Akimirkos
Poezija kitaip
***
Mielas mano, iš kur tos beviltiškos nuotaikos, tos skaudinančios kibirkštėlės? Noriu paliesti Tau plaukus, paglostyti mintį, pamesti ją link ąžuolo viršūnės – skrisk geroji, kilk, juk aš – džiaugsmo kamuolėlis, aš – perlamutrinė smiltis, aš – debesėlio šėlsmas vėjyje… Aš – mažytis, tyras skerco sielos muzikoje ir niekas neturi manęs žeisti. Niekas. juo labiau praeitis, juo labiau žemės netobulumai, jos juodosios skylės, žeidę tūkstančius, žudę ir niekinę, aš apeisiu viską, neliesiu, – mano širdis tyra kaip brangakmenis, mokausi iš ąžuolo, iš akmens jų kantrybės, pastovumo ir gyvybingos šilumos…
Ar Tau ne šilčiau, mano mielas? Kalbėkime gerus žodžius, neužmirškime, jog jie šildo, kalbėkime gerus žodžius, jie šildo…
Lengvu vėjelio gūsiu sukedenu Tau plaukus, iki… Girdi kaip groja muzika, iki… Klausyk muzikos, geros, klasikinės. Jos daug , visokios, galima pasirinkti. Žinai – tai mano vienatvės vakarai, ji, muzika padeda man juoktis iš visko, netgi plepėti perdaug… Iki mano drauge…
***
Tu paklydai mano mintyse, aš paklydau rudens dvelkime, vėjas nešė ežero bangas, ten nuskendusi mano valtelė, mažytė žalia, ji vis raibuliavo vilnyse, plakėsi, prašė kažko, aš nesupratau ir ją palikau… Dabar gaila – vieniša liko, tyli…
Virš miško debesies brūkšnyje lyg skaisčioje saulėlydžio rožėje blaškėsi vienišos mintys, sklaidėsi, tirpo, alpėjo žemės ilgesy.
O debesėli, rasytės lašeli ten aukštai virš mano galvos, nukrisk rytoj į mano draugo delną, tegu jis pajus tavo šilumą, priglusk prie pulsuojančios širdies upeliuko, tegu…Kad ir nieko nesuprasi iš kur tas lietutis, merkęs plaukus, gaivinęs, plūdęs už apykaklės, brrr koks šaltas tas karščiu alsuojantis lietutis, žinok tai mano debesėlis, aš jį palaiminau tau. Ir niekas niekas neuždraus man jį pasiųsti tau, tegu tave jis gaiviai praus, tegu pražys rudenės žiedas, pašauks lapus, jie atsilieps ir sužydės…
Tada vaikščiosiu Vilniaus gatvėse, prisimeni – Gorkio, dabar – Didžioji, klajosiu apsvaigusi senųjų dvasių kliedesiu, klausysiu Vienos klasikų vakare, dievai, kokia laimė šitas vakaras. Šitas ir kitas ir dar kitas, kai galiu rašyti Tau. Kai nieks neuždraus. Ir niekas nežinos.
Tai mano paslaptis. Aš turiu tave!
***
Kokia gaivi nakties tamsa, juoda kaip blogio angelo sparnai, švelniai glostantys tau skruostus.
Kad būčiau juo, paglostyčiau daug švelniau, vos vos, tik oro jutimu… Ir žemė apsiverstų, neliktų juodųjų angelų, pražystų širdies lelijos, baltesnės už edelveiso žiedą Alpėse.
Kalnų šaltinių versmė, kaip ji veržiasi, trykšta, atgaivina , šalta srove nubėga per sąnarius, o kalnų šaltinių versmė… Ar ne iš mano širdies ištryško, nuvingiavo, nusinešė viską nuplovė , kol virto tyru upeliu.
O aplinkui sužydo edelveisai, pilnos pievos jų, krantai, akmenėtos rėvos, ar iš mano širdies jie pasklido, ar mano širdis pražydo taip, jog netelpa savyje? Paklausyk – skamba sonatina, apkabina švelniausia melodija, lėtą valsą šoka debesys, sukasi gaiviausias kalnų oras virš mano galvos, svaigina ambrozija, vynu, nektaru, paliečia suvargusius skruostus, nuteka per rankas, pirštų galiukuose suskamba muzika – norisi groti užmirštą Čiurlionį, juo užpildyti kasdienybės pilkumą, surimuoti eiles ir šią neįsivaizduojamą ikebanos puokštės tobulybę suversti ant tavo dienų…
Užmik naktyje, supuoju tavo sapną…
***
Gulėjau ant pilvo kaip vaikystėje gėlėtoj pievoj. Birželio žiedų jūroje lengvas vėjelio šuoras lingavo ramunių baltaplaukes vaiskias galveles, vos tik išsiskleidė spalvingoji dievaitė Kupolė, ji tvirta, gelsvą saulelės spindulėlį įsimetusi viršūnėlėn, motinėlė Kupolė. Ji iškėlė dukrytės Rasytės lašelį, jis suspindo saulutėje vaivorykšte ir kvietė atsigerti mažą boružėlę. Boružėlė ropojo tvirtu Kupolėlės stiebeliu, kol pasiekė Rasytę, tada sustojo, tvirtai įsitvėrė priekinėm kojytėm į stiebą ir įbedė mažutį snapelį į Rasytės širdelę. Oi, apsidžiaugusi Rasytė net suvirpo, oi, aš tau duosiu jėgų, aš tave atgaivinsiu dideliam darbui, eik ir sunaikink amarais apgultą mano kaimyną Pelyną, jis taip nepelnytai kenčia. Jis toks geras, aš negaliu jam padėti pati, tu, tu Boružyte, paimk mano jėgą ir padėk jam. O aš gaivinsiu tave, tu būsi stipri visą dieną, ir gydysi gamtą, valysi ją. Aš būsiu tavyje, aš noriu numirti, kad tu būtum stipri… tai paskutinė Rasytės lašelio mintis, kurią pajuto Boružėlė, atsigaivinusi lašeliu vandens.
Saulelė kilo, meiliai glostė tūkstančius žiedų, svaiginamai glostomo švelniausio ryto vėjelio, gamta pilna Kupolės džiaugsmo kupavo, klestėjo, kėlė didelę puotą – vestuves, džiaugėsi ir lingavo jūros žiedų, o dūzgiančios bitelės skrido aplink žiedelių galvas, ropojo, rinko nektarą, lengvu zyzimu , lyg tolimą dar negirdėtą simfoniją grojo. Kupolės dukrytės Rasytės simfoniją. Paklausyk, atsigulęs į pievą, nufotografuok Boružėlę, kuri išgėrė Rasytę… Ta nuotrauka bus puiki.
***
Gal sapnavau šį slogų sapną. Paskui lėtai budau iš skausmingo gilaus letargo, ėjau per liūnus, bridau ir pajutau, jog jau reikės išbristi iš šios pelkės, išdžiovinti saulėje ašarų rasose sušlapusias mintis, padžiauti jas seno ąžuolo drevėje, nusiplauti skaidriame pakrantės šaltinėlyje širdgėlą ir skausmą.
Lėtai lingavo šakomis stipruolis mano ąžuolas ant liūno kranto. Pastovus, nesiblaškantis, vėtrų ir žaibų pakąstas, mano sielos Tėvas, mano dvasios Galiūnas, į kurį galiu atsiremti ieškodama paguodos. Šį kartą jis neguodė, sakė – eik.
Prisiskyniau balčiausių kvepiančių lelijų žiedų iš ten, iš ūkanoto raisto, atsinešiau tyriausio grožio, paskandinau jį akyse, baltai išplautoje sieloje. Dabar muzikoje paskandinsiu plaukus, išdžiovinsiu žvaigždžių spindėjime, sušukuosiu vėjo šukomis, pribersiu žydinčių konvalijų, širdyje prikelsiu ilgesį, žadinsiu meilę. Šauksiu ją garsiai, nes niekad dar nešaukiau jos Tavo vardu, O DRAUGE…
Sustok mergyt, įsisvajojai… gana…
***
Mačiau vaidentuvėse kaip leidosi saulė Vilniaus Muziejaus gatvėje, senoje vaiduokliškai siūbuojančioje migloje, jaunų liepaičių pumpurų trapume tarpo švelniausia šviesa – jauna vakarėjanti Salomėja susiliejo su sena tamsiaode Kotryna…
Mačiau kaip už Čiurlionio Preliudo pasislėpė jauna trapi mergaitė, kaip paniro ji į Čaikovskio 1 – jį fortepioninį, kaip filharmonijos salėje gęstanti šviesa leidosi dvasinio ego viražais…
Paliko jaunystė tenai, išmylėta, iščiūčiuota muzikos sparnais, nepatyrusi žemelės šauksmo, paskui, vėliau, gyvenime negalinti pakelti dvasinės vienatvės.
Eik su manim. Tikėti noriu DRAUGE tavimi, drauge su tavim, retom pilnatvės akimirkom… Eik su manimi.
Šiandieną auksiniame saulėlydyje, nuostabiausioje žaroje ilgiuosi Tavojo žvilgsnio, kur tu? Visą dieną vaikščiojau lunatiniais takais, o saulė juokėsi ir juokėsi. Dabar ji leidžiasi, mano žvilgsnis nyra vakarop, prašau jos , maldauju – palinkėk man sėkmės, saulute, paskutiniu savo spindulėliu, palinkėk man sėkmės, nes tokia trapi diena, tokia šviesi, net netikiu, kad ji dar gali pasikartoti…
Mano DRAUGAS pašaukė mane. Eisiu į tas retas akimirkas apsisiautusi fantazijos skraiste, bėgsiu Allegro ir juoksiuosi Skerco, netikėk, ne – tai fantastika. Ir tegu dunda Grosso, juokis gyvenime, sužydėkite medžiai rudens spalvų simfonijietomis po šios šalnų nakties, sužydėkite medžiai, savo paskutinį viražą paskleiskite ant manojo tako, juo vaikšto mano DRAUGAS.
Vaikščiojo. Buvo.
***
Kodėl taip norisi kad kažkas palaikytų už rankos?..
Kodėl taip norisi prisiglausti prie tvirto peties, padėti galvą ir lyg sūpuoklėse pajusti harmoniją tarp žemės ir dangaus?
Kodėl paslapties ūke kasdien blanksta tolimos mylimos akys, jų spalva liejasi su horizonte stingstančia pilkuma, o vakaras dar toli toli, dar tik pilki atšvaitai atgulė tolyn nutįsusiuose arimuose, rodos be pabaigos, be krašto ši diena… Kada ji persivers ant kito šono?
Jau gandrų jaunikliai išskrido į kelią pirmąjį kartą, jau klykauja gervės prie Dubuklio ežero. Sėdžiu viena ant kalno. Žiogai pabudo.
Nesvarbu. Visa aš ten už pilkėjančio horizonto, kuriame nuskendo tavo akių šviesa, ištirpo, išsiliejo į pievas, į arimus, sustingo mano sąmonėje ir užkodavo spalvą. Visur ją regiu…
M A N A R A U D A
Triukšmingam, amžinai šunų išmatom dvokiančiame devynaukštyje, kurį palyginti su bičių aviliu būtų tikra šventvagystė ir didžiausias įžeidimas darbštiems ir švariems vabalėliams, užsitrenkus ąžuolinėms durims pasijutau kaip namie. Taip. Net užterštoj, chaotiškoj, disonansiškoj atmosferoj mes turime namus, kur įmanoma atsikvėpti, pakilti virš alinančių rūpesčių bei kūno negalių ir pagauti tylią, subtilią, budinčiai sielai skirtą harmoniją.
Grožis, kai galima numirti. Arba raudoti.
Didžioji žliumba?
Klausydamasi geros muzikos tartum žvelgiu į tobulai nušlifuotus brangakmenius, įstabiai spindinčius, žaižaruojančius. Gal iš čia ir ašarų skaidrumas?
Įkvėpimas, ekstazė, kūrybinis polėkis – sielos virpesiai, atveriantys aukščiausius energetinius centrus, atsklindantys iš ten…
Nesuvaldoma, neįrėminama, į jokias formas neįspaudžiama stichija. Bedugnis, beribis srautas pagauna ir nusineša.
Muzika…
Šauksmas iš ten, kur veržiames. Rojaus dvelksmas iš aukštai, skaidriu lietumi nukrintantys ilgesio lašai, atėjusiam iš ten, iš tobulos substancijos.
Mirties laiptais slidžiai siūbuojanti nendrė, chaoso kvaituliu apspangusi, vis bijanti nukrist, kad nesugrįžtų.
O jeigu nunerti baltus sparnus? Iš ilgesio deimantų, iš sielos kristalų, tobulo šauksmo aidužiuose ataidinčių?
Kur raudos paslaptis?
Baimėje, kad nepakilsi?
Kad nukrisi žemyn?
Būtų per daug skausminga žinoti kad pradedi gyventi iš naujo, kad kartosi visas klaidas, sutiksi vienodus žmones, nuo jų priklausysi, kad vėl ir vėl skaudžiai užsimuši?
Trinkteli durys. Areina anūkė.
Alkanas žvilgsnis. Virtuvė. Juokiasi: ,,Vėl prie kompiuterio?“ Sapnavau?
***
Keli mano žmonės turi parašyti man laiškus kad patenkintų godųjį slibiną – širdies nerimą, ieškantį šilumos…
Keli mano žmonės turi paskambinti ankstyvą rytmetį kad patenkintų godųjį slibiną – širdies nerimą, ieškantį minties…
Keli žmonės turėtų prikelti nemigos vidurnaktį kad patenkintų godųjį slibiną – širdies nerimą, ieškantį meilės…
Esu besotė, o mano dvasinis mistinis slibinas nenustoja rijęs žmonių gerumą, atsidavimą, žodžius, mintis, meilę…
Galėtų juk atgulti amžiaus šešėlyje ir tyliai pasnausti vienatvėje, galėtų… O, mielas, ką be tavęs daryčiau?
***
Gyvenimas – nuostatų klodai, dažniausiai užkloję prigimtinę dvasios laisvę… Prigimtinė dvasios laisvė, kas tai?
Dalintis savo išgyvenimais su kitu – draugystė? Ir nevaržoma laisvė, kada gali paskambinti vidurnaktį, arba kai ,, užeina“ , gal kartais nerimas atklysta, gal jaunas mėnuo pjautuvu perveria, gal vėjo ūžime išgirsti šauksmą, nenumaldomą norą kažkam pasakyti kad myli ar labai pasiilgai…
Nevaržoma laisvė, suvaržyta prisigalvotų įstatymų, slegiančių pareigų sujaukia užmuša dvasinę prigimtį, kuri tik muzikoje įgauna kvėpavimo jėgą, ir pakyla virš sujauktos kasdienybės, pareigų geležiniai retežiai subyra kad valandą kitą išeitum į tobulą dieviškąjį pradą, buvusį dar prieš Adomą…
Nebūsiu pirmadienių mergaitė…
Tik laisvės pojūtis duoda sparnus…
Nesikėsink į mano kasdienybę – jos seniai neturiu, kaip ir pareigų. Na, kartais, bet tie rūpesčiai man artimi mano sielos viražų broliai, suteikią galių eiti. Ir nei skauda, nei negaliu – bėgu, lekiu, nardau lyg pavasario kregždutė ir man gera. Ir keista – visai nepavargstu, namo grįžtu tokia pilna, jog neturiu kur dėti pilnatvės jausmo, noriu su kažkuo dalintis… Taigi, negaliu ramiai laukti pirmadienio. Lyg pareigos. Mąstau – tai ne ataskaita senam sovietiniam mokykliniam žurnale, kurį teko sukandus dantis pildyti. O dvasinės vergovės šaknys glūdi mumyse pačiuose.
Eik tu mano laisvoji kregždute, emocijų keliais, takais, kur pilna saulės, juoko ir dainų… Gal tave susitiksiu… Gal gal gal gal…/tavo žodžiai/
***
Pasaulis įvairialypis, įvairiaplanis, įvairiaspindis, visos jo apraiškos įdomios, jo šviesoje ištirpsta vieni pojūčiai, sustiprėja kiti…
Džiaugsmas – mažose detalėse, kasdienybės miražuose mirguliuojanti šviesa pripildo skubėjimu, bėgimu, ir nuostabūs peizažai veriasi sielos labirintuose…
Pasaulį valdo galingiausios kosminės jėgos, aš maža dalelė to chaotiško pasaulio, jam priklausau, jo dėsniams negaliu prieštarauti, neturiu galių… Bet man lieka pavaldūs nuostabūs dalykai, vienas jų – meilė. Susirgo viena draugė vėžiu, kitą ištiko insultas, nemažai lankau per Vėlines ir mąstau – šiame pasaulyje man liko dar meilė, didelis nepakartojamas jausmas, visaapimantis, skaidrus kaip krikštolas, įvairialypis, įvairiaplanis, įvairiaspindis, kodėl jį atmesti, kodėl jame nepaskęsti?
Turiu Tave. Draugą?
Kai aušta, norisi tau šaukti – pažiūrėk, šviesa… matai – švinta… tokia švelni brėkšma, kad žemė net raivosi iš malonumo pabusti, šešėliai ilgi ir tamsiaplaukiai nubėga po medžiais, slepiasi kamienuose, susirango šakose iki vakarėjant. Tada švelniai įeinu pas tave, mažomis sapnų pėdutėmis apeinu tavo miegantį veidą, švelniai papučiu , suvirpinu blakstienas, pasiraukai ir taip juokingai pasitrini nosį, jog kvatoju lyg nykštukas ir nušokusi nuo pagalvės palendu po lova. Iki sekančio ryto.
O naktį, tamsoje kažkur tolumoje aidint kosminiams tamtamams, kai planetų nerimas ir šauksmas sustiprėja, įlendu į tavo nepaklusnius plaukus, pasislepiu už ausies, tau tas nepatinka, vertiesi ant kito šono murmėdamas, o man taip juokinga, kad bijau nusikvatoti garsiai – prikelsiu, paskui pyksi. Bet tu jau vistiek pabundai. Vaikštai po namus, kažko ieškai… manęs nerasi, gali nebijoti, aš moku pasislėpti tavo veidrodyje už tavojo atvaizdo ir manęs nėra… aš išdykusi tavo raganaitė, pabūk su manim. Ir tu įsijungi televizorių, žiūri kažkokį idiotišką filmą, o man miela šalia striksėti, paliesti ranką. Aha, pajutai, glostai tą savo ranką, o man tenka šokti po pagalve ir pakviesti tave atsigulti… tylios ir ramios mūsų naktys… laukiu ryto, tada vėl budinsiu Tave… Dabar pasapnuok… O manęs vis tiek nerasi. Manęs tau – nėra. Ir nebus. Tai tik aš. Tikroji. Tokios tau nereikia.
***
Šiandieną mano ,,Klasikos“ radijo stotis groja kažką man nesuvokiamą – pernelyg šiuolaikinį barškalą, skamba lyg grotų visai išderintu senu pjaninu, kurio garsai čaižiai metaliniai, o jam pritaria rėžianti fleita, lyg per smegenis važinėtų senasis Žiežmarių grindinys, grįstas akmenimis. Menu kaip laukiu jo, to ilgo kelio pabaigos, sėdžiu vežime sukandusi dantis ir labai laukiu, nes labai noriu pas Babytę į Kertauninkus.
Kaip nors ištversiu…
***
Vasaros vakarais, kai saulė arti laidos išeinu galulaukin, atsisėdu ant akmens, pažymėto senu žymekliu kryželiu ir laukiu. Greit Strėvininkuose garsus radijas paskleis vakarinius signalus, nuaidės jie buvusių Oginskių Žvėrinčiaus slėniais iki Gomantų piliakalnio, iki manęs.
Kokia gera akimirka. Laukimo sustabdytas laikas. Vilties ženkle…
***
***