasakoja. Saka, kad ieškoja, ale nerada, ba labai giliai buva. Saka, vieną kart prieš Sekmines nuvėja jaunimas ty maudytis, tai tik inbridus pamatė iš ežera kylant didžiulę bangą, tokią kap liūtas, tai jiej labai persiganda, ir pabėga, ba diena buva šilta, rami, ežeras visai nebangava. Kap jiej papasakoja tėvam, tai toj vietoj ir uždraudė maudytis. Saka, užkerėta buvus toj vieta, visi žinoja ir nesimaudė.”(Janina Rusakovienė Lekavičių k.)
Apie Senų Kietaviškių bažnyčią, kurios krikščionybės laikais tenai nebuvo, yra išlikęs labai senus laikus menąs pasakojimas:”S enoji medinė bažnyčia stovėjus saloje an kalnelia, kur dabar tvenkinys prieš buvusiu Bliuja sodybu. Aplink buva pelkės, o viduj pelkių – sala. Joj ir buvus toj bažnyčia. Kap ji buvo sudeginta, ty žemis niekas nejudina. Senais laikais, kap dalina šniūrus, niekas nenorėja tos salos imt. Tada jų padalina rėžiais, bet niekas jų neari. Atsirada toks drąsuolis Puišys, nuvėja art sava rėžia, tai su jaučiais vienu vagu išvari, ale an kalnelia jaučiai suklupa ir toliau nėja. Tai tos salos niekas ir nedirba, stovėja . Kap buva potvyniai, tai iš medžia išskoptom valtim plaukioja aplink.”(Veronika Puidokaitė Kietaviškių k.)
Kyla daug klausimų,į kuriuos atsakymą gauni pasikalbėjus su žinomu etnologu Liubertu Klimka , istoriku, senųjų šventviečių tyrinėtoju Vykintu Vaitkevičiumi.
Buvusiose šventvietėse ilgai lietuviai nejudino žemės.
Liūtas į lietuvio sąmonę galėjo ateiti tik per protėvius indoeuropiečius ir siekia labai senus laikus. Senasis malūnininkų dievaitis Rungis paliko mums upelę Rungą ir ji tikrai buvo laikoma šventa, gal prie jos buvo ir šventvietės, stabai, nes ji tekėjo iš šaltinių, iš Motinos žemės gelmių, tekėjo į rytus, prieš tekančią saulę. Kitoje ežerų pusėje, kur iki šiol nuostabiai šaltinėtos ir paslaptimi apgaubtos vietos savo paslaptingumu kelia ne vieno jautriasielio susižavėjimą, dar šiandien rasi pasakojimų, kad tenai dar mūsų senelių laikais žmonės gydėsi akis: “Greževičiaus miške anksčiau buva pusiasalis, salos atsirada kap pakėli vandeni kokiais 10 metrų, tai tei kalneliai ir lika salom. Ty, kur dabar didžioji sala ir dabar yra šaltinis likis, jis skaitėsi gydomas, Saulėtekia vardu vadinamas, mat kap saulė pateka, tai pirmiausia an jo šviečia. Iš jo aina upelis, vanduo teka in rytus, vienos rūdys. Seniau kap sirgdava, tai aidava parnešt vandenia iš šita šaltinia, jis padeda sveikatai. Dar mama šnekėja, kad žmogus labai sirga, visai nesikėlė, tai parneši jam to vandenia ir pasveika.”(Vytautas Lungevičius Geibonių k.) “Greževičia miške buva daug šaltinių, seniau lyg buvį koki tai statiniai, ale dabar tai jau ty viskas sulyginta, tik takai išmindyti ir šaltiniai likį. Anksčiau ty buva pusiasalis, buva šaltinis, jo vandeniu žmonės gydėsi ir akis, ir rankas šutina, darėsi vonias, vežėsi vandenį iš tenai. Jis buva stebuklingas. Saka, kubile šutinosi ir buva daug geriau. Ty, an kalna šaltinių daug, šventa vieta. Buva kokių tai rastigalių, akmenų. Čia palei krantu tas vienas šaltinis dar likis.(Pranas Sinkevičius Šarkinės k.)
Stabai ir senosios šventyklos stovėjusios abipus ežerų. Senasis Saulėtekio šaltinis išlikęs, iš jo maža srovele srovena vanduo rytų pusėn, dabar jau į ežerą. Istoriko V, Vaitkevičiaus teigimu čia, šioje vietovėje buvusios senosios šventyklos. Ar turėjo sąsajas su kitoje ežero pusėje stovinčiais Perkūno ir Liūto stabais, ar tuo pačiu laikotarpiu čia meldėsi lietuvių ir jotvingių gentys nei tylūs Gojaus nei Alinkos plikapiai savų paslapčių jau neišduos. Yra nuomonių, kad žodis “Gojus”, jau vėlesniais laikotarpiais įgavęs gražaus miškelio vardą, senovėje buvo protėvių palaikų buveinė. Ir šiandien dar kyla klausimas – kodėl gojus, gojelis turi gražaus miškelio vardą? Kodėl jis gražus? Gal todėl, kad tvarkomas, prižiūrimas? O kodėl prižiūrimas? Negi tik todėl, kad būtų gražus? Greičiau tai susiję su senaisiais kapais, kur tvarkomasi, atliekamos tam tikros apeigos susitinkant su protėvių vėlėmis.
Už Gojaus yra kaimas Lubaka. Yra teiginys, kad kaimo vardas susijęs su čia gyvenusios vaidilutės Lubakos vardu.
Nuo tų laikų, kai senieji vietos medžiotojai išmoko įdirbti žemę, jie gamino ir darbo įrankius. Vienas iš išlikusių vietovardžių “Girnakaliai” savo vardu pasako kad čia gyvenę girnų kalimo meistrai, o gal net turėję čia savo cechą, nes patyrinėjus apylinkes rasta daug įvairių girnapusių atskalų, nebaigtų kalti, sugadintų akmenų. Sakoma, kad kažkurio maro metu (o Lietuvą jie siaubė ne vieną kart) visas kaimas išmiręs. Čia ilgai tvyrojo dykros, bet vieta, patogi gyventi ilgai pūstauti negali, atėjo žmonės ir pradėjo čia kurtis, bet jie jau negali nieko papasakoti apie girnų kalimo meistrus, čia gyvenusius. Gaila, kad visą tų akmenų palikimą jau baigia į savo statomus pamatus sumūryti vietos gyventojai. Kitapus Besenio ežero Girnakalių kaime dar išlikęs sakralinis mitologinis pėduotasis akmuo, kuris glūdi visų užmarštyje . Gal ir čia buvusi šventvietė, nes žmonės visais laikais visomis formomis ieškojo dievo pėdsakų žemėje. Akmuo glūdi dabartinio gaspadoriaus Algio Petkevičiaus sodyboje, jis apaugęs piktžolėmis, juo vis žadama pasirūpinti. O dienos bėga. Aukščiau, kalno papėdėje stūkso didžiuliai akmenų rieduliai. Vieną jų, pagal legendą :”Gyveno Girnakaliuose labai pikta moteris, ji turėjo dukterį. Duktė norėjo eit į pamerges, o motina – jos neleist. Susipyko abi. Duktė pabėgo ir lekia per kalną, tada motina ir sako:”Kad tu akmeniu pavirstum”, tai ta kaip lėkė per kalną taip ir sustingo, pavirto akmeniu. žmonės iki šių dienų vadino “Pamergės” vardu. Ilgai stovėjo akmuo, amžius atstovėjo, aukštas toks, kaip žmogus. Suskaldė jį .”(Bronė Bičkauskienė) Nežinau, gal girtas buvo bernas, kad nematė tekant kraujo po savo kūju. Gal pamąstė, kad tai rūdys. Ką gali žinot, – praradom saiką viskam.
Etnologė O. Šakienė
Istorinės teritorijų apžvalgos
Strėvos vidurupio teritorijoje, esnčioje tarp Dzūkų aukštumos rytinės dalies kalvų ir Nėries upės slėnių nuo seniausių laikų buvo gyventa, gamta čia visais laikais teikė žmogui įpatingai palankias sąlygas. Seovėje žmonės gyvenvietes kūrėsi prie vandenų . Vandens – upių, upelių, ežerų ežerėlių, šaltinių versmių gausi šita žemė, teritorija yra viena vandeningiausių Lietuvoje, ji teikė žmogui visas savo gėrybes – senovėje upėse ežeruose buvo gausu žuvies, senoliai dar mena senąją žvejybą. Vanduo – gyvybės nešėjas čia veržėsi net gydomaisiais šaltiniais, upės nešė skaidrią, švarią srovę. Miškai, tankiais guotais supę upių, ežerų pakrantes sava augalija fluora ir gausia fauna teikė maistą, prieglobstį, namus.
