Mano Gomantai
Ušaugau palei piliakalnį. Kažin kur tam mūs piliakalnij gali būt’ kokia nor man nežinoma vieteɫė? O kalnelių tenai kiek nori, išlakstyti visi, išlaipioti gal’ ir ne visi, ale daug ąžuolų, kas ty suskaičiuos an katro šakų nesėdėjau? Ale geriausia ty pavasari. Lakiu iš Burbiškių pradinis namo, metu portfeli galan stala an suola, užkramtau ką radus šiltam puode, isitraukus iš pečia ir kap kulka atgal’. Piliakalnis. Ty an kelma, oi gerai ty. Šilta šilta. Ale ne tik. Akys laksta po visu krantu, kur jau seniai nier sniega, jau kur ne kur an senos šakos gegutis čebatukas išlindis, gražus, oranžinis, ale čia ne tas. Dairaus ir dairaus žibutis. Kasdien. Jau laikas būt. Paskui pamatau. Kupsteliai keliasi, ale galveɫės dar žemyn, pilkais plaukeliais apsivėlį, inžiūriet’ sunku. Paskui užgrius visas reva krantas. Pradžioj tai melinai. Paskui baltai, geltonai, visam reva krane lig kepurielim. Oi smagu, jau nieka net neieškau, sėdžiu an sena didelia kelma ir užvertus galvu ɫakiu su debesėliais. Jaj keičiasi ir keičiasi, visokias figūras man roda. Tep ir sėdžiu užvertus galvu, kol’ galiu. Paskui jau sopa kaklu, duria smilkinius, tadu acistoju ir sukuos ratais iškėtus rankas, lakiu, skrendu namo.
Kur ty tik nebūta vaikystėj. Ir karvis ganyta. Pakaidi miškan, žolės gana, tai ąžuolan ir sėdi – matyt’ kur jos nuvieja. Ty baravykai auga, tėvas prikelia anksti, saka, ainam, baravykai dyksta. Oi, kiek ty jų. Kap kadu nieka daugiau, jokia gryba neimam, tik juos. Kap kadu tai ir umedielių, o rudenį tai murmučių tiltai. Kas ty juos surinks, tai prinešam didelių, senų an taka, nuog kalniuka pripilam, tadu kap an lada – čiuožiam žemyn, kap slidu.
Lazdinynai atskirai. Auga dideliais miškeliais. Ty riešutų kap katrais metais…Prirenki maišeli ir žiemai, valgai kiek nori visu rudeni. Kramtai, mama barasi, saka, dantis pagadysi, ale kur tu ty iškęsi?
Dabar vis galvoju. Ale tikrai gi buva vieta, kur nigdi niejam. Ty lazdinynai, ale užteka čia, mūs pusij. Gal užtatai, kad ty labai stačias krantas tam reve, inlipt negalima. Čia nuog mūs pusis, gali laipiot’ kiek nuori, ale tynai tai nor keturiom. Tai ir nelipam. Ty labai tanku, nei grybai, nei uogos…Ir kas ty buva? Nu, kas ty, netrauki ir gana. Nigdi.
Prisimenu antroj klasij mokytojasa Valentinas Valickas acivedi mumį an kalna, susėdam, uždegim lauželi iš šakelių, jis ir saka mum: ,,Kap užaugsit, gal rasit čia piliakalni, gal sužinosit katroj vietoj”. Ot usikabinau, menu ir menu jo žodžius.
Gyvenimas praieja. Palikau sava Gireli, sava Piliakalni. Bruzgynais jis užauga. Paskui ir ąžuolus išpjovi. Ir net širdij acivieri tuštuma, kažin kokia nykuma. Paskui pradiejau rinkt visokias baikas apie Piliakalni. Apie sava Gomantu. Vakarais užmigt negaliu, matau ty kožnu kampeli, keliuku. Žinau – ty palei revus šnabžda balsai, ty an Aukas kalna žypčioja ugnelės, ty, senu keliuku vis vaikščioja juoda moteris su ugnela, ty palei raistus dar šaukia kareiviai, balsai koki vadina ateit’. Ale kur toj vieta, toj pilaɫė?
Ir va – ainam su Vykintu. Bruzgynais, kirtimynais, kojus kliūna, klupinieju, ale širdis tep džiaugiasi, tep džiaugiasi. Ainam tiesiai Auksa kalnan. ,,Oi gražu” – Vykintas daug nešneka. Vedu žemyn kur buva tos ažius, tiej loviai, ale ką tu ty rasi – raistu melioracija išvarti, išgriovi, išlygina ir tuos kapčiukus. Susirandam senu keliuku, katras išilgai miška. Vykintas fotografuoja likusius ąžuolus, kažin ką pažymi, sukinieja koki tai aparačiuku rankose, nieka nesaka. Ir kur jis ką nor pasakis – aš neusičiaupiu, lyg užsukta būčiau. Lyg votis pratrūka. Neužtylu visu keliuku ainant, rodau, aiškinu, šneku ir dar gaɫėčiau kiek pasakyt’, net strošna pasidara. Mislinu, gal jau dagrįsau jam. Daveinam kur keliukas nuog Kareivonių iš kitos pusis ateina, keliukai susikerta, ,,Va čia kas nor turi būt’, plepu toliau. Sakau : ,,Ainam keliuku žemyn, ty revai išeina pievosna” ale jis jau pats traukia in mana ištupėtus revus tiesiai. Nu ir aš iš paskui. Ty. Kur tas status krantas. Ir pašiurpstu – toks kalnelis ty, net šalta pasidari. Suprantu – pariejau. Dabar jau galiesiu ir mirt’.
Čia.
Vykintas neprataria nei žodžia. Kažin ką braiža, tikrina. Paskui skaičiuoja nupjauta ąžuola metus an kelma. Stoviu palei kitu kelmu ir negaliu paait’. Grįžtam keliuku kur pastatim mašinu, Vykintas kartoja: ,,Nuostabu. Graži vieta” ir tyli. Jau tyliu ir aš. Paskui palei senu gyvenvieti jis dar kažką žymisi, vaikščiuoja. Stoviu lyg isimaudžius vasarus lietuj, biski nejauki, biski šlapia, ale toks džiaugmas, kad norisi pult’ an žemis.
Lauksiu ar pasitvirtins. Lauksiu. Ir naktim užieja toks gilus miegas, lyg vaikystij.
Čia mana Gomanta. Suabejoju – gal Gomantai?