Laisvės kovų pradžia
     392a. Tik po to, kai antrą kartą užėjo rusų kariuomenė, mūsų apylinkėje pradėjo imti jaunimą į kariuomenę. Žemaitijoje dar ėjo karas su vokiečiais, o pas mus jau pradėjo braškinti ginklus. Jonas Misiūnas rinko ginklus ir su kitais vyrais nešė juos į Kaugonių mišką. Kaimo jaunimas nenorėjo eiti į priešo kariuomenę, todėl būrėsi į partizanų būrius miškuose. J. Misiūnas, pasivadinęs Žaliu Velniu, pradėjo jiems vadovauti.
     Dabartinėse Elektrėnų teritorijose veikė Graužinis. Jis turėjo būrį jaunų vyrų ir pas mus dažnai lankėsi. Genys (Kacevičius iš Gilučių kaimo) taip pat buvo būrio vadas. Tuo metu mano brolis buvo dar labai jaunas, neturėjo nei šešiolikos metų, o jau rinko ginklus ir slėpė juos prie ežero. Žinojau tik aš, nes mes abu pasitardavome, o partizanai mumis pasitikėjo. Buvome drąsūs ir labai nemylėjome bedievių rusų. Kartais partizanai mus pasiųsdavo į kitą būrį. Ėjom abu, kad būtų drąsiau.
     Kartą brolis Pranas, grįžęs iš miško, man papasakojo, kad nuskandinęs į eketę kulkosvaidį. Reikia greičiau jį iš ten paimti, kol nesugedo. Tai tėvelis, nugirdęs mūsų pokalbį, pasakė, kad negerai padarė, reikėjo slėpti į krūmus.
 
     Atėjo mintis – būsiu Snieguolė
     392b. Greitai mano brolis susirgo ir numirė. Likau viena, bet ryšio su partizanais nenutraukiau. Buvau įgavus jų pasitikėjimą, vietiniai partizanai gerai mane pažinojo ir vadino vardu.
     Kartą tamsią vėjuotą naktį iš toli atėjo daug partizanų susitikti su Geniu ir Graužiniu. Visos apygardos vadas Žaliasis Velnias apsistojo pas kaimyną Vaicekauską, kiti išsimėtė pas kitus. Kas užėjo pas patikimus žmones pasišilti į trobas, kas kluonuose tyliai ilsėjos po ilgos kelionės. Niekas nežinojo, tik aš, nes buvau jų ryšininkė. Ir pas mus buvo apsistoję keli vyrai su būrio vadu Putinu (Žukausku Vincu nuo Lekenų). Kiek pailsėję, pavalgę, jie tyliai dainavo, kalbėjo su tėvu, paskui tėvai nuėjo miegoti. Likau viena su jais. Atėjo sargyba ir pasakė, kad ateina ir Žalias Velnias. Aš sunerimau, kad baisiai maža vietos, bet vadui įėjus, visi pagarbiai atsistojo ir išėjo. Liko tik vadai. Putinas manęs paklausė, kodėl aš, kaip ryšininkė, neturiu slapyvardžio. Jis pasiėmė iš planšetės blanknotą užregistruoti mane, o mano tėtis, išgirdęs tai, nusigando. Sako, kai užregistruosite, tai jos duomenis pas jus suras. Į tai Putinas atsakė, kad jie rašo šifru, niekas nesupras. Tuo metu aš pradengiau ant lango kabančią paklodę (norėjau pažiūrėti laukan) ir pamačiau labai gražiai sningant. Tada ir atėjo mintis – būsiu Snieguolė. Putinas sutiko, ir aš daviau priesaiką dirbti Tėvynės garbei, nieko neišduot. O jie palinkėjo man sėkmės, pavadino mane kovos drauge.
 
     Partizanų pagalbininkė
     392c. Ėjo dienos, mėnesiai. Žaslių klebonas Cijonaitis paprašė manęs apsigyventi pas jį, šį tą pasiūt, o iš tiesų tai suteikt žinių apie partizanus. Klebonijoj gyveno vieno partizano šeima (Genelio motina su dukrom), tai buvo Trakimo slaptavietė.
     Vėlais vakarais, kai į bažnyčią ateidavo besislapstantieji imti šliūbo, klebonas kviesdavo mane būti liudininke. Prisimenu vieną mergaitę iš Gilučių, Brazauskaitę, tai aš ir jai buvau liudininkė.
     Vieną tamsią vasaros naktį partizanų vadas atvedė į petį smarkiai sužeistą labai jauną, dailų partizaną, slaptažodžiu Ąžuoliukas. Aš jo nepažinojau, jį paguldė pas Alkoviką kluone. Anksti rytais turėjau nešti jam valgį ir perrišti žaizdą. Paskui jis buvo perkeltas pas Mačių, ir čia aš jį prižiūrėjau, maitinau.
     Vieną naktį teko stovėt prie Abromiškių kryžkelės, laukt mašinos iš Vilniaus. Buvo tamsi, debesuota naktis, o menkoj sodybėlėj atokiau nuo kelio gulėjo į galvą sužeistas Narsuolis iš Mijaugonių kaimo. Prie namo buvo paliktas sargybinis, jaunas partizanas Šermukšnis (Vėželis Pranas). Mašina atvažiavo, sustojo sutartoj vietoj. Joje buvęs medikas paėmė jaunuolį ir išvežė į Vilniaus šv. Jokūbo ligoninę. Tuo metu ir aš persikėliau gyventi į Vilnių, teko jį lankyti ligoninėje, bet jis visai nepasveiko, nes buvo paliesti jo smegenys. Liko labai nervuotas.
     Man teko eiti pas Sasnauskus ieškoti drabužių, nes reikėjo paimti partizaną iš ligoninės. Sasnauskai Juozas ir Vladas, abu kilę nuo Žaslių, tuo metu slapstėsi Vilniuje, ten buvo įsidarbinę (vėliau Juozas buvo areštuotas, o Vladas žuvo prie Žiežmarių). Iš Vilniaus parvažiuodavau kas šeštadienį.
     Vieną 1946 metų vasaros naktį atėjo Genelis su Varnėnu ir liepė man nueit į Kaugonių kaimą. Sakė, ten guli Narsuolis, tas pats, kurį operavo Vilniuje. Saulei tekant nuėjau, suradau pamiškėj sukrypusį kluoną. Kai paliečiau sukrypusias duris, jos sučiurkšėjo tokiu baisiu skrypimu, kad net nusigandau. Truputį pravėrus duris, pro mažą plyšį įlendu į kluoną, o ten saulės spinduliai iš visų plyšių taip susikryžiavę, šviečia visom spalvom, rodos, kaip pasakoj, kaip rūke. Mano širdis dreba, aš viena ankstų rytą pamiškėj, nors jau ir buvau įpratus naktim vaikščioti viena, vis tiek nejauku. Kluone tylu. Einu toliau, pašaukiu, niekas neatsiliepia, įsižiūriu – vienam šone guli žmogus. Užkalbinu, jis nejuda. Tai Narsuolis. Šalia stovi dubenėlis su kepta kiaušiniene. Apie lūpas ir akis didelės musės bėgioja, jam maldas ir giesmes savas gieda, o jis vos bekvėpuoja. Akys užmerktos, lūpos vos praviros, kaktoje didelis guzas – veržiasi smegenys. Matau, kad jau miršta, kalbinu – neatsiliepia, jau merdėja, mirtis čia pat. Suspaudė man širdį, išbėgau. Einu ir visą kelią verkiu. Nėra draugų, kurie prie mirštančio klūpėtų, nėra motinos, nėra sesučių, kurios apraudotų, žvakes uždegtų.
     Ėjo sunkios dienos. 1946 metų liepos 26-ą gaunu žinią, kad Vilniuje, ligoninėje, mirė Mindaugas. Jo pavardės nežinojau. Jis buvo kilęs iš Kudonių kaimo, lyg tai Blažys, tiksliai nežinau. Buvo slapta palaidotas Rasų kapinėse; jo kapą norėtųsi aplankyt, bet niekas nežino kur. Laidotuvėse buvo Onutė Trakimaitė, jomis rūpinosi Trakimas Benediktas, slapyvarde Genelis, buvęs mūsų Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Genelis ir mirdamas kartojo jo vardą: „Mindaugas, Mindaugas.“
 
     Kūčios
     392d. Atėjo Šventos Kūčios, parvežiau iš turgaus silkių. Tuo metu mes turėjome korteles, bet pagal jas silkių nebuvo, gavom pirkti turguje. Atėjo partizanai. Mūsų buvo didelė šeima, kambaryje vietos labai maža. Visi mūsų vaikeliai dar buvo mažamečiai, tik Anelė jau buvo paauglė, mamos padėjėja. Marytė, Valytė dar nedidelės, o Julytė – vos trejų metukų. Bolesius paauglys, jau piemuo buvo. Taigi susėdom 11 žmonių už stalo. Mano draugė Onutė Trakimaitė vis šposauja. Staiga nutarėm pažaist, išbėgom nešti malkų. Aš atnešiau 6 skiautes – visi juokias, sako, šiemet ištekėsi. O Onutė atnešė penkis pagalius, o tarp jų dalgę, tai ji juokiasi, sako, nu ir aš apsivesiu, ale gausiu tokį dalgę. Tai ir buvo į mūsų namus atnešta dalgė.
 
     Prasidėjo bėdos
     392e. Partizanai laikosi tai pas mus, tai pas kaimynus. Vieną naktį jie nakvojo pas mus ant tvarto, šiauduose. Ankstų rytą mes su drauge ruošiamės važiuot į Vilnių, į darbą. Atsidaro durys, įeina Jadzė Olubavičiūtė ir sako, kad pas juos atvežė sužeistą partizaną Karkliuką (Sedlecką Romasių). Sako, prašė mane ateit ir greit išėjo. Aš greit nubėgau į tvartą ir apie tai pasakiau Geneliui. Jis pasiuntė mane į Kaugonis pas Sedlecko tėvus, kad atvesčiau seserį jo slaugymui, po to nuėjau pas ligonį į Abromiškes sužinot, kas ten atsitiko. Partizanas su stipriai sužeista ranka gulėjo tvarte pas Olubavičius po šiaudais, kuriuos ėdė karvė – taip buvo užmaskuota. Paklausiau Karkliuko, kaip tai atsitiko, ir jis papasakojo, kad juos su Liepa užtiko čekistai, kad Liepa žuvo vietoj, o jam pavyko pabėgti. Į jį šaudė, bet žaizdos buvo paviršutinės, nepavojingos, tik ranka atrodė baisiai. Tuo metu, kai aš tvarkiau šiuos reikalus, Genelio sesuo Onutė, pravarde Ožka buvo pasiųsta į Vilnių, kad atvežtų daktarą. Aš irgi išvažiavau į Vilnių.
     Karkliukas, bėgdamas nuo čekistų, paprašė vieno ūkininko, kad tas jį nuvežtų į Abromiškes pas Olubavičius. Jų sodyba buvo atokiau nuo plento, buvo galima nepastebimam privažiuoti. Jis pavežė, o grįžęs namo jau rado rusus jo belaukiančius. Jie pagal kraujo lašus buvo atsekę Karkliuko kelią iki jo sodybos, paskui dar pamatė kraują vežime ir ėmė jį tardyti, kur nuvežęs. Išsigandęs ūkininkas pasakė. Kol čekistai atėjo pas Olubavičius, Karkliuko sesuo jau buvo išsivežus brolį. Keista, kad ji atvežė ligonį pas mus, o nevežė jo namo. Sako, kad naktį vežimas užklimpo griovyje ir ji neišvažiavo, todėl Karkliukas, tikėdamasis mano pagalbos, paprašė ją nueiti pas mano tėvą Kundrotą Augustą. Aš asmeniškai nebuvau su juo pažįstama, nes partizanų buvo labai daug, negalėjai visų pažinti. To ir nereikėjo. Bet, pasirodo, kad daug kas žinojo mane, todėl ir kreipėsi pagalbos.
     Tą naktį pas mus buvo partizanai. Kai Sedlickaitė pasibeldė, Genelis sėdėjo prie stalo. Jis pašoko prie durų ir liepė mamai paklausti, kas atėjo. Jis apibarė seserį, kam čia brolį atvežus, ir paklausė, ar kas nors žino, kur ji jį išvežus. Ji atsakė pasakius, kad veža į Migūčionis. Genelis supyko. Sako, nu ir privirei košės. Taip ir buvo. Jei būtų nesakius, ar būtų pasakius, kad veža į mišką, būtų daug nelaimių išvengta, nes tuo metu čekistai jau buvo pas Olubavičius. Partizano čia neradę ėmė tardyti šeimos narius, ypač Jadzę. Ją uždarė Žasliuose, grasino, kankino, ir ji, labai išsigandus, prisipažino apie Karkliuką ir mane.
 

 

     Karkliuko gelbėjimas
     392f. Karkliuko ranka sutino. Ožkos atvežtas daktaras pasakė, kad blogai, gali prasidėti gangrena. Sutinku Genelį ir Varnėną. Jie siunčia mane pas Jankūną, kur ligonį randu baisioj padėtyje, ranka kaip didžiulis sviedinys, skausmas neapsakomas. Pamatęs mane, ligonis kiek nurimo ir rodo man, kur reikia pjaut. Grįžtu pas vadą, viską apsakau. Tas sako – važiuok į Vilnių, atvežk daktarą. Išvažiavau, sutariau su daktaru, kur rytą susitikti. Tai buvo Basanavičiaus gatvė, prie baltų stulpų. Mudviem grįžus į kaimą, einant keliuku, pastebiu rusus. Mums pavyko pasukti iš kelio nepastebimiems ir laimingai pasiekėm tėvų namus. Čia mano motina jau guli lovoje su trejų metų sesute, jau „serga“, jeigu kas. Sužinau, kad tėvų namus jau kratė čekistai.
Netoli mūsų namo, prie kelio, buvo likusi seno namo dalis, trisienis; ten partizanai išsikasė bunkerį. Tuo laiku profesorius Markulis, pravarde Garsusis, įsakė visiems Didžiosios Kovos apygardos vadams susirinkti mūsų apylinkėje, nes siaučia enkavedistai. Pas mūsų apylinkės štabo viršininką Genelį atvyko bataliono vadas Uosis (Klimavičius), būrio vadas Perkūnas (Žeromskas), rinktinės štabo viršininkas Milžinas (Steponavičius). Visi jie sulindo į tą bunkerį, į tą duobę, o ten buvo paslėptas ligonis. Vedu daktarę. Pasiėmiau kibirus, nešu į pirtį vandenį ir stebiu aplink. Nuo mūsų trečioj sodyboj įsikūrę stribai. Matau, kaip jie vaikšto po kiemą. Jei jie pasuktų link mūsų, turiu duoti ženklą. Kai daktarė, apžiūrėjusi ligonį, išeina, abi pasitraukiam į kitą pusę – kas bus toliau. Vienas Dievas žino, gal neužeis į tą namuką. Pasirodo, enkavedistai sumaišė vienodas pavardes, nes Kundrotų pas mus buvo keletas šeimų. Tai jie buvo laikinai pasitraukę išsiaiškinti, kurie Kundrotai.
     Daktarė sako: blogai, labai blogai, jeigu gangrena prieis prie peties, jo niekas neišgelbės, reikia vežti jį į Kauną. Čia Genelis man sako: „Turi išgelbėt jam gyvybę, vežk į ligoninę.“ Sakau: „Gerai, bet aš vešiu jį į Vilnių, nes Kauno aš nepažįstu.“ Bet daktarė man sako: „Ne, vežk į Kauną, ten turiu pažįstamą draugę. Parašysiu jai laiškelį, ji padės.“ Aš bijau viena važiuoti. Jei kely ligonis mirtų, ką aš daryčiau? Tada vadas paskiria mano draugę Šimonytę Marytę kartu su manim.
     Greit suruošia vežimą, ligonį išvežam. Mes su Maryte einam priekyje vežimo, dairomės, ar nieko nėra kelyje, mums iš paskos rieda vežimas. Varnėnas paprašo ūkininką Zarembą iš Gabriliavos, jis ir atveža prie plento. Laukiame mašinų. Jų nėra.
     Jau visai temsta. Pagaliau sustoja sunkvežimis. Prašau, kad nuvežtų ligonį, maldauju, jis pagaliau sutinka. Pradengiu raudoną patalą – davė toks baisus kvapas, kad aš greit jį vėl pridengiu. Karkliukas be švarko, tik su kruvinais marškiniais, plaukai ilgi, juodi, barzda gal dvi savaitės neskusta, lūpos nuo skausmo sukramtytos, kruvinos. Pati išsigandau tokį pamačius. Vairuotojas irgi pastebėjo, kad čia kažkas baisaus. Aš staiga nieko negalvodama sakau Zarembai: „Dėde, duok kailinius.“ Tas greit nusivilko ir užklojo ligonį. Vairuotojas manęs klausinėja, kas jam nutiko. Aš jam kuriu pasaką. Sakau, jo namas sudegė, gyveno be kamino pirtyje, buvo ant rankos votis, sena motina gydė su ramunėlėm, ranka gangrenavo. Aš gyvenu Vilniuje, grįžtu namo. Motina dejuoja, sako, kaimynas miršta, tai nusprendžiau gelbėt, nes rytdienos jau gali nesulaukti. Vairuotojui įtartina, jis klausia, ar turim dokumentus. Sakau: „Turim, turim. Va, mano kišenėje.“ Rodau jam dokumentus, kuriuos padarėm Vilniuje, kai buvau nuvažiavus ieškoti daktaro. Zaremba su vairuotoju įkelia ligonį į sunkvežimį, kuriame buvo kažkokių čiužinių, paguldėme. Vairuotojas dar paklausė, ar aš žinau, kokioj gatvėj ligoninė. Atsakiau, kad aš Kauno nepažįstu.
     Važiuojam. Šalta. Tai buvo 1947 m. sausio 5-a. Jau sutemę. Mes nieko negalvojam, nors nežinia – gali mus nuvežti tiesiai kalėjiman. Kažkaip tuo metu mes pasitikėjome visais Lietuvos žmonėmis, o ir pasirinkimo nebuvo, reikėjo rizikuoti. Marytė nuo vėjo susirietus tupi kampe, o aš klūpiu prie ligonio, mokau jį įsiminti naują pavardę, vardą, iš kur kilęs. Visą kelią kartojam tai lyg maldą. Taip iki Kauno.
     Jaučiuosi rami. Ir kai mašina sustoja prie didelės ligoninės, greit bėgu koridoriumi, ieškau priėmimo skyriaus, randu daktarą ir budinčią seselę. Klausiu daktarės, kuriai turiu raštelį, bet jos nerandu. Sako, ji šiandien nebudi. Prašau, ar negalima jai paskambinti, bet ji neturi telefono. Pasijutau nejaukiai, bet daktaras nutraukė mano mintis, sako: „Kur ligonis? Vesk jį.“
     Grįžtu į gatvę, jau tos mašinos nėra, Marytė sėdi su Karkliuku. Vedu jį, vos bepaeinantį, pas daktarą. Tas, pamatęs, kokį baisų ligonį jam atvedžiau, ima klausinėti. Jau turėjau pasakyt, kad peršautas, bet vėl meluoju, kad Vilniuje jį užpuolė vagys. Tuomet Vilniuje siautėjo banditai, pasivadinę juodais katinais. Sakau, jie jį vijosi, jis bėgo, metė paltą ir švarką, peršautas parėjo pas motiną. Ir vėl meluoju, kad gyveno labai vargingai, niekuo nesigydė. Melavau, nes taip reikėjo. Nesakysiu, kad partizanas, nes nežinia, kaip į tai pažiūrės gydytojas. Jis paprašė dokumentų, aš juos padaviau. Tada daktaras sako: „Reiks pjauti ranką prie peties.“ Ligonis rodo per alkūnę, daktaras krato galvą: „Ne, galima jau tik per petį išnaryt.“ Ligonis nualpo. Čia prišoka seselė, duoda jam vaistų. Jis atsigauna, žiūri į mane tokiom liūdnom akim ir sako: „Kaip tu pasakysi, taip ir bus.“ Ką man sakyt, galvot nėra kada. Partizanai man buvo kaip broliai, su jais buvau drąsi, elgdavausi draugiškai, jie su manim taip pat, mane gerbė. Pagailo man jo, jau brangios minutės, tai sakau: „Daktare, operuokit.“ Daktarui tik to ir reikėjo, jis liepė sesutei užregistruoti dokumentus.
     Su sesele nuvežam ligonį į vonią. Ji nuėjo prausti jo, o aš likau už durų. Laukiu laukiu, minutės virsta valandomis. Bet kai išvežė iš vonios, aš savo ligonio tiesiog neatpažinau – toks jaunas, apkirptas, baltiniai švarūs, tik ant rankos uždėta balta medžiaga. Pats išbalęs, nuvargęs nuo skausmo. Seselė veža jį į operacinę, palydžiu tik iki lifto. Jo kruvinų, purvinų drabužių iš vonios aš neimu, paimu tik Zarembos kailinius.
     Einu ieškot Marytės ir randu ją prie pačių lauko durų. Ji sėdi, apsikabinusi pūkinį patalą, laukia manęs. Pamačius mane, ji ragina mus iš čia bėgti, nes sargas pečkurys atėjo prie jos ir pakvietė į rūsį pernakvot. Mes juo nepasitikėjome, ir, nors buvo jau vėlus laikas, nutarėme pėsčios su savo nešuliais eiti iki Šančių, kur gyveno mūsų kaimo žmogus Vėželis Juozas. Pas jį kiek pailsėję, dar neprašvitus vėl grįžom į klinikas. Palieku Marytę laukti, o pati einu į sargo būdelę ir prašau pakviesti daktarę, kuriai aš turiu atvežus raštelį. Sargas tik paskambino – žiūriu, per kiemą bėgte atbėga moteris baltu chalatu. Išėjau į kiemą jos pasitikti, paklausiau pavardės, padaviau laiškelį nuo Vilniaus gydytojos. Ji permetė akimis laiškelį ir sako man, kad operacija praėjo sėkmingai, jam nupjovė dešinę ranką, ligonis jaučiasi normaliai. Jos paklausiau, ar pabusdamas iš narkozės ko nors neprišnekėjo. Ji sako – ne, labai puikiai orientavosi, galvosena labai gera.
     Daktarė nuveda mane į palatą, kur guli Karkliukas. Mane pamatęs jis labai nudžiugo, šypsojos, jo akyse vėl švietė gyvenimas. Gydytoja nuėjo parašyt laiškelį savo draugei iš Vilniaus, o aš apsidairiau aplink. Lovoje šalia Karkliuko gulėjo žmogus su iškelta koja. Jis paprašė manęs, kad grįždama namo aš užsukčiau į miliciją ir praneščiau, kad jis guli ligoninėje, ko aš, žinoma, nepadariau. Dar kiek pakalbėjom. Karkliukas sako man: „Pasilenk atsisveikinti“. Ir tyliai man sušnabždėjo, kad nepasirašinėčiau savo pavardės. Aš jį nuraminau. Išėjau į koridorių, kur manęs jau laukė daktarė su rašteliu draugei, kurį turėjau nuvežti į Vilnių.
     Žiemos diena trumpa, jau ir vėl pavakarys. Einam pėsčios iki stoties, autobusų nėra. Einam į plentą ir stabdysim pravažiuojančias mašinas. Niekas neima, jau ir sutemo. Sustojo rusų kareiviai su pilna mašina kokių tai bačkų, klausia, kiek mokėsim. Mažai pinigų turėjau, nes nupirkau ligoniui maisto, dar kelis rublius jam palikau, tai klausiu, ar užteks. Jie paėmė, pavežė iki pusiaukelės, sustojo ir dar pinigų prašo, o ne – tai išlipkit, sako. Mes abi su Maryte puolame jų prašyti pavežti iki namų, nes mes tikrai neturime daugiau pinigų. Tada jie patikėjo ir pavežė mus iki Lubakos. Išlipusios einam pas Zarembą, nešam kailinius, o ir patalus paliksim, nes nežinom net kieno jie. Čia randame partizanus Genelį ir Varnėną. Nudžiugom visi. Užduotis įvykdyta, žmogaus gyvybė išgelbėta, tai laimė. Pas Zarembą ilgai neužtrukom, nes jau naktis, rytoj reikės keltis važiuoti į Vilnių, kur dirbau Dailės fondo kombinato siuvykloje (tuo laiku kaip tik budėjau „Dailės“ parodoje, galėjau laisviau išeiti iš darbo, jeigu buvo reikalų).
     Mes su Maryte išėjom, o Genelis dar pasiliko pakalbėt su Zaremba apie savo reikalus, nes laukė iš Vilniaus svečių. Visos žinios ėjo per Zarembą. Mes lėtai ėjome tiesiai per arimus, naktis buvo šviesi, snyguriavo smulkus sniegelis. Išėjęs Genelis nerado mūsų pėdsakų ir supykęs, kad mes jį palikom, nuėjo pas kaimyną į pirtį ir ten pernakvojo.
 

 

     Čekistai
     392g. Tuo metu mes trise – Romasius Petkevičius (Varnėnas), Marytė Šimonytė ir aš, Ona Kundrotaitė (Snieguolė), ėjome tiesiai per laukus, tyliai juokavom, nes buvo gera nuotaika. Priėjom prie mano tėvų kluono, aš atkeldinėjau vartus ir pamačiau, kad prie malkų, prie žabų, kažkas sujudėjo. Net nepajutau, kaip sušukau: „Kas ten?“ Atsakymas: „Ruki vierch!“ – ir šūvis. Aš nepasimečiau ir pasileidau į kiemą šaukdama: „Nešaudykit, savi.“ Kariškis čiupo mane, perbraukė rankom per šonus: „Kak familija?“ Sakau: „Kundrotaitė.“ Girdžiu: „Eta sama bl…“
     Tuo metu, kai jie mane kamantinėjo, tai net nepastebėjo, kaip prisidengęs kluonu pabėgo Varnėnas. Aš apsidžiaugiau tai pamačiusi. Tik laukiu, kad dar pradėtų šaudyti, kad neateitų Genelis. Juk to vienintelio šūvio jis galėjo ir neišgirsti. Čekistai ėmė keiktis, kad pabėgo aukštas vyras. Sako, žinoma, partizanas. Ir vėl šūvis. Ačiū Dievui, išgirs ir Genelis. Po to ir antras. Jis galutinai mane nuramino; jau supratau, kad partizanų jie nepaėmė. Tik tada prisiminiau laiškelį daktarei. Jei ras laiškelį, išduos Vilniaus ir Kauno daktarus, mums padėjusius, paims mūsų ligonį, bet ir čia nepasimečiau.
     Apsimečiau, kad man suka vidurius, pasiprašiau į tualetą. Mane nuveda už tvarto, šaiposi, kad iš baimės vidurius leidžia. Tualete sunaikinau laišką. Kišenėj radau pincetą, nežinia kaip pas mane patekusį ligoninėj, tą išmečiau ir rami išėjau. Čekistai ant kiemo siunta, krato kluoną, ieško Varnėno, mano, kad jis į kluoną įlindo. Aš sau juokiuos – kvailys jis lįst į kluoną. Partizano kojos greitos. Pagalvojus, tai visa laimė, kad su mumis ėjo Varnėnas. Jeigu čia būtų buvęs Genelis, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Tikriausiai būt įvykęs susišaudymas, nes Varnėnas labai ramaus būdo, jis neatsišaudė, o pasinaudojęs proga, pabėgo. Genelis buvo karšto būdo, jis tikrai būtų pradėjęs šaudyti į čekistų pulką. Čia, matyt, mano mamos maldos padėjo. Dievulis išklausė, nes mama visą tą laiką, kol čekistai laikė apsupę namus, karštai meldėsi.
     Čekistai nustojo keiktis ir liepė man su Maryte eit į kambarį. Čia vėl naujiena – iš Vilniaus atvažiavęs vado adjutantas Vytenis su visokiais popieriais pakliuvo tiesiai čekistams į rankas. Jis gulėjo lovoje kartu su mano šeima. Aš pyktelėjau, ko jis čia atėjo. Bet jis man paaiškino, kad visus dokumentus padavęs mažai mano sesutei, o mama juos paėmusi sudegino. Ji sudegino ir visas partizanų nuotraukas, kai čekistai nematė. Apsidžiaugiau, kad jie smulkios kratos nedarė ir mama spėjo tai sunaikinti. Svarbiausias jų tikslas buvo paimti mane. Galvojo, kad aš esu didžiausia veikėja, visas žinias apie partizanus jiems suteiksiu.
 
     Suimta
     392h. Per Tris Karalius, dar neprašvitus, mus su Vyteniu išvežė į Žaslius. Kad nepabėgtų, Vytenį prirakino prie vežimo. Jie įtarė, kad jis – ne eilinis žmogus, atėjęs pirkti bulvių. Žasliuose manęs laukė kaip žvėrys, tuojau pradėjo žiaurią apklausą. Sukandus dantis iškenčiau pažeminimus ir mušimą.
     Ateina žinia, kad mano mamą išleido išvažiuot į Vilnių mano paso parvežti. Na ir kliuvo tam leitenantui, kad motiną išleido. Griebė mane, nuvedė į Žaslių stotį ir išvežė į Vilnių. Jie suprato, kad bus pranešta vilniečiams, kad aš areštuota. Mama tik spėjo atvažiuot, ir mes pribuvom. Trys čekistai veda mane į mano butą. Tuo metu aš gyvenau Žvėryne, Žaliojoj gatvėj, pas lenkę, labai gerą moterį. Tik mes su čekistais įėjom į kiemą, žiūrim – ir mama su Onute Trakimaite ateina. Mus visas tris išlaikė bute pernakt.
     Rytą visi pėsti išeinam į stotį. Vilniuje daug žmonių. Pavyko vieną moterį įkalbėt, kad nueitų į Šventikų gatvę, praneštų Trakimienės šeimai, kad jų Onutė su mumis stotyje. Traukiniai vaikščiojo retai, reikėjo ilgai laukt, todėl į stotį suspėjo ateiti Onutės sesuo Marytė. Seserys nežymiai persimetė žodžiais. Jai patarė bėgti, nes kai būsim dvi, bus sunkus tardymas, o man vienai lengviau išsisukti.
     Prie traukinio didžiausia eilė, žmonės stumdosi, visi nori įlipt į vagonus, triukšmas. Sugalvojo palįst po vagonu ir pabėgt. Pasitaikė gera proga, nes leitenantas su vienu kareiviu kažkur nuėjo (gal pavalgyt, gal skambint), taigi mus tris liko saugot tik vienas kareivis. Galvoju, kaip čia Onutę užstot nuo kareivio, bet žmonės spaudžias, stumdos, tai Onutė tik šmurkšt po vagonu ir dingo. Tuo metu aš, žmonių stumdoma, įsikabinu kareiviui į ranką, lyg griūčiau. Atėjęs leitenantas žiūri, kad mes tik dvi. Klausia, kur trečia, o aš sakau – jūs nuėjot ir ji nuėjo jums iš paskos. Vienu žodžiu, šumas, mus su mama veda atgal į Žvėryną. Naktį vėl praleidom mano bute. Jie laukė, galvojo, kas nors ateis, bet jau Vilniuje žinoma ši naujiena.
     Vilniuje jau ėjo kalbos, kad mes visi žinomi čekistams, o profesorius Markulis esąs išdavikas ir tie pogrindžio veikėjai visi yra Markulio agentai.
 
     Išdavystė
     392i. Ir tai buvo tiesa. Markulis, pasivadinęs Ereliu, įgavo partizanų pasitikėjimą, tapo vadu, prezidentu ir panašiai. Pradėjo partizanams išdavinėti dokumentus, susikvietė visus partizanų vadus, pasikvietė Žalią Velnią – apygardos vadą, iškart jį sunaikino.
     Pasakojo vienas žmogus, kaip jie pas Markulį laukė visos apygardos vadų, o labiausiai Žaliojo Velnio (Misiūno), nes jiems buvo labai svarbu jį paimti. Ir priviliojo. Žaliasis Velnias visai to nesitikėjo ir atvyko kaip pas draugus. Čia buvo apsuptas ir paimtas. Vienas čekistas nustebęs pasakojo pažįstamam žmogui, kad per paėmimą Misiūnas nieko jiems nesakęs. Tik tai, kad jei jie būtų taip veikę, kaip čekistai, tai niekad jų nebūtų paėmę.
Genelis (Trakimas) jau buvo pradėjęs rimtai įtarinėti Markulį, bet Markulis, tai pajutęs, greit susidorojo ir su Geneliu, ir visu jo būriu. Kai kuriuos jų tyliai žudė.
     Romualdą Petkevičių iš Kaugonių (Varnėną) apgyvendino Vilniuje, mokė vairuotoju. Nastė Trakimaitė buvo partizanų šeimininkė ir slaugytoja (ji Karkliuką gydė ir maitino), ryte padarė sumuštinį ir išleido Varnėną į vadinamą vairuotojų mokyklą, iš kurios jis negrįžo niekados. Vėliau tardymo metu partizanas Bužavas Vladas girdėjo čekistų kalbą, kad Varnėną „podbrosili pod avkosam“ – panašiai, kad nušovė ir išmetė.
     Vilnius. – Ona Kundrotaitė-Trakimienė (slapyvardis Snieguolė), g. 1925 m., kilusi iš Migūčionių.
 

 

     Karkliuko gelbėjimas
     393a. Mano vyresnė sesuo Onutė buvo siuvėja ir pas Žaslių kleboną siuvo rūbus kartu su Trakimaite Onute. Ten ji susipažino su partizanu Trakimu [slapyvardžiu Geneliu], Onutės Trakimaitės broliu.
     Paskui sesuo išvažiavo į Vilnių, tenai dirbo ir mokėsi, įsitraukė į partizanų veiklą. Ji vežiojo partizanams vaistus iš Vilniaus, nes vyresnioji Trakimo sesuo mokėsi daktare, turėjo pažinčių ir galėjo gauti vaistų.
     Prisimenu, kai Kaugonyse sužeidė Karkliuką, tai jį vežė Abromiškėsna, arčiau prie kelio, bet skrebai kraujo pėdsakais atsekė. Tada Karkliuko sesuo atvežė jį pas mus. Mes neturėjom kur dėt, bet pas mus buvo likus seno namo kamaros dalis, tokia bulvių duobė, tai jį ten ir paslėpėm. Atvežė daktarę iš Vilniaus, o jam jau gangrena prasideda, visa ranka pajuodo, reikia greit vežt pjaut ranką. Sesuo vėl nuvažiavo Vilniun, padarė jam dokumentus kitu vardu, o grįžus naktį su Šimonių Maryte rogėm išvežė iki plento. Sustabdė mašiną, nuvežė į Kauną. Sako, vairuotojas greit jį prie ligoninės išmetė ir pats pabėgo. Suprato, kas čia.
     Sesuo pažįstamos daktarės nerado – jai buvo išeiginė, bet jas priėmė kitas daktaras. Jis patikrino dokumentus ir apžiūrėjęs ranką labai nusistebėjo, kodėl tokia apleista. Sesuo pradėjo kurti istoriją apie vagių užpultą peršautą kaimyną, kuris neturi kas jį prižiūrėtų. Ji pati gyvena Vilniuje ir tik grįžus namo sužinojo apie nelaimę ir jį kuo skubiausiai atvežė.
Daktaras sako, kad reikės ranką pjaut, o jis vargšas dar derasi, rodo daktarui – gal tiek, nu va gal tiek. Kur jau ten kas jo klausys. Reikia daryt kas reikia, sesuo davė sutikimą. Taip jis buvo operuotas ir išgyveno. Be rankos nugyveno ilgą gyvenimą, neseniai mirė ir palaidotas Kaugonių kapinėse.
 
     Čekistai
     393b. O tuo metu jau paėmė Olubaitę, kuri atvežė Karkliuką pas mus. Ji neišlaikė, išsigando ir prisipažino.
     Sesuo dar negrįžus iš Kauno, o čekistai jau pas mus. Suvarė visus į kambarį, nieko neišleidžia. Nurengė tėvą, jo rūbais apsirengė skrebas, kailiniais, kepure, ir vaikščioja po kiemą, kad niekas nieko neįtartų. Nieko išeit iš namų neišleidžia, kad neperspėtume. Kitą dieną, jau sutemus, vakare, grįžta sesuo. Pas kaimynus ji susitiko su partizanais, bet niekas nežinojo apie tai, kad namie laukia enkavedistai. Tai vienas partizanas jas su Maryte palydėjo iki namų, o skrebai jau budi, laukia. Jie eina laukais, žiemos naktis šviesi, truputį snyguriuoja. Ant sniego jie matosi iš tolo, girdisi jų juokas, kalbos. Prie namų juos sutinka „ruki v vierch“. Partizanas puolė bėgti. Gerai, kad skrebo automatas užstrigo. Sesuo greit prie stribo pribėgus automatą į viršų pakėlė ir jis iššovė. Mama žegnojasi, nieko nematom. Paskui parsiveda abi (seserį ir Šimonytę) į trobą. Jos aiškina, kad buvo šokiuose, jas lydėjo vaikinas, išsigandęs pabėgo. „O kodėl jis nešėsi automatą?“ Jos aiškina, kad tai ne automatas, kad tai lazda, kurią jis nešėsi, nes kaimynų piktas šuo ant kelio buvo.
     Ryte merginas išsivežė. Išsivežė ir žmogų, kuris pas mus buvo užėjęs [Vytenį].
 
     Kovo 23-oji
     393c. Prisimenu, kovo 23 dieną, ryte, eina mama namo iš pusseserės, pas kurią nakvojom, ir ją perima enkavedistai. Senutė teta pamatė, mums pasakė, tai mes išlakstėm kas kur, namo nėjom. Mamą paleido. Mama eina namo ir pamato kieme besikūrenantį laužą. Ji pagalvojo: viskas, pagavo tėvą, tai jis jau paskerdė kiaulę, svilina, laukia mūsų visų. Įeina į kiemą, žiūri – tėvo nėra, tik enkavedistai vaikšto. Ji sako buvus pas brolį Vaidžionyse. Susirgo brolis, tai per naktį buvus pas jį, grįžta tik dabar. Sako: „Ko neinat trobon?“ O jie sako, kad tenai nieko nėra. „Kaip tai nėra – vyras, vaikai, visus namie palikau.“ Tie šaipos: „Eik, prisikelsi.“ Mama palei tvorą, prie klojimo ir jau bėgs. Žiūri, kad ją jau supa iš prieš užėję. Tada mama už tvarto sijoną aukštyn, „an savo reikalo“.
     Nu ką, parėjo namo ir vis galvoja, kad tik mes nepareitume. Paskui sugalvojo: kieme stovėjo sena viralinė, labai senu skląsčiu uždaroma. Per mažą langelį įkiši ranką ir atsklendi. Kitaip jos neatidarysi. Apsidairė ir greit įėjo į tą viralinę, užsisklendė iš vidaus. Tada užlipo į viršų, ten skliaute buvo skylė, kur mes, vaikai, mėgdavom išlįsti ant tvarto. Ji per tą skylę. Kailinius nusirengus išlindo, lenteles suskleidė, ant tvarto įlindo į šiaudus ir guli. O enkavedistai niekaip nesupranta, kur ji galėjo dingti, nes nepastebėjo, kaip ji viralinėn įsmuko. Kilo skandalas, keiksmai, šaukia „sena bl…“ ir visaip. Aukštai gulint gerai skamba. Kažką vartė, sulojo, suinkštė šuo, kažką kalė, paskui atsirakino tvartą, viską vertė. Paskui atsivedė kaimynę, ta pamelžė jiems karvę. Visą dieną mama gulėjo šiauduose. Paskui viskas nurimo. Nežinia, nei kiek laiko, nei kas toliau atsitiko.
     Girdi – vėl melžia karvę. Melžia ir tyli. Kad nors žodį tartų, nors karvę pabartų – nei žodžio. Girdi – lyg sūnus verkia palei šunį, kalbina, o tas inkščia. Pasirodo, šunį būdoje užkalė, kad nepultų. Suprato, kad jau šeimyna namo grįžus, išsikasė šiauduose skylę ir klausia: „Vaikai, ar jau nėra enkavedistų?“ Ogi kaimynė kad lėks iš tvarto – persigando baisiai. Tada jinai ir pasakė, kad vaikai išvažiavo, o rytoj atvažiuos mūsų turto konfiskuoti. Reikia ką nors slėpti. Kaimynai bijo, neima. Ką darysi, žmonės bėdos nenori.
 

 

     Slapstomės
     393d. Kai seserį suėmė, tai mūsų šeima buvo įtraukta į išvežamų į Sibirą sąrašą. Tuo metu ji buvo jau Vilniuje registruota, prašė, kad tėvų neliestų, nes jie nieko apie jos veiklą nežiną, bet jie į tai neatsižvelgė. Mes nuo to įvykio slapstėmės kas kur. Miegojom šiauduose, šiene, duobėse, pas gimines ir pažįstamus, kur kas išsiblaškę, kad nerastų. Kaip kalakutai nuo vanago. Ryte pareina mama, užkuria pečių, jei viskas ramu – mes visi grįžtam.
     Visą tą vežimų laiką išgyvenome miške, raiste. Vidury raisto buvo saliukė, aukštumėlė. Tėvas iš eglišakių pastatė būdą, prisinešėm rūbų, apklotų ir gyvenom. Prasėdėjom ir vasarą, iki vėlyvam rudeniui. Netoli gyveno kaimynė. Tai ji, kai tik traukinys praeina pro Kaugonis ir niekas neišlipa, tai išėjus į lauką garsiai šaukdavo: „Na, ciū ciū ciū, atnešiau tau lakti. Ateik, palaksi.“ Tai buvo sutartas ženklas, kad aplink ramu. Niekas iš traukinio neišlipo, galima išeiti iš slėptuvės. Jeigu kas išliptų ar būtų kokie kiti nerimo ženklai, tai ji šauktų: „A sciuc, aik iš čia, nesimaišyk po kojom.“
     Kiekvieną vakarą mes, visi septyni žmonės, susirišę vendzliukus, eidavom prie Bezduko ežero nakvoti. Vietas irgi keitėm. Tę, dar mūsų žemėj, augo didelė pušis, po ja irgi buvom pasidarę slėptuvę. Kartą einam iš miško ir girdim šaukiant: „Ruki v vierch!“ Tai mes, vaikai, viską tik plumpt žemėn ir stovim nustėrę. Pasirodo, ten buvo partizanai. Paskui jie mus pažinę juokavo. Sako, kaip kurapkos pulkeliu [einat].
     Kartą įsitaisėm pas Jankūną ant šieno, jau miegosim. Čia jų šuniukas ateina ir loja, niekaip niekas negali jo nuvaryti, gavom išeiti. Tada nuėjom prie miško eglynėlin, šakų prisilaužėm, skarom apsiklojom, jau miegosim. O tas šuo atsekė iš paskos ir kad pradės loti atsisėdęs prie kelio, turėjom vėl keltis ir eiti gilyn į mišką. Vidury miško susiradom didžiulį ąžuolą, po juo ir nakvojom. Anksti ryte einam per mišką link namų, žiūrim, tėvelis eina su seseria ir broliu. Sako, miegojo Jankūno žeminėj, o mes ir nežinojom. Būdavo šalta. Rytais užeidavom pas Kanapką Kazį. Kanapkienė buvo mamos pusseserė, mano teta, tai išvirdavo arbatos kmynų ar sriubos, nešdavom tėvams miškan. Mat buvom tokie „priešai“, kad bijodavom trobon užeiti. Paskui persikėlėm Gervaraistin pas gimines.
Kurį laiką gyvenome pas tėvo seserį Vėželienę. Kartą žiūrim per langą, kad eina vyrai su šautuvais ant pečių. Tėvas su broliu per langą į kitą sodybos pusę, bėgte į mišką. Mažus vaikus pečelin pas vištas sukišo. Mama sėdi prie ratelio, verpia, jau lyg samdyta verpėja. Po kiek laiko grįžta tėvelis ir sako: „Tfu, kad tave kur vilkai (rusiškai jis niekad nesikeikė), taigi kaimo vyrai Kaugonių miškan medžių kirst’ nuvėja.“ Sako, tupim krūmuose, žiūrim, kad eina Šimonis, Vėželis, daug vyrų, visi kirvius an pečių užsidėję, pjūklais ant kailinių apsijuosę, tai ir išsigandom. Manėm, kad ginkluoti.    
     Ir juokiasi. Sako, kaip bijai, tai visko bijai. Išdavikų nebuvo. Trakimas [slapyvardžiu Genelis] vaikščiojo. Jo niekas iš apylinkių neišdavė, maitino ir savo rūbais rengdavo, kad nepažintų.
 
     Sugrįžimas
     393e. Tokiom gyvenimo sąlygom ilgai negalėjom ištvert, pradėjom sirgti, vaikai susirgo džiova. Rudenį grįžom namo. Vieną dieną, kai tėvas pjovė kviečius, atėję enkavedistai pradėjo šaukti: „Kas leido gyventi namie?“ Į tai tėvas atsakė, kad jau nėra kur dingti, darykit, ką norit, visi vaikai susirgo, galit vežti Sibiran. Bet tėvai buvo girdėję, kad vežti Sibiran jau uždrausta. Tada tėvui buvo liepta prisiregistruoti ir leido gyventi namie. Džiaugėmės, kad namai buvo likę sveiki. Daiktai, baldai visi seniai buvo išvežti. Viską išvežė, net indus, net peilius. Sako, buvo numatyta griauti ir namus, vežti Žasliuosna ir statyt mokyklą, bet nespėjo. Viską Žaslių rusai tvarkė.
     Buvo labai sunkūs laikai, nebuvo nei gyvulių, nei maisto, nei švaresnio rūbo. Gerų kaimynų, giminių dėka gavom skolon kumeliuką, telyčią, prisiauginom karvę. Dieve, kaip buvo sunku: valgyt nėra ko, tik tos kaimynų vaikų išgelbėtos bulvės, iš lentų sukalė lovas. Jau prisiauginom paršelius, jau lyg ir pradėjom atsigaudinėti. Visi daug dirbom, žemės pūstos nelaikėm, sėjom, auginom. Rodės, vėl gyvenimas iš naujo prasideda, bet ne, ėmė tvertis kolūkiai, vėl viską atėmė.
 
     Viską paėmė
     393f. Kai viską iš mūsų namų vežė, tai atsivarė kaimynus, kad padėtų krauti. Kai jau viską išnešė, tai pamatė ant lubų supiltas avižas. Ir tų nepaliko. Liepė kaimynams susiūti dvi paklodes ir pylė iš viršaus tas avižas ant paklodžių, o jas laikė keturi žmonės iš kraštų. Pasakojo, kad jie tyčia paleido vieną kraštą, avižos išsipylė an smėlio. Sako, rusai keikėsi, ale žmonėm nieko nedarė.
     Kai vedė karves, tai atėjo kaimynų jaunimas ir sako: „Mes pas juos dirbom prie statybų, liko neužmokėta. Gal galit mums vieną karvę atiduoti?“ Bet karvės jie nedavė, sako, jei norit – tai pasiimkit bulves. Taip mums liko nors bulvės.
     Turėjom didelį gražų veidrodį spintoj. Mama bandė jį nunešt kaimynams, bet viskas jau buvo aprašyta. Kaimynai bijojo imti, tai mama sako, tuščia jo, nereikia, kad žmonės per mus kentėtų, ir paliko namie. Vėliau jau matėm jį pas Gumbį iš Pustakiemio. Tikriausiai buvo iš jų nupirkęs, nes buvo siuvėjas, ką gi jam sakysi.
     Buvau nuvažiavus Kaunan, archyvan, kur visi konfiskuotų daiktų aprašai, bet ten ne visi mūsų daiktai surašyti, oi, ne visi. Daug kas dingo be žinios. Ką parašė, ko nerašė; dalinosi, kaip norėjo.
 
     Sunkūs laikai
     393g. O po karo visko buvo. Kartą Vilniuje mama eina pro Aušros Vartus, žiūri – tupi moteriškė. Ji tik su suknyte, skara apsisupus ir tiek verkia, tiek verkia, o prie jos mažas vaikutis valgo gabalėlį duonos. Kai mažas duonos trupinėlis nukrito, jis pasilenkė, tą trupinėlį žemėj susirado ir įsidėjo burnytėn. Mamai labai jo pagailo, ir ji, pati iškentėjusi daug skausmo, priėjo arčiau ir prakalbino moteriškę. Kai tik ta moteris išgirdo lietuviškai šnekant (tuo metu Vilniuje mažai kas šnekėjo lietuviškai), ji puolė mamai ant kaklo prašydama pagalbos. Ji bėgo iš Rusijos, pateko į Vilnių, kur nieko nepažino, pinigų neturėjo, o lenkiškai šnekėti nemokėjo, todėl jau antra diena vaikšto po miestą nieko burnoje neturėjus, niekas jos nepriima. Vieni ją suima, kiti paleidžia, liepia eiti namo, o ji visai jėgas pabaigusi tom gatvėm vaikščiodama. Tai mama ją ir parsivežė iš Vilniaus. Bet mes patys taip prastai gyvenom, kad negalėjome jos su vaiku išlaikyt, todėl mama nuvedė ją pas Zinkevičienę, kuri gyveno viena su motina ir galėjo priimti moterį. Zinkevičienė ją priėmė, ir ji gyveno pas ją, kol parašė laiškus broliams, susirado savo gimines kažkur Žemaitijoje.
     Pas Marcinkevičius po karo irgi gyveno moteris su vaiku. Ji pirkdavo viščiukus, juos pjaudavo, sutvarkius veždavo į Vilnių, pardavinėjo, taip ir pragyvendavo. O jos vaiką tuo metu žiūrėjo senukai. Paskui ji kažkur išsikėlė. Tas vaikas išaugo, baigė mokslus, gavo gerą darbą. Tada jis prisiminė senukus, kurie jiems padėjo sunkiu laiku. Atvažiavo jų ieškoti, bet senelis jau buvo numiręs, tai pasiėmė senutę ir laikė ją iki mirties. Kai ji numirė, atvežė ir palaidojo prie senelio kaime, žmones kvietė gedulingų pietų.
 
     Verbavo
     393h. Visokių buvo ir partizanų. Jei kas turėjo kokį piktumą, kartais keršijo. Pati girdėjau vieną kartą šnekant, kad reikia eit Migūčionin, nušaut Arnatkevičių Romasių. Dabar aš galvoju, tę nebuvo jokių komunistų, jokių blogų žmonių. Kame reikalas, kaip galima taip imt ir nušaut? Verbuotų buvo. Juos įdarbindavo ar į partizanus atsiųsdavo, jie ir darė visokius negerus darbelius, o žmonės galvojo, kad čia partizanų darbas.
     Žinau, Šuoliuose jaunimą vakarėlyj nurenginėjo. Dabar tik išaiškėjo, kad išdavikai. Išaiškėjo, [o] tada niekas nieko nesuprato.
     Abromiškės. – Marijona Kundrotaitė-Vanagienė, g. 1928 m., kilusi iš Migūčionių.
 

 

     Susišaudymas
     394a. Mes gyvenom netoli Peliūnų kaimo, o tenai buvo daug partizanų. Kas tai jiems pasakė, kad Macijausko sūnus turi automatą. Tai jie atėjo, apsupo Macijausko trobą, bet Macijauskai jau buvo spėję iš namų pasitraukti. Kažkas pranešė stribams. Jie užvažiavo per brastą kalnan, ir kilo didelis susišaudymas. Brolis Antanas buvo prie ežero, tai atbėgo ir sako, kulkos tik zvimbia. Parėjo sesuo iš Koncepto ir pasakė, kad guli nušautas Kazlauskas. Sako, žmona verkia, o jis guli kieme. Jis mat norėdamas, kad jo namų neuždegtų, užsidėjo baltą paklodę ir išėjo kieman, galvodamas, kad jo nešaudys. Jie, sako, jau atsitraukinėjo, būtų jau išėję, bet vienas stribas atsisukęs pavarė per jį iš automato. Argi žmogus galėjo apsiginti?
 
     Paliko ramybėj
     394b. Buvom ką tik iškūlę javus, gale kluono dėjom šiaudų kūgį. Žiūrim – eina an štikų, šaudo, tai bėgam trobon. Paskui arčiau, arčiau, prie trobos priėjo ir šaukia: „Vychodi“. Išėjau, inrėmė durtuvą krūtinėn ir rėkia: „Bandit, čevo bežal?“ Seserys pradėjo verkt, rėkt, šuva puolė lėkt pro namą, tai jie paleido seriją iš automato in tą šunį, o kulką rekošetu nuo pamato tiesiai jų kojosna, vos nesužeidė. Jie tarpusavį susibarė, insivarė mane trobon, viską išvertė, pasiėmė sesers auksinį žiedelį ir išėjo.
     An rytojaus vėl atėjo. Matė, kaip pro mumį nulėkė partizanai. Įtarė, kad aš jų draugas, bet nebuvo tikri, tai tik pasakė: „Sčastie, što ty molodoj.“ Man ėjo tik septyniolikti metai, tai paliko ramybėj.
 
     Visko buvo
     394c. Kartą atėjo stribai, paėmė Ščerbavičiaus Ignasių, kad padėt šovinius nešt. Tas eina iš paskos. Stribai atsisuka – kad jo jau nėr. Sako, nemokėjo saugotis. Eina stati, per susišaudymus nešliaužia.
     Peliūniečiai irgi nebuvo atsargūs. Ateina kaiman, vaikšto po žmones, pasirenka maisto ir nesislepia. Buvo tokių, kurie pranešinėjo. Tuoj ir stribai, kariuomenė atvažiuoja, puola. Mūsų broliai turėjo plovuose, salelėj, pasistatę slėptuvę. Kartą kai šaudėsi, tai visas mūsų namas drebėjo. Broliai buvo slėptuvėj, galvojom, kad juos užpuolė. Rodės, ateis ir visus išžudys. Tę buvo Dumbliuko ežeras užaugęs, plovai, akivarai. Kartą jie sėdi tę slėptuvėj ir girdi: „Kuda idioš?“ Jau galvojo, kad juos ras, nes buvo sumindytas takas. Bet, matyt, kažkas ėjo pro šalį, tai jie to tako nepastebėjo ir praėjo pro šalį.
     Abromiškės. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m., kilęs iš Perkūnakiemio.
 

 

     Peliūnų partizanai

     395. Pokario metais Peliūnuose buvo daug partizanų, žmonės slėpėsi nuo rusų kariuomenės, ėjo miškuosna. Mūsų kaime labai daug jų čia prišaudyta. Per [Švnč.] Trejybę ryte ar septynis nušovė. Pas mano dėdę, tėvo pusbrolį, iš vakaro vyko gegužinės pamaldos, po pamaldų – šokiai. Ir jie atėjo iš miško. Aš parėjau namo anksčiau, ba mama barė, kad nevėluočiau. Tik parėjau, girdim – šaudo. Apskundė. Bėgo in visas puses – vieni in mišką, kiti in Anykšto ežerą, ale kap užėjo rusų kariuomenė, tai visus iššaudė. Ryte pas mumį atėja stribai, tėvui liepė kinkyt arklį ir nusivarė su padvada, tėvas turėjo sušaudytus vežt in Semeliškių žydų kapines. Ir daugiau vyrų važiavo. Veždava ar Žiežmariuosna, ar Semeliškėsna ir laikydavo aikštėj.

     Kap sušaudė tris brolius Seliutas. Juos užpuolė bunkerij. Sako, tę bunkeris buvo didelis, su vingiais po žeme, ale kur tu pasidėsi, kai užeina kariuomenė. Liepė jiem lįst lauk, jiej nelindo. Gal patys nusišovė, gal juos iš automatų kliudė, ale visi trys negyvi. Paskui Kietaviškėse palei kryžių gulėjo. Vienas iš Jagėlonių, vienas iš Stančikų, du Česoniai ir trys Seliutai iš Peliūnų. Motina atėjo bažnyčion, tai ir mes nuėjom pažiūrėt. Trys vaikai, trys jos sūnūs, guli, o ji pažint jų negali. Guli visaip suvartyti, kniūbsti, aukštielninki, pajuodę. Ji tik iš kojinių juos pažino, buvo numezgus visiem žalias kojines. Nabagė skara apsigaubus pastovėjo ir turėjo nueit, ba skrebai stebi, žiūri, ką darysi, klausinėja. Paskui tuos senukus išvežė Sibiran, tę jiej ir numirė.
     Mano tėvas irgi slėpėsi nuo kariuomenės pusantrų metų. Buva išėjis miškan, ale tę, tam bunkerij, juos utėlės ir blusos užpuolė, tai parėjo, išsikasė tvarte bunkerį ’69r slapstėsi namie.
     Naktį ateina trobon, nusiprausia, pavalgo, tep ir gyvenom. Jauni turėjom dirbt išmokt.
     Peliūnai. Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1923 m.
 
     Apie partizanus

     396. Burbiškių kaime buvu Lietuvos partizanų. Buvu broliai Kuzinevičiai, Taletavičius Pranas. Apie jo žuvimą yra sudėta daina. Jis žuvu Slabados kaime, Šriupšos lauke. Jis, menu dar, buvu labai gražus bernas, apvaliu veidu. Jiej dvieju su Kuzinevičium Ignasium miegoju an šienu, anksti užėju skrebai. Tadu Kuzinevičius insiknisu giliai šienan, palei balkiu ir liku gułėt’, o Taletavičius, pravarde Klajūnas, bėgu. Tai visai netoli ir nubėgu, už kokių 100 metrų jį pašovi. Dar buvu gyvas, ale skrebai jį pribaigi su durtuvais. Paskui jiej grįžu atgal kluonan ir ieškoju kitų, visu šienu badi, verti, ale Ignasius buvu labai giliai insiknisis, jo nepasieki. Tadu jiej pastati sargybu, o Šriupšus tardi, muši, dauži, ale kų tį. Gal jiej ir nežinoju, kad pas juos šiene miegoju partizanai, tadu palaidu. Kuzinevičiui nėr kap išeit’.

     Kalaušieni, sena moteris, ji nešioja ilgus andarokus iki žemei, tai susisuka moteriškus rūbus tuosna andorokuosna ir nuneši jam. Jis persirengi boba. Uždėju šerokini andaroku, apvilku nažutku, skarela galvu aprišu. Saka, tiej skrebai mati, kap ji išėja, ale pagalvoja, kad boba, ir nežiūrėja. Tep jis ir pabėga. Ilgai slapstėsi, paskui užsiregistrava ir lika gyvas.
Kalaušis buvu jo seseries vyras. Tai jo motina, Kalaušieni, jį ir perrengi. Jiej gyvena Kolukiškių kaime.
     Jo tėvus, kap ir daug kų, išveži Sibiran, ale paskui visi grįžu.
     Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1923 m., kilusi iš Balceriškių.
 
     Susišaudymai

     397. Pas mus ateidinėjo partizanai, nakvodavo. Prisimenu, troba pilna priklota šiaudų, mama pečiuj verda didžiulius sagonus maisto. Ėjo ir skrebukai. Kartą, kai pamatė ateinant skebius nuo Lekavičių, tai pabėgo per ežerą pakrūmėm. Kažkas apskųsdavo. Žmonės kalbėjo, lyg kaimynas, Macijauskų Alpukas, bet kas dabar sužinos.

     Macijauskų buvo keli broliai. Vienas iš jų mano seserį buvo paėmęs, tą, kur nuo pono atmušė. Bet jo broliai kažkokių ryšių turėjo, nes kartą partizanai labai sumušė jų tėvą. Matyt, turėjo kokių sąskaitų. Buvo ir susišaudymų, neramumų. Kartą, kai partizanai atėjo, sesuo atnešė nuo aukšto kumpio kaulą ir rodo. Sako, jau nėra ko virt, nėra mėsos.
     Kartą brolis važiavo namo iš Gilučių, kur nusivežęs kuliamąją kūlė javus, ir sutiko du rusų kareivius. Prieš brolį važiavo kokia tai moteris. Tai ji, pamačius kareivius kely, užsuko pas žmones į sodybą, o brolis važiavo tiesiai. Jį sulaikė, atvažiavo Gojaus miškan, o toj vietoj, kur reikia suktis keliuku an Perkūnakiemio, paėmė iš brolio rankų vadeles, jį peršovė ir, išmetę iš vežimo, viską nusivarė sau. Brolis parėjo namo, mėnesį pasirgo, Trakuose ligoninėj gulėjo, bet buvo peršauta pažiaunė labai stipriai, net kiton pusėn kulka perėjo, tai prasidėjo gangrena ir numirė.
     Labai nerami vieta pas mus buvo. Kartą sesers vyras atvežė mergaitę pas babą pabūt, bet kai pamatė, kas pas mus dedasi, tai pasiėmė atgal.
     Iš Vindziulių giminaitis slėpė labai gražų arklį, tai pas mus atjojo, norėjo palikt, bet greitai pasiėmė, nes čia ėjo ir ėjo partizanai, paskui juos – skrebai.
     Abromiškės. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
 
     Partizanai

     398. Pas dėdę Kazakevičių užeidavo Peliūnų partizanai. Mačiau, kaip pas babą jie nakvojo, valgė, valė pistoletus. Tai ir aš, vaikas, lendu pažiūrėti. Vienas jų juokais kyšt man pistoletą, jau norėjau imt, op – jis neduoda. Tai kaip insiverkiau, tai gal parą verkiau, niekas negalėjo nuramint.

     Vienąkart kažkas juos paskundė, kad jie Perkūnakiemy pas mano babą. Tai atvažiavo skrebai ir nuo Lekavičių pusės pradėjo šaudyt. Mes su Valyte buvom laukuose, tai lėkėm namo tiesiai per lubinų laukus, o lubinai sausi, tik pur pur pur čežėjo nuo kulkų. Gal jie mus partizanais palaikė. Ant rankų aš laikiau katę, žiūriu – visos rankos kruvinos. Maniau, kad mane sužeidė. Namie žiūrim – katė jau visai leisgyvė. Nabagė, ji mane išgelbėjo nuo kulkos.
     Abromiškės. – Algis Girsa, g. 1941 m., kilęs iš Salų, ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilusi iš Salų.
 
     Sušaudyti vyrai

     399. Buva labai sunkūs laikai. Pati matiau, kap Semeliškėse an aikštės atveži vežimu prišaudytų vyrų, išverti pusnuogius, kruvinus. Priėjau pažiūrėt’, tai tuoj pripuołi rusiškai klausinėt’: „Gal tava čia guli?“ Gułėja ir pažįstami, ale niekas, net tėvai, negałėja prisipažint’. Paskui juos versdava duobėn už miestelia, naktim užkasdava.

     Žmonys, saka, savus dažnai atsikasdava irgi naktim, kas nebijoja. Nebuva kam pasiskųst’, vieni kitų bijoja.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     Besislapstant

     400. Paskui prasidėja neramūs laikai, ėja karas, paskui vėl užėja rusai. Vienukart jis dari tvoras palei keliu, kad užėja kareiviai su šunim, enkavedistai, ir paėmi jį. Ateina kaimyni, saka, paimi tava Kazi. Jį vedi Vylniun, ale vedi ilgai. Ėja iš kaima kaiman, rinka vyrus pakełėj, paskui juos iš Vylniaus išveži Ukmergėn. Gavau žiniu. Raša, kad veš frontan, ba dar Vokietijoj karas buva. Praša, atvažiuok, nori atsisveikint’. Aš jau buvau nėščia. Jo brolis pakinki arkli, saka, nenuveisi tokia kelia, ir nuvažiavam Ukmergėn. Žiūrim, aina pulkai, apdulkijį, purvini, nevalgį. Kap apstoja vežimu nabagai, nor po gabaliuku praša, tai aš išsigandau, sakau jam – pats dalyk, ba tau neliks. Kiek pašnekėjum, klausia, ar girdėt’, ar bėga kareiviai? Tai sakau, jei pabėgsi, reiks miškan ait’. Saka, vis tiek bėgsiu. Ir išvažiavam.

     Kokiu trečiunakt girdžiu barkšt barkšt langan – parėju. Oi, Dievuli, kas dabar bus? Inlaidam, pamaitinam, perrengim. Paskui jis saka, aš išsikasiu kluone po šienu bunkeri ir pasikavosiu. Tep ir padari. Ale mum reikėja jo kareiviški rūbai sudegyt’, nesupratom. Po savaitis jis jau sėdi būnkerij, brolis kulia klojime, kad ateina ablava. Žiūriu, jo rūbai guli. Mama sirguliava, lovoj gułėja, saka, dėk po paduška, neieškos. Baltinius, tuos kareiviškus, pakišau, o kelnes nešu kluonan. Brolis saka, inkišk sląstuosna, kur pacukus gauda, tį neieškos. Tai ir inkišau. Paskui po tos ablavos jis išėjo pas tetu pasikavot’. Atėjo antrukart, visku verti, badi šienu ir rada tas kelnes. Va, tada tai jau nieka nešnekėja, ale už brolia ir išsivedi. Po šiai dienai nėr.
     Po kiek metų pasakoja vienas žmogus, kad juos veži Sibiran ir uždavi kokios supuvusios silkis. Brolis jau namie būdamas skųsdavosi skrandžiu, tai, matyt, neišlaiki ir numiri, ba tas žmogus girdėja, kad ,,umior Jukavičius“. Matyt, išmeti kur iš traukinia.
     O Kazys ilgai slapstėsi, namie visai nesirodi, gyvena pas dėdi, pas tetu, o daugiausiai tai miškuose, raistuose. Saka, kap aina ablava, tai guli raistuose, pelkėse, krūmuose. Ir naktim nakvoja, tep ir pagadina sveikatu, gava širdies ligu ir kepenys sugeda. Po kiek laika jau laida grįžt’ namo, užsiregistruot’, o namie lauki dvi šeimynus, reikėja ir brolia vaikus žiūrėt’, brolienei padėt’, sunku buva. Paskui jis vis labiau sirga, sirga ir numiri.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.,
kilusi iš Žuvyčių.
 
     Daugsevičių tragedija
     401a. Kaimynai Daugsevičiai po karo turėjo vyresnius sūnus, kurie slapstėsi nuo rusų kariuomenės ir turėjo išsikasę bunkerį miške, bet pareidinėjo namo. Pavasarį pas juos suvažiavo giminės sodint bulvių. O kažkas susekė, kad jie pareidinėja namo persirengt, pavalgyt, ir pranešė. Jie ruošiasi sodint bulves, susėdo pavalgyt, žiūri – ablava. Sūnūs puolė bėgt, Alfonsą jau bėgantį nušovė. Vytas kaip šoko per langą, tai jį vietoj nušovė, kabojo persisvėręs per langą, tėvui bėgant peršovė ranką. Bėgo ir atvažiavusios pusseserės, tai vieną nušovė, žarnas jai paleido. Paskui dar sodybą, namus pakūrė.
     Motina, jauniausias brolis ir viena iš pusseserių, Janė iš Pakalniškių, spėjo pabėgt. Tą Janę irgi buvo peršovę. Atėjo pas mus visa kruvina, mama jai paklojo an žemės, sudraskė drobines paklodes, stabdė kraujavimą ir davė žinią namiškiams, kad ją paimtų.
     Paskui kaimynai susikalė tokią būdą ir joj gyveno, bet tėvą po poros savaičių vis tiek nušovė ir pakasė kažkur šiukšlyne prie Semeliškių. Už tai, kad sūnūs buvo „banditai“, nėjo armijon, slapstėsi.
 
     Anelkos tragedija

     401. Kaimynų dukra Anelka mergose turėjo vaiku, mergaitę. Vieną vakarą girdim šaudant. Paskui langan kas tai beldžiasi. Mūsų piemuo gulėjo už stalo ant suolo, sako, beldžia langan. Tėvas atidarė, žiūrim – Anelka su mergaite ant rankų ir jos brolis kurčnebylys. Kaip tik tėvas juos įsileido, tas kurčnebylys palindo po lova, po duonkepe, kuri ten buvo padėta, Anelka rėkia: „Manį šaudo. Kur dėtis?“ Mergaitę savo, Nastutę, numetė pas mamą į lovą, tai tėvas jai sako: „Tu bėk miškan, atidarysiu duris in tą pusę, [nes] čia tavį ras.“ Ją išleido, mergaitė pas mamą rėkia, brolis po duonkepe kriokia iš strioko, o čia jau atlekia su šautuvais. Rėkia: „Kur ta Anelka, ta kurva?“ Tėvas sako: „Čia nėr, neįleidau.“ „O kieno šitas vaikas?“ Mama sako: „Čia mano vaikas.“ Išėjo.

     Ryte atsikeliam, nueina tėvas šerti [gyvulių], kad kluone Anelkos jaunesnis brolis ir sesuo kampe sutūpę dreba. Atsivedė juos, pamaitino ir tik tada sužinojo, kad jų tėvus sušaudė, jie jau negyvi. Tik Anelka pabėgo.
     Giminės turėjo didelius namus, gerai gyveno. Tai sako, kai užėjo rusai dar pirmąkart, prieš karą, tai viską iš jų atėmė, atvažiavo ir viską išvežė, nieko nepaliko. Kaip užėjo antrąkart, tai sūnus Adomas slapstėsi bunkeryje, jį aplink apsupo, tai jis susisprogdino granata, tėvą tada nušovė, o jauniausias sūnus Boleslovas slėpėsi pas gimines Ašakieniuose. Bet ir tenai užėjo ablava, jis išsigando, bėgo Girelės miškan ir nesuspėjo, jį nušovė. Stovėjo dideli tušti namai, paskui padarė mokyklą.
     Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
 
     Iš gyvenimo istorijos

     402. Žemės daug turėjam, tai buva instatį in buožes. Buva Pastrėvij toks Petka. Atvažiuoja jis ir klausia: „Medzikauske, kur tavo vaikai?“ Tėvas jam ir saka: „Jauniausias armijoj.“ Tas klausia: „Armijoj? Kariuomenėj? Parodyk dokumentus.“ Tėvas parodi. Tada ir nevežė Sibiran. Reiškia, aš išgelbėjau šeimynu nuog Sibira.

     Petka, kap rūsas, tai geras buva. Žinoja, ką veš, perspėdava, gałėjai pasislėpt’. Kaimynus norėja išvežt’. Kai tik rūsai kieman atvažiava, tai sūnus Andrius bėgt’, tie šaudyt’, tai jam koju peršovi, ale jis vis tiek pabėga. Paskui, vėliau jį paėmi, savaiti pralaiki, ale jau palaida. Visu gyvenimu kojų tempi.
     Kariuomenėn manį paėmi per prievartu. Dyrbau lentpjūvėj. Po kara, suirutė, kaimynas dyrba ir aš pasiprašiau. Priėmi. Padyrbau tris savaites. Vienu dienu žiūrim – atvažiuoja rusai karininkai. Atėja ir klausia: „Jaunas vyras, ar čia dirbi?“ Sakau: „Dirbu.“ Tai net namo neišlaida, nei namiškiam pasakyt’, nei apsirengt’ nedavi, išsivedi su darba rūbais ir nuveži Trakuosna, net neklausi. Trakuose patikrina daktarai, nustati, kad tinkamas. Mama, per žmones sužinojus, dar spėja atvažiuot’. Kų gi, uždėja man an krūtinės sava škaplerius ir išvažiava verkdama. Dar ėja frontas. Meldžiausi kasdien. Kai nuvežė pirtin, tai rusų leitenantas, pamatis mano škaplerius, liepi nusiimt’. Aš jų nenusiėmiau, tai jis priėja ir nutrauki tuos škaplerius man nuog kakla ir meti žemėn. Senas žilas majoras, pamatis, ką jis padari, liepi jam pakelt’ ir atiduot’ juos man. Saka: „Gyvuly tu, ką darai! Jei jis tiki, tegul sau tiki, tai ne tavo reikalas.“ Taigi, atsiėmiau sava škaplerius, susirišau ir išnešiojau an kakla visu tarnybu. Gal jiej manį ir nuo fronta apsaugoja, ką gali žinot’. Daug iš mūsų atsarginio bataliono išsiųsdava frontan, a man vis nekliūdava. Dar ėja mūšiai su vokiečiais, daug iš mūsų ėmi papyldymui, bet manį Dievas išsaugoja, net leitenantas man saki: „Tava laimi.“ Amurske buvau. Tį labai šalta.
     Ilgai buvau neženotas. Jau senbernis, jau 43 metų. Mama numiri. Atvažiava dėdi, klausia: „Tai kų, vaikeli, vargsti vienas?“ Sakau: „Vargstu.“ Tai jis man ir saka: „Važiuojam, nuvešiu in geru mergaiti, tvarkingu, darbščiu, ar nori?“ Pagalvojau ir sakau jam: „Nu, gal jau ir laikas.“ Tai jis nusiveži mani pas savi. Atvažiuoja pusbrolis, saka, mana kaimynka labai tikus merga, tvarkynga, važiuojam. Pakinki arkli ir nuvažiavam. Paskui jos tėvai pas manį atvažiava, apžiūrėja ūki. Namas didelis, ūkis neaplaistas, tai liepi atvažiuot’ ir padarim metrikaciju. Paskui Žiežmariuose ir šliūbu paėmim. Tep ir apsiženijau.
     Gilučiai. – Bronius Medzikauskas, g. 1916 m.
 
     Čigonų sušaudymas
     403. Mūsų krašte buva viska, niekas ir striokų nebijoja, ba buva ir strošnesnių dalykų.
Tį Gackuose nuog Saliamona lika tušti namai, tai atsikrausti gyvent’ čigonai. Dideli šeimyna – dvi dukterys, trys sūnai ir tėvai. Jiej kaimynam nieka nedari, du vyresni sūnūs ir duktė ateidinieja an šokių Gackuose. Paskui jiej kur tai išieja, nigdi jų nebuva matyt’. Ale vienudien atieja toj vyresnė duktė ir praša pas mamu, kad laist’ juos permiegot’. Skaita, aš namie bijau miegot’. Mama saka: „Ateik, atsinešk usiklot ir miegok.“ Kad vakare ateina visa jų šeimyna. Mūs mama pečių kūrina, verda vakarieni. Pirkia mūs buva dūmini, dideli. Toj cigonka praša, kad ir jai laist’ isivirt’, saka, pavalgysim ir aisim namo.
     Gerai, isiviri ir jiej, da atieja diedi, tievelia brolis, tai visi pavalgi. Po vakarienis diedi išieja namo, kad ir apsupa visu namu. Intieja ginkluoti pirkion ir klausia mamu: „Ar laisi juos šaudyt? Susirink sava vaikus, tau nieka nebus, ba jei jiej išbiegios, bus ir jum.“ Mama persiganda, saka: „Jūs valia, aš gi nieka negaliu padaryt’“. Brolis mana atłieki, jiem rankas bučiuoja, praša: „Nešaudykit.“ Ale kur tau – visus juos kampe pirkios ir pakloja. Tievus ir mergu, ir vaikuti, visus. Ir palika. Saka: „Iškask darže duobi ir užkask juos, jiej to užsitarnava.“
     Kap jiej išieja, mama visus an rogutių ir sutįsi tan jų naman. Saka, buva atłiekį ir vyriausi jų vaikai, ale jiej parieki, parieki, paraudoja ir vėl kur tai išłieki, nekavoja tievų, palika tį. Kaima žmonys susirinka ir pakavoja an Mackonių kapinių.
     Mūs pirkioj mama kiek šlavi aslu, kiek pyłi pelanų, vis kraujai sunkėsi. Paskui mes pasistatim pirkių Pakalnės kaime, iš tį išėjam.
     Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Pakalnės