KAIMAI

 

Trobos

Seniau kaimai buvo gatviniai, pirkios galas in gatvi, buva šulinių su svirtimis. Gyvenamas namas vadinosi gryčia. Dar sodyboje buva tvartas, kluonas, svirnas, buva ir malkinių, ir pašiūrių, visko buva.

Vienas buvo gyvenamas galas, tada priemenė, tada kamara – joj viską ir laiki –  ir daržoves, ir mėsu, ir bulves, ir pienu. Tai buva nekūrenama patalpa, šalta. Pas visus buva gyrnos. Malė ir duonai, ir blynam, ir miežius gyvuliam.

Ant stogų buva žirgeliai, paukšteliai an palangės, langinės pjaustytos visokiais raštais, kadaise viskas buva vertinama ir viskas tai reiški kažką, ne vien tik gražu. Priemenės buva dideƚės ir laiptai an aukšto užlipt’. Namų niekas nerakina –  nebuva mados. Jei išeina, tai užkiša mediniu kabliuku.    An palangių moterys augina pelargonijas, mirtas. Pas mumį  buva medis oleandras. Darželiai buva aptverti. Augina rūtas, lelijas, jurginus. Tvoros buvo ir štankietų ar skaldytų lentelių,  ar pintos išilginiais karklais. Aptverdava ir visu sodybu nuo gyvulių.

Pirtys buva bendros kaime. Visi iš eilės neši vandeni, malkas, kūrena.

Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m.

 senelis Jakelis

 Senelis Jakelis prie trobos

 

 Prie namų buva tvoros, daugiausiai išpyntos iš lazdynų, gale trobos visur buva darželiai. Mama laikė bites, ji jas labai myƚėja ir pati prižiūrėja. Kaime dar stovėja trobos po vienu stogu ir troba ir tvartas.  Vidurij buvo dideƚės priemenės, tenai visi rakandai, puodai. Gal statė taip kad būt pigiau, žmonės buva nebagoti.  Kluonai stovėja toliau nuo trobų, link Strėvos upės. 

Mūs troboj vienoj pusėj, priekij buva pečius, ty nebuva grindų, toliau palei stalu jau buva medinės grindys. Kaime buva visaip –  pas Ščerbavičius grindų nebuva, pas Pruskus – buva.  Kai kur buva kamaros.  Kai kieno troba pertverta per pusę – vienoj pusėj, kai inteini, jau švaresnė, geresnė, o kita – vadinama ,,už pečiaus“ ūkinė , tenai visi rakandai, puodai, pečius. Ir valgė, ir miegojo ,,už pečiaus“, tenai vyka kasdieninis gyvenimas, o švaresnėj pusėj tik svečiam stalą dengė, ar per šventes. Stovėja suolai, gėlės, virš stala – šventi paveikslai. Čia kai pas ką jau stovėja spinta, kartais ji ir atitverdava trobu pusiau.

Anykštos k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m. 

 

Papečky žiemu buva laikomos vištos, vaikai linda kiaušinių ištraukt’. Ant priepečkia viri vakarieni.

Senosios Abromiškės – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g.1921 m. Natokų k.

 

Mūs buva didelis namas, dviejų galų. Vienam gale, šitam in gatvi, buva gyvenama troba, vidurij – dideƚė priemenė, už jos antras galas buvo pertvertas per pusę. Tenai buva seserų kambarys ir kamara. Kambarys kūrenamas.

Didžiajam kambarij – duonkepė krosnis. Priemenėj – kibirai, puodai, visi ūkiniai padargai. Kamaroj buva akmenim išdėta asla, atvira, kad nepelytų laikomi produktai,  buva duobė – sklepas. Inlipt – kopėčios. Ty laikė bulves, daržoves. Kamaroj laikė pieną, kopūstų bačkas. Tenai stvėja  girnos, visi rakandai, mėsos sūdyma loviai, kiaulines bulves kapot’ loviai. Burokėlius ty raugindava mediniuose kibiruose, kubiliukuose su dangčiu.

Svirne buva pilami javai, lovų nebuva, mergos miegoja kamaroj. Svirne stovėja mamos skrynia, buva aruodai javams supilt’, karoja šventiški pavalkėliai – jiej buva nedideli, dažyti. Jais kinkė arklius į bričkełą, an sienos karoja skambałėliai arkliui.

Buva didelis kluonas dviejų durų – vienos durys iš šona, kitos iš gala, buva galima važinėti su vežimu. Kluone buva peludė, kai išarpuoja javus, tai lienka pelai. Juos plikina cebruose karštu vandeniu ir šėrė gyvulius.

Šulinys buvo medinių rentinių, ąžuolinių apačioj. Ir dar yra, seniau buva svirtis.

Giedraitiškių k. –  Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.

 

Kokie buvo namai? Gyvenamas namas stovėjo galu į gatvę, už jo dastatyta kamara ir tvartas gyvuliams po vienu stogu. Tik eigulys Medzikauskas jau turėjo atskirą tvartą. Bet buvo ir patogu – einant’ pas gyvulius, nereikėjo eiti per lauką, tiesiai per kamarą ir tvarte.

Kluonas stovėjo atskirai.Kluonai buvo dideli, talpino visus javus, juose kūlė grūdus, pakluonės buvo didelės, su keliuku įvažiavimui į kluoną. Kol kuliamųjų nebuvo, kūlė su spragilais. Įvairiais taktais kūlė, priklausė nuo spragilų kiekio, viens stipriau, kits silpniau, kaip muzikos takte. Daug dirbo.

Namų stogai buvo šiaudiniai, vėliau jau, turtingesni pradėjo dengti gontais, šiferis atsirado tik po karo. Šuliniai su svirtimis buvo beveik kiekvieno namuose, retas kas eidavo pas kaimyną nors ir arti.  Sodželkos gyvuliams buvo toliau už pakluonės.

Grindys – aslos, moliu plūktos. Buvo tokie mediniai plaktukai, nemaži, tai jais sukala, išlygina molį, jis išdžiūna ir asla. Medinės atsirado jau vėliau.

Šienavo su dalgiais, žemė buvo padalinta šniūreliais, ilgais tokiais – nuo pat Koncepto kaimo iki Mijaugonių. Buvo pridotkai. 

Baldai buvo paprasti – stalas, suolai, lovos, šėpa, kamaroj – girnos, kubilai. Darė ratus, roges, kas nemokėjo, pirko Žąsliuose, Kaišiadoryse. Prie Smetonos vystėsi amatai, iš vokiečių pirko įrankius, paplito baldų gamyba, pradėjo gaminti komodas, kėdes, taburetes.

Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.

 

Senoj pirkioj menu, palei duris priemenėj buva toks mažiukas langelis, vidurij an durų buva pritaisytas skląstis, tai uždarai duris, jei kur aini, ranka per langeli užkiši tų skląsti, užstumi ir viskas. Niekas ty neja, neatidarinėja, jei nieka namie nier, tai ir neina. Va kokia buva spyna, Priemenėj palei duris stovieja girnos. Viską malėm ir sau ir gyvuliukam, daug maldavam. Paskui jau pradieja malūnan važiniet’, pikliavot’, valcavot’, nu jau pyragam, o ankčiau tai vis gyrnom ir gyrnom. Ir rugius ir kviečius, viską.

Buva šulinys su zriubu. Labai geras ty vanduo, net su ranka vandeni gałėjai pasemt’.  Netoli buva šaltinis, virė ir virė vasaru, žiemu. Buva labai gera sodželka. Su medinėm grindim, su medinėm sienom, lieptas didelis, aja velėt’ an jo.

Menu dar kai aja an sklypų, mes tai pasistatėm toj pačioj vietoj. Palei keliu buva senas namas, jame dar buva asla, paskui perstatė an dviejų galų, šonu in keliu.

Sena vyra tėva  troba stovieja palei keliu išilgai an laukų, buva nedideli langeliai, viengubu stiklu. Žiemu, kai šalta, tai iš lauka pusės prikabina didelius viedrus pilnus spalių, primuša prie langa iš išorės, uždengia langelių apačiu. Jo tata pyni iš šiaudų matnes, jom uždenginieja langus iš lauka pusės.  Jas pyni iš šiaudų su šniūrais, persuka, nu kaip kilimuku tokį ir uždengia langeli. Vistiek langai užšaldava. Pas juos viskas dar buva po vienu stogu – ir pirkia, ir priemenė, ir tvartas. Paskui jau mes perstatėm namus patys. 

Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.

 

Kiekvienas savininkas savo sodybą buvo aptvėręs aukšta, iki pusantro metro aukščio, lazdynų pinučių tvora, kad jokie gyvuliai negalėtų sodybon įeiti. Prie kiekvieno namo, po langais, augo gėlių darželiai. Netoli namo, per kelis metrus, buvo svirtinis šulinys, nors jį ne visi turėjo. Kaimynai sėmė vandenį kartu, naudojo šaltinių vandenį. Tvoros kampuose augo jazminai, jurginai, diemedžiai, darželiuose – daug visokiausių gėlių: rūtos, nasturtos, bijūnai, sinavados, mėtos, ramunės, lineliai. Ulyčioje ir sodybose buvo švaru, takai ir kiemai šluojami.

Toks vaizdas išliko iki 1975 m. Paskui prasidėjo melioracija ir šio archajiško kaimo neliko. Žmonės išsikėlė svetur, kiti išėjo į Elektrėnų miestą, liko vos pora sodybų.

Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.

 

Kadaise kai buva gatvi ir buva tvoros, tai dar menu nakti du žmonės aja sargybu. Pernakt jiej dvieju vaikščioja gatve, nemiegoja. Iš eilės, visi aja, kasnakt’. Vadina , saki, karabolas reikia ait’ .

Daug pas ką buva svirnai. Ty laikė javus, mėsu viršuj laiki, dar lovos buva, aidava miegot’, menu diedukai miegoja, mamos sesuva. Ty skrynios stovėja. Jose laiki divonus, staltieses, audinius.

Karkučių k. –  Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.

 

Kaime seniau daugiausiai buvo dvigalės trobos, vienam gale – gyveno, kitam buvo įrengtos kamaros, vidurij buvo priemenės. Priemenės gale buvo atitvertas toks svirnelis.

Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944 m.

 

Mūsų pirkia buvo dviejų galų, vienam gale kamara, kitam gyvenom. Kamaroj po grindim buvo sklepai, tenai viską laikė, joj buvo šalta, ba ir vasaru po šiaudiniu stogu vėsu. Po stogu ant aukšto kabojo mėsa ir nebuvo, kad sukirmytų. Troboj stovėjo didelis pečius, duonkepė krosnis, ant jos žiemų miegojo, vasarą džiovino kriaušes, obuolius.

Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.

 

Kaimo šuliniai visi buvo su svirtimis.  Buvo medinės tvoros, pintos iš karklų, iš lazdynų, buvo ir iš lentelių, ale mažiau.

Beižionių k. –  Juozas Brazinskas, g. 1946 m.

 

Kadaise kaime namai buva su langinėm, viršuj gražiai išpjaustyta.  Langines seniau nakčiai uždarinėja. Ar vėjas, ar šaltis, ir užuolaidų an langų nebuva, tai langines uždarinėja, kabliuku užkabina. Ryte vėl’ atidara, tada jas kabliuku užkabina in sienu.  Anksčiau ir durų niekas nerakina, priemenėj an durų buva toki vyriai, juos išeidamas užstumi.  Užstumi iš lauka pusės per tokį mažą langeli, jis buva išpjautas palei duris. Langelių tų buva visokių, pjausti ir širdukes, ir keturkampius, ir apskritus. Jiej buva mažiukai, be stikla, tai ranku inkiši ir  ištrauki vyrius. Va ir visas užraktas.

Karkučių k  – Jonas Pinelis. g. 1929 m.

