MITOLOGINĖS SAKMĖS  IR PASAKOJIMAI

 

Žvaigždės

Mama man rodė ir žvaigždes, sakė jų vardus: Grigo ratai, Šienpjoviai, Šiaurinė, Aušrinė.

Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.

 

Laumės

Šnekėja, kad palei vandeni vakarais vaikščioja laumės. Vaikų nełaida, kad nepagaut’, nepaskandint’. Apie velnius buva šnekų, ale aš nemačiau.

Kakliniškių k. –  Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.

 

Jaujoj buva velniukų, tikėjam.

Paupiais vełėt’, perplaudinėt’, kai saułė nusiłaidžia, negalima – tada laumės plauna rūbus. Kai pakyla rūkas virš vandenia, tai sakė, kad laumės rūku pałaidžia, gali žmogų sugaut’. Gąsdina vaikus, kad neitų prie upės.

Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m

 

Vakarais vaikų nełaida prie vandenia, saki,  kad laumė nepagautų

Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.

 

Palei pirtį vaikus gąsdina raganom, sakė, ateis, paims.

Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.

 

Įvairūs gamtos reiškiniai

 

Vaivorykštė kap upe nuveina, tai siurbia vandenį, gali žmogų insiurbt’, ji turi žiotis, žmonės sakė, matė kap upėj atsidara žiotys ir siurbia vandenį.

Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.

 

Mūsų kaime žmonės žino, kaip iššaukti lietų. Reikia išeiti į lauką, garsiai švilpti ir šaukti:,,Siaubuk, siaubuk, siaubuk“. Tada pakyla vėjas ir atvaro debesį, prasideda lietus. Ir dar žinau, kaip lietų sutabdyti. Jeigu užslenka dideli debesys, tada čia turim tokį augalą – debesylą. Jo tokie dideli lapai. Reikia imti tuos lapus, perplėšti per pusę. Plėšyti, plėšyti ir sakyti: ,,Slinkit debesys, vieni į dešinę, kiti – į kairę, slinkit debesys“ ir tada debesys prasiskiria ir neužeina. Audros nėra.

Grabijolai – Regina Tomaitienė

 

Seniau, kaip pakyla didełė audra, viesulas su griausmu, tai žmonės sakydava, kad turtuolis pasikori, jo dūšiu velniai pragaran neša. Jei audra, sakydava: „Kiba kas pasikori?“

Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.

 

Vieną kart mes ty Varnakampij uogavam ir moterys ir vaikai, mes žinojam kad bus saułės užtemimas, ale nekreipim dėmesia, tai kai pradėja temt’ ty miške, paskui visai užtemi, tai buva labai nejauku, susėdam krūvon ir laukim kol prašvis.

 Anykštų k.  –  Janina Sedlevičiūtė- Baurienė, g1934 m.

 

 Kartą susibari anyta su marčia. Buva karšta diena, langai atidaryti. Marti inpykus išmėti anytus paduškas per langu, šaukdama: „Aik iš namų, kol’ lietaus nėra! Aik iš namų, kol’ lietaus nėra!“ Anyta tempia per trobu sava skryniu, viskas aplink bilda. Tik kad trenks perkūnas, tiesiai  trobon. Tai toks gaisras buva, kad trys namai sudegi.

Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., Geibonių  k.

 

Kai griaudi, žaibas duoda, tai vis persižegnoja, dar, saka, verbu degina, o mes tai statėm šventinta vandenia an langa.

Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė, g. 1930 m.

 

Kai kyla griausmas vasaru, tai verbas degina, rūkina trobas, pastata an langa.

Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m..

 

Kai griaudi perkūnija – žolių puokštėj visada buvo lazdyno, tai lazdyno lapą uždega ir smilko trobas.  Lazdynu. Visi taip darė.  Verbą tik statė ant palangės, jos nedegino.

 Klikūnų k – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.

 

Kai trankėsi Perkūnas, poteriavo, kad netrenkt rūkė švęstom žolėm, an lango statė.

Nuo gaisro naudojo Agotos duoną.

Buvo gaisras. Ugnis ėjo jau an kitų budinkų.  Mama atnešė Agotos duonos ir man sako:,,Tu apnešk.‘‘o aš išsigandau, sakau – nemoku. Tada mama nuvėja šonan, pastovėja kiek, paskui apėja aplinkui degantį namu ir tų duonų inmeti ugnin.  Tai ugnis iškart apsigrįža kitan šonan, niekas daugiau nesudegė, o tai jau sklepa duris žmonės pylė vandeniu.

Aliniškių k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m. 

 

Pasakojo, kad kadaise laukuose augo akmenys, paskui sustojo. Ale ir dabar auga – išrenki, išrenki iš laukų, išnešioji, po metų vėl pilna.

Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.

 

Seniau, kad vaikai neit  prūdan, nenuskęst, tai gąsdindavo, sakydavo Žiežulė ragana pagaus.

 Dar ir dabar yra keturi akmenys palei keliu. Pasakojo, kad  ty važiava su dviračiu į šokius kaime, tai kokia lyg šviesa per kelią ty pereidinėjo. Tiesus kelias, tai lyg žaibas koks. Čia, kur ežeras užaugęs, Žukauskų vadinasi.

Bijūnų k – Marytė Malijauskaitė Karženiauskienė, g. 1961 m.

 

Skrypiantis medis ilgai stovi, buva sakoma.

Pagal mėnulį, pagal orus spėja  koks bus derlius. Šnekėja, kad miežius  reikia sėt’ an jauna, kad bulves sodyt’, kai danguj debesėliai ir laika žiūrėja, kada kopūstus dėt’, kiaułas pjaut’, ba yra tuščios dienos.

 Natokų k.- Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g1921 m.

 

 Buva žmonių, mokieja orus nuspiet’, toks Savickas visadu pasakys koks bus oras.  Pagal garsu, pagal ora ritmu.

Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m

 

Dar nedidełi buvau, tai kai rugiai pražysta, vyrai ir moterys aina po tais rugiais, susėda, dainuoja, kalbasi. Tąsyk kałbėja, kad bus daug krauja… Toks laikas, kai skraidys geležiniai  paukščiai. Man atrodi, kad jiej tiki tuom.

VievisAnelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

Seniau viską nuo senų žmonių pagal saulę, pagal mėnulį, pagal paukščius spėja.

 Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.

 

Mano diedukas mokėjo groti armonika, jis sakė, kad viskas gamtoje priklauso nuo mėnulio fazių, kaip ir moters gyvenimas. Jis žinojo, kada ką sėti, sodinti, kada auga baravykai, kada reikia žvejoti.

Karagėliškių k. – Viktoras Jakonis, g.1938 m.

 

 

Paukščiai, gyvūnai

 

Prieš vyra mirti tai dideli varna man va šitan langan kad trenksis, tai po dviejų dienų ir numiri.  Jei paukštelis atsitrenks langan, žinok, kokių nor naujienu išgirsi.

Abromiškių k. – Pranė  Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m.

 

Kai gegutė kukava, tai žmonės būrė – jei an juoda, dar nesužaliavusia miška užkukuoja, ar užgriaudi pirmasis perkūnas, bus blogi metai, nederlingi, sunkūs. Jeigu gegutė atskris prie namų ir užkukuos – negerai. Liuda, mana vyra, motina dar sveika buva ir vaikščioja, vienais metais atskrida gegutė ir užkukava, tai motina sunkiai apsirga, ir 10 metų sunkiai sirga,  jai vargelį iškukava.

Pelėda – ji ūbauna visokiais balsais. Jei laukiesi vaikelio, ji pirmoji praneša, verkia kaip vaikas vakarais. Jei prieš mirtį, tai ji kitaip ūbauja, lyg rauda. Pelėdos gyvena mūs kluone, drevėj  visai netoli namų.

Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.

 

Kregždžių lizdų nedraskė, sakė būsi kregždžiuotas. An nosies. Vaikai to nenorėjo.

Vorų nemušė, sakė laimę neša.

Kai gaidys gieda iš vakaro ir ilgai , tai prieš šaltį, sakydavo – šals. Ir dūmai jei iš kamino kyla aukštyn, tai irgi prieš šaltį, o jei leidžiasi žemėn, sukasi, tai jau atlydys.

Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m. kilęs iš Beižionių.

 

Buva tikėjimų, jeigu gegutė kukuoja, jei atskrenda an tvoros, prieš langus – bloga žinia, reiškia kas nor mirs. Jeigu šunys kaukia irgi kas nor mirs.

Jeigu žmogus miršta, reikia pranešt’ jo bitėm, ba visos išmirs, gyvulį reikia papjaut’, nor vištą, ba numirėlis gali paskui išsivest’ ką nor, ar gyvulį, ar net vaiką. Paskui reikia atmelst’, duot mišiom bažnyčioj, aukot’ ubagam. Dar ir dabar.

 Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.

 

Kap miršta žmogus, tai reikia nuveit’ pas bites, jom pabelst’ ir pasakyt’ kad mirė jų gaspadorius. Skaita, bitės tada gyvena. Jeigu nepraneši, tai susimarnavoja.

Prieš vyra mirtį sapnavau kad mūsų senas namas be stoga. Visur šviesu, nu stoga nėr. Sakau, kap čia jis nukrita, kur? Greit ir numirė.

Aliniškių k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.

 

Kai gandrą pamatai, reikia sudaužyt’ kokį nor  indu. Kai geguti užkukuoja, tai reikia verstis per galvu. Dar geguti jei atskrenda palei namus ir kukuoja, tai jau blogai, blogas ženklas, gali kas nor numirt’. Pełėda –  vaikas gali gimt’.  Mergom baisu.

Karkučių k. –  Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.

 

Aitvaras

Senobiniai žmonys buva gobšūs, turėja aitvarų. Vienas gaspadorius vakare iškepa kiaušinienis ir vis neša kluonan. Tarnas dapilnina, kur jis aina, ir mata, kad atskrenda du aitvarai, lyg raudoni žalčiai, kap ugnis, kap žarija ir ėda kiaušinieni. Tas tarnas, saka, kitu vakaru, kap gaspadorius atneši kiaušinieni, jų suvalgi ir pylnu puodu pridėja. Pilnina, kas bus. Atłėki  tiej aitvarai jau valgyt’. Vienas saka: „Koši.“ Kitas: „Šūdi.“ Vienas: „Koši.“ Kitas: „Šūdi.“ Ginčinasi, ginčinasi, iš piktuma łėkdami uždegi kluonu ir pabėga. Sudegi kluonas.

Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.

 

Apie Sabonius aja visokių baikų. Mana tėvas, prisikasis smalėkų, pas juos degina anglis kalvei. Tai jis ir saki, kad Sabonia diedukas (nežinau, ar tep gali būt’) šėri aitvaru.

Saka, prikepi dideli bliūdu kiaušinienis ir šaukia: „Čertok, čertok.“ Saka, kai suėda tų kiaušinieni, tai paskui išvemia auksinius pinigus. Argi būt jiej toki bagoti, auksuose visi? Tam aitvarui buvo pastatytas kambariukas, tenai jį ir maitina. Mana tėvui, kap kalviui, tas diedukas buva davis 10 tų auksinių pinigiukų. Paskui broliai po pečium pabarsti tuos pinigus, menu, tėvas labai barisi.

Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė – Markevičienė, g. 1925 m.

 

Spėjimai, burtai

Pagal mėnulį spėja kada ką sodyt’, kada sėt’, kiaułi pjaut’ kad mėsa nekirmyt, kada kopūstus žiemai statyt’, kada sodyt’, jei šiaurės vėjas pučia, nesodina, bulvėm sodyt’ žiūri kad būt debesų.

Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, 1934 m.

 

Kap pirmukart išeina art’, tai grįžtantį aplieja vandeniu.

Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.

 

Kai pirmą dieną ėjo arti, tai grįžus apliedavo vandeniu.

Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1927 m.

 

Pirmas vežimas rugių. Vasaru, kap parveža pirmu vežimu rugių, tai vyras nusirengia marškinius ir perłanda po vežimu. Dar klojiman neša duonos ir druskos an lėkštutis ir galan pada padeda. Skaitosi, kad pełės nekapot grūdų, duonu su duona pasitinka .

Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.

 

Visokių stebūklų buva. Nuo akių nužiūrėjima plovi stala kampus, paskui tuom vandeniu reikia nusipraust’. Kai vyrai aina sėt’, tai javus šlaksta švęstu vandeniu, o  javuosna dėja kiaušinių lukštų, likusių nuog Velykų.

Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.

 

Duoną kai kepė, tai bakanus iš šonų pirštais subrauko, viršuj užpaišo kryžiuką, ale tik an pirmo, paskui jau ne.  Arba tik peržegnoja. Kryžiaus ženklu, skaitosi.

Beižionių k. – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g.1941 m.

 

Kuriant pečių mama kasdien ugnełi peržegnodava. Kai kepi duonu, tai an pirma kepala visadu dėdava kryželį. Su pirštu išpaiša, paskui dar šonus  subrauka su pirštais. Visadu.

Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.

 

Sakė, per kryžiavas dienas reikia sodyt’ bulves, tai labai gerai užauga.

Duonos šv. Agotos visada buvo namuose. Su ja, jei gaisras, reikia apibėgt’ aplinkui, tai ugnis nesiplės. Kap reikia gyvulius iš gaisro išvest’, tai jiej labai neina, saka padeda  šv. Agotos duona. Dar sakė, kad reikia išmest’ an šakių mėšla iš tvarta, tada gyvuliai išeina.  

Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.

 

Mėnulis, saulė, iš praktikos žinojo kada permaina bus, kada sėt’, kada kiaulę pjaut’, kada kopūstus raugt’.

Seniau meldėsi žemei, apeidavo laukus su maldom.

Visokių nužiūrėjimų buvo, tikėjo, sako jei nemokėsi ko padaryt’, tai gyvuliai gaiša, vaikas sirga labai. Seniau ir nėščios savo vaikus slėpė, niekam nerodė, prijuostes nešiojo.

Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.

 

Buva žmonių seniau, žinoja kada ką sėt’. Raulas, saki, sėja palei kapines žirnius. Keliu važiava koks tai žmogus, sustoja ir saka Raului:,,Žmogeli, nesėk tu žirnių, neturėsi, ateik  po pietų ir pasėsi. Raulas paklausi jo, nuvėja namo, atėja popiet ir baigi sėt’. Tai, saka, pusi šniūra žirniai apsikorį ankštim, gražiausi, o kur ryte sėti – nieka nebuva, visai nereikėja pjaut’.

Žmonės gyvena pagal saułi, laikrodžių nebuva ir žinoja.  Kopūstus kai sodina, tai gale ažios dėja akmenu, kad galvos kietos būt. Dilgėlių krūmeli viršūnėm inkasa an gala ažios, kad gerai augt. Jeigu tik pasėjai javius, o kaimynas irgi atėja sėt’, tai saka, užsėja, neaugs. Dėja kirvelius. Galan lauka. Kad neužsėt.

Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m

 

Buvo visokių madų – gyvulius ginė pavasarį, tai mano bobutė visada švęstu vandeniu apšlaksto, duodavo suėst’ kokių tai žolelių.

Darban einant’ pavasarį laukan buvo kokios tai apeigos – bobutė šventu vandeniu apšlakstydavo, peržegnodavo, šventas maldas kalbėjo, sakė, kad derlius geras būt.  Dar eidavom pjautuvais rugių pjaut’, tai persižegnoja ir sako: ,,Padėk dieve“. Rudenį irgi buvo kokios tai maldos, tokios, kaip dėkojo dievui, kad derlius užderėjo.

Klikūnų k.  – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.

 

Mama visada ugnį uždegant’, peržegnodavo.

 Buvo gaisras. Kaime trobos viena palei kitą, baisu. Atnešė Agotos duonos, 3 kart apibėgo su jai aplinkui degantį namą ir duoną inmetė ugnin, tai sako, ugnis ir nevejo viršun, aukštyn, kiti namai neužsidegi. Per griausmą, kai smarkiai griaudėja, degindavo verbą. Draudimų vaikam buvo daug, – kad nepadegtų, kad vandenio neterštų.

 Per vestuves, kap jau patinka nuotaką iš šliūbo, tai užmeta kailinius an galvos, skaito, kad turtinga būt. Venskienė pildavo an galvos avižom.

Liaukiškių k. – Antanina Gudeliūnaitė Ašmenienė, g. 1932m.

 

Kai reikėja siet’ javus, tai kaimynai seki vienas kitu, jeigu tik vienas išeina siet’, kitas tuoj lakia iš paskui užsiet’, saka, gerai deries, skaitos užsieja. Tų pačių dien. Pilnina. Kas paskui – pas tą augs. Jau laikas siet’, gražus oras, menu, buva toks Makarevičius, kaimynas, tai jis vis vaikščioja, vis dairasi. Tėvas saka, va reikia… insipila kratełėn kokia smėlia ir dui siet’. Kad ir tas iš paskui.  Nu ir sieja.  Tada ir tėvas atsineša rugių ir kvatoja:,,Va ir užsiejau Makarevičių”

Rugius visadu prieš siejant neša pašventyt’ bažnyčion. Bulves tai sodina vėlai, jau obuoliukai paaugį, turieja būt graži saulėta diena ir debesys kamuoliais, tai bus gražūs krūmai. Iš ryta veža mėšlu, iškrata, tų pačių dien po piet turi ir pasodyt’.

Kap veža rugius namo, tai šalinėn deda pelūna, saka, pełės nekirs.

Jeigu kokį patiekalu pirmą kart valgai pavasarį ar vasaru, nu šviežiu, tai duodava kakton su šaukštu ir sakydava:,,Šviežienos”. 

Mustenių k. – Lionginas Pranckevičius, g. 1932 m.

 

Kaip ir javus siejant’, taip ir bulves buva galima ,,užsodyt’”. Tik sodina, tai ir kaimynai iš paskui. Tada, mama mokina, reikia pasikelt’ andaroku ir nuoga subine atsisiest’ an žemis, tai neužsodys.

Mustenių k  – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.

 

 Svečią išleidžiant reikia palydėt’, kad neišneštų dienos. Kai nėščia ateina ir jei neturi ko jai duoti, tai jai išeinant’ seni žmonės meta iš paskui duonos, kad pełės neužgraužt’, o vaikas kai gims, tai valgys duonu.

 Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m

 

Svečio išlydėjimas. Svečią išleidžiant’ reikia palydėti, kad neišneštų dienos. Kai nėščia ateina ir jei neturi ką duoti, jai išeinant seni žmonės meta iš paskos duonos, kad pelės neužgraužtų, o tas vaikas, kai gims, tai valgys duonu.

Papečky žiemą buva laikomos vištos, vaikai linda kiaušinių ištraukt’. Ant priepečkia virė vakarienę, ugnį užkuriant’ mokėja maldelių.

  Pas visus buva girnos. Małė ir duonai, ir blynam, ir gyvuliam. Mūs,  krašte buva daug žalčių ir gyvačių.

   Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė  Sabonienė, g 1921 m.

 

Mano diedukas buvo žiniuonis. Mokėjo viską atspėt’ pagal orą.  Mum visada sakydavo ką kada daryt’.  Jau sako:,,Neikit’ bulvių sodyt’“ .Tėvas eis jau žirnių sėt’, jau susiruošia, o diedukas išeis laukan, pasižiūrės, apsidairys ir sako jam:,,Neisi dabar, nesėsi“, tėvas pyksta. Jis ką tai matydavo an dangaus. O tėvas barasi :,,Neturi darbo, tai manį muštravoji“ o jis pabus, pabus kokių pora valandų ir sako :,,Dabar jau eik, gali jau sėt’“. Saka, dabar pievos nešienauk, ba lis. Ir tikrai, jei tik nepaklausei, nušienavai, tai ir užėja lietus ir sulijo tą šieną.

Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942m.

 

Kartą sėja žmogus rugius. Žiūri, aina per lauku seneliukas, lyg ubagas būt. Priaja ir saka: „Labai gerai išdirbta žemi, turėtų geri rugiai išaugt’.“ Žmogus kad supyka: „Aš ir be tavį žinau.“ Rugiai išauga tik ty, kur senuka pereita, pėdos inmintos. Visa kita visai sunyka.

Inkepi šeimininkė pečiun duonu, žiūri – ubagas ateja. Ir praša: „Duok duonos.“ – „Kad dar žalia“, – saka šeiminyki. O tas neatstoja: „Trauk, ji jau iškepus.“ – „Dar ne, dar tik inkepiau“– aiškina šeiminyki. Senukas išeja. Šeimininki žiūri – pečius rūksta, dūmais virsta. Ištrauki duonu, kaip nuodėgulį sudegusiu.

Lekavičių k. – Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m.

 

Mana vyras našlys buva. Su kaimynu Mikaliūkščiu arklius gani palei ažeru, an pievus. Palei  upeli  buva visi mūsų budinkai. Tai kap užeja koks vėjas, štormas, baltas stulpas kap aja, tai isiganda visi, net arkliai išbėgioja. Potam, trečion dienon, perkūnas trenki, visus namus sudegina.

Saka, prieš smertį jo boba keiki, saki kad negyvensi su kita šituose namuose, aš tau nieka nepaliksiu, kad ženysies. Tai gal ir sudegina, ką žinai. Daug varga buva, kol’ pasistatim kitus. Ir klojime gyvent’ prisiaja, ir an kampa.

Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.

 

Būrtai buva. Jei nori išskyrt’’ poru, tai reikia paimt’’juodos katės plaukų, juos degyt’ ir papūst’ tais plaukais tarp jų, tai jiej tikrai isiskirs. Saka, buva pora, jau ir veselei rūbus turėja susipirkį, tai ateja kas tai, saka, uždegi dūmus, 3 kart papūti ir saka, viskas, vestuvių nebuva.

 Buva toks stebūklas.

Atsikeliam ryte, ainam jau sėt’, žiūrim – mūs javai visi sumaišyti kartu ir rugiai, ir kviečiai, ir avižos, nu visi. Sakam: ,, Kas dabar bus, koks nelabasis, koks velnias čia pridyrba”, kad tik šast’ viskas ir atsiskyri, in sava vietas atsistoja. Tikrai.

Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.

 

Mama pasakojo, kad anksčiau Varkalėse gyveno vienas keistas žmogus. Sako, jei su juo gražiai, tai viskas gerai. Ale jei jį užpykdai, lauk bėdos, pridaris negerų dalykų. Sako, mergos nenorėjo su juo šokt’. Tai kap užpyks, tai mergom sijonai tik plumpt’ ir guli an žemės, o jos stovi vienais apatiniais. Sijonus seniau nešiojo parištus an pynełės, an šniūro, ale jis gi nei arti nebuvo, o sijonai kokiu tai būdu atsiriša. Tada bernai kvatoja. Arba ką tai padaro, kad nesulaikysi oro – šoka ir pumpsi visi, tai jau sarmata.

Sako, jei važiuoja vestuvės ir jį sutinka an kelio, tai skuba jaunajai an akių užmest’ skarytę ar nosinę, ba, sako, pavers vilkolakiu. Jaunikiui nieko. Lyg koks raganius, su juo reikėjo vis gražiai, taikiai, jo neužrūstint’.

Elektrėnai – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.

 

Ant slenksčia  neleida kapot’. Sakė pełės sukapos rūbus. Draudė.

Kai trankėsi Perkūnas, poteriava, kad netrenkt, rūkė švęstom žołėm, an langa statė.

Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.

 

Jeigu nėščia moteris  nepatinka, tai kai jinai pereina per slenkstį, tai jai iš paskos meta kirvį. Tada vaikas gimsta su zuikio lūpa ar vilko gomuriu.

Sako, kaime buvo labai mandras bernas, jokia merga jam neintiko, vis nesiženijo, o karo metu atėjo tokia biežanca su vaikais, tai ką jinai jam padarė, kad jis su ja apsiženijo. Ir jos vaikus augino ir šnekėjo rusiškai.

Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m.

 

Draudimai vaikam.  Valgant’ draudi supt’ kojas, saki: ,,Velnia vaikus supi”

Vaikam nełaida šulnin žiūriet’, saki, ty siedi diedas, intrauks.

 Mustenių k  – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.

 

Atima pieną

Per Jonines karves užburdinėjo. Tokia kaiminka, juodais plaukais, an akių užsileidus, visa juoda, velka palą ir taku tep užkryžiavoja su tai pala. Pamatė mumį, pabėgo. Vedėm karves, tai viena net dirvoj suartoj, vagoj vis uodžia, puola pirmyn, atgal, laksto. Graži buvo karvė, nekūda, žiūrim,- plaukai jai stovi, rėkia.

 Buvo mada, vaika pagaunam mažą varniuką, parišam jam sparnus, jis šokinėja, neskrenda, tai varna jį šeria. Tyrėjom kaip tik tokį varniuką, tai mūs karvė kaip puołė an to varniuko, užtrypė negyvai, užmindė. Jeigu pamato juodą rūbą, tuoj puola. Nežina, kas jai pasidarė. O po nakties radom ją negyvą.

 Beižionių k. – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g.1941 m.

 

Logminienės bobutė Važnevičienė mokėjo atiminėt’ pieną iš karvių. Senutė buvo akla, ale mokėjo burt’. Pranė atłėkė ir sako: „Žiūrėk, kaip iš kantaro bėga pienas.“ Ir paštininkas sakė: ,,Kiek karvių pirksi, vis be pieno, atima, ir gana”.

Vladzės mama irgi mokėjo atimt’ pieną. Tai iš tos karvės jau nei pieno, nei grietinės, vanduo koks bėga. Moterys pasišnekėjo, viena sako: „Aš jai padarysiu. Kai ji ateis ko nors skolintis, tai tu nieko neduok.“ Kai neužilgo ji atėjo kažko prašyti ir jai nieko nedavė, tai ji labai supyko, łėkdama tik šiaudų iš stogo išsitraukė.

Tada tą karvę parsivedė ir pervedė per rubežių. Sako, ta būrėja negalėjo užmigt’, kol nesusipančioja kojų. Užeina jai koks tai drebulys, reikia keltis, vaikščiot’.

Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m.

 

Buvo kaimynė, čeraunikė, karvėm pieną atiminėjo. Nėr pieno ir nėr ir vėl’ reikia  ką daryt’. Moterys mokėjo.  O per Joną negalima karvių palikt’ an rasos. Sako, laksto po pievą ir surinkinėja. Gaspadorius žiūri – jau laksto apie jo karves, po jo pievą, jau surinkinėja. Jis pasiėmė apinasrį, apłėkė aplink jos karves per rasą su tuo apinasriu, parsinešė, pakorė an sienos, kad žiūri – pienas bėga iš to apinasrio. Iš virvių. Tai va.

 Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.

 

Per Jonu Cibaniauskieni kokias tai virves pievom tampi, pienu atiminėja…Gyvena toks Urbonas, saka, jis buva du kart atjunkytas, tai turėja negeras akis – tik pereina, pamata ir viskas, karvė užtruks, piena nėr. Karvi melži, pienas lyg suviris. Paskui aja užkalbinėt’. Jukavičienė užkalbinėja. Mama pas ją važinėja.

Sabališkės – Genovaitė Strasevičiūtė Strasevičienė, g. 1921 m.

 

   Streipūnuose gyvena moteris, pas ją karvės duoda daug piena, tiesiog kibirais, ale saka, visas kaimas piena neturi, saka ji atima pieną, yra čeraunykė.

Abromiškių k. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.

 

Gyveno Abromiškij tokia Navickieni, dabar jau pamirus, tai jinai būri, nuo karvių pienu atiminėja. Turėja tokį didelį ilgu pantį, an gala mazgas didelis užrištas, tai ji užsideda tų pantį an pečių ir tempia iš paskui žoła. Kai pereina, tai , dievuli mana, karvės pamelžt’ negalima, nesiduoda, pienas tokis sukepis, su kraujais, o karvi lakia, an krūma lipa, lyg akla. Sielskieni, mana puseseri, moka atgal atburt’, padara, kad pienas gryžt. Duoda tokia vandenia, žołės ilgos, in viksvų panašios, ją reikia vyrt’, tuom vandeniu praust’, paskui tą žołi duot’  suėst’ su druska. Paskui Agotos duonos ir šventinta vandenia nešt’ atbula ranka aplink karvį 3 kart ir sakyt’:”Tau nedėgulis dantysna, o druska akysna”. Ir pasveiksta 

Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g1934 m.

 

   Jau 3 metus nevaikščioja moteris, tai  prieš mirtį ji man  pasaki, kad moka nuo rožių užkalbėt’, kai serga gyvuliai, kai isimeta karvės. Ji  paima duonos rieki, siūlu su adata ir daug poteriauna, persiūna tų duonu ir greit reikia duot’ karvei ir užgert’ duot’.

 Abromiškių k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.

 

Šventi daiktai

Seniau žmonės gerbi žemi. Atvažiuoja iš kur, tai klaipiasi, bučiuoja žemi, jei nugriūna duona, tai pakelia, pabučiuoja, net mažiausiu gabaliuku. Žemi buva šventa, duona buva šventa.  Labai brangina.  Ką tu. Su duona patika, su duona išlaida, tekėja merga, turėja neštis duonos kepalu vyra pusėn išvažiuodama.  Duonu šventina bažnyčioj ir javus šventina, paskui, kai sėja, sumaiša su kitais ir sėja.  Šventintu vandeniu krapina, šventina. Laukus laisti šventintu vandeniu pavasarį, negaliu apsakyt’, tėva motinos taip negerbi, kaip kadaise žemi gerbi.  Ir duonu. Šventas daiktas.  Tėvas visadu raikydava.  Prieš valgį visadu persižegnoja. Namus stati irgi ne bet kaip, ar ty pagal saułi ar ką, aš mergaitė, nesidomėjau, ale žinau, kad ko tai žiūrėja, skaiti, jei bet kaip, nesiseks tam name gyvent’. Ką tai žinoja.  Kap tai sukerta pirmu vainiku, tada ką tai dara. Ką tai deda, kap tai sukerta, buva, buva, tik aš negaliu pasakyt’ kas. Turėja statys pagal visko, anksčiau ne, bet kaip nestatys.

Aina pjaut’ rugių, tai šventina, žegnojasi, viska. Labai tikėja. Kai baigia, pina vainikus, pėdu neša, stata kluonan, kiša už kreklių palei stogu, ty kur veš rugius.  Dar šnekėja, kad stati trobos kampan, už stala. Dainava pabaigtuvių dainas, labai gražias.

Kai pirmą kart tuose metuose ką tai išverda, padara valgyt’, tai gausi kakton su šaukštu, tik tada gali valgyt’, nežinau kodėl, ale dari. Vaikam buva daug visokių draudimų – negalima vandenia teršt’, spjaudyt’, vandenį gerbi.

Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m

 

Rugiapjūtė su pjautuvais. Pjovė ir bobutė ir mama, dar ir rugius ir miežius, ir kviečius. Pabaigtuvėm tai dainos.  Pina rugių vainiką, surišą rugių pėdelį tokį gražų, šeimininku vadino, troboj kampe stovėjo.  Pas tėvus.  Ir varpų vainiką parneša, šeimininkui uždeda, kai pasitinka. Pareina pavargę, užvalgom, tai ir šokiai, dainos.

Žemę gerbė, vaikam neleido daug ką daryt’, neleido bet kur šlapintis, nei ant tako, nei bet kur. Taip pat ir vandenį. Vaikam reikėjo sukalbėt’ ,,Tėve mūsų“ ir pabučiuot’ žemę. Kasdien. Kiekvieną rytą.

Prieš Velykas tai visą ugnį užgesina, net žarijas ir parneša ugnį su pintim iš bažnyčios, tada iš naujo užkuria. Velykom iš kadagio darėm medį kiaušiniam.

Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Per Velykas pirmu dien, kai pavalga, sava  laukus, sava  bites, šulinį švęstu vandeniu su verba visur pašventina, peržegnoja. Ir šulinį, ir žemi, ir vandenį, ir bites, jom pabeldžia avilin, pakrapina ir sodą.Kūčių vakare tai daugiausiai jauni buria. Prie stala buva savos vietos.  Kiekvienas sava vietu turėja ir sava šaukštu, nemaišė, atskirai. Tėvas visiem plotkełas išdalina, duoną pjausta, be jo niekas. Tik tėvas.

Per Velykas kai valga, tai kiaušinia dažyta lukštų neišmeta, aina bulvių sodyt’, tai pirmon vagon supilia. Karves kai gena, tai verba visas apšventina, ir karves, ir avelas, paskui visus peržegnoja, kažką šneka sau, kiekvienam atskirai.

Šuolių k. – Aleksas Bliujus g. 1949 m.

 

Dievai , paslaptingos būtybės

 

Kaime seni žmonis daug visokių baikų pasakoja, buva visokių atsitikimų. Buva ir man.

Ganim karves miškuose. Viena karvi vis atsiskiria nuog visų ir aina miškan, krūmuosna, negalima jos nužiūrėt’, vis aglynan ir aglynan. Aš lakiu jai iš paskui, keikiu, ach tu rupuže, sakau. Landžioju po aglynus, keikiu. Žiūriu – stovi kokia tai boba, skara apsikƚėtus. Lyg isigandau, ji stovi prie didelia stora lazdyna. Žiūriu – tik triaukšt’, tų storu lazdynu nulauži ir dinga. Dairausi – nei dūka nėr.

Kap grįžau, skerdžius saka: „Nu kur tu tep ilgai buvai prapuolus, gal paklydai?“ Aš jam sakau, kas man buva. Tai jis man saka: „Tikriausiai labai keikeisi, užtat tau ir pasirodi.“

Žuvyčiai  – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

Kai mama buvo dar piemenaitė ir ganė po mišką, tai vis matydavo kokią tai senutę. Ji nebuvo iš mūsų kaimo, nei iš aplinkinių kaimų, nes žmonės vieni kitus pažinojo. Ir apsirengusi ji buvo įdomiai, niekas kaime taip nenešiojo,- vieną kartą ji apsitaisius baltai, baltai, kitą kartą  – jau juodai, juodai. Kai praeina pro šalį, pasakojo mamytė, tai visi gyvuliukai į ją sužiuro. Nežinia, kas tai galėjo būti?

Koncepto k. – Genutė Pupalaigytė, g.1943 m.

 

Paštininkas, toks Olesius, tai tėvas sakė, dievas juos, visą giminę nubaudė. O buva taip.  Kai traukėsi  prancūzai, sušalę, suvargę ir nešėsi banką – auksą. Tai kareiviai suveja  kluonan nakvoti, o tą auksą kur tai palika, užkasė. Tai šito Olesiaus gal prodiedis parėmė kluona duris ir  uždegė. Gyvi sudegė tie prancūzai. Šiaudinis stogas, tai, saka, aplink apłėkė, stogas šiaudinis, tai visi kareiviai sudegė. Jis pasiėmė auksą, bet kaimo Jurgis, jis nežinoja ką su juom daryt’, tai, saka, vidurvasaris, kanapės jau paaugėjusios, tai jis pasidarė tokį kaip lizdą ir  sudėja tą auksą. Paskui, saka nešioja tą auksą tai šen, tai ten, paskui tas upeliukas, Skaistupis, kur buva Sajetų malūnas, tai ten krante, reiškia, paslėpė. Saka, pavasarį potvinis kai ėja,  išplovė tą auksą. Nei to auksa, nei nieka. Gal būt kas rada. Tai jis kaip išprotėja nuo šita. Paskui jų išprotėjusių kartos ėja, visi buva. Tai žmonės kalbėja, kad dievas baudė už prancūzus.

Sabališkių k. – Vaclovas  Kanapka, g. 1938m.  

 

Neris. Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo. Ir jo buvo tokia galybė, kad pasipylė upė, o žmonės džiaugėsi ir šaukė: „Neris, daugiau mūsų neris, neris, neris.“ Taip ir gimė vardas upei – Neris.

 Paneriai – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

Rengėjų pastaba: Liaudiška Neries pavadinimo etimologija, užfiksuota pirmą kartą.

 

Lakštingalų sala. Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis. Jos labai kentėjo ir paprašė Dievo, kad jas paverstų lakštingalomis. Taip jos, pavirtę lakštingalomis, galėjo iš salos išskristi, o sala liko vadinama Lakštingalų vardu.

Panerių k. –  Asta Marcinkaitė, g. 1970 m.

 

Kadaise po žemi vaikščioja dievas, apsirengis seneliu ir velnias, gražus jaunikaitis, saka, dabar jiej uždaryti 100 – tui metų.

Važiuoja žmogus namo keliu, žiūri – didžiausias miestas priešais, namai dideli, šviečia, saka, čia dabar, kur aš nuvažiavau, mostełėja su botagu prieš akis, – gi krūmai, miškas. Monų akysna kas pałaida, ar ko.

Mijaugonių k. – Andrius Petkevičius, g. 1927 m.

 

Skrebutės raiste vieną kart tėvas nuėjo medžiot’, nakčia jau mėnuosiena, gražu, šviesu. Atsisėdo jis an akmeno ir laukia kiškio. Kad žiūri palei koją pradėjo voliotis koks baltas, lyg kepurė. Paskui augo augo, išaugo, sako, aukšta moteris, rankos raudonos, apsisupus balta skara, tai tėvas kaip pradėjo rėkt’:,,Jėzus Marija, ratavok“ ir dingo toj’ boba, tai sako, lėkiau namo, o jis ne melagis buvo, labai jau teisingas. Tai sakė, parłėkiau namo isigangis, nežinia kaip.

Varkalių k. –  Anelė Pašvenckaitė, g. 1910 m.

 

An kalno, kur dabar žvirgždynėlis matytis, tai ty akmuo stovėjo.  Ty kadaise kiemavietė buvo ir kełalis ajo. Vyrai kartą, vakare jau, mato – šalia akmeno stovi diedas, žmogus koks tai. Tai vyrai an arklių, joja žiūrėt’, kas ty stovi. Kaip tik arčiau – nieko nėr, kaip tik grįžo, žiūri – vėl’ stovi. Tai ir praminė ,,Diediškė“. Taip buvį ir ne kartą. 

Varkalių k. – Jurgis Pašvenckas, g. 1926 m.

 

Kitoj pusėj Piliakalnia, kalne, kur raistelis, saka irgi vaidenasi.  Ir miške. Buva ir Maskoliaus raistelis, dar toliau už raista buva akmuo su ožkos pėdela, ty palei Drevičius

Kas dabar jį ras, nuveži kur tai. Kap užiaja sovietai, tai visku pertvarki, melioraciju vesdami, nelika nei sodybų, nei akmenų.

O palei Jurgeli stovieja didelis aukštas akmenas, saka ty užkeiktos vestuvės, tai palei jį vaidenasi. Jei vėlai naktį aini, tai iš jo išeina kas tai ir aina iš paskui, ale an kalna ir dingsta, jei važiuoji, tai tik strykt užšoka an drangos gaidys. Labai didelis akmuo buva, ale suskaldi jį, išveži.

Kareivonių k.  – Levosė Pinelytė Kananavičienė, g1916 m.

 

 Netoli kelia, kur aja iš Kietaviškių an Burbiškių, gułėja didelis akmenas, palei jį vaidenasi. Vienas bernas myłėja mergų iš Kareivonių kiemavietis ir vėlai naktį aidava namo tuom keliuku, tai kap tik priaina in tų akmenu, tai išeina koks tai juodas žmogus ir seka iš paskui iki pat namų. Ne vieną kart, ale jo jis nekalbina, saka bijoja. 

Kareivonių k. – Ona Antanavičiūtė Lankienė, g.1922 m.

 

 Palei Jurgeli buvu akmuo, tai ty vaidenus,  pasirodydavu koks tai žmogus ar velnias, vedžiodavu, žmogus namų,  keliu nerasdavu.

 Kareivonių k. –   Pranas Lankas, g. 1929 m.

 

Trys broliai dideli tokie buvo. Akmenys. Kai mes vaikai buvom, tai ten neidavom,  bijojom bristi, gali neišbristi.

 Rokiškių k.- Michalina Griškievič

 

Trys broliai ten, trys akmenys labai dideli. Upėj.

Grabijolų k.- Viktorija Karunaitė – Žilinskienė

 

Akmenys upėje vadinami ,,Trys broliai” Pasakoja, kad trys broliai plaukė valtimi ir paskendo, pavirto akmenimis. Šalia yra dar vienas akmuo – Juodas akmuo.

Grabijolų k.- Aleksas Mickūnas

 

Kietaviškių laukuose, palei Spenglos krantus, kur žmonys mena žvyrduobes, ty, saka, buva senos kapinės, kapčiai. Ty rodėsi. Saka, važiuoja žmogus naktį palei tų vietų. Kad išeina iš žvyrduobių ir tiesiai in jį. Žmogus buva stiprus, neisiganda ir klausia: ”Ko tau reikia?” Tas nieka nesaka, inšoka vežiman ir puola. Imas, imas, žmogus jam trenkia, tas subyra gabalais, jau tik apsisuka važiuot’, ir vėl’ jis sveikas, puola. Tai, saka, jis tep mūčina tų žmogų, kol gaidys užgiedoja, kap tik užgiedoja, dinga viskas, lyg nieka ir nebuvį. Mana laikais žmonės ty, toj vietoj bulves žiemai kapčiava, ty geras smėlis, žvyras,  tai kasi, nukasi visu šlaitu.

 Senųjų  Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921m.

 

Miške prie Kukiškio pradėjo vogti mišką, buvo kunigas, jis nuėjo saugot jau, kada naktimis atvažiuoja ir pjauna. Tai pasirodė, sako, koks tai karininkas vaikščioja. Kaip kunigas sako – negalima pasakot’.  Pasiuntė kumetį, tas kumetis pamatė ką ir atbėgo nusigandęs –  su kardu, sako, koks tai, nuog prancūzų, kaip buvo karas, kokia tai tokia uniforma, su kardu sako, pėsčias. 

Klėriškių k. – Vincas Zaikauskas, g. 1907 m.

 

 Šimtamečiai sakymai tai, kad buvus kiemavietė čia. Tai karai juos tokius supylė. Tikrumoj vadinosi ,,Kukiškių“ tas raistas. Sala yra, tai kaip dvi, persmaukta per pusę. Pasakų tai daug buvo – kad tai raitelis, tai joja koks kareivis, špikis ant lazdos jam. Abelnai, naktį bijodavo eiti mergos kur nors.  Nu ir ty, raisti, ir ty vedžioja.

Raistas , tai buvis ežeras. Seni, tai visi in vienas kitu sakė taip – buvo ežeras, a po to jau jis užajo, užajo…nu ir vedžioja, sako, joja kareivis kokis, špikis an lazdos.

Beižionių k. – Jonas Brazinskas, g. 1935 m.

 

 Kur čia tas piliakalnis, tai buvo didelis miškas, buvo didelis anksčiau.  Tai daug kam pasirodydavo, kad prancūzas vaikščioja – prancūzas eidavo ir nuog to kalno ir in tą kalną. Paskui čia labai dideli pelkynai yra, tam pelkyne dvi dar salos yra, Kūkiškių, kaip vadinas.

Arba eidavo tas prancūzas net per kelią, tep pasakodavo, dar aš nedidukas buvau, tai pasakoja suvėję Žydiškių vyrai, in Beižionis eidavo an vakarėlio, naktį, tai , skaitos, vidurnakty neidavo jau. Kap pasakytų – eina apsiginklavęs, su šviesa, barškydamas, su šalmu, prancūzas.

 Šapinavos k. – Stasys Žardalevičius, g. 1926 m.

 

 Mano broliui  naktim rodėsi tamsus žmogus, jis vis rodi  skyli tam kalne ( Senųjų Kietaviškių), pradarius duris stovi lyg senoviniai aviliai pilni auksa ir kitokių turtų. Nežinia… Net 3 naktis rodėsi tas tamsus žmogus. Tada brolis nuveja pas Lanku, jis ty jau gyvena ir saka: ”Tava kalne man sapnuojasi užkastas lobis, turtas”, ale Lankas neja kast’, gal bijoja, saka: ”Jei tau rodasi, tai tu ir kask”. Paskui  kai Lankas ari lauku, tai arklys ingriuva skylėn su viena koja, tai keli vyrai, arklį ištrauki ir  łaida kartis ton skyłėn, ale nieka nepasieki.

Senųjų  Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921m.

 

Buvo ir ant Perkūnakiemio kurganų. Pasakojo senelis Jonas. Jis su kaimynu ganė arklius, tenai miško dar nebuvo. Jie kūreno ugnį, šildėsi ir staiga pamatė, kad už kalnelio kyla balta žmogaus figūros šviesa. Ji buvo labai panaši į kareivį. Truputį pastovėjusi, figūra ištiesė rankas į šonus, žengė žingsnį pirmyn ir ėmė kilti aukštyn. Naktigoniai virpėjo iš baimės, paskui greitai išsivarė iš tos vietos arklius, parjojo namo ir visiems pasakodavo ką matę.

Gojaus k. –  Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė, g. 1938 m.

 

Buvu kapai, kapčiai senobiniai, ale kai aju melioracija, juos užlyginu.  Buvu pas mumį šneka, kad jaunimas kai aju an vakarielių palei Auksa kalnu, tai nakti ty šonas palei šonu praeidavu koks tai kareivis, saku, vaidenos.  Vis vienas kareivis.

Kareivonių k. – Pranas Lankas gim. 1929m.

 

Diedukas, sako, ajo naktį, tai sutiko kareivį palei piliakalnį miškelij. Kalbėjo dar Kazlauskas, sako, raitas jojo, tai jam arklį sustabdė kareivis.

 Beižionių k. – Bronius Aleksiūnas, g. 1929 m.

 

 Piliakalnis, žemiau – senoviška gyvenvietė. Kai ty arė Juozas Brazinskas, tai sakė, yra anglių. Toliau miške   yra kapčiai, ir akmenų, yra ir dabar.  Žemės piliakalniui supilti nešė iš aplinkui ir liko induba, raistas.  Palei dvaro miškelį link Piliakalnio, ajo bernai iš Žydiškių an šokių, tai, skaito, matė, kad išeina kareivis iš miškelio, raudonas, su kepure.

 Žydiškių k.  – Pranas Černiauskas,g. 1933m.

