LIAUDIES MEDICINA

 

Užkalbėjimai

 Kuniga gaspadinė sakė, kad kuniga veidas nuveja šašais, negyjančiais, ką darė, niekas nepadėja, jau aja kakton. Nupirka 200 gr. sviesta ir nunešė vienai  moteriškei užkalbėt’. Ji užkalbėja ir jam sutepė veidą. Ir valgyt’ reikėja tų sviestu, ir išgydi.

    Gydi saułai tekant’ ar łaidžiantis, pas ją žmonės važiava.

     Paima žariju, vandeni, užkalba žariju, meta  vandenin, angli vėl’ sumeta pečiun, tuom vandeniu galima plauti akis, karvei tešmeni, nuog akių padeda.

    Maldełė. Aja Jėzus per pievą, nešėsi tris rožes, viena iškrita, kita suvyta, trečia dinga, dink ir tu liga. Rožių yra kelios rūšys –  vandeninga, pūliuojanti, nervinga, nuog visokių užkalbinėja.

Senųjų Abromiškių k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.

 

Gyvena tokia Sabonienė, tai ji rinka, pažina visokias žołes, visi pas ją aja, važiava, saka, labai padėja, ją vadina daktarka. Buva žmonių, mokėja užkalbinėti. Rožę gydi Malašauskienė iš Migūčionių. Kai daktarai neišgyda, užkalbinėja ir rožę, seniau, šnekėja seni žmonės.

Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.

 

    Mana seseries berniokas, Ramanauska Stepas, kap mama sirga, tai buva pas Kananavičių, ty vaikai žaidi, jis akmeniu kap šovi iš priščiaukus Antanieliui kojun, sudauži kaulu, koja sutina, pajuoda, nuveži Kaišedorysna ligoninėn, išskuta tų kaulų, tai paskui pabus pabus kiek ir vėl’ išrūdyja ir aina šipuliais, pasiroda balta pūsliuki, žaizda atsiveria, pati matiau kap gydi, užkalbinieja. Liepi paraitot’ kelnytes,  apėmi tas tris žaizdas, užspaudi pirštais ir šnekieja, paskui saka, Velykom užgis. Per gavėniu tep dari, o Velykom ir užgija. Va, stebuklas.

Geibonių k. – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m. Kareivonių k.

 

 Užkalbinėjo nuo rožės.  Mokėjo. Užkalbinėjo saulei netekėjus an vandenio. Paskui an ruginių razavų miltų. Savaitę laiko mano koją gydė, kol pradėjo žaizda balti, užsitraukė žaizdos, jau maniau, reikės pjauti, gydytojai nieko nepadarė, norėjo pjauti.

 Nuo niksterėjimų rišo mazgelius an šniūrelio. Padėjo. Ar žmogui, ar gyvuliui.

 Beižionių k. –  Bronius Aleksiūnas, g. 1929 m.

 

Mūs kaime Kapačiauskienė rinka visokias žołas, visi pas ją ėja, ji davinėja dykai, už nieką pinigų neėmi. Girnakaliuose Sielskienė gydi nuo akių, gydi ir Čižauskaitė, jos mama mokėja užkalbinėt’, aja žmonys pas ją.

Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.

 

 Mama pasakojo, kad pas juos 1 – jo pasaulinio karo metu atėjo vengrė su vaikais. Nu tai našlė, vyras kare ar žuvęs, kad ji su trim vaikais išłėkus iš namų. Pagailo jos, davė valgyt’, an aslos paklojo kūlį šiaudų, išsimiegojo. Ji aiškina:,,Aš tau neturiu kuom mokėt“ ir norėjo duot’ kokį tai kryželį. Ale senelė turėjo kokius tai prietarus, kad kryželio imt’ negalima, reiškia dar kitą vargą užsidėsi. Tada ta vengrė jai sako: ,,Aš tau užkalbėsiu, kad dantys neskaudėtų“. Tai ar jūs patikėsit’ tokiu dalyku – užkalbėjo mamos seseriai, dar tokiam Zaikauskui, o mama miegojo, tai jos nekėlė, manė, ką ty mačys, tai paskui mama visą gyvenimą vargo su dantimis, vis minėjo tą vengrę, sako, sunku buvo prikelt’, ba seseriai niekada neskaudėjo, taip ir numirė su sveikais dantimis. Tas Zaikauskas irgi. Sako, jam vienas dantis iškrito prieš pat mirtį, sako, net daktari jo klausinėjo su kokia pasta dantis valo? Va tau ir užkalbėjimas.

Beižionių k.  – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g. 1941 m.

 

Užkalbinėjo nuo ligų, mokėjo. Ir mano mama mokėjo. Kiaułėm užkalbinėjo an grūdų, paskui tuos grūdus duoda sergančiai kiaułai, ji suėda ir pasveiksta.

Žmogui užkalbinėjo an vandenio arba tiesiai an žmogaus. Kaime buvo merga, tai kap nuvėjo visa votim, žaizdom, kad ty visas kūnas, jau gulėjo. Pas mumį ji visą savaitę gyveno, mama ją užkalbinėjo. Rytas vakaras užkalbinėjo. Baigėsi savaitė ir pasveiko. Menu du vyrus. Daktarai nieko nepadarė, egzema, žaizdos, šlapiuoja, negyja, tai ateidinėjo užkalbėt’. Praėjo. Ir Venskutonio tėvą menu kaip ateidinėjo užkalbinėt’. Man mama neperdavė. Sako, reikia perduot’ vyresniam vaikui, ale neperdavė niekam.

Mikterėjus koją, rišo mazgelius. Kažką šnabžda ir užriša mazgelį, vėl’ šnabžda ir užriša, taip suraišioja daug mazgelių, visą šniūriuką, užriša an kojos ir praeina. 

Jei rankas skauda per riešą, tai nešiojo sidabrinį žiedą.

Buvo toks piktas šuva, jis turėjo labai storą sprandą, tėvas niekaip negalėjo jo pririšt’, nusimauna ir nusimauna per galvą. Puola visus, jo neatsigynsi, vyniojasi kai driežas, vyras ir tas neatsigina, nor už skvernų pakrato. Tėvas jį ir mušė, tai bijojo, ale vis tiek nor už rūbų stveria. Kaimynę labai pergasdino, ateina ji, koja sutinus, paraudus, rožė nuog išgąsčio, sako mamai – užkalbėk. Tai užkalbėjo ir viskas, sveika. Kol žaizdų nėr, tai greit praeina, nereikia laukt’, kol sužaizdos.

Žydiškių k. –  Pranas Černiauskas, g. 1933m.

 

Mana sesuo mokėja užkalbinėt’, jai bobutė buva perdavus, užkalbinėjo ant popieriaus.  Reikia kad popierius būt mėlynas ir Trijų karalių šventintos kreidos. Ji pasiima popieriukų, juos sukarpa ir išeina  kitur, ne prie žmonių, tenai kažką raša, kažką kalba. Nu tada ateina ir pasaka, kad tą popieriuka šoną, kur kreida išrašytas reikia dėt’ prie skaudamos vietos, ar išberta ir aprišt’. Ir viskas. Parą palaikai, tada dedi kitą popieriuką, taip, kol pereina bėda. Žmonės sakė, jau nuo pirma praeina, kita jau net nereikia. Tai va.

 Kai niksteli koją, tai reikia kad būt baltas vilnonis siūlas, tai ji pasiima, tą kamuoliuką ir išeina. Riša kaip tai daug mazgiukų ir užkalba. Tada apriša tą vietą ar žmogui ar gyvuliui ir viskas. Pereina, per valandą, dvi.

