UŽUPIAI

          Iš amžių palikimo

  

    Užupiai – tai paprastas Žemaitijos kaimas Plungės valsčiuje. Iš Plungės Žemaičių Kalvarijos keliu pavažiavus penkis kilometrus. Pats kaimo pavadinimas sako, kad kaimas yra už upės ir tai teisybė. Pagal šiaurinį kaimo pakraštį teka nedidelė upė Uošna. Ji labai graži, vingiuota, paupių pievos vietomis šlapios.Upėje veisėsi daug žuvies, buvo vėžių, net ungurių, visokios žuvies buvo gana gausu.Upė buvo negili,  neplaukiant buvo galima išbristi, pakrantėse daug sietuvų ir užliejamų pievų, kur pavasarį knibždėjo įvairios neršti atplaukusios žuvys. Visa tai aš mačiau iki 1945 metų.

    Kai Lietuva tapo tarybinė, kai melioracija iškasė, ištiesino Uošną, nusausino užlietas pievas, tai neliko nei jos stebuklingo grožio, kurį sudarė vingiuoti krantai, vietomis apaugę medžiais, krūmais, kur pavasarį žydėjo gėlės,čiulbėjo paukščiai. 

Neliko nei vėžių, nei ungurių, tik grioviu pavirtusi Uošna vakarinėj kaimo pusėj įteka  į Babrungą.

   Babrungas – tai mūsų apylinkių pasididžiavimas. Vingiuoja jis įvairiais vingiais, kai kur jo krantai apaugę medžiais: alksniais, karklais, ievom, blindėm.

   Pavasarį, kai tirpsta sniegas, Babrungas ištvinsta į didelę upę, neša ledus, kunkuliuoja. Labai įdomu buvo seniau, kai ant nedidelės kalvelės per upę buvo nutiestas medinis tiltas. Upė ten darė didelį lanką, o pavasarį, kada patvindavo, tai tiesiai per kelią abipus tilto bėgdavo labai daug vandens, važiuojant keliu, semdavosi į ratus, o pėsčias visai negalėjai praeiti.

   Vėliau buvo pastatytas naujas tiltas, naujoj vietoj. Jis buvo betoninis, žymiai aukštesnis ir platesnis, potvynio metu  jo jau nesėmė vanduo ir to kerinčio vaizdo neliko. Kelias jungė Plungę su Kalvarija ir vadinosi Kalvarijos keliu. Kai tiesėsi naujas tiesus plentas naujoj vietoj, buvo pastatytas ir naujas tiltas.

   Ir toliau teka senasis Babrungas, ypač gražus pavasariais, kai ištirpsta sniegas ir vanduo nuteka, nugargaliuoja, o saulutė pabudina gamtą, tada alksniai pasipuošia žirginiais, o karklai, blindės sidabro avelėmis, žemėj pabyra žiedai. Pražysta balos bei kitos pavasario gėlės, sulapoja, sužaliuoja ievos, o kai dar labiau sušyla oras, jos pražysta daugybe baltų žiedų kekių Ir ieva, tarp kitų besprogstančių medžių, stovi balta balta, kaip princesė, visus pakerenti savo pavasariniu grožiu.

 

 

      UŽUPIŲ  MALŪNO LEGENDA

 

      LEMTINGAS SAPNAS

 

    Mano senelė, o aš ją vadinau “babutis”, todėl ir toliau ją taip vadinsiu, pasakojo, kaip ant Babrungo upės Užupių kaime atsirado pirmas malūnas visoj apylinkėj. Ji pasakojo, kad prieš tai kaime malūnų nebuvo, maldavo girnomis, kurias turėjo savo namuose. Girnos – tai iš plokščio apskrito akmens iškaltos dvi girnapusės pločio nuo 0,5m. ir platesnes, žiūrint kokius gaudavo akmenis. Padarydavo medinį stalą su kojomis, aplinkui apkaldavo lentomis, o į vidų sustatydavo akmenis. Apatinį pritvirtindavo, kad nejudėtų, o prie viršutinio pritvirtindavo stiprią lazdą, kurios viršutinį galą pritvirtindavo prie lubų taip, kad būtų ties viduriu dėžės. Viršuje jis turėjo laisvai suktis. Kad maltų grūdus, akmenų vidinėje pusėje iškaldavo griovelius, einančius į rato išorę, rato vidury buvo iškalama kiaurymė, į kurią pildavo grūdus.

Tada paėmę už lazdos, viršutinį ratą sukant ir į kiaurymę beriant grūdus, maldavo. Pirmą kartą sumalus išeidavo stambūs kruopai, todėl reikėjo kelis kartus permalti. Tai buvo sunkus, nenašus darbas ir žmonės, norėdami susimalti važiuodavo tolimus kelius į malūną, o nuvažiavus dar tekdavo palaukti dieną, antrą, kol sulaukdavo eilės

    Bobutis pasakojo, kad po malūnus, dirbdamas visokius darbus klaidžiojo vokietis Kasparas. Jis buvo labai gabus ir darbštus vyras, žinojo kas reikalinga įrengiant malūną.

    Taigi tas Kasparas, susitaupęs truputį pinigų ir sumanęs pasistatyti  malūną, bet nežinojęs kaip tą savo svajonę įgyvendinti, nes neturėjęs  nei nuosavos žemės, nei upės.

    Ir štai vieną vakarą, ilgai mąstęs apie tai, visas įkyrias mintis metęs, vargais negalais užmigo. Sapnavo keistą sapną, kad klaidžiojo paupiais, ieškodamas vietos malūnui. Staiga iš upės išniro jauna graži,nuoga moteris ilgom lino spalvos kasom. Nors iki pusės buvo vandeny,vanduo buvo toks skaidrus ir permatomas, kad Kasparas aiškiai matė gražiais aukso spalvos žvynais apaugusią žuvies uodegą ir tuputį nusigando.

   Bet ji prašneko žmogaus balsu:,,Žinau tavo svajonę – tu nori turėti savo malūną,tai ir statyk jį toje vietoje, kur dabar stovi” .

   Jis nežinojo, kur dabar stovi ir kaip tą vietą surasti.

   Ji  atsako: ,,Labai paprastai. Matai kitoj upės pusėj auga vienišas juodalksnis. Čia tiesk per upę išpluską.”

   Jis nežinojo kur ta upė, kur tas juodalksnis.

   Toliau kalbėjo laumė : ,, Iš Plungės eik Kalvarijos vieškeliu, nuėjęs penkias juostas rasi medinį tiltą per Babrungo upę, už tilto pasuk upės pakraščiu ir eik kur upė teka. Prie pirmo vingio rasi mažą sodybėlę, toliau upės vingis suka į šiaurę, čia aukštas skardis, kur duobėje laidojami nudvėsę gyvuliai. Toliau už poros vingių krantas yra žemas ir upė šiek tiek aplieja pievą. Kitam aukštesniam krante auga aukštas, storas, plačiašakis ąžuolas, jame vanagas turi savo lizdą, ir puola , kas tik prisiartina, tai būki atsargus. Už poros vingių, palei eglyną eina kelias iš Užupių sodos. Kartą tuo keliu ėjo girtas vyriškis. Staiga iš eglyno išlindo vilkas ir puolė ant jo. Persigandęs žmogus ėmė baisiai klykti. Išgirdo gyventojai, atbėgo, bet rado jį jau sudraskytą. Žmonės sako, kad ir dabar kartais girdėti jo klyksmas, neišsigąsk. Toliau paėjęs palei upę, tekančią į pietus ir prieisi tą vietą, kur dešiniajame krante auga juodalksnis. Čia ir tvenk išpluską, o kairiajame krante statyk melnyčią.

   Po nakties keisto sapno pabudęs, Kasparas visaip svarstė kas jam čia  prisisapnavo.

Buvo sekmadienis, šventa. Oras buvo šaltas, pūtė šiaurės vėjas, kovo pradžia buvo šalta. Ir nutarė eiti pasižiūrėti, ar teisingas buvo sapnas. Tad iš Plungės pasuko Kalvarijos keliu. Perėjęs tiltą per Babrungą, pasuko kairiuoju upės krantu. Sniego  daug. Sunkiai brido pakrante, bet kai iš tolo išgirdo urzgiant ir pjaunantis šunis, suprato einąs teisingai. Dėl dvėselienos besidraskantys šunys jo net nepastebėjo. Upė vingiavo ir Kasparas, visas išprakaitavęs, viena tik ir tegalvojo, ar suras sapne minėtą vietą. Upė vėl vingiavo, sukosi tai viena, tai kita kryptimi, kol galvoje ėmė maišytis visi sapne matyti vingiai, o Kasparas vis spartino žingsnius. Gerą gabalą nubridęs paupiu, ten ,kur upė sukosi į rytus, dešiniajame krante augo vienišas juodalksnis.

    Vieta buvo labai patogi malūnui. Apsidairęs Kasparas jau pastebėjo kad toj pusėj, kur jis stovėjo reiks iškasti griovį  iki upės ir to griovio pradžioje statyti malūną. Pietinėj pusėj buvo kalvos apaugusios medžiais. Pasigėrėjęs reginiu, Kasparas nuėjo ieškoti žemės savininko ir jį surado.  Tai buvo Šakys Laurynas, mano senelis.

 

                            MALŪNO STATYBA

                              PIRMIEJI METAI

 

     Kasparas išsinuomojo nuo Šakio šešias dešimtines žemės, sudarė su Šakiu kontraktą trisdešimt penkeriems metams, pas Šakį jis ir apsigyveno, ten gavo nakvynę, valgį, o be to mano senelis turėjo porą arklių ir medenašius ratus, reikalingus žemės, miško medžiagos ir kitiems darbams.

    Apylinkių gyventojai, sužinoję apie melnyčios statybą, patys siūlėsi padėti, kas su arkliais, kas su kirviu, lopeta, pjūklu ir taip užvirė darbas. Apatinio aukšto stulpams reikėjo ąžuolų, juos suvežė gyventojai. Vežė iš miško pušis, rankomis pjovė  drotis.

    Mano senelė išvirdavo katilą bulvių, Kasparas nupirko iš krautuvės pusbačkę riebių, skanių silkių, duonos ir degtinės, taip ir maitinosi.

    Po vakarienės vyrai pasakodavo būtas ir nebūtas istorijas. Vienas pasakojo, kad netoli upės, po ąžuolu pamatęs ugnį degant suprato, kad ten auksas ir nuėjęs ėmė kasti duobę. Atkasė molinį puodą, atidarė dangtį, žiūri – pilnas puodas auksinių. O čia ir velnias su savo ilga, gauruota uodega brūkšt brūkšt per veidą, žmogus griebė velnią už uodegos, šis ėmė bėgti ir partrenkė žmogų. Kai žmogus atsikėlė, nei velnio, nei puodo su pinigais nebuvo.Bet koks ten velnias buvo! Nuogas, rankos kaip žmogaus, o kojos kaip karvės su tokiomis pat skeltomis pusnagomis, užpakaly turėjo ilgą karvės uodegą, ant galvos ilgi ragai. Veidas kaip žmogaus, kumpa nosis, su barzda, kūnas apžėlęs juodais plaukais.Kiti juokėsi ir prieštaravo, sakė, kad velnias dažniausiai pasirodo kaip ir visi žmonės – -su rūbais, gražiu veidu be ragų, gražiu jaunikaičiu ar mergaite arba gali pasiversti į visokius gyvulius ar daiktus. Velnias dažnai nešiojasi geležinę kapstyklę dūšioms padurti.

   Ėjo į galą kovo mėnuo, dienos kasdien ilgėjo, švietė saulė ir tirpdė sniegą. Kol laikėsi geras rogių kelias Kasparas skubėjo išvežti iš miško nupirktus medžius. Kiekvieną dieną kelios parmankos atvažiuodavo į talką iš apylinkių.

    Visą gegužį buvo saulėta, šilta. Žmonės vis dar atvažiuoja į talką po vieną, dvi parmankas, ateina kas su kirviu, pjūklu. Vežami akmenys pamatams, pjaunami balkiai, lentos.

    Vėlyvos tais metais Velykos. Kasparas atsikėlė labai anksti ir išėjo prie savo statybos. Babrungas buvo labai ištvinęs, kunkuliavo, nešė ledus. Juodalksnis kitoj upės pusėj išleido ilgus žirginius aplink žaliavo pievos, padangėj čiurleno vyturys. Prie juodalksnio, kitoj upės pusėj ilga juosta, užžėlusia ajarais, plytėjo įlanka, kurioje kurkė varlės.

    Kasparas, pasigėrėjęs tuo nepaprastu reginiu, paėmė lopetą ir štangą ir ėmė kasti trobos pamatus, o tuo tarpu ir saulė ėmė tekėti. Iš Plungės pasigirdo būgnų dundėjimai, prie jų prisidėjo varpai.Tai buvo Kristaus prisikėlimo šventės rytas. Kunigas nešė aplink bažnyčią monstranciją, o žmonės iš visos širdies giedojo: ,,Linksma diena mums prašvito.“

    Kasparas kasė ravą pamatams ir nepamatė, kaip prie jo priėjo jaunas vyriškis.Kasparui buvo nesmagu su juo susitikti, nes dirbti šventą dieną buvo labai nepadoru ir jis pagalvojo: ,,Velnias jį atnešė”.

    Pakeleivis pasisveikino  ir pasisiūlė padėti kasti griovį. Kasparas atsakė, kad jis tik paprabavojo kasti, o daugiau nekas, nes šiandien yra Velykos. Jiedu atsisėdo ant suvežtos akmenų krūvos ir užsirūkė.

    Kasparas buvo jau sumitęs vyras apie trisdešimt metų, šviesiais gelsvais plaukais ir tokiais pat ūsais. Jis buvo nevedęs, nes iki šiol neturėjo kur parvesti žmoną be to buvo stambus, gremėzdiškos išvaizdos, šiurkštoko elgesio, todėl ir mergaitės nekreipė į jį dėmesio. Sakoma, kad buvo vokietis.

    Atėjęs vyriškis buvo jaunas apie aštuoniolikos metų, juodais, garbanotais plaukais, be ūsų ir barzdos. Buvo aukštas, lieknas, patrauklios išvaizdos, apsirengęs gražiais miestiečio rūbais. Kai Kasparas jo paklausė, kur jis keliauja, jis atsakė, kad čia ir atėjęs – nori gauti darbo. Jo vardas Vilius, jis gyvena Memelėj. Dabar, kai mirė motina, susiruošė po pasaulį pasižvalgyti ir darbą susirasti.

   ,,Tu irgi vokietis matau iš vardo. Galėsi pas mane dirbti ir man vienam nebus bukštu ir ilgu tam paupy gyventi:,, Sakyk, o kiek norėsi atlyginimo už metus?”klausinėjo Kasparas.

    ,,Už šiuos metus nupirksi man armoniją, aš moku grajiti, bus linksmiau gyventi”.

    Sutiko Kasparas. Pasiūlė tuojau ir eiti pas Šakį, kur gyveno, pasiūlė atšvęsti Velykas kartu.

    ,,Ne, aš ten neisiu. Grįšiu į Plungę ir po dviejų dienų ateisiu”.

    Po Velykų prie melnyčios statybos vėl užvirė darbas. Pradėjo kasti griovį, pro kurį turėjo tekėti vanduo į melnyčią. Toj naujai iškastoj vagoj statė ąžuolinius stulpus apatiniam aukštui, uždėję perlaidinius ir balkius.

   Pirmas aukštas iškilo virš žemės paviršiaus apie 0,5 metro, o jo aukštis buvo apie sieksnį {2 metrus}. Ant pirmo aukšto vėl  statė ąžuolinius stulpus, vėl dėjo perlaidinius ir balkius. Tuo pat metu dėjo akmenis pamatams trobai, iš pušinių rąstų statė gyvenamą namą. Buvo įrengtas ketvirtas aukštas, kur buvo sutraukiami maišai su grūdais ir iš čia leidžiami į kašę malimui.Visi stulpai buvo apkalti storomis pušinėmis lentomis, dėžės priekiniame gale įtaisė stovylą, kad nemalant, ją nuleidus, iš upės nebėgtų vanduo, o kai reikėdavo malti, ją pakeldavo su ilga stipria kartimi. Šalia buvo padaryta antroji stovyla, kurią atitraukus, vanduo bėgdavo pro šalį, nepatekdamas į melnyčią.

   Lauko sienas apkalė lentomis, storomis lentomis išgrindė visus aukštus.

   Gyvenamoje troboje įrengė virtuvę ir alkierių iš prastosios pusės. Prastoji troba buvo didelė, į ją sueidavo besimalantys žmonės. Iš gerosios pusės įrengė gerąją trobą ir pečkamarę. Baigus darbus buvo apklotas stogas iš ilginių šiaudų, padaryti langai, durys. Visą statybos laiką talkininkavo apylinkės gyventojai.

   Naujasis darbininkas Vilius kas rytą labai anksti, saulei tekant ateidavo į darbą, o vakare saulėlydy išeidavo.Vilius darbavosi, tik ne viskas jam sekėsi. Kasparas jį mokė, nes žinojo, kad jis yra jaunas ir nepratęs dirbti.

   Vidaus įrengimus viską darė patys, nes Kasparas buvo geras meistras, pats vadovavo, pats ir dirbo už du. Baigę trobos statybą, abu persikėlė čia gyventi. Kasparas jautėsi labai labai laimingas, nes čia buvo jo rankų darbas. Apklojus stogą liko pagrėbstų šiaudų, kuriuos Vilius sunešė į gerąją trobą, paklojo ant žemės gulėti Kasparui, o sau pasitaisė gultą pečkamarėj. Kasparas siūlė Viliui pereiti į gerąją trobą, bet Vilius nesutiko. Maistą virėsi lauke, Vilius šeimininkavo.

   Besidarbuojant greitai bėgo laikas. Buvo iškastas griovys nuo stovylų iki Babrungo. Čia šonuose buvo sustatyti  ąžuoliniai stulpai, apkalti lentomis, apačioj ir viršuj  ir  padėti balkiai, irgi apkalti lentomis, kad bėgdamas vanduo neužneštų žemės, padarytas tiltas. Iš akmeninių girnapusių, storos blėkos drobinų buvo įrengtas malimo įtaisas – girnos.

   Atėjo šienapjūtė. Nors Kasparas savo gyvulių dar neturėjo, bet nutarė susišienauti pievas, todėl pasiūlė šį darbą Viliui, bet jis savo amžiui ir dalgio nebuvo matęs. Taigi, vėl reikėjo talkininko.

   Liepos mėnesį dėl sausros upė labai išseko.Kasparas sukvietė talką. Suvažiavo žmonės su arkliais, su lopetom, su kirviais. Vieni kirto karklus, kiti genėjo eglių šakas, vežė ir klojo į Babrungo vagą. Žvyrą vežė pats Kasparas su Šakio arkliais iš savoj žemėj esančios kalvos. Žvyrą bekasant, vienoj vietoj užkabino žmogaus griaučius, bet jų daugiau nejudinęs paliko ir žvyrą kasė šalia, kitoje vietoje.

   Žvyrą išpluskui vežė ir Ontolio iš Božių sodos vaikis, pasikinkęs jauną tretmitį, bukštų arklį. Taip besidarbuojant, atėjo ir pavakarė. Kasparas labai džiaugėsi, kad per vieną dieną paaukštino išpluską apie 0,5 sieksnio{1m.}aukščio. Ir kai jis saulėlydžiu parvažiavo  su paskutiniu vežimu žvyro, rado didelę nelaimę. Prieš jį parvažiavęs Ontolio vaikis vertė iš vežimo žvyrą, kai jo arklys, pasibaidęs šoko į šalį upės link, įkišo koją tarp šakų, negalėdamas jos ištraukti, nuvirto aukštielnikas į upę, nulaužė ienas. Vienas Ontolio vaikis nieko negalėjo padaryti ir arklys prigėrė upėje. Pats vaikis labai išsigando, išrišo iš arklio atvarslus, permetė per juodalksnio šaką ir pasikorė. Laimė, šaka jo neatlaikė, lūžo, o tuo momentu parvažiavo ir Kasparas. Jis nutvėrė Česnauskį už pečių, ėmė jį purtyti, bet vaikis atrodė negyvas, veidas jo buvo pamėlęs, bet po kurio laiko atmerkė akis. Kasparas atnešė degtinės, bandė pilti į burną, bet vaikis tik vepeliojo:”Arklį arklį arklį nus nus nuskandinau”

   ,,Nusiramink”, pasakė Kasparas ir paglostė jo lino spalvos plaukus, paėmė už rankos, ją tvirtai suspaudė, kad Česnauskis net aiktelėjo.

   ,, Nusiramink,”dar kartą pasakė Kasparas, ,,Svarbu, kad tu išlikai gyvas, dėl arklio kaip nors su Ontoniu susitarsiu, kas dėl to kariasi”.

   Česnauskis buvo jaunas, gal kokių devyniolikos metų, todėl pravirko kaip vaikas: ,,Kaip aš dabar pareisiu be arklio, be vežimo”.

   Parvažiavo kitos dvi parmankos, parėjo darbininkai. Visi sukibę išvežė sulaužytom ienom ratus, iš upės išvilko negyvą arklį, iš poros nestorų šermukšnių įdėjo naujas ienas ir ratai buvo sveiki. Tada į Ontolio ratus pakinkė Šakio arklį, bet Česnauskis atsisakė važiuoti. Kasparas irgi nenorėjo pats važiuoti, todėl paprašė Vilių, kad jis nuvežtų ratus, viską paaiškintų ir paprašytų Ontolio , kad tas ateitų pasitarti. Vilius buvo drąsus, paklausė, sėdo į ratus ir išdardėjo.

   Visi suėjo į trobą, susėdo nosis nukabinę. Tada Kasparas lipė vyrams paieškoti rastgalių, supjauti juos vienodo ilgio trinkomis, ant jų uždėję lentas, padarė suolus atsisėsti, taip pat greitomis sukalė ir šiokį tokį stalą. Kasparas išvirė bulvių, papjaustė silkių, na žinoma ir šnapšės.

   Vyrai pypkijo, neskubėdami skirstytis, laukė sugrįžtant Viliaus.Taip stiklinę aplinkui apsukus parvažiavo ir Vilius su Ontoliu, kuris nuėjo apžiūrėti įvykio vietos.

   Kai Ontolis įėjo į trobą, jo akys žaibavo iš pykčio, rankos drebėjo. Priėjęs prie savo vaikio suriko:”Išgama tu, ištiža, rupuže, velnium išpera, palikai mane be arkle” Kasparas pripylė pilną stiklinę šnapšės, padavė Ontoliui, bet jis, paėmęs stiklinę, trenkė ją į žemę, tik stiklai išlakstė į šalis.

   “Užmokėk man už arklį gyvate, žalty prakeiktas”suriko Ontolis. Tiek Česnauskis, tiek Kasparas abu išraudę, sumišę, nežinojo ką sakyti.

   Kaimynai pradėjo pertarinėti Ontolį, kad nelaimė įvyko dėl to, jog arklys buvo jaunas, bukštus, dėl to nieks nekaltas . Pagaliau prašneko artimas Ontolio kaimynas Stoupelis:”Sosėdėli, nusiramink, juk dar turi kumelę su mažu kumeliuku ir dvieigį arklioką, kurį galėsi kinkyti į medines ekėtes rugiams sėti, o šienui suvežti ir kitiems darbams duosiu tau savo trečiąjį arklį, kuris pats žinai, man nereikalingas. Ketinau jį parduoti, o dabar naudokis juo tu.

   Stiklinė su šnapše pradėjo eiti aplink, nuotaika gerėjo. Nuo tabako dūmų troboje buvo prieblanda, vyrai įraudo sukilę ėmė glėbesčiuotis, prižadėjo vieni kitiems amžiną draugystę. Ontolis irgi su visais bučiavosi ir liepė savo vaikiui važiuoti namo, bet Česnauskis nevažiavo, nes visai negėrė ir bijojo rytdienos, taigi gerokai girtą Ontolį vėl išvežė Vilius.

   Kasparas padrąsino Česnauskį, leido jam nakvoti, netgi pasakė, kad jis galįs visai negrįžti prie Ontolio, nes ir pats ieškąs darbininko, tai nuo rytdienos galįs stoti prie šienapjūtės darbų, vėliau gi ir pačioj melnyčioj darbų atsirasią.Taip ir sugulė visi- Vilius savo pečkamarėj, Kasparas su Česnauskiu gerojoj troboj ant šiaudų.

   Kasparas buvo pavargęs, be to stipriai išgėręs, tai greit užmigo ir ėmė garsiai knarkti, o Česnauskis niekaip negalėjo užmigti, į galvą lindo praeitos dienos pergyvenimai, jis vis vartėsi nuo vieno šono ant kito. Naktis buvo šviesi, pro langą švietė mėnuo.

   Staiga atsidarė durys ir į kambarį įbarškėjo žmogaus griaučiai, matyti žvyrduobėj dieną. Česnauskis labai persigando ir ėmė purtyti Kasparą. Šis atsibudęs irgi persigando,o griaučiai priėjo prie gulto, iškėlė kairę ranką ir prašneko:”Atidouk mano rankos pirštus, kuriuos tu parvežei”. Kasparas apimtas siaubo, pabrazdino į sieną ir Vilius greit atsirado kambary. Jis garsiai nusijuokė ir pasakė:”Na tai ir vyrai, bijote kaulų, kam ir kelnes nešiojat”. Jis paėmė tuos griaučius, bet  kaulinė ranka nutvėrė jam už gerklės ir ėmė smaugti. Jis metė kaulus į vidurį aslos, skeletui krentant ant žemės, atitrūko galvos kaukolė ir nuriedėjo tolyn barškėdama kabarkš kabarkš kabarkš. Vilius surinko kaulus ir išėjo.

   Praėjo daugiau nei valanda, Kasparas ir Česnauskis nesikėlė ir laukė kas toliau bus. Jų visai neėmė miegas.

   Pagaliau grįžo Vilius. Jis pasakė, kad nunešęs kaulus į vingį ir norėjęs juos sudeginti.Padėjęs kaulus ant žemės, sukrovė statybos atliekų, pririnko skiedrų o kai atsisuko paimti kaulus kad užmesti ant laužo, čia jų jau nebebuvo. Atsisukęs į kalną pamatė į žvyrduobę bebėgančius griaučius.Vilius vijosi griaučius per lauką, staiga atitrūkusi kaukolė nuriedėjo  po kojom ir jis visu ūgiu išsitiesė žemėn.Atsikėlęs paėmė kaukolę ir pamatė, kad griaučiai kaip niekur nieko gulėjo žvyrduobėj tik be galvos.Norėjo paimti ir nešti juos sudeginti, bet kilo stipri vėtra, kaulai biro iš jo rankų, virto į miltus, vėjas juos išnešiojo.

   Česnauskis pas Ontolį negrįžo, jis pasiliko pas Kasparą. Kasparas gi toliau dirbo melnyčioj. Nupirkęs sausų lentų padarė krijų, tokį apvalų kubilą apie girnų akmenis, kad malant miltai į šalis neišdulkėtų. Viršutiniam aukšte lubose išpjovė keturkampę skylę ties viduriu girnų ir į ją įstatė dėžę, kurios apačioj buvo įtaisytas ištraukiamas ir užstumiamas dangtis. Į šitą dėžę pildavo malamus grūdus.Dėžėj tilpo apie pūrą grūdų.Antrą dėžę, kurios viršus buvo daug platesnis už pirmąją dėžę, Kasparas kalė po pirmosios, į apačią ji taip pat buvo susiaurėjusi ir be dugno. Buvo dar ir trečioji dėžė. Ji buvo neaukšta ir tokio dydžio, kad laisvai užsimautų ant antrosios dėžės. Ji turėjo dugną ir angą grūdams išbirti. Pro ją, malant , po truputį birdavo grūdai. Buvo įtaisytas rulis, kurį sukant aukštyn ar žemyn, reguliavosi grūdų birimas į girnas. Kad dėžės laikytųsi buvo sukaltas keturkojis stovas. Šį stovą statė ant krijaus, o į jį statė dėžes, kurios vadinosi kašėmis.

   Kad grūdai birtų iš kašės, prie apatinės kašės šone buvo pritvirtinta  ąžuolinė koja. Jos apatinis galas per plaštaką išsileido į girnų viršutinę skylę, o toje skylėje buvo įtaisytas geležinis nelygaus paviršiaus lankas taip kad girnom sukantis, koja patekdavo į griovelius ir judėdama, judindavo dėžę prie kurios buvo prikalta, tokiu būdu biro grūdai ir iš tolo girdėjosi garsas:ta ta ta , ta ta ta , ta ta ta .

   Taip pamažu Kasparas artėjo prie darbų pabaigos. Kalė audeklus prie dėžių, kad miltai nedulkėtų, įtaisė ilgą medinę dėžę su užstumiamu liuku kuris naudojamas maišų keitimo metu.

   Beliko patikrinti, ar melnyčia veikia.Pradėjo tvenkti prūdą. Vanduo kunkuliuodamas bėgo, putojo veržėsi pro viršutinę turbiną, atsimušdamas į  apatinę, kuri pradėjo sukti ąžuolinę ąšį ,o kartu ir viršutinį girnų akmenį .Kasparas įpylė pelų, kad girnos truputį apsimaltų, tada nubėgo žemyn pažiūrėti, kokie pelai išbiro pro kašę.Jie buvo šiek tiek smulkesni. Tada už gumbelių pritvirtinęs maišą, nubėgo aukštyn ir į kašę įpylė trečdalį maišo avižų.

   Girnos dainavo klept klept, klept klept, o avižos biro iš kašės į girnas, Kasparas gi bėgiodamas tai aukštyn tai žemyn pats reguliavo malimo smulkumą, nuolat kažką nurodinėjo šalia jo trepsinčiam Viliui. Jis žinojo, kad čia dar reikės daug ką pertvarkyti, perdirbti, kol malūnas mals gerai.

   Žmonės, išgirdę malant tuoj pradėjo važiuoti. Kas puspūrę, kas pusmaišį įsimetę, pradžiai nors gyvuliams. Na, o girnos sukosi, malė.

   Šienapjūtė artėjo į pabaigą. Malti atvežę žmonės talkino šieno vežime, taigi greitai ir Česnauskis buvo jau nereikalingas, tai Kasparas surado jam darbą mieste, kur jis ir apsigyveno.

   Praėjo ir rugiapjūtė. Žmonės džiovino javus, kūlė, vežė į melničią, darbų padaugėjo, malūnas sukosi dieną ir naktį. Kasparas išmokė malti Vilių, ir dabar jis buvo pagrindinis melnikas.

   Kadangi Kasparas neturėjo karvės, tai žmonės, atvažiuodami į melnyčią, atveždavo pieno, kartais saldaus, kartais  medinį kodalį rūgštaus. Medinis kodalis buvo padarytas iš plonų obliuotų liepos  lentelių, kurios į apačią platėjo, taip kad indas į apačią platėtų. Kad laikytųsi, jį apjuosdavo dviem lazdyno lankais. Iš lentelių padarydavo indo dydžio dangtį. Jame gerai laikydavosi rūgęs pienas, visada buvo skanus ir šviežias.

   Vasarai einant į pabaigą, pradėjo kasti savas bulves. Artėjant žiemai reikėjo statyti pečius, todėl Kasparas paprašė į melnyčią atvažiavusių žmonių padvados ir pradėjo vežti molį ir žvyrą.Kai viskas buvo suvežta,ant molio pylė žvyrą, pylė vandens ir su arkliu mindė molį. Skleisti žvyrą ir laistyti vandeniu padėjo į melnyčią atvažiavę žmonės, nes malti miltus Viliui vienam puikiai sekėsi.

   Kasparas iš lentelių sukalė dėžutes be viršaus ir dugno, su rankenomis galuose, padėjo jas ant žemės, krovė minkytą molį, gerai suspausdami, kad neliktų tuščių tarpų. Nuėmus formą, gavosi plytos, kurias paliko saulėje išdžiūti. Apdžiūvusią versdavo ant kito šono, po to nešė į trobą. Kai jau atrodė gana, Kasparas ėmėsi pečiaus statybos. Iš pradžių pečiaus vietoje iškasė duobę, ją prikrovė nestambių akmenų, o viršų užlygino moliu. Po to plyta po plytos ėmė mūryti pečių. Kasparas to darbo nebuvo daręs, todėl visko buvo, teko ir paardyti ir vėl iš naujo mūryti, tačiau darbas palengva stūmėsi pirmyn. Jau ir kuknę sulipdė, o per lubas sumūrijo apie sieksnio aukščio kaminą. Plungėje nupirko lioktą,, dureles prakurai, čeguninę su rinkiais, viską sudėjo, sumūrijo ir pakūrė ugnį. Dūmai veržėsi pro dureles, rinkius į trobą, net melnyčia pilna prirūko.Sekančią dieną ant trobos esantį kaminą paaukštino iki stogo viršaus, sukalę iš lentų keturkampę kaminyčią ir iškėlę ją viršum kamino. Sudūrimo vietą gerai ištepė moliu, parsinešė statybos atliekų, skiedrų ir vėl užkūrė ugnį. Iš pradžių ugnis troško, stipriai rūko, bet pamažu pamažu įsidegė ir Kasparas, nuėmęs keletą rinkių, uždėjo petelnę.Į petelnę įpylęs truputį alyvos, stambiai supjaustęs cibulę, viršun užmetė keletą silkių. Ir pasklido troboj alyvos, cibulių, silkių kvapas, kad net Vilius parėjo iš melnyčios pažiūrėti, kas čia dedas.

   Kai abu susėdo valgyti, nežinia ką jautė Vilius, o Kasparo širdį užliejo nepaprasta šiluma, jis jautėsi labai labai laimingas – jis turėjo melnyčią, kurioje malė grūdus, jis turėjo trobą, kame atsigulti, jis turėjo pečių, kur linksmai pleškėjo ugnelė.

   Troboje dar buvo likę nemažai sausų plytų, todėl Kasparas nutarė pastatyti duonkepę krosnį pečkamarėj. Šį pečių abu su Vilium statė atliekamu nuo kitų darbų metu, dar pasidirbindami naujų plytų, nes senų neužteko. Čia dar vienas žmogus malęs grūdus pasiūlė pirkti karvę. Ta mintis Kasparui jau nuo vasaros nedavė ramybės, tik per darbus vis laiko nebuvo, kad nuvažiavus į turgų. Karvei laikyti, šalia šieno kūgio buvo sukalta iš visokių atliekų būda. Dabar jau turėjo savo pieno.

   Iš ūkininko Kasparas nusipirko rugių, susimalė ir naujame pečiuje kepė duoną. Pirmas kepimas nelabai išėjo, duona buvo be raugo, ištižusi, neskani. Bet toliau, pasiklausus  senų gaspadinių, reikalai pamažu gerėjo.

    Taip  pamažu atėjo pirmoji žiema. Atrodė, darbų bus mažiau, bet kur tau, – reikėjo vėl pirkti miško, jį kirsti parvežti, vėl reikėjo kviesti talkas. Žiemą sniego nebuvo daug, todėl darbai ėjo spėriai. Miško medžiagą ruošė tvarto ir daržinės statybai. Sniego buvo nedaug, todėl darbai sekėsi.dalį rąstų Kasparas su Vylium išpjovė į lentas, nes reikėjo pėrų, kitus  nutašė tvarto statybai. Iš miško parvežė plonesnių –  katilams, prikirto tiesių alksnių lotams, juos ištiesino, nutašė.

   Malė daug – vakarais, naktimis, žmonės sukosi šalia, noriai padėjo prie talkos darbų.Kiek būdavo klegesio, juoko, tabako dūmų troboj, ypatingai kai kas nors atsiveždavo degtinės. Dažnai atvažiuodavo koks nors pasakorius, melagis, nuo kurio kalbų, kaip žemaičiai sako,seilės ištįsdavo.

   Vieną vakarą atvažiavo žmogus malti ir pasisakė esąs iš Kalvarijos. Kasparas buvo girdėjęs, kad Kalvarijoj yra melnyčia, todėl ir paklausė, kodėl jis čia atvažiavęs. Jis atsakė kad buvo, bet dabar nebėra. Melnyčia buvo pastatyta ant Cedrono upelio, upelis nedidelis, susimalti buvo nelengva,bet šiaip taip susimaldavo. Bet prasidėjo keisti dalykai. Nuvažiuoji, mali, staiga nei iš šio nei iš to girnos sustoja, nors vandens yra pakankamai. Jos nejuda. O kartais girnos taip įsidūksta, kad miltai byra karšti, parudę. Malant naktimis, apšvietimui naudojo liktarną, tai ji pradėjo nedegti, geso. Kaltino žibalą. Pripylė indą avitaukių, įdėjo knatą ir tas užgesdavo. Teko nutraukti naktinį malimą. Žiemą diena trumpa, kiek besumalsi, žmonių daugybė. Sako, kartą vienas žmogus  atvažiavęs maltis, atsivežęs vaškinę grabnyčią, gal sako, tavo melnyčioj velnių priviso. Uždegė žvakę ir išėjo malti, bet pro duris papūtęs vėjas ją užgesino. Melnikas prisiminė, kad turi meistro padarytą liktarną, kurios rėmai buvo iš skardos, o šonai iš atskirų stiklo lapų. Stoge, kad šviesa netrokštų, buvo išgręžtos skylutės o viršui dar pritaisytas lankas, kad galėtum liktarną nešiotis. Taigi, įstatė degančią žvakę į liktarną ir malė be vargo, ji nebegeso.Tada kažkas pradėjo draskyti paliktus maišus, grūdus ar sumaltus miltus išpildavo ant grindų. Naktimis, kai melnyčioj nieko nebuvo, ant trobos buvo girdėti brazdant, trepsint, cypiant. Melnikas galvojo, kad prisiveisė daug žiurkių, bet moterys paleido gandus, kad čia nečystos dūšios čysčiuj kenčia, o kitos sakė, kad raguotų velnių prisiveisė.

   Kad atsikratytų tų gandų, melnikas nuėjo pas kleboną ir paprašė kad pašventintų melnyčią. Klebonas pažadėjo. Sutartą dieną melniko žmona pasikvietė gaspadinę, kad išvirtų skanius pietus, melnikas nupirko skanios, brangios degtinės.

   Sutartą dieną po mišių atėjo klebonas su zakristijonu. Zakristijonas atsinešė krapylą, butelį per velykas šventinto vandens, smilkyklą su pašventintais kadagiais, o klebonas laikė rankose maldų knygą.

   Įėjęs į melnyčią, klebonas peržegnoio ir ėmė skaityti maldas, paskui paėmė iš zakristijono krapylą, visur iškrapijo švęstu vandeniu. Zakristijonas į smilkytuvą įpylė kadagių, spragėdamas iššoko skanus dūmas. Klebonas ėjo, linguodamas smilkytuvą po visą melnyčią, trobą ir aplink visus pastatus. Rūko šventi dūmai, kvepėjo.

   Atlikę pareigas visi susėdo prie pietų stalo. Po pietų, atsisveikinant melnikas  klebonui į kišenę trirublę įkišo, už darbą sumokėjo o klebonas pažadėjo, jei velniai vėl pasirodys, ateiti dar ir maloniai atsisveikino.

   Metai praėjo ramiai. Melnikas malė grūdus, džiaugėsi, o žiurkės naktimis bildėjo, pragrauždavo maišus. Po metų  vėl pradėjo kartotis visokios išdaigos.

   Melniko žmona per Verbas pašventino didelę šluotą kadagių,o Velykų šeštadienį pats melnikas parnešė iš bažnyčios butelį švęsto vandens ir rūkstančią kempinę pašventintos ugnies, kurią pečiuje įpūtė ir užkūrė tikrą šventą ugnį. Melnikas pagalvojo, kam kviesti kleboną, jį vaišinti ir dar pinigus mokėti, geriau jis pats pakrapys ir pasmilkys.

   Užsimovė ant kaklo rožančių, kad velniai neapipultų, supylė į medinį viedrą švęstą vandelį, paėmė naują lapuotą beržinę šluotą ir ėmė krapyti melnyčios vidų, visus aukštus, visus trobos kambarius, visą pastatą iš lauko. Paskui paėmė iš koknės anglių, įkratė į drėgną medinį viedrą, užpylė švęstų kadagių ir užnešęs ant antro aukšto, padėjo ant grindų.Dūmai rūko, kvepėjo kadagiais.

   Melnikas sugrįžo į trobą, sėdo valgyti večerės, paskui skubėjo lipti į vaną  kad vanduo neatšaltų o kadagius visai užmiršo. Taip jiems besivanojant troboje pradėjo troškinti dūmais. Plikas šoko į melnyčią, bet čia jau viskas buvo liepsnose paskendę. Taip visa melnyčia ir supleškėjo. Tokia tai istorija. Užtat ir atvažiavęs iš toliau, nes nėra jau Kalvarijoj malūno.

   Kasparas gyveno savais rūpesčiais. Sutarė su vienu žmogumi, kad nupirks iš jo kiaulę mėsai, tai reikėjo indo jai susūdyti. Važiavo į Plungę, parvežė vaną, pjovė kiaulę, susūdė, valgė savo mėsą, džiaugės, kad visko savo turėjo.

   Taip ir žiema netruko praeiti. Saulė kasdien kilo aukštyn, sniegas praskydo, parskrido pirmieji špogai. Jiems iš visokių lentgalių sukalė kelias trobeles, o Vilius jas sukėlė į aukštus alksnius prie Babrungo. Špogai apsidžiaugė naujomis trobelėmis ir sutūpė medžiuose, plasnodami sparneliais, linksmai traukė pavasario giesmes. Artėjo Velykos, tai Kasparas nutarė šio to nusipirkti šventei pavadino draugėn Vilių ir abu išėjo į Plungę.

   Turgus buvo pačiame miesto centre, žmonių buvo labai daug. Vidury turgaus aikštės stovėjo ilgas namas, kuriame iš abiejų pusių buvo žydų kromai. Kiekvienam krome turėjo visokių prekių, buvo galima nusipirkti silkių, miltų, kruopų, muilo, žibalo, druskos, medžiagos, geležies ir visokių kitokių mažiau reikalingų daiktų. Jei krome nebūdavo pirkėjų, žydelis ar žydelka, išėję į gatvę, griebia pro šalį praeinantį žmogų ir tempia į vidų sakydami:”Ui, pas mones visko gausi pige, visko yra – siule, muile, gume ir guzike”

   Aplink tą ilgą  namą – kromą apstodavo žmonės, atvažiavę su padvadomis ir kiekvienoj padvadoj turėjo ką nors parduoti. Parduodavo visokius javus, pieną, sviestą, sūrius, mėsą, visokius dirbinius – klumpes, šaukštus ir kitokius daiktus.

   Kasparas apėjo su Vilium visus kromus, visur ieškojo sutartos armonijos, bet niekur nerado, tik turguje vaikis tampė seną, nudėvėtą, kurios Vilius nenorėjo. Čia jiedu su Viliumi išsiskyrė, nes abu turėjo savų reikalų – Kasparas pirko javų,susirado sodos kaimynus kad juos parvežtų, po to nusipirkę po buteliuką, namo parsirado vėlai ir linksmai nusiteikę. Vilius jau buvo grįžęs ir apsitvarkęs namų ruošoje.

   Prieš pat Velykas ištvino Babrungas, per išpluską veržėsi vanduo, kunkuliavo, ledo lytys grąsino nestipriems krantams. Kasparas su Vilium ištraukė melnyčios stovylą ir vanduo, kunkuliuodamas veržėsi į naujai prakastą vagą.

   Atėjo gražus saulėtas Velykų rytas. Alksniuose linksmai čiulbėjo špogai, aukštai padangėj čireno cirulis. Laimingas buvo ir Kasparas – išsipildė prieš metus jo sapnuotas sapnas, dabar jis turi savo melnyčią. Vilius atvirkščiai. Po verbų jis visą savaitę buvo paniuręs, nekalbus. Velykom išvirė gabalą mėsos, kopūstų su bulvėmis, Kasparas ant stalo pastatė šnapšės. Iš pradžių kalba nesisekė, bet po čierką išgėrus, kai pradėjo kaisti ir raudonuoti veidai, abu sušneko. Aptarė visus praeitais metais patirtus vargus, nesėkmes ir nuveiktus darbus. Pagaliau Kasparas paklausė kuo jis atsilyginsiąs Viliui už praeitus metus, jei armonijos negavę? Vilius pasakė, kad gali jam sumokėti ir pinigais, nori gauti penkis auksiniuos rublius.

   Pinigai tada buvo labai brangūs, nes už pūro sumalimą gaudavo tik 10 kapeikų, bet Kasparas būtų davęs Viliui ir daugiau – geras, tylus, darbštus buvo, kur rasi geresnį?

   Išėjo Kasparas į gerąją trobą ir grįžo nešinas auksine penkruble. Mažytis tai buvo pinigėlis, net gėda buvo Kasparui už sunkiai išdirbtus metus duoti Viliui tokį mažytį pinigėlį ir jis jį pametė prieš Vilių ant stalo.Pinigėlis riedėjo stalu spindėdamas, blizgėdamas aukso blizgesiu.Vilius žiūrėjo nustebęs, lyg netikėdamas, kad tai jo metų uždarbis, paskui paėmė pinigą į rankas, apžiūrėjo iš abiejų pusių. Vienoj pusėj buvo caro atvaizdas, kitoj – dvigalvis erelis ir rusiškas užrašas “piat rublei”. Ilgai Vilius laidė iš rankos į ranką, ritino stalu tą pinigėlį, pagaliau iš pečkamarės įsinešė pusmaišį, į jį įsidėjo pinigą, maišą užsimetė ant pečių ir sulinkęs, lyg nuo sunkios naštos, ilgai vaikščiojo po trobą, kol pavargo. Paskui  išėmė iš maišo mažytį pinigėlį ir atidavė jį Kasparui, sakydamas:”Tebūnie pas tave kol man prireiks”.

 

                                      ANTRIEJI METAI

    Po Velykų  prasidėjo antri Kasparo, kaip malūnininko metai. Vanduo po kelių dienų nuslūgo, išpluskas buvo gerokai apgadintas, nemaža žvyro ir šakų išnešė vanduo.Reikėjo taisyt, taigi į melnyčią atvažiavę padvados vėl talkino. Privežė ir akmenų tvarto ir daržinės statyboms . Taigi Vilius malė, o Kasparas su talka dėjo akmeninius pamatus. Pavasarį žmonės mažai malė, todėl tekdavo stabdyti melnyčią ir abiems kibti prie statybos darbų. Tvartas buvo nedidelis – 3,5 sieksnio ilgio ir 2,5sieksnio pločio,daržinė 3 sieksnių ilgio ir 2,5 sieksnio pločio, tai  abu sujungė po vienu stogu, iš galo pristatė palapinę arkliams. Visą pastatą  aplotavo, po to iš žmonių nupirko ilginių ruginių šiaudų kulių, prikirto pababrungy plonų lazdynų  blaškams, kurie buvo reikalingi uždėti ant paskleistų ilginių ir su karklo vytelėmis pritvirtinti prie lotų. Žmonės, atvažiavę malti, galėjo statyti arklius į pastogę, čia jų nekaitino saulė, o esant šaltam orui, nebuvo šalta.

   Pastačius tvartą Kasparas nupirko porą paršiukų kurie suteikė daug rūpesčio bet kartu ir džiaugsmo.

   Vieną šeštadienio vakarą į melnyčią atvažiavo keletas žmonių malti ir atsivežė šnapšės. Visi gėrė, įlinksmėjo, pasakojo visokias istorijas. Kai baigė malti, buvo jau seniai po vidurnakčio. Kasparas, užkalęs stovylą, išėjo už melnyčios pakvėpuoti šiltu, kvepiančiu oru. Bevaikščiodamas vingyje, pamatė už upės kažkokią šviesą.

   Perėjęs per lieptą, už upės buvo Božių gaspadorių pievos,  kur ne kur apaugusios alksnių ir karklų krūmais, toliau matėsi atkalnė, apaugusi medžiais. Už karklų ir alksnių krūmų pamatė pievą, kurioje ganėsi keletas supančiotų arklių, o toliau,  ant kalvelės degė laužas. Jis nuėjo laužo link. Prie laužo sėdėjo Ontolis ir Stuopelis, jie ganė arklius, šnekučiavosi ir gėrė šnapšę. Kasparas, prie jų prisėdęs irgi išgėrė, o kad jau buvo išgėręs, tai visai apsvaigo. Tada  Stuopelis pasiūlė jam savo arklį, sako jok  raitas, o tai dar į upę eidamas įvirsi. Gali ir laikyti jį pas save, nes Ontoliui jau nereikalingas, savo paaugino. Jeigu tiks, galėsi ir atsipirkti. Stuopelis pamovė brizgilus, atpančiojo arklį, ir užkėlė Kasparą joti .

Parjojęs Kasparas įvedė arklį į tvartą, pririšo. Ryte atsikėlęs pašėrė pernykščiu šienu, pagirdė, paskui abu su Vyliumi pasikinkė arklį į ratus ir abu išvažiavokirsti karklų išplusko remontui.

Kitą dieną ištraukę stovyklą, pro kurią vanduo bėgo ne į melnyčią, o pro šalį, vežė žvyrą, kljo karklus, remontavo išplautą išpluską.

   Taigi pamažu Kasparo ūkis plėtėsi, turėjo trobesius, turėjo gyvulių, nupirko vežimą ir patys su savo padvada parveždavo visa, kas reikalinga, nereikėjo talkų, nereikėjo samdyti žmonių, už malimą  ėmė pinigus. Kadangi šienapjūtės metu malimo sumažėjo, Kasparas, palikęs melnyčioj vieną Vilių, pats ėmėsi dalgio. Iš pradžių buvo sunku, dalgis neklausė ir vis rovė žolę,Bet Kasparas buvo užsispyręs žmogus, ne tokius darbus pats išmokęs, išmoko ir šienauti, priprato ir tinti ir pjauti.Kadangi malimo nebuvo, išsivedė į pievas ir Vilių. Jeigu Vilius dar šiaip taip traukė dalgį, tai tinti, galąsti niekaip neišmoko. Kasparas supyko ir susikeikė:”Ar velns tavi ont verbenes tvoros  e derba, kad neišmoksti dalge išsetinte” ir visai nežiūrėdamas į Vilių, dirbo toliau.

   Taip ir šieną susivežė. Oras pasitaikė sausas, šiltas, tai ir darbas ėjo spėriai.

   Atėjus rugiapjūtei prasidėjo malimo darbai, nes pernykštė duona pas visus jau baigėsi, tai  pradžiovinę , prakūlę ir skubino vežti į melnyčią, kas pūrą, kas puspūrę, visi dardėjo į melnyčią. Dieną ir naktį dundėjo girnos, netruko ir ruduo ateiti.

   Vieną vėlyvą rudens dieną prisikrovę pilną vežimą maišų, į melnyčią atvažiavo ir Stuopelis su Ontoniu. Tada  Kasparas , norėdamas atsiskaityti už arklį, Stuopelio paklausė, kiek jis nori už širvį. Akis išplėtė Stuopelis:”Už kokį arklį?”Nustebo ir Kasparas ir ėmė pasakoti tos nakties įvykius, kai jam Stuopelis arklį davęs. Į tai Stuopelis atsakė, kad jis su Ontoliu niekad arklių neganęs, o ir širvį žiemą Platelių jomarke cigonam pardavęs. “Gal pabėgo ir sugrįžo prie savo arklių”- stebėjosi Stuopelis.

   Ir pasklido po apylinkes visokios kalbos apie arkliaganius. Vieni sakė, kad  Kasparas buvo girtas, jam kažkas susisapnavo, kiti sakė, kad dega paslėptas auksas ir velniai jį saugo. Atsirado tos  laužavietės ieškotojų, klausinėjo ir Kasparą, kur ta vieta, bet Kasparas neprisiminė, sakė girtas buvęs. Žmonės vistiek kasė, badė žemę, bet aukso negalėjo surasti. Sako kad Stuopelio vaikis vieną vakarą nuginęs arklius į tą ganyklą, po plačiu ąžuolu pamatęs apsvilintą žolę, ėmė rankomis kasti samanas. Nukasus viršutinį sluoksnį, giliau buvo vienos šaknys. Rausė, rausė su pirštais po tomis šaknimis ir prisirausė molinio puodo viršų, bet jo atidaryti negalėjo, nes buvo apaugęs šaknimis. Tai viską gražiai užkasė, užklojo samanom, pasižymėjo tą vietą ir parėjo namo kastuvo su kirviu paimti. Saulė jau nusileido ir vaikis pabijojo naktį grįžti į tą vietą, tai ryte vos prašvitus, nuėjo ir kiek neieškojo, kiek nekasė, kiek ąžuolo šaknų nekapojo, nieko jau nerado.

   Kasparas  nupirko metalo, keitė girnų medines ašis geležinėmis, sutvirtino krumplius, viršutinį ir apatinį girnų akmenis. Dabar girnos galėjo suktis daug greičiau ir malti geriau. Pasirodo, kad išpluskas buvo per žemas, vandens prūde neužteko, jei nori greičiau malti, nes varyti du ratu reikėjo daugiau jėgos.

   Žiemą Kasparas vėl pirko mišką – pušis, ąžuolus, juos vežė su talka, ruošė naują išpluską.

   Žiema buvo gili, šalta, melnyčia užšalo ir nuo pusės sausio iki kovo mėnesio neveikė. Kovo vidury atidrėko, palijo, sumurkdė išpurusį sniegą, oras pasikeitė, kasdien darėsi šilčiau.

   Babrungo vandenys patvino, srautu nešė didžiulius ledo gabalus, išpluskas kasdien žemėjo, o Velykų rytą Kasparas jo visai nerado – išplovė, nunešė jį potvynio vanduo.

   Šventinių pietų metu, kaip ir praeitais metais, Kasparas ant stalo padėjo aukso penkrublę Viliui ir paklausė, kiek jis norės už ateinančius metus.

   Vilius paėmė pinigą, pavartė iš abiejų pusių ir grąžino Kasparui:”Tebūna pas tave. Dabar jau dvi penkrublės”Ir dar pajuokavo:”Kai išslūžysiu pas tave šimtą metų, turėsiu šimtą penkrublių”

 

                                     TRETIEJI METAI

 

   Praėjo pavasario potvyniai.Kasparas su Vilium apsisėjo laukus. Laiko buvo, nes melnyčia neveikė.Paskui ruošė medieną naujo išplusko statybai – nutašė ąžuolinius perlaidinius ir stulpus, išsipjovė lentas iš pušinių rąstų.

   Paskutinėm gegužio dienom, kai vanduo Babrunge visai sumažėjo, ištraukė abi stovylas, kuriomis vanduo bėgo per melnyčią tiesiu keliu. Senąja vaga, per išpluską, vanduo beveik nebebėgo. Naują išpluską statė tvirtą, didelį, nes turėjo geros medienos o ir laikas jų neskubino. Ant žemės klojo ąžuolinius perlaidinius, statė ąžuolinius  stulpus su atramomis, ant tų stulpų dėjo antrą perlaidinį, vėl statė eilę ąžuolinių stulpų, vėl dėjo perlaidinį ir viską apkalė storomis lentomis.Paskui vėl kvietėsi vyrus į talką, vežė žvyrą.

   Į talką atvažiavo kaimynai iš gretimo Božių kaimo Ontolis ir Stuopelis. Vyrai vežė iš žvyrduobės žvyrą, Kasparas klojo šakas, ant jų skleidė žvyrą, darbas ėjo sparčiai, todėl per pietus pastatė butelį šnapšės. Pavalgę ir išgėrę vyrai neskubėjo, reikėjo arkliams pailsėti.

   Stuopelis pirmas pakilo ir pasikinkęs arklius išvažiavo į žvyrduobę.Grįžtant atgal prie trobos susitiko pravažiuojantį Ontolį. Ir nežinia, ar vieta buvo sunkiai prasilenkiama, ar kad vyrai buvo išgėrę, jų ratai sukliuvo, jie nespėjo sustabdyti arklių ir Ontoliui nulaužė medinę vežimo ąšį.Ontolis pripuolė prie Stuopelio, rėžė jam su botago vytkočiu, praskėlė antakį. Įsiutęs Stuopelis partrenkė ant žemės Ontolį ir ėmė jį spardyti. Kasparas atbėgęs išskyrė besipešančius kaimynus.

   Ontolis keikdamas iškinkė savo arklius ir išjojo namo, o Stuopelis su Kasparu sutvarkė ratus ir baigė vežti žvyrą. Tuo metu  Vilius išvirė mėsos, todėl baigę darbą, visi susėdo prie stalo. Stuopelio akis užtino, visų nuotaika buvo bloga. Kasparas pažadėjo padaryti naują ąšį. Stuopelis prisiminė turįs ąžuolinę skilą ir sekančią dieną ją atvežė. Kasparas ėmėsi darbo ir jau sekančią dieną Ontolio ratai stovėjo kaip nauji.

   Ontolis atvažiavo tik po penkių dienų, jis buvo pasikinkęs vienkinkius ratus, nes žadėjo išsivežti sulaužytuosius ir labai apsidžiaugė vietoj senos apipuvusios ąšies radęs naują ir tvirtą,o Kasparas pagalvojo kad jei dar prisireiks talkos, Ontolio nekvies, nes jau du kartus jis jam pridarė nemalonumų.

   Praėjus savaitei po išplusko supylimo Kasparas užkalė stovylas, naujai tvindė vandenį nes jau ir žmonės pradėjo važiuoti į melnyčią. Kai vandens kiek sutvinko, pratraukė stovyklą, vanduo bėgo į drobiną, ėmė suktis girnos:,,Klebekš, klebekš, klebekš“ turbūt dėl to žmonės melnyčią ir vadino,,Klebene“

  Atėjo žiema, žmonių vėl buvo daugybė, kadangi Vilius malė, tai Kasparas su vyrais  grajijo kortom, gėrė šnapšę ir pasakodavo įvairias istorijas

   Sako, kartą gaspadorius pasisamdė vaikį vardu Jonis. Tai buvo jaunas vikrus vaikinas, kaip žmonės sako, ant abiejų kojų sektas.Gaspadorius buvo neženotas, todėl samdėsi ir mergą, laikė gaspadinę vardu Marė.

   Jonas buvo geras darbininkas, tačiau po darbo, ar sekmadieniais vis pas netoliese gyvenantį kalvį nueina, labai jau jiedu susidraugavo. Tas ėmė nepatikti šeimininkui. Jis ir sako Marei:”Reikia sužinoti ką jie ten kalba, tu viena gali sužinoti” Marė stebisi,  kaip ji sužinosianti, nežino.

   Ir sugalvojo. “Pasiimk sūrį ir lipk į skrynią, aš tave užrakinsiu,ir nuvešiu pas kalvį, kad jis padarytų raktą, ten tupėdama, tu ir girdėsi visas jų kalbas”

   Kaip tarė, taip padarė. Nuvežė skrynią pas kalvį. Plepa, juokauja Jonis su kalviu, rūko tabaką, neskuba rakto daryti. Marei pradėjo skaudėti visus šonus ir ji bandė pasisukti skrynioje. Vyrai išgirdo bildant ir suprato, kad skrynioj Marė. Jie ėmė pūsti pro rakto skylutę tabako dūmus ir juoktis. O kai nukalė raktą ir atrakino skrynią, Marė nuo dūmų buvo negyva, jos pravira burna buvo apsiputojusi, o  akys išlipusios ant kaktos.Tada kalvis paėmė sūrį ir į pražiotą burną įkalė su kujatiu taip, kad atrodytų paspringusi sūriu, tada užrakino skrynią, įdavė Jonui raktą, ir liepė jam vežti tą skrynią šeimininkui.

   Gaspadorius, tik Jonui išėjus, greitai atrakino skrynią, joje radęs negyvą Marę, ištempė ją iš skrynios, nuvilko į jos kambarį,o paskui pašaukė Jonį, parodė jam sūriu užspringusią Marę ir liepė ją kur nors užkasti. Jonis nuvilko Marę į krūmus ir paslėpė. Naktį parvilko į karvių tvartą, pastatė ją į kampą,  o anksti rytą atsikėlęs pamelžė karves ir  pastatė viedrus prie Marės.

   Gaspadorius buvo paprašęs kitos mergos tvarkyti ūkį, nes pats karvių melžti nemokėjo. Atėjusi į tvartą merga pamatė Marę, stovinčią su pieno viedrais, labai persigando ir parbėgo į trobą, šaukdama iš siaubo.

   Gaspadorius vėl liepė palaidoti Marę, o pieną išpilti.

   Jonis vėl nuvilko Marę į krūmus, o pieną nunešė kalviui.

   Sekančią naktį vėl parvilko Marę ir pastatė kiaulių tvarto kertėj, papjovė vieną kiaulę, o Marei įdavė į rankas peilį.

   Kai  merga atėjo kiaulių šerti, vėl naujas išgąstis – prie papjautos kiaulės stovėjo Marė su kruvinu peiliu rankoj.

   Gaspadorius liepė Jonui užkasti papjautą kiaulę, o pats nuskubėjo pas kleboną.          Jonis nuvežė kiaulę kalviui.

   Klebonas suprato, kad čia nešvarus kieno nors darbas, liepė Marę palaidoti į kapus ir visos tos komedijos baigsis. Suprato dabar gaspadorius  Jono klastą, bet nieko nesakė, nes jam buvo gėda prieš kleboną viską pasakoti.

   Grįžęs nuo klebono palaidojo Marę kapuose, kaip pridera, o paskui, lyg nieko nežinodamas, sako Jonui:”Apgavo mane klebonas, būk toks geras, kaip nors prigauk kleboną, aš tau šnapšės butelką duosiu”.  “Gerai,” sako Jonas, “tik tu man duok tuntą žvakelių, patalus ir ilgus lininius marškinius.”

   Buvo šilta vasaros naktis, Jonas nuėjo į upę, prisigaudė vėžių, o kai sutemo, apsivilko ilgus baltus marškinius ir, nešinas vėžiais ir žvakėmis, nuėjo prieš klebonijos langus, kiekvienam vėžiui į žnyples įspraudė po žvakę ir ją uždegė. Vėžiai rėplioja su degančiomis žvakėmis o tamsią naktį atrodo stebuklingai, pats Jonas stovi su baltais marškiniais  ir toj žvakių šviesoj atrodo nuostabiai.

   Jonas pabrazdino į langą, kur klebonas miegojo. Iš miego pabudęs klebonas nustebęs trynė akis, jo kieme švietė daug žiburėlių, kurie judėjo ir mirgėjo.”kas čia ko nori” sušuko išsigandęs klebonas. O Jonas, atokiau stovėdamas, atsakė:”Aš esu dievo siųstas aniuolas iš dangaus. Už tavo gerus darbus dievas liepė tave nunešti į dangų. Šok pro langą į mano laivą.”

   Jonas greit patiesė po langu baltus patalus, o klebonas greit apsirengė ir šoko pro langą.Jonas greit užrišo patalus klebonui virš galvos, užsimetė naštą ant pečių ir tempia per bruką.Klebonas skaudžiai daužomas į kelio akmenis ir sako:”Kodėl taip skaudžiai mane neši į dangų?”Jonas atsako:”Į dangų akmenuotas kelias, turi kentėti”

   Ir kenčia klebonas, nes greit susitiks su ponu Dievu.

   Išnešė Jonas savo naštą už miesto, pririšo prie pakelėj augančio medžio ir su anglim užrašė ant paklodės:”Kas užduos su lazda tris kartus, turės nuo dievo dvigubą malonę.”Pats nuėjo namo.

   Eina pro šalį žmonės, skaito užrašą ir šeria tris kartus, o klebonas kenčia, nes žino – sunkus, erškėčiuotas kelias į dangų.

   Ėjo pro šalį žydelis Joskė, tai gal labiau dievo malonės ištroškęs, gal šiaip ščyresnis žmogelis buvo, tai kai šėrė klebonui su lazda, tas jau neištvėrė ir ėmė šaukti:”Ar dar toli bėra dangus?”Joskė pažino klebono balsą, atrišo paklodes vis stebėdamasis:”Ui, ui, ui, klebonėli, kaip tu čia patekai?”

   Klebonas iš gėdos nežinojo ką jam atsakyti ir spūdino namo, galvodamas, ar tik ne Jonis bus ir jį apgavęs.

   Sekmadienį bažnyčioj pamatė Jonio gaspadorių ir liepė, kad Jonis pas jį ateitų. Bet Jonis nėjo, bijojo, kad iš balso jo nepažintų.Tai klebonas vieną šiltą pavakarę pats atvažiavo pas gaspadorių ir akis į akį susitiko su Joniu.

   Kunigas ir sako Joniui:”Tu apgavai mane, bet aš už tai tau dovanoju. Būk geras, apgauk ir žydą Joskę ir įspaudė Joniui į delną rublinę.

   Vakare, kai  Joskės nebuvo namie, Jonis apsivilko tais pačiais ilgais lininiais marškiniais, užsidegė žvakę ir laikydamas ją rankoj  atėjo pas Joskės pačią į namus. Ji labai išsigando pamačius Jonį, bet jis jai paaiškino esąs jos mirusios duktės siūstas angelas. Joskienė ėmė jį klausinėti, kur ji dabar, kaip jai ten sekasi. Angelas jai paaiškino kad ji dabar dangui ir sekas jai visai neblogai va, tik trūksta pinigų užsidėti kromui visokiems angelų papuošalams ir drabužiams. Joskienė įdavė jam nemažai pinigų, kiek tik prie savęs turėjo ir visą vakarą buvo labai linksma. Parvykus Joskei , ji viską jam tuojau apsakė. Joskė, tai išgirdęs, pasiuto:”Ui, tu beprote, juk čia ne angels, čia tas velns Jonis buvo.” Ir išbėgo Jonio ieškoti, nors saulė jau seniai buvo nusileidus. O Jonis to ir laukė, išėjęs su pinigais iš miesto, priėjo pakely tvartus, kopėčiomis užlipo ant stogo ir laukia Joskės.

   Pamatęs atskubantį Joskę, ėmė plėšti ilginių stogą. Plėšia, varo žemyn šiaudus. Joskė jo nepažino tamsoje, priėjo ir klausia:”Ar nematei to balamūto Jonio?”

   Jonis jam ir sako :”Mačiau, galiu tau jį atvesti, tik tu už mane palipęs plėšk stogą.”

   Joskė plėšia šiaudus, varo žemyn, o Jonis nuėjo namo. Išėjo tvarto gaspadorius į lauką , žiūri – jo tvartą Joskė plėšia. Ilgai nelaukęs, pasigriebė pagalį ir puolė žydą mušti, kol tas, nukritęs nuo stogo, leidosi bėgti, kiek kojos nešė.

   Tokias ir panašias istorijas pasakojant netruko ir pavasaris visu savo grožiu užgriūti.

   Tvenkinyje vanduo pakilo aukštai, bet aukštas buvo ir naujasis išpluskas, nors vanduo ūžė, kunkuliavo, bet jo neišardė., o per Velykas Vilius vėl gavo iš Kasparo aukso penkrublę, kurią vėl paprašė pasaugoti, kaip ir tas kitas.

 

                               KETVIRTIEJI   METAI

 

   Pavasario darbai sekėsi,statybos darbus baigus, dienos buvo ilgos, todėl  buvo laiko pavaikštinėti paupiu ir Kasparas pamatė, kad prūde prisiveisė daug visokios žuvies, todėl nusipirko turguje tinklą ir kai melnyčioj nebuvo malimo, ištraukdavo stovylą ir , vandeniui sumažėjus, brisdavo į prūdą žvejoti.

   Pora kartų perėję prūdą su tinklais, prigaudydavo pilną medinį viedrą žuvies. Prisigaudę žuvies,vyrai skubiai ją virė, kepė, o ir sūdyti išmoko. Jeigu sugaudavo daugiau, vežė į Plungę, čia jas noriai pirko žydai ir dar prašė.

   Kartą po sėkmingos žvejybos, žuvimi bevaišindami kaimynus, truputį padaugino šnapšės ir užmiršo užkalti stovylą. Apylinkės pusberniai, pastebėję, kad prūde vandens negilu, nutarė patys prūde pažvejoti naktį, nes Kasparas žvejoti svetimiems neleido.

   Dviese atsinešė brydę, o kad būtų susispietusios dugne žuvys matyti,užsidegė pušines balanas ir ėmė traukti žuvį. Naktis buvo šviesi, padangėj švietė mėnuo, jie smagiai traukė brydę ir pamatė kalvoj už upės ant žirgo atjojant raitelį. Jiedu išsigando, kad tai Kasparas iš Plungės parjoja, šmakšt, šmakšt sukišo į vandenį žiburius, sulindo į pakrantės krūmus laukė, kol Kasparas parjos ir atsiguls miegoti. Bet raitelis jojo, jojo ne į brastą suko, bet tiesiai į juos. Juodu aiškiai pažino Kasparą.  Staiga arklys, pačiam prūdo vidury ėmė skęsti, dingo ir arklys ir raitelis. Juodu puolė į vandenį, tai tik išsimaudė abu – nei arklio, nei raitelio ten nebuvo.

   Grįžo abu ir tą žuvį ir brydę užmiršę, o rytojaus dieną viską papasakojo namiškiams. Tie ėjo žiūrėti, ar ištraukė Kasparą, bet rado jį gyvą ir sveiką, o pasiteiravę, ką naujo vakar Plungėj girdėjęs, išgirdo, kad jis vakar iš namų niekur nebuvo išvykęs.

   Žmonės ėmė kalbėti, kam būtų vokietys, velnias moka su juo bendrauti, net naktį neleidžia žvejoti.

   O Kasparas nupirko dar du akmenis, sumanė pastatyti antras girnas, kad, suvažiavus daugiau žmonių galėtų maltis, o ir akmenis karts nuo karto reikėjo iškalti, nes grioveliai akmenyse užsinešdavo žvyru, nutrupėdavo.

   Taigi, tuos akmenis betempiantį antrą aukštą, netikėtai vienas jų sprūdo ir sulaužė Kasparui koją.Gydytojų niekas nekvietė, jų ir nebuvo, tai visą pagalbą suteikė kaimo daktarka. Ji apdėjo koją jauno gluosnio žievėmis ir uždėjusi kelias lazdeles, stipriai surišo. Taip apraišiota koja jis ilgai gulėjo, bet buvo Vilius ir darbas namuose ir melnyčioj ėjo sena vaga

   Jau atėjo ir ruduo, jau ir paukščiai išskrido  ir oras subiuro, o Kasparas niekaip negali pavaikščioti, tik kai orai visai atšalo, prasidėjo žiema, koja pradėjo taisytis ir Vilius padarė dvi stiprias lazdas, su kuriomis pasiremdamas, pradėjo iš lovos išlipti ir po truputį vaikščioti.

   Tarpais Vilius buvo šiurkštus ir nešnekus, bet visus darbus gerai atlikdavo, todėl Kasparas kito darbininko nei neieškojo, sutartam laikui atėjus, vėl sumokėjo jam aukso penkrublę, kurią jis Kasparui tuoj pat grąžino, kad tas ir toliau jo pinigus saugotų. I r vėl sutarė metams. Pamažu Kasparas priprato prie Viliaus, jie tapo bičiuliais ir draugais.

 

                                PENKTIEJI METAI

 

   Atėjęs pavasaris visada atneša savo pavasarišką džiaugsmą, rodos, net ir paukščiai niekada taip linksmai nečiulba, kaip pirmomis sugrįžimo dienomis, o gal tai žmogaus širdis, per žiemą pasiilgusi žemės grožybių, moka taip džiaugtis žalia žalia žole, kvepiančiais ir sidabru žvilgančiais besprogstančiais topolių ar beržų pumpurais, o kai žiedų žiedai pabirsta soduose, pievose ir miškuose, trauki į save tą nuostabų stebuklingą, kvapų pripildytą orą ir atsidžiaugt negali.

   Jau ir vasara atėjo, kol girnų akmenis su talka sukėlė į viršų, kur turėjo būti įrengtos naujos girnos.

   Kasparas  ruošė medžiagą girnų kašėms ir krijui, nukaldino geležinę ąšį, ant kurios užmaunamas krumpratis. Taip pamažu besikrapštant atėjo ir penktoji Kasparo žiema naujoj melnyčioj. Kasparas vis dar netvirtai jautėsi su koja, šaltyje ją ypač greitai imdavo gelti, o žiema pasitaikė šalta, taigi ir antrųjų girnų dar neįrengė.

   Žmonių nemažėjo, ypač daug jų prisirinkdavo šeštadienio popietėm. Čia ateidavo ir artimesni kaimynai būry įdomiau praleisti laiką, išgerti šnapšės. Kiek melo, pasigyrimo apie sėkmę su mergomis, apie muštynes ir dar kai ką.

   Sako, vienas žmogelis Kazė karštą vasaros dieną pjovė šieną.Visas perkaito, marškiniai sumirko ir akis graužė sūrus prakaitas. Saulėlydy grįžęs namo, pakabino dalgį į obelį ir pats nuėjo į ežerą nusiplauti prakaito.

   Tas ežeras buvo per juostą nuo namų, miške. Kol Kazė nuėjo prie ežero, jau temo, o vandens paviršius spinduliavo dangaus atspindžiu. Kazė greit nusirengė ir šoko į ežerą. Vanduo buvo labai šiltas ir jis ilgai plaukiojo prausėsi, taškėsi. Tuo metu virš ežero pakilo rūkas ir uždengė ne tik ežerą, bet ir visą pakrantę.Kazė  išbrido iš ežero, apsirengė ir patraukė namo.

   Rūkas buvo toks didelis, kad už kelių žingsnių nieko nesimatė. Jis ėjė, ėjo, o namų vis nesimatė, takelis baigėsi ir Kazė suprato, kad paklydo.Visai sutemė. Kazė priėjo kažkokią pelkę, kurioje augo storas sluoksnis kiminų.Kai juos užmini, semiasi vanduo. Ilgai jis vaikščiojo po tą kiminyną, niekaip negalėdamas iš jo išbristi. Pelkėj augo žemos, nusususios pušelės, maži berželiai bei karklai. Visai nuvargo, nes per dieną dirbęs labai norėjo miego. Pagaliau tarpu tankių karklų pamatė ugnelę ir labai apsidžiaugė, bet priėjęs artyn iš siaubo nukrito ant žemės.

   Aplink laužą sėdėjo velniai ir plikos raganos. Krisdamas, Kazė garsiai šlumštelėjo,  velniai pripuolė prie jo, pakėlė nuo žemės, atnešę prie laužo įpylė jam į burną šnapšės, nuo ko jis atsigavo, bet visas drebėjo iš baimės, nes net sapne nebuvo matęs velnio.

   Ant galvų jie turėjo ragus, su barzdomis, apžėlę kaip ožiai žilais, rudais ar juodais plaukais, kojos irgi kaip ožio su skeltomis pusnagomis, užpakaly turėjo ilgas kaip karvės uodegas. Buvo ir jaunų, su trumpais ragiukais virš galvos, kai kuriems barzda dar nežėlė. Į plikas raganas Kazė net nedrįso pažvelgti. Jos sėdėjo ratu ir dainavo kažkokią ilgesingą dainą.

   Kadangi velniai, neleisdami jam atsikvošėti, vis pylė į burną šnapšę, tai Kazė netruko apsiprasti ir jau nebedrebėjo. Dar po kelių gurkšnių pagalvojo, kad ne taip jau ir blogai toje kompanijoje.Prie jo vis prieidavo viena ragana, bet jam pasirodė esanti sena ir negraži. Paskui velniai pasiūlė Kazei palošti kortomis, bet jis neturėjo pinigų, todėl lošti atsisakė.Čia priėjo velniūkštis ir į saują jam įbėrė kelis auksinus.Tada jis ėmė lošti su velniais ir darėsi visai linksma, nes jam nepaprastai sekėsi ir jis išlošė krūvą pinigų. Lošė ir gėrė, gėrė ir lošė, kol prie Kazės išaugo didžiulė krūva pinigų. Jis nusivilko marškinius užrišo rankoves ir vis pylė auksą , pylė ir pylė, kol netilpo. Galva jam svaigo nuo aukso ir jis nusimovė kelnes, kad turėtų kur auksą pilti. Kai jis pradėjo pilti auksą į kelnes, pripuolė raganos padėti, jos rinko išbyrėjusias aukso monetas ir vis krovė į kelnes.

    Po to raganos išvedė Kazę į ratą, visi šoko, dainavo, bučiavosi, tik tada jis pastebėjo, kokių jaunų ir gražių raganaičių esama, o jos visos jį mylavo ir bučiavo, rodos tuoj tuoj praras sąmonę.

   Bet čia lyg tyčia viską sugadino netoliese pragydęs gaidys, neliko nei raganų, nei velnių. Kazė pamatė, kad jau aušta rytas, o jis plikas bestovįs prie dviejų maišų su auksu. Ir kelnes ir marškinius pilnus aukso, Kazė perrišo diržu, persimetė diržą per petį ir šiaip taip partempė auksą į daržinę. O ir tempti nebuvo toli – namai buvę čia pat, jo ir gaidys giedojęs.

   Daržinėje auksą supylė į maišą, kelnes ir marškinius apsirengė ir parėjo į trobą. Čia jį su ašaromis sutiko visą naktį nemiegojusi žmona, ji manė, kad jis ežere nuskendo ir labai apsidžiaugė pamačiusi gyvą ir sveiką.Kai jis jai parodė auksą, džiaugsmas buvo dar didesnis. Atsitokėjus, žmona ėmė klausinėti, bet Kazė jam teisybės nesakė. Pamelavo, kad grįžtant iš ežero jį apnikęs didelis šernas, vis prie jo lindęs, kriuksėdamas, tai jis pagalvojo, jog tai velnias , nulaužęs jauno šermukšnio vytį ir uždrožęs šernui per šonus, iš jo ir pabiro krūva pinigų.

   Ar tai teisybė ar ne, svarstė vyrai prie čėrkelės, bet jis tebegyvena taip pat skurdžiai, kaip ir anksčiau, visi nutarė, kad šneka apie pinigų gavimą iš velnių tik tuščios pagiros, niekai.

   Taip ir kitaip besilinksminant, praėjo ir dar viena žiema.Vilius tikrai gavo  aukso penkrublę ir vėl ją pasidėjo pas Kasparą.

 

                                   ŠEŠTIEJI METAI

 

   Kasparas jau visai išsveikęs šiais metais  visą vasarą laisvu nuo kitų darbų metu rengė antras girnas.Laisvu nuo darbo metu dažnai žvejojo.Kartą jiems bežvejojant su Vilium, kažkas didelio pateko į tinklą ir ėmė traukti tinklą su kažkokia nepaprasta jėga tolyn nuo išplusko į prūtgalius, kur buvo labai gilu. Toj gelmėj kažkokia nepaprasta būtybė sugriebė Kasparą ir nėrė su juo gilyn.Vilius veltui laukė, kada jis iškils, Kasparas nesirodė.

   Vilius nėrė į gelmę ir čia pamatė, kad Kasparą apkabinusi laiko nuoga moteris ir jį bučiuoja. Ta moteris neturėjo kojų, nuo pusės buvo apaugusi žvynais, tarytum žuvies uodega.Vilius griebė Kasparą už plaukų ir skubiai išvilko jį į krantą, nuvilko šlapius drabužius ir ėmė visaip jį gaivinti.

   Pagaliau Kasparas pradėjo drebėti ir pramerkė akis.Vilius parnešė jį į kambarį, apvilko sausais drabužiais,davė atsigerti šiltos kavos. Kasparas apsidairė aplink ir tarė:”Ar aš sapnavau?”Ir užmigo.

   Ištisą parą miegojo Kasparas, o kai atsibudo, tai atėjusiai jo aplankyti Lauryno Šakio žmonai, mano senelei papasakojo, jog tai buvus ta pati sirena, kuri jam prieš kelis metus ir nurodžius, kur statyti melnyčią.  Ji mane pagrobė, kad aš ją pabučiuočiau, nes jei gyvas vyras ją pabučiuotų, tai jai nereikėtų daugiau vargti vandenyje, kur ją prakeikė ežero valdovas Platelis.,,Aš jos nepabučiavau “ graudinosi Kasparas.,,A š likau jai skolingas ir nežinau, kada šią skolą grąžinsiu”

   Nuo tada melnyčioj įsivyravo ramybė. O laikas bėgo greitai.

 

                              SEPTINTIEJI METAI

 

    Suaugo, subrendo Kasparas, o prie jo ir Vilius. Priprato viens prie kito. Krito karvė. Pirko jaunesnę ir vėl sukosi dienų ratai. Tik malti atvažiavusių žmonių pasakojimai ir paįvairindavo nuoboduliu apsitraukusias dienas.

   Sako, mažoj, aprūkusioj trobelėj prie ežero gyveno vargingas žvejys Jurgis. Numirė žmona ir jam paliko tris mažas dukreles – Barbutę šešių metukų, Onutę – penkių ir Staselę – trijų. Sunku, oi sunku buvo žvejui su mažom mergytėm. Žemės teturėjo mažą lopinėlį ir tas šlapiam paežery, tai karvutę šiaip taip išsilaikė, pienelio turėjo, dar bulvyčių pasodindavo, o rugių pasėti ir nebuvo kur. Tai vertėsi žvejyba, ežere prigaudęs žuvų, nešdavo žmonėms, tie jam už tai duodavo grūdų, kruopų, taip ir gyveno. Namų ruošoje jau padėdavo ir Barbutė, pamažu pradėjo ją ir į žvejybą imti.

   Namie likusios vienos mažosios dažnai bijodavo ir pravirkdavo, – ilgu tėvelio laukti.

   Kartą jos išgirdo kažką gražiai dainuojant, o pro langelį pamatė pamiške bėgančią jauną ir labai puošniai apsirengusią moterį.

   Tėveliui sugrįžus, jos ir puolė pasakoti apie tai, ką mačiusios. Nežinojo žvejys, kas čia uogavo ir tarė:”Tikriausiai tai laumė”

   Taip jiems begyvenant ir drabužėliai visų baigė nuplyšti.Žvejui už žuvį viena moteris atidavė savo vyro pašukinius, o mergelių jupelės visai sudilo, jas jau ir išaugo, nespėjo gerasis žvejys jų lopyti. Kartą nuo vienos gaspadinės gavo nubrauktų linų. Įduok, sako kokiai senutei kad suverptų, išaustų, bus mergaičių šlebelėms audeklo.

   Parsinešė žvejys linus į trobelę ir liepė Barbutei verpti, bet nežino našlaitėlė, nei kaip pradėti.O tėvelis vėl išėjo žvejoti, liepęs dureles užsisklęsti.

   Neilgai trukus į dureles kažkas pabeldė. Pažvelgę pro langelį, mažosios pamatė, kad tai ta pati gražioji moteris.Jos išsigando, bet moteris paprašė gerti ir mergaitės atvėrė jai duris. Nuostabioji viešnia įėjo į trobą.

   “Sveikos, mano mažosios draugės,”tarė viešnia ir jas visas apkabino, o nuo jos nuostabių rūbų visoj trobelėj pasidarė šviesu. Barbutei buvo gėda su savo suplyšusiais rūbeliais prisiglausti prie gražiosios ponios ir ji pravirko. Paskui ją pravirko ir mažosios sesutės. Tada moteris dar kartą paprašė gerti.Kai ji atsigėrė, o mergaitės nustojo verkti, paklausė, ką jos su tais linais veikia. Barbutė atsakė, kad reikia suverpti, bet ji nemoka.

   Moteris paėmė kuodelį, gražiai jį uždėjo ir ėmė verpti. Greitai sukosi kalvaratas, o jos pirštai mikliai tempė ploną sruogelę, linų špūlėj greitai daugėjo siūlų. Davė ir barbutei pabandyti, tačiau kalvaratas sukosi tai į vieną, tai į kitą pusę, siūlas ėjo storas, nevienodas, bet Barbutė pamažu pamažu, drąsinama gerosios moters, pradėjo verpti daug lygiau ir labai apsidžiaugė – jai patiko šitas darbas. Tada moteris išėjo.

   Barbutė verpė visą dieną, o jos sesutės džiaugėsi, joms buvo smagu žiūrėti į besisukantį kalvaratą. Vakare jos viską papasakojo tėveliui, todėl rytojaus dieną žvejys nėjo žvejoti o pasislėpęs krūme laukė ateinančios gerosios moters, tačiau nieko nesulaukė ir nutarė, kad mergaitės viską išgalvojusios, nutarė eiti į ežerq.

Neilgai trukus atėjo mergaičių laukiama viešnia. Ir taip kasdien. Ji išmokė ir siūlus susukti ir apmesti ir stakles pastatyti ir jas užtaisyti.J i parodė, kaip reikia austi. Greitai lakstė šautuvas su siūlų šeiva, o išaustas audeklas vis ilgėjo ir ilgėjo ir kai saulė jau buvo neaukštai, audėja išvyniojo audinį, iškirpo jį, nunešė į ežerą

išvelėjo, parnešusi patiesė pievoje, kad išbaltų ir liepė Barbutei kasdien jį taip patiesti. Po to išėjo.

   Parėjęs iš žvejybos tėvas rado audeklą,o mergaitės visos kartu pasakojo, kaip jis čia atsirado.Tėvas truputį nusigando, bet pamanė, kad kokia gera kaimynė bus atnešusi ir taip gražiai mergaitėms papasakojusi pasaką.Jis labai džiaugėsi ir buvo laimingas,matydamas tiek gražios drobės.

   Penktą dieną, kai žvejo nebuvo namie, geroji fėja vėl atėjo. Ji atsinešė butelį kažkokio spalvoto skysčio.

    Mergytės puolė prie jos, ėmė visaip kalbinti, bet ji parnešė iš ežero viedrą vandens, supylė jį į medinį kubiliuką, įpylė skysčio iš atsineštojo butelio ir įmerkė pusę išausto audeklo. Kai audeklas sušlapo, išnešė jį į mišką, kur buvo visokių spalvų kiminų, kerpių ir žydinčių gėlių, patiesė ir paliko išdžiūti.  Kol audeklas džiūvo, ji  verpė kitą linų saują, padavusi Barbutei išsukti siūlus, parnešė išdžiūvusį audeklą, išmatavo Barbutės ūgį ir paėmusi žirkles ėmė kirpti audeklą. Po to pasiuvo ir išvertė į gerąją pusę. Mergytė labai nustebo, kai ant šlebelės pamatė atsispaudusias kerpių, gėlių ir kiminų spalvas ir raštus. Ir toliau dirbo geroji fėja. Ji kirpo, matavo ir siuvo mažųjų mergyčių rūbelius, prinešė daug vandens išplovė, ištrinko mergaičių galveles gražiai jas sušukavo, o senuosius suplyšusius rūbelius įmetusi į ugnį, jas aprengė naujais. Mergaitės linksmai krykštė ir džiaugėsi.

    Tada geroji fėja nurengė lovos  užvalkalus, sudegino senus šiaudus, naujai perklojo lovas ir likusią drobulę užklojo pataisė, iššlavė aslą pabarstė ją ajarais, išmylavo visas mergaites ir išėjo.

    Iš darbo parėjęs, tėvas dar labiau nustebo, radęs tvarką ir švarą, kurią jie visi buvo seniai pamiršę. Mergaitės vėl jam viską apsakė, o jis nežinojo ką ir bemanyti. Bet mergaitės savo čiauškėjimu  jį greitai užmigdė kvepiančioj švarioj lovoj.Ryto metą jis vėl, daug nemąstydamas turėjo eiti prie ežero ir žvejoti, nes buvo geras metas žvejybai. Mergytės visą dieną veltui laukė – geroji fėja nepasirodė.

    Barbutė išmoko verpti, mažosios seselės išsukti siūlus, kuo toliau tuo lengviau joms sekėsi visi darbai. Jau ir austi bando, nes jų špebelės sujuodo, reikėtų pasikeisti, išplauti. Tuo metu vėl pasirodo geroji fėja. Mergytės labai apsidžiaugė, jos šokinėjo iš džiaugsmo ir klausinėjo, kur taip ilgai buvus. Ji mokė mergaites sukirpti ir pasisiūti sau rūbelius, pamokė iš pelenų išvirus šarmą, išplauti lovos apdarus ir savo rūbelius.Ir vėl išėjo.

    Daug vargo turėjo Barbutė, kol sau ir sesutėm šlebeles pasiuvo. Tai iškarpa per didelė, tai siūlė kreiva, ne tiek siuvo, kiek ardė Barbutė, bet pasikeisti, išsiplauti, šiokias tokias pasiuvo. Mažosios virė valgyti, greitai pramoko verpti, siūlus sukti. Darbai joms patiko, nes taip mokė geroji jų fėja, kuri daugiau neateina.

    Vieną dieną, kai jos buvo baigusios visus darbus ir nežinojo ką toliau veikti,ji pasirodė.Tada ji išmokė mergytes pasiūti rūbus tėveliui, sukirpti taip taupiai, kad nei skutelio nenumetus.

    Tuo metu, kai mergytės sėkmingai šeimininkavo namuose, žvejys sėkmingai pardavęs žuvį, nupirko avį su ėriuku. Taip ir ruduo netruko. Čia vėl apsilankė geroji fėja, ji mokė kaip reikia nukirpti avis, išplauti jų vilnas, išpašyti. Mergytės dabar turėjo daug darbo – mokėsi verpti vilną, pasiūti šiltus rūbelius sau ir tėveliui, nes dienos vis ėjo trumpyn ir šaltyn.Jos audė milą – storą vilnonį audeklą, nėrė kojines, stengėsi, nes norėjo kad atėjusi geroji fėja jas pagirtų.Bet ji vis nesirodė.

    O apylinkėj prasidėjo kalbos. Kai žvejys nunešė milą siuvėjui, kad pasiūtų jam ir mergytėm paltukus, visi pradėjo kalbėti, gal aukso puodą žvejys suradęs, kad pradėjo taip rėdytis. O jis atsakė, kad milą išaudė jo dukrelės, bet nei vienas jo žodžiais netikėjo. Tada senmergė Morta pati  atėjo į trobelę sužinoti tiesą. Mergytės pamanė, kad atėjo jų lauktoji fėja ir vos pabeldus į duris  išbėgo visos pasitikti, bet kaip jos nustebo ir nusigando, kai pamatė senyvą, lazda pasirėmusią moterį!

    Moteris pasisveikino ir pasakė esanti jų kaimynė, atėjus apsilankyti, pažiūrėti, kaip jos gyvenančios. Mergaitės apsiramino, o Morta smalsiai apžiūrinėjo ir kalvaratą ir stakles ir vis teiravosi, kas jas išmokė verpti, austi, nerti. Jos atsakė, kad ateina geroji mama ir pamoko. Paklaustos , iš kur ji ateina, mergaitės nežinojo.

    Ir viso kaimo moterys sužinojo apie stebuklus, kurie dedasi vargano žvejo trobelėj, tik niekaip negalėjo atspėti, kas toji geroji mama.

    Po kiek laiko prie žvejo trobelės priėjo viena apylinkės gaspadinė ir pasiprašė įleidžiama. Ji įėjo į trobą, rankoj laikydama didelę šiaudinę kreženką pilną nuošukų ir paprašė Barbutę jas suverpti. Paskui moteris išėmė duonos kepalą ir gabalą lašinių, padėjo  ant stalo ir pasakiusi, kad ateis po dviejų savaičių, išėjo.

    Duona buvo ką tik iškepta, skaniai kvepėjo, mergaitės suvalgę po riekutę, ėmėsi darbo. Po dviejų savaičių atėjo ta moteris, nors ji nelabai tikėjo rasti suverptus siūlus, rado viską padaryta labai gražiai.Už darbą ji vėl atnešė duonos ir gabalą mėsos ir prašė dar suverpti.Po kelių dienų ji atvažiavo su arkliu ir atvežė visą maišą nuosukų , kad Barbutė suverptų, o už darbą atvežė miltų, lašinių ir mėsos. Pasklido kalbos apie jaunąją verpėją. Atėjo ir daugiau gaspadinių su verpalais.Visą žiemą Barbutė verpė nuošukas, linus ir vilnas, o mažosios sesutės išmoko virti, nes už darbą moterys atnešdavo visokio maisto, arba palikdavo siūlų.

    Taip  varganoj žvejo trobelėj pasidarė šviesiau, o ir atliekamą žuvį jis dabar tik už pinigus pardavė.

    Per žiemą tik vieną kart buvo atėjusi geroji fėja. Ji džiaugėsi, kad jos globojamos mergytės buvo gabios ir darbščios, stebėjosi, kiek daug jos paaugo, kokios buvo gražuolės, raudonskruostės, baltaveidės, kaip miško liepaitės, kaip lauko gėlelės. Ji mokė, kaip nerti gražiais raštais, įvairiais druželiais, vingeliais, žvaigždutėm, gėlytėm ir kitokiais raštais iš įvairių spalvų siūlų. Mergaitės stebėjosi jos gražia skara, kuri buvo labai didelė, dengė ne tik pečius bet ir liemenį, o jos nuostabūs kutai siekė net kelius.

   Išeidama ji visas mergytes apkabino, glaudė prie širdies, bučiavo, o mergytės verkė, riedėjo ašaros ir jai. Kai ji ėjo link miško siauru takeliu, vėjas plaikstė jos gražiąją skarą, kuri blizgėjo saulėje visom vaivorykštės spalvom.

   Praėjo ir šaltoji žiema. Baigėsi verpimai, prasidėjo žemės darbai ir niekas nenešė verpti. Atsirado darbų laukuose, o nuo ūkelio darbų atpuolusios mergytės mokėsi nerti. Taip sukosi dienos, darbuose paskendusios visos trys nė nepastebėdavo, kad jos jau viską moka, jeigu kas ir nesisekė, jas pamokindavo kaimo moterys, atnešusios joms darbo. Geroji fėja nesirodė.

   Ir štai vieną žiemos dieną, kai lauke švietė saulutė, skarotos eglių šakos buvo apdengtos sniegu ir blizgėjo kaip sidabras, zylutė pabeldė į langą. Mergaitės, pažvelgę pro langą pamatė nuo miško ateinančią gerąją fėją. Ji vilkėjo ilga juoda suknia, kuri blizgėjo saulėje ir puošniais širvais kailinaičiais. Ji atrodė didingai ir puošniai.

   Mergytės išbėgo jos pasitikti, apsikabino visos trys ir verkė iš džiaugsmo, kad ji vėl jas aplankė.

   Pasidžiaugusi tvarka švara trobelėje, išklausiusi mergyčių pasakojimų apie visus jų darbus ir gyvenimą, pasidžiaugusi, kad didelės užaugusios, ji paklausė, ką dar joms padėti,paskui išėmė iš savo kreželio didelę storą knygą, kurioje buvo daug visokių audimo ir mezgimo raštų, įvairių spalvų ir dar pasakė, kad ši knyga yra stebuklinga – jeigu ką nors ne taip padarai, tai padėk ant piešinio  kairę ranką, o dešinioji viską pati padarys.Atsižiūrėjusios į knygą, mergytės norėjo jai padėkoti, bet jos kambaryje nebuvo. Ieškojo ir kieme ir šaukė, bet aidas tik miške jų žodžius atkartojo.Sugrįžę į trobą, užvertė knygą Ir pamatė, kad jos viršelis žibėjo aukso raidėmis:”LAUMĖS RAŠTAI”. Taip, tai buvo geroji  laumė, kuri tris vargo mergytes išmokė verpti, nerti ir austi nuostabius raštus ir ištraukė jas iš skurdo ir didelio vargo.

 

                              AŠTUNTIEJI  METAI

 

     Per Velykas, kaip ir kasmet, Kasparas  įnešė Viliui penkis aukso rublius, kuriuos kaip ir kiekvienais metais Vilius grąžino Kasparui saugoti.

    Darbai tie patys, rūpesčiai tie patys, bet, išgirdę visokių istorijų, įprato rinktis žmonės. Vieni paklausyti, kiti  papasakoti, pameluoti.

    Vieną pavakarę į melnyčią atėjo ir mano babutis, ji irgi norėjo išgirsti ką nors naujo. Vyrai ją apstojo ir prašė, kad ką nors papasakotų, nes ji mokėjo labai daug visokių istorijų.

    Babutis sutiko pasakoti apie kaukus, nors ir tvirtino jų nemačiusi, tik tamsią naktį regėjusi, kaip jie lekia oru –  tik švyst švyst, aukštyn žemyn žaibuodami, kibirkščiuodami.Pažinojusi gaspadinę, kuri turėjo išsiperinusi kaukų, tai labai turtingai gyveno, nes kaukai jiems visokios naudos prinešdavo, visur visko buvo pilna ir klėtyje grūdų, ir pečkamarėj pieno, lašinių. Prastosios trobos durys buvo į pečkamarę, kur stovėjo pienas, miltai, duona. Durys buvo uždaromos su mediniu raktu, o raktą gaspadinė kažkur slėpdavo, todėl niekas į pečkamarę neįeidavo.

   Merga, kuri pas juos tarnavo, vieną vėlų vakarą pastebėjo, kad iš toli kažkas dviese žaibuodami pralekia pro trobą prie pečkamarės ir ten pro išimtą langą lyg žaibai sulenda į vidų.

   Kartą, kai gaspadoriai išvažiavo į giminaičių laidotuves, viena likusi merga nutarė pažiūrėti, kas toj pečkamarėj paslėpta, bet niekur nerado rakto. Kai ji viską papasakojo kartu su ja tarnavusiam vaikiui, tas turėjo geras rankas ir neilgai trukus išdrožė naują raktą, su kurio jie įėjo į pečkamarę. Nieko ypatingo čia nebuvo, tik ant stalo stovėjo didelis molinis puodas, maiše – miltai, palubėj pakabinti lašiniai.

   Naktį, kai tik tie žaibai suskrido pro langą, merga su vaikiu užsidegė grabnyčinę žvakę, pasikišo ją po moliniu puodu ir tyliai įslinko į pečkamarę. Čia jie, pasislėpė už kampo ir laukė, kol žaibuodami parlėks kaukai, o sutemus tik sužaibavo, tik sušvytėjo lyg kokiom uodegom ugninėm ir išvydo kaukus, kurie į tuščią puodą vėmė pieną.

    Merga su vaikiu sekančią dieną atsisakė tarnystos ir išėjo nuo tų gaspadorių, nes nenorėjo kaukų vėmalų valgyti.

    “O iš kur tuos kaukus žmonės gauna?” klausinėjo vyrai.

     Bobutis atsakė, kad reikia išlaikyti žąsį dvidešimt penkis metus ir iš jos sudėtų kiaušinių perinti, bet ne paprastai, ne po višta, o užkasti juos į šiūkšlių krūvą ir laukti mėnesį, bet mėnesiui baigiantis, labai saugoti, kad iš kiaušinių išskilę neišskristų. Tada jau jų nepagausi, taigi tenka ir dieną ir naktį saugoti, o pagavus molinėj puodynėj auginti, kur jie paskui naktimis parskrenda ir visokių gėrybių parneša.

    Rūko pypkės, smilko dūmai, pasakos riedėjo. Norit tikėkit, norit netikėkit, bet jų daug klajojo po kaimus tyliais žiemos vakarais.

 

                                 DEVINTIEJI  METAI

 

Taip prabėgo aštuoni metai, Kasparas melnyčioj jautėsi gerai, buvo gerbiamas ir mylimas žmonių, Vilius pasiliko ir devintiems metams, ir algos daugiau neprašė. Dienos bėgo įprasta vaga. Žiemos metu darbo daugiau, bet ir žmonių daugiau. Suvažiuoja, susirenka visokių melagių, pasakorių.

    Sako, kartą gyveno bagotas gaspadorius.Jis turėjo tris sūnus – Petrą, Jokūbą ir Joną.

Skarbo jis nei galo nežinojo – visur buvo pilna naudos, turto. Trys sūnūs, jauni kaip ąžuolai tėvų ūky dirbo žinoma be jokio atlygio.Taigi jiems įgryso toks gyvenimas ir jie nutarė prašyti savo dalies, bet nei vienas nedrįso tėvo prašyti, vis viens į kitą žvalgėsi, vis tylėjo.Ypač irzlūs tapo vyresnieji broliai – Petras ir Jokūbas. Jonas buvo tylus, mažai kalbėjo, savo nepasitenkinimo nereiškė.

    Tėvas žinoma pastebėjo tokį sūnų elgesį ir priežastį numanė, nes Petras jau buvo sulaukęs 30 metų, Jokūbas – 26. Jauniausim Jonui tebuvo 19 metų ir jokių rūpesčių tėvas su juo neturėjo. Vieną šeštadienio pavakarę, kai visi buvo troboje, tėvas prašneko:”Užaugot vyrai barzdoti, ūsuoti, laikas jums išsirinkti pačias ir gyventi savarankiškai. Petrai, tu vyriausias, imk ūkį, Jokūbui teks išeiti, jam dalią atiduosi, o Jonu aš pats pasirūpinsiu.

    Sudarė valsčiuje dokumentus, kuriais tėvas pervedė ūkį Petrui; šis gi – išmokėti Jokūbui jo dalį.

    Petras, gavęs tėvo ūkį, ėmė dairytis turtingos žmonos, kad Jokūbui dalį išmokėtų. Ilgai ieškojo, kas šeštadienį važiavo, pasiėmęs kaimyną Baltrų į piršlius. Vienos nepatiko, kitos reikiamų pinigų neturėjo. Petras buvo gražiai nuaugęs vyras – aukštas, plačiapetis, šviesiais plaukais ir ūsais, o didelės žydros akys žvelgė aštriu, geru žvilgsniu.

    Sužinoję, kad Alsėdžių parapijoj gyvena turtinga merga, abu su Baltrum ten nuvažiavę, atrado tai, ko norėjo.Rado dvi dukras, abi aukštos, gražios, skaistaveidės, žydraakės.Ūkis didelis, tik truputį apleistas, nes tėvas buvo miręs, motina pasiligojus.

    Petrui labiau patiko vyresnioji Ona ir jis liepė piršliui sužinoti, kiek duos pasogos. Bet motina tik rankom plestelėjo –  jos dukrai reikia tokio vyro, kuris pats dalį turėtų, kad iš tos dalies galėtų išmokėt pasogą antrąjai.

    Kol motina su piršliu tarėsi, Petras su Ona pasišnekėjo ir labai viens antram patiko.Bet taip ir išvažiavo, nieko nenutarę.

    Sugrįžus į namus piršlys Baltrus ėmė kalbinti Jokūbą, kad ir jis ženytųsi, nes jie su Petru radę dvi gražias mergas. Pradžioje Jokūbas tik juokėsi, bet nuvažiuoti sutiko.Taigi sekantį šeštadienį, brikelėn pasikinkę arklį ir nuvažiavo.

    Pamačiusios piršlius, sukančius į jų kiemą, mergaitės pasislėpė klėtyje, nors Petrą pamačius, Onelės širdelė ir ėmė plazdėti, bet antras, juodbruvas, einantis iš paskos irgi buvo neblogas vyras. Kol vyrai rišo arklį, lėtai dairėsi po kiemą, įėję į trobą sveikinosi su motina, mergaičių niekur nesimatė. Kai motina, irgi jų pasigedusi, ėmė garsiai šaukti, tada piemuo pasakė, kad jos klėty užsidarė. Piršlys su piemeniu ėmė belsti klėties duris, abi nedrąsiai išėjo pro duris.Abi buvo pasipuošusios margais languotais sijonais, apsiavusios naujom medinėm klumpėm. Kai piršlys ant stalo pastatė šnapšės, mergaitės vikriai padengė stalą,nors nebuvo mados dengti stalą, ant jo sušvito graži aštuonianytė, troboj pasidarė šviesiau ir šventiškiau, ant jos atsirado duonos, sūrio, kumpio.

    Pirmiausia piršlys užgėrė į mamunėlės sveikatėlę ir pripylė šeimininkei. Ši padėkojo piršliui, o čėrkelę pakėlė Petrui, sakydama:”Sveiks, ženteli”

    Petras, nenorėdamas pasirodyti pijokas, pakėlė čėrkelę, priėjo prie Onutės, kuri dar tebestovėjo asloje ir sako:”Susigerkim ant pirmų pažinčių, aš nugersiu pusę čėrkelės, o tau liks antra pusė.”Paėmęs ją už rankos privedė prie stalo, piršlys juos abu susodino greta. Jokūbą pasodino šalia Barbutės. Ona savo čėrkelę perdavė piršliui, šis tuojau suko Jokūbui, Jokūbas – Barbutei ir butelis greit ištuštėjo. Piršlys tuoj susirado kitą, jau ir liežuviai atsirišo.Užsimezgė kalba apie šį, apie tą, o paskui piršlys prašneko apie reikalus. Motina to ir laukė, nes jau dairėsi žentų, labai trūko vyriškų rankų, ūkyje buvo daug netvarkos, žemė svetimų dirbama, tai ji teištarė :”Piršk, piršleli, piršk”.Viskas buvo sutarta be jokio vargo.

    Po trijų savaičių poros susivinčiavojo ir grįžę iš bažnyčios kėlė veselę. Nebuvo daug žmonių, bet visgi abi dukras už vyrų leisdama motina paruošė vaišes.Tik jaunųjų pusės niekas nevažiavo, mados nebuvo, namie laukė grįžtant su marčia.

    Vakare, kaip visada tėvas atgulė savo prišininkėj, o Jonas nuėjo į kamarą. Naktį Jonas per miegus išgirdo kaukiant šunį. Atidaręs duris pamatė, kad visi trobesiai liepsnoja. Jis vienmarškinis paleido šunį ir puolė gelbėti gyvulių. Arkliai nenorėjo eiti, spyriojosi , bet jam pavyko juos ištraukti iš ugnies.

    Kiti gyvuliai, karvės, kiaulės avys jau buvo paskendę liepsnose ir jų išgelbėti nepavyko. Kadangi visų trobesių stogai buvo šiaudiniai, ugnis, persimetusi nuo vieno pastato į kitą, užsiliepsnodavo kaip fakelas. Pradėjo degti klėtis ir Jonas gelbėjo drabužius, daiktus. Pradėjo rinktis kaimynai, jie bėgo iš visų šalių viedrais nešini, puolė semti vandenį, bet ką galėjo padaryti siaučiant tokiam gaisrui.

    Tik dabar, iš išgąsčio atsipeikėjęs, Jonas pasigedo tėvo.Trobos stogas jau buvo sukritęs į vidų, o tėvo niekur nesimatė. Niekas jo nematė, niekas nežinojo, ar jis sudegė, ar ne. Jonas kaip paklaikęs, pasigavo arklį ir išjojo pas brolius.

    Aušo gražus lapkričio rytas, balti debesėliai lengvai plaukė padange, po arklio kojom čežėjo parudę lapai,bet šalta nebuvo. Kai Jonas atjojo, visi veselninkai miegojo, tik gaspadinė skambino torielkas, ant kuknės kunkuliavo, virė mėsa, bulvės. Jos labai nustebo pamatę Joną.

    Kiek skausmo, kiek vargo patyrė jauni vyrai tą rytą o ir vėliau kartu uošvienės troboj gyvendami, nežino niekas. Nerado jie tėvo, nerado nei kaulelio, nors vartė degėsius gal savaitę. Nerado ir aukso, Jonui žadėto, nors visur jo ieškojo – ir po degėsiais ir po pamatais kasinėjo, badė po sodyboje augusiais medžiais , niekur nieko nesurado. Jis iškeliavo į platų pasaulį, ieškodamas uždarbio ir laimės, taip broliai apie jį nieko ir negirdėjo.

    Praėjo ir devinti metai.Tą žiemą Kasparas ėmė dažnai sirguliuoti, o Vilius buvo labai linksmas, švilpavo, dainavo. Pasigirdo šnekos. Sako, jei Kasparas numirs, Viliui liks visa melnyčia.

    Žiemai baigiantis, jau kovo pradžioje tik naktimis kiek pašaldavo, o dieną spindėjo saulė, sniegas patižo, keliai pažliugo.

      Kasparas staiga ėmė sveikti, Vilius gi – paniuro, pradėjo neklausyti, bartis su šeimininku. Kai Kasparas jam įnešė aukso rublius, jis juos paėmė ir net neatsisveikinęs išėjo. Pasklido kalbos, kad tai buvęs velnias, kuris laukė Kasparo mirties, kad galėtų jo dūšią į peklą nunešti, o Kasparui pasveikus, supyko ir nutarė daugiau jam netarnauti.

    Kasparui vienam sunku buvo, tai nuvažiavęs į Plungę parsivežė savo seną pažįstamą Česnauskį. Kiek juodu sutarė algos, nežinia. Gaspadinauti Česnauskis parsivedė savo pažįstamą Domicelę.

    Taip jie pragyveno trejetą metų.Kasparas jautėsi kasmet silpniau. Kadangi jis neturėjo savo šeimos, tai melnyčią užrašė Česnauskiui, už ką šis turėjo jį nukaršinti ir palaidoti.

    Dar gerų porą metų Kasparas pasirguliavo. Jam numirus, melnyčia liko Česnauskiui. Jam sekėsi,  su savo Domicele abu sukosi po melnyčią, įtaisė piklių, miltus pikliuodavo, visi šventėm norėjo pikliuotų miltų, darbas sekėsi, todėl žemutiniame aukšte įtaisė dar ir milo vėlyklą, kuriam darbo irgi netrūko, nes žmonės nešiojo naminio milo drabužius.

    Kartą Česnauskis grįžo iš Plungės truputį išgėręs, pavalgęs nuėjo į gerąją trobą, kur jis miegojo, kur buvo jo lova ir nusirengęs, užmigo. Nežinia, kiek bemiegojęs pabudo ir kiek besivarto, neužmiega ir gana.Girdi, kad iš paprastosios trobos į jo trobą atsidarė durys ir kažkas eina skrabakt skrabakt, artinasi prie jo lovos. Jo šeimininkė Domicelė gulėdavo alkieriuj iš kurio galėjai įeiti per paprastąją trobą, todėl jis pamanė, kad pas jį ateina Domicė ir sako:”Velne, lipk į užpakalį”

    Žingsniai nutilo, niekas į lovą gulti neįlipo, tai jis pamanė, kad Domicė patikrino ar jis miega ir vėl išėjo.

    Rytą, kai jis paklausė, ko ji buvo naktį pas jį įėjusi, ji labai nustebo ir pasakė, kad visai nebuvo pas jį įėjusi.

    Jeigu apie vokietį Kasparą, melnyčios įkūrėją, viską girdėjau iš savo bobučio, tai Česnauskį su Domice jau aš ir pats pažinojau.

    Kai aš buvau kokių šešių metų mudu su bobučiu retkarčiais nueidavom į melnyčią pas Česnauskį. Jiedu su Domicele vaikų neturėjo, man jie atrodė senučiai, buvo raukšlėtais veidais, kiek jiems galėjo būti metų nežinia, bet atėjus į melnyčią, visada vaišindavo cukierkom. Viskas ten man buvo įdomu – įrengimai, grūdų malimas, vandens šniokštimas iš prūdo per užtvanką, o ir pati Domicelė buvo įdomi, nes rūkė į cigarnyčią įsidėjus papirosą, ko aš irgi nebuvau matęs. Gerojoj troboj, kur mus visada įvesdavo, ant sienos kabojo nemažas veidrodis, o per jo dešinį kampą buvo pakabintas popierinių gėlių vainikas, kaip man atrodė, labai gražus, spalvotas, su žaliais lapais.Kita didelė įdomybė buvo labai didelė, graži gėlė filodendras. Augo ji ne kaip visos gėlės į viršų, bet ėjo gulsčiai nuo vazono tolyn į kambarį apie du metrus ilgio ir kad nenuvirstų, dvejose vietose buvo paremta medinėmis kojelėmis. Nuo stiebo augo platūs, karpyti, labai puošnūs žali lapai, o nuo stiebo augo šaknys, panašios į ilgas virves. Su visais savo lapais jis užėmė apie ketvirtį kambario ir man atrodė, kad kambary žaliuoja kažkoks paslaptingas, niekur nematytas miškas.