MIRTIS
Semeliškių giedoriai.
Giedorė Ona Kanapickienė giedoja, ji gyvena an sklypų, už Semeliškių, vienos pavardės, ale mum nebuva giminė. Menu. Mes buvam kaimynai. Ji giedoja bažnyčioj, visur, buva štukorka, ką pabaint’ mokėja. Jos vaikai jau čia negyvena, kur tai Vylniuj, ale aš jau nepasakysiu, duktė, rodžias, Lentvarij kur tai. Menu, kad duktės vardas buva Marytė. Dar buva du sūnai. Jų tėviškė sunaikinta. Jos mergautinė pavardė gal Ravinskaitė, vis sakydava – Ravinskiūtė, Ravinska Ona.
Giedorė Ieva Ališauskaitė kap menu, tai jau sena buva, vis ražončiais an šventoriaus turgavoja. Ji buva kupriukė, neištekėjus, tai vis prie bažnyčios, prie kuniga, o gyvena su broliu, jų šeimynoj. Brolis buva ženotas, pažinojau žmonu Marceliu, jų duktė Ustilienė Janė gyvena Semeliškių gale an Trakų kelia. O Ieva visu amžiu pragyvena pas tėvus, paskui pas broli.
Semeliškių k – Ona Kanapickienė, g. 1920 m.
Ieva Ališauskaitė buvo mano dieduko sesuo, mamos teta, ji buvo nevedus, giesmininkė, giedojo Semeliškių bažnyčios chore ir mano mama Ališauskaitė Jančiauskienė giedojo. Ieva gyveno prie mamos Semeliškių miestelij, paskui buvo išsikėlę į vienkiemį už Nestrėvančio ežero, ant ano kranto. Jau ir tų namų nėra, nelikę.
Palaidota Semeliškių kapinėse, tenai, kur mūs bobutė, atskiro kapo nėra, seniau nedarė atskirų paminklų, tai ton pačion duobėn ir palaidota. Jos kapas neišlikęs. Yra bendras giminės kapas.
Semeliškės – Janina Jančiauskaitė Ustilienė
Buva giedorės Magdalena ir Levosė Dansevičiūtės, seserys, jos gyvena Žuvyčių kaime.
Jų visa šeimyna buva labai linksma, dainynga. Šeimyna buva didełė, gal 6 ar daugiau vaikų, jau nemenu , seserys už manį buva daug vyresnės, ale su jauniausiais, su broliu ir viena seseria dar ajau Semeliškėsna bažnyčion an chorų. Brolis buva muzikantas, grajina an smuika, ale paskui ir jis išvažiava Amerikan. Buva taip. Viena jų išvažiava, paskui atsiuntė šipkarti, paskui kitam ir visi, net keturi išvažiava vienas paskui kitu Amerikon. Dvi seserys ir du broliai. Tas, kur aja an chorų, irgi išvažiava. Buva likis toks senas jau, ale jis seniai pamiri, buva viena sesuo nutekėjus kur tai prie Žąslių, kita buva ištekėjus už Kerčia Šakaldonysna, seniai jau mirį. Pasakoja kaimynai, kad tas muzikantas apsiženina su itale, tai paskui visai su niekuo nesigiminiava, ji nemokėja kalbos, saka lyg nenorėja, tai nei laiškų, nei nieka.
Jie gyvena pradžioj kaima po kairei, dabar ty lyg gyvena tokia moteriškė, buva Bartkevičiūtė, dabar gal Dansevičienė, dar nesena, ty kur prasideda kaimas, an kiema vietos, pradžioj. Jiej visi giedoja po pagrabu, buva dainyngi.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Petras Kananavičius gyvena už Stančikų kapinių, jis giedoja Semeliškių bažnyčios chore. Brolis Antanas ir Ona Kananavičiai turėja tris sūnus – Praną, Romą ir Bronių. Bronius jau miręs, sodyboj likis vienas sūnus gyvena. Menu Pranas vis groja armonika ir visi buva giedoriai, dainininkai.
Petras Kananavičius miri pas brolia marčiu Janinu Kananavičieni Pastrėvio kaime, gyvena ilgai, turėja arti 100 metų. Janina Kananavičienė uošvį prižiūrėja, ji brolio Antano marti, sūnaus Romo žmona, labai gera moteris. Saka, jis nėja kolūkin, nesirašė, laikė bites ir buvo pravardi jam davį – Bičių Petras. Dar vadina Salduku. Ir brolia vaikus vadina Saldukais.
Pastrėvio k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1922 m.
Giedoja laidotuvėse iš kantičkų. Seniau giedoja labai ilgai ir dienom, ir vakarais, ir naktį, kelias dienas.
Semeliškėsna giedot’ ajau nuo 11metų. Vargononinkas buva sudaris grupę mergaičių giedorių, mokintis aidavam. Anksti ryte, dar prieš mišias aidavam Semeliškių bažnyčion basos, dar mokėmės, paskui jau mišiose atgiedam valandas. Ateidava mergaitės iš Semeliškių miestelia, iš Tvertinių, iš Žuvyčių kaimų. 10 val pirmutinės mišios, giedojam. Be gaidų, mintinai ir lotyniškai. Reikėja išmokt’, iškalt’, dar ir dabar menu. Paskui jau sujungė mumį su suaugusių choru, giedojam daug. Ir vis lotyniškai. Ir antrose mišiose, paskui votyva, po jos pertrauka ir mišparai. Mišparai – toks giedojimas. Tik po mišparų ainam namo.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Lietuvois kario laidotuvės
Laidotuvės Stančikuose
Kotryna Kačkauskaitė Žigutienė
Giedorė Kotryna Kačkauskaitė Žigutienė, mana mama daug giedoja. Visur, ir bažnyčioj, ir laidotuvėse.
Mana tėvai gyvena Kudonių dar kiemavietės vidurij, ty kur stovėja kryžius, in dešinį pusį. Kačkauskas Vincas, mamos tėvas atėja žentuosna Kudonysna, buva kilis nuo Dalinonių, palei Pajautiškes. Mama buva trečias vaikas šeimoj, du broliukai mirė maži, paskui dar gimė mergaitė. Jos mama, mana bobutė atidavė mamu Čiobiškio vienuolėm, ji tenai auga ir buva auklėjama vienuolių. Tenai ją mokina ir dainuot’. Paskui gimė maža sesutė, reikėja padėt’ augyt’, tai parėja namo ir visu gyvenimu gyvena Kudonyse. Turėja tik19 metų kai šiltine mirė jos mama, mana bobuti, ji turėja augyt’ seserį.
Mama mokėja labai daug dainų, ji giedoja Žiežmarių bažnyčios chore, dar dabar turiu Marijos statulą, ją Žiežmarių kunigas, gal Balčiūnas buva padovanojis mamai. Giedoja po nabaščiku, visur. Seniau daug dainava, giedoja, aja prie kryžių, kapinėsna, buva talkos, vakarėliai.
Giedoja ir Aleksandra Žigutytė , dar menu ją. Buva tėva dėdės gal sesuo, gal tėva teta, sena labai, neženota. Menu, mama buva manį nusivedus, tai ji buva apjuosta su juostela, buva kokion tai organizacijon insirašius, ale aš dar visai vaikas buvau, neklausiau. Tik žinau, kad buva giedorka, giedoja ir po pagrabu, ir bažnyčioj, tėva kokia tai giminaitė. Tai tiek. Palaidota Kudonių kapinėse.
Kudonių k. – Elena Žigutytė Leonavičienė, g. 1924 m.
Žiežmarių bažnytinis choras ( Kačkauskaitė viršutinėje eilėje pirma iš dešinės)
Kaime jaunimas susitikinėja, mano mama Kotryna susipažina su sosiedu Žigučiu Miku, mana tėvu ir pradėja draugaut’. Jos tėvas, mana diedukas Vincas buva strogus, jis nelabai norėja, ale ji usispyrė ir pasakė tėvui ,,Jei Mikas neims, visai netekėsiu“, tada tėvas nusilaida ir žemi jiem apraši. Kai ženinasi, tai tėvas turėja 33, o mama 32 metus. Tėvai nebuva bagoti, žemės turėja gal 7 hektarus, gyvena iš ūkia, laiki gyvulius, dirba žemi.
Mamos tėva Kačkauska Vinca sodyba stovėja kaima vidurij palei kryžių, vienas trobos galas buva dar neinrengtas, vienam gale gyvena. Toliau in pietus stovėja ūkiniai pastatai, kluonas. Kai mamos tėvas numirė, visi ėja an sklypų, tai mana tėvas Žigutis Mikas namu persinešė ir pasistatė čia, kur dabar mana brolis gyvena, link plenta an kalniuka palei Kuktus.
Mana tėvas ėja medžiot’, turėja šautuvu, vis ėja palei Strėvu Girełės miškan. Mama mylėja rankdarbius, buva prisiuvinėjus, pirkia buva gražiai sutvarkyta, ji mezgi muftas, menu ir tėvui buva numezgus. Neisilaiki, vilnonių siūlų, tai sudūlėja. Mama mirė, kai aš turėjau 16 metų. Mama mirė birželio 8 dieną, o 22 prasidėja karas. Tik po laidotuvių.
Kudonių k. – Elena Žigutytė Leonavičienė g. 1924 m.
Menu Kotrynos laidotuves. Buva vasara, šilta, ji buva pašarvota tam neinrengtam pirkios gale, menu nebuva grindų. Jauna dar mirė. Jų sodyba, pirkia buva labai tvarkinga, buva labai gražių takų, visokių krepšelių prisiuvinėtų – ir šukom dėt’, ir adatom, ir siūlam. Buva gražiausia grynčia.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g, 1934 m.
Elena Žigutytė Leonavičienė
Giedorės Kotrynos Kačkauskaitė Žigutienės kapas.
Giedorė Emilija Gudeliauskaitė
Emilija giedoja laidotuvėse ir Kietaviškių bažnyčios chore. Apie 1970 m. gava padėkos raštą iš klebona (raštas neišlikęs). Mokėja siūt’. Žmones matuodava labai įdomiai – su siūlu, užrišdama mazgelius ilgiui pažymėti. Kirpdava medžiagu pasidėjusi ant kelių. Siuvėja buva gera. Turėja negaliu, šlubava.
Mes gyvenam kaiminystėj, menu. Gyveno su broliais Jonu ir Stasiu. Abu broliai buvo ženoti, o Emilija netekėjus. Jono sūnus Jonas dirbo Gilučių kolūkyje vairuotoju – turėja du vaikus: sūnų Vidą ir dukrą Elvyrą. Stasys turėjo vieną sūnų Liudviką, jisai buvo nevedęs (1936-1981). Visi gyvena bendroj šeimoj, nebuva pasidalinį ūkia.
Mijaugonių k. – Kajetonas Vankevičius g. 1934 m.
Mijaugonių kaimo giedoriai
Kita grupė Mijaugonių kaimo giedorių, Emilija su akiniais
Emilija Gudeliauskaitė gyvena Kalninių Mijaugonių kaime, buva du broliai ir ji. Emilija visą gyvenimą gyvena Mijaugonių kaime. Broliai abudu buva ženoti, ale turėja tik po vienu vaiku, ji buva šluba, gal užtatai neapsivedi, lika gyvent’ su broliais. Buva labai darbšti, tvarkynga. Menu, bulves kasu, karvės vaikščioja palei keliuku. Seniau buva mada ait’ bažnyčion an mišparų. Tai ji aina Kietaviškėsna, pasiėmus rožančių poteriauna. Davėja in karves, o ty buva tokia paškudna karvė, badėsi, tai kad puls ją toj karvė. O ji kai turėja rankose ražončių, tai tiesiai jai akysna, tai karvei. Karvė ir isiganda, ir pabėga nuog kelia. Apsigynė ražončium.
Visa jų giminė ir palaidota Mijaugonių kapinėse, yra kapai. Namai buva parduoti, neišlikį, tikro jau nėr, jau perstatytas.
Seniau buva daug giedorių, ir prie nabaščika giedoja labai daug. Menu po sniedonei ir ateina giedot’ ir visu laiku gieda. Ir per nakti. Ir pinigų neėmi. Buva daug vyrų giedorių, kai užgiedos bažnyčioj, rodos šiurpas aina, ne taip, kai dabar. Mūs kaime buva Lepševičia Juozas, Beliukevičia Vynca. Gojuj Valakna gyvena, irgi giedoja, tai vyrai kap suveis… O ir moterys nenusiłaida. Ty kitokiais balsais, garsiai, net šiurpas krečia.
Gudeliauskų namas buva an dviejų galų, broliai atskirai gyvena, ale nigdi niekas nešnekėja kad bartųs, pyktųs. Visadu gražiai, tykiai. Buva paprasti žmonės, augina gyvulius. Visi palaidoti Mijaugonių kapinėse, yra užrašai. Viena brolia sūnus paskui jau buva muzikantas, gerai graina akordeonu. Saka, jo tėvas Jonas gerai graina an bajana, turėja baltu bajanu.
KalniniųMijaugonių k. – Veronika Beliukevičiūtė Laimutienė, g. 1933 m.
Menu, jų namai buva palei mišku, palei šilu. Emilija su mana vyru, su Jonu Janavičium giedoja. Visos apylinkės jų apgiedotos, išlaidota daug.
Emilija buva vidutinia ūgia, šlubava, kas tai su koja. Neženota. Gyvena su dviem broliais, ir vienas iš brolių aidava giedot’ seniau, dažnai jiej trise aja, buva susigiedojį. Menu, ateina pas Jonu prašyt’, tai jis klausia: ,,Pas Emilę buvai?“ Nu ir aina. Kartais visai namie nėr. Seniau daug giedoja, ir iš ryta, ir po pietų, ir naktį, labai daug giedoja, dažniausiai dvi naktis, paskui lydi, o iš kapinių grįžį dar rožančių gieda. Visas tris dalis, neskubėja, sėdi ilgai. Ir nieka nemokėja, dykai aja. Paskui jau, vėliau atsirada mada – parsineša butelį.
Ji buva tokia griežta. Menu, prisirenka vakare daug jaunima, priemenėj stumdosi, plepa, klega, tai atsistos ir eina link jų su lazda. Tadu visi nutyla. Sena jau buva. Ji buva labai griežta, o mana Jonas visada su šposais, su juokeliais, tai abudu labai sutika. Ji buva daug vyresnė. Labai sugyvenam. Ir gyvena, ir mirė pas brolius, savos šeimynos nesukūrė, gal nesveika buva, ale giedoja gražiai. Ir mirė pas brolius. Ilgai gyvena, sirginėja, sena mirė.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Palei mišku gyvena, giedoja laidotuvėse, gyvena su broliais. Per jų kiemu mes miškan eidavam, grybaut’, uogaut’, tai moterėłės visada labai pasišneka, geri žmonės buva. Ir saka, jų šeimyna labai sugyvena, jiej ty bendrai visi, broliai tai buva ženoti, paskui ką tai dasistatė, ale vistiek visi krūvoj.
Labai gera buva, tik kas numiršta, tai ir aina giedot’, nei prašiniet’ nereikieja, nei pinigų niekas ty nemokieja, veltui. Giedoja su Jonu Janavičium, su Malašauskais iš Lubakos – Filomena ir jos vyru, nemenu varda. Draugiški, geri buva žmonės.
Mijaugonių k. – Domicelė Laimutytė Paulavičienė, g. 1931 m.
Magdalena Baranauskaitė
Apie 1918 – 1919 metus, kada apylinkes išvaikščiojo kunigas Teodoras Brazys, dainų pateikėja Magdalena Baranauskaitė gyveno pas seserį, ištekėjusią už Maleravičiaus.
Jų sodyba stovėjo an mažos kalvelės kaimo viduryje, ūkelis buvo nedidelis, skurdokas, augo viena kita obelaitė, mažas, statinių tvorele aptvertas darželis prie mažo kelelio, kertančio kaimą iš šiaurės, nuo Piliakalnio, į pietus iki vieškelio. Nuo sodybos į šiaurės rytus plytėjo Verdinių miškas, eglynas, šiaurės vakaruose augo lapuočių medžių guotas, bevardis miškelis. Nuo kalnelio į visas puses vėrėsi platūs erdvūs vaizdai, apylinkės plačiai skleidėsi į pietus ir į vakarus, pati erdvė rodos šaukėsi dainai, o šiaurėje Pilakalnio vaizdai neužstojo horizonto, tenai plytintys ąžuolynai ant kalvų tik atverdavo erdvę tolumoms.
Magdalena Baranauskaitė buvo kilusi iš neturtingos mažažemių, paprastų žmonių šeimos, kiek žinoma turėjo dar tris seseris. Viena jų buvo ištekėjusi už Gruškos, antroji – už Ščerbavičiaus Petro ir gyveno turtingiau. Trečioji, ištekėjusi už Maleravičiaus Kazio, gyveno skurdžiau ir priglaudė netekėjusią seserį Magdaleną. Magdalena nebuvo ištekėjusi ir dėl šiandieną jau nežinomų priežasčių gyveno pas seserį Maleravičienę. Ji buvo kaime garsi giedorka ir eidavo giedoti prie mirusiųjų. Mokėjusi nepaprastai daug liaudies dainų. Kiek žinoma, Gruškai, gal jau sesers palikuonys, irgi buvo labai dainingi. (Laidotuvių giesmes, įrašytas 1973 metais Jono Kertenio iš Girelės kaimo laidotuvėse Elektrėnų literatūros ir meno muziejui padovanojo velionio duktė Aleksandra Stankevičienė, Kietaviškių bibliotekos vedėja, o 2008 metais įrašus sutvarkė Tautosakos instituto dainyno skyriaus darbuotojos.)
Magdalena yra palaidota Burbiškių kaimo kapinėse, bet kapas neišlikęs. Dar gyvas išlikęs įdomus jos priežodis ,,vistase“, kurį , sakoma, ji dažnai naudojusi ir jį dar mena Marijonas Ratkevičius.
Elektrėnai – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, g. 1944 m. Girelės k.
Kalnelis, kur stovėjo Kazio Maleravičiaus sodyba.
Kazokiškėse
Kai jau kas numiršta, pakviečia giedot’. Būna kad ir dvi dienas ir dvi naktis gieda, ir dieną ir naktį gieda, visą laiką gieda. Kiek pailsi, kiek pamiega, jau namo net neina ir vėl’ gieda.
Mano tėvelis buvo giedorius, giedoja ir bažnyčioj, ir laidotuvėse, ir ekzekvijose, visur. Justinas Rosliakas, jis visą amžių giedoja. Numirė 1949 metais 66 metų amžiaus. Mama Apolonija negiedojo, buvo namie. Seniau mūs krašte ir pėsti nuveidavom, giedoja tik balsu, jokių muzikų nebuva, tėvelis smuiku groja, tik ne laidotuvėse, grojo vestuvėse, vakarėliuose, kaime turėjo armoniką, gitarą, būgną. Ir aš dar vaikas taip norėjau, kiad kartu su juo ėjau, paskui jau 16 metų pradėjau ir giedot’. Prie vyresnių kiek pasimokinau, o paskui jau buvo visko – ir žmona pykdavo, kai išveža kur, tai dvi paras negrįžtu. Darbai, šienas, javai, niekas nesvarbu.
Buvo taip. Vakare 6 valandas, paskui pernakt’, tada perdien ir vėl’ pernakt’ giesmės iš kantičkų. Turiu dar kunigo Zavadskio išleistą 1908 m. Vilniuje. Yra daug psalmių tinkamų laidotuvėm – Dovydo psalmė, kitokios. Pradedam visada nuo ,,Kas mane nuramins?“ Turim parinkę. Mūs krašte giedoja lenkiškai. Skiriasi lietuviškos giesmės ir lenkiškos, gal ir panašios. 7 parapijas apgiedojau – Vievis, Rykantai, Vilniaus kraštas, Lentvaris, Grigiškės, Dūkštos, Kernavė, o savam Kazokiškių kaime, tai be kalbų.
Atsisveikinant giedam kartu su kunigu giesmę ,,Numirė žmogus“
Ražančių konsiliaciją gieda jau po laidotuvių, susėda už stalų ir dar gieda kokią valandą. Giedoja jau tik vieną,- antrą, gedulingą dalį. Per laidotuves ražančiaus negiedoja, tik psalmes ir giesmes. Buva ir moterų giesmininkių, ėja koki 4 – 6 žmonės. Po gedulingų pietų jau aina namo. Seniau nieko nemokėjo, pradėjo mokėt’ gal 10 metų atgal’, gal kokį butelį, skarelę, paskui jau ir pinigais.
Matėm visokių žmonių. Padaliosėj numirė Paguželskas, du sūnus turėjo, tai grįžom iš kapinių, sėsim giedot’ ražančių, žiūrim – mušasi abu sūnai, giedorius Bernatavičius išsigando, sako, einam iš čia, o aš jam sakau, tegul mušasi, o mum reikia giedot’. Ir giedojam. Ale Bernatavičius tik baigė giedot’, tai net gedulingų pietų nevalgė – už kepurės ir pro duris. O sūnūs nusiprausė kraujus, atėjo, atsiprašė. Girtuokliai.
Visko būdavo. Tėvas mirė, vaikai maži liko, būdavo prisiverki kartu. Raudojo labai, ai mokėjo, a, negalima giedot’. Rauda, rauda, nustoja, paskui vėl’ rauda. Būdavo ir pernakt’ budi, ale kiek numinga, būdavo palienka žvakes degančias, pasėdi pasėdi, eina pamiegot’. Zabarijoj numirė Stasio Jankausko sūnus, budėjo pernakt’, atėjo žmona sako jam:,,Aik pamiegok, aš pabudėsiu“ jau rytas, jau švinta, ji nuėjo pas gyvulius, nugriuvo žvakė prie nabaščiko galvos ir užsidegė. Bobutė suuodė, sako, svyla, dega. Ateina – kad jau sūnaus plaukai apdegę, ausys, rūbai, paskui net švarką keitė, pagalvėlę kur po galva. Vandeniu užpylė.
Mūs kapinės labai senos, kai pastatė bažnyčią visi prie jos laidojos, paskui jau visai vietos neliko, labai daug prilaidota, negalėjo duobės iškast’, daug kaulų, galvų, tai kunigas Čaplikas atmieravo an kalna naujoj vietoj ir padarė kapines. Seniau tai dėjo tik medinius kryželius, paskui jau ir cementinius, akmeninius pradėjo daryt’. Cementinius darė Gumbis Stasys, buva meistras. Paskui, kas bagotesni darė ir akmeninius su metaliniais kryžiais, kalvių buvo Kazokiškėse, Čiuras Mykolas, Ignatavičius Henrikas darė, Aleksandriškėse Petkevičius Juozas, Barsūniškij – Gumbis Stepas. Seniau darė ir aukštas tvoreles, buva daug, tai paskui jau kunigas liepė nuimt’, nedėt’ tvorelių, negražu. Gal kad vietos daug užima.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Mano vyras giedojo, tai ėjo ir ėjo, dieve mano, visi darbai man vienai ir šienas pūsta, ir bulvės nekastos, sakiau jam – kam tu ir ženijais? Aš dar valdiškam darbe dirbau, medpunkte, paskui fermoj. Namuose šeimininko nebuvo, kapai pilni žmonių, visi jo išgiedoti. Nieka nemokėjo, dykai ėja. Paskui jau po biski pradėjo.
Seniau buva mada, ėja giedot’ net neprašytiem, mamytė numirė, tai, menu suvėjo visas kaimas ir giedojo. Ir numirėlį seniau guldė ant lentos, užtiesia balta paklode ir guldo be karsto, tada vyrai kala karstą. Gėlių, vainikų irgi nebuvo. Paskui atsirado geležiniai, dieve, kalnai palei kapines stovėjo. Seniau an kapų buva daug tvorelių ir žemų, ir aukštų, kai nuėmė, man buvo gaila. Gražių buvo. Būdavo aptaiso, aptvarko…
Kazokiškės – Elena Rosliakienė, g. 1935 m.
Kiti laidotuvių papročiai
Per laidotuves – pakastynas, kaip pas mumį, saka, rauda dar ir dabar, ale jau ne visi.
Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Pagrabe giedojo daug, ilgai. Visokias giesmes. Rožančius jau grįžus iš kapinių, po laidotuvių.
Zabarijos k. – Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g.1928 m.
Mano diedukas aja giedot’, tėvas aja giedot’, buva giesminykai, aja po pagrabu. Aja, prašė juos, tai ir aš ajau. Buvo daug giedorių, suveina 4 -6, tai kai užgiedos, net lempa gęsta.
Prie mirštančio tai suveidinėjo, ale jau nesimeldė, tik pasėdės, pabus vakare ir išsivaikščios. O prie mirusio tai daug giedoja. Suveis kokių 11 – 12 valandu dienos, o naktį jau tik švintant ’pareis, taip dvi dienas ir dvi naktis gieda. Pasikeičia, išeina gyvulių apsižiūrėt’, ką, ale vistiek kas nors lienka, gieda. Giedojo iš kantičkų. Ražančių giedoja grįžį iš kapinių, jau palaidojį. Anksti nelaidoja, apie 4 val dienos, tai vėl’ visa naktis nuveina giedant’, giedoja visas tris dalis, paskui kol pareisi, vėlu.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Pakalniškių giedoriai. Buva Ališauskas, Janulevičius, Bartkevičius, Bagaliūnas. Prašyt’ tai aja, ale nemokieja jiem. Vyrai susirenka, oi kaip giedoja… Mana tėvas karstus darė ir už tai niekas nemokieja, lentų tai patys žmonės turieja. Gieda daug, dvi paras gieda, vienu dienu vyrai susirenka, obliuoja, karstu dara, kiti gieda. Laidojant’ veža su vežimu, keliu einant’ gieda litaniju, rožančių gieda jau grįžį iš kapinių. Užvalga ir ilgai gieda, visas 3 dalis gieda. Ir per metines.
Nebuva labai mados vaikščiot’ an kapinių. Mirusiem reikia ramybės, nėra ko tenai vaikščiot’.
Pakalniškių k. – Vytautas Tamkevičius
Seniau daug vaikų mirdavo, bet juos laidojo kitaip, nei giedojo, nei mišių mažiem vaikam nereikia, tik karstelį padaro ir laidoja net be kunigo. Mišias jei laiko, tai už giminę, už tėvus, o už vaiką ne. Skaitė – vaikas anuolėlis, jis eina tiesiai pas dievą, gal užtat nei raudojo, nei labai verkė.
Seniau kapuose stovėjo tik mediniai kryžiai, jie nupūna ir viskas, akmenų nebuvo.
Seniau Grabijolų kaime tai žmonės rinkosi prie sunkaus ligonio, pasėdi, pasimeldžia. Kai vežė kunigą, tai sueina, poteriauna, pagieda. Kai jau numiršta, būdavo suveina, uždega žvakes, atskaita ar pagieda litaniją. Tada patiesia šiaudų, prausia, rengia. Karstus darė namie. Kol padaro, tai guldė ant lentos. Karstai buvo mediniasi, nedažyti, balti, gėlių nieėkas nenešė. Karstan dėjo skiedrų, darė pagalvę iš skiedrų, dar dėjo šventintų žolių. Laikė apie 3 paras, paskui jau laidojo.
Aliniškių k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Gilučių giedoriai
Laidotuvės buva paprastesnės, nebuva tiek vainikų, gielių, žmonys neši žvakes, giedoja kaima giesminykai.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Per visūšventes suveidava an kapinių, pagiedot’, paraudot’, pasimelst’ aja. Per laidotuves tai raudoja, labai. Ir an kapų eidava paraudot’. Kryžius nuo kapų, katri supuvį, degina. Sudeda krūvon ir sudegina.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Mana laikais prie mirusia labai raudoja, tik ne visi gražiai mokėja. Mes su vyru giedojam, matėm tikrai daug laidotuvių.
Lubakos k. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m.
Kunigo K. Čepano laidotuvės Kietaviškių bažnyčios šventoriuje. Priekyje kunigas Cijūnaitis ir Kietaviškių krašto žmonės
Daug giedoja po nabašniku, maldas visokias, o grįžį visu rožančiu ir neskubėdami, per Vėlines aidava an kapinių ir visur giedoja. Ėja giedot’ ir vyrai.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g, 1934 m.
Per laidotuves raudojo daug. Kai skauda širdį, rasi ir žodžių. Labai raudojau žodžiais, kai vyras numirė irgi raudojau.
Giesminykai gieda Amžiną atilsį, paskui giesmes visokias iš kantičkų. Rožančių gieda po laidotuvių, kai grįžta iš kapinių. Giedojo vieną dalį, antrą gedulingą. Paskui dar giesmių. Grįžę truputį užvalgo šalto, tada gieda.
Latvių k. – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g. 1931 m.
Šimoniai grabus darė, darė ir mana tėvas. Lentų patys žmonės visada turėja pasidėjį, darė grabą namie, nabaščiką guldė ant lentos, o karstą padara per du vakarus. Tada deda karstan ir jau laidoja.
Giedoja ilgai, nereikėja nei prašinėt’, nei mokėt’, ateina, sėdasi ir gieda. Buva giedorių. Buva Bronė Šimonienė, Genė Kumeliauskienė, Bilienė, Birutė Vėželytė. Ji buva mažiukė, tai vis sakydava: ,,Dievas man nedavė diduma, ale užtat balsu davė“. Dar giedoja Veronika Arnatkevičienė, Boleslovas Bedulskas. Laidotuvėsna visas kaimas suveina. Pas mus dar raudodava, ale jau ne visi mokėja. Vežimą priruošia, statė eglaitėm, tiesė paklodes, vainikų nebuva. Jauną berną Kajetoną užmušė, tai jaunimas iš rūtų ir šparagų nupynėm vainiką aplinkui grabą.
Lydi giedodami Visų Šventų litaniją. Pirmiausiai vežė bažnyčion, tenai laikė mišias, paskui jau kapinėsna. Žmonės nešė žvakes. Prie karsto gieda giesmes visokiausias, o ražančių gieda jau po laidotuvių. Visas tris dalis, sėdi ilgai ir kol neatgieda, namo neisi. Kokias 3-4 valandas. Paskui gedulingi pietūs.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.
Prie merdinčio kaimynai suveidavo, ale kol dar gyvas negiedojo, tik meldėsi, suklaupia meldžiasi, kad kantrybės turėtų, prie dievo šaukėsi.
Karstus darėsi patys, daug kas mokėjo, vyrai sukaldavo. Lentų patys žmonės turėjo, iki 1959 metų darėsi karstus patys, paskui jau pradėjo pirkt’.
Giedodavo dvi naktis. Giedoriai – kaimo žmonės. Seniau niekam nemokėjo. Pradėjo mokėt’ apie 1955 metus. Čiuras mirė, giedoriai iš Kazokiškių, sūnus atėjo, klausia ar reikia mokėt’, sakau, gal reikėtų. Tai jis sako:,,Ale mano tėvas visą gyvenimą išgiedojo, niekas nemokėjo“ sakau ,,Kiti laikai, viskas keičiasi, gal reikėtų.“
Laidojant’, vežant’ į kapines visada užveža bažnyčion, būna mišios, tada jau kapinėsna. Su giesmėm, su varpais, su kunigu. Tada gieda Visų šv. litaniją.
Raudojo savi, kaip gi, buvo mada. Dar dabar atsimenu kaip mano mama raudojo, kai rado nusišovusį, vaikai žaidė su šautuvais po karo, mano broliuką:
Po karo, kai buvo daug metalo visur, darė metalinius kryžius, jų neliejo, iškalinėjo žaizdre.
Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m. Mitkiškių k.
Kai kaime žmogus jau silpnas, jau miršta, tai vakarais suveina visi ir meldžiasi, skaita litanijų, gieda. Silpnam kai vežė kunigu, tai labai rinkdavasi, irgi meldėsi, giedoja. O kai jau numiršta, tai buva tokia moteris, kuri prausdava, rengdava. Šarvoja seniau an lentos, buva tokie kaip ožiai, deda an jų lantas, užtiesia jas paklodėm austinėm ir pagulda nabašniku. Gėlių niekas ty neneši, kartais jaunam pyni vainiku, aplink apdėdava, o kitokių vainikų nei nebuva. Tada jau susirenka visas kaimas, gieda laidotuvių giesmes, vyrai kala karstu. Lentų visadu turi turėt’ pats žmogus, kai ruošiasi laidotuvėm. Už karsta padarymu ir už giedojimus, palydėjimus niekas pinigų niekada neėmi, saki, pats didžiausias griekas. Grįžį iš kapinių dar giedoja rožančių, ilgai, paskui jau valgi pakasynas, nu pietus. Laidoja dažniausiai popiet, tai jau tikra vakarieni išeidava, niekas ir nevadina pietum.
Kapų niekas ty nežiūrieja, nesodina tiek gėlių.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Laidotuvių raudos buvo, daug raudojo. Giedoriai seniau gieda per naktį šventas giesmes. Ražončių gieda jau po laidotuvių, grįžę iš kapinių.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Seniau kai kaime žmogus miršta, tai rindavasi kaimynai ir nakčia. Giedodava, meldėsi.
Buvo tokia Jurka, tai jos mama labai sunkiai miri. Mes su tata vis ainam, tris dienas taip. Tai paskui kas tai pasaki, kad reikia nuimt’ nuog lubų lantas, tai numirs. Taip ir padarė. Stoviu palei tatu ir girdžiu viską, bijau, ale niekur neinu.