Vieną kart atvežė vienas vyras seserį net iš Vylniaus, koks guzas galvoj, tai sužinoja, kad seseris užkalbinėja ir atvežė. Tai saka,užkalbėja ir  dinga jai tas guzas.

 Iš Kaišiadorių, menu, atvežė jau vėlai, beveik naktį, girdim, duoda kas durysna, saka, mergaitei blogai, ko nedarėm, kur nevežiojom. Ani nieka. Sesuo saka, reikia mėgyt’, paglostė mergaitei galvelę, nuvėja, atnešė tas kortełas, tai paskui sakė, kap ranka nuėmė. Po kiek laika toj pati mergaitė išsigando šunies ir vėl’ ją labai nubėrė, vėl’ buvo atvažiavę, vėl’ ją sesuo gydė. Saka, daugiau jau nesikartoja.

 Žebenkštis per karvę jei perbėga kai karvė guli, tai gyvulys ryte jau nesikelia. Vieną kart ateina Jakubauskas, saka karvė nesikelia, pakeli, tai ji visai nesilaika an kojų, saka, kojom neremia, jis  seseriai saka:,,Būk gera, išrišk“ Sesuo grait. Paskui ateina padėkot’, saka, jau viskas gerai, atsikėlė ir nuvėja. Buva jaunas kumeliukas. Ryte nuveinu, kad jis guli, jau ty ir žemė aplink išdaužyta. Pareinu, sakau va kas.  Nuėjau in Rinkevičienę, sakau:,,Teta, užkalbėk“. Ji užkalbėjo an vandenia, parnešiau, nuprausiau, biski inpyliau išgert’, kad atsikėłi ir nuvėja. Nu buva tokia galia. 

Gailaičių k. – Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė, g. 1923 m.

 

Mano babunia mokėjo užkalbėt‘, gydė ligas. Vienai mergaitei buvo egzema, mačiau kaip gydė. Ji 3 kart apvedžioja su peiliuku aplink žaizdą, 3 kart  padrasko medžio šaką suole, kažką potieriauna. Taip padarė ir išgijo, menu dar skarelių atvežė dovanų, ba babunia pinigų neėmė. Ir rožę jinai užkalbinėjo leidžiantis saulei. Paskui išmokino mano seserį Paulinkutę.

Girnakalių k.  – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.

 

Užkalbinėju nuo rožės, nuo akių. Ir žmonės ir gyvulius.  Kap parausta, ištinsta, niežti, užkalbi ir praeina. Rožę užkalbant’ ty tik keli žodžiai, o paskui – poteriai. Reikia labai tikėt’. Užkalbinėju an sviesta, ryte anksti, paskui tuom sviestu reikia tept’.

Yra 12 skirtingų rožių. Manį mama išmokina. Dar niekam neperdaviau. Nėra lengva, reikia jėgų, kitą kartą net akys parausta, ašaros byra.

Karvi užkalbėt’ tai jau perdaviau vienai moteriškei. Karvei užkalbu ant vandenia. Pripilu 3 litrus vandenia, iškart nereikia sugirdyt’, duot’ per kelis kart. 

Girnakalių k. – Jadvyga Sielskienė, g. 1928 m.

 

Būdava užkalbinėja nuog priepuolia, rožės, nuog akių. Buva žmonių. Kai gyvatė inkanda irgi mokieja.

Jagėlonių k. –  Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m. 

 

Žmonės mokėja užkalbinėt’. Mana seseriai buva roži. Atsirada žaizdełi, paskui nuveja toliau, apėmi visų kojų, paskui ir kitų, ji jau visai nepaaina,  žaizdos šlapiuoja, sutina, skausmas, an kojų nesistoja. Tata parejis ir saka:,,Reikia vežt’ pas Jakeli, užkalbėt’“, tai suruoši vežimu, prikloja.  Ji jau neja pati, keturiose an paklodės ją išnešim, vežiman paguldim ir tėvas nuveži prieš saulėlydį.  Tadu jų tenai palika.  Paskui nuvažiava parsivežt’, tai ji jau pati vežiman inlipa ir parvažiavus pati ateja pirkion, ale liepi jai kojos neplaut’, nevilgyt’ ir dar kai palei girnas visadu buva toks švarus skudurėlis girnom šluostyt’, tai tuom skuduru reikėja dulkyt’ jos kojas.  Ir išgija.  Nelika nei žaizdų, gražios, švarios kojos lika.  Paskui tą Jakelį nabagą perkūnas nutrenkė, 3 žmones pas juos pirkioj užmuši – jį, jo dukterį ir tokį Vycką Čižių, jis buva užejis pas juos nuo perkūna, tai ir jį.  Ir nama neuždegi, saka, liepsna tik per langu išeja…

Mokėja, dėdi an duonos plutelės ką tai užrašinėja, paskui tų duonu reikėja suvalgyt’. Tai kai inkanda pasiutis šuva. Ir pereina.

Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

 Mana tėvelia brolis mokėja užkalbinėt’. Kai griūni kur, tai isinarini ranku ar koju, tai aini pas dėdi, jis mokėja padaryt’ ,,nykstuką“. Kap jis jį darė atsimenu, tik  ką ty šnekėja negaliu pasakyt’. Paima sauju avižu, pasipila an stala ir tas avižas, katros po dvi sulipį deda krūvelėsna po tris, kelis kart stumia, renka, padara devynias krūvelas, tada vėl’ atgal’ ir kažin ką šnabžda. Paskui  paima  sukarpytų rugių stiebų sanariukų, kauliukų, irgi dėlioja, stumda, užkalbinėja. Tada jau abi tas kruvelas, atskirai avižas ir atskirai rugių nariukus suriša drobinian skuduriukan ir užriša an nikstelėtos vietos. Gali lakstyt’ su tais ,,nykstukais‘‘ Tikrai pereina.

Dedervini užkalbėdava saułei łaidžiantis. Apibraukia cheminiu pieštuku ir užkalba. Kap mat išnyksta. Jei nėr pieštuka, apibraukdava ir peiliu, svarbu – ratu.

Užkalbinėja nuo rožės, gyvatės įkandima.

Abromiškių k. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.

 

Gyveno moteris, mokėjo nuo rožės užkalbėt’. Nuo akių tai visi mokėjo. Buvo, karvė mažai pieno duoda. Pareinu iš darbo, vyras sako: ,,Buvo čigonė,  užkalbėjo karvę kad pieno duotų, pabūrė“. Jis jai užmokėjo, o ji davė kažkokius siūlus, liepė ant rago užrišt’ ir ką jūs manot, labai padėjo. O tą siūlą reikėjo nešiot’ kol jis pats nukris.  Paskui ir žolės nebuvo ir karščiai išdegina, o pieno vistiek buvo.

Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Gyvena ty netoli tokia Malašauskienė, tai ji mokėja užkalbinėt’. Vieną kart iš Mijaugonių ateja pas mumį moteris karvės pirkt’. Ji sėdi, šneka ir klausinėja, saka:,,Tai čia toj Kazlauskutė, kur visi bernai labai gyri, kad graži?“ nu ir išeja.  Kap pasidarė man bloga, maniau kad numirsiu, negaliu nei valgyt’, nei nieka. Mama nusiunti pas Malašauskieni. Nuvejau, pasakiu,  ji padari nuog akių, poteriava ką tai ir man pagerėja. Parejau visai sveika.

Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.

 

Ir rožę užkalbinėjo.  Kai sutinsta, parausta, tai užkalba ant sviesto ir praeina. Dedervines gydė. Apibrėžia su peiliu, apveda aplinkui, poteriauja, žegnojasi. Nuo gyvatės įkandimo užkalbinėjo. Kiaulė sutino, nuėjau Žalgirio kaiman pas moteriškę,  pasakiau ko ir sėdžiu, laukiu ką ji darys. O ji man sako, gali jau eit’, aš jau užkalbėjau. Nereikėjo nieko, sako, per orą eina. Ir diedukas sakė, kad eina oru. Buvo toks Vaiciukevičius, visus gydė ir užkalbinėjo.

Gimė duktė. Po dviejų savaičių – krikštynos. Vyras išvažiavo, likau namie viena, reikia karves, kiaules sutvarkyt’, vaikas rėkia, kluonas kiaurai atdaras, lakstau sušilus ir man paraližavo pusę veido. Viena akim matau dvi saules,  du daiktus, lūpas perkreipė, akys ašaroja, valgant’ maistas užlenda už dantų, invalidė buvau. Važiuoju pas daktarus, sako reikia ligoninėn gultis, o kur aš vaiką paliksiu? Man buvo 21 metai, jauna dar. Paskui lyg truputį geriau, tai vyrui ir sakau – gerai bus ir taip. Buvo atlaidai, vyras nuvažiavo pas moteriškę, ji užkalbėjo. Ant vandens. Reikėjo gert’ po stiklinę ir atsigulus ramiai pagulėt’.  Gėriau 7 dienas. Tik baigiau gert’, pagulėjau, atsikėliau, žiūriu – nieko nėr. Kaip nieko nebuvę, sakau, gal sapnavau? Kaip netikėt’? Ji dar ir žolełas kažkokias buvo davus, nežinau kokias.

Panerių k. – Jadvyga Jakonytė Mickevičienė, g.1930 m.

 
 

Žolės

Kad vaikai geriau miegot, trynė aguonu galvelas ir duodava pagert’. Vaistam dar rupužes naudoja, vorai tai šventi buva, jų nemušė..

Mana tėvas jaunas numirė, vaistų mažai buva, gydėsi žołalėm, taurėm, ale tikriausiai jam buva plaučių uždegimas, sakė, sušala ir apsirga.

Kampų k ( Anykštų )-  Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m.

 

Gydė žolėm. Kokiom, tai aš nepasakysiu. Ir nuo gyvatės įkandimo ir nuo alkoholio. Man taip buvo. Turėjau gal 15 – 16 metų, nuvėjau pas kaimyną. Jis varė šnapsą, pardavinėjo.  Tądien jis kažkur išvažiavo, tai mes su jo dukteria radom ir sugalvojom išgert’. Gerėm gėrėm ir prisigėrėm. Vos parėjau namo. Pamatė baba ir išvirė kokios tai arbatos. Išgėriau ir greit užmigau. Bet nuo to laiko aš ir šiandien duokit’, užmokėkit’, bet negersiu. 

Beižionių k.Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g. 1941 m.

 

Labai žoliava, žoles rinka, gydėsi žołėm.  Vaistų gi nebuva, niekas nepirka.  Paskui žołas užpildinėja arielka, virė arbatas.

 Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

Žoles visokias rinka, džiovina. Perletai buva nuo išgąsčia, pelūnas nuo vidurių ligų,  jonažolės nuo labai daug ligų, čiobreliai nuo kosulio,  raskila nuo širdies, vosilkos nuo plaučių. Nuo sąnarių – varnalėša, suvilgai lapą šiltu vandeniu, tada plaukuota puse uždedi kur skauda.  Kaštanavolą darė su degtine trynimui.

Jagėlonių k. –  Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m. 

 kaulažolė

Kaulažolė ( kaštanavolas)

 Kaime šiltinę gydė arklio mėšlo sunka. Reikia gert’. Ir aš gėriau. Paskui taures statė, žoles virė. Pasveikau. Kumelės pieną naudojo nuo kokliušo.

Gydėsi žołėm. Auga žolė Perestupas. Dabar aš jos niekur nematau. Auga vijokliniu krūmu kaip apinys. Jį džiovintą ar ir žalią virė ir sušlapinę drobę dėdavo prie sumuštos vietos.

Skrandžiui virė trukžoles, ar užpildavo jas degtine ir gėrė po šaukštą an tuščios. Jas naudojo  ir nuo  patrūkimo. Džiovintą ar žalią neluptą sutrupina, deda an keptuvės sviesto, tada žolę, galima užpilti  plaktu kiaušiniu ir valgyti. Jos lapeliai kaip morkų, auga drėgnose vietose, raistuose, šaknis – juoda odelė, vidurys  baltas, smirdi. Ir žydi panašiai kaip morkos, krapai. Galima naudot ir džiovintą, užpilt’ degtine, dar indėt’ truputį pikio.

Mūsų darže augo Kerėkštažołės, dabar aš jų niekur nematau, gal jau isikasavoja, užauga dirvonais, ba jos auga daržuose, dirbamoj žemėj. Kaip piktžolės. Auga  apie 20 – 25 cm. aukščio, ploni steibeliai, subyra kaip šiaudas, žydi drabnukais žiedeliais, paskui išaugina lyg apvalią plokštelę su dviem sėkliukėm iš šonų, jos labai mažos, drabnai an stiebelių. Jas naudoja nuo akių, kai nužiūri bloga akis. Gydėsi taip. Kai nuo negerų akių suserga gyvulys, pav. paršiukas, tai deda an skardos žarijų, an jų užbarsto kerėkštažołės, paima paršiuką už kojų ir palaiko viršuj an dūmų. Jei suserga didelis gyvulys, tai ima skardą į rankas ir vedžioja po pilvu, apeina aplinkui , apsuka aplink akis. Jei suserga žmogus ir labai trudnuoja, kerėkštažołė gali ir jam padėti. Mažą vaiką ar kokį gyvulį kai nužiūri bloga akim, tai daro nuog akių. Grait žarijų, kerėkštažołės žołės, aprūkina ir sveikas.

Nuog danties skausmo naudojo geltonus dobiliukus. Jie auga aukštesni už baltus, žiedeliai gelsvi mažiukai. Išverda juos iš žmogus pasilenkęs an puodo, an garų šutinasi( inhaliacijos)

Gumbą gydė paprastai – ima kmynų ir druskos per pusę, sutrina ir valgo.

Skaudančias strėnas gydė apdedant varnalėšų lapais, kryžiaus skausmus (radikulitą) gydė intrina trupučiu terpentino ir apdeda varnalėšų lapais. Pernakt’ palaikius, lapai visai sudžiūna ir skausmas praeina. Jei nėra varnalėšų, naudojo ir šalpusnio lapus.

 Nuog kosulio naudojo čiobrelius, liepžiedžius, kaitino kojas karštam vandenij.

Nuog širdies naudojo pakalnutes, valerijoną, jų prisirinkdavo kasmet.

 Kadaise naudojo dėles. Kai jos jau pritraukia kraujo, tai jas vėl’ išmelžia, palaiko vandenij  ir vėl’ deda, kelis kartus.

Nuog sugaravimo, kai per anksti uždaroma  pečiaus juška,  dėdavo giroje pamirkytą skarą ant kaktos, jei nėra giros, galima naudoti ir vandenį, giros galima duot’ gerti.

Elektrėnai –  Pranas Černiauskas, g. 1933m. Žydiškių k.

