KIETAVIŠKIŲ SENIŪNIJA
Ašakieniai, k.
Kaimo pavadinimo kilmė
Kaimas nelabai senas. Saka, kadaise čia buvo miškai ir negyvenamos vietos, Neries upe seniau labai plukdi sielius, paskui tiej sielininkai buva apgyvendyti šitose vietovėse, man tėvas sakė, kad jiej buva kilį iš Storoduba, kiti – iš Kamenpodolska, jų pavardės buva Pulauskai ir Ramanauskai. ( Pulovski, Ramonovski) Paskui, čia gyvendami, jiej ir sulietuvėja.
Sielininkai buva inpratį gyvent’ an vandenia, tai ir apsigyvena palei vandeni, palei Ilgia ažeru. Čia jiej daugiausiai vertėsi žvejyba, saka, kaime visur buva pilna žuvų ašakų, tai jis ir buva pavadintas Ašakieniais. Vėliau kaime pradėja kurtis ir vietiniai Kareivonių kaima gyventojai, atsirada Balsiai, Černiauskai.
Ašakienių k. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
Gyvensena
Seniau Ašakienių kaimas buva prie pat Girełės miška, tik vėliau miškus kirta, vyrus gaudi kazokai, tai kaip pamata, kad atjoja kazokai, tai visi vyrai, bernai tiesiai miškan, bijoja kazokų, kavojasi. Kazokų daug buva Strėvinykuose.
Mijaugoniečiai ašakieniečius vadina plyvtnikais, ba jiej buva atplaukį upėm iš Rosijos.
Nei Pulauskai, nei Ramanauskai baudžiavos nėja, jiej turėja taip vadinama dvarianina dokumentus. Dvarai buvo aplinkui – ir Kietaviškėse ir Strėvinykuose ir Martyniškėse ir Mijaugonyse.
Po 1963 metų sukilimo Kietaviškių dvaras sunyka, ponai pabėga, juos išveži gal Sibiran, atveži rūsus nuo Babruiska – Bukinus, Puškovus. Jiej dvaru išdraski, išpardavinėja, pragėri.
Strėvininkų dvare buva įsteigti audima cechai. Bobutė pasakoja, kad prie kiekviena langa sėdėja po audėju. Vietiniai gyventojai irgi gaƚėja duot’ išbalintus siūlus, iš jų išausdava baltu drobi. Saka, naudoja namines, kaimiškas stakles. Caras buva padaris čia kareivines, buva kazarmos, gyvena kazokai, o prie Smetonos čia buva įsteigta prieglauda seneliam. Prieglaudoj dirba vienuolės, jos gažiai tvarki aplinku, gėlynus, mokėja augyt’ kaime nematytas gėles, sudarinėjasokias klombas, sodina eglaičių gyvatvores, saka, pasodina ir beržynu.
Ašakienių k. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
Ašakienių kaimas
Kaip Ašakienių mergos muses naikina. Vasarą trobon labai priskrenda musių. Tėvai išvažiava turgun, pas mumį atėja Malevančika Stefa su seserim, jos buvo daug vyresnės už manį, o pas mumį buva musių, tai jos saka kad labai gerai muses išvaika an prose uždegtų žarijų pripylus dusta. Tai mes taip ir padarėm. Kap nuvėja dūmai, kap užsidegi, tai smarvė, dūmai, mes išłėkėm iš trobos, aprūka visos sienos, dūmais pajuoda. Parvažiuoja tėvai, isiganda, saka, gal gaisras buva, kai pasakiau, ką padarėm, puołė bart’, žadėja duot’ į kailį, ale juokingiausia tai, kad musės visos gyvos lika.
Ašakienių k. – Danutė Černiauskaitė, g.1941 m.
Babulių šeima
Mūsų kaime gyvena toki Černiauskai, kuriuos vadino Babuliais. Jiej turėja daug vaikų, tai kol vaikai maži buva, pas juos gyvena koki tai vyra giminaičiai, broliai ar kas, menu, kokia tai Ancka. Babulienė buva labai darbšti, dyrba nuog ryta ligi vakara, dar ir naktim, labai tuos žmones skriaudi, verti dirbt’, valgyt’ menkai davi.Pas juos būdava ,,amžina” ugnis languose. Mes dar miegam – pas juos jau šviečia, mes jau miegam – pas juos vis dar šviečia. Visadu, nežinia, kadu ty jeij miegoja. Kiek nori sėdėk, – neprasėdėsi, kadu nori kelkis – neprikelsi, amžinas žiburėlis. Buva padaryti toki mediniai dideli plaktukai, tai vis eidava laukuosna molia grumstų daužyt’, o jau laukai, daržai tai ty švieti nuog ravėjima.
Tai, saka, jų dievas pakoroja už gobšumu, visi vaikai labai nelaimingi. Vienas ežere nuskenda, viena duktė – Nemune, vienas kariuomenėj nusižudė, kita duktė jauna vėžiu mirė, du likę sūnūs visai prasigėri. O ji pati iki senatvės nesustoja dyrbt’ – augina daržoves, obuolius, veži turgun , jau visai sena buva. Paskui, kap jau viską isiparduoda, reikia namo grįžt’, tai jau net kelia nežina, paklysta, sėdasi ne savan autobusan, ale žiūrėk, vėl’ važiuoja.
Mana tėvas irgi važiuodava Vilniun turgun, tai saka, ir ji kartu, jai reikia padėt’ sukelt’ maišus mašinon, tai net tėvas, tikrai stiprus vyras, sunkiai juos sukelia – prisisiuvus dvigubai didesnius maišus, negu tėva, va kap tūsėsi.
Vaikai kap auga, tai buva prižiūrėti, ir švarūs ir gražūs, ale jos žodis buva – viskas, turėja jos klausyt’. Šnekėja, gal tei giminaičiai ir prakeiki, ką gali žinot’, kad tokia graži, darbšti šeimyna tokia nelaiminga.
Ašakienių k.- Danutė Černiauskaitė, g.1941 m.
Bajorai, k.
Iš kaimo istorijos
Bajorai… Kad būčiai žinojus, buva kokia tai šneka…Baba galėja…
Anksčiau dar tėvas saki, vadinosi ne Bajorai, o Vizgirdai. Paskui koki tai bajorai, aš nemenu.
Buva tokia vieta, Beržarage vadinama, – nuog Briaunia tekėja upelis in Švenčių. Ty vaikščioji, vaikščioji, negali išeit’.
Bajorų k. – Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė, g. 1917 m.
Saka, gyvena bajorai Vizgirdai, tai ir lika kaima pavadinimas Bajorai. Ty, palei Binkulius, kur buva jų dvarai, nelikį nei ženkla, gal kiek kokių plytgalių Binkuliai išaria.
Ty palei Binkuli buva gatvi, kiemavieti. Ty saka, prancūzų kariuomenė sušaudyta, palaidota. Mūs dar ty, tose pievose yra žemės du hektarai, pievos palei Briauni, ty mes ir dabar paėmį, kur tej kapai senobiniai. Ty upeliai teka, raistai, klampu. Daug upelių suteka Briaunin, va nuo kalna vienas, kitas, nuog Vindziulių irgi toki grioviai dideli stovi, revai koki tai, krantai, ty negalima net šienaut’. O revuose vanduo stovi, tai pievų daug, ale naudos maža.
Bajorų k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Diedukas sakė, kad čia gyvenį ponai Vizgirdai. Palei Briauni – Dvara pieva. Cibulska kalne randasi plytų, vopnos*, gal mūrai buvį? Gyvenis kas tai ir palei Sidabra kalnu – ariant gale mūs lauka irgi teka matyt’ plytų. Išsiverčia gabalais.
Pranas Binkulys, g. 1912 m. Bajorų k.
* Kalkių.
Bajorų kaimas apie 1964 metus
Gyvensena
Mana jau tėvai gyvena an viena gala Bajorų, o mūs pirkia jau buva an kita gala – prie Gaidelia. Miške buva akivarų, tankumynų, raistų.
Kiemavieti buva kur Mikalauskai, Bliujai, Binkulys.
Mana tėtis mama buva Grybauskaiti iš Gilūšia, jos tėtis buva knygnešys.
Mana sesuva kap ženinosi, tai reikieja labai didełės pasogus. Mūs namas buva labai didelis, gražus, tai tų namų pardavi ir davi jai pasogu. Jį nupirka iš Medinių Strėvinykų ir išveži, tik veselijų dar łaida atšvęst’. Tai, menu, aš kokia merga buvau, kad pirmu roz išėjau šokt’ per jos veselijų. Menu, kad per veselijų ir atidavi švogeriui tų pasogų. Sesuo ištekėja Beižonysna už Ašmenos.
Tadu tėvai nupirka tokių mažiukį pirkełi ir statėsi.
Bajorų k. – Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė g. 1917 m.
Bajorų ir Vindziulių kaimai 19 a
Mana mama atitekėja iš Gilūšia kaima ir su vyru, mana tėvu gyvena pas jo tėvu, mana dieduku. Buva dar ir kitas sūnus ženotas ir jiej gyvena kartu. Tai šitoj troboj buva dvi marčios ir anyta kartu, visi vienoj troboj. Trys lovos, du lopšiai ir nesibari. Pečių kūrena po nedėli – vienu savaiti viena, kitu – kita, o trečiu – anyta, tep iš eilės, ba valgi ir dirba visi bendrai. Paskui tik atsidalina.
Bajorų k. – Birutė Daugsevičiūtė Mikalauskienė g.1925 m.
Binkulių giminė
Šitoj žemėj jau keli 100 – tai metų gyvenam, – ir diedas, ir tėvas, ir aš. Čia, palei Briaunia ežeru.
Tėvas tarnava prieg carui rūsų kariuomenėj. Buva karas su turkais, tai net Konstantinopolij buva, ty 1862 – rais metais jį ir sužeidi, peršovi kaklu. Palaida namo, tai jis ir jaučiais važiava, ir ėja, ir joja. Petrapilij nusipirka dzvanu ir labai gražu lanku parsiveži, gražiai išpjaustytu, išdažytu. Ir dabar turiu. Brangus daiktas.
Bajorų k. – Pranas Binkulys, g. 1912 m.
Bajorų slėnis
1949 metais atitekėjau Bajoruosna, tai dar nebuva soda, paskui sodinam, dar sėjam linus, audim iš pakulų šeroku, iš linų audim daug, apmetam bovelna, pirkam Kaune, o ataudinėjam linais. Audim daug – ir marškiniam, ir lovom, audim ir dvinytų, ir keturnytų, ir aštuonianytų, ir staltieses, ir rankšluosčius, mezgim stafkas, rankšluosčių galus, pynėm juostas, prieg man dar nešioja. An łantos su šakaliuku isirenki raštus ir pini, primuši dvinytu. Nešioja dažniausiai vyrai, juosėsi ir bažnyčion aja su juostom. Moterys audėsi plačius ilgus sijonus, dažniausiai klėtkuotus, dažė siūlus vilnonius ir audi, an galvos nešioja baltas skarytes. Jaunos mergos mezgėsi čepčikus, kepurėłes su kriūkeliu, nešioja.
Gudelienė buva siuvėja, mokėja siūt’, jai nešim kur gražesnis daiktas, kokis sakelis ar suknełė, ale marškinius visos pačios namie siuva, mokėja. Dar siuva Birutė Mikalauskienė. Seniau tai nešioja kap dabar vadina tautiškai – turėja daug andarokų, platūs, ilgi iki žemei ir kasdien. Bažnyčion tai kur gražesnis, naujesnis, paskui jau ir namie prie darbų tinka, tada jau nauju audžia, siūna. Kietaviškėsna bažnyčion ajam, tai visadu basos, o jei žiemu, tai su kokiais kadokais, paskui palei bažnyčiu ar klebonijoj persiauni, apsiauni gražiais ir aini pasipuošus, parėjus po pamaldų vėl’ persiauni ir namo nešies po pažasčia, nebuva tiek tų gražesnių, kad kasdien visur tusyt’, kasdien buva ir rūbas prastas, ir valgis prastas, sakydava pilve langa nėr, kų suvalgei, tas gerai. Sunkiau gyvena žmonys, dar visoki karai. Kolchozai kai tvėrisi, tai žmonys verki, o kur tu dėsies, gyvent’ reikėja. Mana uošvis saki, kad kolchozai ilgai nebus, negali būt ta bliatstva ilgai, kokių 40 metų gal ištvers, ilgiau neišbus. Panašiai ir išiaja.
Turguosna Žiežmariuosna važinėjam, Vievin vežim paršiukus parduot’, nelabai po kara buva kų pardavinėt’ – duokłės labai didełės, vien sviesta iš karvės reikėja apie 12 kilogramų priduot’, kur tu ty parduosi.
Bajorų k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Miškai
Mūsų kaime daug Mikalauskų buva. Buva eigulys Mikalauskas, tai jis labai darbštus buva, pats sėdava medelius, paskui pats aidava ir sodyt’. Sodina daug žmonių. Jo vengi, bijoja visi. Mes tai labai su jais sugyvenam, nor ir ne giminės buvam, jo žmona Ieva iš Ašakienių kaima buva labai gera moteris. Tėvas man saka:,,Aik tu su juom sodyt’, spėsi“ būdava žmogus vienu medeli pasodina, o jis kokius tris. Nuvejau. Jis smeigia smeigikli žemėn ir vis:,,Nu“, tai aš jam ir sakau :,,Nesakyk tep, ba aš medeli ne šaknim, ale viršūnėla insmeigiu“, jis nusijuoki ir visai nepyka. Smeigikas metalinis su rankena, tai jis insmeigia žemin, padara tarpeli, o aš insodinu medeli ir dar koja apspaudau. Spėjau, ale dirbt’ reikėja nesidairinėjant’.
Mūs krašte daug miškų, tai ir grybų buva. Rinkam vien tik baravykus, kitokių neėmim. Nuveinu, prirenku tris krepšius, tai vienu – dėdei iš Šuolių, kitu – aiguliui Mikalauskui, trečiu – sau. Žiemai džiovinam, marinuot’, nebuva mados.
Bajorų k. – Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė, g. 1917 m.
Gilūšis
Gilūšio kaimas apie 1864 – 69 metus
Kaimo pavadinimo kilmė
Gimiau Gilūšio kaime. Kaimo pavadinimas – nuo Gilūšia ažera, esančia šalia kaima. Saka, Gilūšis – labai gilus ežeras, tai toks ir jo vardas.
Lubaka – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
Kaimas ribojasi su Senomis ir Naujomis Kietaviškėmis, Peliūnų, Šuolių, Pagrendos ir Kareivonių kaimais. Jį supa Gilūšio, Gavėko ežerai, Šilo miškas ir Pagrendos miškai.
Kaimo kalnai ir kalneliai, pievelės turėjo visokius vardus. Juos užrašė knygnešio Motiejaus Grybausko anūkė Apolonija Ščerbavičiūtė Grybauskienė.
Birutės kalnas. Mano tėvas Vincentas Grybauskas, gimęs 1916 metais pasakodavo, kad aplink aukštą kalną ėjo kelias ir čia seniau vykdavo žmonių suėjimai, buvo suvaidintas kaimo spektaklis apie kunigaikštytę Birutę ir nuo to jis, šitas kalnas buvo pradėtas vadinti Birutės vardu. Pasakojo, jog vykdavo bėgimo rungtynės aplinkui kalną ir jis buvo laimėjęs gerą prizą – peiliuką kaulinėmis kriaunomis, kurį jis labai brangino ir visur su savimi nešiojosi.
Gilūšio kaimas buvo didelis. Seniau kaime buvo 20 sodybų, dabar dar išlikę 14, iš jų tik 7 gyvenamos, daugelį jų gyventojai lanko tik vasaros sezono metu. Kaime gyventa daugiausiai – 7 ,Grybauskų pavardes turinčių žmonių, 5 – Sinkevičiai, dar gyveno Jankauskai, Ščerbavičiai, Gutauskai, Petkevičienė Agota, Juknevičius Ignas, Tamkūnas Pranas, Jadzikoniai, Makūnai. Seniau kaime žmones vadino visokiomis pravardėmis, daugiausiai jų susiję su tėvų ar senelių vardais – Juozukai, Jazapka, Petriukai, Alfanai, Mykolai, Kajetonai, Antanienė, Agotėlė, Teresėlė, bet būta ir įdomesnių pravardžių – Ramaniukai, Prusinai, Žvirgždai, Balsiai, Grybai, Cibuliai.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Kaip pavadintas šitas kalnas aš gerai prisimenu. Buvo vaidinimas, galybė žmonių, prisimenu, buvo kunigai, kiti žymūs žmonės. An šito kalno degė aukuras, o Birutė sėdėjo ant arklio, Kęstutis vedė arklį, buvo toks vaidinimas. Žaidė visokius žaidimus, atrakcijonus ir kalną kunigas pašventino, davė jam vardą, Birutės kalnas, ir dabar jis taip vadinasi. Kalnas gražus, bet jo prisiminimas visai giminei yra dar gražesnis.
Gilūšio k. – Apolonija Ščerbavičiūtė Grybauskienė, g. 1924 m.
Gilūšio kaimas apie 19 a. pabaigą
Bėrakalnis dar didesnis už Birutės kalną, jį juosia žemumos, auga pušynai. Grybo kalnas – pats aukščiausiai iškilęs kalnas, turintis apie 30 metrų aukščio, jis randasi kaimo vakarinėje dalyje. Šiaurinėje kaimo pusėje yra status smėlėtas Skrybėlės vardo kalnas. Vopnyčios kalnas ir raistas, jo krantas pilnas akmenų, viduryje kaimo, netoli Gilūšio ežero – Revo kalnas. Jo vardas kilęs nuo labai gilaus, plataus, milžiniško griovio, vadinamo Revu. Dar yra Gilūšio revas, dauba, vadinama Varliuko vardu. Sakoma, senovėje čia telkšojusi kūdra su daugybe varlių. Prie kelio į Jagėlonis – didelė luoma, vadinama Nuotakų pieva, netoli Pagrendos miško į pietus nuo kaimo tvyro Gaidžių raistas , o Pagrendos miške yra gana klampus Tabaro raistas. Dar vakaruose nuo kaimo yra Baltrevis, šiaurinėje dalyje – Kupstyno raistas, dauba – Lovys. Tarp Lovio ir Skrybėlio kalno yra nemaža dauba, vadinama Duobė.
Kaime kiekviena pievaitė taip pat turėjo savo vardus. Netoli namų, tuoj pat už sodo buvo pievaitė vardu Telėdnikai. Joje augo skurdoka žolė, buvo šienaujama, ant jos močiutė ir mama bąlindavo austas drobes. Buvo pieva Vispa.
Prie Gavėko ežero yra pievelė – Pagavėkys, tai ilga juosta palei ežerą . Tą pievaitę pjovė kaimynai, o grėbti visada talkon kviesdavosi mano tėvus, nes kaimynė sunkiai vaikščiojo. Po talkos menu, po obelimi lauke visada būdavo vaišės – naminis sūris, krūminukė. Kaimynas buvo muzikantas, jis grodavo armonika ir skambėdavo dainos, dainos…
Jerašikos raiste augo spanguolės, grybai. Čia gyvendavo daugybė paukščių, kiškių, stirnaičių. Klampus pelkynas – Karklynas. Ir čia gyvendavo gausūs būriai įvairiausių paukščių.Vopnyčia šalia Vopnyčios kalno. Senelio pasakojimu čia buvo kasamo vopna ( kalkės) čia daug klampių duobių, vaikštant reikia saugotis, kad neįklimptum. Ignasia raistas, Šinkutių raista, Rėžkiškės, Dubina, Kupstinė. Maža balutė, ji buvo apaugusi spygliuočių medžių ratu ir labai gražiai atrodė. Didžia pieva tokį pavadinimą turi dėl savo didumo. Čia visas kaimas šienaudavo, grėbdavo šieną kartu, veždavo keliais vežimais ir sakoma, senovėje čia skambėjusios šienpjovių, grėbėjų dainos.
Prie Birutės kalno yra Gilūšio ežeras, savo vardą, sakoma, gavęs nuo to, kad buvo labai gilus. Gausia augmenija ir gyvūnija apsupti Gilūšio ir Gavėko ežerai. Gilūšio ežere seniau gyveno gausybė vėžių. Būdavo, pasisupi ant griovio krantų ir lenda vėžiai. Tada mes vaikai, pasiraitom rankoves ir nežiūrėdami kad jie skaudžiai savo žnyplėmis sučiumpa ranką, traukam juos iš vandens. Tada kepam ant laužo.
Gavėkas labai paveiktas Žuvininkystės ūkio veiklos, jo vanduo nuolat keliamas ar nuleidžiamas, dėl to labai nukenčia aplinka, jis jau nėra toks gražus ir baigia apaugti krūmynais.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g.1946 m.
Knygnešys Motiejus Grybauskas
Gilūšyje gimęs Motiejus Grybauskas buvo vienas iš žymiausių šio krašto knygnešių. Jis artimai bendravo su Vievio vaistininku šviesuoliu Jurgiu Milančiumi, su kunigu Kajetonu Čepanu, knygnešių ir daraktorių globėjais. Palaidotas Peliūnų kapinėse.
Mano senelis Motiejus Grybauskas buvo vadinamas kaimo šviesuoliu, kuris kaime vienas mokėjo skaityti ir rašyti. Jį pamokino kunigas Gimžauskas, Milančius. Jis pasišventė už lietuvių tauta, ją vaduoti iš kitų, kurie nedavė nei skaityti nei rašyti lietuviškai.