Kunigu kai atveža, tai žmonės labai renkasi, meldžiasi. Tata vis vežioja kunigu, kam reikia, su pora arklių, tai vis praša jo. Ir Zaračnikuosna, ir Mackonysna, keliai prasti, purvynas, ale vistiek važiuoja, Musteniuosna, Pakalnėn, visom apylinkėm.
Pakalnės k. – Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m.
Prie nabaščika seniau giedoja pernakt’. Kaimynas aja giedot’, tai net namo nepareina, karstu lydi visu keliu, litanijas gieda, jau iš toli išgirsti kad veža. Seniau ir ražončių giedoja po laidotuvių. Visas tris dalis. Ir valgyt’ neduoda kol neatgieda, kokias tris, keturias valandas.
Pakalniškėse – Ieva Česonytė Tamkevičienė, g. 1936 m.
Seniau buva mada kai žmogus jau sunkiai serga suveidinėt’. Meldžiasi, litaniju skaita.
Nabaščiku šarvoja an lentos. Grabu dara. Giedorius kvieti. Jiem nemokieja, dar neseniai, gal prieš 20 metų. Patys aja, buva vieni kitus pasišaukia. Gieda ilgai. Grabu dara vyrai suviejį. Graban dieja skiedrų, užtiesia baltu paklodi ir paduškiełi dara iš skiedrų. Dėja ir žolynų šventytų.
Lydi kapinėsna giedodami visu keliu. Ražončių gieda tik grįžį iš kapinių.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
O laidotuvės kaime vyko savo jėgomis. Dar merdint’ žmogui rinkosi kaimynai, meldėsi, paskui numirus, buvo tokia moteris, kuri prausdavo, renkdavo nabaščiką. Ir karstą patys kaimo vyrai sukaldavo, tik lentų reikėjo žmogui pačiam turėt’ ir giedoriai savi giedojo, kaime buvo gerų giedorių ir niekas už nieką pinigų neimdavo. Būdavo, kol karstą daro, paguldo ant lentų, uždengtų paklodėm, specialiai išaustom ant lentos, tai paguldo, uždega žvakes ir renkasi giedot’, poteriaut’. Giedojo Apanavičius, Rakauskai, Sakaliūnas, dažniausiai vyrai giedojo. Buvo ir moterų, mokėjo. Nereikėjo nei prašyt’, patys rinkosi. Buvo tokia mada. Už maldą pinigų irgi neėmė. Kapų taip nepuošė, nežiūrėjo. Buvo mada raudot’, raudojo, net lydint iki kapinių raudojo:
Raudojo moterys ir paprastą dieną atėjusios ant kapų, iššneka, išrauda visas savo bėdeles, tam mirusiam guodžiasi, šnekasi. Buvo dar tokia mada, kad mergaitės paauglės mokėsi raudot’. Atėję ant kapų suklaupia ant akmenia ir mokosi raudot’, viena savais žodžiais, paskui kita. Mano mama dar irgi ėjo ant kapinių paraudot’ žodžiais.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Per laidotuves suveidava visas kaimas, giedoriai pinigų neėmė, patys ir suveidava, net kviest’ nereikėja, bažnyčion visi, an kapinių visi, tik gedulingų pietų tolimesni neja. Mana sesuo ir dabar dar gieda.
Dzūkai labai draugiški, neturi unara, nusistatyma, ar katras bagotesnis, ar biednesnis, lygina visus.
Peliūnai – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1932 m.
Kai seserys miri mažus, tai menu, kad mes vaikai giedojam kartu ir nešim kapinėsna ant rankšluosčių. Kiemavietėj kapinės buva netoli. Gielių nebuva mados nešt’, jei mirdava jaunas žmogus, tai pyni vainiku aplink karstu. Menu kai žuva vienas jaunas bernas, katro grait būt buvį vestuvis, tai nupyni ilgu vainiku, pakinki du šyvus arklius, apdengi juos juodais divonais, uždėja juodas kokardas, vežima kampuose pastati po berželį ir iš šonų arklius vedi bernai. Labai gailieja visas kaimas.
Kareivonių k.- Veronika Lankaitė Sabonienė, 1912 m.
Laidotuvės Kareivonių kaime
Kapinės.
Kadaise, seniai, pasakoja, Napoleona kareiviai buva sukavoti an kalnelio palei mišku. Tai paskui ir kaimas laidojos tenai, senos ty kapinės. Kapinės buva aptvertos tvorełėm, paskui buva lantełėm apkalta. Vartai buva vakarų pusėn, nuo kaima. Atvežė iš elektrinės sūnus vamzdžių, tai dabar aptvėrim tais vamzdžiais. Seniau kapų niekas netvarki, paminklų nestati. Duobi kai kasa, tai tris keturias galvas randa, o kaulų tai neskaičiuoji. Reiškia, laidoja vienon vieton, užtat ir kapinės nesipłėti. Kryžiai buva mediniai, maži, greit supūdava, o didelius stati giminės susidėji. Kaime kryžiaus nebuva. An kapinių aidava per Vėlines ir an Morkaus pavasari. Dvidešimt penktu balandžia, sakydava, kiek per Morku atsimelsi, tiek per visus metus neatsimelsi.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
Mūsų kaime kryžius darė patys , seniau žmonės patys viską mokėjo. Tvoros buvo medinės. Po vestuvių vyras mane ,,pradžiugino“, sako žinok, mūs namai stovi an senų kapinių.
Duobę kasa – randa, sklepą kasa – randa, kur pakasi, ten kaulai. Bet jau kapinių žymių nėra. Pradžioj buvo nejauku – jei kas eina kiemu, tai iš tolo girdisi koks tai aidas. Paskui buvo atvažiavęs vienas žmogus, ieškojo kapinių, marti kasė, rado akmenį, apvertė – kaukolė. Bet niekas nieko neieškojo, o visur kaulai – rankos, kojos ilgos, labai ilgos… Yra akmeninės tvoros liekanos, yra dideli medžiai.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g 1929 m.
Mijaugonių dvaras mano atmintij priklausė Grybauskam. Kap senis Grybauskas miri, tai jį palaidoja senobiniuose kapeliuose ir dabar visai netoli Mijaugonių kapinių tiej kapeliai yra, medžiais apaugi, ale ty niekas jau nesilaidoja.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Skerdimuose, kur Vaidogas gyveno, link Liaukiškių, už mūsų lauko, tenai vykę karai, tai yra tokia akis, akivaras, tai ty sumesti šautuvai po karo. Raiste. Dabar uždumblėję. Sako, ty 18 metų rusų kapai, toks kapčius buvo, vokiečiai tai suvežti ant Eitulionių kapinių.
Eitulionių k. – Albinas Ignatavičius, g. 1956 m.
An Senų Kietaviškių kapinių dar stovi dvi gražios tvorełis, nor kapai apłaisti, tai saka an jų buva auksinės mūkełis, Perkūnakiemia bajorai pakavoti. Pasakodava mana krikštatievis, irgi kilis nuo Pagrendos, senis Adomas Bliujus.
Senosio Kietaviškės – Vytautas Gauba, g.1937m.
Mūs kapinėse laidojasi tik pusė kaima, kita pusė – an Sabališkių. Kapai nebuva toki kap dabar. Nestati akmenų, medinis kryželis nupuva ir viskas. Auga žołė, niekas ty kapų nežiūrėja, užtat kapinės nesiplėti. Mūs net 5 vaikai, nu broliai, palaidoti, tai dar žinau kur, o kur diedukai, tai jau net nežinau. Po kiek laika ton pačion vieton ir laidojasi. Kapinėse stovėja dideli mediniai kryžiai, po jais ir laidojasi, paskui jiej nupuva, naujų jau niekas nedari, nelika.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.
Kapinėse kapai buvo labai paprasti, nesodino gėlių, nestatė tokių akmenų, buvo didelis šeimos kryžius, aukštas, apsamoanojęs, po juo ir laidojosi. Buvo ir maži kryželiai, kai nupūna juos gal užkasa, net nežinau, deginant’ nemačiau. Koks kraštas, kitur sako, degino. Bet ant kapinių tai niekas nėjo ir gėlių visokių nesodino. Buvo alyvų krūmai, buvo tvorelės, kas turtingi, tai ir paminklus statėsi, bet kaimo žmonės ne. Net per Vėlines an kapų neidavo. Pjaudavo avį, kepė ragaišį, tada gabalais viską padalina ir neša prie bažnyčios ubagam, jų tenai daug susirinkdavo, sėdėjo palei bažnyčias. Paskui mišios.
Vievis – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g1929 m. Gilučių k.
Senų Kietaviškių kapiniese pakavotus grafaitis. Visus kapinis buva aptvertus geležine tvora, o ant jų kapelių kryžiai geležiniai ir dabar dar stovi, tik tvoros iškrypį, niekas neprižiūri. Ant viena kapelia buva auksini, ant kita – sidabrini mūkelis.
Senųjų Kietaviškių k – Veronika Puidokaitė,g 1921m.
Seni Perkūnakiemio bajoraičių kapeliai
Bajorų Virpšų kapas Senų Kietaviškių kapinėse
Menu, kap stati elektrini. Kiełi vandeni, tai iškiełi Karkučiu kapines. Pirma laida patiem isikast’, kas norieja, paskui kasi ir dieja kaulus mažiukuosna karsteliuosna, sustati tuos karstelius vežimuosna. Susirinka žmonys, ir aš ty buvau nuvejus, ir tep kap per laidotuves su giesmėm veži juos an va šita kalnelia, padari naujas kapinėlas, anksčiau čia jų nebuva.*
Menu, dvi dukterys atsikasi sava mamu, ji buva jau senokai pakavota, ale usimani atidaryt’ karstu. Karstas buva iš medžia, kaimiškas, drūtas, kap naujas, nu ir atidari. Tai guli kap pakavota, rūbai, viskas, veidas lyg samanom apaugis. Ale biski krustełieja, tai viskas ir subyrieja. Dukterys kap pradėja riekt’, grait viel’ uždari.
Gackai ( Pakalnės k.) – Pranciška Taurienė, g. 1940 m.
* Pateikėja rodo per langą kitoje tvenkinio pusėje esančias kapinaites.
Mūsų kapinės labai senos. Buvo labai daug aukštų medinių kryžių, paskui niekas jų netvarkė, naujų nestatė, išnyko.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Sabonia diedukas turėja kokius tai užrašus, tai ty buva parašyta kas klevą an mūs kapinių sodina, o jis, tas klevas an kapų buva jau toks senas, kad vėtra jį nulaužė. Šnekėja tik po kara, kad mūs kapam jau koki 300 metų.
Čia, Pakalniškėse tai seniai gyventa, yra treji kapai, buva va an kalniuka(rodo pro langą), kiti toliau an kalniuka kairėj, va ty ir kur dabar laidojasi. Senų niekas jau nežinoja, ale kai prie kolūkia pradėja art’ su traktoriais šitu kalniuku, tai išverti kaulų. Pilna buva, vaikai žaizdava, galvų… Tai palika. Paskui pastati ženklu – senkapiai. Buva, saka, atskirai baudžiaunikų kapai, buva atskirai laisvų valstiečių kapai. Veži ir iš toliau čia laidot’, kas baudžiavos neja, laisvi buva prie cara.
Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Senieji Perkūnakiemio kapeliai
Kap atsirada Perkūnakiemio kapeliai? Kaime ant kalnelia seniau stovėja kluonas, ty miegoja skerdžius ir du piemenys. Kai kluonan trenki perkūnas, kluonas usidegi, tai nei vienas jų nespėja išbėgt’ ir visi trys sudegi. Niekas tos žemės neari, paskui kunigas liepi šitu vietu aptvert’ ir pastatyt’ kryžių. Mana mama su Kazakevičiais aptvėri ir pastati kryžių. Kai mes buvam dar vaikai ir ganim po tas vietas karves, kryžius nugriuva ir mes jį uždegim. Nežinau, dėl ko tas kryžius degi labai ilgai, gal savaitę laika, kol’ visas sudegi. Važiava kunigas, pamati, liepi padaryt’ kapines. Tada pradėja laidotis vietiniai gyventojai, ale kai pradėja statyt’ elektrini, kapelius iškėli.
Vievis – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1911 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Kapinių savų neturėjam, laidojasi Senų Kietaviškių kapinėse. Tada kai aja an sklypų, mana tėvas ir dėdė davė po 12 arų žemės an kalniuka, kur buvo gražus smėlis ir padarė kaima kapinaites. Tenai stovėja aukštas kryžius, saka koks tai kareivis užkastas, ar kas.
Abromiškių k. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m. Perkūnakiemio k.
Prie Baliūnų buva tokios aukštos pušys. Kas ty buva seniau.
Č. Kazakevičiaus tėvo laidotuvės 1935 m.
Sabališkių kapinės
Sabališkių kapinės labai senos. Kaip buva? Giminaitis Maleravičius an Kazimiera gimė, an Kazimiera ir pamirė. Tai mes kasdavom duobes. Atėja jo marti, tėva nebuva, saka, Vacy, tu suorganizuok, pasitark su tėvu, kur kast’ ir iškaskit’. Parėja tėvas, nuėjam an kapų, pasidairėm. Tėvas saka:,, Kiek menu, tiek šitas didelis alyvų krūmas čia stovi, galima čia kast’, čia niekas nesilaidoja. Nukirtam tą krūmą, kasam, tai iškasėm vieną suaugusia kaulus, paskui – vaika ir dar vieną, tai visus kaulelius sudėjam. Pakasėm šonan tas liekanas ir jau laukiam atvežant’. Šalta, gaspadinės atnešė užkandžių, butelį, darbas gi toks… Sėdim, užkandžiaujam, laukiam. Sakau :,,Einam, pažiūrėsim duobės, gal užgriuva, ar ką.‘‘ Kad nueinam, – gi visa pusė nuvažiavus. O čia jau važiuoja. Įlipom ir puolėm valyti, tai su marškiniais tik, paskui net atsirgau, kaip sušilau, tiek daug žemių. O virsta tenai, kur jau yra kasta.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
Seniau kapinės buva kitokios, nebuva tokių antkapių. Kas buva bagotesnis, tai turėja kryžiu, po juo ir kavojasi visa giminė, o kas biednas – ir tep gerai buva. Kapai – tik kauburėliai, žola apžėłį.
An kapinių Sabališkėse kas mėnesį laikydava mišias, žmonys labai rinkasi. Kap sovietai atėja, tai uždraudi, koplyčiu užrakina.
Gudbalis. – Sofija Neimantienė, g. 1926 m.
Laidotuvės Sabališkių kapinėse
Grabijolų kapinių vartai
Sentikių laidotuvės ir kapai
Per laidotuves pas mus be perstojo ir dieną ir naktį yra skaitomos specialios knygos, ją visą būtinai turi perskaityti, išgiedoti, o jeigu dar lieka laiko ją perskaičius, tai pradeda skaityti iš naujo. Paskui jau mišios cerkvėje, o atsisveikinant’ su velioniu pirmiausiai eina batiuška, lenkiasi jam, atsiprašo, bučiuoja ant velionio krūtinės kryžiuką, kuris tenai buvo privalomas, tada eina iš eilės giminės ir visi kiti tą patį daro. Lietuvių, katalikų neleido ateiti, jie nedalyvavo. Paskui jau veža atvirą karstą iki kapinių, čia jį uždaro tik prieš užkasant’. Maisto ant kapinių jau neneša. Ne. Tik ilgai meldžiasi. Bažnyčioj ir namuose naudojamos labai plonos vaškinės žvakės.
Mūro Strėvininkų k. – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
Buvo dveji Strošiūnai. Ruski Strošiūnai buvo, kitoj kelio pusėj, an šilo, an Liutkevičių, lenkiški lietuviai. Lenkai gyveno dešinėj, rusai – kairėj kelio pusėj. Rusų ir kapinės tenai yra.
Sako, yra ir Napoleono kareivių užkasta, ty pradėjo kast karjerą, žvyrą, rado žmonių kaulų ir uždraudė. Bandinskas sakė – čia Kutuzovo darbas – sušaudyti prancūzai.
Kudonių k. – Kazimieras Kukta, g. 1950 m.
Totorių kapinės
Aleksiūno kalne yra totorių kapinės. Kai labai sumušė totorius(senosios Lietuvos laike?), čia sulaidojo. Sovietmečiu, kai ėmėm ty žvyriu, tai iškasam,- tokios gražios galvos, su dantim, tai paskui uždraudė ty kast’.
Dar sako, kad ty sukilėlių kapinės. Kai caro kazokai juos sukapojo labai žiauriai, tai čia palaidojo. Sako, ty vis kas tai buvo… buvo didelė pušis. Tarybiniais laikais buvo atvažiavis koks tai žmogus iš Kauno, lyg iš Amerikos, tai ieškojo tos pušies. Skaito, man reikia, lyg Napaleonao laikais kas užkasta, po tai puše. Kokius tai žemėlapius rado. Paskui kitas buvo atvažiavęs, vis to aukso ieškojo po tai puše, an totorių kapinių.
Beižionių k. – Stanislovas Ramanauskas, g. 1931 m. Beižionių k.
Šalia Beižonių kapinių kažkada buvo totorių kapinės. Po kariuomenės aš dirbau prie Beižionių mokyklos statybos, tai nuvažiavom žvyro kast’. Kasam, žiūrim – žmonių kaulai. Pranešėm, atvažiavo kas tai ir uždraudė tenai kast’, sako, tenai totorių kapinės. Kada jie čia gyvenę, niekas jau nemena.
Naujalaukio k. – Stasys Moška, g. 1941 m.
Kur Aleksiūnas gyvena an to kalniuka buva totorių kapai. Anksčiau čia jų gyvena ir vienur ir kitur. Nuog senų laikų. Važiuojant iš mumį po kairei, tenai ąžuoliukas auga, tai nuog jo in apačią. Kadaise, diedukas pasakoja, ty augus didelė pušis, labai stora, tai po jai ir buvęs pakastas jų auksas. Nu kas žina kieno, ar totorių. Ir po tai puše, vienas žmogus tik žinoja, iš kur tai atvažiavis buva. Diedukas pasakoja, kad jis visą tą pušį apkasė, jis žinojo ir in ką sudėtas, ale nieka nerada. Gal tas auksas jau buvo išimtas. Tai čia ir buvį totorių kapai. Paskui jau pradėja žemi dirbt’, sunaikina tuos kapus. Anksčiau buvo tvoriukės tokios ir an jos vis uždėta arklia galvukė. Nu išlieta, geležinė, jau jų toks tikėjimas buvis. Ir paskui, kai arė – kad kaulų…Tai Aleksiūno Janė saka:,,Nuveinu, kad kaulai koki, tai pažėriau, pažėriau, padariau duobuki ir sudėjau tuos kaulus“. Tada jie ir pranešė valdžiai, tada uždraudė ty art’.
Gailaičių k. – Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė, g. 1923 m.
Žydų kapinės
Guronyse gyvena mana vyriausia sesuo, ji tenai mokytojava, buva ištekėjus. Aš pas ją būdavau, kartais paganydavau karves.
Tenai netoli buva žydų kapinės. Kaip laidoja mačiau. An jų kapinių stovėja būda, paprasta tokia, iš lentų sukalta. Tai jų lavoną tenai atveža, prausia kaip tai ar ką, o laidoja be kostiuma, apsupa, suvynioja balton drobėn ir kai veža tai įdomiai. Vienas paima arklį už pavadžia, kiek paveda, paskui kitas, taip visi iš eilės, kol nuveda. Ir svetimi. Kokioj tai lyg dėžėj, nežinau kaip vadinasi, o laidoja be karsta, deda lentas ir apačion ir iš šonų, labai arti nėjau, negalima. Ant jų kapinių buva jau tada labai daug akmenų, visur ant jų buvo iškaltos rankos ir daug prirašyta žydiškai. Paskui jų kapines labai išvartė, kara metu rusai su tankais per tuos kapus pervažiava. Geležinkelis tenai šalia, tai per Guronis aja tankai.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g.1925m.