GYVENIMO KELIU
Sakmė, pasakota Konstantino Šakio daugeliu gyvenimo atvejų vestuvėse, giminės susiėjimuose (O.Š.)
Mes einame, einame plačiu gyvenimo keliu, kuriuo eina milijonai pasaulio žmonių, einame ir einame, ir beeidami prieiname kryžkėlę. Mūsų kelias išsiskiria į dvi šakas. Vienas kelias suka į kairę, kitas į dešinę. Jokio ženklo, jokio užrašo kur tie keliai veda. Kur dabar suksim, kur dabar eisim? Vieni suka į kairę, kiti į dešinę.
Sukime į tą kelią, kuriuo eina daugiau žmonių, sukime į kairę.Taigi, vėl einame ir einame kartu su didžiule minia. Einame ilgai. Pagaliau prieiname didžiulius tamsius rūmus, prie jų mus pasitinka senis raudonu išpurtusiu veidu, mėlyna nosim, raudona, apšepusia barzda ir pakviečia užeiti į rūmus.
Įėjus pro plačias paradines duris, prieš mus atsivėrė koridorius. Iš kairės ir dešinės buvo kambariai. Ant tų durų kabojo užrašai, kam kambarys skirtas. Pažvelgę į duris dešinėje, pamatėm užrašą”Girtybė”, tai ir užsukime į šį kambarį.
Kambaryje labai daug žmonių, daugiausia vyrų, susėdę prie stalų geria, kiti asloj girti trepinėja, treti voliojasi ar miega. Išgirdau dainuojant: ”Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers, kai žemelė apsivers, vyrai gėrė, vyrai gers”.
Einame pažiūrėti į sekantį kambarį. Ant jo durų užrašyta”Keikūnai”. Įėję į kambarį jo viduje radom platų, didelį šulinį, pilną baisaus dvokiančio smirdalo. Tame smirdale rangėsi visokie žalčiai, rupūžės, gyvatės ir kitokie bjaurūs gyvūnai. Šį baisų smirdalą žmonės sėmė iš šulinio ir pylė į savo širdis, kad paskui galėtų išpilti į savo artimo širdį.
Einam toliau ir randame žodį”Skyrybos”.Užsukame į vidų. Čia eina teismas, skiriasi jauna pora, kartu pragyvenusi keturis metus, turinti du vaikus, trijų metų sūnų ir dviejų metų dukrelę.Tiek žmona, tiek vyras abu jauni, gražūs, rodos kupini gyvenimo kūrybos.Teisėjas siūlo susitaikinti. Klausia vyro. Vyras sutinka gyventi kartu, nes yra mylimi vaikai. Klausia moterį. Ji atrėžia: ,,Niekados. Jis girtuoklis, ištvirkėlis, namo pareina paryčiais girtas, purvinas, o parėjęs dar kelia triukšmą, muštynes.“ Teisėjas klausia vyro, ar teisybė visa tai. Jis atsako:,, Geriu, bet kitaip ir negaliu, nes kai esu namuose aš iš jos gero žodžio niekada negirdžiu. Ką bedirbčiau, ką bedaryčiau vis negerai, vis ne taip, trūksta kantrybė, gyventi neįmanoma, tai ir geriu.“
Ant sekančių durų užrašas skelbė “Muštynės”. Čia neužsukom, nes bijojom paragauti to malonumo.
Toliau – dar blogiau.Durų užrašas skelbė”Žudynės”.Eikim iš čia , grįžkim į kitą kelią, nes čia pakliuvom į baisiuosius blogio namus.
Išėję iš rūmų, kitoje jų pusėje prieš mūsų akis atsivėrė didžiuliai kapai su gražiais paminklais, su daugybe gražiausių gėlių, puošnių tujų, rožių ir kitokių krūmų.Ant dažno paminklo iš nuotraukos į mus žvelgia jauni, gražūs, malonūs veidai, o ant paminklo užrašyta: ,,Tragiškai žuvęs”.
Ir štai pamatome ateinančią laidotuvių procesiją, prisijungiam prie jų. Daugybė vainikų, o ant jų vėl tas pats užrašas: ,,Tragiškai žuvęs.” Prie kapo nualpsta motina, klykia maži vaikeliai. O iš kažkur atsiradęs baisusis senis garsiai nusikvatoja: ,,Girtas buvo ir nusisuko sprandą”
Išėję iš kapų pasukom atgal ieškoti kito kelio. Grįžę iki kryžkelės, pasukom dešiniuoju keliu. Ir keliavom, ir ėjom vėl į nežinomybę. Kelias kopė į kalną, leidosi į pakalnę, vietomis vingiavo. Kraštovaizdį puošė medžių giraitės, atskiri medžiai, tarp kurių lakstė stirnos, briedžiai bei kitokie žvėrys. Priėjom didelę upę, per kurią buvo nutiestas tiltas. Upėje daug žuvų blizga sidabru ir auksu.
Perėjus per upę, kelias vedė į kalnelį, ant kurio, tarp žaliuojančių eglių stovėjo didingi, puošnūs balto marmuro rūmai, saulėje blizgėjo aukšti bokštai.
Prie rūmų mus pasitiko senelis baltais plaukais, ilgais baltais rūbais. Nustebę žvelgėme į nepaprastą reginį, į puošnius rūmus ir garbingą senelį, nulenkę galvas pasisveikinom: ,, Sveikas, garbingas seneli.” Senelis nulenkė baltą galvą ir tarė: Užeikite į mano svetainę” Atsivėrė didžiulės durys, mes įėjome į salę, papuoštą gražiom kolonom, sienos švietė raudonu marmuru, o vidury salės stovėjo balta statula – motina laikė ant rankų kūdikį.
Kai paklausėme, kodėl tokioj didelėj salėj yra tik viena statula, senelis atsakė, kad per maža yra ši salė, kokia didelė yra motinos meilė.
Kita salė buvo ilga, panaši į ilgą kelią. Joje stovėjo dvi statulos, vaizduojančios jaunavedžius, o už jų tolumoj įvairiom vaivorykštės spalvom mirgėjo šviesos. Senelis paaiškino, kad tai jaunavedžiai eina gyvenimo keliu į laimingą ateitį.
Trečioje salėje stovėjo vyro ir žmonos statulos, jie laikė už rankučių mažamečius vaikus, didesni gi bėgo per pievą tarp gėlių.Priešais statulas ant sienos auksu švytėjo užrašas: ,,Laiminga šeima – tautos turtas”.
Ketvirtoje salėje stovėjo kūju apsiginklavusio kalvio statula.Senelis mums paaiškino, kad ši statula vadinasi ,,Darbas”.
Tai buvo paskutinė pirmo aukšto salė ir senelis mus kvietė lipti į viršų.
Šiose salėse buvo pavaizduota žemdirbystė, pramonė, prekyba, verslai,menas, kultūra, muzika.
Išeinant iš tų didingų rūmų pastebėjome laiptus, vedančius į požemį. Tada senelis pakvietė užeiti ir čia. Nusileidus žemyn, senelis atrakino didelę spyną. Atsidarė durys ir mes išvydome stebuklingą vaizdą. Ant aukšto ir plataus aukuro buvo sudėti geltoni, žali, mėlyni ir raudoni smulkūs brangakmenio grūdeliai. Visi jie švietė gražia savo spalva, apšviesdami visą šį požemio kambarį stebuklinga šviesa.
“Kas tai per akmenys, iš kur ta šviesa”- paklausėm senelio ir jis atsakė, kad tai nepaprasti akmenys ir nepaprasta šviesa. Geltoni, reiškia nuoširdumą, žali – draugiškumą, mėlyni – kantrybę, raudoni – ištvermę, o iš jų sklindanti šviesa reiškia paprastą žmogišką meilę. Priimkit mano dovaną, aš dedu jums į širdį šiuos brangakmenius. Kruopelytes geltono, žalio, mėlyno ir raudono, kad būtumėt draugiški, meilūs, kantrūs, ištvermingi, kad visad jumyse rusentų paprasta, žmogiška meilė. Palaimingos šviesos kupini pasukome atgal ir pamatėme, kad senelis vėl užrakina požemio duris su didele spyna.
,,Sakyk, seneli, kodėl šį požemį taip saugojat, rakinat?”
,,Kad žmogiškos meilės ugnis yr trapi, ją saugoti reikia.”
Išlipę iš požemių praėjome pro mažą sandėliuką, pilną laikrodžių.
,,Tai ne laikrodžiai, tai tokie kompasai, kurie rodo kelią į savo šeimą, savo namus. Juos visiems dovanoju, dovanoju ir jums.”
,,Ačiū, garbingas seneli, už šias dideles dovanas, dabar mes žinom, kad jūsų vardas – Gėris, kad mes patekom į Gėrio rūmus ir gavom Gėrio dovanų.
Eikite visi į didingus Gėrio rūmus, jie parodys jums kelią į laimingą ateitį ir gausiai jus apdovanos.
KUDLIUS
Kartą vienas turtingas žmogus pasibalnojo žirgą ir išjojo į miestą. Iš paskos jį sekė jo mylimas šunelis Kudlius.
Mieste jis nupirko labai brangų pirkinį, jį įkišo į maišą, pririšo prie balno ir sėdęs ant žirgo, išjojo namo.
Prajojus kelio galą jo šunelis nei iš šio nei iš to pradėjo pulti arklį. Žmogus paspaudė pentinais ir jojo dar greičiau. Kudlius vijosi, garsiai lodamas puolė arklį, net ėmė kandžioti jam kojas. Žmogus ėmė barti šunelį, varyti jį šalin, bet šunelis neklausė ir puolė ir puolė arklį. Žmogus pagalvojo, ar tik nebus jo šunelis pasiutęs ir išsitraukęs iš kišenės revolverį su širdgėla šovė į jį ir, paspaudęs pentinais, net neatsisukdamas, greitai nujojo tolyn.
Dar kurį laiką pajojęs pastebėjo, kad prie balno nėra jo brangiojo ryšulio ir tada suprato, kodėl taip puolė šunelis Kudlius. Jis apsuko žirgą ir grįžo atgal. Toje vietoje, kur jis nušovė šunelį, jo nebuvo, tik raudonas kraujo klanas vingiavo keliu tolyn.
Kurį laiką pajojęs jis rado ant kelio gulintį savo brangų pirkinį,o šalia jo gulėjo gerasis Kudlius. Jis dar buvo gyvas ir Šeimininkas jį glostė, o Kudlius laižė jam ranką, nors jo akys jau gęso.
POEZIJA