PO SENO ĄŽUOLO
ŠAKNIM
 

Senolis Mingėla

 
 
 
***
 
Ant senų piliakalnių,
Po ąžuolais žaliais
Išsiūbavo Laima
Mano lopšį.
Ten žibuoklėmis
Pavasariais žaliais
Puošės visos balos
Ir upokšniai.
 
Įsispaudė mano
Pėdos akmenin
Šaltą žiemos vakarą
Ant kalno.
Kas tai?
Sapnas
Ar klajokliška dalia,
Neramios širdies
Didi palaima?
 
 
***
 
Kitoje ežero pusėje
Iš mėlyno liūnuoto raisto
Pakilo antelė raiba.
Antele, antele,
Iš tavo kiaušinio
Tobulas pasaulis
Į tris sferas subyrėjo…
 
Gal tu kiaušinį sudaužei,
Kad lizdą susukai netvirtą?
Gal nubaudė visus dievai?
 
Kitoje ežero pusėje
Iš mėlyno liūnuoto raisto
Pakilo antelė raiba.
 
Praėjo milijonai metų…
 
 
***
 
Vaikystės vizijos
 
Naktim vaidenas dar
Ramybė dieviška –
 
Už lango šviečia saulė,
Šešėliai žaidžia
Ir niekas neskuba.
Tyliai zyzia
Močiutės ratelis
Ir pokši
Motinos staklės.
 
Mes vaikai,
Prisipjaustę bulvinių karvių,
Einam jų perrišti
Ant medinių grindų.
 
Atlikę būtiniausias pareigas
Iš eglinės pliauskos
Pjaustome balanas,
Dėliojame gražiausias eglutes –
Pirmąjį
Gyvybės medį.
 
Ramybė dieviška.
 
 
***
 
Trikampėm
Paukštės pėdom
Vis per širdį.
Laima…
Vienatvės valandą
Jaučiu – kraujuoja.
 
Išdidumu galva
Apsvaigsta
Ačiū tau,
Mane pasirinkai,
Mane – tokią
Mažutę ir bejėgę…
 
Tu su manim
Pabūk dar,
Neišskrisk –
Po paukščio sparnu
Šitaip šilta.
 
 
Motinai
 
Šaltą darganų šydą
Saulė suplėšė –
Dangus toks vaiskus.
Žemė, Motina žemė pabėrė
Žalius savo vaikus.
Surikiavo į eilę, prikėlė,
Pražydino medžius
Ir numėlo numėlo kalneliai,
Ir pagelto pakrantės upelio,
Ievos numezgė šydus lengvus.
Dirbo žemė. Išsiskalbė upės,
Nusiplovė žvirgždynų takai,
Vėsoje iškvėpino sau klonius,
Ten suskambo paukštelių balsai.
 
Viskas išpuošta. Motina mano,
Tu ateik žalio šilo taku.
Ar meni, kaip šilagėlės žiedu
Parėjai nešina, o dangus
Tyliai leido ant mūsų blakstienų
Džiaugsmo ašaras – saulės lašus.
 
Metų griūtys nuaudė tau skarą
Prisidengt savo skausmui juodam.
Išėjus į žemę sugrįžti
Šilagėlės žiede vaiskiam.
Taip turtingai mane aplankai,
Kad suaidi vaikystės aidai.
Vėl į širdį sugrįžta kažkas,
Jog girdžiu gegužinės maldas:
,,Motina sopulingoji,
Motina maloningoji
Melskis už mus“
 
 
Motulei Kazimierai
 
Kertaunykuose
Sodus iškirtus,
Tavo žemėje
Pėdos dar šyla,
Vakarais
Pamiškėje
Garuoja
 
Tavo prakaitą
Lietūs išlijo,
Nebėra jau
Sodybos kuplios,
Nei tų topolių
Sodo kamputy,
Kur iš tolo
Kaip žvakės
Mums švietė
Ir vis kviesdavo
Grįžt atgalios…
 
Tuštuma.
Nykuma.
Nieks nekvies
Užvažiuot.
Tiktai dunda
Pro šalį keliai,
Išsilakstė jais
Tavo vaikai…
 
 
***
 
Sugrįžki, Lietuva
Prie senojo tikėjimo,
Atsigerki iš
Gelmių šaltinių,
Žaliuone mano…
 
Iš užmaršties
Sugrįžta dėdės,
Atsistoja rytais
Gale kojų,
Žaliais beržais nusvyra
Močiutės dainos,
Žalia ašara –
Brangakmeniu
Glaudžiasi man prie krūtinės,
O, užmirštos dainos,
Prigludę Žiežmarių kapinaitėse,
Užpiltos užmaršties smėliu…
 
Kuriasi,
Čiurlioniškom vizijom kuriasi
Naujas pasaulis,
Nerasdamas savo pavidalo
Chaotiškai plakas
Be tvarkos.
 
Šitam chaose mano meilė,
Mano pradas,
Visko pradžia
Ir pabaiga.
 
 
***
 
Po seno ąžuolo šaknim
Tokia jėga –
Perkūną prisišaukia.
Ant seno ąžuolo šakų vėjelis gilė supa.
Kas matėte jo žiedą?
Ant seno ąžuolo viršūnės Vanagaitis tupi.
Sutingęs toks. Gal mąsto?
Prie seno ąžupolo prigludus
O ramybė…
Numirt norėčiau.
 
 
 
***
 
Nėra didesnio džiaugsmo
Kaip sugrįžti –
Kokia saldi sugrįžtančio dalia,
Kai yra kur sugrįžti
Ir prisiglausti
Po šiltu
Motulės Tėviškės skliautu.
 
Sugrubus siela ilsis,
O širdyje ramu ramu…
 
 
 
***
 
Viešpatie,
Aš – tavo namai,
Laukai ir girios.
Neskriausk,
Neleisk pavirsti
Žvėrimi,
Kad draskyčiau…
 
 
***
 
Baladė
 
Girnakaliuose kala girnas.
Ant kalno prie Besenio ežero
Sustingęs mokas –
Pamergės akmuo,
Legendom apipintas
Jis liūdnas rymo
Saulę palydėdamas
Už žaliojo
Perkūnakiemio sodų,
Už Gojau miško,
Vakaruos.
 
Nelaimę jaučia
Akmeniu pavirtusi
Širdis mergaitės
Ir suvirpėjus atsidūsta
Rūkeliu lengvu
Besenio klony…
 
O tai diena, sūdna diena atėjo –
Atėjo prasigėręs bernas,
Atsinešė sau kūjį
Sulig žmogui – ji tyliai aiktelėjo
Aimana akmenine,-
Tai pamergės širdelė
Antrą kartą mirė.
 
Prigludo kažin kur.
Gal namo pamatuos,
Gal akmeninėj tvoroje
Širdis užstrigo
Ir tyliai glūdi,
Ir nesivaidena tam,
Kurs širdį perskėlęs
Nusivežė namolio.
 
Rudens pavakary
Ant kalno atsistok ir aidi.
Girnakaliuose rodos
Kala girnas,
Virš kalno debesis –
Vestuvių karieta.
 
***
 
Kai po kaitraus
Viduvasario
Vėsta mintys,
Ankstyvo ryto šalnoje
Svaigina rūkas
Lyg midus,
Pirma šalna,
Klevais pakilus,
Įsiūbuoja debesį –
Svarstyklių metas seikėja
Gėrybėmis
Apkibusius metus.
Aukštyn – žemyn,
Atgal – pirmyn
Tarp laimės ir lemties,
Tarp skausmo ir vilties,
Tarp džiaugsmo ir būties…
 
Pasaulio pažinty
Giliausioj paslapty
Atsidarau duris.
 
Dar esame šalia,
Dar ilgesys lange,
Dar gerumu pilni,
Dar širdimi jauni.
Pabūkime vieni
Ir viens kitam geri.
Tu – mano vienumos
Žvaigždė šviesi.
 
 
Kalėdų burtažodžiai
 
Iš po miesto,
Iš po kaimo,
Iš po ežero,
Iš po kalno.
Iš po grindinio,
Iš po namo,
Iš po ąžuolyno,
Iš po papartyno,
Iš po skruzdėlyno,
Iš po debesies,
Iš po rūko,
Iš po akmenio,
Iš po vėjo,
Žemyna sužibėk
Pavasario pumpuru,
Džiaugsmo ašara
Saulės gimtadieny…
 
 
***
 
Karštuos mano delnuos
Oi daug sutirpo vasarų,
Prabėgo pro pirštus
Kaip ir vanduo.
 
Likime siųski,
Negailėk,
Aš neramia širdim
Priimsiu viską,
Pasversiu viską,
Viskam padėkosiu.
 
 
***
 
Kažkas nulaužė
Antrąją pusę –
Skilau skausmingai…
 
Perkūne, dievaiti,
Ąžuolu būti nemoku,
Kam gi kerti?
 
Veidu krisdama į purvą
Vis viena laiminu tave.
 
 
***
 
Visa apimanti meilė
Žmogui neskirta –
Tokia dievų valia.
 
Visa paimanti išmintis
Vis vaikščioja
Kažkur šalia.
 
Visa apimančiam protui
Žemė ši
Purvina?
 
Žeme, žemynėle,
Išauginusi tiek vaisių,
Mes vaikai tavi
Truputį purvini,
Atleiski.
 
 
Vilnius 1966 – ji
 
Ant mėlynų Vilniaus kalnelių
Klajojo žaltvykslės,
Apraizgė tinklais,
Klajoju lig šiandien
Būtų, gal nebūtų pasaulių miražais,
Ilgesio žalio smėlėtais takais
 
Čia aukso kalėjai,
Prekybos turgavietės senos
Ir sodai seni, čia žydėję
Senų kunigaikščių laikais.
 
Jų pėdsakai smėly
Vidurdienį kaitrai alsuoja,
O vakaro metą
Prašnenka jie medžių kalba,
Prie Vilnios senos kaip kadais
Eilėmis jie sustoję
Praeit, nepasveikinus tyliai
Ik pačio gyvenimo galo neleis.
 
Tai protėvių baltų šneka,
Jų gyvenimo būdas
Su mano jaunystės godom
Susipinti panūdo,
Sutarę kartu jie pasiglemžė sielą.
Klajoklė liūdna, kaip Čiurlionio preliudas,
Vis bastosi tyliai tenai, kur atšalus,
Grublėta, tvirta Vilniaus siena,
Senoji gynybinė siena.
 
Tada dar prie mūro prigludus
Žalią kibirkštį akmenys skėlė
Ir šiandien dar gatvėmis vaikšto
Išblyškę, žalieji šešėliai…
 
 
***
 
Kodėl taip skauda
Dėl senų sodybų?
Lyg anspaudą ugninį
Širdyje nešioju.
Ar ji užgis,
Ar per gyvenimą kraujuos?
 
 
***
 
Viltis –
Stiprus kanapinis siūlas,
Šiurkštus, senoviškas
Ir tvirtas
Jo įsikibus vis ėjau.
 
Pasibaigė.
Sustojau.
Tuštuma.
Graibausi tamsoje.
Gal seno
Gero draugo
Pasiilgau?
 
 
***
 
Vakarėja.
Užkursiu laužus
Ant kalnų
Ir pasimelsiu
Dievui visagaliui.
 
Šešėliai medžių
Pievose nutįso,
Giesmė pasislėpė
Paukšteliui po sparnu,
Gėlė primerkė
Savo gelsvą akį,
O širdžiai taip ramu,
Ramu ramu,
Jos rodos, atsisuk tik
Ir išvysi
Tave išeinančią
Iš mėlynojo
Ilgesio namų,
O, mama…
 
 
***
 
Be laisvės
Kaip skaudėjo.
 
Ir šiandien dar skauda.
Pakrikusios sąmonės minioje
Meldžiu dievus
Išgryninimo lietaus…
 
,,Keturiasdešimt metų
Paskui Mozę ėjo“
 
Argi neskaudėjo?
 
 
***
 
Dieve,
Atsistok ant šaltojo
Akmens,
Sušlamėk geltoname
Rudens lape,
Nuovargį nupūski
Šaltu vėjeliu
Ir nudraskyk
Juodas mintis
Audros liūtim,
Tik būk,
Tik neišeik
Šviesa sava
Akis apšviesk
Ir pasiliki su manim,
Nes pragaras
Ne po mirties,
Jis – be tavęs.
 
 
***
 
Žemė. Saulė.
Po saule –
Pasaulis.
 
Aš ir tu.
Mūsų sūnūs.
Mažytis stebuklas –
Pasaulis.
 
Ąžuolų glėbyje.
Debesų unksmėje.
Skruzdėlės darbštume.
Pasaulis.
 
Žemės kvapu
Apsvaigęs.
Dangaus rasą
Sugėręs.
 
Pasaulis.
Mūsų abiejų.
 
***
 
Strėvos pakrantėje
Kregždiniam skardyje
Šaltinis trykšta.
Eisiu, atsinešiu
To gaivio vandenėlio –
Burna išdžiūvo.
 
Ėjau. Bridau per klampumas,
Lemtų primėtytas, ąsočio neradau,
Mamos skaros ieškojau
Skrynioje aukštoj
Ir pabudau.
 
Miegojau cementiniame name
Šeštame aukšte,
Už lamgo ūkė elektrinė,
Dirbtinis ežeras blizgėjo.
Strėvos pakrantėse
Šaltiniai jau užakę…
 
Ir ko blaškaus
Šioj žemėj svetimoj
Man niekas nepasakė.
 
 
***
 
Strėva Strėvuže,
Tu sužeista…
Kur yavo vandenys skaidrieji,
Kai per dienas
Pakrantėje gulėję
Namo parnešdavom
Tik šviesą uir skaidrumą
Akyse?
 
Atleisk,
Kad nepasėdžiu prie tavęs –
Maurotose pakrantėse
Kas atilsį atras?
 
Tik krūpteli širdis,
Lyg paukštis naktyje
Ir stiklo šukėm
Sužeista kraujuoja…
 
 
***
Strėva, Strėvuže,
Dzūkų dukra,
Vingiais, rėveliais
Žemyn,
Į Nemuno glėbį
Žemyn.
Ten slėniuos sutūpę
Sodybos tarp liepų
Taip graudžiai kvepėjo
Radastom ir mėtom,
Žydėjo, čiulbėjo
Pakrantės skardėtos…
 
Susijaukė pasaulis.
Pakilo Nemunas Strėvos sutikti –
Ir išsiliejo mariomis
Nuo Kauno
Ligi Rumšiškių.
 
Tarp Jagudžio ir Puikino
Strėva pasuko lankstą
Ir išsipylė mariomis –
Sužibo Elektrėnai.
 
Strėva Strėvuže,
Dzūkų dukra,
Kaip ši pilnatvė
Sužeidė tave.
 
 
***
 
Kietaviškės.
Gražioji bažnyčia.
Jėga slapta
Sukausto mane čia.
Čia protėvių vėlių paskliautėse
Ramybė amžina.
 
Prie dievo stalo klūpo
Pirmoji vaikiška komunija
Kaip krikštolas balta.
Čia dievo garbei visas takas
Gėlių girliandom nubarstytas,
Čia žvakių šviesoje
Seni, geri paveikslai
Šypsos tyloje.
Skausme, chaose, ilgesy
Ir abejonėse klajojant
Skaudžiausi ašarų upeliai
Išsiliejo čia.
 
Dabar
Tik protėvių atodūsiai
Paskliautėse,
Vargonų gaudesy dar aidi
Ir ta pati malda, ramybėje sustingus.
Kietaviškės.
Vaikystės aureolė.
 
 
***
 
Susitikimas
 
Po karo gimę, pokario vaikai,
Šiukšlynuose praėjusios audros
Griūties akopuose dar žaidę,
Dar bombų sprogdiklius klebenę,
Dar matę šaudant ant kalnų,
Dar pamiškėj girdėję
Partizanų giesmę seną.
Mileliais prisidengdavę nuo vėjų
Ir marškinius dėvėdavę linų,
Karta vaikystės mano,
Kaip subrendot jūs…
 
Ant metų kalno atsistojus
Matau –
Gyvenimu jūs ėjot
Tiesūs kaip artojai,
Tikėdami
Širdies kertelėj tolimoj
Vis vien, vis vien tikėdami
Tų išvarytųjų Dievų šviesa.
 
Dabar
Ir atradimuose,
Nusivylimuose,
Maldos ekstazėje
Ar vizijoj čiurlioniškoj
Klajojanti šviesa
Te mūsų neapleidžia.
Matau –
Dar skruostuose tauriuos
Vis ta pati šviesa
Dar žaižaruoja,
Jaunystės atspindžiais
Dar žaidžia.
 
***
 
Pajauta,
Tu – šešėlis.
Bet tokio pavasario
Tavo slėnyje
Dar nemačiau.
 
Dievų šaukta
Vandens lelija,
Upynos dievaite
Žvaigždžių šviesoje
Pajauta…
 
Kai pro Kernavę
Pravažiuoju
Šauki ateit
Prie tų kalvų,
Kur, rodos,
Sugrįžtu namolio,
 
Pajauta
Taip tavo slėnyje
Ramu, ramu
Ramybė – lobiai
Kadais būtų dienų.
 
 
***
 
Juodžiausią naktį
Prie juodo stalo
Jupodas šešėlis
Vienišas rymo,
Juodas žvilgsnis
Kaip žaibas nakty –
Mefisto
 
Čia viskas taip trapu
Šioj žemėj,
Taip sužeidžiama…
 
Baltoj rankoj
Baltas deglas –
Kilki, viltie,
Aukščiau.
 
 
***
 
Baltoji drobe,
Mėlyno lino dukraite,
Skaistus tavo žiedas.
Tu būk man gera
Padėk nusimesti
Ilgesio skraistę –
Pavirski berželiu baltu
Prie kelio.
 
Baltoji drobe,
Mėlyno lino anūke,
Skaistus tavo veidas.
Tu būk man gera,
Padėk nusimesti
Skausmo naštą –
Pavirsk saulėlydžiu
Vakariu.
 
***
 
Ramų vasaros vakarą
Iš ežero
Be pėdsakų
Rasa žole nubėgo.
Virš miško
Tartum sklandytuvas
Erelis kybo.
Ramus vanduo
Kaip veidrodis
Į dvi kiekvieną
Gulbę padalino.
 
O čia ant kalno
Žiogas alpsta,
Praėjusios dienos
Karščiu klajoja.
 
Taku skubiai
Prabėga skruzdėlė,
Ant lapo – mieguista boružė.
 
Kiekviens,
Atlikęs savo dienos darbus,
Į nebūtį
Palydi dieną.
Ramybė jums.
 
 
***
 
Po Sekminių vainikais,
Po Kupolių laužais
Po laužo ugnele ant kalno
Bėga mūsų vasaros.
 
Ne vien tik ktaujas,
Ne vien tik kalba –
Senolių daina,
Malga, klajojusi
Užmirštame žvaigždyne
Atėjo iki manęs.
 
Manp dvasios karalienė.
Mano širdoes sopulys.
 
 
***
 
Kartėlio kryžkeles
Prašliaužęs laikas
Vėl mėlynom žibuoklėm
Skleidžiasi.
Viltis…
Dievų šviesa
Apgobianti pavargusį,
Aušrinė,
Tviskanti brėkšmoj.
 
Būk mano draugė.
Retsykiais
Praeidama paglostyk
Katpėdėlės žiedu
Troškiose smiltynėse.
 
 
***
 
Tarp žalių ąžuolų
Amžinoj rimtyje
Guli šiltas akmuo
Pažymėtas žyme.
 
Kieno rankos, kada
Čia paliko spaudus?
Aš tą ranką jaučiu –
Čia paviršius grubus…
 
Tai alsuoja gyva
Pratęstis manyje.
Mano protėvis tu,
Aš – tavoji dukra.
 
Apsigobus skara,
Apsisiautus daina
Ir kalba paprasta,
Aš – tavoji dukra.
 
Tarp žalių ąžuolų,
Kur giraitė žalia
Susitikom abu.
Virš savęs.
Tu ir aš.
 
 
***
 
Tylioj maldos ekstazėje
Suvirpa katedros kolonos,
Sunkios ir neapkabinamos
Kaip mūs gyvenimai.
 
O ten aukštai
Lengvais viražais skleidžias
Sielos plazdesys.
Be žodžių,
Be atsidūsėjimų
Ramiai ramiai nuplaukia,
Lyg debesėliai tyloje,
Kad grįžtų vėl širdin manon.
 
Ramybėje suvirpa lūpos:
,,Tėve mūsų“
 
 
***
 
Medžiai ėjo
Ir tyliai sustojo
Toliai padvelkė
Šiaurės ūku.
,,Čia žiemosiu per žiemą“
Kartoja –
,,Čia sapnuosiu
Žvaigždėtus sapnus.“
 
Medžiai medžiai,
Žali mano gojai
Ir miškai,
Melsvu tolių ūku,
Kur prasideda jūsų kantrybė,
Kur jos ištakos,
Nesuprantu…
 
 
***
 
Lietuva,
Širdie Europos kryžkelėj
Visų praeinama.
 
Žalių pievų rasom,
Ežerų akimis
Žydryne rytų
Šaukei?
Atėjau.
Ir būsiu tau ištikima.
 
Žalią gyvybės medį sodinsiu,
Žaliom sūpuoklėm meilę išsupsiu
Žalią gyvenimo taurę išgersiu,
Lietuvai, mano žaliuonei
Žaliąją viltį dainuosiu.
 
 
***
 
Vieni mes kaip medžiai
Matomi iš tolo,
Kiti – kaip žolė –
Kantrūs, tylūs atolai.
 
Kas labiau reikalinga –
Žolei medžiai
Ar medžiams žolė?
 
Ir vieni ir kiti
Nuo žalumo nektaro girti
Vis būsim šalia.
Kokia graži ši visuma.
O gal tokia dievų valia?
 
 
***
 
Sausio dienos
 
Motulė kryžkelėj.
Sena motulė Lietuvėlė
Vėl kryžkelėj parimo.
Pro šalį įvairiom kryptim
Upe vaikai tekėjo,
Skubėjo bėgo,
Gesino gaisrą širdyse.
 
Ar meldės Motina
Ar ašarom plūsdavo,
Ar išgąsty sustingusi stovėjo –
Kur suks vaikeliai, kur?
 
,,Visus išauginau,
Visus sušildžiau kiek galėjau,
Visus guodžiau,
Pati bedalė būdama
Jiems lopšines vis dainavau.
Kodėl likimas – tėvas jų
Mus taip senai
Vienus palikęs,
Negrįžta dar
Iš savo odisėjų?“
 
 
***
 
Senoliai į kapines
Atgulė kryžiais,
Pasaulio atpirkėjas
Galybę prarado,
Mano karta prasigėrė
Užmiršusi viską
Kas šventa.
 
Vėl tiesiasi širdys
Atgal prie Žemynos,
Prie josios šventovių,
Po ąžuolo kojom
Vėl aukurus statome
Lietuva, tau…
 
 
***
 
Kur tik ilgiau pabūnu
Ir piktžolės išdygsta,
Prikimba širdy
Kaip dagių.
Kaip džiaugčiausi aš,
Kad budeliai viduramžių
Padėtų mano galvą
Po kirviu.
 
 
***
 
Eisiu po medžiais prie Vilnelės,
Senaisiais medžiais –
Jie visada laisvai lingavo.
 
Šiandieną mes kaip medžiai
Širdim patirt mėginam laisvę.
Ir mes, kaip medžiai pagaliau,
Ne kaukolės, kur smėly bala…
 
Kas šitaip pasakyt galėjo,
Kas šitaip laidojo viltis?
 
Pavasaris jau eina.
Papūs pavargusion širdin
Žali ir gaivališki vėjai,
Švelniom simfoninėm poemom
Dainuoja žemė.
Sprogsta,
Gaivališkai sprogsta
Ilgai tūnoję pumpurai
Ir išsiskleis
Žaliųjų ąžuolų gadynė.
 
Rasa nuprausę širdis
Mes pastovėsime po medžiais,
Pajutę laisvą jų ošimą –
Namo parėjusias dainas.
 
 
***
 
 V.Landsbergiui
 
Kaip tu laikais
Toks vienišas,
Apspjaudytas,
Apmėtytas purvais
Žmogau
Ir dvasios tėve?
 
