MITOLOGINĖS SAKMĖS
     IR PASAKOJIMAI
 
     Vaivorykštė
     404. Vaivorykštė kaip upe nueina, tai siurbia vandenį, gali žmogų įsiurbt, ji turi žiotis. Žmonės sakė, matė, kaip upėj atsidaro žiotys ir siurbia vandenį.
     Giedraitiškės. Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.. kilusi iš Aukštaitijos
 
     Žvaigždės
     405. Mama man rodė ir žvaigždes, sakė jų vardus: Grigo ratai, Šienpjoviai, Šiaurinė, Aušrinė.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
 
     Audra
     406. Seniau, kaip kyla didelė audra, viesulas su griausmu, tai žmonės sakydavo, kad turtuolis pasikorė, jo dūšią velniai pragaran neša.
Sakydava: „Kiba kas pasikorė?“
     Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
 
     Senelis Dievas
     407. Kartą sėjo žmogus rugius. Žiūri, eina per lauką seneliukas, lyg ubagas būtų. Priėjo ir sako: „Labai gerai išdirbta žemė, turėtų geri rugiai išaugti.“ Žmogus kad supyko: „Aš ir be tavį žinau.“
     Rugiai išaugo tik ten, kur senuko pereita, pėdos įmintos. Visa kita sunyko.
     Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.
 
     Perkūnas degina namus
     408. Kartą susibarė anyta su marčia. Buvo karšta diena, langai atidaryti. Marti įpykus išmėtė senosios paduškas per langą, šaukdama: „Eik iš namų, kol lietaus nėra! Eik iš namų, kol lietaus nėra!“
     Anyta tempia per trobą savo skrynią, viskas aplink bilda. Staiga, kad trenks perkūnas, tiesiai į trobą. Tai toks gaisras buvo, kad trys namai sudegė.
     Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
 
     409. Mano vyras našlys buvo. Su kaimynu Mikaliūkščiu arklius ganė palei ežerą, an pievos. Prie upelio tę buvo visi mūsų budinkai. Tai kap užejo koks vėjas, štormas, baltas stulpas kap ejo, tai išsigando visi, net arkliai išbėgiojo. Potam, trečion dienon, perkūnas trenkė, visus namus sudegino.
     Sako, prieš smertį jo boba keikė, kad negyvensi su kita šiuose namuose, aš tau nieko nepaliksiu, kad ženysies. Tai gal ir sudegino, ką žinai. Daug vargo buvo, kol pasistatėm kitus. Ir klojime gyvent teko, ir an kampo.
     Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
 
     Aitvaras
     410. Senobiniai žmonės buva gobšūs, turėja aitvaru. Vienas gaspadorius vakare iškepa kiaušinienės ir neša kluonan. Tarnas dapilnina, kur jis aina, ir mata, kad atskrenda du aitvarai lyg raudoni žalčiai, kap ugnis, kap žarija ir ėda kiaušinieni.
     Tas tarnas, saka, kitu vakaru, kap gaspadorius atnešė kiaušinieni, jų suvalgė ir pylnu puodu pridėja. Pilnina, kas bus. Atłėkė tiej aitvarai jau valgyt’. Vienas saka: „Košė.“ Kitas: „Šūdė.“ Vienas: „Košė.“ Kitas: „Šūdė.“ Ginčijosi, ginčijosi, iš piktumo łėkdami uždegė kluonu ir pabėga. Sudegė kluonas.
     Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     411. Apie Sabonius ejo visokių baikų. Mano tėvas, prisikasis smalėkų, pas juos degino anglis kalvei. Tai jis ir sakė, kad Sabonio diedukas (nežinau, ar tep gali būti) šėrė aitvarą.
Sako, prikepė didelį bliūdą kiaušinienės ir šaukia: „Čertok, čertok.“ Sako, kai suėda tą kiaušinienę, tai paskui išvemia auksinius pinigus. Argi būtų jiej toki bagoti, auksuose visi? Tam aitvarui buvo pastatytas kambariukas, tę jį ir maitino.
     Mano tėvui, kap kalviui, tas diedukas buvo davęs 10 tų auksinių pinigiukų. Paskui broliai po pečium pabarstė tuos pinigus, tėvas labai barėsi.
     Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė – Markevičienė, g. 1925 m.
 
     Velnias
     412. Tėvelis Gabriliavos fermose dirbo vedėju. Buvo vasara, reikėjo vežti šieną. Tai visą dieną dirbus, vežė jau vakare. Čia dar perkūnija užgriaudė, tėvas skuba, krauna šieną nieko jau talkon nekviesdamas, lietus čia pat. Skuba, krauna, pats pamindo ir susikeikė: „Nors velnias padėtų.“ Žiūri, eina koks ponaitis iš raisto. Priėjo ir sako: „Tai vienas veži? Gal padėti?“ Pasimetė tėvelis – žmogus svetimas, nepažįstamas, nepatogu. Tas tik strykt mikliai ir jau ant vežimo. Kad ims krauti, kad ims krauti, net dulka, tėvelis vos spėja didžiausius plakus padavinėti. Sudėjo dvi kupetas, jis ir šaukia: „Duok dar.“ Trečią, didžiausią, sukrovė, sumynė, kartį užrišo. Tėvelis jo klausia: „O iš kur tu eini?“ Tas nesako, numykė kažką: „A, iš ten…“ Dabar tėvelis kviečia jį važiuoti pavalgyti vakarienę, jis atsisako ir kad šoks nuo vežimo, taip toli, kad net kojos į viršų kilsterėjo. Tai pamatė tėvelis, kad jis su kanopom ir suprato, ką jis čia prisišaukė.
     O velnias mikliai nėrė į krūmus ir dingo. Parvažiavęs namo iš vežimo šieną vos beišpešė – taip stipriai buvo sumintas.
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     413.  Velnią gali prisišaukt švilpdamas. Užtat kambary negalima švilpaut. Kojų supt po stalu negalima, sako, velniuką supi. Velniai vaikščiojo po šokius. Jei labai nežiūrėsi, gali ir nepažint, gražiai pasipuošę buvo – išsipustę. Reikia nosin žiūrėt (tik vieną šnervę turi). Ilgai jie nešoka. Po dvyliktai išeina, dingsta.
     Žmogų, sako, galima prakeikt, buvo kalbų.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
 
     414. Iš po akmenų išlįsdavo velniukai. Sako, gaudė vaikus.
     Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Peliūnų.
 
     415. Kaimynas man bajino, kaip su velniais buvo susitikęs. Sako, ėjo jis namo per raistą ir susitika kokį ponaitį. Tas veda jį, veda ir atvedė kur tai. O tenai puota didžiausia, vyrų aplink stalų prisėdę, visi nematyti, pypkes rūko. Jis ir sako, gal manę čia velnias vedžioja, ir persižegnoja. Žiūri – aplink jį tik kelmai didžiausi, pagalys prieš akis atkištas, čiut nenusidūriau.
     Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių.
 
     416. Po darbo išgėręs su vyrais ėjau namo. Kad būt arčiau, pasukau tiesiai pro Orio ežerą. Einant pro ežerą, taip apsunkau, kad kojų nepavelku. Galvoju – čia dabar, namo nepareisiu. An kranto pirtis stovėjo. Užeisiu, galvoju, pailsėsiu. Užėjau. Atsisėdau karališkai ant suolų, kur žmonės periasi, šilta, snausti pradėjau. Tik žiūriu – iš kampo išlenda du velniukai, jaunukai, gražūs, su mažais ragiukais, ima mane jie po parankėm, o su stimburiais vis man per užpakalį, per užpakalį. Ir vedasi.
     Kur dėsiesi, einu einu ir nieko nejaučiu, o jie vis ragina – pirmyn, pirmyn. Buvo ruduo ir pajutau, kad bangos pliuškena. Tai lyg atsitokėjau, žiūriu, jau virš kelių vandeny bestoviu. Jau aš vandenin investas, dar keli žingsniai – ir viskas, Braziuko nėr. Išsigandau labai.
     Girnakaliai. – Antanas Brazys, g. 1923 m.
 
     417. Kitukart vėl miegu toj pačioj lovuj, žiūriu – an lovus kraštu sėdi velnias. Matau – juodas juodas, kasmuotas, išsižiojis, liežuvis raudonas, ilgas, dantys balti balti. Aš in jį, jis in manį, tai kap užrėkiau iš visu vieku: „Velnias!“ Net viskas suskambėju. Žiūriu – nieku nėr. Dingu.
     Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
 
     418. Ejo kartą vienas bernas namo, buvo tamsu, paklydo, žiūri – atsidūrė ties Obenių kapinėm. Jau apsidžiaugė kelią suradęs, tik an prieš jam – velnias. Išdžiūvęs toks. Ir nepraleidžia. Bernas ir šiaip, ir taip bando pereit, o velnias vis an prieš. Pradėjo abu imtis. Ką tę imtis – bernas drūtas buvo, tai surišo velnią ir paliko. Parėjęs namo sako: „Velnią surišau.“ Ale kas tę eis naktį žiūrėt.
     Ryte nueina – krūmas surištas, sumazgytas. Tai tau ir velnias…
     Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.
 
     419. Seniau arklius ganė naktigoniai. Sujojo kartą miškan, supančiojo arklius, kad jie toli nenueitų ir girdėtųsi metalinių pančių skambėjimas, kad naktigoniai galėtų kiek pasnausti, susikūrė laužą pasiklojo jermėkus, visi sugula ir šnekasi. Žiūri – ateina žmogus, pasilabina, pritupia prie laužo. Vienas naktigonis žiūri, kad jo nosyje tik viena skylutė, tai niūktelėjo draugui ir tyliai jam sako: „Žiūrėk, čia gi velnias.“ O tas ir išgirdo. Sako: „Ai, tu daug matai, o tavo arklį velnias nunešė ir paskandino.“ Ir dingo.
     Vyrai nusigando, net arklio nėjo ieškot, laukia ryto. Kai jau prašvito, žiūri – tikrai nėra to žmogaus arklio. Eina ieškot ir randa arklį juodame liūne, jau tik galva išlindusi, o prieiti neįmanoma. Taip ir paskendo tas arklys.
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     420. Kaimynas nusivedė į turgų karvę, pardavė, pasiėmė pinigus ir eina namo. Einant pro Lemeno ežerą ateina jam an prieš koks tai ponaitis ir klausia: „Ar gera buvo karvė?“ Žmogus ir sako jam: „Karvė tai labai gera, ale jau pardaviau.“ Tas neatstoja: „Aš ją atpirksiu, daugiau sumokėsiu.“ Ir siūlo užsirūkyt, sako, sėskim pasitarsim.
     Tai susėdo abu ir užsirūkė to ponaičio cigaretę. Pabunda – vakaras, sėdi vienas an Lemeno ežero kranto, nei karvės, nei pinigų. Tai parūkė!
     Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.
 
     421. Mana diedukas su tėvu važinėja in Semeliškes, medienų vežė an pora arklių su rogėm, tai pasakoja, kad Semeliškių miškan invažiavus arkliai tik stabt ir sustoja. Sustoja, sustoja, kame reikalas? Diedukas an tėva būrba: „Kur čia invažiavai, an kelma užsirovei.“
Buva jau vakaras, tympt tympt, arkliai netraukia. Išlipa vienas, kitas, šiaudų iš vežima išsitraukė, uždegė, apeja aplink – niekas niekur neužkliuvį. Tai diedukas ir sakys: „Kiba velnias arklius užlaikė.“ An to žodžio arkliai ir nuvėja. Net spjaudėm. Pasiroda, kokia tai galybė, arkliai gi čia, ne žmogus.
     Abromiškės. – Antanas Vėželis, g. 1947 m.
 
     422. Susivėlino žmogus grįžti namo, važiuoja jau naktį. Jį susistabdė koks tai žmogus, tamsoj gerai nesimatė, ir pasiprašė pavežamas. „Gerai, jei tau pakeliui, – sako, – sėskis, parvešiu.“ Insėdo tas galan vežimo ir nieko nešneka, tai žmogus jo ir nešnekina.
     Važiuoja važiuoja taip abudu tylėdami, ale kas čia daros, kad arklys jau visai vežimo nepatraukia, ratai tik girgžda. Atsisuka atgal – ogi vežime riogso didžiausias akmuo. Ir išrist jo nepajėgs, ir baisu. Šiaip taip privažiavo iki namų, tai visa šeimyna tą akmenį pakalnėn vos nurito.
     Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Peliūnų.
 
     423. Žmogus važiava palei kapines, atsisuka – ogi vežime koks tai kelmas inristas, nežinia, kap jis atsirada. Sustoja, išmetė kelmų, važiuoja toliau – nieka.
     Tai grįžis saka: velnias buva kelmų inritis. Kažin…
     Žebertonys. – Elena Jankūnaitė-Zinkevičienė, g. 1922 m.
 
     424. Pasakojo, kad kaimynas buvo Vievyje, išgėrė ir važiavo namo per mišką. Tai ant kelio pamatė stovintį žmogų, kuris prašė pavežėti. Kaimynas sustojo, paėmė tą žmogų, jis įsėdo į vežimo galą ir nieko daugiau nešneka.
     Važiavo, važiavo tylomis. Parvažiavęs prie kaimo, atsisuka – gi vežime didelis kelmas riogso.
     Elektrėnai. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m., kilusi iš Aleksandriškių.
 
     425. Prie Semeliškių ir kaimynui buva. Važiuoja, vadinas, irgi žiemos laike, žiūri – an kelia sūris guli pamestas. Sustoja žmogelis, pasikasė galvų – kas čia gałėja jį pamest’. Insidėja vežiman ir važiuoja, saka, bus šeimynai, pavaišysiu. Parvažiuoja, ateina pirkion ir saka pačiai: „Aik, bobut, atsineši sūrį iš vežima.“ Ta išeina, žiūri vežiman – nėra jokia sūria, tik kelmas didžiausias kėpsa.
     Ateina ji pirkion, spjaudosi. „Kų čia, – saka, – sudurai ar kų? Gal girtas, kap tu jį inkėlei tų kelmų?“ Senis išeina – nei to sūria, nei to kelma, tuščias vežimas…
     Abromiškės. – Antanas Vėželis, g. 1947 m.
 
     426. Vieną naktį eina toks muzikantas namo, žiūri – jam an prieš koki tai bernai. Ir kviečia jį, sako – užeik, pagrosi, išgersim. Jis ir sutiko. Sako, tikrai taip buvo, nemeluoju. Sako, intėjau pirkion, tę daug jaunimo. Jis grojo, grojo, prie jo pinigus visi dėjo, visi šoko, šoko. Paskui lyg koks miegas suėmė, lyg ką.
     Atsibunda ryte, kad guli an kupsto vidurij klampiausio raisto, smuikelis palei šoną, o aplinkui arklio mėšlo rutuliai ratu sudėti. O aplink tokia tankumynė, kad tę ir dieną neinteisi. Ir kas tę jį invedė?
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
 
     427. Mana dieduka laikais vyrai labai dažnai aidava žvejot’. Ažerai buva pilni žuvies, ir sau žuvies reikėja, ir parduodava. Tai po žvejybos visada rinkdavosi toj karčmoj. Tiej seni žmonės buva stiprūs ir, saka, šnapsa gorčiu išgėrį gałėja dar alaus bačkuti išgert’, ir pasėdėt’ buva mėgėjai. Jau kap išeis karčmon, tai dvylika valandų prasėdi.
     Mana diedukui po tokių pasisėdėjimų ainant namo per tų senu alksnynu ir pasivaidena. Saka, ainu namo, šilta, žiponu atsisegis, ainu takeliu per alksnynu, takelis tį siauras tarp krūmų, žiūriu – sėdi koks tai ponaitis, gražiai juodai apsirengis, ir rūkia. A diedukas irgi rūki liūlkų. Kaime nebuva mados praeit’ pro žmogu tylom, tai saka: „Oi, labas vakaras, ir aš parūkysiu.“ Jis man, saka, alksneli palanki, aš an to alksnelia atsisėdau, rūkom, šnekamės. Klausia, iš kur ainu, aš jam atsakau. Man an minties jo pypki – tokia graži, kap auksini, o mana gi paprasta, medini. Kad jis ir sakys: „Davai, keičiam pypkes.“ Apsidžiaugiau, sakau: „Davai.“ Jis man sava, aš jam – sava. Ir išsiskyrėm.
     Ryte pabudis noriu rūkyt’, verčiu visas žipona ir kelnių kišenes – nėra pypkės, tik kokia tai teliuka ar ožiuka kanopėłi išdžiūvus mana kišenėj. Ir kas čia man indėja toki daiktu? Paskui diedukas aina alksnynan, randa tų vietu, kur abudu su ponaičiu sėdėja, randa tų palanktu alksniuku, žiūri – šalia jo ir pypki guli. Jo, paprasta, medini pypki. Tai buva džiaugsma diedukui, kad ponaitis pypki jam palika.
     Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštos.
 
     428. Aigulys aja iš Semeliškių Žuvyčiuosna, saka, pavarga, atsigułi an žołės. Kad atlakia toks tai ponaitis ir jį kelia, saka: „Negułėk čia, kelkis.“ Tas dar neskuba, galvoja, gal susapnava. Žiūri – ir vėl atlakia, ir vėl jį piktai vara. Saka: „Jei čia gułėsi, pamatysi, kas tau bus.“ Ir nuvėja miškais kap koks vėjas.
     Aigulys atsikėłi, persižegnoja ir visas išsigandis pareja namo. Saka: „Velniu matiau.“
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     429. Seniau, kai mes eidavom į vakarėlius, mama sakydavo: „Persižegnok, kad piktoji dvasia nepristot.“ Sako, pasidaro ji tavo berno, kurį tu myli, pavidalu ir jis pernakt tave kamuoja kaip tas bernas. Paskui prieš dieną jis pranyksta, ir tu sėdi viena, ir nežinai, kas atsitiko. Taip dar mamos mama sakė, kad piktoji dvasia gali apsėsti merginą.
     Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.
 
     Paslėpti pinigai
     430. Vienam žmogeliui buvo patikėta paslaptis – kur užkasta bačka su auksu. Naktim pradėjo jam vaidentis. Ateina velnias ir prašo, kad jam atiduotų bačką, kur auksas supiltas. Žmogus negali velniui svetimos bačkos duoti, eina pas savininką. Sužinojęs, kad velnias ateina bačkos prašyti, savininkas ateina pas tą žmogų ir lieka nakvoti. Pasitaria tos bačkos neiškasinėti, tegu velnias pats pasiima, jeigu jam reikia. Sėdi abu ir laukia. Neilgai trukus ir velnias beldžia: „Duokit bačką.“ – „Pats ir pasiimk, jei tau jos reikia, tik pinigus mums atnešk“, – juokauja vyrai.
     Po kurio laiko subilda durys, pačios atsidaro, velnias meta du maišus auksinių ir pats su bačka dingsta.
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     431. Vienas žmogus užkeikė savo pinigus, nunešė juos miškan, užkasė ir viršun užkrovė savo išmatom.* Miškas yra miškas. Už medžio tupėjo kitas žmogus, viską matė ir paėmė tas išmatas, parnešė namo, pečiuj gražiai išdžiovino, smarkiai sumalęs išgėrė.
Tada išsikasė pinigus ir juos sėkmingai išleido. Nieko jam nenutiko, gyveno laimingas.
     Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
     *Matyt, šis veiksmas buvo atliekamas sakant tam tikrą užkeikimą.
 
     432. Labai anksti ryte dėdė važiavo pas seserį Užuguostin, tai pakelėj iš po akmenio iššoko rudas teliukas ir bliaudamas nubėgo. Žmonės sako, kad reikėjo gaudyti, nes anksčiau pinigus laikydavo jautuko odoj – bus buvę pinigai, užkasti po akmeniu.
     Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
 
     Gegutė
     433. Kai gegutė kukavo, žmonės būrė – jei an juodo, dar nesužaliavusio miško užkukuoja ar užgriaudi pirmasis perkūnas, bus blogi metai, nederlingi, sunkūs. Jeigu gegutė atskris prie namų ir užkukuos – negerai. Liudo, mano vyro motina, dar sveika buvo ir vaikščiojo. Vienais metais atskrido gegutė ir užkukavo, tai motina sunkiai apsirgo ir 10 metų sunkiai sirgo – jai vargelį iškukavo.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     Pelėda
     434. Pelėda – ji ūbauna visokiais balsais. Jei laukiesi vaikelio, ji pirmoji praneša, verkia kaip vaikas vakarais. Jei prieš mirtį, tai ji kitaip ūbauja, lyg rauda.
Pelėdos gyveno kluone, drevėj prie namų.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     Kregždė
     435. Kregždžių lizdų nedraskė, sakė, būsi kregždžiuotas. An nosies. Vaikai to nenorėjo.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
 
     Paukščiai
     436. Jei paukštelis atsitrenks langan, žinok, kokių nor naujienu išgirsi.
     Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
 
     Voras
     437. Vorų nemušė, sakė, laimę neša.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
 
     Žalčiai
     438. Gervaraisčia durpyne tį raistas plaukioja, pliurzė juoda. Vandeniu aina žalčiai. Ekskavatornykas Aptukas saka: „Atsikeliu ryte, lovoj vaikai miega. Žiūriu, koks čia raistas yra. Žaltys, didelis žaltys, vaikam gale kojų susisukis ir miega. Kap pakrutinau patalus, tai tik šmukšt po lova ir po grindim.“
     Vasaru, kap šilta, kibirai nuo piena lauke an tvoros džiūsta, tai šliaužia in tuos kibirus. Ale inpili pieno, išgeria ir iššliaužia. Mušt’ jų negalima.
     Važiavau in karvi, palei raistu buva pririšta, tį usnės sulig galvai. Važiuoju per bruzgynus, kad žaltys iš po ratų tik šmukšt, ale nesutryniau.
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     Vilkai
     439. Senutė Stirnienė aja Batrakų keliu, žiūri – prieš vilkų ruja. Moteriškei striokas. Tai ji atsitūpė an žemės, kailinius an galvos užsidėja. Mana, kas bus – tas, vis tiek jau nepabėgs. Jei draskis, tai ar atsitūpusiu, ar bėgančiu. Buva girdėjus, kad, saka, kų vilkienė daris, tų ir kiti…
     Vilkienė atėja, koju pakėłė, nusišlapina. Visi iš paskui, visa ruja, aja iš aiłės ir šlapina, koki gal dešimt, paskui visi nuvėja miškan. Parėja apšalus, ale kas tau – džiaugės gyva likus, ne do to.
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     440. Anksčiau buva vilkų, viduržiemij kasdavosi po tvarta pamatais. Anksčiau betona nebuva, pamatai akmeniniai, apipilti žemėm, tai pasikasinėja, kur avys, paršai. Medžiotojų nebuva, žmogus naktį per miškų aidamas turėja turėt’ kokį peilį ar kų, ba gałėja ir žmogų užpūlt’.
     Naktigoniai guli, girdi, lyg kur loja, lyg kvatoja. Paskui vėl tyku, paskui jau arčiau lyg cha cha cha, lyg kas, ir jau visai netoli. Jei pasiėmė šiaudų kūlį, uždegė, kad va, saka, už kokių trijų metrų priekines kojas pakėłis, krūtinį išvertis arklinis vilkas. Stovi ir žiūri. Čia gi ugnis dega, tai pastovėja, pastovėja, apsisuka ir nuvėja, nekibina arklių, ugnies vis tiek pabijoja.
     Senukas gyvena, tai jis lupdava skūras. Jei koks gyvulys nudvesia, tai veža jam, kad nuluptui. Jis tį atokiau nuog kaima gyvena, tai dvėselienų sumeta tį duobėsna. Naktį kad prilakia vilkų, tai tį tik blykčioja akys kap su prožektoriais, momentaliai sudraska, tik kauleliai lieka.
     Abromiškės. – Antanas Vėželis, g. 1947 m.
 
     441. Dėdė gyveno už Semeliškių. Važiavom, o kumelė turėjo kumeliuką ir jis visur lakstė kartu su kumele. Tai turėjom strioko. Žiūrim, iš miško iššoka vilkas ir eina šalia vežimo. Apmirėm vežime, o kumeliukas iš kitos pusės lenda po kumelės priekinėm kojom, prisiglaudis prie jos. Ir važiuojam tep. Nei vilkas nesitraukia, nei kumeliukas neišlenda iš po kumelės. Paskui lyg atsitokėjom, pradėjom su botagu daužyt per vežimo šonus, barškint, rėkt. Gerai, kad ir laukymė pasirodė. Kai miškas baigėsi, vilkas vėl inlindo krūmuosna, o kumeliukas, nabagas, vis po kumele, tiesiai po kumele. Tep ir išvažiavom iš to miško.
     Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių
 
     Panelė Švenčiausia
     442. Pradžioj, kai buvau dar jaunas, buva Lietuva, paskui atėja rūsai. Pabuva metus, atėja vokiečiai ir juos išvari. Paskui vokiečiai paimi manį kariuomenin, pusantrų metų jiem tarnavau. Kap jau manį palaida, parėjau namo, tadu paimi rūsas ir jam tarnavau pusantrų metų, abiem po pusantrų metų atitarnavau.
     Pas kų geriau tarnaut’? Žinoma, pas vokiečius. Ir rengi, ir maitina geriau. Pas vokiečius išmokau valgyt’ daug saldumynų, davinėja ne tik marmelada, ale ir sausainių, šokolada, saldainių. Maistas buva geras. Pas rūsus – šlapia duona, sriuba, vienas vanduo, visi buva nusilpį. Karininkai saka: „Užimkit Vokietiju, tai tį sklepuose viska rasit.“ Va kap.
     Aš Dievui tikiu. Buva įdomus dalykas.
     Vokiečiai kap paimi, tai nuveži Vylniun, iš Vylnia traukinin ir Latvijon. Iš Latvijos Estijon tai jau pėsti žygiavom, Narvon, prie jūros. Pabuvom tris mėnesius ir vėl pėsti išžygiavom. Po Leningradui, prie Kronštata buvom. O tį pilia rūsai. Dvi savaites buvom, paskui atsitraukim kokiuosna Velikije Luki raistuosna. Tarnavau transporte, turėjom arklius, mulus, viskų frontui vežim, kas buva reikalynga: ir maistu, ir amunicijas. Gyvenam palapinėse. Mes tį buvam keturi lietuviai, gyvenam kartu vienoj palapinėj, o vokiečiai atskirai. Ryte kap atsikeliam, tai iš po patiestų patalų iškratam gyvates, ba jų tį buva pilni raistai. Turėjau kompasu, sugalvojau bėgt’. Tik švintant pabudau, ainu tykiai, dairaus, žiūriu – an žemės guli koks tai juodas, blizgantis, piršta ilguma daiktas, kap dėžełė kokia. Paėmiau, atidariau, o tį Panelės Švenčiausios abrozdėlis. Tai vėl jį ton dėžełėn indėjau, paėmiau ir nebėgau. Nešiojau jų visur su savim, ir ji manį gelbėja, niekur nei mina, nei kulka manį nesužeidi. Kartų vediau arkli, sviedinys po gelžkeliu sproga, manį koks tai ūkas nutrenki. Žiūriu – arklys guli, o aš gyvas, net nesužeistas. Nuveini in frontu, nuveži, ko reikia, aplink viskas sproginėja. Vienukart pririšau arkli ir nuvėjau šonan. Atvedi arkli lenkas, tai kap sproga šalia tų arklių sviedinys, lenku vokiečiai tokioj niekočioj apkasan atvilka visu kruvinu, jis tik ranka mum pamosikava ir nieka daugiau apie jį nežinau. Niekas tį fronte mum nieka neaiškina, nebuva kada. Tį prabuvau tris mėnesius, paskui palaida, išdavi dokumentus ir palaida namo.
     Jau karas ėja per Lietuvu, tik grįžau, už savaitis ir rūsai atėja. Neužilga gavau šaukimu. Išėjau pas rūsu. Tį tris mėnesius mokina šaudyt’, kariaut’, mumį ruoši frontui. Jau apginklava, aprengi kažin kur palei Biežancu ar Klyncu ir stovėjam kap atsarginiai. Tuom laiku ir karas pasibaigi, padėjam ginklus, palaida namo. Aš visur nešiojaus tų Panełi Švenčiausiu, ji manį saugoja.
     Po kara grįžis namo apsiženijau, vaikus išauginau, tai kap vyriausiu sūnu šauki kariuomenin, jam daviau tų Panełi Švenčiausiu ir jį jinai išsaugoja. Jis tarnava palei Leningradu prie raketų. Saka, veži vienu raketu, labai didełi, apie trisdešimt tonų, tai išardi an trijų dalių. Mana sūnus dalyvava jų pervežant ir, saka, kap tik užkabina su kranu, kap kėłi, tai lynas neišlaiki ir trūka, o toj raketos dalis ir krita žemin. Ji svėri apie 10 tonų, tai karininkai paskui saki, didełė laimė, kad nesproga. Jei būt sprogus, aplink nieka būt nelikį, tik dešimt metrų duobė. Tai jis man tep bajina grįžis ir grąžina man Panełi Švenčiausiu su visa dėžela.
     Jaunesni paimi Vylniun, surinka juos iš visos Lietuvos ir jau ruoši išvežt’ Afganistanan. Ir vėl laimi – jį atskyri, pasodina lėktuvan ir nuveži Rygon. Iš Rygos – tiesiai Vokietijon. Jis išvengi Afganistana, ale įdomus dalykas – tį jau Vokietijoj rūsai iškrati visku ir rada tų dėžuti. Žinoma, paėmi. Kur padėja, niekas nežina, tikriausiai išmeti kur. Tep Panełė Švenčiausia grįža atgal Vokietijos žemėj, iš kur buva išvežta kokio nor kareivėlia ir jo pamesta Rusijos raistuose.
     Jagėlonys. – Juozas Jarmokas, g. 1921 m.
 
     Rožinis
     443. Mana pirmos komunijos ražončius gułėjo stalčiuj. Paėmiau vienukart potieriaut’, žiūriu – atsikabinis. Sukabinu, kitukart vėl atsikabinis. Buva rudas, pasenis. Vienudien paimu – švarus, šviesus, lyg išplautas. Klausiu duktės, toj ir saka: „Taigi brūžini, brūžini kasdien rankose, gal nusitrynė.“ Kap tį nusitrynė, kad buva visas parudis, o dabar visi dratukai kap nauji šviečia. Nežinia.
     Abromiškės. – Zofija Malašauskaitė-Sabonienė, g. 1935 m.
 
     Paveikslai atsinaujina
     444. Prieš Velykas, anksti ryte, jau švita, norėjau keltis. Žiūriu, kas čia yra, kad mana šventas paveikslas lyg pełėsiu apitraukis visas, nieka nematyt’, tik lyg juda visas. Paskui man akyse nuo apačios tik šviesiau, šviesiau, jau ir kojos matyt’, ir jau prakartėłė matyt’, aukštyn, aukštyn ir nušvita visas kap naujas.
     Abromiškės. – Zofija Malašauskaitė-Sabonienė, g. 1935 m.
 
     445. Vyro tėvas buvo labai pamaldus. Seniau sakydavo, kad paveikslai atsinaujina. Jis klausė, klausė ir sako: „Maliania, spjauk tu į akis, Dievas tau eis paveikslų šluostyt…“
     Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
 
     Vaidenasi
     446. Kai atvažiava Kietaviškėsna vargoninykas Štukėnas, buva dar jaunas, neženotas, gyvena Laimučių name an būta. Saka, jam vaidenosi. Vakare atsigula, šalta, tai jis užsikloja kailiniais. Dar nemiega, girdi, kap kas ateina ir nutraukia kailinius nuog jo. Jis vėl užsikloja, užsitraukia kailinius net an galvos, vėl kas jam tuos kailinius ima ir nutraukia. Pats bajina.
     Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m., kilusi iš Mijaugonių.
 
     447. Ale seniau ir gąsdindava. Buva toks Akulevičius, tai vis mumį gąsdina. Saka, aisit nakčia, tai nabašnikas Šumskas su dideliais vailokais šlept, šlept ir perims.
     Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
 
     448. Išvažiavo mama, vieni bijom, šnekam apie vaiduoklius. Priemenėj tamsu, troboj lempa dega. Atsidarau duris – stovi baltas stulpas. Bijau, neinam laukan. Mama grįžo, sako, nesigąsdinkit, čia niekada nesirodė, atidarė duris – nėra jokio stulpo.
     Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
 
     449. Ainam an šokių. Šokiai buva toj sodyboj, kur dabar mašinų stovėjima aikštełi. An kalniuka stovėja jų svirnas. Žiūrim – palei svirnu koks tai baltas stulpas, lyg su marška kokia aina, aina ir dingsta.
     Ajau su bernu, tai nelabai išsigandom, pasijuokėm, kad rodosi. Atėjom trobon, tį visi šoka, tai niekam ir nesakėm.
     Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
 
     450. Tokia merga ėjo iš šokių namo, o kelias ėjo per kapines. Girdi – kas tai šniokščia iš paskui, atsisuka – koks baltas stulpas. Labai išsigando ir bėgt tiesiai per pievą link namų, nei kelio nežiūrėjo. Sako, nendrės tik šnara, tai bėgte parlėkė neatsisukdama.
     Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     451. Mano duktė kap apsivedė, tai visus metus pas mumį gyveno. Tam kambarij stovėjo sopkė, tai tę ir miegojo. Vienąnakt pabudus žiūri – kambary stovi juodas stulpas iki lubų. Ji labai išsigando, bijojo ir vyro žadinti, tik perlipo kiton pusėn, prie sienos ir niekaip užmigt negali iki ryto. Tai daugiau jau tę ir nėjo miegot.
     Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     452. Čia prie kelio, palei akmenis, kai tik naktį eini, tai koks tai juodas, aukštas žmogus atsiranda ir eina pirma iki vieškelio palei dvarą, paskui dingsta.
     Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     453. Buvo liepos mėnuo. Palijo. Išėjau kieman, girdžiu anūkė šaukia: „Bobute, aš tetą matau.“ Pro mus eina kelias, manau, eina moteris, nekreipiu dėmesio. Ji vėl šaukia. Nagi išeisiu pažiūrėt. Tikrai – an dangaus lyg ilgas laivas, jame sėdi žmogus ilgais plaukais, laiko knygą ir, rodos, linksta ant anūkės. Išsigandau. Plaukai ir viskas – pilka, pilka, tik pakraščiai paauksuoti.
     Griebiau anūkę ir pabėgau. Paskui žiūriu – nieko nėra.
     Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
 
     454. Kaip tėvas buvo jaunas ir vėlai grįždavo iš šokių, jam reikėjo eiti pro pirtį. Eina vieną kartą jis pro tą pirtį ir mato, kad palei pirtį stovi koks tai žmogus. Prieina arčiau, žiūri, kad stovi jaunas vyras su lazdele, su skrybėle, juodai apsirengęs. Tėvas priėjo prie jo ir sako: „Kokio tu velnio čia stovi, kas čia tavęs prašė?“ Jis kažką neaiškiai sumurmėjo, tai tėvas jam kaip voš per snukį, tik viskas sudundėjo.
     Žiūri – nieko nėr, tik nagus į sieną nusidaužęs. Va tau ir velnias.
     Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
 
     455. Viena merga, tokia Bliujūtė, iš vakarėlio namo ėjo viena. Ar jos kavalieriaus nebuvo, ar niekas palydėti nepasisiūlė, bet ėjo viena. Tę, kur keliukas atsisuka nuo vieškelio ant jos namų, ant griovio kranto sėdi du juodai apsirengę vyrai su skrybėlėmis, su lazdom. Buvo žiema ir labai šviesi mėnesiena. Kap tik ji prie jų priėjo, tai jie ir klausia: „Mergaite, ko tu nori?“ Ji nustėro, išsigando. Tikrai lyg ir žmonės, tik labai keisti. Ji pradėjo bėgt, girdėjo tik šlept šlept iš paskui, ale ji neatsisuko, parbėgo namo, žiūri – nieko nėra.
     Palei tą pušinėlį, kur už Pinelių, naktį ėjo mano puseserė, tai, sakė, ir jai pasrodė koki tai tamsus žmonės. Ale jos nekalbina, tik pasirodė.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė – Jarašienė, g. 1925 m.
 
     456. Ryte anksti, kai eidavom su žmona an plento darban važiuoti, tai tuo keleliu, kur an Žebertonių, tai vis eina, eina prieš mus kas tai, prieina krūmus ir dingsta. Ne vienąkart.
     Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
 
     457. Dziedukas pasakoja. Saka, ainu keliu – prieš manį du koki tai ponaičiai, jauni, su skrybėłėm. Kad žiūriu – jiej tik per krūmus, per krūmus ir ištirpa, dinga.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     458. Važiava namo, susivėlina ir sutika koki tai žmogu an kelia. Jis ir praša: „Pavežėk tu mana sunduku.“ „Dėk!“ – ir važiuoja toliau. Privažiava revu, tai arklys tik truktełėja ir lyg langviau nuvėja. Atsisuka – nei to žmogaus, nei sunduka, nei pėdsakų nėr.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė – Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     459. Šienava žmogus pievu palei kelali, an dirvona stovėja plūgas. Tuom kelaliu ėja žmogus, priėja in plūgu, atsisėda an jo. Žiūri, žiūri – tas žmogus darosi mažesnis, mažesnis ir visai pradinga, sėdėdamas an plūga.
     Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.
 
     460. Kai tėvas išvažiava Amerikan, mama važiava vienųnakt su kaimynu Stepu su reikalais. Tai tas kaimynas šposina, saka: „Va viena likai, tai dabar tavį teks mergint’.“ Mama saka, liūdna, kad tėvas išvažiava. [Saka:] „Sėdžiu vežime, verkiu, žiūriu – šalia arklia kas tai joja, lyg raitas, lyg šešėlis koks.“ Sakau Stepui: „Tu nesijuok, žiūrėk, kas čia joja.“ Tada ir jis pamatė. Abu išsiganda, galvoja – velnias pristoja. Mama ėmė giedot’ šventas giesmes, melstis. Jis vis tiek palei arklį joja, ir gana. Tik už kokio kilometra dinga.
     Žebertonys. – Elena Jankūnaitė-Zinkevičienė, g. 1922 m.
 
