SEMELIŠKIŲ SENIŪNIJA
Bagdanonys
Bagdanonys – didelis kaimas. Buvo dvi mokyklos – vienam gale lenkiška, kitam – lietuviška. Aš mokiausi lietuviškai. Mokė ir kaimiška gyvenima – mokėjau verpt, aust, siuvinėt, megzt, viską mokėjau. Ir dabar mezgu.
Gimiau Bagdanonių kaime, gyvenam ūkiškai, turėjam 7 ha žemės, ale tėvas labai jaunas mirė, likam trys vaikai, du broliai ir aš. Nuo 7 metų piemenavau pas ūkininkus, paskui paaugus tarnavau, dirbau ūkia darbus, vaikus auginau.
Bagdanonių k. – Stefanija Dambrauskaitė Šipkauskienė, g. 1923 m.
Gyvensena
Mūsų parapija buva Semeliškėse. Ir krikštyta ir komuniją priėmiau Semeliškėse.
Seniau kaime dar menu, degina balanas, menu, tėvas darė ožį iš medžia, paskui jau priskalda iš storos pušies pliauskos balanų, labai plonų tokių. Darė lemputę iš kokios nor blešankos, indeda medžiagos knatą, pripila žibala ir dega, jau nereikėja tų balanų keist, ba vaikai turėja stovėt ir keist balanas, jos labai greitai sudega. Menu, kai pastatė Bagdanonių elektrinę, tai jau įvedė elektrą.
Paskui užėja kolūkis. Statė elektrinę.
Po kara, kai atstatinėja Vilnių, tai reikėja daug jaunima, rinka kaima žmones. Pakalbina ir manį, saka, važiuojam, nu ir išvažiavau. Dirbau prie krana, gerai uždirbau. Gerai gyvenam. Statybose susipažinau su bendradarbiu, našliu ir apsivedėm. Jis turėja 6 vaikus, 20 metų pragyvenam kartu.
Paskui gyvenam ir kolūky. O kolūky seniau labai vogė. Tai rugiuosna, kad nevogt (?) pripila kokių tai juodų nuodų (beico?). Tai 4 vyrai, prisigėrė šnapsa, ar ty jis buva koks nuodingas, ar ty tiej rugiai nuodais buva apipilti, kad jie namo neparėja, o an tų rugių ir miegoja, gal prisikvėpava tų nuodų, ale visi paskui numirė. Dar vežė ligoninėn, dar gydė, bet puolė an širdies ir po mėnesio ir mano vyras numirė. Likau viena su jo vaikais. Jau vaikai išaugį, iš namų išėjį, vienas tik lika dar mokinys, tai atidaviau jį internatan, vienai sunku, o jis manį labai neklausė.
Kolūky melžiau karves. Dirbau sunkiai, gyvenau ūkiškai, karvių, paršų, vištų, o melžt labai toli reikėja eit, sunku buvo. 55 metų išėjau pensijon. Tas jauniausias pradėjo išgerinėt, pasilaidęs buvo, tai aš jo net bijojau ir ištekėjau. Šitas vyras buvo 10 metų už mane vyresnis, jau sirgo vėžiu, nors aš to ir nežinojau. Po 8 metų ir jis numirė, vėl likau našle. Brolia žmona labai sirgo, tai jis sako, važiuok pas mane gyvent, žmona nieko jau nedirba, padėsi, o kai tik žmona numirė, tai ir mane išvarė. Tada labai sirgau plaučių uždegimu, gulėjau Trakuose, paskui Vievij slaugos namuose, paskui jau ir Elektrėnų globos namuosna patekau. Čia gyvenu jau 15 metų. Gyvenu čia šitam kambariuky, gerai čia man.
Bagdanonių k. – Stefanija Dambrauskaitė Šipkauskienė, g. 1923 m.
Baubonys
Baubonių k. – Kazimieras Pranskevičius, g.1936 m.