Jaunojo istoriko Giedriaus Kazlausko straipsniuose supažindinama su Strėvos vidurupio teritorija – kraštovaizdžiu, archeologiniais paminklais, akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapių ir piliakalnių aprašais, archeologų radiniais, nurodoma naudota literatūra, taigi kiekvienas besidomintis krašto istorija pagal šias nuorodas gali pats susirasti atitinkamą literatūrą knygose ir internetinėse svetainėse.
Giedrius yra pastebėjęs, jog nagrinėjant pateiktus duomenis apie Strėvos mūšį matoma kad daugeliu atvejų šie duomenys yra labai skirtingi – viename leidinyje, straipsnyje jie pateikiami vienoki, kitame prieštaringi pirmajam, kitokie, o kartais apie kai ką visai nutylima. Istorijoje nėra tikslios Strėvos mūšio vietos, todėl apie tai daugelis įvairių sričių specialistų, mokslininkų turi skirtingą nuomonę, kiekvienas tuos pačius faktus perkelia arčiau savo gyvenamos vietovės. Taip faktai ilgainiui išsikraipo, praranda autentiškumą. Minėtas mūšis tikrai yra vykęs prie Žiežmarių, tačiau į kurią pusę jis nusitęsė? Kaišiadoriškiai mato savaip – jie irgi turi Strėvos pilies liekanas. Betgi ir senieji Mūro Strėvininkai senovėje turėję pilį, pilis stovėjusi ir Bačkonių prieigose, piliakalnis stipriai apgriautas statant Bačkonių HE, tačiau jo reikšmės toje vietoje nenuneigsi. Štai ką rašo kronikos.
Manoma, kad Mūro Strėvininkuose XIV a. čia yra buvusi pilis, kronikose minima Streben vardu, kurią 1368 m. sudegino kryžiuočiai. Prie Strėvos upės, galbūt ir prie dabartinių Mūro Strėvininkų, 1348 m. ir 1375 m. vyko mūšiai su kryžiuočiais. O 1387 m. Jogailos rašte minimas Strėvininkų valsčius. XVI a. Mūro Strėvininkus valdė Stravinskiai. Iš šios Stravinskių giminės yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. I. Stravinskis autobiografijoje rašė, kad jo protėviai Lenkijon atklydo iš Pabaltijo kraštų. 1590 m. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai.
Kryžiuočiai žygiuodavo tolimus kelius ir keletas kilometrų nuo Žiežmarių iki Perkūnakiemio, kur archeologo V. Vaitevičiaus nuomone buvo įsikūrusios didelės senosios šventvietės, jiems nebuvo tolimas kelias. Žinant kaip jie naikino senąsias šventvietes, kokie buvo jų tikslai, žvilgsnis nukrypsta nuo Žiežmarių link Perkūnakiemio. Čia Strėva prateka pro keletą ežerų ir sudaro galimybę suskandinti didžiules kariuomenes. Renkant tautosakinę medžiagą susidūriau su įdomiu faktu – beveik kiekvienas garbaus amžiaus vyras pradėdavo pasakoti apie senovėje čia vykusius didelius mūšius, apie neįvardintus karus, kurių buvimo jau niekaip nepaneigsi, tai dar žino, dar iš pasakojimų mena visi aplinkinių kaimų senoliai. Čia dar gaji sakytinė žodinė kultūra, iš lūpų į lūpas keliavusi per ištisus šintmečius iki mūsų. Šalia legendų apie čia gyvenusius dievaičius Perkūną ir Laimą, kurie pagimdė Laimučių giminę, vis menami ir menami čia vykę mūšiai, senosios kovos .
Belankant Gojaus ir Mijaugonių vardais pavadintus pilkapynus Gojaus miške, vienas pilkapis savo dydžiu nustebino net daug mačiusį archeologą dr.Vykintą Vaitkevičių, o grįžtant per Gojaus kaimą buvome maloniai nustebinti, kai Algimantas Janavičius, kuriantis sodybą senelių žemėse archeologui padovanojo savo žemėse šalia Ilgio ežero gražiai išlikusi ietigalį. Žmonės čia pasakojo, kad jų būta daugiau, tačiau sovietmečiu jais nebuvo domėtasi ir vaikai tuos radinius išmėtė, sunaikino.
Štai ką apie vietovę, kur pasistatė Elektrėnų miestas rašo archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.
Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų.
Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Jos yra grandis, kuri sieja priešistorę su ankstyvaisiais istoriniais laikais – epocha, kai kūrėsi dvarai ir miesteliai, o Elektrėnų vietoje, abipus Rungos upelio, gyvavo du bajorų kaimai: Perkūnakiemis ir Lekavičiai. Pirmasis nusipelno ypatingo dėmesio, nes archeologijos, istorijos, folkloro ir kalbos duomenys apie Perkūnakiemį atskleidžia intriguojančią ir paslapčių kupiną jo praeitį (plačiau šia tema žr.: Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63; papildomai: Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., Warszawa, 1989, s. 62).
Perkūnakiemis, kitaip dar vadintas Perkūnkiemiu, pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuose minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas (ilgainiui prie jų prisijungė ir Loibos), kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Neatmestina galimybė, kad pastarųjų palikuonys yra Laimučių pavardę turintys krašto gyventojai.
Padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę yra unikali tekstų rinktinė apie Perkūną – lietuvių kariuomenės pagalbininką ir mūšio su kryžiuočiais ar švedais, įvykusio Perkūnakiemio apylinkėse, didvyrį. Sunkiausiu metu jis vienas sumušė visus priešus
Galimas dalykas,vietovės dar laukia specialių tyrinėjimų. Gojaus miško, kitados priklausiusio Perkūnakiemio bajorams, pavyzdys pirmą kartą leidžia piešti senosios šventvietės, veikusios prie bajorų gyvenvietės, paveikslą. V–XI/XII a. pilkapiai Gojaus miške leidžia spėti (pav. [Kirvis iš Perkūnakiemio, 015]), kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės (galbūt ąžuolo ar miško dalies) ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių.
Padavimuose apie Perkūnakiemį atspindėtą lietuvių ir švedų (variantuose – kryžiuočių) mūšio temą toliau plėtoja iki šiol istoriografijoje neišsakytas spėjimas apie tai, jog 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšis tarp LDK ir Ordino kariuomenių galėjo vykti Elektrėnų apylinkėse – ten, kur Strėva kitados tekėjo per Anykštų ežerą, o šalia tyvuliavo tarpusavyje susisiekiantys Jagudžio, Puikino ir Dumbliuko ežerai. Taigi Strėva buvo plati.
Tokia geografinė padėtis neprieštarauja vaizdui, kurį susidaryti leidžia XIV a. Vygando Marburgiečio kronikoje nupiešta mūšio situacija (žr. Naujoji Prūsijos kronika. V., 1999, p. 98–99).
Ne mažiau svarbus ir įdomus faktas, kad Puikino ežere žvejai tinklais iš seno sužvejodavo žirgo ekipuotės dalių – skambalų, balnakilpių, žąslų, sagčių ir ginklų – kirvių, ietigalių. Kai kurie radiniai, būdingi II tūkstantmečio pirmajai pusei, iš marių užlieto Puikino ežero prie Mažiklės vietovės ilgainiui pateko į Lietuvos nacionalinį ir Trakų istorijos muziejus (pav. [Ietigaliai iš Puikino, 016]). Neatsakytas lieka mokslinis klausimas, ar šie radiniai yra sietini su aukojimo, laidojimo ar
mūšio vieta.
Perkūnakiemio fone dėmesį atkreipia ir faktas, jog mūšis įvyko vasario 2-ąją – tikslią tą dieną, kurią tradicinės kultūros atstovai iki šiol sieja su Perkūnu, ugnimi ir bitėmis.
Labai džiugina pastarųjų metų laikraščio ,,Elektrėnų kronika” , redaktorės Julijos Kirkilienės, veikla Kultūros paveldo srityje. Jos vykdomi projektai, sukelia diskusijas, domėjimasi Elektrėnų apylinkėmis skaitytojų tarpe.
Džiugu, kad jaunimas, kaip istorikas Giedrius Kazlauskas aktyviai įsijungė į istorines teritorijų apžvalgas. Juk mes tiek mažai žinome, kad mūsų kraštas, didžiųjų kunigaikščių kraštas turi gana įdomią praeitį. Džiaugiuosi, sveikinu, jaunimas ateina, tikiu jo protu, žinojimu ir geranoriškumu. Laukiu kada prie šio darbo, prie gilesnio pilkapių ir piliakalnių tyrinėjimų prisijungs ir jaunieji archeologai, baigę Elektrėnų gimnaziją ir jau sėkmingai dirbantys savo srityje.
Tikiu, kad ir mano aprašytasis Gomantų piliakalnis, kuris vis dar nėra įtrauktas į Paveldo sąrašus, ras vietą ir bus dokumentuotas. Savo eilės laukia ir pėduotasis akmuo ir buvusios senosios šventvietės prie Besenio ežero Girnakalių, senųjų amatininkų, girnų kalėjų kaime. Kaip ir senosios Perkūnakiemio, Gojaus šventvietės su gražiaisiais pilkapiais. Ar ne juose ir guli Srėvos mūšio kariai?
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
Pamąstymai pavarčius jaunimo mintis
Jaunieji žurnalistai Tai gal, mokytojau, visai neverta apie tą senų senovę skaityti, juk tiek įdomybių mums siūlo internetinis pasaulis?
Mokytojas. Manau, jog mūsų globaliame, vartotojiškame amžiuje yra svarbu puoselėti tai, kas dar liko mūsų istorinėje atmintyje ir sielose dvasingo, unikalaus, tik mums būdingo.
Jaunieji žurnalistai Net šviesiau pasidarė vėl skaitant apie mūsų senų senovę. Nutarėme: vis tiek mes ją pažinsime.
,,Taip sutapo, kad dar iki prasidedant projektui „Skaitau, mąstau, kalbu, rašau“, domėjausi piliakalnių aprašymais, tyrinėjimų bei radinių istorija, kadangi 2012–2014 m. teko administruoti Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupės įgyvendinamą projektą „Gamtinio, istorinio, kultūrinio kraštovaizdžio pažinimo skatinimas“. Projekto idėja gimė, kai atsirado informacijos poreikis seniūnijose apie vietovėje esančius lankytinus kraštovaizdžio objektus. Vienas iš projekto uždavinių – skatinti gyventojus susipažinti su vietos gamtos, istorijos, kultūros lankytinais objektais, paminklais, tausoti savo gyvenamąją aplinką. Įžvelgiau sąsajas, kad įgyvendinant šį projektą, tenka vėl domėtis archeologija, architektūros ir meno kūriniais, gamtos paveldu – visu tuo, kuo domėjausi dar mokyklos suole ir studijų metais. Projektą įgyvendinome su partneriais – Trakų krašto ir Prienų rajono vietos veiklos grupėmis. Projekto metu buvo parengtas kraštovaizdžio pažinimo maršrutas, išleistas lankstinukas-žemėlapis, įrengti 33 informaciniai stendai, iš jų – 16 Elektrėnų savivaldybėje, kur seniūnijų žemėlapiuose pažymėti gamtos, istorijos, kultūros paveldo lankytini objektai, taigi, ir piliakalniai…
Norisi tikėti, kad atsiras tarp laikraščio skaitytojų tokių, kurie, paskaitę projekto metu spausdintą medžiagą apie piliakalnius, kapinynus, senovės gyvenvietes, panorės pakeliauti po aprašomas vietas. Gal kažkas, išsiruošęs gamtoje iškylauti, kitaip pažvelgs į jį supančią aplinką ir nepaliks miškuose primėtytų šiukšlių. Viename iš rašinių buvo pasakyta, kad „žvelgiant į praeitį, galime pastebėti, kad valstybės, tautos ar atskiri individai po savęs palieka tam tikrą savo gyvavimo pėdsaką“. Gyvename vienkartinių daiktų vartojimo laikais, daugeliui dar nerūpi, kad mūsų karta supils ateities kartoms kitokius piliakalnius. Vienas iš tokių sparčiai auga Kazokiškėse. Turės ateities archeologai darbo, kol suskirstys „piliakalnio“ radinius į kategorijas. Kokį pėdsaką paliksime, didele dalimi priklauso nuo kiekvieno iš mūsų”.
Irena PETKEVIČIENĖ
Šiandieną jau galime pasakyti, kad projekto sumanytojų tikslas pasiektas – galime džiaugtis, didžiuotis jaunimu, ieškoti teigiamų šiuolaikinio jaunuolių bruožų, užuot juos keiksnojus ir neįžvelgiant juose gimstant naujos kartos mąstytojų, būsimos Lietuvos kūrėjų daigyno.
Pradėjusi Elektrėnų savivaldybėje etnologės darbą jaučiausi gana vieniša, vaikščiojau po kaimus, mačiau apleistus piliakalnius, pilkapynus, išskaldytus, užmirštus, išvežiotus kultūros pėdsakus akmenyse, vaikščiojau po kaimus. Radau žmones, menančius žodžio galia remtas kultūros nuotrupas, rinkau trupinius, paskui pasirodo, man net truputį pavyko.
Šiandieną man jau rodosi, kad šitas nueitas takelis jau platėja, jau pribiro į jį žodžių, minčių akmenėlių, atminties, meilės, suvokimo akmenėlių, kurie žymės kelią ateinantiems. Aš jau ne vieniša, šalia mano senolių atsistojo Giedrius , jis veda paskui save visą būrį gražaus jaunimo. Atsistoja istorijos mokytojai, šviesūs istorijos žinovai, jie nupučia laiko dulkes nuo užmaršties klodų ir parodo, kokios Tautos esame palikuonys, kad turime ją visomis dvasios galiomis žadinti ir kelti, nes tik vieną ją turime, savo Lietuvą. Su jos praeitimi, su jos karaliais, kovomis ir silpnybėmis nutautėjant. Pakilkime dvasioje.
Šiandieną su džiaugsmu pakartosiu kai kurių jaunuolių jau spausdintas mintis, nes jos ir įprasmina visą sėkmingai vykdyto projekto, esmę. Paskaitykime dar kartą. Pamąstykime.
,,Perskaičiau „Elektrėnų kronikoje“ Giedriaus Kazlausko pateiktą informaciją apie Elektrėnų savivaldybės piliakalnius ir supratau, jog nieko apie juos negirdėjau.
Gyvenu čia jau šešiolika metų, o apie tai, kas šalia, nieko nežinau. Galiu mintinai papasakoti legendą apie Vilniaus miesto įkūrimą, išvardinti Kernavės piliakalnius, net apie Rambyno kalną legendą žinau, o apie G. Kazlausko minimus Žuvyčių, Pipiriškių, Latvių, Beižionių, Balandiškių, Kalninių – Mijaugonių, Paalkių piliakalnius tik dabar ir sužinojau.
Kol gyva praeitis, gyvi ir mes, vaikštome protėvių žeme, mindome tuos pačius miškus, kvėpuojame tuo pačiu oru. Piliakalniai – dalis to, ką vadiname praeitimi, istorija, dažnai mes girdime ką nors sakant „o kad jie prabiltų…“ Ir jie prabyla…Tik reikia norėti, ieškoti, domėtis, įsiklausyti. Prabyla kartais istorikų užrašuose, kartais senose knygose, kartais žmonių lūpomis”.
,,Kaip smagu, kai žinau daugiau apie apylinkes, kuriose gyvenu. Manau, įspūdį palikęs Latvių piliakalnis bus ta vieta, į kurią norėsiu grįžti dar ne vieną kartą”.
,,Piliakalniai – kalvos, kalnai, kur stovi ar stovėjo pilys. Iš tiesų tai nėra paprasti kalnai, o istoriniai ir kultūriniai paminklai.
Norėčiau pasakyti, kad augančioji karta domisi istorija. Įvairūs pasakojimai yra perduodami iš kartos į kartą. Džiugu, kad man ir mano draugams daug žinių suteikė Giedriaus Kazlausko surinkta medžiaga”.
,,Džiugu, kad Giedriaus Kazlausko surinkta medžiaga dar kartą mums visiems įrodė, kad piliakalniai yra mūsų tautos paveldas. Tikiuosi, kad žmonės saugos ir gerbs piliakalnius, nes tai yra istorija, o svarbiausia – mūsų Elektrėnų krašto istorija”.
,,Labai graži tikroviška legenfa apie Balandiškių piliakalnį
Taigi, turėtume nepamiršti savo ištakų ir istorijos, nes išauš diena, kai ir mes ja tapsime ir norėsime, kad mus prisimintų”…
,,Jau nebėra gyvų žmonių, kurie būtų matę, kaip atsirado Beižionių piliakalnis. Tačiau gyvuoja viena istorija, kuri iki šių dienų atėjo iš lūpų į lūpas”.
,,Daug atrėmė puolimų, matyt, ir stebuklingai sužvejotas kalnas padėjo. Ėmė sklisti kalbos, kad ta vieta neįveikiama, o žvejas su kitais pilėnais tik rankas trynė tokias kalbas girdėdami. Jie visada buvo pasiruošę ginti savo upę ir savo kalną. Tą vietą jie praminė Žuvyčiais, o jų vaikai ir provaikaičiai istorijos nepamiršo ir vietovę vadino kaip senoliai”.
,,Pipiriškių piliakalnio pilies gyventojai ne kartą užkirto priešams kelią skverbtis dar giliau į kraštą. Iš tikrųjų ne vienas priešas čia sutiko savo mirtį nuo narsių gynėjų rankų, o suniokota pilis buvo atstatoma iš pelenų…
Bėgant amžiams išliko tik buvusių apsauginių griovių likučiai. Statūs piliakalnio šlaitai kažkada buvo didelė kliūtis priešui. Ilgą laiką piliakalnį aplenkdavo žmonės, laikė bloga vieta. Jie pasakodavo, kad ten vaidenasi. O žmonės, kurie ten lankosi, tai, vadinasi, bendrauja su raganomis ir velniais.
Pilis išnyko, palikdama keletą senų ąžuolų ir nuartų kai kuriose vietose piliakalnio šlaitų. Dabar piliakalnis vėl vienas. Žmonių nėra, čia nuolat ūbauja pelėdos, klykia iš snaudulio pabudę paukščiai, tarsi vaiduokliai prisiminę liūdną dalią”.
,,Dar XV a. kai LDK valdė didysis kunigaikštis Vytautas ir kai LDK teritorija driekėsi nuo jūros iki jūros, toje vietoje, kur dabar yra Paalkių piliakalnis, rikiavosi gynybinių pilių eilės, saugančios šalį nuo priešų”.
Žavi suvokimas ir net pasiryžimas ne tik žinoti, bet ir saugoti tai, kas mitologijos d. Dainiaus Razausko teigime kad tautos kultūra yra ir tautos galva, slypi visa esmė. O tautą pavergti nereikia jos užimti, reikia nuimti galvą, užmušti protą, kas buvo daroma ilgai ir skaudžiai, tik ne visi tai suvokėme ir dar šiandieną suvokiame, todėl man labai brangūs šitie jaunuolių pamąstymai, noras žinoti. Jie, gimę jau laisvoje Lietuvoje nori joje ir gyventi, didžiuotis ja. Ne verkšlenti ir skųstis, lyg lengva buvo mūsų protėviams senovėje, stovėjusiems ant aukštų piliakalnių ir savo gyvybės kaina išsaugojusiems mums Lietuvos vardą.
Dainius Razauskas sako, kad žmogus miršta ne kūnu, kūnas yra materialusis pradas, žmogus gali numirti dvasiškai, tada jis save visiškai sunaikina. Lietuva buvo didelė ir stiprių karių kovotojų tauta,senovėje laimėjusi daug mūšių ir netekusi savo didybės ne kovose su priešais, o savo nuolankumu aplinkos pasauliui, kuris pavergė mūsų sielas, užmušė kalbą, senąją dvasinę kultūrą
Ateina ir jauni pedagogai, išauginti naujoje dvasioje, jie neš suvokimą jaunimui, jie pasakos, jie skleis žinojimą, kuris šiandieną dar labai reikalingas mūsų besikeliančiai iš dvasinės vergovės Lietuvai.
Šitie mokinių straipsniai, jų pamąstymai mus nuteikia labai pozityviai – reiškia Tauta vėl auginasi savo galvą, savo protą, dvasinę kultūrą, kuri veda prie tikrų Pergalių.
Koks tikroviškas ir stiprus jauno žmogaus rašinys:
,,O ką aš galėčiau pasakyti apie vietoves, kuriose aš gyvenu?“ Atsakymas – nieko, tiesą sakant, pirmą kartą išgirdau, kad Elektrėnų savivaldybėje yra piliakalnių (ir ne vienas, o net 8!). Tada nusprendžiau plačiau pasidomėti jų istorija ir paskirtimi, kam ir kada buvo naudojami piliakalniai, koks yra jų aukštis ir kaip žmonėms lengviau juos surasti.
TAIGI, ŠIANDIEN NEPAPRASTAI SVARBU RESTAURUOTI PILIŲ LIEKANAS, TVIRTINTI PILIAKALNIŲ ŠLAITUS, IŠSAUGOTI TAI, KAS IŠLIKO. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai – atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus”.
Baigiant norisi dėkoti projekto sumanytojams, vykdytojams – Elektrėnų kronikų redaktorei Julijai Kirkilienei, visiems prisidėjusiems, rašiusiems, skaičiusiems ir jaunam istorikui Giedriui Kazlauskui, kuris parašęs šį darbą manau jau jo neužmes, o eis gilyn nuo šaltų faktų iki legendų ir mitologijos surinkimo, darbo dar užtektinai mūsų kraštuose, imkime pavyzdį iš Žemaičių, kur visi piliakalniai, pilkapiai ne tik sužymėti,aprašyti, bet ir nutiesti takai prie akmenų, šaltinių, ažuolų, o ekskursijų vadovai gali valandas su meile pasakoti, didžiuotis savo žinojimu ir noru tai perteikti atvykusiems. Pakeliaukime po Žemaitiją ateinančią vasarą, įsitikinsime. Gal ir užsikrėsime gerąja dvasia, sklindančia iš jų meilės savam kraštui.
Norėtųsi pratęsti šį projektą raginant suaugusius žmones dalyvauti rašiniuose savo žinojimu, būtų tikrai labai įdomu. Pamąstykime apie tai.
Etnologė O.R.Šakienė
GILUČIŲ DAINOS
“Gilučių kaimo teritorijoje senovėje buvo dideli miškai, niekas negyveno. Kai Gudijoj kilo maras, tai žmonės bėgo į miškus, į tankius miškus, toli nuo gyvenviečių ir ten apsigyvendavo. Tai ir apsigyveno vidury miško kelios gudų šeimos, kuriems vėliau žmonės davė Gudalų pavardes. Jie kirto miškus, dirbo žemę. Iš Jano – kilo Janavičiai, Gudalai tapo Gudeliais, kaimas augo, plėtėsi, atėjo marčios, žentai, pavardžių daugėjo, o kaimas, gilaus miško prisiminimui ir liko vadinamas Gilučiais.”( Emilija Janavičienė)
Gyvename tokiu metu, kai plintant saldžiai sentimentaliam populiariosios muzikos srautui liaudies daina, senoji tautos klasika daug kam jau sunkiai suprantama, nepatogi, užmirštama. Joje ryškiai atsispindi tautos dalia, jos išgyventi metai, pasaulėjauta, persipynusi su individualiais žmogaus išgyvenimais. Daug daug dainų dainelių dainuodavo lietuviai, susibūrę į mažesnius ar didesnius būrelius, gausiose šeimose namų aplinkoj ar laukuose, prie sunkių darbų, ypač baigus talkas, prasidėjus vakaro sutemoms. Ramiais vakarais ilgai nedegdavo žiburio, dainos čia skambėjo kaip maldos, kaip vakariniai varpai. Dainos buvo namų auklėtojos, mokytojos, iš jų jaunimas sėmėsi moralės, paprasto ir nuoširdaus kaimiško intelekto. Čia formavosi savitas nacionalinis charakteris – ramus, lyriškas, čia vyravo harmonijos ir grožio pojūtis, savęs, kaip pasaulio dalies suvokimas.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra savitas, nepakartojamas, bet ypatingos pagarbos vertos mūsų kaimo moterys šviesuolės, sveikos, tvirtos sielos, su jomis susitikti, jų tarpe pabūti yra nuostabu.
Gilučių etnografinis ansamblis savo ilgamete veikla, savo dainomis vaizdingai pasakojantis apie praeitį, apie ankstesnius laikus, savam krašte išgyventą liūdesį ir džiaugsmą, žėrintis gražiais gimtojo kaimo kalbos deimančiukais, iki šiandienos atėjęs kaip turtingos liaudies dvasinės kultūros vertybių šaltinis. Visiems mums kaip gyvas šaltinis, gaivia dainos versme trykštąs iš savo ištakų ir metąs jau vakarėjančio saulėlydžio atspindžius ant mūsų savo unikaliu dainavimu, kurio jaunimas jau nepakartos. Kaip techtoniniais žemės lūžiais amžių sandūroj lūžta kultūros, ant unikalaus senojo klodo stipria srove užslenka naujas. Ir kažko graudu ir kažko ilgu širdyje, ant paties pakraštėlio stovint, kur, ant aukštos keteros užlipus, dar matosi tolstant tai, kas parašyta kiekvieno mūsų kraujyje – senolių kultūra. Kas šiandien mes be jos, be savojo originalumo, be savojo veido? Dvasinis turtas – vienintelis ir brangiausias palikimas, perduotas iš kartos į kartą, rūpestingai saugotas milijonų žmonių atmintyje, jame sukaupta didžiulė dvasinė energija.
Šiandien turime retą progą pasidžiaugti gyva liaudiško dainavimo valanda kartu su Gilučių moterimis, didžiosiomis dainos Motinomis, lietuviškomis Deivėmis, dar vaikštančiomis gimtaisiais kaimo takais,čia, netoli Mijaugonių piliakalnio, čia, kur dar prisimena kaimo istoriją Emilija Janavičienė, kur apie buvusius laikus dar pasakoja šviesus senolis Jaronimas Gudelis, kur mitologinėmis sakmėmis dar skamba šilta ir svetinga Genutės Pupalaigytės troba.
Prieš keletą metų Lietuvos Liaudies Kultūros centras užrašė Gilučių etnografinio ansamblio dainas. Savitesnes ir būdingesnes šiam kraštui sudarytoja Loreta Sungailienė pasiūlė įrašyti į kasetę. Taigi, gilutiškių dainos pasiekė klausytoją. Skaudžiai ir sunkiai blaškosi šio senojo žanro mylėtojai mūsų savivaldybės viršininkų ankštuose supratimo rėmuose, bet pagaliau kaip rožė pražydo, išsiskleidė virš pigių akimirksninių fejerverkų, pakilo virš jų. Tai vietos palikimas ir jis paliks būsimoms kartoms, nes senais tradiciniais būdais jaunimas jau nieko neperima iš senolių. Užrašyta liks. Ir jų laikas ateis. Ir žmonės ateis, jiems labai šito reikės.Todė reikia skubėti užrašyti, kol dar yra ką užrašinėti, kol šiltų žiburėlių šviesoje dar miela pasišilti.
Džiaugiames kartu su dainininkėmis, ansamblio siela Alma Laučiūniene, Stanislava Gerbutavičiene. Onute Grižiniene, Aleksandra Gudeliene, Emilija Janavičiene, Vitalija Janavičiene, Marijona Kockiene, Eleonora Markevičiene, Joana Vaiciukevičiene, kartu su vadove ir ansamblio subūrėja Lina Janauskiene, kartu su kaimo seniūnu Vytautu Baltulioniu, kartu su visu kaimu ir pažadame dainuoti jų dainas “Broliai šieną pjovė,”,,Kakarieku gaideliai,”,,Vakar šventa” ir kitas ir linkime visiems geros sveikatos, stiprybės ir dar ilgų kūrybingų metų.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė.
PASTRĖVIO ETNOGRAFINIO ANSAMBLIO 20 – METIS
Jagėlonių miškuose, pelkynuose pasislėpęs mažytis Dėlinio ežerėlis. Sakoma, kad senų senovėje jo pelkėtose pakrantėse gyvenęs senis Dėlinis ir auginęs dėles. Žmonės eidavę pas jį gydytis dėlėmis, tyrėdavo gulėti pelkėse tol, kol dėlės ištraukavo visą blogą kraują ir žmogus pasveikdavo. Daug vėliau, senolių atminty, žmonės dar vis eidavo į tas pelkes, parsinešdavo dėlių ir jomis gydėsi namuose.
Iš ten, iš to pelkėto, šaltiniuoto raisto maža srovele išvingiuoja Vuolasta. Vingiais, vingeliais, akmenuotom pakrantėm ji ritasi per Žuvyčius, Aleksandrovą link Pastrėvio. Jos miškingose, akmeningose pakrantėse daug gražių užutėkių, , mažų šaltinėlių srovelių.
Ar ne iš jos sėmėsi šventą vandenilį važiuojantys švento Roko atlaiduosna Semeliškėsna? Gaivinosi jo šviežia srove, plovėsi akis, vežė namo ligoniams?
Tokio tai stebuklingo upelio vardą pasirinko Pastrėvio etnografinis ansamblis, šiemet švenčiantis garbingą 20 – metį. Moterys, kaip tas mažas upelis – kuklios, paprastos, bet prisiliesk ir išsilies senoviniu grožiu, dvasios paslaptimi. Ir riedės žodžiai akmenėlių skambumu, sūkuriuos, kaip vandeninga srovelė. Ir iš giliai, iš pačių amžiaus glūdumų senų motinėlių lūpose skambėjusios dainos ir šiandien ilgesingai ataidi iki mūsų:,,Voo…lass…taaaa…“
Sakoma, Pastrėvio kaimas minimas nuo 17 a., kai prie Strėvos upės buvo atvežti rusų tremtiniai sentikiai. Bet ką mums kalba Mustenių, Baubinių piliakalniai, pilkapynai, o ką Senos Kietaviškės, kur nakvynės namuose nakvodavo kunigaikščiai, kur keisdavo savo kelionių žirgus?
Čia, šiose lietuvių, jotvingių genčių gyventose vietovėse, prie sraunių upių, ežeringose, miškingose vietovėse nuo seniausių laikų buvo ne tik gyventa, čia vakarais nuolat skambėjo jų dainos. Laikui bėgant jos nelabai keičiasi, jos ateina iš kartos į kartą vis tos pačios, nemarios, kaip pati senoji baltų kultūra, išlaikyta paprastų žmonių, joms neturėjo įtakos lenkiškoji dvarų kultūra, nes ji buvo svetima, primesta.
Todėl savo kuklumu ir šiandien mes turtingi, nes etiškai turtinga senoji kaimo moralė. Mes teisėtaigalime didžiuotis iš protėvių atnešta dora, dvasingu sielos grožiu, meile gamtai, augalijai. Tokios ir mūsų senosios dainos. Dainuokime jas drąsiau, dainuokime tol, kol jas išgirs, įvertins, supras.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
Pastrėvio etnografiniam ansambliui ,,Vuolasta” – 25
. Jubiliejaus proga kalbinu ansamblietes ir jų vadovę Laimutę Tidikienę:
,,Tai daug ar mažai? Galvojant apie tautos raidos laikotarpį tai visai mažai, o vieno žmogaus gyvenime tai jau daugoka. Šių, 2011 metų rudenį šitiek metelių sukanka Pastrėvio etnografiniam ansambliui ,,Vuolasta“
Šiame krašte dirbau nuo 1960 metų, Baigusi Lietuvos Žemės ūkio akademiją buvau paskirta į Vievio rajoną. Žemės ūkio skyrius nukreipė mane į M. Melnikaitės kolūkį dirbti vyriausia agronome. Ūkio centras buvo Pastrėvio kaime.
Tuo metu ūkyje dar buvo labai daug jaunimo, laukuose dar skambėdavo dainos. Kiekvieną pertraukėlę tarp darbų moterys, merginos susibėgdavo ir užtraukdavo dainą… Laukai skambėjo nuo lyriškų, gražiai erdvėmis plaukiančių melodijų, buvo mėgiamos ir jumoristinės.
Tos mane jauną pasitikusios ir vėliau pritilusios gražios Pastrėvio apylinkių ir kaimų dainos nedavė ramybės. Norėjosi, kad jos skambėtų, kad žmonės jų neužmirštų, taigi 1986 metais , pasitarę su kultūros namų direktorium Aleksu Dulke, nutarėm suburti etnografinį ansamblį. Kalbinom, kvietėm ateiti dainuoti su savo dainų bagažu, dalintis krašto dainų lobiais su visais žmonėmis.
Pirmiausia pasikviečiau savo draugę bibliotekos vedėją Marytę Bliujienę ( dabar jau a.a.). Su ja mes mėgom dainuoti duetu. Su ja mes jau dainavome ir bibliotekoje, ir namuose, ir scenoje. Sutiko dalyvauti Bronė Stančikienė, Janina Kananavičienė ir kitos. Vėliau šios dvi moterys dėl šeimyninių aplinkybių iš ansamblio išėjo. Liko ištikimiausios dainai, mėgstančios bendrauti – Verutė Butkevičienė, Bronė Cibulskienė, Pranutė Taurienė, Marytė Stančikienė, Zofija Pinelienė. Kiek vėliau prie mūsų būrelio prisidėjo Janina Jarašienė, Jadvyga Strasevičienė, Ona Sinkevičienė, Ona Čižienė. Liaudies dainas dainavom šio krašto dzūkiška tarme. Kai renginių metu moterys užtraukdavo visiems žinomą dainą, susirinkusieji noriai joms pritardavo, įsijungdavo į bendrą dainą, negailėdavo plojimų.
Prasidėjus Sąjūdžiui mūsų repertuare atsirado patriotinių ir tremtinių dainų :,, Atlikęs pareigą tėvynei“, ,,Upės plauks į melsvą tolį“, ,,Atėjo šiltas rudenėlis“, ,,Vienvangėj grytelėj“ ir kitos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau kitokio pobūdžio ir turinio renginiai vyko kultūros namuose, mokykloje. Mūsų ansamblį kviesdavo sugiedoti Lietuvos himną, prašydavo padainuoti patriotinių dainų. Bet į Pastrėvį Trakų rajono valdžia žiūrėjo kaip į gūdžią provinciją, visai nesidomėjo nei kultūros namų, nei kolektyvų veikla. Pagaliau 1992 metais kultūros namus uždarė, direktorių atleido iš pareigų, visi kolektyvai išsibarstė. Etnografinis ansamblis ėmė rinktis pas mane namuose, taip mūsų repertuaras ne tik neužgęso, bet plėtėsi naujomis dainomis.
Pagrindinės mūsų dainų skrynelės buvo Zofija Pinelienė ir Pranutė Taurienė. Jų dainų lobiai buvo neišsenkantys. Nemažai savo krašto dainų pateikė Bronė Cibulskienė, Marytė Stančikienė. Pamėgom dainuoti pokario partizaniškas dainas, tarpukario romansus. Savo iniciatyva suruošdavom vakarones mokyklos salėje, prisidėdavom prie tautinių švenčių, minėjimų, kur būdavo kviečiami kaimo žmonės. Pramogose organizuodavom žaidimus, ratelius, renginiai būdavo linksmi, nuotaikingi.
2001 metais kultūros renginių organizatore pradėjo dirbti mūsų kaimo moteris Jadvyga Strasevičienė. Ji pati įsijungė į etnografinio ansamblio veiklą, padaugėjo švenčių, renginių, o mūsų ansamblis visur buvo kviečiamas. Buvom kviečiamos į Semeliškių, Elektrėnų, Kietaviškių, Vievio, Beižionių, Jagėlonių šventes, iš jų mes grįždavome pilnos įspūdžių, įsigijusios naujų draugų, pažįstamų, paskui juos kviesdavomės į savo organozuojamus renginius Pastrėvyje.
2001 metų spalio mėnesį šventėme ansamblio 15 – metį. Dalyvavo Kietaviškių kaimo kapela, Kietaviškių seniūnas H. Petrauskas, mūsų seniūnas A. Gauba, Elektrėnų savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas V. Griščenka. Sveikinimai, linkėjimai, apdovanojimai… Tada ansamblis pasivadino gražios upelės, tekančios per mūsų apylinkes Vuolastos vardu.
Ansamblio veikla suaktyvėjo kai meno vadove ėmė dirbti Irina Bartusevičienė. Ji subūrė kaimo kapelą ,,Varnalėšą“, kuri labai greitai išpopuliarėjo, šventės tapo gyvybingos, pilnos nuotaikingos liaudiškos muzikos. Ir mums greta jų visad atsirasdavo vietos, nes į savo dainas ir žaidimus visada įtraukdavome vakaronių dalyvius.
2006 metais padedant vadovei Irinai ir seniūnijai atšventėm ansambio 20 – metį. Mus sveikint atvažiavo Elektrėnų foklorinis ansamblis ,,Runga“, seniūnas A. Gauba, Kultūros skyriaus vyr specialistė R. Stripeikienė, Semeliškių kultūros namų meno vadovė S.Bielskienė, mokyklos direktorės pavaduotoja N. Jančiauskienė. Buvo linksma vakaronė, nes rungiečiai labai linksmi ir išradingi, varnalėšos muzikantai irgi stengėsi neatsilikti.
Toliau slinko dienos, metai. Pagal galimybes dalyvaujame šventėse, renginiuose. Įsimintini renginiai – Elektrėnų folklorinio ansamblio 20 metis, Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje susitikimas su literatų klubu ,,Strėva“, šio muziejaus suruošta kulinarinio paveldo ir liaudies dainų vakaronė.
2008 metais į video plokštelę įrašėme 36 savo dainas. Operatorė – Pastrėvio kultūrinių renginių organizatorė Aldona Kazakevičienė. Mūsų ryšiai su ja buvo itin glaudūs. Aldona savo mėgėjiška kamera filmavo įvairiose vietovėse, mūsų sodybose, Jagėlonių miške, prie Vuolastos ištakų.
Štai jau galime pasidžiaugti, kad mūsų kolektyvas 25 meteliai kartu. Norėtume susirinkti, pasikviesti svečių ir atžymėti šią datą. Prisiminti jaunystėje dainuotas dainas, dar pabūti kartu, pasidžiaugti savo nuveikta veikla.” (Laima Tidikienė)
Tokiais žodžiais vadovė apibūdino savo kolektyvo veiklą.
Lietuvoje jos pakilimo metais ypač ryškiai pasireiškė tautinio paveldo reiškiniai. Iš sovietinio sąstingio buvo atgaivinta daugelis tautos paminklų, atsigręžta ir į kultūrą, kaimuose kūrėsi, būrėsi senųjų liaudies dainų mylėtojai, kūrėsi etnofrafiniai, folkloriniai ansambliai.
Turiu Veronikos Lankaitės Sabonienės, kilusios iš Kareivonių kaimo pasakojimą ,, Kai vasaru tykiais vakarais išeinu an kalna už pirkios, tai tik klausyk – nuo Jagėlonių girdis, nuo Girelės skamba, tai ar iškęsi, pavydas suima, tada pasišauki seserį, dar kaimynku, o … dabar tep uždainuočiau kieme, tai durna palaikyt”
Ansamblio ,,Vuolata” subūrėja ir ilgametė jo vadovė Laima Tidikienė, pateikdama medžiagą apie Pastrėvio etnografinio ansamblio dalyves ir veiklą apsiribojo tik ansambliečių charekteristikomis ir veikla. Jau pirmą dieną paėmus į rankas iš jos gautą medžiagą pasigedau jos pačios. Tarytum viskas susikūrė savaime, tarytum nereikėjo įdėti daug jėgų į ansamblio sukūrimą ir jo išlaikymą, ypač sunkiais periodais, kai jau atrodė, kad niekam nieko nereikia, kad visi pavargo, kai už veiklą nebuvo mokama nei lito. Amžius, ligos, netektys suko verpetais ir ne visada praeidavo šalia, užkliuvo už daugelio, kliudė nevilties sparnais ir žeidė. O Laima turėjo jėgų, turėjo kantrybės kartu su visomis išgyventi ir neviltis ir džiaugsmą, mokėjo burti, kviesti. Tai didelis šios trapios moters indėlis į mūsų savivaldybės etninės kultūros aruodus. Ne kultūros darbuotoja, ne mokytoja o agronomė, kurią užbūrė šio krašto daina, jos sugebėjimas ne tik laukuose derančius javus auginti, bet ir puoselėti žmogaus kultūrą, jo dvasią. O kur dar jos išleistos knygos ,,Pastrėvio apylinkių istorija”, ,,Trys apybraižos” – knygelė apie ansamblietes, ,,Strėvininkai”- apie šio krašto Lietuvos savanorius? Jos parodo, kuo turtinga ši moteris, kaip jai rūpėjo krašto, kuriame ji kūrė savo gyvenimą dvasiniai dalykai. Norisi pasidžiaugti, kad Pastrėvio kaimas turi tokią gabią ir išmintingą marčią.
Šiandieną viso ansamblio moterys , kaip baltos liepos, pražydusios savo dalia, kelia grožio ir susižavėjimo jaudulį. Jos dar šalia. Ir džiaugsmas didelis, kad jos dar šalia, dar girdime dainas, energingosios vadovės Laimos, nuotaikingosios linksmuolės, artistiškos Zoselės ar charizmatiškai ilgesingai iš sielos gelmių užtraukiančios Pranutės ir kitų, be kurių nebūtų puošnios ir pilnos visumos. Jos pačios puošiasi tautiniu rūbu, savadarbėmis prijuostėmis, senu dzūkų pavyzdžiu užrišamomis baltomis skarytėmis ir savo mielu paprastumu užpildančios visų širdis. Ir dainuoja visa salė ir nelieka žiūrovų. Taip ir turi būti, tai didžiausia tiesa apie liaudies dainą, nes liaudies daina – ne scenos menas, ji savo skausmingu ilgesiu ringiuoja gyvenimo prasmes, o kartais ir šmaikščiu žodeliu užkabina jo esmę. Ji nebijo pasijuokti iš savęs, savo netobulumų, kurių visi turime. Ji pasakoja, ji dar šalia mūsų.
Veronika Pavilonienė, švenčianti savo jubiliejų ir užklausta, kodėl dainuoja su Žas-ais labai taiklai pasakė:,, Norėjau, kad jie pajustų liaudies dainos grožį.” Va kokia taikli tiesa. Taikli, nes jaunimas mokyklose neturi etninės kultūros dėstomų dalykų sąraše, tiesa, miestuose ir ne tik, sėkmingai dirba etnokultūros entuziastai, tačiau dar ne visiems vienodai sekasi, ne visiems pavyksta sutarti su mokyklų administracijomis ir miesto intelekto išauklėtais vaikais.
Tikėsimės, kad Lietuvių tauta, į Europos paveldą jau garbingai įtraukusi savo sutartines, atsisuks ir į mokyklų programas, vaikai pažins savo šaknis gyvai, kad ir nauju rūbu aprengę, vaikai dainuos senąją liaudies dainą. O ansamblio,,Vuolasta ‘ moterims linkime stiprybės ir sveikatos, mes dar lauksime jų atliekamų dainų, mums dar labai reikia jų dainavimo…
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
IDENTITETO SĄVOKA, RAIŠKA IR ŠAKNYS
Kuo savitas regionas, kuriame mes gyvename?
Dzūkijos aukštumų kalvelės čia išsilieja daugeliu mažesnių ir didesnių ežerų, ežerėlių, šaltinių, šaltinėlių, yra apaugę miškais – pušynais, ąžuolynais ir nuo seno buvo tankiai apgyvendintos, todėl teritorijoje gausu istorinio palikimo, daug pilkapynų, šventviečių, padavimais apipintų akmenų, tašiau vėlesnio plataus dvaraviečių tinklo įtakoje senasis, rtaip vadinamas pagoniškasis, baltiškasis kultūros klodas palaidotas, bet iki mūsų dienų gyvas žmonių sąmonėje ir iš kartos į kartą buvo perduodamas senąja baltiškąja kultūros forma – žodžiu.pašnekink kaimo senelį ir jis išsilies upeliu ir bylos apie buvusius laikus, pats to nesuprasdamas. Žavūs šio krašto senieji dzūkų, jotvingių, lietuvių palikuonys, meniškai pasakojantys, kaip dievaitis Perkūnas išdaužė p[riešų karuomenes, kad Rungos upelė krauju tekėjo, kaip totorių ( mongolų?) pulkai, su žirgais užlėkę ant ežero, amžiams pasilaidojo ežero gelmėse ir net mūsų kartos žvejai dar ištraukdavę balnakilpių, sagčių.
Teritorijoje gausu pilkapynų, keletas dar netyrinėtų piliakalnių. Ar kada nors rasime keletą tūkstančių, kad šiam darbui atlikti galėtume pasikviesti archeologus? Platus dvarų ir palivarkų tinklas stipriai sunaikintas po 1863 – jų metų sukilimo jau tik legendose bus gyvas, o Abromiškių dvarą gal kada nors ir regėsime gražiai sutvarkytą, turėkime vilties, nes anot Virginijaus Martišausko, jis dabar gerose rankose, nors dar ir šį pavasarį stovi apaugęs tomis pačiomis dilgėlėmis, o jo teritorijoje esantis pilkapis jau tikrai kažkieno iškasinėtas. Svirnas atiduotas Abromiškių kaimo bendruomenei, tačiau ir ji, truputį palopius nemažai investicijų reikalaujantį pastatą, manau nebus pajėgi pilnai sutvarkyti ir paversti jį turistų lankomu objektu. Gal kas nors kada nors nupirks Mijaugonių dvarelį, jis strategiškai puikioje vietoje, galintis nešti pelną protingose rankose, bet kol kas tokių neatsiranda. Gabriliavos dvarelio griuvėsiai daug vilčių neteikia, juolab kad naujas miestas Elektrėnai, užsikrėtęs nauju požiūriu, žada statytis didelius puikius objektus, dalykus, kurie žavi ir užkrečia, ir lieka užmiršta sena, ką Lietuva globoja, saugo, kuo didžiuojasi – senąjį savo bočių palikimą.
Bažnyčios išlaikę atlaidų statusą, čia renkasi apylinkių žmonės, tačiau po mišių visi išsibėgioja kas sau, po valandos nelieka nei žymės, kad čia būta žmonių, nėra seno gražaus papročio suvažiavus, suėjus, laukiant mišparų, o dar ir po jų, gražiai pabendrauti su gimine, su senais pažįstamais, pasišnekėti, pasivaišinti. Mugės, šventės vyksta kasmet, gražios jos su derliaus pasirodymais, su pasišokimais, pasidainavimais, pasivaišinimais. Tik vietos joms tinkamos nėra. Reikia, veriant reikia Elektrėnams kažkokios aikštės už miesto, kur galėtų vykti masiniai renginiai, mugės, festivaliai. Tinkamos vietos iki šiol nėra, tai triukšmingos šventės miesto vidury daug kam yra tikras galvos skausmas, juolab, kad miestas nėra didelis, jau seniai, kol dar paežerės nebuvo išpirktos turtuolių reikėjo apie tai mąstyti. O ir dabar dar nėra vėlu, tik niekam tai nerūpi. Gal likusios Perkūnakiemio kaimo salelės už pėsčiųjų tilto ant ežero kranto dar laisvos?Gal Elektrinės žmonės, miesto kūrėjai padėtų?
Tradicijų tęstinumas? Naujas miestas, išaugęs sovietinės kultūros įtakoje, jame gyvena žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos. Žinoma, galėtų kurtis dzūkų, žemaičių, aukštaičių draugijos, tačiau nėra entuziastų, sirgalių, kurie imtųsi šio darbo. Bandymų būta, bet pirmieji sunkumai išbaidė entuziastus, veikla nutrūko.
Kultūros centras nėra pajėgus imtis šio darbo baro, nes nėra sukurtas etnocentras, jo veiklos mes ir pasigendame. Etnokultūrologė O. Šakienė su savo puse etato nėra pajėgi aprėpti visų šio plataus darbo sričių ir surinkusi nemažą tautosakos pluoštą ir liaudies buities muziejaus eksponatų tikisi, kad artimiausioje ateityje savivaldybėje bus įsteigtas etnocentras su keliais jaunais, energingais darbuotojais. Dabar yra taip, kaip yra. Skaudžiausia, kad net tautodailininkė Vanda Umbrasienė neteko darbo kultūros centrą reorganizuojant į viešąją įstaigą, nors visi kiti etatai buvo palikti, arba grąžinti.
Regiono komunikacinė aplinka? Pavadinimai? Dominga skamba lyg ir lietuviškai . Daugelis parduotuvių vardų atėjo su priklausomybe vienai ar kitai firmai, organizacijai, nors nelabai suprantu ką tai davė? Negi reikėjo keisti gražius senus buvusių ežerų vardus, nors ežerų vardais įvardinti parduotuves gal ir nėra pats geriausias variantas.Vietoj gal ir neblogų, bet labai jau abstrakčių Taikos, Pergalės gatvių, galėtume šaukti senuosius ežerų vardus ir tai būtų labai gražu. Nepatinka man toji Arzida. Net nesirašo. Lyg būčiau kur Vidurinėj Azijoj.
Ryšiai tarp kartų? Senosios baltiškos kultūros perdavimas jaunimui skaudi vieta man, kaip etnokultūros darbuotojai. Mokyklose etninė kultūra – tai truputis teorijos. Teorija – sausa šaka. Visai nudžiūvusi. Ir niekas jos neatgaivina, nepražydina. Respublikoje turime gražių dalykų.Yra viena kita graži valanda ir pas mus, bet kai helovinai užmuša gražias Vėlinių tradicijas, kai Valentinas užmuša Gegužines, man gaila vaikų, jie negauna iš amžių glūdumos ateinančio senosios kultūros virpesio, kuris dar gyvas ir rusena kraujyje, nerasdamas tikrosios išraiškos staugia gatvėse naktimis ar vangiai šliaužioja pakampėmis. Argi jie, šitie vaikai kalti, kad mūsų mokytojai mokinti sovietinėse aukštosiose, kur Tėviškės vardas buvo paniekintas, kur buvo grasinama už liaudies dainą? Tikiu, kad jie patys suras, susiieškos savas šaknis, jei nei ministerijos, nei mokyklos šios gėrio ir grožio sėklos nesėja.
Lietuvos piliečio indetitetas? Jo suvokimas jau grindžiamas pinigine išraiška. Nenorėkime, kad jaunimas aukotųsi Tėvynei, kad ja didžiuotųsi, kai nors kiek iškilesnis valdininkas, dar vakar sėdėjęs šalia kaip vaikas kurį mylėjai ir globojai, šiandien su pašaipa klausia – ko tu čia nori, ko tu čia blaškais? O galėtų padėti, kai gal nespėdama su laikmečiu nemoku tinkamai parašyti projekto, arba bent šiltu žodžiu patarti. Juk visų matomas jaunas valdininkas, pilnomis reškutėmis semdamas sau kur prieina, ar gali jis auklėti, būti pavyzdžiu? O juk jis kuria valstybės įvaizdį. Kur moralės pagrindai, be kurių jis net negalėtų būti valdininku? Ir iš kur toks abuojumas kertamiems ąžuolynams, seniems piliakalniams?
Lietuvio savivoka? O iš kur ji ateina, jei šios šaknys, apie kurias šiandien verkė mano širdis jau nutraukytos? Mačiau, kaip iš svetur atvažiavę austrai šoko lietuvių liaudies šokius. Mačiau, kaip ir mūsų vadinamų tautinių šokių šokėjėliai neatsiliko. Mačiau, kad jiems patiko. Kas tai? Gal kibirkštis? Gal titnago skiltelė, įskelsianti ugnelę?Juk mes ne vieniši, apsidairykime aplinkui ir pamatysime kas dedas Lietuvoje. Tik eikime kartu.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
JAUNIMAS IR TARMĖS – 2010
Etninės kultūros globos Tarybos tyrėjų grupė siekia išaiškinti, kaip mokiniai vartoja vietovės tarmę ir kaip ją vertina.
Gauta statistika bus apibendrinta ir naudojama Lietuvos tarmių būklei įvertinti ir jų išsaugojimo strategijai kurti.
Anketos buvo išsiuntinėtos visiems Elektrėnų savivaldybės mokyklų X klasių mokiniams. Į anketos klausimus atsakė Vievio gimnazijos, Semeliškių vidurinės, Kietaviškių pagrindinės ir Pastrėvio pagrindinės mokyklos mokiniai. Viso gautos 107 anketos. Anketa anoniminė, savo pavardės, vardo nurodyti nereikėjo.
Vievio gimnazija apklausoje dalyvavo gausiausiai, iš mokyklos buvo gautos 54 atsakytos anketos, iš Semeliškių vidurinės mokyklos buvo gautos 22 atsakytos anketos, iš Kietaviškių pagrindinės mokyklos gauta 20 atsakytų anketų, iš Pastrėvio pagrindinės mokyklos gauta 11atsakytų anketų.
Į anketos klausimą ,, Ar tėvai visada kalba tarmiškai?“ gauti tik 9 teigiami atsakymai, į klausimą ,,Ar tėvai dažnai kalba tarmiškai?“ gauta 13 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar tėvai kalba tarmiškai tik retkarčiais?“ gauta 19 teigiamų atsakymų ir į klausimą ,,Ar tėvai kalba tarmiškai su seneliais?“ gauta 15 teigiamų atsakymų.
Į anketos klausimą ,,Ar seneliai visada kalba tarmiškai?“ gauta18 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar seneliai dažnai kalba tarmiškai?“ gauta 17 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar seneliai kalba tarmiškai retai?“ gauti 26 teigiami atsakymai.
Į anketos klausimą ,,Ar gerai moki savo krašto tarmę?“ gauta 14 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar moki savo krašto tarmę silpnai?“ gauta 18 teigiamų atsakymų.
Į anketos klausimą ,,Ar visada kalbi tarmiškai su tėvais, seneliais?“ gauta 11 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar dažnai kalbi su tėvais, seneliais tarmiškai?“ gauta 14 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar kalbi tarmiškai su tėvais, seneliais tik retkarčiais?“ gauta 16 teigiamų atsakymų.
Į anketos klausimą ,,Ar kalbi tarmiškai visada su draugais, mokykloje ( ne pamokų metu) ir kitose vietose?“ gauta 19 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar kalbi su draugais tarmiškai dažnokai?“ gauta 11 teigiamų atsakymų, į klausimą ,,Ar kalbi su draugais tarmiškai retkarčiais?“gauta 11 teigiamų atsakymų.
Į anketos klausimą ,,Ar manote, kad gimtąją tarmę reikia vartoti it išsaugoti ją ateičiai?“,, Vartoti reikia dažnai“ gauti 8 teigiami atsakymai, ,,Vartoti reikia kartais“ gauti 9 teigiami atsakymai, į klausimą ,,Jeigu nemokate, ar norėtumėte išmokti kalbėti tarmiškai?“ gauti 7 teigiami atsakymai.
Tai tokios išvados.
Tarp atsakiusiųjų pastebėta nemažas skaičius atvykusių iš kitų respublikų, kitų mūsų respublikos regionų, bet reikia pastebėti ir tai, kad būtent jie į daugelį klausimų atsakė teigiamai.
Skaudžiausia yra tai, kad labai didelė atsakiusiųjų dalis ir gyvenančių autentiniuose kaimuose, kur dar gana ryški vietos tarmė, visai nežino kokiam kalbiniam regionui save priskirti, daugelis žymi grafą ,,Nežinau“. Semeliškių, Pastrėvio, Kietaviškių apylinkių vaikai rašo, kad jų seneliai kalbėję aukštaičių tarme.
Brangieji lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, atkreipkite dėmesį į tai, kad Elektrėnų savivaldybės didžioji žemių dalis priklauso Dzūkijai, o net ir Gilučių seniūnijos gyventojai negali savęs vadinti aukštaičiais, nes net Kaišiadorys, labiau nutolę nuo mūsų teritorijose stūksančių Dzūkų aukštumų, įvairiuose respublikos renginiuose atstovauja Dzūkijos regioną.
Rajonas ribinis, tačiau dar taip neseniai, dar prieš 50 metų Kareivonių, Jagėlonių kaimai ciksėjo gražia dzūkiška šnekta ir buvo vadinami cikiais, o ką jau kalbėti apie Semeliškių kraštą…
Kaip suvokti, kiek visas šitas kalbinis palikimas brangus, kiek reikalingas?
Dažnai būnu kaimuose. Regiu, kaip kaimo žmogus stengiasi kalbėti literatūriškai, išmokė juk sovietinėse mokyklose, o jau tik išsikalba, išslieja iš širdies prisiminimai, va tada ir išgirsti gyvą tarmę, suskamba ji, pakyla iš užmaršties net nejučia. Gyva, tik nežinia, ar tas menkas šaltinis neužaks, kaip ir daugelis Dzūkijos priekalnių šaltinių, gausiai tryškusių mūsų žemėse, užverstų ir numelioruotų. Gal nebrangu? O kas gi mums, mažai tautai brangu?
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
TILTAS
Tiltas. Sujungia du krantus. Du pasaulius.Įvairiais aspektais galime pažvelgti į šį visais laikais ypatingą statinį. Dabar, kai nutrūktgalvis laikas lekia šuoliais, kai visai nevaikštom pėsti, sunku pajusti sakralinę tilto prasmę. Tiltas jungia du krantus ir tiek, mums tiek ir tereikia. Pralėkdami pro šalį dažnai pastebime upelio grožį. Šnaresio lėtoj upės tėkmėj jau negirdėti, jį užgožė pasaulio žavesį prarijusi skubri laiko tėkmė.
Sustokim ant tilto, pamąstykim. Liaudies dainom, pasakom, senom legendom iš mūsų bočių laikų ne tik kraujo grandimi bet ir dvasios dangiškuoju virpesiu tarsi tiltu iki mūsų sąmonės ateina didysis suvokimas – kas aš esu?
Mistiškasis gyvybės medis, stovintis tarp dviejų pasaulių, kamieno tiltu jungiąs protėvių ir būsimų ainių pajautimą savo tapsmu įprasmina mūsų būtį dabar, šiandien. O laiko tiltas priverčia vėl it vėl pažvelgti atgal.
Stoviu prie pėsčiųjų tilto. Rungelės krantai, šioje vietoje buvę gana skardėti, pakilus vandeniui stipriai sulėkštėję, upelė, virtusi užutėkiu, mėgiama žvejų vieta, šaltinių vanduo, kurį kažkada gėrė žmonės, tinka tik žuvims. Užsimerkiu ir matau dugne stovinčias lydekas, kurios pavasarį eidavo aukštupin neršti ir basakojes kaimo mergaites, rankomis mėtančias jas iš upelio.
Tiltas tarp praeities ir dabarties. Tiltas skamba. Girdžiu sakmę apie abipus krantų stovėjusius stabus – galingąjį dievaitį Perkūną ir iš tolimųjų protėvių indoeuropiečių atsineštąjį Liūtą. Koks tiltas jungė juos? Kokie tikėjimai ir kokios šventvietės stovėjo čia tada, kai šiais takeliais vaikščiojo vaidilutė Lubaka, kur ji šventąją ugnį kūreno?
Kai Perkūno ir Liūto stabus skandino ežere nieko neįvyko.Daug vėliau, kai jaunimas dar prieš Sekmines nuėjo maudytis į tą vietą, kilo stipri vėtra, o besimaudantys, pamatę iš ežero gelmių kylančią baisią liūto pavidalo bangą,, vos spėję iš vandens iššokti, buvo taip išsigandę, kad toje vietoje niekas niekada daugiau nesimaudė, tą vietą laikė užkeikta.
Vėliau lenkiškoji dvarų ir plataus palivarkų kultūra užmetė stiprų užmaršties tinklą ant senojo baltiškojo kultūros sluoksnio, o ant tilto, siekiančio mus, dar mirksi vienišos, blyškios ugnelės, kurias galutinai gali užpūsti naujos kartos vėjai. Iš kokių gelmių atėjo ne tik Perkūnakiemio sakmės, bet ir senosios dvasios galia, prišaukusi čia elektrinę, kuri lyg šiuolaikiška perkūno išraiška garsina kraštą ir jos žmones?
Stoviu ant tilto.
Tarp praeities bočių užmaršties ir ateities ainių pažinties tilto. Dosnios lemties rankos glosto galvą, vidinis nerimas veda ir regiu viziją – visi mes stovime ant liepto be turėklų, ant slidaus apledijusio liepto, ar pereisim jį, ar sujungsim du krantus savo geranorišku požiūriu į tai, kas mums dar liko , ar, abejingai numoję ranka, nueisim tolyn nuo savęs, nuo savo prigimties, klajoti po atvirą pasaulį be savo spalvos, be charakterio.
Neramu.
Etnologė O. Šakienė.