Amžinu ratu
***
Šv. Baltramiejaus naktį
Žvaigždės ryškiai spindi,-
Ryt pakels sparnus gandrai,
Sumosuos ritmingai.
Lik sveika, gimtine, suks
Ratą paskutinį,
Sumojuos sparnais pamos
Lik sveika , gimtine…
Suks virš lizdo, kur vaikai
Augdami klegėjo,
Gūžta liks niūri, šalta,
Perpučiama vėjo,
Juodą naktį vien delčia
Pjaus šakas per pusę,
Jų šešėliuos paslapčia
Kažkas atsiduso
Gal mėnulio delčioje
Vėjas supa pusę,
Tyliai mąsto, gal sapnuos
Dar iškils, pabus dar
Tyliai laukianti gandrų,
O brangi gimtinė, –
Jūra, vandenys liūliuos,
Supsis vandenynais,
Vaidentuvėse saldžios‘
Kylančiais miražais
Tarsi motina, rymos
Ąžuoluotos salos.
Tąsyk skrido mūs gandrai,
Kad negrįžtų niekad
Čia jaunystė, čia kerai,
Čia miražai miestų…
Ryt pakels sparnus gandrai.
Baltramiejaus naktį
Švies tik vieniša delčia,
O, kad to pakaktų…
***
Vienišos gervės rauda
Išskrido gervės,
Palikau
Viena aš
Su erdvių galybe
Šaukiau šaukiau
Sustok palauk,
Ištirpo jų sparnai
Pilkšvoj tamsybėj
Kur man vienatvėj
Prisiglaust –
Gimtasis lizdas
Drėgnas, šaltas
Plakuosi
Sužeistu sparnu,
Nerimstančia
Širdim sugelta
Jau nepakylu
Iki debesų,
Juodi jie, grąsūs,
Akyse tamsu…
***
Vėl švento Andriejaus.
Ir vasaros burtai,
Nukritę po kojom
Kažką tai
Vis tyliai,
Taip tyliai kuždėjo,
O mes,
Pasigėrę pasaulio stebuklų,
To skundo
Tylaus rudeninio
Visai negirdėjom…
Ir uždengė viską
Baltučiai šalti patalai…
Kol būsimo saulės gimimo
Mes lauksim,
Toj brydėj,
Šaltojoj ledinėj
Draikysis
Vaiduokliai
Ir supsis
Senojoj trobelėj medinėj
Šešėliais
Ant sienų
Juodais.
Adventas
Nakties dvasia,
Užmetus juodą rūbą,
Juodu žvilgsniu
Nusėjus skliauto erdvę –
Žvaigždėm pabiro
Žvilgsnis juodas,
Gal mintimis,
O gal paguoda?
Kokį tu nerimą slepi
Naktinėj skraistėj
Ir kas aplinkui
Paslaptis išdraikstė –
Tik žybt,
Žvilgsniu nušluoji
Erdvę plačią…
Alsuoja nerimas,
Kaip juodas
Juodas svečias…
Vilties dvasia
Baltoji fėja
Baltu žibintu
Uždegi liepsnelę.
Žibintą baltą
Erdvės kelia,
Tai kas, kad balti medžiai,
Baltas kelias –
Vilties jau užgesinti
Nieks negali,
Nes vaikštai tu
Balta nakties dvasia
Vilties žibintu akyse
Ir skrenda paukščiai
Neša žinią,
Juodi,
Balta skraiste pasidabinę
Ir kyla žvaigždėsna viltis
Jos sklidina,
Jos ilgesio pilna
Tamsoj pavargusi širdis…
***
Ruduo.
Auksimės vėliavos nuleistos,
Tik smuikas verkia
Vienišoj nakty,
Balti balti šešėliai
Tyliai vaikšto,
O medžiai vėl
Nuogumui pasmerkti,
Juodom šakom
Į širdį beldžia beldžia.
Šiurpus beldimas.
Jam visi kurti.
Mes prieš tave
Galingas laike
Bejėgiškumui pasmerkti…
Tik liūdesys
Languose sušmėžuoja,
Kaip rūkas
Dvelkteli veidan,
Prie durų tyliai atsistoja,
Lyg svečias barškinas dan dan
Namuos užgęso visos žvakės,
Ugnis pavargo, nebešvies
Iš titnago,
Iš akmenio,
Įžiebsiu kibirkštėlę –
Kalėdų virsmas
Gimstanti žvaigždė.
***
Aplink mane
Žvaigždynų ūkas,
Nėra pradžios
Nei pabaigos.
Kartojas, plakas,
Kūliais sukas
O kur dievai? –
Nėra ribos…
Kam nuskriaudėt
Žmogelį mažą,
Įdėję mąstymą
Galvon?
Plakuosi vėl
Minčių kemsynėj,
Čia niekas tako
Nepramynė .
Bejėgiškumo surakinta
Žiūriu –
Viltis
Nauja
Vėl švinta.
Kalėdos…
Ir saulė
Atsisuks atgal,
Žydėjimą atneš,
Nurimsiu gal…
***
Baltais takais
Kalėdos brenda,
Širdim zuikučiai
Žaidžia, išdykauja,
Žiūriu kaip naujas
Ratas verčias,
Kaip šviečia žvaigždėmis,
Kaip likimu juokauja,
Kvatoja,
Užriesta nykštuko barzdele
Ir bėga,
Ir tipena man šalia…
***
Pūga, pūga
Ir ko tu
Ieškai čia? –
Žibuoklės jau pražydo.
Šalta, skaudi
Mana lemtis?
Ar giltinė balta
Mėnulio pilnaty
Kardus iškėlė?
Ir sminga jie širdin
Ir tįsta
Link manęs
Juodai
Baltais šešėliais…
***
Sninga,
Užberia,
Rodos, ir mintį,
Angelas vaikšto
Pėdom baltom
Sukrečia sniegą
Ir balina širdį,
Nėr jau grublėtų arimų,
Juodai išvagotų griovių…
Sninga
Nešalta
Tik niekas nežino,
Kaip ilgis šiandieną
Mažutė širdelė
Žibučių švelnių…
***
Vėjas pasiuto-
Išpūtė galvą,
Išblaškė mintis,
Kaip aš bespalvė
Žalumą šauksiu
Kol ji sugrįš?
Jorinis laikas,
Joriniai debesys
Mestels šešėlį
Obelys
Vėl sužydės.
Jorė dievaitis
Kardą auksinį
Mostels virš pievų
Ir virš širdies
Argi, Joraiti,
Meilę atneši? –
Bitei Austutei
Koją skaudės,
Kur ji medutį
Pienių geltonų
Sedulos medžio
Gelsvą padės?
***
Išjungiau telefoną,
Televizorių
Ir radiją išjungiau –
Ramybės puoton
Pasikviečiau tik vėją,
Vaikystės viziją,
Idiliją…
Jis siaučia virš
Šitų laukų,
Kuriuos paklydo
Mano meilė,
Jis ošia tyliai tyliai
Pro langus
Liejas gaiviai –
Šaltasis kovo vėjas
Pavasariu užliejo…
Jaučiu –
Jau greit, jau greit
Prie Puikino,
Ant Ažuolynės kalno
Krante pirma gyvybė
Mėlynai pražys.
Paglostyk, vėjau žemę
Paglamonėk meiliai
Ir prasiskleis, susprogs
Švelnučiai pumpurai –
Lygiadienis atėjo…
***
Vėl užplūdo vaiski žaluma
Vėlei žemė – žiedų karalaitė,
Vėlei noris pasiųsti kažkam
Gerą žodį – pavasario kraitę,
Vėlei noris, sustojus miške,
Pažiūrėti kaip debesys bėga
Pažiūrėti kaip debesys bėga
Pro šakas, pro gležnučius lapus,
Ažuolėlio brolelio sermėgą…
Vėlei noris numesti save
Tartun lapą pernykštį upelin –
Tegul plaukia….
Valio – aš nauja,
Mane žalias pavasaris kelia
***
Pavasaris …
Žengia jis išdidžiai,
Saulės spindulius mėto,
Kaip grožybes šitas
Jo išsaugot norėtūs…
Prie berželių žalių,
Prie triukšmingų srovelių,
Apsvaiginti gaiva
Puolam, krintam ant kelių
Pasimelsti šventai
Jos didybei Žemynai,
Jinai kviečia tenai
Jinai šaukia vadina
Kur širdies, kur gailios
Sielos pradmenis radę,
Grįžtum vėl atgalios
Kur kažką tai praradęs…
***
O už lango
Lakštingalos alpsta,
O prie laužo
Ilgi vakarai –
Pasiilgau klajoklio
Mėnulio
Jis ateis, pasijuoks,
Vėl nueis,
Va, jau vasara
Pievose gula –
Raganėlė
Ir budins ir teis.
Ji atbėgs,
Pasijuoks,
Vėl nueis.
Tais dulkėtais keliais,
Tais gėlėtais takais
Raganėlė
Žilvičio plaukais.
***
Kažkas nuėjo.
Gal šešėlis?
Baltutės obelies fone
Mėnulis kabo,
Niekadėjas,
Suskaldė dūšią,
Pervėrė strėle…
Baltoj nakty
Danguos pakimba varpas,
Tuoj tuoj prapliups
Lakštingalų trėlėm,
Dievaitis Jorė
Vainiku apsupęs
Alsuoja švelniai
Žemynėlės paslaptim…
***
Pavasaris
Nueidamasn jau moja
Alyvos šakele gležna,
Pakvimpa pievos
Ir laukai alsuoja
Ta nepamainomai
Švelnia gaiva.
Išeik kas vakarą
Prie kiemo vartų,
Sustink
Lakštingalos trėle,
Lai bėga laikas
Nekantrus,
Te mainos –
Aš ta pati,
Paskendusi džiaugsme…
***
Perkūno dienos
Iki žolinės,
Jos svastikos –
Perkūno ženklu
Pažymėtos .
Po ženklu šiuo
Senieji baltai
Viliojo laimę,
Užtarimo prašė,
O amžinu ratu
Besisukančios
Keturios kraštinės
Likimą lėmė,
Tikėjimą ir meilę
Žadino ir nešė.
Išlikome
Prie Baltijos
Pasaulio vandenyne
Baltas lašas.
***
Kai sakome, kad laikas bėga,
Meluojam sau –
Sustingęs būtyje
Pulsuoja amžinybėje,
Tai mes,
Iš savojo beviltiškumo
Išradę kalendorius
Laikrodžius,
Pasėję sau javus,
Vaikus pagimdę
Vis blaškomės,
Kažko neatrasto
Ar neįvardinto ieškodami
Gal Dievo apraiškų, veidų, darbų,
Kad nieko tikro,
Nieko tikro nesuradę,
Nueitume,
Net atsigręžti negalėdami
Tyliuoju užmaršties taku.
Tokia tad ta būtis,
Alsuojanti
Praamžiaus dvelksmą,
Gyvybės grandine
Sukausčius sąnarius
Šimtais įpareigojimų, tiesų,
Kurie išties nesaigsto nieko –
Chaotiškai išbeldžia dieną,
Iškankina naktį
Ir velkasi,
Lyg elgetos išbalę,
Vien tyliai
Maklinėdami
Savu keliu.
Praeikime
Šitas duobes tylėdami,
Aukštai iškėlę galvas
Iš nuostabos
Netobulumui savo
Vis virpėdami..
***
Žiemužė pervirto ant kito šono,
Užmigo vėl senutė nepikta,
Danguj žvaigždžių, lyg kosminių balionų,
Žiūriu žiūriu – atsižiūrėti negaliu
Mintis išleidžiu į erdves, į tolį,
Tuščia galva užmigti negaliu
Ir vaikšto nerimas už lango tas besotis,
Tas nevala, pavirtęs kvaileliu,
Stuksena tuščią galvą įkyriai
Kaip senas laikrodis, sugeltęs kalendorius,
Tas mistinis galiūnas laikas laikrijys
Prarijęs viską – ir dienas ir monus…
Dabar pasislėpė aukštai virš debesų,
Dabar sau su žvaigždelėm tyliai šnekas,
Visai nežiūri kad viena esu
Kad liūdna man, kai jis ten toly
Baltais sparnais kaip angelas kad plakas
Jaronimu žaliu užstačius baltą langą
To savo laiko, tos akimirkos
Vis laukiu, vis tikiu…
***
Gamtos ir sielos mūs vienovė
Tai šauksmas ilgesio gelmių,
Padvelkia amžinybės rojum,
Tyru jausmu širdies gelmių.
Kur pragaras, kur rojaus vartai,
Du poliai priešingų aistrų?
Gal žemei duota, gal sutverta
Šis šauksmas, ilgesys dievų…
Klajonė – žmogui skirtas kelias,
Vingrus, tarp skausmo akmenų
Klampiu liūnu, kai kojos velias,
Dairaus aukštyn, švieson žiūriu
Ir niekam jau nepriekaištauju
Už ;lemtį, neviltį dienų…
Gamtos ir sielos mūs vienovė
Tai šauksmas ilgesio gelmių…
Vakaras
Dūžta širdužė
Į šipulėlius –
Vėjas vėjužis
Bangą pakėlęs,
Glostė mylavo
Plaukus, veidelį
Ir prisiglaudęs
Švelniai bučiavo…
Būčiau vėjužis
Skrisčiau į saulę,
Ten, kur ji leidžias,
Net į apgaulę,
Skrisčiau, pagaučiau
Ir prisiglausčiau,
Skaistų veidelį
Spinduliu prausčiau
Švelniai nuslydo,
Vos palytėjo
Paskui saulužę
Jis nuskubėjo…
Dūžta širdužė
Į šipulėlius,
Rausta mėnulis
Vos patekėjęs…
***
Pažvelk mano sielon,
Joje dualizmo šešėliai,
Juk nieko nėra,
Kaip atrodo –
Ir blogyje
Supasi gėrio grūdai
Ir gėryje sukasi
Blogio verpetai.
Ateik,
Pasimelsim už tai,
Kad sukas
Gyvenimo ratai…
***
O sutartinės aidesy
Tokia ramybė…
Grimsti
Tos meditacijos gelmėn,
Net mintys ilsis
Ir, rodos,
Amžinybėn kyla
Plaukia plaukia
Gelmės tos
Prigimtinės pasiilgus
Tyra tyra širdies versmė.
Tylioj rimty laukai sustingsta,
O horizontuose
Bekylanti audra nurimsta…
***
O… Nužydėjo liepos,
Įkvėpiau
Amžių akimirkos mirksnį,
Buvo mažai –
Norėjosi gerti ir gerti.
Žiūriu –
Jau nužydėjo.
Liepos akimirksni,
Ar dar susitiksim?
Kažkas siūlo medaus,
Sako – liepų.
Atsidarau.
Saldu ir gomurį nutvilko,
Bet kvapo to,
Kuris aldėjo net ir gatvėj
Nebeliko –
Liepuže, ačiū –
Mirksny susitikom…
***
Rasojo žemė ir dangus,
Po kojomis – šaltinių upės,
Kalnuos – piliakalniai ir gojai.
Lydėjau saulę ant Stirnių.
Čia aukure kvepėjo dūmai
Ir kilo guotais link dievų..
Tylėjo žemė. Pasvirai
Pulsavo oras. Kupolėjo.
Kvepėjo lapai ir žiedai –
Pilnoji vasara alpėjo.
Jos žingsniuos siautė pilnatis –
Pati trumpiausioji naktis.
***
Atgrojo mūsų smuikai
Ir atgaudė vargonai.
Kažkur,
Gal vakaro tyloj
Keistai suskamba varpas.
Lyg pasiklydęs vienišas
Praeivis blaškosi kažkoks šešėlis,
O vakaro žarų simfonijoj
Lėtai ir paslaptingai
Stingsta saulė.
Pabelsk man į duris.
***
Pasakiau vaikystei
Kad jos dienos baigės
Ir nubėgo ji,
Gležnutė
Baltu takeliu.
Pasakiau jaunystei
Kad jos dienos baigės
Ir nubėgo ji
Laukais
Ir be kelių.
Pasakiau ir brandai
Kad gražiai suaugau,
Kad už mano lango
Auga daug gėlių.
Ir atėjo senė
Žilaplaukė laumė,
Sujaukė padangę
Debesų baltų.
Ant akmens už durų
Atsisėdo tyliai,
Jei duris praversiu,
Ji vidun prašys.
Žilaplaukė laumė
Ar likimo deivė
Didžiaakė sesė
Man pažvelgs akysna,
Lemtį nupaišys.