 

Seniau mana baba žinoja visas žołas, rinka, aš irgi pažinojau daug žolių, ale dabar labai viskas pasikeitį, nėra, neauga tos žołės.

Velniaraistij žydėja  centurija rūžavais žiedais, tai ją rinka nuo širdies ligų.

Kačėnų raiste auga trūkažołės, jas naudoja nuo trūkia, nuo vidurių, nuo skrandžia. Jos šaknį tarkava ir kepė su kiaušiniu, arba užpildava arielka.

Daug yra visokių žolių, ale aš sunkiai vaikštau, žoliaut’ jau neinu.

Kaštonų ir žiedai ir riešutai tinka užpilti arielka, degtine ir trinti skaudamus sąnarius, kojas, nugarą, kryžių.

Živakastas labai gera žołė. Ir nuo sumušimų ir nuo lūžių ir nuo daug ko. Galima jį ir trint’ ir gert’ po truputį ir dėt’ kompresus, ale atsargiai, kad nenudegintų.

Nuo dvylikapirštės žaizdos reikia paimt’ 1dalį medaus, 1 dalį kiaulinių švarių nesūdytų taukų, 1 dalį sviesta, viską gerai išmaišyt’, pašildyt’ truputį, sudėt’ indelin. Tada ryte imi šaukštą gera  spirita, degina, ale greit tos košės su medum. Išgyji. Saka galima tų koši pasidaryt’ su alyvuogių aliejum, sakė daktaras, dabar jau tų kiaułės taukų grynų nėra.

 Girnakaliai –  Jadvyga Sielskienė, g.1928 m.

 

Nuo kosulia dėja į kojinę karštų pelenų ir dėja prie kakla, kojas kaitina bulvių nuovire su druska, karštam vandenij.

Nuo reumata – nešė iš miško skruzdėles, jas pylė kubilan, paskui karštu vandeniu ir merkia kojas. Augina agavu ir ją su degtine merkė – trynimui.

Plliauškutis – nuo pūslės. Jonažolės – nuo širdies. Čiobreliai – nuo kosulia. Rugiagėlės – nuo plaučių uždegima. Trūkažolė – nuo skrandžia. Varnalėša – nuo sąnarių, druskų, skysčių. Močeklapiai – nuo uždegimų.

Abromiškės – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.

 

Mano diedukas turėdavo daug visokiausių žolių prisirinkęs. Turėjo didelę pintinę, ji kabojo ant aukšto ir buvo pilna prikrauta visokių ryšulėlių džiovintų žolių.

Rinko pelūną, raudonėlį, serdečniką(tokios baltos žolelės) čiobrelius, mėtas, pušies pumpurus, jonažolę, ugniažolę, sukatžolę, živakastą, valerijonus, augino debesylus, alijošių.

Alijošių tai lapus nuskina, deda šaltai dviem savaitėm, paskui jau daro su medum ir kagoro vynu. Ugniažolę gėrė, o sultimis gydė karpas. Jonažolė nuo visko, sukatžolė gydo skrandį. Reikia lygiom imti džiovintos sukatžolės, jonažolės ir kačpėdėlės, virti arbatą ir kasdien ant tuščio. Ilgai reikia gert’. Sukatžolė ir nuo nervų. 50 gr. sukatžolės normalizuoja spaudimą, jeigu ant nervinio pagrindo. Raudonėlis irgi padeda virškinimui. Nuo reumatų darė vonias. Živakastas nuo sumušimų ir lūžių, jį valgė vidun ir dėjo kompresais. Juo gydė ir plaučių ligas. Nuo širdies, nuo nervų naudojo valerijonus. Trūkažoles naudojo nuo vidurių skausmų, debesylą – nuo kosulio.  Jį reikia virint apie pusę valandos įstačius indą su užplikinta šaknim į kitą indą su vandeniu, uždengti.

 Jadvyga Jakonytė Mickevičienė, g.1930 m. Panerių k.

 

Diedukai tai dar gydėsi žolėm visokiom. Turėjo.  Vaistai buvo brangūs, daktarų nebuvo, in juos nedaveisi. Nuo rožės buvo užkalbėtojų, buvo čeraunikių, varažnikių visokių. Menu, buvo adatom būrė, buvo ir man švarko atlapan prikišį adatų, tik aš taip ir nesužinojau, ką tai reiškė ir ar išsipildė.

Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m. Žikaronių k.

 

 Gydėsi visokiom žołėm. Rinka pačios, rinka valerijonus, trukžołas. Iš trukžolių kepi kiaušinieni. Nuplauna, supjausta ir kepa. Arba užpila degtine, paskui geria „an tuščios“ po stikliuku.

Buva Dėlinia ežeriukas netoli, ty krantai užaugdinėja, plovai, tai buva labai daug dėlių. Naudodava gydymui. Mana diedukas nešėsi namo, dėja, jei kur skauda. Ar dantį, ar ką.  Daug parsineša tokiam inde.  Tai kai prideda prie skaudamos vietos, ištraukia kraują, tokios storos pasidara, tada jas vėl’ atgal’ tan vandenin meta, naujas isiima. Mana diedukas Adomas ir baba Marijona, abudu gydėsi dėlėm.  

Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

Kai mano broliukas, žaizdamas  po karo su šautuvu nusišovė, aš labai išsigandau.  Sekmadienį žuvo, o ketvirtadienį man galvoje išaugo votys.  Niekur, po karo buvo tokie laikai, nevežė, tik ateidinėjo gydytojo žmona, paskui trūko, bėgo per akį, ji vis darė skiepų tepalą ir dėjo. Ištraukė.  Per akį išėjo, ale akiai nepakenkė. 

Mitkiškės –  Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m. Mitkiškės

 

Blogos akys

 Būna pas žmogų blogos akys. Gyvena toks žmogus, tai jis vis mylia pažiūrėt’ an paršiukų, teliukų. Kap jis išeis, tai gyvulys sienom lipa, jei nieka nedarysi – išgaiš. Liutonių malūnininkas baina, kad jo boba laiki sava paršiuku virtuvėj už pačiaus. Užeja lietus, malūne buva vienas žmogus, per lietu neja namo, tai užeja virtuvėn ir pamati tų paršiuku.  Jis labai pasidyvina, saka, oi koks gražus paršiukas, koks gražus, tai kap jis išeja, tas paršiukas kad pradės lakstyt’ akis išvertis, kad pradės sienom lipt’, žviegt’, tai jeij nieka būt nedarį, nežinia kuom baigtųs, ale padari nuog akių ir nusiramina.

Krikštinam Bartnauska Jani. Aš buvau kūma, kūmas – toks Šliužas. Aš jam labai patikau, o jis man – ne, vis bėgu nuo jo. Parvažiavam iš Žiežmarių, tai gaspadinės, tokios rūsės buva, vis veda ir manį baliavot’. Tai kap užėja man koks blogumas, mislinau pamirsiu. Jos nuvedi manį kitan kambarin, nurengi rūbus ir myžalais an akių… Paskui apšluosti marškinių padalkom, tai man viskas ir perėja, vėl’ grįžau baliun. Jos saka, nudyvina kas. Mana skarełi geltona, veidai raudoni, jauna buvau pilna, skaisti.

Nuog akių dari ir su šluota. Pastata an slanksčia kampan bliūdeli, an jo pastata beržini šluotu ir pila per jų vandeni. Tada su tuom vandeniu akis plauna, arba stala kampus plauna kryžmai ir su tuom vandeniu irgi akis plauna, ale geriausiai padeda šlapumas an akių. Iškart pereina.

Gydymui džiovina rupužes, jas viri ir gėri, žołas visokias rinka, oi daug žinoja visokių. Čeraunikių buva, raganom vadina, jos mokėja apčeravot’, būrt’ visokiais ženklais, iš karvių atimt’ pienu, iš žmogaus – sveikatu. Žmonis važinėja pas šaptūnus, jiej varažina, vedžioja rankom, užkalbinėja roži.

Kareivonių k. – Levosė Pinelytė Kananavičienė, g. 1912 m.

 

Užkalbėt’ mokėjo nuo akių, gal’ kas pasidyvydavo, tai ir gyvuliui ir žmogui blogai.

Apžavėt’ teta mokėja, mums neperdavė.  Bagdanonyse buvo  Ivanicha Marcisia ir nuo rožės užkalbinėja. Yra speciali malda, užkalba ant sviesto, ant vandens.

Mama vaikus tai vandeniu iš burnos 3 kart nuplauna akis ir su apatinių padalkom nušluosto.

Burokų k.  – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.

 

Nuo akių – užkalbėjimai. Mama mokė, užkalbinėjau karvėm, ryte saulei tekant ar leidžiantis, tykiai.

Panerių k. – Jadvyga Jakonytė Mickevičienė, g.1930 m.

 

Bloga akis – tikri dalykai. Menu, mūsų karvė apsirga, dinga pienas, tik krauja truputis, jau ją ir nuo lenciūga paleida, visai neėdi, tik stovėja palei tvartu ir niekur nėja. Gydė veterinaras iš Gojaus Loiba, nieka nepadėja, tadaVėželis Andrius, senas žmogus, saka, darykit’ nuog akių. Gojuj Valaknytė užkalbėja ant druskos, liepė duot’ gert’ ir praust’, ir karvė kaip mat pasveika.

Arba vėl’. Apsirga teliukas, guli isitiesis, veterinaras liepia pjaut’, tai nuog akių nuprausėm ir pasveika. Stala kampus kryžmai plauna, tada tų vandenį duoda gert’, prausia. Blogos akys, kai pasidyvyja, pavydi.Turėjam geru kiaułi su paršiukais, vaikščioja kiaułė su pulku paršiukų po apitvaru kieme, pro šalį aja boba ir pasidyvina:,,Ai kokie gražūs paršiukai, kokie gražūs”, tai vakare visi suviduriava ir nudvėsi.

Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos

 

Kai vaikas akių pabijo, verkia, tai mama paima vandenio, papurškia an vaiko ir nušluosto su padalkom atbula ranka. Ir praeina.

Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m.

 

Jei vaikas pabijo akių, reikia peržengti slenkstį ir vandeniu iš burnos plauti vaikui akis ant slenksčio ir nušluostyti marškinių padelkomis.

Malavolės k. – Vlada  Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Senieji gydymai

  Didžiąjam ketverge mergos maudisi nuogos, kad sveikos būt, kadaise gi gydėsi ne daktarais, ale visokiais kitokiais būdais. Karvi koju nusimuši, tai avelis bubuku sutryni, pabarsti ir nuvieja, neužsikrėti..

  Užkalbėt’ mokieja.  Buva tokia sena Jacinevičieni, gal jau 100 metų, tai saka, kas čia man negerai, Marynk, tu man atnešk nuog kelia akmenuku. An akmenielia ji užsikalbiėja pati:”Aja Panelė Švenčiausia keliu, nešėsi an rankų kūdikėlį ir nusimuši kojeli, kad tu, akmeni, an kelia negulėtum ir didesnis neaugtum, o tu gumbe, po gyslas nevaikščiotum ir vietoj sava stovietum”. Tris ros tep saka. Mokieja. Kieme pas Kralikausku buva ruska mokykla, tai kap jų išardi, tai buva knygų užversta, saka buva ir užkalbėjimai nuog rožių ir visokių, ale aš nematiau, dinga kažin kur.

             Nuog gumba tai šluotełį stati. Mama pakiełi maišu myltų, tai jai pusiau sudiegi, paskui ji nuvieja karvių girdyt’, tai jau pirkion pati neatieja, tik an karvis pasirėmus šep tep. Sirga ilgai. Atieja Galucinia Zoska, saka, Jankuvien, tu pasistatyk šluotełi, parsinešk vantełi iš pirties, uždėk susilankščius an bambus koki minkštu daiktu, pastatyk tų vantełi ir po valiai suk jų. Kap jų po valiai suka, tai toj šluotełi šokinėja, tai ir daktara nereikieja, ir pasveika.

Kareivonių k. – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.

 

Kai akis gydi, tai rasa nuog langa plovi.

Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m. Žuvyčiai

 

Kryžkełėj gydė, kai vaikai sirgo kokliušu. Anksčiau nieks neskiepina, tai kai labai kosina, pamėlynuoja, tai per sekmines paima švarius baltinukus vaika ir per 3 kryžkeles reikia pervažiuoti. Kai pravažiuosi 3 – čią kryžkelę, tada sustoji, nurengi vaiką, naujais baltiniais aprengi ir meti atgalia ranka tuos baltinukus, kurie buvo an vaiko atgalia ranka. Paskui tuo keliu grįžti negalima ir atsisukt’ negalima. Ir padėjo, grįžom ir vaikas pasveika.

Girdėjau, kad važiuoja prie upės, prie Neries, kai labai serga ir an kranto ligonį perrengia, tuos rūbus sumėta vandenin, jie nuplaukia, kitus aprengia ir parvažiuoja.

Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.

 

Kai tėvas sirgo nuomariu, tai mama ieškojo kaimo daktarų. Buvo lenkų pusėj, bet neleido nueit’ per sieną.

Tada sužinojo, kad yra už Musninkų, toks Serbelis Antanas. Nuvažiavo abudu su vežimu, mama nuėjo, o jis net nežiūri tėvo, klausia koks jo ūgis, kokios akys, kokie plaukai,  kas ligoniui yra jis jau pats pasako. Iš tikrųjų. Paskui jau ir tėvelis nuėjo. Saulei nusileidus kai pradės tėvelis kratytis, putos iš burnos eit’, mama stovi prie lovos kad jis neiškrist. Taip jie pernakvojo, tada grįžo ir beveik savaitę laiko labai dejavo. Žmonės važiuoja keliu, o mes gyvenam palei kelią, tai net užeina, klausia, kas čia daros. Taip jo liga išeidinėjo, praeidinėjo.  Jis tik gulėjo ir dejavo, nevalgė nei nieko. Jam davinėjo kokių tai grūdelių, sėklų tokių, sakė – turi padėt’. Mama viena visą savaitę viską turėjo tvarkytis, jis tik gulėjo, o po savaitės išėjo į lauką kaip iš ano pasaulio, nieko nežino kas buvo ir kaip buvo, visai prarado atmintį, o paskui atsigavo ir jau nesirgo. 

Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m. Paalkių k.

 

Buva politiniai sukrėtimai, kareiviai, miškiniai, jie ėja per mergas, tai jos naudoja žołas, bet, saka, labai reikėja žinot’ kaip, ką ir kada. Čia, saka, didelė rizika. Aš vaikas buvau labai ausis ištempęs, tai būdava, susirenka pas mumį, verpia ir šneka, vieni lenkiškai, kiti lietuviškai…

Sabališkių k. – Vaclovas  Kanapka, g. 1938m.  

