KULINARIJA
Duona
Duonu visadu kepim namie. Užraugia, inrūgsta, su myltais, tada minka, palaika kol’ pasikels, tadu dara kepalus ant ližės, an pyrma visadu deda kryžių, inspaudžia su pirštais, jį valga paskiausiai. Iškepa kokius 4 – 5 didelius kepalus, tai valga kokias dvi savaites ir nepelyja, kiek sužiedėja, ale dar skanesni būna.
Virim duonos sriubu. Kai nuo duonos lienka minkyma, tai padara tokias bandukes ir jas išverda. Tokios rūgščios būna, jas valga su spirgytais lašinukais, su svogūnu. Skanu būdava.
Iš ruginių myltų dari giru. Vakarienei. Myltus užplikina skystai, supila diečkon, kiek paraugina, tada jau galima naudot’. Verda bulves, valga su gira, jei rūgštu, saldina. Dari cviklieni su raudonais burokėliais.
O laukan nešimės greita maista – imam virinta vandenia, pritrupinam duonos, indedi kiek cukraus ir valgai, vadinasi mutinys. Vasaru, kai labai karšta, kai laukuose dirbi.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 n.
Duonos raugas. Kai kepdavo duoną, tai palikdavo raugo, į jį įdėdavo sacharino ar cukraus ir valgydavo dažydami karštas bulves.
Grabijolų k. – A. Rasickienė
Duoną kepė pečiuj labai skanią. Užplikina miltus, daro raugą kad neperrūgt, tada minko, kepa, turėjom, tėvas buvo padaręs ąžuolinę diečkutę, tai net šiandien turiu.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g1921 m.
Duoną kepa, pečiun kepalus šauna, tai ant pirmo kepalo būtinai kryželį deda, pečių kuriant’ irgi visada peržegnodavo kryžiaus ženklu su ranka. Ir bobutė ir mama taip darė. Duonai kepti rinkdavo ąžuolo lapus. Pas mus arti ąžuolų nebuvo, tai per Visūšventes eidavom miškan, toli, beveik 7 kilometrai link Semeliškių, tenai buvo ąžuolynai. Prisiveriam tu lapų virtines su stora adata ant storo siūlo, užsikabinam ant pečių ir nešamės. Tada sukabinam ant aukšto, jie išdžiūna ir būna visai žiemai.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Duoną kepė namie. An ąžuola lapų, an ajerų. Po Visūšvenčių aina miškan, veria virtines lapų, jas parneša, pakabina po stogu, būna visiem metam. Kai duonu kepa, tai an pirma kepaliuka visada dėja kryžių. Tik an pirmutinia, valgė jį, rodžias paskutinį, atneša, tada jau raugia naują. Girą raugia iš myltų diečkoj. Per karus, neramumus, kai nebuva javų, kepė ir pusiau su pelais. Sugrūda pelus ir sumaiša.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Kepim ir duonu namie, pečiuj. Mes buvam dvi marčios, maƚim gyrnom ir kepim paeiliui. Duonai vienam kepimui reikėja susimalt’ kibiras rugių. Smulkiau prisuki gyrnas, kad smulkesi myltai būt. Maišai diečkoj. Diečkos buva specialiai duonai minkyt’, jos buva padarytos taip – viena ƚateƚė – ąžuolinė, kita – aglinė. Dugnas vien ąžuola. Dėčkos niekas neplovi, tenai likdava tešlos, tai ji sudžiūna ir stovi, paskui dara giru, raugu duonai. Dari giru. Myltus ruginius išmaišai vandenij, pili puodan, stumi pečiun ir pakaitini, ale nekarštai, kad neužvyrt. Pašunta, kiek patamsėja, atvėsini ir pili diečkon. Užpili virinta atvėsusia vandenia, išmaišai ir rūgsta. Gardi atsigert’ ir cviklieni darim, valgim su bulvėm. Cviklieni darai iš giros, atskiedi virintu vandeniu, jei per rūgšti, dedi tarkuotų burokėlių, žalia svogūna, druskos ir valgai su bulvėm.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Duona skani, kai pas gaspadini duonu minkant’, sienos sušlampa. Arba dar, saka, kad būt užpakalis šlapias. Viena gaspadinė mynka mynka ir vis capt’ už užpakalia, tikrina ar šlapias ir vėl’ mynka, mynka, capt’ už užpakalia ar šlapias. Ateina vyras. Ta pakėƚi andaroku ir saka: „ Tu Jonai pažiūrėk, ar jau užpakalis šlapias“, tas žiūri, žiūri ir saka :,, Nieka nesuprantu, dvi skyƚės vietoj, tešlos prikištos”, boba saka:,, Imk peilį , nulupinėk, bus pertepimui.”
Natokų k – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.
Kruopos, grikiai
Kruopas dari malūnuose miežines ir kviečius valcava Liutonių malūne, prieš šventes visada. Kad būt pyragam.
Avižinį kisielių virdava, avižinius blynus kepi. Avižas sumala gyrnom, isijoja, paraugia, o kai išrūgsta prideda stambių ąžuolinių malkų anglių, kad kartumu ištraukt. Tada anglius išima, jiej neskysta tešloj, ir kepa.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g.1934 m.
Grucė – miežiai trinti piestoj. Miežius karštu vandeniu užplikina, tada grūda piestoj tada nusijoja, kruopas išverda tirštai, sutrina aguonų, kiek pasaldina ir valgėm Kūčioj. Vyra tėvai virė kviečius ir valgė su medum.
Grikių babkas kepė. Teta sėja Vaidžionyse daug grikių, mūs žemėj jiej neauga, o pas tetu smėlėtos dirvos, visada sėja grikius. Ir babkas kepė. Jos skanios. Kaip pyragas.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė,g. 1928 m.
Pas mumį arba molis, arba an kalniukų smėlis. Labai auga grikiai. Visadu sėja daug. Skaniausia tai grikinė babka. Sumalam girnose, seniau jas visi turieja namie, per rėti isijoja, indedi spirgių, grietinis, jei turi – kiaušinių, nu ko turi ir terlon. Tadu pečiun. Kai iškepa, išverti, supjaustai gabalais. Gali dar ko užsipilt’, kokia padaža, jei turi, jei ne ir su pienu skanu ir taip.
Cukraus nebuva. Menu cukrinių runkelių priaugina, juos išverda, tada obuoliukų pripjausta ar kokių uogų ir viri uogieni. Vaikai viską valgėm.
Bajorų k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Grikius rovi in krūveƚas ir stati, paskui jau kai išdžiūna, žemė nusikrata, tada šaknis nupjauna, veža kluonan ir kulia. Kepi babkes, blynus. Iškultus išvėta, girnose sumala. Deda daug grietinės, sviesta, mielių, maiša tešlu, kepa pečiuj.
Natokų k – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.
Ir grikiai auga an kalna, tynai smėlis, tai grikines babkas kepi. Tešla kaip ir blynam, dar spirgiukų dėja. Turiejam tokius indus, vadina terla, juoda tokia. Joj viskas labai gerai kepi. Turiejam ir baltu puodu, ugnies nebijoja, uždengi kai kepa.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Grikius sėja. Grikinius blynus kepi. Kepi grikines babkas. Kap sumuša sviestu, lienka maslionkus, tai išplaka labai smarkiai, labai purios pasidara. Deda terlon. Jei neturi maslionkų, tai an piena, ale ne taip gražiai susikelia, nebūna tokia minkšta. Plaka medine menčiuke, kai pūkas pasidara. Grikius malƚėm gyrnom. Myltai rupūs, daug skanesni babka išeina.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Grikiai buva viena kaina su rugiais. Kepė babkas. Grikinius miltus, malėm girnom, išsijoja, deda rūgštaus piena ar grietinės, jei turi , truputį sodos, nedaug, kad neparaudonuot, deda sviesta ar spirgų, kap kada, pasūda, terlon ir pečiun. Iškepus išverčia. Dėja ir kiaušinių, jei turėja. Dažniausiai per linaminį kepa, dar sviesta padara, mėsos kokios priverda.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Augina ir grikius, buva smėlia kalnelių, tai paskui kepė babkas. Malė namie girnose, košę virė. Vėdarus su krauju ir iš grikių darė. Paspirgina spirgučių su svogūnais.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Bulviniai kepiniai
Ant kopūsta lapa kepi bandas pečiuj. Labai. Paskui pritrina aguonų, biski usaldina, skanu su bandom. Dar galima ir su spirgučiais, su svogūnu pakepintais, galima su varške, galima ir pašutyt’. Statai pečiuj su puodu, tai pašunta, pietum būna.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g.1934 m.
Blynam daromi visokie dažiniai. Darė iš lašiniukų, grietinės, bet darė dažinių ir iš bulvių. Bulves išverda, nuluptas sutrina, pila pieną, deda riebalų ar grietinės, tada pečiun, pašutina ir dažo blyną į tą košę. Dažo susuktą, su rankom, be šaukšta. Blynų prikepa didelį kūgį, kepė ant sausos keptuvės, pateptos lašinių gabalėliu, jiej sausi, užtat valgomi su dažiniu. Dar naudojo kiaušinių dažinį. Kiaušinius išplaka su pienu, indeda šaukštą miltų, iškepa ir valga su blynais. Kiaušinienė minkšta, kaip košė. Virė bulvinę košę, kruopienę, bulvių košė – dabar kūgelis. Kepė terloj, kraštai gražiai apkepa, tada išverčia.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g.1936 m.
Labai kepė bandas ant kopūstlapia. Paskui išima iš pečiaus, sutrina aguonų ar su spirgučiais, dar pašutina terloj, labai skanu.
Iš virtų bulvių darydava švilpikus. Išverda bulvių su lupynom, nulupa ir su kočėlu sugrūda. Stipriai, kad būt labai lipni tešla. Ant myltų iškočioja tokį ilgą, storą ritinį, su peiliu supjausta an gabaliukų, juos paploja su kočėlu, deda skardon ir šauna karštan pečiun. Išima ir dara padažu su svogūnais ir spirgučiais, užpila, skanu. Dar darė kakorus. Tai tas pats, tik vidurin dėja įdarus. Įdarus darė visokius, iš žalių pakepintų bulvių, iš pakepintų morkų ar kopūstų, visaip.
Kai po kara slapstėmės Gervaraistij, tai kepė net pupinius blynus. Raiste tokioj žeminėj gyvenam, tai mama prisimala su gyrnom pupyčių, prideda rūgštaus piena, sodos, blynai išsipūtį, gražūs, geltoni, a kai paimi burnon – negalima nuryt’, sprangu. Ale nebuva ko valgyt’, tai reikėja ir taip. Žirninius irgi kepė, tiej skanesni buva.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g.1928 m.
Kaime labai kepė blynus. Kasdien prikepa iš ryto tokį kalną, prispirgina lašinių su svogūnu, visi ima su pirštais po blyną ir dažo į spirginį. Lėkštučių niekas neturėjo, nei peilių, nei šakučių, šaukštai buvo mediniai, juos išdroždavo iš pliauskos. Mėsą duodavo tik vyram ar per šventes, o jau moterys, vaikai tai sriubos, blynai, troškiniai.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Bulvių pritarkuoji, kopūsta lapus nupjauni prieš dieną, kad apvyst, bo ant žalio blogai kepa, turi kvapu. Bandas deda ant pečiaus pada švariai iššluota su liže. Geltonos geltonos. Paskui aguonų piena ar spirgučių terlon ir pečiun, pašutina dar.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.
Kepi labai daug blynų – iš myltų, iš bulvių, iš grikių. Grikių blynai – grikius sumala gyrnom, deda piena rūgštaus, sodos, kiaušinių ir kepa. Valgi su grietine, pienu, grietinės ne visada buva, reikia ir sviestu sumušt’ ir sūrį padaryt’. Kugelį kepim. Suspirginam spirgų su svogūnais. Vėdarus kepi ir iš bulvių, ir iš miežių, ir iš grikių. Vidun spirgučių su svogūnu, pripili išplautas žarnas ir pečiun. Miežinių kruopų tai ir su krauju dari.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Bandos iš bulbų. Sutarkuoji bulbas, truputį nusunki, dedi an kopūsta džiovinta lapa, an ližės, pečiun inmuša, iškepa, sutepa trintom aguonom, deda terlon, vėl’ šauna pečiun kad pašust.
Blynus valgi ar su grietine, ale ne visada jos būna, tai ir su pienu ir su spirgučiais. Valgi visi iš viena bliūda. Ir sriubu. Visi aplink susėda, šaukštus pasiima. Ant stala statė duoną, bulves keptas ar virtas, sriubu, jei buva tądien mėsos, tai ir mėsu, o dažniausiai blynus. Blynus valgi su rankom, ba jiej sausi buva, kepti an skarvados, pateptos lašinių gabaliuku.
Bulvinius blynus kepi pečiuj an trikoja, vadina trinoška, gal iš rusiška. Pastata prieš ugnį ir kepa. Valgi su taukiniu.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Daug blynų kepė, kasdien, visokių. Paskui varškės su grietine primaiša, dar rudeniop, kai jau paauga kopūstai, an lapų bandas kepė, valgė karštas su varške, su grietine, kas lienka, supjausta, puodan ir su grietine ar spirgučiais patroškina. Troškina bandas ir su trintom aguonom, dar biski pasaldina, skanu. Tai jau pietum.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Blynus miltinius kepi pečiuj an trikoja. Skarvadu patepdava lašinių gabaliuku, jokių riebalų nenaudoja. Blynai iškepdava sausi, paskui juos daži su padažais.
Bandos. Tarkuotas bulves truputį nusunki, galima užšutint’ verdančiu pienu, jei yr – kiaušinis, druskos, dedi tešlą ant kopūstlapia ir an pada iškepi. Sutrini mirkytas aguonas, indedi truputį cukraus, verdančia vandenia, sutepi iškepusias bandas ir dedi terlon. Ir statai jas pašutyt’ atgal’ pečiun. Vietoj aguonpienia galima naudot’ ir grietini, ale ne taip skanu.
Padažai. Kepi smulkiai pjaustytų lašinukų su svogūnais ir blynu dažai valgant’ arba dėdava terlon ir su tuo spirgučiu patroškindava pečiuj. Blynus valgi ir su grietine dažydami, ir su varške.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Labai myƚėjam bandas an kopūsta lapa. Kai jau pečius baigia kūrentis, iššluoji padu su skujine ir imi liži duonai kept’, dedi an jos apvytusi kopūsta lapu, an jo dedi bulvių tarkių, nu jų nelabai kuom skanina, paprastai nieka nedėja, tik druskos. Nu, jei jau nori, turi, gali kokį kiaušinį, piena šlakeli. Ir šauni an inkaitusia pada. Daug telpa pečiui, seniau gi buva šeimynos, vyrai dyrba sunkiai, reikėja pavalgyt’. Gražiai iškepa, pageltonuoja, net aprunda. Ištrauki, nuimi tų lapu, dedi puodan ar terlon, užpili aguonų pienu, nu trintom aguonom, dar darėm su kanapių pienu, ar su spirgiukais, tadu vėl’ pečiun, pašutini. Dar valgėm su varške. Seniau augina kanapes.
Daug blynų kepi, beveik kasdien buva blynai, tai miltiniai, tai bulviniai. Kūgelius kepi, vadina babka. Kūgelis tai ne toks kai dabar, kepė terloj pečiuj, daug. Padara su plikytu pienu tokių skystu, vadina košė, padara ir kietesni su kiaušiniais, babka, tai ji isiverčia an lėkštis, kad nesugriūt vidurin krakmolas, jų maiši, net pečiuj dar pamaiša, tada krakmolas vienodai pasiskirsta. Babku valgi su varške, su grietine ar sviestu, su spirgučiais, kap kada turėja.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Švilpikai – bulves grūda, kol pasidaro tąsi kaip guminė, net šokinėja, deda myltų, iškočioja ir kepa an skardos. Tada troškina puode su grietine, riebalais.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g.1936 m.
Virė sriubas, blynus kepė, kepė švilpikus, kakorus an skardų, zavarotnikus, kur vidurij su daržovėm, dar kūgelis, kepė terloj pečiuj, paskui išverčia, visko buvo.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g, 1921 m.
Tarkuotų blynų, kūgelių daug kepė. Sutarkuotas bulves truputį nusunki, užvirini pieną ir užplikai tuo pienu tarkius, dedi kiaušinių, druskos, išmaišai.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.
Kakorus kepi be įdarų, tik iš bulvinės tešlos (ją stipriai išminka), paskui juos dar troština taukuose iš taukinia su svogūnais.
Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
Kakorai, kakorus darė visokius – ir su mėsa, ir su morkom, ir su kopūstais, ir vienus, be nieko. Įdarus dažniausiai pakepindavo keptuvėj ar terloj. Deda svogūnų, lašinukų, žalių bulvių, daržovių.
Iššutintas šaltas nuluptas bulves nekotėlėj labai trina, plaka, daužo, kol mąsė pasidaro tąsi, nelieka gabaliukų, tada išverčia ant miltų ir daro volkais, pjausto, kočioja blynais ir deda įdarą, tada an blėkos ir pečiun. Gražiai iškepa, geltoni, dar padažo kokio susigalvoja, ar su grietine, ar be, kaip kas išgali ar nori.
Semeliškės – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g. 1933 m.
Kugelius kepė su kiaulės koja. Koją švariai išplauna, per pusę išilgai perkerta, sudeda tešlon ir kepa. Galima ir šiaip kokį mėsgalį. Rūgščios grietinės deda.
Natokų k – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g. 1921 m.
Blynai, babkos ( kugelis), ale skaniai kepė. Tarkuotas bulves užpila pienu, deda spirgų su svogūnu, tada špižinian puodan ir pečiun. Jei turi, inmuša ir kiaušinių, ale ne visada jų buva.
Bulves an pada kepė. Kap iškūtena, tada puodus sustumda, pečiaus padą nušluoja su skujine, nuplauna bulvių su lupyna ir pašauna an to karšta pada. Greit iškepa, labai skanios prie burokų, kopūstų.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Kakorus mama darydava taip. Bulves išverda iš vakara, paskui jas nulupa, labai ištrina, tokia lipni masė, tada iškočioja myltuose, supjausta gabalais, dar juos iškočioja po vieną plonai. Kepė ir taip, tokius plonus, paskui paspirgina, ar su grietine, su varške. Seniau valgė daug varškės. O galima dėt’ tokį įdarą. Žalių bulvių pritarkuoja an stambios tarkos, keptuvėj pakepina lašinių su svogūnu ir tas bulves. Deda vidurin, kraštus užspaudžia, nu kaip dabar kibinus, seniau jų niekas negirdėja, ir kepa. Dar darė su kepintom morkom, su kopūstais. Visaip, vienodai šeimynai atsibosta.
Kūgelį tai kepė su spirgais, jei turi visko deda, tada skaniau, jei neturi, tai terloj kepa tokį kūdą, jį valga su varške. Visai skanu ir neriebus.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Kakorai. Prišutini bulvių, jas nulupi, sutrini su kočėlu, kad neliktų gabaliukų, gerai išminkini tešlu. Morkas galima truputį apvyrt’, paskui jas pakept’ sukapotas su svogūnu an skarvados. Darai kakorus. Iškočioji bulvių tešlu neplonai, pjaustai, ar su formyte išspaudi skrituliuku, jan indedi keptų morkų šaukštu ir užspaudai kraštus. An blėkos pabarstai myltų, dedi padarytus kakorus ir iškepi. Tadu atskirai paspirgini lašinukų su svogūnais. Iškepusius kakorus sudedi terlon, užpili juos lašinukų padažu (galima ir su grietine) ir dar patroškini. Juos galima kept’ ir be įdarų, galima naudot’ ir kopūstus, patroškintus an skarvados
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Labai myƚėjam kakorus. Vadinam zaverčnikai. Iš vakara isiverdi bulvių su lupyna, ryte jas nulupi, sudedi pieston ir labai gerai sutrini. Sumuši, kad toj tešla net pliaukši. Pasistatai an žemės ir iš viršaus muši. Iš tos tešlos darai blynelius, tešlu iškočioji myltuose ir supjaustai, ar su stikline išspaudi. Vidun dedi įdarą. Su stambia tarka sutarkuoji žalias bulves, ar morkas, svogūnus, jei turi – mėsos, ar spirgučių ir iškepi an keptuvės. Šitu įdaru dedi blynelin, kraštus gražiai apspaudai, sudedi blėkon ir šauni pečiun. Iškeps grait, ba viskas jau virta, kepta. Gražiai pageltonuoja ir gana. Isitrauki ir suvilgai padažu. Sviesta ar spirgučių su svogūnu, nu ko buva, kas tika. Kartais grietinės. Žmonės dari ir su troškintais kopūstais, dari ir be įdarų, paprastai supjausta ir iškepa. Tada tinka ir su varške.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Sriubos
Cviklienė – raugintus burokėlius išverda, ataušina, prideda prieskonių, svogūnų ir sutarkuoja ar supjausto, deda burokų rasalo.
Rasalienė. Išvirtus burokus nulupa, didesnius perpjauna ir paraugia statinėje. Išrūgus ima reikiamą kiekį burokų, supjausto gabalėliais ir užpila to paties raugo. Valgo visi iš vieno dubens semdami šaukštais su karštomis bulvėmis.
Grikinė zacirka. Geldoje užmaišo grikinių miltų tešlą ir daro zacirką. Ji buvo dviejų rūšių – gnaibytinė ir kapotinė. Gnaibytinė – kai paruošta tešla sugnaiboma rankomis smulkiais gabaliukais ir dedama į verdantį vandenį. Kapotinė – kai tešlą apipildavo sauja miltų ir kapoja mentele, kol susmulkina, tokia zacirka būdavo stambesnė. Išvirtą balindavo pienu. Paprastai zacirką virdavo vakarienei ant priepečkio padėję trikojį ir po juo užkūrę ugnį.
Grabijolų k. – A. Rasickienė
Virė baltus barščius. Išverda buroką, o kai nėra pieno, nėra grietinės, tai kai jau baigia išvirt’ paima kiaušinį, suplaka ir maišant’ pila į burokėlius. Jie truputį pabąla.
Bulves su lupenom pečiuj kepė, valgė su burokėlių sriuba, darė cviklienę.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.
Juką virė taip. Į puodą deda mėsos, kai ji baigia virt’ deda sviesta, prieskonių visokių, svogūnų, česnakų lapelių. Tada mėsu išimi, sultinin inpili puodelį krauja. Pili iš lėta, visą laiką maišant’, kad nesusiimtų. Tik užverda ir grait nuimi nuo ugnies. Valgoma su duona. Galima dėt’ ir žalia svogūna jau išvirton sriubon, kas mėgsta.
Kai pjauna jauną veršiuką, tai tas pieniškas žarnas išplauna, išvala su peiliu, mirka vandenij, 3 min. apverda, vandenį išpila, tas žarnas supjausta ir verda sriubu. Deda bulvių daržovių, morkų prieskonių ir tas žarnas.
Veršiuko skrandis – visą išvirt’’, supjaustyt’’, daug prieskonių, druskos, riebalų ar sviesta ir troškina. Labai skanu su bulvėm.
Natokų k – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g. 1921 m.
Pusryčiai – mėsiškos sriubos, blynai, mėsa ir usisriebt’ pieniškos kruopos. Virim šaltibarščius, virtinius, kepim kakorus, troškinius. Labai daug iš bulvių, kasdien.
Iš kraujų viri juku. Verdi mėsą, paskui pridedi prieskonių, tada pili krauju ir gerai išmaišai.
O iš žarnų kaime viri ir plėkus.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g. 1926 m.
Sriubos pusryčiam dvi. Kopūstai ir prėskos. Prėska – pieniška miežinių kruopų sriuba. Burokėlių sriubu baltina dar ir su pienu, an visa puoda inpila kiek ir gana. Pavasarį labai myƚėjam rūgštynes, jų buva labai daug laukuose, pakrantėse, tai rinkam kasdien. Paskui, kai paūgėja burokai, virdavum lambelius.
Dar labai myƚėjam ir tarkuotus kleckus. Bulves sutarkuoja, nuspaudžia, padara iš tešlos kleckiukus, sumeta verdančian pasūdytan vandenin, išverda ir užbaltina pienu. Kaip sriuba. Viri dažniausiai vakarienei, ale ir dienu.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Sriuba buvo pagrindinis maistas, valgi daug sriubų – ir ryte, ir per pietus, ir vakarienei. Mėsos mažai buva, tik per šventes, sekmadieniais.
Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
Ale sriubos tai kasdien dvi. Mėsiška kopūstų ar burokėlių, tai dažniausiai, o pavasarį labai skanu rūgštynės, paskui lambeliai, o užsisrėbt’ būtinai pieniška. Dažniausiai kruopos.
Vakarienės prastos. Virtos bulvės su skystimu, balintos, kap kada su arbūzu (moliūgu), kai kada su morkiukėm ar kleckiukais, zacirka, virtos bulvės su rūgštu pienu. Darėm naminius makaronus. Labai skanūs buva. Iš kiaušinių, miltų, piena šlakelia išminka kietu tešlu, iškočioja plonai, tada padžiovina an stala, paskui susuka ir plonai supjausta. Ir dabar padarau. Jei lienka, tai gali kitai dienai pasilikt’, padiūžvį stovi.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Vakarienei daugiausiai buva zacirka. Viri kietu ir minkštu. Buzełi – tokia minkšta tešliuki, pili vandenin, išplaki, užbaltini pienu. Arba darai kietu, tadu tešlu minkai kietai ir sugnaibai mažais gabaliukais, ir dedi verdančian vandenin, paskui dedi druskos, pili pienu ir paverdi. Virim bulves su skystimu. Bulves supjaustai, dedi verdančian vandenin, išverda, užbaltini ir dar pavirini.
Pavasarį myƚėjam vyrt rūgštynes, an krantų prirenki. Viri ir baltina su grietine, kiaušinia nedėja, tik druskus ir grietinės, valgi su bulvėm.
Burokėlių lambelius viri. Kai burokėliai paauga, prisiskini lapų, juos nutrauki nuo kambliuka, kambliukus supjaustai, užplikini verdančiu vandeniu, palaikai, vandenį nupili,tadu kambliukus pjaustai, dedi puodan su verdančia mėsa ir verdi. Galima vyrt’ ir su skilandžia gabaliukais, paskui grietine užbaltini, labai skanu.
Šaltibarščius dari. Mūs pievose auga toki vadinami grabūsdai, nu toki augalai, lapai lyg kručka, ainam, prisiskinam, supjaustam, užplikinam verdančiu vandeniu, tada dėčkeƚėn, užpilam virytu vandeniu, jiej pajuosta, suminkštėja, labai gera rūgšteƚė, skanūs. Šaltibarščius darim ir iš burokėlių su rūgštu pienu, su grietine, dėjam ir agurka, jei buva, svogūna, smulkiai supjaustai, ištrini su druska.
Virim visokius tarkuotus kleckus ir pienišku kleckučių sriubu ir su spirgučiais valgi.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Paukštiena
Laiki avis, vištas laiki pečeliuj po pečium, kiaušinius dėja, kasdien reikėja išimt’, gaidžiukus, paukščius laikim žiemai, tai buva kiaušinių. Ir ančių kokių 10 laiki, vištų kokių 20.
Mūs mama labai mokėja margint’ kiaušinius an Velykų, viri kožnam šeimos nariui po 10 kiaušinių ir visaip išmargindava su vašku, aš neišmokau, neturėjau kantrybės. Su tokia adatėła, paskui šaltuosna dažuosna merki, tai labai gražūs buva, ne visi tokių turėja.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.
Vištų laikė, žąsų, ančiukų buva, ale virė paprastai, niekas jų nekepė, netroškina. Dedekles laikė per žiem kiaušiniam, o jų plunksnų darė pagalves, plunksnas plėšė ir darė.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.
Troškintas gaidukas. Rudenį, kaip papjauni gaiduku, labai skanu troškinti jį. Imam pusę morkų, pusę bulvių, pridedam svogūnų, supjaustom gabaliukais gaidžiuką ir troškinam. Baigiant troškinti, reikia užpilti grietinėƚės.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Vištų laikėm, ančių. Virim, troškinam, iš pūkų darim paduškas. Talkom plėšim plunksnas. Tai pas vienus, tai pas kitus.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Aviena
Avelas pjovi rudenį, per Visūšventes būtinai pjovi baronu, dalina ubagam ir sau viri. Ubagam dalina palei bažnyčiu, neši ir kiaušinių ir pyragų, ir mėsos. Avienu viri, lajus irgi buva, valgim, pakepina su svogūnais, kol karšta, viri sriubas. Avełis pilvu kepi. Su tarkuotom bulvėm. Sriubu viri. Gerai išplauna, išverda, gabaliukais supjausta ir verda su bulvėm. Ir kiauƚis žarnų sriubu viri, avelis tai tik pilvu, jis labai didelis, daug mėsos.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.
Avies pilvą tai virdavo kaip sriubą. Išskuta, išplauna, išverda. Tada supjausta tokiais pailgais gabalais ir verda vakarienei sriubą su bulvėm. Skani sriuba.
Aviena – tai barščiai. Ir virta mėsa, tik reikia skubyt valgyt’ kol karšta.
Iš avies žarnų darė verpimo rateliam šniūrus, stiprios labai.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g.1928 m.
Avis tėvas laikė, tai prieš Visūšventes pjauna. Menu, virė daug, didelį puodą, pjaustė gabalais ir nešė ubagam. O ubagų per Visūšventes palei bažnyčią pilna, visus reikėja apdalyt’, tokis paprotys buva. Jie meldėsi už dūšias. Ir sau virė avienos, ale paprastai, priverda puodu burokėlių sriubos su aviena, tai reikia skubyt’ valgyt’ kol karšta, labai skanu.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.
Rudenį pjaudava avis, virė mėsą, o skrandį prikišdavo bulvių tarkių ir kepė pečiuj. Avies skrandis toks rupus, tai daugiausiai jį apverda ir troškina supjaustį, visko prideda, arba sriubą iš jo, smulkiai supjaustyta virė. Su bulvėm, morkom.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Aviena – irgi rudenia valgis. Ją valgi tik karštu. Skani burokėlių sriuba, skanu aviena, patroškinta su sultiniu, ją suvalgydava grait. Nesūdi, nieka iš jos negamina, ba lajus sustingis neskanus.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Augina ir avis. Ir mėsą valgėm, ir kailinius siuvam. Labai skanūs burokai su aviena, tik karštą reikia valgyt’.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Kiauliena
Buva, laiki, dvi karvės, kiaulių, paršelių, užteka viska. Dari skilandžius. Vasarai laiki, kai darbymečiai, o laika nėr ką vyrt’, kept’, tai jau lašiniai ir skilandis. Dar kumpiai. Lauka darbuosna nešisi. Dažniausia lašinius valgi, skilandis, kumpis daugiau šventei, svečiui. Per Velykas pjaudava veršelį. Jei kelios karvės, tai visų nelaikysi, o pavasarį jau šviežios mėsos nėra, tai pjaudava. Dažniausiai Velykom. Šventei. Kepi teliuka kumpį, viri. Ir kiauƚės pilvu, jei nedara skilandžia, tai kepi. Pripila pilną tarkuotų bulvių ir pečiun.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g.1934 n. Abromiškių k.
Kai pjaudavo kiaulę, kraują supildavo indan, puodan. Kraujas sustingdavo. Paskui iš jo virė juką, darė kraujines dešras. Juką virė taip. Pirmiausiai išverda buljoną,deda druskos, prieskonių, tada kraują išmaišo, kad nebūtų gabalų ir deda į verdantį buljoną.
Smegenis iš karto kepė ant keptuvės su svogūnais.
Seniau darė taukinį. Pirmiausiai riebalus supjausto ar sumala su mėsmale, sugrūda su prieskoniais, druska ir susuka į pėves. Paskui dar parūkydavo.
Ausieniškių k. – Danutė Šumskienė, g. 1944 m.
Mėsą rūkino pirtij an karčių. Lašinius dėja palubėj an karčių, kumpius kabina. Rūkina 2-3 dienas. Atskirai rūkyklų nebuva. Suolus užkloja, grindis kokiais senais popieriais, skudurais. Pirtis po mėsos rūkyma būna aštri – akis graužia.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g.1936 m.
Darė skilandžius, mama viską mokėja. Mėsą pirmiausia supjausta, deda druskos, pipirų, palaiko gerą parą kad insisūrėt, pripjausta didelį bliūdą nemažais gabalais, tada jau prikemša stipriai, kad nelikt ora tarpų, košikas tokis buva skilandžiui laikyt’, tai kiek dar palaika prie pečiaus pakabinį ir neša an aukšta po šiaudiniu stogu. Mėsa gerai laikėsi dideliuose iš šiaudų nupintuose kašikuose, pintinėse.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g.1928 m.
Augina kiauƚas, mėsu sūdi mediniuose loviuose. Dari skilandžius. Dieja prieskonių – kolitų grūdelių, pipirų, druskos, laiki po šiaudiniu stogu, karoja toki dideli pinti krepšiai, juose laiki mėsu ir kumpius, ir lašinius. Po šiaudiniu stogu nebuva karšta, gerai laikisi. Dari taukini, taukų nelydi.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Natokų k – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g. 1921 m.
Kiaulės pjovimas
Kiaules skerdė, mėsą tvarkė, skilandžius darė. Kad būt geras, reikia intaikyt’ druskos, žiūrėt’ kad oras neinteit, salietros ne perdaug, česnakų, pipirų. Ir mėsą pjausto, kai jau atšala. Gabaliukais. Paskui prikišam stipriai, užsiūnam, užklijuojam. Dešras labai gerai kišt’ per seną lempos stiklą, vyrai gražiai mokėjo nupjaut’, kaip tai nukirst’, tik rankas reikia saugot’, kad neinsipjaut’.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g. 1927 m.
Darė kepenines dešras, kepenis apverda, deda mėsos, prieskonių ir dara. Kepenis labai mėga keptas. Galva, kojos, ausys – šaltiena. Jas pasūda kartu su mėsa ir palaika ilgiau.
Baronus, avelas rudenį pjauna. Ir veršiukus pjovi, ale pavasari. Iš jų dari ir dešrų.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Taukinis – tai kiauƚės riebalai, susukti su druska ir prieskoniais, plėvėn. Didelį susuka, dar susiūna. Tai in pavasarį laika, tik tadu pjauna. Tai net kept’ jo nereikia, jis kvepia, o taukų niekas nelyda. Taukinį naudoja ir sriubom vyrt’, atpjauna gabaliuku, pagrūda pagrūda, kad jis susigrūst ir deda kopūstuosna. Labai skanu.
Šaltiena – drebuƚė. Ją virė dažniausiai Užgavėnėm. Prieskonių dėja. Viri iš kojų, ausų, galvą naudoja atskirai, viri sriubas.
Kepeninės – apverda viską. Mėsą ėmi nuog galvos, nuog spranda. Tada ima kepenis, plaučius, širdį, inkstus, gerklas, viską apverda, deda prieskonių, druskos, viską sumala ir prikemša žarną, tik nestipriai, laisvai, kad verdant’ nesprogt.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Kiauƚas pjovi jau metines, nupenėtas. Pirmais metais penieja prasčiau, žoƚa, lapais su miežiniais myltais, paskui jau su bulvėm ir myltais, kad geri lašiniai būt, stori, nor per delnu.
Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
Prieš Kalėdas visada pjovė kiaulę. Iš pilva darė skilandžius, iš žarnų, išplovį kepė vėdarus. Ir bulvinius ir kraujinius. Iš krauja dar virė juką. Kraujas greit sustingsta, tai jį išmaiša su druska ir su juoda duona, užverda vandenį, deda pipirų, druskos, lapelių ir pila tą išmaišytą kraują.
Papjovus kaulę pirmiausiai kepė smegenis, an keptuvės pačirškina svogūnų ir deda smegenis, vaikai labai valgė.
Virė šaltienas. Ir iš šviežios mėsos ir iš sūdytos, iš galvos, kojų, prideda kiek mėsytės. Verda ilgai, kad sustingtų.
Kauliukus kepė an keptuvės. Pripjausta bulvių, morkų, deda kauliukus, dar svogūna, pasūdina ir pečiun. Kauliukai skaniai isitroškina. Duoda pietum per darbymetes.
Šienapjūtė, rugiapjūtė – lašiniai, skilandis, kumpis, daug dirba, reikėja stipriai pavalgyt’. Buva ir talkos ir samdė žmones.
Per Velykas tai pjovė veršelį. Kepė kumpį, prismaigsta lašinukų ir pečiun. Paskui virė ir sriubon dėja.
Buva mada, kai laika paršavedi, tai mažiuku vienu palienka, paskui kiek paaugusi nuduria, nuplikina, prikiša pilvukan kokios maltos mėsos dar, ar be nieka ir kepa. Gražus, geltonas, o skanumėlis…
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Iš kiaulienos dari skilandį. Pūslių nedari, jom žaisdava vaikai, išpūsdava, vidun pripildava žyrnių ir turėja barškutį.
Skilandį dari iš skrandžia. Mėsu naudoja visokiu, tik užpakalinių kumpių nenaudoja, juos atskirai sūdi ir rūkina. Sudėdava palendvicas ir visokias atraižas, dėja ir gerų lašinukų. Pjausti mėsu peiliais, nemałi, dėja druskos, pipirų, truputį salietros. Salietros buva galima nusipirkt’ vaistinėj, buva tokia skaidri, persišviečianti. Mėsu nekočioj gerai išminkina, tada gerai prikiša pilnu pilvu, kad būtų kietas, ir užsiuvį dar užklijuoja žarnos gabaliuku, kad neinteitų oras. Toj žarna, kai džiūsta, tai pilnai prilimpa. Tada skilandį suspaudžia keliais iš visų pusių apdėtais pagaliukais ir pakabina džiūt’ palei krosni. Čia jis kaba ilgai, kol gražiai parausta ir truputi apsirūka. Atskirai skilandžių niekas nerūkina, kad nuo karščia nesprogt.
Dešros, lašiniai, kumpiai. Dešras dari, ale jų ilgai nelaiki, paskui jos sudžiūsta, pabąla. Lašinius sūdi stipriai, juos ir kumpius rūkina.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Kiaules laikė, skerdė an pilnaties. Kad gera mėsa būt. Kaime buvo žmogus, jo paprašo, jis ateina ie skerdžia. Svilina šiaudais.
Mama mokėjo skilandžius padaryt’.
Zabarijos k. – Kazimieras Bernatavičius, g.1950 m.
Vasaru tai lašiniai, skilandis, kumpiai.
Skilandžius mokėja padaryt’, tai ne dabar krautuviniai. Skilandžiam visadu surenki pačiu geriausiu mėsu, supjaustai dideliais gabalais, sudedi medinėn dėčkutėn, druskos, pipira, česnaka truputį, kmynų ir salietros. Tik su norma, atsargiai, ba paskui tamsi mėsa būna. Viską gerai išmaišai, išminkai, uždengi ir laikai kokias dvi paras. Insisūri, prisitraukia, tada ruoši skrandį, nu kiauƚės pilvu. Jį išplauni, išverti, nusausini ir kemši paruoštu mėsu. Pasidedi an abrūsa gala kad neslydinėt ir kemši. Stipriai reikia prikišt’, kad nelikt ora tarpų. Paskui skyƚi reikia užsiūt’su stipriais siūlais ir dar užklijuot’ su žarnos gabalu, kad nelikt skylučių. Žarna labai prilimpa, pridžiūna. Pastovi an stala. Dedi tarp lentelių, suriši su šniūru, paspaudi. Tadu veri virves, užkeli an lazdos palei lubas netoli pečiaus, po balkiu. Gali ilgai karot’, jis truputį apsirūkina, ale pavasarį, oras sušyla tada reikia išnešt’ an aukšta, kur mėsa, kumpiai, lašiniai kara. Seniau po šiaudiniu stogu labai gerai laikisi mėsa, negeda, nekirmija.
Mėsos tai nerūkina, nebuva mados. Pasipjauna, insūda, lašinius druskon ir stovi. Rūkyt’ nebuva mados, nemyƚėja. Niekas nerūkina. Lašiniai buva sūdyti, gražūs, rausvi. An aukšta turėjam didełi dėži, tai mėsu, kumpius, skilandžius išdžiovini ir dedi ton dėžėn gražiai ailute, dar biski druskos an dugna, paskui pagaliukais perdedi kad nesusiglaust , uždengi ir stovi. Po šiaudiniais stogais mėsa labai gerai laikisi, ba nebuva karšta.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Pieno produktai
Pienas. Balintos sriubos, rūgpienis, tai vakarienė. Grietini atskirdava statydami šulinin ar kamaron šaltan vandenin. Šulinia reikėja atskira, ne visi turėja, ba jei pienas nuvarva, tai vanduo neskanus, užtai geriamuose šuliniuose piena nelaiki. Ganyklos buva prastos, piena nedaug. Sviestu muši boikelėj. Supila dažniausiai rūgščiu grietini, dar prideda saldžios ir plaka su tokiu specialiu kryžioku, jų ir dabar yra kaimuose. Ilgai reikia plakt’. Sūriai buvo paprasti iš rūgščios varškės, dar dėja druskos kap kada truputį.
Su bandom, su blynais, beveik kasdien valgim varški. Varškėn, jei turi, indeda grietinės, truputį druskos, ištrina ją. Tada ji būna tiršta.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Sūris. Užvirini liesu pienu, dedi varški, pavirini kelias minutes, kol varškė išsiłaidžia, nelieka jokių guzelių, sutraukia pienu. Kiaurasamtin indedi merlių, supili masę, ją nuvarvini. Paskui viel’ puodan, truputį aliejaus ar sviesto šaukštą, du kiaušinius, išplaktus su vienu arbatiniu šaukšteliu sodos, viską sumaišai ir an ugnies. An puoda dugna atsiranda truputį išrūgų, masė keliasi, išakėja, ją reikia stipriai maišyt’ kelias minutes. Tada, nukėlus nuo ugnies, dedi bliūdeliuosna, išteptuosna aliejum ar riebalais, kad neprilipt, pastatai atšalt’.
Kitaip. Penkis litrus šviežia piena užvyrt, inpilt’ desertinį šaukštą druskos, tiek pat cukraus ir citrinos rūgšties. Tik užverda ir atsiskiria, tada per kiaurasamtį ir paslėgt’. Galima inmest’ kmynų.
Varškėčiai. Varškę suminka su kiaušiniais ir myltais, iškočioja ir supjausta gabaliukais tada gabaliuką perbrauki per atvirkščią tarkos pusę, paspaudžiant’ pasuki, kad būtų su duobute ir margas, kaip ežiukas.
Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
Piena turėjam daug. Visada valgim, gėrim, dari grietinę, muši sviestu, spaudi sūrius. Buva visko. Seniau po kara buva dideƚės duokƚės, reikėja normas atiduot’, ne visada lienka. Mėsos irgi nebuva daug. Augina kiauƚas, ale ir nebuva mados tiek daug mėsos valgyt’. Vyrai, kai sunkiai dyrba, tai jiem daugiau davinėja, o vaikam, moterim, po gabaliuku, sriubas viri, padažus praspirga.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m..
Pasnikas.
Bulvės, gira, kava miežinė. Aguonas grūda skuče, mala su kočėlu, nu terloj. Mūs krašte daug ažerų, žuvies daug gaudydava, valgim.
Bulvių prikepa pečiuj su lupynom, valgam su gira. Pienu pila kubiluosna, nevalga, negalima.
Ne pasnika metu tai sekmadienį, pirmadienį, antradienį ir ketvirtadienį davinėja su mėsa, o trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį nedavinėja mėsos, ale pienu valgi, tik per Gavėniu tai net be piena.
Abromiškių k. – Pranutė Kučinskaitė Greželienė, g. 1912 m.
Per gavėniu buva pasnikas. Pienu renka kubilan. Valgim piestoj grūstu avižų kisielių, daugiausiai bulves. Gyvenam palei vandenis, buva žuvies. Menu kaip gaudi. Vieni stojasi vienan krantan Strėvos, kiti – kitan ir traukia tinklu, brenda. Oi, prigauda…
Karkučių k.- Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m. Karkučių k.
Per pasnikus – visai be mėsos. Turėja gera naminia aliejaus, valgi žuvis, silkes, pienu. Prie bulvių vakarienei valgi varški, rūgštų pienu, cviklieni iš raudonų paraugintų burokėlių, giros ir žalia svogūna. Dari giru. Valgi su bulvėm. Labai skanu rauginti kopūstai su aliejum prie bulvių. Raugintus burokėlius sutarkuoja, pakepina su aliejum ant keptuvės. Valgi su virtom bulvėm.
Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
Aliejų spaudi iš sėmenų Lekavičių kaime, tai aliejaus turėjam skanaus. Geras aliejus tika viskam – ir kugeliui, ir blynam.
Per adventu ir gavėniu buva pasnikas. Kai kuriom dienom valgi ne tik be mėsos, ale ir be piena.
Raugu valgi su bulvėm. Ima ruginių myltų, pila po truputį verdančiu vandeniu ir maiša, kad gerai isimaišyt. Paskui šutina pečiuj, kad jis apsalt. Tadu atšalda, supila dėčkeƚėn ir truputį paraugina. Tik nedaug, kad neprarugt. Šitan raugan inpjausta svogūna ir valga su virtom bulvėm.
Cviklienė. Išverda raudonus burokus, juos sudeda molinian uzbonan, užpilia verdančiu vandeniu, inpila truputį acta, parą palaika ir jau galima pjaustyt’. Tada užbąlina pienu ar saldžia grietinėƚa ir valga prie virtų bulvių.
Silkes vežioja žydai, jos buva labai riebius. Tai imi silki, supjaustai ją gabaliukais, dedi an skarvados, užpili vandenia ir verdi. Išvirus inmaišai saujeƚi myltų, gerai išmaišai, kad nelikt gabaliukų. Silkė suverda, išimi kauliukus ir valgyk prie bulvių. Labai skanu.
„Ubaga valgis“. Kai bulves nukoši, tai tan vandenin, kur jos viri, indedi smulkiai supjaustyta svogūna. Valgai bulves ir usisrebi tuom vandeniu.
Bulvės su aliejum. Ant aliejaus pakepini svogūna, užpili ant virtų bulvių.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Cviklienę pas mumį dari be giros, raugina burokėlius, tai iš jų.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Pasnikas tai bulvės ir bulvės. Su rūgštais kopūstais su aliejum, su grybais, su cvikliene. Daug bulvių sodina.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Žuvis
Žuvis gaudė su meškerėm, tinklų neturėjam, Oria ažere buva lydekų, net unguriai aja Griaželiaukos upe aukštyn iki Oria, o smulkesnės žuvies buva pilna.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g.1936 m.
Sūdyta ukleika. Kai Neryje prigaudydavo daug mažų žuvelių, tai jas sūdydavo. Joms išimdavo vidurius, ir sūdydavo barstydami druska puodynėlėje, dėjo pipiro, česnako, ant viršaus užpildavo aliejaus. Laikydavo rūsyje.
Cirta kepta pečiuje. Žiobrius išvalo, ištrina pipirais, česnakais, truputį pasūdo. Skardas iškloja šiaudais, sudeda žuvis ir šauna iškūrenton krosnin. Kai žuvys baigia kepti, uždega kadagių, truputį pradaro krosnį ir padeda kadagius ant žarijų. Uždaro ir palaiko, kol kadagiai susmilks.
Silkės padažas. Silkę suvynioja į šlapią popierių ir įdeda į žarijas pečiuje. Iškeptas nulupa, išima kaulus, galvą palieka, viską sutrina ir užpila bulvių nuoviru, įmaišo smulkiai pjaustyto svogūno, valgo bulves dažydami į silkių padažą.
Grabijolų k. – A. Rasickienė
Vuolastoj seniau buva žuvies, gaudi. O kai stati elektrinį, šitų va, tai Vuolastoj aja tep, kad gaudyk rankom. Nežinau kas ty buva, ale visokių, daug, metam darbu ir sterbƚėm nešim. Kai būriai koki, vilnis net, paki jos išeja iš čia. Valgi daug žuvies. Ale kasdien tai paprastai, prisikepi an skarvadus ir valgai. Šviežiu. Skanu an sviesta su myƚtais.
Silkes vežioja žydai. Važiuoja žydas su vežimu, veža skarelių, adatų, dar ko ir maina an skarulių. Senus surenki, sudedi kur, žiūrėk žydas jau ir važiuoja. Vaikai iš paskui lakia. Atvažiuoja ir maina. Nei sveria, neui nieka, pažiūri, pavarta ir duoda silkių ar ko kita nori. O pirkt’, tai nebuva pinigų. Žyda silkės buva geros, riebios, skanios.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Kopūstų rauginimas
Kopūstus raugi dideliuose kubiluose, bačkose. An dugna dėja cukrinių runkelių, pripjaustytų ratukais, ailį, duonos plutu ar ruginių myltų. Morkas maiši su supjaustytais kopūstais, cukrinių runkelių dėdava ir aili kopūstų. Taip eilėm. Paskui, kaip išiminėji kopūstus, tai tuos runkelius išmeti.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g.1936 m.
Kopūstų rauginimas. Kopūstų raugėm didelę bačką, kad užtektų iki pavasario.
Ima kapą (60) kopūstų galvų, siečkavoja ( susmulkina su pjaustykle), deda didelėn bačkon sluoksnį smulkintų kopūstų, deda druskos, morkų, kmynų, spanguolių, ima medinę buožę ( muštuvą), sumuša ir vėl’ deda kitą sluoksnį. Taip iki viršaus sluoksniuoja, atsiranda daug sulčių, kartais viršun uždeda obuolių, kad geresnė rūgštis gautūs, kartais juodos duonos ir palieka keletui dienų rūgti. Kartais kopūstai pabadomi, kad išeitų kartumas, paskui jie prispaudžiami ir išnešami šalton kamaron. Tenai jie stovi per žiemą, kada reikia, tada atsineši bliūdą.
Grabijolų k. – Viktorija Karunaitė Žilinskienė
Žiemai raugė didelį kubilą kopūstų, valgė juos kasdien ir žalius prie mėsos ir sriubas virė. Darė paprastai – an dugna biski duonos, kad rūgštelė būt, paskui morkų, kmynų, druskos, kap ir dabar, buože sugrūdi.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Kopūstus raugė taip. Ima didelių galvų svogūnų, nulipa ir iškloja kubila dugnu. Tada ir deda kopūstus, morkų pamaiša, kmynų, spanguolių inmeta, ale apačion tai svogūnų deda. Labai geri kopūstai.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g. 1921 m.
Daržovės
Ropių salotos. Sutarkuoja ropę, sumaišo su aliejumi ar grietine ir valgo su virtomis bulvėmis. Išverda bulves vakarienei.
Grabijolų k – Viktorija Karunaitė Žilinskienė
Mano tėvas kariuomenėj tarnavo, dirbo virtuvėj, tai mokėjo valgyt’ gamint’, dar sugaudavo zuikį, tai prilupa geltonų kručkų, bulvių ir tą zuikį, viską an taukų ir pečiun. Išsišutina, labai skanu. Griežčius, nu kručkus ir žalius mes vaikai valgėm.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g1921 m.
Augina tokias mažiukes pupas, jas nurauna, nukulia ir mala gyvuliam su girnom, ale ir mes jas labai valgėm. Išverdi, druska užsibarstai ir valgai. Mes vaikai jas saujom nešiojam, aina ganyt’, tai prisipila kišenes ir taip valgėm daug.
Migūčionių k – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.Migūčionių k.
Žiemai statė bačką agurkų. Buva toki dideli ąžuoliniai kubilai su lankais, tai pilną priraugia. Su krapais, krienais, vyšnių lapais, druska, kaip ir dabar.
Burokėlius tai mūs bobutė raugė didžiojoj savaitėj, valgėm. Darė cviklienę. Raugintą burokėlį supjausta, deda smulkiai pjaustyta svogūna ir grietinės. Pasnike tai be grietinės. Vakarienei prie bulvių.
Kručkų, ropių, burokų sėja, visko buva, ale pomidorų tai nebuva. Neaugina. Kručkus tai vaikam davinėja graužt’, rudenį, žiemu, nu nulupa, papjausta, ale nekepė, netroškina. Troškinys buva toks – pripjausta gagaliukais mėsos, bulvių, morkų, sudeda puodan ir pečiun.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.
Augina daug daržovių, mes vaikai griežčius, vadinam kručkais, morkas, žalius mėgam graužt’, o iš moliūga viri košę. Sutarkuoji moliūgą, nusunki truputį, bulves sutarkuoji, irgi nusunki, dedi kiaušinių, grietinės, sviesta ar piena, nu ką turi ir tokią skystą kepi kokiam bliūde ar puode. Ją valgėm su šaukštais. Labai skanu. Vis per linaminį.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g. 1940 m.
Valgim daug daržovių: svogūnų, morkų, pupelių, kručkų, kopūstų, burokų. Ir raugintų, ir troškintų, ir žalių.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Darže augina kručkus (valgomus geltonus griežčius), valgim nusilupį, ale labiau mėgam ridikus. Augina tokius nemažus, tai juos sutarkuoja, su grietine sutaisa ir valgam su bulvėm. Minkšti, skanūs.
Kept’ daržovių nebuva mados ir morkų daug neaugina. Troškinių, šiupinių nedari.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Grybai
Grybus raugė mediniam kibirėlij, bačkutėj su dviem ausim ir dangteliu, jis insispaudžia tarp dviejų lentučių ir nesisuka. Grybus išverda, deda daug druskos, krapų ir paslegia, uždeda švariu drobuƚi ir uždara dangteliu. Palaika šilčiau, kad parūgtų, tada stata šaltai, kad nepelytų.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.
Grybus raugi ir valgi keptus, vyrtus. Rudmėses, baravykus ir kitokius grybus dažniausiai kepi keptuvėj žalius, paskui deda prieskonių, svogūnų, dar pakepina. Jei grybų nedaug turi, tai labai myƚėjam pridėt’ šviežių bulvių. Kartu iškepa. Prie grybų bulves viri ir atskirai.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m. Peliūnų k.
Grybus rinkam, valgėm ir džiovinam ir rauginam kubiliuke, visaip.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Gėrimai
Kava. Prieš Velykas 7 savaites žmonės pasnikava. Mama darė kavą. Rudenį prisirenka gilių, išdžiovina pečiuj. Tada išlukštena, piene išverda, paskui vėl jas džiovina, paspragina gražių kviečių an keptuvės iki rudumo. Tada tuos spragintus kviečius ir džiovintas giles mala su girnomis ir įdeda cikorijos šaknų. Labai skani kava, ją laiko medžiaginėj tarboj. Puode ją reikia privirinti, galima užbaltinti.
Semeliškės – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g. 1933 m.
Dari namini giru. Vandenį užverda, deda ruginių myltų, maiša, kol nelienka gabalėlių, praskiedžia šaltu virytu vandeniu, tą buzeƚę supila molinian ąsotin, prideda truputį cukraus ir raugina kokias dvi dienas.
Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
Girą darė, alų tai tik vestuvėm, su apyniais, mielėm, stiprų. Bačkose darė. Girai miltus apiplikina, paskui juos atskiedžia su virintu vandeniu, kiek pasaldina ir valgam su bulvėm.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Diedukas alų darė, turėjo ąžuolinę bačkutę su skyle. Trijų kibirų talpos. Jis virdavo miltus, dėjo cukrų, apynių, paskui raugina apie savaitę. Alų darė prieš Sekmines, prieš atlaidus, kai atvažiuoja giminės.
Zabarijos k. – Kazimieras Bernatavičius, g.1950 m.
Alų darė, giras darė. Iš miltų, cukraus, apynių. Šnapsą virė, gerą garinį. Virė virtuvėje, turėjo statinę dvigubu dugnu, apačioj – vanduo, viršuj – broga. Vamzdžiai, jais eina garas, tada nusėdintuvas, kad drumzlės nusėst, a paskui šaldytuvas. Tada jau laša. Varė iš ruginių miltų.
Klikūnų k. – Aleksas Vaškevičius, g. 1949 m.
Gira. An bidono (3 kibirai vandens), 3 kg cukraus, duonos paskrudintos iki ruduma, ją užplikini karštu vandeniu, palaikai kol pritraukia ruduma, tadu jų nukoši, galima išvirt’ obuoliukų džiovytų, ale iš duonos geresnis kvapas, dedi 150-200 gr mielių ir raugini. Kai mielės pradeda dyrbt’ išneša šaltai, kad neperrūgtų. Po 3 dienų skaniausia.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m. Peliūnų k.
Šnapsą naminį virėm. Arielku. Ruginius myltus užplikina verdančiu vandeniu, maiša ilgai, stipriai, pakol visi myltų gabalėliai isimaiša, užpili šaltu virintu vandeniu kad apsaltų, tada dedi mieƚas, statai šiltai ir rūgsta. Stovi kokiu savaiti. Reikia žiūrėt’, kad neperrūgt. Virim katilini, tai reikėja labai sukt’ ir vis tiek lienka kvapas ir ne tokia skaidri išeina, kaip parinės. Koši per anglis, ima medžia anglis iš pečiaus, deda vatos, tuos anglis, ir vėl’ vatos viršun, ir perpilia. Tai lienka švari, skaidri. Ar pastata tą anglį po lašais, kai varva, tai išvarva per anglis ir lienka švari.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Alus. Išverdi obuoliukų džiovytų, truputį apynių, pridedi cukraus, pravėsini. Kai atvėsta, dedi mieƚas, supili viską bidonan. Alus bušavoja kelias dienas. Kai aprimsta, jį galima uždažyti padegintu cukrum, spalva būna gražesnė.
Arielka. Imi ruginių myltų, užpili truputį verdančia vandenia ir minkai tešlu, kap duonai. Tada verdančiu vandeniu po truputį skiedi ir maišai, skiedi ir maišai, kol pasidara lyg blynam. Tada uždengi ir palienki, kad saltų. Kai jau ataušta, kad galima dėt’ mieƚas (galima ataušint ir išpilant į kitus indus), dėt’ su cukrum išmaišytas mieƚas, ir dar galima pridėt cukraus daugiau, geriau rugs. Supili bačkon, rūgsta 3–4 paras. Arielkai vyrt’ naudojami tam tikri inrengimai – ir triūbełės, ir šaldytuvai, aušintuvai. Viriau, kap viena tris sūnus auginau, buvau ir inkliuvus. Vienukart sumokėjau 300 rublių pabaudos, kitukart – net 1000, paskui jau bijojau, mečiau.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Arielkos varymas
Pavasarį leidam sulu. Geriam šviežiu, ale jei daugiau, tai ąžuolinėn bačkutėn ir sauju švarių avižų an viršaus. Pasidara tokia lyg pluta ir stovi ilgai. Kiek reikia nusipili ir vėl’ stovi. Skani rūgšteƚė.
Alų dari naminį. Duonos sudžiovina, plutas, kad būt rudus, deda mielių, apynių, cukraus ir raugina. Turėja specialias bačkutes
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Vaisiai
Obuolius, kriaušytes laukines džiovindavo maišais. Džiovino ir pečiuj ir ant pečiaus. Darė girą, buvo daug riešutų, Girelėj buvo lazdynynai, prisirinkdavom didžiausias tarbas. Tai vaikai ėjom, paskui visą žiemą turėjom.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Obuolius, kriaušes džiovina pečiuj. Daug. Laikė an pečiaus, šiltai. Maišuose.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Menu, kaip senam trobos gale, kur stovėjo didelis molinis pečius, ant jo buvo laikomos visokios gėrybės – riešutai ir džiovinti obuoliukai, kriaušaitės, slyvos. Kraiušaičių būdavo dideli maišai, jų galėjom valgyti kiek norėdami, daug džiovintų obuoliukų, juos grauždavom pakaitom su kriaušėm, o slyvų buvo mažiau, jas laikė šventėm, riešutus irgi. Riešutus laikė kalėdojančiam kunigui lauiktuvių, bet likdavo ir vaikam, žiūrint koki metai, kai kada jų būdavo ir daug, stovėjo visa terba ant pečiaus.
Labai mylėjom mamos virtas slyvienes, jos buvo laikomos ant trobos dideliam moliniam palivone, paskui ir emaliuotam puode, todėl vaikam neleido tenai landžioti, kad pelėsio neatsirastų, mama pati atnešdavo.
Dar prisimenu virtą raudonų burokėlių uogienę, kadangi po karo nebuvo cukraus, tai kažkaip virė, gal su cukriniais burokais, jau neprisimenu. Dar virdavo ir džiovintų obuoliukų obuolienę. Buvau vaikas, neprisimenu kaip, žinau, kad duodavo ir tokias ,,uogienes”.
Tėvas mylėjo sodą, turėjome daug obelų, kriaušių, buvo vyšnių, slyvų. Ant trobos rudenį buvo sudedami obuoliai, juos uždengus, prastovėdavo iki Kalėdų. Menu, vadinamoj Tankunybėj augo tokia didelė laukinė obelis, jos obuoliai buvo gana dideli ir juos padėdavo ant trobos, ant aukšto ir jau po Kalėdų, kada geresnių obuolių nelikdavo, mes vaikai juos valgydavome, nes jie pašaldavo ir buvo gana skanūs.
Žiemą valgydavom ir mamos ant aukšto prikabintas šermukšnių uogas. Jos sušaldavo ir mums buvo labai skanios.
Girelės k. – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, g. 1944 m.
Kiaušiniai
Kiaušiniai vaikams. Duonkepėje krosnyje buvo ertmės – kišenės, kur laikydavo maistą šiltai, o nakčiai užžerdavo žarijas, kad turėtų ugnies rytą. Į tą kišenę sustūmdavo žarijas ir į karštus pelenus įdėdavo į šlapią popierių suvyniotą kiaušinį, palaikydavo apie 10 minučių ir išimdavo. Kiaušinio skonis buvo kitoks, negu virto, ar kepto keptuvėje. Juo vaišindavo vaikus.
Grabijolų k. – A. Rasickienė
Diedienė, tėvelia brolia žmona Kundrotienė margindavo kiaušinius su vašku, iš jos išmokau ir aš. Vis ieškoja baltų, kad ryškesi raštai būt, paskui verda ir daža su vašku. O mes vaikai vis prie jos. Ir išmokam.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.
Šventiniai valgiai, pyragai.
Šventėm visadu kepim pyragus.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g.1934 m.
Seniau šventei kepė ir ragaišį. Kvietinius razavus miltus užminka kaip duonai, mielių dėjo, ar sodos, leidžia pakilt’ ir kepa pečiuj. Būdava kad sumala ir girnom, smulkiai, paskui išsijoja, tada nereikia vežt’ malūnan, susimali vienam ragaišiui ir kepi.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.
Pyragam kept’ buva didelės skardos, tai pyragus labai didelius kepė, pečiai buva dideli, tai instumia 4 kepalus, iškepa geltoni, gražūs. Irgi kaip turėja – gerų miltų, kiaušinių ne visada buva, ale stengėsi šventei pataupyt’, vaikam nedavinėja, kaip dabar.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Šventėm, ar vestuvėm kepdavo teliuko kumpį. Prikaišo lašinukų, pasūdo, su prieskoniais palaiko ir pečiun. Iškepa gražus geltonas, skanus būna. Pjaustai an stalo. Per vestuves turėjo būt’ sūrio, sviesto ir dainų.
Semeliškės – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g. 1933 m.
Labai mylėjam per kūčias keptus šaltanosius, vadina kai kas varniukais, mes tai šaltanosiais. Tai juos vaikam padalina, po kiek, mes patys vis einam ir einam jų valgyt’, kitiem nelienka.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Velykom visada kepdavam teliuka kumpį. Jei sava neturim, tai nusipirkdavom ketvirti. Kumpia kaulu išimi, primali iš liekanų farša, pridedi kiaušinių, žalių ir virtų, visokių prieskonių, dedi vidurin, prikamšai lašinukų, susuki aukštą aukštą, suvynioji, biski puode apverdi, tada kepi pečiuj. Iškepa gražus, geltonas. Visas Velykas valgai.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Per Kūčias visadu virim avižinį kisielių, dar ir spanguolinį, du kisielius. Kepim kleckelius, pyragus, bandeƚas su aguonom, su grybais, kai turėjam.
Užgavėnės – tai mėsa. Priverda, prismožina pilnus bliūdus. Daug ir skalsiai.
Sekminės – pyragai.
Velykos irgi pyragai, kiaušiniai, sūris, sviestas, jo pavasarį ne visadu buva, tai skanu. Kiaušinius dažim su svogūnų laiškais. Iš vakara užplikai puode, palaikai pernakt’, prisitrauia. Tadu ty verdam. Gražiai nusidaža.
Vestuvim tai šaltienos priverda, mėsos, žuvų prikepa, pyragus kepa. Kaime buva skilandžia, kumpia. Buva mada – svočių stalas, tai svočios vežasi keptu kumpį, dešrų. Svotai degtinės stati.
Žuvyčių k. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Trumpai apie viską
Labai skaniai kepdavo bulvių košę – kūgelį, taip nevadino, ir grikines babkas kepė ir troškinius visokius. Kaime buvo pieno, buvo grietinės, sviesto, varškės buvo, daug visko gamino ir be mėsos ir su spirgučiais. Daug daržovių sodino, bulves visaip gamino.
Gilučių k. – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g. 1929 m.
Rudenį pjaudava avis, valgim avienu. Viri sriubas, mėsu. Skani karšta. Pjaudava ir viščiukus, gaidžiukus. Kiauƚį pjauna, paskui svilina šiaudais, apiplauna, paskui jau darinėja. Kraujinių dešrų pas mumį nedari, viri juku, smegenis kepi. Mėsu laiki an aukšta, buva sukabyta an kablių po šiaudiniu stogu. Kamaroj laiki bulves, burokus, kopūstus.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Žiemai kopūstus dėja an sena, kiaules pjovė, mėsą tvarkė irgi an sena. Saka, mėsa nekirmys.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m.
Pavasarį visi viri rūgštynes, paskui burokėlių lambelius.Grybų buva. Žiemai niekas jų neruoši, nei agurkų nemarinava, niekas nemokieja, nebuva ir stiklainių. Dieja daug kopūstų, kubilus, burokėlius raugi.Vasarą aidavam aviečiaut’, riešutaut’, veži Kaunan parduot’ ir patys valgi, uogienių neviri, nebuva cukraus.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Uogas spanguoles rinkam vėlai rudenį ar net pavasarį kol dar ant vandenia ledas. Per gavėniu skaniausi cepelinai iš džiovytų grybų. Buvo savas aliejus iš sėmenų, turėja spaustuves, sėmenis džiovina malė ir spaudė. Labai skanus aliejus iš sėmenų ir iš kanapių. Žalias, ale labai geras kvapas. Užpili ant duonos, biški druskos, tai labai skanu. Nesijautė pasnika, kisielių viri. Anyta dari burokėlių cviklieni,- užverda vandenį, jan indeda pipirų, druskos, svogūna ir užpila ant smulkiai pjaustytų burokėlių. Truputį pastovi ir valga su bulvėm. Dėdava ir giros.
Natokų k – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.
Seniau valgė prasčiau. Kai šventė, tai jau nuima kumpį nuo aukšta, sumuša sviesta, paspaudžia sūrį, kepa pyragus.
Šaukštai buva mediniai, visi valgė iš viena bliūda, jei šeimyna didełė, tai bliūdus sriubos stata an abiejų galų ir visi aplink apsėdį valga su šaukštais, srebia su duona, dažniausiai su bulvėm. Nebuva lėkščių. Paskui atsirada, ale irgi tik svečiui, dar per šventes.
Dar menu buva mediniai kibirai.
Pietum davinėja ko lienka nuo pusryčių. Puodus instumia pečiun, tai šiluma visu dien laikasi jame. Kada kam reikia, tas ir valga, jau krūvon nelabai rinkasi, visoki darbai, kada kas gali. Vaikai pareina iš mokyklos. Mokyklose gi valgyklų nebuva.
Semeliškės – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g 1920 m.
Buvi didelė šeima, nebuvom bagoti, tai ryte vieni eina prie gyvulių, darbų, o mama verda pusryčius. Kuria krosnį, verda daržovių mėsišką sriubą ir kepa kalną blynų. Prie burokėlių kepdavo bulvių su lupynom, kai jau pečius baigia kūrentis. Dar virė ir kruopas. Tai daugiausiai pusryčiai. Pietūs – sriuba ta pati, stovi pečiuje šiltai, tai šilta visą dieną, paskui kūgeris, babka kepta, virė ir mėsos, bet ne visada, dažnai prie didesnių darbų ar šventinėmis dienomis.
Kūgelį ar babką kepdavo terloj, tai atneša iš pečiaus karštą, ant medinės lentelės išverčia, pjausto ir valgo su varške ar pienu, rūgpieniu, ar su spirgučiais, su grietine, kaip kada. Gale jau prėskai – kruopos. Jokių kompotų nebuvo. Jeigu ruduo, yra obuolių ar kitokių vaisių, tai eik sodan ir prisiskink, valgyk kiek nori ir kada nori. Žiemai džiovino daug obuolių, kriaušiukių, darė girą.
Vakarienė jau lengva – zacirka, rūgpienis su virtom bulvėm.
Sekmadienias dažnai kepė kakorus. Bulvių troškiniai. Rudenį pjaudavo avis, gaidžiuką nukirsdavo, o kiaules pjovė žiemą. Pavasarį dažnai pjovė teliuką, Velykom pamerkavoja.
Sekmadieniais valgė riebiau. Mėsytė buvo skani, sūdyta, parūkyta, raudona. Kumpiai, lašiniai, skilandiai – vasaros darbymečiams.
Žiemą vyrai važiuoja dirbt’ miškan, medžių pjaut’, malkų daryt’, tai prikepa lašinukų, prispirgina, uždeda an duonos, o kai kada ir žalių lašinių insideda.
Duoną visada kepė namie. Visi kaime mokėjo ir kepė iš savų rugių.
Pasnikai. Darė avižų, miežių kisielių. Nevalgė mėsos.
Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė g. Dergionių k.
Tėvas sunkiai dyrba miške, vežioja kalades Žaslių stotin, tai jam daugiau duodava mėsos, riebiau, o mum, vaikam padalina po gabaliuku ir gana, namie galima ir prasčiau, tai ty tai ty nugriebi, tai obuolį, tai duonos sugrauži. Menu dirba laukuose, toli žemės buva, tai reikėja nešt’ valgyt’, neši kūgelį, mėsą.
Paskui mama viena gyvena, buva sunku, maistas buva prastesnis, gyvena iš žemės, pinigų nebuva, veršelius pardavinėja ir kiaušinius pardavinėja ir sviestu. Tiek kepinių nebuva, mėsu viri, kepi babkas, bulvines bandas an kopūstlapia šutina su aguonom, dabar nedara. Gal darba daug. Kepi tokią babką – pusę grikių myltų, pusę nuspaustų, nusunktų bulvių tarkių, dar kiaušinių, nu kiek gali, grietinės, galima ir su spirgučiais, su svogūnu. Skani buva. Pečiuj kepi.
Visokias sriubas labai virė, net dvi, mėsišką daržovių ir būtinai kruopas užsispėbt’.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Puodai
Puodus, bliūdus pirkam Žasliuose pas žydus, turguj. Ty buva puodžių. Pirkam ir uzbonus, puodynes, visokių dydžių.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g. 1928 m. Migūčionių k.
Įdomu kad mes su tėvu valgydavom iš vieno bliūdo, o seserys su mama – iš kito, matyt’ nebuvo tiek indų, bliūdų, kad visiems užtektų.
Ausieniškių k. – Stanislovas Šumskas, g.1940 m.
Puodai buvo čigūniniai. Kepi ir senam puode, kap puodas jau pasensta, tai jo kraštus aplaužia aplink ir naudoja kepimui, vadina šuke. Buva labai madoj kept’ šukėj. Saka, pilnu šukį prikepiau, tai šeimyna susėda ir suvalgi.
Babkas, bulkas, pyragus kepdava bliūduose, šukėse. Net kaimynai skolindavosi. Kalėdos, Velykos, Užgavėnės, Sekminės – visada kepa pyragus. Myltai valcavoti ar pikliavoti.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Puodai. Pečiuj naudoja špižinius sagonus, visokių dydžių juoda molia terlas. Ir aguonom trynt’ ir kugeliui kept’ ir troškint’. Puodžių buva, jiej dari puodus, paskui turguj parduodava. Vievyj puodų turgus. Streipūnų kaime buvo puodžius, žiedi puodus.
Uzbonai – ąsočiai su rankena ir kakliuku naudojami alui. Puodynė – tas pats, tik be rankenos, skirta pienui. Palivonas – apačia siauresnė, viršus platus, jame raugė grybus, lydė sviestą žiemai, pylė uogienes žiemai, aprištas sviestiniu popierium.
Giedraitiškių k. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936m.