DARBAI
Kaimo darbai
Apsirengimas – naminės drobės, pakuliniai marškiniai, kasdieninis rūbas iš šeroka, pakulų, storas, ir vyram ir moterim, patys siuva namie, patys audi, daug linų sėja, tai paskui darba – suverpt’, išaust’, pasiūt’, viskas buva naminia. Liną tai audė staltiesėm, abrūsam, ir vasaru vyrai nešioja baltus ilgus marškinius ir baltas linines kelnes. Vaikam – viskas iš šeroka. Mergos jau norėja ploniau, tai audė plonuką liną. Kai nusiperki perkeliuka suknytį, tai tik bažnyčion, pasirėdyt’, o namie gerai ir austiniai. Kailinius nešioja, avis auginam, kailius išdirbinėja totorius Vievij. Nešioja austą milą, siuva, o šaukštus tai drožė Dubosas, pas jį pirkam, jis ir klumpes darė. Ir žiemu ėjam su klumpėm, su storom kojimėm, ale kai prilimpa sniega, negali panešt’, tai randi kur kokį kelmu, daužai daužai, paskui vėl’ prilimpa. Kara metu vokietys atvežė mokyklon visu mašinu klumpių, išverti, puołėm visi rinktis, kas kam tika. Surištos poros buva.
Mama siuva pakulines koldras. Pasitiesia an žemės maršku, an jos deda pakulų, išlygina, kita marška užtiesia viršun ir siūna. Su tokia dideła adata, vadinam šaršatka, lininiu siūlu. Stipriai. Paskui viršun deda kitu maršku ir vėl’ siūna, visokiais dygsniais išdyksniuoja, koldra buva labai didełė, sunki.
Vilnas verpi, kojines, megztinius mezgi. Audi vilnonius divonus, lovom užklot’.
Javus pjovėm su pjautuvais. Su seseria abi, tai dar lenktyniaujam, katra greičiau, skubini. Išeini anksti ryte, persižegnoji ir pjauni. Tik vakare, kai saułė jau łaidžiasi, tai statai mendelius. Būdava, basos, rankos, kojos sudraskytos, sunkus darbas, ale paskui nusiprausi ir dar an vakarėlia łaki.
Pjautuvais supjauti rugiai buva gražiai surišti, lygūs, tai nukulia, dar žołes išrenka ir dengia stogus. Visi stogai buva šiaudiniai. Šiaudais dengti geri stogai buva. Mūs kluonas buva didelis, platus.
Iš rugių šiaudų žiemu tėvas pindava kubiliukus grūdam, visokias kraitelas. Mūs kaime labai gražius daiktus iš rugių šiaudų pyni senukas Dubosas, diečkas, kubilus iš ąžuola ir kopūstam dėt’ ir duonai raugt’ pirka turgui.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g 1934 m.
Kadaise buvo labai daug miškų, sako, keturis metus kirta tuos miškus, darė tokius šliforius, gabalai apie 1 metro ilgio, pušiniai ir vežė į Daniją, Olandiją. Pirko žydai, vežė link Strėvos ir plukdė vandeniu, dalį vežė Vievin ar Žąsliuosna į geležinkelį. Kad gaut’ gerą kainą, turėjo dėt’ mėlyną štampą, sako, žydas nenorėjo daug mokėt’ ir liepė pasikviest’ specialistą, kad įvertintų medį ir uždėtų tą mėlyną štampą, tai žmonės numojo ranka, nerizikavo, be to kaštuotis reikėjo… Ir atidavė žydui pigiau.
Kirta Saboniai.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1936 m.
Duoną kepė namie. Prieš veseliją davė man. Užšutina miltus, paskui pila šaltą vandenį, kad neužkaitint’, raugą maišo su miltais, tada išraugina. 1 – 2 paras šiltai. Tada ilgai minka, kad nelikt sausų miltų. Iš raugo darė girą, ir taip gėrė, ir su burokėliais darė, valgė su bulvėm.
Duoną kepant’ ant pirmo kepaliuko dėdavo ženklą – kryželį. Ant kitų – ne.
Sodybose buvo svirnai, juose žmonės laikė javus. Buvo padaryti mediniai aruodai, į juos ir pylė javus.
Aš siuvau, buvau siuvėja. Seniau žmonės viską siuvosi namie, nebuva pirktinių, buva brangu.
Daug linų sėdavo. Prie linų daug darbo. Rauni, nukuli, pakloji, pakeli, pirtij išdžiovini, tada mini, bruki, šukuoji. Tik tada jau galima verpti ir austi. Visai žiemai darba. Daug audžiau, neturiu ir dabar pirktinių, viskas mana rankom. Net drobė marškiniam. Dar turiu tris rietimus. Naminiai apatiniai balti. Ir marškos. Kadaise pakulines (nuobrukų) marškas audė margas. Dažėm jau pirktiniais dažais, mama sakė kad dažė ąžuolo žievėm su raista dumblu, augalais dažė. Mes jau pirkom dažus.
Ir veltinius vėłė namie. Kaip?
Sukarši vilną, atskiri kiek reikia, tada pasidarai iš kieto popieriaus ar klijonkės formą, apdedi aplink, apsiūni retais dygsniais, kraštus užleidi lygiai, išplėši, užlenki pirštus, apsiūni, prisegi. Vilna ne visa gerai veliasi, nevienodai. Tada imi karšto vandenio, indedi jan skudurą, greit karščiausią tiesi ant veltinio, susuki ir veli.
Pora kartų suvilgai – jau apsivelia. Tada išimi iš vidaus formą, pažiūri ar nėra skylių, jas lopini vilna. Paskui vėl’ karštan skuduran, vėl’ veli. Reikia išversti kad nesidarytų randų. Išverti, apžiūri – ir vėl’ karštan skuduran, vėl’ veli. Taip kol susivelia. Ar ilgai? Dieną apdedu, per vakarą ir suveli abudu. Velti reikia tol, kol pasidarys reikiamo dydžio. Matuoji kaliošu. Tai va. Dariau daug, visam kaimui.
Aliniškių k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Kadaise rugių pjaut’ aja koki 27 vyrai su dalgėm, moterys paiminėja, pėdus riša, pacanai nešioja, stata mendelius.
Zabarijos k. – Stasys Bartkevičius, g. 1931 m.
Menu, dar pjovi su pjautuvais. Ir vyrai pjovi. Toks Grigonis pjovi ir kiti. 120 pėdų buva norma supjaut’ per dien. Avižas tai šienava, su dalgim pjovi. Su pjautuvu – gražiau, sudėta po 60 pėdų, nu kapa skaitėsi. Sakydava, po dalgiu iš kapos 50 kilogramų, nu centneria neprikulsi, o pjautuvu pjaunant’ – prikulsi. Dar šiaudais gi dengi stogus, tai pėdai gražiai sudieti, tik iškrata ir deda kūliukais , dengia stogus, gražu žiūriet’. 50 metų išlaika tokis stogas
Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Žmonės gyvena an žemės, dirba žemės darbus. Ir rūbus naminius nešioja, buva sermėgos, veltiniai, an veltinių – vyžos. Patys pynė iš liepų karnų, būdavo priplėšia, juodumą nugramda, paskuta kiek, kad būt ploniau ir pina. Padam tai storai prisuka, apyvarus ilgus iš virvių užriša kad gerai aplinkui kojas apsukt . Vasarą nešioja klumpes, jas irgi patys isidroždava, mokėja, vieni kitiem išdrožia, seniai kokie, sėdi ir drožia.
Moterys audė daug. Ir rūbam ir lovom, paklodes, užvalkalus, divonus, rankšluosčius, viskam reikėja prisiaust’. Bobos nešioja ilgus storus naminius andarokus, net per žemi tįsiasi, platūs. Ir bažnyčion aja su tokiais gražesniais, ale vistiek savadarbiais ir skaras turėja isiaudį, ir vyram sermėgom milą audi. Ir lina ir vilnų audi ir daži pačios.
Dirba žemi, augina daug javų, duonu kepi namie, laikė gyvulius, pjovi. Ir paukščių turėja, ir avelių pulkais, ir kiaułas augina ir karves laiki, gyveno ūkiškai, valdiškų darbų nebuva. Ir pinigą kokį reikėja pasidaryt’ iš ūkia ir patiem pragyvent’, šeimynos buva didełės, vaikų daug.
Sėja linus, ir kanapių daug sėja. Linus myni ir kanapes panašiai myni. Pirmiausia jas gerai išmirkina balose, tada džiovina pirtyse ir jau mina. Daugiausiai vyrai, kanapių labai stori kambliai, sunkus darbas. Jos sunkiai minasi, bet labai storas, ilgas pluoštas. Paskui vyrai an kriūkelia ir suka virves. Labai stiprios virvės iš kanapių. Ir gyvuliam pančiai ir virvės prie vežima, pastarankos in plūgą, vadełės, šienui vežt’ an vežima reikėja labai stiprių virvių, karčiai* suveržt’.
Žiemą moterys verpi, audi, vyrai kūłi javus, vija virves, miškan važiava, malkas kirta tik žiemu. Aidava Dainavos ir Kriokšlių miškuosna, kur eiguliai leisdava. Sausio, vasario mėnesiais ir medis tinkamas statybai, tik tada pjovė medžius.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
*ilgas apyplonis medis, naudojamas šieno pakrautam vežimui suveržti
Žiemą su tėvu eidavom malkaut’. Buvo tokios rogutės, tai jas pasiimam ir einam miškan, tenai prie Žiežmaros upelio labai buvo sausuolių, juos leido kirst’, tai tėvas pjauna, o aš kraunu rogėsna, prispaudžiam pilnas rogutes ir vežam namo. Tada tėvas kapoja.
Aš 7 metų jau ėjau karvės melžt’, kibiras žeme tysiasi, daržai, bulvės, laistymai, viską dirbt’ reikėjo, malkų atnešt’, vandenio, karves girdyt’. Siuvinėt’ net tėvas neleido, labai mėgau radijo teatro klausyt’, tai ateis ir išjungs radiją. Tėvo žodis buvo šventas, niekas net negalvojo jo neklausyt’. Mano laikais auklėjo rykšte.
Kaime kiaulę skerdė vienas žmogus, jis labai mokėjo, kiaulė nesimūčino. Jis buvo specialistas, visi jį kviesdavo. Svilino šiaudais, paskui plovė su vandeniu, skusdavo su peiliu, valė skuduru švariai. Tada jau darinėdavo. Kraują išsemdavo su puodeliu , supildavo indan, puodan.
Ausieniškių k. – Danutė Šumskienė, g. 1944m.
Paskui jau mana mokslai baigėsi, reikėja dirbt’. Ateja mokytoja menu, mama audi, ji labai daug audi, ir saka:,, Laiskit Juozuku mokytis, jis labai gabus mokslui“. Kur gi ty łais, reikia karves ganyt’, duonos trūksta, tai ganiau. Kokias 4 – 5 karves ganydavau, už kiekvieną gaudava po kiek tai rugių, ko, nemenu.
Paskui nuvejau dirbt’ prie kelia tiesima, važiavam su arkliukais, su tokiom kalamaškėm vežiojam smėlį, žemes, nukasinėjam kalnus. Buva zimagorai iš Utenos, o darbam samdi vietinius darbinykus, mokėja daug, gal 8 litus. Tiesėm kelią nuo Abromiškių iki Vievia, tam tarpe. Vieną kartą dirbant’ žiūrim, kad nuo vakarų pusės tik dulkės pasikėƚi, kas tai… plenta dar nebuva, senas kelias aja per Vievį, per patį miestelį. Kad jau žengia…driskiai, kai vadina, dieve mana, ponia, pajuodį, tos rubaškės, nu gimnastiorkos, pečiuose net balta druska nuo prakaita stovi. Sovietai.
Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.
Menu, dar pjovė su pjautuvais. Gražiai, lygiai. Baigiant rišdavo pėdelį, pindavo vainiką iš varpų, nešdavo namo.
Beižionių k – Juozas Brazinskas, g. 1946 m.
Seniau medžius pjovė gruodžio, sausio, vasario mėnesiais, kitaip negalima, namas nestovės.
Seniau mokėjo statyt’ su skiediniu, sako, dėjo ir pieno ir kiaušinių. Tai stipru buvo. Kalkes virdavo. Dėjo kalkakmenis, vandenio ir virė. Jas reikėjo maišyt’, kad neperdegtų. Aušina su vandeniu, paskui per sytą perkošia, lieka akmenukai, juos išmeta. Pakui jau kalkės duobėj gali gulėt’ ir šimtą metų, svarbu kad jos neperdžiūtų. Imi, tai rodos kaip grietinę, rodos an duonos tepk.
Žydiškių k. – Juozas Navickas, g. 1930 m.
Menu, pjovė pjautuvais, suriša pėdą, stato mendelius (gubas) paskui viršų uždengia pėdu, sulenktu per pusę. Paskui jau, kai baigia, atsineša pėdelį namo, už stalo kampan pastato, o kai pradeda vežt rugius namo, neša jį kluonan, padeda.
Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė, g. 1930 m.
Vyras kūlė javus spragilais, kūlė su tėvu. Reikia laikyt’ taktą, kaip dviese, tai vienąkart muša, kitąkart tik pasidažo, neprimuša. Jauja stovėjo atskirai, plūkta iš molio, prie jos daržinė. Daržinėj stovėja maniežas ir linų mynima mašina. Jaujoj – duobė, iškasta, iš akmenų, ir kartys. An jų suspaudžia linus, prideda eilę, prispaudžia kartim ir vėl’ eili, ir vėl’ kartim. Tada kūrena pernakt’ pečių, kad išdžiūt, tada mina. Arklys suka maniežu. Volai mediniai su dantim, tiej volai sukasi, dvi leidėjos leidžia, deda, kai sutraiška, spaliai byra apačion. Taip kelis kartus persuka, kol išmina. Tada bruka. Ima sauju, dauža, pakol’ visi spaliai neišbyra. Tada saujas susuka, deda krūvełėn, suriša. Paskui šukuoja, atskiria pakulas nuo linų ir jau verpia. Rankom kai mina, tai pirmiausia eina vyrai, jiej laužia su mintuvais linus, jeigu talka, tai moterys ir bruka. Mūsų krašte myni ir bruka pirtyse. Linų sėdava daug, bet vienon pirtin veži mynt’. Pirtis buvo pamiškėj. Ty ir maudėsi, prausėsi, linus džiovina ir myni, mėsu rūkina, lašinius, kumpius.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.
Moterys per žiemą verpė, audė. Audė kiekvienam name dvinytą ir keturnytą, ir aštuonenytą, nes visko reikėjo patiems pasidaryti – ir marškinius ir kelnes ir rankšluostį, ir užvalkalą, ir paklodę, ir staltiesę.Verpti, austi mokėjo ir mano motina, o man teko šaudykles, krijalius, vituškas daryti. Mokykla po karo buvo Koncepte, tai eiti buvo toliau. Teko pasidirbti klumpes, kurių viršutinę dalį labai gražiai išmezgė motina. Klumpes darė ir iš senų batų aulų, bet po karo ir tų nebuvo. Sunku buvo, net duonos nebuvo, namuose maldavo girnom, buvo duonkepės krosnys.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.
Pas mumį per Adventu nesirinka, namie verpėm, daug linų buva, vilnų, suverpt’ reikieja. Būdava, sukviečia plunksnų plėšyt’, tai suveinam. O kasdien tai namie buva daug darba, tai verpi, mezgi, audi, kiek dirbta, austa. Viską namie audi. Tik bovelnu pirka. Jei drobi, tai linais ir apmeti ir ataudi, ar pakulom kasdieniniam rūbui. Audim ir prastų kasdieninių, margų visokių, tai paklodėm, tada pakulas dažam. Visokiom spalvom. Audim ir baltų. Reikėja vyram apatinių ir marškinių šeimynai, nieka nepirka. Mila priek manį jau neaudi, mama tai dar audi. Buva priausta.
Žiemu, kai pašala važiuodava miškan malkų pjaut’. Buva ir prie namų alksnynų, malkų buva.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Seniau namie daug maƚi, kiekviena šeimyna turėja girnas.
Naruševičius dirbt’ samdėsi. Labai mažai mokėja. Už dienu, mes mergaitės, gaudavam tik 40 centų. Stovėja namas, klojimas didelis, tvartai. Turėja daug gyvulių, arklių, žemės turėja 100 hektarų, dyrba daugiausiai arkliais. Turėja kokių tai mašinu rugiam pjaut’, menu traukė dviem arkliais ir vis išmeta pėdu, ale jis nesurištas, tai mes ainam iš paskui tai mašinai, rišam pėdus ir statam mendelius. Prie tvarta buva toks ilgas namelis, tenai gyvena ardinarščikai. Jiem duodava žemis, jiej ją dirba, sodina sau ko reikia, sėja linų, bulvių sodina, daržus, užtat vyras jam dyrba ir nieka ponas nemokėja. Nu, už tų žemi. Jeigu dyrba pas ponu jo žmona ar vaikai, jiem jau mokėja, kaip ir visiem samdiniam. Samdė visokiem darbam, javus sutvarkyt’ reikėja, šienas, tai vis samdė. Kitas ardinarščikas turėja du sūnus, tai tiem jau mokėja. Taip buva du ardinarščikai, jiej dyrba už žemi, dar buva dvi mergos – viena prie gyvulių, kita – virtuvėj. Turėja daug gyvulių, karvių, kiaulių buva daug. Merga ir melži ir kiauƚas šėri, viską. O ta virtuvėj valgį gamina, ir samdinius maitina, davinėja pietus, tai valgėm visi tokioj dideƚėj virtuvėj už bendra didelia stala susėdį.
Anksti, dar tik sauƚė teka, jau turi būt darbe. Ir iki saulėlydžia. Visu dien. Bulbų kast’ pas jį nejam, ajam Mijaugonių dvaran pas Grybauskus, ty po litą davinėja už dienu. Pas Pacevičius ajam, ty tik berniokai, sūnūs buva, tai samdi, ajam pas Macijauskus. Daug kas samdi, kas žemis daug turėja. Pietus visur davinėja.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Mokykloj išmokau nert’ karūnkas abrūsam, (rankšluosčiam), stafkas nuovalačkam, marškų kraštam, seniau gi buva mada. Mezgiau pančekas, pirštines, paskui jau, kai paaugau tai ir megztinius. 18 metų pradėjau aust’, ba seserys ištekieja, reikieja pačiai. Mama pamokina ir pradiejau. Paskui visu gyvenimu audiau. Net servietus audiau. O kiek visko…
Kareivonys – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.
Dar diedukas su broliu dalinasi, statėsi kitoj kelia pusėj. Žemi visur ieja šniūreliais, visuose laukuose ir palei namus, tai kas turieja daugiau žemis, jei valakas, kai pas mana dieduku, tai visur platesnis riežis, o jei mažai, tai ir riežis visai siaurukas. Tievas su broliu jau turieja po pusvalakį. Patys sava sklypeliuose ir sieja, patys pjovi, patys dyrba. Ir visi sava ažias žinoja. Gani an pūdymų, jau keiti, kur kelis metus sieta, tai jau padara pūdymu ir tenai gyvulius visu vasaru gana, tai gyvuliai gal kiek ir intrešia tų pūdymu. Paskui rudenį jį suaria ir sieja rugius. Šitaip ir keičia kasmet. Bulves tręšia mėšlu, veža iš tvartų. Buva, kad ir labai toli bulves sodina, per tuos keitaliojimus, tai reikieja net palei Verdines, ar palei Gireƚi vežt’ sodyt’. Daržai tai buva palei namus, ir čia buva šniūrai daržam sodyt’, namai stovieja an tos žemis. Ūkiniai pastatai – kluonai, tvartai, svirnai.
Kareivonių k. – Mikalina Markauskaitė, g. 1925 m.
Skalbėsi prie Neries. Velėjo ant lentos. Lentą nusineši, pasidedi, tada su kibirais nusineši rūbus ir velėji.
Karagėliškės – Elena Jakonytė Jakonienė, g. 1921 m.
Karsūniškio raistuose buvo daug visokių uogų, mes piemenukai rinkdavom.
Seniau kaime kanapes sėjo, vijo pastarankas, vadeles, visokias gyvuliams virves, jos stiprios iš kanapių buvo.
Aliejų pas mus spaudė Pozniakas ir Naidzinavičius. Turėjo aliejaus spaustuves. Sėmenis mala manieže arkliu, paskui buvo toks pečius, jame apvalus kubilas. Jį kaitina ir suka. Iškaitintą pila ant tokios specialios medžiagos ir spaustuvan, presan. Vyrai spaudžia, suka presą rankom, teka teka, kol baigiasi. Aliejų spaudė iš linų sėmenų.
Per adventą visi dirbo namie. Moterys daug verpė, audė. Kraičius krovė. Siuvinėjo, mezgė su kriūkeliais.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g.1931 m.
Kadaise moterys labai audė. Mama irgi myłėja aust’. Važinėja Kaunan, pirka bovelnu, tai nusiveža ką nor parduot’ turgun, parsiduoda, nusiperka bovelnos, tai ir vakaras. Čia palei stotį išeidava an kelia ir stabdė paputnas, autobusų gi nebuva.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m. Kudonių k.
Moterys namie daug dyrba – verpi, audi. Visi drabužiai buva naminiai, marškos, nuovalačkos, divonai, viską patiem reikėja pasidaryt’. Ir krepšius pyni, ir virves vija, ir vyžas pyni, ir klūmpes dari – viska patys. Ale dyrba ir dainava, tokia mada buva.
Seniau žiemu, kap važiuoja miškan dyrbt’ ar kur toliau su rogėm, tai velkasi kailinius, o an tų kailinių usideda jermėku. Jarmėkas – naminia audima veltas milinis paltas, platus, didelis, kad an kailinių tilpt ir su kapišonu an galvos. Kap apsiauna vailokais, kailiniais, usideda tų jermėku, tai kap tik gali paait’, ale jau ir per didžiausius šalčius rogėse nešalta. Malūnan toli važiava ar miškan. Žiemos buva šaltos, reikėja ir mišku kirst’, ir malkas daryt’ pačiam.
Abromiškių k. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., Lekavičių k.
Paskui per Adventą iki Kalėdų reikėja suverpt’ pakulas, būtinai, ba sakydava, jei nespėsi iki Kalėdų, tai vyras kuodelin privems. Iš pakulų audėm drobes, kelnėm. Marškiniam apatiniam, maišam. Paskui linus verpia, audžia peržiem. Dyrba daug. Visus reikėjo apdengt’, apklot’. Audėm ir rankšluosčius, ir staltieses, ir divonus. Raštus ėmėm vienos iš kitų, karta po kartos. Drobes baltindava saulėj, būdava, jei nėr vandenia arti, tai palei šulinį merkia vandenin ir tada tiesia an pievos. Taip šlapina, varta kelis kart dienoj. Labai išbąla. Vakare jau sudeda ir namo parneša. Iš ryta vėl’. Su drobėm daug darba. Paskui jau išbalintas susuka rietimais ir deda skrynion, žiemu siūna, kam ko reikia. Paklodėm tai audi ir spalvotas, margas visokias, baltintas jau tik šventėm.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Mana mama dar pjovė su pjautuvu ir po dalgiu paiminėt’ nesimokina. Viską pjovi su pjautuvu ir avižas, ir žyrnius. Pėdai buva labai tvarkingi, neisišakojį. Mamos tėvai turėja 19 hektarų žemės. Kai dėdė, mamos brolis isikėƚi, tai sava žemi palika giminėm ir mamai teka 3 hektarai žemės tenai, Matukiškėse. Važinėdavam su tata tenai pjaut’ rugių, tai važiuodavau jau aš, nor buvau dar visai jauna, paauglė. Važiavom per Gudbalį, per Sabonius tiesiai, ale ty blogi keliai buva, tai grįždami su pilnais vežimais jau važiavam per Vievį. A, seniau koki ty keliai buva – važiuojam per Žebertonis pakalnėn, kad visas kelias vienos medžių šaknys, kai pradėja kumelaitė ko tai nešt’, visas vežimas laksta, tata šaukia man, kad laikyčiaus už karties, kad nenugriūčiau nuo vežima, net strošna buva.
Linų tolkas mirkina virtuose semenyse. Tik paskui veria nytysna, gal’ kad nesusišiauštų aidami per nytis ir skietu, būt glotnesni. Tada audė daug lininių audeklų, siuva iš jų marškinius, net apatines kelnes. Daug audė šeroka. Nu iš pakulų, su spaliais toks, labai badasi, kol gerai nusivełėja. Ale nešioja. Jauna ir aš dar nenešiojau apatinių kelnių, tik sijonus. Vieną kart žiemą labai atšalau visas kojas, ajau iš bažnyčios, iš Žąslių, buva didelis šaltis, tai paskui lipau an karšta pečiaus, atsišildžiau, ale kojos ilgai dar buva raudonos. Paskui mama davė man tėva apatines kelnias, tokias su šniūriukais galuose, tai usiriši, susiverži ir nematyt’ po andaroku. Tada ir kojinės buva su šniūreliais, paskui jau atsirada gumos. Namie mezgi puskojines, pirštines ir raštuotas, ilgas, an palta užmaunamas ir paprastas kumštines kasdienines. Bažnyčion ait’ turėjam muftas, jas siuva iš medžiagos, iš kailiuka ar pliuša Jas ir pirka. Rankas susineri ir nešalta.
Ir vilnas verpi, audi. Buva, linais apmeta, menu, viena juosčiuki balta, kita dažyta juoda, o atausdinėja vilna, irgi viena juosčiuki balta, kita – juoda. Pasiuva mama kostiumėlį, tokį su kišenėłėm, labai gražų. Menu pasiuva man sijonuku ir žaketuku su dideliais guzikais, aptrauktais pliušu, irgi buva labai gražu. Mokėja rengtis ir seniau. Žiemu nešioja kailinius, ale aš neturėjau. Kai ainu an vakarėlia, o šalta, tai usidedu tatos kailinius, susijuosiu diržu.
Seniau gi šarmu dari, priverda pelenų puodu, užplikina drobinius lininius rūbus, paklodes, seniau gi viskas buva austiniai ir mirka. Paskui neša an sodželkos vełėt’. Kai išdauža su kultuvėm, balti, ir suminkštėja drobė išdaužyta, ba kelnės buva iš pakulų, marškiniai apatiniai, apsirengi, kaip dratas. Žiemą tai siūdava iš austa šeroka ir kelnes ir sijonus, tai jau dažyta, juoda ar ruda. Nebuva pirktinių dažų. Iš pakulų siuva ir namines koldras.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Seniau labai pynė iš karklų, pynė pintines visokias, dideles ir mažas. Paima lygius gražius karklus, nulupa, išdrožia ir pina. Lankus darydava iš plonesnia lazdyna. Pirmiausia susilenkia lankus, juos suriša ir tada karkla vytelėm pina.
Tėvas grėbliam dantis darė iš ąžuola ir pačius grėblius darė, nekotėlas mokėja, dėčkas, kubilus, ližes, skrynias, viską darė, paskui dar darė spintutes, grabus. Peržiem dirba. Būdava vasaru prisiruošia ilgų karklų, pjauna, lupa, skelia, nudrožia ir sudeda, o žiemą jau turi, nereikia ieškot’, braidžiot’ po sniegą.
Iš pušies šaknų pynė Vaicekauskas Petras.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė,g. 1928m.
Kai paaugau pas mamą teko dirbt’ visokius darbus – daržai, bulvės, rugiai pjaut’. Rugius pjovėm dar su pjautuvais, ateinam ryte anksti, sustojam lauke, persižegnojam ir pjaunam. Pjovėm rugius, kviečius, o miežius jau pjovė dalge. Sunkiausiai buvo pjaut’ lubinus. Sėdavo geltonus lubinus, juos reikėjo pjaut’ aukštai, juos pjoviau nuo 9 metų, nedidelė dar, paskui tuos lambus aparia. Labai prisiuostai to lubinų kvapo, man galvą labai skaudėdavo. Kaime sėjo ir kanapes , jas reikėjo raut’. Sunku. O linų tai daug. Ir raut’, ir mint’, ir verpt’ ir aust’ teko, nešiojom drobinius rūbus ir marškinius, ir sijonus, ir vyram siuvo ir vaikam, visiem. Sijonam tai raštais išausdavo. Dažų nebuvo tai raiste buvo tokia bala, lyg dumblas koks, tai linines tolkas, suverptų siūlų, pamerkia tenai, išmirksta ir nusidažo juodai. Tada audžia raštais. Dažė ir žievėm – ąžuolo, alksnio. Rudai. Išverda, merkia siūlus tan viralan, paskui nuplauna, tada jie visai neblunka, gali mazgot’ kiek nori.
Vilnas jau dažė dažais. Raiste dažė tik lininius. Siūdavom pačios. Kadaise rankom siuvom. Mama mokėjo ir švarkus pasiūt’ ir viską rankom.
Mitkiškės – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m. Mitkiškės
Menu dar, kai pjovė su pjautuvais rugius. Reikėja stogus taisyt’. Pjauti pjautuvais tiesūs gražūs, geri. Stogus dengi meistrai, ne visi mokieja. Buva labai gražu – stogas kap vaškinis, geltonas, net šviečia visas.
Pavasarį aidavam ieškot’ ančių kiaušinių raistuosna, rasdavam.
Mustenių k. – Lionginas Pranckevičius, g. 1932 m.
Musteniuose diedukas buvo šviesus žmogus. Jis mokėjo pjauti išilginius rąstus su tokiais dideliais pjūklais, darydavo kubiliukus, cebriukus, duonkubilius, sviestamušes, vadinamas boikas. Veždavo turgun parduot’. Arba prisiriša su virve, užsideda ant pečių ir neša iki Vievio ar Semeliškių, turgun. Kaime irgi daug kas užprašydavo jo dirbinių. Atlygindavo įvairiai – ar drobe, ar milu, ar kuo nors, mažai kas turėjo pinigų.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Tėvas mokėja ir kluoną pasistatyt’ ir cabrą pasidaryt’ ir klūmpes visiem. Gabus buva. Ir pakinktai jo padaryti ir važelį gražų turėja kur nuvažiuot’ per šventes. Nuog senovės tėvas geriau gyvena, turėja žemės, reikėja ją sutvarkyt’, saka net samdė. Paskui jau ir kertamąją mašiną nusipirka. Narušis tokią jau turėja, tai kai mūs jau parvežė dalim, nesudėtą, tai Narušis atėja ir surinka, sudėja. Už tai tėvas jam dvi dienas rugius pjovė su taj mašina. Toki 4 grėbliai pasikelia, lygiai nustata, nušluoja, kiti tik pałankia, nupjauna tada nusiłaidžia an stala ir nušluoja. Rugiai nugriūna žemėn, tai kaip kirviu nukirsta, lygiai, lygiai. Toks pėdas. Tada reikia jį surišt’ , pastatyt’. Jei rugiai tankesni, gali nustatyt’, kad dažniau pėdą mest, jei reti – rečiau. Ir varpos lygios. Kadaise kai pjovė pjautuvais, tai reikėja samdyt’, ieškoja moterų, darbas buva sunkus.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius g. 1925 m.
Mes augam trys seserys ir keturi broliai, 7 vaikai. Skersėj ir maudėmės ir rūbus plovėm, mano vaikystėj dar velėdava su kultuvėm. Seniau nebuva muila, tai iš pelenų padara šarmą, užmerkia drobines paklodes pernakt’, ryte su kultuvėm upelij išdauža, išdauža, tai labai isiplauna gerai, tik sunku. Drobes tai balina. Ryte patiesia rason an pievos ritimus, perdien bąla, vakare jau vėl’ suvyniojam, taip kasdien, kol sauƚė šviečia, sauƚėj ir išbąla.
Medinius kubilus darė Bliujus Tamošius, cebrus, kubilus vežė Vievin turgun parduot’. Turgun daug ką veži – ir kiaušinius, ir svietu, gyvulius, javus, bulves veži ir Semeliškėsna ir Žąsliuosna ir Žiežmariuosna, kas kur. Žuvis gaudi su čerpokais, nu toks numegztas maišas. Ir meškerim gaudi, buva daug žuvies. Veži ir parduot’.
Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.
Diedukas turėja rankas, buva padaręs gegužinių pamaldų altorėlį, mokėjo padaryt’ medžio vežimėlius, kazankes, kalpokėlius, abrozdėliui medines skulptūrėles darė, gonkų durys, o virš jų – mažų rąstelių gonkytės. Ir barometras. Jeigu slėgis mažėja, išeina per dureles tokis žmogeliukas, jei kyla – inteina. Buva laikrodis su drožiniais, net stovai audimui buva išdrožinėti. Stovėja spinta irgi graži, išdrožinėta.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
.
Nebuva muila, virė šarmą iš pelenų, mirkė drobes. Buva iš medžio padarytos tokios geldos, tai namie dar trynėm ir paskui nešėm ant vandenia vełėt’ su kultuvėm. Lyginom su kočėlais. Ant pievų pavasarį balina drobes. Ištiesia ritimus an rasos ir bala saulėj.
Kozelkiškės – Janina Glebaitė Komarienė
Seniau kiauƚas šėrėm žoƚa. Tai šeštadienį reikia pririnkt’ daug žoƚės, kad ir sekmadieniui užtekt. Žoƚas sukapoja, dar rinka burokų, runkelių lapus, kapoja kirviu ant lentos, užmaiša miltais, prideda virtų bulvių ir šeria.
Saka, jauna marti atėja, visu daržu gražiai išravėja, nei žoƚalės nepalika, tai anyta jai ir saka: ,,Vaje, ką tu padarei, nor balandes būtum palikus, kuom aš dabar kiaules šersiu?“
Seniau sėja daug linų. Linus vasarą reikėja švariai išravėt’, žoƚi išnešt’, sunkus darbas. Paskui rudenį nuraut’. Pėduku surauni, in žemi padaužai, kad būt lygu, suriši sauju, o paskui saujas statėm mendeliukuosna po 6 saujas, pėdelius.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Kasa bulves
Pjauna miežius
Stogai buva šiaudiniai. Kap kulia rugius su spragilais, tai parenka, kur gražesni, iškrata, suriša gražiais kulaliais. O jau vasaru, kap geras oras, tai stogus dengia, taisa, kur reikia.
Koldras siuva iš pakulų. Pirkioj an žemės patiesia paklodi, tada lygiai gražiai deda pakulas an tos paklodės, ima dideƚi adatu, sudyksniuoja kad laikytūs, tada viršun deda kitu paklodi, sudyksniuoja tankiau, galus, šonus apsiūna gražiai.
Seniau ir užsiklot’ ir pasiklot’ naudoja pakulines paklodes, marškas. Jas audi iš dažytų pakulinių siūlų. Visaip margai, spalvotais langeliais, juostelėm, kaip kuri sugebėja susivert’nytysna, kaip norėja. Audi ir baltas drobines marškas, ale jas naudoja tik šventėm, Velykom, Kalėdom. Jas siuva iš sauƚėj išbalintos drobės, siuva ir marškinius, seniau net vyriškas kelnes siuva iš baltos drobės, net iš pakulinės. Rūbai isiplauna, isivelėja, būna minkšti.
Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Amatai
Abromiškėse buva kalvi, kalvis toks, Adamka vadina, Lukoševičius, tai jis buva labai gera meistras. Gudbaƚėj Žukauskai turėja kalvi. Kapačiauskai tėvas ir sūnus turėja kalvi, darė visokius namų apyvokos daiktus – knablius, kauptukus, patkavas,(pasagas) vežima ratus aptraukdinėja.
Medžia darbus dari Greželis, mana vyra tėvas, kubilus dari Girsa, dari ir Greželis, o visokias pintines mokėja patys nusipynt’. Seniai sėdėja ir pyni. Kraiteƚas pyni, krepšius, šaukštus skobi, grėblius dari, visi mokėja. Ir iš šiaudų daug pyni, paskui žemės nelika, šiaudų nelika, o ir senių nelika. Mergos dar ilgai dari visokius papuošalus trobai, sodus iš šiaudų, paukščiukus, karpi iš popieriaus. An langų, an lentynėlių dėja. Ar siuvinėtus, ar kirptus iš popieriaus.
Abromiškių k. – Pranutė Kučinskaitė Greželienė, g. 1912 m.
Kalvių buvo kaimuose, jie kaustė arklius, darė visokius įrankius. Kryžius darė iš medžia. Dar ir dabar Zabarijoj gyvena meistras Ališanka, turi dirbtuves, dara medžio darbus.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Mano senelis buvo armonikų meistras, jam atnešdavo armonikas taisyt’ iš aplinkui. Paskui, kai senelis paseno ir sirgo, jau tėvas taisė armonikas, menu, kai senelis guli an pečiaus ir mokina tėvą ką kur spaust’, ką kaip klausyt’. Liepia paspaust’ kokį klavišą ir pats klauso ar jau gerai, ar dar kažką reikia daryt’. Matyt jis turėjo gerą klausą.
Ausieniškių k. – Stanislovas Šumskas, g 1940 m. Ausieniškių k.
Žąslių miestelyje buvo daug žydų – amatininkų, batsiuvių, jie vaikščiojo ir po kaimus kam reikėjo batus pataisyti, ar iš odos ką pasiūti, bet daugiausiai važinėjo po kaimus su silkėm, muilu, adatom ir kitokia smulkme, reikalinga ūkyje. Parduotuvių buvo daug, viena iš jų buvo ir Gilučiuose, bet paskui užsidarė, nes visi važiavo į Žąslius ir ten apsipirkdavo. Žydai supirkinėjo iš žmonių skudurus, popierių.
Žymių žmonių kaime nebuvo, tik kunigas, dar kunigo gaspadinė Medzikausko Ona,
Kaime buvo amatininkų. Jonas Jurkevičius darė ratelius, Žasliuose pas žydelį pramoko per pora metų, paskui pats įsitaisė įrankius ir dirbo.
Kiekviename name buvo audėjų. Verpti, austi turėjo mokėti kiekviena moteris iš austų ir apsirengdavo – visi rūbai ir skalbiniai buvo rankomis austi. Dėvėjo baltos drobės kelnes ir baltinius, juostom susijuosę, kai eidavo su grėbliais ar dalgiais, labai įdomiai atrodė
Visą vasarą vaikščiojo basi ar apsiavę kadokėliais, vyžomis. Batus į bažnyčią nešėsi ant pečių užsidėję, apsiaudavo tik prie bažnyčios. Čėdino, nes batus siuvo batsiuviai, labai brangu buvo. Siuvo kadokus iš odų, pynė vyžas iš liepos karnų.
Labai gera siuvėja buvo Bartkevičiūtė, jai visi nešdavo siūti. Rūbus siūdavosi ir Žasliuose.
Jaronimas Gudelis g. 1911 m. Gilučių k.
Mana tievas tai šiaučiava. Žmonės užsakydava, nespieja daryt’, dar ir mokinių turieja, Sabonia Vladas, paskui iš Vievia Bartusevičius Stasys pas jį mokinasi šiaučiaut’, geras buva meistras.
Mijaugonių k – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė, gim. 1923m
Kalvių buvo. Daug kas patys daug ką darėsi, mano tėvas Vievin pas žydus važiavo, daug ką pirkosi. Kaime buvo stalius Ūsovas.
Karagėliškių k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Kalvių buvo. Kazokiškėse buvo Čiuras Mykolas, paskui jo sūnus, abudu jau mirę.
Stalių irgi buvo. Gumbis Steponas viską darė ir senobinius stalus ir suolus su atramomis. Jie darė ir kryžius ir karstus.
Žmonės avių laikė, tai rudenį pjovė. Kailius vežė parduot’ ar išdyrbt’, paskui kailinius siuvo, Grabijolų kaime buvo siuvėjas Turla, ne visi siuvėjai galėjo pasiūt’ kailinius, tai nešė Turlai.
Audė daug. Ir linus ir vilnas, viską. Reikėjo apsirengt’. Mano bobutė audė storas vilnones skaras, visur su jomis ėjo, ir į bažnyčią, ir į turgų, visur.
Veltinius vėlė kaimynė Bartkevičienė.
Mes mergaitės tai viską mokėjom – verpėm, audė, mezgėm, nėrėm, siuvinėjom.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g. 1942 m.
Kaimo bendruomenė buvo labai draugiška, viską mokėjo pasidaryt’ patys. Ratus darė Kasciukevičius, darė ir mano tėvukas.
Buvo kaimo kalvis –Arbočius. Turėjo kalvę, dumples. Arklius kaustė, viską darė prie ūkio, paskui jį nušovė.
Batus siuvo Rakauskas ir Černiauskas.
Buvo ir kriaučių – Kazakevičius, Česonis iš Karkučių, siuvo ir kailinius ir jarmėkus, milines tokias su kapišonu iš velto naminio milo.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Mūs tėvas norėjo prašmatniai gyventi, tai pats darė plytas iš molio rankiniu būdu. Menu buvo pastatytas toks dišlius, įkinkyti du arkliai, jie eina ratu, minko molį. Paskui buvo tokios formos, jas prikrauna molio, stovėjo žmogus, ėjo po dvi plytas. Stovėjo dideli pečiai, išmūryti lauke, keliom angom, didelis, malkų dėjo neskaldytų, storų tik supjautų rąstelių, kaitina ilgai, išdegina daug plytų. Degina ilgai, gal kelias savaites, tų plytų buvo tūkstančiai tenai, kai jos atšala, rūšiuoja, būna suskyla, dėjo atskirai. Mūs tėvas buvo geras, jis atidavinėjo tas nekokybiškas plytas kaimo žmonėm dykai, be pinigų.
Tada tėvas pasistatė mūrinį namą. Didelį, iš raudonų plytų. Dirbo darbininkai, jiems mokėjo, reikėjo juos maitinti. Duoną kepė pečiuje, pjovė kokias 3-4 kiaules, bet mėsos nebūdavo daug, buvo daug žmonių prie stalo. Pastatęs namą, tėvas statėsi didelį tvartą, vis buvo daug darbininkų, nes tėvas ir žemės apdirbt’ vienas negalėjo, tai samdėsi. Linus ir grikius augino, bulvių daug sėjo, javai buvo. Darbo daug prie ūkio.
Gilučių k. – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g. 1929 m.
Abromiškių dvaro kalvio Kapačiausko sūnus irgi kalvis
Kalviai turėjo kalves, darė plūgus, arklius kaustė, vežimo ratus aptraukdinėjo.
Ratus iš medžio darė račiai, Adomas Gumbis mokėjo. Mokėjo visą medį sulenkt’ į ratą, nepjaustydamas gabalais. Ima ilgą medinį strypą, pavirina vandenij ir lenkia. Kaip jis tenai kaitino? Gal gabalais išlenkia, jis labai gerus, stiprius ratus darė. Paskui į sulenktą ratą deda stipinus, padaro strypelius, juos deda į ratą ir suspaudžia. Vidurij rato buvo dedami metaliniai lankeliai ir mediniai, tai į juos išgręžia skyles ir įstato, paskui buksas užsisšriubuoja.
Darė panaradas su rankutėm, tokius vežimėlius, darė ir darbinius ratus, vežimus.
Bričkas darė, tėvas turėjo, buvo graži, dažyta. Buvo ir an visorų, dėjo linges, važiuoji, tai linkt’, linkt’. Važiavo daugiausiai atlaiduosna. Važelius darė. Buvo ir suoliukas kojom pasidėt’. Sėdėt’ galėjo keturiese – du priekij, du gale. Adomas darė ir moliavojo. Paskui dar veža pas kalvį, tas aptaiso metalu.
Antanas Karpavičius tai važinėjo su arkliais Kaunan. Vakare išvažiuoja, iš ryto perka kas reikalinga ir dar spėja parvažiuot’. Jo namai buvo kur dabar seniūnija, tenai buvo jo krautuvė. Jis pardavinėjo duoną, žibalą, bulkas, saldainius, viską. Pas mus turgaus nebuvo, reikėjo važiuot’ Vievin, Vilniun. Vievij gyveno daug žydų, laikė parduotuves, galėjai nusipirkt’ rūbų, visko, ale namie tai nešiojam austinius, motina linus augino, audė, pati siuvo. Ir marškinius ir apatines kelnes, viską.
Per atlaidus tai privažiuodavo ir su visokiom prekėm, daugiausiai su saldumynais, šv. paveiksliukais, rožančiais. Prie bromos prekiavo.
Krautuvę turėjo ir žydas Mendelis. Joje visko buvo, pati Mendelienė labai skanias bulkas kepė, gėrimų buvo.
Važinėjo žydai ir po kaimus, rinko skudurus, vežė silkes, muilą, visokias smulkmenas, mainė an skudurų.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g.1931 m.
Mana vyras vandenį surasdava su virgule. Daug žmonių važiava pas jį, veždavosi jį, ale ir gyrtu parveždava, visko buva. Šulinių ieškoja. Pasiima rykštį tokių ir aina aplinkui namus, ieška, kur vandenia gali būt. Ir Elektrėnuose, kai pradėja statytis sodybas žmonės, ir soduose, tai daug kas jį vežiojasi. Augustinaitis man net siuvima mašinu buva padovanojis. Pas Kuktu palei pirkiu kap kasi, tai kap davi vanduo, vyrai let spėja iššokt’.
Jis statė ir pečius, ir kaminus, mokėja.
Kudonių k.- Antanina Motiejūnienė, g. 1921m.
Tėvelis Boleslovas Grigaliūnas buvo stalius ir stalus, ir lovas darė, jis statė namus, grabus, lopšius irgi darė . Lopšiai buvo ir supami ir pakabinami.
Latvių k. – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g. 1931 m.
Lekavičiuose toks gaspadorius Junevičius turėjo aliejaus spaustuvę, spaudė aliejų iš sėmenų. Ir iš kanapių spaudė. Jį naudojo per Adventą, per Gavėnią ir šiaip labai geras maistas.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.
Kur dabar jachtklubas, buva Naruševičia žemi. Visos apylinkės, net iki poliklinikos. Kur restoranas – jau Junevičiaus žemi. Junevičius vėłi milu, moterys audi naminius vilnonius audeklus, vėłi tuos audeklus vėlykloj ir siuva jermėkus*. Per karų prie vokiečių pas Junevičių buva ir pienini.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.
* Ilgas apsiaustas, milinė.
Kai turėjau 14 metų mama mane leido motintis siūt’. Išmokau, paskui siuvau ir vyram švarkus ir šinelius. Pagal išmieras sukerpi ir siūni, jau nusipirkau ir mašiną, iš pradžių rankinę, paskui jau ir kojinę. Siuvau viską ir mergaitėm, ir moterim, ir vyram. Buvau siuvėja.
Kaime gyveno du broliai Čiurai – Antanas ir Mykolas, jie buvo kalviai, darė viską, ir žagres, ir matikus, ir arklius kaustė, ir vežimus, viską. Labai geri kalviai buvo. Patys darė ir pasagas arkliam ir uknolius kaustymui, nu tokias vinis.
Stalių kaime irgi buvo, bet daug ką žmonės patys mokėjo daryt’.
Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m.
Buva akmentašys Minkevičius, skaldi akmenus, tašydava. Jis paprastai dari viską , su rankom. Pažina akmenį. Ateina, pažiūri ir mata kaip ir ką iš jo padaryt’.
Buva kalvė. Kalvis dari ir kryželius an kapinių, ratus aptraukdinėja, virina. Kaip ratus lenki? Seniau buva didelis pečius ir liuktas. Tai medi inkiša liuktan ir kaitina, buva toks specialus inrengimas, tai kol medis karštas, jis lenkiasi, tai ty sulenkia. Buva toks atsitikimas. Lenkia lankus. Pagalį pašutina, Bagaliūnas lenkia, ratu pritvirtina ir su virvėm traukia. O jis pasilenkis tenai ką tai dara. Kaip trūka virvi, kaip davi jam nosin, žiūrim – nosis storesni, storesni… Niekas nepagalvoja, kad virvi truks. Jo priežodis buva ,,Ani kokš“, tai jam labai prigija. Prie rūsa jau pradėja ratus daryt iš gabalų, taša, rūka suvėjį, baina. Stipinus dieja, paskui jau metalu aptraukia. Slides vaikam dari. Ištaša iš uosia, paskui vandenij iššutina ir po balkiu. Kai atšala, užkala odinius diržus.
Mana tėvas 1935 metais statėsi čia. Tėvas buvo stalius Adomas Tamkevičius, stati namus, dari langus, spintas dari, ratus. Tamkevičiai kilį iš Belezų. Žemis turieja nedaug – 8,5 hektarus, tai vertisi. Ir jo tėvas, mūs diedukas aja stalium, pas jį obliukų visokių, pjūkliukų buva, viskas rankų darba.
Pakalniškių k. – Vytautas Tamkevičius
Dar prieš karą gyvenusios žydų Kaplanų ir Šimuilienės šeimos turėjo kalvę ir parduotuvę, kurioje buvo galima nusipirkti įvairių reikalingų prekių: cukraus, silkių, druskos, pipirų, saldainių, audinių. Kalvėje kaustė arklius, darė pasagas, taisė ir darė įvairius dirbinius iš metalo.
Pastrėvio k. – Ieva Burokienė, g. 1942 m.
Žydas račius darė ratus. Prie cerkvės gyvena. Vežima ratus darė. Daug darė. Kai žydus sunaikina, nelika. Tai jį vis vadina račius ir račius, nežinau pavardės.
Kalvių Semeliškėse buva, buva Ustila kalvis, dirba visokius baldus, viską, batsiuvių buva. Buva daug žydų, o jiej žemės nedyrba, vertėsi amatais, tai daug buva.
Semeliškės – Ona Kanapickienė, g. 1920 m.
Semeliškėse gyvena račius, menu jo namu – buva pasikabinęs ratą prie namo.
Stančikų k – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g. 1940 m.
Mano tėvas Sadauskas Stasys buvo batsiuvys, siuvo batus mandresniems, turtingesniems žmonėms. Batus siuvo iš odos, siuvo visokius batus, ir aulinukus, ir basanoškytes man buvo pasiuvęs. Koją matuodavo ir ilgį ir aulinuko ilgį ir plotį – blauzdą. Prisimenu, mama stovi, mes sekmadienį visada ėjom bažnyčion, tai tėtis sako:,,Matuok“ ir paduoda man naujus batukus, o mama sako lenkiškai, nors mes buvome lietuviai : ,,Tėvui pabučiuok į ranką, padėkavok“.
Odas gaudavo iš žydų, Semeliškės buvo žydų miestelis. Jie daugiausiai prekiavo, o kadangi mano tėvas turėjo tik 3 hektarus žemės, tai iš jos negalėjo pragyventi, todėl ėmėsi batsiuvystės amato. Prie Lietuvos nebuvo jokių patentų nei mokesčių. Oda, daugiausiai vadinamas chromas, buvo minkšta, juoda, buvo ir kitokių spalvų – ruda, geltona, daugiausiai siūdavo iš juodos. Turėjo daug visokių kurpalių, pagal kojos dydį. Siūlai buvo lininiai, juos irgi pirkdavo pas žydus, tačiau juos reikėjo paruošti. Buvo koks tai kaip sviedinukas iš vaško, gal dervos ar smalos, susuktas, kaip kiaušinis, juo ir vaškuodavom siūlus. Imi siūlus ir smarkai įtrini su tuo vašku, kol blizga. Ylas irgi atveždavo, siūlo , vadinamos dratvos. Normalaus storio. Adatos? Kai pjaudavo kiaulę, o kiaulės tada buvo lietuviškos, jos turėjo daug stačių šerių, tai pirmiausiai tėvas peša tuos šerius nuo kiaulės nugaros. Kaip? Ima, turėjo kokį tai pagaliuką, ant jo užsuka šerį ir ištraukia. Paskui kitą. Taip daug padaro. Tada ima siūlą ar dratvą ir in jį insuka šerį. Šerio viršus lyg suskaldytas, kaip plaukas pamašiai, o tas galas, kuris buvo mėsoje – kaip adata. Tai va. Išvalo tuos šerius, sutvarko. Adata ant medinio kotelio biški ir lygi ir kreiva, išlenkta, prie kokio siuvimo. Praduria ir tada su dratva praveria. Su šeriu įkiša, mat reikia siūt’ iš dviejų pusių, siūlė graži, tvarkinga. Siuvo man ir aulinukus, kaip kojinė ilgus, o padukas buvo odinis. Padus irgi pirko gatavus pas žydus. Paskui turėjo gerą draugą žydą, jis buvo šteporius, mano tėvui jau siūdavo tokią ,,zagatovkę“ ruošinį, viršų bato, pats ir suštapnuodavo. Tada tėvas darė klumpes, gražius viršus jau darė žydas, tėvas tik prisiūdavo padus. Semeliškėse batus siuvo ir Andrius Sindaravičius, jis siuvo ir prie rusų.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė
Pas mus sėja daug kanapių, paskui jas mirkina, mina ir veja virves, labai stiprios virvės, pančiai karvėms, vadelės prie vežima, visokios virvės šienui vežt’. Tai mūs diedukas per žiemu vija kanapines virves.
Buva račius, jis darė ratelius moterim linam verpt’, stalių buva. Totoriai suva batus, buva totorius batsiuvys, jo giminės kailius raugina, išdirbinėja. Toks Adomas Milkamanavičius. Ir Sindaravičius siuva batus. Pirka odas, padus, pasiūna, kas užsaka ar priduoda parduotuvėn. Ir moteriškus siuva, an kulniuka, gražius.
Žydai buva. Buva kalvis, turėja kalvę, visokius padargus darė, arklius kaustė. Kriaučių buva. Buva toki vyras ir žmona Vyšniauskai, ji rūbus siuva, jis – batus. Seniau gražius batus saugoja, bažnyčion kai eini, tai rankose nešiesi, tik palei bažnyčiu kur nor apsiauni.
Klumpes avėja kasdien, irgi darėsi patys, daug kas mokėja.
Moterys audė milą, paskui buva vėlykla pas Spaičius, vėlė milą, siuva kostiumus, paltus.
Kryžių kaime buva, patys darė, grabus patys, buva staliai, spintas darė, stalus, suolus. Mana vyras Suchockas Juozas darė langus, duris, kryželius, karstus. Kas numiršta, tai ir prašyt’ nereikia, vyrai susirenka ir dara.
Šuliniai buva ne pas visus, vandenį mokėja rast’, kai šulinius kasė, tik nereikėja visiem, arti gyvena, gatvėj, tai ėja keli kaimynai vienan šulinin vandenia. Šulinia zriubai buva mediniai, ąžuoliniai. Pas mumį an šaltinia buva, tai atroda jau išsemi, tik nuveini ir vėl’ pribėgį. Ne visur buva vanduo.
Kierai darė bačkas kopūstam dėt’, visokius cebrus, sviestamušes, vadina boikelas, medinius kibirus, ir pardavinėja.
Pečius statė ne visi, buva meistrai. Reikėja mokėt’ sumūryt liukus, kad nedūmyt, ba kai pastata, tai paskui kurent’ negalima, užkuri pečių, tai pilna pirkia dūmų, va ir reikia perdarinėt’, tai ieškoja meistrų. Venskutonis toks statė.
Semeliškės – Elena Čekavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.
Kietaviškėse buva plytinė už Spenglos, už upelia tilta, dabar ty Binkulis pasistatis namus, an šitos salukės, vežė molį iš Kareivonių laukų, tenai netoli an kalniukų buva toks molis, kad tika plytom daryt’. Statė Kietaviškių bažnyčią. Dabar ty gyvenvietė pastatyta, Gausos ar kieno ty. Paskui jau nereikėja plytų, tai kiek dar padirbėja, ale nelaikė, sugriovė.
Šuolių k – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Mano vyras buvo kalvis, vyro tėvas irgi buvo kalvis, darbo turėjo daug, dviese nespėjo. Arklius kaustė, vežimus, visokius įrankius, net kryžius darė, mokėjo pats viską pastaty’t ir padaryt’.
Zabarijos k. – Jadvyga Bartkevičiūtė Klimantavičienė, g.1929 m.
Diedukas Likša buvo stalius. Jis viską darė, ir spintas ir viską, žmonės užsakinėjo pas jį ir kryžius, ir kitokius medžio darbus, geras meistras buvo. Jis dirbo prie geležinkelio, o stalius buvo iš savęs.
Zabarijos k. – Kazimieras Bernatavičius, g.1950 m.
Čebatus šventinius jau pirka pas batsiuvius, mūs kaime nebuva, turguj, krautuvėse pirka. Pirka ir kepures, buva ir tokių kaip dabar, buva ir tokių apvalių, aukštų. Siuvėjų smulkių buva, ale menu kaip atveždava siuvėju namo, jis tada gyvena kiek dienų pas žmogų, kol visu šeimyną apsiūna. Buva toks žydas, važinėja nuo vienų pas kitus, gerai siuva. Ir kailinius ir sermėgas, viską.
Stalių buva, skrynias, spintas dari Maleckas. Kalvių nebuva, viską pirka turguose. Turgun daugiausiai važiavam Žiežmariuosna, tenai buva labai dideli turgūs ketvirtadieniais. Ir gyvulių tenai buva daug, visko, gaƚėjai pasirinkt’, užtat ir važiavam. Semeliškėse prastesni turgūs.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Kailius išdirbinėja, gyvena Semeliškėse totorka, jau nemenu pavardės, kailinius siuva, nešioja. Nešioja ir milinius rūbus, jarmėkus siuva. Audi milu, paskui Tvertinėse buva malūnas, tenai ir milu vėƚi. Ir vilnų karšykla tenai buva, didelis malūnas, Spaičių malūnas.
Ratus dari, buva žmonių, mokėja. Ir kalvės buva. Ir žmonių buva, kas ar sugeda, ar sulūža, tai važiuoja in Karandu Ignu, jis tuoj sutvarka, turėja kalvi. Jo kuznia stovėja per viduri kaima, dešinėj pusėj. Ir jo brolis Juozas mokėja viską, ir jis dari.
Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė Jukavičienė, g. 1920 m.
Kaimas turėjo savo batsiuvį. Bronius Bartusevičius, o anksčiau ir jo tėvas, buvo nagingi batsiuviai, mokėjo pasiūti colinius aulinius batus, ne tik puspadžius pakalti. Tėvas turėjo mokinių. Pas Bartusevičių batsiuvystės mokėsi ir Balys Nenartavičius, kuris vėliau, atsilygindamas už mokslus, Bartusevičiaus sūnui išpiršo į žmonas Sabonytę iš Kazokiškių kaimo. Jos tėvas, gyvenantis tarp miškų, dukrai pasogos davė medienos naujo namo statybai, nes iki tol batsiuvys gyveno menkoje trobelėje. Batsiuvio profesiją įsisavino ir šeimos amatą tęsė Stasys Bartusevičius, taisydamas batus Vievio miesto gyventojams.
Muravjuvkos kaimo vyrai, be ūkininkavimo, uždarbiavo pas žydelį Kacą – grūdų supirkėją. Ten ūkininkai valydavo grūdus, arpuodavo juos ir suderėdavo grūdų pardavimo kainas. Kacas už švarių rugių centnerį ūkininkams mokėjo po 6-7 litus, o namo stogą uždengti kainavo brangiai – reikėjo 200 litų, prisimena Genė Ragavičiūtė-Kurgonienė (1929 m. g.).
Vievio pieninė
Muravjuvkoje visi prisimena pieninę nuo senų laikų, o 1914, karo metais, šiame pastate buvo įsikūrusi ligoninė. Nauja Vievio pieninė, pastatyta apie 1933 metus. Joje supirkdavo pieną iš aplinkinių ūkininkų, mušdavo sviestą, džiovino pieną – gamino kazajiną. Sviestas buvo mušamas rankiniu būdu. Jam atšaldyti reikėjo ledo, kurį pjovė ežere ir didžiuliais gabalais, apipiltais pjuvenomis, vežė į pieninę. Pienui pašildyti, kurdavo krosnį, kurią kūrendavo malkomis.
Genė Pliopaitė-Urbonavičienė (1927 m. g.) pasakojo, kaip jos tėvelis Pranas ir mama Anelė pieninėje pjovė rankiniu pjūklu malkas, jas kirviu skaldė. Pieninėje darbas buvo sezoninis.
Pieninėje vyriausia specialiste dirbo Megienė, ji nustatydavo pieno kokybę. Megienė su vyru pasieniečiu ir dviem vaikais pieninėje ir gyveno. Tai buvo jauni, geri žmonės. Per pirmąjį vežimą 1941 birželio 14 d. Megienė su penkerių metukų dukrele Nijole ir mažesniuoju sūneliu buvo išvežti sovietų. Megio išvežtųjų tarpe nebuvo. Tolimesnis jų šeimos likimas nežinomas.
Vievis – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948m.
Talkos
Rugius pjovi pjautuvais ir aja talkom. Pėdai buva gražūs, mendeliai. Baigia pas vienu, aina pas kitu, o vakare jau ,,dažinkos”- agurkai, skilandis, samagonas, labai buva linksma, būdava ir pašoka, vaikai išdykauna. Sunkiai dirba, ale mokieja ir linksmytis, visi buva draugiški.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Rudenį talkos. Bulvių kasimo, linų mynimo, kūlimo, tai pabaigtuvės visada su dainom, su vaišėm. Niekas tiek negėrė, jaunimas labai mylėjo pašokt’.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Rudenį – talkos. Linus mina ir bulves kasa talkom. Ateidinėjo vieni pas kitus. Paskui vaišės, dainos.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Kas daug žemės turėja, neturėja jėgos apdyrbt’, tai darė talkas. Ir rugius pjovė talkom, ir linus mynė, ir bulves kasė. Šeimininkai pridara alaus, papjauna rudenį avį, priverda mėsos, bulvių. Per rugiapjūtį pynė rugių vainikus, nešė namo gaspadoriui, kabina už stala, ir jie tenai prakabodava iki sekančių metų, iki kitos rugiapjūtės.
Dainava daug, laukai skambėja. Po talkų – vakarėliai. Rudenį didžiausios talkos, daug ir linksmybių. Nu žinai, ir dirbt’ krūvoj linksmiau, ir darbas greit pasidara… Vienas krapštytums kažin kiek.
Mijaugonių k. – Boleslovas Pruskas, 1928 m., kilęs iš Anykštos k.
Talkos daugiausiai linų mynimo. Linus išdžiovina pirtij, tai greitai išminti reikia, kol neatvėso, drėgni nesimina. Tai sueina visi su savo mintuvais, vieni laužia spalius, kiti bruka su bruktuvėm, tada saujom susuka, suriša ir veža namo. Baigę pas vieną, visi eina pas kitą, taip iš eilės pas visus. Tai ir smagu buvo, visokių juokų, dainų. Spalius dėjo ant trobų, ant aukšto, kad šilumą laikytų.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis, g.1911 m.
Linus kūlė talkom, paskui kloja an pievų gražiais ratukais po sauju, atsiguƚėjusius veža pirtin, džiovina, o mina irgi talkom. Vyrai linus laužia, moterys mina mintuvais, bruka, tada po sauju susuka pluoštu ir sudeda. Tada jau pabaigtuvių vakarielis.
Jagėlonių k. – Marcelė Korsakienė, g.1923 m.
Talkom dirba seniau. Susirenka vyrai karvėm akselį* pjaut’, tai vis su kaimynais, paskui linai mint’, kelt’, dažnai kaimynai vieni pas kitus vaikščioja, padedinėja. Šiandij pas manį, rytoj – pas tavį.
Karveliškių k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m.
*Pašaras karvėm iš supjautų šiaudų, užplikytas kubiluose
Buva rugiapjūtės talkos. Oi, aidavam giedodami po darba, nešdavam rugių vainiką, laukai skambėja.
Bulves kasa talkom, linksma buva, tik sugrius kur ir jau skamba dainos. Buva pabaigtuvis, dari alų. Buva visokių madų.
Talkos buva ir siečku pjaut’, šiaudus karvėm, kult’ kartu suveidava, talkom, pas vienu, pas kitu. Jau buva tokia mašina – maniežius, tai perveža vienan kluonan, o ty iškūlį – kitan, iš eilės visiem.
Linus mint’ irgi talkos. Minant linus bernai linus laužia, tai kad nustvers kokiu mergu – spalių po andaroku prikiša. Tik žiūrėk, kad nenustvert. Paskui popiet atneša vakarieni, baigį darbu aina ratelius, šoka, dainuoja, žaidžia fantus, žiedu dalina.
Kareivonys – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.
Buvo talkos. Pas mumį linai labai augo. Kai prisėja tėvelis linų, oi gražu – linai žydi, paskui moterys linus rauna, sustato džiūti, tada jau veža kult’, paskui pirtin džiovint’. Tada jau talka – vyrai laužo, moterys mina su mintuvais, šukuoja. Perdien ir sutvarko. Vakare jau vakarėlis, šposai, kepė kūgelį, virė avieną. Daug talkų buvo – nuo vieno pas kitą ėjo su talkomis, kartu linus mynė.
Buvo ir bulviakasio talkos, bet pas mus nebuvo, šeimyna didelė, patys nukasdavom. Pavasarį mėšlą vežė talkom. Suvažiuoja vyrai, gyvulių daug, mėšlo daug, sunku iškabint’, tai talkos.
Per rugiapjūtes, kai pjovė su pjautuvais, tai prašydavo mažažemių talkosna. Buvo rugiapjūtės pabaigtuvės, pynė vainiką, dainavo.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g.1931 m.
Kaime buvo talkos, labiausiai rinkosi minant linus,- pas vienų baigia, aina pas kitų. Bernai labai erzino mergas, kap pagaus katrą, tai po andaroku prikiša tiek spalių, kad ta iškratyt’ negali, o jiem juoka ir vėl’ taikosi nutvert katrą, tik žiūrėkis.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Žirnių kūlimas
Pirtyse mynė linus. Pirmiausiai džiovino. Sudeda tokias medines šatras, sukala, ant jų stato iš laukų suvežtus atsigulėjusius linus, tada iš vakaro labai stipriai kūrena pirtį, kad būt karšta, kad išdžiūtų. Per naktį džiūsta, o ryte jau eina laužyt’ ir mint’. Laužė su dideliais mintuvais vyrai, tai sunkus darbas, kartais ir stiprios moterys. Mintuvus susineša pačios iš namų, taip viso kaimo linus iš eilės, tokiomis lyg ir talkom, vienam išmina, paskui kitam. Aš jau nuo12 metų ėjau mint’ linų. Paskui išmintas saujas bruka an bruktuvių, paskui jau šukuoja, išbyra labai daug spalių, juos, tuos spalius, dėdavo ant trobų, kad būt šilčiau. Nu vakare jau vaišės, linksma.
Daug linų sėdavo, šeimynas aprengt’, paklot’, užklot’ reikėjo, prisiaust’ rankšluosčių, staltiesių, darbo daug.
Buvo pirty ir gaisrų. Jeigu koks linų kūlelis nukrinta džiūdamas, ant akmenų, tai jau ir gaisras, niekas neišgelbės. Buvo. Reikėjo žiūrėt’. Nebuvo žodžio ,,Pavargau”, vaikai irgi šalia tėvų daug dirbo. Viską dirbo ir prie gyvulių ir daržuose ir laukuose. Linų sėjo daug, apie 12 kapų, juos ravėt’, paskui raut’, galvenas nukult’ su kultuvėm ant patiestų paklodžių, išvalyt’, sunešiot’, sutvarkyt’. Buvo pareiga viską dirbt’ šalia mamos, niekas ty vaikų nelepino.
Pečių irgi statė talkomis. Molį plakt’ reikėjo, tai ėjo talkom kaimo vyrai už dyką, jei kokį pusbonkį paskui išgers.
Talkos – tai rudeninis darbas. Paskui dažnai vakarėliai, kepa pečiuje babką, kūgelį, jaunimui nu gerai. Seniau buva kitokis maistas. Suchockienė išvirė cepelinų, tai niekas nevalgė, mes mergaitės tik paragavom ir sumetėm po stalu kad niekas nematyt’. Rakauskienės mama išvirė arbūzienės, tai niekas nevalgė, nebuvom matę tokių dalykų. Degtinę tai virė, gėrė per talkas, tik mažai. Buvo mada neišgert’ iki dugno ir šlakelį išpilt’ po stalu, stengėsi, kad niekas nepamatyt, tik švyst’ greit po stalu. Tai tokia mada buvo. Nežinau kodėl. Daug negėrė, pijokų nebuvo, buvo mada po darbų, talkų – pusbonkis…
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Buvo ir talkos. Rudenį tai linus mynė su talkom, žiemu, advente – plunksnas plėšyt’ rinkosi, reikėja pagalves daryt’. Talkom linksmiau, pas vienu, paskui pas kitu, iš eilės.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Linamynis. Pirtij vyrai prikala kartelių, sustata linus už jų; tadu kūrena pirtį, kol tiej linai išdžiūsta. Kap jau sausi, kad net lūžta, aina mynt’. Myni talkom, pas vienų, pas kitų iš ailės, aja ir vyrai, ale daugiausiai moterys. Vieni su mintuvais linus laužia, labai sunku laužt’, užtat kartais lauždava vyrai. Aš pati tai lauždavau, mana mintuvai labai geri buva. Kitos moterys su bruktuvėm an priebruka bruka spalius. Išbruktus linus saujosna susuka ir deda rietuvėm, paskui tų rietuvį perriša su virve ir jau galima vežt’ namo, dėt’ an trobos ar an ratelia verpt’.
Talkai namiškiai ruošdava labai skanius pietus, prikepa kūgelia, pečiuj priverda kopūstų, mėsos, dari varškės. Kepėi ir grikinį kūgelį, jis buva labai skanus. Kūgelį kepi puode – terloj, toks juodas puodas, gal molinis, nežinau. Jam kepi ne tik kūgeli, troškina ir bulves, ir mėsų, ir daržoves. Jei linų daug ir mina iki vakara, tai duoda ir vakarieni. Kartais, jei namie jaunimo yr, pakviečia ir muzikantų, tai paskui būna vakarėlis.
Šarkinė – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Kaime buva talkos. Labiausiai rinkasi minant’ linus – pas vienu baigia, aina pas kitu. Bernai labai arzina mergas – kap pagaus katrą, tai po andaroku prikiša tiek spalių, kad iškratyt’ negalima. O jiem juoka, ir vėl’ taikosi nutvert’ katrą, tik žiūrėkis.
Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Liko kaimo bendravimo tradicijos, talkos. Kaimo vyrai padėdavo vieni kitiems, skerdžiant kiaules, pjaunant kitus gyvulius. Moterys talkino derliaus nuėmimo, šienapjūtės darbuose. Leonardo Stakausko trobos negyvenamoje dalyje, kamaroje, veikė mėsos rūkykla. Viso kaimo žmonės nešė čia rūkyti mėsą, kad kumpiai, skilandžiai, lašiniai, „palendvicos“ išsilaikytų iki rugiapjūtės ar net bulviakasio.
Vievis – Janina Satakauskaitė Vasilavičienė, g.1948m.
Pirtyse ir linus džiovina, mynė. Karkučiuose sėja labai daug linų, paskui visi iš eilės mina. Ėja talkom nuo vienų pas kitus. Tai labai linksma – suveina visas kaimas. Paskui atmindinėja vieni kitiem. Pas ką nėra jaunų, tik seniai, ir tiej dari talkas. Nieka nemokėja. Priruošia, prikepa kūgelia pilną pečių, dar ko nor priverda. Avienos buva visą rudenį, tai mėsos priverda, duoda sočius pietus, o vakare tai atneša pirtin, namo jau nekviesdava. Talkon ateidava ir bernų, ir vyrų, mindava visi, mina, bruka, šukuoja, tai paskui pabaliavojam, vakarojam iki pusiaunakčia, linksma, tada jau ainam namo, dainuojam, bernai, vyrai neša mintuvus, oi smagu buva.
Dzūkai labai draugiški, neturi unara, nusistatyma, ar katras bagotesnis, ar biednesnis, lygina visus. Gražios buvo talkos.
Labiausiai, kai baigia rugius pjaut’. Tadu supina varpų vainiku, ainam su vainiku in gaspadorių, dainuojam:
Išeina gaspadorius, priima vainiką, išneša lėkštį ko tai pripjaustis, o pjovėjos saka prakalbą: ,,Kiek čia yra varpelių, tiek linkim tau metelių,
Kiek čia yra grūdelių,tiek linkim tau vaikelių“.
Nu, visko, ko tik prisigalvojam, prilinkim, tada jau kviečia vidun, jau dažinkos, vaišės. Seniau dažniausiai kepė kugelį, grikines bandas, blynų, mėsos mažiau, kas bagotesnis, davinėja ir mėsos. Tada jau linksminamės.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1932 m.
Zofija ir Jonas Pineliai
Turgūs
Semeliškėse buvo dideli turgūs. Antradieniais. Čia už upės, kur dabar autobusų stotelė, an kelio link Aukštadvario. Tenai kryžiavosi keliai – ėjo an Žiežmarių, an Vievio, tai tenai buvo gyvulių turgūs, mano mama visada pirkdavo paršiukus. Čia buvo kiaulių ir visokių gyvulių turgus.
Aukštai, viršuj aikštėj buvo dideli turgūs, bet tenai buvo maisto produktai, vaisiai, daržovės, sviestas, sūris, mėsa, viskas, ką suveždavo žmonės. Kur dabar karčema, stovėjo toks ilgas namas, prieš jį tenai buvo visko pilna, oi tenai didelis turgus. Ir žydai prekiavo, ir žmonės iš aplinkui suvažiuodavo, visko tenai buvo.
Turgūs buvo dar ir po karo ilgai, paskui liko tik apačioj, ty gyvuliai. O čia viršuje dar parduodavo kiaušinius, bet jau vaikydavo. Buvo du įgaliotiniai Semeliškėse ir jie neleido pardavinėt’, paskui visai sunaikino. Ir apačioj. Taip ir baigėsi turgūs.
Semeliškės – Janė Gaičiauskaitė Raižauskienė, g. 1960 m.
Semeliškėse seniau buvo dideli turgūs, centre, kur dabar aikštė palei cerkvę. Net iki Strėvos. Palei upę, tenai buvo gyvulių turgūs, o čia viršuj – visko buvo. Ir baronkų, ir puodų, visokio maisto, ir visko, didžiausi turgūs. Rodos, antradieniais. Buvo visokių lošimų, žaidimų, cirkas atvažinėjo. Suvažiuodavo visos apylinkės žmonės. Atvažiuodavo ir žydai iš Aukštadvario, iš Vievio, buvo labai daug žmonių.
Bijūnų k. – Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m.
Turgus tai buvo didelis ir cirkas atvažiuodava. Menu aikštėj miestelij turguj būda tokia, beždžionėłė buva dėžėj iškelta aukštai ir klounas išsimaliavojis. Antradieniais buva. Pusi lita ėmi cyrke, ale tėvas manį nełaida. Visiek brangu.
Žuvyčių k. – Ona Markevičiūtė Seliutienė, g.1930m.
Semeliškėse vykdava medaus turgūs, visko buva, bačkas pardavinėja, daržoves, menu svogūnai dideli gražūs, supinti kasoj. Visko čia buva. Dideli turgūs.
Semeliškės – Elena Čekavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.
Vievij buva trečiadieniais, daug ką vežėm parduot’, žydai pirka gyvas vištas, antis, žąsis, namie nepjovi. Javus pardavinėja, daug ką. Ale ir nusipirkt’ daug ką reikėja, pinigų gi niekas nemokėja, reikėja iš ūkia gyvent’. Norėjam ir pasipuošt’, apsiaut’, apsirengt’ gražiau. Tai namie prastai, kaip yra taip gerai, sakydava, o išeit’, išvažiuot’, vasaru atlaidai, tai jau norėjasi. Puodus pirkam turgui pas žydus, buva terlos kūgeliui, dabar nėra tokių.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.
Važinėja turguosna, ajam ir pėsčios. Jei kokia sviesta, sūrį, kiaušinių parduot’ turi, tai kas tau arklį kinkys, pėsčios ajam. Turgūs utarnike buva Žąsliuose, seredoj – Vievij, četverge – Žiežmariuose. Jei javus, gyvulį kokį, tai jau veža. Daugiausiai ajam Vievin. Javus veži Žąsliuosna Lietūkin, ty geriau mokėja, brangiau. Gyvulių mažai buva, kol ūlyčioj gyvena, paskui, kai jau išeja an sklypų, daugiau laiki.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Turgūs buvo Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Vievyje, vis skirtingom dienom, galėjai bet kada nuvažiuot’. Turgūs dideli, daug visko. Buvo medinių bačkų, kubilų, molinių indų, uzbonų. Moteris su vyru tarėsi, kartu važinėjo turgun, tarėsi ir kur ką sėti, ką daryti, ką pirkti.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Turgun tai važiuoja su vežimu, visko prisikrauni, vežė parduot’ ir kiaules, paršiukus, jiem buvo tokia klėtka padaryta, iš medžia supinta, toks krepšys iš balanų.
Vilniun turgun važinėja su arkliais, keliasi anksti, beveik vidurnaktį ir važiuoja. Ėja ir pėsti. Gyvena Ravėliškėse toks Ignacas, tai jis iš ankstaus ryto išeina, o popiet, jau vakare ir pareina iš Vilniaus su rogutėm.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g.1931 m.
Turgūs buvo Vievij. Vežė parduot grūdus, gyvulius, viską. Ir pirkom daug ką, visokius rakandus, puodus.
Vilniun tai seniau pėsti ėjo. Buvo ir mes ėjom. Nešulį ant pečių ir keliaunam. Prieš karą, seniau nevažiavo, pėsti ėjo. Parsiduoda ką tai ir grįžta pėsti, stipresni žmonės buvo.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g. 1942 m.
Senesni žmonės dar menu, ėjo į turgų, į Vilnių pėsti. Anksti labai išeina, an pietų ir būna turguj, vakare vėlai ir pareina. Vieną kart einu pėsčia. Važiuoja vežimas. Nuo kalniuko jis mane pralenkia, prieš kalniuką – aš jį. Ir vėl’ taip, nu kaip lenktynėse. Tai paskui žmogus man sako:,,Sėsk, pavėžėsiu“ ir atvežė į Vilnių, o namo jau pėsčia parėjau.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Vievyje turgūs buvo čia netoli stoties, kur dabar kioskai, buvo tokia tuščia aikštė, tenai linus supirkinėja tokiam name. Pardavinėjo paršiukus, dar tėvas vežė, menu, prekiavo viskuo – ir vištas pardavinėjo, ir viščiukus, ir paršiukus, ir gyvus, ir pjautus, sviestą, sūrį, kiaušinius pardavinėjo sustatę eilėmis ant vežimų.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Buvo turgūs. Pirmiausiai prie ežero, palei šventorių buvo, paskui perkėlė kur vadinama mordoboika, tenai seniau buvo linų supirkimo punktas. Seniau augino daug linų, kalvių buvo, pirklių buvo, prekiavo.
Vievis – Kazimieras Mažylis, g. 1936 m.
Žiežmariuose vyko dideli turgūs ketvirtadieniais. Stakliškėse – trečiadieniais, Semeliškėse – antradieniais. Vyko metiniai Raulyno turgūs – medaus turgūs. Pirkdavo medų. Labai.
Žydiškių k. – Juozas Navickas, g. 1930 m.
Bitininkystė
Prie bičių pavasarį eidavom apžiūrėt’ ar turi medaus, jei neturi – verdam iš cukraus jom maista. Per vasarą kopinėja kokius 2 – 3 kartus, daugiausiai birželij ir rugpjūtij. Jei sausas pavasaris, tai medaus daugiau, jei lyja – mažiau. Nesipykdavau su bitėm, žinojau kad reikia apsirengt’. Aviliai jau buvo lentiniai, skobtų jau nebuvo. Nuo 23 metų laikiau. Kai baigėsi karas. Turėjau iki 60 avilių. Dabar jau sunku, spiečiai išeina, jau nesugaunu. Medų žmonės atvažiuoja namo, perka. Net iš Vilniaus atvažiuoja. Anksčiau tai vežiodavau turgun, priduodavau parduotuvėsna. Mūsų laukai toli nuo kelių, švarus oras netoli Neries, tai medus labai geras.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Mano tėvas Boleslovas Grigaliūnas buvo bitininkas, laikė 70 avilių bičių. Jis buvo gimęs 1889 metais, augino bites, bet jo aviliai jau visi buvo lentiniai, kelminių nemenu. Bet aviliai buvo dvigubi, iš abiejų pusių, vidurin buvo prikišta skiedrų, nes jis dirbo medžio darbus, obliavo ir turėjo skiedrų.
Jis turėjo specialius rūbus eit’ prie bičių, sako, jei blogas žmogus, tai bitės pas jį nesilaikys. Kopinėja, tai medaus visiem pažįstamiem, kaimynam išnešioja.
Medų pardavinėjom. Pas tėvelį tai žmonės ėjo pirkti namo, pridavinėjo bitininkystei, vežė žydams Vievin, jie supirkinėjo. Vežė ir turgun.
Vašką, korius pirko. Seniau nebuvo pirkt’, tai bitės pačios darė ir korius. Paskui pradėjo lydyt’ vašką, vežt’ Vilniun, keist’ į vaškinius korius. Labai patogu. Imi tą plokštelę vaško, įspaudi į vilytėm išvedžiotą rėmelį ir viskas.
Pikio nenaudojo, duonelę naudojo, kažkiek valgė. Žmonės ateidavo, prašydavo. Duodavo ir ačiū negalima sakyt’. Kai tėvas mirė, jo avilius visi išsidalinom.
Bitėm sėdavo žoles, tokias mėlynai žydėjo.
Paskui, kai jau buvau ištekėjus, irgi turėjom 30 avilių bičių. Aš pati ėjau prie jų, turėjau sietką tokią ant galvos, baltą chalatą, balta skarytė, kelnės. Būdavo, vaikai juokiasi kad man labai tinka kelnės.
Buvo, kad bitės numiršta, išnyksta. Sakydavo, jei gaspadorius miršta, tai reikia eit’, pabelst’ avilin ir pasakyt’, kad mirė, jeigu nepraneši, gali ir jos numirt’.
Latvių k. – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g.1931 m.
Tėvelis laikė bites buva senobiniai aviliai – pailga kaladė, vidurys išskoptas. Bitės pačios darė korius. Dar menu iš vaikystės kaip tėvas parneša korį iš avilia, deda an didelia bliūda, apipjausta vašku, medus varva ir mūsų selės varva. Paskui avilius pradėja daryt’ iš lentelių, rėmelius, pirkt’, nu vaška tokias plokštełes, nuveža Vilniun lydytą vašką ir pakeičia an tų vaškinių plokštelių, jas lengvai priklijuoja an rėmelia ir deda avilin. Buva toki rėmukai su vielutėm ištemptom, tai an jų tą plokštelę vaškinę prispaudžia ir viskas. Deda aviliuosna, bitėm pačiom nereikėja daryt’, jos tik akutes dalipda.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė,g. 1928 m.
Kaime buvo bičių. Tėvas laikė, pati laikiau. Augino bitėm augalus tokius mėlynus, sėja po medžiais, kad žydėt’. Kai gaspadorius miršta, reikia bitėm pasakyt’. Bitė miršta, jei nepastuksensi avilin. Net vaikus reikia prikelt’. Kai anyta miri, bitėm niekas nepraneši, tai puse avilių išmiri. Per Kalėdas kratydava ir obelis, saka , kad bitės neštų medų.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.
Seniau bitės gyvena senuose ąžuoluose, drevėse, buva ir Gandrų saloj ir pas seserį kaime buva senuose ąžuoluose. Bitės šitos, ne laukinės, saka, seniau jos tik miškuose ir gyvena. Medžiuose buva.
Saloj, Girsų lauke mana sesuo rada spiečių net rugiuose, jau susisukį ir vaškus net pasidarį. Sėdi nabagės rugiuose an šiaudų. Sulipdį rugius ir gyvena. Jos matyt’ neturėja kur nuskrist’, sala, tai ir nutūpi an rugių. Matyt’ motinėlė buvus silpna.
Jei bitės dirba, neša žiedadulkes, reiškia motinėlė yra, jei motinėlės nėra, jos labai greitai išsiveisia, numiršta, jos trumpai gyvena, turi būti motinėlė ir perint’ naujas.
Laikėm bites, turėjam. Vieną kartą Sajieta davi valdišką motinėlę. Tokioj medinėj dėžutėj indėta, kiek medaus, vaška ir gyvena. Tą dėžutę avilin indedi, bitės pačios atidengia tą dėžuti, o po mėnesia jau būna pilna mažų bitelių. Vašką bitės dara iš seilių, gamina pačios, kaip riebalai jų toki. Tada ir klijuoja.
Kanapka žemės daug neturėja, jis prasigyvena iš bičių, praturtėja. Vienais metais, žinau, pardavė dvi tonas medaus, jo laukuose žvyras, prisėja bitėm augalų, ty jau medaus…
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m.
Česlovas Kazakevičius prie bičių
Bites laikau visą laiką. Daug jų turėjau. Šiemet labai mirė, apie dvidešimt avilių neišgyvena. Gal vis būdava šiltos žiemos, neparuošiau jų kaip reikiant’ šios žiemos šalčiam, gal liga jas labai susilpnina. Bičių liga – erkės, labai mažytės, bitei ant nugaros susitelkia ir kraują čiulpia. Bitė nusilpsta, dvi trys erkės ir viskas.
Pavasarį medų neša iš žydinčių klevų, gluosnių, žilvičių, kačiukų. Paskui pienės ima žydėt’, paskui jau ir pievos sužydi. Čia netoli Beržuolės upelis, visur pievos. Seniau pievose buvo daug visokiausių žolių, žydėja. Dabar, kai sukultūrina, tai užauga viksva, kai išarė, tai prisėja šunžolių, sugadina pievas, kultūrinės visai nežydi, bitėm nėra žiedų. Yra liepų, sėjam dobilus, liucerną. Pernai ir šiemet ilgai buva šalnos, paskui žiedus lietus išlija, anksčiau ir avilių turėjau mažiau, o medaus buva daugiau. Dabar ojei, ojei…
Medų imu tik vieną kartą metuose. Mana ir dukra labai moka. Reikia apsirengt’, nesiskubyt’, saugotis, taikytis, kantrybės turėt’. Žinoma kanda. Man per sezoną tai kokių pora šimtų inkanda, gal užtat sveikas…( Juokiasi). Pienelio nei duoneƚės nerenku, tuom neusiimu, tik medus ir vaškas.
Semeliškės – Juozas Kazakevičius, g. 1923 m. Perkūnakiemio k.
Mūs dėdė Petras Kananavičius laikė daug bičių. Kolūkin nesirašė, todėl konfiskava gyvulius ir žemę, lika gyventi ant 15 arų. Laikė bites. Bites labai mylėja ir bijoja prie sovietų laikyti daug avilių, užtat po kelis laikydava pas giminaičius, pas pusbrolius Petkevičius Pakalniškių kaime ir dviračiu važinėdava jų tvarkyt’. Bitės gerai nešė medų, Petras pažinoja kokias tai žoƚes, naudoja, kad jos nesirgtų, žiemai irgi užklodava žoƚėm. Jis pažinoja visas žoƚes, pats jas rinka, džiovina. Atroda tos žoƚės, kur naudoja bitėm uždengt’ vadinasi čižma, kitaip nežinau.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, tg.1940 m.
Mūsų sodyboj visada buvo bičių. Ir diedukas ir tėvas laikė. Buvo gal 10 avilių. Su bitėm reikėjo mokėt’ apsieit’.
Zabarijos k. – Kazimieras Bernatavičius, g.1950 m.
Malūnai
Maƚi namie ir ir malūne, veži. Senuose Kietaviškėse mali razavai, duonai, kiauƚėm maƚi miežius, o pyragam jau reikėja važiuot’ Liutonysna, ty ir kruopas dari.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Paaliosės malūnas
Ant Aliosės upelio stovėjo malūnas, buvo nemaža užtvanka, šitoj dauboj. Viskas buvo užsemta, kai reikėjo daugiau vandenio, tai sklendę nuleidžia, upelį užtvenkia ir vanduo pakyla, tada mala. Maišus su javais reikėjo nešiot’ antran aukštan, tenai supila į girnas, iš viršaus. Turbina buvo vandenyje, ji suko girnas.
Morozas toks, vokietis buvo, tai jis malūną statė. Jis čia žemę pirko, čia tokia kai duobė buvo, tai samdė žmones, mano tėvas irgi vežė vežimais žemes, kasė duobę.
Malūne malė ir pikliavojo, ir kruopas darė. Žmonių privažiuodavo, eilės stovėjo. Dar lentpjūvė buvo, pjovė rąstus, skiedras stogam dengti pjovė. Paskui Morozas išvažiavo, paskui stojo kolūkiai, nebuvo kam čia dirbti, ėjo 1953 metai, mažai vyrų buvo likę, visai apleido malūną, sugriuvo. Ir seni namai ir malūnas.
Sielskas iš Vilniaus pirko. Dabar čia jau nieko nelikę, jis pasistatė namus, gražiai viską sutvarkė ir nuomoja. Malūno nėra.
Paaliosės k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g. 1927 m.
Padaliosėj buvo malūnas, rusai broliai Morozai turėjo. Ant Aliosės kranto.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Malūno pastatai dabar
Malūno įrengimų liekanos
Daugiausiai malė girnom namie. Važiavo ir malūnuosna. Buvo Paaliosėj, buvo Baltamiškij. Ant Bražuolės upės trys malūnai stovėjo – Etaliūnuose, Zaviesuose ir Baltamiškij. Ir malė, ir pikliavojo, ir valcavojo. Vievij buvo ir vilnos karšykla, milo vėlyklos buvo.
Karagėliškių k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Liutonių malūnas
Liutonyse ant Strėvos upės buva didelis malūnas. Jis, šnekėja kadaise, seniau buva kažkokis Čaplikas, gal prie Smetonos, gal dar anksčiau. Sakydava – kokia tai vokiečia, pavardė gal ne tokia. Labai daug žmonių privažiuodava malūnan, laukdava eilės po kelias dienas, saka, vyrai laukdami eilės, visokius šposus krėsdava. Būdava, maišus kelia viršun tokia svirtim, tai vyrai paima maiša šniūru sutraukia ir užriša, malūnininkas rėkia, saka, pilkit’ jau, pilkit’ greičiau, tuščios girnos sukasi, o ką tu ty išpilsi, kad maišas užrištas, užtraukti šniūrai. Kol atkrapšta, malūnininkas keikiasi, rėkia, kad maišu pjaut, o vyrai kvatoja, a, visko tenai buva, nu kur tu, sėdėdamas kelias paras ko nor neprigalvosi. Buva, kad atvažiuoja, neturi laika laukt’, tai dar ir namo grįžta, usiėma eilę. Jei negali laukt’, ale maišus palikt’ bija, gali kas pavogt’, tai, saka, vieni kitų pilniavoja. Kai žiemu pats malimas, saka, reikėja laukt’ net po savaitę. Važinėja net nuo Dainių, Žaslių, Kakliniškių, visų mūs apylinkių. Malūnas buva didelis – razavai małė, pikliavoja, valcava, kruopas dari, daug buva inrengimų visokių. Keli akmenys buva, atskirai.
Liutonių k. – Bronius Venskus, g. 1937 m.
Prie Liutonių malūno yra vadinami Giriniai akmenys, tašyti, labai dideli. Kai malūno pylimas ėjo, tai vienas vienam kampe stovi, jis labai didelis, nu girnų akmenys daug mažesni už jį. Jis stovi Strėvoj, kur toks kampas buvo. Liutonių malūną sako, labai greit pastatė, buvo koks tai savininkas. Anksčiau žmonės buvo protingesni, nei dabar. Mokėjo pasirinkt’ vietas. Tenai eina Strėva, ateina Kiminta, jų santakoj.
Kudonių k. – Kazimieras Kukta, g. 1950 m.
Mitkiškių malūnas
Prie Sukros stvėjo malūnas. Grūdus malė. Rupiai. Medžioluose ir pikliai buvo, čia tik duonai ir gyvuliams malė. Buvo didelės girnos, akmeninės, ant Sukros stovėjo ratas, jį suko vanduo ir malė. Čia buvo tvenkinys padarytas, va dar žymu. Tai užtvenkia Sukrą, prileisdžia vandenio, tada tas vanduo bėgdamas pro ratą ir suka jį. Milą vėlė, veltinį vėlė. Savininkai buvo dvarininkai Gorskiai. Malūną jis pirko, kas ststė, nežinau, čia gyveno jo sesuo, mažo ūgio kupriukė Vanda. Jai buvo pastatytas gražus namas, va čia prie šitų alyvų stovėjo. Karo metu malūnas sudegė, sudegė ir namai, tada daug sodybų Mitkiškėse sudegė. Niekas jų jau neatsatatė.
Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, g. 1936 m.
Gackų malūnas
Tėvas turėja malūnu. Vadina pagal pavardi – Gackų malūnas. Privažiuoja žmonių iš visur – iš Mustenių, Peliūnų, iš kitur, žmonys gyvena iš žemis, javus augina, tai malt’ reikieja daug. Privažiuoja daug, laukia ailies, kartais ir naktį. Menu, an suola atsigula, kailinius pasikloja. Valgyt’ atsiveža, menu marškiniai po juosta, susijuosį, tarba palei šonu, tai tarbas kampan sumeta ir nakvoja. Per nakt’ małi, malūnas gražiai pikliavoja, lėtai dirba. Ty kap atimdi pirmutinius miltus, vidurinius atskirai ir paskutinius. Viduriniai būna baltesni. Atsimenu, pikliavoja, byra pirmutiniai, tada atsemia, tada jau aina geresni, juos vėl’ atsemia, tada jau paskutiniai.
Malūnan žmonės suvažiuoja ir neturi kuom sumokėt’, tai suraša sąsiuvinin, paskui jau, kai reikia rugius pjaut’, tata perjoja, suvadina visus ir suveina kokių 15 pjovėjų, atsilygina.
Semeliškės – Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m. Pakalnės k.
Pastrėvio malūnas
Pastrėvy menu, ty dar nebuva užtvankos, an Strėvos upės stovėja malūnas. Stampareckas buva Amerikoj, parsiveži pinigų ir stati malūnu. Dar važiavau su tėvu malt’, tai kol’ sumala, aš ty su meškere pameškerioju. Buva seniau žuvies.
Elektrėnai – Lionginas Pranckevičius, g. 1932 m., Mustenių k.
Mana sesuva buva ištekiejus už Stamparecka, jis turieja Pastrėvij malūnu. Ir mes dirbam ty. Maƚi vandeniu. Ir razavai, ir pikliai buva, ir valcai buva, ir kruopas dari, didelis malūnas. Saki, jis buva Amerike, usidyrba ir pasistati. Namai buva toki nemaži, menu labai žemi, tam pačiam ir malūnas ir pirkia. Sesuva buva šeiminyki, ji ir valgyt’ dari, ba jo motina Vincė, anyta, buva labai stora ir nieka jau nedari, jau nešeiminikava. Tėvas irgi buva storas, didelis, jau gėri labai. Žmonių pas juos visada buva labai daug, tai mes nuveidiniejam padėt’ seseriai šeiminikaut’.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Pastrėvia malūnas buva didelis, visada daug žmonių. Ir maƚi ir pikliava tas pats akmuo, tik sietai buva kitoniški. Reikia sumalt’ ir vėl’ nešt’ maišus viršun, trina per girnas ir sijoja, šitaip kelia kelis kart tą patį. Kitaip prisuka, paspaudžia akmenį, kad smulkiau ait, sėlėnos atskirai aina. Pirmutines nuima, paskui vėl’ rūšiuoja, paskutiniai jau būna geri – smulkūs balti myltai. Kai mala razavai, duonai ar gyvuliam, tai akmenų nespaudžia. Patys geriausi skaitės valcuoti, Pastrėvij nebuva valcų, tik pikliai. Liutonių malūne buva, Semeliškių. Dar kruopas darė, karšė vilnas, lentpjūvė buva, lentas, gontus pjovė. Žmonių privažiuoja, tai po 2 – 3 paras laukia ailėse. Kai vyrai susirenka, laukia, tai labai daug kortom lošia, baikas visokias, šposus baina. Malūnas dyrba ne visus metus, daugiausiai žmonės maƚėsi prieš Kalėdas, visu žiemu, o vasaru jau stabda malūnu. Kiti darbai jau.
Malūnas stovėja an Strėvos upės, an Pastrėvia pusės, kur kelias, jau nieka nelikį.
Pastatai buva mediniai. Vienoj pusėj malūnas, kitoj – gyvenamos trobos. Tenai gyvena tėvai ir vienas sūnus. Stampareckas gyvena atskirai, buva pasistatis prie pat Strėvos, čia stovėja ir ūkiniai pastatai, žemės jiej neturieja daug, tik gal 8 hektarus, bulvėm, gyvuliam. Jiej malūnu nupirka grįžį iš Amerikos, iki tol malūnu laiki koki tai Muraškos, jis irgi nuomava, o kieno tas malūnas buva pastatytas, savinika nežinau. Stampareckai buva kilį nuog Semeliškių. Apsivedė Amerikoj ir grįža. Kalbieja lenkiškai. Kadaise kaime diedai, ypač katri turieja pinigų, tai visi turieja mergų. Ir malūninykas buva toks. Kaimynė Apolonija Pinelytė netoli gyvena, tai pagimdi mergaiti, o jis jos neiemi, apsivedi su Brazyte. Labai graži buva jo žmona Brazytė.
Užtvankai reikieja pylimų, vežė akmenis, statė stulpus, kai vandenia trūksta, uždara, kai per daug – paƚaidžia.
Ratas buva intaisytas, an jo krinta vanduo ir suka jį, ratas suka gyrnas. Kai nemala, vandenį paƚaidžia bėgt’’ laisvai.
Pastrėvio k. – Jonas Pinelis g. 1929 m. Karkučių k.
Speičių malūnas
Nešdavom vilnas karšt’ pas Speičį malūnan, tenai buvo karštuvai. Čia, Semeliškėse, buvo kitas malūnas ir lentpjūvė. Tenai eidavom parsinešt pjuvenų tvartan paklot’.
Bijūnų k.- Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m. Semeliškėse
Didelis buva Speičių malūnas. Buva ir vilnų karšykla ir valiušas – milą vėłė tenai. Ir piklius buva. Akmuo. Didelis malūnas. Graži vieta. Saka, jis – latvis, jinai lenkė. Čia, palei Dabintą gal diedukas kadaise apsigyvena. Namai dideli, žemai buva vienas kambarys, virtuvė, dar buva lyg padvalas, ty žmonės suveidava, o viršui – kambariai. Jų daug vaikų. Būdava, ateina Spaičienė Liudvisia prie žmonių, sėdi, šneka, saka, ,,Jak dobža tyt znimi posiediec“( kai gera čia su jais pasėdėt’).
Semeliškės – Janina Glebaitė Komarienė
Mūsų malūnas buvo statytas dar 19 a., o pirktas apie 1900 metus, pirko dieduko brolis, paskui jį perdavė mūsų tėvui. Jam nupirkti ilgus metus buvo taupomi pinigai, paskui už tas santaupas ir nupirktas malūnas prie Dabintos upelio. Už malūno darbą buvo mokamas mokestis valstybei.
Malūnas buvo dviejų aukštų, pirmame aukšte buvo įtaisytos girnos, o antrame – piklius ir kruopų įrenginys, taigi malūnas malė miltus, pikliavojo ir darė kruopas.
Kasmet malūnas buvo tvarkomas, remontuojamas, pavasarį vanduo sraunus, išgriauna, išverčia, tai reikia sutvarkyti. Vasarą, kai vandenio mažai, darbų, malimo beveik nėra, tada ir remontuoja. Seniau užtvanka buvo žemiau, dabar aš čia išbetonavau aukščiau, seniau buva medinė ir daug žemiau. Seniau viskas buvo iš medžio ir iš akmens. Ažuolo ir akmenio lipdydavo kasmet. Per užtvanką ėjo toks medinis lovys vandeniui bėgt’, seniau jis ėjo aukščiau, dabar – žemiau. Tenai buvo šulinys, stovėjo vanduo, jame buvo įstatyta turbina, ją vanduo spaudė ir suko. Viskas buvo iš medžio, tik turbina metalinė. Tvenkinys lauke, jis ir dabar yra toks pats, nebuvo iškastas, buvo panaudota daubą, kai pastatė užtvanką ir pakėlė vandenį, ji užsipildė iki krantų, pasidarė tvenkinys. Gal kiek valė, bet nedaug. Ir dabar kartais reikia pravalyti. Užneša kartais. Pavasarį vandens būna labai daug, gal apie 250 litrų į sekundę, daug eina, o vasarą gal tik apie 50 litrų, kiek kartų mažiau, tai galima užtvenkti ir per ilgesnį laiką prisipildo iki reikiamo lygio. Dabintos pakrantėse pas mus apylinkėse yra labai daug šaltinių, vandenio nepritrūksta.
Malūnas buvo dviejų aukštų, pirmame aukšte buvo įtaisytos girnos, o antrame – piklius ir kruopų įrenginys, taigi malūnas malė miltus, pikliavojo ir darė kruopas. Malūne stovėjo didelės svarstyklės, jomis buvo galima atsverti kelis maišus javų. Grūdus iš maišų supildavo rankomis, maišams pakeltuvo nebuvo, juos reikėjo užnešti. Stovėjo toks košikas, piltuvas, per jį grūdai bėgdavo į akmenis. Malimo akmenys dideli, sudėti vienas ant kito, jie sukosi ir sutrindavo javus į miltus. Turbina, kuri buvo vandenyje, diržais suko girnas, suko ir volus kiton pusėn, tenai stovėjo vilnų karšykla ir milo vėlykla. Milo vėlykla buvo išvežta į Rumšiškių liaudies buities muziejų sovietmečiu, malūne jos nėra. Malūne darė kruopas, grūdus, miežius aptraiško, tada buvo tokie sietai, tokie įrengimai, jie valydavo, sijodavo. Razavai malė rugius duonai, javus gyvuliams. Akmenys būna atleisti, miltai stambesni, grubesni. Piklius irgi buvo, jis turėjo sietus, jau smulkiau malė, sijojo, dirbo sijojimo metodu, miltai tiko blynams, kokiom bulkutėm, zacirkai, o valcų mūs malūne nebuvo.
Malūną darbui paleisdavo atidarydami vandens sklendę, pradėdavo sukti turbiną kurioje buvo toks darbinis ratas, kaip turbinos širdis. Vanduo per sparniukus suko šį ratą, jis suko turbiną, o turbina suko girnas.
Vilnų karšykloje stovėjo toks transporteriukas, stovėjo daug volų, per juos perėjusi vilna išeina lygi, graži, ją glima gražiai susukti į kuodelius ir verpti. Šalia karšyklos stovėjo kedenimo aparatas, atskiras įrenginys, kurio pagalba vilna buvo iškedenama, po to ji buvo dedama į karšyklą.
Malūno stogas buvo gontinis, sienos medinės, buvo dvejos durys. Malūnas dirbdavo visą parą, ypač rudenį ir žiemą, žmonių privažiuodavo daug, kartais eilės laukdavo visą parą, todėl nuolat buvo daug žmonių, jie turėjo patalpą, kur susėdę bendravo, pasakojo visokius nutikimus, lošė kortomis, ten jie valgė ir nusnausdavo. Per parą sumaldavo apie 20 maišų grūdų.
Girnoms reguliuoti buvo specialus įtaisas, o akmenų kalimui buvo naudojamas specialus plaktukas.
Kadaise senoji troba stovėjo atokiau nuo malūno, įkalnėje, tai buvo dviaukštis medinis namas, jį nugriovė sovietmečiu, kai nacionalizavo. Ant dabartinio rūsio irgi stovėjo tokia trobelė, dabar jos irgi nelikę, tada šeimyna, o šeimoje augo keturi sūnūs ir keturios dukros turėjo gyventi malūno patalpose, pastato vakarinė pusė buvo pritaikyta gyvenimui. Čia mes visi augom. Dar prisimenu kai nebuvo elektros, degino žibalines lempas, jos visų pastatų stipriai negalėjo apšviesti, todėl kampuose, pasuolėse knibždėjo velniukai, už langų medžių šakose suposi laumaitės.
Rudaukos k. – Speičys Stasys g. 1938 m.
Čia netoli buvęs Spaičio malūnas. Po karo, užėjus rusui, malūną išgriovė, išvertė įrengimus išdraskė, namą išvežė į Trakus, nieko neliko.
Rudaukos k. – Juozas Kazlauskas, g. 1924 m. Karkučių k.
Malūnas ant Vuolastos
Malūnas buva an Vuolastos, buva prūdelis padarytas, vandeniu suka ratus. Damuliauskai gyvena tam malūne, vienam gale gyvena, kitam jau tas malūnas. Maƚi rugius razavai, o kviečius valcava. Ty už malūna buva toks aukštas kalnas, gražus labai. Išvaikščiota visi takeliai.
Žuvyčių k – Antanina Sedlevičiūtė Jukavičienė g. 1920 m.
Kietaviškių malūnai
Senose Kietaviškėse ant Strėvos kranta stovėja senas malūnas. Jis priklausė Vaiciukui, paskui jis kažkam tai jį pardavi, o randavoja vokietys iš Žaslių. Vokietys prieš rūsa atėjimu išvažiava Vokietijon. Tuo metu Naujose Kietaviškėse pastati malūnu an Spenglos, tai senas ir sunyka. Tas vokietys dar atvažinėja pasisvečiuot’.
Senosios Kietaviškės – seserys Ciziniauskaitės
Kietaviškių mokytojos prie malūno ant Spenglos
Karagėliškių malūnas
Vangoje buvo senas malūnas. Mano uošvis tam malūne dirbo dvyliką metų. Naktį jis tenai matė ugnį degant’, bet kai dieną nuėjo ton vieton, tai nerado jokios žymės ir nekasė.
Karageliškių k. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m