 

Palei Dmukausku buva akmuo su duobe, lyg užpenčiu inspausta būt. Tai mana teta ir kitos kaimo bobos iš ty ėmi vandeni akim gydyt’. Atsimenu, vienai mergaitei buva dedervinis, tai iš tos vietos ėmi vandeni, plovi. Saka, padėja. Paskui, kap statėsi Elektrėnai, tų akmeni suskaldi, nuveži kažkur.

Sabališkių k. – Kazimieras Kanapka, g. 1930 m.

 

Miške yra toks ežeriukas Dėlinis. Pijavkų ty buva labai. Nešė žmonės, naudoja gydymui.

Šakaldonys –  Zosė Radzvilaitė, g.  apie 1930 m. Maitigailiškių k.

 

Tam Dėlinia ežeriukij, raiste buva labai daug dėlių, tai jei ką skauda žmonės nešėsi iš to raisa ir dėja prie skaudamos vietos, net danties skausmus tep  gydi. Saka, ištraukia negeru krauju ir pereina. 

Vindziulių k. – Ona Jančiauskaitė Mingailienė, g. 1921 m.

 

Kaimo daktarai

Obenių daktarė Morta Šumskaitė-Seliutienė

  Obenių kaimo pamiškėje gyveno Morta Šumskaitė-Seliutienė, kaimo daktarė-akušerė. Morta buvo gimusi apie 1870 metus Sabališkių kaime. Žmonės kreipdavosi į ją ne tik dėl gimdymų, nes ji buvo puiki priėmėja,  bet ir įvairių ligų atvejais. Ji niekam neatsakydavo ir visada atskubėdavo pas ligonį. Sako, ji turėjo medinę dėželę su įrankiais ir žolelėmis. Jeigu nesugebėdavo padėti, liepdavo vežti pas gydytojus. Sunkaus gimdymo atveju ji patardavo parvežti Žaslių miestelyje dirbusį daktarą Trapidą. Gydytojas Trapida gyrė Mortą, kad ji, savamokslė kaimo moteris, išmananti tokius dalykus. Jos rankoms padedant gimė daugelis mūsų krašto žmonių ir šiandieną ją dar daug kas atsimena. Morta mirė 1950 metais, palaidota Senų Kietaviškių kaimo kapinaitėse.

Emilija Seliutaitė Janavičienė buvo Mortos Seliutienės dukra. Nežinia dėl ko, bet pilnai motinos patirties ji neperėmė. Gal keitėsi laikai, atsirado gydytojai, moterys pradėjo gimdyti ligoninėse, taigi priėmėja ji netapo. Tačiau motina buvo ją išmokinusi pažinti įvairias žoles, jomis naudotis.  Ji gydė peršalimą, viduriavimą, kvėpavimo takų uždegimus, statė taures.  Jau buvau mokinė, mokiausi Gilučių  septynmetėje mokykloje, kai susirgau plaučių uždegimu. Labai kosėjau ir  vieną rytą jau nepasikėliau iš lovos. Tada  Emilija Janavičienė mane gydė taurėmis, kompresais ir visokiomis žolėmis. Ir pagijau.

Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1938 m. Gojaus k.

 

Buvo toks Vaiciukevičius, jis gydė žmones žolėmis, užkalbėdavo.  Nuo išgąsčio, nuo gyvatės įkandimo. Pas jį nuėjus dėl sergančio gyvulio, jis atspėdavo net karvutės spalvą, net neidamas. 

Aš pas jį gydžiausi. Tėvas mane nuvežė, paliko, tai saulei leidžiantis ir tekant užkalbinėjo. Ir pagydė.  Brolis Stasys turėjo išgąstį – šoka naktį ir rėkia:,,Dega, dega“, mama laiko jį, išlaikyt negali , tai vežė pas Vaiciukevičių ir išgydė.

Vaiciukevičius buvo išdidus, kaip kunigas, per laidotuves pasakydavo pamokslą apie gyvenimą. Paskui jis pats nuskendo Neryje. Jo žmona išvažiavo į Lenkiją, tai per Verbas, ar jis žuvavo, ar ką… Nesupratom.

Sūnus sirgo palieomielitu, vežiau ligoninėn, kai nustatė, tai meldžiausi, prašiau dievo, kad ar mirtų, ar pasveiktų, neliktų invalidas. Važiavau pas Vaiciukevičių, jis davė žolių, gal užkalbėjo, gal ką, ale sūnus pasveiko. Ir gulėdama ligoninėj jam tas žoles kartu su vaistais girdžiau.

 Vieną žolę ir dabar žinau – tai geltoni žirneliai nuo skersvėjų, nuo išgąsčio.

Čiobrelis nuo daug ligų kaip sakydavo – nuo visko. Renkam ir dabar, čia daug jų yra.

Karagėliškių k. – Elena Klimaitė Klimienė, g.1925 m.

 

Mano diedukas mokėjo užkalbinėt nuo nuomario, būna, jei net nemato ligonio, vistiek užkalba, sako, būna jam lengviau. Kaimynų vaikas, mes kartu augom, krito nuomariu, tai jis užkalbėjo ir praėjo.

Buva toks garsus žolininkas, gydė visas ligas, ir nuo išgąsčia, ir nuo supūtima, kai rankas atima, tai mokėjo parinkt’ žoles ir gydė žolėm. Buvo žolės, žinojo. Buvo jonažolės, pliauškučiai, čiobreliai.  Ir nuog gyvatės įkandima užkalbinėja, sako, nuveina miškan, prisirenka gyvačių užantin ir parsineša namo, paskui ką tai iš jų darė.

Mokėja ir nuog nikstelėjimo. Riša an vilnonia siūla mazgelius ir poteriauna, kažką šnabžda vis. Paskui tą siūlą užriša, nu tenai, kur skauda. Ir praeina.

Dedervines gydė taip. Kai an medinio suolo būna šaka, tai paima peili, pakrapšta, pasimeldžia ir in duris meta. Ir tikrai padėdava. Aplink tris kartus apvedžioja, meldžiasi ir sviedžia tą peilį durysna dar prieš pasaka, kad to peilio nekeltui, neimtui. Ir paaiškina kiek.

Kai karpų atsiranda, tai pririša  an siūlo mazgelių tiek, kiek tų karpyčių ir tą siūlą kur lietus varva, po lietum padeda. Saka, tas siūlas supus ir karpos nudžius, taip ir būdavo.

Nuo gumba virė trūkžoles. Šaknelių buva, rinkdava. Priverda, arba dar geriau užpila naminuke ir geria po šaukštą.

Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.

 

Gyvena tokia Sabonienė, tai ji rinka, pažinoja visokias žoles, visi pas ją aja, važiava, saka, labai padėdava, ją vadina daktarka. Buva žmonių, kurie mokėja užkalbėti. Rožę gydė Malašauskienė iš Migūčionių..

Kakliniškiš k. – Veronika Vėželienė, g.1921 m.

 

Kaime seniau buva žolininkių. Bajoruose buva Mikalauskienė Marijona, dar Binkulienė Ona, dar senutės tokios, jau ne dabar, seniau, labai žinoja, pažina žołas. Visi pas jas aidava. Žolių palei Gudeli, palei Briauni ty tuose raistuose visokių kiek tik nori. Ir trūkžolių, ir valerijonų, visokių.  Nuo džiovos tai nebuvo žolių, žmonės mirė, nuo plaučių uždegimo tai bankos. Buvo ir kokių tai žolių, aš nežinau jau, nuo kosulio.

Užkalbinėjo Gudelio sesuo Marcelia. Mokėja užkalbėt’ kai karvės piena neturi, buva ir man, ajau pas ją, parnešiau užkalbėta vandenia, karvi girdžiau, nuprausiau ir perėja. Ir nuog ligų visokių užkalbinėja.