 

Palei senkapius, sako, Napoleono laikais tenai kazokai sukapojo prancūzus, prie pat Antulio sodybos, pasakojo, kad tenai vaidenasi. Sako, sutinka žmogų, kalba su juo, atsisuka – nėr, išnyko.  Žmogų sutinka, kareivį.

 Man irgi buvo nuotykis senkapiuose. Ainu aš pas karves, diena šveisi, graži, susitinku senuką, eina su lazda, sustojam, šnekamės,  jis ir pasakoja man, kad čia kadaise gyveno ponas, užejo kariuomenė, jie tenai baliavojo, ar vestuvės ar kas, ir užejo kariuomenė. Aš vis klausau. Ir pamiršau paklaust’, ar degino numirusius ar ne, kad atsisuku – nieko nėra. .. Aš:,,Ponas, ponas“, o  jo nei dūko nėr, kur jis pasidėjo, nežinau. Galvoju, gal nenorėjo kalbėt’, tokis momentas, gal per daug paklausiau, bet nieko nėra… Apejau gyvulius, perrišau, reikia susitaikyt’, ba jeigu pradėsiu bijot’, tai aš vakarais ir taip bijau. Tenai tai kalba, tai vėl’ kas tai darosi. Vieną kartą vakare ainam mes abudu su Juozu ty, kad šakos tik trach, trach – jau kokis ty žvėris insimariojis. Ateinam an rytojaus – nei žolė išbraidžiota, nei šakos išlaužyta, nieko nepadaryta. Tai kaip paaiškint’ tokį dalyką? Piktų balsų, rėkimų negirdėjau. Va, kai piliakalnis, o anoj pusėj – pilkapiai, tai ty vis pasirodydavo kareivis.

Girdėjau vieną legendą, kaip pasakojo žmonės apie Beižionių piliakalnį. Tai šitas va miškelis, einant’ iš čia, tai kadaise, girdėjau dar iš jaunystės, kad vaidenasi. Sako, kareivis pasirodo ir raitas ant balto arklio, ty šone. Tai, sako, tokių vaiduoklių kaip tai rodėsi ties piliakalniu, palei šitu miškeliu. Sako, kažkas tai buvis, ar žuvis.  Nuo senų laikų pasirodydavo raitelis. Kareivis.   

Žydiškių k.  –  Juozas Navickas, g 1930 m.

 

Juodos knygos

  Panerių dvare buvo juodos knygos. Diedukas pasakojo, kad kai jis dar buvo vaikas, juodos knygos buvo ir Kazokiškių bažnyčioj ant stogo, paskliautėj. Žmonės, kai tvarkė stogą, tai matė.

Dvare buvo ordinaristas. Jo sūnus buvo vaikas, tai abudu su dieduku žaisdavo ir vieną kart pasiėmė iš kuparo kokias tai juodas knygas. Jos buvo juodos, o raidės – visos baltos. Parvažiavo jo tėvas, greit į kufarį ir puołė jį  bart’: „Kam rodei knygas?“

Diedukas pasakojo, vasarinėj virtuvėj dirbo virėjas. Jis sugalvojo nueit’ bibliotekon paskaityt’ kulinarijos knygą. Jam reikėjo petruškų, tai jis paėmė kokią tai knygą ir pradėjo skaityt’, jam  mintyse vis tos petruškos. O virtuvėj tarnai žiūri, kad jau visa virtuvė užversta petruškom, tada išsigandį pasakė ponui. Ponas nułėkė bibliotekon, atėmė tą knygą iš virėjo ir sako jam: „Kad durnas, tai neimk.“ Kažką ten paskaitė, ir dingo visos petruškos.

Sako, ponai turėjo aitvarų. Gal čia ir buvo aitvaras?

Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m.,

 

Sako, buvo Kazokiškėse juodos knygos.  Kunigas Čaplikas jas buvo sudėjęs už altoriaus.  Tai, jei kas nori velnią prisišaukt’, turi jas skaityt’, o paskui jau reikia mokėt’ atskaityt’ atgal’, ba velniukai neduos tau pakajaus.

Jei kas naminuką prisišaukia, tai reikia aguonų galvutes, 3 metus išlaikytas pakabyt’ ant kamino žemyn galvom, tai kaip šauna, tik bom…ir daugiau neateis.

Saka buva toks ponas, jis su velniu gyveno, turėjo kokių tai knygų. Pas jį tarnavo tarnas. Išvažiavo kur tai šeimininkas, tarnas paėmė jo knygas, jam labai įdomu buvo.  Nu jis atsivertė tą knygą ir galvoja:,,Man reikia malkų priskaldyt’, gal’ paprašysiu“.  Nu paskaitė, kad atėja velniai ir sako:,,Duok darbo“. Jis sako: ,,Aikit’, suskaldykit’ malkas“.  Tik būch, būch, trach, trach ir suskaldytos.  Ateina vėl’:,,Duok darbo“. Buvo prieš Kalėdas. Tarnas sugalvojo: ,,Aikit miškan, parneškit eglutę“. Miškas toli.  Tai žiūri – jau pilna pirkia tų eglučių. Tai jis :,,Išneškit’ atgal’ miškan“.  Išnešė. Ir vėl’:,,Duok darbo“ jau bernui reikia galvot’ ką čia padarius.  Paėmė saują aguonų, išbėrė an takų ir sako:,,Surinkit’ aguonas“,  tai žiūri, kad aguonos pačios bėga stiklainin, ty net velnių nesimato.  Ir vėl’:,,Duok darbo“. Bernas jau visai pasimetė, kad grįžta ir šeimininkas. Pamatė kas čia dedas, greit griebė tas knygas, atskaitė atgal’ ir visi velniai dingo. Ot rėkė tada šeimininkas ant berno, ojei, ojei…

Kazokiškės  – Jonas Rosliakas, g.1931 m.

 

Buva Meikiškių kaimas. Buva kamečiasas. Pas Eimontus, saka, buva juodos knygos, tai jas skaitė, skaitė, priskaitė, o atgal atskaityt’ nemokėja, tai, saka, paskui ty labai vaidenasi. Stuksenasi, kaulus numeta. Moteriškė kepa kiaušinienę, saka, tik švyst’ iš kur tai kaulas ir ton kiaušinienėn. Nei valgyt’, nei mest’. Vyrai kortom lošia – lempą užgesina, kap kulia spragilais, taip stuksena.  Paskui atsirada žmogus, tai atskaitė atgal’. Saka palei kapus ugnys žypčioja.  Nėra jau tų žmonių, išmirę.

Belezų k. – Marijona Tamkevičiūtė  Makarevičienė, g. 1934 m.

 

Vieną kart vakarėlij bernai susiginčina, kad vienas nuveis an kapinių, ištrauks dvi plytas iš koplyčios ir parneš.  Nu nuveja.  Ima, traukia jis tas plytas, kad prieš jį atsistoja kokia tai šmėkla ir saka jam,,,Tau nevalia imt’“ nu pareja be nieka. Kiti juokiasi. Nuveja dar.  Ir vėl’ toj šmėkla nełaidžia.  Tik iš ketvirta karta jam kaip tai pavyka tas plytas ištraukt’. Pareina jis su tom plytom, kad žiūri – ateina toj šmėkla vakarėlin. Visi isiganda, sustoja ratu aplink tą berną, apspita jį ratu, kad ji negalėt pasiekt’.  Tada ji tik pakėłi ranką ir tas bernas krita negyvas. Paskui pasakodava, kad vaidenasi. Kunigas saka ,,Jūs turit’ juodas knygas, iškviečiat’ velnius, užtat ir rodosi.“

 Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.

 

Šposai

 Vieną kart ajau iš Semeliškių naktį. Vėlai rudeni labai tamsu, bijau ait’ palei kapines. Kad tik trach, bach kas tai nuog kapų ir łakia. Ale aš persižegnojau ir sau pasakiau, kad nabaščikas tai nelakstys. Paskui žiūriu ateina toks bernas iš Budzylių, jis aja keliu, pamati, kad kas ateina ir sugalvoja pagąsdyt’. Gerai, kad nebėgau.

Šakaldonių k. – Emilija Markevičiūtė Ratkevičienė, g.1935 m.

 

Žydas turėja dvi karčiamas – vienu Pastrėvij, kitu Šarkinėj, tai ir važinėja nuog vienos in kitu. Urbonai turėja varžu nusipynį iš vytelių vištom turgun vežiot’. Tai vaikai palauki, kol žydas važiuos pro šali, tykiai iš užpakalia tų varžu jam vežiman inmeti ir pasikavoja krūmuosna. Žiūri, kų žydas daris. Žydas isiganda, usuka in Urbonu kieman ir praša: „Išmesk tu man tų velniu.“ Vaikai juokiasi, kad žydas velnia bija.

Geibonys  – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m.

 

Viena bobułė vis praša dievulia kad greičiau numirt, kad jau nusibodo gyvent’, kad gyvenimą jau baigt’. Nu dievulis ir išklausė, nu ateina jau mirtis. O bobulė, kai tik ją pamatė kad pradės šaukt’: ,,Vyras va ty už pečia guli, tai būk gera, aik jau jį ir pasiimk, manį dar neimk, manį kitą kart”

Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m. Mustenių k.

 

Dar saka, kad seniau kap jau žmogus pasensta, tai žiemu jį pasodina an rogučių, išveža miškan ir palienka ty. Vienu toki sūnus išveži ir palika su visom rogutim, pasitinka sūnų namie vaikai ir klausia:,,Tėveli, kol’ nepasiėmei rogelių, ir tavį išvežt’ reikės, nebus an ko?”

Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,

 

Velniai

Aja kartą vienas bernas namo, buva tamsu, paklyda, žiūri – atsidūri ties kapinėm. Jau apsidžiaugi keliu suradis, tik an prieš jam – velnias. Išdžiūvis toks. Ir neprałaidžia. Bernas ir šiaip, ir taip banda pereit’, o velnias vis an prieš. Pradėja abudu imtis. Kur ty imtis – bernas drūtas buva, tai suriša tų velniu ir palika. Parėjis namo saka: „Velniu surišau.“ Ale kas ty ais naktį žiūrėt’. Ryte nuveina – krūmas surištas, sumazgytas. Tai tau ir velnias…

Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.

 

Vienas vyras vis gąsdina žmonu, saka:,,Pasikarsiu‘‘ tai ji jam ir saka:,,Kap tu čia karsies, aik nor spavėdies, paskui kunigas nelaidos“ tai jis paklausė, nuvėja ir saka kunigui:,,Žadu pasikart’, ale žmona liepia pirma isispaviedot’‘‘ O kunigas jam:,,Jei taip jau pasiryžai, atgailu atlik ir kap jau aisi kartis, mausi virvi an kakla, tai sakyk:,,Dieve, man dapadėk‘‘. Nu, grįža, namo, nuvėja kartis. Užriša virvi, o toj ar nutrūka kap ty, ar pasilaida, ale jis nugriuva žemėn. Ir išgirdo balsą:,, Kam tu tep sakei kad dieve dapadėk, aš tavį ir an siūla būčiau išlaikis.‘‘ Saka, velnias buva pristojis...

Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.

 

Mana dieduka laikais vyrai labai dažnai aidava žvejot’. Ažerai buva pilni žuvies, ir sau žuvies reikėja, ir parduodava. Tai po žvejybos visada rinkdavosi karčmoj. Tiej seni žmonės buva stiprūs ir, saka, šnapsa gorčiu išgėrį gałėja dar alaus bačkuti išgert’, ir pasėdėt’ buva mėgėjai. Jau kap išeis karčmon, tai dvylika valandų prasėdi. Mana diedukui po tokių pasisėdėjimų ainant namo per tų senu alksnynu ir pasivaidena. Saka, ainu namo, šilta, žiponu atsisegis, ainu takeliu per alksnynu, takelis ty siauras tarp krūmų, žiūri – sėdi koks tai ponaitis, gražiai juodai apsirengis, ir rūkia. A diedukas irgi rūki liūlkų. Kaime nebuva mados praeit’ pro žmogu tylom, tai saka: „Oi, labas vakaras, ir aš parūkysiu.“ Jis man, saka, alksneli palanki, aš an to alksnelia atsisėdau, rūkam, šnekamės. Klausia, iš kur ainu, aš jam atsakau. Man an minties jo pypki – tokia graži, kap auksini, o mana gi paprasta, medini. Kad jis ir sakys: „Davai, keičiam pypkes.“ Apsidžiaugiau, sakau: „Davai.“ Jis man sava, aš jam – sava. Ir išsiskyrėm.

Ryte pabudis noriu rūkyt’, verčiu visas žipona ir kelnių kišenes – nėra pypkės, tik kokia tai teliuka ar ožiuka kanopėłi išdžiūvus mana kišenėj. Ir kas čia man indėja toki daiktu? Paskui diedukas aina alksnynan, randa tų vietu, kur abudu su ponaičiu sėdėja, randa tų palanktu alksniuku, žiūri – šalia jo ir pypki guli. Jo, paprasta, medini pypki. Tai buva džiaugsma diedukui, kad ponaitis pypki jam palika.

Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštos.

 

Mūsų diedukas Medekša buva visai negeriantis, bet kaip tai atsitika, kad vieną kart pasigėrė.  Paskui jis sakė, kad tada jį velniai keliais vedžioja.

Mama pasakoja. Buva palei Žaslius. Graina kur tai muzikantas, jį visi vaišina, prisigėri ir gyrtas aja namo.  Jau buva sutemį, o ty pakeliui raistas, krūmai. Sutinka jis tame miškelij žmogų, tas praša jo dar pagraint’.  Jis ir saka:,, Galiu, jei užfundysit’“ .  Nu gerai, veda jį kur tai.  Ateina, dvaras gražus, jaunima pilna, merginų. Jis graina, visi šoka, jam neša valgyt’, gert’, rūkyt’. Paskui jis pradėja kaip tai blaivytis. Žiūri tam žmogui, katras jį atvedi, nosyje tik viena šnervi. Aha. Nu, kad tik raz ir viskas prapuołi.  O jis sėdi pačiam klampyne an kupsta, aplink primėtyta, prinešta kaulų, arklia šūdėkų, va, o jis valgi ir gėri. Paskui vos išlipa jau  paryčiui iš to raista. Parėjis saka, gana gert’, bastytis.

Pas Šumskus gyvena liokajus, jis buva mėgėjas išgert’. Vievij prisigėri, o Vievij tuo metu buva trys užeigos, dvi žydų ir viena Sinkevičiaus. Nu, prisigėri ir jau ais namo. Pakeliui Jurzdikas, žemi kieno tai, toj žemėj auga beržynėlis, o beržynėlij didelis kapčius.  Aja jis keliuku ir an to kapčiaus pamati žmogų. Tas jį kviečia, saka:,, Ateik, va karštas pečius, nusirenk, gulkis, sušilsi“.  Tai paskui važiava felčeris pro šalį – žiūri guli an to kapčiaus nuogai nusirengis. Tai jį paimi, parveži namo, tai nesušala.

Dar jam buva.  Kur tai, prie Vievia ažera jam pasirodi didelis ylgas lieptas ir žmogus an to liepta kviečia jį ait, veda kur tai, jau ir liepta galas, kad ir inkrita ažeran. Lyg peklon.  Dar žingsnis ir būt prigėris, ale kaip tai isikapsti. Saka, velnia nėr.  Yra dievas, ale yra ir velnias.  Tik mes jų nematam.

Žmonis saka, kad ir su velniu reikia sutart’. Kartą pamiri turtuolis. Jis buva labai godus ir turėja daug auksinių pinigų.  Nenorėdamas jų palikt’ nei žmonai nei vaikam, paėmi prieš mirti juos ir prarija. Žinia, vakare karstu pašarvoja bažnyčioj.

Tik intėjus  bažnyčion an sienos karoja paveikslas, kur buva pavaizduota kažin koks šventasis, o kamputij – velnias.

Anksti ryte bažnyčiu atidarinėja zakristijonas Florijonas. Tą rytą  kaip visada jis  intėja  bažnyčion, priėjęs prie paveiksla, kaip visada, susukis špygu, bakstełėja velniukui.  Kad staiga velnias nušoka nuo paveiksla an grindų ir nubėgis in karstu, nukėłi viršų.  Tada paėmi pona lavonu už kojų ir pradėja kratyt’.  Ir pabyrėja auksinukai.  Florijonas isiganda, o velnias jam ir saka: ,,Florijonai, auksinukai tau, o man bus šitas maišas“. Paskui trenki lavonu karstan, nusikvatoja ir nubėgis link paveiksla, inšoka atgal’ paveikslan…

Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.

 

Yra raistas Paškausko žemėj. Beižionių muzikantas smuikorius Kuliešius ajo iš vakaruškų, tai jį pasitiko koki tai gražūs bernai ir vadina jį jau pas save graint’. Nu, sako, jis ir neatsisakė. Nuvejo, kur tiej veda, pasodino jau jį, graina, jam vis fundina, sako, geriu, valgau. Kad tik užgiedoja gaidys. Ir dinga viskas. Saka, sėdžiu raiste an kupsta, tada brendu, išbrist’ negaliu, jau visas šlapias, gilu. O rodės, viskas gražu. Tai, sako, velniai invedė raistan. Tikrai, tikrai tep buvo, sako,  gi nesugalvosiu tokio šposo.

Žydiškių k.  –  Juozas Navickas, g 1930 m.

 

Velnią gali prisišaukt’ švilpdamas. Užtat kambarij negalima švilpaut’. Kojų supt’ po stalu negalima, sako, velniuką supi. Velniai vaikščiojo ir po šokius. Jei labai nežiūrėsi, gali ir nepažint’, gražiai pasipuošį buvo, išsipustį. Reikia nosin žiūrėt’, tik vieną šnervę turi. Ilgai jiej nešoka. Po dvyliktai išeina, dingsta.

Vieną naktį aina toks muzikantas namo, žiūri – jam an prieš koki tai bernai. Ir kviečia jį, sako – užeik, pagrosi, išgersim. Jis ir sutiko. Sako, tikrai taip buvo, nemeluoju. Sako, intėjau pirkion, tenai daug jaunimo. Jis grojo, grojo, prie jo pinigus visi dėjo, visi šoko, šoko. Paskui lyg koks miegas suėmi, lyg ką. Atsibunda ryte, kad guli an kupsto vidurij klampiausio raisto, smuikelis palei šoną, o aplinkui arklio mėšlo rutuliai ratu sudėti. O aplink tokia tankumynė, kad  ir dieną neinteisi. Ir kas ty jį invedi?

Elektrėnai – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.

 

Mano dar močiutė pasakojo, kad kai jos buvo jaunos, tai mergaitės šoka ir prisistatė gražus vaikinas, visas šokdina, juodas, garbanotas,. Paskui kažkas užmatė, kad jis su kanopom. Nutraukia jam skrybėlę – gi ragiukai. Va tau gražus kavalierius.

Bijūnai -Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė,g. 1928 m.  Semeliškėse

 

Velniaraistij, kur palei keliu in profilaktoriumu, tai vis velnias ratus nuimdava. Ty kelias nelygus, krantas, tai medini ašis ir nusipjauna, ką ty žinai.

Geibonių k. – Andrius Vankevičius, g.1912 m.

 

Žmogus važiava palei kapines, atsisuka, – ogi vežime koks tai kelmas inristas, nežinia, kap jis atsirada, sustoja, išmeti kelmų, važiuoja toliau, – nieko. Tai grįžis saka, velnias buva kelmu inritis. Kažin…

Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.

.         

Tėvelis Gabriliavos fermose dirbo vedėju. Buvo vasara, reikėjo vežti šieną, tai visą dieną dirbus, vežė jau vakare.  Čia dar perkūnija užgriaudė, tėvas skuba, krauna šieną, nieko jau talkon nekviesdamas, lietus čia pat. Skuba, krauna, pats pamindo ir susikeikė: ,,Nor velnias padėt“. Žiūri, eina koks ponaitis iš raisto. Priėjo ir sako: ”Tai vienas veži? Gal padėti?” Pasimetė tėvelis, žmogus svetimas, nepažįstamas, nepatogu. Tas tik strykt mikliai ir jau ant vežimo. Kad ims krauti, kad ims krauti, net dulka, tėvelis vos spėja didžiausius plakus padavinėti. Sudėjo dvi kupetas, jis ir šaukia: ”Duok dar” Trečią didžiausią sukrovė, sumynė, kartį užrišo. Tėvelis jo ir klausia: ”O iš kur tu eini?” tas nesako, numykė kažką: ,,A, iš ten” Dabar tėvelis kviečia jį važiuoti pavalgyti vakarienę, jis atsisako ir kad šoks nuo vežimo, taip toli, kad net kojos į viršų kilsterėjo, tai ir pamatė tėvelis, kad jis su kanopom ir suprato, ką jis čia prisišaukė. O velnias mikliai nėrė į krūmus ir dingo. Parvažiavęs namo iš vežimo šieną vos beišpešė, taip stipriai buvo sumintas.                                      

Vienam žmogeliui buvo patikėta paslaptis – kur užkasta bačka su auksu. Naktim pradėjo jam vaidentis. Ateina velnias ir prašo kad jam atiduotų bačką, kur auksas supiltas. Žmogus negali velniui svetimos bačkos duoti, eina pas savininką. Sužinojęs, kad velnias ateina bačkos prašyti, savininkas ateina pas tą žmogų ir lieka nakvoti, pasitaria tos bačkos neiškasinėti, tegu velnias pats pasiima, jeigu jam reikia, sėdi abu ir laukia. Neilgai trukus ir velnias beldžia: ,,Duokit bačką”. ,,Pats ir pasiimk, jei tau jos reikia, tik pinigus mums atnešk,”- juokauja vyrai. Po kurio laiko subilda durys, pačios atsidaro, velnias meta du maišus auksinių ir pats su bačka dingsta.

Seniau arklius ganė naktigoniai. Sujojo kartą miškan, supančiojo arklius, kad jie toli nenueitų ir girdėtųsi metalinių pančių skambėjimas, kad naktigoniai galėtų kiek pasnausti, susikūrė laužą pasiklojo jarmėkus, visi sugula ir šnekasi. Žiūri – ateina žmogus, pasilabina, pritupia  prie laužo. Vienas naktigonis žiūri, kad jo nosyje tik viena skylutė, tai niūktelėjo draugui ir tyliai jam sako: ,,Žiūrėk, čia gi velnias.” O tas ir išgirdo. Sako: ,,Ai, tu daug matai, o tavo arklį velnias nunešė ir paskandino.” Ir dingo. Vyrai nusigando, net arklio nėjo ieškot’, laukia ryto. Kai jau prašvito, žiūri – tikrai nėra to žmogaus arklio. Eina ieškot’ ir randa arklį juodame liūne, jau tik galva išlindusi, o prieiti neįmanoma, taip ir paskendo tas arklys.

Koncepto k.  – Genutė Pupalaigytė, g.1943 m.

 

Kaimynas man bajino, kaip su velniais buvo susitikęs. Sako, ėjo jis namo per raistą ir susitika kokį ponaitį. Tas veda jį, veda ir atvedė kur tai. O tenai puota didžiausia, vyrų aplink stalus prisėdę, visi nematyti, pypkes rūko. Jis ir sako, gal manį čia velnias vedžioja, ir persižegnoja. Žiūri – aplink jį tik kelmai didžiausi, pagalys prieš akis atkištas, čiut nenusidūriau.

Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.

 

Po darbo išgėris su vyrais ajau namo. Kad būt arčiau, pasukau tiesiai pro Orio ažeru. Einant pro ažeru, taip apsunkau, kad kojų nepavelku. Galvoju – čia dabar, namo nepareisiu. An kranta pirtis stovėja. Užeisiu, galvoju, paiłsėsiu. Užejau. Atsisėdau karališkai ant suolų, kur žmonės periasi, šilta, snausti pradėjau. Tik žiūriu – iš kampa išlenda du velniukai, jaunukai, gražūs, su mažais ragiukais, ima manį jiej po parankėm, o su stimburiais vis man per užpakalį, per užpakalį. Ir vedasi. Kur dėsiesi, ainu ainu ir nieka nejaučiu, o jiej vis ragina – pirmyn, pirmyn. Buva ruduo ir pajutau, kad bangos pliuškena. Tai lyg atsitokėjau, žiūriu, jau virš kelių vandenij stoviu. Jau aš vandenin investas, dar keli žingsniai – ir viskas –  Braziuko nėr. Isigandau labai. Atsikvošėjau.

  Girnakalių k. – Antanas Brazys, g. 1923 m.

 

Už profilaktoriumo miške yra toks Plėšimo raistelis, toks pelkynas, tai ty velniai veisiasi. Kai naktį pro tą raistelį kas važiuoja, tai užpuola ir skuta žmogui barzdą. Seni žmonės pasakojo, kai dar barzdoti vaikščiojo.

Abromiškės  – Vladas Dubosas, g. 1943 m.

 

Plėšimų raistelij velnias žmones periminėdavo. Pagauna, sako, ir kutena. Bijojam ty ait’. Kai karves ganėm, tai ty žołė auga. Ale tos karvės pačios ty nenorėja vaikščiot’, vis pabėgdavo iš ty. Ko jos ty isigąsdavo?

Abromiškės  – Domicelė Suslavičiūtė Pliskauskienė, g. 1937 m.

 

Pabaruose kitoje upės pusėje ant aukšto kranto sėdėjęs kipšiukas apversdavęs valtis, išardydavęs sielių plaustus.

 Grabijolų k.- Aldona Žilinskaitė Federavičienė

 

Yra pabarai ir tuose Pabaruose gyvena kipšiukas. Kai žvejai išplaukdavo žvejoti, jis apversdavo valtis ir visą laiką kvatodavosi. Tai čia pasakojo mano mama. Sakydavo kad išverčia ir nenuskandina, žodžiu išgąsdina ir kitą kartą jie bijo daugiau jau į tą vietą plaukti. 

Grabijolų k.- Regina Medekšaitė  Tomaitienė

 

Buvo dūminė pirkia.  Vidury – skylė stoge dūmams išeiti, asloje –  akmenų krūva padaryta, tenai kūrenosi, tenai valgyt’ darydavo, viską, dūmai per tą skylę išeidavo. Tą skylę uždengdavo, kad  būtų šilta. Mano tėvas, mažas būdamas miegojo prie ugnies ant senovinės plačios lentos. Lenta buvo pastatyta ant kaladžių. Lenta buvo ilga, gal kokių 6 metrų, jis miegojo vienam gale, kitas galas buvo tuščias. Moterys keldavosi anksti, jis irgi pabudo ir pamatė kai mama su kibirais išėjo į tvartą, o du velniukai atėjo ir atsisėdo ant tuščios lovos prieš židinį, abu buvo su ragais, tokie apaugę plaukais, su kanopom. Kojas susikėlė ant lentos, o uodegos nuleistos po lenta. Sako, pasišildė abu, o kai išgirdo barškinantis su kibirais, tai abudu ir išėjo.

 Grabijolų k.  – Jonas Arnatkevičius Grabijolų k.

 

Jeigu eini Mitkiškėsna, tai nesivėlink, naktį ant tiltelio visada sutiksi žmogų su lazdele, su skrybėle.  Kokį poną, ale jis nieko nedaro. Vyras sakė.

Vaidenasi an Olkų. Sėdi velnias ir groja smuiku, matė žmonės.

Grabijolų k.  – Viktorija Karunaitė  Žilinskienė

 

An Olkų vaidenasi. Sako, sėdi velnias, su smuiku griežia.

Grabijolų k.  – Pranas Žilinskas

 

Kai naminuką prisišaukia, tada reikia aguonų galvutes su kotais  tris metus laikyt’ pakavojus, paskui užlipt’ ant trobos, perdėt’ per kaminą pagalį, ant jo perkišt’ tas aguonas galvełėm žemyn ir palikt’. Tai kaip šauna, tik bom…ir daugiau neateis.

Kazokiškių k. – Jonas  Rosliakas, g.1931 m.

 

Koki tai burtininkai buvo, sako, jie su velniais buvo susidėję. Mano pamotė ėjo pas juos burtis ir nešėsi du kilogramus lašinių, sako, jei teisybę pasakys, tai duosiu. Pasidėjo po tiltu, tenai netoli. Velnias viską matė.  Grįžo jau pamotė tų lašinių, žiūri gabalas anglies guli.  Sako, niekad netikėjau, kad pavirst anglim, iš lašinių toks pats gabalas anglių guli. O lašinių nėra.  Tikra teisybė. 

Kazokiškių k.- Elena Rosliakienė, g. 1935 m.

 

Buva vakarėlis. Atėja gražus bernas, šokdina Balčių Maryti, jau išėja gonkosna pasišnekėt’, atsisėda an suoliuka, Marytė žiūri – jam nosyje skyłalių nėra.  Tai ji kap łėki, tai łėki, parłėki namo ir graitai duris usispyri. Tai, saka, jis iš paskos jai rėki,,Tava laimi, ne mana“, va kokius žodžius.

Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m. 

 

Kitu kart vėl’ miegu lovoj, žiūriu – an lovus krašta sėdi velnias. Matau –  juodas, juodas, kasmuotas, isižiojis, liežiuvis raudonas, ylgas, dantys balti balti, aš in jį, jis in manį, tai kap užrėkiau iš visa vieka ,,Velnias“ net viskas suskambėja, žiūriu – nieka nėr. Dinga.

Liutonių k. – Marijona Naudžiūnaitė Mikalajūnienė, g. 1932 m.

 

Už gelžkelia, ty in Lubaku, aina senas kelias, tai ty buva toks Šėtona raistelis, alksnynas. Tai kap buvau maža, žmonės šnekėja, kad ty vaidenasi. Kap važiuoja miškan, ar Liutonių malūnan ir vėlai grįžta namo, tai ty, tam alksnyne, ir prašvinta. Invažiuoja ir išvažiuot’ negali. Saka, pasiroda koki tai juodi vyrai, jiej šoka ir tų žmogų vis vedžioja ratu, ir jis negali išvažiuot’. Kap prašvinta – juodi kelmai aplink. Mes, vaikai, aidavam tan raistelin spalgenaut’. Baba sakydava: „Nelaukit sutemų, grįžkit po šviesai, ba ty neišeisit.“

Saka, važiava žmogus iš malūna per tų raisteli. Važiuoja, nieka, tik arklys tep jau sunkiai traukia, tep jau sunkiai. Ale žmogus džiaugiasi, kad dar keliu mata. Išvažiavis iš to alksnyna atsisuka – gi vežime didžiausi kelmai riogsa. Iš ko jiej pasidari? Vis tiek koki tai vaiduokliai buva.

Migūčionys – Joana Malašauskaitė Stirnienė, g. 1931 m.

 

Miške yra Lapakalnis. Ty lapės turėja daug urvų. Yra Žalias raistas, saka, ty žalias velnias gyvena. Seniau, kap mergos gułėdava an šiena, tai nakti pas jas ateidava velniai. Ateina gražūs bernai, juodai apsirengį, ale jų plaukai kieti kap drateliai, nosij tik viena skyłė. Kap tik gaidžiai užgieda, tai dingsta, pabėga. Ir šokiuosna ateina, mergas šokdina, ale kap tik gaidys užgiedos, tai ir dingsta. Saka, jiej ir kryžiaus bijoja, jei rožančių an tokio berno užmesi, tai jau pririštas.

Mijaugonių k. – Andrius Petkevičius, g. 1927 m.

 

Jankūnas gyvena palei kapines. Vienunakt vėlai grįžta namo, girdi, kad kas tai iš paskui aina. Pereina kitan kelia šonan – ir tas iš paskui. ,,Isigandau, atsigrįžt’ negaliu. Tada prisiminiau, kad reikia pereit’ per tiltu, tai velnias atstos. Gerai, netoli buva tiltelis, greit nułėkiau. Nieka nėr, perłėkiau, žiūriu – nieka nėr. Ale atgal’ jau nėjau tuom keliu. Laukiau, kol ims švist’, bijojau.“

Kakliniškių k. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g.1931 m.

 

Kadaise šnekėja, kap aja an vakarėlių, tai ateidinieja, vedi mergas šokt’ gražūs jauni bernai, labai smagiai šoka, ale pažiūriek, kad nosyj jiem tik viena skyłalė, o jau 12 valandu jiej visi dingsta.

 Žmogus važiuoja per mišku, kad, saka, ožiukas paiemi ir inšoka jam vežiman ir bliauna prie jo. Paskui išeina, kad ty jau velniukas koks buvįs.

Pakalnės k. – Petrutė Gackaitė  Osenskienė, g. 1922 m.

 

 Viena merga, tokia Bliujūti iš vakarėlia namo aja viena. Ar jos kavalieriaus nebuva, ar niekas palydėt’ nepasisiūlina, ale aja viena. Ty, kur keliukas atsisuka nuog vieškelia an jos namų, ant griovia kranta siedi du juodai apsirengį vyrai, su skrybėłiem, su lazduom. Buva žiema ir labai šviesi mėnesiena. Kap tik prie jų priieja tai jiej ir klausia: ”Mergaite, ko tu nori?” ji nustiera, isiganda, tikrai lyg ir žmonės, tik labai keisti. Ji pradėja biegt, girdieja tik šlept’ šlept’ iš paskui, ale ji neatsisuka, parbiega namo, žiūri – nieka nier.

Palei tuom pušinėliu, kur už Pinelių, nakti aja mana puseseri, tai saki ir jai pasirodi koki tai tamsūs žmonės, ale jos nekalbina, tik pasirodi. 

Peliūnų k. – Jadvyga Bliujūtė Jarašienė, g. 1925 m.

 

 Tėvas mana irgi matė ponaitį. Saka, nuveja uogaut’, vaikšta, žiūri – koks tai ponaitis irgi vaikšta, su juoda skrybėle, gražus toks, saka, žiūriu žiūriu, aisiu arčiau, kad ir dinga kaip nebuvis, nieka nėr, nei to ponaičia, nei nieka, kaip skradžiai žemėn būt prasmegis.

Naktigoniai kai gana, tai arkliai jau paėda ir sugula, tada sugula ir naktigoniai, kad saka, eina aplink koks tai žmogus ir visus lygina.  Patraukia, kad visų galvos būt lygiai, tai kojos lienka nelygiai, eina, patraukia kad būt lygiai kojos, tai galvos nelygiai. Iki ryta tep. Tada jis ir saka :,,Čia ir velnias nesulygis“ ir dinga.

Semeliškės – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.

 

Buva, kad velnias vedžioja, žmogus išeit’ negali.  

Semeliškės – Veronika Marcinkevičienė, g. 1946 m.

 

Vaikai buva miške, kad žiūri ateina du koki tai žmonės, vienas juodas, juodas, kitas – baltas baltas. Jonukas, jis šnekėjo lenkiškai, sako : ,,Juliuk, žiūrėk, žiūrėk. Koki velniai ateina“, tai žiūri, kad jie ir eina tiesiai ant jų. Vaikai išsiganda, pradėja bėgt’, Jonukas pradėja rėkt’:,,Mama, mama“, o Juliukas jam šaukia:,,Bėk greičiau, kur čia toj mama“, žiūri, Jonukas nugriuva, tada Juliukas sustoja ir pradėja tuos žmones žegnot’. Kad, saka, ir dinga. Grįža namo ir pasakė tėvam. Tėvai aja miškan, ale jau nieka nerada, tik žołė išmindžiota.

Vėlyvoj daiktai krita,  pyli smėliu nuo lubų kas tai ty.

 Saka, ateina ir ateina kaiman velnias. Jau moterys bija ait’ net priemenėn po tamsiai. Vis palei pirtį vaikščioja. Su ragais, gauruotas. Vyrai pasakė kunigui. Tas patarė pagaut’ ir pažiūrėt’, kas ty per velnias.  Vyrai susirinka, nu ateina ir tas velnias, vaikšta palei pirtį.  Tada visi puołė ir pagava tų velnių. Saka, nulupa karvės skūru, o tenai diedas tokis. Primuši tų diedų. Prapuołė ir velnias.

 Dainavoj buva bala, tai ty velnias gyvena. Diedukas važiava naktį, tai jį perėmė prie tos balos. Ir daug ką tenai periminėdava. Tai važiuoja, žiūri, išeina ponas ir arklį už apinasria ima, stabda, arklys buva geras,  tai diedukas jį kai pavari isigandis, kai truktełėja arklį, tas kai šoka, tai ir nuo velnia pabėga. Grįža isigandis, saka, velnias perėmi.

Šakaldonių k. – Emilija Markevičiūtė Ratkevičienė, g.1935 m.

 

Važiuoja vieną kart žmogus per Šakaldonių mišku, o tenai rodėsi velniai, tai važiuoja jis ko tai labai vėlai, naktį, arklys gražus, rogełės mėlynos, mažiukės, kad an kelio prieš išeina koks tai ponaitis su skrybėle, su lazdeła an prieš ir jau ims arkliui už apinasria.  Tėvas kaip davė arkliui su vadełėm, arklys kaip šoka,  ir pabėga. Grįža ir baina, saka va kaip, sutikau palei tų raistų, perėmė. 

Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.

 

Šarkinės miške yra viksvynas, pelkė tokia, žoła apaugus, tai tenai vienas žmogus, jis  neturėja pievų, nutari išsipjaut’ tą  žolę. Bet tas miškas buvo ne jo, prašyt’ nenorėjo, tai nuvažiavo naktį, prisikrovė vežimą žalios žolės ir važiuoja. Kelias ėjo pro Gražliaukos upelį, tenai šlapia, išmalta. Važiuoja važiuoja, staiga arklys tik stop ir nei iš vietos. Žmogus galvoja: „Na, dabar užstrigau baloj.“ Išlipa, pažiūri – ratai sausoj vietoj, nei už kelmo neužkliuvę. Sėdasi į vežimą, arkliai vis tiek nei iš vietos, net gulasi, o neina. Supyko žmogus ir susikeikė: „Ar velnias čia koks pagalius į ratus kaišioja!“ An tų žodžių, kad nusikvatos kažkas, net medžių viršūnės nuskardėjo, taip šiurpiai, o arklys nei neragintas nuėjo keliu lyg niekur nieko.

Kaunas – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m., kilęs iš Sabališkių.

 

Pro mumį iš raistų ir dabar teka upelis. Viršuj ty an kalna yra Velniaraistis, tai ty niekas nepraeina. Kas tik nuveina ar grybaut’, ar ko, tai suka ratais ir niekap neišeina. Vis gryžta ir gryžta atgal’. Visi šitu žina, ty lyg kas monus pałaidžia, niekaip išeit’ negalima. Užtat ir vadina Velniaraisčiu.

Girnakaliai – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

 

Vienąkart ainu Šarkinės mišku, girdžiu – žvengia kumeliukas. Prieinu arčiau – gi tas kumeliukas an dviejų kojų stovi priešais ir žvengia. Aš žmogus dievobaimingas, man rožančius ant kaklo. Nusiėmiau rožančių ir užmečiau tam kumeliukui an kakla. Tas ir  pradėja žmogaus balsu prašyt’: „Pałaisk, – saka, – aš gi žmogus.“ Tai pałaidau. Mislinu, kad ty velnias kumeliuku buva pasivertis.

Sabališkės – Pranas Šumskas, g. 1922 m. Sabališkės

 

Baba baina kad seniau rodydavosi. Nu vaidenosi palei Spenglu, palei Šimeli, palei Kareivonių upeli, ty velnias pasirodydava.  Jei naktį vėlai iš kur eina, jau pavargis, tai pasiroda žmogus, siūlina tabaka iš mašnełės, saka sėskis, parūkysim. Parūka ty. Parėjis namo žiūri vietoj tabaka arklia šūda pridėta, vietoj  liūlkos – medžia šaknis kreiva. Nieka daugiau nedari, saka, tik siūlina parūkyt’.

Šuolių k. –  Aleksas Bliujus g. 1949 m.

 

Kaip tėvas buvo jaunas ir vėlai grįždavo iš šokių, jam reikėjo eiti pro pirtį. Eina vieną kartą jis pro tą pirtį ir mato, kad palei pirtį stovi koks tai žmogus. Prieina arčiau, žiūri kad stovi jaunas vyras su lazdele, su skrybėle, juodai apsirengęs. Tėvas priėjo prie jo ir sako: ,,Kokio tu velnio čia stovi, kas čia tavęs prašė?“ Jis kažką tai neaiškiai sumurmėjo, tai tėvas jam kaip voš per snukį, tik viskas sudundėjo. Žiūri – nieko nėr, tik nagus į sieną nusidaužęs. Va tau ir velnias.

Vindziulių k. – Ieva Karendiatė Jaruševičienė, g. 1934 m.

 

Kai tėvas išvažiava Amerikan, mama važiava vienų nakt su kaimynu Stepu su reikalais, tai tas kaimynas šposina, saka, va viena likai, tai dabar tavį jau teks mergyt’. Mama saka, liūdna, kad tėvas išvažiava, sėdžiu vežime, verkiu, žiūriu šalia arklia kas tai joja, lyg raitas, lyg šešėlis koks. Sakau Stepui :”Tu nesijuok, žiūrėk, kas čia joja” tada ir jis pamati. Abudu isiganda, galvoja velnias pristoja, mama pradėja giedot’ šventas giesmes, melstis, ale jis vistiek palei arklį joja ir gana. Tik už kokia kilometra dinga.

Žmogus važiava palei kapines, atsisuka, – ogi vežime koks tai kelmas inristas, nežinia, kap jis atsirada, sustoja, išmeti tų kelmu, važiuoja toliau, – nieko. Tai grįžis saka, velnias buva kelmu inritis. Kažin…

 Žebertonių k. – Elena Jankūnaitė Zinkevičienė,g.1922 m.

 

Aigulys aja iš Semeliškių Žuvyčiuosna, saka, pavarga, atsigułi an žołės. Kad atlakia toks tai ponaitis ir jį kelia, saka: „Negułėk čia, kelkis.“ Tas dar nesiskubina, galvoja, gal susapnava. Žiūri – ir vėl atłakia, ir vėl’ jį piktai vara. Saka: „Jei čia gułėsi, pamatysi, kas tau bus.“ Ir nuvėja miškais, kap koks vėjas. Aigulys atsikėłi, persižegnoja ir visas

isigandis pareja namo. Saka: „Velniu matiau.“

Tėvai labai nenorėja laist’ duktės  už berna, o ji vis tiek ženinasi. Tai saka, kap važiava veselija, tai užėja koks rūkas, lyg pablūdina, nusuka nežinia kokiuosna raistuosna, pelkėsna ir ty susmega su vežimu. Ty paskui niekas nėja tosna pelkėsna, saka, ty velniai gyvena.

Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

 Seniau ateidava velniai. Kai mama buva dar vaikas, tai kas ty buva, tėvai išeja laukuosna dirbt’, vaikai vieni buva, kad girdi, kas tai dziupsi, beldžia, gal velnias šoka an pirkios, jiej pasiėmi kačiuku ir išłėki pas tėvus. O toj mergaitė, katra juos išgąsdina, saka, apskyni jų obuolius ir nuveja, va koki velniai.

Mana diedukas važiava kur tai, žiūri – ožys vežime už jo, tai kai pavari arklį, tas kai šoka, tai parvažiava be ašių.

Žuvyčių k. – Ona Markevičiūtė Seliutienė, g. 1930 m.

 

Dziedukas pasakoja. Saka, ainu keliu – prieš manį du koki tai ponaičiai, jauni, su skrybėłėm. Kad žiūriu – jiej tik per krūmus, per krūmus ir ištirpa, dinga.

 Važiava namo, susivėlina ir sutika koki tai žmogu an kelia. Jis ir praša: „Pavežėk tu mana sunduku.“ „Dėk!“ – ir važiuoja toliau. Privažiava revu, tai arklys tik truktełėja ir lyg langviau nuvėja. Atsisuka – nei to žmogaus, nei sunduka, nei pėdsakų nėr.

Mana dėdi , tėva brolis, kap buva jaunas, tai su bernais aidava Budzyliuosna an šokių. Grįžta jiej jau švintant’ per mišku namo, priaina tokių aikštełi, medžių ty nėr. Žiūri – toj aikštełi pilna mergų, juokiasi, klega. Jiej sustoja, nežina, kap pereit’. Paskui saka, nu, ainam kraštu. Pasižiūrim in jas ir ainam, o jos visos ty „cha cha cha“ kvatoja, šoka. Jau rytas švinta, lyg rūkas pasikėłi ir dinga. Tai, saka, sukaitį namo parłėki ir daugiau Budzyliuosna neja.  

 Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m. Žuvyčiai

 

Stulpai, ugnelės

          Mana duktė kap apsivedi, tai visus metus  pas mumį gyvena. Tam kambarij stovėja sopki, tai ty ir miegoja. Vienų nakt pabudus žiūri –  kambarij stovi juodas stulpas iki lubų. Ji labai isiganda, ale bijoja ir vyru žadyt’, tik perlipa kiton pusėn, prie sienos ir niekaip užmigt’ negali iki ryta. Tai daugiau  jau ty ir neja miegot’.

          Tokia merga aja iš šokių namo, o kelias aja per kapines. Girdi – kas tai šniokščia iš paskui, atsisuka – koks baltas stulpas. Labai isiganda ir bėgt’, tiesiai per pievu link namų, nei kelia nežiūrėja, saka nendris tik šnara, tai bėgte parłėki neatsisukdama.

Abromiškių k  – Ona Kazlauskienė, g.1934 m.

 

Dėdė Juozas dar būdamas paauglys Liepušibalos (Gojaus) miške ganė arklius. Tenai, netoli tos vietos, buvo Mijaugonių pilkapynai, bet niekas nebijojo tenai vaikščioti. Vidurnaktį jie pamatė šviesų stulpą, panašų į skara apsigaubusią moterį.  Paskui stulpas lėtai pajudėjo krūmų link ir išnyko, lyg subyrėjo į daugelį šviesių ugnelių. Jie išsigando ir išsivarė arklius iš miško į pievas ir pasakodavo kaimynams ką mat ę.

Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė, g. 1938 m. Gojaus k.