 

 

Namas buvo puoštas, išpjaustytais karnizais, išpjaustytom raitytais raštais viršlangėm. Lentynėles kambarij, ypač prieš šventes puošė karpiniais iš popieriaus, visokiais kampeliais, užuolaidėlėm. Iš šiaudų darydavom ,,vorelius“ – sodus.  Sodus darė ir didelius ir mažesnius. Šiaudus užplikydavo verdančiu vandeniu, kad suminkštėtų ir karpė. Galima padaryti ir iš nendrių.  Siūlą vėrimui imi storesnį lininį. Ir paukščius darėm iš šiaudų. Šiaudus užplikinam, išlyginam, pinam viduriuką, sparnus, uodegą. Darėm ir laivelius.

Kaime trobos buvo dvigalės su priemene viduryje, buvo su kamarom, buvo ir gyvenamas ir miegamas, viskas kartu, buvo ir mažiukės kamaraitės. Mano tėvų namas buvo dūminė pirkia. Baldai – stalas, suolai, medinės lovos, didelis pečius, duonkepė ant jos ir miegojom, šalia stovėjo pečiukas maistui gaminti, tačiau kasdien buvo kūrenama duonkepė. Joje tilpo daug puodų – gale statė kiaulinius puodus, šutino bulves kiaulėm, priekyje –  sau.

Malavolės k. – Vlada  Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

            Iki karo Stakauskas Antanas, turėdamas 6,5 ha žemės ūkininkavo, turėjo didelį kluoną, visus žemės ūkio padargus, arklį, karvę, augindavo kiaules, avis, vištas. Pokario metais, sovietams nacionalizavus žemę, Stakauskienė Zofija dirbo kolūkyje. Tai buo nepaprastai darbšti moteris, ji nudirbdavo visus namų ruošos drabus, pamaitindavo gausią šeimą ir skubėdavo į kolūkį dirbti lauko darbų.

            Gražus buvo mūsų kaimas vasarą, kai prie sodybų sužydėdavo gėlės. Gražiausi gėlių darželiai buvo prie Nenartavičių, Teofiliaus ir Broniaus Stakauskų sodybų. Darželiuose augo bijūnai, įvairiaspalviai jurginai, nasturtos, „broliukai“ ir lineliai, žaliavo rūtos. Prie dažnos sodybos augo alyvų, jazminų krūmai, diemedis, baltai žydinčios gyvatvorės. Pynučių tvora darželius saugojo nuo vištų ir naminių gyvulių.

            Teofiliaus Stakausko (kaime buvo trys Stakauskų sodybos) sodyba garsėjo dideliu slyvynu. Slyvos prinokdavo prieš pat bulviakasį, visos buvo tamsios ir labai skanios. Šis sodas, kiek sumažintas civilizacijos (nutiestas pėsčiųjų takas) išlikęs ir dabar. Teofilius buvo darbštus ir nagingas ūkininkas, sodybos kieme pastatė svirną grūdams laikyti, tvartą gyvuliams bei didelį kluoną pašarui laikyti. Kluonas buvo kolūkio nacionalizuotas ir išardytas, rastai išvežti. Jis užaugino tris dukras. Vyriausioji dukra Jadvyga ištekėjo į Kazokiškes už Žepnicko, susilaukė dviejų vaikų, kurie gyvena Vievyje. Anūkė Elena Žepnickaitė – Davidavičienė kurį laiką uždarbiavo užsienyje, dirbo žymaus rusų menininko M.Rostropovičiaus šeimos namuose Prancūzijoje, vėliau jo dukros namuose Šveicarijoje. Šiandien Teofiliaus dviejų galų name gyvena duktė Genė Stakauskaitė – Arlauskienė su sūnumi ir sesers Reginos sūnus Arvydas.

Vievis –  Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948m.  

 

Mano tėvų sodyboje stovėjo dvigalė troba be gonkų, pro duris, prieš kurias gulėjo didelis plokščias akmuo, įeidavai į priemenę. Jos gale stovėjo sena babos Levosės spinta, kurioje buvo laikomas pienas, sviestas, lentynose visada buvo grietinės, sūrio, kabojo kažkiek lašinių ar kumpio. Visa kita mėsa kabodavo ant aukšto, po šiaudiniu stogu.

Priemenėje buvo dvejos durys, kurios vedė link kambarių. Šiaurinėje pusėje buvo gyvenama troba, joje stovėjo kuknelė, kurioje virdavo kasdienius valgius. Bulves, burokus laikė rūsyje po kambario grndimis. Tenai dar kabojo aukštyn kojomis sukabinti kopūstų pasodnikai. Juos pavasarį sodindavo į daržą ir augindavo sėklą. Sėklą augino ir iš burokų, griežčių, vadinamų kručkų, sėklų darėsi pačios moterys, nepirko nei morkų, nei pomidorų, nei agurkų sėklų, viską auginosi patys.

 Šiauriniame gale, gyvenamoj troboj prie durų stovėjo lova, toliau – suolai aplinkui stalą, virš jų – šventi paveikslai, toliau stovėjo mamos kraitinė komoda plačiais stalčiais, joje buvo sukrautos visos drobės, staltiesės, audeklai, šilkiniai ,,spavijočiai“, kuriais mus mažus vystydavo. Prie kitos sienos stovėjo dar dvi lovos. Užpečkyje už pečiuko kamine buvo įtaisytos lentynos bliūdams, puodams. Šalia jos prie sienos irgi buvo pritaisyta lentyna, tenai stovėjo vandens kibiras ir puodukas, visi galėjo atsigerti, nes buvo mada gerti šulinio vandenį. Mūsų šulinys, iškastas dar prodiedukų, buvo mediniais rentiniais ir vanduo jame buvo labai skanus, švarus ir geras. Pavalgius šaukštai, peiliai, suplauti buvo dedami į stalo stalniką.

Lovos buvo klojamos austiniais, jie buvo margi, pagalvės drobinės, daugiausiai aštuonianytės, storos drobės su vašeliu nertomis stafkomis galuose. Švenčių proga, per Kalėdas, Velykas lovos buvo klojamos baltintos drobės paklodėmis, keičiami gražesniais ir pagalvių užvalkalai, viršun būdavo užtiesiami gražiausi austiniai divonai. Kasdieniai rankšluosčiai irgi buvo iš storos naminės drobės, gana šiurkštūs, gal iš pakulų išausti, o šventėm naudodavo gražius aštuonianyčius. Vaikams ir visiems  mama pati iš drobės siuvo marškinius, jie buvo labai šiurkštūs ir labai,,kandosi“, bet po poros velėjimų kultuve labai suminkštėdavo.

Pagalves irgi darėsi patys. Menu, rudens vakarais susėdam visi plunksnų plėšyt.  Rudenį pjaudavo nemažai paukščių, daugiausiai gaidžiukų, ančių, tai plunksnų buvo.

Kitoj, pietinėj priemenės pusėj buvo sena pirkia. Svarbiausia joje buvo didelė molinė duonkepė krosnis, kurią kūreno baba, jon tilpdavo dideli kiauliniai puodai, didelės blėkos su kakorais, joje labai skaniai iškepdavo bulvės su lupynomis ir duona ir pyragai, žiemą labai mėgdavom tenai sėdėti, nors dar nebuvo elektros, o žibalas buvo brangus, abiejuose trobos galuose deginti lempas buvo per brangu.  Šiame gale stovėjo didelė, raudonai dažyta su apskritais bumbulais galuose tėvų lova ir mamos spinta su visais jos turtais, kuriuose aš labai mėgau raustis. Tenai stalčiuose buvo daug visokiausių karolių, kalnieriukų, kaspinų. Nežinau, kodėl motina nedraudė man su visu tuo žaisti, traukyti ir mėtyti, matyt tai nebuvo brangūs dalykėliai.  Spintoje kabojo ilgi motinos angliškų vilnų  paltai su bobriko kalnieriais, tačiau jų jau niekas nenešiojo. Augau po karo, niekas nesipuošė, daugiausiai nešiojo naminius kailinius, kažkokias sermėgas, tai buvo darbo rūbai. Paskui, kai jau mokiausi Vilniuje, mama nešdavo pas siuvėjas ir persiuvinėdavo man savo suknutes, nešiojau jos skaras, net paltus buvau nusikirpusi ,,pagal madą“.

Girelės k. – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, 1944 m.

 

Taigi mes gyvenam pas dieduku 8 – niese, o pirkia buva nedidełė, vienas galas, kitam gale buva kamara, priemenė irgi nedidełė.  Tai tėvas turėja statytis namą. Jis statėsi ilgai, pradėja dar prieš karą, o baigė, a, baigėm mes jau prie sovietų, baigė, inrengė antrą trobos galą jau mano vyras Bernasius. Namas buva didelis, dviejų galų, buva su langinėm. Pirkioj stovėja didelis duonkepis pečius, paskui palei jį pristatyta kuknełė, prie jos stalas kur kasdien valgėm, virš jo – kanikas šaukštam, dar buva spintełė. Tenai visi kasdien valgė, buva kaip virtuvė, tik neatitverta. Toliau stovėja lova, o priešingam kampe stovėja didelis stalas ir suolai iš abiejų pusių. An suola prie langa visada buva daug gėlių, auga palergonijos. Ty švarus galas. An sienos gale stala  kaboja gražūs šventi paveikslai, toliau rankšluostinė su gražiai išaustais, karoliukais siuvinėtais rankšluosčiais, toliau link užpečkia, ty mama dažnai statydava stovus, ji labai myłėja aust’. Toliau užpečkij vėl stovėja lovos, spinta atitvertos nuo trobos. Vaikai labai mylėjam miegot’ an pečiaus, ty visadu buva šilta, laikė džiovintus obuoliukus, riešutus, an sienos karoja pynėm supinti svogūnai. Antras trobos galas ilgai buva neinrengtas, užėja karai, pokariai, kolūkiai, paskui jau tėvas susirga, tai ty buva kai kamara.  Buva spintelė, laikė ungurius, laikė mėsą ir daržoves. Ty grindų nebuva, tik tokia molinė asla. Stovėja kopėčios, galima buva užlipt’ an aukšta. An aukšta irgi daug padėjima. Ty laikė ir stovus, kai neaudė, ir ratelius, kai neverpė, ir tinklus, venterius, kai nežvejoja ir kitus įvairius namų apyvokos daiktus – knabliukus, matikus, kašelas, ratelius ir kitus linų apdirbimo įrankius.

Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.  Kudonių k.

 

Bendravimas

Ulyčioj kiekviena sodyba turėja tvoras, ačlaimai buva nušluoti, prie namų – darželiai, pas visus. Sekmadienį suveis, susės gonkose, šnekėsis, dainuos.  Suveina dažnai. Susineša sūria, kumpia, kas ką  turi, pyraga, vaišinasi. Nesipyka.  Nebuva mados. Būdava mada atlėkt’ ko nor pasiskolint’, ale paskui laikisi žodžia, visadu atiduos.  Daug vaikų buva, pilna ulyčia.  Pas mumį – 6, pas kaimynu Mykolu – 10, namas su namu ir sugyvena. Ar dirba, ar suveina, būdava vyrai kerpasi, šnekasi, o jei nelaimė, liga ar mirtis, tai nereikėja nieka prašyt’, patys suveis, viską padarys.  Jei miri, tai vyrai grabu dara, moterys pyragus kepa, maistu gamina, o giedot’ tai jau aja be pinigų.  Geresni žmonys buva, dapadeda vienas kitam. Ir keiktis taip nemokėja. Būdava šokiai, suveis visas kaimas, bernų niekas nesikeikia, taip negeria.

Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

Pas mumį susirenka vyrai papypkiuot’, seniau suveidava kaimas krūvon. Kaimai dideli. Retas mokėja skaityt’. Tai suveina ir pasakoja baikas. Saka, seniau nebuva laikrodžių, keldavosi pagal gaidžius, tai visko buva. Reikėja vežti prievoles Kaišiadorysna. Tėvas iš vakara susiruoši viską, kiek pamiegoja – žiūri švinta. Šoka, susiruoši, išvažiava, kad, saka, visai sutemi važiuojant pro Dainius, dar visai naktis.

Žikaronys –  Juozas Ratkevičius, g.1928 m.

 

Sekmadieniais visi ėjo bažnyčion. Pabandyk neiti, tai baba pradės barti, sako, kur buvai, gal girtas, gal nemiegojęs ir turi ait’. Ale visi ir taip ėjo – susieina, nutaria kur vakare susitikt’, kur suveit’, visos žinios suveina. Prisimenu, Beižionyse suveina anksti prieš mišias, tai pasakoja, šnekasi, buvo sena klebonija, tai, jei blogesnis oras – visi tenai.

Žydiškių k. –  Juozas Navickas, g. 1930 m.

 

Seniau buva linksmesni, geresni žmonys. Daug dyrba,vargingiau gyvena, ale linksmiau. Vakarėliai koki buva, kiek jaunima,visi labai geri, draugiški, negėri tiek. Bobutės augina vaikus, jiem pasakų mokėja visokių, dainelių.

Belezų k. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, 1906 m.

 

Vienoj pirkioj buva ir dvi, ir trys marčios, kol pasistata sava, atsidalina. Po savaiti gaspadinava*, pečius kūrent’, valgyt’ vyrt’ paeiliui, ir vaikai kartu auga. Saka, išverda mėsos, padalina visiem po lygiai, po gabaliuku, ir daugiau negausi, kad ir norėsi. Valgė prasčiau, ale gyvena linksmiau, daugiau bendrava, vis krūvoj ir krūvoj visa kupeta, o jau vaikų!

Prisimenu, nebuva grindų. Paskui, kap grindis sudėja, tai tėvas nelaida jų plaut’, kad nesupūtų, medis brangus buva. Kap tėvas kur darbuosna išeina, mes ir isiplaunam, kur ty iškįsi. Tai parėjis namo bara.

Abromiškių k.Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių

* šeimininkavo

 

Buva ir taip. Seniau vienoj troboj gyvena visa šeimyna. Jei sūnūs susiženina, tai būna net kelios marčios, tai visko būna – ir barasi, ir pykstasi, o kur gi dėsies, vėl’ gyvena. Mana teta iš Toleikių pasakoja, kaip vienas bernas iš Sabališkių paėmi mergu Pliskauskuti, tai abi su anyta labai nesugyvena. Susirga toj marti, jau slabna visai, tai anyta ir saka jai: „Va, tu jau ir gaišti, o aš dar ir pagyvensiu.“ Nors ir sena jau buva, ir pati grait numiri, ale, matai, pjovės iki paskutinia. Labai nesutika. Tik mergaitės paaugliukės lika.

Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos

 

Seniau kaime buva mada kap papjauna kiaulę, tai kaimynus vadindava “an dešrų”. Dari visokias dešras – ir mėsines, ir kepenines, ir vėdarus kepė. Vėdarus kruopinius su krauju ir bulbinius. Visas kaimas suveidava an tų dešrų, paskui šokiai, atsineša armonikas, smuikus, buva muzikantų, tai ir vakarėlis.  Seniau žmonės buva geresni, linksmesni.

Vindziulių k. – Ieva Karendaitė Jaruševičienė, g. 1934 m.

 

Gilučių kaime visi vertėsi žemės ūkiu. Kaime gyventi buvo linksma, daug jaunimo, ruošė vakarėlius kluonuose, vaidinimus su scena. Juos ruošė mano brolis studentas ir kaimo mokytojas Medzikauskas Juozas. Vaikai mokėsi pradinėj mokykloj. Pirmojo pasaulinio karo metu mokytojavo Medzikauskaitė Pranė. Kartą apsilankė inspektorius vokietis, tai mokytoja skundės nuo jo labai nukentėjus, bet iš darbo jos neatleido, liko dirbti toliau.

Gilučių k. – Jaronimas Gudelis, g. 1911m.

 

Apranga

Rūbai kasdieniniai prasti, austiniai, o jau bažnyčion turiejam ait pasipuošį, pirka ir parkaliuką, o jei kokia šilkelia sukneƚi pasisiūni, tai jau net pavydieja. Moterys puošėsi gražiom skareƚėm, jas pirka ir jei Velykom jau nusiperka nauju, tai labai gražu. Nešioja dideƚas skaras, jom apsigaubdava nuo šalčia, ale ir vasaru jų nepaƚaidžia, labai buva mada, ar turgun, ar bažnyčion vis su skarom, kad ir basos.  Senos moterys buva su baltom skareƚėm, jaunos – su visokiom gėlėtom, margom, spalvotom.  Buva, susės bažnyčioj lomkose moterų pusėj, tai jei atsisėdi gale, kol išžiūrėsi katros kokia skareƚi, tada tik atsimeni, kad poteriaut’ reikia… Siuva iš naminia mila, iš kailių, viskas sava išausta, net pasisiūt’ mokėjam. Siuvėjų buva, ale jau didesnam rūbui, žieminam, gražesnam, o kasdienai tai visi patys mokėja. Negaƚėjai būt’ netikus, nemokėt’ pasisiūt’, isiaust’, susiverpt’,  bernai tokios netikėƚės neims.

 Kareivonys – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.

 

Parėdai seniau koki buva? Nešioja platus ilgus sijonus, siuva keturių palų, labai rauktus. Kai išeina merga šokt’, kai pasisuka, tai plačiai plačiai tas sijona aina. Ir mes, jei jau parkelia sukneƚį pasisiūni, tai tik bažnyčion, paskui, kai jau apnešioji, gali ir vakarėlin usidėt’.  Seniau skarelas ir jaunos nešioja, senos tai net an akių, plaukus pakavoja, sijonai austi, ilgi, platūs, nešioja didełas austines skaras, kailinius.

Peliūnų k. –  Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1932 m.

 

Manį mama mokėja puošt’, ji buva siuvėja, tai prisiūna iš senų, kandžių sukapotų vilnonių suknelių, ale mokėja taip gražiai sudėliot’’, kad buvau labai mandra paneƚė.  Pasiūdava visokių koriukų, kampeliais, raukinukais, mokėja pilnu kliošu pasiūt’, tai kai išeini šokt’, kai pasisuki, dabar nepažintumėt’ kokia buvau mandra.  Mama buva kilus nuo Vievia iš Matukiškių, šnekėja dar lenkiškai, paskui išmoka ir lietuviškai.  Moku dar vienu jos maldeƚi:,,Ja, Renia, kladumsia do lužku jak do grobu, otdaja duša dlia pana bogu.”*

Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.

*Aš, Renia, guluosi lovon kaip karstan, atiduodu sielą ponui dievui.

 

Buva seniau, aja rugių pjaut’ su pjautuvais ir vyrai, menu Kurlavičius, senas jau buva, mirė gal 1959 metais, tai menu, balti drobiniai marškiniai iki kelių, juosta susijuosis, su skrybėƚa šiaudine, pjovė su pjautuvu rugius. Su pjautuvu nupjauna, tai nei vienos varpos nerasi.  Juostas pačios moterys namie audė, skrybėƚas irgi darėsi patys , daugiausiai vyrai namie iš rugių. Kaime sėja daug linų, labai daug dirba prie linų, naminius nešioja.

Šuolių k. –  Aleksas Bliujus, g. 1949 m.

 

Kaimo kultūra

Duona labai gerbiama buva, jei nukris gabaliukas netyčia, turi ją pakelt’, atsiprašyt’, pabučiuot’ ir suvalgyt’. Už melavimu irgi baudi. Vogt’ negalima buva. Apsileidėlių, tinginių niekas negailina, išjuokdava.

Per Kalėdas seniau aglutės niekas nepuoši, aja bažnyčion, paskui kieman, vakarielin, namus puoši iš šiaudų, dari sodus, paukščiukus, karpi iš popieriaus an lempų, an kanikėlių, an langų. Menu,  kunigas kalėdoja. Jam pildava grūdų, an stala visada stati riešutų, dovanoja drobes, abrūsus. Per Velykas daži kiaušinius, daugiausiai svogūnų lukštais, ridena, bernai aja ,,Vynų“ , rinkasi vakaruškos, dainava, šoka.

Mokieja žmonės linksmai gyvent’. Dyrba daug, ale ir linksmytis mokieja. Išeik po mojavų  pavakarij an kalna, tai paklausyk, gieda (dainuoja) Gireƚė, gieda Ašakieniai, gieda Kietaviškės, kai suskambės Kietaviškių bažnyčios varpai vakarinėm mišiom, tai rodos kelia… Sunku prisimint’…

Kareivonys – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m

.

Bernai seniau labai mušėsi vakarėliuose, tokia buva mada. Gert’ tiek negėri, jei kokį pusbonkį dvieju išgeria, ale mušėsi.  Rūkyt’ tai rūkė ir tabaką seniau patys augina, džiovina.  Nei tėvas nei mes nerūkėm, ale tabaka auginam, turėjam, vaišindavam kaimynus. 

Karkučių k.  – Jonas Pinelis. g. 1929 m.

 

Perkūnakiemio kaimas buvo kultūringas, vadinosi bajorkaimis, nor gyvena prastai. Visi daug dirba, su namie austu rūbeliu, prie žibalinės lempos, su armonika. Mokyklon ėjam Obeniuosna po Visų šventų. Šventėm visas šventes. Kalėdas ir Sekmines, vainikus pynėm, žaidėm. Per Kalėdas būrėm, deginom popierių, žiūrėjam, kas gausis. Vakarėliai būdava, bernų ateidava iš toli. Jaunimas buva doras, daug šokam, dainavam, žaidėm.

Perkūnakiemio k. – Vaclova  Kazakevičiūtė Jančiauskienė, g. 1929 m.

 

Klojime per Velykas vis statė sūplaukes, tai merga pasikorė an sava kasų, kaip tai insisupa, a jos labai ilgos kasos buva, kur tai užkliuva, ar už balkia ir an kakla užsiveržė. Ir pasmaugė.  An sava kasų. Ar an kablia užsikabina

 Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.

 

Diedukas buvo kaimo šviesuolis. Dirbo žemę, sako, jis pats ir mėsą tvarkydavo, mokėjo, žinojo kada pjaut’, kiek druskos dėt’, nu viską. Sakė, negerai, jei moteris nemoka duonos kept’. Atėjo marti, tai jis ją mokino duoną kept’. 4 sūnūs, keturi broliai gyveno vienoj pirkioj, tai pečių kūreno, maistą gamino ir duoną kepė pagal eilę visos keturios marčios, tai išmokino ir nemokančią.

 Buva baika. Moterys, kai vyrai anksti  ryte dar saulei tekant’ išeina  pievų pjaut’, kiek indienojus jau neša vyram ką nor pagaminį pusryčius. Saka, toj marti, norėdama jau vyrui parodyt’, kad ji jau duoną minko, rankų nenusiprausė, nuėjo pievon su tešluotom rankom, o vyras bara ją, saka, kaip tu čia atėjai su tokiom rankom, aik, saka, greičiau rankas nusiplauk…Tai va, kaip vyrai suprata.

Noškūnų k.  – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.

 

Per mūs kaimu važiava vyskupas an Semeliškių. Palei keliu vyrai padari tvoras, sukalė iš lentučių, moterys išdieja gėlėm, apkabina, lydieja vyrai, apjuosti rankšluosčiais, sutika ir lydieja per kaimu. Kiekvienas prie savo trobos kabina paklodes su šv. paveikslais, visa šeimyna sustoja palei tvoru.  Mūs kaimas labai didelis, tai buva sustojimas dvejose vietose, abiejose vietose buva sustojis  vyskupas, sakė pamokslą, jis važiava su tokia papuošta mašina. Gerai menu, jau buvau panełė. Važiava ir prezidentas Smetona. Du kartus. Sutikom irgi su visom iškilmėm.  Važiava irgi su mašina. Žmonės buva suvažiavį su arkliais, išpuoštais žvangučiais ir jį lydėja per kaimu. Ir Smetona buva sustojis, šnekėja, sveikina. Dar paauglė buvau.

Pakalniškių k.  – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.

 

Mūs keliu, menu, važiava vyskupas in Semeliškes.  Kaimas, troba palei trobu, didelis, menu, iškabina an namų austines paklodes, divonus visokius gražius, kas ką turieja gražiausia, pakabina abrozdus an jų, nu šventus paveikslus, visa gatvi buva išpuošta. Vyskupas išlipa ir ėja visa gatve pėsčias, per visu kiemu, gatve. Laimina, žmonys klaupisi prie namų.

Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.

 

Ubagai

Seniau buva labai daug elgetų, ubagų. Aja ir aja. Vienas paskui kitu. Menu, žengia per slenkstį ir klaupiasi poteriaut’. Ir nakvodava pas žmones, prašydavasi.  Buva tokia istorija. Dembinoj dyrba tokis mokytojas, lyg Simonaitis.  Jo žmona buva iš Malavolės, lyg lenkė ir ji su dviem sūnum išvažiava Lenkijon gyvent’, duktė lika su tėvu. Tėvas buva labai piktas, dukteriai sudauži galvu, tai ji paskui aja per kaimus ir aja. Ateidinėja ir pas mumį.  Sava rūbus, apsiavimu, visku laiki maiše ir nešiojasi an pečių su savim. Vienu dien pas vienu, kitu pas kitu, tep ir vaikščioja, nabagi.

Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g 1934 m.

 

Kadaise tai ubagų daug buvo. Per Roko atlaidus suvažiuodavo iš viso svieto ir be rankų, ir be kojų, dar ir dabar atvažiuoja.  Vieną kart metuose rugpjūčio 16 dieną.  Aukoja jiems ir pasako už ką, o jie sėdi ir meldžiasi.

Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.

 

Buva toks atsitikimas. Atėja pas žmoges ubagė su dukteria ir prašasi kad jas priimt. Tiej ją ir priėmi. Gyvena pas juos, darbus kokius dirba. O šeimynoj buva bernas, nu sūnus jau suaugis.  Tai gaspadinė ir toj ubagė sekmadieniais vis aina bažnyčion. O vaikai lienka.  Ką jiej nori, tą ir dara.  Nu tas bernas tai mergaitei padari vaiku. Toj senė ubagė žiūri, kad jos duktės pilvas auga.  Ji užpuołi dukteri, saka, kas čia dabar? Tai toj ir prisipažina.  Tadu toj ubagė in gaspadini ir saka: ,,Blogas reikalas, tava sūnus padari vaiku mana dukteriai”. O toj gaspadini už šluotos, rėkia:,,Išeikit”, šokinėja in ją, kur boba dėsis, išėja su tai dukteria. Tadu tų bernu jau skubina apženyt’.  Perša jam mergu pagal jį, jau turtingu, nuveži jį draugas, nu jau ir veselija, jau užsakai aina.  Tadu atėja pas  tos mergos motinu toj ubagė ir saka: ,,Neženykit jų, ba jis mana dukteriai padari vaiku”, toj jai ir saka:,, Kad padari, tai kai gims, atneškit, užaugysim”. Nu tai ką, toj ubagė išeidinėja, ale atsigrįža ir saka:,,Mana vaikas nematis šviesos, kad ir tava nematit”, ir išėja.

Ale paskui, saka, šliūba dienoj atėja toj ubagė bažnyčion ir uždėja kur tai an altoriaus rankšluosti, tai saka, šliūba metu mergos pusij užgęsa žvaki. Saka, prakeiki jų toj ubagi. Daugiau niekas apie jų nieka negirdėja, gal kur toli jos išėja, ale paskui,  saka, toj merga, nu toj berna žmona  ir miri gimdydama. Saka, prakeiki jų ubagė.

Gabriliavos k. – Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g.1924 m.

 

Seniau  po karo kaime ateidinėjo ubagai. Prastai apsirengę, su kokiu šineliu, virve susijuosę, prašydavo valgyt’. Duodavo jiem duonos, lašinių, kiaušinių, jeigu turėjo. Jie turėjo pasisiuvę tokias drobines tarbas, į jas viską dėdavo. Jie poteriaudavo. Pas mus jie nenakvojo, buvo daug žmonių, nebuvo kur.

Kaime pas tėvo pusbrolį buvo apsigyvenę čigonai, bet kaime jie nevagiliavo. Viena mergina su čigonu gyveno.

Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m.

 

Elgetos vaikščiojo, tai žinot, mum vaikam tai buvo lyg koki šventi, iš dangaus, jiem reikėjo tik duot’ pavalgyt’.

Malavolės k.-  Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Po karo ligonių, durnų žmonių vaikščiojo. Vienas toks ateidinėjo jį bey vadino, tai jis kokius 5-6 kibirus senus, išmestus, susiriša pundeliu ir nešioja ant pečių. Kas duoda kokį rūbelį ar ką, tai in tuos kibirus susikrauna ir nešiojasi. Ale jis nieko blogo niekam nedarė. Mano tėvas priimdavo jį nakvot’.  Priimdavo ir kiti, kur gi jis dėsis.  Bėgliai visokie po karo užeidinėjo, iš Rosijos ėjo. Atėjo vieną kartą malūnan, Morozas vandenį leidžia, patys vakarieniauja, jam neduoda, tai jis atėjo pas mus. Tėvas jį už stalo pasodino, jis pavalgė, dar užgiedojo,,Kazak molodoj“. Užeidinėjo. Toks laikas buvo.

Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.

 

Atsitikimai, šposai

Seni žmonės mėga slėpt’ pinigus. Buvo toks senis iš Gabriliavos, tai jis tiek slėpė pinigus nuog žmonos ir mergaitėm nieka nenupirkdava. Sukiša su javais, peƚės ir sukapoja. Gerai dar, kad pažįstama tokia, Monika, banke dirba, tai išmaini kiek. Kiti niekais nuvėja.

Alinkos k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m.

 

Kaimynas nusivedė į turgų karvę, pardavė, pasiėmė pinigus ir eina namo. Einant pro Lemeno ežerą ateina jam an prieš koks tai ponaitis ir klausia: „Ar gera buvo karvė?“ Žmogus ir sako jam: „Karvė tai labai gera, ale jau pardaviau.“ Tas neatstoja: „Aš ją atpirksiu, daugiau sumokėsiu.“ Ir siūlo užsirūkyt, sako, sėskim pasitarsim. Tai susėdo abu ir užsirūkė to ponaičio cigaretę. Pabunda – vakaras, sėdi vienas an Lemeno ežero kranto, nei karvės, nei pinigų. Tai parūkė!

Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių

 

Mana vyra tėviškėj gyvena labai biednas žmogus, keturi vaikai ir jiej, tai šeši žmonės, o viena karvutė, vos prasimaitina. Ir ty vagių buva. Ir vis jiej perduoda vienas kitam, ir tep tęsiasi, niekas nepagauna.  Ir pavogė nuog to biedna nabaga žmogaus tą vieną karvutę, nutakliavojo kur tai. Paskui tas žmogus kaip tai dasižinoja, kur toj karvė. Davėja. Pranešė policijai. Toj policija atvažiavo:,,Tu karvę pavogei?“ Ginasi. Tai jį kokšt maišan ir mušė. Labai sudaužė. Invalidas lika. Piktas buvo labai, niekur jau nėja.  Jis  paną turėja, sūnų su jai turėja. Tai, saka, atvažiuoja pas ją su  dviračiu, sūnui duoda pasivažinėt’, o pats pas ją. Tai vyras vis sakydava:,,Tai jam Margutė padarė“ nu, skaitos jau ta karvė… Saka:,, Kad ne Margutė,  tai tu dar aitum ir vogtum ir dabar.“

Gailaičių k. – Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė, g. 1923 m.

 

A, seniau viska buva. Buva tokia merga. Šokiuose ją kalbina palydėt’ vienas bernas, o ji nenori su juom ait’. Nu, aina viena namo. O ait’ reikėja per kapines. Tai tas bernas sugalvoja jų pastrošyt’. Greitai nuƚėki, pasiėmi baltu maršku, apsisupa ir palei kapines jos laukia. Kaip tik ji davėja, jis kap šoka iš kapinių su tai maršta apsisupis ir pradėja jų vytis.  Tai ji kai persiganda, susirga ir net pamiri.  Tokia Golubaitė.  Visa buva viena žaizda nuvejus, tik kojos sveikos lika. Baisu. 19 metų mergaiti. Čia ne juokas.

Ale būna ir gerai. Baba baina. Seniau kaimas buva pirkia palei pirkiu. Ateina vakaras, bobutė kūrenasi, o diedukas vis aina kortom lošt’ in kaimynus.  Sėdi iki 12 ir daugiau.  Babai nusiboda. Saka, gana bus. Apsisupa ji balta paklode, nuveja pas kaimynus po tvora ir tupi, laukia.  Kap tik jis išeja ait’ namo, ji šoka ir pradėja kų tai rėkaut’, tai jis, saka, rėplom namo. Parƚėki ir šaukia:,,Alena, Alena, kas darasi lauke an kelia, vaidenasi kokia šmėkla. Balta.” O rėkia. Ir kaip gert’davi.  Nereikėja naktim sėdėt’.

 Kloninių Jagėlonių k. – Bliujūtė, g. 1933m.

 

Per karu aš buvau piemeniu Kertaunykuose pas Piliponius, tai vienu kart guliu an dirvona, kur tai šaudu, ale aš buvau papratis, nebijojau. Girdžiu koki tai balsu:”Pranai, kelkis, bėk” Apsidairau – nieka nėr. Ir vėl’ girdžiu tų pati balsu:”Pranai, kelkis, bėk” ir vėl’ nieka aplink nesimatu. Kap jau trečiu kart tų balsu užgirdau, tai isigandau, sakau, reikia bėgt’. Atsikėliau ir nubėgau griovin, tai kap kritu sviedinys ty kur aš guƚėjau, tai tokia skeveldra atšliauži iki manį prie pat krūtinis ir sustoju.  Tadu aš tų skeveldru parsinešiau , paskui net namo parsivežiau, čia kur tai ji dar yra, visiem rodžiau ir sakiau :”Čia manu mirtis buvu”. Ir kas išsaugoju, pasakyk.

Ganau, matau – vokiečių lėktuvai paskrenda ir vėl’ grįžta, paskrenda ir vėl’ grįžta, tik paskui sužinojau, kad tadu jeij Gireƚės miške rūsus bombordavu, ty daug rūsų akopų buvu prikasta, dar dabar yra.

Kareivonių k. –  Pranas Lankas,g. 1929 m.

 

Kaime buva visokių baikų, atsitikimų. Gyvena toks kupriukas, vienas buva likis, tokia giminaitė Sinkevičienė jį buva priglaudus. O jis buva iš Šuolių. Paskui, kap  jis jau sirga, tai praša pas tų Sinkevičieni, kad jį pakavot an Senų Kietaviškių kapinių, grasina, saka, jei neklausysi – vaidensiuos. Strošina jų. Nu, jis pamiri, Sinkevičienė aina pas kunigu, saka: ,, Kupriukas pamiri, kur laidosim? Jis labai norieja an Senų Kietaviškių, o mum neišeina, visa jo giminė an Šuolių, kap čia jį atskyrsi,o  jis prieš mirti man saki kad  vaidensis, jei jo neklausysim, ką daryt’?”Tai kunigas jai ir saka:,,Nebijok, Sinkevičiene, nepareis, nei vienas neparėja”.

Tėvas su sūneliu siedi kieme, kad per kluonienu ateina uošvis. Tievas ir nusispjovi: ,,Viel’ jį velnias atneša”. Nu, atieja seneliukas, atsisieda, o anūkielis ir klausia:,,Kaip tu atiejai?” Senis saka: ,,Taigi su lazdeła, su lazdeła pasiremdamas pamažieli ir atiejau”, o anūkėlis jam ,,Atiejai? O tievelis saki kad tavį velnias atneša”

Senųjų Kietaviškių k. – Vytautas Gauba, g. 1937 m.

 

Buva tokia rusiukė pardavieja, jau mirus,  tai ji pasiiemi visus parduotuvis  pinigus, nuveja su vyra giminaičiu Gojaus miškan, pinigus užkasi, tada susidraski sau veidu, plaukus ir nubiega policijon pranešt’ apie apiplėšimu, ale jai labai nepasiseki, ba miške jų mati vienas žmogus,  tai jis ir parodi, kur jos užkasti pinigai.

Vienas vyras labai myłieja sava žmonu. A toj buva didełė tinginė. Vyras vis ragina ją dirbt’, ale ji vis tyngi ir visokiais būdais isisukinieja. Ir sumani, saka:”Padaryk tu man lankti, tai ausiu“. A pati susitari su broliu iš katro medžia tų lanktį daryt’. Brolis inlipa  medin ir laukia. Pati atsivedi vyru prie šita jau medžia ir saka :”Kirsk šitu medi, iš jo bus geras lanktis”.Vyras jau nusistvieri kirvi, a medis šaukia ,,Kas šitu medį kirs, to pati mirs”. Vyras isiganda ir nekerta, saka pačiai: ,,Nei tu ausk, nei tu ką, nereikia to lankčia”.Ir parsivedi sava tingini namo ir nieka dirbt’ neliepi. Tai geras vyras buva.

Senųjų Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921m.

 

Kap atvažiava Kietaviškiesna vargoninykas Štukienas, buva dar jaunas, neženotas, gyvena Laimučių name an būta, tai, saka, jam vaidenasi. Vakare atsigula, šalta, tai jis usikloja kailiniais. Dar nemiega, girdi, kap kas ateina ir nutraukia kailinius nuog  jo. Jis viel’ usikloja, usitraukia kailinius net an galvos, viel’ kas jam tuos kailinius ima ir nutraukia. Pats baina.

Jis labai nemyłėja švilpima, tai vaikai iš jo vis arzinosi. Nuveina in ažeru, ty Štukėnas žvejuoja, tai jį pamatį ima švilpt’, aje, jis neturi kur dietis, meta meškeri, biega an kranta, barasi, pyksta. Dienu gi. Ir ko jis tep bijoja?

Vargoninykas jaunas bernas buva, tai jį insižiūrieja viena merga Ona, labai norieja, kad jis jų imtuj, ale jis kalbina iš Mijaugonių Laimučiuki Veroniku. Saka, toj Ona nakčia apsisupa baltaj marška, atieja vargoninykui po langu ir pasivaidena, saka:” Neimk tu Veronikos iš Mijaugonių, imk už pačių sau Onų” Ale jis vistiek nepaklausi ir apsiženina su Laimučiuke. Jaunas dar miri. Kas ty žina.

Pas kunigu Čepanu tarnava jo giminaiti, senmergi. Kunigas jau sirga. Naktį, kap kunigas numiri,  ji sutįsi visokius daiktus, fotelius kokius tai, pasiėmi visus klebona pinigus ir viskų,  kaiman  in toki Juzu. Juza tadu liepi vyresniam sūnui su jai ženytis, nor ji ir buva gerokai vyresni. Sūnus ir apsiženina. Ir pragyvena. 

Kietaviškių k. – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė, g. 1923m.

 

Mana mama sirga nuomariu. Vieną kartą labai ją išgąsdina, sakydava, kad nuo to ir jos ligos prasidėja. Moterys kaime labai audi ir  važinėja Kaunan turgun, pirka siūlus, tai grįždinėja jau vėlai vakare. Nu paėmė jas kokia tai mašina, liepė išanksta sumokėt’ už keliu,  jos susimokėja ir važiuoja.  Sėdi kabinoje  dvieju, tai jos užlipa viršun po brezentiniu dangčiu. Privažiava mišku ir pristabdė. Vairuotojas rusas pradėja mojuot’ kepure, kam tai ir šaukt’:,,Vanka, siuda“ , tai jos labai išsiganda, šoka iš kabinos ir bėgt’ per mišku.  O jis tada – vytis.  Pribėga kokią tai sodybą, beldžia, o tenai nenori leist’, ale jos pradėja prašyt’, verkt’tai inlaida. Tada  jau, pamatį kap jos išsigandį,  jom pakloja an grindų, saka, naktį neikit’, nevažiuokit’, ir jos grįža namo tik kitu dien.  Ką gali žinot’, gal norėja jas tik pagąsdint’, ale jos tikrai labai išsiganda.  Paskui mama susirga. Ilgai ir sunkiai sirga.

Kudonių k. –  Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m. 

 

Palei Loibu gyvena Ivickai, miška šone – Pacevičiai, arčiau kelia – Beganskai, miške buva vaidinimai, vakarėliai. Karves ganim miške. Iš šaltinių nešim vandenį, vėliau iškasi šulinį.

Kur dabar savivaldybi, gyvena Beganskai. Vieną kartą Beganskienė kepi duonu ir šiltoj troboj išprausi mergaiti, pamaitina, užmigdi  ir išeja prie gyvulių laukan. Darbų kaima moteriai daug, nepamati kaip ir vyresnioji iš mokyklos sugrįža. Pavalgius ruošia pamokas, o mažoji vis miega ir miega. Ji ir klausia mamos: „Ko gi mūs Onutė taip ilgai miega?“ Mama saka: „Išprausiau, tai ir miega.“ Dar kiek pabuvus vyresnioji aina prie lopšia, paliečia veiduku, o tas šaltas šaltas. Šaukia mamu. Motina aina žiūrėt’, o Onuti jau tikrai šalta kai ledas. Tikriausiai nugarava. Palika vienu inkepus duonu ir nugarava.

Sūnus mokėsi Vilniuj. Ateja jam šaukimas armijon, tai jis, nenorėdamas gąsdint’ tėvų,  išvažiava armijon nieka tėvam apie tai nepranešis ir laiškų neraši. Tėvai laukia vienu savaiti, laukia kitu, nuvažiuoja tėvas Vylniun vaika ieškot’, o tenai jam saka: „Argi nežinat’, kad jis armijoj?“ Grįža tėvas verkdamas, tai motina per dienas verki ir verki, kur tik aja, ką tik bedari. O Kostutis vis tiek jokios žinios apie savį nedavi. Tai verki verki ir pasikori. Paskui jų name vaidenosi.

Abromiškės. – Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m. Lekavičių k.

 

Už kapinių tenai stovėjo tokia pirtis, tenai buvo užmušta kokia tai merga, jos plaukai, sakė, ilgi gražūs, šviesūs, iki pusei nuoga nurengta. Visi ėjo žiūrėt’, šnekėjo, kad kažkoks Sabaliauskas… Ji buvo ne vietinė, graži pana.

Semeliškės – Jadvyga  Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m.

 

Seniau kap jaunos moterys mirdava nuo palaga, gimdydamus, tai paskui vyrai ženinasi, o vaikam jau tenka pamoti. Viska buva, buva ir gerų moterų, kad ir nelabai myƚėja, ale neskriaudi tų našlaičių, o buva ir piktų. Saka, buva labai negera pamoti, labai skriaudi vaikus, nekenti jų.  Buva kaime vestuvis, o kap kadaise buva mada, pomergė turieja saldainių. Paėmi kas tai tuos saldainius ir pavogi. O toj pamoti ir pradieja rėkt’: ,,Tai čia Albina darbas, Albina darbas” visi žmonys tik žiūri. Parėjis namo tas vyras labai bari jų, saka:,, Ar tu žinai, kad Albinas paėmi tuos saldainius,  jei ir žinotum, turi gynt’ vaiku, o ne rėkt’ prie žmonių”. Saka, tikrai tas Albinukas buva nekaltas. Tai va, kokios būna pamotės.

Buva atsitikimas. Vienas vyras labai  gieri ir moteri turieja kitam kaime.  Tai vienu rytu parieja, atsisieda jau, o ji, žmona, jam ir saka,, Buvai, pariejai, tai daugiau jau neisi, nebūsi” ir, saka, kap puodas viri su vandeniu, tai ir pylė jam tiesiai an akių ir išplikina veidu, akis.

Du labai myƚėja vienas kitu, draugava, ale tėvai neƚaida ženytis. Tai vieną kart jis ateja, pasikvieti tų sava mergu, ji buva kur tai , gal kų dyrba, nu toj atieja, atsisieda, tadu jis ir klausia : ,,Tai kaip tu, ar ženysies su manim?” Ji ir saka: ,,Ne, kad tėvas nełaidžia, nesutinka”,  tai, saka, jis pirmiausiai jų nušovi, paskui ir pats nusišovi. Tai mama baina.

Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.

 

Pastrėvio moterys Semeliškių bažnyčios Roko atlaidams visada pina labai ilgus vainikus. Pirmiausiai prisiriša daug daug mažų lygių puokštelių iš žalumynų, paskui tas puokšteles veria ant virvelės ir kaip tai suriša stipriai, laikosi gerai ir labai gražiai atrodo, iš visų pusių vienodai, lygiai. Moka Marytė Stančikienė, Kananavičienė, visos tenai dirba, Tidikienė.

Semeliškės  – Janė Gaičiauskaitė Raižauskienė, g. 1960 m.

 

Tokia tiesa. Buva toks atsitikimas. Aina girtas Tamkūnas, rėkdamas. Gutauska Vinca išƚėki su ilga šatra, gal kokių 5 metrų ir kad duos  Tamkūnui, tas tik brynkt’ ir guli. Vyrai matė, saka:,,Ką čia darai, mušk, jei tau reikia, kad niekas nematytų, paskui mum liūdyk“ tai Vinca trenki tų šatrų ir pabėga.

Buva tokių gražių šeimynų. Balsia Vincas instraina mana tėva seseriai vaiku ir jos neėmė, ji gyvena pas mumį, o kai mergaitei jau buva koki 7 metai, jis pareikalava žemės ir trobesių, saka, tada imsiu.  Taip ir padari, ale koks tenai buva gyvenimas, visu gyvenimu mušėsi, barėsi iki mirties.  Vienas vienu langu dauža, kitas išƚėkis kitu,  vienas vienu lėkšti, kitas kitu, sugrūda viską. An rytojaus, kap jau arielka išeina, važiuoja abudu vėl’ visko pirkt’. Kap jie ty gyvena, tai galas juos žina…

Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.

 

Vieną roz buva. Susporina bernai. Gėrė troboj netoli kapinių ir susporina, saka, nuveis an kapinių ir atneš kryžių. Ir nebijos. Žykaronyse.  Nuvėja, ištraukė kryžių, atnešė. Nu gerai. Jau išlošė. Ale reikia atgal nunešt’, pastatyt’, tai vėl’ neša. O jis buva su ilgu šineliu. Kapinės nedidełės, rada tų skyłi ir jau instūmė tą kryžių ton duobėn. O instūmė kartu su šinelia skvernu, pasikelt’ negali… Tai, saka,  numirė vietoj iš to strioka. Va, negalima tyčiotis iš kryžių. Išsiganda labai. Bernai laukė, laukė, neateina, ryte rada numirusį.

Brolis brigadininku dirba, nuvažiava palei ežeru, palika arklį su vežimu, pats kur tai nuvėja, užsukis vadelas už lentos. Tai žiūrim – parlekia arklys namo su tai lenta. Matyt’ jam nusiboda laukt’ gaspadoriaus.  Pastatėm arklį tvartan ir turėjam strioka – kur žmogus dinga? Ėjam ieškot’. Prie Monia ežera taip buva. 

Semeliškės – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.

 

Lauke ploviau rūbus.  Buva labai stiprus vėjas. Žiūriu, ateina iš miška du vyrai. Klausia:”Šnapsa turi?” Sakau:,, Neturiu, nei pati negeriu, nei kitiem neduodu“. Jiej klausia:”O talonų* turi?” Sakau:,, Turiu, ale tik kruopom ir skalbima milteliam“. Tai jiej:”Kap pamaudysim gerai, tai atsiras.” Ir aina in manį. O aš vienui viena. Stovėjam palei kluonu, tai aš duris atidariau ir šaukiu:”Ko stovi ir žiūri, nematai, kad manį maudyt’ nori?” Kap duris palaidau, vėjas jas kap trenks, jiej isiganda ir bėgt’ in mišku. O aš likau kieme viena, stoviu ir kvatoju.  

Stančikų k. – Zofija Petkevičiūtė Pinelienė, g. 1915 m. 

*Sovietmečiu buvo prekių stygius, žmonėm davinėjo talonus

 

 

  Mūsų kaime raiste auga durnaropės. Mes su drauge susigalvojam jų pavalgyt’, pažiūrėt’ kas ty bus. Tai parsinešėm namo, paėmėm vandenia ir valgėm. Kokias tris galvas suvalgėm, nu tas sėklas. O jau negardžios, tai vis užgeriam vandeniu ir vis valgam. Paskui ji išeja namo, aš dar atsisėdau aust’, ale man galva sukasi kap nuog degtinės. Atsiguliau, užmigau. Atsikėliau ir pradėja vaidentis. Lipu an pečiaus, žiūriu pro langu, aha, bernai atvažiuoja. Griebiu už šluotos, mama barasi, saka, ką čia dabar darai, imu megzt’, mama vėl’ bara, saka gi sekmadienis, ką čia darai, nemegzk, tada kamuoli suku, suku ir išmetiau laukan. Ateja švogeris. Užlipau an pečiaus, ty sudėtos kojinės, pirštinės, tai aš viską mėtau, šaukiu, kiek pacukų an pečiaus. Paskui jau lyg praaidinėja, jau geriau, pasižiūriu in veidrodi, kad mana veidas  ir rankus apžėlį kokiais tai pūkais. Isigandau, niekam nieka nesakau, mislinu, tai pasidariau su tom durnaropėm.  Burna išdžiūva, sakau, užlipsiu an aukšta, atsinešiu obuolį, žiūriu – neužlipu, negaliu. Kap visai pereja, žiūriu nieka ty nėra an veida. Va tau ir durnaropės. Pas mumį su jom krėti štukas. Saka, prikūrena pirti, kas tai an akmenų užmeti durnaropių. Vyrai nuveja praustis, tai kas ty jiem pasidari – nuogi namo parłaki, tai buva juoka. 

Stančikų k. – Marytė  Apanavičiūtė Stančikienė, g. 1931m. 

 

Kartą jau dabar, prie laisvos Lietuvos atvažiavo koki tai fotografai, batiuška juos įsileido į cerkvę, leido fotografuoti, paskui po savaitės įvyko didelė vagystė, buvo pavogta 25, vėliau dar apie 10  senų vertingų ikonų.  Kažkiek likę, bet kai buvo ant sienos Kalvarijoj vagys sulaikyti, tai mūsų batiuška jau nevažiavo jų apžiūrėti, taip ir liko. Dabar ikonas piešia strėvininkietis  ikonų tapytojas Lavrentijus Kovalenka.  Cerkvė buvo sudegusi, bet nuo 1989 metų jai paskirtas dvasiškasis tėvas Zotikas Aleksiejevas, seniausias sentikių šventikas, jo pastangomis buvo pastatytas kupolas su kryžiumi, prie kurio pastatymo daug prisidėjo ir pensionato direktorius Aleksandras Dapkevičius.

Mūro Strėvininkų k. –  Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.

 

Mūs kieme buva toks nutikimas.  Gyvena vienas žmogus, bagotas, daug sūnų turieja. Vienas sūnus sugalvoja ženytis su merga, o toj merga turieja vaiku. Tai tėvai labai jos nenorieja. Ir sugalvoja. Kai jis, tas jau sūnus, atsigułė ir užmiga, tai senis su senmerge dukteria paėmi virvi, užmovi jam an kakla, tai jis kap šoka isigandis, o jiej vienas už viena virvis gala, kitas už kita visaip pradieja jį tįsiot’ po kambarį, kol jis uždusa, tada ką daris? Nutysi Strėvon, inmeti. Nu čia jau jis dinga, ateina toj merga jo ieškot’, ir kiti žmonys ieška kur pasidieja Martynas, senis saka – išvažiava. Paskui jau bernai prispyri tų seserį, toj ir prasitari, kad bija tėvelia. Tadu pričiupa jį ir jis prisipažina.  Seniui buva gal jau 80 metų. Tadu parveži tų Martynu iš buchtos, o seni išveži. Menu dar, kai maža buvau, gražus bernas buva.

Peliūnų k. –  Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.

 

Tėva brolis, būdamas vaikas supasi pas Naruši klojime, klojimas buva labai didelis, supynės  aukštos, jis buva drąsus, insisupa net po kraigu, supynės, kas tai, sugeda, jis an rūstų šalinės nukrita, iš burnos kraujas pasipyƚi. Nuo to ir buva nesveikas. Paskui buva muzikantas, grajina su smuiku, niekur nesiskirdava su smuiku, buva linksmas. Paskui jis išvažiava Amerikan, dirbt’ negalėja, tai isiveži smuikeli, saka, kapinių sargu ty buva, nesunkiai dyrba, šeimynos neturėja, gyvena vienas, neapsivedi.

Raistinės k.Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m.

 

Viena kart, dar neženota buvau, išplaukiau su bernu an plausta an Dėlinia ažera. Irklų nėra, plaukiojam, o tas bernas manį gąsdina, saka, čia gyvena  didelis šamas, tai jis kap duoda šokt’, tai didełės bangos isimuša. Baisu, aš jau bijau. Buvau su kaliošais, ruduo, ale dar nešalta, tai išmečiau kaliošus an kranta ir pati šokau, išbridau. Bernas šaukia:,,Nu ir durna“ ale kur aš ty jo klausysiu, pabėgau basa namo. 

Šakaldonys –  Zosė Radzvilaitė, g.  apie 1930 m. Maitigailiškių k.

 

Kaimynas nusivedi  turgun karvi, pardavi, pasiėmi pinigus ir aina namo. Ainant pro Lemeno ežeru ateina jam an prieš koks tai ponaitis ir klausia: „Ar gera buva karvi?“ Žmogus ir saka jam: „Karvi tai labai gera, ale jau pardaviau.“ Tas neatstoja: „Aš ją atpirksiu, daugiau sumokėsiu.“ Ir siūlina  usirūkyt’, saka, sėskim pasitarsim. Tai susėda abudu ir usirūki to ponaičia cigareti. Pabunda – vakaras, sėdi vienas an Lemena ažera kranta, nei karvės, nei pinigų. Tai parūki!

Kakliniškių k. – Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m..

 

Valdžia ir kadaise apsukinėja žmones. Kadaisečia kur šitos luomos, buva ežeras. Saka, kai šitas ežeras jau buva nuleistas ir žmonės jau tenai suėję pjovė pievą, atjoja kazokai, atėja pas žmones ir klausia:,,Kodėl jūs čia dirbat’, jau baudžiava seniai panaikinta.“ Pasakojo, kad žmonės sustojo ir pradėjo dalgiais skambint’,  saka, nuskambėjo visa pieva…Velniava buva ir tada.

Sabališkių k. – Vaclovas  Kanapka, g. 1938m.  

 

Vienuroz su Kučinska Vytu ajam per Užgavėnes per kaimu. Buva gal 1942 ar 1943 metai. Ir susitikam rūsų partizanus. Per mumį čia vaikščioja nuog Semeliškių, nuog Rūdiškių, gelžkelia sprogdyt’. Tai mumį paėmi lauke ir liepi su jais ait’. Ajam, kur dėsies. Ot buva. Pasigava ir vesk in Pustakiemi. Jų buva penki ar keturi vyrai ir viena moteris. Iki Lukšos daajam, keli atsiskyri, lika. Gal an Streipūnų nuveja.

Daajam in gelžkeli, o ty miškas iš abiejų pusių po 100 metrų iškirstas, plynas laukas. Laukiam. Ateja dar keli, kiti. Tada Kučinska Vytu nuvari an gelžkelia pažiūrėt’, ar nėra vokiečių, ar nesaugoja. Paskui – manį. Tada atneši mėlynus maišus, užsidengi, ir ką jiej ty dari – nesupratau. Kiek man buva, gal kokių keturiolika.

Paskui padėjam jiem nutempt’ tuos maišus an bėgių. Viska sudėja, ištempi vielu, ir grįžam atgal’ miškan. Vienu traukini pralaida. Ateina kitas. Liepia mum usikišt’ ausis, ale mes nieka nesuprantam. Toj moteris ištrauki vatos, užkiša mum ausis ir liepi isižiot’. Sako: „Mi dadim seičas.“ Traukinys prieš kalnu labai sunkiai aina, sunku laukt’. Tai kap trinktełėja du kartus – keturis vagonus susprogdina. Ką ty veži, mes nežinam. Liepi visiem šliaužt’, paskui miške mumį palaida. Tai łėkėm namo be kvapa.Ir kojas sušalam. Pasakiau tėvui, kas buva, tai dar padpinka* gavau per subinį – geros buva Užgavėnės.

Žebertonys. – Kazimieras Kanapka, g. 1930 m., kilęs iš Sabališkių.

* Pakinktų diržas, einantis per arklio sprandą ir pririšamas prie ienų galų.

 

Mijaugonių raista keliu, Vilniaus link bėga žydai, prisikrovį vežimus. Užskrida lėktuvas, pradėja juos bombarduot’, tai jiej visku meti ir pabėga miškan. Paskui jau negrįža to sava turta pasiimt’, gal’ bijoja. Viskas guƚėja, išmėtyta an kelia. Žmonės paskui aja rinkt’. Peleckas, mūs kaimynas parsinešė namo visu žydų vaistinį, tik nežinoja, kas do vaistai ir nuo ko jiej. Aš tarnavau pas mokytoju ir vieną kart man labai sopieja duobełėj po krūtine. Mokytoja pritrūka duonos, o po karo dažnai tekdavo pas kaimynus pasiskolint’ duonos, tai man ir saka ,,Nueik pas Peleckieni ir paskolink kepaliuku duonos.“ Aš nuvejau ir vis laikausi už krūtinės, man vis skauda. Peleckienė paklausė, kas man čia yra ir liepė seniui duoti man vaistų. Peleckas paėmi stiklini, pripyli kokia tai tamsiai žalia terpentinu kvepiančia skysčia ir duoda man. Peleckienė saka, kad per daug ir išpyƚė tų skystį atgal’, palika gal trečdali. Išgėriau, tai čiut’ parėjau pas mokytoju, labai suiemi miegas. Pasakiau mokytojai, kad Peleckas man davi vaistų ir sėdėdama užmigau.  Mokytoja manį paguldi, visu dien išmiegojau. Vakare, kai pabudau, tiek rūgavau tais vaistais.

Mijaugonyse buva mokykla, tai tarnavau pas mokytoju. Mokytojai buva du. Medzikauskas iš Gilučių ir dar iš kur tai mokytoja, jos pavardės aš neatsimenu, nebuvau labai cekava. Mokinaus pas Medzikausku, tai menu, kad jis grodava smuikeliu ir vaikus mokina dainuot’. Jis gyvena su tarnaite Pranute. Ji turėja sūnų, jau studentu. Jis, tas studentas buva labai ponaitis, jei nuveis karvis perrišt’, tai kol’ kuolu žemin inkala, tai pūsli an delna prisimuša. Jį išlaiki mokytojas Medzikauskas, mokina. Buva visokių šnekų, ką aš ty žinau. Žinau tik kad Pranuti labai pavydėja mokytojai, kai Medzikauskas su jaj bendrauna. Mokytoja buva ženota, jos vyras dyrba Pravieniškėse kokiu tai miškiniku, namo kartais negrįždava. Ji turėja dukterį kokių 6 metų ir mažiuku vaiku. Šitas vaikas buva labai jau panašus in Medzikausku, kas ty žina. Mokytoja buva labai skūpi, neduodava valgyt’ perdien. Aš nakvojau namie, pas jų nevalgiau, ale vis tiek išbūt’ visų dien nevalgius buva sunku. O Pranutė vis manį prašydava paklausyt’ ką Medzikauskas šneka su mokytoja, juos pasekt’. Ji pyka an jo už mokytoju. Būdava abudu mokytojai man palienka vaikus ir vis aina an kapinių. Tadu Pranuti pyksta, duoda man valgyt’, kad tik pasakyčiau, ką mačiau. Ty buva negerai, tai po mėnesia aš iš jų išejau.

Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.

 

Seniau nebuva laikrodžių. Ryt anksti reikia važiuot’ Vylniun, tai vyras saka man: ,,Nuveik pas broli, paskolyk laikrodi”. Nuvėjau. O ty vara samagonu.  Pamatį manį jiej praša kad pasukčiau, o  jiej ais in ažaru parsinešt’ ledų. Aš suku suku, patraukiau žarijas, kap davi dangtis, man broga an krūtinės, ale aš su kailinukais, nieka, ale toj broga nubėga man už veltinia ir labai nudegina koju.  Vyras lauki lauki manį grįžtant’, ateina ieškot’ kur dingau. Tadu manį jis parsineši namo, negalėjau paait’, ale pamoti paėmi kiaušinia baltima, užtepi ir perėja sopėt’.

Seniau kaimuose buva didełis šeimynos. Mijaugonij gyvena toki Laimučiai, tai jiej turėja 17 vaikų.  Miri kiek, ale 12 išauga.  Seniau kap? Mažam prišutina aguonų, duoda gert’, kad miegot, tai ir miega sau. Vargingai auga.  Iššutina bulbų, puodu pastata an žemis, tai mažiukai aplinkui susės ir rankom griebia iš to puoda.  Dyrba ir žemi, ir gyvulius laiki, ale tokia šeimyna ir pavalgyt’ reikėja.  Vaikai tai buva geri, drausmyngi.

 Vieną roztas Laimutis papjovi avełi.  Kluone nulupa, pakabina an balkia ir atėja pirkion užvalgyt’. Boba jam ir saka:,,A kur tu avełi padėjai,  šunys nutįs”. Tep ir buva.  Šunys nusitrauki ir apgrauži, sudraski. Boba pyksta, saka, ką dabar valgysim, ką vaikam duosim, pakorei avełi, aik dabar ir tu pasikark. Tai jis  nuvėja kluonan ir pasikori, ale kap tį tuom čės atėja kaimynas, nutrauki jį, kap tai dėja marškon,  supa, supa ir atsupa. Paskui dar tris vaikus padari.

Gabriliavos k. – Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g. 1924 m.

 

Kūčių naktį. Per Kūčias burdava. Vienukart bevaražijant pas Šimoniukę, seną mergą, ateja toks bernas, marška apsisukis, ir nusitempi jų raistan. Toj rėkia, rėkia, paskui ir tyku. Parejam namo, sakam: „Katrį velnias nusivedi.“ Tai baba barasi: „Nesitųsykit, kur nereikia, tai nenutįs.“ Ale pareja. Ir tikim, kad tai velnias buva, ba jo niekas nepažina, tik stvėri ir nutįsi.

Švogeris per Kalėdas ateja, pasėdėja, paskui nuveja pas Janulevičių palei Bezduka ažeru, ty pasėdėja, grįžta an plenta – važiuos Mijaugonysna. Pakėli ranku, sustoja mašina, pilna lyg kokių kariškių, kokių nematytų. Važiuoja, važiuoja – kap nėr tų Mijaugonių, tep nėr. Apsidaira, kad jau Vylnius. Pabeldi, kad išƚaist. Išlipa Dobraradoj ir nežina, ką dabar daryt’, kap grįžt’. Pinigų neturi, per šventes mašinos jokios nevažiuoja, ale kad šalta, nėr kur dėtis. Tai laukia, gal kas nors pravažiuos. Ai, tik ryte parvažiava, sušalis visas. Pareja, namiškiai klausia: „Kur tu dabar buvai pernakt’?“ Tas saka: „Iš kalėjima paƚaida, iš kalėjima.“ Užlipa an pečiaus ir visu paru išguƚėja, nereikėja nei švenčių.

Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.

 

Buva senis Patieka. Saka, jis labai mokėja meluot’. Palei jį karves ganim. Sakam, pašposysim. Nuvejam,  užstatim an durų statinius, balkius tokius didelius, užrėmim, kad neišeit. Tai senis kap atidarinėja duris, kap virta mūsų statinys, tai senia čiut’ neužmuši. Visokias išdaigas išdarinėjam, ale ne mes vieni, tokia mada buva.

Šnekėja, kad palei kapus vaidenasi, ale ir baikas krėti. Aina Vera iš durpyna, iš darba vėlai vakare, o Navicka Vytas atsigulis papartyne palei taku laukia. Kap tik ji priaja, jis jai už kojos kapt’ ir nugriebė, tai ji išsiganda labai, net sirga, buva visu išbėrį.

Mergos ainam iš darba, iš durpyna, vėlai vakare. Atvažiuoja du bernai, paima mergas an dviračių, o mumį dvi, manį ir Vera, palienka, saka – pareisit’. Nu, gerai. Kelias vingiuotas, vingis didelis, tai mes abi po tiesumais išƚakiam jiem an prieš. Ty auga krūmai, medžiai, aš inlipu verbon, Verutė inƚanda krūmuosna ir laukiam jų. O tyku, gražu, žiūrim, kad jau ir jas bernai paƚaidį, aina vienos ir šneka an mumį – va, dabar jos dar tik pusiaukełėj, tai bijos ait’. Aš kap pradėjau medi kratyt’, kap uspiegiau, jos kap isiganda, atgal in kapų pusi bėgt’, rėkt’. Bernai dar netoli buva, atłėki: „Kas, kas?“ Aš tam medij iš juoka negaliu trivot’, šaka koju man nuspaudi. Norėjau pasitaisyt’, kap stojausi an kitos, kap lūžau, kap łėkiau su tai šaka žemyn tiesiai an jų iš to medžia, šitie vėl’ bėgt’ ir rėkt’. Užgirda žmonės, kad mergos rėkia, atłėki su dalgiais, mes abi su Vera bėgt’, triukšmas didžiausias…

Seniau kolchoze buva mada viską vogt’. Kasam būlbas. Kur gražesnės, bobos surenka, užkasa vagoj – naktį ateis, isikas. Kap sutemi, usidėjau senu tėva šineli, kepuri vyrišku, raita an arklia davai an tų bobų. Razbickienė isigandus kap łėki, galvu prasiskėłi. Kita tįsi maišu Alkovikienės kopūstuosna, tai visas būlbas išbarsti, pylnas takas an rytojaus stovėja. Vyras su boba dvieju renka būlbas, krauna maišuosna, aš lakiu an jų tiesiai. Tai senis isigandis su nageliais išłėki an prieš, ale pradėjau kvatot’, tai nekirta, pažina manį, kad šposinu.

Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.

 

Seniau sakydavo, buvo labai skupių žmonių.  Sako, žmona sirgo, o vyras  valdė pinigus, tai ką tik parduoda, tai vis krauna  kokian tai stiklainin. Stovėjo nekūrenama krosnis, kuknelė,  tai jis tą stiklainį tenai laikė.  Paskui jis ėmė ir numirė pirma tos žmonos.  Ir tuos jo pinigus, sukištus stiklainin rado. Paliunia, jo žmona, nevaikščiojo kojomis, sirgo, tai matyt jis jau krovėsi, gal galvojo kad žmona numirs, o jis jau ieškos mergų ar ką.  O ėmė ir numirė pirma, ir liko ir tie jo pinigai ir tos mergos.

Bliujus Andrius irgi buvo skūpus, vis rinko pinigus ir dėjo maišan su rugiais.  jis buvo kažkur išvažiavęs, o sūnus sugalvojo važiuot’ malūnan sumalt’ rugius.  Pasikrovė maišus ir išvažiavo. Nu, sumalė tuos grūdus su pinigais, grįžo, o tėvas, pamatęs ką sūnus padarė, vienais apatiniais, basas nulėkė net iki Peliūnų, kur anksčiau jie gyveno, lyg išprotėjo.  Gal daug pinigų buvo. Jie buvo nusikėlę, kai statė elektrinę, gal turėjo daug pinigų. Ot, sako, paskui abudu barėsi, ėdėsi,  nebuvo ramybės tenai.  Gaila buvo to sūnaus Prano, ir jam biski pavažiavo smegenys, liko neženotas.

Piktakiemio k. – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g. 1944 m.

 

Seniau buvo labai įdomių žmonių. Iš Vindziulių kaimo atvažiuodavo toks Čipuolis (nežinau, ar tai jo pavardė, ar pravardė), tai jis pernakt’ pasakodavo visokias pasakas, nutikimus. Klausydavom išsižioję, niekas gulti nėjo iki ryto.

Jodavo naktigonėn. Kartą bernai, norėdami nueiti pas mergas, paėmė mus, piemenis, paliko prie arklių ir išėjo, o mes vidurnaktį sumigom. Pabundam – nei vieno arklio. Bernai grįžta, nieko nėra. Visi puolė ieškot, mes verkt’. Pagal nukrėstą rasą ėjo, ėjo ir rado arklius Šarkinės miške. Juos pavogė, surišo galvas, uodegas ir jau norėjo pjauti. Toks ne visai protingas žmogus. Bernai parsivedė arklius ir tą vagį.

Einam visi Kietaviškėsna pas policininką. Tas klausia: „Ar vogei?“ Tas sako: „Vogiau.“ „Ar norėjai pjaut’?“ „Norėjau.“ Mato, kad durnas. Ką jam daryt’? Policininkas ir sako: „Duokit jam visi.“ Vyrai sako: „Ką čia duosi jam durnam.“ Ir paleido.

Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos.

 

Buvo toks senas senelis, tai jis vijo virves iš pakulų, iš kanapių. Per žiemą jis prigamindavo visai vasarai virvių, o mes vaikai, sėdėjom prie jo ir klausėm, nes jis mokėjo labai daug visokiausių pasakų, baikų, jos niekada nesikartojo, matyt jis pats kūrė jas kasdien naujas, tai ir prisimint neįmanoma, tik sėdėjom išsižioję, geriau nei prie televizoriaus.Tada ir kiti žmonės mokėjo pasakoti visokius nutikimus.

Prisigalvodavom šposų. Bet ne visi jie labai pavykdavo. Kartą per balandžio 1-mama buvo kažko tai nuėjus pas dėdę už kelių kilometrų, tai grįžo jau pavargus o mes sumanėme pajuokauti ir pasakėm jai, kad buvo atėjus kaimynė ir prašė ateit’ pamokint’ kaip reikia muilą virti, nes mama virė ir mokėjo. Mama, nieko nelaukus, pas kaimynę. Ta sako, niekas čia nieko neverda, jokios pagalbos čia nereikia. Mama, grįžus namo pradėjo verkt’, nors ir suprato, kad čia balandžio 1 – moji, bet vis tiek jai buvo skaudu, mes puolėm jai rankas bučiuot’, atsiprašinėt’, bet tą šposą ir dabar atsimenu.

Kartą, baliaus metu mama paėmė šepetį, kibirą, uždėjo skarelę, aprengė čiūčelą, nunešė ją tualetan, pasodino, tai kas eina – vis tualetas užimtas, taip visą vakarą. Paskui visi nutarė, kad čia kažkas ne taip ir nuėjo pažiūrėti – čia čiūčela besėdinti. Buvo juoko visiems.

Elektrėnai – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m. Aleksandriškių k.

 

Buva įdomių žmonių. Gyvena toks Mikuta, jis turėja dideƚi barzdu, tai paskui mamos vaikus gąsdina, saka, paims Mikuta, maišan inkiš. Tai bijojam.

Gyvena tokia moteris, ją vadina ragana. Ji rūkė, gėrė, jos namas, kaip pasakoj, žemas, šiaudais dengtas, apramstytas, viduj kai tvarte, durys kirviu užremtos.

Žuvyčių k. – Ona Markevičiūtė Seliutienė, g. 1930 m.

 

Beganska Juozas tarnava kariuomenėj, buva ulonas. Kap jis grįža ir prajoja kaima gatveƚa, tai visi žmonės ƚėkė žiūrėt’, koks gražus vyras su gražia karine uniforma.

Tėvas pasakoja, kad kur tai buvo melagis. Kur tik pasisuka ty ir primeluoja. Vyrai sugalvojo pasigaut’ jį ir pamokyt’. Žiūri,- lekia jis ir nešasi košiką. ,,Kur dabar?‘‘ klausia vyrai. ,,Eikš, reikia pasišnekėt’.“ O jis: ,,Neturiu laiko, upė nusėdo, žuvį košikais gaudo.“ Visi vyrai namo, už košikų ir prie upės. Gi žiūri,- vėl’ jiem primelavo.

Vindziulių k. – Ieva Karendiatė Jaruševičienė, g. 1934 m.

  

Gyveno tokia Cibanauskienė, ji buvo labai keista moteris. Saka, pas dieduką balius, tai ji degtinėn duonos prisitrupina ir valgo.

Ji vogdavo. Turėja ką nor būtinai parsinešt’, nor šaukščiuką ar ką nor būtinai paims. Kišenėn ir parsineš. Žebertonyse prie Skaistupia gyvena, avis laikė. Mana tėvas dar pas juos pirka. Tai, saka, jeigu ateis net ubagas, tai ji  būtinai jį pakviečia, pavaišina ir jo tarbas iškrausta.  O gyvena bagotai. Mes jau žinojom. Ir žiūrėjom. Liga?

Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938 m.

 

Atvažiava piršliai, griausmas griaudžia, gal negirdėja, kad važiuoja,  ale merga be andaroka. Klausia:,, Kur tėvas?”, saka:,,Iš maža dideli augina”, ,,Kur mama?”, saka:,, Džiaugsma liga serga”, ,,O kur brolis?, saka:,, Šatra vėju vaika. Visko turiu sveteliai, ale šarka be uodegos”. Pažiūrėja pažiūrėja piršliai, gal durna ir apsisuka atgal’. Sutinka kaimyni. Toj klausia:,, Ko jūs taip greitai grįžtat’”? O jiej saka:,,Nežinia kas per merga, gal’ nusišneka”.  Kaimynė juokiasi:,, Tai jau. Mama pagimdė mažiuką,  tai tėvas jų žiūri, o brolis žuvauna. O ji visko turi ir žuvų ir medaus, ir kiaušinių, ir svieta, grįžkit’, tai ji jau bus su andaroku”.

Buva netikus merga, tai pirkios vidurij tik prasuka kiek su šluota. Nu atvažiuoja piršliai. Pažiūrėja kad bliūdai nešvarūs, juodi, tai jeij ir saka:,, Merga tai graži, ale šikna tai juoda”.  Ji nuveja kamaron, prausi prausi šiknu, ale bliūdai vistiek lika nemazgoti. Ot ir išvažiava tiej piršliai.

Žuvyčių k. –  Ona Markevičiūtė Seliutienė, g. 1930 m.

 

Seniau kaime labai myƚėja šposus krėst’, buvo tokia mada pasijuokt’.

Gyveno Piktakiemij toks Stankevičius Liudvikas, jis labai myƚėja  pabrešyt’ ( pasijuokt) vieną kartą jis ir saka tokiam žmogui :,,Pas tava bobu ateina bernas“, ale  tas netiki. ,,Gerai, saka, kai aisi darban,( o žmogus kur tai sargava naktim), papilk po langais smėlia, pamatysi“ . Tas taip ir padari. Tada pats Liudvikas naktį ateja, pripėdava in tą smėlį ir šaiposi. Ryte pareja vyras, žiūri – smėlyje pėdos. Kila skandalas, muštynės. Va kaip.

Liutonių k. –  Bronius Venskus, g. 1937 m.

 

Mergos vakaroja, prisipraši bernų, mum jau saka,:,,Neikit, ba neinƚaisim”. Mes vis tiek atejam. Tikrai neinƚaidžia. Ir ką čia iškrėtus? Sugalvojam. Visus penkius palei duris an akmena prikakojam ir pabėgam – tegul’ vaikščioja.

 Dar namo neinam. Kaime buva pirtis, ty linus myni, stovi visų mintuvai palikti. Isitempiam trejus mintuvus, dar radam akėčias, ir tas, viską sumetėm sodželkun, dar paieškojam, radam kokius tai kailinius, ir tuos sodželkun, parejam namo ir kvatojam. Kvatojam net isijuosį.

Ateina Skudenių bernai, tai mes dar labiau kvatojam, net raitomės. Jiem pasivaidena, kad mes juokiamės iš jų. Jiej kad supyks, kad pradės lojintis, per duris ir išeja. Likam vienus. Tadu jau ir juoktis nustojam, ale kas mum tiej bernai…

Nuveinu an šokių. Šokių nėra, ką daryt’. Sakam, ainam braškėsna. Ale jas pilnina. Nu, kas bus, tas, vis tiek aisim. Sakam, jei pamatysim ką vaikščiojant’, aisim pro šali. Už braškių ty tokis revas, tam reve gyvena bebrai. Nuvejam. Ale ką ty rasi nakti, tik išdrepojam. Kad jau žiūrim – aina an mumį rūkydamas, tikriausiai gaspadorius užgirda. Kur pasidėt’? Mes tan revan. Ale dar gi koks juokas ima. Vieni kvatojam, kiti juos tildam, tik ša ša ša aplinkui. Tai jis pasiimi akmenu ir kap lais tiesiai an mumį, gal pagalvoja, kad ty bebrai. Tai vienam berniokui tiesiai nugaron. Gerai dar, kad ne galvon,  užmušt’ gałėja. Tai kap ajam iš to reva, tai ajam.

Ainam iš šokių dvieju – aš ir Zaracka Maryti. Tada mes abi labai draugavam ir turėjam pasisiuvį vienodas sukneƚas. Tokias margu štapelia, su dirželiais. Nuvejam kaimyna agurkuosna. Kap jų ieškot’? Atsigulam an ažios ir ritamės, jei po nugara kieta, tai ty agurkas. Nei ty jų reikėja, nei ką, ale va koks durnumas. Iš ryta in mana mamu ateina toj kaimynka, katros agurkus išdrepojam, atsineša dirželi nuog suknełis ir saka: „Maryti agurkus vogi, va jos dirželis.“ Mama an manį rėkia: „Ką tu, nepriputus?“ Reikia gintis. Nuveinu spinton, atnešu sava suknełi, ji su dirželiu, parodau. Isisukau, ale mislinu, dabar Marytei tai jau klius. Ir tikrai kliuva. Saki. Pyłi mama jų, pyłi.

Aš buvau labai padykus. Paaugłė, jau in mergas paaidinėjau, tai vis su berniokais aidavau zbitkų krėst’. Namie yra obuolių, viska, ale vis tiek ainam pas seni Raiži obuoliaut’. Auga toki nedideli raudoni vadinami birzginukai. Senis jų prisirinka, supyłi maišuosna, sukrovi vežiman ir pats vežiman atsigułi. Saugoja, kad nakti kas nepavogt’. Ryte veš mat kermošiun.

Nakti mes atejam, žiūrim, kad jau nėra ko krėst’, tai tep iš kalnelia keturiose, trys berniokai ir aš, už to vežima ir tykiai, tykiai pakalnėn, balon. Diedas knarkia, nei nepabuda. Invarim balon ir jau bėgt’. Kap jau švita, diedas pabuda baloj, pradėja rėkt’. Suveja žmonys – neištraukia, pakinki arkli.

Senis Raižys turėja gerų alyvinių obuolių. Kadaise kaime neturėja svarstyklių, tai pardavinėja štukom –  sudeda krūvełėm po tris ar po keturis ir parduoda. Ale mes jų nužiūrėjam tų obelaiti. Nakti nuvejam ir visus nukratim, net balta an žemis, prinokį neprinokį, kap susikabinam visi. Neėmim nei viena. An rytojaus visu dien kolchoze paiminėjau rugius paskui tėvu. Padarim pertrauku. Kas guli, kas sėdi, žmonių daug. Ir tas senis kartu. Jis buva biski šveplas, tai ir sakys: „Kad jau juoš ir perkūnaš kur trenktų, višuš obaliuš žemin nuvari, aš būšiau an štukų pardaviš”. Aš kap gułėjau kniūpščia, tai net kilnojausi iš juoka. Tai va. Argi reikia tep daryt’?

Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m.

 

Tėvo pasakos. 

Buvom jau vedę. Nuėjom pas mamą. Tėvas guli. Stovi duonkepis pečius, o mes ant jo. Tėvas seka pasaką. Sako, vienam žmogui nulūžo koja. Visai. O žmona jį taip mylėjo, kad padarė jam auksinę koją. Ir ką? Po kiek laiko jis ėmė ir numirė. Jį palaidojo. O  koją paliko.  Kapinės buvo netoli. Naktį ateina, beldžiasi, šlubuodamas eina prie durų ir sako:,,Atiduok koją“ ir vis kartoja, vis kartoja,,Atiduok koją“,  visi įsitempę klauso. Ir vis,,Atiduok koją“ paskui kad užriks: ,,Atiduok koją“, garsiai garsiai, visi net pašiurpsta. Ir tiek.

 Turėjo žmogus nei šiokią nei tokią dukterį. Ta duktė turėjo broką –  ji dujas garsiai leido. Niekas jos neima. Atvažiuoja piršliai, paklauso, pažiūri ir išvažiuoja.  Ką su ją daryt’? Sako, vėl’ atvažiuos piršliai. Padarė, kur ji sėdės tokią skylę, suolan instatė triūbą ir kitą galą išvedė laukan. Nu, dabar sėdi ir laukia. Sėdi an tos triūbos, saka, nu kaip ty buva? Ar girdėjos, klausia. Nu, saka, nuveik ir paklausyk….  

Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė, g. Dergionių k.

 

Prosenelis pasakojo, jis buvo kaimo muzikantas, sako vieną sykį žiemos metu pačiam vidurnaktij ėjau pro  pro Šaltabalos mišką iš vestuvių. Ir staiga prieš akis vilkai.  Trys, penki, septyni, suka aplink ratą, dantimis kalena…Išsigandau, nepakrutinu kojų, čiupau iš pažasčio smuiką, išsitraukiau iš sermėgos juostos smičių ir kelis kartus pertraukiau per stygas, dar braukiu ir braukiu per stygas iš baimės virpančiais pirštais. Jau ir geresnė melodija išeina, grojasi. Žiūriu ir savo akim netikiu – vilkai sutūpė ir klausosi.  Kas bus, tebūnie, pereinu pro juos vis grodamas ir vis einu ir einu. Paskui, paėjęs gerą galą atsisuku pažiūrėti, kad vilkai taikiai pėdina iš paskos.  Taip ir lydėjo iki Pustakiemio kaimo, o aš vis groju… Kad sukils kaimo šunys, kad puls loti, tad drąsiau pasijutau ir pabėgau.

Pustakiemis – Juozas Kundrotas, g. 1934 m.   

 

Pasakymai.
 Buva visokių gražių pasakymų. Kap kas nenori valgyt’ tava maista ar nedrįsta, tai sakydava: „Nezgadzyk tu mana loskus, valgyk.“
Mokėja gražiai pasakyt’:,,Jei iki Kalėdų nesuverpi visko, net pakulų, tai diedas kuodelin privems“ 
Peliūnų k.  – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.

 

Apie šeimas: „Velnias ne vienus batus sunešioja, kol tikru poru suranda“, „Geriau, kap nesusiduria kirvis su akmenu“.
Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m. Žuvyčiai

 aNT. jUKAVIČ.

Antanina Sedlevičiūtė Jukavičienė

 
Jei Velnias pagalį, tai Dievas – pagalvį.
Nebuvo praeities, nebus ir ateities.
Kur gerai, tenai neik. Eik, kur bėda – gal reikia tenai žodžia.
Už blogį reikia daryt gera, tai Dievas atlygins.
Niekuomet neišmokysi akmenia plaukt’ ir gimusio be ateities.
Jei vaikas neklausa, jis neturi ateities.
Kai žmogus praranda viltį, jis negyvena, tik kenčia ir kitus kankina.
Kaltas kalta ieška.
Kas nori gyvent’ geriau, turi kitus skriaust’.
Ką žmogus iš motinos atsineša, tą ir nešiosis.
Motina – pasaulio kūrėja, prigimties vidinis balsas stipriausias.
Žemė – ašarų pakalnė. Naujagimia pirmas atodūsis yra verksmas.
Dievas duoda kančias, duoda ir kantrybi.
Su melu – du galu.
Nesmerkim nusikaltėlia, džiaukimės, kad mes ne jo vietoj.
Žodis gali padėt, žodis gali pakenkt’.
Visų problemų gale – pinigai.
Žmogžudys – nei prie žmonių, nei prie žvėrių, jis dūšiu pardavis velniui.

Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m. 

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS