PASTRĖVIO SENIŪNIJA
Belezų kaimas
Visi šitie gražūs kalniukai, piliakalniai, tai, saka, kareiviai kepurim prinešioja.
Belezų k. – Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė, g. 1934 m.
Sakė, Belezų kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės. Stovėjo armija, jos vadas koks tai Beleš. Tai, sako, paskui tą vietovę ir užvadino taip. Čia yra daug visokių apskritų akmenų, pilni laukai buvo, dabar melioracija, akmenis rinko, tai jau netiek likę. Ir mažesnių, ir didesnių, visokių, taip nugludinti, lyg rankom, sakytum. Labai jau apskriti. Prie Rusakalnio yra piliakalnis, va matosi iš mūs kiemo.
Čia prie mūs lauko tai Gilušio ežeras, toliau, už dviejų kilometrų ir Strėvininkai. Ir tenai ežeras. Čia keliu tiesiai, tenai kryžkelė ir eina kelias ant Strėvininkų.
Seniau šitos žemės niekas nedirbo, nei kolūkiai nesėjo, kalnai, raistai, akmenai stovėjo. Dabar padarė golfyną. Vieną vakarą tėtė sako: ,,Suskaičiavau jau dvidešimt mašinų link golfų.“ Daug čia suvažiuoja.
Belezų k. – Danutė Makarevičiūtė Lasevičienė, g. 1963 m.
Gyvensena
Seniau buva linksmesni, geresni žmonys. Daug dyrba, vargingiau gyvena, ale linksmiau. Vakarėliai koki buva, kiek jaunima, visi labai geri, draugiški, negėri tiek.
Bobutis augina vaikus, jiem pasakų mokėja visokių, dainelių.
Belezų k. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, g. 1906 m.
Belezai 19 a. pabaigą
Mūs tėvas miri jaunas, 39 metų. Sirga gripu, ale dengi stogu, oras blogas, mama bara kad ait pirkion, saka, rasi geresni oru, ale jis neklausi, saka, nieka, tai peršala, komplikacijos, nervų uždegimas, labai suėmi, žołis jokios nepadėja, veži Trakuosna, šeštadienis, daktara nėr, paguldi an suola, saka, pereis, o jam labai viską skaudėja, kitu dien jau saka – širdies paralyžius. Ir pamiri.
Kaime žmonys buva tikintys. Mana mama tai buva atėjus iš miesta, iš Vilniaus. Jos tėvai šiltine miri, šeimyna didełi, ji vyriausia lika, negałėja išmaityt vaikų, tai vaikus atidavi vaikų namuosna, o pati atvažiava pas tetu Žuvyčių kaiman, apsigyvena, paskui ir susirada mūs tėvu, nu sau bernu ir apsivedi. Tėva irgi buva dideli šeimyna, jo tėvai, broliai, 25 žmonys su vaikais vienoj troboj. Paskui broliai išvažiava Argentinon, tėvas tai lika.
Kaime buva vakarėliai, mojavos, žiemą kaimynės net su rateliais suveina kur vakarot’, mezgim daug. Per savaitę padarau tris megztinius ir vežam Vylniun parduot’. Ale kaip? 6 –tu valandu iš Vievia išeina traukinys Vylniun. Tai kelies vidurnaktij, aini Vievia stotin. Miškelij buva pasikoris toks vyras, ty bijai, ainu, poteriaunu, žiūriu – lyg pušeƚis juda, ale nieka. Ateini in stoti, ty vėl’ koks benamis, koks kareivis sėdi, vėl’ bijai. Ale nieka neatsitika. Nuvažiuoju Vylniun, tada pėsčia Dzeržinskia (Kalvarijų) turgun, parsiduodu. Už pusi pinigų vėl’ perku siūlus, už pusi – ko labiausiai reikia…Ir vėl’ mezgam. Pati ir siuvau. Viską. Ir kitiem. Dar dabar pasiūnu kai ką.
Belezų k. – Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė, g. 1934 m.
Belezų k.
Neramumai
Šalia gyvena toki geri žmonės Astrašauskai. Jiej buva turtingi, ale geri žmonys, mumį labai palaiki. Buva gal 4 panełis, visos netekėjį, žinia, karas, nėr tinkamų jaunikių. Kai mūs tėvas numiri, tai jos atneši rūbų – baltinius, batus, švarką tai tėvas turėja, gražų bostina, o kelnes pirka pagal korteƚi, labai nebuva. Šitie Astrašauskai sugyvena su Vievia žydais, tai buva parvežį žydų turta, pagalves, patalus pas mumį slėpi, jiej patys slapstėsi tokiam giliam reve, tarnai nešioja jiem valgyt’. Paskui jiej, saka, dasimuši in partizanus, pasislėpi. Ale kas ty buva, kad koki tai žmonys ateja, liepi visiem išeit’ iš namų, paėmi Vitoldu, gražus, aukštas toks buva, tai jį labai primuši, saka už žydų turtu, už svetimu, a… Jiej turėja 60 hektarų žemis, buva geri žmonys, gerai darbinykus maitina, mokėja. Nepasiseki jiem – išveži visus, gal jau nei gyvų nėr.
Astrašauskų buva daug vaikų – Narciza, Jadvyga, Stasė, Lionginas, Stepas, Vitoldas, Dioniza. Motina jau buva mirus, tėvas našlys, menu toks su ūsiukais. Ir išveži juos visus. Gyvuliai lika, viskas, mes ty pas juos dirbam, ravėt’ ajam, geri buva žmonys. Mūs buva irgi dideƚi šeimyna, ale mes prasčiau gyvenam, o pas juos skaniai davi valgyt’, aini jau namo tai vilnos, tai ką insuks ryšuƚėlin, pridės, kad tik dar ateitum. Sibiran išveži, tai jos ty ir lika, saka, tėvas ty miri, tai ir jos negrįža, gal nebuva kur. Saka, ty inšalį, iškast’ duobės negalima. O, kap nukentėja patys geriausi žmonys, lika ubagai, o kolchozai iš pradžių – baisybi.
Partizanai vaikščioja. Ateina pasilsėt’. Sugriūna kas kaip, nepraša paklot’, vienas dežuruoja, sėdi prie stala. Vienam dantį labai skaudėja, mama išviri ąžuoliuka, ką tai dari valgyt’, pamaitina.
Belezų k. – Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė, g. 1934 m. gyv.
Karkučių kaimas
Iš prisiminimų
Karkučiuose buva gatvi. 1937 metais aja an sklypų, dar menu. Kaimas aja prie kelia an Semeliškių. Trobos stovėja galais in keliu. Buva ir po vienu stogu su tvartais ir atskirai.
Kaime gyvena – Žiauneriūnas, Kazlauskienė, Česoniai, Šeškevičiai, Pinelis, tada tėvas Pinelis, Vėl’ Česoniai, paskui du Stančikai abiem kelia pusėm, toliau dar trys Česoniai, gale – Gauba. Jis buva bagotas, turėja pusantra valaka žemis, dar už jo dar trys Česoniai, ty jų buva labai daug. Kitoj kelia pusėj – Kazlauskas, vėl’ Česoniai ir Česoniai, net iki gala kaima. Tokių kokių pravardžių nebuva, vadina tėva vardais, buva Šimienė, Vinciukėlis, Petrukas, buva Staršina, gal seniūnas, Kazelis, Andrelis, Staselis, va kaip.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Kiemavietė aja in pietus palei Kalnagalia kalnu, Baltaduoniu iki Mustenių. Kaimas didelis, palei keliu apie kilometrą. Kai kaimas aja an sklypų, tai isiskirsti vienkiemiais. Šnekėja lietuviškai.
Gyvena Česoniai, Žiauneriūnas, Gauba, Kazlauskas, ale daugiausiai buva Česonių. Antanas, Stasys, prie vokiečių tarnavo policijoj, tai buva išvežtas Sibiran. Šaltinių miškas, kur Greževičius gyvena, jis žemės, miška turėja apie 80 hektarų.
Rudauka – Juozas Kazlauskas, g. 1924 m. Karkučių k.
Vietovardžiai
Buva mus krašte aplinkui visokių vardų, visi kalneliai, šaltinėliai vardus turėja, buva Aukštujus kalnas, Bardziškė, Baltaduonė, Dumblynas, Dubija, Graužų kalnai, Gurnia krantas, Gaubų šaltinis, Gilija, Ilgojus, Jogudėłė, Jankiškės, Kampeliai, Kamšełė, Kampeliai, Krikštenis, Kapinės, Karčiamos pieva, Kampas, Kalnagalis, Klampi bala, Kreivonis, Linmarkų, Lankełės, Loveliai, Molija, Malūna kalnelis, Moliakasai, Niūkaraistis, Pakarklinė, Sūria upełė, Prūdelia upelis, Purvynų pieva, Plytinčia, Pajuodžemis, Parudbałė, Perkasai, Pakaciškė, Puišiškė, Strėvos upė, Strėvos pieva, Stulpelia pieva, Salełės pieva, Vargasałė, Valilupė.
Pasakojo V.Gauba
O palei Šaltinius tai buva Auksažieris, Aukštašilys, Brusavas tiltas, Cibukalnis, Čigonai, Daržas, Didžia bala, Ažera kalnas, Gilakampis, Ilgas raistas, Kermošaitis, Kielinė, Lavėlas, Melnyčėłė, Povaraistis, Povakalnis, Pušyna kalnas, Pievagaliai, Pelėdos galva, Samanynas, Sałałė, Šaltiniai, Šaltinėlis ( tarp Lavėlo ir Pievagalių), Šaltinėlis ( tarp Vartų ir Gilakampia), Vilkagalis (vilka duobełė), Vartai, Zaizdroscis (prie jo vaidenasi), Žalias kalnas, Žagarinė.
Pasakojo Aleksius Sinkevičius
Užumiškij irgi buva vardų – Citnašalis, Citnašalia raistas, Giedrabałė, Jarmavos kalnas, Jarmavos raistas, Jagudos pievos, Karajimraistis, Lapių kalnas, Pajaurinės, Užumiškės.
Pasakojo Vyšniauskas
Mano protėviai kilę nuo Ukmergės. Po 1863 metų sukilimo atsidūrė Karkučiuose. Sako, prosenelis su Muravjovu kortom lošė, o sūnūs sukilime dalyvavo. Mūsų giminės Česonius vadino vališkiais. Vališki valstiečiai – laisvi.
Karkučiuose gyvenusių Česonių buvo didelės šeimos, daug vaikų. Už dalyvavimą sukilime, bijodami caro, kai kurie giminės pabėgo Klaipėdos kraštan, kiti kažkur Žemaitijon, Amerikon. Juokiasi. Sako, tėvo sesuo Amerikoj pergyveno tris vyrus ir visi jie buvo Česoniai.
Elektrėnai – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Karkučiai apie 19 a. pabaigą
Karkučių k.
Gyvensena
An sklypų kai išėjam, tai jau statėsi namu an dviejų galų, vidurij priemenė. Vienas galas gyvenamas, kitam – kamara. Kamaroj buva visi indai, viedrai ir sklepas, iškasta duobė.
Kamaroj stovėja spinta, stalas didelis, ty stovėja pienas, sūris, sviestas. Mėsa buva an aukšta, stogas šiaudinis, tai an kablių, an drata pakabyta. Vieną kart vagys išlupa stogu ir išneši visu mėsu, paskui kaimynam tai iš svirna išneši. Ir ty užlipta an svirna ir visu mėsu išneši. O 7 vaikai, ką valgyt’?
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Karkučių kaime seniau buva daug jaunima. Labai linksmi buva. Išeis laukan, tai dainos tik skamba. Tėva žemi ir namai buva link Mustenių, ton pusėn. Anksčiau čia nebuva tiek miškų, buva laukai, žemi kur aukščiau, link kalnelių, nebuva derlinga.
Kur dabar Šaltinių miškas ty buva Greževičiaus dvaras, turėja 80 hektarų žemės, nor ir raistai, žemė nekokia, ale daug. Miška tenai tada nebuva, tik raistai, eidavam uogaut’, girtuoklių, mėlynių. Jiej buva turtingi, laikė 4 arklius.
Namas buva didelis, gražus, skarda dengtas, dviejų galų, aukštas, su langinėm, gonkom. Paskui užeja sovietai, jiej išbegioja, namus išporceliava, tada ty gyvena tokia bobutė Dmukauskienė. Jinai gyvena mažoj pirkełij, visai senoj, sugriuvusioj, tai ir apsigyvena tuščiuose namuose. Ty dar šokiai būdava. O paskui tuos Greževičia namus visai sugriovi, išveži kur tai.
Karkučių k. – Jonas Pinelis. g. 1929 m.
Persikėłėm gyvent’ Karkučiuosna, pas Jono tėvus. Čia pradėja statyt’ Elektrini, Karkučius iškeldinėja, kėłi vandenį, tai išiajam iš tėva be nieka. Išiajam pas žmones an būta Pastrėvin, paskui nusipirkam pirtełi, iš jos padarim gyvenamu trobełi, nebuva vietos, o dar laikėm ir karvi. Jau turėjam tris vaikus. Vyras kasdien išeina darban, aš su vaikais pasilienku, o kamina dar nebuva, vienas žmogus pažadėja pastatyt’ ir vis neateina. Darisi šalta, jau spalia pabaiga, lapkričia mėnuo. Tai sakau sava Jonui: ,,Tu man parodyk, kaip tą skiedini usimaišyt, aš sumaišysiu kol’ tu iš darba grįši, reikia skubyt’‘‘. Jis man pasaki viską, parodi ir išiaja, o aš viena likus perdien kaminu sumūrinau. Aš viena. Jis parėja iš darba, žiūri išvertis akis – kaminas stovi. Žinot, kai sunku, kai vargas, tai moki viską. Tai va koks gyvenimas buva. Paskui pirkam šitu namu. Jis buva apłaistas, gyvena koki tai žmonės, ne savinykai. Savinykai gyvena Vilniuj, tai iš jų pirkam dokumentaliai. Tėvas tuo metu norėja pirkt’ kur tai toli, lenkų krašte, ale aš nenorėjau, labai nenorėjau, tai nusiƚaida ir pirkam per pusi. Ir laimingi. Man čia gerai. Džiaugiuos. Kaimyni buva labai gera, dažnai dar paverkiu, daug ko ji manį išmokina, kai našlaitė augau, gal’ daug ko ir nemokėjau, tai ji manį vis mokina. Ji šeimininkava vestuvėse, tai ir manį vesdavosi padėt’, daug ko išmokau.
Peliūnų k – Zosė Pinelienė, g. 1932 m.
Kaime jau tik mama su seseria gyvena, nuo tėva buvau likęs 3 metų, jis miri nuo plaučių uždegima. Broli sugava skrebai an vakarėlia, saka, jis primuši kokį tai parėjusį iš rūsų kariuomenis, tai gava 8 ar 9 metus Sibiro šachtų. Kas tai jį inskundė, kad jis – partizanas. Dar reikėja valdžiai sumokėt jo dalią – 3000 rublių, tai pardavim arklį ir sumokėjam. Pardavim tą arklį Žiežmariuose, pirka koks tai žmogus, kur andliavoja su arkliais, tada kaimynas iš Senų Kietaviškių iš jo nupirka, va kaip. Paskui tas nabagas arkliukas nugaiša kolūkij.
Kai kaimas aja an sklypų, tai isiskirstė vienkiemiais. Iš kariuomenės grįžus po dviejų metų ir kolūkiai prasidėja.
Kai pradėja statyt’ elektrini, tai gyventojus kėli. Gaila buva. Ale pusbrolis gyvena Žasliuose, supirša su žmona. Pasogos gavau spintą, karvę. Atsikėłim čia palei Semeliškes, Rudaukos kaiman, pasistatim.Užgyvenam 4 vaikus, 5 anūkus.
Rudauka – Juozas Kazlauskas, g. 1924 m. Karkučių k.
Neramumai
Buvau paimtas rūsų kariuomenėn 1944 metais. Pagava namie ir išveži. Tarnavau kariuomenėj 16 lietuviškoj divizijoj, 167 pulke, 2 batalione, 2 kuopoj. Liepojoj, ty vyka dideli mūšiai. Apkase sėdėjam, tai vadui kulka papuoƚi pypkėn , tik ją nuneši, o jis lika gyvas, net sužeistas nebuva. Česonis Olesius iš mūs kaima irgi tenai kariava, ale tik po kara susitikį isišnekėjam. Buvam eiliniai, ale gavam daug medalių, dar ir dabar man siunčia iš Rusijos. Ty buva visi miškai nukapoti.. . Kai jau baigėsi karas, tai namo ƚaida pagal metus, pradėja nuo vyriausių, kai atėjo ailė gimusiem 24 metais, tai pałaida ir manį. Menu, buvau sargyboj, atėja, saka, aik, pałaidžia tavį. Tada važiavau traukiniu iki Trakų, paskui iki Vievia, o čia jau pėsčias parejau.
Buva ir kitaip. Pareini iš kur tai namo – ir miškiniai iš paskui. Turi inlaist’ , jiej nori valgyt’, turi ką nor duot’. Perkūnakiemyj, Lekavičiuose, Salose, Varnakampyj slapstėsi partizanai…
Rudauka – Juozas Kazlauskas, g. 1924 m. Karkučių k.
Kai apsivedim, tai dar gyvenam pas tėvus. Ir Stampareckas ateidinėja. Paskui jiej slapstėsi ir pas mumį nakvodava. Lovų nebuva, tai suolus sustata, pakloja ir miega šitaip. Jiej isislapsti pas žmones, jų neišveži. Tai tenai, tai tenai, kas tai perspėdava, kad jau ieška. Ale buva visokių, buva ir pranešinėja. Mūs kaima bernai irgi daugiausiai slapstėsi namie, tik pora išiaja tarnaut’, kiti kaip tai sukosi. Miškuosna irgi niaja. Buva, gyvena rūsų šeimos, tai išiaja stribais, o mūs kaima bernai niekur niaja. Tėvas važinėja Trakuosna, veža ką parduot’, grįžta, kaimynai suveina, tariasi, šneka, kur kareivių yra ar ką. Buva visko. Kūłi spragilais. Ateja kaimynas padėt’, dvieju smagiau, tai kūłi rugius kluone, kad ir apsupa skrebai, tas kaimynas labai isiganda ir bėgt’. Kai bėga, tai ir nušovi. Nereikėja jam bėgt’. Per šv. Juozapu buvam bažnyčioj, paskui atiaja kaimynas. Labai šlapia, pats palaidinys, nėr kas veikt’, pradėjam kortom lošt’. Paskui girdim – jau Musteniuose šauda. Girdim – arčiau, arčiau. Kaimynas ais namo, sakam neik, o jis ne, vistiek išiaja. Tai jį sugava, išveži Semeliškėsna, tardi, paskui ir sušaudi. O kaip buva? Buva kitas žmogus tokia pačia pavarde ir vardu, jis buva ką tai padaris, ar mergas Strėvinykuose mušis, ar ką, tai paėmi ne tą ir labai nesiaiškina. Kas ty žiūrėja. Nuveži miškan ir sušaudi. Jo žmona buva nuviajus Semeliškėsna, ale jos net neinłaida. Juos tada du sušaudi tam miške, žmonys mati, paskui pasaki, parodi kur, tai nuvažiavį parsiveži, palaidoja. Nuogai buva nurengį. Paskui veltinius, megztinį toks skrebas nešioja, pažina, ba buva baltas, mašina megztas. Semeliškių skrebas. Paskui jau, kai juos išvari, nu skrebus, kai jiej jau buva nereikalingi, tai toks Balčiūnas, skrebas nuo Žąslių, pats pasikori. Matyt buva gerai prisidirbis, kaip paskui gyvens? Skrebai buva apdriskį, sava klumpėm vaikščioja, niekas ty jiem nemokėja. Gal nereikėja ait’ kariuomenėn, užtat aja. Pastrėvia ruseliai tai aja iš idėjų, keršydami. Buva tokis nuotykis. Gal prie vokiečių. Žmonys sekmadieniais seniau nedyrba. O tiej ruseliai šienu grėbi. Tai susirinka kokių 15 – 20 vyrų ir saka, reikia juos pamokyt’. Nu, nuveja ton pievon, parsivari juos, uždari pas žydauku ir juokiasi, saka, dabar padegsim, žinosit’ kaip sekmadienį dyrbt’. Mat šposina. Tai jiej paskui labai pikti buva an lietuvių, keršina. Jų valdžia kai grįža, tai išiaja skrebais, keršina.
Karkučių k. – Jonas Pinelis. g. 1929 m.
Musteniai
Kaime yra Liūliakalnis, Kaukazo kalnas, Piliakalnis. Jį, sako, kareiviai kepurėm supylė.
Kaimo pavadinimas, pasakojo diedukai dar, sako, buvęs koks tai ginčas dėl žemių – vis vieni – mūs ten, kiti – mūs ten, ginčijosi, ginčijosi, va Musteniai ir liko.
Kaime buvo labai daug vienodų pavardžių, Daugsevičiai, Rakauskai, Apanavičiai, atskirt negalima, užtat daugelis turėjo pravardės. Juzginas – mano diedukas Markevičius. Naujokas – mano tėvas, nes pirmas persikėlė ir pasistatė namus. Štabiai – Suchockai, pas juos karo metu buvęs koks tai štabas. Galiniai – gyveno gale kaimo. Buvo toks Markevičius, jį vadino Kirveliu. Rožis – Pranckevičius, paskui jau Rožiukai, Rožiūtės..
Kadaise žemę dirbo šniūrais, menu dar buvo šniūrų žymės, paskui kai pradėjo art’ traktoriais, viskas susinaikino, tik dar sakydavo kieno šniūre kas yr.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Mustenių k. apie 19 a. pabaigą
Musteniai – visi lietuviai.
Belezai – jau gudai.
Prie Mustenių kapų stovi didelis akmuo, saka kadaise prie to akmenia kapus padari. Kai prie Lietuvos aidava akmentašiai ir tašydava akmenis, tai kaimas nełaida jo skaldyt’, ar neperskėłi, kad jis ty ir lika.
Po Liūliakalniu ty šaltinis, ažeras Gilūšis. Saka, aja kelias in Trakus aukščiau už dabartinį, žvyrkelis, in ažeru buva miškas, dideli lazdinynai, ty riešutava, giliai, vadinasi Gilūšis. Ty buva Kiera žemi, dar vadina Kiera ažeras. Kur dabar golfynas an tų kalnų gyvena du broliai Pliopai – Juozas ir Andrius. Buva bagoti ūkininkai, turėja daug žemis, turieja sodų, skaitisi Bitkauščiznos kaimas.
Mana tėvai ir diedukai gyvena Mustenių kaime. Baba buva iš Toleikių.
Strėvinykuose buva Vlucka dvaras. Ponai per karu su vokiečiais pabiega, nelauki rūsų, tai paskui po karij nugriovi ir dvaru. Sudegina ir daržines, lika tik galai. Jiej buva akmeniniai. Saka, tuos akmeninius galus stati kaip tai su pastoliais, akmenus vilka su virvim. Paskui jau, kai dirbau su traktorium, tai su trosais traukim, griovim.
Kierų tvarta galai irgi buva akmeniniai.
Kaime seniau, saka, buva skerdžius, tai gyvulius gani ir vaikai paeiliui turieja ganyt’ ir valgyt’ skerdžiui duodava paeiliui visi. Seniau nebuva mokyklos, tai mokina pas žmogų, vaikus kiek tai, mokina tokia Urša.
Mustenių k. – Lionginas Pranckevičius, g. 1932 m.
Mana tėvai nuomoja žemi. Buva tokių, kas turieja žemis ir jos dyrbt’ jau negalieja, tai nuomoja iš pusis. Reiškia, paimi jo žemi, dyrbi, o derlių jau dalinasi pusiau. Tai mana tėvai buva mažažemiai ir aja taip dyrbt’. Buva turtingų, Markevičius, Kieras, jiej buva turtingi, daug žemis turieja. Paskui juos išveži. Miškus išpjovi, visku išniokuoja, o jų namuose tai buva kolūkia kontora, paskui pasodina biedniokus, tinginius, jiej nieka nežiūrieja, neremontava, netvarki kol’ viskas nesubyrieja. Tinginį pasodina tokiuosna namuosna, kur jis žiuries?
Kaime beveik visi turieja pravardes, ba buva daug vienodų pavardžių. Buva toks baikorius, tai – Kaznačiejus, atieja vienas žentuosna, tai – Naujokas, lenkų kareiviai stovieja, tai lika – Štabas ir dabar vaikai Štabukai, kareivis Rožys, tai visi ir dabar – Rožiai jau, gyvena Stasieni, lika Stasiukai.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Gyvensena
Gimiau tame kaime, baba mano būdavo verpia ir niūniuoja, dainuoja ir pasakų daug mokėjo, mokykloj ratelius ėjom per pertraukas, žaidėm, nelakstėm. Mūsų mokytoja Matusevičienė daug mokėjo. Mokykla buvo mūs namuose, vienam gale gyvenam mes, kitam – mokykla. Vidurij buvo priemenė, buvo grindys, asla, atitverta. Buvo kamarytė, tenai stovėjo girnos, buvo sklepas.Troboj stovėjo pečius, lovos, spinta, kamara. Pečius didelis, virė ir sau ir gyvuliams, buvo dideli puodai, sagonai.
Tėvas prie Lietuvos buvo seniūnas, jis nebuvo labai mokytas, bet buvo šviesus žmogus, darbštus ir tvarkėsi. Pas mus vis būdavo žmonės ir žmonės. Ir žemę pats dirbo, turėja 12 hektarų, ir kur kas atsitiko ar ką, tai vis pas seniūną… Dar buvom vaikai, tai vienas toks apsivogė. Tai ką darė tėvukas? Susišaukė kaimynus, pasišaukė tą jau apsivogusį ir savu teismu tvarkėsi. Mus vaikus išvarė iš trobos, liepė užsidaryt’ ir sėdėt’ kambary, o jie visi nuėjo gonkelėsna, liepė tam žmogui nusimaut’ kelnes, visi jie nusiėmė diržus ir visi iš eilės davė jam diržų. Jis verkė, prašė, sakė daugiau to nedarys. Ir mes girdėjom. ,,Damin,” šaukė, tai mano tėvo vardas, ,,Dovanokit’, daugiau nedarysiu”. Tai va kaip. Kad ką, tai jie patys kaime tvarkėsi, užtat ir tvarka buvo, jie vienas kitą gerai pažinojo.
Dar menu. Kai užėjo vokiečiai, mokykloj jau kabojo koks tai rusiškas paveikslas, tai mokytoja, gal išsigandus, griebė jį nuo sienos ir metė an grindų, tada tėvas paėmė jį ir kur tai paslėpė, niekas jo daugiau nematė, sutvarkė. Buva tokie laikai, kad rasdavo net lavoną laukuose ar rugiuose, kokį kareivį ar ką, tai žinot ką, – jis pats tempė kapinėsna ir užkasdavo, pats palaidodavo, kad niekas net nematyt, nei vaikai, nei valdžia. Jį žmonės labai gerbė. Vien krikštavaikių tėvas turėjo 21 vaiką, mama irgi virš 20. Žinoma, jie geriau ir gyveno, gaudavo kažkiek už mokyklą, už seniūnavimą, mama mokyklą valė irgi kažkiek gaudavo.
Mustenių kaimas priklausė Semeliškių parapijai, Semeliškių valsčiui.
Mano diedukas iš mamos pusės Rakauskas. Jie su broliu buvo Amerikoj, užsidirbo ir dasipirko žemės, tėvas Daugsevičius atėjo žentuosna iš Vindziulių kaimo, mat mano mama buvo vienturtė dieduko dukra. Jis buvo biednesnės šeimos, mamai buvo tik 16 metų, o jis jau atvažiavo piršliuosna ir liko kaime. Kodėl? Todėl, kad jų kaime tuo metu prasidėjo šiltinė, tai jis negrįžo, jo tėvas tada susirgo. Jis liko gyvent’ pas mano diedukus, vėliau ir apsivedė su mama. Buvo šiltinė, buvo cholera, baisios ligos, senelis taip ir numirė.
Mano sesuo turėjo kavalierių Markevičių, jis seserį kalbino. Menu, jie sėdėjo an gonkelių, o aš dar nešiau jiems obuolių, buvau paauglė. Paskui jis išėjo kariuomenėn, tarnavo ilgai, buvo kare, po karo dar tarnavo. Sesuo tuo metu ištekėjo už tokio gudo iš Laičių kaimo pavarde Lazauskas, nes tėvai to norėjo. Vestuvės buvo po Velykų pirmadienį, antrą Velykų dieną, bažnyčioje buvo labai šalta, o sesuo šliūbo metu nusivilko paltą, paskui susirgo plaučių uždegimu. Niekas nesuprato, kaip tai buvo rimta, o ji po kelių dienų jau kliedėjo. Sužinojo tėvai, nuvažiavo, išvežė į Semeliškes, pakui vežė į Trakų ligoninę su arkliu. Dar ligoninėj buvo tokia mada guldant ligonį reikėjo nupraust’. O ji jau visai silpna buvo ir po dienos, gerai daktarui nei neapžiūrėjus, mirė. Parvežė ją paklodėn suvyniotą. Nu palaidojo. Tada tėvai, kad neprapult pasoga, norėjo mane atiduot tam Lazauskui. Jau jis atvažiavo, jau tariasi, o aš nuėjau pas draugę, pas kaimynę. Draugės motina Suchockienė pasišaukė mane ir sako, neik už to Lazausko, yra tų bernų, kur tu eisi, ty tavo seseries gułėta, kaip tu gułėsi su juom, sako, pasakyk, kad sergi ir nevažiuok. Taip aš ir padariau. Parėjau, o nervai, baimė, meluot’ nemokėjau, ale labai aš jo nenorėjau. Tėvai kalbina, o aš – ne ir ne, taip ir jis pamatė kad nenoriu. Išvažiavo.
Po kiek laiko grįžo iš kariuomenės ir tas Markevičius. Nuvėjau vakarėlin. O man tik 16 metų, stalos mergos varo mumį paaugles, už pečiaus. Tai jis atėjo, susirado mane ir už pečiaus ir labai šokdino, nepalaido, mat norėjo viską sužinot’ apie seserį. Taip visą vakarą ir prašnekėjom, paskui jis mane ir namo palydėjo. Kitą rytą jis atėjo pas mano tėvą, tėvas tada dirbo apylinkės pirmininku, dėl darbo. Buvo 1951 metai, kaimuose buvo steigiamos bibliotekos ir jam pasiūlė dirbti bibliotekos vedėju. Mūsų name buvo vietos, mokykla jau buvo iškelta, tai įsteigė biblioteką. Taip ir susidraugavom.
Su vyru gražiai amželį savo pragyvenom. Pradžioj gyvenom pas tėvus. Taigi šeimyna kokia. Brolis jau ženotas su šeimyna, mes, tėvai, paskui gimė vaikai, tai 12 žmonių už stalo susėdam. Šeimininkavo mama, visi tėvų klausėm ir valgėm iš vieno bliūdo. Paskui jis gavo darbą Vievyje, išsikraustėm. Išauginom du sūnus ir vieną dukterį, gerus, dorus vaikus.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Neramumai, karai
Du tėva broliai – Jonas ir Motiejus tarnava kariuomenėse. Ale įdomiai. Motiejus tarnava dar cara kariuomenėj ir dalyvava kare 1914 metais. Buva papuolis vokiečių nelaisvin, Vokietijoj darbuose buva. Po kara grįža, jį pałaida. Dyrba Vokietijoj pas ūkinykus visus ūkia darbus, duonu kepi. Už darba savaiti gaudava po 20 markių, gałėja išeit’ sekmadienį. Saka, rūsai, kap išeina, tai pasigeria, paskui juos iškart lagerin, o kas tvarkingai, tai išłaidžia. Saka, įdomiai buva – kiekvienoj kryžkełėj stovi kai pavėsinė, tai jeigu kely ką pametei, tai ty rasi padėta, kas ras, tai atneš. Tokia mada buva. Obuolių sodai, pakełės pilnos, gali valgyt’, kiek nori, ale kišenėsna nedėk – nevalia, pagaus ir nubaus.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Pakalnės k. (Gackai)
Tata malūnu turėja – Gackas iš Gackų kaima, ale taip tik vadina, kaimas buva Pakalnės. Ažeras Gackų tenai. Dydelis toks, ty tekieja upeliukas. Bagotų kadaise nebuva, tokių ponų, žemis kas turieja, tai labai daug dyrba.
Tata turieja 26 hektarus žemis, ale jis išeja frontan, tai rūsai nekibina, buva laisvas. Jis pereja karu, nežuva, susilauki senatvis, tik tadu miri. Kariuomenij tarnava 4 metus. Mama tai beveik kas savaiti dari mišias, meldisi už jį, gal dievas ir gelbieja. Partizanai, tiej kur neja frontan, užeidinieja, ale buva pažįstamas iš Peliūnų Bliujus, tai gelbieja, saka jiej nekalti, nerušykit’ jų. Pažįstami, kūmai buva. Bendravam su jais, buvam ūkinykai.
Semeliškės – Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m. Pakalnės k.
Pakalnė, Zariečnikai iš J. Žikulino žemėlapio apie 19 a. pabaigą
Gyvensena
Buva vakarėliai kaime, ajau. Kur buva didełi pirkia, susirenka, grajina, šoka. Ale visai neilgai, jauna ištekiejau, neteka mergaut’. Buvau jauniausia, mana tata buva Amerikoj, ty susipažina su mama ir apsivedi. Ty gimi ir mana seserys, viena 1905 metais, kita – 1907 metais, jos abi buva daug vyresnis, aš su jom jau nemergavau. Paskui jiej grįža iš Amerikos. Mes su broliu jau Lietuvoj gimį.
Mama buva iš Peliūnų, su tėvu susipažina Amerikoj. Amerikon buva išvažiavį ir tėva broliai, seserys ir negrįža kaiman, tai tėvas jiem dalias išmokieja, paskui grįža namo ir statisi malūnu.
Tėvas laiki 4 arklius, žiemu važinieja miškan, arkliai labai gražūs buva, tai medžius pjovi, krovi su padjomais, veži Žąslių stotin, pirka vokiečiai. Vienu kart ty brolis nusilauži koju, tai menu arklius tik avižom pašieri ir viel’ tėvas su mama atgal’ Žąsliuosna, jis tenai ligoninėj gułieja. Arkliais dyrba visku, tai juos labai prižiūrieja.
Semeliškės – Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m. Pakalnės k.
Neramumai, karai
Čigonų sušaudymas. Mūs krašte buva visko, niekas ir striokų nebijoja, ba buva ir strošnesnių dalykų.
Ty Gackuose nuog Saliamona lika tušti namai, tai atsikrausti gyvent’ čigonai. Dideli šeimyna – dvi dukterys, trys sūnai ir tėvai. Jiej kaimynam nieka nedari, du vyresni sūnai ir duktė ateidinieja an šokių Gackuose. Paskui jiej kur tai išiaja, nigdi jų nebuva matyt’. Ale vienudien atiaja toj vyresni duktė ir praša pas mamu, kad laist’ juos permiegot’. Skaita, namie bija miegot’. Mama saka: „Ateik, atsinešk usiklot’ ir miegok.“ Kad vakare ateina visa jų šeimyna. Mūs mama pečių kūrina, verda vakarieni.
Pirkia mūs buva dūmini, didełi. Toj cigonka praša, kad ir jai laist’ isivirt’, saka, pavalgysim ir aisim namo. Gerai, isiviri ir jiej, da atiaja diedi, tievelia brolis, tai visi pavalgi. Po vakarienis diedi jau išiaja namo, kad ir apsupa visu namu. Intiaja ginkluoti pirkion ir klausia mamu: „Ar łaisi juos šaudyt’? Susirink sava vaikus, tau nieka nebus, ba jei jiej išbiegios, bus ir jum.“ Mama persiganda, saka: „Jūs valia, aš gi nieka negaliu padaryt’“. Brolis mana atłieki, jiem rankas bučiuoja, praša: „Nešaudykit.“ Ale kur tau – visus juos kampe pirkios ir pakloja. Tievus ir mergu, ir vaikuti, visus. Ir palika. Saka: „Iškask darže duobi ir užkask juos, jiej to usitarnava.“ Kap jiej išeja, mama visus an rogutių ir sutįsi tan jų naman. Saka, buva atłiekį ir vyriausi jų vaikai, ale jiej parieki, parieki, paraudoja ir vėl’ kur tai išłieki, nekavoja tievų, palika ty. Kaima žmonys susirinka ir pakavoja an Mackonių kapinių. Mūs pirkioj mama kiek šlavi aslu, kiek pyłi pelanų, vis kraujai sunkėsi. Paskui mes pasistatim pirkių Pakalnės kaime, iš ty visai išiajam.
Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Gackų.
Pastrėvio kaimas (Aleksandrovka)
Pastrėvio kaimas minimas nuo to laiko, kai prie Strėvos upės įsikūrė XVII a. iš carinės Rusijos ištremti rusų sentikiai. Vadinosi Aleksandrovka.
Pirmoji įmonė kaime – vandens malūnas ant Strėvos upės, kuris buvo pastatytas, galbūt, XX amžiaus pradžioje. 1918 m. Lietuvai atsikovojus Nepriklausomybę, gyvenimas Pastrėvio ir aplinkiniuose kaimuose suaktyvėjo. Atsikelė gyventi lietuvių ir kitų tautybių žmonių. Žydų Kaplanų šeima atidarė krautuvėlę, kita žydų šeima – kalvę.
Pastrėvio kaimas buvo įsikūręs abipus Srėvos upės. Kairiajame krante ir toliau į vakarų pusę tęsėsi iki Stančikų ir Pagrendos miško, pietuose tęsėsi iki Stančikų kaimo, o šiaurėje ribojosi su Peliūnų kaimu. Kaimas didelis, jame gyveno įvairių tautybių žmonės. Lebednykų šeima – totorių tautybės, dauguma – lietuviai, bet arčiau Strėvos gyveno apie 20 rusų tautybės šeimų. Prisimenu Bagačionkų, Žukų, Bukinų, Lukjanienės, Jakovlevų, Šestakovų šeimas ir kt. Pasakojo, kad jie čia buvo apgyvendinti seniai – kaip tremtiniai iš carinės Rusijos ir pabėgėliai nuo karo, gal dar 18 a.
Pastrėvio k. – Ieva Burokienė, g. 1942 m.
Pastrėvys senu vardu Aleksandrovka apie 19 a. pabaigą
Dešiniajame Strėvos krante gyveno rusų tautybės, lietuvių ir 2 žydų šeimos, kurių jau nebuvo. Žydų šeimos jau 1941 m. spalio 6 d. prie Semeliškių Baušos miške sušaudytos. Jų namai sudeginti. Kelių rusų tautybės šeimų irgi jau nebuvo. Jie buvo išvykę į miestelius ar grįžę į Rusiją. Abi kaimo pusės leido susisiekti tiltais, netoli Stančikų kaimo buvo lieptas. Dar Karkučių kaimo žmonėms su pastrėvieičiais susisiekti leido ir lieptas, esantis prie Pinelio Romualdo.
Visų tautybių žmonės bendravo. Visi kalbėjo lietuviškai, tik savo namuose kalbėjo savo kalbom.
Pastrėvio k. – Ieva Burokienė, g. 1942 m.
Gyvensena
Visi dirbo žemę, augino gyvulius, Brazauskų šeima dar laikė bites, Lebdnykų šeima išdirbinėjo kailius, Stampareckai turėjo malūną, karšyklą, lentpjūvę, bet dar dirbo žemę, laikė gyvulius. Jų šeima buvo laikoma turtingiausia.
1948-1949 m. suaktyvėjo sovietinės valdžios represijos, trėmimas į Sibirą, kolektyvizacija. Valstiečiai buvo verčiami stoti į kolūkius. Labai aktyviai stoti į kolūkį agitavo Bagačionka Ivanas. Jis buvo paskirtas apylinkės pirmininku. Aktyvus veikėjas buvo ir Bukinas Petras (vadino Petruška). Pastrėvio kaime buvo įkurtas kolūkis, jo pirmininku buvo Bukinas Petras, o vėliau – Žukas Ignas (vadino Ignaška).
1950 m. buvęs tarybinis partizanas vietinis Pastrėvio kaimo gyventojas Genadijus Šestakovas sujungė aplinkinių kaimų (Karkučių, Mustenių, Pastrėvio, Paliūnų, Pagrendos, Stančikų) į vieną kolūkį ir jis buvo pavadintas buvo Marytės Melnikaitės vardu. Centras kolūkio buvo Pastrėvio kaime, pas ūkininką Mikalauską Joną – kontora.
Į Pastrėvio kaimą buvo suvežami nacionalizuoti (konfiskuoti) ūkininkų klojimai, svirnai. Iš jų buvo pastatyti sandėliai, fermos gyvuliams. Iš gyventojų buvo atimti arkliai, karvės. Palikta tik po vieną karvę kiekvienai šeimai. Suvežti buvo ir ūkiniai padargai, pradėta ūkininkauti kolektyviai. Už darbo dieną buvo rašomi darbadieniai už kuriuos vėliau buvo mokama labai menkai. Už darbadienį – 100 gr. grūdų su pelais. Už metus darbo pusmaišį javų ant pečių parsineša. Derlius buvo menkas, laukai netręšti. Žmonės gyveno sunkiai, išmoko vogti. Per kūlimą tai jau saugodavo.
Pastrėvio kaimas labai pasikeitė, kai 1952 m. pastatė rajoninę hidroelektrinę. Per Strėvą kelyje į Kietaviškes buvo tiltas, čia ant Strėvos buvo suplanuota statyti hidroelektrinę, užtvenkti upę. Užtvankai reikėjo supilti pylimą, supylė užtvanką palei kelią apie pusę kilometro ilgio. Žemes kasė kastuvais, pylė į mašinas, ant tokių transporterių, kurie žemes pakeldavo į reikiamą vietą. Taip supylė tokį ilgą pylimą.
Specialistai statė elektrinę, visa statybininkų brigada buvo iš Anykščių. Jiems gyventi buvo pastatytas ant Stampareckų žemės didelis namas – bendrabutis. Elektrinė buvo pastatyta 1952 metais. Gyventojai, kurių sodybos buvo arčiau Strėvos ir žemesnėse vietose, buvo iškelti į kitas vietas.
Po hidroelektrinės pastatymo kolūkiečiai buvo skatinami įsivesti elektrą, lengvatinėmis sąlygomis statytis medinius namus. Taip apie Pastrėvio centrą susikėlė iš apsemtų vietų gyventojai. Netoli fermos pasistatė namus Žukas Ignas, Petras Bukinas, Brazauskai, Žilinskai. Naują namą pasistatė Genadijus Šestakovas.
Iš lėto gyvenimas tekėjo sava vaga. Apie 1953 m. buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas. Gyventojai visi buvo suvaryti į kolūkius. Tuos, kurie nenorėjo eiti į kolūkį (odnoličnikais vadino) buvo apdėti didžiuliais mokesčiais, negalėjo pragyventi ir išvyko į miestus, ieškojo valdiško darbo.
Žmonės po truputį priprato prie bendro ūkininkavimo. 1954 m. Karkučių kaime buvusioje Česonių (vadino Staselių) sodyboje, kuri buvo nacionalizuota, buvo įkurta Pastrėvio apylinkės kontora, apylinkės pirmininkas buvo mažiaraštis Ivanas Bagačionka. Šioje sodyboje 1955 m. buvo pastatyta Pastrėvio septynmetė mokykla, o pagrindinėje gyvenvietėje – kultūros namai jau 1953 m.
Pastrėvyje seniau mokyklos nebuvo. Vaikai eidavo mokytis į Stančikų pradinę mokyklą. Ji buvo įsteigta 1930 m. Atskiro pastato mokykla neturėjo, tai buvo patalpos nuomojamos iš A. Kanapicko, V. Kananavičiaus.
1955 m. rugsėjo 1 d. dar buvo neužbaigti pastatytos mokyklos vidaus apdailos darbai, tai ėjome mokytis į kultūros namus visą pirmą mokslo metų ketvirtį. Buvo surinktos visos 7 klasės.
Pirmas mokyklos direktorius buvo Dzidolikas Jurgis. Mokykloje dirbo jau atskirų dalykų mokytojai. Vaikutytė Zofija dėstė biologiją, Malūnavičienė – matematiką, Ivoška – istoriją, Ivoškienė Albina – lietuvių kalbą (buvo labai gera, nuoširdi mokytoja, gera dalyko žinovė, Lietuvių kalbos gramatikos ir sintaksės taisykles ir pavyzdžius dar dabar prisimenu), Černius Aloyzas, Černiūtė Teresė, Arlauskas Jonas – rusų kalbą, Arlauskienė Danutė – vadovavo chorui, Bubnytė-Dzidolikienė ir Katinaitė – pradinių klasių mokytojos.
Pastrėvio k. – Ieva Burokienė, g. 1942 m.
Neramumai
Mano baba ir mama pasakodavo, kad Pastrėvio kaime gyventojų sumažėjo karų ir tarpukario metu. Žydai buvo sunaikinti, namai sudeginti. Rusų ir lietuvių kai kurios šeimos bei totoriai persikėlė į Semeliškių miestelį. Semeliškėse buvo likę žydų šeimų tuščių namų, be to, ten buvo saugiau. Lebedžių, Baubų, Jakovlevų ir dar kelios šeimos grįžo į Rusiją.
Kai kurie rusų tautybės žmonės talkininkavo naujai valdžiai, kai vežė žmones į Sibirą, kai kūrė kolūkius, kai gaudė jaunuolius į kariuomenę. Aktyvūs talkininkai buvo Bagačionka Ivanas (buvo apylinkės pirmininkas beveik beraštis, Bukinas Petras, Jakovlevas Genadijus talkininkavo stribams gaudant jaunuolius į kariuomenę). Jie prisibijojo ir lietuvių partizanų.
Per trėmimus iš Pastrėvio kaimo nieko neišvežė. Į tremiamųjų sąrašą pateko tik Stampareckas Jeronimas su šeima, bet buvo pranešta, kad veža iš kitų kaimų šeimas, kad gali ir pas juos užvažiuoti. Tai buvo 1949 m. kovo mėn. Šeima pabėgo kas kur galėjo, ilgai slapstėsi.
Iš lėto gyvenimas tekėjo sava vaga. Apie 1953 m. buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas. Gyventojai visi buvo suvaryti į kolūkius.
Pastrėvio k. – Ieva Burokienė, g. 1942 m.
Peliūnai
Iš kaimo istorijos
Kur dabar Peliūnų kapinės, tenai buva miškai, girios, kur tvenkiniai – pelkės, splovai, inteit’ nebuva galima.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Vietovardžiai – Dvara laukas, Dzykalozai, Didžioji bala, Grendėłės raistas, grūšełės raistas, Gavėka ežeras, Ilgabrados bala, Ilgabrados upelis, Jarašiaus duobełė, Kampinės, Karapentis, Keturinis , Kojełė, Kuprełia revelis, Kaukazas, Kukakomšis, Kapinėliai, Kačerga, Lankas, Linaraistis, Mielių darželis, Pavarłės revelis, Pavarlys, Prūdelis, Paskerdalė, Pašlaitis, Pagurnys, Pagirys, Pernokės ežeras, Po grūšia, Rudupis, Raudonkalnis, Skomniškis, Sala raistas, Sala Bala, Skerdimai, Strėvełės pieva, Stančikų kampas, Strėva, Skersė, Saraka ežeras, Šaltiniai, Šaltinieliai, Šižiaus raistas, Šiłaliai, Šiaučiaus sala, Ščerbų sala, Tarnų papievis, Totortiltis, Užuolija, Užuraistelis, Valka, Vilkabaliai, Vidupievis, Velniaraistis, Žyda kampas.
Pasakojo Vyšniauskas
Peliūnų k. apie 19 a. pabaigą
Peliūnai – senas kaimas. Seniau gyvenvietė aja nuog kapinių an sena keliuka, an vieškelia link Pastrėvia. 1925 metais išiaja an sklypų, statėsi vienkiemiai. Strėva aja mūs sklypuose. Netoli.
Sodybų buva daug, Bliujų daug, tai turieja pravardes. Mes – Kvedarai, gal koks žentas buva ar kas, nežinau. Daugiausiai po vardais, tėvų vardais vadina. An kalna – Stančikų miškai. Kapinės netoli. Buva sodželka palei namus, buva Gavieka ažeras netoli, upełė Skersė aja iš miškų nuog Semeliškių pusis. Bistri, graita.
Peliūnų k – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.
Peliūnų kaimas
Gyvensena
Kai aš buvau dar maža, tai tėvai kėłėsi an viensėdžių, tai jiej visi išeina darbuosna, Paskui mirė mama. Maistas buva prastas, atsimenu, važiuoja turgun, tai parveža pikliavotus duonus, padalina visiem, o skanumielis… Pirkioj vakarais degina balanas. Buva padarytas toks žibintas, apačioj drūtas kryžiokas, an jo – lazda, jon iš abiejų pusių viršuj insistata dvi balanas, tai visku dyrba prieg jų ir verpi. Advente vakare buva vadinama “šara godzyna” – visi an pečiaus ir pasakoja visokias pasakas, baikas, paskaita ar poterius mokina, visokių šposų prisigalvodavam.
Vaikščiojau su balana, o po suolu stovėja puodelis su pakulom, manau sau, reikia pažiūrėt’, ar degs. Palindau po suolu su tai balana ir uždegiau. Tai ir užsiliepsnoja, gerai, kad tėvai buva, tai grait užgesina, o jei ne…
Kap naktį mažam vaikui šildi pienu. Mama uždegi balanu, aš ją palaikiau, pervysti vaiku, paskui paimi puodeli su pienu, palaiki jį an ugnełės ir pienas sušila, va kaip.
Peliūnų k – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Stančikai
Laumeno ežeras
Čia palei mumį – Laumena ažeras. Seniau žmonės šnekėja, kad jis buva visai kitam šone miška.
Vienas žmogus ari palei mišku su jaučiais. Užiaja didelis lietus, štormas. Labai didelis debesis. Gyvuliai isiganda, žmogus jų nesuvaldi ir užrėki an to pasiutusia jaučia: „Stok, tu Laumenai!“ Tai, saka, tas debesis pradėja suktis, suktis, kap viesulas ir ait’ palei mišku žemyn, žemyn, nusiłaida an pievos ir dinga. Žmogus žiūri – ažeras ty, kur buva pieva. Kur debesis aja, ir dabar griovys stovi.
Stančikų k.. – Zofija Petkevičiūtė-Pinelienė, g. 1915 m.
Stančikuose yra Laumena ežeras, tai, arė žmogus ir kaip tai nusikeikė, saka, pataikė in tų minutį, kai galima prakeikt’, tai tas Laumenas ir nuviaja žemyn, saka labai gilūs grioviai ir dabar tenai kalnan aina, dar yra.
Stančikų k – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Mergos šaltinis
Dabar išmelioruota, ale čia in Pagrendu buva Mergos šaltinis, ty vaikai bijodavam pereit’. Ty kaip veidas – dvi akys ir burna, nu vienas didelis akivaras ir du maži, ty Kanapickų kelias aja, an Pagrendos per tą pievą važiuodava an Kietaviškių, tai saka, kas ty buva, saka, važiava vestuvės ir kas tai nenorėja tų vestuvių, nu kad ženytūs, ar kad imtų, jau nemenu, tai saka, prakeiki: ,, Kad tu prasmegtum skradžiai žemėn” pasaki. Tai ir sułėki tos vestuvės liūnan, paskenda, atsivėri kaip veidas toki šaltiniai. Seni žmonės pasakoja.
Stančikų k – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Stančikai apie 19 a. pabaigą
Apie Kananavičius
Mana uošvia brolis Juozas Kananavičius buva gimis 1905 m. Stančikų kaime. Tėvai – ūkininkai, ypač gabi darbuose ir gaspadorystėj buva jų motina, ji tvarkė visą ūkį, buva labai protinga, iškalbi. Ji buva smulkaus sudėjima, vikri, greita, sirga egzema, viena jos ranka visada buva aprišta, ale ji labai mylėja švaru, tai jos raištis ant rankos visada buva švarus, skarytė visada balta, prijuostė visada gražiai išskalbta, nor gyvena ūkiškai, samdinių neturėja. Tėvas buva tylus, ramus žmogus.
Šeimoj auga du sūnūs – vyresnis Antanas ir jaunesnis Petras. Stančikų kaimas, kol dar nebuva išėjį ant sklypų, stovėja palei keliu, nuo Kietaviškių link Stančikų miška. Kananavičių trobos stovėja ant paties posūkia, kur kelias dara posūkį link Stančikų miška. Išėjus ant sklypų jų namai stovėja netoli miška, troba buvo pastatyta po vienu stogu su tvartu, senu būdu ir kai trenkė perkūnas, viskas sudegė. Tada pasistatė tik mažą trobelę, tokią bakūžę, kur ir nugyvena visu gyvenimu.
Petras mokėsi Aukštadvaryje, buva baigis progimnaziją. Saka, į Aukštadvarį visada eidava pėsčiom, buva takai, keleliai per Budzylius, tiesiai, vistiek reikėdava nuveit apie 20 kilometrų.
Paskui bandė mokytis kunigų seminarijoj, brolis Antanas tai norėja būt vienuoliu, bandė stot’ vienuolynan, tikriausiai motina buva labai religinga, ba abudu vaikai buva irgi religingi. Dėl šiandien jau nežinomų priežasčių abudu grįža į pasaulietinį gyvenimą.
Petras tarnava Lietuvos kariuomenėje Kaune.
Po kariuomenės Petras kurį laiką gyvena Klaipėdoj ir labai mėga knygas, buva įsigijis daug. Nemažai jų parsivežė namo ir turėja biblioteku. Paskui, užėja rūsai, visas sava knygas buva užkasis žemėn, bet jos per ilgą laiką žemėj neišsilaiki, supuva.
Buva labai geros dūšios, niekad su niekuo nesipyka, labai mandagus ir linksmas žmogus. Visus vaišindava medum ir organizuodava visokias šventes, vaidinimus.
Kolūkin nesirašė, todėl konfiskavus gyvulius ir žemi, lika gyvent’ ant 15 arų.
Rusinkuose šalia Žaslių gyvena jo teta, jis tenai dažnai būdava. Buva susikalis dideƚas dėžes, jom vežioja obuolius į Vilnių, į turgų.
Laikė ožkas ir iki senatvės pats prisipjaudava šieno, pats džiovina ir vežioja, nemėga prašyt’ pagalbos. Saka, kasdien po pradalgį ir prisipjaunu. Ir pas bites vis dar važinėja su dviračiu. Mes jam visadu per šventes veždavam pyragų, visko, prikrovį kraitełi. Paskui jau, apie 100 metų turėja, tai gyvent’ atėja pas mumį. Neilgai pagyvena. Mirė 102 metų.
Šeimos nesukūri. Mokėja daug dainų, labai mėga šokt’, iki senatvės buva greitas, vikrus, linksmas. Menu, ateidinėja, tai sukuria visokių baikų, dainelių, persirengėliais vaikščioja po kaimą.
Stančikų k – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g. 1940 m.
Petras Kananavičius
Strėvininkai, akmeniniai
Akmeninių Strėvininkų dvaras
Strėvininkai pavadinti nuo ežero vardo, netoli ežero buvo.
1824 m. – Strėvininkų dvare kuliamajai sukti imtas naudoti vandens ratas – pirmasis mechaninis variklis Lietuvos žemės ūkyje.
Vievis – Vaclovas Eimontas, g. 1927 m.
Strėvinykai yra treji. Akmeniniai, mūriniai ir mediniai. Akmeniniai palei Mustenius. Kolūkia laikais ty dyrbau, tai yra svirnas likis, viskas iš akmenų, suvaryta net skliautan. Tai aš klausiau pas žmones, kap čia užkėłi, tai, saka, žemės pripila, tada akmenį užveža su arkliais ir pastata an sienos. Taip ir suvari net skliautuosna. Strėvinykų dvaras. Pirma tai keli pastatai buva likį, vadina Akmeniniai Strėvinykai.
Palei Bačkonis, čia va – Mūriniai, o palei Žiežmarius ty jau Mediniai.
Alynkos k. – Juozas Kučinskas g. 1929m.
Dvaro griuvėsiai
Strėvinykų dvaras buva prie vieškelia, menu jis priklausė Gluckui Florijonui. Jis gyvena Vylniuje, buvo koks tai ar profesorius ar kas, jis čia negyvena. Dvaru buva padovanojis savo broliui Antanui Gluckui, aš jau tik mačiau kaip atvažinėja pas brolį. Toks ponaitis su baltais rūbais vaikščioja.
Šitas ponas, kur gyvena, irgi buvo mokytas, agronomiju baigis, aukštus mokslus, apie daržininkysti, lauka tvarku, visu žinoja. O jei, koks derlius buva, rugiai koki aukšti, varpos ylgos, an šitos pačios žemis, dabar žmonys neišaugina tokių rugių nei nieka, kap anksčiau buva. Nu ir gyvena. Buva ardinarystė, darbinykai, žmonėm žemis davinėja, už darbu mokėja, gyvulių buva, samdi ganyt’, ir mes su seseria ganim.
Paskui prie rūsa, kai jau veži žmones tan Sibiran, tai atėmi visku, o ponus išvari. Ponia Jadvyga Gluckienė buva labai simpatiška. Mokėja šnekėt’ ir lietuviškai, ale daugiausiai lenkiškai. Turėja sūnų Vitoldą ir dukterį Ireną. Buvo žentas (Vladislovas?), jį paėmi karan, tai Irena su berniuku gyvena pas tėvus. Po kara jis atsiliepi ir paėmi žmonu Lenkijon. Ji buva tokia gera, maloni, tai o jej, kaip džiaugisi, kai jis atsiliepi. Menu, nuveja Vievin, per telefoną šnekėjasi, paštan buva pakviesta, tai čiut neišprotėja, kaip džiaugisi. O tėvai lika Lietuvoj ir dar kiek gyvena čia. Kai juos iš dvara rūsai išvari, kai vari, tai saka, ponia apsikabina už kryžiaus, verkė labai, čiut ją atpłėši, – kap gyvent’? Labai neteisinga, ir veži pačius geriausius, saka, jų neišveži užtat, kad dvaras buva ne jo, o brolia, tai paskui gyvena pas mana dėdi, mana tėva brolį Tamkevičių Vladą. Davė jiem kambariuku, žinot kaime. Ir gyvena. Žinot, seniau irgi buva sunku, ale žmonys geresni buva. Dėdė buva jų furmonas, tai kiek tai žemės jiem davi. Jis dėdi išmokina augyt’ braškes, menu toks senukas, aukštas, storas toks, o žmona smulkuti. Gyvena, kol dukra juos paėmi, tada išvažiava Lenkijon. Būdava, barščius išverda, tai šilda kelias dienas, būdava, neišpils, ekonomiškai gyvena.
O jų dvare buva padaryta ferma, ty darbinykai gyvena, ty centras toks. Niekas nieka nežiūrėja, padvalas didelis, ty vištas, kiaułas augina bendroj salėj, kaip nori, taip šerk…. Žmonys gyvena, paskui tik sargas, tai ir susinaikina viskas. Tik žymis likį. Kur tvartas, tenai buvus ardinarystė, paskui – teliukai, vištos, dvara niekas nešėnavoja. Buva akmeninis pastatas – kluonas, daržinė , tai iki viršaus akmenai, netašyti, neskaldyti. Dvaras buva iš plytų pastatytas, tokių raudonų, didelių, dabar tokių nėra. Tokia graži pobūvių salė, durys išdirbta, viskas sunaikyta. Tvenkinys buva iš akmenų išmūryta. Auga 6 aglės, lubinai visokių spalvų, žydėja jazminai, špireikos. Sodas buva. Mašinų tai neturėja, važinėja žirgais, važiava Vievin bažnyčion, apie 12 – 13 kilometrų. Dar buva kitas ažeras – Katiliškių kaime, a Jacinevičiai kur gyvena – Zapurvės ažeras. Yra piliakalnis. Strėva, upė tai prie Pastrėvia, Strėvininkai nuošalėj, ne an Strėvos, toliau. Yra toks gražus kalnelis už Daniliškių, tai saka, kareiviai jį kadaise supyłi.
Strėvininkų k. – Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė, g. 1934 m.
Gluckai turėjo apie 200 hektarų žemės, jie buvo du broliai, Antanas ir Florijonas, vienas ženotas, kitas buvo senas bernas. Jie buvo išsimokslinę, baigę žemės ūkio mokslus, ūkininkavo. Kai 1918 metais Smetona palikinėjo tik po 80 hektarų prie dvarų, tai ir nuo jų atėmė, žemę išdalino savanoriam. Savanoriai statėsi namus, apsigyveno.
Gluckų Strėvininkų dvaras buvo didelis, mūriniai dviejų aukštų pastatai. Tvartai dideli, klojimo skliautai pastatyti iš akmeno. Nabaraučiznoj irgi buvo medinis dvarelis, jį Jablanauskas buvo pirkęs iš Glucko, jį valdė, paskui pardavė žydui Kacui. Žydelis Vievij javus iš ūkininkų supirkinėjo, paskui kur tai veždavo, pardavinėjo.
Karo metu tas senbernis Gluckas gyveno Vilniuj, turėjo po namu pasidaręs slėptuvę, bet kai užkrito bomba, tai užvertė ir tą jo slėptuvę, jis tenai žuvo. Brolis su šeimyna gyveno Strėvininkuose, po karo jį išvarė iš dvaro, jis gyveno pas kaimynus, vargo, bet paskui atsišaukė iš Lenkijos koki tai jų artimieji ir juos pasiėmė. Tada jie išvažiavo Lenkijon.
Gyveno ir Astrašauskas, jis turėjo 66 hektarus žemės, paskui jį Sibiran išvežė, jis negrįžo Lietuvon, iš Sibiro tiesiai Lenkijon nuvažiavo, tai sako Lenkijoj susitiko su Gluckais.
Sako ir Musninkus valdė kokie tai Gluckai, gal giminės.
Vievis – Vaclovas Eimontas, g. 1927 m.
Tėva seseris gyvena Strėvinykuose, namai buva dviejų aukštų, sodai dideli, tvartai akmeniniai, mūryti, ažeras. Jos, tetos vyras buva savanoris, tenai žemis gava, toks Gudelis, jau miris. Ty dvare irgi stogas buva kai skrybełė tokia, tai vadina Skrybėlia dvaras. Apvalus stogas, tai sakydava, Kepeliuša dvaras.
Pakalniškės –Lionginas Sakalinskas, g1928 m.
Nabaraučizna, buvo koks tai dvarelis, jį mamos tėvui Virpšai buvo davęs Strėvininkų savininkas Gluckas, tėvas tarnavo pas jį ūkvedžiu ir mano motiną, savo dukterį vertė tarnaut’, mama labai nenorėjo, tai prieš jos valią tėvas vertė. Tada ji turėjo mergautinį vaiką su Glucku, dvarininku. Gluckai du buvo, tai senbernis ir apgavo mamą. Paskui už tai mano tėvui davė tą Nabaraučizną ir 12 hektarų žemės, ūkį. Kai mama jau buvo nėščia, tai Gluckas ją išvežė į Vilnių, tenai laikė, kol ji pagimdė, paskui sako, jis lyg tai norėjo kur tai tą vaiką palikt’, bet mama nesutiko, tada parvežė ją kaiman su vaiku ir jos tėvui davė žemės ir seną namą. Menu dar. Namas buvo labai didelis, langų daug, šiaudinis stogas, troba įlindus in žemę, žema. Tenai buvo Sausaraistis, didelis raistas.
Mano tėvas atėjo iš Buzelių žentuosna, jis turėjo savo žemės 12 hektarų, tai žemes sujungė ir apsigyveno pas uošvį. Mamos vaikas tada jau turėjo 10 metų, kai mama ištekėjo. Tada Gluckas norėjo paimti savo sūnų ir leist’ jį į mokslus, tačiau mama vėl’ nesutiko. Ji visą amžių vis skųsdavosi an savo tėvo, kam jis liepė jai eit’ tarnaut’ dvaran, turėjo skaudančią širdį ant tėvo, kam jis vertė, o ji turėjo paklausyt’.
Mano vyras Eimontas kilęs iš Meiciškių, jie buvo turtingi ir turėjo 60 hektarų žemės, o čia, Vievyje turėjo žemės ir namą, jame buvo krautuvė, prekiavo mėsa. Kieme ir dabar dar stovi ledainė. Žiemą ant ežero kito ledus, vežė ledainėn ir visą vasarą jie stovėjo. Tenai laikė mėsą. Ledainė buvo labai gilus didelis akmeninis rūsys, jame per vasarą laikėsi žiemą suvežtas ledas. Buvo lentynos mėsai dėt’.
Šeimoje augo 5 vaikai, 4 dukterys ir vienas sūnus, vyro tėvas. Motina buvo didelė ponia, nieko nedirbo, nežiūrėjo, buvo tinginė.
Dar prieš karą, kai po apylinkes vaikščiojo daug biežancų, tai vieną kartą jie visi išvažiavo į kaimą, į Meiciškes, o parvažiavę nieko nerado – juos labai apvogė. Išvežė viską, net vaikų armonikas, visus daiktus, sako, susikrovė vežiman ir išvežė. Grįžta, kad tuščia, nieko nėra.
Parduotuvė 1918 metais sudegė, ėjo karas, mano vyras tada turėjo 15 metų. Jo tėvas per gaudynes buvo paimtas į karą pas lenkus. Kare jis ir žuvo.
Mano vyras liko 15 metų vaikas, liko nemokytas, tada jis nuvažiavo į kaimą, ėmė karves melžt’, tvarkytis, o tenai stovėjo jau labai seni trobesiai, tai suvertė tą seną namą ir statė trobelę, mažą namelį. Vienas dėdė davė arklį, kitas karvę, taip ir įsikūrė. Tenai ir gyveno kol mes apsiženijom. Tada jau parėjom gyvent’ į Vievį, čia dar gyveno motina ir kiti broliai, buvo sunku visiems. Bet paskui išsivaikščiojo kas kur, mes dabar čia ir gyvenam.
Vievis – Aldona Turevičiūtė Eimontienė,g. 1927 m.