Kolūkiai

 
Visur tvėrėsi kolūkiai. Surinkdavo žmones didesnėn trobon, atvažiavę portorgai aiškino, vertė rašytis. Vieni pečiais gūžčiojo, kiti aplink dairėsi, vienas kitas jau ir pasirašė, sako, vis tiek reikės, atėjo nauja valdžia.  Laikai neramūs, kasdien grasina Sibiru, lyg koks juodas baubas tas žodis, lyg prakeiksmas. Atvažiuoja valdžia, agituoja. Miškuose pilna vyrų, ateina, pernakvoja, bet kai pagalvoji apie jų gyvenimą, šiurpu nukrečia – visą šaltį ir pusnynus, speigus pernešti po žeme pasikasus, bet kad nors kokia viltis, kad nors kibirkštėlė. Iš Amerikos šneka gražiai, bet argi amerikonas eis jų vaduot?
Pranys stengiasi niekam neužkliūti, ramiai sau namie sėdi, niekur nekiša savo nosies, tik ar ilgai taip bus? Brolis Kazys vis žaliukus atsiveda, bet žiūrėk, tik tie išėjo,- važiuoja keli vežimai stribų, prisėdę pilna, šautuvus iškėlę. Užeina ir duok lašinių, duok sviesto, pieno.
– Išmoko sviestą valgyt ir šitie,- bamba Liukienė, nešdama sviesto bliūdelį iš spintos iš priemenės,- vaikams neliks, matot maži,- jau įsidrąsina įėjus.
– Vaikai išaugs, jiem šautuvo nešiot nereikia,- šaiposi rudaakis, storai raikydamas duoną. Liukienė pikta. Čia tik posūnis Kazys išsivedė savo būrį, čia jau šitiem duok. Ir dar mat sviesto, lašinių. Anądien atsikirto, kad neturi, tai užlipo ant aukšto, patys pasiėmė pačių gražiausių visą paltį ir dar išsijuokė, sako čia tie, kurių tu neturi.
Pyksta Liukienė ant posūnio Kazio ir už tai, kad jis, dar gyvo tėvo atidalintas, nuolat apie jos namus sukinėjasi, lyg ji būtų kalta, kad jis savo krautuvės Kietaviškėse, kurią buvo nusipirkęs už savo dalies pinigus išlaikyti nemokėjo. Sako, ateis koks kaimo girtuoklis, ar kokia apsukri boba, paprašys Kazio, tas ir duoda viską skolon, net neužsirašo kas ir kiek ima. Paskui, po kurio laiko jau ir pats susimaišo kiek ir ko kam davė. Bankrutavo. Per gerą širdį ar per savo durnumą. Nesupranta Liukienė ir nenori, kad jis po jos trobą  be reikalo sukinėtųsi, tegu dirba savo brolio Jono žemėj., juk Jonas nupirko ir žemės, kai grįžo iš Amerikos, ir jam, Kaziui leido gyventi, tai ko dar lįsti.
Jonas, vyresnis Kazio brolis Amerikoj užsidirbęs pinigų, nusipirko Kaune namą ir leido Kaziui dirbti žemę Girelėj, bet kurgi Kazys  dirbs. Lėtas, ramus, kol susiruoš laukan, jau ir pietūs, padirbės valandą ir stovi. Bet įdomiausia tai, kad jis ir žmoną pagal save susirado. Kas ten jam išpiršo iš toliausiai, net iš Rumšiškių, nei pažino, nei ką. Bet jam ir tinka – abu labu tokiu. Tai ir gyvulėliai ir daržai į juos panašūs. Cecilijos morkas jau ravėti reikia, kai ateina Marinka ir prašo, gal sėklų liko. Pasodins kopūstus, ravėti užmirš. Tik kručkai auga, dar bulvių prisikasa. Gale trobos dvi obelys ir krūmas geltonų agrastų. Ir gyvena taip ramiai. Užmaišys Marinka paršeliams:,,Kazy, nunešk”, tas ir neša. O pati sėdasi prie lango ir žiūri, kaip tas neša. Vieną syk kaimynė Monika neiškentė ir sako Kaziui ,,Ale ir tinginė tavo Marinka”, tai tas jai atsikirto,,Ale valgyt skaniai gamina”, ir pašvilpk tu jam.
Taip pamažu, vieni iš baimės, kiti neturėdami ką daryti, rašėsi žmonės kolūkin. Ėmė žemę dirbti kartu. Darbas darbu, šiaip taip apsėjo, bet kai reikėjo atiduoti gyvulius, tada pajuto žmonės ko netenka. Suvarė Kubo tvartan arklius, paskyrė arklininką, bet pašarai, pašarai. Drebančiom rankom krovė iš savų kluonų, vežė po pusę vežimo, sakėsi daugiau neturį, savus krovėsi ant tvartų, kad tik patys nepritruktų, į kitus žiūrėjo. Arkliai stovėjo pusalkaniai, įkritusiais šonais. Brigadininkas vaikščiojo, grąsino tikrinsiąs jų tvartus, -visi tik į kumščius prunkščiojo. Sunkiai žmogus skyrėsi su savo nauda, nepadėjo jokie aiškinimai, nei šnekos susirinkimuose.  Budavo atvažiuos iš rajono viršininkas ir pradės aiškinti žmogui, kaip jam žemę dirbti ūkyje, kokią naudą iš to galima gauti. Bet kaip atvažiuoja, taip ir išvažiuoja, jo šnekos niekam nei motais. Pasižiūri, pasidairo,-  tegul kiti dirba. O tie kiti – tegul kiti, taip nutįsta sunki  gaivališka grandinė, niekas nenori šito bendro darbo, vyrai dažnai susimeta išgerti. Išgėrę  anekdotus pasakoja. O tie jų anekdotai visi apie bendrą darbą. Ir kvatoja, net laukai skamba. Iš pačios ankstyviausios vaikystės jų vaikų sąmonėn įsirėž šitas valstiečių, pirmų kolūkiečių ironiškai tragiškas juokas. Net gyvenimo pabaigoj, kai kolūkiuose visi jau buvo gerokai prasigyvenę, užmiršę savo netektis, vis vien nei vienas paklaustas nesugebėdavo dorai paaiškinti to juoko, to garsaus kvatojimo priežasčių.
Sueis pjauti, tai visą dieną dalgiu mosavę, po dalgiu javus  paiminėję, vakarais užsidės dalgius ant pečių, moterys nubraugs sudiržusias rankas prijuostėmis ir senu papratimu, kaip po talkų, uždainuoja. Gražiais vasaros vakarais nieko gražesnio gamtoj negirdėjau, kaip tos tolimos, senosios dainos. Bet tik pritemsta, tai vietoj ramaus poilsio vėl sušnara, sučeža pėdas prie pėdo – kas mano laukuose, tas man priklauso, koks čia bendrumas, vagia, tempia namo visi, kas kiek pajėgia. Būdavo suneš kluonan kiek pėdų rugių, paims spragilus, nukuls ir vėl neša atgal pastatyti ir paimti kitus pėdus. Taip ir rugelių atsiranda. Duonelei, o kai kada ir naminukei, visko pasitaiko.
Taigi, kolchozo gyvulėliai skursta, pašarų mažai, arklius pavasarį vyrai kiloja, jie iš bado išsekę atsikelt negali, laukuose derlius prastas, trūksta trąšų. Ta pati žemė, tie patys žmonės, o vos save prasimaitina.  Žiemą dusdama staugia kuliamoji, arpai dusina dulkių tumulais, pagaliau veš į sandėlius, bus galima šiek tiek atsikvėpti. Surūšiuoja, supila, pasirodo sandėlio stogas kiauras, javai suplėko, papuvo.
 Kas geriausia tenka valstybei. ,,Raudonosios gurguolės”- tai visa vilkstinė vežimų išrikiuota vienas po kito, priekyje – raudona vėliava papuoštas vežimas, kuriame ant keleto gražių maišų pati valdžia važiuoja, o paskui jau visi kiti veža duoklę valstybei. Lieka dirsėtieji, priplėkę, tada apskaičiuoja kiek čia jų liko ir išdalina žmonėms, žinoma, palikę ir sėklai. Tai gauna žmogus po kelis šimtus gramų už darbadienį, parveža namo kelis maišiukus pačių atliekų. Kepa iš jų duoną sau žmogus, kepa, nes valgyti noris. O ji sutižta krosnyje, deda ir bulvių, kad klijuotųs, vis vien  sprangi, kartoka. Kolchozo duona.
Ir čia Cecilija darbų nebijo, nuo ryto iki vakaro ir ji laukuose.  Marytė jau paaugo, vaikai su senąją namuose, ji ir gyvuliukus ir daržus apsitvarko, tiek jau čia to darbo. Bendras darbas Cecilijai  netgi patinka, kasdien su žmonėmis, kasdien būry ji iš mažens papratus, tai ir prie šieno, ir prie daržų pirmoji. Jos saulėj išblukinta suknelė retai kada nuo prakaito išdžiūva, skaryte surišta galva didžiausią karštį pakelia.
Veža šieną, skuba, kol geras oras, saulėta. Jau senokai į ant prėslo švysčiojančias nuogas kojas žvilgčioja kaimynas Juozas.  Jis juodas kaip anglis, užsiauginęs juodą barzdą, su dideliais ūsais. Jaunystėje, sako, buvęs Gruzijoje, tai paskui mėgo pasakoti, kaip gruzinai šašlykus kepa. Kaimo šmaikštuoliai greit pasigavo ir visiems laikams prilipdė ,,Šlyko’’pravardę, kuri taip sėkmingai jam prigijo, kad niekas jo tikros pavardės net neprisiminė. Taigi Juozas seniai suka ūsą apie Cecilijos blauzdas, bet ji to nei nemato.Šienas karštas, dulkės, prakaitas ėda akis, bet moterys pratusios. Abi su Stankevičių Maryte mina prėslą, čia pats sunkiausias darbas, joks vėjelis neprapučia. Vyrai vežimus iškraudinėja su šakėmois dideliais plakais, vos spėji priimti, išlyginti, suminti. Bet jos abi labai sutaria, Marytė linksma šaipoklė Cecilijai primena seserį Emiliją , gal todėl  su ja gera.
Išvertę vežimus vyrai susimirksi, užšoka ant prėslo ir šast moteris ant šilto šieno. Moterys spiegti, gintis, nespėjusias atsikvošėti, vėl ant šieno. Visai uždusus, šiaip taip iš stiprių Juozo rankų išsivadavus Cecilija nušoka nuo prėslo, nubėga prie kūdros, prausiasi veidą, rankas. Kitoj sodo pusėj vaikšto Juozas.
– Kvailele tu,- tarsteli priėjęs.
– Tu čia man baik, aš Praniui pasakysiu – Cecilija stojasi už mūro.
– Tik nesmarkauk. Tavo Pranys Taduliškėse ūžia su Jane, negi nematai,- sugriauna mūrą Juozas. – A, kaip sau nori, gali davatkauti, jei širdies neskauda.
Širdies neskauda? Net padus nudiegia.. Krūtinėje ugnis, akyse tamsu. Nuo to laiko, kai Janytė išvažiavo, rodos ramu, bet kur tu sugaudysi vyrą. O ji vis darbuose, net prakaito dorai nenusiprausia, krinta kaip negyva vakare į lovą, džiaugias, kad Pranys nekibina.  Jis vis važiuotas, raitas, argi suvaikysi, dažnokai išgeria.,, Gerai, pareis jis man” dūsta pykčiu Cecilija ir susimąsto. Visi darbuos kartu, o jis vis tai šen, tai ten, tai jį brigadininkas padėjėju paima, tai suskaičiuot paprašo, o ji tik džiaugiasi raštingą vyrą turėdama. Namie pati ir gyvulius ir daržus apibėga, tiek tos žemės namie, anyta irgi nesėdi rankų susidėjus, rodos, tegul eina, kas čia tokio, kad ir ne kartu. Visos senos skriaudos sukilo.
Tykiai raudojo Cecilija po sena obelim, vėl savo dalią dalužę iš naujo apmąstė,,Ir kam mane tėvas į šitą pragarą įkišo?”
Vežimai vėl išdardėjo į laukus, vyrai važiuos pavalgyti, Marytė atneša maisto maišelį – gabaliuką lašinių, skilandžio.
–  Valgyk, tuoj vėl krauti reikės, –  ragina Ceciliją.
–  Nedirbsiu, tegul nemano,- verkšlena ji.
  –  Kvailė tu. O kas tau neleidžia?- juokiasi Marytė.- Šventuolė, pikčiurna. Gerai jau , gerai, aš tai seniai žinau apie tavo Pranio nuotykius, bet pasakysiu tau, tai vėl lyg šešėlis vaikščiosi, žinau kokia esi.
Nieko nesakė Cecilija draugei. O ką čia ir bepasakysi. Bet kur gi gėda moters pasidėjo?Kur sąžinė, ulioti su vaikų tėvu?
Supykus Cecilija verčia šieno plakus, grūda į pasienius, mojuoja šakėmis. Rankas kiloja kažin kokia nežmoniška jėga, jai bjauru, ji pyksta ant Marytės, ant Pranio, net ant Juozo, ko tas prikibo, ji pyksta ant viso pasaulio.  O nežino, net nemąsto, kad pasaulis tik juokias iš naivuolių, kad šventuosius ir tuos žmonės įšventina ir ne visada už dorą įšventina. Bet ir pasiskųsti nėra kam . Motiną palaužė tėvo, brolių mirtys, sesuo Emilija savom bėdom soti. Ir jos gyvenimas nelepina – statosi trobas, pinigų trūksta, vyras geria, išgėręs ir kailį iškaršia, visko būna, tik Emilija dar apsikenčia tokias vyro išdaigas. Kai negirtas, jis darbštus, viską pats pasidarys, viską moka, visur jo pilna, ir laukuos ir namuos.
Vakare Pranys namo neskuba. Jau ir stiprus pyktis Cecilijai nugaravo, jau ir miego norisi, o jo vis dar nėra.
Išgėręs Pranys labai pasikeičia. Iš tylaus, tingaus žmogelio pavirsta energingu liūtu, jis eina riaumodamas, šaukdamas, visas kaimas girdi – Pranys  grįžta iš darbo kolūkyje.
Šiandieną Cecilija irgi ne ta rami pelytė, kuri ramiai tūno savam urvelyje, šiandieną ji – plėšrūnė liūtė, ginanti savo vaikus ir save, žodžių tiradomis bandanti sustabdyti savo žvėrį. Pamatęs, kad jo pikti užgaulūs žodžiai atsimuša į jos per bendro gyvenimo metus užaugusius šarvus ir sugrįžta atgal, pasiunta. Šita tylūnė, žmoniškai žodžio nepratarus, matai kaip pragydo. Jinai neis į darbą be jo, namuose vaikus jis turės auginti, žiūrėti, o vakarais nesivalkioti? Pati į giltinę pavirto per tuos savo darbus, tai ir jį tokiu paversti nori. Ar jis boba, kad vaikais apsileistų?
Kitą rytą jo sąžinė nerami. Vis dėl Janės, girtas buvo, net neprisimena, kaip ji prie jo pristojo, bet atsibudo jos lovoje ir išsigando. Dabar ji vis kur buvus kur nebuvus apie jį sukasi, vis graži, pasipuošus,  meili, graži išsikvėpinus, net pauostyti noris. O kad kiek ir pauosto, kas čia tokio, nebėgs gi mergai iš paskos, tik tie liežuviai jau ir Ceciliją pasiekė, ot tai žmonės.  Janė ne ta Janė, kurią jis mylėjo, net ir išore nepanaši – ta buvo šviesiaplaukė, šita juoda kaip sabalas, a, ką čia lyginti, tik vardas tas pats. Žinia, sena pana, ko čia jai snausti. Sako, kartu su jos broliais partizanais žuvo ir jos Adomas, tai po to jinai ir pasiuto.
Ir Praniui norėtųsi pabėgti nuo visų, pabėgti į miestą, kur jau nemažai pažįstamų išėjo, dirbti valdišką darbą, gal šviesesnį gyvenimą susikurti. Čia sukilo motina – kur tai matyta, nuo amžių žmonės žemę dirbo ir buvo gerai, kur jiems, kaip kaimo žmonėms an ,,tratuaro” be daržo, be karvės? Nu jau ne, kol ji gyva, šito nedaleis. Todėl Pranys geria, geria ir pyksta. Išvažiuoja Stankevičius,Vilniuj darbą susirado, sako po metų  butą gaus ir Mariutę su vaikais pasiims, atvažiavęs kalbina ir Pranį, sako, važiuok, kartu dirbsim, Vilniui dabar atsistatyti reikia, darbo pilna, tik važiuok. Kur tau leis jo moterys. Taip tai viena į kitą pašnairuoja, o kai jam išvažiuoti, tai vieninga siena stojosi abi. Kas čia gero bus ant tos žemės, kolūkiai silpni, pirmininkai kaip pirštinės kasmet kiti, dažniausiai prie Smetonos buvę skurdžiai, patys apie ūkį nieko dorai neišmanantys, brigadininkų niekas neklauso, viską vagia, pati Cecilija vis  nors po kišenę žirnių kasdien po  kūlimo darbų parsineša ir kišenes specialiai pasisiuvo, tokias, kad net panešt sunku. O tie, kurie kasdien  važiuoti?
 

***

Kaime padėtis negerėjo. Miškai ,,valomi” nuo miškinių, tai dieną tai naktį girdisi susišaudymai, užeina ir vieni ir kiti, tik jau aiškiai silpsta  vadinamų ,,Žaliukų” jėgos, NKVD siautėja, stribų gaujos jau į miškus įkiša savo nosis, šaudo be gailesčio, kaime tvyro nuolatinė baimė.
Bet metai po metų bėga ratu, jau užžėlė kraupūs žydų kapai, išvalyti miestelių griuvėsiai, bet kaimas merdėja, dirbti kolektyve žmonės nemoka. Juokiasi, kai kasmet reikia eiti į visuotinius naujo pirmininko rinkimus. Tokie tie ir rinkimai, atveža žmogų iš rajono, pastato prieš visus aukščiau, ant scenos, kurią įrengė išvežtų Burbiškių partizanų Kuzinevičių troboj, visaip išgiria, paskui jau ragina visus už jį balsuoti. Tai taip išeina, kad ar tu kelsi ranką, ar nekelsi, vis tiek bus pasakyta,,vienbalsiai” bet jei ir norėsi balsuoti, tai pasirinkimo jokio – daugiau kandidatų nebūna. Kas belieka žmogui? Eina jis namo ir kartais jau nori tikėti tuo naujuoju. Gal jau atsiras gaspadorius, kuris visus, kaip kokius kumečius prižiūrės?
Bet valdžia yra valdžia,- neklysta, kol įtikinėja. Paskui išvažiuoja, žmonės, grįžę prie savų darbų ir gyvulių tik jais ir savo šešiasdešimčia arų galėdami pasitikėti, dar kartą įsitikina kolektyvinio darbo ,,našumu ir pranašumu”, kartais pasitaiko geresnis žmogelis, nevagiantis, bet ar  jam sutvarkyti pakitusią žmogaus sąmonę, ar pakeisti  jau įprastą gyvenimo būdą? Kolūkio ir mano. Kolūkiui ir man.  Tai tarsi du labai skirtingi poliai,  tarsi švytuoklinės svarstyklės, kurios visada nusvirs ten, kur žmogui naudingiau. Tempė kas sau, šaipėsi iš naujo pirmininko, pasakojo anekdotus, girdė jį, o jeigu jis tam pasidavė, tai galas jam.
Pasirodė pirmieji traktoriai, sunkvežimiai, tarsi sunkioji karo artilerija ropojo laukais, vyrai sugulė gale lauko ant pievos ir jau nesišaipė, o išpūtę aki žiūrėjo, kaip aria traktorium. Žinoma, vagų  galus išverčia netvarkingai, bet vagos tiesios, ilgos be jokio vargo gulasi viena prie kitos, o kai lauką baigęs apsuko traktorių ir dar galus lygiai suguldė, jokio juokelio vyrai neišspaudė. Girdėjosi kalbų apie kombainą, kuris ir pjauna ir kulia pats. Pakišai maišą – ir tavo. Žinoma kuliamosiomis žmogus dar prie Smetonos naudojosi, bet kombainų nebuvo matę.
O Liukų namuose vėl taiki padangė, juose  šviečia ramybės saulutė. Išvažiavo ir šita Janė kažkur į miestą. Pranys negeria, o kai negeria, tai šį tą krapšto. Apžiūrėjo ąžuolus, rietuvėm sukrautus prie kluono. Galus jau merkia nuo stogo bėgantis vanduo, gali sutrųnyti, uždengia juos palaikėm lentom. Apeina senąjį trobos galą, kuris visai sutriušęs, grindys išpuvę, jau šalta miegoti. Žiemą persikrausto miegoti į naujajį galą, troba didžiulė, užpečky senoji su vaikais, prie durų – jaunieji, reikėtų pertverti, būtų du kambariukai.
Ilgom žiemos dienom moterys susistato ratelius ir abi verpia, net troba zvimbia.  Vienos ratelis ploniau, kitos kiek storiau, vis urr-urr-urr, urr-urr-urr, taip monotoniškai migdančiai, kad ir gyvenimo pabaigoj išgirdęs panašų garsą pajusi ramybę ir pačią geriausią tylą, kokią buvai kada nors girdėjęs.Vaikai žaidžia ant grindų. Marytė riša siūlu bulvę.  Tai karvė, ,,veda ją į lauką,“- užsuka ant šakalėlio ir įsmeigia į grindų tarpą. Atlikus privalomą darbą, imasi lėlės, kurią pasiuvo bobutė, o mama nupaišė veidelį. Veidelis Marytei negražus, ji norėtų pirktinės lėlytės, tokios gražios kaip matė, bet  niekas tokios neperka, tai ką veiksi, reikia ir šitos gailėti, sako mama. Tai ji ir gaili, ir nešioja ją, supuoja, kol skudurinė mergytė tampa visai purvina.
– Kai bus laiko, kai suverpsiu, pasiūsiu naują – ramina bobutė.
Aliukas iš sausos eglinės pliauskos prisipjaustė gražių balanėlių, bet stipriai įsipjovė pirštą, jį mama apibarė, kam ima aštrų peilį, tai jis jau senokai šniurksi nosim ir visai nekreipia dėmesio į Marytę, kuri visaip stengiasi sudėti ornamentą iš plonų balanėlių,  kaip brolis  daro, bet jai nesiseka, balanėlės vis išbyra. Aliukui  pasidaro juokinga bežiūrint į kvailutės sesės pastangas ir jis užmiršta skaudantį pirštą.Argi jai toks darbas?
Pranys guli lovoje rankas po galva susikišęs, savas dūmas dūmoja. Iš nuobodulio jį išvaduoja pirmininko pavaduotojas Venskys:
–  Sveiki, gaspadoriai.
– Sveikas, sveikas, seniai matytas,- nutyla visi rateliai, Pranys šokteli iš lovos, vaikai sulenda užpečkin, palikę balanų krūvą ant grindų. Moterys susižvalgo ir Aliuko balanos jau liepsnoja dar nespėjusioj prigęsti krosnyje, pakvimpa spirgintais lašiniais, kiaušiniais, vaikam net seilės nutįsta. Iš užpečkio lentynos Liukienė ištraukia puslitrį su trūkžolėm, vyrai nusišaipo, ma ją velniai, gerai bus ir su trūkžolėm, nors trūkio nei vienas neturi.
– Tai va, Liukai, gana čia bobas troboje ganyti, darbo yra.
– Kad pirkia reikėtų perstatyt, senam gale katės per sūsparas lando,- bando gintis senoji.
– Ai, perstatysit, suspėsit, va sūnus paaugės, bus pagalbininkas.
– Mmm – mykia Pranys, nežinodamas ko iš jo tikimasi.
– Pašarininko darbas nesunkus. Ryte pasveri, išduodi ir vėl laisvas, gali namo eiti, pavakary vėl. Tiesa, toloka.
– Kur Burbiškės! Trejetas kilometrų. Pirmyn, atgal, du kart dienoj – ir žmona bando ginti Pranį.
Pranys jau muistosi. Namie jam jau nusibodo, jis vėl trokšta išeiti iš namų, būti su žmonėmis:
– Jei arklį duosit.
– Gal ir duosim, pašnekėsim su pirmininku.
Vyrai sutaria.  Geri laikai vėl stoja Liukui. Ryte jis išdarda į kluonus, moterys jo vietoj stojas prie gyvulėlių, tiek čia jų, viena karvutė ir du paršeliai, gali pačios apsieit. Joms dar geriau, kad jis, neturėdamas darbo po kojom nesitrina. Taika, ramybė, kad kokį žodį viena kitai ir mestali, tai nieko, nėra namų be dūmų. Cecilija subrendo. Atšiauroka Liukų padangė, karai, suirutės, baimė, vyro neištikimybė kasdien grūdino jos švelnią ir tylią sielą, ji virto eiline kaimo moterim, kur greta purvinų darbų kas savaitę  ražu iki baltumo trinamos grindys, kur kas savaitę kultuve velėjami drobiniai marškiniai. Tik va, bėda. Pokario laiku nėra muilo. Sumąstė moterys iš kažkokių kaulų virti  naminį muilą, bet jį verdant nuo smarvės ne tik žmogus iš namų bėgo, net šunys ir tie kaukti ėmė. Nėra cukraus, tai  vaikams vietoj uogienės verdama raudonųjų burokėlių košė, o skrudintų gilių kava saldinama  cukrinių runkelių nuoviru.
Kaimas gyveno savo gyvenimą. Greta apkalbų, juokelių kaimynės  viena kitai išverkdavo savo dūšią, šeštadieniais kviesdavo į pirtis, ateidavo praleisti sekmadienio pavakarės. Vyrai sekmadienio ryte rinkosi pas Pranį kirptis, paplepėti, moterys viena kitai nešdavo ilgai lauktų krekenų dubenėlį, skerstuvių. Šitie šviesūs gėrio spindulėliai šviesino jų darbu aptekusias dienas, širdį linksmino įvairios istorijos, atsitikimai. Dar tęsėsi senų laikų tradicijos – buvo tikima, kad prie kai kurių akmenų gyvena velniukai, kurie perima vėluojančius namo, daubose, prie balų vakarais susirenka laumės, raganos, galinčios pakenkti, nužiūrėti ir vaikus ir gyvulius. Moterys  žinojo, kada skersti kiaulę, kada sėti ar sodinti, kada kokias žoleles susirinkti.