Jis ryžosi eiti pėsčiomis į Tilžę gabenti spaudą, palikęs namuose žmoną, keturias dukteris. Išeina, negrįžta 3 – 4 savaites, žmona meldžiasi, dievo prašo, kad laimingai grįžtų. Pareina namo – namai sudeginti, baisybė. Bet giminės, draugai, kaimas vėl pastato (namus), o jam reikia vėl išeiti. Parėjo ir vėl sudegė, sunku buvo pergyventi, bet to darbo jis nemetė, nešė lietuvišką spaudą, maldaknyges.
Statant (Kietaviškių) bažnyčią jis buvo komiteto pirmininkas, kai mirė kunigas jam reikėjo vadovauti. Bažnyčią statyti jis buvo geros sveikatos, kantrybės. Jis važiavo iš Kaišiadorių per miškus, užpuolė vilkai. Arkliai pasibaidė, sudaužė ratus ir jam kojas. Kojas skaudėjo, iš to ir mirė mano senelis.
Atsiųsdavo ir laiškus iš Amerikos, jam nešdavo skaityti, rašyti tik jis mokėjo, už tai gi vadindavo šviesuoliu.
Jis kada parnešdavo spaudą lietuvišką, suveidavo kaimo žmonės ir klausė (skaitymo?), o bažnyčioje pirmas pradėjo lietuviškai poteriauti ir litanijas skaityti. Kai kam tas nepatiko, net išeidavo iš bažnyčios.
Spaudą jis slėpė sklepe ir lopšyje, kur buvo dvigubas dugnas. Man viską papasakojo mano mama, ji buvo jauniausia jo dukra. Ji prisimindavo jo keliones, dainas, kurios graudžios ir gailios, ji prisimindavo daug. Aš išklausius daug, man rodos ji ir dabar dainuoja, kalba, o aš visus jos pasakojimus prisimenu.
Mama vis minėdavo jo sukurtą dainelę:
Mano senelis palaidotas ant Peliūnų kapinių. Jis buvo šaulių vadas Kietaviškių parapijoje, jam šauliai iš Kauno atvežė, pastatė paminklą. Labai prisimenu, kaip buvo gražu – atėjo visa bažnyčios brostva, visa parapija, žmonės jį pagerbė.
Gerbė senelį ir aplinkiniai kaimo žmonės. Visiem jis buvo reikalingas – rašė laiškus, skaitė laikraščius, visi klausė.
Gilūšio k – Apolonija Ščerbavičiūtė Grybauskienė, g. 1924 m.
Poetas, vertėjas Almis Grybauskas
Gilūšyje 1947 metais gimęs poetas, išleidęs keletą poezijos knygų, vertėjas, daugiausiai iš čekų kalbos, viso išvertęs 25 knygas, moka daugelį kalbų, yra daug keliavęs, gyvenęs, mokęsis įvairiuose kraštuose, labai įdomi asmenybė Almis Grybauskas buvo asmeniškai pažįstamas su Vaclovu Havelu.
Šiuo metu poetas dirba Brno miesto universiteto profesoriumi, vasaromis dažnai lankosi gimtinėje Gilūšio kaime, kur turi savo namus.
Gilūšio k – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g.1946 m.
Gojus
Kaimo įkūrimas
Kaip Gojus atsirado? Tėvas pasakojo, kad kadaise čia buvo didelis gražus miškas, žalias, apaugęs medžiais. Jame augo didžiulis plačiašakis ąžuolas. Labai storas ir senas. Jis buvo laikomas šventu, prie jo ėjo melstis, buvo šventa vieta ir gyveno krivis Laimutis. Prie ąžuolo degino ugnį, buvo vaidilutė. Paskui atėjo kiti laikai ir melstis nustojo, kūrėsi kaimas, atsikėlė Česoniai, Janavičiai. O vaidilutė Lubaka pavirto upeliu, ištekėjo upeliu į Prakusą. Raistas buvo labai šaltiniuotas, buvo du dideli šaltiniai, iš jų tekėjo upeliai. Vienas jų ėjo palei prosenelio Janavičiaus sodybą. Jis buvo išsirietęs kampu per pievas ir tekėjo iš šaltinio. Tas šventas ąžuolas dar ilgai augo, suseno. Bet atsirado kitas Laimutis, kuris norėjo būt geras valdžiai, sugundytas tą ąžuolą senelį ėmė ir nukirto. Ąžuolas buvo toks didelis ir šakotas, kad kaip krito, tai visa žemė sudrebėjo, kaip perkūnas trenkė. Tas Laimutis greit numirė jaunas, gal 26 ar 28 metų būdamas.
Mes su tėvu važiuodavom arkliais Žiežmarių turgun, tai važiuojant tėvas man rodė slėnius prie Bačkonių ir pasakojo, kad čia senovėje vykęs mūšis, kovėsi Vytautas su kryžiuočiais. Vytauto armija ėjo nuo Vilniaus pusės, o kryžiuočių – nuo Kauno ir čia susitikę kovėsi ant tų laukų, pievų, prie Strėvos upės.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: 1348 m. Strėvos mūšio vieta iki šiol nėra nustatyta.
Kaimo ribos iš archyvų
Gojus,( Dol Mileigany – Lubaka?) apie 19 a. pabaigą
Perkūnas, atgaivinęs iš sąstingio žemę, kai ji visa pražydėjo ir sužaliavo Anykštos ežero krantai, lėkdamas iš debesų pabalnotu žirgu didžiuliais šuoliais pamatė kažką nepaprastai gražaus ir nusileidęs iš dangaus, paleidęs žirgą ganytis, užėjo į savo šventyklą ant ežero kranto, į Perkūno šventyklą. Joje jis rado vaidilą ir daug vaidilučių. Viena jų jam iš karto krito akysna – ji buvo nepaprasto grožio mergaitė. Akys – kaip žydras ežeras. „Kuo tu vardu?“ klausia Perkūnas. Jinai atsakė: „Vaidilutė Laima.“ „Na, o kuo užsiimi, tarnauji dievui Perkūnui?“ Ji atsakė: „Aš verpiu gyvenimo laimės siūlą, audžiu laimės taką, padedu moterims gimdyti.“
Jis nustebo, kiek joje gerumo, ir paklausė: „Ar tu galėtum būti mano žmona?“ Perkūnas buvo didelis, stiprus vyras, didele barzda ir atrodė jau senas. Ji lyg ir norėjo jam atsakyti, tačiau pasijuto nepatogiai ir tyliai tarė: „Taip.“
Ir vienoje iš ežero salų atsirado nepaprasto grožio rūmai, ir jiedu apsigyveno juose. Turėjo daug tarnų ir tarnaičių, juos supo prabanga. O tie rūmai buvo, kur Puikino sala. Po kiek laiko jiems gimė sūnus. Laimos vyras dažnai iš namų kažkur pradingdavo, paskui sugrįždavo ir ją nepaprastai mylėjo, ji net nežinojo, kad jis ir yra žmogumi pasvirtęs Perkūnas.
Kai ji pagimdė sūnų, jos garbei ir sūnų pavadino Laimučio vardu. Auga vaikas ne dienom, o valandom, užauga gražus, tvirtas. Tada tėvas nutaria, kad jo sūnus turi būti karys. Vyriausias žemės vadas. Bet Laima tarė: „Tavo sūnus nebus karo vadas, nebus karalius. Jis tarnaus dievui Perkūnui, jis bus vaidila.“ Perkūnui nepatiko. Jis visaip bandė ją perkalbėti. Sako, turi kažkas būti stiprus, tvirtas, ginti gimtą žemę, už ją kovoti, o dievui tarnauja daugelis žmonių. Taip jie susipyko. Perkūnas labai užsirūstino, sugriaudėjo visa savo galybe ir pakilo didelė audra ir išlėkė perkūnas, ir sugriuvo rūmai…
Vieną akimirką Laima su Laimučiu atsiranda ant Anykštos ežero kranto. Neliko nei rūmų, nei vyro. Tada ji suprato, kad gyveno su dievaičiu Perkūnu, ir toje vietoje po šiai dienai liko tik kaimo vardas – Perkūnakiemis.
Laima su sūneliu nuėjo į šventyklą, bet ten pasijuto niekam nereikalingi. Tada išėjo ir nuėjo pavėjui į vakarus, nes pūtė rytys vėjas. Jie nežinojo, kur eiti, bet ėjo, ėjo per mišką, per pelkę ir priėjo kalnelį. Ant to kalnelio stovėjo nuostabaus grožio ąžuolas, o už jo – septyni maži šiaudais dengti nameliai. Artėjo naktis, tačiau jie nedrįso prašytis nakvynės ir įlipę į ąžuolą, permiegojo ant jo šakų.
Išaušo rytas. Kai jie nubudo, po ąžuolu pamatė seną baltą senelį. Senelis ir klausia: „Iš kur jūs?“ Laima atsako: „Nežinom, ar čia sapnas, ar tikrovė, bet mes nieko neturime, tik rankas, galime pas jus dirbti.“ „O kas jūs? Ką jūs mokate dirbti?“ – klausia senelis ir taria: „Šis jaunas gražus vyras, matau, galės mane pavaduoti, galiu jį priimti, o ką moki tu?“ Laima atsako: „Aš – Laima, o čia mano sūnus Laimutis. Aš moku verpti likimo siūlą, austi laimės taką žmogui.“ „Gerai“, – sutinka senelis ir duoda jiems vieną namelį.
Čia jie ir apsigyvena. Laima padeda gimdyvėms, Laimutis tarnauja pas vaidilą. O pas vaidilą – visas būrys vaidilučių. Jaunas gražuolis Laimutis taip įsimyli vieną vaidilutę Vidą, kad to neslepia ir papasakoja mamai ir vaidilai. Tada senelis vaidila neprieštarauja jauniems ir leidžia Laimučiui išeiti iš šventyklos tarnystės ir parsivesti į namus žmoną. Taip jiedu apsivedė, ilgai ir laimingai gyveno, ir atsirado daug vaikų. Visi jie buvo Laimučiai. Nuo to laiko atsirado Laimučių giminė. Per ilgus amžius iš Gojaus, kuriame stovėjo tas šventas ąžuolas, jų giminė pasklido aplink visą Ilgio ežerą ir gyvena iki šiandien.
Vilnius Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš Mortos Laimutytės.
Rengėjų pastaba: Skelbiama iš A. Ričkienės rankraščio. Pavardė Laimutis užfiksuota keliose Lietuvos vietose, vienas iš jos epicentrų – apie Elektrėnus, Žaslius, Žiežmarius
Ąžuolas
Ant kalnelio, kuris prasideda aukštu Prakusos upės šlaitu, kadaise ošė graži giraitė. Šią giraitę vadino Gojumi. Ten stovėjo septyni nedideli mediniai nameliai ir vienas didelis. Prie kiekvieno namelio augo gražūs lietuviški darželiai su rūtomis, kadagiais. Nuo giraitės į rytus plytėjo didelis laukas su didingu plačiašakiu ąžuolu, matomu iš visų apylinkių. Mažiausiai penki vyrai, susikibę rankomis, galėjo apkabinti ąžuolą. Tai buvo nepaprastas ąžuolas. Prie jo buvo aukuras, ir žmonės prie jo meldėsi dar ilgai po krikščionybės įvedimo. Čia gyveno krivis Laimutis, vaidilutės, o šalia esančiame miške stovėjo trys gražūs pilkapynai, žmonių vadinami Kurganai. Žmonės meldėsi prie aukuro, aukojo aukas deivei Lubakai.
Vėliau žmones krikštijo, jiems dovanojo dovanas, ir jie sutiko, kad jų galvas apšlakstytų vandeniu. Jiems buvo duoti nauji vardai: Mikalojus, Juzefas, Aleksandras, Jadvyga, Zofija ir kiti, tačiau kai kas greitai tuos vardus pamiršo ir toliau meldėsi savo deivei.
Bėgo laikas. Senose Kietaviškėse buvo pastatyta koplyčia. Vėliau tokią pačią pastatė ir Mijaugonyse, bet Kietaviškių bažnyčioje ir koplyčiose pamaldos buvo laikomos lotynų arba lenkų kalbomis. Gal todėl praėjo keli šimtai metų, o žmonės vis eidavo po savo ąžuolu, nors tenai jau nebuvo nei krivio, nei aukuro. Sako, grįždami iš bažnyčios žmonės užsukdavo po ąžuolu. Kai bažnyčiose ėmė plisti lietuvių kalba, kunigas Kajetonas Čepanas mokė poterių lietuviškai, kūrė pradžios mokyklas kaimuose, pagoniškas tikėjimas prarado įtaką žmonėms.
XX a. pradžioje jaunimas mėgo rinktis po ąžuolu. Rinkdavosi ir senoliai. Vincas Janavičius, žemės savininkas, buvo giliai tikintis katalikas, raštingas, bajoriškos kilmės, kalbėjęs ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, ir rusiškai, turėjo nesveiką sūnų. Kažkas jam paaiškino, kad reikia nukirsti ąžuolą ir sūnus pasveiksiąs. Jaunuolis ėmė kirsti ąžuolą. Kiekvieną dieną prie pat žemės jis kirto tą didžiulį ąžuolą. Ilgai dirbo jaunuolis, kol vieną dieną ąžuolas galiūnas nuvirto. Jis sudrebino visų gojiečių namelius, sudužo stiklai, šunys sustaugė, galvijai subliovė. Virto tūkstantmetis, gražus plačiašakis, tvirtas ąžuolas, kurį žmonės taip mėgo ir garbino. O jaunuolis, pavargęs nuo darbo, atsigulė pailsėti. Atsigulė ir daugiau jau neatsikėlė. Užmigo ir nepabudo.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš Mortos Laimutytės.
Kai šventąjį ąžuolą nukirto jaunasis Janavičius, medis ilgai gulėjo lauke. Paskui gojiečiai jį supjaustė, išsidalino ir pasistatė daugelį kryžių Mijaugonių kapuose, kur palaidoti senoliai. Vincas Janavičius prie savo namo, darželio kampe, irgi pastatė kryžių iš to ąžuolo. Gražus buvo jo kryžius, su stogeliu, šventųjų skulptūrėlėmis. Apie 80 metų išstovėjo šis kryžius; jis buvo nudažytas mėlynai, o jo stogelis – rusvai. Paskui kryžius nupuvo.
Giminė, visų gyvenimo vėtrų išblaškyta, čia jau negyveno. Ir tik jauniausias anūkas Stasys, politinis kalinys, grįžęs iš tremties, atvykęs į tėviškę ir radęs išvirtusį senąjį kryžių, sukvietė visą giminę ir pastatė naują gražų kryžių buvusio seno vietoje. Deja, vėtra su perkūnija nulaužė ir nuvertė naująjį kryžių. Krisdamas jis atsirėmė į tvorelę, į alyvų krūmą ir keletą metų ten gulėjo, bet nei anūkai, nei proanūkiai jo jau neatstatė. Ar neturėjo laiko, ar nenorėjo, sunku dabar suprasti.
Ąžuolas, kurį žmonės garbino, buvo nukirstas prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, o 1915 m. į Gojaus kaimą užėję vokiečių kareiviai su karininku pasiėmę žemėlapį prašė gojiečių parodyti medį – bažnyčią. Kai gojiečiai pasakė, kad ąžuolą nukirto, vokiečiai labai stebėjosi ir paprašė parodyti tą vietą. Parodžius kelmą, sako, atsiduso kaizerio karininkas ir pakraipęs galvą pasakė: „Gaila milžino.“
Šio ąžuolo istorija yra tikra, girdėta iš senolių daugelį kartų.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Miškas Gojus
Gojus – šventa vieta. Augo šventi medžiai. Čia ėjo melstis. Vėliau, krikščionybės laikais, Perkūnakiemio kaime labai trankėsi perkūnas, augo dideli medžiai ąžuolai. Gojaus miškas iki kelio priklausė Perkūnakiemio kaimui, kita jo pusė priklausė Obeniams.
Vasarą miške, kur gyveno Paruliai, mokytojas Macijauskas organizuodavo vakarėlius, gegužines. Čia, miško kampe, gražiame beržyne prie kelio, rinkosi jaunimas, atvažiuodavo Kietaviškių kunigas, paštorius, policininkas. Jaunimas buvo labai kuklus ir kultūringas, jokių stiprių išgėrimų nebuvo, muzika buvo vietinė, liaudiška – armonika, balalaika, smuikas. Linksmos gegužinės vyko ir po karo.
Kartą gegužinės metu buvo partizanai atėję. Buvo toks garsus partizanas iš Mijaugonių kaimo Stepas Lipnickas, tai užpuolė skrebukai ir sužeidė jį į kaklą, dar gyvą nuvežė Kaugonysna, bet
jis mirė. Ten palaidotas.
Po karo miške buvo karininko iš Gojaus Janavičiaus Vytauto kapas. Jis buvo išėjęs partizanauti, o kadangi Janavičiai visi buvo mokyti ir turtingi, tai suiručių metu, kai jie slapstėsi, jų turtą pasisavino kai kurie kaimiečiai. Vėliau Janavičiaus kapas Gojuje dingo. Šnekėjo, kad savi išvežė ir palaidojo kapinėse, bet nežinia.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1907 m., kilęs iš Lubakos.
Gojuje [vokiečiai] labai išpjovė medžius, daugiausiai storas, dideles pušis prie Sūriaraisčio. Vardas kilęs nuo jame buvusio sūraus (gal mineralinio?) vandens. Tenai buvo daug sūrių šaltinių.
Elektrėnai – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Gojaus miško pilkapiai
Tėvas pasakojo, kad senovėj šiose apylinkėse ėjo karai, tai Gojaus miške yra palaidota daug kareivių.
Elektrėnai – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus
Didysis Gojaus pilkapis
.
Kartu su Kietaviškių mokyklos mokytoju Makacku esu dalyvavęs Mijaugonių pilkapių kasinėjimuose. Įdomu. Tenai kaip pyrage: sluoksnis anglių, sluoksnis žemių, vėl anglių ir vėl žemių. Gal daug laidojo vienam pilkapy? Tenai degintiniai kapai.
Elektrėnai – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: Kalbama apie pilkapius Gojaus miško vakarinėje dalyje. Jų tyrinėjimų faktas iki šiol nebuvo žinomas.
Karves ganėm miške, tai ty yra kurgonai. Man mama pasakoja, kad miške prilaidota daug kareivių.
Abromiškių k. – Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925m., kilusi iš Lekavičių.
Gojaus miške, už Loibos sklypų, buva labai daug kurgonų – senų kapinių. Mama pasakoja, kad kas tai buva atvažiavį, ty kasinėja. Ar rada ką, nežinau.
Vievis – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Iš kaimo istorijos
Kaimas yra greitkelio Kaunas–Vilnius pusiaukelėje, iš vakarinės pusės teka Prakusos upė. Ji išteka iš Cyviškių pelkių ir įteka į Ilgės ežerą. Upės ilgis tik 7 km, šiuo metu ji negili, ištiesinta melioracijos.
Iš pietų pusės kaimas ribojasi su Mijaugonių kaime gyvenančių Žigučių šlapiomis pievomis, pietryčiuose – Gojaus miškas, kuriame išlikę kelios pilkapių grupės. Iš rytų – beržynas, pelkėtos pievos, revas su stačiais krantais, keli šaltiniai, kurių vandeniu gojietės mėgo plautis galvas. Iš šiaurrytinės pusės žemės ribojasi su klampia pelke. Šiaurinėje kaimo dalyje dar menamas Glembockos dvaras, karčiama ir pašto arklių stotis. Žemės priklausė Andriui Janavičiui. 1923 m. ten įkurtas kaimas, pavadintas Lubakos vardu.
Gojaus kaimas taipogi buvo gatvinis, žemė rėžinė, trobos – po vienu šiaudiniu stogu su tvartais, galais į gatvę. Senoliai Gojų vadino Šventos Lubakėlės rojumi. Iki XX a. pradžios ant kalnelio stovėjo šventas ąžuolas, toks aukštas ir storas, kad iš visų apylinkių buvo matomas, o jį apkabinti galėjo tik penki vyrai, susikabinę rankomis. Gojaus kaimo sodybos buvo arti viena kitos, apsodintos įvairiausiais medžiais
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Vietovė Užkarčemys. Palei Prakusą, kur Janavičiai gyvena, yra Užkarčiamys, nes tenai seniau gyveno žydas ir laikė karčiamą.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.
Kaimas prie caro buvo gatvinis, ėjo nuo kelio ir sukosi lanku link miško. Buvo 9 sodybos. Pas Janavičių Ignasių, pas mano tėvą ir pas Rakauską buvo svirtiniai šuliniai. Gojaus žemė ėjo pievom, dešinėj Prakusos pusėj iki dvaro, iki Kloninių Mijaugonių. Prie raisto buvo keli šaltiniai, visas raistas šaltiniuotas. Kai vedė melioraciją, jau prie sovietų, raistai sunyko, šaltinių dar du likę ir dabar. Melioracija išpjovė ir didelius senus medžius, nieko neliko, plyni laukai.
Elektrėnai – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Janavičius Augustas pasakojo, kad Gojus buvo ąžuolynas, tik per žemės reformą žemė buvo išdalinta žmonėms. Žmonės iki šiol mena čia augusius ąžuolus. Tarp Mijaugonių ir Gojaus tekėjo Prakusa. Ji turėjo gražų slėnį, vingiavo tekėdama į Ilgio ežerą, paupiuose augo daug įvairių krūmų, buvo griovos. Dabar – tik ištiesintas griovys.
Gojaus kaime gyveno tik Laimučiai ir Janavičiai. Vėliau atėjo ir mano seneliai Česoniai, atsirado ir daugiau pavardžių (mano senelis atėjo žentuosna).
