Nerimo daigai
 
Po atlaidų Žiežmariuose visa Iponių šeimyna  rinkdavosi pas tėvą. Gal todėl, kad Jokūbas vaikus draugėn sukviesdavo per atlaidus, gal jie pasiilgdavo vienas kito, bet nuvažiavo ir jaunieji Liukai. Ir Vacys su žmona,  ir Justinas iš Kauno, visi susirinko. Justinas jau gert įpratęs, degtinės pripirko,  jau pasikeitęs. Į tėvo šnairą žvilgsnį  meta:
– Ką tu tėvai, aklas visą gyvenimą po žemę maklinėji, nėra jau tavo žemės, nežinai. Tai va, aš tau sakau, – parduok tą žemę, visą, kiek turi, auksą pirk.
Supyksta tėvas :
– Tauzyja niekus visokius.
Jis vyresnius jau sutvarkė, pinigus spaudė, žemė pirko, ūkis  ir vėl liko tų pačių dvidešimt hektarų, nuo kurių pradėjo, o dar Jaronimas, Emilija, Jadvyga, parduos mat žemę.  Jauniausias, Pranas amatų mokinas, stalius bus, gal tam jau nereikės  ir žemės. Jautė  Jokūbas, neįštvers. Blėsta jau energija, o  laikai neramūs. Ir kas čia bus? Nori gyvulį “Maistan” priduoti, dvi paras eilėj stovėk, turguje viskas pigu, auginti neverta. Žmonės pradėjo gerti, antai Žiežmariuos viršaitis girtas maklinėja, kur čia bus tvarka.  Justinas, savas vaikas, degtinėje mirksta, o kai atvažiuoja kamarėlėj užsidaręs,  rašo. Tik naktimis. Argi čia gyvenimas?
  Gyvenimas tikrai ritosi prarajon. Ėjo 1939 – tieji.
Taigi, tėvelių, brolių pasiilgusi, atvažiavo ir Cecilija. Su vyru. Stalas didelis, savų visas pulkas, išėjo ji su seserim kamarėlėn, susėdo visos ir senu papratimu užsiplepėjo, užsikikeno, nepastebėjo, kaip Pranys su Justinu ne vieną kaip seniau, ne pirmą pusbonkėlį atsidarė. Paskui visi eina pas Marę vakarėlin ir apgirtęs Pranys kartu, Kertų mergų pažiūrėti, kvatoja. Išėjo, tiek to, Cecilija nepyksta, ji nori su mama pasišnekėti, su seserim pabūti, tegul pažiūri, kad nori. Kad pažiūrėti, gal ir nieko būtų buvę, pašokdinti užsigeidė. Mergaitės nuo tokio kavalieriaus bėgti. Tada prabilo Pranio ambicijos, išsilaužė iš tvoros mietą ir tad ims visus iš eilės talžyti, kam už kavalierių nelaiko. Kilo didžiausias triukšmas, broliai švogerį už rankų pagriebę nešte namo parnešė. Namie seseriai priekaištauja:
– Kam tu jį leidai?- ir jau nuo naštos atsipūtę, juokauja:
– Tai Liukas, tai bent smarkumėlis, kiek didumo, tiek spritnumo.
Pranys šėlo visą naktį, rėkavo, net troba dundėjo, bet rankų nekėlė – perdaug vyrų troboj, visi ne jo ūgio. Nieko jam niekas nesakė ir  ryte. Nepuolė sesers gelbėti, taip tik pasakose būna. Pritilę visi, susimąstę, išlydėjo susirietusį nuo pagirių Liuką ir vyriausią savo seserį, gražuolę Ceciliją, kuri irgi tylomis pakėlė pirmąjį vyro išpuolį. Nustebusiose jos akyse su ašarom sumišo atsiprašymas, nuoskauda su viltimi.
– Būna, visko būna, – ramino motina.
– Pergėrė, – teisino tėvas.
Tarpuvartėj stovėjo ir akimis nutolstančius lydėjo Justinas.
– Oi, tėvai, bus ir grūdų, su dirsele, su dirsele.
– Ką čia plepi, – apmaudžiai pyktelėjo motina, – lyg pats negertum.
 
***
 
Paskui prasidėjo. Cecilija laukėsi pirmagimio. Gal išsigandęs apsunkusio žmonos liemens, gal būsimos tėvystės, gal  viengungio dienų įpročiu ėmė belsti į Janytės kamarą. Janytė gi, ar iš pavydo, ar tiktai mylėdama, kas žino, bet duris jam atidarė. Kaimynystėj gyvenant, kad ir visokių progų prisigalvoji, tokių dalykų vis tiek ilgai nepaslėpsi.  Sukilo visa Cecilija. Šaukė savo ilgesį neišilgėtą, meilę neišmylėtą, niekas nepadėjo, mokėjo Janytė vilioti. Tada įsikišo anyta:
– Ko čia žliumbi, nėra čia ko gailinti, tu jo žmona, ne ji, dūdom čia nieko nepakeisi, – lyg pyko, lyg guodė, bet viską sutvarkė. Nuėjo pas Kubą, išklojo viską, paprašė, kad Kubienė savo giminaitę išsiųstų namo. Kubai jau ir patys dairėsi – sarmata, kokios svietas nematė.
   Pranys iš paskos Janytei nebėgo, nelabai dėl to ir kamavos, labai čia jam jos reikia…
Bet bėdos dar nesibaigė. Petras miško reikalauja, neužtenka ir tūkstančių, kuriuos Cecilija atnešė. Pranys bumbėti pradėjo:
– O man nereikia? Irgi visas anas galas sukriošęs.
Motina įmanytų, persiplėštų. Žinoma reikia ir Praniui, bet dar gyventi galima, persistatys vėliau, dabar  reikia Emiliją sutvarkyti, nes tas kerėpla Petras iš proto ją išves, bedaužydamas.  Motina jautė savo kaltę, matė dukros gyvenimą, stengėsi padėti, kiek galėdama, nuo savęs, nuo sūnaus atitraukdama.  Ir mergaites augina, pati jas apiperka, juk jos rankose ūkis, į turgų pati važiuoja ir parsiduoda ką turi ir nuperka ko nori, marti  bagota, pilnas spintas atsivežė, ne kokia ponia, užteks tų pačių, dabar reikia dukters žiūrėti. Taip  Pranį švelniau pašnekinus, skanesnį kąsnelį jam pakišus, motina laimėjo – sutarė, kad žiemą išpjaus medžius, ruoš medieną statybai.
Visą žiemą kirto ąžuolus. Kirto, pjovė, vežė, dirbo ir patys, ir žmones samdė. Visas laukas , visas kalnelis atsivėrė, lyg plati  erdvė atvėrė savo langą į dangų, žemėn mesdama išsikeverzojusias šakas ir žmogaus akiai  savo metų  gausybę skausmingai  atvėrusius kelmus. Šitoje kelmų ir šakų raizgynėje, šitoj netikėtai pražiūrėjusioje dangaus akyje darbų pulsu, šūkavime, cigarečių dūmuose ir prakaito kvape motina jau matė dieviškos palaimos  apraiškas. Petras, drūtas vyras, talkon atsivedęs kaimynus iš savo kaimo, dirbo kaip juodas jautis. Motina, pratusi prie seno vyro ir sirgalioti įpratusio sūnaus, gėrėjosi plačia žento nugara, jo jėga. Jai patiko net ir prakaitas, varvantis per plačią nosį, – tai bent vyras, bent jėga ir darbas. Matė ji, kad bus gerai. Pastatys jis trobą, išeis atskirai, atsidalins su tėvu, čia jau ir mergaitės paaugę, gyvens gerai. Širdį taip glostė malonus jausmas, kad nusileido ir Praniui, – tegu pjauna ąžuolus ir sau, vis tiek reikės, dabar toks geras darbo tempas, iki pavasario dar toli, supjaus, suveš už kluono rąstus, kada norės, tada ir perstatys antrą trobos galą. Tas antras galas  visa palaima buvo –  ir kamara, ir visas podėlis, švaresniam kampe Pranio lova ir pečius molio, senobinis, dar vyro tėvo drėbtas. Yra ant Piliakalnio kalno tokio molio, kad visa apylinkė kasa ir visiems užtenka, plačiai visi žino šitą kalnelį, bet kokiu reikalu čia nekasa,  labai saugoja,  tokio gero molio reta, nors apylinkėse yra daug kalnelių, kurie vasaros laiku didžiulėm griovom suskyla, basa koja skaudu eiti, bet tokio molio reta.  Perstatydami sugriaus nusistovėjusią tvarką, kur reiks daržoves nuo žiemos šalčių paslėpt, reikėtų sklepo, žmonės statosi, o čia nei svirno, nei podėlio kokio.  Senoji nežino, kas čia bus, jei trobą perstatinės, kur reiks su visais rakandais dėtis. Paskui pasiramina, a, kaip dievas duos, taip ir bus, dar per anksti spėlioti.
Atėjus pavasariui Petras pradėjo statytis. Krovė vainiką po vainiko, apmetęs pamatą trims tokioms troboms kaip tėvo, – tegu nesipeša bobos, prie pečiaus užpakalių nesutalpindamos. Emilija prie darbų, prie pečiaus, talkai pavalgyt reikia, mergaites, kad nesimaišytų, visas dienas pas motiną.
Cecilija pavasarį pagimdė sūnų, sūneliui kiek prakutus, mergaitės ją  jau į laukus paleidžia, tai  ji su Praniu vis kartu, lyg aprimo ir jis. Darbų Cecilija nebijo, bet kokia teisybė, kai ji mergos vietoj laikoma, pas tėvą mergos buvo labiau gerbiamos, mažiau stumdomos, o čia tik į laikus išėjus  ir pailsi. Pečius, vaikai, kiaulės  anytos rūpestis, darbšti ji, sukasi, tik vis kažko abi bendros šnekos neranda, anyta vis su seseria, kuri gyvena už Piliakalnio, su kaimyne, vis lenkiškai, vis galva palinguodamos – negerai Cecilijai. Visas ūkis anytos rankose, ji valgyti gamina, verda, kepa. Nuo seno  tokia mada, kad stipriai valgo tik ryte, čia ir sriuba, ir mėsiška, ir blynai ir dar kruopienė užsisrėbti, bet visą dieną laukuose padirbus, ore per dieną išsilaksčius lašinių ar kumpio šmotą  ir popiet sukirstum, nuo to lieso pieno vakarienei tik vidurius pučia ir visai nesotu. Mato ji, kaip anyta sūnui ir vaikams pataiso skanesnį kąsnelį, kaip  dukrai lašinių ar kumpio bryzą įsuka, vienuose namuose gyvendamas nepaslėpsi, tai  kartą išdrįso:
– Mama, valgyt noriu.
– Atsinešk pieno iš šulinio, tik nesuplak, jau bus nusistovėjęs.
– Kad aš norėčiau lašinių.
Tiek ty jų ir liko, visiems neužteks.
– Žinai mama, – viršun bekyląs pyktis žado neatėmė, tik akys neramiai sublykčiojo,- visiems yra, tik man nėra. Tegul Emilija savais visus maitina, negana, kad mergaites auginam, dar ir Petrui neša.
Sako, vilką mini, vilkas čia, – ir  Emilija per duris:
– Tai ką, ir šita prašneko? Žinok, čia tavo nieko nėra, čia mano namai, kiek norėsiu, tiek ir nešiu, o tau va,- atkišo špygą žado netekusiai Cecilijai.
Daug ko išmoko čia begyvendama –  akėti, vasarojų kartu su Praniu pjauti, kubilus išsiplikyti, karvėm kraiko prinešti, malkas pjauti, dirbo visus vyriškus darbus. Pradžioje manė būsianti arčiau vyro, greičiau abu suprasią, net įdomu buvo.  Pradžioj Pranys tik juokėsi, paskui paprato,  kad be jos ir darbo dirbt nereikia. Darėsi sunkiau. Žlugtą skalbt, vandens prisinešt, o kiek daržų, bulvių kasimo, čia Pranys jau jos neužvaduos. Čia dar pasirodo, ji visai ne gaspadinė, čia viskas ne jos. Šitokią pasogą parvežė, o per tuos du metus piemenės, samdinės, nemylimos žmonos dalią jau pajuto. Ilgai nerado nusiraminimo besiblaškanti siela. “Palaukit jūs raganos, grįš Pranys, papasakosiu viską, negali būti, kad dorai pavalgyti negalima” Nelinksmos mintys veja prie sūnelio, kuris dabar daugiausiai mergaičių priežiūroj.
Visą dieną  Cecilija sėdi prie Algiuko, neina nei į laukus, nei prie gyvulių.  Visą dieną piktai trinksi anytos durys senąjam gale, bet pavalgyti jos irgi niekas nekviečia. Girdėjo, kaip Emilija namo išėjo, kaip anyta pūkštėsi su visais ruošos darbais. Ašaromis paplūdusi kiek jau syk perrengė vaiką, pamaitino. Taip atėjo ir vakaras, bet laukiamas vyras, vienintelis ramstis, į kurį dabar norėjo atsiremti, namo neskubėjo. Užtruko Žiežmariuose, kur iš ryto kokiais tai reikalais buvo išvažiavęs su piršliu Antanaičiu. Kelias ilgas, vežime trankytis nuobodu, tai išmetė bonkelę, grįžę pas piršlį dar pridėjo naminukės, pridėjo tiek, kad jau nepajėgė namo eiti, net kurion pusėn nežinojo, tik rėkavo kažkokias nesąmones, su visais kovojo, kaip Don Kichotas svietą lygino. Motina pažino sūnų, ne pirmas kartas nusigerti ir negrįžti, bet ir marčios neguodė. O ko gi čia šiauštis, pavalgyt galima ir prasčiau,- pilve lango nėra. Pati ji sau neleidžia tiek daug, vis pieno su duona ar bulvėm ir gana. Ir pyksta – visiems tik lašinių ir kumpio. Petrui prie statybų su svetimais žmonėm labiau reikia, atsiskirs nuo tėvų, išsiaugins savo, dabar gi Emiliutė nieko negali paimti iš anytos, jos tokia sunki dalia. Kas jai padės? Kuo ji dirbančius pamaitins? Čia dar Pranys, jo sveikata silpna, mergaitės augančios. Marti, boba jauna, stipri, susilaikyt negali, negi ji nemato, kad pati irgi niekad stipriau nesuvalgo, argi neužtenka išvirto, argi ji nemoka valgyt gaminti. Kai turi paršiukų, būtinai porą lyšnų  paliks,  neparduos. Kai iškepa pečiuj per šventes, niekas aplink taip nemoka, bet kasdien reikia gyventi taupiai. O tuos lašinius  kaip aitvarai nešioja, – kiek kryžiukais bežymėtum, rodos vis pjauti ir pjauti. Anksčiau vis posūnį Kazį įtarė, dabar kažin, kažin…
Cecilija visą naktį taip ir nesudėjo akių. Sako, baimės akys didelės, visko prisigalvojo. Nublėso pyktis. Ką gali žinoti, kas atsitiko.
Ryte anksčiausiai puolėsi ginti gyvulių. Akyse sukosi žali ratilai, bet tyras rytmečio oras, atgaivino, ataušino degančius smilkinius.
– Pareis. Tikriausiai pas Antanaitį prisigėrė,- lyg kaltę pajutus, anyta numojo ranka ir nuėjo kurti krosnies.
“Ir kas čia dedas”- klausia save Cecilija.’’Bulvės peraugs, vagoti laikas, žagarais vien kūrenam, kirtime ąžuolinės šakos netvarkytos, šitiek malkų guli,o jis ramiai sau miega arba  važinėja”- neduoda ramybės vėl pašokęs pyktis  ir vėl atslūgsta. “Žmogus neblogas būtų, jei motina nelepintų, kur tai matyta, kaip vaiką kasdien iki pusryčių migdyti, leisti gerti, palauk, pareis jis man” – ryžtasi.
         Praėjo rytas. Mergaitės prie Algiuko, ji vėl daržuose, žolė sukilo, ravėti reikia . Darbe Cecilija pailsi. Žolė jau peraugo, glėbiais glėbiais tempė ją iš vagos, vikriai purią žemę pirštais pureno, o vėsoje vėso ir slūgo per naktį įkaitus galva.
  Gerokai po pusryčių parsirado ir Pranys. Pabandė žodžiais:
– Ko kvailioji? Ar tai aš turiu tau arklius varinėti, o tu kažin kur nakvosi?
– Ot ir nakvosiu,- rėžė Pranys. Skaudėjo galvą, raižė skrandį.
– Sakau nenakvosi ir negersi, ir nemiegosi, ir dirbsi,- karščiavos.
– Cha cha, cha, cha,- raitės iš juoko,- jinai mat mane auklės. Ausis geriau prasikrapštyk, geriau girdėsi. Kurva tu Kertų, kareivių pana – šaukė.
 To jau per daug, tokių žodžių ji tikrai nenusipelnė. Cilė neištvėrė. Pagriebusi nuo krosnies beržinę pliauską kad ims vanoti per gulti besiruošiančio vyro nuogas  kojas.
  – Ai, ai, ai, ai, – skambėjo Pranio balsas troboje,- sulaužė koją, tikrai sulaužė koją!
  Cecilija išbėgo už tvarto, tąsė vemti, bet nuoskaudos neišmušė, karščiu pulsavo gailestis su pykčiu, atmieštas skausmo ašarom. Girdėjo, kaip atbėgusi motina  šaltais kompresais gelbėjo “laužytą” sūnaus koją,  kaip jiedu keikėsi, kad net troba skambėjo.
Staiga ji nurimo. Lyg pats dangus būtų akis atvėręs, lyg pats aukščiausias būtų siuntęs išganingą mintį:,,Grįšiu namo, motinai, tėvui pulsiu į kojas kad Algiuką paimtų. Pati – Kaunan. Dirbsiu fabrike, susirasiu butuką, paimsiu ir vaiką, kaip nors išmisime abu, kad tik toliau nuo šitų namelių.”
Grįžo į trobą, kur jau buvo nurimę visi riksmai, o Pranys jau saldžiai miegojo iškišęs storai apvyniotą koją. Užrakino spintą, komodą, šiltai aprėdė vaiką, susidėjo jo drabužėlius į ryšulį ir pėsčia ištraukė namo.
Pirmus kilometrus nejuto nei naštos, nei kelio, tik pietų saulei įkaitinus vienplaukę galvą, pajuto norą atsisėst beržų pavėsy, kankino troškulys, verkė vaikas, pajutęs pykčio sutraukto motinos pieno aitrumą.  Kiek pailsėję, traukė toliau. Pyktis, apmaudas ir ryžtas lengvino kelionę, tinginiauti neįpratę jaunos kojos, stiprios rankos,- argi vaikelis našta?
 
***
 
Iponių šeimyn ruošėsi vakarienei, visi susirinkę į trobą ramiai šį bei tą aptarinėjo, moterys sukosi aplink puodus, dengė stalą. Tėvas, per dieną vagojęs bulves, sėdėjo nuleidęs rankas, ištiesęs kojas. Jau kuris laikas jis jaučia nuovargį, padirbėjus svaigina galvą. Kai pasitąsė žiemą su rąstais miške, kai sušalo kojas, įsimetė kosulys, taip ir nepraeina. Kazė virė žoleles, šutino kojas, nepraeina ir gana. Pavasarį lyg palengvėjo, rodos, išeis į laukus, ir viską užmirš. Puls prie darbų, ars, ars. O išvarė vagą, kitą ir vėl akyse juoduoja. Jaronimas  ne stipruolis. Vaikystėje jam į krūtinę įspyrė arklys, įlinko krūtinė, suaugo, bet vis maudžia ir maudžia, lyg koks kaulelis būt įstrigęs. Bet nepasimeta, dirba ir dirba, tai ir tėvas jam nesiskundžia, nepasiduoda. Ką čia begulinėti? Praeis. Jaunylis Pranukas mokosi staliaus amato, greit jau ir baigs tą mokyklą, galės meistrauti, nereikės nei žemės dalinti, visa liks Jaronimui.
 Emilija irgi jau ruošiasi iš namų. Marčios, Igno žmonos giminaitis Antanas Būnys atvažiavo piršliais ir prilipo. Emilija nei nori, nei kratosi, ką jau čia rinktis. Nutekės ir gyvens, vyras ne nuogas, turi žemės, tik trobos sutriušę, statytis teks. Kai išgeria , tai vis žada:
– Matysi, pastatysim trobas su salkomis, geltonai nudažysim, nebus tokios apylinkėj.
Emilija tik pečiais gūžčioja, nemyli, matos, bet jokio kito ir neturi. Linksma, graži, kvatoklė, dainininkė, visi šokdina, piršliais  važiuoja, tik ji neskuba, jai gera laisvėje, pas motiną. Argi Cecilei lengva, vien pagalvojus purto – nedidelis, neišvaizdus, dar mušeika. Nenori ji už vyro, bet tėvas skubina, skuba sukalbėti su Antanu, tegul eina.
Tėvą nuojauta gena, o gal ir sveikata. Justinas, grįžęs iš Kauno negerai šneka, sako, tėvai ruoškis, bus permainos. Tarp rusų ir tarp vokiečių, tai jau kaip tarpu girnų, nežinia, ką jie čia primals.
Ir staiga kaip iš giedro dangaus Cecilija. Išlydėta, išmokėta, išrėdyta, atiduota. Motina žegnojas prie puodų, tėvas suspaudžia kumščius, net krumpliai pabąla.
– Pagailėkit, negaliu. Man tik Algiuką pažiūrėt,-  pamačius tėvų veidus pristigo žado,- man tik Algiuką, mama. Aš jums našta nebūsiu. Išeisiu Kaunan. Dirbsiu. Aš užsidirbsiu,- vebleno vis tyliau.
– Sėsk, pavalgyk,- nukirto tėvas.
– Pėsčia parėjai? Tai jau gerai užkaitino – įsikišo Jaronimas.
– Tylėkit, – atsiliepė motina. – pavalgyk, pailsėk, vaikeli. Paskui ir šnekėsim, tarsimės.
Tylom ir  sutemos už lango nusileido, lyg rūkas su migla žvaigždes užklojo, gal jos pasislėpė, gal gėdijosi dalią dalužę mergaitei išmirgėję?Virš dieviško grožio laukų tik lakštingalos alpėja savąjį skundą, gal šalta ir jom vienišom šioj nakty, kad taip rauda lig ryto?
O troboje visi vengė pokalbio. Išklausė Cecilijos rypavimų ir išsiskirstė kas sau gulti. Tik seserys, kamaron   į plačią vaikystės lovą ją pasiguldę, guodė kaip mokėjo.
– Tėvai, ir kam tu dalią motinos vardu užrašei, pašvilpk dabar,- prašneko motina, kai sugulė į lovą.
– Kad rodės, motina protinga ir darbšti tokia.
– Matai, kiekvienam savo marškiniai arčiau kūno. Dukrelės gailisi, savas vaikas, o marti kas?
– Kad pakliuvo, tai pakliuvo, pareis nuoga, basa, pirštais visi užbadys,- rypavo motina.
– Ir jaunesnėm bėda. Neims niekas, sakys, kokia viena, tokios ir kitos,- antrino tėvas.
– Kalbėti reikia kad sugrįžtų. Nuo seno nešlovė kokia.
– Dar jaunas, išsidūks, pasitaisys, supras, kad daro negerai.
– O rodėsi, kad nieko.
  Guodėsi vienas kitam. Kaip bešnekėtum – reikia grįžti. Dalia įdėta, pinigai. Ir nešlovė kokia. Nereikia mėtytis taip greit. Kantrybės reikia. Bet gaila ir duktės.
  -Tegul pabūna dieną, kitą, pati apsigalvos.
  Sekančią dieną po pusryčių motina visiems paskirstė darbus ir , viena su dukteria likus, paskelbė jai savo nuosprendį. Gailiai gailiai apsiverkė Cecilija ir staiga, lyg iš sapno pabudus paklausė:
– O kaip gi aš sugrįšiu?
– Pabūk dar kelias dieneles, gal Pranys pats atvažiuos tavęs ieškoti. Nurimsi, apsigalvosi, gal ir pati nutarsi, kad taip geriau.
  Cecilija nurimo.  Motinos šilta ramybė jėgas grąžino.Tik Pranio nesulaukė.
  Pakinkė tėvas arklį, sėdo vežiman brolis Jaronimas ir išvežė seserį toli už kalnelių už ežerėlių vargti savo vargelio. Ir nejautė širdis, kad laikui bėgant, jau net tėvams seniai išmirus, minės ji šią dieną, kada visiems pritrūko ryžto, kad neatleis ji tėvui nei motulei, kad neturės jėgų ir tik mirdama paskutinę akimirką švelniai lyg vaikas pašauks ‘Mama, motule” O rodės, tiek nedaug norėjo – Algiuką pažiūrėti, kol darbą, kambarėlį susiras. Šeimoj, kur rado duonos kąsnį svetimas, kur šuo nelakintas neatgulė būdon, tik vaikas buvo mokomas kantriai nešti savo dalią, kurią jam paskyrė dievas. Ar jis?
 
***
 
  Kai trečios dienos pavakarę Liukas pamatė grįžtančią Ceciliją, širdy jam, žinoma, atlėgo, bet argi jis sakys. O ir Jaronimas kažin ko užsispyrė nenakvoti, prisėdo minutėlei ir išlėkė namo, prataręs: ,, Kelias tolimas“
Pranys nesusilaikė:
– Tai sugrįžai? Nepriėmė?
– O kas gi ją priims,- padėjo ir anyta,- pas tėvą dar dvi, mergų užtenka.
  Bet pagiežą nurijus karšta bulvele, paragino:
– Sėskis, valgyk. Ir nedaryk sarmatos lakstydama.
Cecilija nepratarė nei žodžio. Tylomis nurijo bulvę, pamaitino vaiką, įdėjus į lopšį, užmigdė.  Buvo ir pati beužsnūstanti, kažkokia keista ramybė užslinko, lyg baltas debesis,  jau įpraston vagon  sugrįžo mintis ir kažkoks vidinis balsas tyliai šnibždėjo: ,,Gerai, gerai, taip turi būti”, jo liūliuojama net neužgirdo, kaip tyliai trobon įslinko Pranys. Pripuolęs spaudė, spaudė glėbyje, net oro trūko.  Visi nesusipratimai nutolo, ji vėl buvo reikalinga ir tos skausmingos dienos, kaip audros debesys nuslinko už horizonto, jausmai, stipria srove paviršiun išplovę juodą purvą, vėl suspindo, pakilo, lyg vaivorykštė plačiu ir spindinčiu lanku virš jos galvos vienai kitai minutei. Ir ji mokėsi gaudyti tos minutes, kurios padės gyventi.
Pamokos nenueina veltui.  Ji pratinosi prie savos padėties, prie šeimos įpročių, gyvenimo būdo. Lengviau dirbo vyriškus darbus, nors visą namų ūkį ir toliau tvarkė anyta. Suprato, kad reikia pasinaudoti Kazio patarimu:”Kai nori, atsipjauk ir lašinių, tiktai žiūrėk, kaip tie kryžiukai stovi, kad nepamirštum juos vėl taip pat sustatyti.” Nors kėlėsi taip pat anksti, bet dieną, suradus nuo darbo laisvą minutę, išmoko nukristi kur pakliuvo, anytos šnekai atsikirtus, neverkšlenti ir negraužti už tai sau sąžinės. Tarsi pakulinius marškinius vilkosi naujo gyvenimo rūbą, – šiurkštų, draskantį, bet tvirtai saugantį nuo netikėtų  smūgių. Taip ramiau. Ir niekam neužkliūni. Pranys irgi daug švelnesnis, anyta pritilus.
Praėjo ir Emilės vestuvės. Pranys perdaug nenusigėrė, buvo tylus, paslaugus, tik prieš namo važiuojant ištraukė su Ignu po porą stikliukų, tai iki pačių namų dainavo , vežime gulėdamas. Cecilijai kas, tegu dainuoja, ji sau važiuoja, naktis šviesi, mėnulis šviečia, niekas čia jo dainų negirdi, pakeliui visi seniai sumigę, kas čia beklausys.