Rožę gydė Talačkos Alena.  Buva ir man. Kap užėmi nosį, net koks šašas pasidari, iština visa, kaimynė saka:,, Aik tu pas Alenu“. Nuvejau. Pažiūrėja, saka:,, Nieka čia nėr, čia tau roži“. Saka:,, Aik namo ir sėdėk, lauk, aš užkalbėsiu, pereis“. Matai, užkalbinėja už akių. Parejau, atsisėdau, laukiu. Galit netikėt’, ir sunyka, nematiau kai dinga, viskas po šiai dienai. Tik toj vieta biski  raudona lika. Jau numirį visi tiej žmonės, nėra. Tai va. Dabar visi pas daktarus.

 Karveliškių k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m.

 

   Pas mano motiną  žmonės gydėsi nuo rožės.Gydė ir nuo odos ligų, man ji savo mokslo neperdavė, nes perduoti galima tik paskutiniam šeimos vaikui, jauniausiam ir dar reikia turėti vidujinę jėgą.Taip ir mirė niekam neperdavusi. Žinau žodžius, kuriuos ji naudojo, bet tai tik žodžiai, nieko negelbsti.

Kaimo troboj visi turėjo suolus. Tame suole nesunku rasti šaką. Tai ji mažu pirštu vedžioja tą šaką ir sako: ”Kaip diena dyla, kaip naktis dyla, kap šitoj šaka dyla, tegul tavo sopė pradyla” tai buvo sakoma tik saulei tekant’ ar leidžiantis. Ir nuo rožės pasakysiu: ”Ėjo dievo motina per pievą ir rado 3 rožes.Vieną skynė, antra puolė, o trečia išvis prapuolė, su motinos pagalba tegu tau ši sopė prapuola” Irgi saulei leidžiantis ir tekant’. Gydė ir egzemą. Labai mačijo.”Žemynėle, motinėle, nebijai manęs, bijok garo mano”- einant į mišką sukalbėk šią maldelę, niekad gyvatė neįkąs.

Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos k.

 

            Mano tėviškėje Lubakos kaime gyveno daktarka Emilija Levickienė. Ji mokėjo užkalbėti, priimdavo kūdikius, ligonius gydė žolėmis, taurėmis.

Vaikystėje, kai turėjau 15 metų, susirgau ,,Rože‘‘Ankstyvą rytmetį dar saulei netekėjus, mama mane prikėlė ir nuvedė pas tetą Emiliją.  Ji pasodino mane prie namo ant medinio suolo, peržegnojo ir atsisėdo šalia. Tada ji ėmė kažką kuždėti pasilenkusi ties mano galva. Nieko nesupratau. Paskui vėl’ peržegnojo ir liepė eiti namo ir nešlapinti kaklo, kuris buvo nubertas raudonais spuogais. Po dviejų dienų nieko neliko, kaklas išgijo.

Emilija Levickienė garsėjo tuo, kad padėdavo moterims ir merginoms, nenorinčioms gimdyti.

Kažkokiu skysčiu gydė žaizdas, opas.

Mano motinai atsivėrė venų mazgai, supūliavo, buvo labai skausmingi.  Kiekvieną dieną ji eidavo pas Emiliją plauti, perrišinėti žaizdų ir kojos užgijo. Kai nebuvo daktarų, kai jie buvo toli, tokios moterys kaip Emilija Levickienė dažnai daug kam buvo tikras išsigelbėjimas nuo ligų.

Emilija Levickienė mirė 1965 metais ir palaidota Mijaugonių kapinėse.

Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė, g. 1939 m. Gojaus k.

 

Mana diedukas dantis traukė, pūlinius gydė, buva kaima daktaras Petras Kanapka.  Jis darė mostį nuo pūlinių, mokėja užkalbėt’ nuo gyvatės įkandima, Daržinėlėj seniau buva daug gyvačių.

Kur dabar bažnyčia, gyvena Kučinskienė, ji buva lenkė ir kaima daktarka, mokėja užkalbėt’, žoles pažina. Atvažiuodava iš Vilniaus žolininkė, ji mus vaikus samdė rinkt’ žoles visokias.

 Kučinskienės buva dvi – Edvartkienė ir Zigmienė ir abi buva žolininkės. Žoles smulkina. Duoda jau paruoštą. Paaiškina, saka, labai padeda.

 Buva žolė, kad nebūt vaikų.  Jas reikėja atsargiai vartot’.

Kai jau mokiausi Vilniuje, gyvenau su Eugenijos Šimkūnaitės giminaičiu vienam kambarij, tai išsikalbėjam, nuvežiau ir atidaviau jai tų žolių receptą.

Sabališkių k. – Vaclovas  Kanapka, g. 1938 m.  

 

Šposai

Budzyliuose gyvena toks senis Budzius.  Jis užkalbinėja an vandenia.  Važiava Stančikų bernai dvieju kur tai in tų pusi, o giminaitė sirga, saka, parvežkit’ man iš Budziaus užkalbėta vandenia, gal aš pasveiksiu. Kai jiej dvieju važiava, usišnekėja, užmirša ir tų Budzių ir jo vandenį. Nu ką daryt’?  Vienas saka, užvažiuokim šaltinin ir prisemkim vandenia, atgal jau negrįžkim. Taip ir padarė, prisėmė šaltinia vandenia. O tas šaltinis nepaprastas, tenai visi žmonės iš jo imdava vandenį, gydėsi ir akis ir daug ką. Taigi parvežė giminaitei vandenia, nieka jai nesakė. Ta išgėrė vandenį ir tikrai pasveika.

  Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g. 1940 m.

 

Pirtys

Kaime buva viena pirtis, labai didełi, ją paeiliui visi kūrena kas šeštadienis. Pirmiausia aidava praustis vyrai, paskui moterys su vaikais. Pirtij ir linus džiovina.

Žuvyčiai –  Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

Kaime turėjam bendrą pirtį, gal an keturių. Visi iš ailės kūrenam kas antrą šeštadienį ir visi prausėmės. Prineša vandenia kubilus ir kaitina, kad būt karštas, paskui prineša šalta, irgi pripilia katilus.  Vantas tai visi nešisi sava, pirtij be vantos ne prausimasis,vanojasi kokius tris kartus, kai užduoda gara, užlipa an palotkų, tai kiek dalaikai, net šnypščia. Oi, sveika. Buva, kad vanojasi ir ant grindų stovėdami, an suolų žemai, kas karščia neperneši. Paskui łėkdavam laukan. Buva sodželka, tai ty griūni tokion durpėn, išlendi visa juoda, ale linksma. Atvėsai kiek ir vėl’ atgal pirtin, vėl’ garan.  Kai jau ištekėjau, atėjau Karkučiuosna, tai pirtis buva palei Strėvu, łėkėm Strėvon isikaitinį.

Pirtyse ir linus džiovina, myni. 

Peliūnų k  – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1932 m.

 

stankevičių pirtia

Stankevičių giminės pirtis

 

pirtis prie Puikino

Pirtis prie Puikino ežero

 

Atsimenu kai maži buvom mama pečių iškūrens, su pušine skujine padą iššluos, tada atneša lygių gražių rugių šiaudų pėdą, pakloja, tada mus kubile su vandeniu išmuilina, išprausia ir an tų šiaudų pečiun. Iškaitina. Išlendam iš pečiaus raudoni kaip burokai, tada vėl’ vandeniu nupilia. Žiemą. Vasarą maudėmės ir kaimynų pirtij ir an saulės vandenio pastato, kai karšta diena, ir upėj maudėmės.

Paalkių k. – Mikalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g. 1927 m.

 

Maudėmės pirtij, turiejam pirtį, akmeninė krosnis buva, tada prikurena, duoda gara ir vanojasi. Pirtin ėja būriais, pilna pirtis prisirenka, net karšta vandenia neužtenka.

 Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.

 

Daugelis turėja pirtis, maudėsi, kaipgi? Pirtis buva ir pas Sajetus ir pas Jakeli.

Raistinė –  Pranutė Olubaitė Sajetienė, g. 1924 m.

 

Pirtis buvo medinė, didelė, priemenukė tokia nusirengt’, viduj krosnis iš akmenų, stovėjo dvi bačkos su vandeniu – vienoj karštas, kitoj šaltas. Medinė – šaltam, metalinė – karštam. Akmenis įkaitina krosnyje, tada sumeta ton metalinėn bačkon ir vanduo prikaista. Tada semia bliūdais ir prausiasi.  O garą duoda užpildami ant krosnies įkaitusių akmenų, ant to akmeninio pečiaus. Jis būna toks karštas, kad nuo jo kyla labai karšti garai, tada galima vanotis. Pirtyje naudodavo beržines vantas, kurias rišdavo pirmoje vasaros pusėje, kada beržų lapai buvo jau suaugę ir kvepėjo. Vantų rišdavo daug, jų užtekdavo visiems metams. Jas džiovina ir laiko ant aukšto, ant trobos.  Maudėsi ir visi kaimynai, nes ne visi turėjo pirtis. Būdavo suveža ir savas malkas pirčiai kūrent’ ir kūrena paeiliui, o vaikai perbėgdavo per kaimą kviesdami į pirtį. Prausiasi pirma vyrai, paskui po jų jau eina praustis ir moterys su vaikais. Didesni berniukai jau maudėsi su vyrais.

 Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m. Mustenių k.

 

Kaime buva dvi pirtys – pas Gaubą ir pas Mykolių. Mes eidavam pas Gaubą. Menu pirtyse ir linus mynė.

Karkučių k. –  Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.

 

Turėjom dūminę pirtį, akmenų pečius, metalinis vamzdis ėjo į vandenio katilą, šildė vandenį.

Malavolės k. – Vlada  Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.

 

Mūsų kaime buvo pirtis. Tai buvo po žeme prieš kalną iškasta tokia zemlianka. Krante, kur revas, tai iškasta, ant viršaus uždėtas stogelis, mūravota akmenim. Turtingesni turėja ir medines pirtis, pastatytas iš medžia, kas miška turėja, medžia… Mūs tai buva iš akmenų ir molia, prie sienų nebuva galima prisiglaust’, karštai prikaista. Mažus vaikus tai maudė medinėse geldose, paskui dar prausėsi ir bačkose.

Bagdanonių k. –  Stefanija Dambrauskaitė Šipkauskienė, g. 1923 m.

 

Seniau ėja pirtin, tai ty buva vyrų suvėjimas, kokias tris valandas sėdi visi ir baina, štukavoja, šneka. Visa informacija.  Negėrė pirtij, tik šnekėja ilgai, pirtij visas suėjimas ir baikos.

Šuolių k. –  Aleksas Bliujus, g. 1949 m.

 

Pirtys buva medinės.  Kaime buva dvi pirtys, turėja Kondratavičius mažiukę tokią, o mana tėvas turėja didelę, daug kaimynų suveidava, ale buvo ir tokių, kurie maudėsi namuose, dideliuose kubiluose, pirtin nėja. Pirties krosnis buvo iš akmenų, paskui prikaitina akmenis, sudėtus an krosnies ir deda kubilan, prišilda vandenį. Vyrai nusiprausia, tada eina moterys, o vyrai sėdi, laukia moterų ir išgerdinėja po pirties. Paskui su bobom eina namo. 

Būdos k. – Vladas Laptevas, g. 1930 m.

 

Palei Strėvą buvo daug pirčių.  Ir Kudonys turėja ir Liutonys, kaimai iš abiejų upės pusių statėsi pirtis.  Palei mumį buva Alberta Balčiūna tėva pirtis, toliau – Laimučia Petra. Žmonės myłėja maudytis, susirenka vyrai, tai  ilgai vanojasi, šnekasi. Kai užduos gara, tai paskui tiesiai Strėvon, oi gerai…

Liutonių k. –  Bronius Venskus, g. 1937 m.

 

Pirtys kaime buva ne pas kiekvieną. Kūrena, vandenį nešė paeiliui ir visi kaimynai rinkosi, vanotis. Dar pirtyse mynė linus. Seniau buva blusų, tai neši koldras, patalus pirtin, kaitina.

Semeliškės  – Elena Čechavičiūtė Suchockienė, g. 1920 m.

 

Strėva, už kokio 100 metrų nuo jos stovėja pirtis. Šnekėja, kad ty buva raganų. Po langais sakė ty stryksi. Ty mažas langelis, be stikla,  niekuom neužkabytas.

O buvo taip.

Kadaise buvo blusų. Vištos tupėja po pečeliu, nebuva miltelių, tai ajerų atneša, prikloja an grindų, ale vistiek blusų buva.

Gyveno tokios mergos. Jos vakare nusirengė ty pirtij nuogai ir jau renkasi tas blusas. Tuo metu ėja bernai. Ir sukišį galvas žiūri pro tą langelį, ką ty mergos dara.  O jos turėja pasistatę kubilą vandenio ir blusaunasi. Pamati bernus, kai davė vandeniu jiem akysna, tai jie net aukštielninki nuvirta. Grįža šlapi iš mergų.

Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė  g. Dergionių k.

 

Pirtys buva ne pas visus, suveidava visas kaimas.  Seniau tai namie prausėsi, turėja tokius didelius medinius kubilus, bačkas tokias, tai prišilda vandenia ir prausiasi, paskui tuom vandeniu dar grindis išplauna, rūbus mazgoja. Vasaru ajam maudytis ažeran. Ajam in Raistini, in Puikina ažeru, pro Žvėrinčiaus mišku.  Pučius Mažiklėj gyvena, ty mokykla buva, ajam.  Mokytojas Radzevičius buva. Mes vaikai ajam Gražialiaukon, ty krantuose iš molia visokias skulptūras lipdėm. Paskui palienkam, kad išdžiūt’ an saułės, an kranta sutupdam.

 Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

  Iš vaikystės prisimenu, kad prie Ivio ežero ties sodyba buvo didžiulė duobė, netoli jos rusiškos pirties pamatai.

    Senoliai pasakojo, kad Muravjuvkos kaimo gyventojai eilės tvarka kūreno šią pirtį prieš Velykas, Kalėdas ir joje maudėsi šeštadieniais. Kūreno pirtį, kad linai greičiau džiūtų, pirty linus mindavo. Vieni kitiems padėdami, linų pluoštą mindavo kasmet iki pat II-ojo pasaulinio karo, kol vokiečiai neišvežė didžiulio katilo. Dingus katilui, pirtis neteko pagrindinės savo paskirties, ilgainiui vis labiau nyko, griuvo. Tačiau mūsų akyse ji vis tebestovi, nors neprisimenama, kad kas joje maudytųsi. Sunaikinus kaimo pirtį, kaimo žmonių tarpusavio ryšiai staigiai nenutrūko.

Vievis – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948 m.  

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS