Karas
Paskui atėjo didelių permainų metas, neveltui žmonės šnekėjo, oi neveltui. Užėjo rusai, sako, atidavė Vilnių. Žemės žmonėms neatėmė, tik matininkai apmatavo, surašė, liepė pasirašyt ir išėjo. Neramu. Šnekėjo kad daug žmonių vežė Sibiran, ir iš Žiežmarių išvežė, bet ūkininkų nelietė. Šnekėjo, kad gali visko būti.
Vieną šventą rytą, kai po darbų ir žemė ir žmogus ramiai pailsėję keliasi iš miego, kaimą pažadino trenksmas, paskui antras, trečias. Rusus išvijo vokiečiai. Gyvenant prie didelių kelių, Kertuose, važiavo ir važiavo tankai, mašinos. Didelių mūšių nebuvo, bet derlius laukuose kentėjo po tankų vikšrais. Iponis vaikščiojo, skaičiavo, žiūrėdamas, kiek nuostolių patirs, bet Kazė tik ranka numojus: “Žiūrėk tik, kad vaikai, kad patys sveiki liktume” jo baimes nuramino. Ir kas iš derliaus, jei jo parduoti nebus kam, visi išsibėgiojo, rodos jau niekam nieko nereikės.
Žmonės visaip šneka. Vieni panikuoja, kiti juokiasi, bet kaime didelių permainų nesijaučia, paskui keitėsi pinigai, pradėjo supirkinėti gyvulius, uždėjo mokesčius, tik darbai liko tie patys nuo ryto iki vakaro, dirbi ir nežinai ar sau. Bet žemė šaukėsi rankų ir žmonės, to šaukimo pašaukti, savo pareigas vykdė šventai. Koks nerimas, kokios kataklizmos bekankintų žmogų, žemė to nesupranta, ji keršija tik nedirbančiam, ją apleidusiam.
Kaime žmonės neturėjo radijo, plepėjosi vakarais pavartėse. Tas tą girdėjęs, tas tą, o rytais vėl grįždavo prie įprastinių darbų. “Kad niekas rugių pjaut nepadės, patiem reikės”, “O kažin, kaip jau ten tas socializmas, ar jau tiktai teisybė ten?” “Sapnavau, pasidirbau voraplaną, tai skridau vis aukštyn ir aukštyn ir visai nebaisu” – kiekvienas kaimas turi savo juokdarį.,, Rusas pasiduoda, ko laukt iš vokiečio, argi jis geresnis?”, ,,Be reikalo mūsiškiai su juo prasidėjo, argi svetimas gali tavęs žiūrėti, – sau naudos gviešiasi”,,Vistiek ne rusas, Sibiran neveš” – prieštarauja kiti. Ir nieks tikrai nežino, nei kas geriau, nei kas jų laukia. Taip ruduo, žiema, žiūri žmogelis – vėl sėti laikas.
Atidundėjo ir Ąžuoluos, nors ne tokiu stipriu trenksmu, bet ten, šiaurės rytų pusėje, kur Kauno – Vilniaus plentas, nugriaudėjo, tartum perkūnas iš giedro dangaus, nuūžė, kaip koks viesulas ir nurimo.
– Karas!
Siaubu sustingo žmonių veidai.
– Vokiečiai.
Ėjo, nuėjo. Per dieną nudundėjo ir nėra. Neužkliudė nei vienu sparneliu. Vokiečio ranka pasijuto, kai mokesčiais uždėjo. Ir pinigai, tie tavo sutaupytieji – jau popieriai bereikšmiai, nauji, kita kalba atspausdinti, braškantys ir slidūs. Petras keikiasi susiriesdamas, kiek iš kailio besinertų, kiek betaupytų – kaip ugnin. Iš to pykčio visą saują rusiškų Strėvon sumetė ir venterį pastatęs visą naktį gaudė ungurius. Kur tu juos bepagausi, audros unguriams reikia, perkūnijos tikros, o ne virš žmonių galvos dundančios. Nuo šios audros ir unguriai neplaukia.
Aprimo šeimynos. Bereikšmius barnius pamiršę, viens prie kito arčiau glaudėsi, viens kitą godojo. Kažkur dundėjo frontas, veržėsi į rytus, krauju pasruvo Rusija, tik Lietuvos kaimas, kaip tas arklys, įkinkytas į plūgą, eina ir eina, kas prie plūgo bestovėtų, kiek vagų beišvarytų, kad ir labai sunku, kur jis dėsis, eina savo ratu, amžinu darbų ratu.
Tik vieną kartą Ąžuolų kaiman užsuko vokiečiai. Gražiai uniformuoti, lyg iš plieno išlieti, Cecilijai kojas iš baimės surakino, kai liepė Praniui rengt vežimą ir važiuot su jais. Surinko visus kaimo vyrus ir išvažiavo kažin kur. Diena kita – jų vis nėra. Anyta su marčia, per ašaras kelio nematę, užmiršę nesutarimus išsišneka abi. Nemigo naktys juodos sutaiko. Vis apie Pranį. Kaip jis augo, kokios nelaimės jį lydėjo, apie visus vargus ir darbus. Nelaimė suartina. Sugrįžo jis į ketvirtą parą. Akim įdubisiom. Sakė lavonus rinkę, laidoję.
Nespėjo iš to siaubo atsigauti, kai žinia atėjo:
– Žydus Žiežmariuose šaudo.
Cecilijai šita žinia ilgai, iki pačios gyvenimo pabaigos kėlė siaubą. Pažino ji ne vieną Žiežmarių žydelį, iš tėvo jie supirkdavo derlių, gyvulius. Jie patys viską, visus drabužius, avalynę pas žydus pirkdavo, pas juos užeidavo bažnyčion einant kojų persiauti ir ne tik. Žydai buvo labai draugiški, dažnai su tėvu pusbonkiuką išgerdavo, smuklėn pasikviesdavo, tai ir vaikai pažino vienas kitą. Visos jos suknelės, bateliai, net karoliai, viskas pas žydus pirkta, Cecilija negali atverti spintos, ją purto šaltis.
– Ir už ką?- ji nieko nesupranta. Tik vyrai, vakarais atėję, pasakoja, kaip vedė jų koloną link kapų, kaip klusniai jie ėjo, lyg turėdami viltį, lyg prosenelių vėlių šaukiami, su viskuo susitaikę, atgult kartu valandą nelemtą.
Paskui atsigirdo šnekos, buvo kaimynų, maišais skudurus vežusių, nežinia kodėl ir už ką juos dalino. Žmonėms liežuvių neužriši.
Į kokį pragarą žmogų įkiša lemtis, jis vis tiek kapanojas, dursto galą su galu. Petras baigė statybas, virė degtinę, gėrė, išgėręs šaukė”Užeis ir sudegins” paskui pusei namo sudėjo grindis, pakalė lubas, įdėjo langus, įsikėlė į savo kampą, kitą namo pusę paliko likimo valiai – ateis geresni laikai, susitvarkys.
Karas. Nelaimė, jos šmėkla, vienu ar kitu būdu plevenanti virš žmonių galvų prigesino aistras, troškimus, nesantaikas. Žmonės, pajutę gyvenimo trapumą, nustojo viens kitą kankinti, pavydėti ar keikti. Ramiai susiglaudę savo trobelėse greta gyvulėlių ir nesibaigiančių darbų, meldė Dievo ramybės, savo kaltes apmąstę, prie klausyklų glaudės. Užplūdusi vokiečių galybė, atrodė, visiems laikams įsitvirtino. Bet ne. Netruko tie keleri metai praeiti, kaip vėl šnekos pasigirdo. Kažkas kažką girdėjęs, tas radijo paklausęs. Sako, jau tręška ir vokiečio galybė, artėja frontas vėl, dabar jau iš rytų.
***
Savo juodu sparnu užgavo karas ir Iponių šeimyną. Jauniausiajį, Praną vokiečiai paėmė darbams. Motina laužo virš galvos rankas, ko nenuvažiavo, neparsivežė namo vos karui prasidėjus. Ne, reikėjo baigti tą mokyklą, o jos širdis ar nejautė nelaimės? Ko blaškės lovoj per naktis, ko nerimavo? Tik tiek nedaug reikėjo, ir ant savo duonos būt išėjęs. Dabar gi nežinia, kuriam krašte kapelis. Tik pranešimą gavo, kad žuvęs, rusų lėktuvams užskridus. Vėliau, jau po karo sužinos, kad nei savaitės nepadirbo vokiečiams. Į penktą dieną, kasant apkasus, užskrido rusų lėktuvai. Plikam lauke nei pasislėpt nebuvo kur, nukirto jį kulkelė.
