POKARIS IR LIETUVOS LAISVĖS KOVOS
Didžiosios Kovos apygarda
Jonas Misiūnas Žaliasis velnias
Elektrėnų krašto partizanai
Pokaryje dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorija priklausė Didžiosios Kovos apygardos (DKA) A rinktinei. Žinoma, kad dar 1944 09 03 į tuometinės Trakų apskrities saugumą (NKGB) pateko Lietuvos laisvės armijos programa. Sužinota, kad DKA rinktinę organizavo viršila Jonas Misiūnas, nuo 1944 metų pavasario slapstęsis su Česlovu Tveraga, Stasiu, Juozu ir Vladu Marcinauskais bei kitais „plechavičiukais“. 1944 10 06 Kazokiškėse, Vievio vlsč., partizanai užpuolė sovietinės armijos kareivius, už trijų dienų 20 partizanų būrys prie Vievio susidūrė su 27 vyr. leit. Malcevo užkardos kareiviais. 1945 m. pradžioje NKVD – KGB spėjo, kad Trakų apskrityje yra apie 600 partizanų.
Mūšiuose su kareiviais ir stribais buvo daug netekčių. Jau 1945 07 01 Jagėlonių miške žuvo „A“ rinktinės bataliono vadas Antanas Galinis-Juodoji Kaukė. 1945 metų gruodžio mėnesį. DKA A rinktinės 5-ojo bat. vado Stasio Švenčionio-Graužinio būrio partizanai 1944-1946 m. veikė Vievio vls. Kakliniškių, Abromiškių, Raistinės, Šarkinės, Anykštų kaimų apylinkėse.
Rumšiškės – Stanislovas Abromavičius, g. 1944 m. rašytojas
Laisvės kovų pradžia
Tik po to, kai antrą kartą užėjo rusų kariuomenė, mūsų apylinkėje pradėjo imti jaunimą į kariuomenę. Žemaitijoje dar ėjo karas su vokiečiais, o pas mus jau pradėjo braškinti ginklus.
Jonas Misiūnas rinko ginklus ir su kitais vyrais nešė juos į Kaugonių mišką. Kaimo jaunimas nenorėjo eiti į priešo kariuomenę, todėl būrėsi į partizanų būrius miškuose. J. Misiūnas, pasivadinęs Žaliu Velniu, pradėjo jiems vadovauti. Dabartinėse Elektrėnų teritorijose veikė Graužinis. Jis turėjo būrį jaunų vyrų ir pas mus dažnai lankėsi. Genys (Kacevičius iš Gilučių kaimo) taip pat buvo būrio vadas. Tuo metu mano brolis buvo dar labai jaunas, neturėjo nei šešiolikos metų, o jau rinko ginklus ir slėpė juos prie ežero. Žinojau tik aš, nes mes abu pasitardavome, o partizanai mumis pasitikėjo. Buvome drąsūs ir labai nemylėjome bedievių rusų. Kartais partizanai mus pasiųsdavo į kitą būrį. Ėjom abu, kad būtų drąsiau.
Kartą brolis Pranas, grįžęs iš miško, man papasakojo, kad nuskandinęs į eketę kulkosvaidį. Reikia greičiau jį iš ten paimti, kol nesugedo. Tai tėvelis, nugirdęs mūsų pokalbį, pasakė, kad negerai padarė, reikėjo slėpti į krūmus.
Atėjo mintis – būsiu Snieguolė
Greitai mano brolis susirgo ir numirė. Likau viena, bet ryšio su partizanais nenutraukiau. Buvau įgavus jų pasitikėjimą, vietiniai partizanai gerai mane pažinojo ir vadino vardu. Kartą tamsią vėjuotą naktį iš toli atėjo daug partizanų susitikti su Geniu ir Graužiniu. Visos apygardos vadas Žaliasis Velnias apsistojo pas kaimyną Vaicekauską, kiti išsimėtė pas kitus. Kas užėjo pas patikimus žmones pasišilti į trobas, kas kluonuose tyliai ilsėjos po ilgos kelionės. Niekas nežinojo, tik aš, nes buvau jų ryšininkė. Ir pas mus buvo apsistoję keli vyrai su būrio vadu Putinu (Žukausku Vincu nuo Lekenų). Kiek pailsėję, pavalgę, jie tyliai dainavo, kalbėjo su tėvu, paskui tėvai nuėjo miegoti. Likau viena su jais. Atėjo sargyba ir pasakė, kad ateina ir Žalias Velnias. Aš sunerimau, kad baisiai maža vietos, bet vadui įėjus, visi pagarbiai atsistojo ir išėjo. Liko tik vadai. Putinas manęs paklausė, kodėl aš, kaip ryšininkė, neturiu slapyvardžio. Jis pasiėmė iš planšetės blanknotą užregistruoti mane, o mano tėtis, išgirdęs tai, nusigando. Sako, kai užregistruosite, tai jos duomenis pas jus suras. Į tai Putinas atsakė, kad jie rašo šifru, niekas nesupras. Tuo metu aš pradengiau ant lango
kabančią paklodę (norėjau pažiūrėti laukan) ir pamačiau labai gražiai sningant. Tada ir atėjo mintis – būsiu Snieguolė. Putinas sutiko, ir aš daviau priesaiką dirbti Tėvynės garbei, nieko neišduot. O jie palinkėjo man sėkmės, pavadino mane kovos drauge.
Partizanų pagalbininkė
Ėjo dienos, mėnesiai. Žaslių klebonas Cijonaitis paprašė manęs apsigyventi pas jį, šį tą pasiūt, o iš tiesų tai suteikt žinių apie partizanus. Klebonijoj gyveno vieno partizano šeima
(Genelio motina su dukrom), tai buvo Trakimo slaptavietė. Vėlais vakarais, kai į bažnyčią ateidavo besislapstantieji imti šliūbo, klebonas kviesdavo mane būti liudininke. Prisimenu vieną mergaitę iš Gilučių, Brazauskaitę, tai aš ir jai buvau liudininkė.
Vieną tamsią vasaros naktį partizanų vadas atvedė į petį smarkiai sužeistą labai jauną, dailų partizaną, slaptažodžiu Ąžuoliukas. Aš jo nepažinojau, jį paguldė pas Alkoviką kluone. Anksti rytais turėjau nešti jam valgį ir perrišti žaizdą. Paskui jis buvo perkeltas
pas Mačių, ir čia aš jį prižiūrėjau, maitinau.
Vieną naktį teko stovėt prie Abromiškių kryžkelės, laukt mašinos iš Vilniaus. Buvo tamsi, debesuota naktis, o menkoj sodybėlėj atokiau nuo kelio gulėjo į galvą sužeistas Narsuolis iš Mijaugonių kaimo. Prie namo buvo paliktas sargybinis, jaunas partizanas Šermukšnis (Vėželis Pranas). Mašina atvažiavo, sustojo sutartoj vietoj. Joje buvęs medikas paėmė jaunuolį ir išvežė į Vilniaus šv. Jokūbo ligoninę. Tuo metu ir aš persikėliau gyventi
į Vilnių, teko jį lankyti ligoninėje, bet jis visai nepasveiko, nes buvo paliesti jo smegenys. Liko labai nervuotas. Man teko eiti pas Sasnauskus ieškoti drabužių, nes reikėjo paimti partizaną iš ligoninės. Sasnauskai Juozas ir Vladas, abu kilę nuo Žaslių, tuo metu slapstėsi Vilniuje, ten buvo įsidarbinę (vėliau Juozas buvo areštuotas, o Vladas žuvo prie Žiežmarių). Iš Vilniaus parvažiuodavau kas šeštadienį.
Vieną 1946 metų vasaros naktį atėjo Genelis su Varnėnu ir liepė man nueit į Kaugonių kaimą. Sakė, ten guli Narsuolis, tas pats, kurį operavo Vilniuje. Saulei tekant nuėjau, suradau pamiškėj sukrypusį kluoną. Kai paliečiau sukrypusias duris, jos sučiurkšėjo tokiu baisiu skrypimu, kad net nusigandau. Truputį pravėrus duris, pro mažą plyšį įlendu į kluoną, o ten saulės spinduliai iš visų plyšių taip susikryžiavę, šviečia visom spalvom, rodos, kaip pasakoj, kaip rūke. Mano širdis dreba, aš viena ankstų rytą pamiškėj, nors jau ir buvau įpratus naktim vaikščioti viena, vis tiek nejauku. Kluone tylu. Einu toliau, pašaukiu, niekas neatsiliepia,
įsižiūriu – vienam šone guli žmogus. Užkalbinu, jis nejuda. Tai Narsuolis. Šalia stovi dubenėlis su kepta kiaušiniene. Apie lūpas ir akis didelės musės bėgioja, jam maldas ir giesmes savas gieda, o jis vos bekvėpuoja. Akys užmerktos, lūpos vos praviros, kaktoje didelis guzas – veržiasi smegenys. Matau, kad jau miršta, kalbinu – neatsiliepia, jau merdėja, mirtis čia pat. Suspaudė man širdį, išbėgau. Einu ir visą kelią verkiu. Nėra draugų,
kurie prie mirštančio klūpėtų, nėra motinos, nėra sesučių, kurios apraudotų, žvakes uždegtų.
Ėjo sunkios dienos. 1946 metų liepos 26-ą gaunu žinią, kad Vilniuje, ligoninėje, mirė Mindaugas. Jo pavardės nežinojau. Jis buvo kilęs iš Kudonių kaimo, lyg tai Blažys, tiksliai nežinau. Buvo slapta palaidotas Rasų kapinėse; jo kapą norėtųsi aplankyt, bet niekas nežino kur. Laidotuvėse buvo Onutė Trakimaitė, jomis rūpinosi Trakimas Benediktas, slapyvarde Genelis, buvęs mūsų Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Genelis ir mirdamas kartojo jo vardą: „Mindaugas, Mindaugas”.
Kūčios
Atėjo Šventos Kūčios, parvežiau iš turgaus silkių. Tuo metu mes turėjome korteles, bet pagal jas silkių nebuvo, gavom pirkti turguje. Atėjo partizanai. Mūsų buvo didelė šeima,
kambaryje vietos labai maža. Visi mūsų vaikeliai dar buvo mažamečiai, tik Anelė jau buvo paauglė, mamos padėjėja. Marytė, Valytė dar nedidelės, o Julytė – vos trejų metukų. Bolesius paauglys, jau piemuo buvo. Taigi susėdom 11 žmonių už stalo. Mano draugė Onutė Trakimaitė vis šposauja. Staiga nutarėm pažaist, išbėgom nešti malkų. Aš atnešiau 6 skiautes – visi juokias, sako, šiemet ištekėsi. O Onutė atnešė penkis pagalius, o tarp jų dalgę, tai ji juokiasi, sako, nu ir aš apsivesiu, ale gausiu tokį dalgę. Tai ir buvo į mūsų namus atnešta dalgė.
Prasidėjo bėdos
Partizanai laikosi tai pas mus, tai pas kaimynus. Vieną naktį jie nakvojo pas mus ant tvarto, šiauduose. Ankstų rytą mes su drauge ruošiamės važiuot į Vilnių, į darbą. Atsidaro durys, įeina Jadzė Olubavičiūtė ir sako, kad pas juos atvežė sužeistą partizaną Karkliuką (Sedlecką Romasių). Sako, prašė mane ateit ir greit išėjo. Aš greit nubėgau į tvartą ir apie tai pasakiau Geneliui. Jis pasiuntė mane į Kaugonis pas Sedlecko tėvus, kad atvesčiau seserį jo slaugymui, po to nuėjau pas ligonį į Abromiškes sužinot, kas ten atsitiko. Partizanas su stipriai sužeista ranka gulėjo tvarte pas Olubavičius po šiaudais, kuriuos ėdė karvė – taip buvo užmaskuota. Paklausiau Karkliuko, kaip tai atsitiko, ir jis papasakojo, kad juos su Liepa užtiko čekistai, kad Liepa žuvo vietoj, o jam pavyko pabėgti. Į jį šaudė, bet žaizdos buvo paviršutinės, nepavojingos, tik ranka atrodė baisiai. Tuo metu, kai aš tvarkiau šiuos reikalus, Genelio sesuo Onutė, pravarde Ožka buvo pasiųsta į Vilnių, kad atvežtų daktarą. Aš irgi išvažiavau į Vilnių.
Karkliukas, bėgdamas nuo čekistų, paprašė vieno ūkininko, kad tas jį nuvežtų į Abromiškes pas Olubavičius. Jų sodyba buvo atokiau nuo plento, buvo galima nepastebimam privažiuoti. Jis pavežė, o grįžęs namo jau rado rusus jo belaukiančius. Jie pagal kraujo lašus buvo atsekę Karkliuko kelią iki jo sodybos, paskui dar pamatė kraują vežime ir ėmė jį tardyti,
kur nuvežęs. Išsigandęs ūkininkas pasakė. Kol čekistai atėjo pas Olubavičius, Karkliuko sesuo jau buvo išsivežus brolį. Keista, kad ji atvežė ligonį pas mus, o nevežė jo namo. Sako, kad naktį vežimas užklimpo griovyje ir ji neišvažiavo, todėl Karkliukas, tikėdamasis mano pagalbos, paprašė ją nueiti pas mano tėvą Kundrotą Augustą. Aš asmeniškai nebuvau su juo pažįstama, nes partizanų buvo labai daug, negalėjai visų pažinti. To ir nereikėjo.
Bet, pasirodo, kad daug kas žinojo mane, todėl ir kreipėsi pagalbos.
Tą naktį pas mus buvo partizanai. Kai Sedlickaitė pasibeldė, Genelis sėdėjo prie stalo. Jis pašoko prie durų ir liepė mamai paklausti, kas atėjo. Jis apibarė seserį, kam čia brolį atvežus, ir paklausė, ar kas nors žino, kur ji jį išvežus. Ji atsakė pasakius, kad veža į Migūčionis. Genelis supyko. Sako, nu ir privirei košės. Taip ir buvo. Jei būtų nesakius, ar būtų pasakius, kad veža į mišką, būtų daug nelaimių išvengta, nes tuo metu čekistai jau
buvo pas Olubavičius. Partizano čia neradę ėmė tardyti šeimos narius, ypač Jadzę. Ją uždarė Žasliuose, grasino, kankino, ir ji, labai išsigandus, prisipažino apie Karkliuką ir mane.
Karkliuko gelbėjimas
Karkliuko ranka sutino. Ožkos atvežtas daktaras pasakė, kad blogai, gali prasidėti gangrena. Sutinku Genelį ir Varnėną. Jie siunčia mane pas Jankūną, kur ligonį randu baisioj padėtyje, ranka kaip didžiulis sviedinys, skausmas neapsakomas. Pamatęs mane, ligonis kiek nurimo ir rodo man, kur reikia pjaut. Grįžtu pas vadą, viską apsakau. Tas sako – važiuok į Vilnių, atvežk daktarą.
Išvažiavau, sutariau su daktaru, kur rytą susitikti. Tai buvo Basanavičiaus gatvė, prie baltų stulpų. Mudviem grįžus į kaimą, einant keliuku, pastebiu rusus. Mums pavyko pasukti iš kelio nepastebimiems ir laimingai pasiekėm tėvų namus. Čia mano motina jau guli lovoje su trejų metų sesute, jau „serga“, jeigu kas. Sužinau, kad tėvų namus jau kratė čekistai. Netoli mūsų namo, prie kelio, buvo likusi seno namo dalis, trisienis; ten partizanai išsikasė bunkerį. Tuo laiku profesorius Markulis, pravarde Garsusis, įsakė visiems Didžiosios Kovos apygardos vadams susirinkti mūsų apylinkėje, nes siaučia enkavedistai.
Pas mūsų apylinkės štabo viršininką Genelį atvyko bataliono vadas Uosis (Klimavičius), būrio vadas Perkūnas (Žeromskas), rinktinės štabo viršininkas Milžinas (Steponavičius). Visi jie sulindo į tą bunkerį, į tą duobę, o ten buvo paslėptas ligonis. Vedu daktarę. Pasiėmiau kibirus, nešu į pirtį vandenį ir stebiu aplink. Nuo mūsų trečioj sodyboj įsikūrę stribai. Matau, kaip jie vaikšto po kiemą. Jei jie pasuktų link mūsų, turiu duoti
ženklą. Kai daktarė, apžiūrėjusi ligonį, išeina, abi pasitraukiam į kitą pusę – kas bus toliau. Vienas Dievas žino, gal neužeis į tą namuką. Pasirodo, enkavedistai sumaišė vienodas pavardes, nes Kundrotų pas mus buvo keletas šeimų. Tai jie buvo laikinai pasitraukę
išsiaiškinti, kurie Kundrotai. Daktarė sako: ,,B logai, labai blogai, jeigu gangrena prieis prie
peties, jo niekas neišgelbės, reikia vežti jį į Kauną”. Čia Genelis man sako: „Turi išgelbėt jam gyvybę, vežk į ligoninę.“ Sakau: „Gerai, bet aš vešiu jį į Vilnių, nes Kauno aš nepažįstu.“ Bet daktarė man sako: „Ne, vežk į Kauną, ten turiu pažįstamą draugę. Parašysiu jai laiškelį, ji padės.“ Aš bijau viena važiuoti. Jei kely ligonis mirtų, ką aš daryčiau? Tada vadas paskiria mano draugę Šimonytę Marytę kartu su manim.
Greit suruošia vežimą, ligonį išvežam. Mes su Maryte einam priekyje vežimo, dairomės, ar nieko nėra kelyje, mums iš paskos rieda vežimas. Varnėnas paprašo ūkininką Zarembą iš Gabriliavos, jis ir atveža prie plento. Laukiame mašinų. Jų nėra. Jau visai temsta. Pagaliau sustoja sunkvežimis. Prašau, kad nuvežtų ligonį, maldauju, jis pagaliau sutinka. Pradengiu raudoną patalą – davė toks baisus kvapas, kad aš greit jį vėl pridengiu. Karkliukas be švarko, tik su kruvinais marškiniais, plaukai ilgi, juodi, barzda gal dvi savaitės neskusta, lūpos nuo skausmo sukramtytos, kruvinos. Pati išsigandau tokį pamačius. Vairuotojas
irgi pastebėjo, kad čia kažkas baisaus. Aš staiga nieko negalvodama sakau Zarembai: „Dėde, duok kailinius.“ Tas greit nusivilko ir užklojo ligonį. Vairuotojas manęs klausinėja, kas jam
nutiko. Aš jam kuriu pasaką. Sakau, jo namas sudegė, gyveno be kamino pirtyje, buvo ant rankos votis, sena motina gydė su ramunėlėm, ranka gangrenavo. Aš gyvenu Vilniuje, grįžtu namo. Motina dejuoja, sako, kaimynas miršta, tai nusprendžiau gelbėt, nes rytdienos jau gali nesulaukti. Vairuotojui įtartina, jis klausia, ar turim dokumentus. Sakau: „Turim, turim. Va, mano kišenėje.“ Rodau jam dokumentus, kuriuos padarėm Vilniuje, kai buvau nuvažiavus ieškoti daktaro. Zaremba su vairuotoju įkelia ligonį į sunkvežimį, kuriame buvo kažkokių čiužinių, paguldėme. Vairuotojas dar paklausė, ar aš žinau, kokioj gatvėj ligoninė. Atsakiau, kad aš Kauno nepažįstu.
Važiuojam. Šalta. Tai buvo 1947 m. sausio 5-a. Jau sutemę. Mes nieko negalvojam, nors nežinia – gali mus nuvežti tiesiai kalėjiman. Kažkaip tuo metu mes pasitikėjome visais Lietuvos žmonėmis, o ir pasirinkimo nebuvo, reikėjo rizikuoti. Marytė nuo vėjo susirietus tupi kampe, o aš klūpiu prie ligonio, mokau jį įsiminti naują pavardę, vardą, iš kur kilęs. Visą kelią kartojam tai lyg maldą. Taip iki Kauno. Jaučiuosi rami. Ir kai mašina sustoja prie didelės ligoninės, greit bėgu koridoriumi, ieškau priėmimo skyriaus, randu daktarą ir budinčią seselę. Klausiu daktarės, kuriai turiu raštelį, bet jos nerandu. Sako, ji šiandien nebudi. Prašau, ar negalima jai paskambinti, bet ji neturi telefono. Pasijutau nejaukiai, bet daktaras nutraukė mano mintis, sako: „Kur ligonis? Vesk jį.“
Grįžtu į gatvę, jau tos mašinos nėra, Marytė sėdi su Karkliuku. Vedu jį, vos bepaeinantį, pas daktarą. Tas, pamatęs, kokį baisų ligonį jam atvedžiau, ima klausinėti. Jau turėjau pasakyt, kad peršautas, bet vėl meluoju, kad Vilniuje jį užpuolė vagys. Tuomet
Vilniuje siautėjo banditai, pasivadinę juodais katinais. Sakau, jie jį vijosi, jis bėgo, metė paltą ir švarką, peršautas parėjo pas motiną. Ir vėl meluoju, kad gyveno labai vargingai, niekuo nesigydė. Melavau, nes taip reikėjo. Nesakysiu, kad partizanas, nes nežinia, kaip į tai pažiūrės gydytojas. Jis paprašė dokumentų, aš juos padaviau. Tada daktaras sako: „Reiks pjauti ranką prie peties.“ Ligonis rodo per alkūnę, daktaras krato galvą: „Ne, galima jau tik per petį išnaryt.“ Ligonis nualpo. Čia prišoka seselė, duoda jam vaistų. Jis atsigauna, žiūri į mane tokiom liūdnom akim ir sako: „Kaip tu pasakysi, taip ir bus.“ Ką man sakyt, galvot nėra kada. Partizanai man buvo kaip broliai, su jais buvau drąsi, elgdavausi draugiškai,
jie su manim taip pat, mane gerbė. Pagailo man jo, jau brangios minutės, tai sakau: „Daktare, operuokit.“ Daktarui tik to ir reikėjo, jis liepė sesutei užregistruoti dokumentus.
Su sesele nuvežam ligonį į vonią. Ji nuėjo prausti jo, o aš likau už durų. Laukiu laukiu, minutės virsta valandomis. Bet kai išvežė iš vonios, aš savo ligonio tiesiog neatpažinau – toks jaunas, apkirptas, baltiniai švarūs, tik ant rankos uždėta balta medžiaga. Pats išbalęs, nuvargęs nuo skausmo. Seselė veža jį į operacinę, palydžiu tik iki lifto. Jo kruvinų, purvinų drabužių iš vonios aš neimu, paimu tik Zarembos kailinius. Einu ieškot Marytės ir randu ją prie pačių lauko durų. Ji sėdi, apsikabinusi pūkinį patalą, laukia manęs. Pamačius mane, ji ragina mus iš čia bėgti, nes sargas pečkurys atėjo prie jos ir pakvietė į rūsį pernakvot. Mes juo nepasitikėjome, ir, nors buvo jau vėlus laikas, nutarėme pėsčios su savo nešuliais eiti iki Šančių, kur gyveno mūsų kaimo žmogus Vėželis Juozas. Pas jį kiek pailsėję, dar neprašvitus vėl grįžom į klinikas. Palieku Marytę laukti, o pati einu į sargo būdelę ir prašau pakviesti daktarę, kuriai aš turiu atvežus raštelį. Sargas tik paskambino – žiūriu, per kiemą bėgte atbėga moteris baltu chalatu. Išėjau į kiemą jos pasitikti, paklausiau pavardės, padaviau laiškelį nuo Vilniaus gydytojos. Ji permetė akimis laiškelį ir sako man, kad operacija praėjo sėkmingai, jam nupjovė dešinę ranką, ligonis jaučiasi normaliai. Jos paklausiau, ar pabusdamas iš narkozės ko nors neprišnekėjo. Ji sako – ne, labai puikiai orientavosi, galvosena labai gera.
Daktarė nuveda mane į palatą, kur guli Karkliukas. Mane pamatęs jis labai nudžiugo, šypsojos, jo akyse vėl švietė gyvenimas. Gydytoja nuėjo parašyt laiškelį savo draugei iš Vilniaus, o aš apsidairiau aplink. Lovoje šalia Karkliuko gulėjo žmogus su
iškelta koja. Jis paprašė manęs, kad grįždama namo aš užsukčiau į miliciją ir praneščiau, kad jis guli ligoninėje, ko aš, žinoma, nepadariau. Dar kiek pakalbėjom. Karkliukas sako man: „Pasilenk atsisveikinti“. Ir tyliai man sušnabždėjo, kad nepasirašinėčiau savo pavardės. Aš jį nuraminau. Išėjau į koridorių, kur manęs jau laukė daktarė su rašteliu draugei, kurį turėjau nuvežti į Vilnių.
Žiemos diena trumpa, jau ir vėl pavakarys. Einam pėsčios iki stoties, autobusų nėra. Einam į plentą ir stabdysim pravažiuojančias mašinas. Niekas neima, jau ir sutemo. Sustojo rusų kareiviai su pilna mašina kokių tai bačkų, klausia, kiek mokėsim. Mažai pinigų turėjau, nes nupirkau ligoniui maisto, dar kelis rublius jam palikau, tai klausiu, ar užteks. Jie paėmė, pavežė iki pusiaukelės, sustojo ir dar pinigų prašo, o ne – tai išlipkit, sako. Mes abi su Maryte puolame jų prašyti pavežti iki namų, nes mes tikrai neturime daugiau pinigų. Tada jie patikėjo ir pavežė mus iki Lubakos.
Išlipusios einam pas Zarembą, nešam kailinius, o ir patalus paliksim, nes nežinom net kieno jie. Čia randame partizanus Genelį ir Varnėną. Nudžiugom visi. Užduotis įvykdyta, žmogaus gyvybė išgelbėta, tai laimė. Pas Zarembą ilgai neužtrukom, nes jau naktis, rytoj reikės keltis važiuoti į Vilnių, kur dirbau Dailės fondo kombinato siuvykloje (tuo laiku kaip tik budėjau „Dailės“ parodoje, galėjau laisviau išeiti iš darbo, jeigu buvo reikalų).
Mes su Maryte išėjom, o Genelis dar pasiliko pakalbėt su Zaremba apie savo reikalus, nes laukė iš Vilniaus svečių. Visos žinios ėjo per Zarembą. Mes lėtai ėjome tiesiai per arimus, naktis buvo šviesi, snyguriavo smulkus sniegelis. Išėjęs Genelis nerado mūsų pėdsakų ir supykęs, kad mes jį palikom, nuėjo pas kaimyną į pirtį ir ten pernakvojo.
Čekistai
Tuo metu mes trise – Romasius Petkevičius (Varnėnas), Marytė Šimonytė ir aš, Ona Kundrotaitė (Snieguolė), ėjome tiesiai per laukus, tyliai juokavom, nes buvo gera nuotaika.
Priėjom prie mano tėvų kluono, aš atkeldinėjau vartus ir pamačiau, kad prie malkų, prie žabų, kažkas sujudėjo. Net nepajutau, kaip sušukau: „Kas ten?“ Atsakymas: „Ruki vierch!“ – ir šūvis. Aš nepasimečiau ir pasileidau į kiemą šaukdama: „Nešaudykit, savi.“ Kariškis čiupo mane, perbraukė rankom per šonus: „Kak familija?“ Sakau: „Kundrotaitė.“ Girdžiu: „Eta sama bl…“
Tuo metu, kai jie mane kamantinėjo, tai net nepastebėjo, kaip prisidengęs kluonu pabėgo Varnėnas. Aš apsidžiaugiau tai pamačiusi. Tik laukiu, kad dar pradėtų šaudyti, kad neateitų Genelis. Juk to vienintelio šūvio jis galėjo ir neišgirsti. Čekistai ėmė keiktis, kad
pabėgo aukštas vyras. Sako, žinoma, partizanas. Ir vėl šūvis. Ačiū Dievui, išgirs ir Genelis. Po to ir antras. Jis galutinai mane nuramino; jau supratau, kad partizanų jie nepaėmė. Tik tada prisiminiau laiškelį daktarei. Jei ras laiškelį, išduos Vilniaus ir Kauno daktarus, mums padėjusius, paims mūsų ligonį, bet ir čia nepasimečiau. Apsimečiau, kad man suka vidurius, pasiprašiau į tualetą. Mane nuveda už tvarto, šaiposi, kad iš baimės vidurius leidžia. Tualete
sunaikinau laišką. Kišenėj radau pincetą, nežinia kaip pas mane patekusį ligoninėj, tą išmečiau ir rami išėjau. Čekistai ant kiemo siunta, krato kluoną, ieško Varnėno, mano, kad jis į kluoną įlindo.
Aš sau juokiuos – kvailys jis lįst į kluoną. Partizano kojos greitos. Pagalvojus, tai visa laimė, kad su mumis ėjo Varnėnas. Jeigu čia būtų buvęs Genelis, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Tikriausiai būt įvykęs susišaudymas, nes Varnėnas labai ramaus būdo, jis
neatsišaudė, o pasinaudojęs proga, pabėgo. Genelis buvo karšto būdo, jis tikrai būtų pradėjęs šaudyti į čekistų pulką. Čia, matyt, mano mamos maldos padėjo. Dievulis išklausė, nes mama visą tą laiką, kol čekistai laikė apsupę namus, karštai meldėsi. Čekistai nustojo keiktis ir liepė man su Maryte eit į kambarį.
Čia vėl naujiena – iš Vilniaus atvažiavęs vado adjutantas Vytenis su visokiais popieriais pakliuvo tiesiai čekistams į rankas. Jis gulėjo lovoje kartu su mano šeima. Aš pyktelėjau, ko jis čia atėjo. Bet jis man paaiškino, kad visus dokumentus padavęs mažai
mano sesutei, o mama juos paėmusi sudegino. Ji sudegino ir visas partizanų nuotraukas, kai čekistai nematė. Apsidžiaugiau, kad jie smulkios kratos nedarė ir mama spėjo tai sunaikinti.
Svarbiausias jų tikslas buvo paimti mane. Galvojo, kad aš esu didžiausia veikėja, visas žinias apie partizanus jiems suteiksiu.
Suimta
Per Tris Karalius, dar neprašvitus, mus su Vyteniu išvežė į Žaslius. Kad nepabėgtų, Vytenį prirakino prie vežimo. Jie įtarė, kad jis – ne eilinis žmogus, atėjęs pirkti bulvių. Žasliuose
manęs laukė kaip žvėrys, tuojau pradėjo žiaurią apklausą. Sukandus dantis iškenčiau pažeminimus ir mušimą.
Ateina žinia, kad mano mamą išleido išvažiuot į Vilnių mano paso parvežti. Na ir kliuvo tam leitenantui, kad motiną išleido. Griebė mane, nuvedė į Žaslių stotį ir išvežė į Vilnių. Jie suprato, kad bus pranešta vilniečiams, kad aš areštuota. Mama tik spėjo atvažiuot, ir mes pribuvom. Trys čekistai veda mane į mano butą. Tuo metu aš gyvenau Žvėryne, Žaliojoj gatvėj, pas lenkę, labai gerą moterį. Tik mes su čekistais įėjom į kiemą, žiūrim – ir mama su Onute Trakimaite ateina. Mus visas tris išlaikė bute pernakt.
Rytą visi pėsti išeinam į stotį. Vilniuje daug žmonių. Pavyko vieną moterį įkalbėt, kad nueitų į Šventikų gatvę, praneštų Trakimienės šeimai, kad jų Onutė su mumis stotyje. Traukiniai vaikščiojo retai, reikėjo ilgai laukt, todėl į stotį suspėjo ateiti Onutės sesuo Marytė. Seserys nežymiai persimetė žodžiais. Jai patarė bėgti, nes kai būsim dvi, bus sunkus tardymas, o man vienai lengviau išsisukti. Prie traukinio didžiausia eilė, žmonės stumdosi, visi nori įlipt į vagonus, triukšmas. Sugalvojo palįst po vagonu ir pabėgt. Pasitaikė gera proga, nes leitenantas su vienu kareiviu kažkur nuėjo (gal pavalgyt, gal skambint), taigi mus tris liko saugot tik vienas kareivis. Galvoju, kaip čia Onutę užstot nuo kareivio, bet žmonės spaudžias, stumdos, tai Onutė tik šmurkšt po vagonu ir dingo. Tuo metu aš, žmonių stumdoma, įsikabinu kareiviui į ranką, lyg griūčiau. Atėjęs leitenantas žiūri, kad mes tik dvi. Klausia, kur trečia, o aš sakau – jūs nuėjot ir ji nuėjo jums iš paskos. Vienu žodžiu, šumas, mus su mama veda atgal į Žvėryną. Naktį vėl praleidom mano bute. Jie laukė, galvojo, kas nors ateis, bet jau Vilniuje žinoma ši naujiena. Vilniuje jau ėjo kalbos, kad mes visi žinomi čekistams, o profesorius Markulis esąs išdavikas ir tie pogrindžio veikėjai visi yra Markulio agentai.
Išdavystė
Ir tai buvo tiesa. Markulis, pasivadinęs Ereliu, įgavo partizanų pasitikėjimą, tapo vadu, prezidentu ir panašiai. Pradėjo partizanams išdavinėti dokumentus, susikvietė visus partizanų
vadus, pasikvietė Žalią Velnią – apygardos vadą, iškart jį sunaikino. Pasakojo vienas žmogus, kaip jie pas Markulį laukė visos apygardos vadų, o labiausiai Žaliojo Velnio (Misiūno), nes jiems buvo labai svarbu jį paimti. Ir priviliojo. Žaliasis Velnias visai to nesitikėjo ir atvyko kaip pas draugus. Čia buvo apsuptas ir paimtas. Vienas čekistas nustebęs pasakojo pažįstamam žmogui, kad per paėmimą Misiūnas nieko jiems nesakęs. Tik tai, kad jei jie būtų taip veikę, kaip čekistai, tai niekad jų nebūtų paėmę.
Genelis (Trakimas) jau buvo pradėjęs rimtai įtarinėti Markulį, bet Markulis, tai pajutęs, greit susidorojo ir su Geneliu, ir visu jo būriu. Kai kuriuos jų tyliai žudė. Romualdą Petkevičių iš Kaugonių (Varnėną) apgyvendino Vilniuje, mokė vairuotoju. Nastė Trakimaitė buvo partizanų šeimininkė ir slaugytoja (ji Karkliuką gydė ir maitino), ryte padarė sumuštinį ir išleido Varnėną į vadinamą vairuotojų mokyklą, iš kurios jis negrįžo niekados. Vėliau tardymo metu partizanas Bužavas Vladas girdėjo čekistų kalbą, kad Varnėną „podbrosili pod
avkosam“ – panašiai, kad nušovė ir išmetė.
Vilnius – Ona Kundrotaitė Trakimienė( slapyvardis Snieguolė), g. 1927 m. Migūčionių k.
Slapstomės
Kai seserį suėmė, tai mūsų šeima buvo įtraukta į išvežamų į Sibirą sąrašą. Tuo metu ji buvo jau Vilniuje registruota, prašė, kad tėvų neliestų, nes jie nieko apie jos veiklą nežino, bet jie į tai neatsižvelgė. Mes nuo to įvykia slapstėmės kas kur. Miegojom šiauduose, šiene, duobėse, pas gimines ir pažįstamus, kur kas išsiblaškę, kad nerastų. Kaip kalakutai nuo vanago. Ryte pareina mama, užkuria pečių, jei viskas ramu – mes visi grįžtam. Visą tą vežimų laiką išgyvenom miške, raiste. Vidurij raisto buvo saliukė, aukštumėlė. Tėvas iš eglišakių pastatė būdą, prisinešėm rūbų, apklotų ir gyvenam. Prasėdėjom ir vasarą, iki vėlyvam rudeniui. Netoli gyveno kaimynė. Tai ji, kai tik traukinys praeina pro Kaugonis ir niekas neišlipa, tai išėjus laukan garsiai šaukia: „Na, ciū ciū ciū, atnešiau tau lakti. Ateik, palaksi.“ Tai buva sutartas ženklas, kad aplink ramu. Niekas iš traukinia neišlipa, galima išeiti iš slėptuvės. Jeigu kas išliptų ar būtų kokie kiti nerima ženklai, tai ji šauktų: „A sciuc, aik iš čia, nesimaišyk po kojom.“
Kiekvieną vakarą mes, visi septyni žmonės, susirišę vendzliukus, eidavom prie Bezduko ežero nakvot’. Vietas irgi keitėm. Tenai, dar mūsų žemėj, auga didelė pušis, po ja irgi buvom pasidarę slėptuvę. Kartą einam iš miška ir girdim šaukiant: „Ruki v vierch!“ Tai mes, vaikai, viską tik plumpt’ žemėn ir stovim nustėrę. Pasirodo, ten buvo partizanai. Paskui jie mus pažinę, juokava, saka, kaip kurapkos pulkeliu .
Kartą įsitaisėm pas Jankūną ant šiena, jau miegosim. Čia jų šuniukas ateina ir loja, niekaip niekas negali jo nuvaryti, gavom išeiti. Tada nuėjom prie miško eglynėlin, šakų prisilaužėm, skarom apsiklojom, jau miegosim. O tas šuo atsekė iš paskos ir kad pradės lot’ atsisėdęs prie kelio, turėjam vėl’ keltis ir eit’ gilyn į mišką. Vidury miško susiradom didžiulį ąžuolą, po juo ir nakvojom. Anksti ryte einam per mišką link namų, žiūrim, tėvelis eina su seseria ir broliu. Sako, miegojo Jankūna žeminėj, o mes ir nežinojom. Būdavo šalta. Rytais užeidavom pas Kanapką Kazį. Kanapkienė buva mamos pusseserė, mano teta, tai išvirdavo arbatos kmynų ar sriubos, nešdavom tėvam miškan. Mat buvom
tokie „priešai“, kad bijodavom trobon užeit’. Paskui persikėlėm Gervaraistin pas gimines. Kurį laiką gyvenom pas tėva seserį Vėželienę. Kartą žiūrim per langą, kad eina vyrai su šautuvais ant pečių. Tėvas su broliu per langą į kitą sodybos pusę, bėgte į mišką. Mažus vaikus pečelin pas vištas sukiša. Mama sėdi prie ratelio, verpia, jau lyg samdyta verpėja. Po kiek laiko grįžta tėvelis ir sako: „Tfu, kad tave kur vilkai (rusiškai jis niekad nesikeikė), taigi kaima vyrai Kaugonių miškan medžių kirst’ nuvėja.“ Saka, tupim krūmuose, žiūrim, kad eina Šimonis, Vėželis, daug vyrų, visi kirvius an pečių užsidėję, pjūklais ant kailinių apsijuosę, tai ir išsigandom. Manėm, kad ginkluoti. Ir juokiasi. Sako, kaip bijai, tai visko bijai. Išdavikų nebuvo. Trakimas , slapyvardžiu Genelis vaikščioja. Jo niekas iš apylinkių neišdavė, maitino ir savais rūbais rengdavo, kad nepažint.
Sugrįžimas
Tokiom gyvenima sąlygom ilgai negalėjom ištvert’, pradėjom sirgti, vaikai susirgo džiova. Rudenį grįžom namo. Vieną dieną, kai tėvas pjovė kviečius, atėję enkavedistai pradėjo šaukti: „Kas leido gyventi namie?“ Į tai tėvas atsakė, kad jau nėra kur dingti, darykit, ką norit, visi vaikai susirgo, galit’ vežti Sibiran. Bet tėvai jau buva girdėję, kad vežti Sibiran jau uždrausta. Tada tėvui buva liepta prisiregistruoti ir leido gyventi namie. Džiaugėmės, kad namai buvo likį sveiki. Daiktai, baldai visi seniai buvo išvežti. Viską išvežė, net indus, net peilius. Sako, buvo numatyta griauti ir namus, vežti Žasliuosna ir statyt mokyklą, bet nespėjo. Viską Žaslių rusai tvarkė.
Buva labai sunkūs laikai, nebuvo nei gyvulių, nei maisto, nei švaresnio rūbo. Gerų kaimynų, giminių dėka gavom skolon kumeliuką, telyčią, prisiauginom karvę. Dieve, kaip buvo sunku: valgyt nėra ko, tik tos kaimynų vaikų išgelbėtos bulvės, iš lentų sukalė lovas. Jau prisiauginom paršelius, jau lyg ir pradėjom atsigaudinėti.
Visi daug dirbom, žemės pūstos nelaikėm, sėjom, auginom. Rodės, vėl’ gyvenimas iš naujo prasideda, bet ne, ėmė tvertis kolūkiai, vėl’ viską atėmė.
Viską paėmė
Kai viską iš mūsų namų vežė, tai atsivarė kaimynus, kad padėtų krauti. Kai jau viską išnešė, tai pamatė ant lubų supiltas avižas. Ir tų nepaliko. Liepė kaimynams susiūti dvi paklodes ir pylė iš viršaus tas avižas ant paklodžių, o jas laikė keturi žmonės iš kraštų. Pasakoja, kad jie tyčia paleido vieną kraštą, avižos išsipylė an smėlio. Saka, rusai keikėsi, ale žmonėm nieko nedarė. Kai vedė karves, tai atėja kaimynų jaunimas ir sako: „Mes pas juos dirbom prie statybų, liko neužmokėta. Gal galit mums vieną karvę atiduoti?“ Bet karvės jie nedavė, saka, jei norit – tai pasiimkit bulves. Taip mums liko nor bulvės. Turėjom didelį gražų veidrodį spintoj. Mama bandė jį nunešt’ kaimynams, bet viskas jau buva aprašyta. Kaimynai bijojo imt’, tai mama sako, tuščia jo, nereikia, kad žmonės per mumį kentėtų, ir paliko namie. Vėliau jau matėm jį pas Gumbį iš Pustakiemio. Tikriausiai buvo iš jų nupirkęs, nes buvo siuvėjas, ką gi jam sakysi. Buvau nuvažiavus Kaunan, archyvan, kur visi konfiskuotų daiktų aprašai, bet ten ne visi mūsų daiktai surašyti, oi, ne visi. Daug kas dingo be žinios. Ką parašė, ko nerašė, dalinosi, kaip norėjo.
Sunkūs laikai
O po karo visko buvo. Kartą Vilniuje mama eina pro Aušros Vartus, žiūri – tupi moteriškė. Ji tik su suknyte, skara apsisupus ir tiek verkia, tiek verkia, o prie jos mažas vaikutis valgo gabalėlį duonos. Kai mažas duonos trupinėlis nukrita, jis pasilenkė, tą trupinėlį žemėj susirado ir įsidėja burnytėn. Mamai labai jo pagaila, ir ji, pati iškentėjusi daug skausma, tai ji priėjo arčiau ir prakalbino moteriškę. Kai tik ta moteris išgirda lietuviškai šnekant (tuo metu Vilniuje mažai kas šnekėja lietuviškai), ji puolė mamai ant kaklo prašydama pagalbos. Pasiroda, ji bėga iš Rusijos, pateko į Vilnių, kur nieka nepažino, pinigų neturėjo, o lenkiškai šnekėti nemokėjo, sako, jau antra diena vaikščioja po miestą nieko burnoj neturėjus, niekas jos nepriima. Vieni ją suima, kiti paleidžia, liepia eiti namo, o ji visai jėgas pabaigusi tom gatvėm vaikščiodama. Tai mama ją ir parsivežė iš Vilniaus. Bet mes patys taip prastai gyvenom, kad negalėjam jos su vaiku išlaikyt’, todėl mama nuvedė ją pas Zinkevičienę, kuri gyveno viena su motina ir galėjo priimti tą moterį. Zinkevičienė ją priėmė, ir ji gyveno pas ją, kol parašė laiškus broliams, susirado savo gimines kažkur Žemaitijoje.
Pas Marcinkevičius po kara irgi gyveno moteris su vaiku. Ji pirkdavo viščiukus, juos pjaudavo, sutvarkius veždavo Vilniun, pardavinėjo, taip ir pragyvendavo. O jos vaiką tuo metu žiūrėja senukai. Paskui ji kažkur išsikėlė. Tas vaikas išaugo, baigė mokslus, gavo gerą darbą. Tada jis prisiminė senukus, kurie jiems padėjo sunkiu laiku. Atvažiavo jų ieškot, bet senelis jau buva numiręs, tai pasiėmė senutę ir laikė ją iki mirties. Kai ji numirė, atvežė ir palaidojo prie senelio kaime, žmones kvietė gedulingų pietų.
Verbavo
Visokių buvo ir partizanų. Jei kas turėjo kokį piktumą, kartais keršina. Pati girdėjau vieną kartą šnekant’, kad reikia eit’ Migūčionin, nušaut Arnatkevičių Romasių. Dabar aš galvoju, tenai nebuvo jokių komunistų, jokių blogų žmonių. Kame reikalas, kaip galima taip imt ir nušaut’? Verbuotų buvo. Juos įdarbindavo, ar į partizanus atsiųsdavo, jie ir darė visokius negerus darbelius, o žmonės galvojo, kad čia partizanų darbas. Žinau, Šuoliuose jaunimą vakarėlyj nurenginėjo. Dabar tik išaiškėjo, kad išdavikai. Išaiškėjo, o tada niekas nieko nesuprato.
Migūčionių k. – Marijona Kundrotaitė-Vanagienė, g. 1938 m.
Baimė
Kažin kol aš tai bijojau, kai vaikščioja po kara partizanai ir stribai.
Vieną kart ajau ko tai per Gudbali. Vasara, visur pilna mėlynių tenai, ainu, rankioju uogas, pakeliu galvu – sėdi koki 6 žaliukai. Isigandau labai, o jiej saka:,,Aini, aik, nematai ir nematyk“ visi su ginklais, baisu. Vieną kart atėja namo, tai kol mama juos inlaida, tai aš per priemeni, per tvartu ir basa pas kaimynu. Gerai kad nepamati, galėja ką pagalvot’ ir nušaut’. Ko aš jų taip bijojau?
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Peliūnų partizanai
Mes gyvenom netoli Peliūnų kaima, o tenai buva daug partizanų. Kas tai jiems pasakė, kad Macijausko sūnus turi automatą. Tai jie atėja, apsupa Macijauska trobą, bet Macijauskai jau spėja iš namų pasitraukt’. Kažkas pranešė stribams. Tie užvažiava per brastą kalnan, ir kila dideli susišaudymas. Brolis Antanas buva prie ežera, tai atbėga ir saka, kulkos tik zvimbia. Parėja sesuo iš Koncepta ir pasakė, kad guli nušautas Kazlauskas. Saka, žmona verkia, o jis guli kieme. Jis mat norėdamas, kad jo namų neuždegt’, užsidėja baltą paklodę ir išėja kieman, galvodamas, kad jo nešaudys. Stribai , sako, jau atsitraukinėja, būtų jau išėję, bet vienas atsisukęs pavarė per jį iš automata. Argi žmogus galėja apsiginti?
Buvom ką tik iškūlę javus, gale kluono dėjam šiaudų kūgį. Žiūrim – eina an štikų, šaudasi, tai bėgam trobon. Paskui arčiau, arčiau, prie trobos priėja ir šaukia: „Vychodi“. Išėjau, inrėmė durtuvą krūtinėn ir rėkia: „Bandit, čevo bežal?“ Seserys pradėjo verkt’, rėkt’, šuva puolė lėkt’’pro namą, tai jie paleido seriją iš automato in tą šunį, o kulką rekošetu nuo pamato tiesiai jų kojosna, vos nesužeidė. Jie tarpusavį susibarė, insivarė mane trobon, viską išvertė, pasiėmė sesers auksinį žiedelį ir išėjo. An rytojaus vėl atėjo. Matė, kaip pro mumį nulėkė partizanai. Įtarė, kad aš jų draugas, bet nebuva tikri, tai tik pasakė: „Sčastie, što ty molodoj.“ Man ėjo tik septyniolikti metai, tai paliko ramybėj.
Visko buvo
Kartą atėja stribai, paėmė Ščerbavičiaus Ignasių, kad padėt šovinius nešt’. Tas eina iš paskos. Stribai atsisuka – kad jo jau nėr. Sako, nemokėja saugotis. Eina stati, per susišaudymus nešliaužia. Peliūniečiai irgi nebuva atsargūs. Ateina kaiman, vaikšta po žmones, pasirenka maista ir nesislepia. Buvo tokių, kurie pranešinėja. Tuoj ir stribai, kariuomenė atvažiuoja, puola. Mūsų broliai turėja plovuose, salelėj, pasistatę slėptuvę. Kartą kai šaudėsi, tai visas mūsų namas drebėja. Broliai buva slėptuvėj, galvojam, kad juos užpuołė. Rodės, ateis ir visus išžudys. Ty buva Dumbliuko ežeras užaugis, plovai, akivarai. Kartą jie sėdi tenai, toj slėptuvėj ir girdi: „Kuda idioš?“ Jau galvoja, kad juos ras, ba buva sumindytas takas. Bet, matyt, kažkas aja pro šalį, tai jie to taka nepastebėja ir praėja pro šalį.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius g. 1925 m.
Susišaudymai
Pas mus ateidinėja partizanai, nakvodava. Prisimenu, troba pilna priklota šiaudų, mama pečiuj verda didžiausius sagonus maista. Aja ir skrebukai. Kartą, kai pamatė ateinant skebius nuo Lekavičių, tai pabėga per ežerą pakrūmėm. Kažkas apskųsdava. Žmonės kalbėja, lyg kaimynas, Macijauskų Alpukas, bet kas dabar sužinos. Macijauskų buvo keli broliai. Vienas iš jų mana seserį buva paėmęs, tą, kur nuo pona atmušė. Bet jo broliai kažkokių ryšių turėja, nes kartą partizanai labai sumušė jų tėvą. Matyt, turėja kokių sąskaitų. Buva ir susišaudymų, neramumų. Kartą, kai partizanai atėja, sesuo atnešė nuo aukšta kumpia kaulą ir roda. Sako, jau nėra ko virt’, nėr mėsos.
Kartą brolis važiava namo iš Gilučių, kur nusivežęs kuliamąją kūlė javus, ir sutika du rusų kareivius. Prieš brolį važiavo kokia tai moteris. Tai ji, pamačius kareivius kely, užsuka pas žmones į sodybą, o brolis nuvažiava tiesiai. Jį sulaikė, atvažiava Gojaus miškan, o toj vietoj, kur reikia suktis keliuku an Perkūnakiemio, paėmė iš brolio rankų vadeles, jį peršovė ir, išmetę iš vežimo, viską nusivarė sau. Brolis parėja namo, dar mėnesį pasirga, Trakuose ligoninėj gulėja, bet buva peršauta pažiaunė labai stipriai, net kiton pusėn kulka perėja, tai prasidėjo gangrena ir numirė.
Labai nerami vieta pas mus buva. Kartą sesers vyras atvežė mergaitę pas babą pabūt’, bet kai pamatė, kas pas mus dedasi, tai pasiėmė atgal’.
Iš Vindziulių giminaitis slėpė labai gražų arklį, tai pas mus atjoja, norėja palikt’, bet greitai pasiėmė, nes čia aja ir aja partizanai, paskui juos – skrebai.
Perkūnakiemio k. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m.
Pas dėdę Kazakevičių užeidavo Peliūnų partizanai. Mačiau, kaip pas babą jie nakvojo, valgė, valė pistoletus. Tai ir aš, vaikas, lendu pažiūrėti. Vienas jų juokais kyšt man pistoletą, jau norėjau imt’, op – jis neduoda. Tai kaip insiverkiau, tai gal’ parą verkiau, niekas negalėjo nuramint’.
Vienąkart kažkas juos paskundė, kad jie Perkūnakiemij pas mano babą. Tai atvažiavo skrebai ir nuo Lekavičių pusės pradėjo šaudyt’. Mes su Valyte buvom laukuose, tai lėkėm namo tiesiai per lubinų laukus, o lubinai sausi, tik pur pur pur čežėjo nuo kulkų. Gal jie mus partizanais palaikė. Ant rankų aš laikiau katę, žiūriu – visos rankos kruvinos. Maniau, kad mane sužeidė. Namie žiūrim – katė jau visai leisgyvė. Nabagė, ji mane išgelbėjo nuo kulkos.
Salos – Algis Girsa, g. 1941 m., ir Valė Girsaitė, g. 1942 m.,
Po kara bernai bijoja ait’ kariuomenėn, užtat išiaja miškuosna, ale beveik visi negyvi. Išžudyti, katri jau paskui pasidavi, pasiraši, tiej dar lika gyvi.
Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.
Pokario metais Peliūnuose buva daug partizanų, žmonės slapstėsi nuo rūsų kariuomenės, aja miškuosna. Mūsų kaime labai daug jų čia prišaudyta. Menu, per Trejybę, ryte ar septynis nušovi. Pas mano dėdę, tėva pusbrolį iš vakara vyka gegužinės pamaldos, po pamaldų – šokiai. Ir jiej ateja iš miška. Aš parejau namo anksčiau, ba mama bari, kad nevėluočiau. Tik parejau, girdim – šauda. Apskundė kas tai. Bėga in visas puses, vieni an miška, kiti an Anykštos ažera, ale kap užeja rūsų kariuomeni, tai visus iššaudi. Ryte pas mumį ateja stribai, tėvui liepė kinkyt’ arklį ir nusivarė su padvada, tėvas turieja sušaudytus vežt’ in Semeliškių žydų kapines. Ir daugiau vyrų važiava. Veždava ar Žiežmariuosna, ar Semeliškėsna ir laikydava pametį aikštėj.
Kap sušaudi tris brolius Seliutas. Juos užpuołė bunkerij, saka, ty bunkeris buva didelis, su vingiais po žeme, ale kur tu pasidiesi, kai užeina kariuomeni. Liepė jiem lįst’ laukan, jiej nelinda, gal patys nusišovi, gal juos iš automatų kliudi, ale visi trys negyvi. Paskui Kietaviškėse palei kryžių gułėja. Vienas iš Jagėlonių, vienas iš Stančikų, du Česoniai ir trys Seliutai iš Peliūnų. Motina ateja bažnyčion, tai ir mes nuvejam pažiūrėt’. Trys vaikai, trys jos sūnūs guli, o ji pažint’ jų negali, guli visaip suvartyti, kniūbsti, aukštielnyki, pajuodį, ji tik iš kojinių juos pažina, buva numezgus visiem žalias kojines. Nabagė, skara apsigaubus pastovėja ir turėja nuveit’, ba skrebai žiūri ką darysi, klausinėja. Paskui tuos senukus išvežė Sibiran, ty jiej ir numirė.
Mana tėvas irgi slapstėsi nuo kariuomenės pusantrų metų. Buva išejis miškan, ale ty, tam bunkerij juos utėłės ir blusos užpuołė, tai pareja, isikasi tvarte bunkerį ir slapstėsi namie. Naktį ateina trobon, nusiprausia, pavalga, tep ir gyvenam. Jauni turėjam dirbt’ išmokt’.
Peliūnų k. – Jadvyga Bliujūtė Jarašienė, g 1923 m.
Čia buva visokių partizanų. Buva ir nelabai gerų, chuliganavotų buva. Žebertonyse gyvena toks giminaitis Gauba, jis pasakoja, kad čia vienam mūšij dalyvavis kartu su Kaugonių partizanais. Saka, kaugoniškiai tarisi ką daryt’, peliūniškiai susitepį sava geru vardu sava darbais, ale surinka būrelį ir nutarė nuveit’ pas juos Pagrendon, jau su jais pasišnekiet’. Nu nuveja. Spieja sargybu istatyt’, kad jau miškas apsuptas. Gal kas indavi? Ką, reiškia mūšis. Rūsai turieja tokį posakį ,,visų nepašausi”, reikia rizikuot’. Užiemi pozicijas. Skrebų, enkavedistų daug papyłi. Ale nedaug turieja ginklų, šovinių, saka rūsai aina išvertį akis, matam kad jau galas, tai šiaip taip isiveržim. O nuostolių buva – du broliai Seliučiukai, jiej turieja atskiru bunkeri, tai susisprogdina. Ir jam, tam Gaubiukui buva peršovį ranku, ale mažai.
Senosios Kietaviškės – Vytautas Gauba, g. 1937 m.
Devyniolikos Peliūnų kaimo vyrų žūtis
Peliūnų kaimas (tada Semeliškių vlsč.) – vos trejetą kilometrų nutolęs nuo Kietaviškių, tačiau jau yra Trakų rajone. Pats dainingiausias, su trankiomis vakaruškomis, kur susirinkdavo dešimtys plačiapečių aukštaūgių vyrų.
Žinome devyniolika jaunų kaimo vyrų, paguldžiusių galvas už Nepriklausomybę. Keturi broliai Česoniai. Jaunėlis Motiejus 1945 m. Kaukinės miške buvo nušautas, Juozas – 1947 m. pakartas, Pranas 1945 07 01 žuvo Jagėlonių miške, Zigmas – dingo be žinios.
1945 m. sausio mėn. bunkeryje Pagrendos miške, prie Gudaraisčio Igno Nasutavičiaus-Bondario būrio partizanai įsirengė bunkerį. Apie tai sužinojo Bronius Kanapickas, buvęs raudonųjų partizanų rėmėjas, ir pranešė Semeliškių garnizonui. Savo gyvenimus už laisvę atidavė ir Bernardas Leonavičius , susisprogdinęs bunkeryje Strėvelės raiste. Jonas Jankauskas buvo rastas nušautas po rusų puolimo. Per pokario suirutes buvo sudeginta partizanų rėmėjo Boliaus Malecko sodyba Senosiose Kietaviškėse, kur kartu su šeimininku žuvo jo žmona, dukros Genė ir Jadvyga
Juozas Česonis-Vyturys ( iš St. Abromavičiaus knygos ,,Didžioji kova”)
Ėjome mirti
Pokaryje gyvenome Karkučių kaime, esančiame 2 km atstume nuo Peliūnų, Semeliškių valsčiuje, Kietaviškių parapijoje. Tada man buvo devyniolika metų. Ramybės nedavė nei vokiečiai, nei rusai, prievarta norėję, kad lietuviai dalyvautųjų karo mašinų žygiuose. Tačiau mūsų kaimo žmonių nei gražūs žodžiai, nei prievarta neveikė. Retas tada doras jaunuolis ir tai prievarta, pateko į okupantų kariuomenę. Beliko kaimui vienas kelias – į mišką.
Tėvai turėjo 12 hektarų ūkį. Vienas po kito gimė jiems aštuoni vaikai. Aš buvau jauniausias. 1944 metų vasarą mobilizacija mano vyriausiųjų brolių nelietė. Andrius tada turėjo 37 metus, Bolius ir Pranas – kiek jaunesni. Seserys Marcelė, Emilija ir Apalonija buvo sukūrę savas šeimas.
Sunkus buvo mano gyvenimas. Tik trejų metų būdamas tapau našlaičiu – mirė tėvas Rapolas. Mama sunkiai vertėsi, nes vyresnieji broliai buvo išmokyti amato ir ūkyje ištisai dirbti negalėjo. Ariau žemę jau nuo dvylikos metų, vos arklo rankenas tepasiekdamas. Andrius prasimokė siuvėju ir keliavo po aplinkinius kaimus, kaip Palangos Juzė. Bolius tapo geras kalvis, dar Lietuvos laikais dirbo Palemono plytinėje, Pranas buvo mūrininku, mūrijo krosnis.
Mūsų pusbrolis Bronius Česonis vokiečių okupacijos metais buvo policijos vachmistru Semeliškėse. Tai kai turėdavo vykti jaunų žmonių gaudynės Semeliškių ar Kietaviškių bažnyčiose, pranešdavo visam kaimui. Paskui jis ilgus metus kalėjo Pečioros lageriuose.
1944 m. liepą rusai paskelbė visuotinę mobilizaciją kuri lietė ir mane. Tačiau nei aš, nei mano kaimynai ir draugai paklusti negalvojome. Pradėjome slapstytis. Rugsėjo pabaigoje buvau netolimame Seiriškių kaime. Net nepajutau, kaip atsidūriau prieš kareivių automatus. Nieko neklausė, tik surišo rankas ir nusivarė į Vievį. Uždarė į tvartą ir budriai saugojo. Čia susitikau su kaimynu Albinu Stančiku, Juozu, (pavardės neprisimenu) iš Mustenių k. Vis tiek man galvoje tebuvo viena mintis – pabėgti. Mūs, gal šimtą vyrų, pėsčiomis atsivarė į Vilnių. Pritrynė kojas, vorą apsupo kareiviai su šunimis ir automatais, apie pabėgimą nebuvo ir kalbos.
Maniškiams pranešė apie mano nelaimę. Greitai gavau siuntinį su maistu ir pinigais. O jame – savo gimimo liudijimą. Aleksas Černiauskas iš Mustenių, buvęs gimnazistas, gal kiek negrabiai buvo pataisęs mano gimimo metus iš 1925 į 1927 metus. Tų metų gimimo vyrus mobilizacija nelietė. Pasijutau drąsiau, rodau karininkui savo metrikus, kad būtų tvirčiau, paremiu lašiniais ir pinigais. Visi išeina į pirtį, o aš laukiu, kol mane paleis. Pasirodo, einant į pirtį, buvo galimybė pabėgti, kuria ir pasinaudojo mano draugai. Mano metrikus greitai iššifravo, kad jie taisyti. Taip patekau į Jarcevą kur buvo apmokomi kareivėliai.
Jarceve paskyrė skyrininku, vadovavau 16 žmonių, dalinau duoną rūpinausi jų buitimi. Tvarka buvo žiauri: už mažiausią netikslumą baudė, murgdė purve. Tačiau vieną dieną susodino į vagonus, ir patraukėme į Liepoją ten vyko nuožmios kovos. Pakeliui sustojome Pabradėje, kur leido 2 valandas atsipūsti. Tad su dviem draugais ryžomės bėgti. Pasirinkome kryptį ir patraukėme namų link. Ėjome penkias dienas, prie Abromiškių padėjo nepažįstama mergaitė, supratusi, kad mes dezertyrai ir pervedusi pavojingomis vietomis. Aptekome utėlėmis, kol pasiekėme Seiriškių kaimą. Man iki tėviškės buvo belikę gal 6 km. Vietiniai gyventojai buvo dauguma rusakalbiai, jų vaikai išėję į kariuomenę. Taip ir prisiglaudžiau pas pažįstamą, žinodamas, kad čia kareiviai rečiau pasirodo. Išsiprausiau pirtyje, apsirengiau naujus drabužius.
Šeimininko sūnus davė žinią mano broliui Andriui. Veikė gudriai: pasiėmė gabalą medžiagos ir nuėjo lyg tai su užsakymu. Tada juk kratė ant kiekvieno kampo. Po savaitės į sodybą užsuko Albinas Bliujus, partizanų būrio vadas, turėjęs Don Kichoto slapyvardį. Pailsėjai, sako, gal eisi į būrį? Taip atsidūriau jo būryje. Pasivadinau Vyturiu gal dėl to, kad anksti kėliausi ir vėlai guliau.
Reikia pasakyti, kad Albinas labai atidžiai atrinkdavo žmones. Jo būryje buvo tik 7-8 partizanai, sakydavo, kad daug žmonių, tai ir daug pavojų. Vienas kitą gerai pažino ir pasitikėjo. Netoliese vaikščiojo ir Motiejaus Česonio vyrai. Būryje dar buvo trys jo broliai. Jie visi žuvo.
Albinas Bliujus buvo labai griežtas. Sako, kad tai buvo Žalio Velnio įsakymas už plėšikavimus šaudyti vietoje ne tik svetimus, bet ir savus. Apylinkėse buvo gal 300 partizanų, sunku buvo visiems prasimaitinti, daugiausia rėmė giminės.
Buvau gal per daug drąsus. Štai Semeliškėse pasakė, kad NKVD viršininkas dažnai minėjo mano pavardę, grasindamas sugauti. Tada aš vidury dienos ateinu į jo namus, ketindamas pirmas su juo susidoroti. Apeinu kambarius, tačiau karininko nerandu. Strėvininkų dvare, dabar – Elektrėnų saviv. buvo smarki kova, kovojome Pagrandos miške, paskui pasitraukėme prie Lenkijos sienos. Atsimenu Stasį Galinį, labai taiklią ranką turėjusį vyrą. Iš šautuvo per 200 metrų priešą patiesdavo. Jis buvo kuopos vado Antano Galinio-Juodosios Kaukės brolis.
Paskelbus amnestiją, dalis vyrų susigundė. Aš sugrįžt ne tik nenorėjau, bet ir negalėjau. Buvau dezertyras ir manęs laukė didelė bausmė. Taip mūsų liko mažiau. Buvo gauta komanda išsisklaidyti grupelėmis po 3-4 vyrus, laikytis prie sodybų.
1946 m. kovo mėnesį nuėjau pas Čižių į Siauriškių k. Matyt, informatoriai pranešė, nes greitai pasijutau stribų apsuptas. Kad nepakenkčiau ūkininkui, pasitraukiau iš sodybos, tačiau pakliuvau į 8 stribų pasalą. Priešintis prasmės nebuvo. Stribai man surišo rankas ir pritvirtino prie vežimo ienos. Taip atsivarė į Vievio stribyną o paskui vis dar surištą nuvežė į Trakus, ilgai tardė ir žiauriai mušė, laikė vienutėje. Viską neigiau, bet ruošiausi ilgiems kalėjimo metams.
Juozas Česonis-Vyturys ( iš St. Abromavičiaus knygos ,,Didžioji kova”)
Rakauskai
1945 05 22 Žaslių link judėjo partizanų vežimas, pakrautas bulvėmis, o apačioje gulėjo ginklai. Prie Gilučių k. sutiko Žaslių stribus. Šiame susirėmime metu žuvo stribas. Gerai atsimenu žmonių kančias pokario metais.
Tėvelis Vytautas Bankauskas mirė per karą. Dezertyrams iš vokiečių armijos duodavo civilius drabužius, pasilikdamas kareiviškus. Nuplėšęs skiriamuosius ženklus, apsirengdavo dirbdamas ūkio darbus. Tai pastebėjo vokiečių patrulis, sumušė. Kiek pasirgęs, mirė gal keturiasdešimt beturėdamas.
Dėdė Česlovas Rakauskas su vokiečiais traukėsi į Vakarus, tačiau gal su 50 vyrų nutarė grįžti į Lietuvą ir ją ginti. Gavo gerų ginklų. Prie Kudirkos Naumiesčio būrys susikovė su rusų pasieniečiais, keli mūsų vyrai žuvo. Sako, mūšis nebuvo sunkus, nes partizanai buvo ginkluoti geriau nei kareiviai. Dalis vyrų grįžo į savas apylinkes, o kelios dešimtys jų atsirado mūsų sodyboje. Dėdei Česlovui atrodė, jog čia gera vieta. Apsistojo didelėje mūsų daržinėje, kur buvo sukrautas šienas. Vėliau persikėlė į pelkyną, o mums dažnai teko jiems ten nešti maistą. Iš ten vykdavo į operacijas, stengėsi neišsiduoti.
Jau 1945 m. rudenį Česlovas brolio Viktoro pagalba įsidarbino Žaslių geležinkelio stoties lentpjūvėje vairuotoju. Reikėjo į Trakus vežioti lentas, iš ten parvežti kitų prekių. Česlovas įruošė mašinoje slėptuves ir perveždavo ginklus bei šaudmenis. Paaiškėjus, kad jis įtariamas, gavo sugrįžti į būrį, pasivadino Šaka.
Partizanams maistą dažnai nešdavome su vienuolikmečiu broliu Broniumi. Pasiimdavom meškeres, kibirą su maistu ir einame „žvejoti”. Rusai per žiūronus gal ir matydavo einančius paauglius, bet dėmesio nekreipdavo. Vis tik kartą jie sustabdė Broniuką išvertė iš kibiro maistą. Suspardė, sudaužė ir be gyvybės ženklų įmetė prie Prano Gudelio sodybos į ežero kemsynus. Praeinant pro sodybą paliepė šeimininkui užkąst „banditų šunytį”. Žmogelis pranešė mums apie nelaimę. Nubėgau prie ežero, ir radom jį atsigavusį. Brolis sulaukė senatvės, tačiau sveikatos neturėjo, šlubavo atmintis.
Nors man tebuvo 13 metų, buvau Česlovo ryšininku. Pagal susitarimą partizanai medyje išpjaudavo kelis griovelius, pagal kuriuos suprasdavau, kur jų ieškoti. Perdavinėjau žinias, maistą. Buvau vadinamas irgi Šaka, pagal dėdę.
Gal 1946 m. birželio pradžioje Stonevos miškelyje, esančiame už 4 km nuo Žiežmarių, vyrai užpuolė duokles renkančius stribus ir aktyvistus. Šie gal dešimčia vežimų vežė atimtus maisto produktus. Sugulė abipus kelio ir pagal komandą pradėjo šaudyti. Šūviams nutilus, pamatė tarp užpultųjų sužeistą rusų kapitoną kuris gulėjo pakelėje. Česlovas prie jo priėjo, o tas iššovė. Po mūšio partizanai rado keturis žuvusius saviškius. Kiek man žinoma, be dėdės Česlovo, tame mūšyje žuvo J. Naudžiūnas-Sidabrinis, Stankevičius ir Žiežmarių kalvio Bolkos sūnus, vardo nei pavardės nežinau.
1948 05 22 iš Kaišiadorių geležinkelio stoties į Krasnojarską iškeliavo 64 m. amžiaus mūsų senelis Boleslovas Rakauskas, sūnūs – Viktoras g.1912 m. ir Juozasg, 1915 m.
Perkūnakiemio k. – Juozas Bankauskas, g.1933m. ( iš St. Abromavičiaus knygos ,,Didžioji kova”)
Gilučiuose
Strošiūnuose vyrus gaudė rusų kariuomenėn, mūsų kaima vyrai slapstėsi, aja miškuosna.
Paskui partizanai jau buva išvargį, pikti ir buva toks atsitikimas, nurengi nuogai jaunimu, katras šoka ir linksminasi, buva, ir mana sesuva buva ty, ir jai teka.
Laimučius nužudi? Nežinau, tai labai neaiškus dalykas. Dabar daug kas saka, kad partizanai. Ale kad Laimučiai su žaliukais turėja ryšius, bendrava. Jiej gyvena palei gelžkeli, pervedinėja juos per keliu, kap ty pasidari, dabar vienas dievas žina, gal žaliukų vardu ir buva viskas padaryta. Laimutis buva lyg sargybinis, ar ryšininkas, o šnekėt’, kad ateis rūsas, geriau gyvensim, gal jam tep reikėja. Pati iš žaliukų girdėjau, kad tai buva provokacija, nužudi ryšininku su šeima, kad juos apjuodyt’. Jiej patys buva nustebį.
Mes irgi raistuose miegojam, slapstėmės, brolis buva žaliukas, pabėga iš rusų kariuomenės ir neturėja kur dėtis.
Kaimynystėj gyvena Rakauskai, jiej buva turtingi, lyg dvarponiai. Kai užeja rūsai, tam Laimučiui jo žemės davė, jiej turėja piktumu, nekenti. Vyra sesuva gyvena prie jų, prie Rakauskų, tai ji sakė, kad Rakauskai su Laimučiais pykasi. Dabar sunku ką nor pasakyt’, žaliukai kad būt tep darį nesitiki. Mana vyras irgi slapstėsi nuo rūsų kariuomenės, ale namie, Medzikauskai, Vaclovas, Bronius irgi turėja slėptuves, miškan neja, o kiti aja. Mana brolis išeja miškan. Paskui kalėjime 10 metų atbuva. Nesitiki, kad žaliukai būt tep žudį,- seniai, tai seniai, ale mergaitė, jau panełė, už ką gi ją? Kas nužudė, nėr kam pasakyt’. Mana sesuva saki kad tai greičiausiai Rakauskų darbas, lyg tai Laimučiai buva juos inskundį. Mana vyras tai namie kavojasi, po pečeliu buva slėptuvė, viršun bulves pyłėm. Vieną kart grįžį iš kur tai radam viską išdraskyta, granata mėtėsi kambarij, ale nesproga. Vyru paskui išveži Vokietijon darbuosna rūsai. Paskui juos permetinėja Bielarusijon, tai mana vyras su Medzikauska Vaclovu rada kokios tai žolės, jie žinoja kokios ir išsitryni kojas, pasidari žaizdas sau an kojų, tai lika. Grįža namo, peržiem gydėsi. Paskui, kap užeja kolchozai, tai jis nesirašė kolchozan. Viską atėmi, apari po langais, ale vis tiek nesiraši.
Gilučių k – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Bajorų kaime
Po kara sunku buva žmogui gyvent’.
Vienu roz atėja žaliukų, musėt’ dvidešimt, pasikūri pečiu, viri valgyt’, užlaidam jiem lovas ir an žemis gułėja. Buva ir dvi mergus. Jos liepia jiem parnešt’ medaus, tai nuvėja pas kaimynus, kur buva bičių, parneši visu zbonu. Pavalgi ir išeja. O dienu ateina skrebai. Ir tiem duok. Koki ty buva laikai. Kaimynas ko piktas, tai ir bijok.
Buva partizanai tėvas ir du sūnūs Daugsevičiai. Kas tai praneši enkavedistam ar skrebam, kam ty, kad jiej namie. Tai apsupa ir uždegi. Tai, saka, sūnūs išbėga, juos nušovi, o tėvas sudegi.
Vyrai nenorėja ait tarnaut’ kariuomenėn, tai slapstėsi. Turėja isikasį slėptuves.
Mana brolis buva isikasis po padlaga. Su kaimynu. Tyku, kaimynas nuveja namo, brolis išlinda pavalgyt’, kad ir enkavedistai. Kaimynas bandė bėgt’ in mumį, pamatė, kad nespės, tai pralėkė pro mūs namus ir miškan. O enkavedistam pasirodi, kad pas mumį pasikavoja, tai šaudi visur, in lubas, po pečiuku. Brolis, kap valgi, tai ir lika už stala. Paimi jį. Nuvari Trakuosna. Sužinojam kadu varis iš Trakų Vilniun. Važiavam arkliu su kaimynu. Kareiviai juos vari pėsčius. Jų daug, o kareivių visai nedaug. Pavarėm vežimu miškan palei keliu, kur jau juos varis ir šone miška pastatim. Paskui jau už Bronia, jiej ir nepamati, kai pabėgam. Parvežim jį namo. Ir vėl reikėja slapstytis. Ale niekas ty jų gal neskaičiava, nei sąrašų nebuva, kad neieškoja. Nesusigaudi, ar ką… Tadu brolis niekur neja, nieka nepadari, tai nieka.
Ir vyras kavojasi ir brolis.
Mana vyras buva isikasis kluone palei sienu prėsle tuneli. Vieną kart tyku, tai išeja art’. Kad ir enkavedistai. Tai grait meti, tėvas už arklia, aria toliau, o jis jau slėptuvėn. Aš už ratelia, rankos dreba – jei ras pasikavojusį, nušaus. Jei nesikavosi – paims. Nieka nerada. Saka:,,Kur?“ Aš sakau :,,Išėjis“ tadu man liepia rengtis, saka, palaikysim, tai ateis pats. Tėvui liepia kinkyt’ arklį, o mūs buva toks eržilas, gražus kumelys, jį sunku paimt’. Ale jiej tėvui padedinėja, liepi apsirengt’, vežiman ir važiuojam. Dar važiuoja ir Ščerbavičius, katro sūnus irgi slapstėsi, tėvas, tai dviem padvadom važiuojam. Važiuojam vieškeliu. Per kalnu. Prieš kalnu pamati žaliukai iš Stančikų miška ir pradėja šaudyt’. Ankavedistai, jiej joja an arklių, – an žemis. Mūsų arkliai pasibaidi ir kai pradėja mumį nešt’ per laukus, ale neišmėti. Paskui dasivija mumį ankavedistai ir saka:,,Jūsų vyrai ty buva, šaudi“ Tai nuveži Semeliškėsna, uždari mumį Šimkaus stadaloj. Paskui jau tardi, ty stovi su šautuvu kampe, parodi man šautuvu ir šneka rusiškai. Sakau:,, Aš nesuprantu, nemoku.“ Iš Mantygailiškių toks Tarbiejukas, mana vyra pažįstamas, jiej dirba mūs žemi, jau jiem persakinėja. Jis tadu pats saka:,, Jam (vyrui) nereikia, jis mana metų jau. Jis nieka nedari.“ Tris paras atsėdėjau pas Šimkų Semeliškėse.
Paskui buva tokis kitas Lišauskas, kiek vyresnis už mana vyru, jis buva užsiauginis barzdu, tai paimi tų seni ir veži užregistruot’ už mana vyru. Tarbiejus saka, gerai bus. Tai užsiregistrava ir neja kariuomenėn.
Tadu bijoja šitų.
Paskui jau skrebai rinka koks papuołi, vari už ežera an kalna, nuog mumį matyt’. Susėmi, koks tinkamas, jau varys. Sakau vyrui :,,Gal tavį užrakyt’?“ Kad jau ateina, nespėjam. Nėr ko daryt’, tai sėdim ir valgam. Inteina, liepia rengtis, tai aš sakau: ,, Palaukit’, reikia gi pasiimt’ valgy’, gal an kiek dienų…Ainu, atpjausiu lašinių…“ nu, atnešu palti, tai paskui ir palaida.
Jagėlonyse buva. Pro namus bėga partizanai, nubėga miškan, o šiti pamati, skrebai, skaita, sułėki naman, tai pyli šaudyt’, paskui uždegi tų namu. O mūs visai netoli. Tadu mes daug iškraustim iš nama, nakvojam lauke, bijojam, gali dar šaudyt’, uždegt’.
Turėjau mažiuku paršiuku, ainu karvės melžt’ ir jį nešuosi an rankų. Pamati Ščerbavičius, saka, kam tu jį nešioji, duok užmušiu, mažiukas, neužaugs. Ale aš jį užauginau. Ateja paskui, nepažina.
Buva biežancai. Pas mumį gani karves toks rusiukas.
Vokiečiai kap bėga, tai varisi karves. Daug.
Bajorų k. – Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė, g. 1917 m.
Jagėlonyse gyveno ūkininkai Ščerbavičiai, turėja 4 sūnus. Vienas buva siuvėjas, vienas – kalvis, turėja kuzniu, trečias – stalius, dari lovas, spintas, geras stalius buva. Gerai jiej gyvena. Užeja rūsai. Išeja visi sūnūs žaliukuosna. Visi žuva, paskui tėvu skrebiai tiek primušė, skaita, kam łaidai žaliukuosna, ko neja kariuomenėn, ko łaidai miškan, tu tėvas, ko sūnų nesutvarkei, tai ir tėvas numirė. Lika vienas sūnus Šimas gyvas, jo duktė paskui išvažiava kur tai Antakalnin gyvent’, nieka nelika iš gražaus ūkia, nei kalvės, nei namų…
Bajorų k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Apie Beižionių partizanus.
Beižionyse gyveno tokia Grigaravičių šeimyna, jiej buvo ūkininkai, turėjo žemės, užtat juos vežė Sibiran. O šeimyna buvo didełė, 6 broliai ir 2 seserys, žemė prasta, nebuvo jie turtingi, kas ty žiūrėjo, tik kad žemės turėjo, o kokia toj žemė, kam ty rūpėjo. Motina buvo akla, tai jos neėmė, kiti pabėgo, tai pagavo tik du sūnus – Kazį ir Vytą. Kai juos pagavo ir vežė vežimu Trakuosna tai jie susitarė, kad Daugirdiškių miške abudu šoks į abi puses ir bandys bėgti. Nu užvažiavo an kalno, tada abudu griuvo abiejuosna pusėsna, stribai pradėjo šaudyt’, tada pasibaidė arkliai ir pradėjo nešt’ vežimą, o jiej abudu pasikavojo krūmuose. Paskui jiej buvo sutarę kur susitiks. Abudu pabėgo.
Naktį, visai jau ryte, Vytas atėjo pas mumį, mes su pusbroliu varėm samagoną, tai atėjo basas, nuogas, o jau šalta buvo. Mama davė jam autkojus, kokias tai čeverykas, aprengė kuom tai ir jis išėjo.
Tada jiej ir išėjo miškan. Kazys ir Vytas dviese vaikščiojo. Antanas dar jaunas buvo.
Vyresnis brolis buvo namie, ale jis buvo raišas, juos tada tampė, tardė, ale jiej sakė nieko nežinom, ką mes ty.
Paskui Varkalių mišką šukavo skrebai ir Kazį nušovė. Jų Vytas neprigirdėjo, vienas negalėjo, tai išsivedė Antaną. Jiej daugiausiai vaikščiojo po Klėriškių mišką, ty Varkalės, miškas, vieną kart jie ajo iš giminių in mišką, tada juos atkirto nuo miško, tikriausiai žinojo, kad jie čia ais, gal kas buvo paskundęs. Kai jiej pamatė, kad nėra kur dėtis, išsiėmė granatą ir susisprogdino. Abu jau negyvus paėmė ir nuvežė in Jiezną, sako ty arklidėse kur, fermose, tvartuose pakasė.
Kitas vyresnis brolis gyveno Vilniuje, tai liko, gal pavardę pakeitė ar išsislapstė, ale liko gyvas. Vyresnė seseris irgi gyveno Vilniuje, jauniausia liko namie, paskui apsivedė su mano pusbroliu. Raišas irgi liko gyvas, jis nejo miškam, negalėjo. Paskui jis ajo per žmones siūdamas, kam kur ko reikia. Jiej su pačiu jauniausiu broliu mokėjo labai įdomiai graint’. Būdavo vakarėlij susės an suolo abudu, tas raišas paima jauniausią prieš savį ir abudu spaudo mygtukus, abudu abiem rankom graina kaip tai. Tai kai duos. Niekas ir dabar taip nepagroja. Ir po karo buvo vakarėliai, jauni rinkosi. Užeis skrebai, užeis žaliukai, dar rykščių duoda, ale vistiek rinkosi jaunimas.
Kai aš dar vaikas ganiau Klėriškių miškuose, tai matydavau daug žaliukų. Jiej man prigrasina, kad niekam nesakyčiau, kad jiej čia vaikščioja, tai nieko nedarė. Ale ir aš nebuvau durnas, niekam niekad nesakiau, kad mačiau. Nuo mūs ty Cibulskai, Klėriškės, miško kampas, Šiauliškės, Vindziuliškės. Tenai miške buvo duobė, ne tokia, kaip Velnio duobė, ale duobė, lyg piliakalnis, tokia smaila, apačioj lyg raisčiukas, šlapia. Ty partizanai prausėsi, slapstėsi. Buvo toks rūsiukas, piemuo iš Būriškių, gal jis tėvam pasakė, gal jiej pranešė, kad apstojo skrebai partizanus ir sušaudė. Juos vežė per Šabūną, pas kurį aš ganiau ty in Žiežmarius. Paskui po kiek laiko ir tą rūsų šeimyną nužudė. Kerštas, šnekėjo.
Klėriškių miške buvo koks tai partizanų suvažiavimas, pasitarimas, jų buvo labai daug, aini, tai tik šlama miškas kiek jų, bijojau, nuvariau gyvulius toliau. Buvo tenai ir susišaudymų, visas miškas ūžė, aš karves greit išpančiojau ir bėgte namo. Baisu, kad kulkos nekliudyt, atrodo, kad medžiai lūžta.
Negirdėjau, kad būt labai jau plėšikavę, žudę. Ateidinėjo, tiesa. Kiaulę papjauni, ateina, žinia, valgyt’ nori. Duodavo jiem ir mėsos, ale kad plėšinėtų, kad mūčytų ką, kad vagiliautų, tikrai negirdėjau.
Vieną kart buvo koks tai susirinkimas, mitingas koks. Tada kolūkius steigė, tai atvažinėjo iš Vilniaus visokie, skaitė paskaitas, tai susirinko klebonijoj, jau jiej už stalo palei langą susėdo, tai pro langą tik pykšt pykšt iš brauniko ir viskas, nuėmė.
Buvo toks skrebas, vadino Lapcius. Jo tėvas kuilius guldė, o sūnus buvo skrebas, toks nedidelis, ale labai bjaurus Semeliškių skrebas. Ateina, tai lipa an aukšto su degtukais, ieško, o tenai linų, spalių pripilta, tai baisu, kad neuždegtų, apeina spintas, tai drebam. Išeina, tai sakom, ačiū dievui, velnias išejo. Jis vienas tūsėsi, nežinia kodėl, užtat gavo kulką. Vieną kart Beižionyse pas Jelinską sėdėjo po langu, gal vakare, seniau gi užuolaidų an langų nebuvo, kas tai ajo, gal pamatė, kad šautuvas styri, baf ir nušovė. Tas Lapcius ir nuvirto. Kaimynas Levonas prie jo sėdėjo, tai jam stipriai ranką sužeidė. Paskui ar nemokėjo užspaust’, ar kaip ten, kad ir jis mirė, kol nuvežė į Trakus, kol ką, jis ir nukraujavo.
Skrebus laikė Beižionyse, sako, dėl Grigorovičių, kai jie žuvo ir skrebus nuėmė. Viskas pasibaigė.
Manį irgi kalbino ait miškan, ale man tėvas sakė – nigdi niekur neik, niekur, jokion partijon nestok, jei nori gyvent’. Su niekuom nesusidėk, ba bus negerai, tai ir nėjau. 1950 metais manį pašaukė kariuomenėn, išėjau tarnaut’. O tas Lapcius vienas vaikščiojo, drąsus buvo, ale ir paškudnas. Visokių buvo ir skrebų. Menu, buvo toks ,,pūkelis“, nedidelis toks, tykus, tai ateis, atsisės an suolo ir tyli, niekur nelenda. Tik vaikščiojo su skrebais. Kiti ieško, kratą daro, kiti laksto su durtuvais, o jis sėdi. Nelindo niekur, nežinia, ko jis tenai nuvejo, gal pinigų norėjo. Iš Beižionių skrebų tai nebuvo, nebuvo ir iš Žydiškių.
Elektrėnai – Pranas Černiauskas, g. 1928 m. Žydiškių k.
Burbiškių kaimo partizanai
Ignas Kuzinevičius ir šeši jo sūnūs
Šiandien Kaišiadorių rajono Burbiškiu k. nedaug kas žino apie Kuzinevičių šeimą. Karo meto ir pokario suirutėse paguldė galvas Ignas Kuzinevičius ir penki jo sūnūs. O šeštasis po daugelio metų mirė Sibiro tremtyje.
Eleonora Kalaušienė-Kuzinevičiūtė, gyvenusi Kulukiškių k., būdama beveik devyniasdešimt metų amžiaus, dar 1995 m. man papasakojo šeimos istoriją. Ji buvo vyriausia šeimoje, dar prieškaryje ištekėjo už kaimyno Juozo Kalaušio. Gražią giminę gavo Juozas: šeši Eleonoros broliai kaip ąžuolai, o Jonas gal ir visame valsčiuje tvirčiausias buvo: paima du vyrus už diržų ir iškelia virš galvos. Mykolas už visus linksmiausias ir protingiausias buvo. Broliai, atitarnavę Lietuvos kariuomenėje, neskubėjo namo. Trys nuėjo į pasienio policiją paskui Antanas su Mykolu vedė, tačiau vis laikėsi arčiau namų. Tėvas buvo šaulys, todėl ir vaikams nepatarė sėdėti namuose. 1943 m. sovietiniai partizanai užpuolėjų sodybą. Pastatai buvo padegti, o tėvas Ignas (g. 1885 m.) sunkiai sužeistas. Vyrai nemanė pasiduoti, todėl gynėsi nuo užpuolikų. Artėjo 1944 m. liepa, Lietuvos žmonių kraujo upelio tekėjimo pradžia. Ir tragedija tai darbščiai šeimai.
Tėvas suimtas 1944 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje. Apklausoje buvo nustatyta, kad jis nuo 1930 m. priklausė Šaulių organizacijos Žiežmarių vlsč. skyriui. Jos vadovu buvo Zigmas Mikalajūnas. Mykolas nepriklausomybės laikais buvo policijos pagalbininkas. Vokiečių okupacijos pradžioje nurodė priešiškai nusiteikusius komunistus Baraduliną Kuznecovą Semenkovą Terentjevą, Karengą Loginovą tačiau jų buvo pasigailėta. Po karo daugelis jų įstojo į stribų gretas. Ignas jau 1944 m. vasaros pabaigoje pasidarė slėptuvėlę klojime, šiaudų prėsle. Žinojo, kad pas jį pirmąjį pasirodys rusai. Ir neapsiriko. Būrys kareivių apsupo likusius po gaisro pastatus dar tada, kai vokiečiai laikėsi prie Kauno. Klojime jį ir rado, o sumušę nusivarė į Trakus. Tada ir išėjo penki sūnūs į mišką. Greitai nuteisė ir išvežė tėvą į Sibirą jis 1945 m. žuvo Kemerovo lageryje.
Ona Kazunevičienė ir jos sūnūs
Burbiškiu k., Žiežmariu vlsč., Trakų apskr., karo meto ir pokario suirutėse paguldė galvas Onos vyras Ignas Kuzinevičius ir penki jų sūnūs. Šeštasis po dvidešimties metų žuvo Sibiro tremtyje. Motina, išverkusi visas ašaras dėl vyro ir vaikų žūties, nepalūžo, tačiau senatvės nesulaukė. Dukra dėl to, kad buvo partizanų sesuo, kalinto partizano žmona, neturėjo ramybės iki pat Atgimimo.
Motina džiaugėsi savo šeima, ramiu, protingu vyru. Darbštuolė dukra Eleonora, sūnūs – kaip ąžuolai… Sako, Jonas visame valsčiuje tvirčiausias buvo: paima du vyrus už diržų ir iškelia virš galvos. Mykolas už visus linksmiausias ir protingiausias buvo.
Broliai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, po jos trys nuėjo į pasienio policiją. Tėvas Ignas (gimęs 1885 metais) nuo 1930 metų buvo Šaulių sąjungos Žiežmarių skyriaus narys. Labai norėjo, kad vaikai rastų vietą gyvenime, todėl stengėsi juos mokyti, anksti įjungė į patriotinę veiklą. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje Kuzinevičių vaikams buvo svajonė ir siekiamybė, nes jie turėjo apginti gimtą kraštą nuo okupantų.
1944 metais, artėjant rusams, kaimynas Sinkevičius agitavo jaunus vyrus, kurie dirbo pasienio policijoje, savisaugos būriuose, trauktis į Vakarus – sakė, kad grįžta baisūs žmonės, jie nieko nepasigailės. Agitavo ne tik Kuzinevičius, bet ir Juozą Kalaušį. Sako, klausė ir Motinos patarimo, tačiau ta pasakė, kad jei Viešpats skiria tokia dalį, tai reikia ją sutikti Lietuvoje, su ginklu rankose…
Dar nenutilo atslinkusio fronto kanonados, kai okupantai, vedini vietos aktyvistų, jau pasirodė Kuzinevičių sodyboje. 1944 metų liepos mėnesį rusų kareiviai suėmė besislapstanti tėvų namuose Praną, gimusį 1919 metais, ir nuvedė į Trakus. Iš ten išvežė į Jarcevą, o paskui – į frontą Latvijon. 1945 metų pradžioje, ten Pranas ir žuvo ar kaip nepatikimas, buvo sušaudytas. Apie sūnaus žūtį šeimai nepranešė. Tai buvo padaryta sąmoningai, keršijant jiems už sūnų pasipriešinimą. Ne tik vaikai, bet ir tėvas ėmė slapstytis, nes priklausė kaimo savisaugos būriui, saugojo valstiečių turtą nuo raudonųjų partizanų. 1943 metų vasarą, Ignas Kuzinevičius nuo rusų diversantų gindamas sodybą, buvo sunkiai sužeistas. Antanas su Mykolu buvo vedę.
Tėvą suėmė 1944 metų rugsėjo mėn. pabaigoje, radę slėptuvėje klojime, šiaudų prėsle. Būrys kareivių apsupo pastatus, radę Igną sumušė ir nusivarė į Trakus. Motina greitai susiruošė, sumetė į krepšelį maisto – ir paskui kareivius. Veskitės, sako, ir mane. Ją atstūmė, dar pagrasino nušauti, jei nepaklus. Sugrįžo namo be ašarų, pradėjo raminti ir vaikus. Tada ir išėjo penki sūnūs į mišką.
Už priklausymą priešiškai sovietams Šaulių organizacijai, dalyvavimą savisaugos būryje, tėvą Igną nuteisė ir išvežė į Sibirą. Kemerovo lageryje 1945 metais jis žuvo.
Motina su dukra ir šešiolikmečiu Stasiuku dirbo visus lauko darbus, sunkiai vertėsi. Pagal išgales maitino ir miškuose klaidžiojančius vaikus. Kartas nuo karto vienas iš vaikų pasirodydavo netoliese. Žinojo, kad jie – ne zuikiais tapę jauni vyrai, o organizuotu partizanų būriu. Jų visų vadas buvo jos Mykolas, pats mylimiausias, gavęs tėvelio vardą.
Antanas – Narsutis, gimęs 1911 metais, buvo brolio Mykolo partizanų būryje. Žuvo 1945 metų sausio mėnesį Žikaronyse, Semeliškių vlsč., Trakų apskr. Slapta palaidotas Žikaronių kapinėse.
Jonas – Kazimieraitis, gimęs 1913 metais – kuopos vadas. 1946 06 12 NKVD Žiežmarių poskyrio informatoriai „Lyda“ ir „Nevas“ pranešė apie Serbento kuopos partizanų stovyklą Kaukinės miške. Kitą dieną Jonas ten ir buvo nušautas. Palaikai niekinti Žiežmariuose.
Mykolas – Serbentas, gimęs 1917 metais, 1938 m. buvo Lietuvos kariuomenės husaru, puskarininkiu, vėliau – policijos jaunesniuoju karininku. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės batalionui. Žuvo 1946 09 22 Naujosios Slabados k., Boliaus Šriupšos sodyboje. Palaikai niekinti Žiežmariuose.
Stasys – Kukalis, gimęs 1928 metais, į mišką išėjo nė aštuoniolikos neturėdamas. Po kurio laiko tapo būrio vadu. Žuvus broliams ir kitiems būrio draugams, 1949 metais persikėlė į Dainavos apygardą, tapo Dzūkų rinktinės Skroblo būrio partizanu. Matė daug žūčių, tačiau likimas lėmė jam likti gyvam. Buvo manoma, kad jis žuvo 1947 metų kovo 3 dieną Karveliškių kaime. Vežė seserį atpažinimui, tačiau partizanas žuvo 1956 08 12 Kaišiadorių r., kai agentai smogikai „Adomas“, „Beržas“ ir „Žilvytis“, panaudoję saugumo agentūrines – operacines priemones, surengė pasalą.
Ignas – Voverė, Drignius, gimęs 1915 metais, partizanavo su broliais. Būrio vadas. Išvengė daug mirčių, matė brolio Mykolo žūtį. 1947 01 17 siautėję sovietinės NKVD kareiviai aptiko partizanų bunkerį M. Juodžio sodyboje Nemaitonių kaime. J. Juodonis – Beržas žuvo, o Igną paėmė gyvą, iš pradžių skyrė mirties bausmę, bet vėliau bausmę pakeitė ir nuteisė 25 metus lagerio. Kalėjo Vorkutos lageryje, Dubrovlageryje, Javose. Lageryje žuvo 1967 metais.
Motinai beliko dukra Eleonora. Ji 1957 metais ištekėjo už sugrįžusio į Lietuvą buvusio partizano, politinio kalinio Juozo Kalaušio – Milžino (1911–2009). Vyras 1951 metais nuteistas 25 metus kalėti. Atsėdėjo 12 metų. Bausmę atliko Minlage, Intoje. 1995 metais Eleonora, sulaukusi devyniasdešimties, papasakojo šeimos istoriją, kuri mums pasirodė ypač garbinga ir įdomi.
Ona Kuzinevičienė sunkiai pergyveno vaikų žūtį. Nedavė ramybės stribai, NKVD kareiviai. Kol vaikai buvo gyvi, ateidavo ir reikalaudavo kad perduotų jiems laiškus, su dukra Eleonora paragintų legalizuotis. Tada miškuose kovojo Stasys ir Ignas. Moterims du kartus per savaitę reikėjo registruotis Žiežmarių milicijoje.
Ona Kuzinevičienė mirė greitai po sūnų žūčių, palaidota Burbiškų kapinėse. Deja, kai prieš kelis metus lankiausi Burbiškėse, vietos gyventojai beveik nieko nežinojo apie iš jų kaimo kilusią šeimą, kuri taip nukentėjo nuo sovietinės okupacijos.
Labai norėčiau, kad apie šią šeimą, Motiną, Tėvelį ir jų vaikus, žinotų visa Lietuva, kad Žiežmarių seniūnijoje (Kaišiadorių r.) jai būtų pastatytas paminklas
Rumšiškės – Stanislovas Abromavičius, g. 1944 m. ( iš knygos ,,Didžioji kova”)
Burbiškių kaime buva Lietuvos partizanų. Buva broliai Kuzinevičiai, Taletavičius Pranas. Apie jo žuvimą yra sudėta daina. Jis žuva Slabados kaime, Šriupšos lauke. Jis, menu dar, buvu labai gražus bernas, apvaliu veidu. Jiej dvieju su Kuzinevičium Ignasium miegoja an šiena, anksti užeja skrebai. Tadu Kuzinevičius insiknisa giliai šienan, palei balkiu ir liku gułėt’, o Taletavičius, pravarde Klajūnas, bėga. Tai visai netoli ir nubėga, už kokių 100 metrų jį pašovi. Dar buva gyvas, ale skrebai jį pribaigi su durtuvais. Paskui jiej grįža atgal kluonan ir ieškoju kitų, visu šienu badi, verti, ale Ignasius buva labai giliai insiknisis, jo nepasieki. Tadu jiej pastati sargybu, o Šriupšus tardi, muši, dauži, ale kų tį. Gal jiej ir nežinoja, kad pas juos šiene miegoja partizanai, tadu palaida. Kuzinevičiui nėr kap išeit’. Kalaušieni, sena moteris, ji nešioja ilgus andarokus iki žemei, tai susisuka moteriškus rūbus tuosna andorokuosna ir nuneši jam. Jis persirengi boba. Uždėju šerokini andaroku, apvilku nažutka, skarela galvu apriša. Saka, tiej skrebai mati, kap ji išeja, ale pagalvoja, kad boba, ir nežiūrėja. Tep jis ir pabėga. Ilgai slapstisi, paskui usiregistrava ir lika gyvas. Kalaušis buva jo seseries vyras. Tai jo motina, Kalaušieni, jį ir perrengi. Jiej gyvena Kolukiškių kaime. Jo tėvus, kap ir daug ką, išveži Sibiran, ale paskui visi grįža.
Liutonių k.- Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1923 m., kilusi iš Balceriškių.
Mūsų krašte irgi vaikščioja partizanai. Burbiškėse gyvena toki Kuzinevičiai, jie ar 7 broliai buva, gal visi jie žuva. Tada toks tėva pažįstamas Naudžiūnas iš Balceriškių, pravarde Sidabrinis paprašė tėva nuvežti jį net Radviliškin, jis tenai norėja pasislėpti, bet jį ir tenai pagava. Tardymas vyka, jis pasakė, kad jį atvežė mana tėvas, užtat tėvą suėmė ir priteisė kalėjima. Atsėdėja.
Liutonių k. – Bronius Venskus, g. 1937 m.
Iš Krasnaselio
Iš kairės: Albinas Visockas-Jovaras, Kazimieras Paškevičius-Don Žuanas ir Kazys Naudžiūnas-Kęstutis
Mūsų šeima gyveno Krasnasėlio k., netoli Žiežmarių. Buvome penki vaikai, tarp kurių ir mano mylimiausias brolis Kazimieras (g. 1921 m.): geras, sąžiningas ir darbštus. Užėjęs karas sujaukė visą mūsų šeimos gyvenimą o pokario metais – skaudžiai sužalojo. Išvijus vokiečius, Kazimierui buvo 23 metai, jis buvo verčiamas tarnauti sovietų armijoje, todėl pasirinko partizanų būrį. Kai 1944 m. iš Krasnasėlio k., kur gyveno Kazimieras tėvo ūkyje, sovietai sugraibė vaikinus, tinkančius į okupacinę armiją, pateko į baudėjų nagus ir jis. Kartu su draugu buvo vežami į Rytprūsius. Visą dieną galvojo, kaip apgauti apsaugą, pasidaryti landą prekiniame vagone. Pabėgo jau prie Vištyčio ežero, Lietuvos pasienyje. Pėsčiomis, slapstydamiesi grįžo namo, tačiau pasirodyti viešose vietose jau negalėjo, tad greitai įsijungė į partizanų būrį. Kazimieras buvo geras organizatorius, bebaimis vaikinas. 1944 m. ėjo 23-us metus. Tad greitai susirinko į būrį tokios pačios dalios vyrai. Jau 1945 m. visi turėjo ginklus, priklausė Serbento kuopai. Vyrai išsirinko Kazimierą savo vadu.
Apie jo likimą mažai ką žinojom, nes 1945 07 17 mus išvežė į Sibirą.
Tik vėliau pasisekė sužinoti, kad partizanus 1947 02 04, saulei leidžiantis, mūsų kaimo laukuose apsupo NKVD kariuomenė su tanketėmis, gerai ginkluota. Jie žuvo penkiese, dviem pasisekė pabėgti. Tada Kazimieras jau buvo būrio vadas. Gynėsi septyniese: Kazys Naudžiūnas-Kęstutis, Vytautas Urbanaitis-Statkus, Albinas Ramantauskas- Automatas, Ciulbutis iš Kietaviškių, kurio pavardės nustatyti nepavyko, A. Pirštelis-Putinas. Užėjo vyrai pas Joną Česonį Krasnasėlio k., tačiau buvo išduoti. Sako, tą vakarą kareivių tanketėje sėdėjusi moteris, kuri ir rodė kelią. Penki žuvę vyrai tai: Don Žuanas, Kęstutis, Statkus, Automatas ir Čiulbutis. Piršteliui pavyko pabėgti, tačiau greitai buvo areštuotas ir jis.
Sunkiai sužeistą vežė į Žiežmarius vežime, užkrovę šovinių dėžėmis. Mirė pakeliui. Penkis lavonus išmetė Žiežmarių miestelio aikštėje, ten, be mano brolio, buvo Kazys Naudžiūnas iš Strėvininkų. Daboklėje buvusius areštuotuosius privertė lavonus pakrauti į roges. Nuvežė prie miestelio žydų kapinių ir sumetė į krūvą. Jų rankos buvo surištos spygliuota viela. Lavonus užmetė sniegu, tik pavasarį palaikų likučius užkasė.
Tremtyje mirė mūsų tėvai, o mes grįžome į Lietuvą. Per didelius vargus susiradau brolio kapą, padariau tvorelę. Viską dirbau slapta, daug kas galvojo, kad tvarkau žydų kapus. 1989 m. iš tolimojo Sibiro parsivežiau tėvų palaikus ir palaidojau Žiežmarių kapinėse. Pastačiau jiems paminklą.
Krasnaselio k. – Marija Paškevičiūtė ( iš St. Abromavičiaus knygos ,,Didžioji kova”)
Žudė ir bėgdami, ir sugrįžę
Brolių Žigučių kraupų likimą padėjo atkurti mano paties vaikystės prisiminimai ir buvusio Žigučių kaimyno Jono Gudeliausko bei jo žmonos Janinos, dabar gyvenančių Gilučiuose, pasakojimai.
Vinco Žigučio 14 ha sklypas glaudėsi prie Strošiūnų šilo ir Baruolių ąžuolyno, kuriame tirštai vešėjo lazdynai ir kitokie krūmai. Kadangi sūnus Aleksas (g. 1910 m.) buvo gabus mokslui, tai drauge su Aleksu Janavičium, kilusiu iš Lubakos k., įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Tėviškėn retai beparvažiuodavo, nes ir laiko mažai turėjo: iš pradžių mokslas, o vėliau – darbas, dalyvavimas Šaulių sąjungoje. Trisdešimties sulaukęs, dar nebuvo spėjęs sukurti netgi šeimos…
Jaunesnis Alekso brolis Jonas vedė iš Kareivonių k. kilusią Emiliją Brazytę, tarnavusią pas jo tėvą. Susilaukė sūnaus Norberto, dukrų Marytės ir Onutės.
Prieš pat karą vis labiau siautėjant rusų okupantams Kaune Aleksui pasilikti buvo pavojinga, todėl jis grįžo į tėviškę, nakvodavo pas artimesnius ir tolimesnius giminaičius ar kaimynus, stengdamasis niekam neužkliūti, nieko neįžeisti nei žodžiu, nei žvilgsniu, juolab, kad Baruoliuose buvo apsistojęs sovietinės armijos dalinys. Birželio sekmadienio rytą atėjo žinia – karas. Pirmadienį Aleksas užsuko į brolio Jono sodybą. Kur buvę nebuvę, netrukus prisistatė rusų kareiviai. Aleksą išsivedė į Baruolių ąžuolyną. Kurį laiką jį patardė ir paleido. Vos grįžo į brolio namus, žiūri – prisistato tie patys kareiviai. Aleksą vėl išsivedė. Netrukus Emilija išgirdo slopų pokštelėjimą, kurio aidą bemat sugėrė vešli medžių ir krūmų lapija. Nors visaip bandė save raminti, bet vaikščiojo lyg nesavom kojom. Kai namo parsirado kažkur užtrukęs vyras Jonas, nerimo genami, jiedu pasuko į Baruolius. Ėjo nuo seno gerai pažįstamais takais, baugiai dairydamiesi į šalis. Ir netrukus pamatė krauju paplūdusį Aleksą, šiek tiek pridengtą krūmokšnių šakom… Jonas sustingo lyg stabo ištiktas. Nė pats nepajuto, kaip sulinko kojos ir kūkčiodamas suklupo prie nebegyvo brolio…
Tą pačią dieną iš Kauno atburzgė mašina. Nepažįstami vyrai tepasakė: „Kaune – sukilimas, ir Aleksas mums buvo labai reikalingas. Jis buvo geras šaulys… O kad žuvo, tai bent pagarbiai palaidokit…” Ir išvažiavo…
Praėjo treji metai. Frontas nesulaikomai ritosi į Vakarus. Kadangi Mijaugonių kaimą perpus kirto dar caro nutiestas vieškelis ir neseniai šalia jo supiltas plentas, kuriais mašina vijo mašiną, šarvuotis – šarvuotį, o tankas – tanką, žengė nesuskaičiuojami dulkėtų pėstininkų pulkai, tai mijaugoniečiai, išslapstę savo menką turtą ir pasiėmę tik tai, kas reikalingiausia, patraukė toliau nuo to šiurpiojo karo kelio pas gimines ar šiaip pažįstamus. Mūsų šeima išvažiavo į Kareivonių gireles, pas tėvo pažįstamus Cibulskus. Kadangi iš to kaimo buvo kilusi Emilija Žigutienė, tai ir jų šeima apsistojo Kareivonyse. Bet netrukus ir ten pasirodė sovietiniai kareiviai. Karo išsekinti iki sužvėrėjimo jie naršė atokiausias sodybas, grobė viską, kas tik pakliuvo po ranka. Pamatęs kareivius, Jonas Žigutis prisiminė brolio Alekso mirtį. Kiek pastovėjęs, staiga metėsi į netolimus krūmus, bet jų pasiekti nesuspėjo, nes pavijo rusų kareivio paleista kulka ir pervėrė jį mirtinai…
Tą žinią į Cibulskų sodybą parnešė mūsų tėvas. O patylėjęs pridūrė:
– Žudė ir bėgdami, žudo ir vėl grįžę… Matyt, toks rusų įprotis iš prigimties…
Emilija Žigutienė grįžo į Mijaugonis su vyro lavonu. Palaidojo jį šalia brolio. Kaip gyventi toliau? Trys maži vaikai, o vyriškų rankų žemę dirbti nėra. Žinia apie beviltišką moters dalią iš lūpų į lūpas toli pasklinda. Pasiekė ji ir šalia Paparčių gyvenusį našlį Igną Deškų, po žmonos mirties irgi likusį su trimis vaikais. Po kurio laiko Emilija ir Ignas susituokė, Deškus su savo vaikais persikėlė į Mijaugonis. Netrukus jo dukrelė mirė, liko du sūnūs – Vytautas ir Stasys. Deškus dirbo žemę, šeima mito tuo, ką žemė davė. Bet netrukus žmones varyte suvarė kolchozan, žemė tapo visų, o tiksliau sakant, niekieno, tai ir duoti ji ne ką tegalėjo. Taip ir slinko varganos dienos. Vaikai užaugo, nors ir daug skurdo patyrė. Dabar pamiškėj stūkso tik tuščia sodyba. Kartais čia atvažiuoja Norbertas Žigutis iš Elektrėnų, seserys Marytė ir Onutė iš Vilniaus. Aptvarko tėvų ir dėdės kapus. Tėvo Jono ir jo brolio Alekso paminklų akmenys greta, beveik glaudžiasi vienas prie kito. Kas moka juos prakalbinti, išgirsta kraupią sakmę apie okupantų iš Rytų siautėjimą ir žiaurumą, kol mūsų gimtoji žemė buvo jų žinioje kaip „zapadno severnyj kraj”…
Mijaugonys – Vacys Bukauskas, g. 1937 m. ( iš St. Abromavičiaus knygos ,,Didžioji kova”