Kai tik paklausiau
Viesulu įskrido
,,Šokis su kardais“
Ir siautėja galingai…
Jaučiu,
Prie balto lapo rymo
Robertas Grygas
Ir dar kažkas…
 
Šiandieną visądien
Buvau kažkuo,
Tiktai ne baigiančios sunykt
Tautos blyškia vėlė…
 
Jau baigėsi tas
,,Šokis su kardais“
 
Kažkas pabėrė man
Čiurlionio preliudus
Prie žvakės vienišos
Tylioj nakty advento.
 
Dar liko žemėj
Kažkas švento.
 
 
***
 
Lietuva,
Ant tavo aukuro
Vėl dega aukos.
Šią naktį nemiegojome visi.
Raudojo motinos
Su jomis verkė
Ir apniukusi padangė.
 
Dievai aukoja žemei
Vaikelius.
 
Gražiausią žiedą
Motinos dievams aukoja.
 
Ar ji balta,
Šita auka?
Ar bus šitos
Aukos gana?
 
Senoji mistinė legenda
Pakartota.
Auka
Jau priimta.
 
 
***
 
Nuo žemelės darbų atsitiesiam,
Akyse prašviesėjo – eiva
Ten, kur sausio naktim prastovėjom,
Kur pražilo ne vieno galva,
Kur vis traukia užeiti, pabūti…
,,Aš tik taip suprantu“
Ach sūnau, dar pabūki truputį
Kūdikėliu ant rankų manų,
O paskui, didi Laima, palaimink
Iš senųjų karžygių laikų.
 
Nieko naujo mes čia nesukūrėm –
Dievo kančią kartojam ratu.
,,Aš tik taip suprantu“
 
 
***
 
Vilniau, baltakmenėli mano,
Briliante širdies,
Tu man –
Mažos tautos istorija
Ant laiko kryžkelių,
Ant amžių atminties.
 
O kiek kartų
Paliko savo pėdsakus tavy,
Keli tikėjimai tau švietė,
Kiek maišės čia kalbų…
 
Brangus tu man
Ir skriaustas ir derėtas
Plačių istorijos verpetų
Negailestingai palytėtas
Išlikęs man
Baltųjų akmenų švytėjimu,
Ir šventą amžių šviesą
Saugantis savy.
 
***
Mano kiemo liepos
 
Liepos, oi liepos
Jūs pramotės medžiai
Sodintos palaistytos
Kadu kadais.
Jų žodžiai suskirdę
Kamienais dar rieda
Ir krinta kaip rūkas
Kvapniausiais žiedais.
 
Liepos oi liepos
Jūs motinos skausmą
Viršūnėj sukaupę
Liūliuojat liūdnai.
Ir tūkstančiai bičių
Sudūzgia žiedeliuos,
Kai tu, basakojė
Po pievas braidai…
 
Liepos oi liepos,
Jūs seserys mano,
Dainom nuskambėję
Vakariai gaisai.
Pabūkit laimingos,
Kai rūtom pakvimpa
Po debesiu baltu,
Po vėtrų žaibais.
 
Liepos oi liepos,
Jūs dukterys mano,
Nepašauktos žemės
Takelių braidyt.
Akelės – žvaigždelės,
Jos ilgesį liūdną
Pro liepų šakas
Kas vidurnaktį švyti.
 
***
 
Sapnuojas vis –
Einu Gimtinėn.
Pavasariais,
Kada pažliunga
Pievos klampios
Ir kojos velias moliu
 
Sapnuojas vis –
Einu Gimtinėn.
O kloniuos
Vasara žalia
Apraizgo kojas gyvate,
Supančioja,
Lyg girioj elnią.
Piliakalnio brūzgynuose
Sužėlė dilgėlės, avietės,
Negi takai skambėjo čia,
Su mūs vaikyste susilietę?
 
Sapnuojas vis –
Einu Gimtinėn.
Kai rudenys išdrasko
Paskutinius lapus
Ir kaukia vejas
Atšiaurus.
 
Sapnuojas vis –
Einu Gimtinėn.
O kojos klimpsta pusnyse.
Aukštyn pakyla
Tik dvasia
Ir veržiasi tenai,
Kur niekas nieko
Jau nelaukia.
 
 

Turinys