Vaikai ir rūpesčiai

Per pačius Naujus Metus Cecilija  pagimdė antrąjį sūnų. Trečią kart Pranys parišo lopšį po balkiu, bet ar nors sykį pasijautė laimingas? Pažiūrėti lopšelin, pažiūrėjo, bet nei džiaugsmo, nei pasididžiavimo nejautė. Per tiek metų neįprato, kaip buvo svetimas, taip ir liko. Žmonos nemylėjo.
Po trečio vaiko Cecilija išseko, vaikščiojo kaip šešėlis, pasidarė irzli. Anyta jau pradėjo bambėti:,,Išlepusios, ištižusios dabar bobos. Anksčiau rugius pjautuvais pjaudamos lauke pagimdydavo, prijuostėj parsinešdavo”
Laikas nusinešė praeitin mažojo sūnelio Alvydo krikštynas, o su jom ir visas negalias.  Laikas užgydo aitriausias žaizdas, nuplauna, užmarštin nugramzdina visas nuoskaudas. Cecilija vėl kupina jėgų. Kai tik mažasis atsistojo ant savo kojyčių, kai įsitvėrė senosios sijono, Cecilijos per dienas nėra namuose.  Vaikai jos net nepasigenda – bobutės kantrybės ir jos nuostabių pasakų užteko visiems. Nei vieno nuo savęs ji nevarė, visus maitino, glostė, nors ir nuo darbų sudiržusia ranka. Visus tvarkė, rikiavo darbelius, pratino nebūti baltarankiais. Todėl Cecilijai gera laukuose, brigadoje. Nežinia, ar nusivylimas šeimyniniu gyvenimu, ar traukimas prie žmonių, kur visada linksma, pokštai, juokai, moterų kompanija, kur susirinkdavo panašios dalios draugės. Visos kaimo moterys patyrusios ir šilto ir šalto, moka daug iš ko pasijuokti, tai ir padėjo  Cecilijai susitaikyti  pačiai  su savimi ir  tarsi balzamas glostė jau surandėjusias žaizdas.
Dalia, dalele, po kokiu krūmu juokeisi, dantis dar tik galąsdama?
Cecilija ravi kolūkio runkelius, išdalintus normomis. Čia kiekvienas dirba savam plotelyje, šalia nėra aštrialiežuvių draugių, vėl užklysta vienatvė ir prisiminimai. Ir ji vėl švelniai kalbina savo dalelę: ,,Kad galėčiau, dalgę pasiėmus tave kaip avižas nukirsčiau, kad galėčiau, kaip dilginėlę išravėčiau, kad galėčiau, sakalėliu nuskrisčiau ten kur Antanėlis… Kažin, kaip jam toj Amerikoj?” Bet jai jau rodosi, kad visoj žemelėj vien vargelis, visur visur nuo jo tik darbu užsitrenksi.
Nuėjusi prie telyčaitės  glostė ją, šnekino skubančius ėdalą srėbti  paršelius, visus patvorius sukasė, prisodino jurginų, nasturtų, bijūnų, per visą vasarėlę žydi, žėri, širdį džiugina, tik paaugusius vaikus retai priglaudžia.  Mylėt mylėjo, bet myluot paglausyt neskubėjo, gal todėl, kad jie vis paskui bobutę, kur jos sijonas, ten ir jie kaip bitelės, pas motina nebėga, rankučių jai neiškelia, jos tarsi nepažįsta. Yra, nėra, – nepasigenda.  Taip saulėtekis – saulėlydis. Ji jiems griežta, reikli, lyg ir neliko širdyje švelnumo,
Kai tik vaikai paaugo, žengė pirmus pasaulio pažinimo žingsnius, susidūrė su jiems privalomais darbais. Kiekvienam paeiliui  ėjo ganymo metai. Visam gyvenimui įsirėš į jų sąmonę skaidri ryto vaiskuma, rasos lašeliuose tviskanti saulė.  Kad ir sunkiai anksti atsikėlusio vaiko rytas visada pilnas įvairių nuotykių, žaidimų su draugais, pripildytas gamtos grožio, pavasario vyturių, pirmų žibuoklių šauksmo, baravykų, keptų lauže, skonio ir gaivališko perkūnijos aidesio, kai tik nuskamba, numurma tolyn ir vėl žybt iš naujo, taip ir perskrodžia kiaurai ligi padų.
Aliukas mielas vaikas, paklusnus, greit susidraugauja su kaimynais, išlaksto visus raistelius, išlaipioja visus ąžuolus, Marytė jam iš paskos sėdi ąžuolo viršūnėj ir jai to pilnai užtenka. Kai berniukai, įsikorę į berželio viršūnę, smagiai leidžiasi lanksčia viršūne iki pat žemės, Marytei gaila berželio – visą vasarą jis stovės palenkęs viršūnę, tik rudenio vėtrose, tik pavasario gaiviam atbudime atsities. Todėl jai geriau sėdėti tarp  stiprių ąžuolo šakų. Brolis negaili pastangų ir prineša tenai  alksnio šakų, sukrauna lizdą ir kvatoja ,,Marytė – gandras, Marytė – gandras,” bet jai nė motais tie juokai, jai gera būt gandru. Ji baikštoka, tyki, savam fantazijos pasauly, užsidarius prie žiedo, greita paskui bitę. Didžiausia šventė, kai ateina senelė iš Kertų. Ne kiaušinio, kurį atnešdavo vaikams gastinčiaus, jos pačios pasiilgdavo Marytė. Jinai tokia didelė, šilta, visad paimdavo ant kelių, net jau paaugusią, ji dainuoja tokiu gražiu storu balsu, kad Marytė tuoj į ašaras. Pati nežino ko. Melodija vingiuoja tarsi kalvos, aukštyn, žemyn, ar krinta stačia galva ir ji negali neverkti.
– Tai todėl, kad čia šventos giesmės, – taria senelė, leisdama nuo kelių anūkėlę,- Rasele, tu tikra Raselė, nereikia verkti,- kalbina savu vardu. Karo audroms išardžius išdraskius jaukų lizdą, palaidojus, apverkus savo vyrus, suseno Iponienė ir iš kur berasis stiprybė, kai brangiausia iš širdies išrauta? Svočios viena kitos negali mylėti, nes kiekviena myli savus vaikus. Skaudu Kazei matyti, kaip viską, visą Cecilijos pasogą Levosė išnešė dukteriai, į ką tie namai panašūs, į ką nuo kasdienių sunkių darbų pavirto Cecilija, kam leidžia sūnui tinginiauti ir gyventi, kaip jis išmano.
,,Kad lenda čia su giesmelėm visokiom“, nenusileidžia mintimis Liukienė, bet garsiai viena kitai tų žodžių neištars nė karto.  Pasibėdavoja apie sveikatą, apie namus ir tiek. Iponienė ilgai neužtruks, pasikalbės, pernakvos ir vėl keliauja  namo pėstute. Nors ji gyvena šalia plento, nors juo važinėja mašinos, nors visi jau prie jų įprato,  bet jei arklių neliko, tai ji gali ir pėsčia nueiti, nieko čia tokio. Sės ji mat į tą kriokiančią pabaisą, lėks, kaip Liucipierius per laukus, kol dar kojos veda, kol akys mato. Tai pas abi dukteris vis pėsčiomis, kas čia tie keliolika kilometrų, užtat kaip dūšia pailsi tokioj kelionėj. Tai žalios pievos, tai vėl sodybos, upeliai žaidžia akmenėliais, savo šventą šneką šnabžda, miškeliai šalia kelio. Ąžuolynai prakaitą vėsina, kalavinų išraižyti keleliai lazdynynų tankmėn nyra ir vėl darželiai prie sodybų, radastų kvapo pilni. Eini ir viską užmiršti ir mintis nuskaidrėja, rodos eitum, kaip jaunystėj į atlaidus, už pečių palikus visus išgyventus metus ir vargus, rodos, nebuvo ir netekties ašarų, rodos kažkur girdisi pilni namai siaudžia, griaudžia nuo juoko ir dainų. Paskui ir vėl atsikvošėji,-  sūnūs, sūnūs, kaip ąžuolai išvirtę kažin kur, nei kapelio neaplankysi. Motinos gėla visada jauna, nesenstanti, visad skaudi ir nesibaigianti, giesmėn, maldon netelpanti. O ir dukrelių dalelė! Viena pajuodus nuo darbų, į dalgį palaukėj pavirtus, kita nepasiskųs nei aimana, nei žodžiu, tik akys liūdesį išduoda, mato motina, nuo jos nepaslėpsi. Sąžinės balsas priekaištais sau išvirsta ant žolės juodais lapais, kaip šaltiniais iš žemės. ,,Argi tikėtasi, argi laukta tokie baisūs laikai?”Jauniausioji  irgi sėdi namuose, sako piršlių metas pasibaigė. Grįžta abu su Jaronimu iš darbų nuo kelio pavargę, bet jau linksmesni, atsigavę. O  laikas bėga kaip vanduo. Žmonės pradėjo atsigauti nuo karų ir perversmų, įprasti prie kolchozų, prie skurdo, bet pamažėli pamažėli iriasi pirmyn ir randasi viena kita prošvaistė. Geriau moka už darbadienį, parduoda veršelį, daržovių, obuolių.  
 
***
 
Teka vyriausioji Emilijos duktė Malvina. Mergina kaip uoga, kaip mėlynė prinoko, gražutė, tamsiaplaukė. Naujoje troboje vietos daug, yra kur vestuves kelti, Petras prigaudė ungurių, išrūkino, papjovė kiaulę, vištų, argi dažnai susirenka giminė, rodos po karo tai gal pirmas susiėjimas. Suprašė visus gimines, suėjo suvažiavo.
Visiems atrodė  keistas jaunojo noras važiuoti tuoktis į Vilnių, tai jie išvažiavo vieni, net be liudininkų, keista, bet čia jaunikis pats taip užsispyrė ir gana, sako, ten jo lauks kokie tai giminės ar draugai, ką čia padarysi, tegul būna taip, kaip jis nori. O jaunikis nepėsčias. Strėvininkų senelių namų, kur dirbo ir Malvina ūkvedys, vyras iš stuomens ir iš liemens, net Petras nedrįso jo norams prieštarauti.
Taigi susirinko visi, pusę dienos alkani sėdėjo, jaunųjų laukė nesulaukė, o čia kad pradės lyti, kaip iš kibiro. Nutarė sėsti už stalų, nevarginti žmonių, nes jaunieji išvis nežinia kaip per tokį lietų grįš, gal ir mašiną sunkiai susiras , gal užsinakvos pas tuos jo draugus. tai sėdi visi ir baliavoja, bet kokios čia vestuvės be jaunųjų. Muzikantas yra, bet pakampėm vaikšto, nei jam groti, nei negroti. Užvalgė visi ir sėdi.
Dažnas svečių vis į lauką išbėga, vis dairosi į kelią, Emilija , žibintą užsidegus ant kalno stovėjo stovėjo, o nakties tamsybė, nors pirštu durk, nieko nesimato, net jos žibintą lietus užgesino, tada ir ji namo parėjo. Petras  vaikšto bambėdamas, sako kaip jie parsiras tokį kelią, Emilija nervuojasi:
– Geriau kinkyk arklį, važiuok iki plento, pasitiksi.
– Kad prasilenksim,- atkerta jis ir eina ungurių atnešti, jau stalai tuštėja,o kaime ne visi juk žvejai ir turi tokios žuvies. – Parsiras, jei jau taip užsimanė pasivažinėti.’’ Ir jau mintyse sau tęsia:,,Kur tai girdėta, kad į Vilnių ženytis važiuotų. Būtų kaip žmonės, Žiežmariuose, nuvažiuotų arkliuku, gautų iš kolūkio ir porą, būt pakinkęs, kaip žmonės nuvažiavę, ale kada jauni senių klausė, tegul dabar pavargsta.” Važiuotų iki plento, bet tikrai nežinia kuriuo keliuku jie gali eiti. Vienas –  kaimo keliukas tiesiau, bet lauku, labai šlapia per tokį lietų, kitas – vieškelis, toliau, aplink, gal ir patogesnis tokioj liūty. ,, Stasys gudrus, valdžia vis be klebono ragina, bet laužyti tėvų tradicijas, be bažnyčios gyventi, tokios minties nebuvo. Bet  į bažnyčią viešai eit nenorėjo –  gyventi reikia, tai geriau tegul sušlaps, negu gyvens be šliūbo. Dabar prasidėjo ,,komjaunuoliškos“ vestuvės, tai jom kolūkis ir vaišes surengia ir pinigais remia, bet argi prasidėsi su tom ,,komjaunuoliškom“, vis tiek prie kunigo reiks eit, nei vienas tėvas savo dukteriai taip tekėti neleis.
Kai  viltis jau buvo beveik prarasta, visi jau gerokai įsilinksmino, parsirado ir ilgai laukti jaunieji, šlapi, nors gręžk. Puolė į kamarą persirenginėti, tai svečiai nei jaunosios suknelės gerai neįžiūrėjo, ir veliumus rankinuke parsivežė. Po tokios keistos ir netikėtos pradžios viskas stojosi į savo vietas. Buvo leista jauniesiems pavalgyti, sušilti šokyje, bet kokios gi vestuvės be tradicinio,,Karti” jaunikis nesibučiuoja ir gana. Pila reškutėmis saldainius, bet kur tu nupirksi įsisiūbavusius svečius – jiems reikia pramogų. Piršlio nėra, pamokyti nėra kam, bet niekas nežada pasiduoti, dainininkų jau ir gerklės išdžiūvo, visi sušilę, nusiplūkę, jaunikis jau ir ožiu apšauktas vis tiek nepasiduoda.
Triukšmavo, ūžė iki ryto, šlamėjo medžiai nuo lietaus, naujom versmėm paplūdusi Strėva susidrumstė ir tyliai plaukė plaukė tolumon į Nemuno platybes. Ir nežinai, žmogau, gamtos prieglobstyje prigludęs, kokia rytoj išauš diena, ar liausis pagaliau šita vandens gausybė, nuplovus praeitų dienų pėdsakus.
Prieš rytą  liovėsi. Virš išsipraususių laukų skaisčiai tekėjo saulelė.  Virš pievų, kloniai rūkuose paskendo, tarsi lengvu šydu užsiklojo. Atrodė, eitum, eitum jais, tarsi minkštais takeliais, po kojomis dzingu dzingu čežėtų rasų karoliai, neliktų klonių nei griovių, viršūnes medžių rankomis paglostytum, ištirptum tolumoj, kaip rūko skraistė, nutįstum iki Baltijos pačios.  Iki jūros. Retas kas ją buvo matęs.
 
***
 
Kaimuose trūksta duonos. Kolūkiai silpni, gautą derlių atiduoda valstybe kaip duoklę, palieka sėklai, paskiausiai atiduoda žmogui pagal jo išdirbtų darbadienių kiekį.  Duoda labai mažai, vos kelis šimtus gramų už darbadienį, to pilnai neužtenka, kad išmaitintum šeimą. Žmonės visko prasimano – į rugius, kurie labai žemos kokybės, dažniausiai priplėkę, deda dalį bulvių, dalį miežių. Anksčiau sėdavo papildomai savo 60 – ties arų sklypelyje, dabar ir tą daryti  uždrausta, nes kai kas iš rugių virė samagoną ir jį pardavinėjo. Tada ėmė sėti daugiau miežių negu reikėjo gyvuliams, juos malė ir maišė su rugiais, kepė duoną. Miestuose duonos galėjai nusipirkti, bet  tam rekėjo nuvažiuoti iš vakaro, atsistoti į eilę su miestiečiais kartu, šie labai pyko ant kaimo žmonių, ko ir tie stovi eilėse, bartis ir stumti juos iš eilių, lyg jie būtų čia stovėję iš pasileidimo. Pardavinėjo tik po kepaliuką, tai prastovėjęs kelis kartus, žmogus taip pavargdavo, kad mieliau jau valgė duoną su miežiais ir bulvėm, negu vėl važiavo į miestą. Kelis kart taip suvažinėjus, parvežus kelis kepaliukus ne ką geresnės už savo juodos rūgščios forminės duonos , Cecilija nutarė – kas bus tas, daugiau į miestą ji  nevažinės, prasimaitins kaip nors  bulvėm, daržovėm. Atėjo dar sunkesni metai, kai krito vienintėlė karvė maitintoja. Visą vasarą teko išgyventi be pieno. Augino telyčaitę. Ganyklos prastos, raisteliai, kemsynai. Augina runkelius, bet vietos darže ir jiems nelieka, reikia daugiau bulvių, miežių. Be pieno vaikų veideliai išbalo. Kasdien vien bulvienės, kruopienės, labai įsipyko cviklienė. Rudeniop visus lepino grybai, kurių Piliakalnyje augo daug ir įvairių. Buvo tokios dienos, kai rinkdavo vien baravykus, juos virė, kepė, džiovino žiemai.
