Išgriauta tėviškė
O laikas eina. Nei negandos, nei netekčių skausmas nesustabdys jo tekėjimo. Kaip smėlis pro pirštus diena, jėgų pasisemi nakty ir vėl iš naujo jas išberi dienoj. Kruta motinėlė Iponienė. Prie valdiškų darbų priprato sūnus, duktė. Rytais išeina, vakarais sugrįžta. Viena palikus daržus pažiūri, karvutę, paršelius sutvarko, tiek to ūkelio, net juokinga, bet ir jėgos jau nebe tos. Jauni rublį užsidirba,dėl jų ramiau, gyvena ir be ūkio, tik niekas netekčių skausmo nenumalšins. Vienatvėje paskendusi tik dievuje ramybės ieško, jo vieno šaukiasi, visas giesmes išgieda, krūtinė gaudžia kaip vargonai: ,,Ach, šventas, šventas” gaida rami kaip upė. Tik pasamonėj blyksteli: ,,Kaip gi gražus gražus rūtelių darželis” ir vėl nutyla. Ten toli, už miško ir dar toliau, už kalnų, už upių rūko skraistėm nutįso jaunystė su sesučių dainom, – ten gyventa. O ir čia gera buvo. Kad ir nelengva tokį būrį vaikų išauginti, tokį ūkį apeiti, bet ir gera buvo, kai susėda vaikai už stalo, kai suklega būriu. Tik kodėl vaikai tokie nelaimingi? Vieni per anksti po žemele sugulė, kiti gi… nei vienas, jaučia motina, nei vienas nėra laimingas. Visus tvarkė, laimino dalis sukrovė, gyvenimus parūpino, bet va, – vis jiems kažkas ne taip. Laikai sunkūs, bet kad sutarimo, šilumos nėra… graužia širdį ir dėl Jaronimo, tada neleido motina jaunos marčios parvesti, dabar gi vienas, kaip stuobrys. Jadvyga ilgai namie užsisėdėjo, nėra prie ko ir jai pritapti, jaunos vakarėlius organizuoja, jau Igno vyresnioji pas tetą atlėkus polką šokti mokos, neliko ir jos amžiaus jaunikių, karas, vežimai išblaškė žmones.
Bet protingi žmonės sako, kad viskam savo laikas, o nuo savos dalios nepabėgsi,- neilgai trukus atsirado ir Jadvygai jaunikis. Per kažką sužinojęs, kad jauniausioji vaikystės kaimynės Kazės duktė senmergiauja Andrius iš Bludykiškių atvežė savo giminaitį, taip pat senbernį, piršliuosna. Ką jau čia išsirinksi, teko sutikti, nesėdėsi gi su broliu visą gyvenimą, o ir motina neamžina. Nelabai širdelė suspurdėjo, kai į jaunikį pažvelgė – juodas, kaip smala, nosis ilga, smaila, bet žmogus rimtas, teks eiti, negi čia sėdėsi kaip dilgelė. Ir kaip likimas surikiuoja jam vienam težinoma, tai buvo gal laimingiausia jos trijų dukterų santuoka, gražiai ir ilgai nugyveno jaunylė Jadvyga, vis su vyru pasitardami vargo pokario laikų dalelę, statėsi, augino tris vaikus.
O dabar dar Iponienė ruošia šiokį tokį kraitelį. Iš paskutiniųjų drobelių, kurių nemažos skrynios dar sukrautois, nors pasikloti, užsikloti. Tyliai ramiai apvesdino Jadvygą, išleido iš namų. Paskui lyg ir atsipūtė – dabar ir mirti galima. Ir ėmė krutinti Jaronimą:
– Laikas ir tau.
Jaronomas lyg negirdėjo, lyg krapštė sau kažką. Ištekėjo jo šviesiaplaukė Anelė. Ištekėjo ir nereikia.
Paliko motina viena, pati ir karvę pasimelžia,ir pečių pakuria. Žiemą lengviau, karvelei šieno pameti, pamelži, išsikūreni, Jaronimas po darbo gyvulėlį pagirdo,pašeria, bet kai pagalvoji, kad vasarą reikęs ganyklon ją vedžioti, bus karščiai, teks namo parvesti, su veršeliu vargti, abejonės apstoja. A, tai todėl, kad viena perdien namie, nėra su kuo pasikalbėti, tos kelios vištos, ir tos po kojom nesimaišo, sulenda po kubilais, po skryniom ir kapstosi per dieną ,,vištinyke”. Pavasario laukdamos jau kudakuoja garsiau, kiaušinį vieną kitą padeda. . Kartais jai pasirodo, kad nebuvo nieko, net tų pilnatvės dienų, kai visuos kampuos klegėjo pulkas vaikų, net tų gyvulių pulkų, kurie po pievas laidė, net tų javų laukų, lyg mariomis bangavusių aplinkui. Gal visa tai tik gražus sapnas? Nutilo visi balsai, tik aidas naktimis atšnara, atsikartoja ir beldžia graikiško riešuto šaka į langą.
– Nupjauk šitas šakas, Jaronimai,- skundžiasi motina
– Kad riešutai, mama, gaila.
– Šviesos visai neliko, užsiplėtė ant viso lango,- aimanuoja.
Žiemą per šalčius iššalo topoliai, supjovė malkom, dabar riešutmedžius žaloti teks, – nelinksma ir Jaronimui. Bet kad motina nori, tai teks, o liūdna, nors kauk – medžiai dar tėvo sodinti.
– Tai eisim gulti,- nusišypso. – Keltis ryt, – lyg pasiteisina. Vaikai tėvų neteisia net kentėdami. Vienatvė vaikšto naktimis, širdies neužgožia, nei čia jau taip bloga, nei ką. Bet sužinojo anądien, kad Aneliukė sūnų turi ir taip norėtų pamatyt, lyg savajį. Kodėl jis mano būti negalėjo?