Kai kam
Babytei Kazimierai Piliponienei
Rūžavai mėlynais
Rombeliais skarytė
Su snapeliu
Ir kasos vainiku
Virš galvos
Už seno samanoto lango
Po riešutmedžio šaka…
Tavo žvilgsnis, senole,
Maldaknygėj sukauptas
Skausmas.
Amžinybėj gyvenančių
Tavo sūnų
Suplėšytų lektuvo bombomis,
Enkavedistų rankomis,
Nevėžio pakrantėje
Draskančių žolę
Lemties akyse –
Trijų Kertauninkų ąžuolų
Skausmas.
Akmuo širdies neatveria,
Medžio žievė nesupleišėja,
Po langu dar bijūnas
Mirksi
Iš praeities.
Sutrūkusi molžemio dirva
Tavo siela,
Palūžusi Žiežmarių
Kryžkelėj,
Varnalėšomis užaugę takai.
Išleiskite mano sielą
Man skauda…
Tėvui
Kaip upė randa pradžią
Versmėje šaltinio
Be jo versmės gaivios
Neišsilietų upės,
Gyvenimo versmė,
Maitinta tėvo duona,
Jo mintimi
Su amžium bręsta
Ir pilnėja –
Žmogus sukrauna sau
Gyvenimo aruodą,
Ką ta pradžia,
Pradžių pradžia jam duoda.
Ir rodos niekad nesibaigs
Srovė pilnėjus,
Tekės šalia srauni
Gyvenimo paguoda.
Bet štai,
Kaip amžinybės deivės juodos
Už vieno posūkio
Brangiausios akys gęsta, baigias
Ir neatmeldžia jų
Sukepę mano lūpos –
Gyvenimo srovė gaivi
Nerimstanti nutrūko…
- Dulkės vyrų daina
Ei, vyrai, kas pasakė,
Kad mes jau ne jauni?
Kas, kad ištirpo metai,
Kaip ledas vandeny.
Kol mūsų protas jaunas,
Žvitri, skaidri mintis,
Šviesių dienų verpetuos
Išliks jauna širdis.
Tik ilgesiu apsnigo
Ne vieno mūs galva,
Pasikeitė ir metai –
Tėkmė jų taip greita.
Lai debesys – verpetais,
Vanduo – tėkme lėta,
Pakelsime šampaną
Už jaunas dieneles.
Marija
Linu ir gintarais
Šiandieną pasipuošus,
O akyse
Vien žiburėliai meilės,
Išminties,
Lig ašarų
Mane žavi tu,
Su ašarom
Aš už tave meldžiuos.
Ir širdimi
Ir žodžiais
Aš tavimi
Didžiuojuos
Ir džiaugiuos…
Abromiškės
Čia protėvių pėdos
Kalneliuos įmintos
Tarp Lungio ir Orio krantų,
Mes ainiai šios žemės
Mūs protėvių gintos,
Kampelis gimtinės šventos
Priedainis
Abromiškės Abromiškės,
Laukai, javai ir sodai,
Abromiškės Abromiškės,
Seni balti dvarai…
Namus pasistatę
Ir laisvę apgynę
Suėjom laisvon Lietuvon,
Čia duona užauga,
Darželiuose svyra
Baltieji jurginų žiedai.
Priedainis
Tarp Lungio ir Orio
Pakrančių šaltinių
Nusėta Dzūkijos kalvom
Čia mūsų Tėvynė,
Čia mūsų gimtinė,
Plačiai nuskambėjus dainom.
Priedainis
Čia jauną ir seną
Prie vartų sutinka
Su duona ir vaišių alum
Ir kryžkelių kryžius
Prie kelio palinkęs
Palydi su meile visus…
Priedainis
Ansamblis ,,Vuolasta“
Kiek atnešė dienų
Man džiaugsmas šitas,
Kad aš buvau kartu vis
Su Jumis
Kiek atnešė vilties,
Draugystės ir palaimos,
Kad aš buvau kartu vis
Su Jumis
Kiek atnešė šviesos
Daina senoji mūsų,
Ir kokia laimė buvo
Prisiglaust prie jos.
Vingrelė
Kur ištakos Vingrės
Šaltinių versmelės,
Kur gatvių raizgynėj
Pasislėpė pradas,
Kur vaikšto išblyškus
Ta Vilniaus panelė,
Trečioji versmė
Šventą veidą praradus?
Tik lietūs čia kapsi,
Tik stūgauja vėjas,
Čia Vingrės šaltinių
Srovelė tekėjus.
Taip sunkiai tie mūrai
Prie žemės prilipo,
Taip spaudžia tas smiltis,
Kur buvo taip šventa,
Kur nuojauta kužda
Kad žynių gyventa…
Strėva
Strėva …
Mergaitė paprasta,
Ji Nemuną mylėjo.
Mažutė ji,
Jos turtai
Nemuno negundė,
Jos gražūs slėniai
Jos platūs sūkuriuoti
Skardžiai
Puikuolio nežavėjo.
O ji ištirpo
Nemune
Atidavė
Jinai save,
O jis
Gražius krantus
Kaip rūbą vingių
Nusinešė apglėbęs,
Paskandino –
Ir bėgo
Pasitikt Neries
Turtingos nuotakos,
Lemties,
Savos vėlės
Ir vagą pakreipė
Link vakarų,
Kur ji norės…
Strėva,
Mergaitė paprasta.
Bet vis dar plaukia
Jam šalia
Prigludus,
Stipriai apkabinus
Kairiam krante,
Ten kur širdis.
Rimutei
Negrįžo dar
Mano sesuo,
Neparėjo
Laukais akmenėtais,
Negrįžo dar
Mano sesuo
Rodos ėjo
Artyn jau
Iš lėto…
Neparėjo dar
Mano sesuo
Buvo kelias
Gruoblėtas, duobėtas…
Gunarui
Čia veda vieškeliai balti
O virš miškų
Aušrinės šypsniai.
Ten lyg buvau,
Ten lyg mačiau,
Gal teks,
O gal neteks sugrįžti…
Jums džiaugsmą žada
Šis dangus
O man –
Vien atminties medus
Povilui
Aš kartais parašysiu
Tau berniuk,
Į prezidentą panašus,
Tegu kantrybė ir tyla
Sugers to rytmečio
Rasų lašus.
Vienintelio, skaidraus
Lyg perlo žiedas
Rytmečio
Rasos lašus.
Bethoveno
Mėnulio sonata
Užpildo erdvę
Mano kambarių,
Mėnulio šviesoje
Neryškų atspindį,
Gal siluetą
Vėl regiu…
Nėra poezijos
Ją užmušė,
Žaibai suskaldė
Žodžių netikrų
Ir kur ir kas
Tą dainą vienišą
Man parašys,
Eiles atras?
Čia nėr tavęs,
Čia nėr tavęs…
Aš kartais parašysiu
Tau berniuk
Į prezidentą panašus
Skaidriausioj vakaro tyloj
Išgirsk varpus,
Išgirsk žodžius,
Sugers juos vakaro tyla
Švelni tyla
To rytmečio
Vienintelio
Rasos lašus…
Kaimo moterys
Vienatinės
Vaikystės kaimo moterys –
Galulaukio liepos,
Baltai nužydėję…
Jaunystės karolius
Išbarstė po žolę vaikai,
Patvory –
Skudurinė Onelė.
O, dieve,
Palaimos vargai…
Kaimynė šventadienį
Auskarus vėrė,
Po liepom, kai žydi,
Kvatoja susėdę…
Ir gęso gyvenimai,
Lyg vakarai,
Jų žaros dar blyksi –
Kareivonių kaime
Ramunėm ir astrom
Pražysta kapai,
Kai juos aplankai.
Kai juos aplankai,
Giesmė gegužinė
Tyli ištęstinė
Dar girdis tenai…
Burtažodžiai
Stiprybe šalto akmenėlio
Koncentruota jėga
Leisk ištarti šiandieną,
Mano draugui sunku – suprask…
Ąžuole, Perkūno palytėtas,
Dievų numylėtas,
Tėve mano klajonių
Suteik stiprybės,
Mano draugui sunku – suprask…
Didžiųjų planetų Gausme
Širdį užtvindęs,
Mano draugui sunku – suprask…
Skausmą mano nuimki –
Mano draugas ištvers
Nušluostyk mano
Riedančias ašaras,
Nusiūsk jam šypseną,
Te ašaros nemato …
Antras užkalbėjimas
Draskanti skausmo banga…
Broli mano,
Drauge mano širdies,
Kaip laikais?
Žvakė raudona
Vieniša
Žiūriu –
Širdį supjausto
Aštriais arkties ledais.
Dienos vaiskume
Neša viltį
Vėlyvas ruduo,
Skausmas plakas
Kaip jūros vanduo…
Melsiuos čia.
Kils malda
Link planetų ūkų
Link aukščiausių
Vilties apraiškų.
Žodžių nėr.
Tiktai meilė-
Šviesa spindulinga
Ji praskrodžia erdves,
Ji aukštybėse sklinda
Ir atranda takus
Kur palaimintas sodas vaiskus.
Ten, kur vaikšto galybė tikra
Kuriai vardo šioj žemėj nėra…
Barkis. Pyk…
Būsiu tavo sesuo
Būsiu tavo rudenė sesuo.
Lai viltis –
Tavo skausmo dėmuo
Ir ateis
Ir kelius tau nušvies,
Ir suderins
Plakimą širdies…
Aš
Aš – devintoji
Sultono žmona,
Veltui kas vakarą
Plaukus šukuoju,
Žavų saulėlydį
Lydžiu viena
Veltui parimus
Prie vartų dainuoju.
Vaikšto sultonas
Ir aš išdidi,
Žvilgsniu nei mirksniu
Savęs neišduosiu,
Verkia širdelė
Kai praeini
Ilgesio skausmą
Gegulėm kvatosiu…
Juoksiuos ir žaisiu
Tavąjam sode,
Nieks neįtars
Ko mėnulis vis mainos,
Šaukia gegulė
Tavąjam sode –
Tai grožio dienos
Vienatvėj praeina
Aš – išdiduolė
Sultono žmona
Šilko, žiedų,
Prabangos karalaitė,
Kas suskaičiuos
Ko vis liūdžiu viena,
Kas mano laimės
Akimirkas skaitė?
Akmenėliui
Stabdyki širdelę –
Čia jūra, jos mėlis,
Šalta, rudeninė…
Širdis akmenėlis?
Buvai čia prisėdęs?
Jis atmintį, meilę
Kietai užkodavo,
Kai lyja, kai šąla
Širdis ten gyvena…
Kai kam vis atrodo
Kad akmenį mato,
Kad stovi jis šaltas
Kai dienos verpetais…
Man vienai jis šaukia
Prisėst pakalbėti,
Gal mintį klajūnę
Širdelėn padėti…
Rudenėliui
Draugas priglaudžia,
Draugas išduoda,
Draugas juokias –
Kokia tu trapi…
Jau lelijos
Pulkais nužydėjo
Mano vasara
Buvo puiki…
Jau ruduo
Dega lapų šeimyną.
Paskutinį mums
Šokį sušoks
Saulėn taką nuklos,
Padabinęs,
Tyliai vaikšto takeliais
Ruduo.
Draugo šypsena –
Viržių medus
Prasiskleis pro
Užuolaidų rūką,
Nusijuoks,
Į akis pažiūrės,
Pražydės chrizantemos
Baltutės
Tarsi perlai
Prie mano širdies…
***
Aldėjo ciksėjo
Kalnelių dzūkučiai
Iki Gomantos
Va čia ežerais išsiliejo,
Ištvino gėliausiom
Šaltinių versmėm.
Sustojo.
Tik laikas
Ir žmonės dar bėgo,
Sroveno kaip upė
Anapus kalvos…
Paskui jie išėjo
Senatvėn išėjo.
Namo neparėjo,
Piliakalnis liko
Anapus ribos.
Tik ąžupolą seną
Perkūnas surado
Apskaldė supykęs ir tiek.
Jau nemena niekas,
Net pelkėm pavirto
Ir tie ežerai
Abipus Gomantos,
Ir nemena niekas
Kad buvo, gyveno
Sūneliai dukrelės
Senosios Jotvos.
***
Viduvasario kaitros apspangime
Kai horizonte nuaidi
Trankūs Perkūno dūžiai,
Paėmus teptukus
Bandau prisiminti
Senąjį žemaičių Mingėlą
Nukirsta viršūne…
Sustok čia prie manęs,
Ąžuole
Vis gyvas prie kelio,
Kuriuo pralėkdavom
Iš Bočiaus Berenių
Į Palangą
Žvilgsniu palietę tavo stuomenį,
Didingasai,
Būk mano drobėje vis gyvas,
Tu – mano tautos
Gražiausias įvaizdis…
Puriena
Pabaliais suvešėjus žaliai
Kelia galvą auksinė puriena.
Nežinau kur per žiemą buvai,
Gal po kranto keru pralindėjai…
Saulė budino taurę prieš dieną –
Nebuvau pabaly,
Nemačiau,
Skauda širdį –
Žydėjo puriena,
Aš ant kalno tarp tulpių taurių,
Tarpu vyšnių žiedų prasėdėjau.
Gal žydėjai auksinė, liūdna?
Seną draugą vaikystės minėjai?
Tu nepyk – ten varlių pabaliuos
Jau senokai jauna vaikštinėjau.
Bėga laikas.
Toli pabaliai.
Tik žvilgsniu,
Tik mintim
Su jaunystės draugais
Kartais dar oi linksmai,
Oi linksmai maklinėju…