     461. Mano mamytės tėvelis (mano senelis) žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu. Mano mamytė jauna būdama labai mėgo per rarotas eiti į bažnyčią, o rarotas giedojo labai anksti ryte. Tai ir eiti į bažnyčią reikėjo po tamsiai.
     Eina jinai Vaidžionių keliu link Žaslių per krūmus, o ten lyg migla, lyg rūkas koks. Priėjo žvyrduobes ir girdi, kad iš paskos atjoja raitelių būrys, po kanopom žemė dreba, dunda, artyn artyn, tai ji išsigandus pasitraukė į griovį, pamatė, kaip kažkokie neryškūs šešėliai pradundėjo pro šalį, ir viskas nurimo. Žiūri – ir kaimynai beeiną. Ji klausia: „Ar girdėjot, ar matėt ką nors?“ Tie sako nieko. Tai ir ji nieko jiems nesakė, pagalvojo, kad tėvelis su draugais į bažnyčią nujojo, bet nuėjus jų nerado.
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     462. Kaime seni žmonis daug visokių baikų pasakoja, buva visokių atsitikimų. Buva ir man.
     Ganim karves miškuose. Viena karvi vis atsiskiria nuog visų ir aina miškan, krūmuosna, negalima jos nužiūrėt’, vis aglynan ir aglynan. Aš lakiu jai iš paskui, keikiu, ach tu rupuže, sakau. Landžioju po aglynus, keikiu. Žiūriu – stovi kokia tai boba, skara apsiklėtus. Lyg išsigandau, ji stovi prie didelia stora lazdyna. Žiūriu – tik triaukšt, tų storu lazdynu nulauži ir dinga. Dairausi – nei dūka nėr.
     Kap grįžau, skerdžius saka: „Nu kur tu tep ilgai buvai prapuolus, gal paklydai?“ Aš jam sakau, kas man buva. Tai jis man saka: „Tikriausiai labai keikeisi, užtat tau ir pasirodi.“
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė – Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     463. Mana dėdi (tėva brolis), kap buva jaunas, tai su bernais aidava Budzyliuosna an šokių. Grįžta jiej jau švintant per mišku namo, priaina tokių aikštełi, medžių tį nėr. Žiūri – toj aikštełi pilna mergų, juokiasi, klega. Jiej sustoja, nežina, kap pereit’. Paskui saka, nu, ainam kraštu. Pasižiūrim in jas ir ainam, o jos visos tį „cha cha cha“ kvatoja, šoka. Jau rytas švinta, lyg rūkas pasikėłi ir dinga. Tai, saka, sukaitį namo parłėki ir daugiau Budzyliuosna nėja.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė – Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     464. Kai mama buvo dar piemenaitė ir ganė po mišką, tai vis matydavo kokią tai senutę. Ji nebuvo iš mūsų kaimo, nei iš aplinkinių kaimų, nes žmonės vieni kitus pažinojo.
Apsirengusi ji buvo įdomiai, niekas kaime taip nenešiojo – vieną kartą ji apsitaisius baltai baltai, kitą kartą – jau juodai juodai. Kai praeina pro šalį, pasakojo mamytė, tai visi gyvuliukai į ją sužiuro. Nežinia, kas tai galėjo būti?
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     465. Kaimynų mergaitės buvo labai drąsios. Sako, einam pažiūrėti, ar tikrai vaidenasi. Kai gaspadoriaus nebuvo namie, palaukė, kol sutems, ir eina abi prie tos sodybos. Žiūri – viduje dega lempa. Pamanė, gal kas namie. Priėjo – durys užrakintos. Eina abi prie lango – viduje tikrai dega lempa. Trukterėjo langą, tas ir atsidarė. Lipa pro langą vidun, o iš ten kad puls kažkokia baidyklė, vos spėjo pabėgt.
     Tik palei namus atsiduso ir visa drąsa dingo.
     Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.
 
     466. Buvo toks žmogus. Prisigėrė, ėjo namo ir nežino, kur namai. Žiūri – priešais ateina graži pana, vedasi jį, minkštan patalan guldo.
     Ryte pabunda, žiūri – raiste ant samanų kelmą apsikabinęs miega.
     Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos.
 
     467. Baltmiškio pamišky gyveno močiutė, tai sako, pas ją vaidenosi. Balanos nuo pečiaus nukrisdavo, avinėlis iš papečkės išlenda. Sako, tenai velniukai.
     Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
 
     468. Mano tėvas sekmadienio ryte išėjo su draugu Dūkštų miškan pagrybaut. Grybauna jie, o čia jau ir mišių laikas ateina. Tėvas buvo pamaldus, tai kalbina tą kaimyną namo, ale tas kaimynas dar nesiskubina, sako – daug grybų, palauk. Tėvas apsidairė aplink, gi žiūri – jo draugas ant medžio pakartas, liežuvis ant barzdos iškištas. Tada tėvas kad suriks: „Štefan!“ Girdi už jo nugaros draugas jam: „Ką?“ Atsigrįžta, gi tas kaip niekur nieko grybauna.
     Ale jis išsigando ir nieko tam draugui nesakė, tik namo greit parėjo ir vis dažnai minėjo, kaip jam buvo pasivaidenę.
     Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
 
     469. Strošiūnų Šile vagys apiplėšinėjo. Žmonės bijojo vėlai per mišką važiuot. Vienąkart parlėkė kumelė pusiau išsikinkius ir tiesiai klojiman inlėkus sustojo, o tėvas persigandis vežime guli. Kumelė visa apsiputojus, nežinia kas tę jai pasidarė – gal vilkai, gal vagiai. Ale tėvas sakė, miške arklys tik suprunkštė ir kap lėkė, tai net namie sustojo. Kas jam tę, ar koki velniai rodėsi, nežinia.
     Mano tėvas tarnavo furmonu pas Selevaitį Kasciukiškių dvare už Žaslių, vežiojo ponus. Tai vienąkart Strošiūnų miške irgi pasibaidė arkliai, tai kap nešė, kap užkabino vežimą, kap trenkėsi in ąžuolą, net išsikinkė – tėvas labai išsigando. Ale susitvarkė ir grįžo, nieko neatsitiko.
     Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.
 
     470. Jankūnas gyveno palei kapines. Vienąnakt vėlai grįžta namo, girdi, kad kas tai iš paskui eina. Pereina kitan kelio šonan – ir tas iš paskos. „Išsigandau, atsigrįžt negaliu. Tada prisiminiau, kad reikia pereit per tiltą, tai velnias atstos. Gerai, netoli buvo tiltelis, greit nulėkiau. Nieko nėr, perlėkiau, žiūriu – nieko nėr. Ale atgal jau nėjau tuom keliu. Laukiau, kol ims švist, bijojau.“
     Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.
 
     471. Vienu tarpu po karo [Panerių] dvare dirbo rašytojai. Apie 1950-us metus, sako, sėdi Sluckis, rašo. Kad tik koks kamuolys išsirito ir nulėkė. Jis išsigando ir pabėgo iš to kambario.
     Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
 
     472. Sako, rūmuose vaidenosi. Mano tėvas dirbo liokajum. Tėvas pasakojo, kad vienąnakt, kai grafai buvo išvažiavę, jis nakvojo rūmuose. „Guliu, – sako, – šuniukas gale kojų pradėjo urgzt, girdžiu – ūžia kas tai.“ Per langu lig tai kas insilaida vidun, šuniukas urzgia, koja jį paspaudžiu, klausau, kas toliau bus. Knygos kad pradės šlamėt, paveikslai judėt – išsigandau. Paskui vėl tik užūžė ir nutilo, nutilo viskas.
Ryte apėjau visus kambarius, apžiūrėjau knygas – viskas savo vietose, niekas neliesta. Ir kas ten buvo, nežinia. Negaliu pats įsitikint.
Daugiau nieko nepasakojo. Neturi meluot.
     Abromiškės. – Elena Čižauskaitė-Gudelienė, g. 1933 m.
 
     473. Gyvena toks žmogus, Markevičius Juza, ale jį vadina Šiaučium. Jis turieja dukterų mergų, tai mes tį vis łiekdavom. Palei juos buva kalnas (dabar tį mišku užsodyta), tai tį buva pirkia, o joj rodėsi.
     Tas Šiaučius, mana brolis ir seni kiema žmonys pasiimi rožančius ir nuvėja tenais. Tai nuvieja visi, jau sugułi, kad nakciu kas tai bildu bildu ir inieja per kaminu. Girdiet’, kap durełės atsidari. Paskui ir darbuojasi. Atsidari stalniku, džiar džiar varta šaukštus. Stovieja mergaitis puodukas, tai pastvieri tų puoduku ir kap dieja in žemi, tai puodukas dukart atšoka in lubas. Mana brolia čebatai buva padžiauti an priepečka, kad jau čebatai nuog priepečka bildu bildu žemėn ir jau kur tai tįsia juos. Tadu brolis neiškenti, priłiekis – už čebatų ir an kojų.
     Tadu girdi – pielavoja pielala, paskui po gyrnom semia pieskas nuog aslus ir pila bonkėn. Saka, negalieja tį būt’, nelaida naktim miegot’.
     Tai tį pirkių nugriovi, išsikiełi iš tos vietus, pasistati arčiau Mustenių.
     Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Pakalnės.
 
     474. Mana mama dirba Gabriliavos dvare, tai sakė – tį vaidenasi. Naktį kap miegi, tai an aukšta kas tai verpia su rateliais, dauža puodus, malkas mėta. Vežė ir kunigu, ale niekas nepadėja.
     Olesis aja namo iš kaimyna palošis kortom, susivėlinis, tai saka: „Kokios baltos ožkos vis prieš manį ir prieš manį.“ Tik perėja kapus ir dinga, ale, saka, širdis iki namų daužėsi.
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     475. Palei namais dar buva. Ajau nakti namo palei žilvičius, visai netoli namų, girdžiu, kad už kluona kas tai spiegia: „Iii, Iii.“ Mislijau, kas tai manį baida, gal ausyse man ar čia kų.
     Paskui tik daug vėliau užgirdau šnekant, kad tį, toj vietoj, dažnai kas tai girdisi, vaidenasi.
     Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
 
     476. Diena buva graži, nuėjom kluonan suptis (kadaise supomės kluone an balkia pasikabinį virves). Tėvas bardavosi, kam brūžinam vadelas supdamiesi, tai užsidarėm duris, užsirėmėm, kad nematyt, ir supamės an lentos, an tų virvių. Tik kad duos kas durysna, kad užspiegs: „Laiskit!“ Tai mislinam, kad sesuo – ieškom jos, ieškom, niekur nematyt’.
     Mama saka, čia šmėkla, ba niekas čia jūsų nekibina, sesuo kaiman išėjus.
     Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
 
     477. Mano tėvas prie raistelio krūmuose turėjo pasistatęs pirtį, kiekvieną šeštadienį ją kūreno. Kaimynų buvo kritęs gyvulys, tai atvažiavo veterinorius Galdikas ir paprašė tėvo palikti vandens – užvažiuos nusiprausti. Kol jis tą gyvulį apžiūrėjo, surašė popierius, visi jau ir išsimaudė.
     Nuėjo maudytis vienas. Maudosi, periasi, girdi – kažkas tik brūkšt brūkšt per sienojus iš lauko, nekreipia dėmesio – gal koks gyvulys. Paskui šlumšt šlumšt ir vėl brūkšt per sienojus. Tik bar bar bar į pirties langelį. Galdikas pagalvojo, kad tėvelis ir sako: „Martynai, ką tu, mažas vaikas, kad gąsdint atėjai?“ Žiūri pro langelį, nieko nėra. Ir vėl brūkšt, šlami šlami kitoj pusėj. Kaip išsigąs Galdikas, griebė už rūbų ir visas muilinas, plikas atlėkė į trobą, dantimis kalendamas. Tai apsirengė troboj, vienas namo važiuot bijojo, tėvelis jį lydėjo.
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     478. Pasakojo, kad troboj vaidenasi. Dieną nieko, tyku, o kai ateina naktis, apie dvyliktą kažkas darydavo visokią betvarkę – mėtė daiktus, daužėsi iki gaidžiui užgiedant. Tada nusiramina.
     Elektrėnai. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m., kilusi iš Aleksandriškių.
 
     479. Karves ganiau pas svetimus, ale buvu netoli, tai dažnai aidavau namo nakvot’. Tį buvu vieta, kur žmonėm kas tai rodėsi, o man reikėju per tų vietu ait’. Perėjau keliskart, niekas tį man nesirodi.
     Vienukart pavėlinau pargint’. Paskui, kol karves uždariau, sutvarkiau, jau labai susivėlinau, ale vis tiek galvoju – aisiu namo. Ir ainu prietemy. Ainu takeliu, pievyti, krūmokšniai, tik žiūriu – man an prieš atlakia kiaułi su paršiukais. O daug! Gal kokių dvidešimt. Misliju, kas čia dabar tos kiaułis neuždari, kur ji čia laukais lakstu. Kad tik dalaki ties manim, tiesiai man po kojum ir dingu. Ir toj kiaułi, ir tiej paršiukai. Dingu kap ugnin.
     Dairaus aplinkui – nei gyvos dvasius. Ir kas tį gałėju būt’? Tikrai kokia užburta vieta ar kas?
     Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
 
     480. Ten, kur Baubonių kelias iš Mustenių į Semeliškes, palei Sibirką teka toks bevardis upelis. Jo krantai dideli, tai iškastas kapčius. Gulėjo kartą prie to kapčiaus žmogus. Tai atėjo prie jo tokia juoda katė ir sėdi. Žmogus norėjo ją pašaukti artyn ir sako: „Kycenka, kycenka.“ O ta kad išsprogdins žalias akis: „Kycenka, kycenka.“ Tai žmogus kaip nešė kudašių nuo to kapčiaus, net dulkėjo.
     Sako, tę vaidenasi toj vietoj.
     Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.
 
     481. Pasakojo tėvas, kaip su Mikaliūkščiu ėjo naktį iš vakarėlio, iš Sabališkių. Tai palei Gražliaukos upelį, prie pirties, po kojom, iš kažin kur atsirado juodas kačiukas ir taip ėmė kniaukt, taip kniaukt, po kojom trintis, paeit negalima. Užsidegė jie degtuką norėdami pažiūrėt, ogi nieko nėra – nei jokio kačiuko, nei nieko.
     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
 
     482. Mama, kai važiavo iš Pajautiškių, užgirdo, kad jai vežime kas užburzgė. Atsisuko, žiūri – tupi toks didelis, margas katinas. Mama žiūri, kad vežimo ratai nusimovė nuo medinių ašių ir nukrito. Ji išsigando ir pagriebus nuo kaklo ražončių ėmė šventinti tą katiną ražončium. Tas vėl tik užburzgė ir dingo. Atsitokėjus mama žiūri – vežimas vėl sveikas, ratai nenusimovę, važiuoja.
     Netikėjom, ale pasakojo pati mama. Pas mano dieduką Pajautiškėse tai vaidenosi, ateidavo visoki sutvėrimai – tai avys, tai baidyklės kokios.
     Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.
 
     483. Žiemą, gruodžio mėnesį nueinu aš tęnai, tan kambarin, atnešt pyrago, kad kokia katė perėjo nuo vienos sienos iki kitos prieš manį ir dingo. Atėjau virtuvėn – mūs katė kap gulėjo an lovos, tep ir guli. Tada tan kambarin, užsidegiau šviesų, išieškojau visur – jokios tę katės nėra. Ir kas tę buvo, nežinau.
     Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     484. Vienąkart einu Šarkinės mišku, girdžiu – žvengia kumeliukas. Prieinu arčiau – gi tas kumeliukas an dviejų kojų stovi priešais ir žvengia. Aš žmogus dievobaimingas, man rožančius ant kaklo. Nusiėmiau rožančių ir užmečiau tam kumeliukui ant kaklo. Tas pradėjo žmogaus balsu prašyt: „Paleisk, – sako, – aš gi žmogus.“ Tai paleidau.
     Mislinu, kad tę velnias kumeliuku buvo pasivertęs.
     Sabališkės. – Pranas Šumskas, g. 1922 m.
 
     485. Šimoniukas ėjo naktį iš mergos per Jakelienės kiemą, žiūri – stovi šyva kumelė. Parėjo namo, sako – ne, reikia grįžt pažiūrėt, ar tikrai, ba tokio arklio jie tikrai neturi, o ir pas kaimynus tokio niekur nėra. Grįžta – nieko tenai nėra. Iš ryto ieško – kad nors sliedas koks, nieko.
     Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.
 
     486. Po kara vaikščioja po kaimus toki vadinami žydai [ir] nešioja prekes. Kartu užėja kaiman toks žmogus, atneši labai gražių skarų, ale niekas neturėja pinigų, tai ir nepirka. Tada jis prašo valgyt’. Nieka gera tį pas tų žmogu nebuva ir valgyt’. Jis saka: „Kų aš tau čia duosiu, kad pats nieka neturiu.“ Tai išeinant jis ir saka: „Paminėsit manį“. Ir tikrai, pradėja naktim baladotis.
     Dar nieka. Ale kap tik jiej susės valgyt’, tai arklia šūdas tik pliūmpt bliūdan. Kamuoliukais kas tai iš viršaus mėta, ir gana, nieka valgyt’ negalima. Kožnųroz, kur žmogus ais? In kunigu.
     Tas atvažiava, pasikabina palei duris an vinies sava palitu, aina jau arčiau, kad tas jo palitas tik pupt vidurin kambaria, net jis išsiganda. Saka, tikrai pas jumį kas tai yra. Šventina, meldėsi.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė – Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
 
     487. Pas mumį tai bajina, kad Kadariškių laukuose vis kokia tai ugnełė naktimis rodėsi, ne vienoj vietoj, ale lakstė. Tai tį, tai tį, niekas jos negałėjo pagaut’, ale vis rodėsi.
     Žebertonys. – Elena Jankūnaitė-Zinkevičienė, g. 1922 m.
 
     488. Gerai dar vienunakt miegu, dabar kas tai per grindis nuog durų tik čiūkšt čiūkšt, artyn artyn, in manu lovu ir kad užgrius kas, kad pradės dusyt’. Aš iš to strioku kad užrėksiu: „Palaiskit manį, aš niekam nieku nepadariau.“ Šokau, kad nieku nėr.
     Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
 
     Klaidina
     489. Manį tai vienąnakt vedžiojo. Dirbau internate, vaikus sumigdžiau ir išėjau namo. Sakau, tegu naktį ateis vyras, aš namie pabūsiu. Buvo tvartai, fermos karves girdė, tai nežinia kur  nuėjau ir niekur negaliu išeit. Žolė iki pusiau, lyg rūkas užėjo,  atsisėdau ir sėdžiu. Girdžiu, kas tai duk duk duk, duk duk duk  beldžiasi. Pakeliu galvą, žiūriu – Paneriuose, pievoj sėdžiu. Tę  netoli buvo šokiai, o toks Marijonas labai gerai polką šoko, net  grindys beldžia. Grįžau atgal ir namo nėjau.
     Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš  Karagėliškių.
 
     490. Buvo ir man. Savo laukuose. Einu namo, kad užėjo koks tai vaizdas – atrodo, miškas, kalnai, medelių viršūnės tik šviečia. Galvoju, kur aš čia nuėjau. Sakau, gal atsidūriau tę, kur partizanai  buvo susisprogdinę. Išsigandau, pradėjau rėkt nesavu balsu.  Manau, gal koks šuva išgirs, pradės lot, žinosiu, kur eit. Ir tikrai.  Kas tai tik „vū vū vū“ – lyg šuva būtų. Einu an to balso. O tę  kaimyno šuva. Pažinau sodybą. Apsidžiaugiau. 
     Dar buvau užblūdinęs in mergą eidamas. Palei keliuką  augo alksniukai, girelė, žiemą užsnigta, užpustyta. Kap nublūdinau,  tai daviau, daviau. Daėjau in griovį, tenai medžių  priaugę, iš to griovio išeit negaliu. Paskui užgirdau šunį lojant,  an to balso tiesiai ir išėjau. O tę šokiai dunda, ūžia. An  rytojaus sakė, mano pėdas pasekė. Tai eita, eita, vėl apsisukta  ir vėl ratu atgal tarp tų alksniukų. Kas tę būna – tep pasikeičia  akyse gamta, medžiai, nežinai, kur eit, ir gana. Visai nepažįsti  vietos… Kas tę užeina an galvos, ar protas užtemsta, ar tę kas  vedžioja.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m. kilęs iš Beižionių.
 
     491. Pagrendoj tėvas turėjo paną, tai vis eina šokuosna, paskui ją palydi ir eina namo per mišką. Buvo toks ežeriukas, raistas. Eina jis pro tą raistą ir pats nežino, kas čia darosi. Eina jis  aplink tą raistą, ir gana. Niekaip an namų neišeina, lyg migla  kokia an akių užkrinta, lyg dūmus kokius kas tai paleidžia. Kaip  prašvito, tik tada parėjo.
     Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
 
     492. Tarp Baibūnų ir Pūriškių buvo didelės pelkės. Tiesiai per pelkes buvo keli takeliai. Jais daug arčiau iš kaimo į kaimą nueiti, bet vaikščioti ten vakarais kaimo žmonės vengė – jei įeisi,  neišeisi. Mano močiutės sesuo su savo kaimyne, grįždamos iš  kolūkio kluono, kur iki vėlaus vakaro kūlė javus, labai skubėjo  pareiti, tai nutarė eiti tiesiai per pelkę. Įeiti įėjo, bet niekaip neišeina.  Ir ant kelmelių sėdėjo, ir meldėsi, ir ražančiumi žegnojo,  kol nepradėjo švisti, nerado namų. Sušalo, sustiro abi, žiūri – visai  netoli namų bestovinčios.
     Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
 
     493. Tėvai labai nenorėja laist’ dukros už berna, o ji vis tiek ženijosi. Tai saka, kap važiava veselija, tai užėja koks rūkas, lyg pablūdina, nusuka nežinia kokiuosna raistuosna, pelkėsna ir tį  susmega su vežimu. Tį paskui niekas nėja tosna pelkėsna, saka,  velniai gyvena.
     Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.,  kilusi iš Žuvyčių.
 
     494. Ruduo. Rūkas. Ainam iš šokių per tų rūku, nieka nesimata. Ainam, ainam plepėdami, žiūrim – vėl pas tuos pačius žmonis, pas Zinkevičius, atėjam. Juokiamės, ainam vėl, ainam keliuku, pasižiūrim  – tį prieš jau Stirnų kryžius. Ainam tiesiai ir vėl nežinia  kap grįžtam pas Zinkevičius, an to paties žmogaus kiema. Tai tep  vedžioja, vedžioja, paskui pradėja švist’ – parėjam. 
     Buva ir miške riešutaunant, tai ir tį vedžioja. Miškas savas,  gerai žinomas, čia augį, ale niekap an namų neišeinam. Jau tiesiai  va, an namų ainam ir ne, apsisukam ir vėl Kaugonij. Kokius  triskart. Tikrai velnias vedžioja.
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     495. Kadaise sėjo daug linų, tai juos reikėjo apdirbti. Linams minti kūreno pirtį, kad juos gerai išdžiovintų. Savo pirties neturėjom, tai vežėm į Gilučius pas gimines. Nuvežė iš vakaro,  sustatė, kūrena. Iškūrenus vėlai naktį reikia pareiti namo. Kelias,  rodos, žinomas, bet užėjo kokia migla. Niekaip negali iš jos išeiti,  kelią pametė, paklydo. 
     Taip ir pravaikščiojo iki ryto, tik ryte pamatė, kad nuklydęs  visai į kitą šoną. Tada ir parėjo.
     Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m.,  kilusi iš Lekavičių.
 
     496. Skerdimuose rodosi. Ėjom iš Malašauskų su broliu iš šokių, kad būt tiesiau – nuėjom tiesiai per pupų lauką. Tai kap intėjom tan laukan, tai niekap neišeinam. Žiūrim – vėl palei  Malašauską grįžę. Vėl einam an namų ir vėl grįžtam in Malašauską,  keliskart šitep. Koks rūkas an akių užeina: kap malamės,  tep malamės po tas pupas, niekap iš jų neišeinam. Vis an Malašauskų  išeinam. Dar tę šoka, tai grįžom, pabuvom, palaukėm,  kol prašvis. Tadu parėjom, nieko.
     Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina  Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.
 
     Raganius
     497. Pas Sabonius labai augo grikiai, virė grikinius kleckus. Sako, Sabonis turėjo labai gerą apetitą, valgė labai daug. Mum davinėjo pievą palei juos, eidavom šienaut, tai vaikai vis bijojo  senio, jį visi Raganium vadino. 
     Vasarą, per pačius karščius, vaikščiojo su čebatais. Tiej čebatai  net sudžiūvę, ale vis tiek nenusiauna. Apsirengis lininiais baltais  marškiniais, susijuosis juosta, su skrybele, o boba su tokiais andarokais.  Marškinių rankovės apsiūtos tokiais dantukais, priekij  krūtinė visa išdirbta, išsiuvinėta, an juostos du kutosai, – susiriša  ir eina. Ale jiej negrėbia tep kap mes, eina susilenkę. Senis buvo  su ūsais, tai ir vadino raganiais.
     Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė- Markevičienė, g. 1925 m.
 
     498. Mama pasakojo, kad anksčiau Varkalėse gyveno vienas keistas žmogus. Sako, jei su juo gražiai, tai viskas gerai. Ale jei jį užpykdai, lauk bėdos, pridarys negerų dalykų. Sako, mergos  nenorėjo su juo šokt. Tai kap užpyks, tai mergom sijonai tik  plumpt ir guli an žemės, o jos stovi vienais apatiniais (sijonus  seniau nešiojo parištus an pynelės, an šniūro; ale jis gi nei arti  nebuvo, o sijonai kokiu tai būdu atsiriša). Tada bernai kvatoja. 
     Arba ką tai padaro, kad nesulaikysi oro – šoka ir pumpsi visi,  tai jau sarmata. 
     Sako, jei važiuoja vestuvės ir jį sutinka an kelio, tai skuba  jaunajai an akių užmest skarytę ar nosinę, ba, sako, pavers vilkolakiu.  Jaunikiui nieko. Lyg koks raganius, su juo reikėjo vis  gražiai, taikiai, jo neužrūstint.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
 
     499. Inkepė šeimininkė pečiun duoną, žiūri – ubagas atėjo. Ir prašo: „Duok duonos.“ – „Kad dar žalia“, – sako šeimininkė. O tas neatstoja: „Trauk, ji jau iškepus.“ – „Dar ne, dar tik inkepiau“,  – aiškina šeimininkė. Senukas išėjo. Šeimininkė žiūri –  pečius rūksta, dūmais virsta. Ištraukė duoną, kaip nuodėgulį sudegusią.
     Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m.,  kilusi iš Lekavičių.
 
     Burtininkė
     500. Streipūnuose gyvena moteris. Pas ją karvės duoda daug pieno, tiesiog kibirais, ale sako, visas kaimas pieno neturi. Sako [ji] atima pieną, čerauninkė.
     Senos Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė,  g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     501. Buvo tokia kaimynė. Kap tik šventas Jonas, tai iš vakaro ateina an mūsų pievos rūgštynių rinkt. Ir, žiūrėk, jau karvei pienas perpus ir prapuola.
     Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     502. Logminienės bobutė Važnevičienė mokėjo atiminėt pieną iš karvių. Senutė buvo akla, bet mokėjo burti. Pranė atlėkė ir sako: „Žiūrėk, kaip iš kantaro* bėga pienas.“ Ir paštininkas sakė:  kiek karvių pirksi, vis be pieno, atima, ir gana. 
Vladzės mama irgi mokėjo atimti pieną. Tai tos karvės jau  nei pieno, nei grietinės, vanduo koks bėga. Moterys pasišnekėjo,  viena sako: „Aš jai padarysiu. Kai ji ateis ko nors skolintis, tai tu  nieko neduok.“ Kai neužilgo ji atėjo kažko prašyti ir jai nieko  nedavė, tai ji labai supyko. Lėkdama tik šiaudų iš stogo išsitraukė.  Tada tą karvę parsivedė ir pervedė per rubežių. 
     Ta būrėja negalėjo užmigt, kol nesusipančioja kojų. Užeina  [jai] koks tai drebulys, reikia keltis, vaikščiot.
     Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš  Karagėliškių.
     *Apynasrio.
 
     Juodos knygos
     503. [Panerių] dvare buvo juodos knygos. Diedukas pasakojo, kad juodos knygos buvo ir Kazokiškių bažnyčioj ant stogo, paskliautėj. Žmonės, kai tvarkė stogą, tai matė. 
     Dvare buvo ordinaristas. Jo sūnus buvo vaikas, tai abudu su  dieduku žaisdavo ir vienąkart pasiėmė iš kuparo kokias tai juodas  knygas. Jos buvo juodos, o raidės – visos baltos. Parvažiavo jo  tėvas, greit į kufarį ir puolė bart: „Kam rodei knygas?“ 
     Diedukas pasakojo, vasarinėj virtuvėj dirbo virėjas. Jis sugalvojo  nueit bibliotekon paskaityt kulinarijos knygą. Jam reikėjo  petruškų, tai jis paėmė kokią tai knygą ir pradėjo skaityt, o mintyse  vis tos petruškos. O virtuvėj tarnai žiūri, kad jau visa virtuvė  užversta petruškom, tada išsigandę pasakė ponui. Ponas nulėkė  bibliotekon, atėmė tą knygą iš virėjo ir sako jam: „Kad durnas,  tai neimk.“ Kažką ten paskaitė, ir dingo visos petruškos. 
     Sako, ponai turėjo aitvarų. Gal čia ir buvo aitvaras?
     Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš  Karagėliškių.
 
     504. Saka, žmogus iš Pakalniškių gava kokias tai knygas, prisiskaitė, tai kap priaja pilni namai vaiduoklių, naktim an aukšta pradėja
     Vežė kunigu šventyt’ – nieka nepadėja. Atėja koks tai senis,  viskų išsiklausinėja, paprašė tų knygų, žmogus jam jas ir atidavė.  Nuog to ir vaidentis nustoja.
     Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.
 
     „Kas šitą medį kirs, to pati mirs“
     505. Vienas vyras labai mylėjo savo žmoną. O ta buvo didelė tinginė. Vyras vis ragina ją dirbti, o ji vis tingi ir visaip išsisukinėja. Ir sumanė: „Padaryk man lanktį, tai ausiu.“ O pati susitarė  su broliu, iš kurio medžio reikėtų tą lanktį daryti. Brolis įlipo į  medį ir laukia. 
     Pati atsivedė vyrą prie to medžio ir sako: „Kirsk šitą medį, iš  jo bus geras lanktis.“ Vyras jau nusitvėrė kirvio, o medis šaukia:  „Kas šitą medį kirs, to pati mirs.“ Vyras išsigando ir nekerta,  sako pačiai: „Nei tu ausk, nei tu ką, nereikia to lankčio.“ Ir parsivedė  savo tinginę namo, ir nieko dirbti neliepė.
     Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
 
     Melagis
     506. Tėvas pasakoja, kad kur tai buvo melagis. Kur tik pasisuka tę ir primeluoja. Vyrai sugalvojo pasigaut jį ir pamokyt. Žiūri – lekia jis ir nešasi košiką. 
     – Kur daba, – klausia vyrai, – eikš, reikia pasišnekėt. 
     O jis: 
     – Neturiu laiko, upė nusėdo, žuvį košikais gaudo. 
     Visi vyrai namo, už košikų ir prie upės. Gi žiūri – vėl jiem  primelavo.
     Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
 
     Vaikai – apgavikai
     507. Pasakojo, kad iš Vilniaus per Kauną į Šiaulius keliavo keliauninkas. Diena buvo karšta, žmogus pavargo ir užėjo kaiman, vienon sodybon prie kelio. Jis norėjo atsigerti vandens.  Duris jam atidarė tuntas vaikų. Kai jis paprašė vandens, vaikai  jam ir sako: „Dėde, jei nori, yra alaus.“ Pasėmė gerą kvortą, padavė  jam, jis išgėrė. Vaikai siūlo jam dar. „Na, išgersiu dar“, –  sako žmogus. Išgeria dar vieną kvortą. 
     Vaikai jam dar siūlina. Žmogui nepatogu tiek daug gerti, tai  jiems ir sako: „Vaikai, pareis tėvas, neras alaus, supyks, gausit  pylos. Dėkui, gana jau.“ O vaikai jam sako: „Nesupyks, tata nesibars,  tam alui tata pacų rada, tai dabar negeria.“ Žmogus pasibridinęs  jau užsimojo puodu, mes žemėn, o vaikai pradėjo šaukt:  „Dėde, nedaužyk, Juziukas myžt neturės kur.“ Va, tau ir alus…
     Elektrėnai. – Arūnas Pliskauskas, g. 1968 m., kilęs iš Gojaus.
 
     Sentikio barzda
     508. Strošiūnuose gyvena rusas sentikis ir turėja didełi barzdu. Važiuoja jis, važiuoja, ir sugeda jo vežimas. Užvažiuoja kalvėn. „Nu, gerai, – saka kalvis, – aš tau sutvarkysiu, ale reiks palaukt’.  O šilta, pavasaris, nuvėja žmogus an dirvona ir užsnaudė.  Pamatį, kad jis miega, vyrai sugalvoja pašposaut’. Paėmė aglinės  smalos, sutrupina smulkiai ir pribarstė jam barzdon. Saułė šviečia,  kaitina, toj smala sušila. Pabunda žmogus – kas čia dabar,  pervedė ranka per barzdu, toj ir sulipa, pasidarė kap ragas.  Senis atłėkė išsigandis, vyram juoka – gal šėtonas čia tau!
     Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.
 
     Žydas bijo velnio
     509. Žydas turėja dvi karčiamas – vienu Pastrėvij, kitu Šarkinėj, tai ir važinėja nuog vienos in kitu. Urbonai turėja varžu nusipynį iš vytelių vištom turgun vežiot’. Tai vaikai palaukė, kol  žydas važiuos pro šali, tykiai iš užpakalia tų varžu jam vežiman  inmetė ir pasikavoja krūmuosna. Žiūri, kų žydas daris. Žydas  išsiganda, užsuka in Urbonu kieman ir praša: „Išmesk tu man tų  velniu.“ Vaikai juokias, kad žydas velnia bija.
     Geibonys. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m.
 
     Velnias tvarte
     510. Mana vyras vakare nuveina tvartan gyvulių šert’, žiūri – kampe stovi velnias, galvu kraipa, galva didełė. Ainam abudu žiūrėt’. Ogi kampe kap karoja košikas, tai virvė atsilaida ir supasi,  o prietemy jam velnias pasirodė.
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     Pokštai
     511. Buva senis Patieka. Saka, jis labai mokėja meluot’. Palei jį karves ganėm. Nuvėjam, užstatėm an durų statinius, balkius tokius didelius, užrėmėm, kad neišeit. Tai senis kap  darė duris, kap virta mūsų statinys, tai senia čiut neužmušė.  Visokias išdaigas išdarinėjam, ale ne mes vieni, tokia mada  buva. 
     Šnekėja, kad palei kapus vaidenasi, ale ir baikas krėtė.  Aina Vera iš durpyna, iš darba vėlai vakare, o Navicka Vytas  atsigulis papartyne palei taku laukia. Kap tik ji priaja, jis jai  už kojos kapt ir nugriebė, tai ji išsiganda labai, net sirga, buva  visu išbėrį. 
     Mergos ainam iš darba, iš durpyna, vėlai vakare. Atvažiuoja  du bernai, paima mergas an dviračių, o mumį dvi, manį ir  Veru, palienka, saka – pareisit. Nu, gerai. Kelias vingiuotas,  vingis didelis, tai mes abi po tiesumais išlakiam an prieš. Tį  auga krūmai, medžiai, aš inlipu verbon, Verutė inlanda krūmuosna  ir laukiam jų. O tyku, gražu, žiūrim, kad jau jas bernai  palaidį, aina vienos ir šneka an mumį – va, dabar jos dar tik  pusiaukełėj, tai bijos ait’. Aš kap pradėjau medi kratyt’, kap  užspiegiau, jos kap išsiganda, atgal in kapų pusi bėgt’, rėkt’.  Bernai dar netoli buva, atłėkė: „Kas, kas?“ Aš tam medij iš  juoka negaliu trivot’, šaka koju man nuspaudė. Norėjau pasitaisyt’,  kap stojausi an kitos, kap lūžau, kap łėkiau su tai šaka  žemyn tiesiai an jų iš to medžia, šitie vėl bėgt’ ir rėkt’. Užgirda  žmonės, kad mergos rėkia, atłėkė su dalgiais, mes abi su Vera  bėgt’, triukšmas didžiausias…
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     512. Seniau kolchoze buva mada visku vogt’. Kasam būlbas. Kur gražesnės, bobos surenka, užkasa vagoj – naktį ateis, išsikas. Kap sutemė, užsidėjau senu tėva šineli, kepuri vyrišku, raita an  arklia davai an tų bobų. Razbickienė išsigandus kap łėkė, galvu  prasiskėłė.
     Kita tįsė maišu Alkovikienės kopūstuosna, tai visas būlbas išbarstė,  pylnas takas an rytojaus stovėja. Vyras su boba dvieju  renka būlbas, krauna maišuosna, aš lakiu an jų tiesiai. Tai senis  išsigandis su nageliais išłėkė an prieš, ale pradėjau kvatot’, tai  nekirta, pažina manį, kad šposinu.
     Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
 
     513. Susirinko vyrai kortom lošt. Ir Cibanauskas kartu. Mes, mergos, neturim ką veikt. Sakom, einam Cibanauskienę pagąsdinsim. Pasiėmėm baltas marškas, apsisupom, užlipom an jos  pirkios lango ir rėkiam: „Ui ui ui.“ Ir vėl: „Ui ui, ui.“ Žiūrim,  kad Cibanauskienė už kirvio ir laukan. Čia jau ne juokas, mes  bėgt – ji vytis. 
     Paskui prašom brolių, kad mamom nepasakytų…
     Sabališkės. – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m.,  kilusi iš Žebertonių.
 
     514. Seniau linksmiau gyvenom, visur dainos, mėgo šposaut. Buvo toks bernas, tai nueina pas kaimynus, po langu nusiauna savo klumpes ir parbėga namo basas per sniegą, reiškia, įlipo per  langą pas kaimyno žmoną, paskui juokiasi.
     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
 
     515. Vaikai ganė karves. Kaime gyveno akla moteris, tai ji labai mėgo eiti pas vaikus. Jiems nusibodo, ir jie ėmė iš jos erzintis. Veda ją per balą ir sako: „Nusileisk žemai sijoną.“ Ta nusileidžia  ir sušlampa. Veda per dilgėles ant kalno ir sako: „Pasikelk  sijoną, čia šlapia.“ O kai ji pasikelia, susidilgina ir pyksta. O  vaikams juoko iš to. Tai va. 
     Vaikai visada mėgo erzintis, net ir piktai.
     Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos.