Širdies bildukai
***
Dar saulė per kačergą, rodos,
Nurimusi širdis jau šaukia
Susėst ant slenksčio,
Tyliai pakalbėt…
Oranžinė žara jau akį merkia,
Nutyla vėjas, valanda gera.
Aptarsim darbus nebaigtus,
Tolyn nubėgusius
Negrįžtančius takus,
Kurie tyloj žaliai apžėlė
Ir mirė žolėje,
Ilgėdamies
Basų baltųjų pėdų,
Vaikystės alaso pamiškėje.
Tyla
Baltais berželiais stiebiasi į aukštį
Ir priglaudžia sušilt
Vienatvės nukamuotą paukštį…
***
Simfonija
Menama
Užmiršta.
Zyzia,
Iškelia
Kieliką
Ašarų.
Melsiuos
Už ziniją
Išsiskleidusią,
Sode
Kenčiančią,
Atvirą.
Muzika…
Uzika…
Ka…
A…………………..
Jusmus įsiūbuoja
Čia buvo finalas?
Ar jau?-
Galingi plojimai.
Visi atsistoja.
Ar rojuj buvau?
***
Kas matoma dievo akim?
Kalnų viršūnės,
Sidabru nušvitusios,
Kiek daug drąsuolių
Ėjo ten…
Šventovių bokštai
Auksu pasipuošę,
Skausmu ir maldomis
Nuvainikuoti.
Miškų ir medžių
Aukštuma,
Pavėsyje paslėpus
Rupų molį.
Laukų platybės,
Ežerų gilybės
Ir begaliniai
Vandenynų plotai.
Kaip gera dievui
Žemę šią globoti…
Tik man –
Mažam vargšeliui –
Apmąstant
Savąją netobulybę,
Kasdien po ją
Ropoti
Ir ropoti.
Iš naujo
Visas nuodėmes kartoti,
Ir kartoti…
***
Bekvapė,
Beskonė,
Bejausmė
63 – ji vasara.
Pavargau.
Noriu namo.
Tobulosios sielos
Taškelis mažytis,
Nukritęs žemėn
Vėl veržias
Pakilti aukštyn…
Teks pereiti
Tiltą,-
Deginančią
Atsisveikinimo ugnį.
Bijau neištverti.
O teks.
***
Nebūsiu, sakau, Salomėja,
Man širviškas beržas patiko.
Kažkas, gal jaunystė, nuėjo,
Klajoja siauriausiom gatvikėm,
Namo jau negrįžta – ten liko…
Nebūsiu, sakau, Salomėja,
Man žodis – kaip kirvis
Prie beržo svyruoklio pritiko,
Jis degdamas krosnyje
Trobą sušildė,
Jaunutę mane jo sula
Kai nugirdė
Lig šiolei galva
Dar neišsiblaivėja –
Klajoju girta
Nuo gaivaus žalio vėjo…
***
Vėl vakaras.
Tamsa pro langus žiūri.
Įleisiu ją,
Ramybę savo.
Nutilo telefonas.
Užgęso šviesos,
Tiktai tyli tamsa,
Ramybė mano
Švelniai gaubia.
Ji – draugė,
Palydovė,
Ji vienišų naktų
Tyli valdovė.
Jai nėra paslapčių,
Ji viską žino,
Ji nerimą
Ir skausmą
Užgesina
Ir paslepia tas paslaptis
Giliai giliai,
Kokie žavingi
Tie nakties
Tamsos kerai…
***
Kokia tyla –
Tavasis skundas.
Kliedesių fone,
Kokia tyla –
Dvasinis komfortas,
Ramybė sielai –
Tyla.
O tu kalbėk
Savo skausmą,
Neviltį kalbėk…
Pabėgsiu nuo tavojo
Skausmo,
Užsiklosiu tyla.
Kas aš?
Ragana,
Negalinti to pakelti
***
Pasigedau ramaus protingo žvilgsnio,
Jame lyg gelmėje
Vilties kančios ir susitaikymo
Harmonijos dermė
Ir išdidumo, susimąstymo
Gili gili versmė…
Iki širdies gelmių nusmelkia rodos,
Taip norisi ištart –
Palauk, nepyk – šalia einu
Senamiesčio gatve
Kur pilkas pilkas gruodas
Kur šaltos šaltos gatvės
Viduramžių grožybėse
Veidan padvelkia
Amžių vienatve
Sustingusiam laike…
***
Kartais būnu tuščia
Kaip riešuto kevalas
Apšviestas žaibų,
Ar tuščiažiedė
Raudona aguona
Ant molinio kalno…
Kelio pabaigoje
Ženklų nieks nepastato,
Tiktai takai
Tarpu sužėlusių
Bruzgynų
Ant molinio kalno…
***
Sakei
Kad pakilti
Virš debesio balto
Nuo žemės pakilti,
Tam tiek
Paaukota dienų.
Sugrubusios rankos,
Delnai tepaluoti
Ir varžtai sutvirtinti
Rodos, menu
Taip dirbsi metus,
Gal antrus,
Gal trečius
Kol tavo lėktuvas
Ištiesins sparnus…
Lengviau gal
Poezija rašos?
Atrodo?
O šaukti vidurnaktį,
Rėkt ,,Labas rytas“
Kai miega dar žemė,
Sapnuoja sapnus
Ir klykiančią širdį
Ant rankų paėmus
Ir žemėn nutrenkus
Klijuoti perpus
Ir jausti
Kaip virva, kaip laša
Kaip liepų
Kaip viržių
Sakai ir medus…
Lėktuvai ar eilės
Lengviau?
Bėda tai pati
Kai netelpa rėmuos
Klajūnė širdis…
***
Sakei
Kad pakilti
Virš debesio balto
Nuo žemės pakilti,
Tam tiek
Paaukota dienų.
Sugrubusios rankos,
Delnai tepaluoti
Ir varžtai sutvirtinti
Rodos, menu
Taip dirbsi metus,
Gal antrus,
Gal trečius
Kol tavo lėktuvas
Ištiesins sparnus…
Lengviau gal
Poezija rašos?
Atrodo?
O šaukti vidurnaktį,
Rėkt ,,Labas rytas“
Kai miega dar žemė,
Sapnuoja sapnus
Ir klykiančią širdį
Ant rankų paėmus
Ir žemėn nutrenkus
Klijuoti perpus
Ir jausti
Kaip virva, kaip laša
Kaip liepų
Kaip viržių
Sakai ir medus…
Lėktuvai ar eilės
Lengviau?
Bėda tai pati
Kai netelpa rėmuos
Klajūnė širdis…
***
Ant seno kelmo
Kažkada prisėdau.
Menu – apsvaigo
Man galva.
O kaip tenai
Pavasariai žydėjo
Eiva tenai,
Eiva, eiva, eiva…
Senasis liko ąžuolyno gojuj,
Jį vienišą
Tenai ir palikau.
Dabar nėra ten ąžuolų,
Iškpjovė,
Dabar tenai
Šimtai kelmų….
Kada gėlėm jie sužydės,
Kai šitoks skausmas ant širdies?
***
Senųjų jotvingių
Dzūkelių prosenių
Žemelės pakrašty
Kadais
Stovėjo Gomanto pilis.
Žemelės molyje,
Pilelės pelenuos
Išaugo ąžuolai,
Vaikystės broliai,
Ant jų šiltų šakų
Supaus vaikystėj.
Išsinešiau jų šilumą,
Šlamėjimą
Ir jie gyvena manyje
Kaip broliai,
O juos išpjovė…
Naujausių laikų barbarai
Juos pardavė.
Uždirbo?
Ko čia verkiu? –
Kad skauda
Tarytum pjautų širdį
***
Perpjauna širdį
Smuikas. Tik smuikas,
O žiedą jurgino
Išmėtė po dirvą,
Išpustė ruduo…
Mano vasara baigės.
Palikau prie ekrano
Palinkęs klajoklis,
Tik smuikas
Per širdį, per širdį
Ir vakaras liūdnas, pajuodęs
Man groja jaunystės
Gyvenimo siausmą galingą
Ir šypsosi baltas ekranas,
Bijau, kaip bijau pajudėti,
Iš dvasios aukštybių nukristi
Kas liks man tada
Be šio smuiko,
Kur būsiu tada benuėjus
Rudens dienose,
Kai rausvą jurginą
Išpustė, išdraikė
Nerimstantis rudenio vėjas?