AUDROS IEŠKOJAU
DEBESY
***
Vienaip sakysiu,
Kitaip darysiu,
Trečiaip galvosiu –
Nebark manęs.
Tai rudenėlis,
Pavasarėlis,
Tai vėl saulutės
Šypsena.
Nutilo medžiai
Po mūsų langu,
O lūžo, linko,
Tu žinai.
Kasmet gegužis,
Kasmet gegužis,
Kasmet gegužis,
Ar amžinai?
Nudažė plaukus
Sidabro gijos,
Ko gi vis spurda
Širdis mana?
Daug kas atėjo,
Daug kas išėjo,
Likau skolinga?
Kam?
Nežinia.
Bijau gegužio,
Gegužio laukiu,
Naktį pabudus
Raudu viena.
Tos mūsų dienos
Gražiausias perlas,
Gražiausias auksas,
Versmė tyra.
***
Jaunystei nieks
Paminklo nepastatė.
Jos pasiilgstu dar
Kaip mėlyno upelio,
Balto ievų kvapo,
Nes tik jaunystei duota
Ant balto sniego
Mėlyni varpeliai juoko
Ir karšta, kaip rugpjūty
Per pusnynus brist.
Jaunystei nieks
Paminklo nepastatė.
Ji – atminty.
Šviesi šviesi.
***
Vaidenas dar
Anykštos senas ežeras
Gandrų sala, stovyklos palapinė,
Šilta naktis joje.
Gegužio naktyje.
Ir festivaliai Vievyje
Ir kaukės karnavalinės
Deglų eisenoje,
Ir tas pašėlęs kažin ko laukimas
Gegužio naktyje.
Perkūnakiemy
Pražydėję vyšnios
Ir bučinių svaigumas
Ryto brėkšmoje.
Ir tyliai tyliai vaikšto
Mažom baltom kojytėm
Gegužio naktyje.
***
Praėjome pro šalį.
Nekeik savos lemties.
Nakties nektarą žalią
Į pypkę įsidėk.
Užtrauki dūmą žalią,
Apsvaik nakties keru,
Ateit, kur pušys verkia,
Vis vien jau negaliu.
Jų ašaros ugninės
Nutvilkė tik skruostus,
Mintis takus išmynė –
O grįžti negaliu.
Šilagėlėm pražydus
Mintis tarp debesų,
O ten, kur mintys skraido
Tavęs neberandu.
Aitriom rasom pušinėm
Apkrėsčiau tau pečius,
Po tavo šiltu delnu
Šilagėlė priglust…
Bet sukas amžinybėje
Pakibusi mintis –
Kaip greit prabėgo vasara,
Kur josios paslaptis?
***
Aš taip norėčiau
Tau paskambinti.
Pavasarėja.
Pro langus,
Pro duris,
Pro smilkinius
Iki širdies
Įleisti vėją…
Pašauk mane
Vardu jaunystės
Močiutės išmanytu,
Pašauk mane.
Žolė tuo kilimus
Išklos.
Pavaikščioti
Ant tos žolės,
Išdžiūvus rasai,
Pašauk mane
Lig pabaigos.
***
Tavo rankos –
Debesys balti
Virš įkaitinto
Likimo mano.
Mūs šaltinio tyro
Tie lašai keli
Perdžiūvusiai žemei
Kaip balzamas.
***
Kažkur, pradundėję pro šalį,
Prasilenkė mūsų žirgai.
O rudenį klykavę gervės
Pavasarin skrido ilgai.
Žali miškai juokės, kvatojos
Žalia tyro juoko banga.
Ant grindinio pilko klajojau
Po žalio žibinto šviesa.
Taip vasara ir neatėjo.
Kažkur nudundėjo griausmu.
Lig šiol, patikėk, man dar reikia
Sustoti po griausmo medžiu.
***
Tu man primeni
Pievoje kerinčią gėlę –
Žiedeliai mažyčiai,
Bekvapiai,
Kamienas kartus.
Tik jaučiu
Kad bitelėms kas rytą
Čionai lankantis
Kaupiasi
Gelsvas medus…
***
Atrodė
Kad širdžių liepsna
Sulydė mus
Į tvirtą pamatą – bus rūmas.
Koks buvai neatsargus –
Giliai giliai
Ir praraja
Žiojėjio paslėpta
Ties širdimi štava.
Lig šiolei laviruojam
Ant pamato kraštų,
Kaip šmėklų šoky…
Jau sutvirtėjo
Nuo to šokio pamatai.
Iš tolo gal atrodo,
Kad rūmus čia matai…
***
Žemė juoda…
Ką piešiu čia? –
Mane paliko
Žalia spalva…
***
Audros ieškojau debesy,
Ieškojau ąžuolo šakny,
Ieškojau ryto brėkšmoje,
Žvaigždynų kelyje.
Visur bėgiojau mintimis –
Sapnai ratu apie tave,
Vienoj tik vietoj nebuvau,
Eilėj prie turtų ir garbės.
Net netikėjau, kad tenai
Kažkas gal dienąnakt budės.
Maniau – Perkūno glėbyje,
Dievaičio akyse gražus,
Kaip siela nemarus stovės,
O žalios šukės neskaudės.
***
Gegužio aitruma
Rūkavo žemė,
Putojo ievom
Ir švelnia tyla.
Trumpai akimirkai
Tave man deivės
Dovanojo,
Kad krisčiau tau
Rasa ant veido,
Kad likčiau
Atvira žaizda.
Tai jų kaltė,
Gegužio deivių, –
Oi ne mano,
Ne…
***
Saulele dievo akyse,
Krisleli mano širdyje
Padovanok man vieną dieną,
Laukiu.
Jau vakarop,
Jau vėl rasa –
Sušlapo kojos,
Žarose
Širdis išseko.
Ta neatėjusi diena,
Lyg neužgriuvusi audra –
Lašelis vienas.
Ir gana.
O toks aitrus –
Gaili rasa.
Ar jo užteks,
Kol švies šviesa?
***
Tavo ranka dar karšta
Ir toks švelnus alsavimas.
Priglausiu galvą prie krūtinės –
Taip viskas graudžiai tobula.
Kaip jūra ši širdis,
Jos bangose nuskendau.
***
Jaučiu tave.
Šaltinis širdyje
Vėl kunkuliuoja
Ir į viršų veržias.
Šaltinio
Tyruma
Nuplauk
Ir raukšlėmis
Nusėtus
Mano veidus.
***
Aš tau paskambinsiu
Valiūkiškai ir vaikiškai
Lengvai.
Tai lengvas žaismas,
Baltas debesėlis,
Kai saulė jau
Artyn laidos.
Ant kalno žiogas
Vienišas kvatos,
Kol mirs iš juoko
Iš šitos kalbos…
Aš tau paskambinčiau –
Bijau,
Sprogs telefonas,
Prisidarysiu sau
Tokios bėdos.
***
Dalgį pasiėmęs
Eitum tu į pievą,
arba girią užsodintum,
Oi kaip būt puiku.
Jausčiau iš toli,
kad nerūdyja siela
Nepalinko ji
Išdidumu tuščiu.
Nieko nėr kvailesnio
Šiam pasauly
Už tuštybę
Įžeistų dievų…
Jei galėčiau,
Plaučiau kojas
Tau, artojui,
Grįžus po darbų…
***
Praėjau gyvenimo kryžkele
Kur stovėjo pilkoji lemtis.
Meilės,
Gražiausios pasaulyje rožės
Taip ir nenuskynė
Spygliuose užstrigusi,
Sužeista
Širdis.
***
Kur priglausiu galvą
Be tavęs?
Kur padėsiu mintį,
Kur svajonę naktį?
Nuėjai, kaip tąsyk,
Per toli –
Už kalnų
Kepurės nesimato.
Kur tave nešioja
Tie keisti
Ir tokie šalti
Klajonių batai?
***
Žemaiti žemaiti
Lig sielos gelmių,
Kodėl su tavim
Iki šiol taip ramu?
***
Leisk prisiglaust,
Sutrumpink naktį,
Bemiegę, kupiną kančios.
Užsnūstu taip lengvai
Tik tavo glėbyje
Ramybės apimta
Ir šilumos.
***
Per gyvenimą
Nesupratai manęs…
Kai numirsi
Ir siela
Pasiilgusi pavasario,
Supsis jazmino
Žiede,
Ilgesiu klajodama,
Tada suprasi.
***
Prieš mūsų akis
Tupikas.
,,Naujovių „ prisiskolinom.
Tai kelio ženklas?
Nežinau.
Tu džiaukis,
Dainuoki ar pyki,
Vis vien širdyje
Tupikas.
Yra ir kita
Šito žodžio prasmė,
Bet tau nenorėjau
Jos taikyt,
Oi, ne.
***
Blėstant šventės džiaugsmui,
Tylant vakaro versmei,
Ilgesio minutę
Žaibiškam pasąmonės blyksny –
Tu.
Tūkstančiuos veidų,
Šimtuose kelių,
Dešimtyse miestų,
Vienoj vienintelėj žemėj
Ieškau tavęs –
Nerandu.
***
Nepyk,
Kad vietoj komplimentų
,,Oi koks pasenęs“
Nustebau.
Taip atminties
Slaptoj kertelėj
Aštuoniolikmečių
Liks mažiau,
O ką gali žinoti,
Drauge,
Gal ir gyventi
Paprasčiau.
***
Aš – ne jūra,
Tu – ne vėjas,
Kam taip įsupai mane?
Mintys mano –
Prometėjai,
Vis ratu
Apie tave.
Išlipu
Sausa į krantą –
Gi duobė
Akmenyje…
***
Trumpai žydėjau
Žibuokle.
,,Žodžiai užmuša
Tarsi akmenys“ –
Liaudies išmintis
Sena.
Buvo žodžiai –
Rymo akmenys,
Palikti pakelėje.
***
Buvau pasigėrus
Jaunystės šampano,
O koks jisai buvo
Saldus.
Bet pagirios, pagirios,
Ach, dieve mano,
Kalbėti bijau –
Dar privemsiu
Ko nors.
***
Paklydo mano laimė
Obelų pūgoj
Dabar baltais žiedais
Nuklotas mano kelias.
Klajoju lig tamsos viena,
Žiedams dainuoju
Ir laimės linksmą šokį
Jiems šoku
Ant takelio.
***
Ateik
Prie manęs atsistok.
Toks tylus,
Nebylus
Mano drauge,
Prakalbėki ramia
Savo sielos
Kalba.
Aš viena
Priauginsiu
Tau žodžių,
Kaip medžių.
Jų nekirsk,
Jeigu jie
Net užstotų mane.
Mano medžiai
Žali,
Žiemą vasarą
Dygūs,
Tai Eglės kalba.
Mano žodžiai –
Kaitri geležis
Ugnyje –
Jie išdegins žymes,
Jeigu būsi
Šalia.
Pastovėk,
Parymok,
Ir apgaubki
Mane
Savo sielos
Kalba
Nebylia.
***
Tavo ramybė –
Lobiai auksiniai,
Jais pasipuošus
Sielai saugu.
Einam per gruodą –
Širdį sužeidžia,
Einam per naktį –
Klystam kartu.
Kryžkelę klaidžią
Kartais sutinkam,
Nuomonės skirias,
Spjaudom žalčiais,
Bet, apsidairę,
Aušrą išvydę,
Žiūrim – vėl einam
Keliais tais pačiais.
Labas.
Susiglaudė sielos virš mūsų.
Labas.
Na kur tu taip ilgai buvai?
Labas.
Miegojai šalia išsižiojęs?
Labas.
Tavęs pasilgau labai.
***
Čia ramuma stovėjo,
Vanduo šaltinyje
Nesudrumstas paliko.
Vis laukiu dar
Kada tu – skersai kelio,
Kaip kad pavasarį
Kukavimas gegutės.
Čia ramuma stovėjo
Vanduo šaltinyje
Nesudrumstas paliko.
***
Tu – teisėjas.
Nuteiski gėlę už grožį.
Nuteiski debesį už aukštį.
Nuteiski klevo lapą,
Kad paraudo,
Lyg mergaitė,
Ir atsiskyrė.
Nuteisk.
Jau nuteisei.
Kalėjimą paskyrei.
O aš
Čia auginu
Gėles.
***
Tu žemės vaikas.
Visas skriaudas
Tylom sugersi
Ir dienos tavo
Upeliu tekės,
O viešpačiai,
Mana kantrybė baigias,
Perkūnus tuoj paleisiu,
Žemė sudrebės.
Bet…
Trenksmas trumpalaikis.
O kas prakalbint
Žemę gali,
Jeigu ne tyliai
Šnekantys upeliai…
***
Nebijau rūsčiosios jūros,
Nebijau dar rūstesnių kalnų,
Nebijau rūstaus tavo sprendimo.
Kodėl aš turėčiau bijoti
Viso to, kas gražu?
Mintimi paskandink mane
Jūroj,
Mintimi pakelk mane iki kalnų,
Paklysti neleisk
Sprendimuose
Kodėl visa tai
Kas su tavim susiję
Taip gražu?
***
Kur klajojo pirma meilė
Tvyri vandenys Strėvos,
Vaikystėje kvepėję
Vien ajerais ir ievom…
Aš niekur iš čia neisiu.
Ant kranto pragyvensiu
Kur supasi, banguoja,
Nerimsta, teliuskuoja
Pasaulyje gražiausi
Vandenys Strėvos.
Gelmėj, kur skendi salos,
Pavasariais pražysta
Žibučių melsvos akys
Ir plukių jūros supas.
Vanduo, kaip tyras vėjas
Žiedadulkes išbarsto
Ir tūkstančiai žibukų
Paviršium raibuliuoja,
Bijau akim paliesti
Šitos trapios gaivos.
Žinau – dugne
Vaikystės dienų laužas,
Pirmosios meilės aukuras.
***
Į tavo vienišus
Tylius namus
Aš braunuos
Kartais dieną,
Kartais naktį,
Bet ten sutinka
Spengianti tyla.
Sapnuos ramiai
Manas rankas paėmęs,
Sušildai žvarboje
Ir ilgesy,
Paskui iš lėto,
Lyg miglos miražas
Tirpsti,
Tirpsti,
Tirpsti.
Man lieka šiluma.
Dienų raizgiųjų vingiuos
Ji šildys
Sielą man.
***
Noriu būti karaliene
Tavo mėlynų dvarų,
Kaire koja atsikėlus,
Tavo rūman įžengiu.
Sėdi mėlynas karalius
Nepalenkiamai rūstus.
Ach, kokia klaida… Nemokša….
Sutrukdžiau jį per pietus.
Negi pametė karalius
Puotą, išpuoštas damas?
Juokas. Dėl manęs karalius
Savo kaukę nusimes?
Rūmų damos pastebėjo,
Spjovė pėdon kiekvienon,
Slibinas nakčia pasėjo
Nuodus lovon girgždančion.
Etiketo jų nepaisiau,
Juokas buvo per garsus,
Išvaikiau mielam karaliui
Jo spalvotus nykštukus.
Na, o kaipgi karaliausi
Be nykštukų, be mažų?
Oi, kokios raudonos ausys,
Kai iš rūmų sugrįžtu.
***
Tolai nutolai
Kaip vasaros sapnas,
Kaip muzikos dvelksmas,
Toks nerealus…
Tik vienišos naktys,
Slaptingosios paukštės,
Tik vienišas džiaugsmas,
Praėjęs pro mus,
Mane vis aplankęs,
Užmigti neleidžia,
Kalta – nekalta,
Kas pasvers, pamatuos?
Tik širdį
Vis žeidžia
Ir žeidžia
Ir žeidžia,
Ji plakas,
Kaip paukštis
Besparnis
Tinkluos.
***
Eilės sukosi ratais
Virš mano galvos,
Svaigino dangiška
Minties jėga.
Tu priekyje sėdėjai,
Pavargęs toks, rūstus,
Lyg žvakė smilkavau
Eilėj priešpaskutinėj.
Staiga suskambo
Jau ne ilgesio –
Mirties motyvas,
Matau – gręžiesi
Link manęs…
Dievai rūstieji,
Rodos mirsiu,
Pakėliau galvą
Vos ne lubosna.
Dar kartą praėjau
Su galva pakelta.
Verpetuose dienų
Mąstau –
O gal kalta?
***
Manęs nebuvo
Manęs nėra,
Manęs nebus
Visuose pasaulio
Miestuose,
Kuriuose tu ieškojai,
Manęs nėra giriose –
Tai piktieji
Demonai
Viliokėm gundo,
Patikėk
Ir neieškok,
Nes tu
Niekada nemylėjai manęs,
Nes aš
Niekada nemylėjau tavęs,
Nes tai –
Utopija,
Neatrastoji žemė,
Atlantida.
***
Pasvydo pasvydo
Dienovidžio saulė,
Tenai,
Iš kur eina
Vakarė rimtis.
Tik susikaupimas,
Tik vieškelių vingiai,
Tik pėdsaklai vėjų,
O gal paslaptis?
Sustojau prie akmenio
Šalto ir balto,
Bandau jį prakalbinti –
Trūksta jėgų.
Ateina ramybė,
Ateina gerumas,
Melsvi rojaus paukščiai
Ant tavo delnų.
Rasotais rytais
Tyra ašara krinta
Gal tavo.
Gal mano.
Gal mūs. Ant delnų…
***
Tylų tavo veidą
Man užkloja miglos,
Tylų tavo žvilgsnį –
Žvaigždės šioj nakty.
Rodos, buvo viskas
Ir nebuvo nieko,
Tik paminklai tylūs –
Metai praeity.
Tik sustoja sūnūs
Ąžuolais prie šono,
Koks tada galingas
Tu pasijunti.
Aš viena vienatvėj
Liepele siūruosiu,
Karštus žiedus krausiu –
Bitės aplankys.
***
Šypsena
Pro autobuso langą –
Žaibas ąžuole,
Ugnele klajojanti
Žaltvykslė,
Po nerimo kemsynus
Vis žalia,
Tokia žalia
***
Ėjau ir klupau
Per brūzgynus žmonių,
Jaučiau, ir jaučiau –
Vaikštai vienišas tu.
Gal mane, gal mane
Tu bevarde šaukei?
Klykė laimė šalia,
Kaip pelėda šile,
Žaliu vaiko juoku.
Neatspėsi nei tu –
Aš šalia tipenau
Puspadėliais kiaurais.
Buvo šalta ir tau –
Visi ieškom šilmos.
Tik po kailiais
Šiltais
Mūs širdis
Pelenuos…
***
Šypsaisi
Ir žydi ievos…
Dabar tik supratau
Kodėl pavasarį kiekvieną
Visus ievos žiedus
Paskyriau tau.