Nespėjo motina sūnaus dorai nei apraudoti, kai vakarais gaisrų pašvaistės ir karo dundesys jau priartėjo. Žmonės skubėjo pjauti pusiau prinokusius javus ir mąstė, gal geriau laukuos palikus, negali frontas tęstis amžinai, kitaip be duonos liksim. Mąstė. Bet ne toks jau tas valstietis ir neapdairus. Turi ir juodai dienai paruoštų atsargų, ir užkasta patikimai, sausai ir saugiai, nors ką gali žinoti. Ilgai dundena tolumoj, ilgai ir nerimas vaikšto naktimis po trobas – ko besulauksim? Ir gena gyvulius į miškus ir kasas žemines, eglišakiais iškloja. Ne tas jau frontas, ne ta jau vokiečio galybė, kai į rytus ėjo, bet mūšiai dar stipresni, griaudi ir griaudi, tai arčiau, tai vėl toliau, jau rodos šitai baisybei nebus ir galo.
Ir Ąžuoluose šurmulys. Visas kaimas suvažiavo su vežimais už Piliakalnio, piečiau, toliau nuo kelių, Girelės miško, kur vokiečiai apkasus kasa, frontas čia pat. Visi aplinkiniai susirinko į Aleksandravičiaus pievas, sustatė vežimus, – visiem krūvoj drąsiau. Vakarais moterys grįžta namo, pamelžia karves, pašeria kiaules ir vėl ateina. Bet argi čia ramiau? Užskrido lėktuvai, kad pradės sukti ratus virš galvų, kad pradės, net ausyse zvimbia, moterys su vaikais spiegti, lėktuvai orą drebina ir vis ratu, atrodė – viskas. Susiprotėjo Stankevičius. Nutraukė žmonai nuo galvos skarelę, ant savo ilgo botago užrišęs ėmė mojuoti su ja virš galvos. Kiti, susipratę, suieškojo ir baltą paklodę, gerai kad turėjo paėmę, tai ėmė mosuoti, iškėlę virš galvos, tik tada lėktuvai pakilo aukštyn ir nuskrido. Kiti, atgavę žadą, ėmė list iš po vežimų, ieškoti pamestų daiktų, šaukti pabirusius vaikus.
– Čia negerai, čia vietos atviros, – vėl nepasimeta Stankevičius.- link miško reikia. Sukruto visi, vežimus pakinkė. Prie Verdinių miško, tamsaus ir drėgno eglyno yra didžiulis griovys, Cigonkos vardu vadinamas, čia ir pasislėpė. Už eglių paslėpė arklius, vežimuose įsikūrė kas kaip.
Praėjo savaitė. Kasdien dunda, kalena kulkosvaidžiai. Naktimis, kai nutyla gamta, rodos, kad frontas čia pat už kalnelio, tik užmiegi ir vėl nušvinta dangus, tik ne aušra aušružė žmones kėlė, ne saulelė skaistužė tekėjo. Pabusdami žmonės dairėsi “O gal mano sodyba?” sausai ką nors užkramtę bijojo laužus kurti, tūnojo užsislėpę.
Senoji Liukienė kas rytą traukdavo namo. Atsistoja prieš tekančią saulę, persižegnoja ir, paėmus į rankas kibirą, eina. Taip kasdieną du kartus. Ir pavaduoti niekam jos neleidžia “Aš savo jau pragyvenau’’ numos ranka ir Cecilijos širdy žiebiasi šviesi žvaigždelė – dėkingumas. Ji gali likt su sūneliu. Čia ir Emilija su šeimyna ir Petras glaudžiasi. Jie dar arčiau fronto linijos, juos iš abiejų pusių juosia frontas, pas juos pats pragaras, bet jie namo nelaksto – ir toli ir seni tėvai pasiliko namuose, jie sako, jeigu mirt, tai savo namuose. Taigi, gyvena miške. Motina parneša pieno, lašinių, sako visos vištos dingę, nežinia, ar jas išpjovė kas, ar pačios išbėgiojo. Paskui senoji nutaria:” Aš namuose nakvosiu, atsibodo man čia vaikščiot, tiek čia, tiek ten”. Žmonės jau susigyveno su dundėjimu, keli kaimynai jau namuose nakvoja, palikę tik vaikus su motinom miške.
Vakarop frontas jau taip priartėjo, kad visą naktį šiaurėje, ten kur didieji keliai, negęso pašvaistės gaisrų, ten degė, dundėjo ir pragaras virė taip stipriai, kad nuo eglių krito spygliai, žmonės nemiegojo visą naktį, bet pas juos nieko neįvyko, tik senoji Liukienė vidurnakty atbėgo, sako, karves vokiečiai iš vakaro išvarė, nėra jau, spėjus pirmadėliukę su telyčiuke krūmuosna paslėpt. Iš ryto viskas nudundėjo vakarų kryptimi, nutilo.
– Palaukit, dar nesidžiaukit, dar grįžti gali,- skubančius namo perspėjo gudragalvis Stankevičius, bet kas jo klausys, savaitę išgyvenę miške, žmonės namų pasiilgo. O sekančią dieną kad pradės lyti, kaip iš kibiro. Peršlapę kiaurai turėjo važiuoti namo. Namie vis tiek geriau. Stogas virš galvos ir persirengti rasi ką. Emilija su mergaitėmis dar nakčiai pas motiną liko, tik Petras išėjo, rūpėjo tėvai, ūkis. Jeigu Liukienei karves išvarė, kas bus pas juos?
Išsivirė šilto viralo, sušilo ir, po tiek nemigo naktų į lovas atgulę, tokią palaimą atrado, tokį saldų miegą!
***
Naktis rami ir fronte tylu.Matyt ramybės valanda šventa ateina net ir didžiausių negandų metu. Tik žvaigždės mirgėdamos stebis ir mirga, mirga ir stebis – keistumas tų žmonių! Tiek metalinių pabaisų į darbą paleista, tiek ugnies ir žudančio metalo ir visa tai prieš brolius savo, prieš tokius pat žmones, kaip ir jie. Ir ko gi jiems žemelėj neužtenka?Ar žemė sesulė mažai užaugina vaisių, ar upes, ežerus, šaltinius savo išdžiovino, atsigerti nėra ko? O žemė sesulė, prigimdžiusi tiek negerų, žiaurių vaikų kartu su jais vaitoja – jos nugarą, purią, derlingą visai sudraskė, išsprogdino duobėmis, kada užlygins, užaugins šitas žaizdas. Kas ta garbė, kas išdidumas jų, kas menkavertis protas, uždegąs mases, suprast negali žvaigždės ir tyliai siunčia savo blyškią šviesą iš toli toli, mažytį spindulį vargšui, kurs šiąnakt šala apkase ar šiaip į žmonių mėsmalę atsitiktinai pakliuvęs.
Tokio įmigio būta, jog niekas negirdėjo beldimo. Liukienė pabudo tik subildėjus langui:”Čia dabar kas?” vėl mintys nerimu sukaustė.
– Otkryvai.
Kur dėsies, atidaryti reikia.
_- Pozdrabliajiem. – kareiviai puolė sveikinti visus, sukilusius iš miego, dar nieko nesuvokiančius. Puolė degti lempą, čia žibalas išdegintas, ieškojo butelio.
– Pozdravliajiem s osvoboždienijiem.
– Nereikia, ginasi, mes pamiegot pakrisim, čia šilčiau, – sava kalba jie kalba, ne ką Liukai supranta. Žiūri, – sustatė automatus eile palei sieną ir sugulė žemėn an grindų viens prie kito, prie durų tik sargybinis tyliai lingavo. Viskas nutilo. Staiga kad sudundės perkūnija, kad plieks žaibai, visi pašokę tiktai tyliai juokias, senasis lietuvių dievaitis jiems nebaisus.Kaip užgriaudė, taip ir nutilo, dar kiek pagarmėjo, pamurmėjo tolumoj. Lietus į langus subarbeno, supa ievos šaką po langu ir tyliai lengvai stuksena į stogą.
,,Kažin, kaip bus šitie?” nuo šono ant šono vartėsi Pranys. Sveikina su išvadavimu. Tai jau valdžia mainos, na ir smagumėlis. Gal išvarys fricus ir vėl stos Lietuva? Prisiminė neišleistus vokiškus pinigus, kurių motina iki paskutinės dienos neišleido, taupė. Didžiausią ryšulį susukus, išnešė kažkur, tikriausiai paslėpė, ir kur ji juos dabar padės? Kaip beprotė – tik dirbti, geriau būtų nupirkus ką nors, bet žvilgsniu užkliuvęs už miegančių ant grindų susigėsta savo minčių. “A, velnias jų nematė, tų pinigų” raminasi ir jau ne pirmą kartą mintimis padėkoja likimui už vaikystėje patirtą stuburo sužalojimą, – jokiem karam netinkamas. Užtat ramu, namie sau gyveni, tyliai su bobom pakariauni ir gana.
Rytą dangus išsiblaivė, per nakt nulyta žemė visu vaiskumu sušvito, kareiviai išeit neskubėjo, prausėsi prie šulinio, visus šnekino. Liukienė didijį puodą užstatė ant krosnies, pridėjo lašinių, Cecilija priskuto kibirą bulvių, Emilija iš tos jau senstelėjusios motinos surinktos grietinės ėmė mušti sviestą, tik anūkę, vyriausiąją Malviną motina aruodan pasodino ir liepė sėdėt kol neišeis kareiviai.
Ir pas Kubus pilna troba. Tikriausiai kiekvienoj troboj šią lietingą naktį sau šilumos ieškojo karo išvarginti rusų kareiviai.
Namo išėjo Emilija su mergaitėm, o po sočių pusryčių išsirikiavo ir nutraukė keliuku į Strėvininkus ir kareiviai. Tik pas Liukus paliko trylika.
– Taip reikia, -sako jie Liukienei. Ji pyksta. Kodėl reikia pas juos, kitur tai nereikia, namie visiem tvarkytis reikia, darbus dirbt, frontas jau nutolo, šienauti laikas, pievos liks sustagarėjusios, daržai apaugę, o čia jiems kasdien virk puodus viralo, plauk. Tarnaite būt nepratus purkštauja Liukienė, bet ką tu čia pripurkštausi, geriau jau poterius, ražančių sukalbėk, susiramina ir vėl bėga, mažytė ir skubi, kaip siūlų kamuoliukas.
Gyveno gal savaitę. Nieko jie nedaro, gale kiemo žiūronais pasižvalgo, kažką užrašo ir tinginiauja. Vandens atneša, malkų paskaldo, konservais pavaišina, bet Liukai prie tokio maisto nepratę, jiems geriau jau bulvių išsivirti, duonos su pienu.
Karas karu, o Cecilija jau penktame mėnesyje. Ji putlutė ir rausvais veideliais kaip uogelė. Rusų kalbos nesimokius, tai nesupranta, ką jie šneka, vis šypsos, baltus dantis parodydama.
Per dieną daržus ravėjusi, saulėje degusi vakare eina į kūdrą nusimazgoti kojų. Per dieną įkaitusį kūną taip maloniai glosto saulėje sušilęs vanduo, kad aukštai pasikaišiusi sijoną, Cecilė plauna kelėnius, blauzdas, norėtųsi visai pulti į vandenį, bet kūdra negili, pilna varlių, tai tik apšlaksto vandeniu krūtinę, nei rankšluosčio nereikia. Ir nepamatė, kaip iš putino krūmo ją sekė kareivis. Ir būk tu man tokiai neatsargiai! Nusiprausus, nuovargį nupurčius, ji ėjo trobon, ir net nepastebėjo, kad ir kareivis – iš paskos. Argi čia viską pamatysi, kai jie per dienas aplinkui sukinėjasi, paprato. Pasiilgusi vaiko suko į kamarą – ir jis iš paskos. Ji, nieko neįtarus, jam nusišypsojo. O jaunas kraujas užvirė. Puolė, kaip liūtas. Cecilė išsigandus ėmė šaukt, gintis. Nepavyko pargriauti ant lovos, griovė ant grindų. Kaimo moters rankos stiprios – kad šveis šalin, pati pro langą. Kareivis griebė automatą ir paleido seriją iš paskos. Gelbėjo aukštos bulvės. Gulėjo vagoj bijodama pajudėti, nei gyva, nei mirusi. Į trobą įbėgęs leitenentas vos išplėšė iš kareivio rankų automatą, kurį kaip sužvėrėjęs laikėsi įsikabinęs. Subėgo visi. Griežtas buvo leitenantas, išsiuntė, sako, kareivėlį į priešakines linijas, bet kas ten juos žino -argi paprastas žmogus teisėjas svetimiems kareiviams?
Cecilija ilgai negalėjo nusiraminti, naktim vis šokinėjo ir dieną net katei perbėgus per trobą krūpčiojo, senoji ją ramino, guodė, žolelėm girdė, net barti pradėjo:”Ką tu pagimdysi?”
***
Kažkur vakaruose dar virė karo katilas. Nedaug apie tai suvokė mažų kaimelių gyventojai, tik savo dalia jie jautė šią baisią šmėklą, gimusią nelemtą valandą. Uždėjo duokles. Užkasti javai lauke vandeniu paėjo.
– Argi čia reikėjo užkasdinėt, šitoj molynėj?- priekaištauja Cecilija.
– O kas ant smėlio sutampyt galėjo, gal tu? Ar buvo laiko? – lyg teisinas Pranys. Rodos, kartu pergyventi įvykiai suartino jaunąją šeimą, bet neilgam, oi kaip neilgam. Tiek to laiko bepraėjo, jos išgąstis dar stovi akyse, tai kad prieitų, paguostų, nuramintų, ne, tik atsistos prie lango ir svajoja nežinia apie ką, reikia garsiai sušukt, jeigu nori prišaukt. Tai dar maža bėda, atėjo ir didesnė – Pranys rimtai susirgo. Jau kelios dienos raižo juosmenį, nei motinos įkaitintos plytos, nei žolės jam visai nepadeda, parvežė daktarą. Pažiūrėjo, pastukseno ir nutarė,,Šiltinė”Po karo nebuvo vaistų, niekas nedarė jokių tyrimų, vien šį žodį išgirdę visi bėgo šalin. Diena lyg geresnė, kita – vėl viskas iš pradžių. Visi darbai pasibaigė. Ko motina bevirtų, nieks nepadeda, krauju jau šlapinas. Atėjo Emilija ir pataria vežti į Žąslius prie kokio tai daktaro, sako visus pagydo.
Cecilija susiruošė greit. Visą kelią arklį varė, valanda ir miestelyje. Turi žmogus liežuvį, žinai ir kelią. Surado. Senukas labai simpatiškas, visas baltas baltas.
– Taigi, taigi,- senelis stuksi kaip genelis, – o kas jum sakė, kad šiltinė, – klausia. Čia inkstų uždegimas. Stiprus, reiks pagulėti, bet praeis. Dabar žiūrėk ką duosiu, nieko tik nesumaišyk ir nepamesk, – juokiasi juokiasi mažos akutės.
– Turi praeiti, – aiškina kiek ir ko duoti iš visų buteliukų. Cecilija stengiasi įsiminti, jos didelės akys įsidėmi jų spalvas, formas.
– Laiminga bus dukrytė,- lyg tarp kitko prataria tyliai. – ko gąsdinies, viskas bus gerai, – su palinkėjimais išlydi. Beskubančiai dar pataria:
– Palauk, neskubėk, sugirdysiu kad skausmo nejaustų, parvažiuosit ramiai.
Namo važiavo palengva. Paleido arklį pėstute, Pranys ramiai miegojo. Atlėgo. Matai, kokia galybė senučiuko rankose ir visas jis toks baltas, tarsi pasakoj, ir žodžiai lydi visą kelią:,,Laiminga bus dukrytė”
Pranys sveiko labai palengva. Ceciliją užgriuvo vyriški darbai. Motina lepina Pranį, kur tik pasisuks, ką bekilsters – ,,Oi“ ir vėl sėdi. Cecilijai irgi jau nelengva, tik iš kur tos jos jėgos? Rodos, plūsta, srovena, bėgtų, lėktų ir vis negana. Vakare apsunkusį liemenį maudžia, ryte toks žvalumas, miela pažiūrėti.