VIEVIO SENIŪNIJA 

 

Ausieniškių dvaras

 ausieniškių dvar

Ausieniškių dvaras

 

Vincentas Matusevičius – Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo veikėjas, Trakų apskrities sukilėlių būrio vadas.

Baigė Vilniaus universitetą. Buvo Trakų pilies teismo  pirmininkas.

1831 m. balandžio mėn. Trakuose nuginklavo Rusijos imperijos kariuomenės įgulą, Žasliuose prisidėjo prie G. Oginskio sukilėlių dalinio. 1831 m. balandžio 17-24 d. dalyvavo Vilniaus puolime, kovėsi prie Ausieniškių. Su K. Zaluskio sukilėlių korpusu pasitraukęs į Jonavą V. Matusevičiaus būrys prisidėjo prie M. Prozoro dalinio. Pasižymėjo balandžio 29d. Kėdainių ir gegužės 5d. Baisogalos kautynėse. Birželio 19 d. V. Matusevičiaus būrys kovėsi Panerių kautynėse, liepos 9d. Kuršėnuose prisidėjo prie generolo H. Dembinskio dalinio, su juo prasiveržė į Lenkijos karalystę. Sukilimui pralaimint jis pasitraukė į Prūsiją vėliau emigravo į Prancūziją. Priklausė emigrantų organizacijoms. 1881m. po amnestijos  grįžo į Lietuvą. Mirė Ausieniškėse.

 ausien planai

  • rūmai, 2 – oficina, 3 – tvartas, 4,8,9,12 – ūkiniai pastatai

 

Napoleonas Bonapartas  1812 metų karo prieš Maskvą pradžioje nakvojo Ausieniškėse, iš kurių  išvyko į Vilnių.

Dvaro rūmai statyti 1815 metais.

1830-1831 m. sukilimo metu Aukštadvaryje ir jo apylinkėse veikė Ausieniškių dvaro savininko V. Matusevičiaus dalinys. 1831 m. balandžio 30 d. sukilėliai prie Ausieniškių palivarko  pralaimėjo mūšį prieš caro kariuomenės dalinius.

 Vikipedija, laisvoji enciklopedija

 ausien delo

Ausieniškių dvaro savininko Vikentijaus Matusevičiaus po 1831 m. sukilimo dvaro porceliavimo dokumentai

 gr. Matuz. parašas

Grafo V.Matusevičiaus parašas

Dvaro savininkai Smetonos laikais jau buva ponai Sarnackai. Jie gyvena Kaune, Vytauto prospekte  turėja du namus.  Paskui vieną namą pardavė, gavo 10 tūkstančių litų, o tuo laiku tai buva labai dideli pinigai. Tada nuo Karčiauska pirka dar 20 hektarų žemės prie ežera ir prijungė prie dvara.  Karčiauskas išvažiava gyvent’ už Semeliškių Granapolin. Tada dvara žemė ėja nuo geležinkelia palei ežeru. Sarnackų vaikai – du sūnūs ir duktė, žinau vardus –  Jonas ir Stasys, duktės nemenu.  Sūnus Stasys buva Marijampolės cukraus fabriko direktoriaus pavaduotoju. Saka, jie šeimoje su vaikais kalbėja prancūziškai, bet mokėja ir lietuviškai.

Dvare dirba valdytojas, ūkvedys Boleslovas Sinkevičius iš  Raistinės. Jis buva vedęs Naruševičiūtę ir buva švogeriai su Šumsku. Ausieniškių kaime gyvena Juozas Šumskas, jis buva bagotas ir turėja  plytinę. Jis turėja žmoną Naruševičiūtę. Dar dvare dirba Jokimas Parangauskas iš Ausieniškių k.  Juozas Subačius iš Dokučioikos kaima, Povilas Sedleckas ir piemuo Vacys Bazilevičius. Dvi merginos: Janina – šeimininkė, gamina maistą ir Verutė, ji tvarkė ūkį – melžė karves, šėrė kiaules. Dvaras turėja apie 40 ha žemės.

Dvare tarnavau du metus. Metų užmokestis buvo 300 lt. Kai nuėjau tarnauti, tebuvo 17 metų. Dvare dirbam lauko darbus – arėm, akėjom, sėjom, šienavom.  Vasarą vežiodavau 120 litrų pieno į Vievio pieninę. Pieną reikėjo superuoti patiem, rankomis sukti seperatorių, labai sunku buvo jį sukti kol įsuki, tai reikėjo viso puysvalandžio, visas šlapias būni. Keldavom 6 valandą ryto.

Augina daug cukrinių runkelių, tuo metu dar niekas jų mūs krašte neaugina, o kai sūnus dirba cukraus fabrike, tai pradėja augint’ dvara žemėse. Vasarą jų ravėt’ samdė mergas, mokėja kasdien po litą ir davinėja pietus. 1 litas nedaug? O už vieną litą buva galima nupirkt 1 kilogramą lašinių, 1 kilogramą sviesta, arba vieną kilogramą cukraus. Dvara šeimininkai turėjo 5 pieningas karves, veislinį bulių, kiaulių, arklių.

Paskui vasarą dvarą nuomodava ponai iš Petrašiūnų. Jie įsikurdavo dvare, atsiveždava sava kambarines, virėjas. Ilsėdavosi ir daugiau visokių Kauna ponų – fabrikų savininkai, gydytojai. Visas dvaras  tada buva sutvertas kambariais, apie 30 – 40 žmonių būdava.  Čia ežeras, gražu,  parkas, du laiveliai padaryti, žvejoja, ilsisi, vakaruškos, šokiai.  Vežiodavau vasarotojus į Vievio stotį ir iš stoties, mokėdava po du litus už atvežimą. Dar vasarotojai mėga važinėti į Raistinės kaimą pas poną Naruševičių. Jis tenai turėja dvarelį, tenai buva dideli ežerai, juos plukdydava su valtimis į Salas. Vasarotojai atsiveždava radijo aparatus, tai per ežerą vakarais visas kaimas girdėdava muziką, dainas. Paskui sekmadieniais transliuodava iš Kauna šventas mišias, tai kaimas suveidava prie dvara, susirenka senos moterys ir meldžiasi dvara parke, po medžiais.

Buvau jaunas, manį labai mylėja, buva virėja vokietė, šeimininkava, buva,  atvažiuoja gydytojas Ūsas su žmona ir vaikais, tai kai prisisius, tai nėr ramybės nei naktį – tai vėžiaut’, tai žuvaut’. Sarnacko sūnus Jonas  labai mėga pasako’ visokius anekdotus sava darbininkams. Kara metu niekas nenorėja eit’ dvaran dirbt’, labai mažai mokėja, o kai atėja sovietai, tai jų namą Kaune visai nacionalizava, žemę išdalina, tada sūnus Stasys išvyka į Lenkiją, Jonas lika gyventi Vilniuj. Saka, Lenkijon išvažiavo ir Šumskai,  Juozas Šumskas greitai numirė, tai Stasys apsivedė su našle Šumskiene.  Senis Sarnackas tai Kaune numirė, o senė dar ilgai atvažinėja. Ją atveždava Boleslovas Sinkevičius. Menu, ji sėdi an gonkelių, tai ją reikia pasveikint’ ir ranką pabučiuot’, užtai ji duoda litą.  Anksti ryte, jeigu ją sutiksi ir pasveikinsi, irgi gausi litą. Paskui jau išėjau iš dvara, kai pradėja nemokėt’ už darbą, o kai nenorėja grąžint’ už atidirbtus metus, net teisiausi.

Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g.1920 m.

 

Tėvukas Juozapas Varankevičius dvare tarnavo du metus. Metų užmokestis buvo 3000 lt. Kai nuėjo tarnauti, jam tebuvo 18 metų. Dvare jis dirbo lauko darbus – arė, akėjo, sėjo, šienavo.  Vasarą vežiodavo 100 litrų pieno į Vievio pieninę. Pieną reikėjo superuoti patiem, rankomis sukti seperatorių, sako, labai sunku buvo jį sukti.

Dvaro šeimininkai turėjo 4 pieningas karves, veislinį bulių, kiaulių, arklių. Vasarą dvarą nuomodavo ponai iš Petrašiūnų. Jie įsikurdavo dvare, atsiveždavo savo kambarines, virėjas. Ilsėdavosi ir daugiau visokių ponų – fabrikų savininkai, gydytojai. Tėvukas vežiojo vasarotojus į Vievio stotį ir iš stoties, jam mokėdavo po du litus už atvežimą. Dar vasarotojai mėgo važinėti į Raistinės kaimą pas poną Naruševičių. Jis turėjo dvarelį, tenai buvo ežerai, juos plukdydavo valtimis į Salas, tenai labai gražios vietos buvo.  

Juodelių k. – Elena Varankevičiūtė Vidrinskienė g.

 

Ausieniškių dvarą menu dar, dar gražu buva, sutvarkyta, ale  gyvena jau svetimi. Tai ir

 nugyvena.

Juodelių k. – Regina Šumskaitė Bartkevičienė, g. 1933m.

 

Ausieniškių kaimas

Senos kapinės

 

Auseniškėse, kap dari keliu, tai iškasi labai daug žmonių kaulų – seni žmonės pasakoja. Seniau nebuva ekskavatorių, kasi rankom, žemes veži su vežimais, vari visus žmones tan darban, tai pasakoja radį labai daug žmonių kaulų.

Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.

 

Mūs Ausieniškių kaimas buva didelis – 24 sodybos.  Prie ežera buva vadinama vandenia, Vodnaja pusė, link vieškelia – Buločnica. Šnekėja lenkiškai, gyvena 4 provoslavai.  Tik Pakalniškėse, gal Abromiškėse jau šnekėja lietuviškai, kitos apylinkės – lenkiškai.

Ausieniškių k.  – Juozas Varankevičius, g.1920 m. 

 

Gyvensena

Uždėja duoklę – mėsa, pienas, kiaušiniai, viską ėmė. Paskui statė kelią.  Pastatė tokius vagonėlius, lyg koks geležinkeliukas nutiestas, tai kasam, pakraunam žemių, vežam ir pilam an raistų. Sekmadieniais mes jaunimas einam į bažnyčią. Pranešė, kad veža lietuvius į Rusiją.  Vievij buva daug žydų, gyvena 4 kalviai, 1 batsiuvys, daug krautuvių, užeigų.  Saka, po mišių  miškelij už Vievia, ty graži vieta, bus gegužinė, bus bufetas, tai mes, 4 bernai iš Ausieniškių einam tenai, beeinant kažkas pasakė, kad gegužinė nukelta  mokyklon. Grįžtam, einam mokyklon, užeinam, žiūrim – vieni žydeliai susirinkį, nėra mūsiškių, nėr ką veikt’. Ir grįžom.

Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g.1920 m.

 

Ausieniškių dvare po kara gyvena daug žmonių, Medekšai ir kiti. Dar svirnai buvo, kalvė, mano tėvas tenai dirbo.

Mano mama iš Sabališkių Strasevičiūtė, atitekėjo už tėvo Sedlecko į Streipūnus ir turėjo išmokt’ lenkiškai šnekėt’. Sabališkės buvo lietuviškas kaimas, o Streipūnuose jau šnekėjo lenkiškai.

Elektrėnai – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m. Streipūnų k.

 

Pradžios mokykla buva  Dauciuliškių kaime, mokina lenkiškai, buva mokytojas Žukauskas.  Jis ir išpažintin ruošė, nu pirmai komunijai. Vėliau jau mokytoja Monkevičienė (Keblaitytė) mokina lietuviškai, mokykla buva perkelta Šumska namuosna, kai jis pabėga Lenkijon. Antram aukšte mūriniam name. Mokytojos vyras  Monkevičius buva Vievia pašta viršininkas, jie turėja sūnų ir Vytauta 500 metinių proga pavadina jį Vytauta vardu, paskui  už tai gava 500 litų premiją.

Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g.1920 m.

 dauciul.pr. mokykla

Dauciuliškių pradžios mokykla

 

 

 aus.kaimo ribos

Kaimo ribos 

 

 

 j varank. žemės dok.

 Juozo Varankevičiaus žemės dokumentai

  

Sentikiai

Pas mus kaime gyveno sentikiai rusai, vadinom staravierais, buvo ir jų kapinės. Gyveno toki Bieliajievai, jų name žiedė puodus, ąsočius, puodynes visokias, paskui kur tai vežė, pardavinėjo. Pas juos negausi iš to paties puodelio net vandens atsigerti, negalima buvo pagal jų tikybą, nor per  barzdą ir utėlės ropos, bet lietuviui iš vieno puodelio vandenio neduoda.  Tai vieną kartą palei jų sodželką buvo šokiai. Grojo toks Strasevičius, muzikantas. Atėjo miškiniai, liepė jam, tam muzikantui nusimaut’ kelnes, pastatė jį rėplom ir visiem eit’ bučiuot’ jo užpakalį. Ir tie staravierai, kur iš vieno puodelio su lietuviais vandenio negėrė ir tie bučiavo. Va kaip būna.*

Elektrėnai – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m. Streipūnų k.

