ŠEIMA
Vestuvės
Vestuvės – tai šventė. Kas turėja iš ko, tai ir abiejose pusėse šventė, paskui palyda dar grįžta atgal’, baliavoja. Daug dainava, šoka. Mana laikais piršliais dar važiava, ale buva, kad apsiveda ir patys. Patys susipažįsta.
Prieš vestuves būdava devyni vakarai. Susirenka pas jaunąją, pina vainikus, dainuoja. Tėvas pavaišina. Vestuvės gražios. Važiuoja arkliai su barškučiais. Saka, kad arklys pašėlesnis būt, tai jam ausin degtinės inlašina, tai žiemą pamerges išverčia iš rogių, išvolioja sniege.
Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Už Jagėlonių tenai Šilonys, jų kaime buva daug muzikantų, ateidinėja. Graina armonikom. Seniau kaima bernai myłėja visap šposyt’. Buva vestuvės, žiema, šaltis, pačios Užgavėnės. In kalneli an kelia bernai pripyłi vandenia, tai kelias užšąla, pasidengi ladu. Atvažiava veselija ir negali kalnan invažiuot’, arkliai slidinėja, griūna, išlipa svočius, pomergis, seniau jų pulkas buva ir saka:”Nu dabar tai jau peklon atvažiavam” ir aja pėsti iki namų.
Seniau veselion suveidava nekviesti, visas kaimas, jų tik prieg stala nesodina, ale šokt’, dainuot’, šposus krėst’ visi suveidava. Išeina šokt’, grindų nebuva, molis plūktinis, tai bernai kap papils vandenia, slidu, taškasi, griuvinėja visi, tai jiem juoka iki kakla. Mergos pyksta, kad šokt’ negalima, šluoja, barsta smėliu. Per veseliju buva mada visku vogt’. Bernai prisitaisa karti su kabliu ir per kamaros langu vagia. Traukia dešras, pyragus, reikėja pilnyt’, tai senesnis žmogus ir sėdi kamaroj, žiūri, kad langa neišimt, karties neinkišt, ale jeigu ką pavogi, tai nepyka, nesibari.
Bajorų k. – Birutė Daugsevičiūtė Mikalauskienė, g. 1925 m.
Mana diedukas sakė: ,,Kurk ugnį, kol dar stovi kelmas, kai jau nuvirs, bus sunku sukurt“. Pradėjo važinėt piršliai, atvažiava toks jau vyresnis ir liepia man tekėt’, o aš galvoju, musėt’ koks ženotas, eilės vaikų, argi jis man? Tai diedukas sako:,,Ne, vaikeli, neženotas, vyresnis tai dar geriau.“ Taip ir apženija. Ai, visko gyvenime buva.
Gailaičių k. – Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė, g. 1923 m.
Ilgai buvau neženotas. Jau senbernis, jau 43 –jų metų. Mama numiri. Atvažiava dėdi, klausia:,,Tai ką, vaikeli, vargsti vienas?” sakau:,,Vargstu.” Tai jis man ir saka:,,Važiuojam, nuvešiu in geru mergaiti, tvarkingu, darbščiu, ar nori?”pagalvojau ir sakau jam:,,Nu, gal jau ir laikas.” Tai jis nusiveži mani pas savi, atvažiuoja pusbrolis, saka, mana kaiminka labai tikus merga, tvarkynga, važiuojam”. Pakinki arkli ir nuvažiavam. Paskui jos tėvai pas manį atvažiava, apžiūrėja ūki, namas didelis, ūkis neapłaistas, tai liepi atvažiuot’ ir padarim metrikaciju, paskui Žiežmariuose ir šliūbu paėmim. Tep ir apsiženinau.
Gilučių k. – Bronius Medzikauskas, g.1916 m.
Jauna ištekėjau. Menu, atėja mana vyras jau piršliuosna su draugu, o aš an pečiaus su seserim dūkstu, jiej sėdi už stala. O mes žiūrim per koptūru ir kikenam. Ale pantis an sienos karoja, vaikų niekas neklausi. Vyras buva vyresnis 10 metų, nenorėjau tekėt’. Menu, duonu minkau ir atsišnekinėju, tai tėvas kap atneši panti, kap atšventina, visi mana norai baigės. Tol kapoja, kol pažadėjau. Gyniausi, visu tėvu ištešlinau, ale tol muši, kol pasakiau kad aisiu.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Vestuvės Kakliniškių k.
Mano tėvelis buvo miškininkas, prižiūrėjo mišką ir kasdien jodinėdavo po mišką. Mamytė, tada dar jauna piemenaitė ganė miškuose gyvuliukus. Tėvelis ją pamatė, ji labai jam patiko, jis ją užsiaugino iki 18 – kos metų ir vedė. Paskui, kai jau ėjo an sklypų, gavo Koncepto žemę ir čia pasistatė namus. Turėjo 14 hektarų žemės, ją dirbo su arkliais. Daug dirbo, bet mokėjo ir daug visokių pasakojimų, atsitikimų, pasakų.
Koncepto k. – Genutė Pupalaigytė, g.1943 m.
Vestuvėse daugiausiai grodavo armonika, kartais dar smuikas. Vestuvės būdavo linksmos, nes kaimo žmonės eidavo neprašyti, visi žino ir sueina. Jų nevaišina, jie tik šoka, dainuoja dažniausiai kieme. Veselei grįžtant iš šliūbo, kartį gale kaimo taisydavo, tai gauna vaišių, saldainių. Buvo pavalgyt’ ir degtinės buvo, gal negėrė tiek daug, kaip dabar, mėgėjų buvo, bet jaunimas negėrė. Vestuvės vyko tris dienas, trečią jau namo važiuoja visos giminės, svečiai.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.
Per vestuves darė bromas, ėjo sutikti jaunųjų, paskui apsirengia čigonais ir eina vestuvėsna. Čigonai vaginėjo. Tai butelį nuo stalo, tai pyragą, o jeigu pavagia pamergę ar jaunąją, tai ir išsipirkti reikia. Prieš vestuves būdavo devyni vakarai, tai eidavo jaunimas, ruošdavo, pindavo vainikus, apdainuodavo jaunąją.
Grabijolų k. – Aldona Žilinskaitė Federavičienė
Vestuvėse – pyragai. Visiems dalino. Ateidavo,,čigonai“ antrą dien jau svočių stalas. Būdavo dvi svočios, tai jos padengia stalus maistu, o pabroliai ir maršalkos statė šnapsą. Piršlį korė. Darė piršlio iškamšą iš šiaudų, buvo mada vogti išvežant jaunąją. Jaunikio pusė vogė, nešė vežiman ir krovė viską, kas pakliuvo. Vestuvės buvo abiejose pusėse. Šeštadienį prieš vestuves – devyni vakarai. Susirenka jaunimas, jaunoji pynė mirtų vainiką, visi dainuodavo. Išleisdavo šliūban paprastai. Ant stalo visi dėdavo dovanas – atsisveikindavo su jaunąja, linkėdavo sveikatos.
Karagėliškiųų k. – Elena Jakonytė Jakonienė, g.1921m.
Vestuvės Karagėliškėse
Kaip ištekėjau? Atsirada žmogus. Nei ty draugystės, nei ty meilės. Atvažiavo su piršliu piršliuosna, pasistatė bonkę ir pradėja šnekėt apie ženybas. Ni ty patika, ni ty ką, tėvai pasakė – možna gyvent. Tėvai gal žinoja. Buvau mačius ir aš. Buvau su jaunimu pas juos. Kap jo sesuo ženijosi, tai buvo mada ait pašokt an veselijos.
Vestuvės nedidelės buva, važiavom arkliais, buva pora svočių, kelios pamergės, pabroliai. Mama sakė, kad seniau buva devyni vakarai, man tai nebuva.
Devyni vakarai – renkasi jaunimas, ruošia rūbus, veliumą, pina vainikus, dainuoja. Ir bernai ateidinėjo. Už savaitės ir vestuvės.
Vestuvės buvo gražios, važiuoja arkliais, daug porų, kokių 12 vežimų, piršlys, svotai, tai išsirikiuoja, visi su žvangučiais, paskui pabroliai, o gražu…
Po šliūbo grįžta pas jaunąją ir baliavoja. Iš berno pusės ateina čigonai, jie viską vagia, krečia šposus. Jie išsidažo, kad niekas nepažint. Paskui jau važiuoja pas jaunikį, tenai ateina jaunosios pusės čigonai ir jie krečia šposus, gali net jaunąją pavogt’, linksma buvo.
Kaip aš apsiženijau? Aš 18 metų varijotas buvau, ji atėjo pas mano seserį, gal toks likimas, paskui išėjo pas kitus ir aš iš paskos. Kai prilipau, tai prilipau. Nuo to laiko pradėjau vaikščiot’ ir viskas. Tėvai nenorėjo Zosės. O jei, pabėgau iš tėviškės ir apsiženinau. Po metų gimė sūnus Juozas. Ir viskas. Gyvenom Ravėliškėse, pas jos tėvus. Paskui pasistatėm Kazokiškėse.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g 1931 m.
Seniau piršliai važinėjo. Su žvangučiais, važelis gražus, pakinktai gražūs, užtiesalai, margi austi su kutais.
Vestuvės irgi gražios – važiuoja su arkliais daug važelių, irgi visaip išsipuošę ir vežimus, važelius, arklius išpuošę. Jaunikis pirmas su piršliu važiuoja, jaunoji – su svočia, paskui paima nuotaką ir vedasi bažnyčion, vargonai groja, visas pulkas eina prie Dievo stalo porom. Aš ir norėjau vestuvių, kad pereit’ su nuometu per bažnyčią…
Mūs krašte vestuvėsna neprašyti nėjo, bet ėjo čigonais. Būdavo rengiasi, išsidažo, barzdas prisiklijuoja ir ateina, krečia šposus, svarbiausiai nori pavogt’ jaunąją. Vakare. Jaunikis turi dairytis. Mano dėdė ženijosi, kaip jis tenai neapsižiūrėjo, kad jau nėra nuotakos. Menú, sėdi ant lovos ir verkia. Gal nežinojo ką daryt’. Mano tėvas juokiasi, sako: ,,Nu va, ir likai našlys”, o man gaila dėdės, aš mačiau kur ją pakavojo, tai jam pasakiau. Saldainių nuo dėdės gavau. Reikėdavo išsipirkt’. Čigonkos ir buria, ir vagia, ir nuo stalo ir visur.
Vogė ir antrą dieną, kai ruošiasi važiuot’ berno pusėn. Tada vogė pabroliai. Net vištas krauna vežiman, visokius daiktus, reikia žiūrėt’ kad nepavogtų, o kai pavagia – jau negrąžinsi. Kai krauna vežiman skrynias, audinius, nu pasogą, tada vagia ir neša, krauna vežiman, sako net vištas žmonės uždarinėjo kad neišvežt.
Klikūnai – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė,g. 1942 m.
Kaip su vyru susipažinau. Jis eidavo pro mūsų kiemą, šalia ėjo kelias. Jis dirbo apylinkėj sekretorium ir dažnai pro mus vaikščiojo. Paskui jau ir apylinkės pirmininku stojo. Vieną kartą žiūriu – ateina su tokiu Feliksu Gumbiu piršliuosna. Jie stato butelį, mama neša užkandžių, o aš nepatenkinta, aš turiu kitą, jis mokinasi už buhalterį. Bet jis vis ateina pas mus ir ateina, abudu su mama šnekasi daugiau negu su manim. Jai patiko, tai jie vis sėdi. Vieną kartą jie sėdi, o aš nuėjau ir atsiguliau. Žiūriu – ir jis ateina. Nu ir va. O jis buvo 10 metų už mane vyresnis.
Vestuvės buvo, mergvakario nebuvo, brolis sirgo, a, taip ir ištekėjau. Bet geras jis man buvo, gerai gyvenom.
Latvių k. – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g. 1931 m.
Kaime buvo piršlybos. Atvažiuoja bernas su piršliu, atsineša arielkos, stato ant stalo. Viena mergaitė buvo graži, turėjo piršlių, bet toks netikęs bernas ją insižiūrėjo ir kai pas ją piršliai, tai surenka kaimo bernus, prigirdo ir išvaiko tuos piršlius. Pavydėjo labai. Jinai buvo labai graži, jam per gera, bet per tuos vaikymus paskui jau niekas ir nevažiavo, tai paskui ir ištekėjo už jo. Dar gyvena Karagėliškėse.
Atvažiavo ir pas mane bernas, ale tėvas ji nenorėjo, buvo biednas, tai netiko. Buvo dar. Yra pie Vievio tokia vieta Petrovčizna vadino, prie kapinių, tenai gyveno Petrauskas, tai buvo atvažiavęs, bet tėvas nenorėjo ir jo, bijojo, kad tenai reikės daug padėti. O paskui jis geriau gyveno negu aš. Gyveno Baltamiškij, tai kur mane sutinka, vis atsisėda šalia, kalbina. Važiuojam mes su vyru iš Kazokiškių atlaidų, o jis eina su žmona abudu pėsti. Vyras sustojo, sako, sėskit, pavėžėsim. Atsisėdo ir pradėjo mane kalbinti, o man jo žmonos gaila, jai nervus gadina.
Mergvakariai buvo. Buvo ir pas mane. Atvažiavo jau to mano vyro seseries sūnus, atėjo į mergvakarį ir vis mane šokdina, kalbina, tėvas guli ant lovos, žiūri. Kad tik atsikėlė, priėjo ir sako jam: ,,Ką čia darai?’ O jis man: ,,Aš tave pavogsiu”. Kur tu pavogsi, jei tėvas akių nenuleidžia.
Iš namų išleidžia į šliūbą, tai pirmiausia sėdasi už stalo, apdovanoja, paskui jau atsisveikina, atsiklaupia prieš tėvus. Šliūban važiuoja jaunoji su svočia, jaunikis su piršliu. Prie bažnyčios jaunikis ima jaunąją, mane tai vyras iškėlė ant rankų, susikabinom už rankų ir nuėjom bažnyčion. Grįžę namo visada randa užsėstus stalus, reikia išsipirkt’. Kaimas rinkosi vakare kieman. Buvo nada. Ir apvogt’ buvo nada. Ir vaišių, šnapso jiems duodavo pabroliai, jaunieji, kai juos sveikino.
Į kitą pusę jaunoji vežėsi skrynias, visą kraitį, dar buvo nada, pabroliai vogė ir viską į vežimus krovė. Jaunoji vežėsi Marijos paveikslą, duonos kepalą, čia jaunuosius sutikdavo jaunojo tėvai. Jaunojo pusėn atvažiavus jaunoji pati turi perklot’ lovas savais užtiesalais.
Gyvenom gražiai, kaip reikia, namų be dūmų nėra, ale nugyvenom, nor ir be meilės.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Kap apsiženijam? Tada tėvai nelaida sūnų tolimuosna kaimuosna vaikščiot’, mergų ieškot’, tai visi savi vienas aplink kitu ir sukomės. Visi kaimynai suveinam kartu, žaidžiam, žiedu dalinam, pašokam. Draugavam su jo seseria, vis lakstėm viena pas kitu, jos mama manį vis marčia vadina, šposina, ale paskui, kap jau pradiejam rimtai draugaut’, pradieja draust’. Ilgai draugavam, apie 6 metus. Jis manį vis šokt’ veda, namo palydi. Ale jis – vienturtis, mokieja spintas daryt’, buva stalius, turieja geras rankas ir žemis turieja, o aš biedna mergaiti, tėvai saka, nereikia. Ženijasi jo seseris. Liepia jam apsižiūrėt’ ir daryt’ mainus, jau tas seseries jaunikis turi seseri, tai jau tikt ir tėvam, saka jam, mainykis. O jis tėvui ir sakys:,,Tai tu mamu mainyk“ Tėvas jam su lazda. Labai jį bari. Per veselijų buva mada suveit’ jaunimui kieman šokt’. Išieja jis pas manį ir atneši saldainių, tai kila didžiausias triukšmas, jiej ty susipyka, kitų dien kitan šonan nuvažiavis jis visai su tai pamerge nesėdieja, buva su kaimynka.
Aš dar net nežinojau. Vienu kart pas juos buva šokiai , tai jis man ir saka:,,Ateik šokiuosna, jei tavį išvaris, išeisiu ir aš“ Nuveinu. Jis manį pašokdina ir nepalaidžia, pasisodina an zoslana. Tėvai sėdi už spintus, nieka nesaka. Tep ir praieja vakaras. Paskui jis jau manį niekam net pašokt’ neduoda. Aš sarmatinuosi, bėgu už mergų, tai jis vis tiek išlenda ir susiranda manį. Nu jau ženysimės. Ale tėvui jis nesaka. Prieš Užgavėnes praša arklia. Tėvas klausia:,,Kam tau tas arklys?“ Jis ir saka:,,Važiuoju ženytis“. ,,Tai su kuom tu ženysies?“ ,,Su Zosiuke“ .,,Jei su Zosiuke, tai tau arklia nier“. Ir nedavi. O aš laukiu, kada jis atvažiuos. Tada jis pas kaimynu, pasiskolina arkli ir važiuojam Žiežmariuosna an metrikacijos. Metrikacijos iš roza nedara, ale jis davi pinigų ir padari. Grįžam iš Žiežmarių ir kap niekur nieka kas sau namo. O šliūbu net rudenį paimim. Ir dar kap. Važiuojam dviračiu Kietaviškių bažnyčion. Nuvažiuojam – kuniga nier, išvažiavis Žiežmariuosna. Ir mes iš paskui tuom pačiu dviračiu. Radam kunigu, važiuojam atgal’. Kunigas su arkliu, o mes su dviračiu. Kai jau grįžam Kietaviškėsna, tai man nieko, aš gi an rėma sėdiejau, o jis jau visai svirduliuoja, alpsta, mat nuo ryto nevalgį, reiks ait’ spavedies, negalima. Kiek atsigavį paėmiem šliūbu ir vėl’ važiuojam tuom pačiu dviračiu namo, ale jau neskubinam, dar aš turiejau insidiejus maista, an griovia kranta susiedam, pavalgim ir vėl’namo kas sau. Tokia buvau jaunoji. Tėvai ilgai nežinoja. Susitikiniejam slapčiom. Ale buva tokia mada – insivesdyt’ bažnyčioj. Ainu bažnyčion, reikia insivesdyt’. Sakau, reikia jau, kad visi pamatyt. Tadu tik, per Kūčias liepi mani parsivest’. Davi mum kambariuku, kamarieli, jis susitvarki ir gyvenam. Paskui, kap jau gimi vaikas, mana teta išvažiava gyvent’ Klaipėdon, lika jos namai, tai ji laida mum ty gyvent’. Persikėłėm, ale neilgam, pusbrolis usimanė namus parduot’, tai vėl’ pas tėvus grįžam. Pripratam.
Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.
Draugavam ilgai Paskui jau, kai abi seserys ištekėja, tai jau man jau ir pasipirša. Veselia nebuva didelė. Iš vakara apėjau visu kaimu, visas drauges suprašiau, nu 9 vakarai vadinasi, suvėja pynt’ vainikų. Vainikus pina, dainuoja, gražu.
Sekmadienį jau važiuojam Žąsliuosna an šliūba, važiuojam su arkliais, su barškučiais, su drapokėliais, buva spalia mėnesis. Pusbrolis iš Vilkyškių buva ir pabrolys ir muzikantas, mokėja graint’, dar brolis, dvi pamergės. Parvažiavam, už stala pavalgėm, pasėdėjam, pavakary pradėja rinktis jaunimas, kaip vakarėlis. Prisirinka ir mergų, ir bernų, ir kaimynų. Kai pradėja giedot’, graudyt’, prisiverkiau tiek… Paskui jau ir visus apgieda, aploda, tai turi duot’ saldainių, degtinės, nu pyragų buva, tai visus vaišina.
Kitų dienu važiuojam kiton pusėn, nu pas jį. Baisu buva. Ty buva tik tėvai jo, seserys su vyrais ir brolis, svetimų nebuva. Sutika su duona, su druska, pasėdėjam ir gana. Pas mumį nebuva mados degyt’ vainikėlia, vainikėlį ilgai laikiau spintoj, ba sakydava, jei vainikėlia neišmesi, tai gražiai gyvensi. Skrynios jau nedarė, mamos dar turėja, o man jau spintu darė. Dovanojau. Mama pasiuva marškinius vyram – tėvui ir broliui, seserim nupirka medžiagos an suknučių, mamai – an bliuskutės. Kraičia atsinešiau daug austinių, divonų visokių, staltiesių, abrūsų ir dabar dar spintoj stovi.
Migūčionių k.Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Buvau dar vaikas, kai Domicelė ženijosi, menu jos veseliju, menu nuvėjau kaliošiukais apsiavus. Kaime buva mada rinktis veselion neprašytiem. Vakare jaunimas ir seniai, ir vaikai aidava, jie neja trobon, nelinda, ale kieme padara šokius, dainuoja, jiem išneša vaišių ir mum, vaikam saldainių tenka. Vainikų nepynėm, tvorų nedarėm, tik lauke rinkdavosi. Pulką apgiedodava, jaunikius kilnoja an suoliuka pasodinį.
Anykštų k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g1934 m.
Jaunieji su tėvais ( Kakliniškių k.)
Prieš vestuves būdava devyni vakarai. Susirenka pas jaunąją, pina vainikus, dainuoja. Tėvas pavaišina. Vestuvės gražios, važiuoja arkliais su barškučiais. Saka, kad arklys pašėlesnis būtų, tai jam ausin degtinės inlašina, tai žiemu pamerges išverčia iš rogių, išvolioja sniege.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.
Pasakoja, kad mana babu tėvas išvari už vyra, ji nenorieja, tai po šliūba vakare jau reikia ait’ gult’ su tuom jaunikui, o ji nenori, siedi ir vis potieriauna ir potieriauna, jau tas jaunikis žiūri ką tėvas sakys. O tėvas ir saka :,,Imk vadelas, atšventyk kojas, tai ais” va kaip. Jokių pažinčių, jokių meilių. Ir gyvena, nesiskyri.
Ir pas manį buva piršliai. Atieja, pastati butelį degtinės, apipintu su rūtų vainiku, susieda, žiūriu tėvas jau derasi pasogu, ką reiks duot’, nu jau karvi, arkli, aš tik klausau. Kad jiej ir lika nakvot’. Jaunikis atsigułi an suola, tariasi su tėvu kada užsakus reiks duot’. O aš neturiu kur dietis, tai inlindau spintun, usidariau duris ir prabuvau per nakti. Ryte jis išeja, tada mama ir saka: ,,Nuva, tai ruoškis” o aš jai rėkiu:,,O pas manį pasiklausėt’?’’ Mama saka, kad tu nieka nesakei, ko tyłėjai, sarmata dabar”. Paskui kaime šokiai. Nuveinu. Žiūriu – ir jis. Šokam. Ir sakau jam: ,,Žinok, veselios nebus, aš nesiženysiu” O jis man:,,Kad tava gyvenimas būt toks, kap šiandien buva naktis”, tai va. Ale tėvai neverti jau.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Kasdien susitikdavom, jis dirbo bibliotekoje, aš ėjau kūrenti bibliotekos, valyti, greit susidraugavom ir apsivedėm. Menu, dviračiais nuvažiavom į zaksą, o man buvo tik17 metų, nenorėjo daryt’ metrikacijos, bet jis priprašė, prisigerino kaip tai ir buvo vestuvės. Buvo sūrio, buvo sviesto, buvo kumpio, privirė šaltienos. Lėkštučių nebuvo. Važiavom arkliu Semeliškėsna an šliūbo, paskui jau pas juos, jis buvo kilęs iš Baubonių. O aš net nepasisiuvau naujos suknełės, buvau su ta pačia marga, kur atlaiduosna važinėjau.
Buvo mirus sesuo, dar nei nuotaikos nebuvo, nei tėvai jo norėjo, nei džiaugėsi. Biednas buvo.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Šitam krašte buvo mada neprašytiem ait’ vestuvėsna. Iš 9 ar 12 kaimų suveina, jiej krečia visokius šposus, apdainuoja pulką, už tai gauna pyragų, šnapso. Per mūs vestuves daug buvo suvėjį. Motina per priemenę, kur visada renkasi jaunimas, nešė pyragą supjaustytą rėtyje, tai bernai stuktełėjo iš apačios, visi gabalai išbyrėjo į visas puses, jiej ir išstvarstė. Malkas skaldytas sumetė šulinin, ratus an stogo užvilka, užkiša kaminu, kai pakūrė, visi dūmai trobon suvėja, tai va koki šposai. Tokia buvo mada per vestuves. Moterys, važiuodamos svočiuosna turėjo kept’ pyragus. Tokius didelius, kad iš pečiaus ištraukt’ negalima. Puošėm jį, su stikline išbraižydavom, rūtų prikimšdavom, kryžiukų nedėjam – negalima buva, saka , ir kur jaunieji miega pirmu nakt’ tam kambarij kad kryžiaus nebūt, kad visa neatsiduot vyrui, vis jam šį tą parodyt visą gyvenimą, vaikų su kryžium nelaimint’, tik su ranka, kryžius yra sunkus gyvenimas.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.
Jauna išiejau, neteka ilgai mergaut’. Jau pradėja piršliai važinėt’, dar visai vaikas buvau. Vieną kart atvažiava, o tata saka – nėr pas manį mergų, toks Uscila. Karves tik pamelžiau, sutvarkiau, kad žiūriu atvažiuoja su barškučiais. Jis manį vis kalbina prie bažnyčios, jau pažinojau, ale tata saka – ne merga. Ale kaip ateina Nenartavičius, tai aš jau merga, kap tik kitas – dar ne. Tėvas už nieka nelaida, tik už jo. 17 metų turėjau, kai tekiejau. 21 metų likau našle – jį nušovi.
Tai beveik nemergavau. 16 metų turiejau, nu nuvažiavam su tuom Nenartavičium, kur tėvui patika, žemės turieja, an užsakų, kunigas nepriima, saka, per jauna. Tai kiek palauki, paskui pas vyskupu nuvažiava, gava leidimu ir paiemi manį, išvari tata. Kap suriša ir maišan indieja. Tada tata saki, jei aš už šita neisiu, tai an mana lauka neužeik. Ir viskas.
Pakalnės k.- Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m.
Mana vyras tai ateja piršliuosna pats. Va gyvenam per vienu namu, tai ateja pėsčias. Ir mokyklon ajam ir paskui šokiuosna, buvam pažįstam nuog mažumės. Veselija buva, Vievij šliūbu ėmim. Jaunieji ne kartu važiuoja, jis su piršliu, aš – su svočia. Jaunikis pirmas išlipa iš važelia, ateina, pasiima jaunąją ir vedasi bažnyčion. Vargonai griežia, visu taku aina prie altoriaus, žmonių daug, gražu. Užveda net už dieva stala, tenai stovi toki klauptukai, atsiklaupia.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Seniau Dzūkijoj buva tokios mados. Kai pas mergą atvažiuoja pirmi piršliai, tai an butelia degtinės deda baltą skepetaitę ar šilkinę nosinaitę ir rūtų vainikėlį, o piršliui už tai mergina turi padovanot’ lininį rankšluostį.
Prieš veseliją šeiminykas, dažniausiai tėvas vaikšta po gimines, kaimynus, kviesdamas visus veselijon:,,Prašau veselijon an paldienika vakara, an duonos bakana, veršis garbėtas, per metus penėtas, prie pečiaus pririštas, peilis šiknon inkištas, kas prieis,- atsipjaus ir jo mėsos paragaus.”
Seniau Dzūkijoj vestuvės vyka antradienį, buva sakoma:,,Paldienykas – suvednykas, utarnykas – šliūbaunykas” paldienike vyka devyni vakarai. Į jį rinkasi tik kviestiniai svečiai, daugiausiai jaunimas. Iš vakara suvažiuoja ir giminės. Pomergės, vadinamos drūčkos ir pabroliai visi susirenka, sėda už stala, muzikantai groja, tada tėvas pašokdina dukrą, gali ir krikšta tėvas, jaunoji pabučiuoja tėvui ranką, padėkavoja, tada tėvas pasaka:,,Dabar visi šoka” tada visi šoka, baliavoja. 12 –tą valandą atvažiuoja jaunikis, jį slaptai pasitinka tėvai, šeria jo žirgą avižom iš sterblės, kad vaikai būt gražūs. Paskui tėvai insiveda jaunikį, jis sėdasi už kita stala su pabroliais. Per visą nakt’ nebaliavoja, tik pažiūri, pabūna kiek ir vėl’ išvažiuoja namo. Visi irgi nuveina pailsėt’.
Pomergių buva visaip, – jei bagotesni, tai daugiau, jei ne, tai mažiau. Rengėsi visaip. Prieg man dar rengėsi tautiškai, bet ne visada, daugiausiai baltom, ar siuvosi vienodas sukneles, margų nebuvo.
Iš ryto jaunikis atveža rūtų vainikėlį an baltos šilkinės skarytės. Tada išlydėti jaunosios renkasi visas kaimas ir labai daug dainuoja dainų. Jaunąją pravirkdina, bet ir visus apdainuoja – svočias, pamerges, pabrolius. Visi turi isipirkt’, ba jei nieka neduoda, tai turi ir pajuokiančių dainų, ima lojint’. Kai ruošia vežimą jaunąjai važiuot’, tai kiek randa šluotų, tai visas sukaišioja vežiman ar rogėsna, nelygu laikui tam, kad visos kaima mergos ištekėt. Atsisveikina dainom. Prieš šliūban važiuojant’ atvažiuoja ir ,,čigonai” iš berna pusės, visaip juokingai apsitaisį, vaikšta mandri su čebatais, su bizūnais per čebatus tik šmaukšt’, šmaukšt’, čigonkos buria, šnekina, jos vaikus nešioja, ale tik dairykis, jiej viską vagia ir krauna vežiman jaunąjai. Padėta vežiman daikta jau negalima grąžinti, tai namiškiai visaip stengiasi kuo greičiau išnešti pasogu, sukrauti skrynias, kad mažiau pavogtų visokių daiktų. Jaunąjai duoda pasiimti abrozdą iš namų kokia ji tik nori, kad į naujus namus inteit su šventu daiktu rankose. Važiuojant šliūban, svečiai kviečiami palydom, būna, kad net supyksta, jei palydom nekviečia. Jauniesiems išvažiavus, svečiai pas tėvus dar baliavoja visą dieną ir kitą dieną važiuoja ,,čigonais” jaunikio pusėn vogti jaunosios.
Po šliūbo pas mergu, jos pusėn jau negrįžta, iš bažnyčios tiesiai berna pusėn važiuoja. Čia randa užsėstą stalą netikros vestuvės, kuri turi jau ir lopšį pasikabinus, čia ilgai deramasi, čia labai juokingos moterų raudos:,,Parvežė martelį, kap Belgeisų kumelį, suės visų duonelį, nepaliks nei kampelia, kur aš jau pasidėsiu, kap neištekėsiu? – ot ir ištekėjau ir dviese gulėjau. Tavi, martela, ves kamaron, duos tau, martela, duos tau rūron” tuo tarpu apsimestinis jau jaunikis visaip stengiasi nuraminti raudančią jaunąją, ale pamergės vistiek tol rauda, kol tikrasis piršlys, svočia neišsiperka. Kai išsiperka stalą, tada baliavoja, vainiką nuima jau berna pusėj. Vidurnaky svočia kloja jaunųjų lovą marčios atsivežtais patalais. Moterys dainuoja: “Lažkų klojau, linksma buvau, kai paklojau, dar linksmesnė, tik nuliūdau eidama, su berneliu guldama.” Visa veselija eina žiūrėt’, kaip kloja lovą, paskui palieka jaunuosius vienus ir eina baliavot’ toliau.
Ryte jaunamartė turi visus apdovanot’. Dovanoja ne žmogui, kaip dabar, ale an daiktų. Pirmiausiai kas nor iš vyra seserų šluoja pirkių, tai turi dėt’ an šluotos, paskui an kačergos, kur pečius kūrenasi, paskui an šulinia, kur vandenį semia, an grėblio, an vartų ir kt. Dėdavo stuomenis, rankšluosčius, aina abi su svočia ir pagerbia tų namų apyvokos daiktus. Vėliau, aišku, jiej atitenka tiem, kas su jais dirba. Muzikantus, vestuvėms baigiantis, irgi apdovanodava rankšluosčiais.
Antrą dien po pietų pas jaunikį svočios ruošdavo savus stalus. Jos atsiveždavo savo maistą – mėsų, dešrų, kumpį virtą padeda, peilį šonan inkiša, svečiai patys eina, atsipjauna ir ragauna svočios kumpį. Svočia dar turėja vežtis ir karvojų. Seniau tai buva duonos kepalas, išpuoštas visokiais ženklais su inspaudimais iš šonų, o viršuj turėja būt kryžiukas. Šitokią duoną, išpuoštą ženklais ir kryžiuku ir pas jaunąją an stala laikė per visas vestuves, jos nevalgė. Ją suvalgydava tik baigiantis vestuvėms.
Veselijai baigiantis atvažiuoja čigonai iš mergos pusės ir pavagia jaunąją, jaunikis turi išsipirkt’, arba labai ją saugot’.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Aš ištekėjau pati. Kaip buva? Turėjau berniuku. Tėvas labai nenorėja jo ir švogeris, seseries vyras nenorėja. Kaimynai buvom, pažinojom vieni kitus. Anksčiau kaip? Jis gimnazijoj mokinasi, o aš – durna kaimo mergaitė. Bronius jo vardas buvo. O kaip jis manį norėja. Labai gražiai draugavam. Paskui jis jau ėja kariuomenėn, darė išleistuves. Nuvėjau, ale arti nelindau, jaunima daug, tai aš vis gale, jis manį net nepamatė. Paskui parašė laišką, dar dabar menu :,,Nenusimink, kad dienos ūkanotos, kad širdį slegia ilgesys, ateis pavasaris saulėtas, balta ramunė ,,myliu“ pasakys.“ Ale mana brolis su tėvu pradėja varyt mane už jo jaunesnia brolia, jis gyvena namie kaime, turėja žemės. Aš labai nenorėjau, ale labai spaudė, tai kaip tai ir sutikau. Jis išėja dirbt’ an geležinkelia, tada jis pradėja ir mane kalbint’ eit’ tenai dirbt’, kolūkij buva sunku, o tenai išleidimo nereikėja, tai ir aš susiruošiau. Mes 3 mergaitės iš mūs kaima nuvažiavam. Jis manį pasitika, paėmė čiumodaną, parvedė. Tenai gyvendava vagonėliuose, tai apsigyvenau. Ty dirba daug bernų, tai kai atvažiuoja mergų, durys neusidara. Jau pirmą vakarą suvėja jaunimas. Ir mana Jonas, nu mana šitas jau vyras, tada dar bernas, tenai. Paskui ir antrą, ir trečią, jau jis manį nepałaidžia. Pristoja ir vis sėdi. Darbe jis irgi jau stveria už manį, kur sunkiau, padeda iškraut’, mergos kvatoja:,,Zose, bernu turi“ ir jau atmušė nuo to mana berna visai, o man gerai – va kaip aš jo nenorėjau. Nepriėmė širdis. 1954 metais nuvažiavau dirbt’ vasaria mėnesij, o spalij jau apsiženinau su Jonu.
Žinia, ima kariuomenėn net trim metam, sunku sulaukt’. Nesulaukiau. Taigi apsiženinau su Jonu, jau Albinukas gimė, Jonas pasilika dirbt’, o aš su vaiku parvažiavau namo pas tėvą. Kaip buva sunku. Vieną rytą, tik saułė teka, aš laikau an rankų vaiką, sesuo blynus kepa, kad pareina Bronius iš kariuomenės ir nei namo neužėjis, tiesiai pas mumį. Taigi, ne namo, ale pas mumį pirmiausiai. Pamatė manį su vaiku, oi, pilnos akys ašarų pasidarė, ką čia saka, laikai, tai taip manį lauki? Sesuo metė blynus ir išbėga laukan, o aš ką jam pasakysiu? Sakau:,, Sūnų turiu, gyvenime taip skirta“, paskui dar pašnekėja gražiai ir išėja. Nu jau verkiau… Dar iškart susilaikiau, o kai išėja, taip širdį skaudėja… Paskui vis susitikdavam, vis gražiai ir gražiai. Paskui jis Vylniun išvažiava. Buvau ir jo vestuvėse, nieko, draugiškai pasišnekėdavam.
Aš tekėjau, kai dirbau an geležinkelia, tai vestuvės buva labai mažos, net žiedų neturėjam, pasiskolinam, nei veliumų, nei suknelių baltų…. Sunku buvo gyvent. 22 metų ištekėjau, šiemet auksines atšventėm ir tikrus žiedus nusipirkam. Buvo gyvenime ir gerai ir blogai, ale kas blogai, nereikia prisimint, aš tokia – vis pirmyn, pirmyn.
Savo vyrą tai susapnavau. Dar nebuvau jo net mačius, nepažinojau, ale Kūčių naktį sapnuoju, kad manį vejasi iš pirties koks tai bernas su vanta. Ir dasivija. Va paskui kai nuvėjau dirbt’ an geležinkelia, kai pamačiau jį, iškart pažinau. Ėjam dirbt’ prie geležinkelia, tenai nereikėja leidima iš kolūkia, užtat ir ėjam. Dirbau dar ir kolūkij, ale neilgai.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1932 m.
Mano vestuvės buvo 1946 metais. Tuo sunkiu laiku mano vestuvėse jau buvo farširuota žuvis, tai jau labai gerai buvo. Matyt, gera gaspadinė buvo. Buvo ir šaltiena, ba šaltiena turi būt, sakydavo, geras balius, ale šaltienos nebuvo…
Vestuvėse išvažiuojant ant šliūbo susėda, dainuoja, čėrką daro, apdovanoja. Paskui jau atsisveikina. Tėvai su kryželiu palaimina. Į šliūbą jaunikiai ne kartu važiuoja – pirma veža jaunąją su svočia, paskui važiuoja piršlys su jaunikiu. O paskui jau visas pulkas – pabroliai veža pamerges, visi su arkliais, su žvangučiais. Sutinka jaunuosius po šliūbo, kad būt turtingi, kailinius patiesia, o išlipant’ iš vežimo jaunoji turi tyliai atleist’ arklio kamanas, kad lengvai vaikus gimdytų, o bažnyčioj per šliūbą reikia užlipt’ an jaunojo kojos, an bato, tai sako, bus tavo viršus. Dar per šliūbą žiūri kaip žvakės dega, ar negęsta, ar lygiai, gražiai. Sako, toks ir gyvenimas bus.
Įdomus būna antrą dieną svočių stalas, joms svočysta brangiai kainuodavo, todėl ir kviesdavo po kelias – dvi, tris, kad galėtų padengt’ stalą. Piršlius korė, menu per vienas vestuves brolienė išsigando, kad jos vyrą pakars ir nedavė kart’, gal ji nežinojo tokio vaidinimo. Svočias tai veža ežeran skandint’, ale jau užmiršo šitą madą, o piršlys turi išsipirkt’. Seniau vestuvėsna ėjo persirengėliai čigonai, jie viską vagia, ypač išvežant jaunąją į berno pusę.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė
Prieš vestuves buva mergvakariai. Suveidinėja jaunimas. Pynė vainikus, dainava. Kai į šliūbą leidžia, tai jaunikis atvažiuoja, jaunoji sėdi už stala, dovanoja, užvalga, o paskui kai išleisdinėja, tai patiesia kokių marškų an grindų, jaunoji atsiklaupia, tėvai sėdi an kėdžių ir laimina, jaunoji dėkoja už viską, atsisveikina.
An šliūba važiuoja atskirai, palei bažnyčiu jaunikis ateina ir paima jaunąją už rankos ir vedasi bažnyčion. Po šliūba, kai jau važiuoja jaunikia pusėn, tai keli vežimai veža jaunosios kraitį, kuparus, skrynias, audeklus, rūbus. Skrynias darė meistrai staliai, apkausta ar išdaža gražiai. Skryniose buva pilna audeklų, paklodžių, divonų visokių.
Semeliškės – Elena Čekavičiūtė Suchockienė, g.1920 m.
Kap buvau merga, tai labai daug bernų turėjau. Ainu namo iš šokių, vienas iš viena šona aina, kitas – iš kita. Sunku buva isirinkt, ba kas vakaru keli kalbina. Vienas manį nušaut norėja, kol aš už jo nėjau.
Mana kaimynas Gerbutavičius buva geras mana draugas, kap aš vadinau, pranašas, ba jis man viską papasakodava ką bernai šneka. Ba vienas – aik už manį, kitas – aik už manį, trečias net su verksmais, sakau, aš dar gi nesiženinu. Nelabai man patika, šokt’ nėja, sėdėk su juom. Kap, sakau, aš aisiu, kad mama nełaidžia.
Vienas bernas nuog Žiežmarių, toks Petkevičius turėja 20 hektarų žemis, buva bagotas ir ateidinėja pas mana kaiminku. Vieną kart per Velykas, bernai vaikščioja giedodami, paskui baliavoja, žiūriu, jis ateina. Praėja pro tų sava mergu, mana kaiminku ir atėja. Tadu atłakia jos sesuva ir saka:,,Aik, Petkevičiau, Vanda paruošusi stalu, tavį laukia, ko tu neužėjai?”A jis neina. Sėdi, nei šnekėt’ nėr apie ką, nei ką, sėdi ir gana. Paskui visai jų meti, tai aš nukentėjau, gal jos manį ir prakeiki, nor aš nebuvau kalta, aš su juom nešnekėjau, nedraugavau,man jo nereikėja, tik Vandus sesuva manį lojina, kad atkalbinau.
Vieną kart ateina pas manį tas mana pranašas ir saka :,,Šiandij šokiuose susirinka visi 4 – ri tava bernai ir tu turėsi pati išsirinkt’ su katru tu nori draugaut’. Tai imk, katras didžiausias” – juokiasi jis. Vienas buva iš Guronių, kitas – iš Pajauciškių, iš Vaidžionių ir iš Talpūnų. Sakau – neisiu šokiuosna. Saka, aik, pažiūrėsim, ką jiej darys. Nuvėjau. Atsisėdau už stala ir klausausi patefona. Ateina visi keturi, apsėda aplink stalu. Kiek pasėdėjam, sakau, ainu laukan. Pasikėliau, atsiprašiau gražiai ir išėjau. Su drauge ainam net palei trečiu jau namu, žiūriu ateina Kacevičius, daėja, paimi manį už parankis ir vedasi atgal’. Grįžtam, a jis ir saka:,,Ji su manim bus” ir laimėja. A man ir šitas nelabai, nesinori šnekėt’.
Nuvėjau bažnyčion, užėjam su draugim karčiamon, kad ty bernai išgerdinėja. Manį kas tai už pečių ir intrauki tan kambariukan. Žiūriu – Kacevičius. Ir nełaidžia. Saka, palauk, palauk, yra dar klausimas:,,Pasakyk, už katro aisi?” Ale aš jam:,,Ar mergos bernus, ar bernai mergas renkasi?”
Vieną kart nuvėjau pas mergas vakaraut’, ateina sesuva ir saka:,,Aik namo, piršliai atvažiava” Aš nenoriu ait’, ale ji vistiek liepia, saka, tėvas liepi. Pareinu, žiūriu – Kacevičius. Ale chytras buva. Tėvas klausia:,,Tai kiek pasogus norėsi?” O jis :,,Aš ne pasogus atėjau, man jos reikia.” Tadu nei tep, nei tep. Ir išėja. Tėvas saka, gal per biednas, gal reikia sumokėt’.
Šeštadieni jis atėja, tėvas išsėmi pinigų, ale jis neima, stata tėvui pusbonki, vaišina, tep iš eilės kelis šeštadienius. Tėvas prisitaikė sutikt jį turguj ir atiduot’ jam tuos pinigus, tai jis ir saka:,,Gerai, jai jau už manį neina, tai šitus pinigus jai ir atiduokit’, tegul ką nor nusiperka.” Aš verkiu, man jo gailu. Tėvas jau susiruošė nešt’ jam tuos pinigus jo darban, ale jam ruošiantis ait’, aš padūsavau, mama išgirda ir saka tėvui:,,Ko tu aini, merga dūsauna.” Tadu tėvas nuvėja pas jį ir saka:,,Duokit an užsakų,”ale kap parėja namo ir liepi ir man ruoštis, pradėjau raudot’. Kap atvažiava, man jo gaila, a mama saka jau jį dabar paniekinsim, jau žodis duotas, verk neverkus.
Tep ir apsiženinau, ale jis man labai geras buva, labai manį myłėja, gaiłėja. Vestuvės buva gražios, ba jis giedoja bažnyčios chore, turėja labai gražu balsu, tai choras mumį gražiai sutika ir palydėja.
Sekmadieniais jis atsikelia, apsižiūri ir sėdasi už stala adinkų giedot. Aš kepu blynus, verdu valgyt’, o jis gieda. Baigis giedot’, ateina, manį pabučiuoja ir sėdamės valgyt’. Gražiai gyvenam, nor ir sunkiai, ba statėmės, vaikai maži, paskui susirga džiova ir po dviejų metų numirė.
Talpūnų k. – Jadvyga Kumeliauskaitė Krilavičienė, g.1908 m.
Su sava vyru mes nedraugavam. Gyvenam labai arti, tik per keliu, nor ir kitam kaime, ale jis buva vyresnis, turėja sava mergas, aš – sava bernus. Jis buva bagotesnis, turėja gražius namus, žemis, tai mana tėvui ir tika. Vienukart šokam mes abudu, jis ir saka: „Gal ženykimės?“ O aš jam: „Kad šiandij šalta.“ Juokais atsakiau, ba tikrai juokais palaikiau. Paskui jis man saka: „Gal palydėt’?“ Ale kiek ty to lydėjima. Pas kaimynus šokiai, tai aš tik nusijuokiau, sakau, va su kaimynų bernioku, katras tupi palei duris ir pareisiu. Ale jis manį jau buva apsižiūrėjis, aš buvau jam tinkama, darbšti.
Vienu šeštadieni pas kaimynus talkoj brukau linus, sušalau, pavargau, parėjau namo ir atsiguliau. Girdžiu – ateina dvieju, jis ir kaimynas. Atėjis ir klausia manį: „Tai sergi?“ Sakau: „Sergu.“ Ir nesikeliu. Jiej nuvėja pas tėvu. Girdžiu jis šneka: „Norėtau žentu būt’.“ O tėvas jam: „Čia jau jūsų reikalas.“ Atėja pamoti, saka: „Kelkis, pas tavį piršliai.“ Sakau: „Koki čia piršliai”. Man, kad iš toli, kad nepažįstami, o dabar kaimynai. Atsikėliau, juokas ima. Pamoti tai jau norėja, kad tekėtau. Saka, kitus tava metų jau blynus kepa, o tau vis kad būt linksma, kad smagu. Pradėja šnekėt’ ir tėvas. Saka, už šita Kazimiera tai aitų bile kokia, jau nesispardyk. Tep vis užšneka, užšneka. Jis vis su tėvais, o man tekėt’ nesinori, nėra meilės, nėra pažinties. Ale pradėjau ir aš galvot’ – jau 22-jų metų, gal jau ir laikas, gal reikia tekėt’. Kap tik sutikau, tai jis grait nuvažiava Kaišiadorysna, išėmi indultu, kad nereikt užsakų duot’, ir ainam mes abudu Semeliškėsna metrikacijos daryt’. O man tep ko tai liūdna, vos velkuos. Saka: „Kas tau, gal negerai?“ Aš jam ir sakau, gal dar reikia grįžt’, sakau: „Tu isibernavis, mergų daug turėjis, ar tu būsi man geras?“ Tai jis man: „Ar aš kur vaiku palikis, kad tu tep? Ko tu baidaisi? Bus viskas gerai.“ Tep šnekėdami, lyg ir ginčydamiesi ir Semeliškėsna nuvėjam, pradėjam metrikaciju. O jau pabaigt’ buva galima vienam, tai jis vienas nuvėja ir pabaigi. Čia ir Užgavėnis arti, tai kunigas saka: „Per Užgavėnes ir šliūbu imkit’.” Atėja ir Užgavėnių diena, veselija. Jų namas didelis, gražus, ale vienam gale gyvena ženotas brolis, kitam – jis su motina. Veselijos didełės nedarėm, ale jų arklys gražus, pakinkinimas gražus. Dar arkli kap aprengia, pats apsirengia, tai kap koks bajoras.
Papraši piršlia, papraši muzikanta, mūs giminės pomergėłė atvažiava, tai jau ir veselija. Ale aš valiona nesidėjau ir baltos suknełis nepirkau, usidėjau mėlynu šilkini su baltu kalnieriuku, graži buva suknełė. Atvažiava, susėdam, užvalgim ir išlaida manį tėvas su pamote. Važiuojam dviem padvadum, sniega nėr, pašalį, sausa. Važiuojam Semeliškėsna, ty pasiskolinam iš zakristijona žiedus, ba nenusipirkam, tep ir apsišliūbavojam.
Parvažiavam namo, kiek pasėdėjam už stala, pagroja, pašoka ir jau ainam in juos, ba kaimynai, tik per keliu. Pamoti man davi geru austos drobis gabalu anytai dovanų ir nuvėjam. Pasitinka, pasisveikina, susėdam. An stala stovi išvyrtas kumpis, dar mes sava nusinešėm ir baliavojam, ale man vis negerai ir negerai. Tep ir visas gyvenimas, sutarim gražiai, nesipykam, ale an širdies vis ko tai trūka.
Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Gimdymas
Kadaise labai daug moterų gimdydamos mirė. Buva bobutės priėmėjos. Karankevičienė už Briaunia tuose namuose gyvena, tai kai reikia, jau važiuoja jų parvežt’. Jai atsilygina, daugiausia tai sviesta sumuša, tai kiaušinių parenka, tai skarełi nuperka, tai drobės austos, abrūsu, pinigų jos neėmi. Ji mokėja sutvarkyt’ viską, gera priėmėja buva. Iš kur jos mokėja? Gi viena per kitu mokinasi, ale reikėja turėt’ patraukimu, ne kožna gi aja. Iš bėdos moterys, kai daug gimdi, tai ir pačios jau žinoja ką reikia daryt’, ir gimdi lengviau, būdava, pagimda ir aina pečių kurt’, nebuva kada.
O vaikus augina suvystytus, net iki metų susuka palutėm, paskui spavijočium apsuka, ir guli kap kūliukas, saka, geriau miega, kojełės tiesios auga.
Bajorų k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Manį mama gimdi namie. Nu pagimdi, tėvas išjoja namo pas sava mamu pranešt’, kad jau gimiau, baba išėja parnešt’ vandenia. Abromiškių kaime seniau buva tik vienas šulinys, tai saka, kap išėja, tai ir prapuołi, tai vienu, tai kitu kaimynku susitika, namo neskubėja pareit’, pusi dienos prabuva. O mama usimani valgyt’. Nuvėja kamaron, rada kiaušinių, prisikepi, privalgi, jai pasidari bloga, vidurius pradėja iškeldinėt’, ji užlipa an pečia, atsigułė. Nu paskui baba pareina, kad ir tėvas parjoja, nu dabartės žiūri kad nėra mamos. Kur ji dinga. Ty dyrst’, ty dyrst’, niekur nėra, vaikas guli vienas. Paskui ji palipės an pečia. Žiūri – mama guli. Brūkšteli ranku, kad ranka jau atšalus. Duj rėkt’. Stojasis an suoliuka, tas suoliukas pasikėłi, tai ji kap dėja galvu in pečiuka kampu, nu tadu rėkdama laukan. Ir ką gi? Argi prikelsi? Saki, susidraskius visus marškinius, jos kasos buva labai gražios, už plaukų kap susistvėrus, tai net išrovus, va kap. Ir palaidoja mamu. Paskui ir baba grait numiri. Gal iš to, kad galvu susidauži, gal iš pergyvenima.
Gabriliavos k. – Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g. 1924 m.
Gimdė namuose, mama visus gimdė namuose ir sesuo dar gimdė namuose, jau buvo ligoninės, apie 50 tus – 60 –tus metus, bet dar namuose.
Buvo priėmėjos, jos viską žinojo, mokėjo labai. Mūs kaime gyveno tokia Stirnienė, sena moteris, bet ji žinojo viską, visus vaikus priiminėdavo, visą kaimą, buvo labai kultūringa. Ji ir krikštynose dalyvaudavo. Sesers vaiką vežiau krikštyt, tai ir ji važiavo net bažnyčion. Seniau mažam vaikui palytes darė iš senų išnešiotų drobių, jos buvo labai minkštos, labai sugerdavo drėgmę. Buvo spavijočiai, mažą kai susuka, tai kai kokį kūliuką, berniukam buvo mėlyni, mergaitėm – raudoni spavijočiai, tai tokios ilgos dviejų pusių juostos, jom susukdavo suvyniotą į palutes vaiką. Maitino krūtimi ilgai.
Gilučių k. – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g1929 m.
Vaikus gimdė namuose. Močiutė buvo priėmėja, mama irgi priiminėjo. Mokėjo.
Kazokiškių k.- Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Aš ir gimus Girelėj, dažnai ty būdavam pas babą. Mama apsirga, tai tėvas ją nuvedė Girelėn, babos nebuva, už ką tai ji sėdėja kalėjime, ar už kokius tai mokesčius, kad nežinau, tai ciocė Kazienė nulėkė in Jurkevičienę, ta atłėkė, ale aš jau buvau gimus. Tik an skiedrų, niekas nieka nespėja paklot’, tai paskui mažiukei išauga votis an šonelia.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Seniau gimdė namuose. Priėmėjos buvo vyresnės moterys, jos mokėjo.
Buvo taip. Pas mus seniau nebuvo šulinio, vandenį nešėm iš Sukros. Ir gyvulius girdėm ir sau nešėm, reikėjo daug vandenio prinešt’ į kalną.
Vyras iš ryto išvažiavo į Vievį ir man sako: ,,Nenešk vandenio, aš grįšiu ir prinešiu“. Buvau jauna, turėjau tik 20 metų, buvau sveika, kur aš klausysiu. Neiškenčiau, pasiėmiau naščius ir su kibirais atnešiau vandenio 5 kartus. Ir kažką pajutau. Bet niekam nieko nesakiau. Sarmatinausi. Vyras dirbo apylinkės pirmininku, buvo reikalų, tai dar iš Vievio užvažiavo Kazokiškėsna susirinkiman. Užvėlavo. Aš vaikštau, vaikštau, galvoju, ką čia daryt’, nuėjau pas vyro seserį, ji gale kaimo gyveno, kad ir ji išvažiavus, tik vaikai namie. Užeina skausmai. Taip iki 1 valandos nakties. Ir vistiek niekur neinu, kenčiu, laukiu vyro, o jo vis nėra. Vaikštau po lauką, išgirdau kad jau važiuoja su arkliu, parėjau ir greitai atsiguliau. Parvažiavo, pastatė arklį, pareina. Klausia ko nemiegu, ko neužsirakinus. O aš jo klausiu: ,,Ko taip vėlai grįžai?“o jis klausia:,,Ko tavo toks balsas?“ sakau:,,Pykstu“. Nu pavalgė, atsigulė. O aš jau blaškausi. Sako:,,Kas yra?“ pažiūri, kad vanduo atneštas. Klausia kas atnešė, aš nesakau, sakau:,,Man bloga“ tada jis suprato, nulėkė pas seserį, ji atėjo, o pats nuvažiavo bobutės. Bobutė Malūnavičienė Elena iš Diržonių , ji buvo priėmus 15 vaikų, visi ją pažino, ji tik pažiūrėjo ir sako:,, Neaišku kas tai, per anksti. Ką kilnojai?“
Tada ji ėmė virt’ kokias tai žoles, mane sodint’ ant karštų garų, gert’ davė žolelių, paskui paguldė ir ką tai darė, liepė pakentėt’, bet aš nieko jau nesupratau. Ji atvažiavo 2 valandą nakties, o gimdžiau 12 valandą dienos.
Būdavo kad ir mirė gimdydamos, buvo, gimdė dvynukus, vienas gimė, antras – ne, taip ir numirė abudu su motina. Pribuvėjos niekas už tai nekaltina, ji net meldžiasi, būdavo langus atidaro, atriša visus mazgus, išpina moteriai kasas.
Mano pirmoji priėmėja Elena Malūnavičienė man pasakė, kad turėsiu 4 vaikus ir iš kur ji žinojo? Tikrai turėjau 4. Ji rinko žoles, išgastį gydė. Labai mokėjo. Mano mergaitė jai buvo 15-tas vaikas ir paskui dar priiminėjo, mirė visai sena. Antrą vaiką gimdžiau prie Jankūnienės iš Mitkiškių, ji ėjo ir prie gyvulių. Prie kiaulių, karvių, ji suprato. Skirtumai buvo. Mano antras vaikas berniukas buvo labai didelis, svėrė 5 kilogramus, tai sunkai pagimdžiau, suplyšau visa, ji mokėjo ir siūti, paskui 3 dienas gulėjau, ji gyveno pas mus, prižiūrėjo. Mama ateidinėjo ir vyro sesuo ateidinėjo, ūkį tvarkė.
Vaiką maitinom ne pagal valandas, o kada tik pradeda verkt’, tai ir duodi. Pirmą maitinau iki metų, antrą iki 6 mėn. Pieno turėjau, ale taip atsitiko, kad reikėjo paskiepyt’ mergytę, išvažiavau su ja į Vievį ir visą dieną tenai prabuvau, kai grįžau jau man užkilo temperatūra iki 40 laipsnių, negalėjau prisiglaust’ prie krūtų. Brolis buvo atvežęs mamą, ji pagirdė vaiką arbata, tas miega, negaliu prikelt’, paskui jau ir jis nieko neištraukia, gal pienas sugedo, kad kiek pačiulpia ir verkia. Duodu, o jis nenori, tada mama išvirė jam atskiesto karvės pieno ir vėl jis užmigo. Dėjau visokius kompresus ir jau nemaitinau. Praėjo.
Priėmėjai reikėjo kažką duot’. Nupirkau suknelei medžiagos, daviau kiek tai pinigais, daviau lašinių, skilandžio, nes ji viena be vyro augino savo vaikus, sunkiai gyveno.
Palankynuosna moterys nešėsi duonos ir druskos, būtinai. Vaikui ir maisto irgi nešė kas ką, bet duonos ir druskos būtimai.
Latvių k – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g1931 m.
Turėjau 6 vaikus. Seniau kaime buvo pribuvėjų. Mano mama irgi mokėjo priiminėt’. Buvo toks įvykis. Moteris gimdė namie, jau stipriai skauda, vyras atėjo pas mano mamą prašo padėt’. Mama nuėjo, o ji vargšelė jau pati pagimdžius ant grindų guli, jau vaiką palutėn insisukus, bet nesutvarkius. Greit mama viską sutvarkė. Tai dar dabar, mama jau seniai mirusi, o ta mergytė, kuri gimė ant grindų, kasmet dar atvažiuoja per Vėlines ant mano mamos kapo.
Mano mama pati 11 vaikų gimdė. O mano brolienės motina vis sakydavo:,,Kam čia kviest’, aš pati susitvarkau“. Stiprios buvo. Paskui jau jaunas barė, kad išlepę.
Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, G. 1936 m.
Mano mama dar gimdė namuose, buvo dvi senutės priėmėjos, geros kaimo akušerės. Palankynosna ėjo, būtinai atsineša duonos ir druskos, o kitkas nesvarbu. Visi nešė gabalėlį duonos ir druskos.
Natokų k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g1921 m.
Gimdė namuose. Ateina pribuvėjos. Buvo, mokėjo, ir mamytės sesuo ėjo. Svarbiausia sutvarkyt vaiko bambutę, užsukt’, kad oras neįeit ir nupjaut’.
Mūs kaimynė gimdo, o tokia audra lauke, sniegas, greitoji neįvažiuoja, dar medis kur tai ant kelio užvirto, ką daryt’? Nuėjau ir priėmiau vaiką. Dabar bobute vadina. Nebuvo išeities, žinojau šiek tiek. Turi švariai viską daryt’, virinti vandenį ir viską. Seniau užmokesčio nebuvo.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Seniau gimdė namie, buva bobutė, priėmėja, nuveina, papraša, ji ateina. Žiema buva, čia gimdyt’. Vyras ait’ bobutės, kad audra, sniegas dreboja, tai jis atėja pas žmonu ir praša:,,Levas, palauk, kap dabar nuveit’?” Va kap, mat buva toli. O paskui atsirada ir arčiau kitų bobučių. Davė jom savo darba austinį medžiagutį kokių švarkui, sijonėliui pasisiūt’. Vaikui palutes dari iš naminių panešiotų minkštų paklodžių, didesnes ir mažesnes. Buva mada vaiku vyniot’ tokia juosta, spavijočium vadina. Susuka, užriša, ilgai vynioja. Paskui, kai paauga jau marškinėliais ir aik. Išsuka ir pasodina. Lopšiai buva visoki, buva iš medžia dvi tokios lazdełės ir ilga kartis, an jos pakabina medžiagu ir supa. Vasaru darban laukuosna ir vaiku nešasi. Krepšin, paklodėn ir nešasi. Lopšiai buva ir iš karklų pinti ir iš lentelių sukalti, didesniam jau lovytės. Jos supasi, didesnės jau ne. Jeigu šeimynoj yra senutė, tai palienka su ja, o jei nėra – kartu nešasi. Nuo mažumės. Buva, nešasi ilgu lazdu, paskui kitu, inkala žemėsna, an tų lazdų pririša medžiagu, kokių paklodi pririša ir vaikas ty supasi. Motina žiemu verpia, atsineša rateli, tai viena koja lopši supa, kita – rateli suka. Fabrikas. Va kaip. Maitina kaip kas. Ilgai. Gerai auga vaikas. Prisimenu manį maitina iki 3 metų, jau viską valgiau, o dar lėkiau pas mamą. Mana mama turėja tris ir visus maitina po tris metus, labai turieja piena, pats bėga. Kalbieja, kad atjunkyt’, paskui vėl’ duot’ vaikui negalima, turės blogas akis.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Vaikus gimdė namie. Babos dažnai vaikam baikas visokias baindava, dirba ką, vaikai šalia sėdi ir klausa. O jau vakarais tai dažnai suveidava daug žmonių, vyrų, tai jiej baina visokius nutikimus, baina ir baina.
Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.
Pirmu sūnu labai sunkiai gimdiau, kokias tris paras kankinausi, jau ir ,,bobuti,” mana diedieni, atsisakė, saka, nieka negaliu padėt’, ką žinojau, tą padariau, važiuokit’ daktara. Girdžiu jis kinka arkli ir rauda, mama saka, gal’ dar palaukim, labai brangu, 50 litų reikės mokėt’, a jis saka:,,Paskutini karvi parduosiu, ale atvešiu” ir išvažiava. Man jau visi skausmai perėja, kap jis tep verkia. Atveži iš Žąslių Trapidlu. Davi man vaistų, sulaida akolu ir saka reikia laukt’. Vyras praša:,,Daktare, padėk.”daktaras jam:,,Antanai, dar ne laikas.” ,,Kad ji labai kankinasi.”,,Nebijok, pagimdys sūnų.”,,A iš kur, daktare, žinai?”,,Kad aš birkutį matiau”
Paskui daktaras man liepi daryt’ visokius pratimus, jėgas sukeldinėt’ ir pagimdiau.
Talpūnų k. – Jadvyga Kumeliauskaitė Krilavičienė, g. 1908 m.
Pirmu mergaiti gimdiau namie. Kap jau užeja skausmai, vyra nėra, tai nuvejau pas tėvu ir sakau: „Priimkit, ba ty jau man niekas nepadės.“ Buva ankstus rytas, tai tėvas atsikėłi iš lovus ir liepi man gultis. Kankinuos, kankinuos kelias paras, niekas negimsta.
Parveži iš Semeliškių akušeri, ir toj nieka nepadeda. Buva šeštadienis, ji jau ruošiasi namo važiuot’. Man baisu vienai pasilikt’, prašom, kad likt. Pamoti iškepi blynų, pamaitina jų. Ji man saka: „Jauna, drūta, stenkis.“ Liepi man atsitūpt’, už lovos gala pasiimt’ ir stengtis. Dar ir dar. Aš jau lovus gala čiut’ neišlaužiau, pajuodau, lūpus pajuoda, pamati, kad aina kojełėm. Tadu traukt’. Nu ir ištrauki. Ale ir mergaiti jau buva pajuodus, uždusus. Visai neverki, tai akušeri pasidėja an delna ir kelissyk sudavi, tada parodi balseli. Savaiti laika dar gyvenau pas tėvu. Brolis saka: „Pabūk, apkrikštysim mergaiti.“ Paskui jau parejau namo. Kiek pabuvus, sustiprėjus sakau reikia nešt’ mergaiti tėvui parodyt’. Paėmiau mergaiti, susisukau, skara persirišau per peti, po pažasčia ir nuvėjau 15 kilometrų in tetu prie Aukštadvaria. Teta nuvedi griovin, kur jiej trys buva pasikavojį. Nuvejau tarp medžių, krūmų, jiej ty ugni susikūrį kiaušinieni kepa. Tai susitikam, išsukau mergaiti, pamaitinau, pasėdėjam reve, pajuokavam ir vėl’ 15 kilometrų namo. Ot gyvenimas buva.
Žuvyčiai. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Vaikus gimdė namuose, pribuvėja – Aleksandra Žilinskienė.
Pirmas dvi dukteris gimdžiau namuose. Priėmėja man atėjo teta iš Mitkiškių, ji buvo jau sena, turėjo 10 vaikų, mokėjo. Trečią kart man sako, turėsi du vaikelius, geriau važiuok į ligoninę, tai išvežė. Gimė dvynukai sūnūs.
Grabijolai – Viktorija Karūnaitė Žilinskienė
Vaikus gimdė namie, priiminėja bobutės. Jos mokėja sutvarkyt‘, ale dažnai moterys ir numirdava gimdydamos. Daug miri. Atjunkyta vaika negalima vėl’ pradėti maitinti krūtim, jo akių visi bijos. Vakarais vaikų neleida prie vandenia, saki, kad laumė nepagaut.
Jagėlonių k. – Marcelė Korsakienė,g. 1923 m.
Seniau vaikus gimdė namie, buva bobutės, piimdava. Vaikai tikį ja, kad mažiuku atneša gandras, kad randa kopūstuose. Menu kaimynė Čekavičienė gimdė, tai kaimynų vaikai padarė lopšį ir laukė gandra kada atskris ir jiem atneš vaikelį. Paskui, kai vaikelis jau gimė, jie labai pyka, saka, apgava mumį Čekavičienė, pasiėmė mūs vaiką.
Bobutei priėmėjai duodava stoną drobės ar skarelę kokią gražią pirka. Moterys ėja palankynosna, nešėsi maista, kas ko turėja geresnia, vaikui tai nenešė nieka.
Semeliškės – Elena Čekavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.
Kaime gyveno tokia Jankūnienė, tai ji vaikus baloj rasdavo. Visus iki vieno čia suradusi ir sugriebusi atnešdavo kam nors. Ir paskui savų vaikų ji nepamiršta, prabėgs savaitė, kita, žiūrėk Jankūnienė ir atbėga. Ir tikrina kojelių tiesumą, akelių žvitrumą, balso rėksmingumą. Berniukai jai visi Jurgiai. Pagal ją vardas turi būti patogus ir vaikystėje ir senatvėje kad iš jo nesišaipytų, jis turi kažką reikšti, pranašauti.
Pustakiemis – Juozas Kundrotas, g.1934 m.
Tuščias gandralizdis Grabijoluose
Seniau gimdė namie, nebuva tų ligoninių, daktarai brangūs buvo. Buvo bobutės. Mokėjo susitvarkyt’, kaip kaimo akušerkos.
Bobutė visur ėjo, ją visur kvietė, pinigų nelabai buvo, daugiausiai jai atsilygindavo, duodavo austos medžiagos rietimą ar abrūsą, ar drobės ar ką nors iš maisto. Ji dar pabūdavo prie gimdyvės.
Buvo kaime toks paprotys – jei gimė gerniukas ir ateina koks nors vyras, kaimynas ar kas, tai bobutė tuoj jam už kepurės ir jis turėdavo išsipirkt’. Nežinau kodėl, bet vyrai bijojo eit’, kol’ bobutė buvo.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Krikštynų tradicijos
Seniau gimdė namuose, bobutės ėjo. Ir krikštynom jos vaiką suruošdavo.
Zabarijos k. – Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g.1928 m.
Moterys gimdė namie. Priiminėjo bobutės. Vaiką stengėsi greitai pakrikštyt’, kad sveikas gerai augtų. Pirmąjį buvo mada tėvo vardu pavadint’.
Zabarijos k. – Jadvyga Bartkevičiūtė Klimantavičienė, g.1929 m.
Krikština tai kuo greičiau, ilgai nelaika. Jei silpnas gimsta, tai net kunigas duoda vandenia šventa, pasaka ir moteris pati gali pakrikštyt’. Krikšta tėvus rinka kad teisingi, dievobaimingi, dori būt. Krikšta tėvai turėja nupirkt’ marškinukus. Mana mama turėja labai daug krikšta vaikų, tai per Velykas atłėkdava kaiušinių, mama lauki, laiki kiaušinių.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Kai vaiką veža krikštyt’, bobutę, tą priėmėją pakviečia. Ji vaiką išprausia, aprengia ir paduoda kūmams. Už tai nuo kūmų gauna dovanų. Kai grįžta iš bažnyčios, tai seniau virdavo bobutės košę, bet ji jau nevirė, darė degrinę su kokiom tai žolėm, kokį tai kepsnį kepė. Ir visus vaišino. Jinai priima iš kūmų kūdikį ir atneša mamai.
Latvių k – Zofija grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g1931 m.
Krikštynose tai vaiką rengia ir kūmam išneša bobutė.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g. 1931 m. Zabarijos k.
Gimdė namie, o per vaiko krikštynas bobutė visada būdavo. Krikštynų bobutė. Krikštynose važiuojant bažnyčion vaiką išnešdavo bobutė, kūmai jai sumokėdavo pinigais, grįžę jau nieko nedovanojo, bet vaiką paimdavo irgi bobutė. Kartais užimdavo stalą, iš paklodžių pasidarydavo „vaiką“ ir dainavo. Kūmai turėjo išsipirkt’.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m.
Bobutė ir vaika krikštynose buva, seniau vaika ilgai nelaiki, žinai, vaikai dažnai mirdava, kas ty laikys nekrikštytu, tai bobuti vaiku vysta, išneša kūmam paduoda, o kūmai jai tai skarytę, tai rankšluostį, grįžta iš bažnyčios – vėl’ atiduoda bobutei, ji neša motinai. Tokia mada buva.
Bajorų k.- Adalia Kieraitė Maleckienė, g.1928 m. Karveliškių k.
Per krikštynas pati bobutė, nu priėmėja nuprausia, aprengia, kūmam išneša vaikelį. Tai iš kūmų gauna dovanų. Pabaigoj krikštynų veždavo bobutę nekočioj pririšę su virve, saka, kad daugiau vaikų būt’.
Dar sakė, kad mažus vaikus Spenglos upelij pagauna. Tai aš jau paaugus buvau, ale dar tikiejau, tai nuveinu in upelį ir vis žiūriu vandenin, gal plaukia koks vaikelis. Mano seseris bajina. Saka: „Aš jau merga būdama dar galvojau, kad bernas pabučiuos ir bus vaikas, tai labai bijojau, kad nepabučiuot.“
Atjunkyta vaika negalima vėl’ pradėti maitinti krūtim, jo akių visi bijos.
Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Gyvena žmogelis, turėja vaikeli. Reikia krikštyt’. Nuveži in kunigu, o tas liepia už krikštu mokėt’. Žmogelis neturi, tai nuveja in žydu, paskolina pinigų ir sumokėja. Praauga tas vaikelis, jau aina pirmos komunijos. Kunigas jo ir klausia: „Per kų ingavai tikėjimu?“ Vaikelis jam ir atsaki: „Per žydu.“
Geibonys. – Bolius Lankutis g. 1917 m.
Vaikam nebuvo žinduka. Tai paima gabaliuką minkštos duonos, indeda cukraus, suminka, sudeda merliun ir užriša, padara soskytę, vaikas čiulpia tą duoną su cukrum. Ir sveiki būdavo ir stiprūs.
Bobutes košė per krikštynas. Kiaušinienės bliūdą iškepa, apvožia kitu bliūdu, ant viršaus uždeda lėkštutę pinigam ir atneša kūmams ant stala, kai parvažiuoja, sėda už stala, kūmai turėja isipirkt’ tą košę. Dėja visi, ir svečiai, tada visi vaišinosi taj koše, o bobutė skaita pinigus ir šoka, džiaugiasi – ar surinkam an šlepečių, ar batukų, ar skarytės, sijonuko, kaip tik išmana. Bobutė – baba.
Priėmėjai buva mokama ir pinigais, ir maistu. Anksčiau nemokėja, nebuva mados. Paskui vėliau ir gaspadinei už vestuves, krikštynas jau reikėja mokėt’. Mane dažnai kvietė į visokias vestuves, krikštynas. Buvo labai skūpus kaimynas, ruošiasi duktės vestuvėm, ateina prašyt’ už gaspadinę. Manau toks skūpus, mokėt’ nenorės, tai sakau jam 100 rublių, ba nenorėjau ait’. Jis ir išeja. Paskui jau atvažiuoja, kad jau eičiau gaspadinaut’ ir sumokėja, ir nebuva kitos išeities, turėjau ait’.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g. 1921 m. Natokų k.
Per atlankynas seniau dėdavo ,,Į vaiko lovutę“. Močiutė, baba vaiką prausia, rengia, jai krikšto tėvai turi duot’ ,,An muilo“. Grįžus iš bažnyčios vaiką paima iš kūmų irgi bobutė. Ir būna taip, kad dingsta vaikas, guli lovytėj tik lėlė, kur vaikas? Kūmai vėl’ turi isipirkt’. Tai daugiausiai saldainių reikėjo duot’, kūmams reikėjo nemažai saldainių turėt’.
Kūmais buvo kviečiami tvarkingi, sąžiningi žmonės, nes sakydavo, vaikas į juos panašus išaugs.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė g.
Palankynuosna vaikui nieka nenešdava, tik maista. Ką turi – isikepa pyraga, pasiima sūria, sviesta, dešros, ko turi. Kūmus tai labai rinka, kad būt talkauni, saka labai nusiduoda vaikas an krikšta tėvų, užtat rinka. Šalachvostų nereikia imt’.
Žuvyčiai. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Vaikų auginimas
Mana mama miri tuoj po gimdyma. Tadu tėvas, jis buva atėjis žentuosna, grįža namo ir manį visai mažiuki parsiveži. Jis pats manį augina. Vienų vienas. Saka, prisiriša su marška an krūtinės ar an nugaros ir aina dirbt’. Ir aria tep, ir sėja, ir rugius pjauna. Saka, vienųkart padėja manį suvystytu an rugių pėdų, o pats dirba. O aš vis rėkiu ir rėkiu. Ais žiūrėt’, – kad pelyti nubėga nuog tų rugių. Žiūri – man jau ausis apgraužta. Taigi, vienas ir prausi, ir rengi, ir darbus visus dirba. Dar saka, karvis ir tos nebuva, piena nebuva. Ale išaugina. Paskui jau, kai man pusantrų metų buva, pripirša jam mergu iš Mijaugonių Kasciukevičiuki, tadu apsiženina. Ale gerai buva. Pamotės motina buva labai gera, labai manį myłėja ir žiūrėja, kap savu vaiku. Jau mokyklon ajau, tai vis ateina pasitikt’, kad ko neisigąsčiau palei raistus aidama…
Gabriliavos k. – Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g. 1924 m.
Kap rugius pjovė, tai visi aidava prieg rugių. Moteris, jei vaikas mažas, paima lopšį, padeda jį po mendeliu, ir vaikas miega, o ji pjauna. Jei nemiega, jį prižiūri didesni vaikai. Jei šilta, vaiku išlaidžia pasispardyt’, ale daugiausiai tai vystydava. Labai stipriai susuka, suvynioja, viršun spavijočiom* apsuka, suriša. Vaikas nei kojų, nei rankų nepakrutina, guli kap pagaliukas.Kap suplyšta seni, išnešioti marškiniai, tai iš nugaros pridara palučių vaikui, didesnių.
Manį tėvas tik vienųkart mušė. Kų aš ty padariau, kad liepė nuveit’ kluonan, atsinešt’ vadelas. Aš nuvejau ir neradau. Tada jis pats nuveja, atsineši ir muš manį. Mama užstoja, tai saka: „Bėk, ba ir pati gausi.“ Tai tik vienųkart uždavi, ir dabar menu.
Mama tai tankiai mušdava. Ko nepaklausai, nepadarai, tai saka: „Aik, atsinešk rykštį.“ Aini, atsineši kur mažesni, tai saka: „Per maža, atnešk didesni.“ Vėl’ aini, renki, renki, atneši. Tai mamai jau ir piktumas perėjis… Ale vis tiek užduoda rykšte.
Lekavičių k. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m.
*Spavijočius – vystyklas, juosta, kuria buvo susukamas vaikas
Turėjom visokių gyvulių, buvo mažiukų eriukų, paršiukų, veršelių, labai mylėjom juos. Turėjom šunį, kates. Ganiau karves. Kurendavom laužą, kepėm bulves, žaidėm su akmenukais, dar buvo toks žaidimas,,dvylika pagaliukų“, ėjom slėpynių.
Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m.
Karves vaikai ganim. Reikėja, kiek karvių, tiek dienų atganyt’. Mūs buva trys, ale dieduka keturios, tai visa savaitė reikėja ganyt’, ale mes buvam 5 seserys, tai keitėmės.
Tiesiai mokyklon Pastrėvin reikėja ait’ per Strėvu, per lieptus, buva ir paramsčiai, ale pavasari apsemia, vanduo didelis, tai jau ainam per tiltu, aplinkui.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Nuo 7 metų ganiau, būdava prikelia dar saułei netekėjus ir varau ganyt’ – 4 karvės, jautukai. Turiejam ir kiaulių daug ir avių apie 20, pavalgyt’ turiejam. Šeimoj buvo 3 mano seserys ir 2 broliai. Penki vaikai pas tėvą, tai skaitės nedaug. Turiedava ir po10 vaikų.
Ilgai ganiau, kelis metus, paskui jau samdė piemenį. Tada daug vaikų ganė. Rudenį ėjam mokyklon. Baigiau tik 3 klases – skaityt’, rašyt’ išmokai, suskaičiuot’, skaitėsi ir gana.
Šventą dieną bažnyčion aja visi, netoli, 3 kilometrai iki Semeliškių buva. Gyvulius uždara tvartan ir visi aina. Paskui grįžta, tada vėl’ gena laukan.
Mergas samdė prie darbų. Pjovė javus pjautuvais, tai ir aš mokinausi, dar dabar pjautuvo randą nešioju. Nebuva ty tų vaistų, insipjovei, tai kraujažolės pritrina, uždeda, uždegina ir viskas.
Mūs namas buva didelis, stalas ilgas per visų pirkiu, tai susieda visi rugių pjoviejai suviejį, gražu prisimint’. Dirbam ir mes su broliu, vis pėdus nešiojam, statim mendelius, tada jau gerbi, kad vaikai dyrba. Pagiria, saka, ot geri vaikai, tai vaikai nežinia kų daryt, kap jau stengiasi. Po rugienas basi, kur ty, badėsi, ale nejauti, paskui šienaut’ ajam, šienu tvarkyt’, vežt’. Vėliau jau kolūky vaikščiojau po dalgiu rugių paiminėt’, a, viskų dirbau. Vieną kart kiaułė inlinda sijonan, susisuka, tai nešioja po tvartu, kap trenki, tai net pas daktaru Kietaviškėsna važiavau.
Semeliškės – Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m. Pakalnės k.
Visi išeina darbuosna, manį vienų palienka, ale buva toks geras šuva, tai jis su manim ir bovinasi per dienu. Mama, išeidama pakloja maršku an grindų, kad nenugriūčiau, tai tas šuva manį ir augina, manį labai myłėja, buva mana nianka.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Kap buvam išvežti [Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją], tai prieglaudoj mokina ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir rusiškai. An trijų liežuvių… Išmokau skaityt’, rašyt’, ir buva gana. Mes visos trys mergaitės nesimokinam, tėvas saki, kad mergaitėm visi mokslai – vaikai ir puodai. Mokina siūt’, darbus dyrbt’.
Mes, vaikai, labai laukdavam bobutės. Ji ateidinėja svečiuosna pėsčia, aidava iš Kakliniškių per Gabriliavu an gelžkelia ir tadu gelžkeliu iki mumį. Iš toli matydavam, tai laukiam, lakiam žiūrėt’, gal jau ateina. A kap jau pamatam, lakiam pasitikt’, katras graičiau. Turėja tokiu raudonu skarełi, tai mes abi su seseria norim tos jos skarełės, pešamės. Vaikam atnešdava virtų kiaušinių, ale labai skanių, naminių. Diedukas buva senas, labai kosina, sirga, tai neateidava. Mes ty aidavam. Ale mum norisi, kad jis pas mumį pabūt, tai tėvas nuvažiuoja su arkliu ir jį atveža. Tadu pabūna. Diedukas mokėja visokių baikų, ale baisiausia buva, kap jis sakė, kad žydai vaikus gauda an macų.
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,
Prie mūsų ažerų atvažiuodava daug ponų vasarot’. Iš Kauna atvažiuodava „saldus ponas“. Kakliniškių kaimas buva gatvinis, gale buva dideli vartai, kad gyvuliai nelįst. Tai atvažiuos prie tų vartų ir pypina, kad jam vaikai vartus atidaryt. Tai vaikai kūlversčia łakia, ba jis visada beria saujas saldainių. Tai griūnam rinkt’, paskui visi pasidalinam, ale kas daugiau surenka, nenori kitiem duot’, tai visi skubinam. Aš pas tetu dažnai ty būdavau, ji labai netoli gyvena ir manį dažnai pas savį nusivesdava, tai ir aš łėkiau tam ponui vartų atkeldinėt’ kartu su kitais vaikais. Vienųkart kai bėgau, tai nepamatiau, kad an kelia vaikščioja višta su mažais viščiukais, kap užkliuvau, kap griuvau tiesiai an viščiuka ir nuspaudžiau jį negyvai. Ne tiek skausma, kiek strioka – bijau tetos. O ji manį visai nebarė, dar davė karolius dovanų, kad neverkčiau.
Abromiškių k. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
Ganyt’ nuviejau 9 metų, su broliu nuviejam ganyt’ kaimynam, užtai mokieja ir uždirbam per vasaru 60 litų. Tai buva daug. Ganyt’ buva linksma, mes labai daug dainavam, iejam ratelius. Žaidim visokius berniokiškus žaidimus su lazdom. Ganim Piliakalnij, ty buva valdiškas miškas, ąžuolynas, ty laida ganyt’ ir buva labai gražu. Link Kareivonių buva didelis raitas, ty buva vandenia, karvis aina gert’, tai reikieja žiūrėt’, kad neinklimt, ty splovai. Oi buva mada prisigalvot’ kaip visoki paukščiau gieda, kaip gyvūnai bliauna ir rėkiam pilna gerkle, net Piliakalnis skamba.
Namie reikieja prinešt’ malkų, vandenia, daržus raviet’.
Namie prie ūkia buva daug gyvulių, vaikai labai myłėja eriukus, teliukus, buva šuniukų, kačiukų. Prisigalvodavam jiem visokių vardų, su jais draugavam.
Kareivonys – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.
Kai augam be mamos, tai reikėja visus jos darbus daryt’, vyriausia sesuo buvo kaip mama, ale ir man daug ką daryt’ reikėja. Menu jaunesnį brolį mokinu poterių. Žiemu prieš Kalėdas sulipam an pečiaus ir mokinu. Tą dien tėvas parvežė iš turgaus žuvų Kalėdom. Jos kvepia, ale dar neduoda, padėja Kūčiom. Aš jį mokinu poterių:,,Ateis teisti gyvų ir mirusių”, o jam matyt tos žuvys galvoj, tai jis kartoja:,,Ateis teist’ gyvų žuvų“, aš jam:,,Tu pagirta tarp moterų”, o jis :,,Tupi gyrtas tarp moterų”, taip jis manį klausė.
Per Užgavėnes buvo mada suptis vaikam. Kožnoj troboj po balkiais pariša virves, užriša lentełi ir supkis lig valiai. O tų vaikų daug, tai ir džiaugsma daug. Kiekvienam kambarij jei nėra supynių, tai nelaimė tiem namam skaitasi, turėja būt supynės.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Blovieščiai, gandrinės. Buvo išlikę ir senovinių gandro dienos papročių. Tikėta, jog grįžtęs gandras sodyboje reiškia sėkmę, javų skalsą. O gandras Grabijoluose gyveno pribuvėjos sodyboje, visi kaimo vaikai žinojo, kad gandras vaikus atneša. Tą dienos rytą vaikai bėgo ieškoti ,,gandro pyragų“. Tai buvo iš įvairių javų keptos bandelės, kurias motinos padėliodavo ant tvorų, stulpų.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas g. 1931 m. Zabarijos k.
Vaikai turėjo padėti tėvams visus darbus dirbti, o prieš šventes vaikų darbas buvo išplaut’ visas trobas, nušveist’ stalus ir suolus. Sakydavo – vaikšto Panelė švenčiausia, kur bus nešvaru, tenai neužeis. Tai prirenkam žolių, baltai viską šveičiam, ir bliūdus, ir šaukštus. Tokis augalas augo, uodega vadino, toks aštrus, gerai šveičia.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Vaikai, kai ateidavo koks svečias ar kaimynas, lindėdavo už pečiaus, už mūrelio, arba išeidavo laukan, toks jau buvo įprotis – svečias į namus, vaikai – už pečiaus. Nėra ko maišytis ir klausytis kas kalbama.
Pustakiemis – Juozas Kundrotas, g.1934 m.
Mėgau labai anksti keltis, atsikeliu prieš saulei tekant’ ir išgenu karves. Mama atsikelia, žiūri,- nėra nei karvių, nei piemenės. Labai norėjau kad mane pagirtų.
Kokie buvo vaikų žaidimai? Labai mėgau daryt,,darželius“ ir iki senatvei mėgau gėles. Kai buvau maža tai nuveinu prie trobos kur įsauliui, prisidarau aželių, prismaigstau visokių gėlių, valanda laiko ir nuvysta, ale gražu…
Aliniškių k.- Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Gimiau ir gyvenau Ausieniškių kaime. Kartu su tėvais visur eidavom ir dirbdavom kartu. Tėvas mane vesdavosi kartu prie visokių savo darbų, jam reikėdavo ką nors paduoti, palaikyti, atnešti. Namie buvo visokių darbų, reikėjo karves perrišti, pagirdyti, prinešti malkų, vandenio, o žiemą įdomiausia buvo kasti sniegą. Seniau būdavo daug sniego, tai iškasdavom tokius tunelius iki tvarto, klojimo. Labai gražu buvo stovėti tame tunelyje ir žiūrėti į dangų naktį, kai buvo žvaigždžių.
Paaugę dirbom visus ūkio darbus, reikėjo šieną pjaut’, grėbt’, vežt’, malkas skaldyt’, bulves kast’, rugius pjaut’, gyvulius tvarkyt’, viską.
Aš buvau išdykęs, mušeika, mokytis nenorėjau. Mokykloje nebuvo jokių valgyklų, mama įpildavo butelį pieno, atpjaudavo duonos ir nešėmės. Buvo sunkūs laikai, pokariai, vaikščiojom basi, rengėmės šeroko kelnėmis.
Ausieniškės – Stanislovas Šumskas, g. 1940 m.
Laukus seniau dalina an trijų dalių – pūdymas, vasarojai ir žiemkenčiai. Gani an pūdymų, pievas reikieja šienaut’, paskui jau an atola, an rugienų. Kaime buva skerdžius. Anksti ryte, kap saułė teka, jis išeina an gatvės ir su ragu užtriūbina. Tadu visi pro ačlaima vartus išvara gyvulius , piemenys tai ganė paeiliui, kiek karvių, tiek dienų. Gani ir kiaulas, ir avelas. Skerdžius skirsta, kas prie ko ganis, atskirai ganė kiaułas, atskirai karves, atskirai avełas. Kiaułas ganyt’ sunkiausia, labai jau jos ėja per Spenglu kuniga bulbuosna, kap inprata, negalima spėt’ lakstyt’ paskui. Jom po kaklu rišdava branktu, tokį pagali, kad negalėtui greitai bėgt’, brangtas jai in kojas dauža, tada gali pasivyt’. Buva dideli meiteliai, kap šoks, nespėji łėkt’.
Žąsis gani prie namų mergaitis ir seniai. Jos labai gerai nupeša dirvonu, ale tik po karvių, ba labai nudergia lauku, karvis paskui jas nenori iest’’ – smirdi.
Prieg tvarta ačlaime buva vadinamas dienykas gyvuliam. Kap per karščius pargeni namo, tai inlaidžia dienykan, tokian apitvaran palei tvartu lauke, ale po stogu.
Kietaviškių k. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
Mūsų tievas buva labai pamaldus, mokieja giedot’, būdava, vaikus susisodina ir saka ,,giedam karunku“, kai išmokau, tai irgi visam amželiui. Tieva žodis buva šventas, nemenu, kad katras nor iš vaikų būt jo neklausis. Užtat jis niekad nei viena nemušė, gal jam to ir nereikieja. Jis dirba lauka darbus, prie gyvulių, užtat vaikai mažiau jam po kojų, o mama tai dažnai paleisdava ką turėjus rankoj, ba jai dažnai atsikalbiniejam prieš. Labai jau, stipriai tai nemušė. Ir už gerus darbus niekas negyri, taip turieja būt’, turiejai dirbt’ gerai, visku mokėt’, o prasikaltus, ar ko nepadarius tai galiejai gaut bart’. Menu, jei kas ateis, gal net koks svečias ar kaimynas pasėdiet’, ne su reikalu, tai vaikai – už pečiaus, prie stala nelinda, buva tokia mada. Jei ateina kaimynės, o mes pirkioj, tai mama nekreipė dėmesia, galėjam toliau sava darbus dyrbt’.
Prie stala – kai bažnyčioj, ba gausi šaukštu kakton. Visi kartu persižegnoja, sekmadieniais net rožančių ar giesmes giedoja. Prie trobos visur buva gielių darželiai, kokia merga būsi be darželia. Pavasarį prieš Velykas labai nušluodava kiemus, jau iš rudenia buva nugriebti visi lapai, tvarka buva ir vaikai medžių nelauži, nor ir augam kaime.
Tieva kiemas buva didelis, dažnai rinkasi vakaruškos. Seserys buva jau mergos, ale mūs paauglių, kaip vadina, piemenų, tai nepriėmi. Mes nuveidavam kur palei mišku ar už kalna ir patys sau pasidaram ,,vakarėli” , prisidainuojam, prisižaidžiam, prisišokam neblogiau už jaunimą, tai kai atėja laikas mergaut’, mes jau viską mokiejam, visus šokius, dainas.
Kareivonių k. – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.
Vaikai buvo pratinami prie darbo nuo mažens, ganėm kiaules, o kiaulės labai laksto, sunku jas ganyt’. Vis tiek žaidėm visokius žaidimus, būrėm, kiek metų reikės ganyti, žaidėm ripką, palioką su lazdomis, kortom lošėm, eidavom ratelius. Karvių jau neganėm, buvo piemuo.
Aleksandriškės – Jadvyga Levicienė, g.1928 m.
Prisimenu, pokario šaltais žiemos vakarais, mes, vaikai, mėgdavome sulipti ant didžiulės duonkepės krosnies ir klausyti močiutės pasakojimų, senelio prisiminimų, minti mįsles, sakyti skaičiuokles. Vos paaugus, močiutė mus mokė minti ratelį, verpti ir sukti linų kuodelį, megzti pirštines, prisiūti sagas ir visokių kitų gudrybių, būtinų gyvenime.
Vievis – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948m.
Mano vaikystėje mama su baba abi iš rudenio labai daug verpdavo. Menu kaip urgzdavo du rateliai. Babos kažkaip ploniau, greičiau, mat buvo mažiukas, o mamos storai ir garsiau, bet šitame duete girdėjos tokia aiški darna, jog migdydavo, ramindavo. Po pusryčių tėvas visada kažkur išeina į savo darbus, moterys sėda prie ratelių, o mes vaikai užsiimam savo rūpesčiais. Labai mylėjom skaldytas balanas, iš jų sudėliodavom įvairiausius ornamentus, saulutes, bėgiojom iškėlę virš galvos, vaizdavom saulę, jos tekėjimą, leidimąsi, stengėmės sunarstyti kuo įdomiau, kuo gražiau. Dar menu kai iš bulvių pjaustėme įvairius gyvulėlius, paskui juos rišdavom su siūlu ir nuolat ,,eidavom perrišti“, siūlą surišdavome su pagaliuku iš beržinės šluotos, o jį įsmeigdavome į medinių grindų tarpelius. Taip dalinomės,,teritorijomis“, pievomis, ganyklomis. Buvo progų ir susipešt’, susiginčyt’. Aš kaip mergaitė turėjau siūtų lėlių, jas vystydavau, mano broliai į šį žaidimą nesikišo, užtat ir man jie greitai nusibosdavo, bėgioti kartu su broliais buvo smagiau. Jie mėgo iš kiaulės pūslių išpūstus,,balionus“ pripiltus žirnių, lakstė barškindami, labai mėgom pūsti burbulus iš pamuilių, juos pūtėme po vieną su šiauduku ir jie buvo labai spalvoti ir gražūs, pripūsdavome gana didelius, paskui jie darėsi labai spalvoti, juos pūtinėjome iki lubų, bet jie greitai sprogdavo ir viską reikėjo pradėti iš naujo. Dar labai mėgome žaisti,,namus“. Į vidurį trobos patraukiam prie stalo stovintį zoslaną, apdengiam jį su kailiniais, sena paklode, pasiklojame kokį mamos duotą skudurą, nu ir sulindę dažniausia pasakodavom ,,baisias“ istorijas. Tai buvo visokių girdėtų sakmių, pasakojimų, pasakų, kurių vakarais labai daug mums pasakodavo baba, motyvai. Kartais taip įsigąsdindavom, kad bijodavom išlįsti į dienos šviesą net šaukiami. Tai žiemos meto žaidimai.
Vasara – metas kai beveik nebuvome trobose. Visai maži būdavome nešami, vedami kartu su darbą dirbančiais tėvais, turėjome laiko matyti jų darbus ir auginti, prižiūrėti vienas kitą. Mūsų draugai buvo kupetos viščiukų, ėriukų, veršelių, visokių ropojančių, skraidančių vabalų, augančių, žydinčių, nokstančių augalų, vaisių, daržovių, uogų karalijose. Paaugę visi trys mes perėjome piemenavimo periodą. Mūsų kaime iki 1955 metų gyvuliai buvo ganomi, lenciūgų nepirko, gyvulių nerišo.
Kadangi augau su broliais, labai mėgau karstytis medžiais. Visi medžiai, pradedant sode augusiais vaismedžiais, o sodyboje augo daug ir įvairių vaismedžių – obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, visi jie būdavo pastebėti pirmoje nokimo brandoje ir žinoma išragauti. Prisimenu, kai prisivalgiau žalių obuolių, buvo labai bloga, įlindau į kluoną ant šieno ir gulėjau. Turbūt broliai pasakė tėvui, jis atėjo ir girdė mane soda su vandeniu, tada, išsivėmus, jau galėjau ateiti į trobą ir visi mane labai barė.
Augome šalia gražių baltakamienių beržynėlių, juose tėvas pjovė malkas, pavasarį leisdavo kvapnią sulą, o vasarą mes vis rasdavome jaunų, tinkamų sau žaidimams. Įlipam į liaunesnį berželį aukštai, įsisiūbuojam, paskui dar kylam, kylam šakomis, kol berželis ima lėtai lenktis prie žemės, jei nebijai, gali dar ir pasisiūbuoti, taip nusileidęs prie žemės jau gali nušokti. Žinoma, tėvas, pamatęs išlankstytus berželius, pradėjo barti, tada persikėlėm toliau, link Tankunybės, tenai šlapesniuose raistuose irgi buvo daug beržų, o tėvas nepastebėdavo, paskui paaugę jau net Piliakalnį siaubėm, kol nenusibodo. Tai buvo nuostabios vaikystės sūpuoklės, nes tėvo pakabintos kluone po balkiu jos nebūdavo tokios svaigios ir kvapnios kaip beržynuose. Bet dar smagiau buvo įlipus į ąžuolą susikrauti lizdą, jame sėdėti, dar smagiau pakilus netoli viršūnės ant aukšto Piliakalnio kalno stebėti, kas tenai horizonte mirguoja. Toli toli už raisto, už slėnio, kalvos kažkur tolyn nueina, priartiėja pasaulis, svaiginančiai miela jį stebėti ir mąstyti kas tenai. Vaizduotėje tenai iškildavo babos pasakotų senų ,,baikų;‘‘ vaizdiniai, kur pasaulis buvo bauginančiai įdomus.
Vaikystė praėjo gamtoje, jos prieglobstyje.
Kiek varlių kurkulų ištąsyta raistuose, kiek buožgalvių prigaudyta suskeldėjusiom blauzdom, o žiemomis kiek prilakstyta su rogutėmis nuo aukštų Piliakalnio kalnų. Paskui slidės. Jų irgi niekas mums nepirko. Nei pačiūžų. Broliai patys pasidarydavo iš senų kibiro lankelių, kartais mama bardavo neradusi ir gero kibiro lanko, kuris jau buvo sukarpytas ir prikaltas prie medžio gabalo ir jau iščiužinėtas po raistų ledus. Tada, papykusi mama surasdavo išeitį – pririšdavo šniūrą ir taip nešiojo savo kibirą, kuriuo nešiodavo kiaulių ėdalą. Bet įdomesnė slidžių istorija. Nu jų verkiant reikia ir mes visi vienu balsu kasdien tikrai paleidžiam į darbą dūdas. Tėvas neiškenčia. Sode netoli trobos augo didokas klevas, baba jau burbėdavo, kad reikia jį nupjaut, nes užstoja saulę jos jazminam ir pivonijom. Taigi argumentas rimtas ir tėvas pasiima pjūklą. Ot džiaugsmas… Turėsim. Brolis Algis varvančia nosim šnirbšdamas padeda tėvui. Ilgai jiedu meistravo, o mes kantriai kasdien labai stropiai ruošėm pamokas. Menu, pasikinkęs arklį, vežė medį kažkur lentpjūvėn, gal Liutonysna, parsivežė lentas, tada pjaustė, obliavo, o mes kantriai dirbom visus darbus už jį – pjovėm ,,siečką“, nešėm malkas, vandenį, pešėm iš prėslo kluone šieną, nešėm rezginėmis į tvartą, šėrėm gyvulius, nors tie darbai nebuvo mums neįprasti, visada turėjome padėti tėvams, tačiau dabar jie teikė džiaugsmingą skubą – turėsim slides. O čia Piliakalnyje vaikai jau išdaužė kalnus. Na, neilgai jie tenai karaliaus, atvažiuosim, atšliaušim su naujomis, pamatys, sprogs iš pavydo su savo nevykusiom pliauskom prie kojų. Visko buvo. Bet savo gerąsias slides labai saugojau. Piliakalnij ąžuolai. Ne vienas jau nuvairavo į medį, to negalėjau sau leisti, tramplinais važinėjo, šokinėjo berniukai, man buvo baisu, kad nesužaločiau slidžių. Būdavo pavasariop, kai jau prasideda didieji atlydžiai, išvažiuoji ryte mokyklon su slidėmis, o grįžti kai reikia, tai nors neškis jas ant pečių, nei vaškas nepadeda, prilips kalnai sniego, vos velkiesi namo. O sudrėkę slidžių riestieji galai ima ir atsilenkia, tada tėvas ant besikūrenančios krosnies stato didelį kiaulinį katilą pilną vandens, įkiša atsilenkusius slidžių galus ir verda. Ilgai. Tada tą išvirusį slidės galą, dar karštą ir šlapią, kiša po balkiu lubose, užkiša kylį, tokį pagalį, taip slidę sulenkia ir palieka parai laiko. Kai išdžiūsta, vėl’ gali lėkti slidėmis su gražiai užriestais galais.
Na, o žiemai baigiantis ateina mano paslapčių metas. Niekam to nesakau, nes broliai žinoma šaipysisi, o ir kiti gali juoktis. Tai mano vienos. Mano paslaptis. Kiekvieną dieną, kai tik pareinu iš mokyklos, tai bet kokiom aplinkybėm, apsisukus lekiu į Piliakalnį, net balos tykšta. Prie miško visada, net vasarą neišdžiūna raisteliai, o nutirpus sniegui vandens, vandens. Ant tako prisinešam akmenų, jie keistai tenai prasmenga, juos reikia vėl’ ir vėl’ tampyti iš arimų, bet tai niekis. Visai patogus takas – šokinėjam nuo akmens ant akmens, reikia tik nepaslysti. Taigi, apsidairau, ar niekas nematė ir jau ant paties kalno. Kalnų čia daug. Tačiau šiuo metu man reikalingas vienas – čia pietinėj kalno pusėj jau šilta. Prieš didelį griovį, kuriuo gurga vanduo, ištyrinėju visus pernykščius lapus, visus besikalančius daigelius tol’, kol’ pagaliau randu mažus, pilkais plaukeliais padengtus pumpurėlius – žibutės… Kažkodėl radusi visada suvirpu, išglostau jas ir keletą nuskynusi ilgai sėdžiu ant seno ąžuolinio kelmo, žiūriu kaip lėtai linguoja ąžuolų galiūnų nuogos šakos, o viršum jų plaukia plaukia, skysta ir tyžta balti gaivūs debesys, sueina krūvon, pavirsta milžinais, paskui lyg kariai sustoja eilėmis su kardais viens prieš kitą, grumiasi, krinta, bėga tolyn. Svaigsta galva…
Elektrėnai – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, g. 1944m. Girelės k.