 Cecilija jau ir darbuose neužsitrenkia. Užėjo kažkoks silpnumas, kojas prie žemės lenkia, atsigulti traukia, tai popiet, jei tik prie namų visada nugriūna valandėlę. Su Praniu jokio sutarimo. Išmiegos visą rytą, išdrypsos iki pusryčių. Ji stengiasi, net  kojines pašildžius į lovą jam neša. Tik jokios šilumos iš jo nesulaukia. Mažas šviesuliukas krūtinėje – viltis, šimtus kartų palaidota ir kėlusis iš naujo, dar spurda, dar gyva. Jeigu šalia būtų rankos, suspaudusios dalgį, plūgą, šakę, jeigu jaustum jų jėgą, rodos prašviesėtų mintys, rodos, rastum laiko nusiprausti kojas, pamylėti vaikus.  Ir brigadoje jos visiems reikia, ir namie, viena anyta visko neaprėps, bet argi ne ji kalta, kad Pranys toks tinginys. Pabando jį pabarti, anyta  mūru stojasi prieš ją:,,Atsirado gaspadinė, čia tavo nieko nėra” kaip kirviu nukerta. Argi prieš du pakovosi. Anądien barėsi, paskui pati nuėjo miežių kirsti,- oras geras, miežiai išbyrės. Praniui lyg ir sąžinė pabunda, bet neišsiduos:
– Atsirado mat pjovėja, nespės, rytoj gal oras bus blogesnis? Man kluonan reikia, pašarai sukraut.
Atsitiko taip, kad visi šie ir kiti darbai jai prigijo nejučia ir niekas net nepastebėjo, kaip ji pamažu nyko, naktimis ėmė trinti skaudamas kojas, rankas. Argi to nematė Pranys? Kur tau. Atsikelia vėlai, po pusryčių pasikinko arklį ir į darbą. Vasarą  atrakinęs kluono duris visą dieną žiūri, kaip krauna pašarus, vežimą po vežimo, tiek ir to darbo.  Namo grįš jeigu neišgėręs, tai pavargęs, pagulėti reikia. Pagulės, pagulės,o paskui įsirems į palangę, atsistos, atsukęs nugarą ir nei krust. Valandom taip. Svajoja. Netrukdo nei triukšmaujantys vaikai, nei moterų vaikščiojimai. Ir apie ką svajoja šis pačiam jėgų žydėjime, pačiam pajėgume vyriškis? Kad troba baigia suirti, langeliai užkiurę susmego? Kažin, kažin…Gyventi galima kitam gale. Aišku, statytis reikės. Gal kitais metais. Pakaso paausį, et, kitamet.
 
***
 
Visą dieną dūzgia arpai didžiuliam buvusio Burbiškių palivarko kluone, dulkės virsta kamuoliais, javų maišai rikiuojasi, rikiuojasi, vyrai vos spėja juos nešioti sandėlin.
– Paskubėkit, gal šiandien užbaigsim – šokinėja brigadininkas Viktoras. Cecilija nubraukia nuo akių dulkes,- na ir dienelės žiemą, vos prasimerkia ir vėl sunkios sutemų blakstienos krinta žemyn. Per vasarą pavargusi žemelė atgulė poilsio. Saulelė trumpai žvilgteri į žiemą vasarą be poilsio dirbančius žmones, meta jiems pluoštelį šviesos ir vėl miegoti, miegoti. Per sapną pokšteli tvoros, ar, neišlaikęs savo svorio, nuo šakelės tykšteli sniego gniutulas. Balta ramybe spindi žvaigždės, nuraudęs pateka mėnulis.
Išarpavę rugius jau apie vėlyvą pusnaktį, užgesinę žibintų spingsules, žmonės, tarsi šilti kamuolėliai išbyra į visas puses namo. Kam tik pakeliui, visi suvirsta į brigadininko Viktoro roges, Cecilija, Laipšiai, kaimynai Stepas, Juozas. Rytoj poilsis, rytoj galės atsikvėpti.  Po darbų jau ir kalbėti nesinori, kiekvienas sau ramiai  mintyse klaidžioja, o mėnuo virš laukų lediniu sidabru nusirita ir šalčio adatos po kailiniais jau lenda, greičiau namo, į šiltą lovą.
Cecilija  mintimis ties rytdiena – reikia išvirti šarmo, muilo jau mažai belikę, žiema dar ilga, drobinius sumerks į šarmą, išvelės. Marytei veltinukų reikia, pernykščiai jau suplyšo, lopyk nelopius, vis tiek išpliš. Reikia iškirpti formas, apdėti, poryt vakare gal pasiseks suvelti. Šiemet vilna dar nekaršta, reikia vežti Žiežmariuosna, kol sukarš, gal pas motiną nueis. Paskui suverpti ir numegzti megztukus. Rudenį Marytei pasiuvo kailinukus, ne naujus,  iš senų didžiulių kailinių, tiek tos mergaitės ir  yra, užteko, bet kad būtų minkštesni ištepė taukais. Į mokyklos rūbinę įlindo šuo, sugraužė kailinukus, tik skutai beliko. Tai ir eina mergaitė plonu palteliu, labai reikia megztuko.
Staiga tik triokšt, akyse subolavo, susisuko žemė, kažkur nuskrido mėnulis. Susivokė plaukiantys upely. Tai šaltiniuotoji Kiminta, neišlaikiusi rogių svorio, triokštelėjusi ledais, savon srovėn visus pagavo. Negilu, bet išgąstis kokia! Ir šaltis. Suvirto atgal rogėsna, per drabužius čiurkšlėmis teka ledinis vanduo. Kažkas pasiūlė eiti pėsčiomis, gal šilčiau bus, bet kas čia šlapias eis porą kilometrų, su arkliu vis greičiau.
– Greičiau bus, sėsk,- paragino ir Viktoras, kai Cecilija bandė išpilti vandenį iš veltinių.  Nors arklį varė tekinom, kol parlakino prie savų namų, visų rūbai jau buvo sugruzdę nuo šalčio.
– Vajėzau, vaikeliukai mano,- nusigando Viktoro motina, – Praniene, užeik, persirengsi, neleisiu tokios,- sugriebė besukančią ant namų Ceciliją. Negi viską svetur persirengsi, užsimetė sausus Marinkos kailinius, persiavė veltinius ir namo. Ilgai nesušilo. Anyta ir trūkžolėm girdė, ir  ramunėlių arbatą  virė, bet šaltis purtė visą naktį, kažkur vis skrido mėnulio pjautuvas.
Pirmiausia ėmė gelti kairę petį. Vis stipriau ir stipriau. Paskui ir dešinę. Ir alkūnes sukaustė. Paskui ėmė sukti pirštus, persimetė į kojas. Šutino garuose, trynė tepalais, niekas nepadėjo, ištino rankų sąnariai, taip skaudėjo, kad rūbų plauti negalėjo.  Paprašė atvažiuoti seserį. Jadzė paklausė, atvažiavo, išplovė, išdžiaustė. Paguodė ir išsigando, sako, eik tu pas daktarą. Pabuvo kelias dienas, bet ir jai darbas, motina suvargus, reikia namo, išvažiavo.
– Tik žiūrėk, važiuok prie daktaro,- prigrasė nueidama.
Cecilija ir pati mato, – neišsivers be daktaro. Juk ateis pavasaris, darbai laukuose prasidės. Tą rytą Pranys į darbą išėjo pėsčias, pakinkė arklį Cecilijai. Ji prisiklojo kailinių, susisupo į storą paklodę, –  kelias tolimas ir išvažiavo.
Gailiomis ašaromis aplaistė kelią namo. Prieit priėjo. Bet kas iš to? Užsiregistravo, pusdienį laukė žmonių eilėje, bet daktaras! Prisimena ji baltą senutėlį iš Žąslių ir dar graudžiau pravirksta. Nėra jau jo, numirė senelis.Šito pirštai irgi baltutėliai , bet jis dar toks jaunas, negi suprasti ką nors gali. Bet kaip gi jis galėjo šitaip sakyti, kad visi dabar ieško atleidimo nuo darbo, kad ji, tokia žydinti moteris, pačiam pajėgume… ir dar kažką, ji nieko daugiau neprisimena, užteko ir šito. Juk ji nenori jokio atleidimo, kad tik tą sukimą, skausmą nuimtų, kad tik galėtų vėl darbuosna grįžti, ten jos gyvenimas, ten jos gerumas. Kad kas kada ją tingine būtų vadinęs, – tos šaltos, baltos rankos ant nuogos peties lyg balos varlės šiurpiu šalčiu sugniaužia širdį.
Skaudančia širdim namo sugrįžo. Kaimynės Janucienės aplankyta, jos žolelių užmigdyta, nurimo. ,,Vaikeliuk, praeis” – kartojo geroji moteris – ,,išsišutink vakarais ir kojas ir rankas” ir padėjo gerą pusmaišį žolių prie lovos.
Nurimo Cecilija. Gulėjo lovoj ir žiūrėjo į vėjyje linguojančias medžių šakas už lango, į lėtai linguojančius debesų verpetus ir ne protu, o širdimi suvokė esanti gamtos vaikas, kuriam padės šiltos motinos žemės rankos. Jai rodėsi, kad iš pačių žemės gelmių kilo tikėjimas, skverbėsi į sukaustytus sąnarius, jie palengva atsipalaidavo. O tikėjime, naivuolių paguoda, ko lendi tu su savo gražiai nupudruotu snukeliu ten, kur tavęs visai nereikia, ko kiši savo trigrašį, pigią monetą varguoliui tada, kai jam reikia kovoti, nepasiduoti. Juk žinai, kad po dešimt metų tave pakeis juodoji neganda, sena surukus džiūsna, šaipysis, jau plačiai visur išsikerojus, kad niekuo atsipirkt jau negalėsi.
Po kelių savaičių skausmas išsivaikščiojo, supuolė gumbais, juose susivijo ir aprimo.  Sąnariai sutino, bet jau nebegėlė. Pradėjo vėl keltis anksti, atsikėlus išsitrindavo tirpstančias kojas ir rankas ir vėl visą dieną buvo ant kojų. Naktimis, kai imdavo gelti, trynė tepalais, vėl grįžo prie įprasto dienos ritmo.
– Kas bus, tas, pas daktarus nevažiuosiu.
Į brigadą nėjo, sunku, o ir netraukia. Kai išvažiavo Mariutė miestan, lyg ir nuobodoka, darbai ir namie  tie patys, o kad uždėtų normų neišdirbs, galai nematė, Cecilija palūžo. Jai vistiek. Viena likus galvoja, gal negerai padarė Pranio miestan neišleidus, gal mieste būt lengviau, nei gyvulių, nei vandenio tąsyt nereiktų. Prisimena, kaip Mariutės  išleisti nenorėjo, kolūkio visuotiniame susirinkime reikėjo aiškint ko ten išvažiuoji. Juos tai išleido, nes jie gyveno tėvo pirtelėje, vaikai paaugę, vietos maža, apsisukt nebuvo kur, bet ir Mariutė daug smarkesnė – pasakė vyrui negyvensianti su anyta ir išėjo į tėvo pirtelę, kur dėsis Bolius, ir jis išėjo. Tada ir susirinkime pasakė:,,Trobas pastatykit, gyventi nėra kur,  miške ar ąžuole gyventi siūlot?”  Tada ir išleido. Kitaip vargu, – ne vienas prašė. Dar žmonės kalba, galima kitaip,  papirkti galima. A, kas ten žino, gal ir jiems kainavo, negi klausinėsi, jeigu žmogus apsisprendžia, tai viską padarys. O ir kolūkis neturi ko žmogui pasiūlyti. Taigi žmogus pasiima savo rankas ir eina. Eina jau ne pirmas, eina žmonės nuo žemės, kur tik jaunesnis, vienišesnis, be šeimos, tai ir eina.
Cecilijai sunku ir namuos, čia ji vis dar svetima. Neprigijo. Net ir vaikai, ir tie paskui senąją bėga, ar valgyt, ar nuoskaudų išsakyt, vis jai ir jai, o motina, kaip buvo taip ir liko nuošaly, nesuprasta, nelaukiama. Ar čia nebuvo jos pačios kaltės, kai po darbų nuvargus, nepaėmė ant kelių, nepamylavo? Ji ir namie prie to nebuvo pratinta. Nebuvo ir mados taip cackintis, pati vaikų būry išaugus,  retai mylėta, suprasta…
Ji turi gerą draugę, kaimynę pagal vyrą Janucienę, Marinką Kertenienę, labai nuoširdžią ir supratlyvą moterį, kuri pati viena  septynis vaikus išaugino, gyvenimą gerai išmanė ir meiliai su jaunesne drauge sava išmintimi dalinosi. Ji ir patars,  ji ir paguos, Mariutei išvažiavus Cecilijai ji viena paliko, tai vis  kartu  pasijuokia iš vyrų, iš vaikų, kartu skerstuvėmis pasidalina, talkon viena pas kitą eina.
Marytė ūgterėjo. Kai atėjo mokytojas jos užrašyti į mokyklą, ji vakarienei bulves kasė ir labai nustebo, kad mokytojas ją pagyrė už darbštumą, juk nieko nepaprasto čia nebuvo, – mergaitė buvo pratinama prie darbų nuo mažens ir nieko įpatingo ji nedarė, tik bulvių vakarienei pakasė, ir prie gyrimų nebuvo pratinta, todėl  mokytojas jai nepaprastai patiko, ji džiaugėsi, galėdama eiti į mokyklą. Prisimena, kaip motina supynė jai kasas su iškrakmolintais merlės kaspinais, kaip aprengė nauja suknele, kaip palydėjo iki ąžuolyno ir su vyresnėm mergaitėm paleido į mokyklą. Ji daug ką prisimena, bet negi viską čia išpasakosi, kokie stebuklai laukė jos mokykloje. Pokario vaikai, nepriteklių ir darbų užgrūdinti, ėjo į knyginį pasaulį lengvai patikėdami viskuo, kas ten buvo rašoma, jie godžiai skaitė ,,Lenino vaikystę” bet jie juokėsi, kai Stalinui numirus mokytojas išrikiavo juos lauke tylos minutei, o kolūkio pirmininko dukra vos ne alpdama pravirko, et, praėjus daugeliui metų, susitikę prasigėrusią tą pačią kolūkio pirmininko dukrą, gyvenančią su išsiskyrusiu prasigėrusiu nelaimėliu, iš jos jau nesijuoks.
Mergaitė  augo šalia savo bobutės, buvo su ja dieną ir naktį, nes abi kartu miegojo, tai prisirišo prie jos nesuvokiamai stipriomis gijomis, jos pasakomis užliūliuota užmigdavo, jos balsas rytais kėlė iš miego, visos dienos buvo pripildytos bobutė balso, jos juokingų lenkiškų lopšinių,  šalčiu stingdančių šiurpių pasakų, nuo kurių visos pasuolės juodai šnabždėjo ir krutėjo. Nejučia jautri vaiko siela prisipildė savo globėja kaip savastimi.  Dabar, kai senoji susiruošė pas anūkę Malviną auginti mažos dukrelės, skauda mažąjai širdelę, liūdna paliko, visi kampai kažkokie tušti, šalti.