*apylinkėse labai paplitęs pasakojimas, manomai kažkur buvo panašiai įvykę.

 

  ausien kaimo vyrai                            

Auseniškių kaimo vyrai

 

Neramumai

1942 metais  buvau prievarta išvežtas vokiečių priverstiniams darbams į Rusiją, netoli  Leningrado, dirbau visokius ūkio darbus, bedirbant’ gavau galvos traumą ir buvau išvežtas į Lenkiją, kur gydžiausi.

Kai rusai vežė žmones Sibiran, daugelis keitėsi pasus, darėsi lenkais, kad nevežt.

Buva toks Šavareika iš Skirmantiškių, kai užėja bolševikai, jis slapstėsi, plėšikava, tai NKVD an Stamparecka malūna liepta padarė pasalą ir jį nušovė.  1949 metais  spalio mėnesį.  Pašovė skrebą Komarą. Sužeidė.  Tada aš gulėjau ligoninėj, o jį atvežė, jam buva perkirsta kojos kraujagyslė, jam susiuva, o jis kai šoka iš lovos pradėja lakstyt’, durniuot’  po narkozės ir vėl’ jam trūka ta kraujagysƚė, tada vėl’ operava, tai jam net koja sutrumpėja, paskui buva trumpesnė, jis šlubava.

Ausieniškių k.  – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.

  

Pirmasis pasaulinis karas

Mano mamos tėvas, diedukas, gyveno Auseniškėse. Pirmojo pasaulinio karo metais per kaimą ėjo frontas. Frontas stovėdavo labai ilgai vienoj vietoj, visą derlių laukuose išdegindavo, ištrypdavo arkliais. Tai diedukas viską susikrovė vežiman ir pabėgo. Kartu su kitais pabėgėliais atsidūrė net Ukrainoj. Buvo gal 1915-ieji, šalta žiema, pabėgėliams dalino kailinukus, veltinius, pirštines. Ukrainiečiai gyveno gerai, jie labai padėjo pabėgėliams, buvo labai draugiški, priėmė, padėjo maistu. Paskui Ukrainoj atėjo vadinamas revoliucijos metas, viską plėšė, žudė, ir ten atėjo baisūs laikai. 1918 m. ir tenai atėjo vokiečiai ir pabėgėliams liepė grįžt ten, iš kur jie buvo atėję. Taip diedukas grįžo namo. Lietuvoj rado išdegintą tėviškę, ligas, badą, šiltinę.

Diedukas buvo raštingas ir protingas žmogus, nepasimetė. Eidavo, važinėjo į ne taip stipriai nusiaubtas vietoves, pirko po gorčių javų, buvo pasiekęs net Marijampolę ir taip sekančiais metais jau apsėjo savo laukus. Derlių nupjovęs jau ir kitiems galėjo padėti. Mano motina, kaip vyriausia dukra, važinėjo kartu su tėvu ir viską matė. Taip pamažu kaimas atsigavo.

Mijaugonys. –Jadvyga Vėželytė-Pruskienė, g. 1936 m.

 

Balceriškės, k.

Vietovė Jono ežeras

 Už Panerių miško, link Balceriškių, yra tokia vieta, kur labai vedžioja, daug kas pasiklysta. Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta, šlapia vieta.

Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m. Panerių k.

 

Beržonka, vnk.

Mergežeris

Žiemos metu būdava daug vestuvių. Vienąkart važiava vestuvės per ažeru tiesiai. Gal keliu trumpina, gal pasivažinėja, kas ty juos žina, gal merga papraši. Tik inlūža ažeran, ir nuskenda visa vestuvė. Tai ir vadina Mergos ažeru.

Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m

 

Palei Kazokiškes miške ty labai daug uogų, aidavam uogaut’, ty yra Mergežeris. Tai, saka, motina labai nenorieja, kad duktė tekėt’ už to berna, tai juos prakeiki. Kai jiej išvažiava šliūban, tai ji, saka, pradieja raudot’: „Kad jūs ažeru pavirstųt!“ Grįžtant’ veselijai iš bažnyčios ties ažeru arkliai pasibaidi ir visa veselia ty prapuołi tan ažeran. Dar mana mamos mama bajina.

Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.

 

Iš prisiminimų

Mano tėvas  su broliu važiavo Amerikon uždarbiaut’. Grįžęs nusipirko 18 hektarų žemės Beržonkos kaime ir pasistatė namus. Dabar tenai jau miškai, kai rusų laikais niekas negyveno, žemės nedirbo, tai užaugo miškais.

Jadvyga Vėželytė Pruskienė, g.1936 m. Beržonkos k.

 

Sovietinių partizanų takas

Gyvenom an paties rusų partizanų tako, miškais nuo Aukštadvario, per Semeliškes jie eidavo sprogdint’ vokiečių traukinių. Mūsų trobos buvo prie miško tai užeidavo, juos reikėdavo pamaitint’. Prilupa puodą bulvių, atneša raugintų kopūstų. Naktį vesdavo tėvą, kad eitų pažiūrėt’ ar nėra an kelio sargybos ar ko ir tada patys eidavo. Baisu buvo.

Mijaugonių k. – Jadvyga Vėželytė Pruskienė, g.1936 m. Beržonkos k.

 

Karageliškės 

Kaimo pavadinimo kilmė

Kapinės, kur tenai gyveno toks Karagelinas, tai vėliau kaimą taip pavadino.

Buvo labai gražus kalnelis, tai pats Karagelinas tenai pasilaidojo ir kiti pradėjo laidotis. Anksčiau veždavo ar Kazokiškin, ar Dūkštan, kas kur.

Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m.,

 

 

Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet ilgai niekas negyveno. Apsigyveno tada, kai žemę išdalino. Karageliškėse apsigyveno Kargalys. Sako, tenai  vyko karai, buvo daug miškų, paskui ir kiti atsikėlė.

Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m. Malavolės k.

 

Prancūzmetis

1812 metais per Nerį link Karageliškių kėlėsi Napoleono armija, kad išvalytų pakrantę nuo rusų. Jie ėjo link Vitebsko, ir sako, kad čia užkasė savo lobį. Tenai vaidenasi. Žmonės kasinėjo, tačiau nieko nerado.

Asta Marcinkaitė, g. 1970 m. Panerių k.

 

Iš kaimo istorijos

Kaimas buvo gatvinis. 1937 metais dalino žemę. Tėvas buvo savanoris ir gavo žemės. Statėsi, persikraustinėjo. Namas buvo puoštas išpjaustytais karnizais, išpjaustytom raitytais raštais viršlangėm. Lentynėles, ypač prieš šventes, puošė karpiniais iš popieriaus, visokiais kampeliais, užuolaidėlėm. Iš šiaudų darydavom „vorelius“- sodus.

Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m

 

Seniau Nerimi plukdė sielius. Sieliai – pigiausias transportas. Miško medžiagą nuo Vilniaus pjovė ir plukdė iki Kauno, kur parduodavo. Sielius suriša, priekyje irklą reguliuoja upės forvatorius, jis turi žiūrėti upės srovės, kad neužplauktų ant akmenio. Užpakaly – vairas. Vidury pritaiso vietą,  galima ir pietus išsivirti. Prie Jonavos ypač sraunu.  Samdydavo sielininkus. Kelis sielius suriša karnom, paskui, jau vėliau – vielom, posūkiuose ilgi medžiai neišlaviruoja, tai  juos supjausto ir riša. Kiekvienas sielis būna pažymėtas, užrašyta jo kūbatūra, suskaičiuota, kad nereikėtų matuoti nuplukdžius. Viskas teisinga, nieko neapgaudinėja. Kaune jau niekas neskaičiavo, pasitikėjo, nes apgausi – nebus pirkėjų.

Karagėliškių k. – Viktoras Jakonis, g.1938 m.

                                                 

Kurkliškės 

Iš kaimo istorijos

Kurkliškių kaimas buvo gatvinis, apie 30 sodybų. Abiejose gatvės pusėse stovėjo trobos, už jų – tvartai, kluonai, sodai, daržai, už jų – žemė, padalinta šniūrais. Kiekvienas žemės gabalas buvo padalintas šniūrais ir turėjo savo vardus – Skerdimai, Balos, Grūšios, Totorka, Judoviškės, kas neturėjo vardo, tai vadinosi pirmi, antri ir t.t., tai kai reikia eiti dirbti, visi žinojo kur.

Kurkliškių k. – Janė Grigorovičiūtė, g.1903 m.

 

 

Gyvensena

Kaime buvo seniūnas Markevičius, jis gyveno atokiau nuo kaimo, buvo turtingesnis, turėjo daugiau žemės. Jis prižiūrėjo kad būtų kasami grioviai, taisomas kelias, pažvyruojamas. Paskui atėjo neramūs laikai, buvo visokių vagių, negerų žmonių, visokių partizanų, tai naktimis kaimą saugojo po du žmones kasnakt’. Saugojo iš eilės visi, teko ir man, ir moterys turėjo eiti sargybą. Turėjo tokias dideles lazdas, su jom vaikščiojo gatve iš abiejų kaimo pusių. Vyrai mėgo pasišaipyti iš moterų, sakė, kad užpūdytų kas tokius sargus, tai jų nei dūko neliktų, ale vistiek saugojo ir moterys, nes vyrų buvo nedaug, karai visokie ėjo.

Atsimenu, kaip degino balanas. Pastato tokį vadinamą diedą, tą pagalį prikala prie balkio, jį apkala skarda, įkala vinis, apsuka viela, skardoje padaro skyles balanai įstatyti, iš sausos eglinės pliauskos priskaldo plonų balanų  ir įstato į skyles. Tada reikia žiūrėti, kad neiškristų, neužsidegtų, dažnai jas reikėjo keisti. Kai viena balana sudega, deda kitą, jos dega, pelenai byra ant žemės, tai pelenų pridega krūva, paskui iš ryto pelenus sušluoji, išneši, ale jau ta vieta per daug metų pajuosta, neišsiplauna. Vėliau atsirado žibalas. Pradžioj į mažą buteliuką įdėdavo knatą ir degino, paskui jau atsirado lempos.

Kurkliškių k. – Janė Grigorovičiūtė, g.1903 m.

  

Karai,neramumai

Kai  užėjo lenkų kariuomenė, ji stovėjo mūsų kaime, kareiviai dainavo daug lenkiškų dainų ir mes išmokom. Kai lenkai užėmė, mes gyvenom neutralioj zonoj, Trakai buvo lenkų, Vievis – lietuvių, o mes per vidurį, neutralij zonoj.

Atsimenu 14 – tų metų karą, kai rusai su vokiečiais kariavo. Visur buvo daug akopų, žemė iškasinėta, pro mus ėjo frontas, nešė sužeistus, kruvinus, paskui gyventojus išvarė toliau, kad nesimaišytų. Išėję iš namų žmonės gyveno išsikasę duobes, akopus, žemėse, prie savęs laikė ir gyvulius, karves, avis, kiaules, tai gyvulius labai pjovė kareiviai. Paskui mes išsikėlėm už Vievio. Mūsų visus laukus, visą javų derlių ištrypė, išdegino, liko tik bulvės po žeme ir tos ištryptos. Žmonių namus sudegino. Kaime, kai namai stovėjo vieni šalia kitų, tai gabalais išdegė, gal kaip skyrė dievas, – keli namai iš eilės sudegę, keli likę, vėl’ keli sudegę, vėl’ keli likę. Mūsų namai irgi buvo sudeginti, grįžę visi verkė. Paskui atėjo labai sunkūs metai. Nebuvo ko valgyti, nebuvo kur gyventi, neliko rūbų nei daiktų, nebuvo druskos, muilo. Gyvenom kluone, šalta, vienam gale sukrautas šienas, stovėjo abozas, šėrė arklius, teko ir žolę valgyt’ ir badaut’. Mama iš to vargo pasimirė, dvynukai jaunesni už mane liko maži – broliukas ir sesutė.*

Kurkliškių k. – Janė Grigorovičiūtė, g.1903 m.

* J. Grigorovičiūtės tekstus iš lenkų kalbos vertė O. Šakienė

 

Malavolės kaimas 

Iš kaimo istorijos

Kaimas buvo gatvinis, paskui dalino žemę. Tėvas buvo savanoris ir gavo žemės, statėsi, persikraustinėjo.

Mokykla buvo Malavolėj. Ten vienkiemis. Sena buvo mokykla, gal dar prie grafų statyta. Dabar išlikus ne visa, dalis nugriauta, dar toks namukas buvo, dabar jis nugriautas.

Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet čia ilgai niekas negyveno, apsigyveno tada, kai žemę išdalino.

Malavolės k. – Vlada  Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Gyvensena

Dar per  pirmąjį karą tėvas nuėjo kariuomenėn, buvo pažadėta duot’ žemės, dvarus likvidavo. Malavolės dvarą išdalino – tėvui Burevičiui Vladui, Šimoniui Andriui, Vasiliauskui Broniui, Simonaičiui mokytojui.  Naujakuriai buvo darbštūs, prasigyveno.