Baubonys iš J. Žikulino žemėlapio
Budyliai
Kaimas, kur gyventa tokių tinginių žmonių, jiej tingėja dirbt’, tai ty kažkas vis juos budina. Buva ultojai, tai juos reikėja budyt’. Tai Budyliai, dzūkava, tai saki Budzyliai.
Palei Makūna sodybu yra dabar jau labai užaugis vadinamas Jegora šaltinis, jis vertėsi iš po žemių. Čia žmonės aja plaut’ akių, šaltinis, kur prieš sauli tekėja, tai , saka, akim praust’ labai gerai
Budylių k – Ona Nasutavičienė, g. 1909 m.
Neramumai, karai
Po kara labai visus kankina toj rusų kariuomenė – kas išėja kariaut’, tai visko buva, ir žuva, ir sužeisti grįža, o kas ėja miškan, dar blogiau, beveik visi žuva arba slapstėsi. Budzylių kaime gyvena toks Pranukas. Jis nėja miškan, jam tėvas padarė tokią labai gerą slėptuvę. Į ją patekt’’ galėjai tik perėjęs per aukštą, kur namas buvo sujungtas su tvartu, paskui ty kaip nusileisdavo ir pereidavo po pečium. Jis nemažai metų tenai slapstėsi, kavojosi, kai jau visus sutvarkė, išėja, užsiregistrava gal po kokių 7 metų. Saka, jis išeidava prie didelių darbų tėvam padėt’, tai persirengia moteriškais rūbais ir bulves kasė taip ir rugius su pjautuvu pjovė, jei pamata, kad kas ateina, tai slepiasi, bijoja kad išduos.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.
Budyliai iš apie 19 a. pabaigą
Noškūnai
Gyvenom prie labai gražių ežerų. Buvo du ežerai – Vaisietis ir Garnis. O tarp jų ir buva mūsų žemė. Tai, saka, po žeme irgi eina ežeras, koks tai vanduo tenai, lyg upė, iš viena ežera kitan, susisiekia abudu ežerai, tai labai gera aura, visi žmonės ilgaamžiai, tikrai visi tenai gyvena iki 90 metų.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.
Neramumai, karai
Po karo sunku buvo. Ateina naktį , ateina dieną ir visus pamaitink. Menu, namas dviejų galų, ty kitam gale stovi pečiukas, ty pakavoja skilandi. Jau nėra ko duot’’, o vėl’ atėjo. Ir ginkluoti. Diedukas neduoda, saka vaikai alkani bus, tada tėvas saka:,,Tėvai, atiduok, vaikai papasnikaus ir išaugs, o liks našlaičiais bus blogiau“ tai ir atidavė.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.
Semeliškės
Manoma, kad miestelio pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Labiausiai tikėtina, kad ji buvusi Samilis (pagal vieną pirmųjų gyvenvietės minėjimų rašytiniuose šaltiniuose). Pasakojama, kad tas Samilis galėjęs būti įkurdintos prūsų genties vadas (tai vakarinių baltų asmenvardis). Gyvenvietė ilgą laiką buvo žinoma kaip Samiliškės, vėliau Semeliškiai [4], kol XX a. 1-ojoje pusėje nusistovėjo Semeliškės.
Gatvė Semeliškėse
Gyvenom Semeliškėse, buvo viena grįčia, nei tvarto, nieko, nebuvo kur laikyt’ karvės ar ko.
Mano tėvas numirė vasary, o kove aš gimiau. Nebuvo nei nuotraukų, nieko.
Semeliškėse buvo žydų, tai našlės pragyvendavo jiem dirbdamos. Su pinigais būdavo sunku, visada pasiskolindavo pas žydą, paskui atidirbi. Mama skalbdavo ir ponams. Buvo valsčius, teismas, mokykla, policininkai, buvo turtingų žmonių. Seniau žmonės pripažino sarmatą, grieką, . vienoj troboj gyveno kartais ir 2 – 3 marčios vienam name su tėvais, valgyt’ virė paeiliui po savaitę, o tėvas buvo šeimininkas, visi jo klausė. Žemę irgi dirbo bendrai. Kas norėjo užsidirbt’, važiavo į Latviją, kiti – į Suvalkiją pas didesnius ūkininkus. Pirkia būdavo viena, didelė, kai kur buvo ir kambarių keletas, kaip kas gyveno. Daugiau žemės, didesni ir namai. Kazlauskienė tokia turėjo 18 vaikų, didelė šeimyna, tai jau užaugę kur nors išeina.
Semeliškės – Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m.
Semeliškių apylinkės
Vyro tėvas pravarde Korocenka. Dėl ko taip?
Dar caro laikais jo prodiedukas buvo labai mažiukas, tai jį praminė iš rusiško Karocenka – korotenkij. Nu gerai.Taip ir liko. Paskui diedukas, sako, buvo labai aukštas, bet ir tas – Korocenka, net visi dyvinos, kad tokia pravardė. Tėvas vėl buvo nedidelis, o jau mano vyras – vėl aukštas. Dar ir mano dukterį mokykloj mokiniai dar vadina Korocenkaite. Pravardė liko.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė
Tėvai buvo gimę Lojaus kaime, namai buvo maži, o šeima didelė – broliai, seserys. Kai tėvas apsivedė, jam buvo 28 metai, mamai – 18. Tada jie išvažiavo į Strėvos kaimą, 10 kilometrų nuo Semeliškių. Už Strėvos – Dergionys, tenai aš gimiau. Tenai buvo didelis miškas, ėjom uogauti. Brolis gimė Pastrėvy, sesuo vėl Strėvoj, kitas brolis vėl Lojuje. Kai matininkai padalino žemę ir tėvas gavo savo dalį, jau ant savos žemės pasistatė namą. Tėvas buvo pedantiškai tvarkingas, viską darė pats. Tėvas uždirbinėjo sau, todėl kilnojomės.
Po vestuvių gal 4 – 5 metus ir mes su vyru gyvenom an butų, neturėjom savo vietos. Gyvenom pas tokį Gudelį. Mano šeimininkė buvo labai maloni, vis man patarinėjo. Sako, Stasele, būk atsargi, neturėk daug bendrų draugių, visko gyvenime būna – dažnai atkalbina. Tenai gimė Airytė. Iš kur toks vardas? Tos šeimininkės sesuo gyveno Argentinoj. Ji buvo nėsčia, kai jie svečiavosi Lietuvoje. Grįžtant atgal į Argentiną labai tikrino sveikatą, bet nepastebėjo, kad ji nėščia. Taigi Airijoj juos sulaikė, ko tai užkliuvo ar dokumentai, ar kas ty buvo, bet ji pagimdė mergaitę. Buvo įdomu, kad to seniai nebuvo, kad pražioplintų. Tada valstybė, visai neklausdama tėvų, mergaitei davė Airytės vardą. Taip paskui ir liko. O man visai patiko, todėl ir savo dukrą pavadinom Airytės vardu.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė g.
Semeliškių malūnas(buvęs)
Diedukas tarnavo caro kariuomenėj 25 metus, tai parėjęs gavo iš dvaro dzesentiną žemės, jau turėjo apie 50 metų.
Barboriškių dvara panelės buva 3 – Ana, Marija ir Izabelė. Menu dar kai buva sodas, seniau visi ėja dvaran dirbt’, turėja po karvę, gyvena ty.
Sovietai kai užėja, viską iš panelių atėmė, tai, sako, jos ir mirė iš bada. Visai negalėja vaikščiot jau, bet neprašė niekieno pagalbos.
Semeliškės –Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g.1933m. Maitygailiškių k.
Pas mana diedukus buva didelis sodas, buva bičių. Žydai su arkliais atvažinėja, supirkinėja obuolius, javus ir vežė Kaunan.
Mana baba turėja du vyrus, pirmą užmušė arkliai, tada ji grįža gyvent’ pas tėvus, o buva toks raštininkas, tai ji su juo apsiženina. Buva turtingi, turėja kelis valakus žemės, didelį sodą, augino obelis, kriaušes, serbentus, buva gilus šulinys mediniu rentiniu, sodželka didełė.
Pirmo karo mertu jie bijoja kad gali išvežt’, kur tai slapstėsi, ale tenai buva didelis baras, kepė kokias tai lepioškas iš balandų, keitė maistą an drabužių, paskui tėvas jau grįža, apsižiūrėja ir parsivežė šeimyną namo.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g.1920 m.
Sodyba Semeliškėse
Neramumai, karai
Per karą per Semeliškes ėjo rusų tankai, o vokiečiai juos apšaudė iš orlaivių, tai stovėjo 3 pamušti tankai. Šita pusė, an Trakų kelio labiausiai nukentėjo, sudegė daug namų, dideli gaisrai buvo.
Semeliškės – Juozas Kazakevičius, g. 1923 m. Perkūnakiemio k.
Aš Semeliškėse gimęs, augęs, mokęsis, visą gyvenimą čia. Kur mūsų namai, karo metu miestelis buvo sudegęs, tankai aja. Kareiviai liuką atidarė, tai tiesiai per tą angą juos ir susprogdino, nei viena nelika, siena tanka kaip atitrūka, tai toliau, už 30 metrų stovėja klojimas, kaip davė, tai sugriuva visas klojimas.
Semeliškės – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.
Semeliškių kaimas
Gyvenam už Semeliškių apie 2 kilometrai, miestelis tada dar nedidelis buva. Gyvena daug žydų, totorių buvo, rusų nemažai, kad lietuvių mažai ir buva.
Bažnyčia gal statyta ant kokių senų kapinių, kad kai ty dirbam, tai iškasdavam lavonų, nu kaulų. Paskui jau grindis dėjam, kasėm, irgi buva.
Seniau pirkios kaime buva be kaminų, nu kap pirtys, tik didesnės, gal kap tai išeidava tiej dūmai. Stogai buvo šiaudiniai ar nendriniai, 40 metų išlaikydava. Šilumą gerai laikė.
Sklepų nebuva, kasė duobes laukuose ir bulvėm ir burokam.
Gyvenam linksmai, vakarėliai buva. Mergos basos atėja, basos pašoka ir nuvėja, kai šalta – klumpės. Užtat dainos. Klausyk – vienam kaime, tai kitam. A, gražu. Valgyt’ nebuva, ale linksmi buva žmonės. Mėgam šposyt’. Ryte gaspadorius žiūri – vežima nėr. Kad an stoga. Ir užtrauk tu man, ale stogas šiaudinis, žemas. Arba užlipam an stoga, uždengiam kaminą stiklu, nieka iš apačios nematyt’, lyg neužsikišęs, ale dūmai visi pirkion aina ir gana. Oi, kiek prisijuoki…
Seniau nebuvo cigarečių, niekas nepirka, tabaką augina patys savo daržuose. Darė taip. Ima didelius tabaka lapus. Priveria an šniūrų ir abiem balkia pusėm prikabina troboj. Kiek balkių yra, tiek ir apkabina abiem pusėm. Pilna pirkia. Ir džiūsta. Tada tuos lapus štabeliuoja, suspaudžia, susuka ir padeda. Žiemos metu trupina, pjausta ir susideda mašnelėn. Kai jau pjauna baroną rudenį, tai mašnelę sudžiovina, sutvarka ir ją naudoja tabakui susidėt’. Tą tarbelę iš mašnelės vyrai nešiojasi kasdien, saka, labai gerai laikėsi tabako kvapas, neišeidava. Prikiša pilną, tai kokiai savaitei turi. Tada iš to tabaka dara cigaretes. Ima popieriaus, naudoja ir laikrašti, susikarpa tokiais gabaliukais, deda tabaką ir susuka cigaretę. Paskui jau buva tokie lyg vamzdeliai popieriniai su tuščiu galu, tai ty prigrūda. Degtukų irgi buva mažai, menu, vieną degtuką skėlė an keturių dalių. Mokėja ir skiltuvu išskelt’ ugnį. Ima titnagą, skudurą, padeda an akmeno ir skelia, kol skuduras usidega.
Nebuva elektros, gal po kara dar nebuva nei lempų, menu, skaldė ir degina balanas. Padara ožį, suskalda skalią pušinę pliauską, tas balanas stata ožin ir uždega. Apačioje po ožiu stovėja bliūdas su vandeniu, kad nenukrist kibirkštis. Keist’ tas balanas reikia.
Semeliškių k – Mataliūkštis Česlovas
Šakaldonys
Kaimo pavadinimo kilmė
Toj vietoj, kur dabar Šakaldonių kaimas, seniau buva dideli miškai. Kap žmonėm reikėja žemis, tai tuos miškus kirta kirviais, vali žemi ir laukuose lika labai daug šakalių. Tai tų vietu ir pramini Šakaldonim.
Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Šakaldonių kaimas apie 19 a. pabaigą
Mes nedaug žemės turėjam, tai ganim po miškus, pievas reikėja šienaut’, mūs žemi buva palei mišku. Atitekėjau iš Maitigališkių Šakaldonysna, vyras negeras buva, girtuoklis, žemės neturėjam, sudarydava sutartis su Maitigališkių dvara savinyku Tarbiejum, tai jam reikėja atidirbiniet’. Rugius visu dien su pjautuvu pjauni, tai paskui dar tiesiai per Tarbiejaus žemi nepereisi, reikia sukt’ aplinkui keliu, va kokis piktas, negeras buva tas rūsas Tarbiejus. Mūs žemi aja kampu, seniau navalnicos išgriauna revus, ty Vuolasta teka, krantai.
Audžiau šeroku, vasaru nešioja vyrai ilgus baltinius, ant kelnių viršaus usiłaidį. Drobinius, lininius plovi su šarmu, muila nenaudoja. Gal ir nebuva.Verpt’ tai aš nemyƚėjau, geriau man buva pas gyvulius.
Šakaldonys – Zosė Radzvilaitė, g. 1930 m. Maitigailiškių k.
Šakaldonių kalneliai
Šakaldonių knygnešys
Vinco Balasevičiaus sodyba Šakaldonių kaime buvo didelė, graži, turtinga, jis valdė 34 hektarus žemės, buvo vienas iš darbščiausių ūkininkų apylinkėje. Ypač gražiai buvo įrengtas gyvenamasis namas – langinės, durys, prieangis išdekoruoti, išgrąžinti. Namas buvo dengtas gontais, virš prieangio ant 4 medinių kolonų buvo buvo įrengta patogi salkutė, taip pat išpuošta liaudies meistro ranka.
Kai susikūrė Nepriklausoma Lietuva, iškilo reikalas Šakaldonių kaime atidaryti pradinę mokyklą. Semeliškių valsčiaus viršaitis iš karto ėmė tartis su V. Balasevičium, kad jis išnuomotų vieną namo galą. Šeimininkas sutiko. Į mokyklą atsikėlė dirbti jaunas mokytojas Antanas Maceina.
Šeimininkui Maceina patiko, jis buvo apsiskaitęs, prenumeravo spaudą, su juo vienas malonumas V. Balasevičiui pakalbėti, papolitikuoti, pasidalinti prisiminimais apie 1905 – 1907 metų revoliuciją, apie pirmojo pasaulinio karo negandas. O kai V. Balasevičius iš spaudos sužinojo kad renkama medžiaga apie knygnešius, daraktorius, kai ėmė rodytis straipsniai apie J Bielinį, J. Milančių, Vievio miestelio vaistininką, apie P. Gudelį iš Gilučių kaimo, jis prasitarė mielam Antaniukui:
– Taigi ir aš buvau knygnešys Prūsijos knygas gabenau. Su kunigu Antanu Kripaičiu bendravau.
Mielasis Antanukas ( jis beje greitai tapo V. Balasevičiaus žentu vesdamas jo jaunylę dukterį Onutę) įdėmiai klausėsi šeimininko prisiminimų.
O buvo taip.
1902 metais į Semeliškių parapiją buvo paskirtas kunigas Antanas Kripaitis, turėjęs ryšių su Darsūniškių, Vilūnų, Užuguosčio knygnešiais. Sužinojęs, kad V. Balasevičius moka lietuviškai skaityti ir rašyti, pasiūlė jam įsijungti į knygnešių veiklą. Vincas mielai sutiko.
Išėjo ne vienas, o su Jurgiu Praškevičium iš Kalvių kaimo, kuris jau ne vieną kartą lankėsi Tilžėje. Iš jo atneštų elementorių kone visi parapijos daraktoriai slaptose mokyklose mokė vaikus. Žygis pavyko – Vincas grįžo su maišeliu maldaknygių, laikraščių ir juos greitai išdalino.
Sėkmė paskatino V. Balasevičių vėl ir vėl traukti į Tilžę, ant stiprių pečių nešti lietuvišką žodį. Ne, ne visos kelionės buvo ,,kaip sviestu pateptos”, tris kartus V. Balasevičius buvo susidūręs su žandarais, bet jam vis pavykdavo pasprukti. Namuose irgi neišvengta kratų, gerai, kad visada buvo turėta,,velnio lašų”, kurie iškart suminkštindavo žandarų širdis.
Lietuvos laikais neištvėrė žentas Antanukas:
– Šeimininke, kreipkitės į valdžią, jums pensiją paskirs, ordiną įteiks. Visiems knygnešiams dabar pensijas skiria.
– Nenoriu aš tų pensijų – numojo ranka V. Balasevičius. – aš gi sveikas, tvirtas, galiu dirbti.
Tačiau mokytojas neatlyžo ir V. Balasevičius nuvažiavo, papasakojo apie savo veiklą spaudos draudimo metais. Bet jis atsisakė pensijos:
– Man geriau būtų, kad leistumėte prekyba užsiiminėti, kad ir monopolį laikyti.
Po kurio laiko V. Balasevičiui buvo leista Vištytyje atidaryti monopolį ir jis tenai dirbo iki 1940 metų, kol naujoji valdžia neišvarė jo iš pastato ir jame neįkūrė saugumiečių, o karo metais vokiečiai buvo įkūrę gestapą.
Balasevičius turėjo brolį kunigą Petrą, seseris – Kotryną ir Eleną. Jis išaugino aštuonetą vaikų. V. Balasevičiaus knygnešystės kelius, ryšius su kitais liaudies švietėjais, daraktoriais neginčijamai įrodo vedybos. Vinco sesuo Kotryna ištekėjo už Vievyje gyvenančio knygnešio, kultūros veikėjų globėjo, provizoriaus Jurgio Milančiaus, o jo sūnus Bronius buvo vedęs Žaslių apylinkėse gyvenusio garsaus knygnešio Petro Gudelio dukterį Veroniką. Knygnešių keliai juos suvedė į šeimyninę padėtį.
Pokario laiku V. Balasevičius vos ne vos išvengė Sibiro. Dukra Veronika, sužinojusi kad jos tėvus žada tremti, slapta iš Vištyčio parsigabeno pas save į Kauną, tačiau su likusia Vištytyje dukra Emilija Dzimidavičiene buvo pasielgta itin žiauriai. Neradę tėvų namuose, suėmė jos 5 vaikus. Dviem vyresniesiems pavyko pabėgti per langą, o tris jaunesnes dukras ( septynerių, devynerių ir vienuolikos metų) ištrėmė Sibiran, jos buvo apgyvendintos vaikų namuose, tik vyriausei Jadzytei buvo liepta eiti į darbus. Visos trys yra grįžusios ir gyvena Lietuvoje.
Balasevičius sulaukė garbingo amžiaus, mirė senatvėje.
Knygnešys V. Balasevičius su žmona Apolonija yra palaidotas Kleboniškių kapinėse, yra pastatytas paminklas.
Jonas Laurinavičius, ,,Galvė”, straipsnis,, Šakaldonių šviesuolis”1990 metai
Žuvyčiai, k.
Seniau saka, čia buvį labai dideli mūšiai, karai, daug žuva, tai paskui ir saki,, Žuvį čia“, paskui tep ir lika, nu kaimas dabar vadinasi.
Žuvyčių k. – Zosė Vinevičienė
Kadaise mana diedukas pasakoja, kad kap atėja žmonys gyvent’ in šitas vietas, tai upely pamati labai daug žuvyčių. Vienas saka: „Oi, kiek daug žuvyčių!“ Tai ir lika kaima vardas tokis – Žuvyčiai.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Yra vardai – Ąžuolyna kalnas(senkapiai), Akmenyčia, Barsukų revas, Busilų kalnas, Grendymai, Galų revas, Kaciniškės, Kaciniškių upelis, Krogžlys (yra šaltinis), Platujai, Pamelničys, Pašipšinas, Piliakalnis, Perkūniškės, Skarinia, Spalgenų raistelis, Salų kalnai (du atrodo supilti kalnai), Torielkėłė, Vejos, Viganai, Žalionys, Vuolasta, Vališius.
Pasakojo Vyšniauskas
Žuvyčių piliakalnis
Ty piliakalnis. Šaltinis, kur per kelią. Mes tenai štarukų lizdus kadaise žiūrėjam urvuose. Ranku inkiši, ale nedasieki. O tas upelis aina iš kalna, šaltinis, gražus upelis, labai bėga. Saka, nereikia nei variklia, namo insivedis. Pirtis prie upelia, akmuo.
Semeliškės – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.
.
Yra pilis, buva, čia žuvį, yra senkapiai, anksčiau čia gi kariava, koks ordinas buva užėjis. Čia kapai. Išplauna kaukoles. Užtat ir vardas Žuvyčiai.
Žuvyčių k. – Ona Markevičiūtė Seliutienė, g.1930m.
Žuvyčių ir artimieji kaimai
Gyvensena
Mana mama miri nuog palaga – manį gimdydama. Likau našlaiti, tai, saka, tėvas susuka manį skaron ir nuveži in sava mamu, mana bobuti. Aš ty iki 10 metų augau. Paskui mana tėvas apsiženina antrukart, kap bobuti susirga, o aš jau nemaža buvau, pasiėmi manį namo. Turėjau „šilkini“ pamoti, ji turėja sava vaikų, mana netikrų brolių. Nenorėk, kad labai myłėt, visko buva.
Aš ilgai ganiau. Dar gani visas kaimas, turėja skerdžiu, ale ir vaikam reikėja paeiliui gint’ karves. Daugiausiai ganim miškuose, tai nebuva kadu nei žaist’, karvi nuveis kur toliau, už medžių ir nesimata, ir aik ieškot’.
Pradėjau mergaut’, reikėja parėdų, tai ajau usidyrbt’. Metus dyrbau pas vienu gaspadoriu palei Marijampoli. Sunkiai dyrbau, ale ir namie darbai tiej patys, buvau papratus. Tai usidyrbau, nusipirkau sau du palitus, dvi suknełas gražias. Turėjau ir bernioku, ale dar buvau jauna. Paskui tėvas jo nenorėja, pamoti jam sumelava, tep ir isiskyrim.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Neramumai, karai
Buva labai sunkūs laikai. Pati matiau, kap Semeliškėse an aikštis atveži vežimu prišaudytų vyrų, išverti pusnuogius, kruvinus. Priėjau pažiūrėt’, tai tuoj pripuołi rusiškai klausinėt’: „Gal tava čia guli?“ Gułėja ir pažįstami, ale niekas, net tėvai, negałėja prisipažint’. Paskui juos versdava duobėn už miestelia, naktim užkasdava. Žmonys, saka, savus dažnai atsikasdava irgi naktim, kas nebijoja. Nebuva kam pasiskųst’, vieni kitų bijoja.
Paskui tiej neramūs laikai, aja karas, paskui vėl’ užiaja rūsai. Vienukart vyras dari tvoras palei keliu, kad užiaja kareiviai su šunim, enkavedistai, ir paėmi jį. Ateina kaimyni, saka, paimi tava Kazi. Jį vedi Vylniun, ale vedi ilgai. Aja iš kaima kaiman, rinka vyrus pakełėj, paskui juos iš Vylniaus išveži Ukmergėn. Gavau žiniu. Raša, kad veš frontan, ba dar Vokietijoj karas buva. Praša, atvažiuot’, nori atsisveikyt’. Aš jau buvau nėščia. Jo broils pakinki arkli, saka, nenuveisi tokia kelia, ir nuvažiavam Ukmergėn. Žiūrim, aina pulkai, apdulkėjį, purvini, nevalgį. Kap apstoja vežimu nabagai, nor po gabaliuku praša, tai aš isigandau, sakau jam – pats dalyk, ba tau neliks. Kiek pašnekėjam, klausia, ar girdėt’, ar bėga kareiviai? Tai sakau, jei pabėgsi, reiks miškan ait’. Saka, vis tiek bėgsiu. Ir išvažiavam.
Kokiu trečiunakt girdžiu barkšt’ barkšt’ langan – pariaju. Oi, Dievuli, kas dabar bus? Inlaidam, pamaitinam, perrengim. Paskui jis saka, aš isikasiu kluone po šienu būnkeri ir pasikavosiu. Tep ir padari. Ale mum reikėja jo kareiviški rūbai sudegyt’, nesupratam. Po savaitis jis jau sėdi būnkerij, brolis kulia klojime, kad ateina ablava. Žiūriu, jo rūbai guli. Mama sirguliava, lovoj gułėja, saka, dėk po paduška, neieškos. Baltinius, tuos kareiviškus, pakišau, o kelnes nešu kluonan. Brolis saka, inkišk sląstuosna, kur pacukus gauda, ty neieškos. Tai ir inkišau. Paskui po tos ablavos jis išėjo pas tetu pasikavot’. Atiaja antrukart, visku verti, badi šienu ir rada tas kelnes. Va, tada tai jau nieka nešnekėja, ale už brolia ir isivedi. Po šiai dienai nėr.
Po kiek metų pasakoja vienas žmogus, kad juos veži Sibiran ir uždavi kokios supuvusios silkis. Brolis jau namie būdamas skundėsi skrandžiu, tai, matyt, neišlaiki ir numiri, ba tas žmogus girdėja, kad ,,umior Jukavičius“. Matyt, išmeti kur iš traukinia. O Kazys ilgai slapstėsi, namie visai nesirodi, gyvena pas dėdi, pas tetu, o daugiausiai tai miškuose, raistuose. Saka, kap aina ablava, tai guli raistuose, pelkėse, krūmuose. Ir naktim naktavoja, tep ir pagadina sveikatu, gava širdies ligu ir kepenys sugeda. Po kiek laika jau laida grįžt’ namo, usiregistruot’, o namie lauki dvi šeimynus, reikėja ir brolia vaikus žiūrėt’, brolienei padėt’, sunku buva. Paskui jis vis labiau sirga, sirga ir numiri.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.