 

Miške netoli mūsų sodybos buvo kalnelis, o aplink jį pelkės, tai tam kalnelij naktimis žybsėdavo ugnełės, žmonės manė, kad auksas žiba, bet kiek kasė, nieks nieka tenai nerada.

Beržonkos k. – Jadvyga  Vėželytė Pruskienė, g.1936 m.

 

Kaimynė Sakalauskienė pasakoja, kad an to kalna palei Spenglu, kur Jagėlų kapai, naktim dažnai mata ugnį degančių, saka, vakarais kap sutemsta, apie 12 – tu valandu koks tai žiburys ty ir mirksi, aš tai nemačiau.

Kloninių Jagelonių k. – Rumsevičius  Jonas, g. 1938m.  

 

Būriškėse, mama sakydava, kad prie mūsų šulinia sode vis matydavo ugnełi degant’, senobiniai žmonės manė, kad ty auksas dega. Saka, ty pakavotas.

Būriškių k.Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė,g. 1930 m.

Užrašė bibliotekininkė Onutė Žilionienė

 

   Butkiškių kapinėse, senose, sako, ugnełė kurenas, žmonės šnekėjo, kad auksas degė. Vaidenasi striokai koki tai. 

Elektrėnai – Pranas Černiauskas,g. 1933m. Žydiškių k. 

 

Seniau auksas degi. Čia, kur dabar stovi mūs namas, kadaise gyvena Lapinskai. Lapinskas dirba Žiežmariuose  vokiečių policininku, gal turėja žydų auksa, ką ty gali žinot’, ale mūsų kieme irgi dega auksas, tik mes nedrįstam kast’.

   Vienai bobai ty kur buva Kietaviškių dvaras, rodasi koki tai auksiniai obuoliai tarp durų. Ji atėja, saka, kaskim. Ale aš bijau. Dabar ty Černiauskų sodyba, o kadaise buvis Pociejų dvara kluonas.  Kap dvaru draski, kap Bukinas visku pragerdinieja, tai neši kiek kas norieja, plytos buva didełės, visi nešisi. Paskui stovieja griuvėsiai, tai ty apie tų vietų ir pasirodi jai tiej auksiniai obuoliai.

Kietaviškių k. – Adelė Pruskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.

 

Ant kalna palei Sajetus yra seni prancūzkapiai. Tenai vaidenasi, vakarais ugnełė blykčioja.

Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.

 

Pas mumį tai  baina, kad Kadariškių laukuose vis kokia tai ugnełė naktim rodasi, ne vienoj vietoj, ale laksta, tai ty, tai ty, niekas jos negałėja pagaut’, ale vis rodasi.

Žebertonių k. –  Elena Jankūnaitė Zinkevičienė,g.1922 m.

 

Gojaus miške pušynai, tenai vaidenosi. Važiava tėvas naktį, grįžęs saka – mačiau, kaip ugnis dega. Šnekėja, kad auksas.  Moterys tai bijoja ait’.  Pušynėlyj koki tai apkasai – kurganai, saka prancūzai palaidoti, ty bijoja naktį ait’.   

Perkūnakiemio k. – Juozas Kazakevičius, g. 1923 m. 

 

Jagėlonių miške yra  ažeriukas, vadinasi Dėlinis. Seniau žmonys šnekėja, kad palei tų ažeru stovi bačka, ją saugoja senas senis su labai piktu šuniu, ty naktim dega ugnis, saka, ty auksa pilna bačka.  Senė Ramunienė sugalvoja nuveit’, pažiūrėt’.  Tai ir nuveja naktį, ale nežinia ką tenai pamati, tik  kap grįža, tai ir atsigułė, niekam nieka nesaki ir numiri. Saka, labai ko tai isigandus buva.

Kloninių Jagelonių k. – Rumsevičius  Jonas, g. 1938m.  

 

O an Aukso kalno, sakydavo, kažkas kūrenasi. Vieną kartą tėvukas šaukia, sako, vaikai ateikit’ pažiūrėt’, vėl’ kūrenasi, ugnełė dega. Mačiau ir aš, paskui bijojom ait’ miškan uogaut’, grybaut’.  Žiemą tai mes tenai nuo to kalno su rogutėm važinėdavom, labai geras kalnas buvo, tarp ąžuolų išvažinėja kelius ir leidžiamės, net sesuo buvo in ąžuolą koją susitrenkus.  Dieną nieko nematyt’.  Kartą tėvukas jau sirgo, kad šaukia mumį, sako, eikit’ pažiūrėt’, ugnełė dega.  Buvo gal jau kokia dvylikta valanda, tai apsirengėm ir atėjom iki Adasiaus kalniuko, taip va ir matyt’ kaip ugnełė dega.

Dar tėvukas pasakodavo, kad naktim tenai kas tai klykdavo, rėkdavo, kas tai pasirodydavo, kokia tai šmėkla, jei vakare sutemus eisi.

Buvo šnekos, kad matydavo moterį su žibintu einančią. Šviečia, dega, ugnełė juda, lyg vaikščioja šmėkla kokia. 

Jagėlonių k. – Ona Kananavičiūtė Pukalskienė, g. 1946 m. Kareivonių k.

 

Pasakoja brolienė Halė (Elena). Rodėsi an kalniuka, čia kur festivaliai buva, prie Auksa kalna. Kažkokia šviesa. Dar paskui šnekėja, kas ty pas juos buva, kad kas tai prinešdava sausų malkų po kokiais tai medžiais, saka, nuveini, parsineši, sukūreni tas malkas, po kiek laika nuveik ir vėl’ rasi.  Vėl’ ty jų yra, nu toj vietoj. Paskui, saka, kas tai karves vis atpančioja. Supančioji, nuveini, jau be pančių, ir kad vienu roz, tai netikėtum, ale visu laiku.  Negalima spėt’ pančių vyt’.

Žiburį tai matydava ir Halės mama, dar jauna buva,  ir ji, visi.

Saka, aini ty vėlai, tai iš kalna isirita koks tai raudonas kamuoliukas, žiežirbuoja ir ritasi žemyn. Saka, ritasi, ritasi in Kareivonių kiema pusį, aš ainu paskui jį, ainu, kad paima ir dingsta, nematau. Kamuoliukas per duobełas visas, tai aukštyn, tai žemyn vis peršoka. Aš jai netikėjau, sakau, ką tu čia baini, o ji vistiek verčia akis, saka, ką tu, tikrai.  Kelis kartus šnekėja kad mati.  Ji nebijoja. Buva išaugus ty, tam miške, jiej vaikai  vaikščiojį tuom senobiniu keliu. Gal ir taip.

 Kareivonių k. – Eleonora Kralikauskaitė Rumšinienė, g. 1937 m.

 

 Čia kurių dien, visai neseniai buva labai graži saułi. Jau pavakarėj išejau an kiema, žiūriu virš Piliakalnia tep šviečia saułi, kad nušvita visas kiemas, aš net rankas iškėliau, pasišilau, o saułi kokiu tai juodu ratu aplink, paskui pasidari lyg kokiais tai juodais taškeliais, sakau kas čia man vaidenasi, krinta, myrga, net galva svaigsta. Visų paskui klausinėju, niekas nieka nemati, ale aš gi viena čia gyvenu, kitur gal nesimati.

Kareivonių k. –  Levosė Pinelytė Kananavičienė gim. 1916 m.

 

Vienu kart mes su švogeriu Valentu nuviejum Piliakalnin nusipjaut’ ąžuoliuku, an ratlankių man reikieju. Tik pradiejum pjaut’, girdim kas tai kalba, kalba. Isigandum, trenkim krūman  pjūklu  ir ainam tiem žmonėm an prieš, sakum pažiūriesim, kas čia kalbiedami aina, kad nieku, nier nei gyvos dvasius. Nuviejum toliau – nieku nier, tadu nuviejum in Kertenia Liudviku, paiemim buteli naminės, išgierim ir grįžį nupjovim tų ąžuoliuku.

Kai pritemsta, tai ty girdisi kokia tai žmonių kalba, tokius garsus tam griovij yra girdiejus ir mamytė, ir sesuo Alena  ir vis vakare vielai. Prisiaina ir vėliau pareit’ iš kur nor kai ty gyveni, tai ir Bartnauska Mikas saki, kas čia palei jumy yr, girdžiu šnekant’ daug balsų, ale nieku niera? Saku ir ty ir ty dairaus, nieku niera. Alena saka, aš nepasistrainus, kap kiaulas šieriau, tep ir ainu, tai išgirdus isigandau, – kas tai ateina, lyg daug žmonių, žiūriu, nieku ty niera. 

Kareivonių k. – Pranas Lankas gim. 1929m.

 

Tarnavo tarnaitė pas šeimininkus, paruošė ji Kūčių stalą, o kad pradėja belstis an aukšta. Šeimininkė saka jai:,,Eik, pažiūrėk, gal katės daužosi“. Ta užlipa liesvom, žiūri kad tenai an aukšta irgi sėdi prie stala šeimininkas. O šeimininką ji ką tik palika prie Kūčių stala kambarij. Atėja apstulbus. Saka, kaip čia gali būt, ir čia sėdi šeimininkas, ir tenai sėdi šeimininkas. Tada šeimininkė jai sako:,,Aš greitai mirsiu, o tu liksi su šeiminyku“ tai saka, taip ir buva. Išsipildė…

Bijūnai -Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m.

 

Kad bažnyčia nuvejus skradžiai žemės, tai buva kalbėta mūs kaime, aš iš to kaima išeinu. Tai šnekėdava, dar diedukas, amžiną atilsį, tai saka, : ,,Čia bažnyčia nuvejus po žeme, tai dvyliktų valandų, atsieit, klausyk ir girdėsi skambinant’ varpus.“

Budylių k.-  Janina Nemirtavičienė, g.1929m.

 

Saka, seniau mokėja ir  prakeikt’. Važiava vesialia, kas tai jų prakeiki, saka, kad jūs šunim pavirstumėt’, tai ir pavirta.

Apie juodas knygas girdėjau šnekėja, saka kad iš jų užburia kad gyvenimas nesisekt. Buva žmonių su negerom akim, kap nužiūri, tai jau reikia daryt’ kokių rodų, ba vietos nerasi.   Užkalbėjimais tikėja, šnekėja, kad vaidenasi. Visap vaidenasi.

Kampų k. –  Adelė Pruskaitė Aliubavičienė, g.1930 m. Kampų k.

 

Seni žmonės pasakojo, kad kai tiesė geležinkelį, vadinamą ,,čigunką” palei Žaslių stotį, tai nukirto dalį kapinių, sunaikino kapus, tai ir dabar nieko gero iš to – avarijos ir avarijos.

Dar sako, užsimušė jaunavedžiai vestuvių dieną, palaidojo juos ne kartu, o atskirai, kai  tiesė geležinkelį, tai juos perskyrė, užtat ir visokios avarijos tenai.

Koncepto k. – Genutė Pupalaigytė, g.1943 m.

 

Su Akulevičium grįžtam iš darba, tai jis taip pasigėri, kad išlipa iš autobusa, nugriuva ir nesikelia. Negi paliksi žmogų, kad sušalt – tempiu namo. O Akulevičiai gyvena už plenta, kitoj pusėj. Užeinu kieman, žiūriu – gale kluona stovi juodas stulpas. Inteinu vidun, palieku sūnų, išeinu kieman – vėl’ tas stulpas stovi. Jo motina manį lydi, ainam iki kluona ir tas stulpas kartu, kad  ir pranyka. Sakau, kas čia pas jumį? Ji tik nusijuoki, ir nieka nesaka. Tik žmonės šnekėja, kad pas juos vaidenasi. Saka, kareivį palei  tuom kluonu nušovi. 

Alinka – Juozas Kučinskas, g. 1929 m.

 

 

Vaidenasi

 Buvo kaime, visi turėjo gyrnas ir buvo senas žmogus, kuris nieko daugiau neveikė, tik ėjo kaldamas gyrnas visiems. Jis buvo jau senas ir greit numirė. Tai paskui pas juos kiekvieną nakt’ ant aukšto kalė: ”Tak tak tak,  tak tak tak” Bijojo. Kaip tik naktis, tai ir kala.

Abromiškių k. Aldona Skorupskienė, g, 1931 m.

 

    Čia palei keliu, palei akmenus, kai tik nakti aini, tai koks tai juodas aukštas žmogus atsiranda ir aina pirma iki vieškelia palei dvaru, paskui dingsta.

Senųjų Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.

 

Pasakojo, kad troboj vaidenasi. Dieną nieko, tyku, o kai ateina naktis, apie 12 valanda, kažkas darydavo visokią betvarkę – mėtė daiktus, daužėsi iki gaidžiui užgiedant’. Tada nusiramina.

  Pasakojo, kad kaimynas buvo Vievyje, išgėrė ir važiavo namo per mišką, tai ant kelio pamatė stovintį žmogų, kuris prašė pavežėti. Kaimynas sustojo, paėmė tą žmogų, jis įsėdo į vežimo galą ir nieko daugiau nešneka. Važiavo, važiavo tylomis. Parvažiavęs prie kaimo, atsisuka – gi vežime didelis kelmas riogso.

     Sako, Abromiškių rūmuose vaidenosi. Mano tėvas dirbo liokajum. Tėvas pasakojo, kad vieną nakt’, kai grafai buvo išvažiavę, jis nakvojo rūmuose. Paskui pasakodavo: ,,Guliu, šuniukas gale kojų pradėjo urgst’, girdžiu – ūžia kas tai. Per langu lig tai kas insiłaido vidun, šuniukas urzgia, koja jį paspaudžiu, klausau, kas toliau bus. Knygos kad pradės šlamėt’, paveikslai judėt’, isigandau. Paskui vėl’ tik užūžė ir nutilo, nutilo viskas. Ryte apėjau visus kambarius, apžiūrėjau knygas – viskas savo vietose, niekas neliesta. Ir kas ten buvo, nežinia. Negaliu pats įsitikint’”. Daugiau nieko nepasakojo. Neturi meluot’.

Abromiškių k. – Elena Čižauskaitė Gudelienė, g. 1933 m.

 

Kaime tekėja upeliukas Rudupė, tai prie jo vaidenosi. Nuo mumį an Obenių aja keliukas palei tą Rudupi, bijodavam ait, ty rodydavasi kas tai.  Ty gyvena Strasevičiai ir Laimutis Lionginas, jiej buva jau iš Obenių kaima. 

Kampų k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m. 

 

Seniau aplink Gaidelia akmenu vedžioja. Kap tik kas nor išgėris pro jį važiuoja, tai  niekaip neišvažiuoja, suka ratu aplink tų akmenu ir gana.

Man baina dar tata, skaita pro Gaideli jau nepravažiuodava, skaita, jau pasirodydava. Kokių tai visokių baidyklių, skaita. Vaikai lipdava an to akmena, ty žaisdava, ale dienu nieka, saka nakčia, kap menu, ty vaidenasi.

Baina, joja koks tai žmogus an Visūšventių gyrtas iš bažnyčios, joja ir praša: ,,Padėkit, visi šventi“,  saka, tai kap šoks per arkli kiton pusėn, tai jau paskui saka: ,,Visi šventi nepadėkit’,  padėkit’ po vienu“.

Bajorų k. – Bronislava  Mikalauskaitė  Lišauskienė  g.1917  m.

 

Tenai vis kas nors atsitiks, ar gyvulys užsisuks už krūmo, nei iš šio, nei iš to. Pas mumį ty buvo atsitikimų, tai galiu pasakyt’ – už va tokio krūmelio karvė usismaugė. Kita karvė vėl’ an lygios lygełės. Juozas ty akeno, parėjo, papietavo, nuveina – karvė guli negyva, sprandą nusisukus. Gal zyliavo? Gerai. Žinau, kad ty buvo kapinės. Parvažiuojam iš Liaukiškių, ateinam – ty karvė buvo pririšta, pasibaidė, ar ką, ragą nusilaužus, visa kruvina stovi. Tai ko čia niekas nesidaro? Aš ty ganyt’ bijau. Akmenys, stovėję pilkapiuose išvartyti,  suskaldyti…

Beižionių k. – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g. 1941 m.

 

Rurakalnis – kalnelis, tenai niekas nearė, dirvonas. O šalia – Vaitkūnraistis, tenai visada rodosi. Mano dar diedukas važiavo žiemą su rogėm, su kailiniais, su kepure, susisukęs, šalta. Ties raistu atsigręžia,- o rogėse juodas kamuolys guli.  Tai jis botagu kaip trukterėjo per tą kamuolį, tai tas tik chi-chi-chi ir nusirito, net sniegas užrūko.

Žydiškių k. – Juozas Navickas, g 1930 m.

 

 

Kartą žmogus ganė naktigonėj. Atsigułė, usiklojo jermėku, jau snaudžia, kad kas tai atėjo ir jam sako: „Kelkis, čia tau ne vieta.“ Pramerkia akis – nieko nėra. Jis vyras zdaravas, neišsigando, vėl’ snaudžia. Ir vėl’ kas tai jį varo iš tos vietos. Taip triskart. Tada nuėjo toliau, atsigulė ir niekas nieko. Netaršo, nekrato.

Elektrėnai – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Žydiškių.

 

Cigonkos akmenas, tai mano tėvukas baino kaip kadaise arklius ganė naktim, tai sako, dvyliktą valandą ty darda ir darda, lyg koks vežimas. Sako, prieinam, prieinam netoli akmeno – aptyksta, nieko, sako. Kap tik nuveinam in arklius ir vėl’ mum ty darda apie tą akmeną, tai tada vežė kunigą net, kunigas šventino, piktas dvasias vaikė.

        Nemaitonių k. – Domicelė Juodytė Kulbickienė, g.1935 m.

 

Buvo ežeriukas, akis tokia vidurij miško. Sako, jame buvo nuskandintos ar pačios nuskendo trys mergaitės, tai sako, vidurnaktį, kai mėnesiena, vanduo blizga, šviečia, jos išeina iš ežero ir plaukia baltais siluetais viršum vandenia. Kas matė, sako, labai tenai nejauku. 

Mijaugonys – Jadvyga  Vėželytė Pruskienė, g.1936 m. Beržonkos k.

 

Morkūno slėnij vaidenosi, vaikai bijojom eit’. Tenai yra įdubimas, tai tenai kelią kas tai pastodavo naktim.

 Bijūnų k. – Janina Blaževičiūtė Jankūnienė,g. 1950 m.

 

Kerbelių raiste, ty kur brolį vedžioja, girdėdavosi vaikas verkia, o jeigu važiuoji naktį pro šalį, tai vyrai parvažiuoja be leiterių, isikinka, tai vaikus krūmuosna inveda.

 Bijūnų k. – Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė,g. 1928 m.

 

Seniau mylėjom miegot’ an šieno. Turėjom samdinį, tai jis  su mumis miegojo, kad tik pradėjo  rėkt: ,,Hei, hei“ Mama klausia:,,Ko rėki?“ O jis:,,Cit teta, jis tuoj ateis“. Kad tik durys atsidarė, tik per šieną šuch, šuch… Paskui nutilo ir nutilo. Pasivaideno.

 Miegojo an šieno žmogus, kad sako, ateina moteris, balta paklode usiklojus, sako, sėdim, šnekam, ji ir dingsta lyg niekur nieko.

Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė,g. 1930 m.

 

Kur baigiasi Geibonių sodai, prie upelia, kadais buva tokia  gili dauba. Žemė nedirbama, tai žolės priaugį, ale kai tik atvedi arklį ton duobėn, tai bėga gyvulys iš tos vietos ir gana.

Kartą naktigoniai suvari kaima arklius ton duobėn ir gana. Kol laužas degi, kol visi plepėja, dar  tyliai padainava – nieka, visi arkliai ramiai ganėsi. Tik vidurnaktij, kai naktigoniai prisnūda jau,  tai visi arkliai prunkšdami isilaksti. Rada juos kitos dienos apypietę už kelių kilometrų, miške. Tai tą duobę visi apeina, saka, nečysta dūšia tenai. Dabar, kai sodais usodina, lyg negirdėt’, kad vaidentųsi.

Kareivonių k. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.

 

Ty, kur dabar Noreikos sodas, seniau buva duobė. Nujojau naktigonėn. Arkliai vaikščioja, atsiguliau, snaudžiu ir girdžiu, kad sudundėja kanopos, ir tiek aš juos, tuos arklius, ir matiau. Radau tik an Greževičia pievos, tai ty su jais ir likau, nevariau atgal’. Saka, ty vaidenasi, ty merga pakavota.

 Geibonys. – Bolius Lankutis, g. 1917 m.

 

Šienava žmogus pievu palei kelali, o  an dirvona stovėja plūgas. Tuom kelaliu aja koks tai  žmogus, priaja in plūgu, atsisėda an jo. Žiūri, žiūri – tas žmogus darasi mažesnis, mažesnis ir visai pradinga, sėdėdamas an plūga.

Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

Mano tėvas prie raistelio krūmuose turėjo pasistatęs pirtį, kiekvieną šeštadienį kureno. Kaimynų buvo kritęs gyvulys, tai atvažiavo veterinorius Galdikas ir paprašė tėvo palikti vandens – užvažiuos nusiprausti. Kol jis tą gyvulį apžiūrėjo, surašė popierius, visi jau ir išsimaudė. Nuėjo maudytis vienas. Maudosi, periasi, girdi, kažkas tik brūkšt’ brūkšt’ per sienojus iš lauko, nekreipia dėmesio, gal koks gyvulys, paskui šlumšt’, šlumšt’ ir vėl’ brūkšt’ brūkšt’ per sienojus. Tik bar bar bar į pirties langelį. Galdikas pagalvojo, kad tėvelis ir sako: ”Martynai, ką tu, mažas vaikas, kad gąsdint’ atėjai?” Žiūri pro langelį, nieko nėra. Ir vėl brūkšt’ brūkšt’, šlami šlami kitoj pusėj. Kaip išsigąs Galdikas, griebė už rūbų ir visas muilinas, plikas atlėkė į trobą, dantimis kalendamas. Tai apsirengė tik troboj, vienas namo važiuot’ bijojo, tai tėvelis jį lydėjo.

Mūsų kaime gyveno tokia mergaitė Aneliukė, tai ji iš kokio tai pergyvenimo, kas ten dabar sužinos, nutarė pasikarti. Buvo kaime muzikantas. Jis atgrojo veseliją ir vėlai naktį eina namo. Pavargo, atsisėdo ant kelmo ir užmigo. Kažkas jį žadina ir klausia: ”Ar tu moki grajinti?” jis atsako:,, Moku.” ,,O ar atgrajintum dar vienas vestuves?” ,,O kodėl gi ne, jei sumokėsit. ”Žiūri, stovi graži karieta ir nuvažiavo. Nuveda jį į kažkokį kambarį, pasodina vieną ant uslano ir liepa groti. Keista, bet atvažiavo, tai reikia grot’. Ir grajina. Girdi, už sienos kažkas šoka, trypia, net sienos dreba, trenksmas, garsai kažkokie. Ilgai grojo. Jau ir pavargo, sako, kiek aš čia galiu grot’. Dairos, o kambary durų nėra, kaip išeisi. Apėjęs sienas rado plyšį. Žiūri pro plyšį – gi velnių visas tuntas, visi panas apsikabinę ir kaimynė Aneliukė čia. Neiškentęs paklausė: ,,Aneliut, čia tu?” Kai tik paklausė, viskas dingo. Sėdi jis ant kelmo, šalia kelio, armonika prie šono guli. Parėjęs namo sužinojo, kad Aneliukė pasikorė.

Koncepto k. – Genutė Pupalaigytė, g.1943 m.

 

 

An to paties keliuko, kuris toliau ėjo an Aukso kalno, dažnai rodydavosi.  Ne man vienai, rodėsi, pasakojo, Cibulsko Jasiui, Lanko Halei (Elenai), šnekėjo ir Kananavičiaus Levasia, visi. Kai tamsu, vakaras, naktis, tai tenai, tuo keliu jei eisi, tai išeina juodai apsirengus moteris, ji nešasi rankose kokį tai šviesulį, ugnelę kokią ir eina prieky, bet jei eisi link jos, tai tolsta, tolsta ir dingsta krūmuose. Išnyksta, nelieka.  Vis an to kalniuko, kur link Aukso kalno.  Ir tenai eina, link to kalno. Paskui tolsta, tolsta ir išnyksta.  Ir išnyksta.  Mano tėvas po karo slapstėsi, jo brolis, mano dėdė Bolius buvo pabėgęs iš rusų kariuomenės, gal kiek draugavo su žaliukais, tai visko buvo. Tėvas vieną  rytą parėjo ir juokiasi, jis vis mėgo šposyt, buvo štukorius, sako,  aš šiandien vos mergos nesusiradau…Matydavo.

Jeigu einu ir dieną tenai, tai jaučiu kokį tai šaltį, negerumą kokį, vis lekiu pro tą kalniuką. Kai gyvenom miško pakrašty, tai seniau kaime gi reikėjo išeit’ laukan ir vėlai, nu tualetas buvo lauke.  Tai tenai, toj pusėj dažnai girdėjosi koki tai klyksmai,  išeini, tai tik ūūū…ūūū… Ir ne aš viena girdėdavau. Daug kas. Ėjo pasakojimai, kad nuo Bičių, nuo Kareivonių kaimo pusės krante buvo kokios tai durys, sako, jos užmūrytos. Buvo kas tai.  Tikėjo, kad kas tai yra. Ar palaidota, ar užkasta.  Seniau dar buvo šnekų,  kad po tais raistais ėjo kokie tai tuneliai po žeme. Sakydavo – iki Trakų. Lanko Pranas šnekėdavo. Kodėl rodėsi ugnis, kodėl girdėjosi šauksmai? Ir ne vienam. Paskui dar šnekėjo apie Napaleono auksą, sakė kad tenai užkastas, kasinėjo, ieškojo, bet kad kas būt radęs, negirdėjau.

Mano brolis po piliakalnį ganė karves, mes miške visi ganėm, užtat miškas buvo labai gražus, vien ąžuolynai, tai menu in tą pusę reikėjo ganyt’, jis vis bijodavo kažko, prašydavo mamos, kad ir manį kartu su juo leistų.  Ir Lanko Halė manį tenai vesdavosi, buvo daug lazdynynų, buvo riešutų, ganė gyvulius, tai ir aš kartu.   Kažko tenai visi bijodavo.  Vieną kartą ėjom iš mokyklos vakaro, jau geros pusmergės, Cibulskutė labai bijo viena namo eit’, o eit jai reikėjo pro Aukso kalną, ji bijo, verkia, prašo,  tai mes dvieju jau ją lydim. Tik priėjom Aukso kalną,  aš jau šonu šonu, jau ty buvau girdėjus,  kad tik subildėjo viskas aplinkui ir tokiu prativnu balsu kad pradės rėkt’, kad mes trise lėkte parlėkėm iki Cibulskų namų, o paskui net namo jau nėjom, nakvojom tenai, nors iš ryto mamos ir pirtį užkūrė.  Bijojom. Ir dieną tenai kažko šalta.

Piktakiemio k. – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g. 1944m.

 

Ty nuog  mumį tiesiai buva toks keliukas in kalneli, tiesiai an Faikos, dar vadina Genia  kraštas, ty labai auga baravykai, tai ty buva daug tokių aželių padarytų, gal ir kapeliai senobiniai, ale niekas nežinoja, ne in Klerkučia Varusiu, ale in Faiku teij kauburėliai, lyg loviai, pailgi, aidavam ty uogaut’, tai vienas labai panašus in kapeli buva. Daug ty jų.

Seniau žmonės Piliakalnij mati ugnełi, ale ty palei Lanku, ty toki grioviai, ty girdėjasi balsai koki, dejavimai. 

Kareivonių k. – Angelė Kananavičiūtė Jankauskienė, g 1946 m.

 

Čia palei Piliakalnį kadaise buva kapčiai, koki tai kapai. Kap aini nuog Klerkučių kalna tiesiai, kap nusilaidi, pereini raistu, tai ty buva kapai. Ty yra du kalniukai palei kalnu. Ty vaidenasi. Vieną kart nuvėja ty Klerkučia Varusia malkų parsinešt’. Jau vakarėja, tai ji prisirinka visokių pagalių, susiriša kūliuku ir jau ais namo. Kad jų ty kas iš tų kapčių pradėja šaukt’ ateit’, tai ji kap łėki, ir malkas trenki, ir bėgte parłėki kalnan. Saka, ty kareiviai užkasti, kariuomenė kokia tai, mūšiai buvį.

Palei tuos kapčius tai buva visokių šnekų, jei vėlai ty reikia pereit’, tai kas tai šaukia ir gana. Daug kam ty buva. Tai ,,Palauk,“ tai ,,Neik ty“ visokių balsų girdėjasi.

Kareivonių k. – Levosė Pinelytė Kananavičienė gim. 1916 m.

 

Vienųkart žmogus raistelij  pjovi puši. Tai kap nepjauna, tas medis nesipjauna, tik žiežirbos aina iš pjūkla. Arklys pradėja prunkšt’, žmogus ir pabėga iš tos vietos. Ryte aina pažiūrėt’ – kad akmuo pjautas, o medžiai net nepajudyti, sveiki visi, tik akmenia samanos išdraskytos, akmuo apzulytas.

Geibonių k.- Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

Miške, ainant’ an profilaktoriuma, yra raistelis. Kadaise vienas žmogus nakti nuvažiava su arkliu ty pasivogt’ medi, ba miškas dvarui priklausė. Tai pjauna pjauna medi – tik žiežirbos tykšta, nieka nepadara. Tai paskui, jau ryte, nuveina pažiūrėt’, kas čia buva. Ogi, saka, akmuo pjautas, samanos pjūklu išdraskyta, nuzulinta  akmenia šonas.

Žydai kap važinėja po kaimus su prekėm, koki tai plėšikai toj vietoj žydu užmuši ir pakavoja. Tai ty pradėja vaidentis, ir raistelis pavadintas Plėšimų vardu.

Kartu nuog miška pro Plėšimų raisteli važiava žmogus, łakia grait, žiūri – aplink tik kibirkštys nuog akmenų skyla, jis jau visai be ratų. Tai an ašių net namo, an kiema inłėki, kap ko tai isiganda.

Geibonių k. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

Plėšima raistelij, va čia an kalna, tokia nedidełi bala, tai sakydava, kad tenai rodėsi, vaidenasi, periminėdava, velnias vydavasi, žmones klaidina.

Man irgi teka ty paklyst’. Niekap negałėjau išeit’ iš to miška, gal triskart vis grįžau atgal’, nor tų mišku iš vaikystės visu gerai pažįstu, čia augis.

Geibonių k. – Bolius Lankutis, g. 1917 m.

 

Plėšima raistelij, ty vaidenasi. Kap maža buvau, tai pasakodava, kad ty neidava. Saka, tai gaidys naktim gieda, tai ratus nuimdinėja. 

Geibonių k. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m.

 

          Numirė Rumšina Stasieni. Visi aina an laidotuvių, aš nėjau. Nuvejau pas Kumparskų mergas, rodžias, žodis, kitas, nepamatiau kap sutemi. Ainu keliu namo. Žiūriu, kas tai prieš vieškeliu ateina. Ainu arčiau – žiūriu – moteriškė, dar arčiau – gi Rumšina Stasieni, balta skarela, skara apsisupus. Ką daryt’? Usimerkiau ir łėkt’ in namus tiesiai.  Tai pro manį tik vėjas koks tai – švyst’.  Palei namus atsigrįžau, kad nieka nier.

Šeimet per Kūčias, pačiam vidurnaktij kas tai perieja per visus mūsų langus, tik barkšt’, barkšt’ beldi, kas tai galėtų būt’? Gal katras numirsim? Pažiūriesim. Tokiu nakti tai niekas svetimas nevaikščios apie langus. 

Kloniniai Jagėlonys. – Ona Beganskaitė Sakalauskienė, g.1925 m.

 

Palei keliu buva.  Išlipam iš autobusa, aisiu namo, žiūriu – žmonės duobi kasa, kastuvai tik brazda. Sakau, aisiu pažiūrėsiu, ką jiej čia kasa. Tai Sabonis man saka: „Aik, aik, gausi kastuvu galvon“. Tai nėjau.

Ryte ainu palei tų vietu, žiūriu – nieka tenai nekasta, žołė, vełėna tvirčiausia. Toj pačioj vietoj vieną rytą, anksti, laukiam autobusa, žiūrim – ant kelia stovi žmogus, jaunas visai, nepažįstamas. Pro šalį važiuoja mašinos, jį apšviečia, o jis vis stovi. Pasišnekėjam su vyrais, kas čia toks galėtų būti, atsisukam – nėra jo. Ateina Jonas. Klausiam: „Gal tu ten kelij stovėjai?“ Tas juokiasi: „Stovėsiu aš ant kelia, kai mašinos važiuoja.“ Paskui šnekėja, kad tuose laukuose karo metu buva daug užmuštų.

Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos

 

Mūs pievose rodėsi.

Saka, jei nakčia važiuosi, tai nor ratas nusimaus, tik dar dar dar ir nusirita. Keikies ir taisai. Kol’ randi, sudedi. Už gelžkelia, šitam Velnia raistelij visada rodėsi.  Saka, ateidinėja velniai ir šokiuosna.  Pažint’ negalima ir žinai kaip?  Pasiverčia tava bernu ir padara vaiku.  Tai vaikas gimsta su lanku an juosmenia.  Baba baina.  Saka, neatskirsi, ar Mijaugonių bernai, ar jiej ateja.  Ale prisižiūrėjus galima atskyrt’, reikia žiūrėt’ ar turi nosyje dvi skylutes. Baba baina. Saka, ajau iš šokių, prisistati bernas, saka, ainam kartu, bus linksmiau, aja, aja kartu ir nežinia kas ty pasidari, ryte ji pabuda inkelta pušin, saka, sėdi palei pačiu viršūni. 

Man irgi buva. Šventim Damulevičienės 50 – meti, ajau vėlai, jau naktį namo. Palydėjau Alkovikieni, paskui atsiskyriau an namų, palei Kumeliausku ainu, ty keliukas, šone – raistas.  Viskas gerai.  Perejau revu, daveidinėju in pievas, kad pasidari prieš manį koks tai miškas, čia gi nei rykštełės nerasi, o dabar prieš manį stovi koki tai aukšti tankūs krūmai. Garsiai šneku in savį, atsigrįžtu an Batrakų, ty šviesu, laukai, o man prieš – koks miškas, praeit’ negalima.  Ale kaip? Žengiu žingsnį – ir miškas traukiasi toliau, aš jan neinteinu, tik jis prieš manį.  Tai vis kas žingsnis toliau toliau, ale prieš nieka nematyt’, šuniukas va loja, aš jo nepažįstu, va kap padara. Dairausi sustojus, nu gerai ainu, kap čia dabar yra? Ale nepasimetu.  Ainu ir ainu, nor prieš nieka nematyt’.  Daveinu iki va šita elektros stulpa, lyg tas, ale namų nematyt’. Vistiek ainu.  Galvoju, kur gi čia nuveisi, gelžkelis prieš, nepablūdysiu. Davėjau iki šulinia, kad ir dinga viskas, žiūriu namai stovi, ačlaimas prieš.

Vieną kart žiemu pilnatis, šviesu kaip dienu. Ajau iš laidotuvių iš Kumeliauska.  Atsiskyriau nuo žmonių, jiej nuvėja kitu keliu ir ainu an namų.  Šviesu kaip dienu, nusilaidau nuo kalniuka,  žiūriu, kad mūs namai ne namai. Stovi didžiausi, aukščiausi rūmai, kad kas baint, netikėčiau. Aš gi nei arielkos negėriau, nieka, mėnulis šviečia.  Per revu ainu ir sakau, ot kad tokiuose rūmuose gyvent’, kas ty pasidara, neįsivaizduoju. Ir vėl’ davėjau in šulinį ir dinga viskas.

 Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

Mana diedukas baina, saka dar jo tėvas kai aja iš Kareivonių tuom keliuku, tai kas ty jam atsitika, kad jis lyg pypkę rūkė, o parėja namo su nuodėguliu rankoj.

Saka, ty arklius iškinkydava, ratus numaudava, kas tai rodėsi, perimdinėja.

Kareivonių k, –  Angelė Kananavičiūtė Jankauskienė, g. 1945 m.

 

Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlenda jau vandenin, žiūri, – iš ažera aina, aina dideli banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiausiais balsais, žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.

Cigonkos reve Kareivonyse vaidenasi. Moterys bijoja ty ait’. Saka, kadaise ty apsigyvena dvi cigonkos, viena vyresnė, kita jauna, visai dar vaikas ir tam raistelij pagimdi mergytį. Vietos žmonys pasakė valdžiai, tai atvažiava ir išveži jas kur tai, lyg Semeliškėsna, o šitų revų ir dabar vadina Cigonkos revu, paskui šnekieja, ty vaidenasi.

  Mijaugonių k. – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė, g. 1923 m.

 

Gyveno tokia Cigankova, Gliaudelienės pamotė, tai saka Kazys numirė, pamotė liko, paskui labai bijojo. Sako, ji užlipo ant pečiaus, poterius kalba, kad žiūri – sėdi Kazys ant lovos, ten kur numirė. Baltuose marškiniuose, mėnulis per langą šviečia, sėdi vienplaukis, sako, žegnojuos, drebu visa. Sėdi ir viskas.  Kiekvieną naktį, sako, sėdi.

Griaustinis, žaibas plieskia. Miegojau pas šeimininką ant aukšto.  Tai kai tik sužaibuos, taip man akyse baltas stulpas ir stovi.

Sako, ant kapų iš numirėlio išeina fosforas. Reikia turėt’ kokią skarutę ar nosinę, pamojuot’ ir išnyks. Toks baltas stulpas, kas nebijo, ėjo žiūrėt’, jei rami naktis, tai mato.

Sargas sargavo bažnyčioj. Buvo palaidotas žmogus, mūs kapinės prie bažnyčios, išėjo jis laukan – kad stovi baltas stulpas.  Nu, jis eit’. Ir tas stulpas iš paskui.  Jis greit intėjo zakristijon ir uždarė duris. Tai, sako, kai trenkėsi durysna, net triokštelėjo. Po kiek laiko jis išėjo pažiūrėt’, nieko nėra, tuščia. 

Stulpas eina. Oras traukia paskui žmogų.

Kazokiškės –  Jonas Rosliakas, g.1931 m.  

 

   Mūs kluone vaidenasi, brolis vasarą aina miegot’ an šiena, tai saka, nakti visas prėslas kratasi, miegot’ negalima. Tada diedukas papasakoja, kad šitas kluonas stovi sena kluona  vietoj, o jį sudegino rūsai kara su prancūzais metu. Saka kluone nakvoja daug labai išvargusių prancūzų, tai rūsai užeja ir padegi kluonu. Jiej užriemi duris, kad prancūzai nepabėgt ir padegi, tai visus juos gyvus ir sudegina.

Senosios Kietaviškės – Ciziniauskaitės

 

Pas Loibą stovėja kolūkia arkliai. Mana vyras buva brigadinykas, tai vieną vakarą jau vėlai ateina Loiba ir saka: „Kumełė nugriuvus, gal padėsi pakelt’?“ Kolūkiai buva labai silpni, trūka pašara, ir gyvulius, jau pavasari dažnai reikėja kilnot’. Taigi abudu išeja. Iki Loibų nuveit’, reikėja pereit’ per Beganskų sodybu, o jų troboj buva pasikorus senoji Beganskienė. Taigi grįžta mana vyras per Beganskų atšlaimu, žiūri –kluona durys tai pasikelia, tai vėl’ nukrinta, tai pasikelia, tai vėl’ nukrinta. Saka, pažiūrėsiu, gal tenai koks gyvulys duris verčia. Priaja prie durų, tai ant jo kai puls kokia baidykłė, jis bėgt’ – ji vytis. Tai parłėki isigandis, saka, Beganskienė vijasi.

Kaimynų mergaitis buva labai drąsios. Saka, einam pažiūrėt’, ar tikrai vaidenasi. Kai gaspadoriaus nebuva namie, palauki, kol sutems, ir aina abi prie tos sodybos. Žiūri – viduj dega lempa. Pamani, gal kas namie. Priaja – durys užrakytos. Aina abi prie langa – viduj tikrai dega lempa. Trukterėja langu, tas ir atsidari. Lipa pro langu vidun, o iš tenai kad puls kažkokia baidykłė, vos spėja pabėgt’. Tik palei namus atsidusa ir visa drąsa dinga.

Abromiškės – Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m. Lekavičių k.

 

Tėvas važiuodava Liutonių malūnan malt’ javų. Vienądien labai susivėlina, ba malūne buva daug žmonių, vėlai naktį grįža namo. Tai saka: „Tik davažiavus in Šėtona raistelį kap šoka arklys, neša an plenta, suka atgal’, ir gana. Galvoju, kas čia dabar bus. Vėl’ suku an keliuka, privažiuoju raistelį, vėl’ arklys prunkščia ir neša atgal’.“ Tai paskui apsuka didžiausiu ratu, nevažiava per  Šėtona raisteli, ba ty visi paklysta.

Palei Skaistupia upeliu yra kalnas, kur naktim ritasi skilandis. Pasiroda an kalna ir ritasi žemyn.  

Kakliniškių k. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.

 

Dar diedukas baina, kap kadaise buva vestuvės, visi baliavoja, šoka, muzikantas griežia. Ateja koki tai bernai, gražiai apsiriedi, šoka, kiša pinigus muzikantui kišenėsna. Kap išieja, muzikantas žiūri –  kišenės pilnos arklia šūdų.

Kalninių Mijaugonių k. – Zofija  Kasciukevičiūtė Beliukevičienė g.1927 m. 

 

Mana mama dirba Gabriliavos dvare, tai sakė – ty vaidenasi. Naktį kap miegi, tai an aukšta kas tai verpia su rateliais, dauža puodus, malkas mieta. Vežė ir kunigu, ale niekas nepadieja.

Olesis aja namo iš kaimyna palošis kortom, susivėlinis, tai saka: „Kokios baltos ožkos vis prieš manį ir prieš manį.“ Tik perėja kapines ir dinga, ale, saka, širdis iki namų daužėsi.

Stirna Vincas aja in gelžkelia stoti. Kelias aina pro kapus, buva tykus oras, labai tykus. „Tai, – saka, – palei kapines man kepuri tik stojasi, stojasi an galvos, priajau prie pat vartų, tik fukt’ nuog galvos ir nukrita an žemės. Tai, – saka, – už tos kepurės ir bėgte iki stoties. Atłėkiau uždusis apie pusi kilometra.“

Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.

 

Šimoniukas aja naktį iš mergos per Jakelienės kiemu, žiūri – stovi šyva kumełė. Pareja namo, saka – ne, reikia grįžt’ pažiūrėt’, ar tikrai, ba tokia arklia jiej tikrai neturi, o ir pas kaimynus tokia niekur nėr. Grįžta – nieka tenai nėra. Iš ryto ieška – kad nor sliedas koks, nieka.

Strošiūnų Šile vagys apiplėšinėjo. Žmonės bijoja vėlai per mišku važiuot’. Vienąkart parłėki kumełė pusiau isikinkius ir tiesiai klojiman inłėkus sustoja, o tėvas persigandis vežime guli. Kumełi visa apsiputojus, nežinia kas ty jai pasidarė – gal vilkai, gal vagiai. Ale tėvas saki, miške arklys tik suprunkšti ir kap łėki, tai net namie sustoja. Kas jai ty, ar koki velniai rodėsi, nežinia.

Mano tėvas tarnava furmonu pas Selevaitį Kasciukiškių dvare už Žaslių, vežioja ponus. Tai vienukart Strošiūnų miške irgi pasibaidi arkliai, tai kap neši, kap užkabina vežimu, kap trenkėsi in ąžuolu, net isikinki – tėvas labai isiganda. Ale susitvarki ir grįža, nieka neatsitika.

Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.

 

 

2003 metais palei Mitkiškių akmenu kryžių vėl’ pastatė kaimynai, kur prie jo gyvena.  Treji žmonės čia keitėsi, buvo šnekų, sako gyvent’ negalėjo. Pasakojo, kad šeimoj pasikorė sesuo, gyvent’ niekas negalėjo. Tada pardavė. Visokių tenai buvo dalykų ir durys trankėsi, negalėjo nakvot’.  Dabar, kai šitie žmonės čia gyvena, nieko nesigirdi.  Jie čia tik atvažiuoja, negyvena. Gal jie nebijo.

Dingdavo daiktai. Įdomu. Nuskendo mano vyras, jį rado plaukiantį jau netoli Paparčių. Po laidotuvių guli jo laikrodis ant stalo, džiovinam, kad tik buvo ir nėra. Ieškom – kur laikrodis? Visi žvalgomės. Atsisukam vėl’ – guli kur gulėjęs. Susirgo kiaułė, reikia klyzmos, o ji visada kabo ant sienos už pečiaus. Nu nėra. Nuveinu pas seserį, parsinešu kitą – gi ir ta kabo kur kabojus.  Aš net bijojau. Žinojau, kad čia kažkas dedasi.

Kartą einam mes su vyru nuo mamos žiūriu stovi namas. Seniau čia kelias ėjo. Kur dabar kelias, tenai stovėjo malūnas, kad ant to kelio stovi namas, veranda, langai, visi langai persišviečia, permatomi, taip aiškiai matau, sakau, viešpatie, kas čia daros, priėjau arčiau – nieko nėra.

Paskui po kokių metų atvažiavo teta, einam čia abi, kad ji man už rankos ir greit mane tempia pirmyn, nieko man nesako, tik tempia.  Paskui sustojo ir sako:,,Maryte, mačiau kokį tai didelį  namą.“ tai va.  Ir jai pasirodė tas namas. 

Vieną kartą aš einu nuo tvarto, kad stovi žmogus. Jau buvo prietema, galvojau – Jonas grįžo. Žiūriu kad ir nusviro žemėn ir dingo. Dukra tai matė laužą degantį, ėjo naktį iš šokių, tai sako, ugnis dega.

Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, g. 1936 m.

 

Vakarais buvo mada suveit’, vyrai sėdi, rūko, o baikų visokių… Malūne irgi rinkdavosi vyrai, suvažiuoja malt’, sėdi, laukia eilės, tai irgi buvo baikų visokių, aš nelabai menu, atsitikimų visokių, kaip ten jiem kokioj vietoj arkliai atsikinko, ratai nusimauna…

 Tėvas irgi pasakojo vieną nuotykį. Sako, važiuoja jis vėlai jau, kad eina kokia tai panelė. Jis jai siūlina pavėžėt’, o ji nesisėda ir vis eina šalia vežimo.  Nieko. Važiuoja toliau. Tėvas sako, paimsiu aš ją už rankos.  Kad tik ir dingo. Ir kas tenai buvo? Grįžęs paskojo, kad Ožių raistą pravažiuojant taip buvo, ty upeliukas toks, krūmeliai. Sako, vyram tenai kas tai atsitikdavo. Vaidenosi. Tai arklys atsikinko toj vietoj, nu tai išlipa, sutvarko,  kad ir vėl’ atsikinko, negali išvažiuot’ iš tos vietos.

Seneliam tai vis rodėsi kokia tai šviesa, baina. Buvo, žmonės nusipirko namą, tai jame negałėjo gyvent’, sako, kaip tik 12, tai pradeda švilpt’, dundėt’, sienom kas tai eina, trata visas namas. Kas tai buvo sušaudyta ar palaidota tam name. Mano vyras netikėjo, tai vieną kartą jį pakvietė pabūt’ naktį tenai, tai parėjo labai nusiminęs, liūdnas, bet nieko nepasakojo mums, nieko neaiškino, tik tie žmonės iš to nama išvažiavo, negalėjo gyvent’.

Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.

 

Apie senelio Bonifaco vaidenimąsi po mirties. Senelis, kaip minėjau, buvo netikintis. Kai Kazokiškių bažnyčioje būdavo aukojamos mišios, jis  dažnai eidavo malkų skaldyti ar šiaip ką nors dirbdavo. Kai jis mirė, tai metus vaidendavosi. Senelė viena bijojo gyventi, tai pas ją du metus  gyveno mano sesuo. Triukšmaudavo ant aukšto, klibendavo duris, kilnodavo puodus pečiuje, braukydavo per stalą kažkokiais metaliniais daiktais ir net, sako, degtukus įžiebdavo. Ateidavo ir kaimynai pernakvoti.Vieni girdėdavo, kiti ne. Kai praėjo metai po mirties, tai senelė užpirko mišias trijose bažnyčiose vienu metu. Dar sako, po to vaidenosi dvi savaites ir baigėsi.

Natokų k. – Algirdas Jukavičius, g. 1957m.

 

Čia palei mumį kelias ėjo, per mišką upelis teka. Tėvas ėjo ir su savim turėjo bonkutę nuo degtinės ir norėjo vandenio pasisemt’ atsigert’. Sako, pastatė savo krepšį ant žemės, pasisėmė vandenio, atsigėrė, žiūri – krepšys kitoj upelio pusėj. Pereina lieptelį, žiūri – krepšys anoj upelio pusėj. Tada sako, pradėjo žegnotis,  žiūri – krepšys prie jo kojų stovi. Monai koki.

Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.

 

Mes gyvenam Gackuose.(Pakalniškėse). Likam nuog tieva trys vaikai, miri jaunas, tai gyvenam su mama ty. Palei mūs sodybu stovieja labai didelis akmuo, mes vaikai vis ty an jo sėdiejam. Mama vienuroz suvielina parvest’ karvi, jau visai temstant’ nuvieja laukan, žiūri – aina koks tai frantas nuog kalniuka keliuku an mumį. Baltus kelnys, juodas švarkas, aina tep mandriai. Saka, lyg įdomu, kas čia tokis. Aš, saka mama, nułėkiau, už tos karvis ir tįsiu jų kuo graiciau. Kad jis daveja in tų akmenu ir prapuołi. Saka, tįsiu karvi ir bijau. Kap dałėkim in tų akmenu, karvi kap šoks, tik suprunkšti ir kalnan. Kol aš pasikieliau kalnan – karvi jau namie. Saka, ty ir žemi art’ in kloni nieka, ale kap tik pasikelia kalnan in tų akmenu, tai arklys isikinka, nor tu kų.

 Didelis akmuo buva. Brolis aja vielai nakti, tai palei tų akmeni balta katė an kelia, ir vis tai in ty, tai in ty laksta, vis an prieš. Let, saka, parejau, pastoja keliu ir gana. Paskui an to akmena ir dinga.

 Gyvena toks žmogus, Markevičius Juza, ale jį vadina Šiaučium. Jis turieja dukterų mergų, tai mes ty vis łėkdavam. Palei juos buva kalnas (dabar  mišku užsodyta), tai ty buva pirkia, o joj rodėsi.

Tas Šiaučius, mana brolis ir seni kiema žmonys pasiimi rožančius ir nuveja tenais. Tai nuveja visi, jau sugułi, kad nakciu kas tai bildu bildu ir inteja per kaminu. Girdiet’, kap durełis atsidari. Paskui ir darbuojasi. Atsidari stalniku, džiar džiar varta šaukštus. Stovieja mergaitis puodukas, tai pastvieri tų puoduku ir kap dieja in žemi, tai puodukas dukart atšoka in lubas. Mana brolia čebatai buva padžiauti an priepečkia, kad jau čebatai nuog priepečkia bildu bildu žemėn ir jau kur tai tįsia juos. Tadu brolis neiškenti, priłiekis – už čebatų ir an kojų. Tadu girdi – pielavoja pielala, paskui po gyrnom semia pieskas nuog aslus ir pila bonkėn. Saka, negalieja ty būt’, nelaida naktim miegot’. Tai tų pirkių nugriovi, isikiełi iš tos vietus, pasistati arčiau Mustenių.

 Ale kol tep rodėsi? Saka, seniau toj šeima, vyras ir žmona, po tuom kalnu buva isikasį akopu ir ty apsigyvenį. Atieja kas tai ir tų žmonų, tų Taklių, užmuši. Jis lika su mergaite ir an kalnelia pasistati nameli jau, an tos žemis. Tai, saka,  toj žmona  ateidinieja. Kap jiej persikiełi naujon vieton, tai mergaiti dar jų mati. Mergaiti sėdieja an pečiaus ir pradieja riekt’, saka: „Tata, ūnai mama iš po lovos ir nuveja per langu.“ Tai daugiau ir nesirodi.

Zarečnikuose tep buva. 

Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Pakalnės.

 

 

Pelkėj už kapinių ty vaidenasi.  Tenai vidurij raista yra sala. Prie cara palei keliu buva karčema, vyrai ilgai sėdi ty, išeina vidurnaktij ir užblūdina. Kai tik išeis iš karčemos, tai kas tai ir nuveda ton pelkėn, Velniaraistin, an tos salałės.  An Geibonių kelia ty splovai, saka, buva ažeras, ale kas ty atsitika, kad jis nuveja, grioviai tik likį, nutekėja Girnakaliuosna, strošni grioviai ir dabar stovi.  Kas ty. Besenis dabar vadinasi ty.  Čia dabar splovas, užeit’ negalima.  Tik užejai, tai va tep ir lenda kojos, spėk pabėgt’.

Yra Pakalniškių ažeriukas, ale ty tyku.

Vaidenasi palei Naručionių ažeru.  Ty labai skęsta žmonės. Paskui rodasi. Tai raiti joja pro šalį, tai vaikas joja an eržila. Saka, žmogus šienava dienu, kitas žuvava.  Paskui baina kad tenai mati lyg laiveli, lyg kokia tai mašina an laivelia tiesiai an jo važiuoja. Tai žmogus labai isiganda, susirga ir numiri.  Ir naktį an ažera mati ką tai. Isiganda labai.  Mati tenai žmonės visko.  Šunys tenai laksta, tai tas, tai tas. Ir keliese aina ir mata.

Vienų roz tėvas nuvažiava va čia pelkin malkų parsivežt’, tai jis pirmas parłėki, o arklys net ryte pareja, ale jis nieka nesaki kas ty jam buva, tik saki, kad ir  motułi iš kapų atsikelt’, net jai nepasakyčiau. Kas ty vaidenos. 

Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.

 

Seniau buvo šnekų, kad rodėsi baltas stulpas. Sako, jis vejasi žmogų, jei eini pro kapines. Jei leki – ir jis iš paskui.

Buvo tokia vieta, kad sako, jei vežimu važiuoji, tai inšoksta koks tai berniukas vežiman ir sėdi. Paskui dingsta.

Buvo tokia sodyba an krantų link Pipiriškių, paskui jos neliko, tai sako, stovėdavo kokia tai moteriškė tenai, kalvyne šitam. Stovi, kur sodyba buvus, eini, tai vis stovi, šnekėjo. 

Pakalniškių k. – Arvydas Tamkevičius, g. 1964 m.

 

Gale kaimo yra raistai, bedugnės. Sako, tenai karvė paskendus.

Karas kaip ėjo, tai tankas ten paskendęs. Kiek kas žiūrėjo, tai niekas neprieina.

Vienąkart mano diedas išėjo parvest’ karvės ir nepareina. Einu ieškot’, girdžiu tik: „Au, au, au, vau, vau, vau.“ Nu mano vyro balsas, bet nežmoniškai rėkia. Einu arčiau, o jis rėkia: „Ar tu nematai?“ Aš nieko nematau, sakau: „Nu ką?“ O jis: „Gi va, velniai.“ Aš nieko nematau. Priėjau, o jis šaltas šaltas, išbalęs: „Gerai, kad tave sutikau, velniai mane norėjo liūnan išvest’. Aš žinau, kad tenai bedugnė, o jie su kanopom, su ragais apstojo aplink ir veda, stumia mane bedugnėn. Daug jų, ir mažų, ir didelių. Ir vis veda raistan.“ Paskui visą gyvenimą pasakojo. „Aš, – sako, – einu atgal’, o jie aplink ir erzina, ir liežuvį an barzdos, ir visaip.“ 

Baltmiškio pamišky gyveno močiutė, tai sako, pas ją vaidenosi. Balanos nuo pečiaus nukrisdavo, avinėlis iš papečkės išlenda. Sako, tenai velniukai.

 Vienu tarpu po karo Panerių dvare dirbo rašytojai. Apie 1950-us metus, sako, sėdi Sluckis, rašo. Kad tik koks kamuolys išsirito ir nulėkė. Jis išsigando ir pabėgo iš to kambario. 

Mano tėvas sekmadienio ryte išėjo su draugu Dūkštų miškan pagrybaut’. Grybauna jie, o čia jau ir mišių laikas ateina. Tėvas buvo pamaldus, tai kalbina tą kaimyną namo, ale tas kaimynas dar nesiskubina, sako – daug grybų, palauk. Tėvas apsidairė aplink, gi žiūri – jo draugas ant medžio pakartas, liežuvis ant barzdos iškištas. Tada tėvas kad suriks: „Štefan!“ Girdi už jo nugaros draugas jam: „Ką?“ Atsigrįžta, gi tas kaip niekur nieko grybauna. Ale jis išsigando ir nieko tam draugui nesakė, tik namo greit parėjo ir vis dažnai minėjo, kaip jam buvo pasivaidenę. 

Tokia dvaro tarnaitė Stasė sako, buvo gražiausias kambarys, tai tenai kaip su rykšte kas vis pif pif pif, daužosi. Lipdama laiptais į trečią aukštą kažką matė. Sako, koks tai grafaitis tenai buvo pasikoręs.

Čverake, kai miegojo ant aukšto, tai vis, sako, kas tai kala pernakt’, miegot’ neleidžia. Senis tėvas, sako, eis žiūrėt’. Sako, kad šoks ožka iš tenai ir pabėgo.

Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m.

 

Tata aja iš kaima naktį, kad saka, an kelia stovi žmogus, stovi koks tai nepadabnas, didelis, baltas, isižiojis, tai jis parłieki ir griuva lovon, labai isigandis buva. Sirga net ilgai, jis gi nebuva melagis.

Rodisi palei kapinėm. An zadušnų jau kapinis ištuštiejį, jau tik kelios moterėłės siedi, meldžiasi, kad lakia, saka, kas tai viršum kapinių ir nułieki tiesiai per tvoru, išłieki.

Kap pamiri vyriausias brolis, tai namo ait reikieja per jo namus, tai sesuva saki, kad mati koki tai dideli, lyg žmogų, saka, stovi, lyg knygu laika rankose, stovi didelis, o naktį tamsu, veidas baltas, tikrai mati palei jo namu, palei keliuku, ji atłieki be kvapa, uždusus, isigandus.

Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė g. 1923 m.

 

Vaikai kap buvam, tai aidavam palei koplyčiu, ale vienųkart isigandam. Sėdėjam an koplyčios laiptų. Diena graži, tyki, saułėta. Tai sėdžiam, sėdžiam, tik kad užrėks kas tokiu šiurpiu balsu, lyg būt iš koplyčios, kad užrėks triskart. Tai kad łėkim iš tų kapinių, visi per tvoras iššokinėjam, tik pakalnėj atsisukam, nereikėja daugiau ty ait’.

Sabališkių k. – .Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m.

 

Nuo Kučinsko sodybos per Sabališkes ėjo kelias iki skalda grįsto, vadinamo Jekaterinos, vieškelio. Palei tą keliuką dešinėj pusėj buvo likę labai senos didelės pušys. Sako, kad šiose vietose senovėj buvę dideli miškai. Pušys storos, jų šakos vietomis net žemę dengė. Čia naktimis vaidenosi.

Susiginčijo kartą vyrai, nutarė pabandyti, ar tikrai. Atsirado vienas drąsuolis. Sako, nieko tenai nėra, joju ir pažiūrėsiu. Naktis šviesi, mėnulis šviečia, vietomis gražus rūkelis pabalėm. Prijoja seną pušį, arklys stopt  ir nė iš vietos. Ir šiaip, ir taip bando – neina arklys, prunkščia, ir gana. Galvoja, kas čia dabar? Apsidairo – aplink nieko. Paėmė botagą ir kad sudroš arkliui per strėnas. Tai tik tiek, sako, ir atsimenu – guliu žemėj, arklio nėra, kakta praskelta. Ir kas tenai buvo, nežinia.

Sabališkių k. –  Aleksas Račkauskas, g. 1943 m.

 

Pas uošvį gyvenau, pas tėvu gyvenau, reikia gi pačiam gaspadoriaut’, paskui nuvažiavau Čižiūnuosna, nusipirkau, parsivežiau pirtį, perstatiau čia. Tik perėjau gyvent’, atsigulėm jau pirmu nakt’, kad kažin kas per lubas perłėkė. Ty skudurų užklota, tik sušegždėja, išejau, užlipau an aukšta, pažiūrėjau – nieka nėr. 

Vienu vakaru girdžiu kažin kas užlipa per gonkas. Išejau pažiūrėjau – nieka nėr. Kad tik parejau,  sienon stukt’’, stukt’ kas tai, ty kur lova. Isigandau lyg tai. Nu gerai. Ryte perkėliau lovų kiton vieton, atsigułėm, ir vėl’ beldžiasi , nu atsikėliau, kuloku lubosna stuktełėjau, garsas nuveja an visa nama, nu gerai.

O dabar tai visą laiką beldžia ir beldžia in sienu. Praeina kas tai, tik subraška sienos. Kas tai negeras. Ar kas palaidota čia, ar kas… Ir dabar tas pats. Jokis medis ar šaka, visi girdim naktim. Vis in sienu kas duoda. Sklepu kasim – nieka nėr.

Būna, tik užmiengu ir pabundu – ailė stovi palei lovu. Žmonės. Vienas didelis, kitas mažiukas, aile.  Ateina koks vyras, stovi ir žiūri in manį, paskui supykau, sakau,,Išeik, ko čia nori“ ir daugiau neateina.

Šnekėja anksčiau, ty, kur dabar paplentėj šaltalankiai susodyti, buva kalnas, toks, kaip kapinių, tai tenai išveži žemi kai darė plentu, pyli an pievų žemai po kalnu, lygina. Ir tėvukas vežioja.  Vokiečių laikais tenai an to kalna, šnekėja, vaidenasi. Dar aš vaikas buvau, tai, saka, an to kalna norėja statyt’ bažnyčių, jau buva suvežta medžiagų, pamatai pradėti, saka, čia kunigas užsimanė bažnyčių statyt’, kiti – kad pas juos statyt, tai susiginčina, kas ty buva kad  nestati niekur.

Tai vaidenasi pas Aliubavičių. Stovėja juodas stulpas ty, mačiau. Pas mumį tai tik beldžiasi.

 Sabališkių k. – Juozas  Kučinskas, g. 1929 m.

 

Neperseniausiai pas švogerką važiavom Užilgių kaiman. Tenai reve vaidenasi.  Tenai teta gyvena, užsibuvam, reikia naktį apie 12 važiuot’ namo. Privažiavam prie to reva, ratas tik pu-pu-pu, lyg pagalys būt inkliuvis. Visi sėdim, tylim jau, paskui kap išvažiavam ty an kalna tik tada sustojam. Išlipau – nei ty pagalia, nei ty ko. Sėdam vėl’ važiuot’ – tyku.  Nieka nėr.

Tėvelis sakė, kap in Kozelkiškes važiuoji, ty irgi revas, kitas didelis, tai važiava žmogus iš Žuvyčių, kad prieky netoli reva atvažiuoja kitas žmogus, tai saka, arkliai visadu taip – priekinis greičiau, ir jie greičiau. Tai, saka,  jų arklys iš paskui vis greičiau, greičiau, žiūri, kad jau ty tas arklys pasuka revan,  o tenai gal 20 metrų tas revas, tai ir mūsiškis iš paskui, tėvas stabda arklį, žiūri jau visai krantas ir nieka ty nėr, jokia ty arklia, nei vežima, viskas dinga tam griovij. Paskui insuka arklį kelin, parvažiava, saka, an rytojau net ėja pažiūrėt’ ty, tai, saka, nei pėdsakų, nei nieka.

 Daugirdiškėse prie dvara nebuva galima prie ežera žvejot’.  Diedukas ty nupirka žemės ir gyvenam palei dvaru. Tenai Kozelkiškėse išaugau.  Paskui išsikėlėm Subartėnuosna. Eidavam kluonan miegot’, vasaru, kai šiena priveža. Diedukas baina, saka, ateina toks laikas vidurnaktį, kad nuo balkia kas tai tik bumt’, šoksta lyg koks sunkus daiktas ir jaučiu, aina, aina per manį, ruošiuos stvert’ – nieka nėr. Ir taip kelias naktis. Paskui, saka, atsinešė kluonan rožančių, tai dinga viskas. Ir mes girdėjam.

Sabališkių k. – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.

 

Kai kaime  namą pardavinėjom, tai buvo ekstrasensas, jis sakė kad čia labai gera vieta, gera aura, labai išgyrė.

 Seniau baina diedukas, kaima gale buva vartai, visur tvoros buva, ėja naktį kaimynas ir jam pasirodė, kad palei vartus guli koks tai žmogus su storais, gražiais kailiniais. Tai jis tempia tą žmogų namo ir šaukia:,,Žmona, atidaryk duris, ką partempiu“  insitraukė, žiūri – gi ąžuolinis rūstas ty.

Semeliškės  – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.

 

Kai gyvenau kaime, neduok dieve pro kapines ait’, tai baisu. Nuveinam su mama, vistiek bijojau. Kai pradėjau šeimininkaut’, pripratau, dažnai reikėjo pareidinėt’ naktį. Bijodavau, buvo visokių baikų, šnekų.

 Kadaise daug išmislydavo. Numirėlį laikė 3 paras, būdavo šneka – tai sujudėjo, tai atsikėlė.

 Vyro nėra jau 14 metų,bet  kiekvieną rytą jis ateina prie lango mane prikelt’’.  Kasdien lygiai 7 valandą pabarškina, arba tik ,,Tyk“, būna į duris.

Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė  

 

Pas dėdę prie miško stovėjo pirtis. Prieš Velykas Didžiąjam ketvirtadienį visada kūrena pirtį. Vyrai nusiprausė, išėjo, einam mes. Davėjom in griovį, kad kas tai kai sprogo, tik tarara, mes bijom eit’ artyn prie tos pirties. Parėjom pas vyrus, sakom sprogo kas tai. Tie nueina, kad iš vidaus, iš pirties ty durys sulaužytos visos.  O toj pirty kada tai prausėsi vienas žmogus, jis gal nualpo ir nugriuvo an akmenų ir sudegė.  Tai visi pagalvoja, kad jis tenai ir pasivaideno.

 Mano tėvas ėjo per mišką vėlai ir koks tai žmogus vis jį kalbina, šaukia eit’, sako, neik tenai, eik čia. Tai tėvas vis eina, eina, ir sako, o viešpatie, apėmė baimė, pradėjau melstis, visai jau vietos nepažįstu, žiūriu, kad aš jau raiste, gilumoj. Ir atsitokėjau. Tada grįžau ir išėjau an kelio.

Semeliškės – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g. 1933m. Maitigališkių k.

 

 Vienai moteriai mirė sūnus. Ji labai pergyveno, labai verkė ir vis vakare, kai jau  visi eina miegot’, eina an kapų ir jau dar nedavėjus šaukia:,,Petriuk, pasitik, Petriuk, pasitik“ lyg iš to skausmo. Vieną kart, sako ji, atsisėdau ant kapo tvorelės  ir verkiu, ir šneku, kad žiūriu – eina vyras, koks tai.  Nuo kitos kapinių pusės. Veidas baltas baltas, tamsu, sako, lyg nieko, kad daveina arčiau – žiūriu gi kad neseniai palaidotas Dancevičia Pranas.  Isigandau ir klausiu: ,,Pranai, čia tu?“ kad ir dingo, kaip migla kokia.  Tai atėmė kojas, negaliu paeit’, negaliu per tvorelę perkelt’,  pasidariau kaip medinė kokia. Sako, namo parėjo tik 3 –čią valandą ryto ir pati neatsimena kaip. Tada nustojo tenai vaikščiot’.

 Paskui viena moteris pasakojo, kad sudegė jos brolienė, rado ją sudegusią. Tai naktį miegu, ji atėjo, užgułė ir spaudžia, pradėjau rėkt’, sako, lyg viskas dingo. Tada ji pradėjo daug melstis už ją , tą brolienę, tada vėl’ prisisapnavo, kad atėjo ji, apsigaubus didele skara, veidą slepia, lyg kad sudegęs, jo nėra, ir dėkoja už maldas.

Semeliškės – Veronika Marcinkevičienė, g. 1946 m.

Kaime gyveno ardinarščikai, jiej  dvare dirba žemi, ty kur jiej gyvena,  an kalna stovėja koks tai labai senas kluonas. Žiemu vyrai aina kult’, tai saka, vis vaikščioja  kas tai po tų kluonu, vis aina koks diedas, paskui nuslenka kampan ir dingsta, prapuola. Ir kas ty gali būt?

Šakaldonių k. – Emilija Markevičiūtė Ratkevičienė, g.1935 m.

 

Senis Bareika šnekėjo, baino, sako, menu kai Petruko tėvas važiavo arkliu, sako, pasirodė koks tai striokas, pasivaideno. Tenai miške kas tai buvo.

Senelis Bonifacas, kur Natokų kaime gyveno buvo visai netikintis, visai nėjo į bažnyčią, sako žmonės eina melstis, o jis – malkų skaldyt’, ar ką kitą dirbt’. Paskui, kai jis numirė, labai vaidenosi. 1961 metais senelė viena negalėjo gyvent’, paėmė pas save seserį, apie du metus gyveno. Tai, sako, naktį ir puodus kas tai kilnoja ir per stalą kaip su grėbliu traukia ir dureles tranko, net ugnis pati užsikuria. Kartą vyrai gėrė šnapsą ir pradėjo juokauti, sako: ,,Ateik, dėde, išgersim degtinės“, aš miegojau, kad man ir prisisapnavo,  atėjo jis pas mane ir sako ,,Jadze, pasakyk jiem kad nesityčiotų“. Tikrai. O jiem nesirodė.  Taip apie metus ar du vaidenosi.  Paskui pirko mišias trijose bažnyčiose ir vienu metu laikė.

Būdavo ir man. Naktį kas tai koldrą traukia kai miegi. O vieną kartą kai truktelėjo tai net iki kojų. Vaikščioja. Ar ne striokai?

Dar buvo. Žiemą aš miegu už pečiaus, tenai šilčiau. Tai naktį kas tai už mano lango kad užrėks tokiu baisiu balsu, paskui vėl’. Du kartus. Be žodžių, tik balsu. Bijojau keltis, žiūrėt’. Paskui nutilo ir daugiau nerėkė.

Zabarijos k. – Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g.1928 m.

 

Buvo tokia Retenia pieva, ty kaimynas Razbickas ganė naktį arklius. Kai jis naktį užmiga, tai kažkas atėja ir nutrauki kailinius, jis pabudis apsidairi, nieka aplinkui nėra, vėl’ usikloja ir vėl’ užmiga, jaučia, vėl’ kas tai nutrauki kailinius. Kitu nakt’ vėl’. Mislina, kas čia, nejau vaidenas. Ale vis tiek gulasi ton vieton ir vidurnaktij išgirsta balsu: ,,An mana kelio negułėk”. Mes ty gyvenam labai arti, buva mūs rubežius, tai bijojam  ton vieton  ir nueit’.

Žebertonių k. –  Elena Jankūnaitė Zinkevičienė,g.1922 m.

 

Buvo kaime seniau šnekų, rodėsi, kaip gi.  Tėvui buvo kas tai pasirodis, baina, kelios vietos čia tokios buva, ar vaikas kokis an kelio išeidavo, ar staugė kas tai palei keliu, pasakodavo, ale dabar tik televizoriai visur staugia.  

Žykaronių  k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.

 

 Šeimyna buva,  kap tik jiej susės valgyt’, tai arklia šūdas tik pliūmpt’ bliūdan. Kamuoliukais kas tai iš viršaus mėta, ir gana, nieka valgyt’ negalima. Kožnų roz, kur žmogus ais? In kunigu. Tas atvažiava, pasikabina palei duris an vinies sava palitu, aina jau arčiau, kad tas jo palitas tik pupt’ vidurin kambaria, net jis isiganda. Saka, tikrai pas jumį kas tai yra. Šventina, meldėsi.

Viena moteris pasakoja, kad jos vyras pasikori ir naktim vis namo pareina. Pareina, saka ji, lovon inlipa ir spaudžia manį, jaučiu, kap spaudžia. Pasakiau kunigui, daviau an mišių, meldėmės. Tai kunigas saki, užtat, kad nesava mirtim miri.

Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

 

Dūšia vaikšto

 

Grįžam iš Migūčionių kapų su dukra labai vėlai, apsitvarkiau, ruošiaus gult’, girdžiu anam gale kas tai  beldžia langan, pagalvojau, lenda per langu ar ką.  Nuvejau pažiūrėt’, dar labiau baladoja, nor nieka už langa nematyt’. Ką man daryt’? Ėmiau  ir peržegnojau 3 kart ir baigėsi viskas. Gal kokiu dūšiu iš kapų parsivežiau, ką gali žinot’.

Abromiškių k. – Ona Kazlauskienė, g.1934 m.

 

Mano mamos sesuo jauna miri. Vyras apsiženina su kita. Buva žiema. Guli vienąnakt’ lovoj vyras su nauja pačia ir girdi – durys atsidari, tik trap trap, atėja kažkas prie komodos, atsidari vienu stalčių, atsidarė kitu, vėl’ uždari, vėl’ trap trap ir išeja per duris. Abudu girdėja, ale isiganda ir nieka nesaki. Daiktai irgi visi vietoj – nieka neėmi.

 Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.

 

Genevičius, buvom draugai, myłėjo visus pašiept’, vis šaipydavosi iš Matuliūkščio. Ir numirė tas Matuliūkštis. Kaime rinkdavosi jaunimas, ateina ir Genevičius, prieina prie durų, kad žiūri duryse stovi Matuliūkštis, na tas, jau miręs. Tai kiek jis bėga, tiek jį vejasi. Pro Vendzlauską, pro kitus namus. Toliau ty Lapuliai gyveno, tokia Damė. Sako, kad beldžiasi durysna, šaukia: ,,Atidaryk, atidaryk greičiau“. Inlaidau, sako, negaliu pažint’ – pamėlęs, pajuodęs iš strioko, isigandęs kaip nežinia kas. Sako, kad numirėlis jį vijęsis. Paskui prašė jos, kad niekam nesakyt, ale kur tu ty iškęsi. Paskui, sako, jis bijojęs eit’ pro kapus, apeidavo aplink.

 Žydiškių k. – Juozas Navickas, g 1930 m.

 

Pasakodavo apie vaiduoklius. Mama gyveno palei kapines. Tai sakė, kad matė ir kryžius ir stulpus ant kapinių. Jeigu bėgsi ir jis bėga iš paskui, sustosi, ir jis sustoja.  Labai buvom įsibaiminę, dar ir dabar bijau.

 Mano mama po mirties buvo atėjus. Lygiai 12 valandą. Miegu, kad kas tai man bakst’ į nugarą. Atsisėdu, žiūriu duryse stovi mama su ilga suknia, kur palaidojom. Paskui dingo.

 Bijūnų k. – Janina Blaževičiūtė Jankūnienė,g. 1950 m.

 

Buva Kurlavičia Janka, jis buva labai insimyłėjis mergu Juzi. Nežinoja, kad ji pamiri. Vienųkart važiava jis iš Vievia, tai, saka, va čia, netoli kapinių, davažiavis žiūri, kad duobėj stovi toj jo Juzė. Jis sustoja, Juzė inlipa, abudu važiuoja. Ji iš karzynkos vis duoda jam būlku, valga abudu, ale tik davažiavus in kapines jinai išlipa ir nuveja. Žiūri, žiūri Janka, kad jo rankose visai ne būlkos, ale arklia šūdas.

Geibonys – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m., Bolius Lankutis, g. 1917 m.

 

Mano mama kilusi iš labai religingos šeimos. Jos tėvą paėmė į karą pirmojo pasaulinio karo metais ir jis negrįžo. Šešių metų mamą ruošė pirmai komunijai, ji daug melsdavosi ir mėgo užeiti į kapus, pasimelsti už žuvusį tėvą. Vieną kart abi su savo motina, mano senele ėjo iš Koncepto kaimo į Žąslių bažnyčią ir užėjo į kapus. Motina nuėjo kitų kapų aplankyti, mergaitė liko prie savo mėgiamo kapelio, kur ji dažnai melsdavosi ir pamatė ant kapelio klūpinčius du vaikelius, jie meldėsi sudėję rankeles, vieno marškinėliai buvo melsvi, kito – rūžavi. Ji išsigando ir nubėgo pas motiną. Abi atėjusios nieko nerado. Tada mama apibarė dukrą: ”Prie komunijos eisi, o meluoji.” Tai mūsų mamytė visą gyvenimą atsiminė ir vis pasakojo tikrai mačiusi, nemelavusi.

Mano mamytės tėvelis, mano senelis, žuvo 1-ojo pasaulinio karo metu. Mano mamytė jauna būdama labai mėgo per rarotas eiti į bažnyčią, o rarotas giedojo labai  anksti ryte, tai ir eiti į bažnyčią reikėjo po tamsiai. Eina jinai Vaidžionių keliu link Žąslių  per krūmus, o tenai lyg migla, lyg rūkas koks. Priėjo žvyrduobes ir girdi, kad iš paskos atjoja raitelių būrys, po kanopom žemė dreba, dunda, artyn artyn, tai ji išsigandus pasitraukė į griovį, pamatė, kaip kažkokie tai neryškūs šešėliai pradundėjo pro šalį ir viskas nurimo. Žiūri ir kaimynai beeiną. Ji klausia: ”Ar girdėjot, ar matėt ką nors?” Tie sako, nieko. Tai ir ji nieko jiems nesakė, pagalvojo, kad tėvelis su draugais į bažnyčią nujojo, bet nuėjus jų nerado. 

Koncepto k. – Genutė Pupalaigytė, g.1943 m.

 

Vieną kartą mano tėvelis, grybaudamas Pagrendos miške buvo suradęs žmogaus kaukolę.  Ir atsitiko taip, kad jis ėjo, ėjo ir vis niekaip iš tos vietos neišėjo, vis grįždavo į tą pačią vietą ratu, taip kokius 5 kartus vis ateidavo prie tos kaukolės. Pagaliau jis sumanė pasimelsti, sako, labai nuoširdžiai pasimeldė, paskui pakėlė tą kaukolę ir  pakabino ją ant nulaužto lazdyno šakos ir tik po to jam pavyko išsikapanoti iš tos vietos.  Grįžęs visiems pasakojo, kad jį žuvusiojo vėlė prašė maldos. Paskui, po kokių dviejų savaičių jis sumanė grįžti ton vieton, bet nei kaukolės, nei jokios žymės jau tenai nerado. Jis vėl pasimeldė ir grįžo namo. 

Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.

 

Tėvas jaunas numirė, mama vis eidavo dirbti ant ardinarijos prie dvaro. Pasakoja, sako: ,, Raviu linus ir verkiu, raviu ir verkiu. Girdžiu už nugaros per žolę kas tai šuch, šuch ateina, ale galvos negaliu pakelt’, koks tai šiurpas apėmė ir girdžiu vyro žodžius: ,,Ar tu nustosi verkt, man jau atsibodo po vandenį braidžiot” ir vėl’ šuch, šuch, nuėjo. Kai tos pėdos nutilo, tai kaip turėjau andaroko sterblėj žolės, tai su visa taj žole atsidūriau prie kašarkos, prie dvaro vartų, kur ir dabar stovi nameliukas, tik tada žolę išmetiau ir bėgte namo”.

Ant rytdienos iš lovos nesikėlė – rožė ją sukaustė. Sirgo labai.   Paskui vis sapnuoja – jis ateina, atsidaro duris ir kampan, kur kačergos, skujinės pečiui šluot’ stovi, atsistoja ir stovi su baltom kelnėm, su baltais marškiniais.  

Girnakalių k. – Elena  Dubosaitė Pliskauskienė, g. 1938 m.

 

Žuva mana žentas. Nuskenda. Tą nelaimės naktį mes dar nieka nežinojam, ir girdim – aina kas per kiemu, paskui pabraukė per trobos sienojus lazda, paskui puodą trinktełėja ir nutila viskas. Pažiūrėjau – lauke nieka, naktis rami. Gal jau dūšia vaikščioja?

Pas mumį namie prieš Grėželia mirtį naktį vis ateina kas po langu ir staugia tokiu šiurpiu balsu, kad baisu. Vieną kartą brolis neiškenti ir saka: „Ko, dūšia, reikalauji?“ Tai užstaugė dar stipriau ir nusiramina.

  Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.

 

 

Sabališkių kaime buva. Stovėja seni namai.  Gyvena toki žmonės. Numirė vyras Olesis.  Lika žmona Anė ir dvi nedidełės mergaitės.  Tai jom labai vaidenasi.  Mana seseries anyta aja pas jas nakvot’, tai kap tik sutemsta, tai ir ateina.  Baladoja langan iš lauka, paskui ateina pirkion, tadu pernakt’ dyrba.  Saka, vandenį pilsta, malkas krauna,  kiton vieton deda. Peržiem aja pas jas nakvot’, ir ji bija su tom mergaitėm likt’, saka, tai lempu užpučia, tai uždega, nėr ramybės, ale jo nesimata.  Saka, jos an lovos visos keturios susėda, užsidengia koldrom ir prasėdi nemiegojį. Paskui jau pavarga.  Dari kas ką rodi, vistiek nepadeda.  Ir mišias užsakinėja, ir kunigas šventina, nieka.  Tai Anė, nu žmona, vieną kart pradėja jį šnekyt’, saka, pasakyk ko tau reikia, ko tu nori, ką daryt’, kad padėt’ tau. Tai saki, kokia liepsna perėja per kambarį, pirmyn, atgal ir dinga. Paskui kas tai darodi, kad tų pačių valandu laikytų 12 mišių, labai melstųsi.  Nuvažiava Vylniun, sutarė su vyskupu ir padarė taip.  Tada baigėsi. O vyras buva labai lėtas, tykus, nepijokas, geras.

Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

Buva visokių baikų. Saka, kai žmogus numiršta, tai dūšia dar būna prie jo, o kai jau užkasa – išeina.

Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g.1931 m.

 

 Brenda su bradiniu 4 vyrai. Ištraukė negyvu vaikelį. Padėja jį ant kranta ir nuvieja pranešt’ ponui. Dvara mergos netoli griebi šienu, jos atbėga su grėbliais ir juokiasi, saka,  pradėja šokt’aplink vaikelį, tyčia lyg raudodamus. Grįžį vyrai paskui palaidoja jį ant upės kranto, gal ponas jiem liepi. Naktį tos mergos paskui  negalieja miegot’, pro jų langus pradėja viską šaudyt’, mėtyt’ visokius daiktus, daržoves. Isigandį žmonės iškvieti kunigu, tai jis patarė palaidot’ vaikeli kapuosne su maldom ir mišiom. Tadu siela nurima ir daugiau nesivaidena.

Senųjų  Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921m. 

 

Kap jau mana vyras buva silpnas ligonis, mes jau prieg jo budėjam, vienu vakaru nuvėjau melžt’ karvių, tai kas jom pasidari, negałėjau susitvarkyt’, kap pasiutį, akis išvertį, prunkščia, laksta, duodasi lenciūgais aplink, negalima nulaikyt’. Supykau, pasiėmiau lazdu ir pradėjau an jų garsiai rėkt’, tadu apsiramina. Namo parėjau, mama saka: ,,Smertis vaikščioja“

Kap mana vyras numiri, tai aš nebijojau, vis tiek miegojau toj pačioj lovuj. Po savaitei guliu, miegu, kad man pasidari tep karšta toj pusėj, kur jis miegodava, rodžias kas degina, atsisuku, – žiūriu mana diedas guli prieg manį. Šokau, atsisėdau, – nieka nėr, tik visas šonas dega, karštas, karštas.

Liutonių k. – Marijona Naudžiūnaitė Mikalajūnienė, g. 1932 m.

 

Gerai, dar vienu nakt miegu, dabar kas tai per grindis nuog durų tik čiūkšt’, čiūkšt’, artyn, artyn in mana lovu ir kad užgrius kas, kad pradės dusyt’. Aš iš to strioko kad užrėksiu: ,,Palaiskit manį, aš niekam nieka nepadariau“ šokau, kad nieka nėr.

Kap sėdėjau prieg nabašnika, tai vidurnaktį visi jau snaudžia. An stala stovėja stiklini, ty kur giesminykai giedoja, žvaki degi, girdžiu ty kas tai trekšt’, trekšt’, paskui tik dzin ir nutila. Žiūriu – stiklinės kraštas atitrūkis ir nukritis. Dar sėdžiu. Girdžiu – an aukšta kas tai trekšt’, trekšt’, aina, girdžiu žingsnius, paskui žiūriu, – durų klemka tik klebekšt’, klebekšt’, visa laksta, o aplink tyku tyku. Atsikėliau ir prisikėliau  kitus, sakau nemiegokit’, viena nesėdėsiu.

Sava anytos  gyvos nematiau, kap atejau, ji jau trys metai kap buva mirus. Vyra grynčia buva didełi, dviejų galų, vidurij didełi priemenė, kitam gale – kamara, o čia, šitam gale jau gyvenama pirkia. Sapnuojas man, kad an slenksčia sėdi jo mama, didele skara su makreliais apsisupus ir saka: ,,Oi, kap man šalta”. Kitu nakt’ ir vėl’ tas pats, trečiu vėl’. Jau visai prieš Visūšventes. Tai, sakau, ji kažko reikalauna iš šitų namų. Papjovėm paršiuku, vištų, suprašim žmones, giesminykus, tai po mišių vėl’ sapnuoju. Stoviu aš an aukšta kalna, o jinai – žemai ir ji nuog manį tik traukiasi, traukiasi, traukiasi ir prapuołi. Va, trisdešimt metų ir daugiau nesapnuoju.

Dar  mana mama pasakoja, kad vienoj neturtingoj šeimoj susirga ir dar nekrikštytas numiri vaikelis. Ar ty rūbelių neturėja, ar ty neturėja kuom kunigui užmokėt’, ale jis numiri nekrikštytas. Tai paskui kas tik aina pro tas kapinaites, kur jis pakavotas, tai vis girdi vaika balseli: ,,Pakrikštykit’ manį, pakrikštykit’ manį“ vis naktim šaukia. Viena moteris aja susivėlinus per tuos kapelius ir užgirda, kap tas vaikelis šaukia, tai ji sustoja ir saka ,,Jei tu ponas, tai būk Jonas, o jei ponia, tai būk Ona“ ir peržegnoja, nuog to laika , saka, jau daugiau niekas nieka ty negirdėja. Tai va.

Seseris palaidoja vyru ir labai mėgdava sėdėt’ kapinėse iki sutemai. Vienu kart sėdi ji palei kapu, jau visai vakaras, kad koks tai juodas katinas kad šoks an jos, o medžiai iki žemis linkt’ pradėja, kila toks vėja  šuoras , kad ji parėja ir daugiau vakarais ty nesėdi. Isiganda labai.

Saka, jei bijai numirėlių, tai kap jau kas artimas numiršta, ir jį rengia, tai reikia jam padus pabučiuot’, nieka nebijosi.                                                                                                                 

Liutonių k. – Marijona Naudžiūnaitė Mikalajūnienė, g. 1932 m.

 

 

Man buvo. Vyras su vaiku atsigulė anksčiau, aš dar, sakau, pamezgėsiu. Paskui irgi nuvėjau gult’. Kad girdžiu,- atsidarė durys,  paskui kitos, pavaikščiojo ir vėl’, girdžiu, išėjo. Per vienas duris, uždarė, paskui per kitas. Galvoju, gal’ vyras vaikšto. Laukiu laukiu, neateina. Ainu žiūrėt’.  Vyras guli su vaiku, kaip gułėjęs,  ateinu virtuvėn, – nieko nėr, ainu priemenėn,- visos durys uždarytos, užkabytos iš vidaus.  Vaikščiojo kas tai. Šitam name, prieš mum jį perkant’, daug žmonių buvo mirę. Gaspadorius ir jų tėvai.

Dar kaiminka baino, jos vyro sesuo mirė, tai pareidinėjo, sako, aina, atidara spintu, perdedinėja rūbus, tvarkosi. Ji ir sako vyrui:,,Aik tu Raulai, pažiūrėk.“Tas nuveina – nieko nėr. Tik vis kas tai barškinas.

Liaukiškių k. – Antanina Gudeliūnaitė Ašmenienė, g. 1932m.

 

Vaikus gasdino, sakė kad dūšios vaikščioja. Tėvas  buvo toks – vis kur nors važinėja, vaikščioja, į susirinkimus kokius. Vieną kartą nuvažiavo ir negrįžta.  Vėlu ir nėra, bijom ir priemenėn išeit’. O dar didesni gąsdina, tai atidarau duris, kad stovi baltas stulpas, išsigandau. Parvažiupoja tėvai, sako, nieko čia nėra, ramina.

Malavolės k – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Mirė Petruškevičiaus žmona. Tai kap tik vakaras, tai jis jų ir mata – kur tik jis aina, ty ir ji, vis prieš jį ir prieš jį. Kažkas yra.

1955-tais metais mirė tėvas. Mama išvažiava Kaunan turgun. Vakare guliu an lovos, laukiu mamos ir aiškiai matau, kad ateina tėvas. Ir atsikosina, ir sava gelsvus kailinius an pečių usidėjis priaina prieg manį, pasilankia ir man ausin kažkų šnabžda „ššššš“. Isigandau labai, nułėkiau pas tetu, ir toj mata, kad kas negerai. Pabajinau. Saka, būna…

Ir mama matė. Vakare sesuo nuveja jauniman, kol visi rinkasi – pabuva, ba šokt’ negałėja, mes jau miegojam. Mama žiūri – ateina tėvas ir klausia pasilankis: „Tai guli?“ Persiganda, negali nei persižegnot’. Tai tik papūtė šaltu dūku ir dinga. Pažiūrėja in laikrodi – lygiai dvylika valandų. Girdi – ir sesuo pareina iš jaunima.

Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.

 

Buvo miręs vyras. Guliu, koks tai vėjelis tik pereina per veidą, nors visos durys ir langai uždaryti tai ir sakau:,,Jonuk, parėjai?“O prieš Naujus metus buvo dar geriau. Ryte aš dar guliu, kad jis atėjo, pasilenkė prie manęs ir sako:,,Maryte, ko tu taip verki, nereikia verkt’, gana jau.“ Aš keliuos, einu ant jo, o jis link užuolaidos ir dingo. Nutilo viskas, ot verkiau…

Mitkiškių k.- Marijona Medveckaitė Mlečka, g. 1936 m.

 

Vienai moteriai mirė sūnus. Ji labai pergyveno, labai verkė ir vis vakare, kai jau  visi eina miegot’, eina an kapų ir jau dar nedavėjus šaukia:,,Petriuk, pasitik, Petriuk, pasitik“ lyg iš to skausmo. Vieną kart, pasakojo ji, atsisėdau ant kapo tvorelės  ir verkiu, ir šneku, kad žiūriu – eina vyras, koks tai.  Nuo kitos kapinių pusės. Veidas baltas baltas, tamsu, sako, lyg nieko, kad daveina arčiau – žiūriu gi kad neseniai palaidotas Dancevičia Pranas.  Išsigandau ir klausiu: ,,Pranai, čia tu?“ kad ir dingo, kaip migla kokia.  Tai atėmė kojas, negaliu paeit’, negaliu per tvorelę perkelt’,  pasidariau kaip medinė kokia. Sako, namo parėjo tik 3 –čią valandą ryto ir pati neatsimena kaip. Tada nustojo tenai vaikščiot’.

Semeliškės – Veronika Marcinkevičienė, g. 1946 m.

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS