Praradimai
Ruduo vėtrų šuorais jau nudraskė paskutinius lapus, pats linamynis. Nors Cecilija visą naktį vaikščiojo po trobą už lovos vis prisilaikydama, bet senoji Liukienė vistiek susiruošė talkon pas dukterį. Pilną pirtį linų pridžiovino, kas gi juos išmins?,, Marti nepagimdys taip greit, suspės dar, vakare pareisiu”, raminosi ji greitai bėgdama per Girelės ąžuolyną, per Strėvos upę Petro nutiestu lieptu. O darbui prasidėjus, nebuvo laiko nei galvoti.
Viena likus Cecilija gailiai apsiverkė, bet kur gi dėsies, ruošėsi pati. Ne pirmas kartas. Iš komodos išsiėmė švarias paklodes, persiklojo lovą, sudėliojo palutes, vystyklus, bet skausmas raižė taip, kad vos iškęst galėjo. Pasišaukė Pranį. Jis atėjo iš lauko ir išsigando:,,Ką aš dabar darysiu?”lyg mažas kūdikis, likęs be motinos pasimetė.
– Nueik pas Osipienę, pašauk ją, – lyg bandė nusišypsoti Cecilija, bet skausmo banga vėl sukaustė jos veidą. Šį kartą Praniui antrą kartą sakyt nereikėjo, nėrė žmogus kaip įgeltas ir greitai grįžo jau ne vienas, jam iš paskos tipeno iš pažiūros smulkutė kaimo pribuvėja Osipienė. Ji su šeimyna gyveno prie Girelės, pamiškėj. Kai sentikiai buvo atvežti į Lietuvą, jos protėviai buvo apgyvendinti Strėvininkuose. Strėvininkų savininkų Oginskių kelios šeimos buvo apgyvendintos Lūžiškių kaime, gal saugoti Oginskių žvėrynui, kas dabar besužinos, bet čia jie gyveno anksčiau negu buvo įkurtas Girelės kaimas, čia jie atsikėlė gyventi ir gyveno jau kelios kartos, ypač buvo gerbiami ir mylimi dėl motinos sugebėjimo priimti gimstančius vaikelius.
Neilgai darbavos pribuvėja, spėjo užkurti krosnį, vandenį sušildyt ir nauja gyvybė savo pirmą šauksmą suklykė jos rankose.
– Užvadėlė tau bus, linų minėjėlė, pamatysi, – glostė nuvargusią motiną pribuvėja savo švelnia ranka. O dukrytė kad pradės šaukti, lyg tie bobutės žodžiai jai būtų nepatikę, kad pradės, taip ir nenutildavo nei dieną, nei naktį.
– Dainuok, dainuok, – liūliuoja lopšį senoji, – dainininkė būsi. Ji vis kur buvus kur nebuvus prie mergaitės. Kai grįžus iš linamynio, rado marčią jau sutvarkytą, o mergytę garsiai šaukiančią, lyg ir pajuto kaltės jausmą, bet neilgam. Nepratus buvo prie visokių švelnybių, o jos laikų moterys ir laukuose prie darbų gimdė ir buvo gerai, ką čia ,,cackinsies” sakydavo, pagimdei, paklodėn susukai, po rugių pėdu padėjai ir eik toliau. Krūtinė pati pasakys, kada vaikas valgyti nori.
Nusiplūkė abi per žiemą tą mergaitę liūliuodamos. Pranys pasikūrena duonkepę kamaroj, troboj miegot negali. Tik Algiukui kaip niekur nieko – miega ramiai po ta sesutės muzika.
Iponienė, atvažiavus palankynų, gražiai pavadino – Raselė.
– Žiūrėk, kokios ašarėlės, tikra Rasutė.
Liukienė tik susiraukė:,,kokie čia dabar išmislai” Pamačius senosios veidą Liponienė aiškina:
– Tai senas lietuviškas vardas, anksčiau gražūs vardai buvo.
– Krikščioniško reikia, tokiu nei kunigas nekrikštys, Marytė bus, – atkirto nepatenkinta Liukienė.
Bet kai jau vežė krikštyti, tai krikšto motina sesuo Emilija sutaikė abi šeimynas labai protingai, – tegu bus Marytė, bet antras vardas bus Rasutė ir kunigas, truputį su kūma pajuokavęs, taip ir užrašė. Paskui ilgai mergaitė nesuprato, kodėl pas Kertų babą nuvažiavus vadino ją Rasute, o namie visi vadino Mariute.
***
Karui pasibaigus nesibaigė nelaimės. Ir tėvas palūžo.
Liko karo nepaliesta sodyba prie pat didžiųjų fronto kelių, liko jo sodas, laukai atsigavo, bet ne tai. Kiekvienas savyje nešiojam mums duotą laiką. Jokūbui Iponiui, mylėjusiam žemę, darbą, tas laikas, tarytum smėlio laikrody jau barstė paskutines kruopeles. Ką gali žinoti, ši iš paviršiaus gana stipri širdis gal jautriau jautė, kad baigiasi senoji era, ateina kažkas nauja, jo protu nesuvokiama, nepakeliama.
Nenorėjo daktaro, nenorėjo ir kunigo, vis silpo, gulėjo, žiūrėdamas pro langą kaip vėjas judina žydinčias obels šakas, kaip žiedlapių jūra už lango suputojo! Žvilgsniu dar mylėjo, dar glamonėjo tą gaivalingą jūrą, kuri kas metai atrita po bangą žiedų – vaisių, žiedų – vaisių. Tose bangose ramiai suposi minčių žiburėliai, jie pamažu gęso, retėjo ir nebuvo taip skaudūs. O Kazė, viena su vaikais darbuos paskendus, vos spėjo kunigą parvežti.
Skaudžiu aidu motinos širdy atsikartojo ir sūnaus Pranuko netektis, todėl vyro laidotuvės buvo tarsi jų kartu ir vaikščiojo motina lyg sužeistas žvėris savam narve, negalintis iš jo ištrūkti ir sielos neviltį vien tik ,,kantičkos”giesmėse regėjo. Giedojo ir giedojo, o jos sodrus ir žemas balsas varė neviltin vaikus, dar besiglaudžiančius prie jos – Jaronomą ir jauniausiąją Jadvygą.
Kai Jaronimas apsižiūrėjo sau mergaitę ir pasakė motinai, ta nei iš tolo girdėti nieko nenorėjo, nereikia jiems tokios nuogos marčios, nereikia ir gana. Nors daug prabėgo laiko, buvo kada ir savo klaidas apmąstyti, visvien, tarsi nuo kalno įsibėgus greitai negali sustoti, taip ir motina savo sprendimuose visai susinarpliojo. Jau vaikšto šnekos, kad žemę atims, kad keičiasi laikai, vistiek ji savo ir gana.
Šeimos negandų dar labiau išgąsdintas vaikas, iš prigimties nedrąsus ir ramus, nedrįsta motinai prieštarauti ir nutaria – teks gyventi vienam su motina ir seseria.
O čia dar nežinia kokie laikai atėjo. Sako, kas turi žemės, tas jau buožė. Buožes veš Sibiran, sako čia bus kuriamas socializmas, tai reikia viską išvalyti nuo buožių, buržujų, bus kuriami kolchozai, žemė bus visų. Sukilo tinginių ir apsileidėlių būriai, atsiskaitė visi, kas tik su kuo kokių sąskaitų turėjo.Tvyrojo pokario laikų suirutė. Protingesni seniai buvo susiradę sau prieglobstį užsieniuose, o kur turėjo pabėgti ūkininkai, žemelės vabalėliai, kurie jau vien už tai kentėjo, kad žemę dirbti mokėjo? Bet Žiežmariuose buvo Justino draugų, buvo gerų pažįstamų, tai gelbėjo, Iponiai liko neišvežti, vežė daug ką, kitus.
Miškuose kūrėsi partizanų būriai. Kad ir kaip jie buvo organizuoti, kad ir kokia teisinga buvo jų kova, iš Amerikos pagalbos jie nesulaukė, nesulaukė ir laisvės, o didelė, gremėzdiška Stalino šmėkla kabojo virš mažytės, kraujuje ir skausme paskandintos Lietuvos. Užeidavo pas pažįstamus, pasišildydavo, pavalgydavo miškų žeminėse suvargę partizanai. Vos tik jie išėjo – žiūrėk, pakluonėm būrys stribų įsuko. Ir teisinkis, kad nieko nematei, kad nieko čia nebuvo.
– Užėjo, tai ir buvo, ką, ar išvaikyt turėčiau? Su šluota, ar su pagaliu, turiu tik tokį ginklą,- karščiuojasi Vacys Iponis.
– Pranešt reikėjo, žinai gi.
– Iš kur čia viską žinosi. O apie jus dabar kam pranešt, irgi užėjot neprašyti.
– Prie sienos pastatysim, žinosi su kuo lygint, – šaukė mokyklos draugas Rapolas.
Pažįstamas, ar jo bijosi?
– O su kuo gi lyginu, cha, cha, su Luckio Albertu. Seniai čia vakarėliuose mušėtės? Išlakstėte kas sau ir priešai mat. Sakyk man, kas gi žemę ars?
– Nu, žemę bus kam art, tu nesijaudink, žemė bus visų.
– Visų ar rusų? – jau karščiavosi ir Vacys.
– Rusų, tai mūsų, – juokėsi rudus dantis iškišęs Rapoliukas.
– Oi, užtarėjai atsirado. Ilgai čia bus ta driskių valdžia, driskiai buvo, driskiais bus,- šaukė įpykęs Vacys.
Užvirė ir Rapolas , bernavo kartu, tai bernavo, ale kad šitaip.Griebėsi ginklo. Kiti, iki šiol stebėję jų ginčą, ramiai sugriebė Rapolą už sprando ir nieko niekam nesakę, išsivedė jį per duris. Nuo triukšmo pravirko vaikai, ėmė barti žmona:
– Radai su kuo bartis, matai, kad ginklą nusitvėrė, nežinia ką gali padaryt.
– Ir ką jis gali padaryt,- nerimo Vacys.
– Iš durno visko galima laukt.
Vacį paėmė nepraėjus nei porai dienų. Atėjo ir išsivedė. Ilgai niekas nieko nežinojo kur ir kaip padėjo jauną galvą. Tik laisvai Lietuvai atėjus, atidarius KGB archyvus vaikai surado, kad paskirta mirties bausmė buvo įvykdyta. Nei už ką, nei kodėl taip ir nebuvo paaiškinta. Žmoną Stasę irgi paėmė, Sibiran išvežė, spėjo vaikus pas senelius, pas brolį paslėpt, jie Sibiro išvengė, bet argi saldesnė našlaičių dalia pokario laikų kaime?
Paskui visai netikėtai mirė Justinas. Vyras aukštas, petingas, rodos toks sveikas iš prigimties, kad niekas nesitikėjo. Jis buvo nutolęs nuo tėvų namų, nepratęs skųstis. Seniai jau jis gyveno jiems nesuvokiamą gyvenimą, o kai knygas rašydamas gaudavo daug pinigų, tai visus su Kauno ponais prauliodavo. Kai turi pinigų, atsiranda ir draugų, ypač gražiam ir prabrangiam ,,Metropoly”, kur buvo mėgiamas ir laukiamas kaip didelis fantastas ir aštrialiežuvis, žodžio kišenėj neieškojęs. Prirašė knygų apie tai, ko nereikėjo, sako, apie raudonosios komisarės meilę, dabar jam jau kvepėjo Sibiru. Prie vokiečių rašyti straipsniai irgi nieko gero nežadėjo grįžus rusams. Slapstėsi. Gyveno net Marcinkonyse, paskui įsitaisė Kėdainiuose
Išsiblaškė jo šeima – žmona su vaikais išvažiavo pas saviškius, jis – vis po svetimus. Sako, turėjo draugų ir toj pusėj. Tai šen, tai ten blaškėsi Justinas, nei prie vienų, nei prie kitų nepritapdamas, nusivylęs išviršiniu blizgesiu, pamatęs, kad po skambiom frazėm paslėpta tinginystė, aplaidumas, kvailystė.
Todėl seniau ir girdė tuos ponus, todėl ir baliavojo su jais, norėjo mat pamatyti, kiek jie gers iš svetimo gero, bet tie gėrė užsigerdami ir dar šaipėsi jam už nugaros. Draugai tik prabangiuose restoranuose , kai jo, Justino kišenės pilnos, o širdis atlapa. Kažin ar taip labai atlapa? Gal jis tokiu būdu ir rodė jų menkystę, bet argi jie suprato, argi suvokė?. Gerdavo per dienas, o paskui nerami siela, neradusi tinkamesnės išraiškos, išsiliedavo rašyme. Kaip bacila rašymas užkrėsdavo jį. Kai užsidarydavo pas motiną ,,vištinyke”, tai niekas negalėdavo net durų paklebenti, ar garsiai brazdintis priemenėje. Baigęs, išvažiuodavo į Kauną, kur leidėjai mielai leisdavo jo knygas, nes jos turėjo didžiausią paklausą ir buvo gerai perkamos. Gavęs pinigus vėl eidavo gerti su miesto ponais, lošti proferansą. Keista prigimtis – sąmoningai suvokė, iš patirties žinojo, kad paskui teks skolintis pragyvenimui, kad kenčia šeimyna, bet šito kvailystės maratono nenutraukė. Keisti žmogaus proto vingiai ne visada suvokiami standartinio mąstymo asmenims. Jis buvo sunkiai suprantamas visų – namiškių, tėvų, šeimos, dvasininkų, kritikų. Ir juokėsi iš visko, ir tyčiojos – gėrė ir kvatojo. Kas dėjosi sieloj jautrioj, kai kitokią prigimtį visuomenė išspjaut, apjuodint pasiruošus, kai net vienuolynan nepriima dėl keistenybių, o vakarykščių lėbavimų draugai kartu su pagiriomis iš atminties jo dosnią auką, kaip galvos skausmą, išmeta. Bet dar keisčiau, kad jis ir pykti nemokėjo, tik apsisuks ir vėl šalia tie patys.
Paskutinį kartą lankydamasis pas motiną, jau buvo pasikeitęs, pajuodęs ir apžėlęs, matyt jau buvo paliestas ligos. Ir motina visų bėdų išvarginta, nesuprato, kad mato jį paskutinį kartą. Dar tie 1947 – jų metų traukiniai. Nei tvarkaraščio, nei šilumos, spūstis ir netvarka. Kaišiadorių stoty Vilniaus traukinys vėlavo kelias valandas, paskui atbildėjo perpildytas, žmonės stovėjo laipteliuose, turėklų įsikibę.,,Ir aš taip galiu” pamanė. Tai buvo lemtingas žingsnis.
Motina irgi dorai nesužinojo, kas ten buvo, kaip. Nesuprastas anksčiau, jis ir dabar nesiguodė. Kiek pas draugus tu prisiglausi valandą sunkiausią, kai jiems patiems gyventi reikia, o liga sunki ir pavojinga? Negrįžo nei pas saviškius, klajojo vienišas, o gal jau buvo su mirtim, su išvaduotoja sutaręs, kad net pas jokius daktarus nesikreipė, o tylioje vienatvėje savo paskutine malda su Nevėžiu pasidalinęs, suklupo.
Kažkas pranešė apie mirtį motinai. Kol atėjo žina, kol motina nuvažiavo,- kapelis jau atšalęs.
Nurimo, susigūžė Liponienė nuo likimo smūgių. Vis po šventųjų paveikslais klūpo, vis aštriau ir skaudžiau išverkia savo dalią ,,Šventas, šventas, šventas galingasis”ir kiek besimelstų gūdžiu su aimanom persipynusiu balsu, vis tiek negali suprasti, kaip gi čia išeina,- nei vieno nemokė lyst pavojams į akis, visi išaugo tiesūs ir ramūs, prie žemės prisirišę, prie namų, tik Justukas, tas gal ir neramios dūšios, bet kad visi trys sūnūs vienas po kito visai ne laiku išeitų ir dar tėvas ją vieną paliktų atėjus nežinia kokiem laikam, šito suprasti ir pakelti šios naštos ji negali. Skaudžias jos aimanas nutraukia jauniausioji Jadvyga, ji brazdinasi apie tvartą, jai padeda Jaronimas,- gyventi reikia dėl šitų.
Atvažiavo, apmatavo, paliko 6 arus prie tvoros, visus gyvulius išsivarė, tvartas liko tuščias, kluoną ir tą konfiskavo – dės kolchozo javus. Į senosios aimanas tepasakė
– Buožė esi ir tylėk. Gal Sibiro nori?
– Mama, nereikia, iš sąrašų mus išbraukė Justino draugas, sakė, gaila man jūsų, pabandysiu gelbėt, tai reikia tylėt, jei kas išaiškės, važiuosim Sibiran ir mes – tiems išėjus guodžia motiną Jaronimas.
Žemė gydėsi karo žaizdas, prie išsprogdintų, išraustų kelių reikėjo darbo rankų, tai išėjo Jaronimas prie valdiškų darbų, po kelių mėnesių ir Jadvygą nusivedė. Nemokėjo jie gyventi iš 6 arų žemės. O rudeniop, kai prisirpsta slyvos, obuoliai širdį drasko bežiūrint į naujus ,,savininkus” kurie čia dieną nakt budi, žiūri, kad nei obuoliuko nepaimtum. Ir piktai meta motinai į akis:
– Geriau tegu supūna, negu buožės valgys.
Nemoka jie to gausaus derliaus sunaudot, pripūva krūvomis, prigriūna po medžiais. ,,Tokia dievo valia” raminasi senoji, eidama į sklepą sode, kuriuo jai leista naudotis, nes tie ,,naujieji” net neišmano, kam toks didelis, gilus ir šaltas reikalingas.
Atėjūnai savo nelemta juodąją prigimtimi vienodai skriaudė ir iš šaknų rovė ne tik pavienes šeimas, bet ištisus kaimus. Tinginiai, prasigėrėliai, sulindę į valdžią ar išėję stribais blaškėsi, siaubdami išvežtųjų sodybas, kėlė orgijas gerdami, miesteliuose žiojėjo išžudytų žydų namų langai, vakarais žmonės gulė nedegę žiburio, visi laukė savo eilės, nežinojo kas ir iš kur ateis, bet troškimas išlikti, egzistuoti, lyg amžinas gamtos šauksmas, kėlė iš miego sulojus šuneliui, ar barkštelėjus į langą obels šakai.
Klajojo juodojo fanatizmo šmėkla, juodu sparnu užklodama pusę Europos, kuri jau nusipurtė ir pradėjo plauti žaizdotą savo kūną. Ir laikas slinks pamažu, daug metų praeis, dar daug laukuose žaidžiančių vaikų išsprogdins nuo karo likę bombos, dar daug į miškus išėjusių Lietuvos patriotų sūnų, nepritampančių prie jiems siūlomos vergystės, gulės išduoti ir sumaitoti kiekvieno miestelio gatvėse.
Bet gyventi reikia. Pasiauginti daržovių, bulvių. Didysis kiemas užaugo varnalėšom. Ir taip užaugo, kad takelio neliko. Kai Jaronimas, sutaupęs pinigų nupirko porą paršelių, tik tada pamatė, kad į tvartą nueiti negalima, teko imti dalgę ir su ja kapoti taką. Kapoja jis ir verkia kad namai visai ne tie, šalti, bejausmiai ir vyriškų ašarų nešluosto.
Tos varnalėšos… Kad tokio dydžio augtų, niekur nematyta. Tarytum juodom rankom apkabina, negalima išeit į kiemą. Didžiuliai lapai stiebiasi vienas pro kitą tartum pati juoda lemtis, tartum juodi kuproti kelmynai tamsų rudens vakarą styri po visų išvaikščiotą, visų kojelėmis iki žemelės, būdavo, ištryptą kiemą. Čia net žolelės pjauti nereikėdavo, kur ne kur kuokšteliais susimetus tik patvoriais suželdavo aukščiau. Čia dar klega vaikų šūkaliojimai, čia dar mūkia bėgdami jautukai, mekena neklusnios avytės, buriukai. O dabar? Seniai galėjo jas išrauti motina, sunaikinti augalėlį, išmesti jį nesunku, tačiau kažkodėl nekyla rankos. Tarytum būtų paties gyvenimo šmėkla , vis stovinti kieme. Plačiai išsišakojusi, pilna priaugusi tokių kibių dagių, nuo kurių nėra kur dėtis , nei malda nepadeda.
Aplinkui kūrėsi kolūkiai. Kalbinair Jaronimą, sako, stok į kolūkį, gausi 60 arų, galėsi karvę nusipirkti, ganyklų duosim, Jaronimas su motina pasikalba, su Jadvyga, ne, neis jis kolchozan, neis ir tiek, perdaug skaudu būtų tėvo žemę dirbt, kai svetimi ją valdo.