Elektrėnai – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Vokiečių okupacijos metai
Tai tikras įvykis, kuris įvyko 1943 m. Buvo naktis, visas Gojaus kaimas miegojo. Staiga visus pažadino vokiškų mašinų riaumojimas. Hitlerininkų kareiviai kaip paklaikę
lakstė po kaimą ir visus budino, beldė į duris ir langus, varė visus prie kelio. Gojiečiai su vaikais ir seniais išėjo ant ulyčios ir sustojo po Janavičių kryžiumi. Buvo ankstyvas pavasaris, šalta. Vokiečių karininkas per seniūną Matkevičių paaiškino, kad turime išduoti tą, kuris vežė ginklus iš Žaslių stoties į Šarkinės mišką.
Mėnulis apšvietė blyškius ir išsigandusius žmones, kurie stovėjo nuleidę rankas, o hitlerininkai lakstė po kaimą, vokiškai šūkavo, burzgė mašinos, lojo šunes. Žmonės pradėjo prašyti Janavičių Ignasių, prašė gelbėti, neleisti jų žudyti, nes jie nežino, kas vežė tuos ginklus. Senelis Ignasius buvo kaimo autoritetas, turtingiausias ir garbingas žmogus.
Tais metais buvo girdėti, kad vokiečiai yra sudeginę žmones, uždarytus kluone. Taip galėjo atsitikti ir Gojuje. Kaime iš viso buvo 9 sodybos ir apie 40 gyventojų. Pradėjo aušti. Dar lyg kažko delsė, dar nevarė deginti. Ir staiga iš kažkur atsiranda Ignas Janavičius, inžinierius lakūnas, gerai mokantis vokiečių kalbą. Taigi gojiečiai nesupranta, ką jis sako, tačiau mato, kaip jis ginčijasi. Vienas vokiečių karininkas sudavė Ignui per veidą,
tada Ignas, visų nuostabai, taip trenkė tam vokiečiui, kad jis vos nenuvirto. Vokietis apsisuko ir nuėjo prie mašinos, paskui jį ir kiti. Visi susėdo į mašinas, ant motociklų ir išvažiavo iš
kaimo. Ant ūlyčios, po klevais prie kryžiaus, stovėjo galvas nuleidę gojiečiai. Visi pastebėjo, kad ir Igno, jų išgelbėtojo nėra.
Gal jis išvažiavo su vokiečiais, gal kur pasišalino. Pirmas prabilo diedukas Ignasius, jis liepė visiems eiti namo ir gultis miegoti. Gojiečiai, negalėdami atsipeikėti iš baimės, pamažu skirstėsi.
Parėję namo, radome tėvą, bevaikštantį po trobą su sesute Genute ant rankų. „Per tavo gerą širdį visi galėjom pražūti. Iš Gojaus galėjo likti tik krūva pelenų“, – verkė mama, o jos veidu tekėjo ašarų upeliai. „Gaila man tų vargšų žydų. Ir kas galėjo mane paskųsti?“
– kalbėjo tėvas. Nuo to įvykio praėjo daugiau nei 60 metų, bet niekaip negaliu jo užmiršti.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: Ignas Janavičius 1944 m. pasitraukė į Vokietiją,vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo aviacijoje.
Pokaris
Prisimenu, vieną naktį pradėjo loti šuo ir į langą kažkas pabeldė. Netrukus į trobą įėjo keletas vyrų. Mama vaikams liepė miegoti, uždangstė visus langus ir, uždegus lempą, prisuko
ugnelę. Tie vyrai susėdo ir nenusivilkę sėdėjo aplinkui stalą, mama juos vaišino, tėvas atnešė naminės. Prisimenu, kad kalbėjo, jog Lietuvą išvaduos Amerika, kad tėvas turi palaukti, nepasirašinėti į kolūkį. Du iš jų buvo tėvo pusbroliai – Vytautas ir Stasys. Tėvas labai didžiavosi jais, kad jie kovoja už Lietuvą
Vieną pavasario dieną, per pietus, buvo užėjęs Vytautas. Atsimenu, jis buvo apsirengęs juodu lietpalčiu, kurio apykaklę siekė šviesūs garbanoti plaukai. Po pažastimi jis laikė portfelį ir labai skubėjo, net nepasivaišinęs išėjo. Tėvas palydėjo jį per kiemą, ir jis pasuko Mijaugonių kryptimi. Daugiau niekas jo nematė, nieko apie jį negirdėjo. Pažįstama mergina, šnekėjo žmonės, išvaikščiojo visą Gojaus mišką ieškodama jo kapo, nes sklido visokiausios kalbos, tačiau niekas nieko tikro nežino iki šiandien. Tik viena aišku – jis žuvo už Tėvynės
laisvę. O mano tėvas ištesėjo jiems duotą žodį – niekada nesirašė kolūkin ir netarnavo okupantams, nors ir buvo labai sunku, ir visko teko patirti ir tėvams, ir mums, jo vaikams.
Pokario metais tėvai nemažai kalbėjo ir apie stribus. Pas mus juos vadino skrebais. Du broliai Žigučiai tarnavo skrebais. Vienas buvo seniūnas, kitas – apylinkės sekretorius.
Prisimenu, vieną rytą mama, paruošus pusryčius, jau norėjo visus kviesti prie stalo, kai staiga atsidarė durys ir įėjo seniūnas Boleslovas su penkiais ginkluotais vyrais. Mes visi jau buvome susėdę prie stalo ir laukėme pusryčių. Tada seniūnas nuvarė mus už pečiaus ir, susodinėjęs savo vyrus, visus mūsų blynus, sriubą suvalgė ir dar paprašė pieno. Ir juokėsi mamai į akis: „Gera esi gaspadinė, o taviškiai nenumirs iš bado.“ Mama atnešė pieną, penkis puodelius, vyrai gėrė ir juokėsi. Paskui lyg niekur nieko atsistojo ir užsidėję ant pečių šautuvus išėjo, net nepadėkoję. Paskutinis išėjo seniūnas. Jis tarė mamai: „Pasakyk Vaclovui, kad skanūs ir sotūs jo pusryčiai.“ Tėvas visą tą laiką buvo klėtyje ir troboje nepasirodė. Mes su sesute Genute ir broliuku Vaclovu iš užpečkio išėjome, kai mama jau nurinkinėjo indus ir verkė. Paskui ji paprašė atnešti malkų, vėl kūrė krosnį ir kažką mums virė, neprisimenu. Tėvas pyko: „Viską suėdė, niekšai, tikri šunys. Dieve, ir kada baigsis tos niekšybės?“
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Janavičių giminė
Tėvas gimė 1911 m. Gojaus kaime, Kietaviškių parapijoje, pasiturinčio valstiečio šeimoje. Tuomet Gojaus kaime dar augo tūkstantmetis ąžuolas, žmonių laikomas šventu. Po spaudos draudimo panaikinimo jaunimas laisvai rinkdavosi, skaitė, bendravo.
1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs Lietuvai daug vargo ir viltį siekti nepriklausomybės. Neilgai trukus, 1918 m., Lietuva tapo laisva. Tada Vaclovui tebuvo septyneri metai. Laisvoje Lietuvoje ėmė atsidarinėti mokyklos. Mokykla atsidarė
ir Mijaugonių kaime, kurią tėvas pradėjo lankyti jau devynerių metų amžiaus ir mokėsi tris metus. Toliau mokintis reikėjo eiti į Kietaviškių mokyklą. Tėvams labai reikėjo jaunų rankų
ūkyje ir buvo nutarta į Kietaviškes vaiko neleisti, palikti ūkyje.
1932 m. rudenį Vaclovas Janavičius – Lietuvos kareivis. Tarnavo Kaune, 2-ame pėstininkų Algirdo pulke. Čia jis išmoko siuvėjo amato ir susipažino su Lietuvos istorija. Atlikęs karinę tarnybą, lankydavosi kaimo vakarėliuose ne tik kaip muzikantas,
nes grojo armonika, bet ir kaip jaunimo švietėjas, įvairių gegužinių organizatorius.
Paskui įvykiai vertėsi kūliais. Lietuvos okupacija, karas, vokiečiai, tremtys, žūtys.
Kai 1944 m. vėl sugrįžo rusai, tėvas buvo šaukiamojo amžiaus. Ir tada senelė Morta privirė jam kažkokių žolių, nuo kurių jis taip viduriavo, jog iš jo nieko neliko. Sulyso, išbalo, užaugo
barzda, įdubo akys, liko panašus į 80-metį. Kai jau galėjo paeiti, susirado savo velionio tėvo pasą, dar labiau jį sulamdė, ištrynė tėvo vardą, gimimo datą ir nuvažiavo į Trakus, kur save užregistravo žymiai vyresnį. Taip ir neišėjo į karą.
Nuo 1948 m. pradėjo kurtis kolūkiai. Į kolūkį tėvas nepasirašė, liko pavienis. Už tai jis su šeima buvo nubaustas – 1950 m. kolūkio valdžia leido visai sunaikinti, gyvuliais išganyti jo pasėlius, atėmė žemę, pievas. Šeima liko be duonos. Buvo palikta tik 15 arų žemės. Artojas, turėjęs 5 vaikus, liko be pragyvenimo šaltinio. Tada jis pradėjo eiti statyti, remontuoti žmonėms namus, dviračius, batus. O čia dar gimė jaunesnieji vaikai, šeima
jau iš 10 narių.
Apie 1960-uosius, kai prasidėjo elektrinės statyba, gretimi kaimai buvo iškelti. Liko dideli nenaudojamos žemės plotai – kas norėjo, galėjo juose ganyti gyvulius, pjauti žolę. Prie miesto kūrėsi nauji sodai, atsirado darbo ir tėvo arkliui, o žmonės už darbą visada mokėdavo.
1962 m., kai Loibai buvo iškelti iš Perkūnakiemio, švogeris leido namą pervežti į Gojų ir pasistatyti seno vietoje. Vos tik namai buvo pastatyti, įruošti gyvenimui, Kaišiadorių rajono valdžia įsakė namą nugriauti. Žiauriai buvo pasielgta su Vaclovo Janavičiaus šeima. Tačiau dar iš prosenelio tėvas buvo paveldėjęs 150 metų senumo arklidę. Joje, išpjovęs langus, įdėjęs duris, sudėjęs grindis, apgyvendino savo gausią šeimyną. Tik po savaitės buvo
sumūryta krosnis, pastatytas kaminas, ištapetuotos sienos. Šioje troboje jiedu su žmona išgyveno iki gyvenimo pabaigos.
1990 m. kovo 11-oji atnešė didelį džiaugsmą. Ji atėjo tik po 50 metų. Tą dieną jis verkė iš laimės ir pasiėmė savo seną armoniką, kuri jau seniai ilsėjosi užmesta už pečiaus ir dainavo senas dainas. Po metų jis atsiėmė žemę, bandė kurti ūkį. Čia jam talkininkavo vaikai ir anūkai.
1997 metais, Lietuvai ruošiantis naujiems rinkimams, lapkričio 1 d. vakare V. Janavičius numirė. Buvo likus tik viena savaitė iki Prezidento rinkimų.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: Skelbiamas tekstas iš A. Ričkienės rankraščio.
Janavičius Vacys iš Gojaus buva principingas, nestoja kolūkin, tai turėja varga. Atėmi ne tik žemį, po langais apari, bet ir trobų atėmi, namų. Šeima didelė, aštuoni vaikai. Loibai atidavė sava trobų, tai vietos valdžia nugriovė. Norėja būt’ vadovu, kaimy nai, matyt’ turėja pardavinėt’. Tvarte gyvena. Buva toks laikas, kai tėvas sūnų pardavinėja, brolis brolį. Arba – arba.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.
Mano motina Jadvyga buvo bajoraitė Pacevičiūtė. Ji ištekėjo už pasiturinčio ūkininko Vaclovo Janavičiaus ir tikėjosi pragyventi gražų ir ramų gyvenimą. Deja, teko nugyventi sunkų, vargingą, tačiau garbingą, kupiną meilės, atsidavimo ir pasiaukojimo gyvenimą.
Motina, išauginusi aštuonis vaikus, iškentusi visus pokario sunkumus ir nepriteklius, buvusi beteisė kalinė nuosavuose namuose. Jos kelias nužymėtas nelaimių ir bėdų, persekiojusių ją
iki gyvenimo galo.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: Skelbiamas tekstas iš A. Ričkienės rankraščio.
Jagėlonys
Iš Briaunia tekieja Švenčiaus upelis in Švenčiaus ažeru, o iš Švenčiaus ažera in Aujėdu tekieja upelis Perkasas. Švenčiukas, tai mažiukas ažeriukas, bala, jis ty in Briaunia pusi.
Kloniniai Jagėlonys – Ona Česonytė Rumsevičienė, g. 1921 m. Šuolių k
Kalninių Jagėlonių vardas nuo Jagėlų, ponų kokių, kur čia gyvenį, šnekos čia buvį. Jų dvarai buvį kur dabar kolūkia kontora buva, Dalinkevičius gyvena. Kapai jų tai palei Spenglu, toks aukštas krantas, tenai palei malūnu. Tam krante. Žmonės ty buva radį.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Vietovardžiai buva – Aujedas, Akivara, Busilų kalnelis, Cegelnių raistas, Čižiūros duobełė, Dikavinas, Didžia pieva,Ilga pieva, Parmoka duobė, Kiaulių kapinėłės, Kirciuvienė, Lapių raistas, Lyginės, Lyginių kalnas, Papušynas, Raisteliai, Pridotkų raistas, Rumšina raistas, Smalenų raistas, Telėtnikai, Vopnyčia.
Pasakojo Jonas Pukalskas
Žmonių pasakojimai
Saka, an kalna buva Jagėlų dvaras, o an kranta gal koplyčia kokia, kad yra 4 kapai. Saka, ty Jagėlos pasilaidojį. Seslevičius palei Spenglu, palei keliu gyvena, ty jau buva jo žemi an to kalna, tai jis ty ari ir arklys koju skyłėn inkiša. Tada jis pažiūrėja, kad kas tai ty yra ir pasakė kam tai. Atvažiava kas tai ir atkasi. Viršus buva užmūrytas kokiom tai plokštėm, nuiemi, intieja vidun, o ty stovi 4 karstai. Cieli. Ne toki, kai dabar, ale išskobti iš medžia. Toki karstai. Kap juos parušina, tai tik dulkės užrūka ir nieka jau ty, tadu viel’ uždieja tom plokštim ir dabar ty stovi. Intėjima durys apvaliai sumūrytos, plytos raudonos dideƚės, aš niejau, bijojau.
Kloniniai Jagėlonys – Ona Česonytė Rumsevičienė, g. 1921 m. Šuolių k.
Kaime prie kapų žmogus dirba žemi, malūninykas toks. Jis aria ir girdi kas tai lyg dunda po žeme, žiūri lyg koks urvas atsivieri vagoj. Kiša, kiša botagu – ty tuščia, tadu ėmi kast’ žemi, žiūri – plytos, tokios didełės plytos, praardi tas plytas ir žiūri, kad tenai duobė didžiausia, o duobėj ty 3 karstai, 3 žmonės pakavoti. Taigi, o jau kiek metų čia dyrbta, niekas net nežinoja kad čia kapinės. Paskui praneši valdžiai, buva atvažiavį iš Vilniaus, saka karstai ne vinim, o medžiu sukalti ir plytos visai ne tokios kai dabar, senų laikų. Saka, grafų Jagėlų kapai.
Jagėlonių k – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
Seniau laukus dyrba arkliais. Vienoj pusėj an kalna – mūs kapai, kitoj – aukštas kalnas. Ari žmogus ty an kalna žemi, jo arkliui inlinda žemin koja, žmogus žiūri,- kokia tai skylė žemėj, lyg plyta inkrita. Paskui saka tyri, ieškoja, kas ty, tai rada keturis žmonis palaidotus toj duobėj, duobė buva išmūryta, sklepas padarytas. Saka ty grafų Jagėlų senobinis kapas, ale jau niekas jo neminėja, kad ty plytos mėtisi, tai žinojam, gal seniau ty kokia koplyčia buvus ar kas. Tai tik kaima pavadinimas išlikis – Jagėlonys.
Jagėlonių k. – Juozas Jarmokas, g. 1921 m.
Jau sovietmečiu mes su broliu arim an aukšta kalna, tai traktorius užkabina giliai ir pasirodi žemėj kokia tai skyłė. Mes su broliu nelindam, bijojam, ale pasakim malūninykui Birmanui, tai tas inlinda ir rada palaidotus žmones, viskų tynai ištarši. Jo malūnas stovėja an Spenglos, o an kalna virš malūna mes ir radam tų skyłį. Malūnas seniau małė myltus ir lantas pjovi, ale prie kolchoza jau aplaistas buva. Tik malūninykas su šeimyna tam name gyvena, o dabar duktė grįžus iš Elektrėnų dar gyvena. Tai, saka, tam karste rada keturis grabus – trijų suaugusių ir vaika. Žmonės bajina, kad Birmanas tuos karstus išpłėši. Ale kas ty karste gałėja būt’, tikriausiai tik žmonių šnekos… Paskui ir mes su Ščerbavičium buvam tynai inlindį, ale nieka ty neradam, tik rūbų, skaros gabaliukai. Jau ir karstai subyrėjį. Anga – arka, akmenim išbetonuota duobė. Viršus ir šonai – iš raudonų plytų.
Kloniniai Jagėlonys. – Jonas Rumsevičius, g. 1938 m
Jagėlos testamentas iš archyvų
Vertimas į lietuvių kalbą
(Išvertė Vladislava Kursevičienė iš Daugirdiškių )
Vilniaus apskrities dvarininkas Fiedoras Jagiello (…) pranešu apie sandorį ir šiuo laišku su savanorišku įrašu viešai paliudiju kad (…) mano dvaras pavadinimu Jagielowszczyzna, besirandantis Boreikovskių lauke Vilniaus apskrityje, nei jokiomis skolomis ( nepraskolintas)
(…)santarvėje ir meilėje tarpusavy gyveno, jokių piktumų vienas kitam neturėjo, todėl turiu ir privalau aukščiau paminėtą savo nuosavybę savo vaikams Janui, Heliašui ir Piotrui Jagielloms – mano sūnums padalinti lygiomis dalimis, o tą pripažinti duos Ponas Dievas ateinančiais tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt aštuntais metais sausio mėnesio ketvirtą dieną, kartu su tuo pranešu, kad išvardinta nuosavybe galėčiau ramiai naudotis iki savo gyvenimo pabaigos be jokių kliūčių iš mano sūnų pusės ir todėl duotas šia laiškas su mano paties rankos parašu ir su anspaudu, kartu su anspaudais ir parašais mano ponų prietelių mano paties žodžiu pas mane sukviestų ant jų rankų parašų vardais ir pavardėmis išreikštų. Rašytas tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt penktaisias metais vasario septintą dieną.
Fiedor Jagiello
Dvarininkas ( parašas)
Žodžiu kviestas liudininkas
Sawanievskis Generolas (parašas)
Žodžiu kviestas
Aukščiau išvardinto šio laiško
Asmens liudininkas
Mateušas Kolčinskis Generolas (parašas)
Kaimas
Mūs kaime beveik visi turieja pravardes. Mes buvom Bičiai, nor pavardė – Bliujai, buva Joskai – Antanavičiai, Jozapkai – Ščerbavičiai, nemenu visų.
Mana tėvas Antanavičius iš Jagėlonių, gyvena tenai šone, link Bajorų netoli Aujieda, palei Švenčių. Buva upełės tarp šitų ažerų, vadina nauja ir sena. Sena tarp krūmų, yra ir dabar. Buva ir platoka vietom iki 2 metrų, paskui praieja melioracija, griovius padari, ištiesina, vien grioviai lika. Seniau buva gražu, vingiai, krantai.
Tėvas turėja 12 hektarų žemės, gyvena gerai. Trobos buva dviejų galų, svirnas, tvartas, kluonas. Trobos vienas galas buva gyvenamas, kitam – kamara. Vidurij buva priemenė. Iš viena šona buva gražios gonkos, ty švaru, jaunimas vaikščioja, iš kita eidava prie gyvulių, stovėja rakandai visoki, viedrai, cebrai.
Kaime buva ir kalvė, tėvas dirba kalvėj, dari plūgus, arklius kausti, ratus apkalinėja, matikus dari, siečkas.
Ūkį vedi bendrai, tėvelis negėri, daug dirba, gyvena iš ūkia. Dirba žemi, laiki arklius, veži net dobilus pardavinėt’, javus tai Žiežmariuose supirkinieja, buva sandėlys. Važinieja turgun ketvirtadieniais Žiežmariuosna, veži viskų – ir sviestu, ir kiaušinius, lašinius, ko tik buva ūkyj, tą ir pardavinėja. Laikė dvi karves, prieauglius, avelių turieja, kiaulių, vištų. Buva ir arkliai, be jų ūkyj neapsieisi. Gyvulius ganim. Aš buvau jauniausia, tai ilgiausiai prisiieja, jau ajau an vakarėlia, tai numingi valandu kitu ir kelies. Ganim an dirvonų, paskui kai jau pievas nupjauna, an atola, an rugienų.
Jagėlonių k.- Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Mano vyro tėvas Juozas Pukalskas buvo gimęs 1908 metais ir pasakojo, kad šitas kalnelis tarp kelių priklausė jiem, buvo jų žemėj ir kai vedė kelią link Žikaronių tai iš kalnelio norėjo kasti žvyrą. Jau paparašė dieduko, kad leistų, nors kolūkio laikais nelabai galėjai ir prieštarauti ir pradėjo kast’. Tai ekskavatorius kai užkabina – tai vien kaukolės. Tada sustojo. Va ir stovi nuo mūs pusės duobės, matosi.
Tėvas vis sakydavo, kad tenai koki tai senkapiai, koki tai prancūzai palaidoti, sakydavo, kad jam dar jo tėvas, nu diedukas pasakojo, kad tenai – prancūzkapiai.
Vaikai kai augo, tai žiūrėk nulekia an to kalnelio ir atsineša kaukolę, tai bardavom. Kažkas buvę. Nėra vardo, vadino prancūzų kapinaitės ir tiek.
Jagėlonių k. – Ona Kananavičiūtė Pukalskienė, g. 1946 m., gyv.
Onos Pukalskienės vyro Jono seneliai Pukalskai
Kalniniai Jagėlonys ir Kloniniai Jagėlonys iš archyvų
Gyvenam Kloninių Jagėlonių kaime, visai palei Aujėda ežeru, ir kalnas in Kareivonis, ir kelias vadinasi Aujėda. Mana tata šitu bałi palei Aujėdu vadina Kirčiuvienė, dar ją vadina Daboika. Kodėl? Kadaise Aujėde nuskenda žyda arklys su rogėm. Ir tėvai baina. Važiava žydas per ładu ir inlūža, žydas pabėga, o arklys ir rogės paskenda. Visą laiką sakė Daboika. Šita pieva, kur dabar statos nameliai, ty buva šlapia, vadina Kirčiuviene, gal iškirsta kas, čia jau tėvai ganė. Kareivonių kraštas gražus. Aujėdas nuo Kareivonių pusės buva grynas krantas, žmonės ty maudėsi, paskui jau medžiais užieja, o kur tėvas gyvena, Šoliuose, tai baisus krantas, dumblas, neinteisi, gilu labai. Klampynas, kai ganim, karvių pagirdyt’ negalima, prieit’ negalima. Ty yra, nu buva labai didelių ešerių, mana tėvas ir broliai, ir vyras gaudi. Pavasarį bučius pastata, tai o gražumas. Gardi mėsa. Ikrai koki. Kadaise niekas ty nedraudi, negaudi žmonių, galėjai gaudyt’ kiek nori. Ir žuvų buva.
Kloniniai Jagėlonys – Ona Česonytė Rumsevičienė, g. 1921 m. Šuolių k.
Prieškarinės Kalninių Jagėlonių kapinės
Pukalskas – Lietuvos kareivis (kairėje)
Gyvensena
Vyra tėvas kai iemi šitu žemi, čia buva vien miškas, jis kirta.
Apsiženijau ne iš meiłės, ne iš draugystės. Buva tik 17 metų. Jo motina ateja in mana mamu, saka, kų tu laisi šitu mergaiti tarnaut’, tegul ženinasi su mana Juzu ir gyvens. Tai už 4 savaičių aš jau ir moteriškė. Ne meiłė. Ne draugystė, o motinų žodis. Ale gerai, geras vyras buva. Nėra tokia žmogaus. Tik jaunas miri. Sirga. Parsivežiau iš ligoninės, verkiu, negaliu susilaikyt’, o jis klausia ko aš tep verkiu. Sakau jam, kap aš viena gyvensiu. O jis man ir sakis ,,Kiba tu ilgai viena gyvensi, aš gi graitai tavį pasiimsiu.“ Tai paėmi. 40 metų viena gyvenu. Jauniem tai gerai buva.
Paskui prasidieja. Kai kalchozuosna vari, tai reikieja suveit’ ir pasirašyt’ popierius. O kur tuos popierius dėt’? Nebuva nei kontorų, nei seifų. Šitoj va pirkełėj, kur palei keliu Spengla teka, čia labai tvarkynga moteris gyvena, Marinka Jančiauskieni, ji buva lyg raštinyki kokia ir tas knygas parsineši namo. O mes žinam kur tos knygos. Suviejam 10 moterų, Tamošieni, Stasiulieni, ar mes nepavogsim tų popierių? Prigrąsinam Marinkai, sakam argi tu gyvensi, jei paskųsi, tai ji bijoja, neskundi. O mes visos per laukus tiesiai Semeliškėsna. 9 kilometrai. Ty buva kokia raštinė ar kontora kokia, nu valdžia, tai nunešim tas knygas, ale negalim inteit’, tai an gonkų trenkim ir palikam. Tai metus laika pas mumį nebuva kolūkia. Buva jau apsėti laukai, javai, sava laukus jau buvam apsiejį, tai buvau laiminga, dar prisipjovim 120 kapų rugių, kiek duonos turiejam, neatimi tais metais. Ale kitais metais tai ir prasidieja… Užieja kolūkiai. Paiemi 2 arklius, du vežimus, karves, žemi, visku. Mislinam, išprotiesim. Oi, dabar atsiiemim žemi, ale kas iš to, vaikai jau ne an žemis išaugį, jau dirbt’ nenori, nemoka, žemis nemyli, argi grūžysi kų? Klojimas mūs didelis buva, tai griovi ir veži statyt’ kitur. Mes su anyta abi vogėm rųstus. Tempim, nešim, kavojam. Tik išvažiuoja vežimai iš kiema, tai łakiam ir nešam, jau išardyti rųstai ty stovieja. Kap lūža balkis, prispaudi anytu, aš stoviu ir nežinau kų daryt’. Isigandau labai, rėkiu mama, mama, o mana vaikas žiūriu – stovi apsisnargliavis lange, nieka daugiau nier. Jūs nežinat’, kap kolūkiai tvėrisi, baisu buva. Ir savi žmonės vieni kitus iedi.
Kolchozuose buva mada viskų vogt’. Nu, žemi atimi. Gyvulius atimi, nieka šventa nebuva, tai vogim. Poteriavam ir vogim. Kas papuola. Kasam bulbas, tai gražias užkasam duobėsna, naktį ateinam, acikasam. Pirmininkas gi vietinis, Rumšina Antanas, kad jį kur, atėjis ir pilnina. Ale nepagava. Daug prisinešiau.
Čia pakrantėj tokia salaiti, mūs žemi netoli kranta, buva pasodyti kolūkia runkeliai, kur aš tau nenuveisiu? Vienu kart pasiseki, kitu pasiseki, aisiu trečiu. Tik prisidiejau tų runkelių maišan, kad atvažiuoja mašina, iš toli šviečia. Nier kur dėtis, plynas laukas. Tai aš su tais runkeliais tiesiai an kapinių ir guliu už kryžiaus. Paskui viel’ bijojau pakrutiet’, sukausti kokia tai baimi ir praguliejau ty, kol pradieja švist’. Tai ir tuos runkelius ty palikau ir parłėkiau. Ot tai buva.
Kloniniai Jagėlonys – Ona Česonytė Rumsevičienė, g. 1921 m. Šuolių k.
Mokykla buva Žikaronyse, toli nuveit’. Kiek aš ty ir mokiausi, pramokau paskaityt’, parašyt’, suskaičiuot’ ir gana. Paskui ir Jagėlonyse atsirada, ale jau niejau.
Mes trys vaikai augam. Ir tėvai abudu buva iš Jagėlonių. Kai atitekiejau irgi Jagėlonysna, tai pas vyra tievu buva dideli šeimyna, gyvenam kartu, paskui statimės, turieja medžia. Pas juos buva ir pirtis, tai tenai linus mindava. Mynė talkom, tai vieni pas kitus suveidava. Kartais ir toli reikėja nešt’ mintuvus, ale visi ieja vieni pas kitus, vieni kitiem jau atmina iš eilies. Linus visi sieja, visi turieja.
Jauna sirgau plaučiais, usikrėtiau nuo vyra brolia, jis ir mirė, o aš išgyvenau. Seniau kaip tai gydė – oru pūtė plaučiuosna. Tai parvažiuoji iš Kauna iki Lubakos ar Strošiūnų ir pareit’ reikieja. Vienu kart grįžau, jau vakaras, vyras žadieja atvažiuot’ pasitikt iki Strėvos, o tamsu, vaikščioju, vaikščioju, nerandu liepta ir gana. Paskui žiūriu – dega šviesa pas žmones, tai nuviejau, pasiprašiau kad priimtų pernakvot’. Ir laida. Tai perguliejau, an rytojaus grįžau namo, vyras saka, nesulaukiau tavį vakar ir grįžau.
Bites laikė vyra tėvas. Mes statimės an to paties kiema su tėvais. Statim iš medžia, medžia buva seniau. Tėva namai ir dabar dar stovi, ty brolis gyvena. Jau seni namai.
Mano mama dar turieja, dar nešioja ilgus platus andarokus, dar buva likį.
Buva tokis įvykis. Sudegi mūs pirtis, tai ieškoja, kas padegi. Manį irgi tardi, saka, tu gi matei, tu kataliki, turi pasakyt’ kas ty degina. Aš nesakiau. Tai paskui man už melu ir atkeršina dievas. Tik parėjus kirtau pagali, tai man vienas galas tiesiai akin kap davi. Tai aš insitikinus užtat, kad melavau. Tokia bausmė buva.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m. .
Aš viena išauginau sūnų kaip mūrų. Viena. Jei būčiau su jo tėvu, gal ir jis būt pijokas užaugis, aš visais nusivyliau, taip buva, pragyvenau viena. Ir gerą sūnų užsiauginau.
Apie vaidenimąsi palei Piliakalnį pasakojo Mikasė Markauska, saka ty vaidenasi, buva akmenai koki, ženklai koki. Sakydava, neik ir nežiūriek ty.
Kloninių Jagėlonių k. – Bliujūtė, g. 1933m.
Jagėlonys apie 19 a. pabaigą
Neramumai
Dar buvam tik apsiženinį, užieja rūsai. Gauda vyrus. Diedi sugava ir išveži. Ale miškiniuosna mana vyras irgi nenorieja ait. Buva, ateina jo draugai, savi, kalbina naktį, vis saka duok žodį, jis tyli ir gana. Ale nieka nedari. Ir broliai jo, saka mes jau seni, niekur neisim iš namų, kas bus tas. Vienu kart jį isivedi laukan, bijojau labai, kų tai šnekieja, šnekieja ilgai, paskui visi nuvieja.
Užieja ablava, jau gauda rūsai. Žiūrim, lakia didžiausias pulkas su šautuvais, tai jis ažeran. Aš riekiu:,,Juozai, nebrisk, nesitapyk“, o jiej jau mata ir riekia jam:,,Kelk rankas, ba šausim“, tai turieja iškelt’ rankas. Tadu jį šlapiu ištrauki va čia an krantelia, buožėm pradieja daužyt’. Jo broliai vienas po rūstais palindis, kitas šienan insikasis, tai nerada. Atpyłi šlapiu ir nusiveži Kietaviškėsna, nełaida net persirengt’. Aš in sava tievu. Tėvas saka palauk, jiej uždaryti Kietaviškių mokykloj, nebiedavok. Nuvieja in kaimynu, nupirka kap tai skilandi, palti lašinių, an rytojaus mes abudu su vyra tievu nuviejam Kietaviškėsna ir tam viršininkui nunešim tų mėsu. Tai jis apsuka mana vyru ir saka:,,Namo“. Palaida. Paskui jau pirkam baltu bilietu. Trakuose. Papjovim baronu, dar ko tai pridiejam ir vežiman, važiuojam su arkliu Trakuosna in kitu viršininku. Ir gavam. Nebuva jis kariuomenėj.
O prie vokiečia tai vyrų negaudi, tik mergaitėm reikieja kavotis. Jei jiej važiuoja tai nemožnieja nei an lauka išeit, o tai mergaites nusivara ir dara ką nori. Menu, vokiečiai raiti joja šitu keliu palei Aujėdu in Kietaviškes. Raiti. Tai visi bėga, bija.
Kloniniai Jagėlonys – Ona Česonytė Rumsevičienė, g. 1921 m. Šuolių k.
Pergyvenau karu.
Pradžioj, kai buvau dar jaunas buva Lietuva, paskui atėja rūsai. Pabuva metus, atieja vokiečiai ir juos išvari. Paskui vokiečiai paimi manį kariuomenin, pusantrų metų jiem tarnavau. Kap jau manį palaida, parėjau namo, tadu paimi rūsas ir jam tarnavau pusantrų metų, abiem po pusantrų metų atitarnavau.
Aš dievui tikiu. Buva įdomus dalykas.
Vokiečiai kap paimi, tai nuveži Vilniun, iš Vilnia traukinin ir Latvijon. Iš Latvijos – Estijon tai jau piesti žygiavam, net Narvon, palei jūru. Pabuvam tris mėnesius ir vėl’ piesti išžygiavam. Po Leningradui, prie Kronštata buvam. O ty pilia rūsai. Dvi savaites buvam, paskui atsitraukim kokiuosna Velikije Luki raistuosna. Tarnavau transporte, turėjam arklius, mulus, viską frontui vežim, kas buva reikalinga ir maistu ir amunicijas. Gyvenam palapinėse. Mes ty buvam keturi lietuviai, gyvenam kartu vienoj palapinėj, o vokiečiai atskirai. Ryte kap atsikeliam, tai iš po patiestų patalų iškratam gyvates, ba jų ty buva pilni raistai. Turiejau kompasu, sugalvojau biegt’. Tik švintant prabudau, ainu tykiai, dairaus, žiūriu – an žemės guli koks tai juodas, blizgantis, piršta ilguma daiktas, kap dėžełė kokia. Paėmiau, atidariau, o ty Panelės Švenčiausios abrozdielis. Tai viel’ jį ton dėžełėn indiejau, paėmiau ir nebiegau. Nešiojau jų visur su savim ir ji manį gelbieja, niekur nei mina, nei kulka manį nesužeidi. Kartą vediau arkli, sviedinys po gelžkeliu sproga, manį koks tai ūkas nutrenki, žiūriu – arklys guli, o aš gyvas, net nesužeistas. Nuveini in frontu, nuveži, ko reikia, aplink viskas sproginieja. Vienu kart pririšau arkli ir nuviejau šonan, atvedi arkli lenkas, tai kap sproga šalia tų arklių sviedinys, lenku vokiečiai tokioj niekočioj apkasan atvilka visu kruvinu, jis tik ranka mum pamosikava ir nieka daugiau apie jį nežinau, niekas ty fronte mum nieka neaiškina, nebuva kada. Ty prabuvau tris mėnesius, paskui palaida, išdavi dokumentus ir palaida namo. Jau karas ieja per Lietuvu, tik grįžau, už savaitis ir rūsai atieja. Neužilga gavau šaukimu. Išiejau pas rūsu. Ty tris mėnesius mokina šaudyt’, kariaut’, mumį ruoši frontui. Jau apginklava, aprengi kažin kur palei Biežancu ar Klyncu, ty stoviejam kap atsarginiai. Tuom laiku ir karas pasibaigi, padiejam ginklus, palaida namo. Aš visur nešiojaus tų Paneli Švenčiausiu, ji manį saugoja.
Pas ką geriau tarnaut’? Žinoma pas vokiečius. Ir rengi, ir maitina geriau. Pas vokiečius išmokau valgyt’ daug saldumynų, davinėja ne tik marmelada, ale ir sausainių, šokolada, saldainių. Maistas buva geras. Pas rūsus – šlapia duona, sriuba, vienas vanduo, visi buva nusilpį. Karininkai saka, užimkit Vokietiju, tai ty sklepuose viska rasit’, va kap.
Jagėlonių k. – Juozas Jarmokas, g 1921 m.
Po kara, grįžis namo apsiženijau, vaikus išauginau, tai kap vyriausiu sūnu šauki kariuomenėn, tai jam daviau tų Panelį Švenčiausiu ir jį jinai išsaugoja. Jis tarnava palei Leningradu prie raketų. Saka, veži vienu raketu, labai dideli, apie trisdešimt tonų, tai išardi an trijų dalių. Mana sūnus dalyvava jų pervežant’ ir saka, kap tik užkabina su kranu, kap kieli, tai lynas neišlaiki ir trūka, o toj raketos dalis ir krita žemin. Ji svėri apie dešimt tonų, tai karininkai paskui saki, didełė laimė, kad nesproga, jei būt sprogus, aplink nieka būt nelikį, tik dešimt metrų duobė. Tai jis man tep baina grįžis ir grąžina man Paneli Švenčiausiu su visa dėžeła. Jaunesni paimi Vylniun, surinka juos iš visos Lietuvos ir jau ruoši išvežt’ Afganistanan. Ir vėl laimi – jį atskyri, pasodina lėktuvan ir nuveži Rygon. Iš Rygos – tiesiai Vokietijon. Jis išvengi Afganistana, ale įdomus dalykas, – ty, jau Vokietijoj rūsai iškrati viską ir rada tų dėžuti. Žinoma, paėmi. Kur padieja, niekas nežina, tikriausiai išmeti kur. Tep Panelė Švenčiausia grįža atgal Vokietijos žemėn, iš kur buva išvežta kokia nor kareivėlia ir jo pamesta Rosijos raistuose.
Jagėlonių k. – Juozas Jarmokas, g 1921 m.
Kareivonių k.
Vietovardžiai
Aujedo kalnas, Agulnica ( bendrai dirbo), Bičiaus kampas, Bedugnis, Burlokės bukta, Bliūdelis, Cigelnė, Čiurkonių bala, Didelis raistas, Dėlinė bala, Daržinėlis, Didelis akmuo, Gojus, Lieptai, Lyginių raistas, Loviai, Lanka, Moliakasių raistas, Nuotaka, Našlės raistelis, Samanų raistas, Pakalnys, Pakapinio kalnas, Užuolija, Upė(Spengla), Žydo bala.
Pasakojo Motiejus Komparskas
Aujėdo ežeras
Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlanda jau vandenin. Žiūri – iš ažera aina, aina didełė banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiais balsais. Žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
Piliakalnis
Ganiau Kareivonių kaime pas Cibulskus. Buva sena baba Agotėłi. Tai ji mum šnekėja, kad Piliakalnis yra kepurėm supiltas, ąžuolynai čia vėliau užauga, seniau ty buva šventyklos, žmonys aidava melstis. Saka, aukodava aukas, buva pylimai, aukurai.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.
Pelkės, akmenys
Šitoj pusėj piliakalnia, kur mūs tėvas pasistatė sodybu kai ieja an sklypų, buva labai didelės pelkės, ty pereit’ negalima. Buva keliukas an Piliakalnia, buva galima išbrist’. Ty buva kokios tai ežios iš šita gala in Faiku tenai, iš pietų pusės, ty gal žemiau, ne an šita didelia kalnelia, žemiau. Ty buva aviečių, žemuogių, ajam uogaut’.
Buva kokia tai pilis, šnekėja. Pas Klerkučia Varusiu kap nuveinam, ty visai gi vietoj, tai šnekieja, kad pilis buva.
Už Drevičia, an kalnelia palei raisteli, ty keliukas aja an Girełės miška, stovieja akmuo Ožkos pėdełė. Kitas labai didelis akmuo stovieja palei Jurgeli. Ilgai stovieja, ty buva baikų, ale paskui ir jį kas tai suskaldi, gal išveži, niera. Dar vadina ,,Pas dideli akmeni“, tai ,,Pas Ožkos pėdeli“, dar laukus vadina tai Platujai, tai Skersukai, tai Jacinos sala. O Ožkos pėdeli, tai kai aja melioracija, kur tai nustūmi.
Kareivonių k. – Mikalina Markauskaitė, g. 1925 m.
An kalna palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdėta. Ji aja tiesiai kur keliukas per piliakalni, net an Piktakiemia, anon pusin Piliakalnia. Kareivonių kaima kiemavietė buva toli, net palei Kietaviškes, an Mika kalna, ty kur dabar Dominga. Paskui, kap kėłi an sklypų, tai mana vyra diedukas gava žemi čia palei Piliakalni, an šita labai gražaus kalnelia ir čia statėsi namus. Kap žmonys statėsi, tai ir išvežioja tuos visus akmenis, dėja pamatuosna, nelika nei ženkla.
Kareivonių k. – Levosė Pinelytė Kananavičienė, g. 1916 m.
Cigonkos revas*
Cigonkos rave Kareivonyse vaidenosi. Moterys bijoja ty ait’. Saka, kadaise ty apsigyvena dvi cigonkos – viena vyresni, kita jauna, visai dar vaikas, ir tam raistelij pagimdi mergyti. Vietos žmonės pasakė valdžiai, tai atvažiava ir išveži jas kur tai, lyg Semeliškėsna. O tų revu ir dabar vadina Cigonkos revu. Paskui šnekėja, ty vaidenasi.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
*griovys
Cigonkos revas. Tai saka, kad ty kadaise buva apsigyvenis cigonų taboras ir cigonas cigonku pakori. Jiej išvažiava, ale žmonys po šiai dienai tų revu Cigonkos vardu vadina.
Karveliškės. – Marijonas Ratkevičius, g. 1927 m.
Iš prisiminimų
Mūs kaime, Kareivonyse, labai cikiava ir beveik kožnas turėja pravardi. Pavardes jiej turėja tik dokumentuose, kasdien visus vadina pravardėm. Mana mama ištekėja už Antanavičiaus, ale jį visi vadina Jurgeliu, o mamu – Jurgeliene.
Kietaviškių k. – Ona Antanavičiūtė-Lankienė, g. 1922 m., kilusi iš Kareivonių.
Mūs tėvas Markauskas Andrius gyvena Kareivonių kaime, 97 – tus metus aja, kai miri, buvo ilgaamžis.
Kareivonys buva gatvinis kaimas, dar aš menu, buva apie 60 sodybų, kaimas didelis. Kai aja an sklypų, tai menu, surašinieja. Visi seniau gyvena vienoj siauroj gatvełėj, iš abiejų pusių buva namai, vieta, kelias ir dabar yra, tenai dar gyvena keletas žmonių, nor šitos statybos (Dominga, Gausa) labai viską aplinkui pakeitė.
Mūs kaime beveik visi turieja pravardes, kiti net nežinoja kokia kaimyna pavardė, kol koks dokumentas neatieja. Gyvena Cibulskai -,,Galuciniai“, toliau Kralikauskai -,,Rokuok“, Lankučiai, Lankai -,, Šliužai“, eigulys Kananavičius – ,,Faika“, toliau – Geniai, Cibulskai, Jančiauskai – ,,Juzukėliai“, Antanavičiai – ,,Jurgeliai“. Gyvena toki Lankai, pasienia policijoj tarnava, kai rūsiai užieja, pabėga kur tai, jų name gyvena totorius, kailius išdirbinieja, prie vokiečių viel’ grįža ir an sava sklypa namus pasistati, buva dvi mergaitis – Janė ir Aldona, ir du berniokai – Vacys ir Vidmantas. Lanko Prano tėvas irgi buva Pranas, jis du kartus ženinasi, antrą kart paėmi Astraukienis dukterį, ji gyvena kaima gale ir visiem verpi linus ir vilnas. Iš to ir gyvena.
Dar gyvena Cibulskai, kur dabar Kietaviškėse, Markauskai, Kralikauskai, kur sūnus rašytojas buva, kur Amerikoj gyvena, pačiam gale dar gyvena toki Bartnauskai, jiej žemis neturieja, gyvena molinij pirkełij. Ir dar viena molini grinčełi ty stovieja, gyvena tokios dvi moteriškutės. Šitoj pusėj dar Vaiciukevičiai gyvena, Bičiai – ,,Klerkučiai“, dar vienas Kralikauskas – ,,Vonasas“. Jis buva našlys ir nesiženina, augina vienas vaikus, ale ty ir buva tvarka, o jis dar myłieja išeidiniet’ kieman, pabaint’, tai ty vaikai vieni, paskui paaugį aja ganyt’, tarnaut’ pas svetimus.
Gyvena Kralikauskai, čia jų buva labai daug, vienus praminė ,,Skerdžiukais“, kiti buva ,,Turkeliai“ Jančiauskai, jiej buva gal iš kur tai atsikėlį, ale vadina,,Drevičiais.“
Kareivonių k. – Mikalina Markauskaitė, g. 1925 m.
Kareivonių kaimas 1836 m. iš archyvų
Jacinavičiai ,,Jacinai“, jų buva ilgas senoviškas namas, dar tvartas prijungtas po vienu stogu, graži šeimyna. Buva tvarka. Buva du sūnai ženoti, tai dvi marčios, abudu turėja po 4 vaikus, dar tėvai, dar sesuo neženota ir visi vienoj troboj, prie viena stala tilpa, iš viena bliūda valgi. Ir buva zgada. Tėvų klausi, tėvus gerbi, būdava, pakinka arkli ir veža senius Kietaviškėsna bažnyčion, pėsti seniai nieja, labai senius prižiūrieja.
Pas Kralikauskus buva mokykla, tenai ajau, namas ylgas, didelis, in gatvi buva mokykla, o in vakarus ty jiej gyvena. Vidurij buva tokia didełi priemenė, pusiau pertverta, tai ty stovieja duonkepis pečius, lyg virtuvė buva, stovieja cebrai, viedrai visoki. Mokykloj irgi stovieja pečiukas, tai dėl šilumos. Jei nusikalsti, mokytoja vara vaiku kampan už to pečiaus pastovėt’. Iš pietų in gatvi buva gonkos, aukštos, reikieja lipt’ per akmenus. Laiptų nebuva, tik akmenai sudėti. Mokytojas Kablys dirba, paskui jį išveži pirmu vežimu ( 1940 m.) saka, bevežant jisai ir numiri. Jis gyvena pas našli Žebrauskieni, jinai jam ir valgyt’ gamina. Paskui atėja mokytoja Kertenytė iš Girełis kaima, nu Stasia seseris, vis dainuot’ mokina.
Gyvena Kareivonyse, kai jau buva išiejį an sklypų ir toki Šulgai, jis buva savanoris, buva nustojis darbinguma, turieja invalidumu ar ką, kad gaudava kas mėnesį pinigus, pensiju. Čia palei Girełis mišku jiem davi žemis ir jiej pasistati namus. Gerai gyvena prieg Lietuvos, samdi žmonis dyrbt‘ žemi. Buva trys vaikai – Jadzė, Aldona ir Vytas. Ty gyvena ir kiti Kralikauskai.
Kareivonių k. – Mikalina Markauskaitė, g. 1925 m.
Žolinė
Gyvensena
Dieduka pirkia buva ilga, dideli, paskui, kai tėva brolis atsidalina, tai antru galu nugriovi ir pasistati kitoj kelia pusėj. Buva taip. Diedukas turieja tris sūnus ir dukterų, ale dukterys gi išteka, išeina iš namų. Vyriausias tėva brolis kai paauga, norieja išvažiuot’ Amerikon, ale diedukas nenorieja jo laist’, ba daug žemis, dirbt’ reikieja ir samdi svetimus. Tada jis pažadieja, kad siūs pinigus, kad gaƚėtui pasisamdyt’ ir siunti. Saka, buva vyresnės seserys, jos jau ištekieja, o mana tėvas su broliu lika dar labai jauni, vienas -16 metų, kitas – tik 14, o lika an valaka žemis, tai išeis dirbt’ ir susibara, susipeša abudu, tada meta darbu ir pareina namo. Sužinoja šitas iš Amerikos, kad jiej tep dara, nustoja jiem pinigus siųst, saka, žinokitės. Mama pamiri, tėvas parsivedi pamoti, paskui pats pamiri, pamoti išieja, visko buva, išmoka ir dyrbt’ ir dalytis. Pradžioj tai buva atidavi žemi dyrbt’ iš pusės svetimiem, kol’ suauga in protu.
Menu tėvas vis sakydava, kad kas tingi dyrbt’, tai tokių gyvenimas, kaip ponų….
Mes turiejam nusipirkį važeli, prieš pat rūsui ateinant pirka tėvas, ba bijoja pinigus laikyt’. Jau buva ir lubnełės žiemu važinėt’, ale mes dar neturiejam. Sekmadieniais kaime tai visi turieja ait, važiuot bažnyčion, buva tokia mada, jei kam reikia namie likt’, namų be priežiūros nepalikinieja, tai tas jau sėdi, verkia, nenori namie sėdiet’. Tai paskui jau, kai prie rūsų niekas bažnyčion nieja, mūs tievas saki, kad šitoks gi buva vargas bažnyčių statyt’, plytas dari, veži, kėłi šitaip aukštai, dyrba, o žmonys net neina, nenori, tuščia bažnyčia stovi. Bažnyčios šventoriuj yra daug palaidota ir ne tik kunigai, buva kas tai dar. Nuo miestelia pusės per vartelius kaip inteini, ty dar gułieja koki tai akmenys, buva lenkiškai užrašyta pavardės an jų, gułieja toks plackas akmuo su raidėm. Gal kas iš dvara, iš ponų buva čia palaidota, gal koki dideli tarnai, ekonomai koki. Aš dar menu apgriautu dvaru, mes vaikai po tas griuvenas laipiojam, lakstim, kai jau Kietaviškėsna mokyklon ajam.
Tėvas baina, kad kadaise, kai dar aja pirmas karas, tai Kareivonių žmonys labai sirga Šiltine, saka vienam gale kaima stovieja łanta su vokišku užrašu,,Tif“ ir kitam gale, kad vokiečiai neitų. Bijoja užsikriest’, saka kaime labai jau daug žmonių numiri nuo to tifa. Ale ne maras, kokia tai šiltini.
Jaunima kaime buva daug. Mūs mama buva labai griežta, liepdava, grait viskų susitvarkyt’, grait pavalgyt’ ir gesinam šviesu, kad niekas neatsibrukt. Nemylėja plepėt’, sėdėt’, ba gi reikia verpt’, nėra kada, prieina bernų, prisieda, kur ty verpsi.
Buvau siuvėja, siūt’ mokinausi pas puseserę Bliujūtę Antosę, paskui ji išvažiava gyvent’ Klaipėdon, mokinausi pas tokią Liaušiūtę iš Jagėlonių, nu pas Dalinkevičienę, tenai vaikščiojau. Tada grįža ir Antosia, ji ištekieja už Cibulska Jasiaus, netoli gyvena.
Mūs kaima žmonys Girełis kaima nevadina vardu, tik Kerteniais. Ty daug Kertenių gyvena, tai vis Kerteniai ir Kerteniai.
Kareivonių k. – Mikalina Markauskaitė, g. 1925 m.
Augau labai didełėj šeimynoj, aš iš devynių vaikų, mana vardas buva Varusia, buvau prie jauniausių, po manį gimi tik vienas. Žinia, 4 seserys mirė mažiukės, likam 4 ir brolis. Nuo mažumytės vaikai aja kartu su tievais visur, o tievai vis prie darbų. Menu, nuveinu kartu su tievu kur laukuosna, sėdžiu sėdžiu ir užmiengu. Apie 1933metus Kareivonių kaimas aja an sklypų, tievas statisi palei Bedugnia ažeriuku link Jagėlonių, gal jis pavarga, gal ligu gava, kad anksti pamiri. Likam su mama.
Kareivonys – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m.
Buvau Trakuose turgui, buva ty ir mana puseseri iš Mustenių, tai pas ją ir nakvojau. Ką aš ty sapnavau, tikrai neprisimenu, ale kap aš jai ryte tų sapnu pabainau, tai ji saka: ,,Ištekiesi.“ Grįžtu namo, mama saka: ,,Piršliai buva, ale tavį nerada, žadieja dar atvažiuot’.“ Paskui vėl’ atvažiava. Žmogus jau pagyvenis, mama saka, rimtas žmogus, darbinykas, aik. Tep ir išiejau. Mana vyras aja budavot’. Daug namų pristatis buva. Labai gražiai mokieja sųsparas sulaist’, geras rankas turieja, langus dari, viską. Keturis vaikus užauginam, sugyvenam, jis buva tykus, negieri, amžinu jam atilsi…
Kareivonių k – Levosė Pinelytė Kananavičienė, g. 1916 m.
Kap jauna buvau, tai vis sakiau – už našlia tai neisiu, ba močeka vargsta. Saka, siratos vargsta, ale ir močeka vargsta, jei ji ščyra. Jau man senmergei labai patika – kap nuvažiuoju turgun, pažiūriu, kap tos motinos vargsta, perka vaikam, skubinasi, o aš viena, kap tik noriu, kur tik noriu. Ir va kap išieja, turiejau išeit ir už sena, ir už našlia, ir 3 – čia pačia, ar tai ne dalia? Ne, ne dalia. Broliai, kap jau jiem reikieja gyvent’, ženytis, tai skaitė, kad aš labai boiki, kad išeičiau, tai ir būt dangus. An sklypų ajam, tievas pamiri, seserys viena po kitai tekieja, vienai karvi, kitai karvi, dalias. Atvažiava švogeris, saka, aš gi žemi perku, man reikia, atiduokit’ pasogu. Tai nuvažiavau Kaunan bankan, paiemiau 600 litų, atidaviau jam. 37 – tais metais brolis išieja kariuomenin, karvi viena sena likus, tai iš geros gaspadorkos tiek lika, kad atvažiavo kitas švogeris Kananavičius ir saka, kap jūs su tai skola išgyvensit, sesuo saki, namo grįžis net verki, saka, va dabar Varusiai bus, dar ir skolės prisidari, o mes išgyvenam. Mes su mama ne tik skolų bankan atidavim, dar ir lika 400 litų, tai nupirkam drapokieli (važelį). Brolis grįža iš kariumenės 39 – tais metais ištarnavis 18 – ka mėnasių, buva berželia menasis, tai drapokieli pamatį kaimynai juokiasi, saka kad nepirka, kai buva už 80 litų, o nupirka už 400 ir žinai, brolis, kap brolis, skaita, darykim visų rodų, kad gaspadorka būtui kap reikia, būtui ir vežimai, ir važelis, ir drapokielis. Nupirka barzgūnus an arklia, tai brač, prisisodina bernų, an vakarielių visur. Aš nenusiłaidau – parieja iš kariuomenis, viskas tvarkoj, viskas padaryta, dabar skaita, mes jau sėdamės priekin, o tu už mumį čia, nu, sakau, nebus tep – tai aš daugiausiai ir važiniejau. Tai jiej mislia, kad nebūt Varusios, tai mamų jiej apeit, ale kad tik manį nebūt. Gėri labai, kap pareis , tai ir šaipos – veselia da veselia, tai aš va, špygu parodiau ir išiejau kap stoviu. Išiejau iš namų už našlia, už sena, už padegėlia, ir an kampa gyvenam, ir apvogi. Iš namų, iš gaspadorkos, nepratus, tai aš atsijungiau gražiai, nei durnavota, nei ligota, tai kokia mana veselia buva…Berželia menasij darim metrikacijų, tai perkelia skareła tik apsisupau, su kasdieniniais rūbais, va kap. Už našlia, sena padegėlia, ale kad vietos namie nebuva. Mama aina iš paskui verkdama. Ale išejau. Švogeris Kananavičius saka, mūs Varusia prapuoli, saka negana, kad viskas sudegį, dar 30 aktarų žemis, skaita, buoži, išveš. O man vistiek, – tegul veža Sibiran, ar kitan krašta galan, kad tik iš Kareivonių. Ir išejau. Už tuos nuodėgulius gava 18 – ka šimtų rublių, jau prieg rūsui, tai kap nesiseki, tai nesiseki – an Juozapa ateja vagis, inlinda per langeli ir išneši tuos pinigus. Kiaułi buva paskersta, ir tos pusi išneši. Dabar pabaisiu anekdotu. Jo žmonu aš pažinojau tik iš matyma, bažnyčioj buvau mačius, tep nepažinojau, tai sapnuoju, kad ji man saka, žinai, kiaułi tai dalysimse pusiau, tai pusi ir pavogi, va, koki stebuklai. O saka, nėr stebuklų, daug aš jų matiau. Ir pragyvenau. Sapnavau. An jo tų nuodėgulių stoviu, apsisuku an Kareivonių pusis, tai koks tai rūkas, lyg migla, nieka nematyt’, kap pažiūriu in Vievia pusį, ty kelias ir aina moterys, saułė, šviesu. Ir pragyvenau.
Kap kaime gyvenam? Ogi dirbam labai daug, ale buva linksma. Daug dainavam. Vakare kap išeini laukan tai net aidi nuog Girełis pusės, ty Girełė dainuoja. Kap išiajam an sklypų, tai ty nuog kalna, per raistu arti buva. Vakarėliai, jaunų daug, ale nebuva tep pasilaidį, kap dabar.
Geibonių k. – Veronika Lankaitė Sabonienė, g. 1912 m. Kareivonių k.
Senosios Kietaviškės
Senosios Kietaviškės iš archyvų
Senosios Kietaviškės apie 19 a. pabaigą
Senosios Kietaviškės
Mokytojas Prastienis iš Žiežmarių saki, kad Kietaviškės buva senovės miestelis. Jogaila uždegi Kietaviškes, kai Vytautas jį vari iš šita krašta, tai visas miestelis sudegi, vieliau neatsistati. Buva dar ilgai malūnas, kalvi, karčema, kapinės.
Sena medinė bažnyčia stovieja saloj ant kalnelia, kur dabar tvenkinys prieš Bliujaus sodybu. Aplinkui buva pelkis, vanduo stovieja,o vidurij pelkių – sala. Tenai ir buva sena bažnyčia. Kai ji buva sudegyta, žemis ty niekas nerušina. Senais senais laikais, kadu dalina šniūrus, niekas nenorieja tos salos imt’. Tadu ir jų padalina rėžiais, ale niekas jų neari. Atsirada toks drąsuolis Puišys, jis su jaučiais vienu vagu nuvari, ale tadu an kalnelia jaučiai suklupa ir toliau neja. Tai niekas tos salos ir neari. Kai buvo pavasari potvyniai, tai iš medžia išskaptuotum valtim plaukioja aplink.
Senose Kietaviškėse nuog Strievos lyg pylimas koks stovi. Seniau an to kalniuka stovieja karčma. Kaimas stovėja an Semeliškių kelia, čia buvo ir kalvi. Už Skersis irgi aja gatvis kaimas, apie 6 gyventojai – Puidokai, Bliujai. Seniau visas kaimas aja karčmon. Paskui isiskirsti vienkiemiuosna, karčmos jau nebuva, Lankas pasistati čia namus.
Kai aja an sklypų, statisi sau namus vadinamoj Magazinų vietoj. Nežinau, gal koki dvara sandėliai anksčiau buvį, negaliu pasakyt’, tik pasakoja, kad kasant’ pamatus atkasi kokiu tai lazdu apdietu dviem ailiem akmenų. Paskui Žukauskas pasakoja, kad vokiečiai šitose žemėse ieškoja sava banka su žemielapiais. Kai kasi sodžełku, tai priieja tokį baltmolį, kad supasi ir buva baisu, kad neišsiverst šaltiniai, neužliet pievų. Žmonės bija ugnies ir vandenia, kų padarysi. Ir tų lazdu pameti ir tos vietos jau niekas nežina. Tik šnekieja.
Aja karai ir neramumai, niekas kapinių nelieti, o savi, sava kaima žmonys nulupa paauksuotas mūkelas nuog grafaičių kapelių ir pardavi žydam, ale šitaip ir isidavi. Paskui, saka, Kietaviškiese juos tardi, stati an žarijų, kad prisipažint’. Saka, Ciziniauskas ir Maleckas. Vėliau Maleckas keršina, išdavi, parodi kur žaliukų būnkeris, užtat jį sudegina. Namus sudegina.
Senųjų Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g 1921m
Vietovardžiai – Avino kampas, Girełė, Kaziškės, Kemstinis dirvonėlis, Kapai, Kalnelia dirvonėlis, Kapinėłės, Išlaidžia, Paežeris, Pempełės duobė, Pempełės kalnas, Plytnika pieva, Prūdelis, Samanų raistas, Straublių pieva, Skersės upė.
Pasakojo Ignas Gudelis
Kadaise čia palei Strėvu gyvena Krivickai, o jau an mana babos Krivickaitės žentuosna atieja Gauba iš Pagrendos. Krivickai čia gyvena iš senų senovis. Senų Kietaviškių kaime buva karčema, kur dabar Cipkūnai, o kur Lankučiai, saka, buvis vienuolynas. Pasakoja, kad šita Lankučia Zigma tėvas, ardamas rada skyłi kokiu žemėj, lyg koki rūsiai yra, yra kas tai. Kai dari va šitu nauju keliu an Pastrievia, tai išverti senobinių plytų, tokių didelių, raudonų.
Prieškarij čia toks mokytojas gyvena, tai jis pasakoja, kad šitiej kapai nuo Vytauta laikų. O Cipkūna diedukas, iš Klenaukos atiejis žentuosna, baina, kad čia buva miestelis, jau menam, kad buva kalvi, buva malūnas, kapiniese buva koplyčia, atvažinieja kunigas, laiki mišias, šventina kiaušinius per Velykas.
Kitoj Strėvos pusij, va šitas kaimas, iki Paškevičia aja ir buva vadinamas Babiliai. Tėvas tarnava kariuomenėj ir čia, šitoj pusij Strėvos gava žemis. Senos Kietaviškės – kitoj Strėvos pusėj, čia jau Obenių žemės, o iš kur tiej Babiliai? Nežinau…
Taigi mana diedukas atiejis iš Pagrendos. Pirkutė stovieja šonu in keliu, tai menu jis jau senas sėdieja palei pirkiu ir pyni iš šiaudų sietuves tokias, kraitełas. Dar yra ir dabar. Ir namai buva kitur, kitoj kelia pusij, sudegi per karu. Tadu čia pasistati.
Senųjų Kietaviškių k. – Vytautas Gauba, g.1937 m.
Puidokai kadaise buva turtingi, turieja daug žemis, o jų duktė prieš tėvų valiu norieja apsivest’ su Malecku, tai tėvai jai nieka nedavi. Maleckas neturieja žemis, tai kaimas jų pagailina, palei Skersės upeli padovanoja bendros žemis lopinieli, pakrantėj molyni, skaitosi, tegul’ gyvena. Čia Maleckai ir insikūri.
Senųjų Kietaviškių k. – seserys Ciziniauskaitės
Diedukas iš motinos pusės buva Ratkevičius iš Dainavos. Mama atitekieja iš Dainavos. Ratkevičiai turėja 2 valakus žemės, dieduka brolis buvo teisiejas. Jeij laiki eržilus. Važiava rungtynių su Abromiškių dvara ponu Pliateriu ir jį prałanki. Tadu grafas diedukui saki: ”Jei nepažinčiau tava brolia, nušaučiau”. Paskui praši parduot’ tų eržilu, net Mijaugonių dvaru atidavinėja, jis buva unoravas, didelis arklių mėgėjas, ale diedukas irgi usispyri ir eržila grafui nepardavi, irgi buva labai usispyris. Ratkevičiai draugava ir su Kietaviškių dvara ponais.
Vienas iš dėdžių buva Amerikoj, kitas buvo rūsų nelaisvėj, tai grįžis rada labai nuskurusiu šeimynu, nuplyšusius vaikus, buva gaisras, statisi naujus namus, rųstus pjovė rankom. Prie cara, kai tarnava kariuomenėj 25 metus, tai grįžį jau neturėja teisės in žemi, galėja tavį nepriimt’ ir in namus. Kas priėmi – gerai, o kas ne – to niekas nebaudi. Tai jam grafieni davi žemis.
Kur dabar Peliūnų kapai, ty buva girios, miškai, kur tvenkiniai – pelkis, plovai, inteit’ nebuva galima, kur Cipkūnai gyvena – Girełi.
Senųjų Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921m.
Neramumai , karai
Vieškeliu an Semeliškių aja mūšis an durtuvų. Kraujas Strėva ir Skersės upeliu tekieja. Paskui žmonys pakavoja tuos kareivius Kietaviškių kapinėse, abiem pusėm taka, ailėm. Apie 32- us metus, gerai neatsimenu, atvažiava vokiečiai ir juos isikasi, kur isiveži, nežinau.
Senųjų Kietaviškių k. – Ciziniauskaitės
Lanka Alberta tėvas, pravarde Tambukas pasakoja,kad čia, Senose Kietaviškėse, kur jiej gyvena buva baisus mūšis – kazokai sumušė daug vokiečių, kardais iškapoja, tai visa žemė prie kapinių ir Skersės upelis buva raudoni nuo krauja. Žmonės juos palaidoja kapinėse.
Alinkos k – Juozas Kučinskas , g.1929 m.
Čia palei Strėvu vyka mūšiai. Ir ano kara metu aja ,,na štyki”, vokiečiai su rūsais, kazokais, ir šitam kare buva biski susiėmį vokiečiai su rūsais. Čia stovieja vokiečiai. An mūs klojima buva išsitempį radijas visokias ir numati iš kur ateina rūsai. Vis šnekėja ,,rūs, rūs”,tai pirmiausiai susprogdina tiltu per Strėvu. Buva rugiai pasėti, jau suaugį, nėr matomuma, užaugį krūmai, tai naktį uždegi mūs pirkełį, palei kapines biski susišaudi, ale nedaug.
Žmonys bėga. Mana tėvukas su tokiu Strasevičium, vadina Anaseičiku, vienu reisu paiemi skryniu su rūbais, paršingu kiaułi ir nuveži Šoliuosna. Grįžtant’ juos paiemi ,,po abazu”, va taip. Tėva nier, negrįžta, nežinam nieka. Paskui jį pałaida net nuog Raudondvaria anos pusis, jam važiuojant sulūža vežima ratas, tai meti ir raitas namo parjoja. Mamos broli iš Raistinės paiemi, o pirkiu uždegi, tai paskui mama išžarsti sudegusios pirkios nuodėguliukus, saka, gal’ kaułalius rasiu, o jis paimtas.
Pažinojau kunigu Petru Valatku, pas jį dirbau, daug šnekiejam. Saka, kai jis dirba Paparčiuose, nu kunigava, tai pas jį po altorium rada partizanų gynklų, kas tai liežuvį kyštełieja ir rada. Saka – dvidešimt penki metai ir Sibiran. Tai jis daug metų ir atpyłi Sibire, be jokių amnestijų. Grįžo Beižionysna, buva ir Kietaviškiese kiek, ale viel’ gryža Beižionysna, labai draugava su mūs klebonu Petru Ašaka. Tai jis pasakodava apie Sibiru, saki tenai jam visko teka – ir mišku pjaut’ ir betonuot’, an gala ir muštis, visko buva. Jis labai supratlingas buva, jis žmones suprata, užjauti, buva praiejis geras Sibira mokyklas.
Senųjų Kietaviškių k. – Vytautas Gauba, g. 1937 m.
Naujosios Kietaviškės
Kietaviškių dvaras
Seniausieji gyventojai Kietaviškių apylinkėse, netoli Kareivonių piliakalnio, pasirodė mezolito laikotarpio pradžioje – VIII tūkst. pr. Kr. [13].
Ankstyviausios žinios apie Kietaviškių katalikų parapiją siekia XVI a. pradžią – 1504 metais čia jau stovėjo bažnyčia.
1680 m. Strėvos upės krante prie Kietaviškių rastas vadinamasis Gedimino skeptras, viduramžių Lietuvos saulinis-mėnulinis kalendorius.
Iki XVII a. Kietaviškių žemes valdė Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai. Vėliau Kietaviškės tapo
Pociejų nuosavybe. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Teodoro Pociejaus dvaras buvo konfiskuotas
Apie kietaviškiečių mokymą žinoma nuo 1781 m., kai čia veikė parapijinė mokykla. 1922 m. atidaroma pradžios mokykla, patalpos nuomojamos.
Spaudos draudimo laikais knygnešių kelias driekėsi ir per Kietaviškes. Žymiausi šio krašto knygnešiai Motiejus Grybauskas (1857–1928) ir Jurgis Milančius (1869–1956) [18, 23].
1883–1884 metais Kietaviškėse klebonavo kunigas Silvestras Gimžauskas – poetas, lietuvybės žadintojas, kuris pirmasis ėmė mokyti parapijiečius lietuviškų poterių ir katekizmo [16]. 1910 metais Kietaviškių klebonu paskiriamas kunigas Kajetonas Čepanas (1872–1922) – knygnešių, daraktorių globėjas, slaptų lietuviškų mokyklų steigėjas [18]. Įšventintas kunigu 1900 m. Kietaviškėse dirbo 1910–1922 m. Klebono iniciatyva pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia.
1918 m. pabaigoje susikūrė Kietaviškių valsčius, 1927 m. buvo išskirstytas į vienkiemius,
(Iš enciklopedijų)
Kietaviškių dvaro planai
Visos Kietaviškių dvaro žemės
Kietaviškių dvaro teritorijos senu vardu – Daniliškės apie 19 a. pabaigą
Dvaras buva pastatytas ant Spenglos upelia kranta, labai gražioj vietoj, dar nebuva malūna, nei tvenkinia, nei bažnyčios. Šitos vietos senas pavadinimas – Duoneliškės. 14 metų kara metu vokiečiai turieja žemėlapius su šitu pavadinimu ir ieškoja Duoneliškių, tai seni žmonys tadu ir prisimini, kad tai yra dabartinės Kietaviškės.
Kietaviškių bažnyčioj ir dabar dar stovi sena grafienės lomka, ji stovieja už Dieva stala dešinėj pusėj ir ty per mišias sėdiedava grafieni. Dabar ji stovi palei šv. Antana altorėli.
Senųjų Kietaviškių k.- Veronika Puidokaitė, g 1921m.
Už Kietaviškių, kur duobis, buva radį kokį tai senobinį papuošalu. Žmonės ty jau kavoja bulbas. Kap anksčiau neturieja sklepų, tai kur žemi sausa, prieg žvyrui, ty dari kapčius ir kavoja. Visko ty buva, buva, kad ir pavagia. Vienu kart moteriškė inlipus tan kapčiun rinka bulbas, tai, saka, tas kapčius jų ir užgriuva. Rodžias Piraškevičieni buva jos pavardė, seniai jau, baina dar sena Bukinieni, mana anyta. Paskui ty iemi žvyru, daug išveži. Kap kasi, tai rada vyriškų kaulų, tai nustoja toliau kast’.
Kietaviškių k. – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė, g. 1923m.
Kietaviškių dvaras, kap ponai išvažinėja, priklausi Bukinui. Menu, stovieja dar mūras be langų, be nieka. Saka, Bukinas buva mėgėjas išgert’, nežiūrieja kas ty bus, vaikam ar kam liks, jis tas plytas senobines pardavinieja, dar vogi kas norieja, tep ir isinešioja. Mana vyras ir kriaudavoja, saka, možnėja kų padaryt’, ale matai kų arielka padari. Ty už Kietaviškių, an Šuolių pusės turieja sklypu, tai ir tų 9 hektarų sklypų pragieri. Aja pas Cibulsku krautuvėn ir gieri, ir gieri. Už ką jis užmokies? Namie šeimyna, 16 – ka vaikų, iš kur jis atiduos, tai tų sklypu išporceliava. Platona name Mickevičiai gyvena, tai vienu kart pas juos tep pasigieri, kad guli ir nepaaina. Pasaki bobai, kad vestūs namo, tai menu, kap ji atiejus jį lupa su lazda ir bari: ”Kur tava žemi, kur tava pinigai?’’ Jis nesibara, tik rankas atkišis: ”Motka, motka, motka”,tep ir nusivari namo. Saka, iš ryta klausia: ”Musėt’ tu manį mušei, kad rankas sopa?” Tai va. Nier dyvų, kad ir vaikai geria. O iš Kietaviškių dvara tai jau likis tik sklepas. Ty dar žmonys bulbas pyłi. Laiptai tai dabartiniai, ale apačioj, sklepe dar senoviškai apvaliai išmūryta, pertvaros łantinis likį, senobinis.
Kietaviškių k. – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė,Gim. 1923m.
Mana abudu tėvai kilį iš Kareivonių kaima. Mama – Vaiciukevičiūtė. Tėvas buva Amerikoj, usidirba pinigų ir nupirka Kietaviškėse žemės, statėsi namus. Kol buvau vaikas, miesteliu vadina Senas Kietaviškes, vis siųsdava miestelin. Dabar jos visai sunykį, o naujos Kietaviškės labai isistatį. Naujose Kietaviškėse buva gražus dvaras. Kap buvau vaikas, tai senis iš Gilūšia, gal jau koks šimtametis, pasakoja koki čia gražūs dvarai buvį, jis minėja, kad labai gražūs kambariai, durys, langai, skambėjį viskas. Dar ir aš atsimenu. Kap ponai jau negyvena, tai dvarų perėmi Bukinas, dar senis. Kai mana tėvas numiri, mama ištekėja už jo sūnaus. Mana patėvis turieja ganyklas toli nuog namų, ba kap aja an sklypų, tai sodybu, namus, iš Kietaviškių nekiełi, tik žemi isidalina, tai rūmų antra aukšta balkius, kreklas, visu medi nuėmi ir nuveži ganyklon, pastati tokį tvartu gyvuliam vasarai. Ir avys, ir karvės, ir kiaułės ty buva. Pirmas aukštas buva mūrinis, tai kap Bukinu nušovi, kas tik norėja, tas ir draski, po plytu isinešioja, nuardi sienas, tik pamatai lika.
Kietaviškių k. – Juozas Kananavičius, g.1912m
Kietaviškių Cibulskai
Kietaviškėse gyveno Cibulskas Juozas, Smetonos laikais jis dirbo Kietaviškių seniūnu, turėjo namus miestelyje, turėjo krautuvę. Juozas Cibulskas turėjo 7 sūnus. Mano tėvas Boleslovas, vienas iš sūnų, dirbo Vievio seniūnu, Pranas buvo kunigas, dirbo Birštone, Perlojoj, paskui buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs dirbo Žąsliuose, tenai ir palaidotas.
Aš būdavau Kietaviškėse, menu labai ilgėdavausi namų, tai kad neverkčiau mane nuvesdavo krautuvėn ir leisdavo valgyti saldainius.
Vievis – Apolonija Cibulskaitė Granickienė, g. 1935 m.
Elena ir Juozas Cibulskai su sūnumis Boleslovu ir Jonu
Knygnešio V. Balasevičiaus iš Šakaldonių kaimo sesuo Elena Balasevičiūtė ištekėjo už mano senelio Juozo Cibulsko, gyveno Kietaviškėse. Jie išaugino 7 sūnus – Praną kunigą, Mykolą, agronomą, baigusį Dotnuvos ž.emės ūkio Akademiją, Vincą, sovietų ištremtą į Sibirą ir tenai sušaudytą, Boleslovą, buvusį Vievio miesto seniūną, Joną, Vievio vidurinės mokyklos ilgametį direktorių, Juozą, buvusį Kietaviškių seniūną, Romą, kuris baigiantis karui pasitraukė į vakarus, vėliau apsigyveno Australijoje Sidnėjaus mieste. Visi jau mirę.
Mano tėvas Boleslovas Cibulskas gimė 1895 m. Kietaviškėse, mirė 1997 metais, buvo ilgaamžis. Jaunystėje sakosi buvęs didelis nenuorama, lenkų okupacijos metais , kai buvo atgauta Lietuvos nepriklausomybė Kietaviškių krašte, net trispalvę vėliavą medyje buvo iškėlęs.
Kietaviškėse diedukas Juozas turėjo kuklią užeigėlę, krautuvę, turėjo žemės, visa šeimyna kasdien plušėdavo laukuose, darbo buvo daug. Cibulskų užeigoje buvo galima ne tik pavalgyti, bet ir išgerti savo darbo alaus, giros. Iš Kauno atsiveždavo ir stipresnių gėrimų, tačiau nebuvo mados tiek daug gerti. Apsilankydavo net Kaišiadorių policijos šefas Bajoras, sako, jis vaišindavosi tik neskiestu spiritu, bet savo saiką turėjo, negėrė iki nukritimo. Iš prekybos lėšų sutaupę pinigų, Cibulskai buvo nupirkę vilnų karšimo mašiną.
Mano tėvas Boleslovas su dviem savo broliais Jonu ir Mykolu jaunystėje pasiprašė savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir ketverius metus tarnavo kovodami su lenkų okupantais Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo Trakuose, Čiobiškyje, Radviliškyje, Kaišiadoryse. Tarnaujant Kaišiadorių karinėje komendantūroje jam teko vykdyti karines užduotis, dalyvauti mūšiuose.
1920 metais lenkai pralaimėję mūšius su sovietais prie Molodečno traukėsi per Lietuvą, per Žaslius link Kaišiadorių. Lietuvos karinė vadovybė davė įsakymą sustabdyti juos. Prie upelio link Žaslių, ant tilto stovėdami su kulkosvaidžiais rankose lietuvių daliniai davė įsakymą lenkų generolams sustoti. Lenkai pakluso lietuvių įsakymui, tuo tarpu iš Kauno atvykusi Lietuvos kariuomenės kita dalis apsupo lenkus aplinkui, jų kariuomenė buvo nuginkluota. Vėliau lenkų kariai buvo išvežti į Kauną, tenai buvo iškeisti į lietuvių belaisvius Lenkijoje.
1936 metais tėvas buvo išrinktas Vievio seniūnu ir tarnavo iki 1945 metų. Tarnavo ir vokiečių okupacijos metais.
Tėvas palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje šalia brolio kunigo Prano. Kaip padėką už gerai išauklėtus vaikus, mūsų tėvus, atnaujinome seną antkapį seneliams Juozui ir Elenai Cibulskams.
Kaunas – Juozas Cibulskas, g. 1937 m. Vievyje
Kunigas Pranas Cibulskas
Kunigas Pranas Cibulskas gimė 1892 metų sausio 2 d. Kietaviškėse. Jo tėvas Juozapas Cibulskas buvo verslininkas, turėjo ūkį, mama Elena Balasevičiūtė Cibulskienė knygnešio Vinco Balasevičiaus iš Šakaldonių dukra.
Dar būdamas vaikas Pranukas domėjosi istorija, skaitė lietuviškas knygas. Baigęs Kietaviškių pradinę mokyklą pėsčiomis 40 kilometrų nuėjo į Trakus, kur išlaikė stojamuosius egzaminus į gimnaziją. 1914 metais, baigęs Trakų gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, 1920 metais buvo įšventintas į kunigus. Jaunasis kunigas dirbo Kietaviškių, Žaslių, Merkinės, Paparčių parapijose.
1927 metais vyskupas Juozapas Kukta paskyrė jį į Perlojos parapiją ir kaip pagrindinę priežastį nurodė pastatyti naują bažnyčią, nes sena medinė Vytauto didžiojo laikų bažnyčia kėlė pavojų ir vietos valdžia reikalavo ją nugriauti.
Buvo pradėta rinkti pinigus, buvo organizuojamos aukų rinkliavos Perlojoje, Lietuvoje ir Amerikoje.
Bažnyčios statyba buvo pradėta 1928 metais, kertinį akmenį pašventino Žaslių kunigas Cijūnaitis. Baigta 1930 metais, o spalio 4 dieną ją pašventino ir konsekravo vyskupas Juozapas Kukta.
Sugriovus senąją Perlojos Vytautinę bažnyčią, perlojiečiai norėjo išsaugoti Didžiojo kunigaikščio atminimą, – aikštėje pastatyti paminklą Didžiąjam kunigaikščiui Vytautui. Pastačius bažnyčią buvo sudarytas paminklo Vytautui Didžiąjam statybų komitetas, į kurio sudėtį įėjo ir kunigas Pranas Cibulskas. Paminklas buvo pastatytas ir tebestovi ir šiandieną. Per visą jo aukštį buvo įmūryti geležinkelio bėgiai, kas sovietmečiu jį apsaugojo nuo nugriovimo, neįveikė net traktoriai, bandę jį nugriauti.
Kietaviškėse gimęs kunigas P. Cibulskas
1932 metais kunigas Pranas Cibulskas buvo perkeltas į Birštoną, kur vėl įsitraukė į statybas – sanatorijai ,,Tulpė” statė pirmąjį mūrinį korpusą. Tenai turėjo gydytis neįgalūs ir garbingo amžiaus sulaukę kunigai.
1941 metais dirbdamas Kalviuose kunigas Pranas Cibulskas viešai iš sakyklos ragino žmones nepasiduoti sovietų valdžiai, agitavo visomis išgalėmis priešintis, už ką buvo pradėtas persekioti. Vyskupas J. Kukta paėmė jį į Kauną ir slapstė. Paskui išsiuntė kunigauti į Šiluvą, o po karo – į Želvos parapiją Ukmergės rajone, čia 1946 metais rusų saugumiečiai kunigą Praną Cibulską ir suėmė, nuteisė jį 25 – riems metams ir ištrėmė į Irkutsko lagerius. Po 10 metų tremties jis sugrįžo į Lietuvą suluošintas, suvargęs, buvo visai netekęs sveikatos. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo Žaslių bažnyčioje altarista, 1967 metų spalio 30 dieną mirė ir yra palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje.
Nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, grįžęs iš Sibiro tremties jis nuoširdžiai džiaugėsi kad Perlojos paminklas Vytautui Didžjąjam buvo išsaugotas perlojiškių, apgynusių paminklą nuo sovietinių okupantų. Paminklas tapo Lietuvos nepriklausomybės šaukliu.
2008 metais prie Perlojos bažnyčios buvo atidengta paminklinė lenta kunigui Pranui Cibulskui, įamžinusi bažnyčios statytojo atminimą.
Kaunas – Juozas Cibulskas, g. 1937 m. Vievyje
Perlojoje dar kunigaikštis Vytautas pastatydino senąją medinę bažnyčia, kurią numalšinus 1963 metų sukilimą caro valdžia uždarė. 1930 metais klebono Prano Cibulsko pastangomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.
Aikštėje prie bažnyčios iškilo ir Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas Lietuvos nepriklausomybės metais.
Perloja – Zigmas Tamakauskas.
Iš kunigo Prano Cibulsko prisiminimų
Gimiau Kietaviškėse 1892 metais. Tėvai – Juozas Cibulskas ir Elena Balasevičiūtė. Jie turėjo valaką žemės Kareivonių kaime , pusę valako Kietaviškių miestelyje, namus Kietaviškėse ir Vievyje. Dirbo žemę. Pradžioje prekiavo mišku. Paskui Rusijoje pirko žąsis ir siuntė į Vokietiją, Kietaviškėse laikė parduotuvę. Turėjo 7 sūnus. Aš buvau vyriausias.
Turėdamas 11 metų jau buvau baigęs Kietaviškių pradžios mokyklą. Kaip vyriausias buvau tėvo dešinioji ranka. Dirbau visus namų ūkio darbus. Ardamas kietą Kareivonių molį kartą nutariau – eisiu mokytis. Tada pasakiau apie tai tėvui. Tėvai nebuvo patenkinti – reikėjo dirbti. Jie mane bandė atkalbinėti, sakė, tegul jaunyliai eina mokslus, tau teks žemė. Bet veltui. Pasiėmęs kelis rublius ir ryšelį duonos, turėdamas 17 metų pėsčias išėjau į Trakus, apie 30 kilometrų. Atlikęs mokyklos kvotimus buvau priimtas. Tada nusipirkau mokinio ženklą, prisisegiau jį prie kepurės ir grįžau namo. Matydami mano norą ir užsispyrimą mokytis, tėvai neprieštaravo ir taip aš išėjau į mokslus. Trakuose mokiausi keturis metus.
Niekieno neraginamas savanoriškai nutariau stoti į Dvasinę seminariją. Trūko lotynų kalbos žinių, todėl Kaune nusismdžiau Dvasinės seminarijos klieriką Macijauską ir per žiemą pasiruošiau kvotimams. Kadangi Vilniuje labai kirto katalikus lietuvius, kunigas Varnas patarė kvotimus laikyti Peterburge, ką aš ir padariau. Kvotimus sėkmingai išlaikiau.
1914 – 1919 metais Vilniuje ėjau seminarijos mokslą. Mane šelpė tėvai ir mokslus sėkmingai baigiau. Gavęs diakonatą parvykau į namus. Čia Kaišiadorių apskrities viršininkas B.Stasiūnas paprašė padėti tveriant Kietaviškių valsčių .
1920 metais Vilniaus vyskupas Matulevičius savo kambaryje įšventino mane į kunigus. Atvelykio sekmadienį Kietaviškių bažnyčioje prie šoninio altoriaus laikiau pirmąsias savo mišias. Didžiojo altoriaus dar nebuvo. Man asistavo prelatas Teodoras Brazys, pamokslą sakė Žiežmarių klebonas Juozas Balčiūnas, dayvavo Trakų dekanas Klemensas Maliukevičius. Iškilmės buvo kuklios.
Vyskupas Matulevičius pasiūlė keletą parapijų ir aš pasirinkau Valkininkus. Čia klebonavo Jonas Karvelis. Tuo metu prasidėjo neramumai, kovos tarp rusų ir lenkų, įvairūs nesutarimai. Valkininkai tapo neutralia zona. Greitai aš buvau perkeltas į Perloją.
Perlojoje seną, iš maumedžio dar Vytauto laikais statytą, jau nebeveikiančią bažnyčią sugriovėme, pastatėme naują mūrinę. Kad įamžinus Vytauto Didžiojo vardą, buvo nutarta pastatyti jam paminklą. Komitetas – aš, kunigas Pranas Cibulskas, rajono viršininkas Rotkevičius ir mokytojas Mikas Rapkauskas.
Akmenų tašytojai ėjo po laukus, rinko paminklui tinkamus akmenis ir juos tąšė, vežė. Buvo renkamos lėšos postamento statybai. Tuo tikslu buvo nutarta organizuoti loteriją, renkamos aukos. Postamentas buvo sutvirtintas geležinkelio bėgiais, vadinamais reika. Karo metu rusai norėjo Vytauto didžiojo stovylą nugriausti, tačiau nepajėgė įveikti storos geležies, kuri buvo įmontuota viduje.
Šventoriuje iš bažnytinės medžiagos buvo pastatyta kukli koplyčia čia žuvusiems, mirusiems šauliams.
Kietaviškės – kunigas Pranas Cibulskas, g. 1892m.
Ruošėjų pastaba: Iš Prano Cibulsko užrašų
Tremtis
1946 metų kovo septintą dieną iš Ukmergės gavau pranešimą – rytoj dvyliktą valandą turiu būti Ukmergėje. Jaučiu, kad negerai. Vykstu į Šešuolius pas kunigą Alkoviką, kad kokiam netikėtumui atsitikus, aptarnautų parapiją.
Rytojaus dieną iš pat ryto atvyksta vežti prie ligonio. Važiuoti apie aštuonis kilometrus, galiu nesuspėti, paimu iš vežiko parašą ir važiuoju. Grįžtu apie vienuoliktą valandą. KGB viršininkas, patikrinęs kad į Ukmergę neatvykau, pasiima Vilniaus Saugumo atstovą ir atvažiuoja į Želvą. Garnizono kareiviai apstoja bažnyčią ir kleboniją – duris, langus. Įėję į kambarį saugumo MGB atstovas praneša kad esu areštuojamas, krato knygas, daiktus, krauna į maišus. Nuo kaimynų atneša du maišus ir sudeda šeimininkės veltinius su kaliošais, kaldras, pagalvę.
Sėdu į sunkvežimį ir važiuojame į Ukmergę. čia pernakvoju vienuolyno koridoriuje ir veža į Vilnių. Patalpina dideliame mediniame name, patardo ir perveda į saugumo kambarį. Gyvenu rūsyje, nuveda į pirtį, nukerpa plaukus, duoda valdiškus rūbus.
Prasideda sunkios dienos. Tris su puse mėnesio kasdien nuo devintos valandos vakaro iki šeštos ryto per visą naktį eina tardymai. Miegoti neleidžia. Tardymo kameroje sodina ant labai siauros lentelės. Davė popieriaus lapą, sako rašyk, ką esi blogo padaręs. Reiškia, pats save apkaltink, pats sau kilpą ant kaklo užsinerk. Paskui liepia rašyti straipsnį į laikraštį ant bažnyčios. Gali ir jie parašyti, tu tik pasirašyk – sutik būti šnipu. Sako, tave sunkvežimiu nuveš į mišką, tu iššoksi ir bėgsi, mes šaudysim, bet netaikysim, paskui tu vykdysi mūsų užduotis.
Pirmasis tardytojas buvo rusas Golicynas. Jis būdamas Kalviuose mane apvogė. Taigi ir klausia, ar manęs Kalviuose niekas neskriaudė. Atsakau, kad rusų kapitonas paėmė mano paduškas, mėsą, pinigus. Ar tu jį pažintum, klausia. Sakau, buvo mažas, juodbruvas. Tada jis metė mane tardyti, užleido kitam, žydui Trubočistui. Tas sako, kam šmeiži Golicyną? Sakau, kad jis mane apvogė, duokit popieriaus lapą, aš rašysiu ministrui. Popieriaus nedavė.
Trubočistas pradėjo tardymą nuo šnipo J. Kilinsko vedamo dienyno. Priekaištavo, kad dažnai eidavau į Vilūnus pas kunigą Žvinį. Sakau: ,,Ėjau, nes mūsų dvasiniai įstatymai reikalauja kartą į savaitę išpažintį atlikti“. Klausia ar laikiau pamaldas už prezidentą Smetoną? ,,Laikiau, tai mano profesija“. ,,Ar pažįsti Marcinkevičių?“ Šneka eina apie skrebą Marcinkevičių, sakau:,, Ne“. ,,O ar šovinius laikai stoge, Marcinkevičius rado“. ,,Jei padėjo, tai ir rado“, sakau.
Vyskupas Matulionis areštuotas. Kurijos archyvai saugume. Klausinėja, ar mačiau žaliukus. Rado skundą, kad davinėjau žaliukams degtinę ir maistą. Sakau:,, Nieko nemačiau, nežinau“, tardytojas pyksta.
Pusketvirto mėnesio tardė, kaltinamosios medžiagos nerado. Teismui bylos pateikti negali. Tada bylą pasiuntė į Maskvą /Osoboje sovieščianije /, kuri pridėjo anspaudą – 25 metai ir turto konfiskacija. Perkėlė į kalėjimą. Kalėjime geriau, nėra tardymų.
Veža į Sibirą. Į Sibirą niekas savanoriškai nevažiuoja. Tai trėmimų vieta. Tenai darbo daug, darbininkų trūkumas. Buvau sveikas, stiprus, tinkamas darbams. Suvarė į vagonus, užkalė lentomis. Viršuj ant vagono po sargybinį su kulkosvaidžiu. Važiuojam į Sibiro gelmę.
Pirmas lageris, stovykla aptverta aukšta lentine tvora, kertėse sargybos postai. Viename stovyklos name po 50 – 100 žmonių, visoje stovykloje 8 – 10 tokių namų. Kas dvi savaitės pirtis, joje garu iškaitinami apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Valgome iš bendro katilo – sriuba, prosai, netrupinti burokai. Duonos mažoka, tik po Stalino mirties pradėjo davinėti po 800 gramų.
Apsistojus stovykloje viršininkas iškviečia po vieną ir klausinėja ką moki dirbti? Aš tylėjau, tada man sako: ,,Eisi išviečių valyti.“ Valau. Mano draugai dirba miško darbus, sako:,, Koks tu laimingas“. Po šešių mėnesių nuvarė tašyti rąstų. Aš prieštarauju, sakau:,, Nemoku“. Mane bara, sako: ,,Išmoksi“, bet kitą rytą liepia važiuot į kitą lagerį. Tenai veda naują geležinkelį. Kasu griovį, vežame žemes į pylimą su točkėmis. Perkelia į trečią – tenai dirbame miške, į ketvirtą – tenai geležinkelyje keičiame supuvusius špalus, į penktą, dirbu gaisrininku, į šeštą, dirbu kambarių valytoju, tvarkytoju, paskui perkelia virtuvėn, ko tik nedirbome…
Sueina šešiasdešimt metų. Esu invalidas, važinėju po ligonines. Miršta Stalinas. Atvažiuoja iš Maskvos teismo komisija. Taip po aštuonerių metų, pervažiavus trylika lagerių mane šaukia į teismą. Ten pirmininkas klausia už ką sėdžiu. Atsakau:,, Aštuonerius metus sėdžiu ir vis galvoju už ką? Prašyčiau pasakyti mano kaltę‘‘. Po dešimt dienų šaukia vėl. Sako: ,,Sėdi už žemę“. ,,Kokią žemę, nesu dvarininkas, nesu žemdirbys, žemės neturiu nei metro, nei saujos“. Teisėjas sako: ,,Važiuok į namus“
Važiuoju į skyrių /Otdelenije/ padaro pasą, duoda bilietus kelionei, duoda gyvenimo pradžiai šimtą rublių ir važiuoju. Su persėdimais pasiekiu Kaišiadoris, pasiekiu Žaslius.
Paskui nuvažiuoju į Kauną pas adm. Stankevičių, jis mane paskiria altarista į Semeliškes. Taip 1956 metų gruodyje atvažiuoju į Semeliškes, kur klebonavo kunigas J. Vaišnoras. Čia išbūnu vienerius metus. 1957 metų pirmą gavėnios savaitę ištinka infarktas, sveikatai pagerėjus gavau siuntimą į Žaslius.
Kietaviškės – Pranas Cibulskas, g. 1892 m.
Ruošėjų pastaba – kunigas Pranas Cibulskas Žasliuose dirba altarista iki mirties 1967 metų spalio trisdešimtos, savo mirties dienos.
Liaudies dainų rinkėjas kunigas Teodoras Brazys
Teodoras Brazys gimė 1870 11 20 netoli Bauskės Latvijoje, kur jo tėvas, Biržų apskrities Pabiržės valsčiaus Daudžgirių dvare laisvas nuo baužiavos dar prieš jos panaikinimą turėjo dvigubą pavardę Brazys- Frey, kas reiškė,,laisvas” ir tuo metu buvo apsigyvenęsLatvijoje.
Baigęs mokslus buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinės muzikos profesorium, Arkikatedros vikaru, choro vadovu ir orkestro dirigentu. 1917 metais kartu su daugeliu pasauliečių ir keturiais Lietuvos dvasininkais (J. Kukta, J. Bakšiu,J. Stankevičium,A.Varnu) pasirašė memorandumą dėl bažnytinių pamaldų atlikimo lietuvių kalba. Tuometinis Vilniaus vyskupijos valdytojas lenkas kunigas Michalkievič visus pasirašiusius memorandumą kunigus nubaudė, tai ir kunigas Teodoras Brazys neteko darbo ir šešerius metus gyveno Dzūkijoje.
1918 – 1919 metus T. Brazys praleido Kietaviškėse, Tuo metu čia klebonavo kunigas K. Čepanas. Su kunigu K. Čepanu T. Brazį siejo ne tik mokslo seminarijoje metai, bet ir bendri interesai – meilė lietuvybei, liaudies kūrybai, dainai.
,,Tiktai vienoj Kietaviškių parapijoj esu užrašęs 400 žmonių dainų gaidų, kurių 232 padainavo viena dainininkė, būtent Magdalena Baranauskaitė iš Piktakiemio sodžiaus” – rašė T. Brazys savo studijoje,,Apie tautines lietuvių dainų gaidas”
1927 metų Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas išleido leidinį, kuriame sudėtos docento T. Brazio Kietaviškių parapijoje surinktos liaudies dainos, jų tekstus redagavo profesorius V. Krėvė Mickevičius. Rinkinyje 200 liaudies dainų, surinktų Kietaviškių parapijos kaimuose.
Daugiausiai – 78 jų užrašytos iš Magdalenos Baranauskaitės Piktakiemio kaime.
Po 27 dainas užrašyta Kietaviškių kaime iš Michalinos Gudelytės ir Mijaugonių kaime iš Emilijos Gudeliauskaitės.
Anykštos ir Kakliniškių kaimuose iš dainininkių Emilijos Ščerbavičiūtės, Domicelės Janavičiūtės ir Salomėjos Janulevičiūtės užrašyta 21 daina. Daugiausia jų – jaunimo, meilės, vestuvine tematika:,,Šį rudenėlį”, ,,Pakirsiu berželį”, ,,Per šilelį jojau”, ,,Čiulba vilba volungėlė ir kt. Nemaža dainų, apdainuojančių moters dalią:,,Oi, ko verki”, ,,Anksti rytą kėliau” ir kt. Ypatingai reta daina ,,Oi vakaras”, kurioje kalbama apie sūnelio gimimą. Nemažai karinių -,,Džiaugias tėvas”, našlaičių – ,,Ūžia žeria”, darbo – ,,Gieda gaideliai” ir kt.
Paruošė Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, g1944m. Girelės k.
Obeniai
Iš dvaro istorijos
Mana prodiedukas ir diedukas buva eiguliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Obenių dvare buva miškininkystės centras, vadinamas liesničiestvo. Diedukas nešioja paštu iš Bačkonių iki Obenių. Vėliau Obenių dvaras buva sudegytas, žemės išdalytos žmonėm.
Ašakienių k. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
Sakė, kad Obenių dvare vėliausiais laikais gyvena kažin koks kapitonas. Kapitonienė sava vaika krūtim nemaitina. Merga buvo apsigavus, turėja vaiku, tai ją paėmi dvaran, kad maityt kapitonienės vaiku. Valgyt’ davi labai gerai, rengi ją švariai, prausi, ji gyvena kap ponia.
Senųjų Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Muravjovo laikais, po 1863 m. sukilimo, Obenių dvara žemėse buvo apgyvendinti pravoslavai, apie 10 šeimų. Vėliau visi isikiloja visur ar sulietuvėja. Mana senelis Šatievič Vosilij, o aš – jau Šatavičius.
Obeniai – Vladas Šatavičius, g. 1927 m.
Vietovardžiai
Mažoka, Dvivalkstis (šakių pavidalo), Sausoplovas, Degėsiai, Rudupė, Šlapeliai, Kapinėłės, Ganyklos, Šermoniškės, Pastrėvis, Striubalės, Dzikovinai, Skerdimai, Pelesai, Meškaraistis, Kazokų pieva.
Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.
Kaimas
Obenių kaimas toj pačioj vietoj kur ir dabar nuo kelia posūkia aja iki Strėvos upės abiem kelia pusėm. Namai visi buva galais in gatvi, su langinėm nuo ledų, nuo vėja. Mūs troba buva su grindim, menu kaip linus kuldava an grindų, kad siemenys būt švarūs. Paskui linų stiebelius kūliukais , vadinamom saujom, surištus plukdim su valtim pas Vansevičių pirtin džiovyt’ ir mynt’. Linų sieja daug, priraudavam apie 30 kapų, visus reikieja sutvarkyt’, suverpt’, išaust’. Tada ir pievos žydieja kitaip. Menu 1929 metais, kai ajam an sklypų, tai vaikščiojam per pievas, o gielių žydiejimas! Nier kur kojus pastatyt’, visur bitis. Kėlisi an sklypų, statisi jau vadinamuose Kampuose, nors jiej priklausi Obenių kaimui, tik taip vadina, prie Anykštos ažera, an kranta, palei Perkūnakiemia kaimu. Elektrini stovi an Kazimiera Macijauska žemis, ty buva vieta, vadinama Šlapełėm, buva daug šaltinių, in rytus buva Kampai, arčiau Anykštos. Tekieja Rudupi. Ji visa buva rūdim apiejus, tekieja nuog pelkynų Strėvon, kur dabar šiltas kanalas.
Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.
Obenių kaimas ir dvaras
Mokykla buvo Obeniuose. Mokyklon ajam Obeniuosna po Visų šventų.
Vievis – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Karai
Už mūsų kiemo yra Kazoko pieva. 1914 m. Vokiečių abozas* važiavo Obenių vieškeliu link kietaviškkių. Kazokai pasikavoja pievose iš abiejų kelio pusių, ir juos lydėjo iki Strėvos. Iškapojo 500 vokiečių. Buvo palaidoti Senų Kietaviškių kapinėse.
Obenių k. – Vladas Šatavičius, g. 1927 m. Obenių k.
* Gurguolė
Obenių dvaro konfiskavimo dokumentai
Obenių kaimas1864- 69 m.
Gyvensena
Tėvas mokinasi teisės mokslus Trakuose, ale mokslų nebaigi – reikieja ait’ žemis dyrbt’. Brolis vyresnis žuva, tai jam teka mokslus mest’. Tėvas buva šviesus žmogus, daug žmonių kreipdavosi, kai reikieja tvarkyt’ reikalus, surašyt’ popierius. Kara metu tėvai buva paslėpį du žydukus, paskui vokiečiai juos paėmi. Menu, kap tiej žydukai saki, kad ne Hitleris kaltas, kad jų tauta pati kalta, užsitrauki Dieva bausmį. Paskui tėvu vokiečiai buva paiemį, ale nieka neinrodi, jis mokieja isisukt’. Tėvelis turėja 5 arklius, 10 karvių, pulkus avelių, veršelių, vištų, žąsų.
Maža būdama sekiau visus darbus, katrie buva daromi namie – kap mezga, kap audžia, kap siūna. Krosnį va ir dabar meistrai padari – dūmina, tai iemiau ir susitvarkiau pati. Kai jau paaugau, lankiau Obenių mokyklu, paskui – Kietaviškių. Šarkinės miške palei Geibonis būdava skautų stovyklos. Aplink buva dideli miškai, pušynai, daug uogavam, grybavam. Kartą uogaunant’ ir užiejam ton stovyklon. Drąsios buvam, susipažinam, isipasakojam. Jauni – padainuot’, pašokt’.
Pas mumį buva radija. Janavičiai iš Lubakos irgi atnešį sava, bijoja laikyt’ namie, tai buva du aparatai. Kap aja frontas, ateja rūsai, tai tėvui kara lauka teismu grasina. Saka, jūs šnipai. Tėvas mokieja rūsiškai, tai vienas karinykas ukrainietis patari tėvui, saka, gal turit’ kokį pažįstamų komunistų, tai šaukit’ jį, gelbėkitės, ba jau šeima pasmerkta. Vos isigelbieja.
Paskui tėvus vežė Sibiran. Išveži tris mana seseris ir broli, jiej dar nebuva atsiskyrį nuog tėvų, kartu gyvena. Vežė pirmiausiai tuos, katrie dyrba, turieja žemis, sava rankom ją išdyrba nuo šviesos iki tamsos, statisi namus, augina, mokina vaikus. Užtat veži. Mes gi nieka niekam nepadarim. Kai kolūkiai tvėrisi, reikieja namų. Kur gražesni, geresni ir ištuština. Subuožina. Fermu iš mūs tvartų pastati Obeniuose, svirnu išveži Kietaviškėsna, iš nama – kontoru padari. Nuo ko gi ubagai pradės? Nuo tarbos, nuo lazdos? Buva tokių, katrie sėdieja ir lauki rūsų kap dūšia dangaus. Jiej sėdieja lūšnose, net stoga negałėja nendrėm usimest’. Buva šnekų, kad ateis biednų valdžia, nuo bagotų atims ir gyvens. Kam rūpintis ir vargšes rankas daužyt’? Ir sulauki. Lika apsieti laukai, tai surinka, nupjovi, pasidalina ir suvalgi, tik pasiet’ užmirša. Tep pradieja. Išvežė šeimynų Sibiran. Aš jau buvau ištekiejus, mes statimės namus, tai visa mano pasoga, visas turtas lika namie pas tėvus. Likau nuoga, basa, kaukiau iš skausma. Kai davi žinių, tai nułėkiau Kietaviškėsna atsisveikyt’. Tenai buva surinkti visi, katruos veži iš mūs krašta. Žmonys rauda. Mamytė manį pamačius moja ranka, saka, biek, paims ir tavį. Aš jau septintam mėnesij, pavardė kita, kur ty paims. Atsisveikyt’ łaida. Geras papuołė rūsų kareivukas, pałaida ir mana brolį. Jo žmona gimdė Semeliškėse, tai isipraši. Gyvena Šakaldonyse pas žmonos tėvus. Sesuo žuva Jenisiejuj plukdant’ sielius. Rųstai isiskyri ir jinai inkrita vandenin. Tik po savaitės tinklais pagava. Motina irgi miri Sibire. Tėvas grįža Lietuvon. Parsivežim ir mamų, ir seserį metalinėse dėžėse, palaidojam an Senų Kietaviškių kapinių.
Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.
Šuoliai
Šuolių k.
Šuolių kiemavietė buva didelė, ėja abiem gatvės pusėm, virš 20 sodybų. Pavardės – Kurmičius, Vasiliauskas, Stankevičius, Simonavičius, 7 Bliujai, Kurlavičius. Turėja ir pravardes. Mes – Martukai, baba buva Marta, nuo jos visi vaikai – Martukai.
Marcinkevičius – Šniorimas. Kap tai baba barė, saka arė lauką ir nuvarė kreivu vagu, tai saka – šniorimas. Ir prigija jam. Paskui ir vaikam.
Buva Medinis, buva Aglinis, Rabinas buva, Šiaučiai, Zelziūkas, nu toks Lišauskas vaikščioja kaip antinas, kaklu ištempis, tai ir praminė. Žvirgždas buva. Saka Radvila Ignasius tris dienas nebuva darbe, paskui atėja toks apžėlis, nesiskutis su barzdeła, tai Šniorima Martynas saka:,,Ava, Rabinas ateina“ Nu ir prigija, Rabinu ir numirė.
Seniau ir visi raisteliai, visi kalneliai turėja sava vardus. Buva Gyslałės, Dubija, Samanynas, Birutės kalnas, Koplyčios kalnas.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Buvo vietos – Aujėdas, Briaunis, Bėrakalnis, Bendrovė, Baltaravys, Po Bėrakalniu, Didžia pieva, Gyslełės, Jagėlonių upė (Spengla), Kapstotų upełė, Kamšos upė, Kareivonių upełė, Koplyčios kalnas, Kurlavičiaus kalnas, Kapstotai, Karankevičiaus pieva, Kuzmičia raistas, Kapčiukas, Nuotakos, Naujoka pieva, Pašaltinys, Pakoplyčiai, Rezgikės, Švenčius, Švenčiukas, Sieriukų bala, Špitolnynė, Po Vindziuliais (kalnas), Po Vindziuliais ( pieva).
Pasakojo Motiejus Komparskas
Menu kap sapnu dar ir senu Šuolių kaima gatvi, ulyčiu. Nuog Rakauska ir aja kelias tenai, o žmonių buva, gatvi didełi. Dar ty ir mergavau. Susirenkam, suveinam basos, bernai atsineša armoniku, tai ir šokam basos. Dievuli, kap gražu, o bernų iš visų kiemų. Turėjau bernu, nor ir biedna buvau, 14 – 15 metų jau ajau šokt’ vakarėlin. Ale nelaida vaikščiot’ su berniokais, gausi diržų, jei pamatis. Ale buva linksma, gražu, žemi buva tvarkinga, usėta, nupjauta, išganyta.
Kloninių Jagėlonių k.- Bliujūtė, g. 1933m.
Dvaravietė.
Šuoliai – senas kaimas, kadaise buva dvaras, va čia dvara žemi. Mana prodiedas valdi šitu žemi. Žemė kaip tai priklausė Onuškia klebonui, kunigas jų nuomava kaip tai… Mana prodiedis Bliujus Juozas jų valdi, buva tvarka. Jis turėja 3 sūnus, paskui jiej prasigėrė, bankrutava.
Prodiedis atėja iš Bajorų kaima dvaran, nuomava dvaru, palivarku, reikėja duokles atidavinėt’, dvaru valdyt’. Dirba kaip ūkvedžiu. Tėvas jau čia gimęs. 3 prodieda sūnai, kai jis mirė, pragėrė dvaru, nelika nei atsiskaityt’ su savininku, nei tarnam mokėt’, nieka. Nei patys dyrba. Tada paėmė valstybė, dvarus tada porceliava. Taigi mana prodiedis Juozas Bliujus atėja iš Bajorų, diedukas Jokūbas jau Šuoliuose buva gimis.
Prodieda Juoza sūnai buva – Kubas, mana diedukas, Ignasius, Pranas ir Juozas. Pranas Amerikon išvažiava, kiti lika Lietuvoj. Diedukas Kubas(Jokūbas) ir lika čia gyvent’. Paskui Pranas per šitu jau karu grįža iš Amerikos, rūsai paėmė jį karan ir žuva. Lika Amerikoj du vaikai ir žmona anglė.
Va yra prūdas. Baba seniau pasakoja, kad jį kasė baudžiauninkai rankom, jis didelis, visas hektaras plota. Paskui visas jo dugnas buva išgrįstas akmenim, o an jo viršaus stovėja spirita varykla. Kitoj pusėj – Kolpyčios kalnas. Lauke ir dabar dar yra raudonų plytų, kolūkia laikais norėja padaryt’ karjieru, žvyru kast’, tai kur tik užkabina, tenai vien kaukolės ir kaulai. Visam plote. Prieš daug metų buvį kapinės, fotografava, paskui kasinėja, kaulai 60 – 80 centimetrų gylij, negiliai.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Šuolių kaimas, dvaras ir ežerai
Koplyčia irgi dvara žemėse, ale jau tik an kapinių, nuo seniausių laikų. Dvaras medinis buva, tvartas, klojimas labai didelis.
Buva, laikė samdinius. Plika Vincas samdinių vyresnis buva, saka, prodiedis juom labai pasitikėja, labiau negu sūnum. Viską augina, saka, jaučiais joja turgun Žiežmariuosna, o jei neparduoda – atgal’ grįžta. Kunigui kas rudenį reikėja nuomos duokłi atiduot’ – paukščių, gyvulių, javų.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Gyvensena
Mano babos vyru per 1 pasaulinį karą nukankina, žemi paskui paskirsti, išdalina. Gava Kurlavičiai, Lišauskas kaip savanoriai, kiti žmonės iš Jagėlonių kaima, šniūrais išdalina kitu pusi Šuolių kaima žmonėm. Reikėja pirkt’, darmai nedalina, visi, ir mes išsipirkinėjam. Dvara žemi buva nuo Švenčiaus ežera iki Aujieda, nuo Šuolių kiemavietės iki Jagėlonių Antanavičia kalna, didelis plotas. Kas apgalėja ari, sėja, pjovi, dirba žmonės seniau.
Mes pas tėvu buvam 3 broliai. Vienas miri, vienu užmuši, likau vienas. Mana diedukas ilgai gyvena. Buva toks įvykis. Diedukas gėri Kietaviškėse, paskui aja namo keliu, o ty an kalna rada užmuštu vokietį, jis pakliuva kaip tik ait tenai, o jis buva spritnus, mėgėjas pasimušt, jau 11 vaikų turėja, o vistiek pagerdinėja. Saka per kokių tai šventi jis pasigėri, šoka muštis ir pradėja rėkt’:,,Ir tau bus kaip tam vokiečiui“. Kas tai praneši valdžiai ir jį uždari. Jis neprisipažina, ba nebuva to padaris, tai mėnesį palaiki, padauži ir palaida. Karankevičia Jasius sėdėja su juom kartu.
Lišauskas savanoris, jam davė čia sklypu an dvara žemis, ale jis čia nėja gyvent’, atidavė žemę broliui, tas atėja čia, o jis pats lika Žykaronyse, tėvų žemėj.
Spirita varykla stovėja an ažuola polių, dar prieš 10 metų ištraukdavai polių, o prūdas jau nuseki, užžėli. Kur kasi – akmuo, apaugį ir stovi.
Dveji Radvilos buva kaime, jie iš bajorų. Tvarkingi gaspadoriai – bičių, sode kriaušių, slyvų, gerai gyvena. Saka, kai pasigers, tai papila sauju pinigų an žemės ir an jų šoka.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Dvaro dokumentai
Šuolių dvaras buva kur dabar Bliuja Olesius gyvena. Buva dvaras. Mana tėvas buva biednas, turėja 5 vaikus, tai laida juos tarnaut’. Seseris tarnava Jagėlonių malūne, turėja18 metų. O pas tėvu ateidinėja toks dvariokas, senas bernas Juzas, tai vis šnekina ir šnekina tėvu, kad nełaist jos tarnaut’, vis saka, ty žmonių visokių, ty koks tai bernas tarnauna, dar atsitiks kas. Saka, grūžyk jų namo. Mana tėvas buva siuvėjas, tai jis, tas Juzas tai kelnes atneša pałankt’, tai ką ir vis šneka. Saka, ji jauna, graži, kam ty jų laikyt’? Jis buva gal jau 33 metų ir vis inšnekinėja, saka ty malūne baliavoja, tai šoka. Prigąsdina. Ir inšnekėja. Kai sesuo pareja namo, mama jai ir saka, gal tu ty neik, netarnauk, va ką Bliujus šneka. Ir nelaida. O jis jų insimyłėja ir apsiženina. Ale aš pasakysiu. 3 metus ji dar namie pas mamu gyvena. Jo motka pasaki : ,,Mes biednų nepriimam“ va ir dvariokai. Kokia šneka. Bliujus turėja žemis, gerai gyvena, paskui jau jo mokta saka:,, Tegul’ tėvas tau nuperka nor ratus ir arklį, tadu jau pareik”. O tai seseris namie ir jis namie. Jis atneša jai visko, ale namo nesiveda. Bija mamos. Tadu ir parka koki arkli, ir išėja iš namų.
Šuolių k. – Ona Česonytė Rumsevičienė, g. 1921 m.
Geriausiai gyveno prieg man Kurlavičius. Laikrodis pirmiausiai atsirada pas jį, radija tai pas Grigu. Buva tokia pūškełė, akmenukas, adata ir ausin insidėjis klausa… Bada, bada ir pagauna. Buva mada vakare nuveit’ ,,an radijos“, nu paklausyt’, tai vyrai susirenka. Tata kai nusipirka radiju dar senon grynčion, parveži iš Vylniaus, pastati, tokia baterijinė buva. Baba, amžiną atilsį, klausia:,,Juozai, kas čia?” Tas saka:,,Radija“ Ji nevaikščioja jau, sena buva, tai praša: ,,Pavedėk manį, aš pridusysiu, čia nečystas dūkas, velnias, aš jų sudaužysiu su lazda, nełaisk jos.“ Tėva mama, mūs baba Braziukė buva atitekėjus iš Kareivonių kaima, ji buva turtinga, jos broliai vienas pamiri, kitas išvažiava Amerikon, tai jai viskas lika, stati namus. Paskui jie turėja 11vaikų, jų sūnus Juozas buva mana tėvas iš 11 brolių, visi suaugį buva, vienoj pirkioj gyvena, buva kamara, priemenė ir didełi pirkia. Buva asla, medinės lovos, keli miegoja vienoj lovoj. Buva 9 seserys ir 2 broliai.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Dar buvam visai mažiukai, kai miri mama. Labai sunku buva. Tėvas labai gėri. Namie kartu gyvena teta, tokia labai mažiuki, liliputi, ji mumį ir augina. Tėvas visai nežiūrėja. Labai mušdavosi. Dar seserį radau šulinėlij prigėrusių.
Miri kaimynė, senutė, ruošiuos laidotuvėsna. Per pietus nuvėjau pamelžiau karvi, dar su daina gi. Pamelžiau, parnešiau namo, iškošiau pienu, kaip kadaise viedriukan ir nešiu šulnelin vandenin instatyt’. Kad priėjau ir matau – guli an vandenia sesuo mana, jaunesni, išskėtus rankas ir kojas. Tenai buva toks šulinys, gal an šaltinia, ale 4 stulpeliai kampuose inkalti ir po vienu łantełi užtverta. Gal ji ėmisi už łantos, gal buva supuvus, kad sulūža, o ji taip ir inkrita visu ūgiu. Labai persigandau. Menu, parłėkiau, teta miegoja, kaimynus sušaukim, ištrauki. Ieškau tėva. Kaimyni saka – tu neik, aš nuveisiu, paieškosiu. Ji tėvu parvedi, tai tas kad šoks an manį, puołi užmušt, kol’ aš nežiūrėjau. Labai isigandau ir vėl’. Pabėgau. Taip ir palaidojam. Paskui man prasidėja koki tai priepuoliai ir po šiai dienai turiu baimi. Tada vyresnė sesuo, ji jau buva ištekėjus ir gyvena Estijoj, tai ji manį pasiėmi pas savi, aš pas ją gyvenau.
Mūs vaikų buva labai daug, gal 12 gimi. Daug mažų miri, vis vienas gemsta, kitas miršta… Gyvi likam 5 – Ignas, Pranas, Andrius, Vera ir aš, Ona. Visus gimdi namuose.
Motina gal turėja insultu, menu nevaldi rankos, paskui gal plaučių uždegimas jai buva, nu kur ty, valgyt neturėjam, menu, kai mama sirga, atvažiava jos seseris, tai mama saka, važiuok namo, čia nėra ko valgyt’. O tėvas? Menu, parėja gyrtas, mama dar gyva buva, prieš pat mirtį, dar gyva gułėja, tai linda prie jos dar. Kaiminka prieš pat mamos mirtį atnešė mamai džiovintų obuolių obuolienės išvirus, ale mama jau nevalgi, jau miri, tai menu kaip aš jų valgiau, tų obuolieni….Ir per laidotuves tėvas gėri. Jis gėri kasdien.
Tėvas ilgai gyvena. Paskui jau buva senas, reikėja žiūrėt’. Ir skalavau, ir grindis išplaut’ reikėja, ir sėt’, ir bulves sodyt’, ir ravėt’, nu viską darim, prižiūrėjam. Mana vyras labai geras, tai viską darim. Nuvažiuojam dyrbt’, tai tėvas pirmiausiai klausia ar atvežim bonki. O jei prisigeria, tai laksta ir rėkia ,,Pasikarsiu“ Ir ieška virvis. Vaikam buva labai baisu. Vienu kart nuvėja pas broli, ty pastati butelį, saka Užgavėnis, reikia usigavėt’, tai parėja ir pradėja ieškot virvis, saka:,, Pasikarsiu, užgavėt’ reikėja”…. Tai mana vyras Stasys pritrūka kantrybės ir saka:,,Jei dėl šita, karkis“ ir gana buva.
Būdava šneka su Stasiu, saka, tu mana geriausias žentas, manį žiūri, o apsisuka, jeigu čerku dar išgeria ir vėl’ tas pats. Stasys pasakoja – vienu kart rėkia,,Pasikarsiu“. Žiūriu – šniūras rūbam džiaut’, padariau kilpu ir duodu jam, sakau ,,Imk, karkis“. Jis isiganda, traukiasi, mojuoja rankom, o aš su tais šniūrais iš piktumo jam vistiek per galvu. Apsiramina, kaip ir nebūta. Važiuoja namo. Nu gerai, tegul pagyvena vienas. Paskui kaimynai pasakoja, saka, atėja, ir saka:,,Viskas, pas Stasį daugiau nesikarsiu, jis norėja manį pakart“. Jeigu kur nuveis, tai pareina gyrtas, arba guli kur nor gyrtas, reikia ait’ ieškot’. Visus išvaika parėjis. Tėva sesuo ilgai gyvena, varga su juo, neturėja kur dėtis, paskui ir jai buva insultas, prasirga metus. Reikėja ir ją žiūrėt’. Nuvažiuojam, aptvarkam, ji dar vienu ranku valdi, tai palienkam jai bliūdelių ir puodų šlapintis po ranka ir važiuojam darban. Ot buva vargas. Nebuva nei slaugos namų, nei priežiūros, nieka.
Iš ko tėvas taip gėri? Gi vari žmonys arielku, pardavinėja už kapeikas, o jiem kad tik pardavus, argi kas žiūrėja, nor ir vaikų daug ir be mamos? Karvi tai laiki, paršiukus. Vienu pasipjovi, kitu atėja paėmi agentai už skolas. Paskui ir karvis nebuva, tai duoda kaimynai butelį piena iš po viedriuka ( nugriebto). Puodu kruopų išverda, tą buteli piena supila, pražilina kiek ir valgam. Tokia tenai ir sriuba. Kiaulių nebuva kuom šert’, myltų nėra, tai tik kokios žołės prikapojam, lašinių nepadara, kiek ty tos mėsos. Vienu žodžiu sunku prisimint.( Jaudinasi, negaliu daugiau klaiusinėt.)
Mokykla buva Vindziuliuose palei keliu. Buva dvi mokytojos. Viena labai gera, kita – labai negera. Buva Vanda Petrusevičiūtė, paskui ji gyvena Vievyje, dar susitikdavam, sveikinamės. Ji buva labai gera, supratlinga, man dar medžiagos an suknutės davi, paskui kaimyni pasiuva, batukus guminius davi, mati, kad basa vaikščioju. O paskui kita – Rakauskaitė, buva labai pikta, negera, nežinau kodėl, manį bari ir bari. Žinoma, mes vargšės mergaitės, neprižiūrėtos buvam, neaprengtos, neapautos. Menu, sesuo žirnius perrenka, nuneša parduoda ir nuperka duonos. Duona buva tokia formełėm, toks kampuotas kepaliukas, vadinasi formini. Tai aš sava dali paimu, nunešu ir atiduodu tai Rakauskaitei. Tada taip nesibara. O jei ne, jei neturėsiu duonos, tai iššaukia atsakinėt’, aš visa drebu, žodžia negaliu pasakyt’, kojos dreba… Dievułėli, kodėl?
Nešėmės mokyklon valgyt’, valgyklų nebuva, niekas nemaitina, tai gerai, jei duonos yra. Menu, parvežė gabalinia cukraus. Tai vienu gabaliuku an keturių dalių suskalda ir jau tų ketvirti su duonos kąsneliu ir nešamės mokyklon.
Menu, nuėjau mokyklon basa, o gruodas, kojas atšalau, tai tėvas pradėja rėkt’, ko aš tenai vaikščioju…
Šuolių k. – Ona Kurlavičiūtė Moškienė, g. 1942 m.
Vindžiulių kaimas
Kapinynas
Kapinėłis mūs sklype – aja prancūzai ir sušala. Sudėja krūvon, kepurim kareiviai juos užpyłi ir lika supyltas. Už rūsų buva ty atvažiavį, prakasi, rada gelažėlių, kaulų. Norėja koplytstulpį pastatyt’, ale, saka, prižiūrėta, tai nieka. Beganskas buva (jau labai senai jo nėra). Buva jo šniūrely tos kapinėłis. Ir jis pradėja ty art’, ir, saka, jam prisisapnava, kad nerušyt’. Ir nerušina niekas.
A mes jaunos buvam, daug vaikų, tai būtumėt matį, kap mes buvam ty gražiai padarį, apsodinį ir gėlynu padarį.
Vindžiuliai. – Ona Beganskaitė-Karandienė, g. 1916 m.
Vietovardžiai – Asiūklė, Bekelnio bala, Dubė, Degėsinė, Kelnės, Kamša, Martyna raistukas, Marės kampas, Mirkyklės, Pridotkai, Paliepynas, Peliūniškės, Roduškės, Skerdimai, Trikūgis, Žydapievė.
Pasakojo Vyšniauskas
Juozas Mikalauskas su mama Marijona Jančiauskaite
Uošvis bajina, kad kadaise kaime gyvena du kriaučiai Vinciuliai.
Tai, saka, ir kaima vardas liko nuo jų – Vindziuliai.
Bajorų k. – Pranas Binkulys, g. 1912 m.
Mano mama Marcelė Žiaunieriūnaitė Vindziuliuosna buva atitekėjus iš Karkučių nemokėjo nei vienos raidės, pasirašinėdavo kryžiukais, bet dainuot’ mokėjo ir mumį mokino. Menu, visos sulipam an pečiaus ir giedam karunkas, arba susisodina mumį an suola ir saka: ,,Mergaitės, dainuokit, kas dainuoja, tai geri žmonys, apie pikta negalvoja.“
Vindziulių k. – Ieva Karendaitė Jaruševičienė, g. 1934 m. Vindziulių k.
Vindziuliai apie 19 a. pabaigą
Neramumai
Kaimynai Daugsevičiai po karo turėjo vyresnius sūnus, kurie slapstėsi nuo rusų kariuomenės ir turėjo išsikasę bunkerį miške, bet pareidinėjo namo. Pavasarį pas juos suvažiavo giminės sodint’ bulvių. O kažkas susekė, kad jie pareidinėja namo persirengt’, pavalgyt’ ir pranešė. Jie ruošiasi sodint’ bulves, susėdo pavalgyt’, žiūri,- ablava. Sūnūs puolė bėgt’, Alfonsą jau bėgantį nušovė, Vytas kaip šoko per langą, tai jį vietoj nušovė, kabojo persisvėręs per langą, tėvui bėgant’ peršovė ranką, bėgo ir atvažiavusios pusseserės, tai vieną nušovė, žarnas jai paleido. Paskui dar sodybą, namus pakūrė. Motina, jauniausias brolis ir viena iš pusseserių Janė iš Pakalniškių spėjo pabėgt’. Tą Janę irgi buvo peršovę. Atėjo pas mus visa kruvina, mama jai paklojo an žemės, sudraskė drobines paklodes, stabdė kraujavimą ir davė žinią namiškiams, kad ją paimtų. Paskui kaimynai susikalė tokią būdą ir joj gyveno, bet tėvą po poros savaičių vis tiek nušovė ir pakasė kažkur šiukšlyne prie Semeliškių. Už tai, kad sūnūs buvo ,,banditai“, nėjo armijon, slapstėsi.
Kaimynų dukra Anelka mergose turėja vaiku, mergaiti. Vienu vakaru girdim šaudant. Paskui langan kas tai beldžiasi. Mūs piemuo gulėjo už stalo ant suolo, sako, beldžia langan. Tėvas atidarė, žiūrim – Anelka su mergaite ant rankų ir jos brolis kurčnebylys. Kaip tik tėvas juos įsileido, tas kurčnebylys palindo po lova, po duonkepe, kuri ten buvo padėta, Anelka rėkia:,,Manį šaudo.“ Kur dėtis? Mergaitę savo, Nastutę numetė pas mamą į lovą, tai tėvas jai sako:,,Tu bėk miškan, atidarysiu duris in tą pusę, čia tavį ras.“Ją išleido, mergaitė pas mamą rėkia, brolis po duonkepe kriokia iš strioko, o čia jau atlekia su šautuvais. Rėkia,,Kur ta Anelka, ta kurva?“ Tėvas sako,,Čia nėr, neįleidau.“ ,,O kieno šitas vaikas?“ Mama sako,,Čia mano vaikas.“ Išėjo. Ryte atsikeliam, nuveina tėvas šertis, kad kluone Anelkos jaunesnis brolis ir sesuo kampe sutūpę dreba. Atsivedė juos, pamaitino ir tik tada sužinojo, kad jų tėvus sušaudė, jie jau negyvi. Tik Anelka pabėgo.
Giminės turėjo didelius namus, gerai gyveno, tai sako, kai užėjo rusai dar pirmą kart, prieš karą, tai viską iš jų atėmė, atvažiavo ir viską išvežė, nieko nepaliko. Kaip užėjo antrą kart, tai sūnus Adomas slapstėsi bunkeryje, jį aplink apsupo, tai jis susisprogdino granata, tėvą tada nušovė, o jauniausias sūnus Boleslovas slėpėsi pas gimines Ašakieniuose, bet ir tenai užėjo ablava, jis išsigando, bėgo Girelės miškan ir nesuspėjo, jį nušovė. Taigi, stovėjo dideli tušti namai, paskui padarė mokyklą.
Vindziulių k. – Ieva Karendiatė Jaruševičienė, g. 1934 m.
Žikaronys
Dvaravietė
Dvaras buvis čia. Seniai. Koks tai Zdanavičius ponas buvo, dar mano diedukas dirbo pas jį. Jis turėjo ir prie Butrimonių dvarą. Diedukui už darbą jau mokėdavo, jau baudžiavos nebuvo. Paskui dvarus naikino, žemes išdalino savanoriam, Lingių kaimas įsikūrė. Ne vietiniai, suvėjį visi. Prie Lietuvos jau. Ir mokykla buva, kur dvaras.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m. Žikaronių k.
Žikaronys ir Kriokšliai apie 19 a. pabaigą
Iš prisiminimų
Kiemavietė tenai ir buvo, palei keliu kur dabar eina. Seniau kaimas buvo didelis. Diedukas ty gyveno, aš tai jau nemenu, paskui persikėlė va čia, kur ir aš gyvenu, ėja an sklypų apie 1928 metais, kai aš tik gimis buvau. Kaime gyveno 6 Ratkevičiai, tai vadindavo tėvo vardais – mes ir dabar Jurčikai, nuo dieduko Jurgio vardo. Pas mumį ir moteris vadina pagal vyro vardą – Pranienė, Jurgienė, o vaikai – Tamošiukai, Poviliukai.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Kriokšlių kaimo vyrai