APIE SENELIUS, TĖVUS
IR DAR KAI KĄ
Mano tėviškės žemė buvo pietinėje Babrungo upės pusėje. Mano senelis Laurynas Šakys turėjo nemažą ūkį, jis valdė apie 37 hektarus žemės. Aš jo nepažinojau, nes gimiau po keleto metų jam mirus. Senelė vardu Ona mergautine pavarde Kučinskaitė. Jos tėvai gyveno Plungėj, turėjo tris dukteris, kurių vyriausioji ištekėjo už Balsio, kunigaikščio Oginskio darbininko, taigi jokių turtų neturėjo. Antroji duktė tarnavo dvaruose už ūkvedę, ūkvedžiu tame pat dvare tarnavo danas Endrėjasenas, juodu susidraugavo ir apsivedė. Endrėjasenas buvo gudrus žmogus, nes mano bobutis pasakojo, kad jis padirbo inkubatorių ir išperino viščiukus. Jis mirė dar jaunas, todėl aš jo nepažinau. Mano teta, jo žmona su dviem vaikais gyveno Kapų gatvėj pas savo dėdę fabrikantą Kučinską. Jo fabrike šaltkalviu ir dirbo tetos sūnus, mano pusbrolis Motiejus. Jo sesers vardo neprisimenu, bet ji turėjo labai šviesius plaukus, kaip linus.Gal kokių septynerių būdamas, buvau pas Endrėjasėnienę keletą dienų. Ji buvo labai gera, man davė pieštuką ir knygą, į kurią aš galėjau rašyti. Paskui davė storą albumą, pilną nepaprastai gražių spalvotų porceliano indų nuotraukų.
Ėjo pirmasis pasaulinis karas, Plungėj, kaip ir visoj Lietuvoj viešpatavo vokiečiai.Tada, man būnant pas tetą Endrėjasėnienę, kadangi ji gyveno visai prie kapų, visus sujaudino vienas atsitikimas.
Miesto daboklėj sėdinčiam kaliniui viena mergina atnešė maisto. Daboklės prižiūrėtojas, kuris tą maistą tikrino, svieste rado mažą laiškutį, kurį buvo pasirašęs Milius. Milius buvo pagarsėjęs vagis, razbaininkas ir seniai ieškomas. Merginą areštavo ir perdavė vokiečių tardymui. Pasirodo, mergina buvo Miliaus meilužė ir per tardymą ji prisipažino, kad Milius gyvena kapų koplyčioj antrame aukšte. Koplyčioje pamaldos vyko tik per visus šventus lapkričio 1 – mą dieną,visus metus ji buvo uždaryta, niekas jos nelankė, todėl Milius nusižiūrėjo sau ramią vietą, pritaikė raktą, atsirakino,antrame aukšte ties vargonėliais pasidėjo tuščią grabą lovai ir apsigyveno. Jis buvo drąsus, nes gyventi kapuose, koplyčioj, kurios rūsiuose prikrauta grabų viens ant kito trimis eilėmis ne kiekvienas galėtų. Jis gyveno be baimės mirusiųjų karalystėje, tai matyt buvo labai stiprios dvasios žmogus.
Vokiečių vachmistras, paėmęs tą merginą ir vilkinį šunį, nuėjo į kapus, kuriuos jau supo kareiviai. Jeigu Milius bėgtų, būtų pagautas.
Neprisiartinus nei pusės kelio, Milius juos pamatė ir ėmė šaudyti. Pirmu šūviu paklojo vachmistrą, paskui jo šunį, sužeidė merginą, ji sukrito tarp kapų kauburėlių ir liko gyva. Kareiviai puolė iš visų pusių, jie turėjo koplyčios raktą, įėję į vidų išgirdo šūvį ant vargonų.Viskas nurimo.Po kurio laiko kareiviai, užlipę rado Milių nusišovusį. Rado ir ilgus plaukus ir moteriškus drabužius, jais apsirengęs, Milius vaikščiojo po miestą ir niekas jo nepažino.
Pasibaigus karui Endrijasinienės sūnus Motiejus išvyko į Argentiną, o iš ten į tėvo tėvynę Daniją, ten paveldėjo apie 20- ties ha žemės ūkį. Kai sūnus ten įsitvirtino, iš Lietuvos išvažiavo ir jo motina, mano teta Endrijasinienė su dukra. Jų palikuonys gal ir dabar ten tebegyvena.
Trečioji sesuo Ona, mano bobutis, tarnavo pas ūkininkus. Ji buvo vidutinio ūgio, šviesių plaukų, žydrų akių, geraširdiško, malonaus ir gražaus veido. Ji pasiėmė mane auginti, kai mano tėvas, motinai mirus, parvedė man pamotę, kuri manęs nekentė. Ir taip aš augau babučio mylimas.
Kai buvau aštuonerių metų babutis pasamdė iš miesto merginą, kad ji pamokintų mane skaityti. Per žiemą išėjau du elementorius, maldaknygę su mišių maldomis, visa tai išmokiusi mano mokytoja išėjo į savo namus mieste.
Kaime knygų nebuvo, todėl toliau lavintis skaityti nebuvo kur. Kartais iš miesto kas nors parveždavo lietuvišką laikraštį, aš jį pasigriebdavau ir kaip kokią brangenybę skaičiau. Po karo Plungėj atsidarė lietuviška mokykla. Mano babutis mane ten ir nuvedė.
Pirmo skyriaus mokytoja man davė paskaityti Jono Biliūno pasaką “Laimės žiburys.” Aš jau gerai mokėjau skaityti, todėl, kai pasaką perskaičiau, pirmo skyriaus mokytoja liepė mano babučiui kreiptis į antro skyriaus mokytoją, kur buvau priimtas.
Mokytoja buvo labai graži ir gera, ji buvo turtingo ūkininko Uznio, gyvenančio už kapų, duktė. Ji pradėjo mane mokinti rašyti palkeles ir kablius, vėliau – raides ir skaičius. Nepraėjo nei mėnuo ir aš puikiai rašiau žodžius ir sakinius, įvairius skaičius ir jaučiausi be galo laimingas.
Bet laimė irgi nėra amžina, na ir čia, kaip “Laimės žibury” man reikėjo kopti į statų, aukštą kalną, aritmetikos kalną.Apie aritmetikos veiksmus – sudėtį, atimtį, daugybą, dalybą neturėjau jokio supratimo, o antroje klasėje šiuos veiksmus reikėjo atlikti jau ne 100, o 1000 ribose.
Mano laimei mano babutis tą žiemą Plungės mieste ne tik nusamdė kambarėlį, bet ir pati persikėlė gyventi visai žiemai iki pavasario.Tai ji, pamačiusi, kad aš nieko nesusigaudau, surado reikalingą merginą, kuri ėmėsi mane mokinti.Ta mano mokytoja buvo raštinga, todėl, paėmusi mano užduotis, surašė visus atsakymus teisingai, taip nieko man ir nepaaiškinus. Tada pats ėmiau galvoti, iš kur tokie atsakymai gaunasi. Sudėtį ir atimtį greit supratau. Sunkiau buvo su dalyba ir daugyba, kadangi mažus skaičius galėjau skaičiuoti pirštų pagalba, tai 1000- čio ribose vėl viskas paskendo ašarose. Sugalvojau dalinti degtukus, laužiau juos ir dalinau, paskui ir daugint pradėjau. Taip pamažu perpratau gudrius skaičius, jų kombinacijas.
Mokslai sekėsi, padariau pažangą rašyme, o ir su skaičiais pradėjau lengviau susitvarkyti. Mokytoja buvo patenkinta mano mokymosi rezultatais. Artėjo Kalėdos. Trečia klasė ruošė kalėdinį vaidinimą. Jiems besimokant, berepetuojant, susirgo vienas mokinys ir mūsų mokytoja mane, kaip gabų mokinį, parinko vaidinimui į jo vietą.Mokiaus tekstą, žodžius įsiminiau, bet kaip aš ten būčiau vaidinęs nežinia, nes jokio vaidinimo nei matęs, nei girdėjęs nebuvau.Laimė, jis greit pasveiko ir mane nuo tų pareigų atleido.
Atėjo Kalėdų vakaras ir mudu su babučiu nuėjom į mokyklą. Mūsų klasė buvo didžiausia, todėl joje ir įrengė sceną. Žmonių prisirinko daug.
Pagaliau po trečio skambučio užgeso šviesa ir iš vidurio į abu scenos kraštus ėmė slinkti uždanga.
O stebukle, mano dar niekad nematytas!Scenoj buvo miškas, stovėjo žalios grakščios eglutės ir balti berželiai, o tame miške šoko, kalbėjo grybai: raudonikiai, baravykai, musmirės ir kitokie, kalbėjo kiškiai, voverės, juoda ragana ir balta graži miško laumė.Aš gyvenau negirdėtoj neregėtoj pasakoj, net vaidinimo minties nesupratau.
Po Naujų metų, kai į mokyklą pradėjo rinktis tarnavę pas ūkininkus vaikai, buvusius pirmaklasius perkėlė į antrą klasę, antrą – į trečią, taigi aš per vienerius metus baigiau dvi klases.
Pavasarį, mokslo metams pasibaigus, mudu su babučiu grįžome į namus.
Kai man suėjo 10 metų, tėvas atsiėmė mane nuo babučio ir pristatė ganyti karvių ir avių.
Mano babutis buvo labai graži ir gera moteris. Jaunystėj ji tarnavo pas ūkininką Lauryną Šakį. Šventą dieną, eidama į bažnyčią, mėgdavo pasipuošti. Apsivilkdavo baltą aptavotą apatinį, ant jo dar raudoną, ant šito dar languotą, platų. Galvą apsirišdavo didele spalvota kuska, už kurios dar užsikišdavo rūtų šaką, kojas apaudavo naginėm, nes batų nebuvo ir atrodė labai puošni ir graži. Tokia ji ir patiko mano seneliui Laurynui Šakiui ir jis ją vedė.Jiems gimė du vaikai: dukra Domicelė ir Juozas, mano tėvas. Dar vaikams nepaaugus, mano senelis mirė. Tai galėjo būti apie 1890- tuosius metus.
Kadangi babutis liko našle būdama dar jauna ir turėdama ūkį, kuriam reikėjo vyriškos rankos, tai susirado kitą vyrą Rečkauskį ir su juo apsiženijo.
Paaugęs sūnus Juozas nenorėjo dirbti pas patėvį, todėl sulaukęs 18-kos metų, išvažiavo į Ameriką.Tėvas buvo uždaro būdo žmogus, nemėgo daug pasakoti, bet apie savo kelionę pasakojo.
Prieš išvykdami iš Lietuvos, keletas pažįstamų vyrų nutarė vieną vakarą nueiti pas burtininką, kuris turėjo pažintį su velniais ir sužinoti, kaip seksis gyventi Amerikoj. Sutartą vakarą nuėjo. Burtininkas juos nusivedė į jaują, kur buvo kuliami javai, jis nusinešė žvakę ir molinį puodą.Jaujoj buvo pirtis, kur džiovino javus ir linus.
Kai vyrai suėjo į pirtį, burtininkas uždarė duris, pirtyje buvo gana tamsu ir vyrams pasidarė nejauku.Tada burtininkas uždegė žvakę ir įstatė ją į puodą, bet žvakė buvo tokia trumpa, kad apšvietė tik burtininko veidą. Ant dešinės rankos jis turėjo užsimovęs storą auksinį žiedą, liepė vyrams po vieną prie jo prieiti ir į klausimus atsakinėjo vis sukiodamas ant piršto tą žiedą.
Kai priėjo tėvo eilė burtininkas, pasukiojęs žiedą ant piršto pasakė, kad jo velnio šiandien nesą, todėl jis daug negalįs pasakyti, tik tiek, kad nuvykęs į Ameriką darbo greit negaus, o jei nori daugiau sužinoti, tegu ateina po savaitės naktį tuo pačiu laiku, bet tėvas prisibijojo vienas eiti pas burtininką, tik tiek, kad nuvykęs į Ameriką tikrai negavo darbo viename fabrike visą mėnesį.
Lietuvoje irgi gyvenimas nestovėjo vietoje. Praėjus trims metams po sūnaus išvykimo į Ameriką, babutis palaidojo savo antrąjį vyrą, ji vėl paliko našlė.Tada ji nusisamdė vaikį Bagužą, kuris tik ir sukosi apie Domicę, nepraėjo nei pusmečio, kai jiedu apsiženijo.Bagužas turėjo savo 4 ha žemės ir vargingus trobesius, ten jie ir išėjo gyventi, gavę iš motinos nemažą pasogą.
Vėl viena likusi babutis turėjo ieškotis sau trečiojo vyro. Ir rado vyrą, pavarde Šiaulį ir su juo apsiženijo.Šiaulys buvo našlys, jau augęs vyras ir Juodėnų kaime turėjo savo ūkį ir dukterį, kurios nenorėjo vienos paliki, todėl jis liko gyventi Juodėnuose, o mano babutis, vis vien gyveno kaip ir viena, – nebuvo kas valdo ūkį.Tada ji parašė sūnui Juozui į Ameriką, kad grįžtų namo ir perimtų ūkį.
Mano tėvas Amerikoj dirbo keturis metus, nežinia ar jis gerai uždirbo, bet įsigijo daug draugų ir su jais įprato gerti. Apie tai pats pasakojo.Sugrįžęs iš Amerikos jis parsivežė apie 1000 dolerių, žinoma tai buvo nedaug, ir perėmė ūkį. Kadangi troba buvo didelė, tai babutis išėjo gyventi į kitą trobos galą, kuriame buvo du kambariai ir priemenė. Troboj buvo pečius, virtuvėj – kuknelė, o miegamąjame šiltas pečius. Pati gavo iš sūnaus Juozo išimtinę – tris centnerius rugių, tris centnerius kviečių, tris centnerius miežių, taip pat avižų, pusę hektaro žemės bulvėms ir daržovėms, vasarą jai turėjo išganyti karvę, o žiemą ją iššerti.
Babutis laikė kiaulę, todėl rytą ir vakarą turėjo ją pašerti, pasimelžti karvę, vasarą apsitvarkyti daržą, bulves. Bulves kasti ateidavo sesers dukros Balsytės iš Plungės. Darbų buvo ne itin daug, todėl ji turėjo laisvo laiko aplankyti kaimynus ir pasikalbėti. Ji labai mėgdavo pasakoti apie visokias baidykles, vaiduoklius.
Ilgais žiemos vakarais mes abu eidavom į tėvo trobą kitame namo gale ir ten, atsisėdusi už stalo ant ilgo suolo, ji pripasakodavo tiek šiurpių dalykų, kad aš, šalia jos sėdėdamas, susikeldavau kojas ant suolo, atrodė, kad net po suolu pilna visokių baidyklių. Kai ką dar prisimenu.
Kai buvo jauna ir tarnavo pas ūkininką ant Kretingos kelio, sekmadieniais pareidavo namo. Vieną sekmadienį, kaip ir dažnai pasitaikydavo, ji ilgai išbuvo prie tėvų Plungėj, o kai išėjo, jau temo.Nors kelias buvo tolimas, bet pavasario vakaras buvo šiltas, malonus pasivaikščioti. Ji ėjo Kretingos vieškeliu. Visai sutemo. Nuo vieškelio, link šeimininko namų dar buvo kokie trys kilometrai kelio.Pakelės buvo apžėlę medžiais ir krūmais, kvepėjo žydinčios ievos, patekėjo mėnulis. Virš medžių kur ne kur nuplasnodavo naktinis paukštis. Ji sutiko iš kito sodžiaus išeinantį vyriškį, kuris ją pasveikino:”Tegul bus pagarbintas”ir dar pasakė kad jis tuo pačiu keliuku eisiąs. Jai buvo malonu, kad nereikės vienai eiti. Keleivis buvo labai šnekus, jis visą laiką kalbėjo, bet greitai ji pastebėjo, kad jo kalba keista. Jis visą laiką kalbėjo apie jau mirusius gimines ar pažįstamus. Taip jie atėjo iki keliuko, kuris vedė į jos ūkininko sodybą, čia ji sustojo, norėdama atsisveikinti. Bendrakeleivis padavė jai ranką atsisveikinti ir, o siaube, ji pajuto, kad jo ranka buvo šalta, kaip numirėlio. Babutis labai persigando, parbėgo į namus ir ilgai sirgo iš to išgąsčio.
Dar ji pasakojo apie vaiduoklius. Kai ji gyveno Užupiuose pas Lauryną Šakį, advento laike mėgo eiti į rarotas, kurios vyko labai anksti ryte ir eiti tekdavo dar tamsoje. Kadangi laikrodžių nebuvo, tai išėjo labai anksti, nes bijojo pavėluoti į giedojimus, kuriuos ji labai mėgo. Išėjus į vieškelį pamatė, kad iš Božių sodos kažkas išėjo su liktarna ir apsidžiaugus pamanė, kad eina jos draugė Stuopelienė. Ji sustojo, laukdama, kada draugė prieis, bet atėjusi šviesa perėjo skersai Plungės vieškelio ir nuėjo į ganyklas. Iš paskos ji pamatė, kad tai buvo šviečiantys žmogaus griaučiai.
Nusigandusi greit nubėgo į Plungę, ir prie bažnyčios, šventoriuje rado labai daug žmonių. Matyt buvo dar anksti, nes bažnyčios durys buvo užrakintos. Tuo momentu miesto pakrašty užgiedojo gaidys ir šventoriuj žmonių kaip nebūta!Ji suprato, kad čia dvasios ir nuėjo pas savo seserį Balsienę.
Mano tėvas, Juozas Šakys, sūnus Lauryno Šakio ir Onos Kučinskaitės-Šakienės gimė 1885 metais Plungės parapijoj Telšių apskrityje.
Jis buvo aukštas, šviesių plaukų, žydrų akių, patrauklus jaunuolis, kai grįžo iš Amerikos, jam buvo 22 metai. Motina jam pavedė apie 30- ties hektarų ūkį. Ūkis buvo apleistas, nes sveiko, stipraus vyro jame seniai nebuvo, buvo skolų, o parsivežti 1000 dolerių greit tirpo, todėl jam reikėjo jaunos šeimininkės, teko važinėti su piršliais ir surado Alsėdžių valsčiuje Šlečkų sodoj Barborą Černiauskaitę, su ja ir iškėlė vestuves.Pasakojo, kad parvežant marčią namo, kieme augusioj aukštoj liepoj buvo įkelta šviečianti liktarna, pakely link sodybos buvo uždegti šiaudų kupstai, dėl ko arkliai šėlo ir išvertė veselninkus iš rogių. Motina pasogai gavusi 1000 rublių ir daug visokių gyvulių.
Nežinia, ar surado Užupiuose laimę mano motina, tik žinau kad neilgai ji čia gyveno, mirė apie 1913 – tus metus. Labai menkai ją beprisimenu, žinau kad buvo aukšto ūgio, juodais plaukais, gero būdo, miela. Ji pagimdė 5 vaikus. Pirmasis sūnus Juozas mažas mirė, antras buvau aš, po to gimė 3 mergaitės, mano sesutės. Iš jų prisimenu Olgą, kuri maža mirė ir Juzę. Ji buvo metais už mane jaunesnė ir su ja mes kartu augom.Liko šiek tiek prisiminimų apie tuos metus.
Kartą žaisdami prie jaujos mudu su Juzyte radome negyvą paukštelį, parsinešėm jį į kiemą ir, kadangi buvome matę, kaip laidojo sesytę Olgą, taip ir mudu surengėm paukšteliui laidotuves.Pirmiausiai prisilaužėm eglių šakelių, jas susmeigėm į žemę ir tarp jų padėjom paukštelį. Paskui abudu šaukėm, giedojom, kaip buvom matę žmones giedant ir meldžiantis. Kai viskas nusibodo, iškasėm duobelę, paukštelį palaidojom ir supylėm kapelį. Prie kapo abu garsiai verkėm. Išgirdo babutis ir sako:”Vaikai, ko čia kriokiat, eikit į trobą.”
Dar prisimenu, kai vieną rytą mudviejų mama gerajame alkieriuje taisė lovą, kur tėvelis miegojo, o mudu atbėgome pas ją.
Motina liepė mudviem persižegnoti ir pabučiuoti kryžių ant stalo, taip daryti reikėjo kasdien.Po to paėmė po plytelę cukraus, užlašino ant jo kelis lašus valerijono, padavė mums pasigardžiuoti ir liepė eiti pasisveikinti babutį, pasakyti jai labą rytą ir mes, vaikai turėjome kasdien tai padaryti. Taigi, motinos liepti, mes su sesele Juzyte susiėmėm už rankučių ir nuėjom pasisveikinti babučio.
Kai mes pasisveikinom, tai ir likom pas babutį, kuri žadėjo mums, parnešusi iš šulinio vandens, padainuoti dainelę, kurią mes labai mėgom, nors kasdieną tą pačią dainavo mums babutis, ji mums nenusibosdavo ir susiėmę už rankų, sukdavomės ratu pagal jos taktą visai nesuprasdami žodžių:”Liudi, liudi, liutki, pojedzem do babki, babki dai špirogi, na telšelski drogi”.Taigi, babutis išėjo į kiemą vandens atsinešti, o mudu nubėgom į gerąją trobą , kad per langą matytumėm ją pareinant.
Ant visų langų stovėjo vazonai su gėlėmis.Bežiūrint pro langą, sesutė už jaronimo vazono pamatė mažą buteliuką su vaistais ir pasiūlė man išgerti. Aš atsisakiau, o ji atsikimšo buteliulą ir išgėrusi, sukliko ir krito ant grindų.
Išsigandusi įbėgo motina, sugriebė ją ant rankų. Tėvas greit pasikinkė arklį ir išvežė ją į Plungę pas daktarą. Mergaitė jau nekalbėjo, o kai daktaras išplovė jai vidurius vandeniu, ji dar ištarė:”Mama” , bet tai buvo paskutinis jos žodis. Iš Plungės parvežė dar gyvą, bet neužilgo ji numirė ir aš likau vienas, nei brolio, nei sesers. Kas buvo tie baisūs nuodai? Ogi arkliai sirgo užžandėmis ir tėvas lašindavo į avižas karbolį ir paslėpė už vazono, kad vaikai nerastų.Tėvas už tai labai barė moteris, bet niekas nieko jau negalėjo pakeisti. Mano motina, iškentusi vaikų netektis, tėvo pijokavimus pasiligojo, ėmė sirguliuoti.
Šalia tvarto buvo aptvertas laidarys gyvuliams pabėgioti, laidary, prie tvarto buvo šulinys, iš kurio girdė gyvulius.Šulinio rentinys buvo neaukštas, neuždengtas, o iš tvarto išbėgęs jaunas jautis belaigydamas, besiusdamas ir įšoko į šulinį. Parbėgo piemuo, garsiai šaukdamas, motina vėl stipriai persigando. Tėvas užnėrė plūduriuojančiam jaučiui ant ragų lenciūgą, pakinkė porą arklių ir ištraukė jautį iš šulinio sveiką ir gyvą.
Po kelių dienų, kai aš bėgiojau po kiemą, mane iš užpakalio užpuolė gaidys, užšoko ant sprando ir ėmė kapoti man galvą, o aš ėmiau garsiai, kiek tik galėjau klykti. Motina tuo metu būdama troboje labai išsigando, manė, kad ir man didelė nelaimė atsitiko. Po kiekvieno įvykio ji vis labiau pasiligojo,silpo.
Atėjo toks metas, kai motina pradėjo protarpiais apmirti, tai bernas į kleve parištą lentą vis barbeno su dviem lazdelėm:”tararam, tatatam, tararam, tatatam. Kaimo moterys, išgirdusios barabanijant, subėgdavo prie mirštančios, meldėsi ir giedojo. Vėlai vakare, kai susirinko daug žmonių,motina paprašė, kad prieitų babutis ir jai pasakė, kad ji jau miršta ir kad babutis globotų Kastelį
Visi suklaupė ir man liepė klauptis, aš nesupratau, kas čia vyksta, per mažas buvau, man buvo nuostabu – degė vaškinė žvakė, kvepėjo vašku, moterys skambino varpeliu, visi giedojo ir verkė.
Kai maldos ir giesmės nutilo, o žmonės atsistojo, tai viena moteris man pasakė:”Tavo mamytė užmigo”ir aš tuo patikėjau, nežinojau, kad užmigo amžinai.
Mano motiną aprengė juoda, ilga suknia su balta nėriniuota apykakle ir rankogaliais, apavė juodais batais, įdėjo į juodą grabą ir pastatė ant aukšto stalo gerajame alkieriuje.Iš abiejų pusių pastatė keturias žalias, aukštas skarotas egles, į kurias įrišo daug baltų žvakių.
Eglės kvepėjo, žvakės mirgėjo, o mano motina tyliai miegojo juodame grabe. Aš buvau mažas ir negalėjau motinos matyti, todėl atsinešiau kėdutę ir ant jos pasilipęs džiaugiausi kokia puošni, kokia graži mano mamytė miega.
Nuo to laiko praėjo jau 73 – ji metai, o aš jos niekad sapne nemačiau, nors labai dažnai sapnuoju tėvą, pamotę ir kitus artimus žmones.Neliko nei nuotraukos, tik atminty – aukšta, juodais plaukais, graži…
Motinai mirus, tėvas liko našlys su visa ūkio našta. Samdyta merga – ne šeimininkė, todėl pavasarį, po sėjos tėvas pradėjo ieškoti kitos žmonos.
Truikių kaime gyveno mažažemis Laurinkus ir jis pradėjo mano tėvui piršti savo pusbrolio Laurinkaus dukrą. Jiedu nuvažiavo pas Laurinkų į Kulių parapiją Šimulių kaimą. Laurinkus turėjo nedidelį ūkį, apie 7 ha žemės, trobesiai buvo tvarkingi, šeimininkai darbštūs, jiedu turėjo dukterį ir sūnų.
Dukra buvo jauna vos 18 – kos metų, graži ir žinoma, mano tėvui patiko.Dalios prižadėjo duoti 1000 rublių ir dar gyvulių – arklį, karvę.
Kaip buvo priimta, sekantį sekmadienį sutarė atvažiuoti apsižvalgyti, apžiūrėti tėvo ūkį, na žinoma ir mane pamatyti, nes aš juk naujai žmonai buvau didžiausia našta.
Atvažiavę į ūkvaizdžius, Laurinkus su šeima apžiūrėjo namus, gyvulius, laukus. Senoji Laurinkienė padėjo ruošti stalą ir man labai patiko, man buvo gera, maloni.
Sugrįžę iš laukų, visi sėdo už stalo, valgė, gėrė ir apie reikalus kalbėjo.Viskas buvo sutarta, padavė užsakus, po trijų savaičių įvyko vestuvės. Aš jų nemačiau, nes jas kėlė jaunosios tėvas Šimulių kaime. Kai tėvas su jaunąja žmona ir visa palyda grįžo namo truputį prisimenu – aš juos vaišinau agrastais.
Naujoji mama man irgi patiko, ji buvo graži ir puošniai apsirengusi, su balta bliuskute ir ilgu tamsiu sijonu. Man ji atrodė labai patraukli ir aš visur ją sekiojau. Ji įėjo į alkierių ir aš iš paskos, ten ji iš dėžės išėmė didelį sūrį, ant kurio viršaus buvo prisegta puošni spalvota gėlė, aš tos gėlės įsigeidžiau ir ji, paėmusi tą gėlę, prisegė man prie krūtinės.
Po vestuvių daug netrukus aš su visa savo manta buvau perkeltas pas babutį. Su ja ir gyvenau iki 10 – ties metų.Kai man sukako 10 metų tėvas paėmė mane nuo babučio pas save, nes reikėjo ganyti gyvulių bandą.
Po tėvo vestuvių tais pačiais 1914 metais rudenį prasidėjo pirmasis pasaulinis karas.Vokiečių kariuomenė greit įsiveržė į Rusijos imperijos žemes, į Lietuvą, greit jie pasirodė ir Plungėje.Tėvas, bijodamas vokiečių, pasikinkė porą arklių į ratus, prisikrovė maisto ir drabužių, visus susodino ir išvažiavo į Geliudėnų kaimą, toliau nuo vieškelio pas mano motinos brolį Česnauskį Lauryną. Ten prabuvome savaitę laiko.
Mano dėdė Česnauskis buvo senbernis ir turėjo 18 ha žemės, gyveno su gaspadine, kurią paskui vedė ir susilaukė trijų sūnų.
Namuose buvo likus senelė su vaikiu, kaimynu Žebrauskiu Jonu ir merga Malakauskaite Mele. Namie buvo ramu ir tėvas nutarė grįžti. Vos grįžus, po kelių dienų į kiemą privažiavo daug vokiečių obozų. Tai buvo dideli vežimai su aukštais ratais, vieni jų buvo aptraukti brezentu, kiti – be stogo.Mūsų kiemo žardienoj, kur stovėjo visi ūkio padargai, jauja ir žardinė, pasistatė lauko virtuvę.Kita lauko virtuvė stovėjo prie Kalvarijos vieškelio, kur stovėjo visa kolona obozų. Nakvoti kareiviai išsibarstė po visą kaimą, o mūsų namo keturiuose kambariuose – karininkai. Vokiečių kareiviai vedė iš kaimo gyventojų karves, kiaules, žąsis, vištas ir prie jaujos pjovė. Darbas jiems ėjo labai greitai – mačiau, kaip lupant veršiui odą, jis dar judėjo, lyg bandė keltis. Tas baisus vaizdas lydėjo mane visą gyvenimą.
Viršininkas turėjo didelį vilkinį šunį. Savaitę pabuvę, nusiaubę kaimo gyventojus, vokiečiai staiga išvažiavo link Mažeikių, kur buvo įsitvirtinusi rusų kariuomenė. Ten įvyko didelis mūšis, daug vokiečių nuskendo Ventoj prie Mažeikių, nes tiltas į miestą buvo nugriautas, reikėjo keltis per upę, kurios kitoje pusėje buvo įsitvirtinę rusai.
Po mūšio iš Mažeikių grįžo obozai, priguldyti sužeistų vokiečių kareivių, o paskui vieną bėgo tas pats vilkinis šuo.
Tėvas nuo vokiečių slėpė porą geriausių arklių, kuriuos laikydavo krūmuose toliau nuo sodybos, bet ir ten vokiečiai rado ir atėmė. Gyvas liko tik vienas raišas, prastas arklys, su kuriuo ir teko dirbti žemę. Pavasarį ant rudens arimo teko sėti javus, nes nebuvo su kuo išdirbti tiek daug žemės.
Važinėjo po kaimą ir pareigūnai, rinkdami visa, kas reikalinga vokiečių kariuomenei.Kai pamatydavo iš vieškelio į sodybą sukant vokiečių žandarus, babutis mane guldydavo į lovą pryšininkėj, kur buvo sudėti visi geresni daiktai ir maistas{ mėsa, miltai, grūdai, vilnos}, uždengdavo langus ir išeidavo jų pasitikti, nes mokėjo su jais susikalbėti, o kai jie įeidavo į prišininkę, kur aš gulėdavau, apkamšytas iki ausų,ji vokiečiams sakydavo “Krank”, reiškia serga ir vokietis, įkišęs galvą pas mane, į vidų neidavo.
Vokiečių kariškiai ant galvų dėvėjo geltonus švytinčius šalmus, kiverius, kurie viršugalvy baigėsi smailiu ragu.Kartą pas tėvą du vokiečiai gėrė degtinę, jie šiek tiek mokėjo lietuviškai. Vienas jų nusiėmė nuo galvos kiverį, padėjo ant stalo ir sako ”Žmonės vadina mus vienaragiais velniais” Antras padėjo šalia savo kiverį ir sako:
“ Va, jau ir du ragai”Tai ir įsiminiau. Mūšiai mūsų kaime nevyko.
.
Šiek tiek apie piemens našlaičio dalią.Yra dalykų, kurių nevertėtų rašyti, bet tada būtų nepilnas gyvenimo vaizdas.
Taigi 10 – ties metų mane paėmė nuo babučio, reikėjo ganyti gyvulius ir padėti tėvui ūkio darbuose Žinoma vasarą, kada šilta, nebuvo bėdos, bet rudenį stojus šaltiems orams kęsdavau nuolatinį šaltį, nes babutis pradėjo labai silpnai matyti ir negalėjo man sulopyti pančekų, o motinos nebuvo, pats nemokėjau ir vaikščiojau pusiau basas nuplyšusiais rūbeliais, suskilusiomis klumpėmis.
Rytą, kai merga pamelždavo karves, aš jas išgindavau į ganyklą, o kai saulė pakildavo į priešpiečius, ji atnešdavo pusryčius. Tarnavo tada tokia Valė Zubėlaitė. Ji kiekvieną rytą atnešdavo man bulvių košės su mirkalu ir rūgštaus pieno. Ji man ir pasakė, kad pamotė niekad neleidžia jai įpilti mirkalo, nors merga pati košę į bliūdelį dėjo, kad neįdėtų daugiau kresnelių.
Prisimenu, kartą vasarvidy prieš vakarą staiga apsiniaukė pradėjo garsiai griaudėti ir lyti. Savo gyvulių bandą parginiau į ganyklėlę, kur augo plačiašakės, skarotos eglės, ten mes kartu su gyvuliais sulindom. Pylė, kaip iš viedro, bet po eglėmis buvo sausa. To gal ir neatsiminčiau, jei ne perkūnas, kuris be paliovos kartojosi ir aplinkui kaimuose kilo keturi gaisrai. Kai lietus truputį nurimo, parginiau gyvulius namo, perkūnija dar griaudėjo ir mano babutis, išbėgusi į kiemą ėmė skambinti pašventintu varpeliu, bet matyt ore buvo elektros, nes varpelio širdelę pritraukė prie krašto ir jis nebeskambėjo. Babutis išsigando ir įbėgo į kambarį.
Sodyba buvo didelė, ji buvo ant neaukštos kalvos, į ganyklą vedė iš abiejų pusių aptvertas kelias. Pradžioje ganyklėlės buvo mažasis prūdas. Jis buvo gal 10 – ties metrų ilgio ir apie 4 – rių pločio, pakraščiuose buvo krūvos akmenų, kuriuos naudojo merkiant linus, iš pietų pusės augo gražus daugiastiebis gluosnis. Antras prūdas, kurį nuo pirmojo skyrė vos keturi metrai, buvo daug didesnis. Pietiniame jo pakrašty augo, kaip man tada atrodė, didelis ir labai gražus gėlynas, kuris užėmė visą pietinį pakraštį. Čia augo galybė ajarų, galėjai jų pasirauti, bet brendant gilyn, ajerai grimzdavo į vandenį ir imdavo baimė, kad nepasinertum, nes nieks nežinojo, kiek ten esama gylio. Toliau augo kažkokie lapoti augalai, kurių vardo aš nežinojau. Prūdas buvo labai gilus, jame buvo daug karosų, juos gaudžiau paėmęs bulviakasį krežį, į jo dugną įdėjęs keletą akmenų ir užrišęs ilgą šniūrą. Į krežį patekdavo daug visokių augalų, vabalų, siurbėlių, kurių aš bijojau. Retkarčiais patekdavo tokie vandeniniai driežai, gal tik į juos panašūs gyvūnai, kuriuos mes vadinome gonėmis. Buvo dar žaliūkių varlių jos buvo labai gražios – nugara žalia spindinti, pilvas gi nuostabiai baltas, akys – geltonos. Varlių buvo labai daug, jos kvarkdavo, perrėkdamos viena kitą, savo nuostabią melodiją “Kvar – kvar – kvar.”Dabar kaime neliko prūdų, neliko nei varlių kvarkimo.Tai toks buvo nuostabus prūdas su ajarais, vabalais, siurbėlėmis, gonomis, karosais ir varlėmis kvarklėmis. Žiemą ir vasarą iš jo girdė gyvulius. Iš vakarų augo didžiulis, vienišas, ant aukšti stiebo nuostabiai gražus kadagys. Prie kelelio augo storas aukštas beržas, kurio apatinės šakos, kaip nupinti vainikai, dribo žemyn o prisilietus, kvepėjo.
Už prūdo, kairiuoju pakraščiu, kaip mergaitės trim rateliais augo lieknos, skarotos eglutės, vidury jų augo vieniša eglė. Ji buvo labai plati, su daugybe į šalis išsiplėtusių šakų. Po ja palindus, dangaus nesimatė, o lyjant net ir smarkiam lietui, neperlydavo.
Gale ganyklos augo kadagiai. Jie nebuvo aukšti, bet nuostabiai gražūs, kaip stebuklingi žali kupstai.Už keliuko, dešinėj pusėj, palei tvorą augo smilgos ir briedgaurės, vidury stovėjo kelios plačiašakės skarotos eglės su mažų eglučių pulkeliais.Per rytinį ganyklos galą buvo iškastas griovys, juo pavasarį ir rudenį tekėjo vanduo, vasarą jis išdžiūdavo.Už griovio augo visokių medžių miškelis, čia augo ir beržai, ir alksniai, ir kadagiai, ir epušės, ir žilvičiai.Šiaurinėje ganyklos dalyje buvo pieva, kurioje rudenį mirkydavo linus. Šlapesnėse pievų vietose pavasarį žydėjo gražuolės purienos, jų puošnūs žiedai kaip dangaus žvaigždės žibėjo žalioje pievoje.