Tėvas – šeimos galva. Mūs kitaip neauklėjo, buvo žodis – pasakysiu tėvui, ir to užteko, kad klausytume. Bet nemušė. Mane mušė tik vieną kartą, kad berno nenorėjau.  Su dviračio kamera, ta guma, kur prisipučia.  Nu, gal 17 metų buvau, turėjau berną, jis tėvui netiko, pasipiršo vyras, o man jo nereikia, tai tėvas paėmė tą gumą ir sako:,, Aš tuoj tau parodysiu” ir per nugarą… Man buvo skaudu, kad aš tokia jauna, o man liepia berną myƚėt’. Ir apsiženijau. Liko mano kavalierius.  Bet va kaip buvo.  Per šv. Petrą iš bažnyčios užėjau burtis, seniau mergos ėjom burtis, būrėja sako: ,,Turi berną, bet greitai bus tavo vestuvės, o jis greitai mirs. O tu ištekėsi už našlio.” Petrinės šaltos, sušalau, parėjau, drebu, brolis sako: ,,Tavęs ieškojo, ko pabėgai?” Sakau: ,,Kai norės, ras” Peršalus net susirgau.  Po kiek laiko ateina kaimynas, sako: ,,Mirė tavo Viktoras, važiavo iš atlaidų ir jam žarnos apsivertė” Nu va, ir atspėjo… Paskui tėvas apšventino ir apsivedžiau su tuo našliu.

Seniau motina vaikus vedėsi darbuosna, atsišnekinėt’, neit’ nebuvo galima nei pagalvot’.  Vaikai turėjo savo vietą prie stalo ir šaukštą savo. Nekalbėti, tyliai valgyti, mūs diedukas neleido nei kojų supti, sako, velnią supi, o an stalo dedi šventą duoną. Duoną visada raikė tėvas.

Turėjom sodą. Kriaušių, obuolių, slyvų, visko buvo.  Dideli daržai, augino viską, visas daržoves, bulvių daug, sodino griežčių ir sau, ir gyvuliam, ir šutino ir troškino.

Malavolės k. – Vlada  Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Pakalniškės 

Kaime buva virš 50 sodybų. Namas prie nama, stovėja galu in gatvi, ūkiniai – už namų, atokiau stovėja klojimai.  Buva ir po vienu stogu pirkia ir tvartas ir pavietkas malkom gale, gerai, netoli ait, ale jei gaisras…

Gyvena Baranauskas, Alšiauskas, Janulevičius, Nenartavičiai 3, Makarevičius, Šeštokas, Skorubskas, kitoj pusėj – Valentavičiai 2,  Vogurskas, Bagaliūnas, Dalidavičius, Šumskas, Slavinskas, Česlauskas, vėl’ Nenartavičiai, jų daug buva, gal 5, gal daugiau ir daug Jonų, tai turėja visokias pravardes.  Buva Liubinecas, Percas, Tamošiukas, Liaušys, Kazaroga.

Kaimas visu žemi turieja šniūrais.  Laukai – Alksnia kalnas, Pajaurė, ty upelis, Dirvonas – ganyklos, Raginiškės, Meškalaukis, saka, kadaise ty mati mešku, Vargūkalnis, Marudiškės.

 Pakalniškių k. – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.

 

Pakalniškės tai nuog senų laikų. Pas manį, mana lauke yra senos kapinės . Kadaise keliu žvyrava, ėmi žvyru, nu duoda tau kiek metrė kelia nužvyruot’, tai pradieja mūs kalne imt’ žvyru. Kai pradieja  kast’ – vieni kaulai.  Atvažiava kas tai, uždraudi kast’. Senos kapinės, łantu pastati. Kadaise aja vieškelys ir aja gyvenvieti pagal jį. O kai aja an sklypų, tai isimėti kas kur. 

Pakalniškių k. – Vytautas Tamkevičius

 

Gyvensena

Kaimas visu žemi turieja šniūrais. Šniūrai buva nelygūs. Kas daugiau žemis turieja, to ir šniūras platesnis, kas mažiau, to visai siauras.  Tai, saka, suveina visi, buva seniūnas, tai pasitaria kur ką tais metais sies, kur bus ganyklos, viskas. Šniūrai buva labai toli,  kol nuvažiuoji, nuveini kokius 3 kilometrus reikieja vaikščiot’, toli gyvulius gint’.  Skerdžius gani. Buva kaime tvoros. Ryte skerdžius kaime gale tik užtrimitava, tai visi išvara sava gyvulius an gatvis ir vara ganyklon. Ir vaikai gani. Ir aš ganiau. Skerdžius botagu atpildava, jei neklausai. Kaimas didelis, gyvulių daug, pereina gatve, jei po lietaus, šlapia, tai tokis purvynas, pereit’ nemožna.

Mana tėvas Sakalinskas buva užkurys, jis atėja žentuosna iš Geibonių kaima.

Žemi buva brangi, sodų nebuva, sklypuose nebuva vietos kur sodyt’. Ir žemi buva prasta, žvyras, vasaru išdegina. Biednas kraštas. Prastai auga javai.  Sunku buva. Ale buva visko, buva, kad lig pavasaria šiena, šiaudų nelienka, gyvulių nėr kuom šert’, tai aina ir płėšia sava stogu, paskui rudeni vėl’ kloja. Pievos buva prastos, pelkių daug, raistai, gyvulys nepereis. Jei gyvulių daugiau laikai, nemoki apsiskaičiuot’, tai bėda.  Gyvena toks Valentavičius, jis laikė 5-6 arklius, tai šert’ nier kuom, arkliai palaisti, aina ir peša stogus.  Stogai buva labai žemi, ilgi, platūs, po jais ir malkas laiki.

Pakalniškių k. – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.

 pakalniškių ribos

Pakalniškių kaimo ribos

 

1935 metais bulves kasant’ klojimas sudegi. Jau buva suvežta javai, šienas.  Už 6 kilometrų aja lenkų rubežius.  Aja kontrabanda. Kaime gyvena šauliai.  Jiej gaudi. Nešioja per sienu titnagus, Lietuvon neši drusku, sacharinu, tai gaudi, atimdinėja. Tada kas tai supyka ir padegi kluonu.  Didelis gaisras buva. Keturi namai sudegi, ale jau buva vienkiemiai, tai kaimas lika.  

Pakalniškių k. – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.

 

Mūs name vyka balsavimai. Klojime stovieja kolūkia javai, suveidava vyrai kult’, kiek anegdotų, baikų visokių. Pas Sakalinskus buva skaitykla, rinkasi, Saboniai ateidinėja.  Jų dieduka namai kitur buva, in Užumiškia kaimu, čia mokykla buva. Prie Lietuvos jiej paėmi ir susiremontava, senų jau nėra likį.  

Pakalniškių k.  – Vytautas Tamkevičius  

Čia mana gimtini, vyras ateja. Buva trys broliai Tamkevičiai, mana vyriausias. 10 metų nuog mamos likau, buva ūkis, 3 karvės, kiaulių daug, reikieja tvarkyt’, valgyt’ vyrt’. Iš ryta anksčiausiai išvedam gyvulius an rasos, vos švinta.  Tada moterys aina kūrent’, vyrai laukų darbuosna. Pusryčiam visus vadina.  Vyrai perdien dyrba laukuose toli, tai neši jiem  pietus.  Kadaise gi žemė šniūrais, toli nuo namų, tik daržai prie namų, javai, bulvės – šniūrais laukuose. Laikim kiauƚas, vyrų buva, darbai sunkūs, mėsos reikieja. Mes keturi vaikai, visi dirbam. Buva trys berniokai ir viena mergaitė, tai visi prie darbų.   Buva pirtis, ne visi kaime turieja, keli kaimynai kartu prausėsi.

Pakalniškių k.  –  Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926m.

 

Apie žmones

Seniau kaime buva labai stiprių žmonių.  Saka, vieną kart prie Trakų buva koks tai susirinkimas, stovi vienas toks didelis, susirietis, kas ty, kas ty jam vienas bernas atiemi kepuri ir užmeti an pirties. Jis su pagaliu nusiiemi, priieja prie to, už kepuris, pakieli pirties kampu, pakiša jo kepurį ir nuvieja. Saka, jis su rankom lengvai lenciūgus pertraukinieja, patkavas lanksti. Atvažiava cirkas, roda jau, tai jis nusijuoki, paiemi ir pats rankom pertrauki tas jų grandines. Tada jį paiemi cirkan, ale kas ty atsitika, kažkam nepatika, kad vienas šoka su peiliu prieš jį, tai jis iš viršaus kai davi jam  galvon, tai saka, kumštis ir sulinda galvon.  Stipruolis buva, šnekieja, kad apsigimdava, saka koki tai lankai an juosmenia buva iš raumenų, užtai buva labai stiprūs.

Čia gyvena toks Valentavičius, buva irgi labai stiprus, ale an prota. Jėgos turieja, tai vadina ,,karalium“, laukuose akmenus vis rinka ir neši namo, tai paskui, kai jau jiej isikiełi, akmentašys pusantrų metų skaldi tuos jo akmenus.

Pakalniškij dar gyvas senis, ot turieja rankas.  An maiša su javais padeda delnu ir sulenkia pirštus, tai maišas kai rėtis ir isiskečia, suplyšta. Kad ir naujausias, stipriausias.

Sabonis buva kilis iš Geibonių,  tenai buva daug Sabonių, trys broliai buva, jiej grafui Pliateriui veži mišku, pjovi,  stati ką tai, grafas atidavi žemi, Užumiškes kai dalina,  paskui važiava Amerikon, dar pirka , turieja daug žemis.  Jiej buva virš dviejų metrų ūgia, juos vadina Dzidziuliai. Jei kas klausia kur buvai, tai sakydava ,,Pas dzidziulį“.

Čia kaiminystėj sodyba buva, miškelis, žmonys gyvena, buva  toks Sedlevičius, kilis iš Žuvyčių, tai jis saka, grįžis iš Argentinos, apsigyvena pas  tokią Černiauskaitę,  gyvena, gyvulius laiki. Ūkį gražų turėja, tai kai tvėrisi kolūkiai, saka, jisai išprotėja, kaip tai, neišlaiki.

Mano motina irgi čia gyvena, o tėvas ateja žentuosna, nu užkuriuosna  iš Belezų. 

Pakalniškių k.  – Jadvyga Ratkevičiūtė, g. 1939 m.

 

Neramumai

Tėvukas pasakoja, buva 1 pasaulinis karas ir išgyvena, ir visi mūs kaima vyrai  namo grįža, net po kiek metų iš tremties sugrįža, saka, pėsti pariaja iš Rosijos. Ir seniau suimdinieja kariuomenėn. Paskui vežimai. Veži vienu šeimu, baisu buva. Bėgam, slapstimės, bijojam. Žaliukai tai čia nieja. Buva tik arklius paiemį.  Paskui tėvukas gava žiniu, važiava Jonavon pasiimt’’.  Mūs kaime niekas nežuva, visi grįža.

Pakalniškių k.  –  Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g. 1926 m.

 

Panerių dvaras

Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738-1811). Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei ir Lietuvai patekus carinės Rusijos įtakon (1795 m.), Panerių dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S.Puzina. Jo dukrai Aleksandrai ištekėjus  už J. Riomerio, šios giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų. 

    1922 metais prasidėjus žemės reformai, dvaras buvo išparceliuotas. Centrinės dvaro sodybos su 30 ha žemės savininkas S.Kairiūkštis dvare buvo įsteigęs pensioną, į kurį vasaroti suvažiuodavo apie 100 poilsiautojų iš Laikinosios sostinės – Kauno. Lietuvą okupavus sovietams, Kairiūkščiai buvo išvežti į tremtį, o nacionalizuotas dvaras atiteko Rašytojų sąjungai. Vėliau, čia buvo vaikų namai, o nuo 1968 metų – Vievio sanatorinė-internatinė mokykla.

 

Neris.

Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo. Ir jo buvo tokia galybė, kad pasipylė upė, o žmonės džiaugėsi ir šaukė: „Neris, daugiau mūsų neris, neris, neris.“ Taip ir gimė vardas upei – Neris.

Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo prūdas ar ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta šlapia  vieta.

Panerių k. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

Rengėjų pastaba: Liaudiška Neries pavadinimo etimologija, užfiksuota pirmą kartą.

 

Koplyčios kalnas

Koplyčios kalne dar dabar yra plytų, piemenys rasdavo kokių tai daiktų metalinių. Plytos geros, žmonės statė krosnis.

Tėvelis pasakojo, kad ten laidojosi kokie tai grafai. Dar kol nebuvo užaugęs miškas, matėsi koks tai lyg takas tan kalnan, buvo lyg išvaikščiota.

Panerių k. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.

 

Sako tenai, kur Koplyčia, kadaise buvę aukso laiptai.

Ipolitas naktį ganė arklius ir pamatė užkerėtą panelę, kurią saugojo baisūs šunys. Jis taip išsigando, kad parlėkė namo ir pradėjo garsiai belst duris.

Panerių k.  – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m.

 

Lakštingalų sala

Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis. Jos labai kentėjo ir paprašė Dievo, kad jas paverstų lakštingalomis.

Taip jos, pavirtę lakštingalomis, galėjo iš salos išskristi, o sala liko vadinama Lakštingalų vardu.

Panerių k. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

 paneriai ir gr.k.

Paneriai ir gretimi kaimai

 

Akmenys Neryje

Yra pasakojimas, kad viename krante gyveno merga, kitame

– bernas. Jie įsimylėjo ir sumanė ženytis. Motinai nepatiko žentas, tai kai jie važiavo per Nerį, ji prakeikė visas vestuves. Taip jie visi – keturios pomergės ir keturi pabroliai – pavirto akmenimis ir stovi Neryje.

Panerių k. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

 

Iš žmonių prisiminimų

Ant kranto, sako, stovėjo medinis dvaro pastatas, gal pirmas, diedukas pasakojo, kad jis sudegė. Prie Neries, kur garažai dabar. Čia tik didelis svirnas. Vėliau pastatė mūrinius pastatus. Seniau buvo baudžiava. Baudžiavą ėjo dirbt’ tris dienas dvaran, kitas – sau.  Dar likęs medinis ,,čvarakas“ – kumetynas. Keturi butai. Priemenė. Vienoj pusėj – du kambariai ir kitoj.  Buvo dideli pečiai duonai kept’. Šeimyna turėjo po du kambarius, vietos užteko.  Aš gyvenau, kol pasistatėm namus, kolūkio laikais pertvarkė – padarė ilgą koridorių ir gal 10 kambarių. Va, tau ir baudžiava.

            Apie 1918 m. dvaro žemę dalino savanoriam. Buvo toks savanorius Brazauskas, jis gavo, 15 hektarų žemės, kiti irgi. Diedukas pirko. Savininkas išvažiavo į Ameriką gydytis, jam buvo gerklės vėžys.

Tėvas sakydavo, kad anksčiau čia buvo Lietuva. Yra akmenų kalnas, tenai daug akmenų, yra erškėtynė, yra ir Sušnerova, tenai grioviai, šaltiniai teka, Vambrina, Gojai, tenai irgi grioviai. Smolnica – tenai smalą virė, paskui didelė apvali pieva – Kruglelonka. Zapalynė – didelis kalnas, stačiai į Nerį.  Buvo daug šniūrų, daug griovių tai ir vadindavo – Lickūnarov, Leptarov.

Panerių k. – Jagvyga Jakonytė Mickevičienė

 

 panerių dvaras

Panerių dvaras

Buvo kaimas Vonga apie 45 hektarai. Seniau kunigai neturėjo teisės turėti žemės, nei dvarų, juos kilojo iš vietos į vietą, o Kazokiškių kunigas norėjo pirkti žemės. Mickevičius tuo metu likęs dvaro valdytoju jam sako:,,Kame reikalas, rašyk an mano žmonos“ Tada kunigas pirko 45 hektarus, visas lygumas, Vongos kaimą. Kai po 5 metų jis norėjo išvažiuoti, sako: ,, Norėčiau parduoti žemę“, tai Mickevičius jam atsakė: ,,Kokią žemę, čia mano žmonos žemė“ Ir ką tu įrodysi? Mano diedukas draugavo su kunigu, buvo labai pamaldus, buvo prie jo prisirišęs, tai sako, kunigas verkė. Taip Mickevičius tapo ponu. Dabar bandė atsiimti tas žemes, buvo atvažiavęs anūkas. Jie buvo biedni, šeimoje daug vaikų, tik dvare Mickevičius dirbo ūkvedžiu. 1914 m. Teodoras Mickevičius  pasisavino dvarą, bet Lietuva dar buvo dora, buvo išaiškinta, kad čia ne jo ir dvarą pardavė iš varžytinių, pirko, rodos Slaboševičius. Jis norėjo į salą nutiesti tiltą, bet paskui pardavė visą dvarą ar Hrabei ar Veriovkinai, gerai nežinau, dvaras ėjo iš rankų į rankas, tik sako, buvo visokių įdomybių. Vasarą, kai norėjo pasivažinėti rogėmis, tai kelią nupildavo druska ir važiuodavo kaip sniegu. Sako, žmonės pyko, jie neturėjo druskos sriubon, o jie kelią pildavo. Diedukas sakė, 14 – tais metais, kai grafas Slaboševičius važiavo į Rusiją, dvare buvo tokia Veriovkina, žila senė.

 

Prie Lietuvos dvarą pirko Kairiūkštis. Jis buvo jaunas, o žmona senesnė. Jie turėjo augintinę mergaitę, buvo įsudukrinę. Kairiūkščiai buvo mokinti. Dvaras buvo kitoks. Prie įėjimo buvo didelė salė, dabar ji sumažinta, buvo valgomasis. Virtuvė buvo pačiam dvare. Kairiūkščiai čia pastoviai negyveno, tik vasarodavo.  Gyveno ar tai Kaune, ar tai Kaišiadoryse, nežinau,  Kairiūkštienės pirmasis vyras  žuvo Amerikoj, tai ji gavo labai didelius pinigus, todėl ir dvarą nupirko. Atnaujino, dideli gėlynai buvo, čia vasarodavo ponai iš Kauno. Ir žiemą jie turėjo įsitaisę slidinėjimo trasą.

 Išvežė ir Kairiūkštį ir ją. Vyras paskojo, jai davė tik dvi valandas susiruošt’, komisaras ragino greičiau. Sako ji paėmė po pažastim batus, tai komisaras atėmė. Kairiūkštis sako, stovi beržą apsikabinęs ir verkia parke:,,Berže, tu berže, vakar buvai mano, šiandien jau ne“ Pasakojo, kad jis mirė vagone, užduso, net nedavežė jo iki Sibiro. Buvo karšta, vagonai užkalti, valgyt’ nedavė. Kairiūkštienę su įdukra nuvežė Sibiran, sunkia tenai dirbo, paskui sako, pasistatė tenai namus, dukra apsivedė. Po 1990 – tų metų buvo grįžus, bet dvaro neėmė. Jos vaikai ir anūkai jau gyvena Altajaus krašte, net nemoka lietuviškai, tai pasiėmė, sako, tik 4 kambarių butą Kaune, jį pardavė, pasiėmė dolerius ir išvažiavo.

 

Mickevičius irgi buvo išvežtas. Jau vėliau, kai pas juos užėjo partizanai ir nakvojo, o ryte užėjo miško darbuose buvę girininkas, seniūnas ir iš Trakų atvažiavęs toks Trukšinas su kitais viršininkais, kurie buvo atvažiavę tikrint’ miško darbų. Tik duris atidarė ir – partizanai, tai susišaudė, o Mickevičių –Sibiran.

 

Mano vyras dar visai paauglys būdamas dirbo furmonu, važiuodavo Vievin į stotį pasiimti ponų, važiuodavo karieta su dviem arkliais, žirgais, sako vežiuodavo kaimo mergaites pasivažinėt’, kai lekia tuščia karieta pasiimt ponų.

Panerių k. –  Jagvyga Jakonytė Mickevičienė

 

Antrasis pasaulinis karas

Ėjo rusas, ėjo vokietis, ėjo tankai, vyko mūšiai. Vieną kart mana tėvas šnekėjo su 4 rusų kareiviais, sėdėjo ant kalno, žiūri kad rugiuose kieno tai galva pasikelia ir dingsta, pasikelia ir dingsta. Tėvas manį pasišaukė ir lietuviškai siunčia pas tą žmogų, kad jis dingtų, sako, sakyk: ,,Rus“. Nuėjau, o tenai sėdi jaunas toks, labai  apžėlęs, strošnas vokietukas. Rėplom pasikelia ir vėl kavojasi. Aš jam sakau: ,,Rus“ ir parodžiau ant namų.  Tai jis tik rankas sudėjo, lyg padėkojo ir atgal krūmuosna.

Baisių dalykų buvo. Po karo, kai praėjo frontas Nerim plaukė daug lavonų. Išpurtę tokie, tai kiekvienas nuo savo kranto su kartim juos nustumia ir plaukia tolyn.

 

Gražu buvo, kai mano tėvas per mišias, jeigu neidavo bažnyčion, tai suklupdo visą šeimyną ir meldžiasi, gieda.

            Dvaras dabar priklauso Elektrėnų savivaldybei. Prie ruso dvarą pertvarkė  mokyklai , sutvarstė, remontavo, visai kitokį padarė.

Panerių k. –  Jagvyga Jakonytė Mickevičienė

 

 Panerių dvarą pastatė 18a. karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis(1738 – 1811m.)

Žlugus Žečpospolitai, kai Lietuva pateko carinės Rusijos įtakon, 1795 m. dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukra ištekėjo už J. Riomerio, jų palikuonys valdė dvarą 100 metų.  Savininkai daug kartų keitėsi, dvare gyvenimas apmirdavo ir vėl atgydavo. 1922m. po žemės reformos žemės išparceliuotos, dvarą pirko S. Kairiūkštis. Vėliau prie sovietų jis su žmona buvo išvežti.

 1960 metais dvare buvo įkurta internatinė mokykla.

 Panerių k. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

 

Apie dvarą ilgai sklandė visokiausių pasakojimų.

Dvaro ponia turėjo šunelį, jį labai mylėjo ir nešiodavosi ant rankų. Ji nuolat rūkė cigarus ir kai mirė šunelis, tai žmonės juokėsi, kad nuo to, kad ponia jam pūtė dūmus, užtat jis ir numirė. Sako, jį suvyniojoį šilkinį audeklą, padarė grabelį ir palaidojo parke. Kapelis neišlikęs.

Ponia buvo baikšti, pernakt degino žvakes, prievaizdui reikėjo vaikščiot aplink dvarą ir švilpaut’’. Jeigu ji pabudus negirdėjo švilpesio, tai  šaukia, rėkia, kad ji jau nesaugoma.

Dvaro teritorijoje augo liepa, prie kurios baudžiauninkus plakdavo, sako, net kardavo.  Buvo plytinė, joje gamino plytas iš vietinio molio, nes yra gero molio, tai statėsi pastatus iš savų plytų. Yra arklidės, du mūriniai tvartai. Rūmuose buvo oranžerija, žiemos sodas. Nuo pat žemės viena siena buvo išdėliota mažais stikleliais , buvo šviesu.

Dvaras turėjo daugiau puošybos elementų, ornamentų, pertvarkant jį mokyklai buvo sutvarstyta, ir vidus ir išorė labai pasikeitė.

Ponai plaukdavo salon baliavot’, joje augo vaismedžiai, serbentai.

 Mokykloje slapstėsi vienuolė Stefanija Ladigaitė. Ji dirbo su vaikais ir buvo  mokyklos šviesuliukas, labai mylėjo vaikus, savo dvasingumu padėjo  jiems tapti gerais žmonėmis Pasenus buvo išvežta Kaišiadorysna pas gimines, kur ji ir palaidota.

Panerių k. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

stef. ladygaitė 

Stefanija Ladygaitė su mokyklos darbuotojais pirmoje eilėje  trečia iš dešinės

 

Dar stovi mūrinis stulpelis, prie kurio buvo kaustomi arkliai. Dar auga labai seni ąžuolai, vienas jų labai drevėtas. Kai apkapojo šakas, jis prarado buvusį grožį. Sakoma, po juo yra užkastas lobis.

Vienu tarpu dvaras priklausė Rašytojų sąjungai, čia mėgdavo atvažiuoti rašytojai. Sako, Liudas Gira čia atvažiuodavo su panelėmis, sako, jis  buvo didelis merginykas, mėgo žaisti kroketą, bet vieną kartą bežaidžiant jam iškrito dirbtiniai dantys, visos jo panos išsilakstė ir jį paliko.

Dvaro rūsiuose buvo paslėpti 1863m. sukilimo dokumentai, kažkas juos suradęs ir išvežę. Dabar rūsiai užtinkuotais akmens lubų skliautais, įrengta svetainė, o gaila.

Dvare buvo įrengta irigacinė sistema. Už dvaro priekalnėse buvo daug šaltinių, jie upeliukais tekėjo žemyn nuo kalnų, tenai iškasė duburius, juos pripildė vandens, o iš jų į tvartus  buvo nutiesti mediniai vamzdžiai, kuriais tekėjo vanduo. Girdė gyvulius.

Dar tebestovi senovinė ledainė. Po plytiniu keturkampiu pastatu yra labai gilus rūsys. Žiemą, kai Neris užšąla, prikerta ledo luitų, juos veža ir krauna ant žemės, ant smėlio be grindų.  Tenai laikė įvairius maisto produktus – mėsą, pieną ir kt. Ledai per vasarą pamažu tirpdavo, sunkėsi į smėlį, bet ledo luitai išsilaikydavo iki kitos žiemos.

Pasakojama, kad Neryje karo metu nuskendo lėktuvas. Įkrito ir nuskendo, sako, ilgai dar matėsi.  

Panerių k. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

 

Iš prisiminimų

Mano tėvas, kai jo tėvas žemę paliko broliui, išėjo dirbti dvaran. Dvare gauni ir karvutę, ganėsi kartu su pono karvėmis ir pašarą ruošė kartu, tik stovėjo atskirai. Gale tvarto buvo kitos durys. Mes gyvenom barake, turėjom kambarį, už spintos stovėjo lovos, buvo duonkepis pečius prie durų.

Gyvenau dvare nuo 3 – jų metų. Ėjom uogaut’, grybaut’, ravėdavom gėlynus. Prie dvaro buvo parkas, gėlynai.

Ponia buvo Mickevičienė, jie arendavo ar nupirko tą dvarą, bet mes augom su jos mergaite Liuse.  Indus plaudavau, daug ponų dvaran privažiuodavo. Valgį gamino tam pačiam dvare, virtuvėj. Paskui daug medžių išpiovė. Vasarodavo apie 150 žmonių. Atvažiuodavo kunigai, ponai.

Mes žaidžiam su Liusia, įdomu, kaip tie ponai gers. Žiūrim – pripylė po čierkutę ir uždegė.  Paskui užstatė su lėkštute, ugnis užgeso ir geria, o vienas kunigas su ta ugnim tiesiai burnon, man taip baisu, kad išgėrė su ugnim. Dažnai būdavo Gluckas iš Pastrėvio*ir kiti draugai. Per Jonines kūreno laužus, miške įruošdavo skautų stovyklas, rengė vaidinimus. Net ant šieno miegodavo, plaukiojo valtimis, ponai turėjo 10 žirgų, važinėjo karieta. Vaikai turėjo gražių žaislų.

Panerių   dvare dirbo virėja ir padavėjas, tiesiai įėjus buvo salonas, valgomasis – šone.  Ponai labai mėgo gėles jų buvo ir parke ir oranžerijoje. Ledainėje suko ledus. Kaip? Buvo medinis kibiras su rankenėle ir medinėmis lopetėlėmis, įpila pieno, kiaušinio trynio, cukraus ir suka, tenai šalta toj ledainėj ir išsisuka ledai, šąla. Ledainė buvo pilna ledų, žiemą vyrai važiuoja ant upės, prikerta ledų, parvežę sukrauna, užpila pjuvenom, per vasarą neištirpsta. Tenai laikė mėsą, pieną, grietinę, šaldytuvų tai nebuvo.

Panerių k. – Elena Klimaitė Klimienė, g. 1925 m.

*akmeninių Strėvininkų dvaro savininkas

 

Vievis

1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 metų). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų  bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611 –1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus. XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 metais, grąžinta katalikams. XVII a. viduryje dėl pilietinių karų miestelis smarkiai nukentėjo, sunyko spaustuvė.

Bohdanas Oginskis priklausė aktyviausiems stačiatikių bažnyčios gynėjams visoje LDK. 1612 m. kartu su sūnumis Jonu ir Aleksandru pasirašė stačiatikių šlėktos protestą prieš 1596 m. bažnytinę Bresto uniją. Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolynui Bohdanas ir Raina Oginskiai iš jiems priklausiusio Vievio dvaro 1619 m. padovanojo tris kaimus su valstiečiais ir 500 dešimtinių žemės, taip pat šešis ežerus, buvusius jų dvare. Todėl Vilniaus vienuoliai galėjo atnaujinti pamaldos Vievio stačiatikių vienuolyno cerkvėje. Tuo pačiu metu apsidraudė priskirdamas vienuolyną ir mokyklos prie jo išlaikymą Vilniaus Šv. Dvasios brolijos stačiatikių cerkvei. Kai unitai Vilniuje užgrobė vienuolyną ir Šventos Trejybės broliją, kurios globėju jis buvo, paskyrė išvytiems vienuoliams prieglobstį Vievyje. Kai 1610 m. valdovas Zigmantas Vaza uždraudė gyventojams pirkti ir parduoti Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios brolijos spaustuvės leidinius, B. Oginskis savo dvare Vievyje 1611 m. įkūrė stačiatikių spaustuvę, veikusią iki 1646 m. Bene svarbiausias Vievio spaustuvės leidinys – Meletijaus Smotrickio „Slavų kalbos gramatika“, išspausdinta 1618 m. (kitais duomenimis – 1619 m.). Vėliau ši knyga kelis kartus buvo perleista Rusijoje (nenurodant autoriaus). Iš jos mokėsi ne viena rusų karta, tarp kitų ir didysis rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas. Ta spaustuvė veikė ir po 1615 metų, po to, kai spaustuvės branduolys buvo sugrąžintas atgal į Vilnių, kur grįžo brolija, iš Oginskio dovanų gavusi du namus (nupirktus 1616 m.) su žemės sklypais ir kitais pastatais, buvusius šalia jų naujos šv. Dvasios cerkvės. Prie stačiatikių Šv. Dvasios brolijos atsirado mokykla, pavadinta kolegija, prie kurios buvo įkurti auklėtinių bendrabučiai, funduoti Oginskio. Nors Oginskio nuopelnai tėvynei buvo svarūs, tačiau jis netapo senatoriumi, neužėmė nei kašteliono, nei vaivados pareigų. Ir visa tai todėl, kad jis iki pat mirties neišsižadėjo stačiatikybės. Valdovas Steponas Batoras B. Oginskiui iki gyvos galvos leido valdyti šias seniūnijas: Karmėlavos (1579 m.), Kairiškių (apie 1582 m.) ir Darsūniškio (1586 m.). B. Oginskis su žmona Raina Valavičiūte (vedė prieš 1583 m.), Smolensko vaivados Grigorijaus Valavičiaus dukterimi, susilaukė 12 vaikų (trys jų mirė maži). Palaidotas Kruonio stačiatikių cerkvės (dabartinės katalikų bažnyčios) rūsyje. Palaikai sunaikinti 1812 m. Napoleono armijos žygio į Rusiją metu. Kariai išgrobstė brangius liturginius indus ir išplėšė Oginskių karstus. Tuo metu Bohdano Oginskio galva buvo išmesta į šventorių, o prancūzai šaudė į ją kaip į taikinį.

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, tačiau nėra žinių kada jis buvo įkurtas. Pirmasis išlikęs gvaro inventorius yra iš 1677 metų. Juo karališkokjo dvaro revizorius Aleksandras Tryzna duoda ataskaitą Smolensko pilininkui Lukošiui Svirskiui. Iš aprašymų matyti, kad dvaras jau buvęs be valdytojo ir labai apleistas, negyvenami pastatai apgriuvę, grindys išplėšytos, durys išlaužytos. Pažymėta, kad netoli Vievio yra sena apipuvusi bažnyčia, irgi tuščia, be pavikslų ir kitų kulto įrengimų. Kada kas ją pastatė taip pat nėra žinių.

Apie  1600 metus vienas iš Oginskių pastatė bažnyčią unitams ir įrengė vienuolyną. Bažnyčia sudegė, vėl buvo atstatyta, o rusai vienuolyną ir bažnyčią suprovoslavino.

1810 metais Sinodo įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, žemė ir valstiečiai buvo priskirti prie provolavų pasaulietinės parapijos. 1812 m. rusų pagrobtą bažnyčią – cerkvę prancūzai sudegino, pamaldos perkeltos į Strėvininkų katalikų koplyčią, vėliau – į Aukštadvarį. 1842 metais  Vievyje rusų valdžios lėšomis  pastatyta nauja cerkvė.

1816  m. G. Oginskis Vievyje pastatydino katalikų bažnyčią. 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva  ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija.  Pokario metais buvo rajono centras.

 Iš enciklopedijų

dvaro konf dok.

 Dvaro konfiskavimo dokumentai

 

Kadaise gyveno čia kur tai tokia ponia vardu Ieva. Sako, ji žiemos metu važiavo per ežerą ir inlūžo, paskendo ežere, nuo to ežeras jos vardu vadintas. dabar – Vievis, o seniau sakydavo  Ievia. Čia aplenkintas kraštas, tai tarimas toks buvo.

Paskui ir gyvenvietė, vėliau miestelis vadinosi nuo ežero vardo.

Vievis – Genoefa Zaksaitė Urvakienė, g. 1957 m.

 

Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė

Vievio vardas nuo  gluosnių aplink ežerą. Gyveno čia rusai, unitai. Seniau niekas Vieviu nevadino, ką paklausi, vis ,,Ievie“.

Buvo sena cerkvė, gyveno  batiuška palei cerkvę. Yra ir rusų kapinės. Šnekėjo, kad kažkur miške yra senos žydų kapinės, nežinau.

Prie kapinių buvo tokia bala, vandenį nešėm laistyt’, tai būdavo šnekėjo moterys, sakė važiavo Napoleonas su auksine karieta  ir nuskendo toj baloj, nu palei senas rusų kapines. Tenai. Didelė bala. 

Vievis  – Jadvyga Ambrazevičienė, g. 1924 m.

 

Čia šitose vietovėse kur tai gyveno dvarininkė Ieva. Ji buvus turtinga, žinoma. Buvus labai gera, šelpus visus. Vievis tuo metu buvo mažas.  Nuo jos vardo ir kilęs šitas vardas, bet čia šnekėjo gudiškai, vadino lenkiškai. Paskui jau vėliau, kai buvo lenkų paribys, tai lietuvių labai nekentė.

Buvęs vienuolynas, medinė bažnyčia, ji sudegė, gal ir vienuolynas. Rusų, unitų.

Vievis  – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g. 1929 m.

vievis 37 m.

Vievis 1937 metai

 

Žmonių pasakojimai

Čia buvo kryžkelė tarp sostinių, tarp Kernavės  ir Senųjų Trakų čia ėjo kelias, o ir tarp Kauno ir  Vilniausčia pusiaukelė, stovėjusios smuklės, gal nakvynės namai.

Kažkoks rusų kunigaikščio sūnus gavo žemės prie Kaišiadorių, Ogynės kaime. Jam labai patiko ir jis pasivadino Oginskiu. Apylinkių žemės seniau visos čia jam priklausė. Didikai čia buvo įkūrę vienuolyną, pastatę spaustuvę. Vievij yra jų pėdų. Paskui jėzuitai kovojo su unitais ir išgujo juos iš čia. Spaustuvės literų tai nemačiau, nors šnekų buvo.

Vietovės vardas nuo ežero, jis buvo apaugęs gluosniais, rusiškai ,,iva.“

Miškelij už kavinės yra prancūzkapiai likę iš senovės, yra kalvelės likę.

Vievis – Juozas Mačiulis, g. 1928 m.

 

Čia pusiau lenkų kraštas. Seniau sakė Ievia ežeras, yra keli pasakojimai, ievos lyg augo.  Kai Vievio rajonas susikūrė, tai suvažiavo daug lietuvių, pradėjo lietuvinimą.

Seniau čia gyveno daug rusų, jų cerkvė ir dabar veikia ir popas yra. Yra toks anekdotas. Sako cerkvės varpai skamba:,,Za vsie duši, za vsie duši, za vsie duši jo tik mat“  Kodėl? Ogi sako skambinant reikėjo traukyti virves, tai tokia bobulytė skambina rankas iškėlus, traukioja tas virves, o skersvėjis insisuko jos andarokan ir kelia virš galvos. Tai ji susikeikė ir paleidus tas virves griebėsi už sijonų. Ir liko.

Seniau čia susikirto senobiniai keliai, buvo karčiamos, gyveno unitai vienuoliai. Upelis tekėjo iš Juodelių ir ėjo ratu, sukosi lanku, o kur dabar restoranas, ant jo stovėjo malūnas. Paskui upelio vieną dalį nukreipė link ežero dar prieš miestelį, o jo liekanos dar žymu. Ėjo lanku, apjuosė visą teritoriją ir intekėjo ežeran.

Čia pušinėlij palei ,,Keturias sostines“ yra prancūzkapiai. Kai kasinėjo, tai mačiau kaip palaidoti žmogus ir žirgas kartu.  Tenai yra pilkapių. Labai seni.

Vievis  – Kazimieras Mažylis, g. 1936 m.

  

Vievio spaustuvės vieta 

 XVII a. pradžioje prie Vievio Šv.Dvasios vienuolyno buvo įrengta spaustuvė. 1615 – 1616 metais spaustuvė buvo Šv. Dvasios Brolijos  centrinės spaustuvės skyriumi. Apie 1646 metus, mirus kunigaikščiui Oginskiui spaustuvės darbai sumažėjo, ji buvo sijungta su Vilniaus spaustuve. Vietovėje ilgai sklido visoki pasakojimai apie išmėtytas raides – šriftą, tačiau jų pamatyti neteko.

Pagal ,,Mūsų Lietuva“

                                                                                   

Diedukai pasistati čia namus. Tėvas turėja 14 hetktarų žemės. Vėliau aja  vienkiemiuosna,  sklypuosna jau, karai prasidėja, suirutės visokios, nespėja, paskui kolūkiai užėja, viską atėmi, taip ir likom gyventi šitoj vietoj. Čia toliau  vienuolynas buva, o čia – kapai. Visa mūsų sodyba – kapai. Čia atvažiuodava unitai, rusai stačiatikiai, vis ko tai ieškoja. Čia buva saulės laikrodis, toks didelis geležies gabalas, ilgai gułėja tvarte. Kai kasi pamatus, iškasi kaulų, kaukolių kelis maišus. Kasi šiltnamį, iškasi daug puodų, koklių nuolaužų, labai daug visko. Monetų visokių ir dabar darže randam, daug jų atiduota Trakų muziejui. Senam mūra sklepe yra  inmūrytas rusišku kryžium pažymėtas akmuo. Anksčiau pakrantėj rasdava raidžių iš spaustuvės, jų niekas nerinka, isimėti. Kapai – kas metrą palaidotas žmogus. Guli gražiom eilėm, jokia rūba, nieka, tik kauliukai balti.

Vievis –  Elena Grigonytė Petrauskienė, g. 1921 m.

 

Sako, spaustuvė lyg kur girininkija, kur Lapinskas gyveno, čia prie ežero, šitoj vietoj. Lyg šriftų buvo ežere.

Vievis  – Kazimieras Mažylis, g. 1936 m.

 

Muravjuvkos kaimas

Muravjuvkos kaimas išnykęs, dabar Vievio m. Liepų gatvė. Tai buvo gatvinis kaimas ant ežero kranto, kurio namai, arčiau ežero yra išlikę iki šiol. Muravjuvkos kaime buvo 12 sodybų (Vievio agrarinės tarnybos duomenimis), kurių savininkai turėjo 185,72 ha žemės prie sodybų ir didesni ūkininkai dar turėjo žemės už vieškelio į Semeliškes. Kaimas buvo išsidėstęs vakarinėje Ivio ežero pakrantėje. Žemė buvo ariama iki pat ežero vienoje gatvės pusėje, o kitoje gatvės pusėje – iki vieškelio į Semeliškes. Kiekviena sodyba turėjo savo žemės rėželį.

Į pietus Muravjuvkos kaimas ribojosi su Vievininkų kaimu, į vakarus – su Lapėkalnio ir Juodelių kaimais, į šiaurės vakarus – su Uspenkos kaimu (dabar – Vilniaus gatvė), o rytuose tyvuliavo didelis 292 ha plotą užimantis Ivio ežeras, kurio didžiausias gylis 33 m (šiaurinėje dalyje ties Vievio pirtimi), vidutinis gylis 12,9 m., krantai žemi, šaltiniuoti.

Kaimo pavadinimas siejamas su Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo „Koriko“ pavarde.

Yra žinomos kelios su šia pavarde susijusios legendos. Vienoje pasakojama, kad Muravjovas žygiavo per Ivio ežerą ir ties šiuo kaimu nuskendo. Kita versija siejama su tikrais faktais. Netoli šio kaimo generalgubernatoriaus įsakymu 1831 m. buvo sušaudyti 3 Vievio dvaro ūkvedžiai ir 3 valstiečiai, prisidėję prie sukilimo. 1832 m. dvaras konfiskuotas ir čia Muravjovas įkūrė savo užmiesčio vasaros poilsio namus netoli Ragavičių sodybos.

Vievis  – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g.1948 m.

 

Gyvensena

Gale kaimo gyveno Telesforas Ragavičius, jis turėjo keturis vaikus – 3 sūnus: Mykolą, Joną ir Vladą, kuris 18 metų mirė bei dukrą Liusią, kuri ištekėjo už Teofiliaus Stakausko ir susilaukė dukros Jadvygos.

Dviejų sūnų likimai skirtingi.

Jonas Ragavičius už rusų belaisvio išdavimą vokiečiams II pasaulinio karo metais buvo išvežtas į Sibirą ir negrįžo. Pradžioje rašė laiškus, vėliau  šeima sulaukė draugo laiško, kuris prašė kol kas nerašyti ir taip ryšis nutrūko. Tolimesnis Jono likimas niekam nežinomas. Jis turėjo šeimą, dukrą Onutę, kuri ištekėjo už S.Ignatavičiaus ir apsigyveno kitoje gatvės pusėje.

Mykolas Ragavičius, buvo žvejys ir medžiotojas, jo ir prosenelis buvo patyręs ir sumanus medžiotojas. Mykolas gerai pažino žvėrių gyvenimą, žinojo visas medžioklės subtilybes. Jis mokėjo pasidaryti valtį, sunerti tinklą, turėjo daugybę meškerių. Dukra Genė Ragavičiūtė-Kurgonienė (1929 m.) prisimena, kad vasarą jų namuose dažni svečiai buvo dainininkai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika. Pastarasis vis prašydavo duoti lietuviškos duonos ir pieno jo dukrai ir žmonai, atsivežtai iš Anglijos. A.Sodeika mėgdavo valtele išplaukti į ežerą, nors žuvies pagaudavo retai.

            Genė Ragavičiūtė – Kurgonienė 1946 m. baigė pagrindinę 8 klasių mokyklą Vievyje, 1950 m. – Trakų pedagoginę mokyklą ir 40 metų išdirbo pradinių klasių mokytoja, dabar pensininkė gyvena gimtuosiuose namuose. Dar tebestovintį namą Ragavičiai pasistatė 1939 m. G.Kurgonienė prisimena, kaip brangiai kainavo namų statyba: maišas rugių kainavo 6 litus, o namo stogui uždengti reikėjo 200 litų. Senelis turėjo dviejų galų namą, tvartus, kluoną, laikė eržilą ir kumelaitę, kiaules, vištas, 3 pieningas karves ir 1 telyčią, pieną parduodavo pieninei. Senelio namas labai senas, dar prieš I –ąjį pasaulinį karą statytas. 1914 m. jame buvo įsikūrusi policija.

 

            Pliopa Pranas su žmona Anele išaugino 5 vaikus (Vytautą, Pauliną, Marytę, Zikfridą ir Genę), Muravjuvkoje prie namų turėjo 15 a. žemės ir dar 6 ha Uspenkos kaime (dabar Vievis, Vilniaus g. pradžia). Jie turėjo dviejų galų namą, daržinę, tvartą, rūsį (sklepą) daržovėms laikyti.  Nuolat laikė dvi  karves, buliuką, arklį, augino kasmet po dvi kiaules, vištas. Pastoviai dirbo žemę, ūkininkavo, o sezono metu uždarbiavo pieninėje. Duktė Genė Pliopaitė – Urbonavičienė mena savo tėvą, kaip labai darbštų vaismedžius auginti ir prižiūrėti mylinti žmogų. Tėvas buvo užsodinęs 2 ha žemės plotą sodu, tačiau karo metais medžius iškirto.

 

            Prisimindama II-ąjį pasaulinį karą, Genė Pliopaitė – Urbonavičienė pasakojo, kad 1944 m. liepos mėn. frontas praūžė nusiaubdamas nepjautus rugių laukus ir Vievį. Bėgdami vokiečiai apsistodavo tik pailsėti, pernakvodavo ūkininkų kluonuose ir vos prašvitus eidavo toliau. Į šiaurę nuo Pliopų žemės buvo Juliaus Cickevičiaus laukai. Genės tėvas Pranas Pliopa  dvi naktis slapstėsi kaimyno Cickevičiaus pirtyje. Vėliau jis namiškiams pasakojo, kad abi naktis jį vidinis balsas žadino ,,Kelkis ir bėk“, o paklausęs to vidinio balso Pliopa pabėgo į Vilkabolio kaimą ir taip liko gyvas. Vėliau sužinojo, kad toje pirtyje buvo rasta 11 nužudytų rusų kareivių, o Cickevičiaus lauke stovėjo pašauti 6 tankai. Tą naktį Pliopa ir kaimynai liko be gyvulių ir be duonos.

 

            Pliopų artimiausi kaimynai į dešinę buvo Kulbačiausko Jono žemėje gyvenanti Kulbačiauskaitė Bronė, kuri turėjo prie namų žemės darželį. Arčiau kaimo gatvės gyveno Alžbieta Vyšniauskienė  Teresės Petrauskaitės – Stakauskienės sesuo. Vėliau namas atiteko Petrauskui Leonui, kuris turėjo dvi seseris: Šileikienę ir Paukštienę. Jų tėvas buvo išvykęs į Ameriką uždarbiauti, bet susirgo džiova ir grįžęs į Lietuvą mirė, mirė užsikrėtusi ir jo žmona.   Greta gyveno Juozas, Viktoras ir jų brolis pravarde ,,Ribcia“ Vasiliauskai. Juozas dirbo valdiškame darbe, anksti, dar iki karo mirė (buvo sumuštas). Viktoras grojo orkestre, pūtė dūdą. Vokiečių laikais tarnavo vokiečiams, buvo sovietų teistas, po 10 metų kalinimo namo negrįžo, apsigyveno Vilniuje. Viktoras užaugino 3 vaikus: Tamarą, Niusią ir Aleksandrą.  Viktoras atvažiuodavo į Vievį, lankydavo mamą kol gyva buvo. Vėliau namus pardavė. Šių namų vietoje dabar stovi  mūriniai namai.

            Arčiau gatvės link Vievio miestelio yra išlikęs Juozo Minkevičiaus namelis su daržu. Muravjuvkoje namus su daržais turėjo dar Vladas ir Kazys Minkevičiai, Stefanija ir Uršulė Minkevičiūtės. Kazys su žmona Apolonija užaugino sūnų ir dukrą, namo nėra išlikę.

            Visai greta Juozo Minkevičiaus namų gyveno Petronėlė Juozapavičiūtė, išauginusi sūnų Izidorių. Vėliau ji savo namelį pardavė ir išvyko į Baltamiškį gyventi. Juozapavičienė Aldona, Izidoriaus žmona, su anūku Kęstučiu Šalteniu sustabdė traukinį prie tilto per Bražuolės upelį, kuris tik ką buvo kažkieno susprogdintas ir išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes. Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas 1994 m. lapkričio 9 d. ją apdovanojo už drąsą ,,Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (įsakymas 423).       

 

 aukso kryžius

              Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

 

Kryžius aukso, dengtas raudonu emaliu, 36 mm dydžio. Priekinėje pusėje kryžiaus viduryje laurų šakelę nešantis baltas balandis, po juo raidės “SOS”. Kitoje pusėje, centre stilizuotas raitelis, aplink jį, juodame žiede įrašas “Žūvančiųjų gelbėtojui”. Kaspinėlis tamsiai raudono muaro, 32 mm pločio, su dviem plačiomis ir dviem siauromis baltomis juostelėmis kraštuose. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi tas pats asmuo gali būti apdovanotas kelis kartus. Kiekvienas naujas apdovanojimas pažymimas aukso žvaigždute, kuri prisegama prie kaspinėlio. 

Dar arčiau Vievio dviejuose namuose gyveno broliai Cickevičiai. Išlikęs yra tik vienas senas namas, tačiau jame gyvena nauji savininkai. Du broliai mirė nepalikę palikuonių, trečiasis – užaugino sūnų ir dukrą. Dukra Jadzė Cickevičiūtė – Arlauskienė gyvena Vievyje Trakų g., sūnus Algis gyvo Elektrėnuose, buvo garsus sportininkas ir sporto organizatorius.

            Tolyn už pieninės yra išlikęs Mykolo Stakausko namas, ręstas be jokio vinies iš polių, kurie buvo naudoti, tiesiant geležinkelį Varšuva – Peterburgas (1884 m.). Leonardas, Mykolo sūnus, šiame name pragyveno 86 metus. Dabar šis namas apkaltas mediniais pusrąsčiais iš išorės ir medžio plokšte iš vidaus, tik vienas namo galas dar likęs be apdailos iš vidaus. Leonardas Stakauskas (1886 – 1973), mano senelis, buvo neramios sielos žmogus, ieškojo gyvenimo prasmės. Baigęs rusišką pradinę mokyklą, iki gilios senatvės liko blaivaus proto. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare, pabuvojo Austrijos nelaisvėje, išmoko vokiečių kalbą. Apgynęs Lietuvos nepriklausomybę, atsargos karininkas-leitenantas, dalijant dvaro žemes Lietuvos kariuomenės savanoriams, gavo žemės Užumiškių kaime. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona apdovanojo 1928 m. lapkričio 25 d. atsargos vyresnįjį leitenantą Stakauską Leonardą Lietuvos nepriklausomybės 10 metų medaliu (Vyr. Žin. Nr. 272 eil. 1752), liudymą pasirašė Lietuvos kariuomenės vyr. štabo viršininkas generolas Povilas Plechavičius.

Leonardas Stakauskas ieškojo laimės užjūryje (anksčiau į Ameriką buvo išvykę du jo broliai), bet ten jos neradęs, sugrįžo į gimtinę. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, Vasario 16-osios minėjimuose, buvo Vievio parapijos tarybos nariu, dirbo Vievio viršaičiu, aktyviai rėmė jaunųjų ūkininkų ratelį, kurio veikloje dalyvavo sūnus. Už aktyvią visuomeninę veiklą sovietai Leonardą Stakauską 1940 m. ištrėmė į Uralą. Tik sūnui Fridrikui išėjus į frontą ir pirmame mūšyje ties Liepoja sužeisto kaina, jo tėvas Leonardas iš tremties buvo paleistas ir bausmę jam panaikino.

            Toks permainingas gyvenimas, skaudūs tremties, kolektyvizacijos metai nepalaužė Leonardo Stakausko dvasios, jis mėgo bendrauti, visada domėjosi politika, tarybiniais laikais prenumeravo ir skaitė laikraštį ,,Pravda“. Sugrįžęs iš Uralo dirbo Ausieniškių kolūkyje, Lapėkalnio skyriuje sargavo prie sandėlių. Tame pačiame ūkyje, tik nauju pavadinimu Ausieniškių tarybiniame ūkyje vėliau dirbo ir jo sūnus Fridrikas, žemės ūkio specialistas mokęsis Dotnuvos akademijoje. Sunkiais karo ir pokario metais Teresė Petrauskaitė – Stakauskienė (1888- 1962) su vyru Leonardu kurį laiką globojo ištremtų giminaičių vaikus, žiemą priimdavo laikinai pagyventi Vievio vidurinėje mokykloje besimokančius ir aukštesnių mokslų siekiančius mokinius, gyvenančius tolimuose Užumiškių, Pakalniškių, Suslonių kaimuose.

 SANYO DIGITAL CAMERA

Mykolas Stakauskas su šeima

 

 

 apdovanojimas

 Iš anūkės Irenos Stakauskaitės archyvo. 2011m 

 

            Tarp Leonardo sodybos ir pieninės  gyveno brolis Stakauskas Antanas su šeima. Šioje sodyboje jo sūnus Bronius su žmona Zofija užaugino keturis sūnūs: Leonardą, Vytautą, Antaną ir Povilą. Dukra Apolonija, būdama dešimtokė, nuskendo ežere. Prieš keletą metų senos didelės sodybos neliko, vietoje jos iškilo naujas dviejų aukštų mūro namas.

 

            Priešais Teofilio Stakausko sodybą kažkada gyveno vienintelis kaime rusas Mikolajus Kanašonka, kuris tarnavo cerkvėje ir užaugino dukrą Frosią. Namelis buvo nedidelis ir jo neišliko. Šioje gatvės pusėje, į pietus, gale kaimo gyveno Vasiliauskai ir Ignatavičiai. Stasys Ignatavičius dirbo prie geležinkelio, užaugino du sūnūs: Stasį ir Joną. Prie namų turėjo žemės sklypelį, nedidelį tvartelį, kuriame augino kiaules, ožkas su prieaugliu, vištas. Visi Ignatavičiai mėgo žvejoti, turėjo valtį, tinklus.

            Greta T.Stakausko sodybos į šiaurę buvo sena dviejų galų Jono Kulbačiausko sena troba, kurią nugriovė ir sovietmečiu pastatė naują nedidelį namelį toliau nuo gatvės. Dabartiniu metu  sodybą prižiūri sūnus Vytautas Kulbačiauskas, žemę pasidalinęs su broliu Mečislovu.

            Kitoje gatvės pusėje priešais Kulbačiauskų sodybą buvo įsikūrusi Adomo Nenartavičiaus (1870-1964 m.) didelė šeimyna. Jis turėjo dvi žmonas, 4 vaikus su pirma žmona ir 6 vaikus su antra (Marytė, Zigmas, Janina, Onutė, Vanda ir Adomas). Adomas iš tėvo Vinco paveldėjo 12 ha žemės, gyveno dideliame dviejų galų name, buvo labai darbštus. Marytė Nenartavičiūtė-Juškienė didžiavosi savo tėvo Adomo darbštumu ir tvirtumu. Jis turėjo išlaikyti gausią šeimą, todėl daug dirbo, talkino kaimynams ūkio darbuose. Jo žemė buvo žvyro kalnas, todėl su sūnumi Zigmu jį kasė ir savo arkliuku vežė į Vievio mokyklos statybas (1933 m.). Adomas turėjo tvartus, kluoną, laikė arklį, karves, kiaules, vištas. Po II pasaulinio karo, kuriantis kolūkiams, kluonas buvo išgriautas, jo labai gailėjo, verkė ir prašė palikti nors vieną rastą prisiminimui.

Vievis  – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948 m.

 

Knygnešys J. Milančius.

Boleslovas Cibulskas pamena J. Milančių iš savo vaikystės kaip dėdę ir žymų Vievio žmogų, vaistininką, mokytoją, aktyvų kovotoją už lietuvybę. Vėliau J.Milančiaus ir B. Cibulsko namai buvo greta, abi šeimos artimai bendravo.

Apie dėdės knygnešystę ir jo veiklą Boleslovas buvo daug girdėjęs iš tėvų, giminių,o ir pats gaudavo paskaityti lietuviškų knygų.

Vievyje Pas J Milančių rinkdavosi daug žymių žmonių, švietėjų, buvo kalbama apie Lietuvą Pas  J. Milančių lankydavosi  knygnešiai – M. Grybauskas iš Gilūšio, J. Gudelis iš Gilučių. B. Cibulskas, kurio motina buvo knygnešio iš Šakaldonių Balasevičiaus dukra, tokį jį ir prisimena – visada su knygomis arba laikraščiais, labai entuziastingai aptariantį spaudos naujienas.

Milančius išsilavinimą gavo Varšuvoje ir prieš 1 –jį pasaulinį karą Vievyje savo name įkuria vaistinę, kurioje dirba provizorium. Karo metais namai sudegė ir jis kurį laiką apsigyvena pas Cibulskus Kietaviškėse. Vėliau sugrįžta į Vievį ir pradeda dirbti Vievio mokykloje, tampa jos direktoriumi. J. Milančius buvo vienas iš pirmųjų mokytojų Vievyje, atidariusių savo mokyklose lietuviškas klases. 20 – tais metais Vievis buvo iškovotas, o Trakai liko lenkų teritorijoje.  Senieji vieviečiai ilgai minėjo karingą ir tvirtą mokyklos direktorių, kuris Vieviui atgavius laisvę prie mokyklos pasodimo du ąžuoliukus, kurių vienas yra išlikęs.

Milančius kaip žmogus buvo labai darbštus, mėgo viską daryti – statėsi namus, dirbo prie namų aplinkos, tvarkėsi pats ir nors gerai mokėjo lenkų kalbą, niekada ja nekalbėjo nesant reikalui. Dar prieš pasaulinį karą, kai kunigas per mišias iš sakyklos ėmė lenkiškai koneveikti kovojančius už lietuvybę, J. Milančius garsiai ant visos bažnyčios sušuko: ,,Meluoji prieš dievą, klebone“. Kilo sambrūzdis, klebonas ėmė jį varyti iš bažnyčios, J.Milančiui teko bėgti, bet visviena keli jauni vyrai jį pagavo ir stipriai sumušė.

Jis buvo laikomas keistuoliu gerąja prasme. Vieni jo prisibijojo už stačiokišką ir tiesų būdą, kiti jį gerbė už nuoširdumą ir pagalbą, už gerą žodį ir patarimą. Tiesa, nuoširdžiai padėdavo ir vaistus pigiau parduodavo tik lietuviams. Tai buvo šviesiausia asmenybė Vievyje ir jo apylinkėse daugelį metų.

Milančius turėjo du apdovanojimus – Šaulių žvaigždę ir Vyčio kryžių be kardų.

Trakai  – Jadvyga Kulikienė, ,,Galvė“

 

Jurgis Milančius turėjo dukterį Petrutę, ji gyveno Kaune ir dirbo vaistinėje provizore. 1940 metais ji buvo išrinkta į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą deputate. Ji puoselėjo geriausius tikslus, norėjo padėti savo liaudžiai, tautiečiams, bet labai greitai suprato, kad deputatams nebuvo suteikta sprendimų priėmimo teisė. Prasidėjus karui ji grįžo į Vievį. Kadangi tėvas skleidė lietuvybę Vievio miestelyje, o čia gyvenanti lenkų bendruomenė buvo labai nepatenkinta jo veikla, jie keršijo J.Milančiui – išdavė vokiečiams jo dukrą Petrutę. Vokiečiai ją suėmė, išvežė į Kauno IX fortą ir 1943 metais  sušaudė.  Iš kalėjimo ji parašė testamentą ir per Kaišiadorių Vyskupą perdavė jį tėvui.  Testamente buvo rašoma, kad ji susitaikė su savo likimu, gailisi tik vieno, kad išeina iš gyvenimo jauna ir labai mažai padariusi Tėvynės gerovei. Taip buvo nutrauktas gyvenimas šviesiai asmenybei.

Kaunas – Juozas Cibulskas, g. 1937 m. Vievyje

 

Vievio seniūnas B. Cibulskas

Prieš karą tėvai gyveno Vievyje, turėjo čia namus, tėvas Cibulskas Boleslovas buvo kilęs iš Kietaviškių ir prie Lietuvos ir prie vokiečių dirbo Vievio seniūnu. Tuo laiku miestelis buvo nedidelis, kelios gatvės – Vilniaus, Trakų, Semeliškių. Mama buvo iš Vilkabalio už Vievio. Diedukas Bieliauskas Vilkabalio kaime turėjo 80 ha žemės, buvo stambus ūkininkas, tačiau dar prieš karą žemes buvi padalinęs savo 5 dukterims, visoms po 9 ha žemės. Mano tėvas ant mamos žemės Vilkabalyje pasistatė sau namus ir dažnai tenai gyvenom. Ir šitas namas Vievyje buvo nupirktas dieduko Bieliausko, o kai žentas Cibulskas tapo Vievio seniūnu, padovanojo mūsų šeimai. Mes augom 4 vaikai, dažniausiai būdavom kaime Vilkabaliuose.  Tenai mes augom, tačiau mokėmės Vievio mokykloje. Miestelyje tuo metu gyveno nemažai žydų.  Buvo turgus prie ežero, prie bažnyčios buvo.  Kur dabar stotis stovėjo koki tai krantai, grioviai ėjo link ežero.

Karo metu tėvas irgi gyveno kaime. Paskui kai užėjo rusai, mūs namus Vievyje konfiskavo, juose gyveno svetimi žmonės, visko buvo, tėvas buvo paimtas į kalėjimą, buvo ir sudaužytas ir sumuštas. Namus mes atgavom dar prie sovietų, iškart grąžino vieną dalį namo, paskui ir visą.

Milančius buvo mūsų kaimynas, jo žmona buvo mano teta, giminiavomės. Buvo labai geras vaistininkas, kaip daktaras, visus gydė, daug žinojo, suprato. Jis buvo didelis Lietuvos patriotas, grynas lietuvis, nešnekėjo lenkiškai, nemėgo net kalbos. Teko matyt, kaip vokiečiai su vežimu išsivežė jo dukrą, kurią vėliau ir nužudė, nušovė.

Už mūsų namo būdavo suvežti iš miško nužudyti partizanai, gulėjo sukrauti kaip kaladės, per langą matėsi. Ateina enkavedistai, paima kirvį, numuša batus nuo sušalusių kojų….

Vievis – Apolonija Cibulskaitė Granickienė, g. 1935 m.

 

Boleslovas apsivedė turėdamas virš trisdešimt metų, į žmonas paėmė Kalikstą Bieliauskaitę iš Vilkobalio kaimo, juos sutuokė brolis kunigas Pranas, sako vestuvės buvusios labai gražios. Netrukus jaunavedžiai apsigyveno Vievyje.

Netrukus vieviečiai jį išrinko savo miestelio seniūnu. Prisimena, kaip tais laikais buvo balsuojama – ne mesdami biuletenius, ne pakeldami ranką, o pereidami į vieną ar kitą salės pusę.

Prasidėjo karas. Vokiečiai  paliko  jį toliau dirbti seniūnu. 1944 metais liepos mėnesį Vievio apylinkėse vyko dideli mūšiai, buvo sudeginta daug namų. Labiausiai nukentėjo Vilniaus gatvė su neporiniais numeriais.

 Kai grįžo rusai, irgi tėvo nepaliko ramybėje, liepė dirbti toliau.  Bet prie sovietų dirbo neilgai. Vieną dieną paėmė, nuvežė į Trakų savivaldybę ir tenai gerai aplamdė šonkaulius, tačiau nepasodino. Kai jį paleido, žemė, namai ir visas turtas jau buvo konfiskuoti. Tada Boleslovas Cibulskas pasitraukė į žmonos tėviškę Vilkabaliuose, kur turėjo namus.  Bandė dirbti kolūkyje, tačiau greitai mirė žmona. Gyvenimas nebuvo saldus, antroji santuoka nenusisekė.

Po karo mes gyvenome Vilniaus gatvėje 24 nr. , 22 namo nebuvo, čia buvo mūsų daržai. Šalia mūsų namo buvo įsikūrus skrebų būstinė, prieš mūsų langus  buvo sumetami nužudyti Lietuvos partizanai, iš turgaus buvo suvaromi žmonės, kad juos atpažintų. Po nakties nužudytųjų kūnai dingdavo. Tėvas tuo metu slapstėsi kaimuose.

Su nostalgija Boleslovas prisimena buvusį gyvenimą prie anos, ankstesnės Lietuvos, sako vieviečiai išeidami iš namų net durų nerakino, nebuvo girdėt kad kas ką apvogtų ar nužudytų, miestelyje buvo ramybė. 

100 – mečio proga  vieviečiai nepamiršo savo buvusio seniūno ir Lietuvos savanorio. Žmonės prisimena ir gerbia savo buvusį seniūną už gerus darbus, jo dorą ir nuoširdumą,  gražiai jį pagerbė miesto visuomenė, kariškiai apdovanojo Savanorio ženklu.

Pagal Juozo Cibulsko pasakojimą   Kęstučio Petkūno straipsnyje ,,Galvėje“

 

 

Tėvas buvo labai pamaldus. Jam grįžus iš įkalinimo gyvenome Vilkabalių kaime. Prasidėjusi kolektyvizacija mūsų šeimai pridarė daug žalos – netekom žemės, ūkinių pastatų, gyvulių, vėliau visi vaikai išsiskirstė kas kur. Kaimas liko apleistas.

Mes augome trys vaikai – brolis Jonas, sesuo Apolonija ir aš, Juozas. Būdavo tokios tradicijos, kad dvyliktą valandą tėvas surinkdavo vaikus ir iš maldaknygės skaitydavo litanijas, o mes vaikai suklaupę ant kelių meldėmės kartu. Po maldos motina duodavo pietus.  Valgoma kasdien griežtai nustatytu laiku, jeigu valgio metu nesuspėji pareiti, valgis nuimamas ir niekas neduodavo vėliau, reikėjo laukti sekančio karto, o valgėme tris kartus dienoje. Todėl visi laikėsi griežtų reikalavimų, nebuvo atsikalbinėjimų.

Šeimoje buvo ugdomi draugiškumo įgūdžiai. Dažnai po vakarienės tėvai vaikus sukviesdavo pasikalbėti. Tema, kurią pradėdavo tėtis ar mama, liepdavo mums visiems pasisakyti. Temos būdavo įvairios – mokslo, darbo, rengimosi,  elgesio, santykių su  draugais ar gyvūnais ir t.t. tėvai stengėsi visus įtraukti į pokalbius, išklausydavo ir mažiausiojo nuomonės, patardavo, pataisydavo.

Kaimuose tuo metu dar gyveno labai daug žmonių, šeimos buvo gausios. Kai paaugome šeštadieniais ar sekmadieniais buvo organizuojami vakarėliai pas ką nors namuose. Susirinkdavo daug jaunimo, buvo muzikantų. Vakarėliuose būdavo šokama, dainuojama, žaidžiami įvairūs rateliai. Jaunimas buvo draugiškas, sueidavo ir kitų – Krivošiūnų, Lapėkalnio, Skynimų, Pakalniškių, Juodelių kaimo jaunimas.

Kaunas – Juozas Cibulskas, g. 1937 m. Vievyje

 

Jonas Cibulskas buvo gimęs 1903 metais Kareivonių kaime, baigęs Vilniaus mokytojų seminariją dirbo mokytoju, o vėliau persikėlė gyventi į žmonos tėviškę, į Vievį, kur paskutiniais nepriklausomybės metais  tapo mokyklos direktoriumi ir  dirbo joje pačiais sunkiausiais Lietuvai laikais –  hitlerinės ir sovietinės okupacijos laikais… Sudėtingu valdžių pasikeitimų laiku sugebėjo laviruoti tarp įvairių pasaulėžiūrų žmonių ir išlikti geru pedagogu, mokyklos vadovu. Sušvelnėjus ideologiniam klimatui, užleido direktoriaus postą ir mokytojavo dar apie 15 metų, jo darbo stažas siekė apie 50 metų. Mirė 1984 metais, palaidotas Vievio kapinėse.

 Vilnius –   Evaldas Cibulskas

 j. cibulskas

Jonas Cibulskas

 cibulskas_Vievio_seniunas - Copy (2)

 

Vievio seniūnas Boleslovas Cibulskas

 

Iš prisiminimų

Gyveno toks akmenskaldys rusas, jis skaldė akmenis kai kelią grindė. Traškinas toks. Tai, kai užėjo sovietų valdžia, jį pastatė teisėju, o jis net skaityt, rašyt dorai nemokėjo… tai sekretorė viską daro, o jis tik teisia:,,vot značit po takoj statje“ Zdarovas, raudonas vyras, pirtin dažnai eidavo.  Kitas valdininkas buvo toks Gumbis Jonas  irgi neraštingas. Jis buvo kolūkio pirmininkas. Vis neįskaito, tai sako:,,Nematau, einu kitan kambarin, tenai šviesiau. O tenai sekretorė sėdi, tai jam perskaito.

Vievis  – Kazimieras Mažylis, g. 1936 m.

 

Čia gyveno gudai, nei lietuviai, nei rusai, nei lenkai, vienas žodis toks, kitas kitoks. Kai mes atvažiavom čia gyvent apie 1952 metus, tai sunku buvo susišnekėt’. Gyveno Milančius, tai jis buvo tikras lietuvis, nemėgo jeigu kas jį gudiškai šnekina, turėjo didelę žilą barzdą, seniau jis čia dirbo vaistininku. Nekentė lenkų kalbos. Su mano vyru šnekėdavosi. Jis buvo knygnešys ar jų ryšininkas. Geras vaistininkas, žolininkas.

Vievis  – Jadvyga Ambrazevičienė, g. 1924 m.

 

14 metais Vievyje buvo didelis gaisras. Mano diedukas prie caro buvo Vievio seniūnas Eimantas Vaclovas. Kai jo namai sudegė, tai diedukas grįžo į Meiciškes, kur turėjo 55 ha žemės, švogeris jam davė arklį ir pradėjo ūkininkauti ant savo žemės. Jis turėjo 3 vaikus – mano tėvelį ir dvi dukteris.  Paskui diedukas mirė, tėvelis apsivedė ir ūkininkavo. Gyveno Meiciškėse, prie pat Strėvininkų dvaro.  Glucko dvaras buvo už kokio  kilometro. Tenai tėvelis gyveno iki 1938 metų ir atstatinėjo namus Vievyje. Kai pastatė, namus nuomojo žydui ir įrengė krautuvę, paskui su šeimyna atsikėlė gyventi Vievin, žemę paliko dirbti an pusės.

Kai tėvas žuvo, tada aš vėl’ grįžau gyventi kaiman, jaunas visai, tik ožką su bobute turėjom, o mama su kitais vaikais liko gyventi Vievyje. Man labai padėjo kaimynai, tai įsikūriau ūkyje, dar mama gavo kiek tai pinigų už tėvą, pirkau arklį.

Vievis  – Vaclovas Eimontas, g.1927 m.

 

Karai , neramumai

Kai užėjo karas, tėvelis išėjo lenkų kariuomenėn ir 1945 metais žuvo  Lenkijoje kautynėse su vokiečiais. Jis palaidotas karių kapinėse. 4,5 tūkstančio tenai žuvo, vyko labai dideli mūšiai. Gražūs kapai, buvom nuvažiavę ir pavardės yra visų ir rusų kareivių tenai daug guli. Mano ir du broliai vyresni tarnavo lenkų kariuomenėj, sako an lavonų miegojo, lavonais užsiklojo, tiek tenai žuvo kareivių. Sako, dieną vokiečiai kaunasi kaip pasiutę, naktį jau bėga, traukiasi, žinojo, kad nelaimės.  Paskui po karo vienas brolis liko gyventi Lenkijoj, kitas grįžo Lietuvon.

Vievis  – Vaclovas Eimantas, g.1927m

 

            Prisimindama II-ąjį pasaulinį karą, Genė Pliopaitė – Urbonavičienė pasakojo, kad 1944 m. liepos mėn. frontas praūžė nusiaubdamas nepjautus rugių laukus ir Vievį. Bėgdami vokiečiai apsistodavo tik pailsėti, pernakvodavo ūkininkų kluonuose ir vos prašvitus eidavo toliau. Į šiaurę nuo Pliopų žemės buvo Juliaus Cickevičiaus laukai. Genės tėvas Pranas Pliopa  dvi naktis slapstėsi kaimyno Cickevičiaus pirtyje. Vėliau jis namiškiams pasakojo, kad abi naktis jį vidinis balsas žadino ,,Kelkis ir bėk“, o paklausęs to vidinio balso Pliopa pabėgo į Vilkabolio kaimą ir taip liko gyvas. Vėliau sužinojo, kad toje pirtyje buvo rasta 11 nužudytų rusų kareivių, o Cickevičiaus lauke stovėjo pašauti 6 tankai. Tą naktį Pliopa ir kaimynai liko be gyvulių ir be duonos.

Vievis  – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948m.

 

Buvam bažnyčioj. Ainam namo. Išėjam iš Vievia, einam link Krivašiūnų, tenai senas kelias, prie kelia dvi didełės liepos, kad nuo Kauna pusės pasirodi lėktuvas. Skrenda viršum mūsų, žiūrim – an sparnų kryžiai. Kad iš senos mokyklos kad duos kulkosvaidžiu, tik  rrrr… Bėga kaimynas Bukauskas, mes po liepa sustojį žiūrim, o jis saka,,Karas“, nedaėjus namų nuo Kauna vėl’ 3 lėktuvai. Prie stoties buva tokia žydų ganykla. Paleida bombas, viena susprogdina vandens bokštu prie geležinkelia, pagadina, kitos dvi nesproga. Įsivaizduojat? Paskui jau rudenį vokiečiai suvari rūsų belaisvius, iškasinėja, veži Aliesnykuosna, Pilypiškij sprogdina jas, tas bombas. Taigi  užėja vokiečiai. Paskui  žydus vari Semeliškėsna, paskui šaudi, a…

 Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.

 

Žalgiris, vnk.

Iš prisiminimų

Seniau visus vardus išgalvodavo. Sako toj vietoj, kur kūrėsi kaimas surado vilko žarnas, kalba maišyta, tai sako rado žarna volka nu ir liko ta vieta Žarnavolka.

Prie Neries seniau buvo kaimas Žirgeliai, dabar jau Žalgiriu vadinamas. Žarnavolka pavadinta, kai buvo uždrausta lietuviškai šnekėt’ prie caro. Mano tėvo bobutė turėjo rusiškai mokytis, bet dar šnekėjo lietuviškai. Sako, ji lipa ant pečiaus ir šneka, varo teliuką: ,,Tpruc gult’, tpruc gult’“ dar nemokėjo rusiškai. O jos sūnus, mano vyro tėvas prie caro jau buvo kaimo seniūnu, visus aptarnavo, rašydavo rusiškai, o paskui stojo lietuva – jis lietuviškai nemoka. Paskui kaimas daugiausiai šnekėjo lenkiškai. Kokia ta kalba – ,,ūnai bocmanas nufirkojo“ Sunkiai mokėmės. Vaikystėj su lenkais barėmės, nes jie gyveno anoj pusėj Neries, ber mušdavomės akmenimis, erzindavomės:,,Sėdi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“ šaukiam anon pusėn, jie mums atsikerta. Buvo kad ir gražiai pasišnekam, susipažįstam prie upės su mergaitėm, padainuojam įbridusios į upę. Nerin ėjom rūbų plaut’. Namie šarme išmirkytus rūbus sudedi viedruosna ir naščiais ant pečių nešam upėn plaut’. Pakrantėj buvo didelių akmenų, tai ant jų velėjom.

Yra vietovė Jakubščizna, tenai Jakubauskas buvo pirkęs žemę, vot ir liko. Apskrita – lyg žmogaus pavardė tokia buvo. Kmynų kalnas – kmynai augo. Bendariškės – gyveno Bendaras. Mirkykla – dažė lininius audinius. Reve buvo labai rudas vanduo, tenai mirkė lininius siūlus ir audeklus. Dažė rudai. Rudas vanduo, kaip šaltinis, niekad neišdžiūsta.

Žarnavolkoj gyveno Jakoniai. Buvo daug pravadžių. Buvo Keturka, Abraznikas, jo tėvas jį taip ir praminė, jis buvo gražus vaikinas, tai tėvas vis gyrėsi:,,Moj chlopec jak abraz”, tai ir liko. Anstolis buvo – labai storas. Komendantas buvo, visaip prisigalvodavo.

Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS