KAZOKIŠKIŲ SENIŪNIJA
Kazokiškės pirmą kartą paminėtos 1609 m., kai Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, Kazokiškes užrašė Paparčių domininkonams, kurie Kazokiškėse įkūrė palivarką su ūkiniais pastatais. 1609 m. Kazokiškėse pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kazokiškių vardo kilmę galima sieti su etninės grupės atsiradimu tose apylinkėse – kazokais. Manoma, kad kaimo pavadinimas atsirado nuo buvusio tos žemės savininko – kazoko.
. Švenčiausios Mergelės Nugalėtojos paveikslas nutapytas Italijoje pagal stebūklingą Santa Marija de Viktorija atvaizdą, esantį Neapolyje. 1680 metais domininkona Liudvikas Skickis, baigęs mokslus Romoje parvežė paveikslą į vienuolyną koplyčią.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia buvo dvaras. Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, nupirko paveikslą ir padovanojo Vilniaus domininkonų vienuolynui. 1608 m. pastatydino baroko stiliaus bažnyčią Švč. Mergelės Marijos garbei Nugalėtojos titulu. Pradėjo garsėti stebūklais ir 1700 metais buvo perkeltas į bažnyčią. Buvo pagaminti votai ir apkaltai. Apkaltai buvo pavogti, paveikslas apsaugotas.
Kazokiškių domininkonai laikė mokyklą. Lietuvoje įsteigus domininkonų provinciją, fundatorius jiems dovanojo Paparčių dvarą. Ten jie persikėlė, o Kazokiškės liko provincija – filija. Kai 1864 m. carinė valdžia panaikino Paparčių domininkonų vienuolyną, o jų bažnyčią pavertė cerkve, paveikslas buvo grąžintas į Kazokiškes.
Kazokiškių parapijiečiai, nors ir lenkinami, dar 1905 m. reikalavo lietuvių mokyklos. Nepriklausomybės laikais, 1921 m., įkurta lietuvių pradžios mokykla. 1923 m. Kazokiškėse buvo 11 sodybų ir 85 gyventojai, o 1940 m. jau apie 120 gyventojų. Vietovė priklausė Vievio valsčiui.
Kazokiškės didžiuojasi savo architektūros paminklu – Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia, kuri 2009 m. minėjo 400 metų jubiliejų ir varpinėje esančiu varpu, išlietu 1929 m., kurio skambesys girdimas ir tolimuose kaimuose.
( iš enciklopedijų)
Aleksandriškės
Iš prisiminimų
Buvau apsišvietusių ūkininkų dukra, broliai, pusbroliai mokėsi universitetuose kartu su A. Smetona, mokėjo rusų, lenkų kalbas. Mokiausi ūkininkų mokykloj Žiežmariuose, čia vykdavo dideli turgūs, mugės. Prezidentas Smetona turėjo planą – per 20 metų paruošti inteligentiją, per kitus 20 metų – paruošti gaspadorius ir ruošė, rėmė ūkininkus, jei verta, duodavo veislinį bulių, kuilį, o tarnautojai jau neblogai gyveno, jei net mokyklos sargas gaudavo po 60 lt. į mėnesį. Tai buvo geros karvės vertė, nes litas buvo vertingas. Jaunystė praleista karo metu, sunki, nerami.Pamenu, kartą jaunimui vakarojant Aleksandriškių kaime prie Neries, rusų partizanai apsupo namus ir visus vaikinus nuogai išrengė merginų akyse, atėmė brangius daiktus, laikrodžius, žiedelius, mergaičių nerengė. Jaunimas bijojo ką nors organizuoti, bet žmogus jaunas vieną kart, tai sugalvojom rinktis špitolėj prie bažnyčios po mišių, ten visokių pramogų prisigalvodavom. Policija buvo labai kultūringa, tai jų žmonos ruošdavo vaidinimus mokykloj kartu su mokytojais, paskui pradėjo kviestis ir kaimo muzikantus su armonika, smuiku. Nebuvo tokio girtuokliavimo, žmonės buvo religingi.
Elektrėnai – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m. Aleksandriškių k.
Grabijolai
Senas gatvinis Grabijolų kaimas išsistatęs prie Neries upės. Tai tankaus užstatymo 18 a. vidurio kaimas, kurio seniausiam namui 300 metų. Gyvenamieji namai stovi galu į gatvę, želdiniai – palei gatvę. Žemė gyventojams buvo išdalinta rėžiais pagal turtingumą.
Dar grabijoliškiai pasakoja, kad kaimas prasidėjęs nuo 3 brolių Žilinskų, kuriems čia buvo paskirta žemė. Tai buvo valakų reformos metu, kuri buvo vykdyta 16 amžiaus pabaigoje. Žilinskų pavardė ir dabar dominuoja ir grabijolų ir aplinkiniuose kaimuose. . sklypų žemė buvo dalyjama vaikams, anūkams ir virto visai siaurais rėžiais, kurių žymės dar matomos laukuose,- tai ežios, apaugusios medžiais.
Kaime išlikusios senosios kavinaitės, kuriose laidojamasi ir dabar. Į jas įeiname pro senovinius mediniu vartelius, matosi keletas senovinių antkapių.
Iki pirmojo pasaulinio karo kaimo gale buvo tiltas per Nerį, karo metu jis buvo sudegintas ir nebuvo atstatytas. Po to per Nerį keldavosi keltu.
Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, kitapus upės jau buvo Lenkijos valdoma teritorija ir Grabijolų dvare, kitapus Neries buvo įsikūrusi jų pasienio policija. Lietuvių pasienio tarnyba buvo įsikūrusi pačiame Grabijolų kaime, ji nuomavo dalį Jankauskų namo, turėjo telefoną,
Grabijolai nebuvo išskirstyti į vienkiemius, išliko senieji kaimo dirvų, pievų, miškelių vardai. Dauguma jų – gražūs lietuviški vietovardžiai su dzūkišku prieskoniu: Dzidziuli, Dzindzelovka, Juziški, Cypelis, Šloitas, Akmenica, Poversnė, Pabarai, Šiladirvė it kt.
Akmenys
Atskiro dėmesio nusipelno Neries vagoje esantys akmenys – pavieniai ir grupės. Upės atkarpoje tarp Vilniaus ir Kernavės sutinkame akmenis vardais – Gaidys, Avis, Dvylas, Bulius, Kiaulė su paršiukais, Karvutė, Tilvikas, Šunelis, Kumelaitė, Avinas Daugelis akmenų Neryje yra vadinami gyvūnų vardais. Sausumoje tokio tipo akmenų pavadinimai yra gana reti. Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėje vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Zoomorfiniai upės akmenų vardai siejasi su indoeuropiečių mitologija pavyzdžiui indoeuropietiškame kontekste karvė pasirodo kaip žemiškų gėrybių gausumo, maisto pertekliaus simbolis. Apskritos vienkiemio Karvutės akmens pavyzdys, kai iki šiol gyvi pasakojimai, jog tenai, prie akmens visada gausu žuvies, rodo jog zoomorfiniais vardais vadinami akmenys gali būti ne vien siejami su dievais, deivėmis ar mitinėmis būtybėmis, bet ir patys gali juos reikšti. Kiti mitologiniais vardais vadinami upės akmenys, kaip Velniamindis, Kunigas, Vestuvės ir pan. primena sakralinį statusą turinčius skenduolius.
Taip pat pažymėtini Neryje esantys Karietos duburys, Vestuvių, trijų brolių akmenų grupės bei prie Miežionių kaimo buvęs pėduotasis akmuo. Visi jie užfiksuoti Grabijolų ( Žemaitiškių) senovės gyvenvietės bei pilkapių aplinkoje. Paminėtų šventviečių mitinė reikšmė yra susijusi su prosenoviniais vaizdiniais apie mirusiųjų vėles ir jų pasaulį.
Neryje dar galima surasti su mitais susijusių akmenų, suakmenėjusių žmonių. K. Tiškevičius mini akmenis ,,paršiukus“, ,,Kiauliukus“. Gal tai susiję su gyvulių aukojimais? Žemiau Grabijolų yra Druskelės rėva, ties ja esama akmenų. Pasakojama, ties ta vieta apvirto laivas su druska ir ji ištirpo, paliko sūrus vanduo, esą ne viena tenai apvirto. Kažkodėl ten visi virsta…Kaip tik ten į Nerį įteka ir Saldusis upelis. Aukščiau Grabijolų Nerin įteka ir Rūgtupis. Gal susiję su aukojimais? Gal tenai yra dievo Perkūno kontroliuojamos erdvės elementai? Dėl akmenų jautukų. Gal buvo aukojama ant akmenų, dalis kraujo nubėgdavo į upę? Jaučio aukojimas lietuviams yra būdingas. Užrašymų yra daugybė.( )
Devyni akmenys upėje, nuolat pasikartojantys šalia pilkapynų – nuskendusios užkeiktos vestuvės. Jų dabar neišlikę, likę tik pasakojimai apie tai. Ir Sovijaus mite minima riba – devyni vartai norint patekti į kitą pasaulį. Grabijolų kaime yra Trys broliai miegantys, atsieit apvirto ir snaudžia akmenimis. O miegas – tai tarpinė būsena tarp šio ir ano pasaulio.
Beveik kiekvienas kaimas turi savo akmenį su pėda. Jie daug kur sunaikinti, bet išliko prisiminimų, pasakojimų. Per pėdą ant akmens gali išeiti iš šio pasaulio kitan, pėda tarsi raktas, galimybė tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms, suteikiant galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn. Akmenys su pėdomis, užfiksuoti upėje ir pakrantėse teikia galimybę persikelti iš vienos erdvės į kitą, iš vienos būsenos į kitą. Akmenys su pėdomis užfiksuoti Saidės rėvos Velniamindis, Panerių – Lapelių akmuo , Mitkiškėse, Mozūriškėse, Naujojoj rėvoj, Šilėnuose, Saidžiuose, Valuose.
Kitais mitologiniais vardais vadinami, kaip Velniamindis(Saidžiai), Šventas( Pugainiai), Elka (Verkšionys), Kunigas (Semeniškiai), Vestuvės (Grabijolai) ir kt. primena ypatingus, sakralinį statusą turinčius skenduolius. Svarbu pažymėti, jog ant vandens džiūdami, saulės spinduliuose akmenys įgauna akinančiai baltą spalvą, jie tampa orientyru keliaujantiems upe ir gyvenantiems krante. Baltojo akmens vaizdinys vandenyje yra vienas iš pamatinių baltų mitologijoje. Jis išreiškia ugnį tarp vandenų, gyvybę mirties apsuptyje, jis dažnas dainų tekstuose, užkalbėjimų formulėse.
Padavimuose vyraujanti aukso tema ( važiavo ponas, vežėsi daug aukso ir nuskendo) arba ( nuskendo auksinė pono ar Napoleono karieta , buvo paskandinta daug auksinių pinigų). Baltų mitologijoje šiuo auksu reiškiasi mirusiųjų vėlės. Šio pobūdžio padavimai leidžia lokalizuoti vėlių buveinę tam tikruose vandenyse, Grabijoluose – Neries upėje. Neries upėje esantys akmenys susiję su vaizdiniais apie mirusiųjų vėles. Galbūt nuolatinis vandens vertimasis per juos buvo vaizdinių apie švarėjančias vėles ir vėlių plukdymą į pomirtinį pasaulį. Grabijoluose yra užrašytas tikėjimas apie tai, kad per 10 akmenų persivertęs nešvarus vanduo virsta švariu.
Pilkapynai
Kairiajame Neries krante, greta Grabijolų kaimo jau baigiančiame sunykti pilkapne grafas Konstantinas Tiškevičius 1857 metais viename iš pilkapių rado geležinį pjautuvą. Tai būta simbolinio žirgo kapo. Kitame pilkapyje rastas degintinis kapas be įkapių. 2002 m., Černiauskų kieme kasant duobę rasti du ritualiniais tikslais sulenkti geležiniai ietigaliai skliautuotu raštu puoštomis įmovomis, su jais – siauraašmenis kirvis ir peilis. Šie skandinaviškos kilmės ietigaliai datuojami 9 -11 a. ir priklausė profesionaliam aukštesniojo rango kariui. Tai 30 –ji šio tipo radimvietė baltų kraštuose. Šiems vikingų epochos karinio aktyvumo faktams prie Neries skiriama daug dėmesio.
Dešinėje Grabijolų kaimo pusėje iki šiol galima rasti smulkių susilydžiusių papuošalų iš ariant suardytų degintinių pilkapių. Pilkapių būta ne vien su degintiniais kapais, grafas K. Tiškevičius Grabijoluose surado griautinį kapą, kurio palaidojimo padėtis sudomino to meto mokslininkus. Griaučių padėtis buvo neįprasta – tarytum sėdomis ant ąžuolinės lentos. Kapo įkapės – peiliukas, apavo padai, šiurkščios lininės drobės drabužių liekanos užima deramą vietą Senienų muziejuje Vilniuje.
Dešiniajame Neries krante ir dabar išlikę trys Grabijolų – Žemaitiškių pilkapynai su daugiau kaip 110 pilkapių. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi 1890 m. archeologo A.Jocherio rasti 6 – 7 a. radiniai iš šių pilkapynų. 5 – 7 amžiais datuojami radiniai – bronzinė segė lenkta kojele, storagalė apyrankė, įvijiniai žiedai bei daugelis smulkiųpapuošalų fragmentų yra perduoti į Vilniaus Senienų muziejų prie Viešosios bibliotekos, jie eksponuojami Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Dalyje pilkapyno stovėjo Grabijolų dvaro pastatai, pilkapiai stūksojo po langais, savininkas apie juos žinojo, jų neardė, mėgdavo sėdėti su knyga ant pilkapio. Pilkapiai – tai atskirų šeimų kapai, juose galėjo būti palaidoti net keliolikos mirusių giminaičių palaikai. Pilkapiai būdavo pilami grupėmis ir sudarydavo pilkapynus. Sudeginti mirusieji būdavo laidojami su įkapėmis. Vyrams būdavo dedami ietgaliai, kovos kirviai, antskrydžiai, peiliai, moterims – verstukai, ylos, papuošalai. Greta žmonių rytų Lietuvoje buvo laidojami žirgai. Netoli Grabijolų, Varliškėse buvo rasti žirgo sulaužytu sprandu griaučiai, palaidoti kartu su šeimininku.
Kernavės archeologai tyrinėjo miške esančius pilkapius ir juose rado 6 – 7 a. degintinius kapus. Čia rastas vienas didžiausių pilkapių Lietuvoje, jo skersmuo net 37 m., aplink juosia 6 m. pločio griovys. Jį supa keliolika stambesnių pilkapių, o link Airupės vingiuoja platus tuščias tarpas. Nuo aukštos Neries terasos atsiveria puikus vaizdas į žemiau kažkada plytėjusią 2 – 4 a. senovės gyvenvietę. Dabar čia stovi vieniša sodyba, už upės stūkso Zapalinos ir Uolkų kalvos, kur kažkada ošė šventoji Alkų giria ir išlikę Paalkių piliakalnio liekanos.
Pilkapių būta ir kairiajame Neries krante, tik jie sunaikinti. Pradžioje kaimo esančioje smėlio kalvelėje dar prieš pora dešimtmečių vėjas išpustydavo kaulų ir metalinių dirbinių nuolaužų. Gali būti, kad Grabijolų kaimas stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes teritorijoje vis dar randama archeologinių radinių. Pilkapynai buvę ir tarp Grabijolų ir Zabarijos kaimų, jų liekanas dar matė 1951 metais čia buvojęs archeologas A. Tautavičius.
Tyrimų rezultatai pateikia naujų duomenų apie lokalinius laidosenos papročius, apie Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Visis tyrinėti kapai yra degintiniai ir priklauso brandžiam rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapui nuo 5 iki 11 a. pilkapynai yra išsidėstę aukštesnėse Neries slėnio terasose, šalia visų jų į Nerį teka nedideli upeliai. Vanduo, skyręs gyvuosius nuo mirusiųjų, buvo labai svarbus ano meto gyventojų pasaulėžiūroje. Pilkapynai yra dideli, matyt juose buvo laidojama ilgesnį laiką.
Atskiri pilkapiai, matyt, priklausė vienos šeimos nariams, nes kartu rasta vyrų, moterų ir vaikų kapų. Visos įkapės smarkiai apdegusios, surinktos iš laidotuvių laužo, randama keramikos
Galima manyti, kad čia, papėdėje kalnų, ant kurių ošė šventoji giria ir buvo laidojami Kernavės gyventojai, nes apylinkėse jokių kitų to meto gyvenviečių neaptikta.
Piliakalniai
Tarp dviejų senųjų sostinių buvusios pilys apleistos sunyko, palikdamos žmonių atmintyje padavimus apie piliakalniuose nuskendusias bažnyčias.
Senoji brūkšniuotosios keramikos kultūra Neries vidurupyje galutinai sunyko 2 – 3 a. sandūroje, kai ją pakeitė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, kuri tiesiogiai siejasi su lietuvių etnosu. Šiuo metu suklestėjo gyvenvietės visuose pirmosios Neries terasos slėniuose gyvenvietėse rasta daug geležies gamybos atliekų, gausūs geležiniai dirbiniai : peiliai, pjautuvai, siauraašmeniai kirviai, ylos. Gyvenvietėse verstasi žemdirbyste ir gyvulininkyste, naudota lipdytinė keramika grublėtu paviršiumi.
Alkuose, švento miško teritorijoje aptiktos piliakalnių liekanos gamtos jėgų beveik visiškai sunaikintos. Paalkių piliakalnio liekanos. Šventvietė ir piliakalnis gali koreliuoti keliais būdais. 1) piliakalnis buvo apleistas anksčiau, negu miškas įgijo sakralųjį statusą, 2) piliakalnis buvo įrengtas švento miško teritorijoje, 3) piliakalnio paskirtis buvo apsaugoti kulto vietą, 4) piliakalnis turėjo religinės, o ne gynybinės reikšmės. Pažymėtina, jog daugelis piliakalnių laikui bėgant galėjo keisti savo funkciją – piliakalnis, pradžioje buvęs kaip slėptuvė, vėliau veikiausiai tapo kulto vieta ir turėjo sakralinę paskirtį.
Priešais Grabijolų kaimą stūkso Cypelio kalnas, apie kurį daugelis kaimo gyventojų pasakoja, kad jame yra užkasta bažnyčia, kad tenai vaidenasi. Kalnas savo forma panašus į piliakalnį. Sako, nuo jo matydavosi penkios bažnyčios, – matėsi Dūkštų, Kernavės, Kazokiškių, Vievio, Sudervės bokštai. Tokia vieta galėjo tarnauti kaip sargybinis piliakalnis Kernavės miesto apsaugai.
Grabijolų kaimo pliakalnis
Aukštėliau, kiek nutolę nuo Grabijolų, dešinėje Neries upės pusėje stūkso Belazariškių, dar toliau – Bradeliškių piliakalniai. Žemyn Nerimi sutiksime garsiuosius Kernavės piliakalnius.
Miške prie Gabijolų kaimo yra daug žalčių, gluodenų, visokių driežų. Negyvenamoje sodyboje ir dabar dažnai įsikuria žalčiai, net trobon įslenka. Gyvačių nepastebima, bet reta kur rasite tiek pasakojimų apie gyvates. Gyventa tokių galingų žmonių, kuriems sušvilpus visos gyvatės sušliauždavusios. Apylinkėse būta užkalbėtojų, gyvatės buvo naudojamos vaistams.
Grabijolų k. apylinkės
Rytinėje Grabijolų gatvelės pusėje vyrauja statmenai išsidėstę siauri 12 – 16 metrų pločio sodybų sklypai. Vakarinėje gatvės pusėje vyrauja platesni sodybų sklypai. Čia didesnės ir skirtingesnių formų sodybos. Šioje gatvės pusėje manomai buvo turtingesni ūkininkai, turėję daugiau žemės, valakininkų, kurie turėjo nuo 25 iki 56 metrų pločio sklypus. Šioje gatvės pusėje gyveno ir amatininkai: stalius, siuvėjas, kalvis.
Daugumas Grabijolų gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Žemė dar pastebimais rėžiais yra greta kaimo plytinčiuose laukuose, ganyklos pamiškėse, pakrūmėse ir paneryje. Kaimui priklausę laukai kiekvienai sodybai buvo padalinti rėžiais pagal trilaukę sistemą, pagal auginamas kultūras – vasarojus, žiemkenčiai, pūdymas.
Augino rugius, kviečius, miežius bulves, daug daržovių. Augino pupeles, morkas, kopūstus, burokus, labai mėgo auginti ropes – juodas ir geltonas. Jas žiemą laikydavo su bulvėmis ir naudojo žalias, darė salotas prie bulvių. Augino daug linų, iš sėmenų spaudė aliejų, savo aliejaus spaustuvių kaimas neturėjo, vežė už Neries arba į Kazokiškes.
Augino gyvulius, laikė arklius, karves, avis, visokius paukščius, piemenys ganė karves, turėjo skerdžių. Piemenys buvo savi vaikai, jie paeiliui ganė. Turėjome savo pieno ir mėsos.
Namie visi turėjo girnas, malė ir malūnuose, augino daug kviečių, pyragus dažnai kepdavo, duoną irgi kepdavo namie.
Pagal mėnulį, pagal orus spėjo būsimą derlių. Šnekėjo, kad miežius reikia sėt an jauno, kad bulves sodint, kai danguj debesėliai. Ir laiko žiūrėjo kopūstus dėt, kiaules pjaut, ba yra tuščios dienos.
Ona Rasutė Šakienė, Grabijolų k. Byla
Malkavimas
Grabijoluose gyveno mano vyro diedukas Medekša. Kai seniau kaime nebuvo malkų, tai kai aš nuvažiuoju pas jį, tai vis prašo padėt’ pasidaryt’ malkų. O darė taip. Aplinkui augo didelės senos pušys, jų pjaut’ negalima, o apačioj yra labai gražių sausų šakų. Tai paimam ilgą stiprią virvę, užrišam vienan galan kokią sunkią geležį, kokį svorį ir metam an šakų viršun. Užsikabina virvė an šakos, ją pertrauki, tada svorį nuo virvės nuriši, ta virve apsijuosi aplink save ir lipi medin. Už kito virvės galo diedukas laiko, manį, tempia aukštyn, padeda inlipt’. Tada atsisėdi an storesnių šakų ir gali tas sausuoles nupjaut’. Taip nupjauni kelias šakas, jos nukrinta žemėn, tada nusileidi su ta pačia virve ir ją nutraukus, eini prie kitos, lipi kiton. Prisipjauni sausų šakų ir medžiam nekenkia, dar gražesni atrodo. Va koks geras būdas.
Elektrėnai – Domicelė Januškaitienė, g. 1946 m.
Ganymas
Menu, kaip Grabijoluose ganė karves. Ryte išgena visi ir varo už kaimo šlaituosna, miškuosna, ganė visi iš eilės. Vakare pareina visos būriu. Žiūriu, kaip pargena, labai gražu. Kiekviena prieina gatve iki savo kiemo ir atsiskiria pačios, nereikia skirstyt’. Menu, eina šniūru kaimo gatve ir vis skirstosi kiekviena savan kieman. Pačios.
Elektrėnai – Domicelė Januškaitienė, g. 1946 m.
Kazokiškės, k.
Iš prisiminimų
Kadaise sako, kazokai važiavo, jie čia kur tai pamatė Panelės Švenčiausios paveikslą, tai ir pastatė bažnyčią toj vietoj. Pasakojo tėvas, sako, jojo kazokai ir pamatė Mariją toj vietoj, tai paskui, kai bažnyčią pastatė ir pavadino ,,Kazokiškės“ nuo tų kazokų.
Zabarijos k. – Stasys Bartkevičius, g. 1931 m.
Kazokiškių bažnyčioje vyko dideli atlaidai, buvo organizuojamos procesijos, kurios eidavo iki Mitkiškių pėduotojo akmens, čia meldėsi nedidelėm grupelėm, šią vietą laikė stebuklinga, pagydavo ligoniai.
Elektrėnai – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m. Aleksandriškių k.
Kazokiškių kaimas
Gimiau dar Zabarijos kaime, turėjau tris metus, tada tėvai pirko Puščiavoj sodybą, menu kai vežė arkliais. Namas buvo senoviškas, dviejų galų, vienam gale buvo virtuvė ir miegamasis, antram – jau švarus galas. Visur buvo šiaudiniai stogai.
Ūkis pas tėvą buvo didelis – 18 hektarų žemės, 5 karvės, 2 arkliai, avys, kiaulės, visoki paukščiai.
Mano tėvelis buvo giedorius, giedojo visur ir bažnyčioj ir namie ir laidotuvėse. Giedojom ir vaikai – 4 seserys ir aš.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m. .
Gyvensena
Medžių mūsų sodyboj buvo – ir drebulių, ir ąžuoliukų brolis buvo prisodinęs, buvo sodas, didelis gėlių darželis. Gėles labai mylėjau. Aptverta buvo, tvoros aplink.
Aliejų spaudė Kazokiškėse, vežė sėmenis.
Gyveno prasčiau. Menu sakė, vestuvėm, šventėm buvo varškė ir pyragas kvietinis. Ir dažo susėdę. Pabrolys duoda pamergei. Šakučių nebuvo. Lėkščių, kaip dabar. Šaukštai mediniai. Menu, buvo ir mėsos ir duonos, ale bliūdus sustato ir tuos dar skolinosi iš kaimynų, kur tu tiek paimsi. Buvo ir dešrų, ir kumpių, ir skilandžių, – kiaules augino, pjovė. Rudenį pjovė avis, vištas, antis, kalakutus auginom. Turėjom daug paukščių. Iš plunksnų darė pagalves, patalus. Buva tokia sena bobutė, tai ji man vis plunksnas plėšydavo. Grybavom. Atsikeli ryte anksti, nuleki miškan, prisirenki prijuostę ir gana.
Mes dvi marčios buvom. Vieną rytą aš jai sakau:,,Tu prižiūrėk ir mana puodus, lekiu pagrybausiu“ Kap nuvėjau, kap paklydau, parėjau,- jau bulvės sukapotos, kiaulės pašertos. Parėjau visai iš kitos pusės. Grybų tai prisirinkau.
Kazokiškių k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė
Klikūnų k.
Čia aukšta vieta, tai senovėje, kai puldavo priešai, uždegdavo ugnį, kad įspėti. O Klikūnuose gal kokiais ragais, garsais pranešdavo, kad liko tik vardas – Klikūnai.
Zabarijos k. – Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g.1928 m.
Prie mūs yra senkapiai, buvom tenai radę durklą tokį, pametėm paskui. Va tenai an kalnelio yra.
Klikūnų k. Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g. 1942 m.
Mūsų kaime gyveno pusė rusų sentikių, pusė lietuvių. 4 sodybos buvo Karpavičiai, mes – Vaškevičiai, Gliaudeliai, Bartkevičiai, kiti Vaškevičiai, Taločkos, pakalnėj – Jakubavičiai. Buvo ir pravardės. Mes – Pinčiukai, mokykloj pešėmės iki kraujo, nes vadino pinčiučianka iš lenkiško. Vieni Karpavičiai – Rudžiukai, kiti – Frankutai. Zabarijoj tai labai mėgo pravargdžiuoti paukščiais – Šarka, Varna…
Kaimas gatvinis. Trobos stovėjo galais į gatvę, viduj troba buvo sutvarstyta į kambarius. Mūs tėvas buvo nupirkęs dvarelį, 30 hektarų žemės pirko, turėjo daug vaikų, tai visi dirbom kaip negrai. Tėvas namą čia statėsi dėl rūsio, kadaise čia kažkieno sodyba stovėjo, tai buvo likęs labai geras rūsys. Jis buvo išmūrytas iš akmenų ir ant jo buvo pastatyta kamara. Kluonas toliau, didelis, paskui kolūkis išardė, išvežė. Dar, menu, kaip spragilais kūlė. Tvartai buvo dideli, gyvulių daug ir karvių ir avelių ir paukščių. Šulinių nebuvo. Vandenį ir maistui ir gyvuliams sėmė iš šaltinio.
Tvoros buvo medinės iš karklų supintos. Ant tvorų džiovė ir rūbus ir visokius rakandus. Darželiai gale trobos buvo gražūs, tvoros tenai buvo iš lentučių, gėlių visokių prisodindavom. Bobutė vis rūtas augino, džiovino ir už šventų paveikslų užkišdavo. Troboj stovėjo duonkepė krosnis iš plytų, tiktai apačia buvo iš molio. Ją kūreno kasdien. Vakarienę virė trikojuj ant priepečkio. Puodai buvo špižiniai, pirkti turguje pas žydus. Spintos buvo, stalas nudažytas vyšnine spalva, suolai. Šventi paveikslai už stalo kampe.
Tėvas buvo geras, sąžiningas, vaikus mylėjo, ale kai pasigeria, tai škandalus kėlė. Mama buvo griežta, reikli, jos bijojom. Ji vaikus prie darbo vertė.
Duoną kepėm namuose, grūdus girnom malėm ir duonai ir gyvuliams, visi turėjo girnas. Kamaroj stovėjo, mokėjo jas sureguliuot kad smulkiau ar rupiau maltų. Kai jau padaro kepalus ant ližės, tai per pirmą kepalą, per visą, dėjo kryžių.
Arklius turėjo, laikėm, juos gerai prižiūrėjo, turėjom važelius, važinėjom į turgų, į atlaidus.
Daržus turėjo didelius, augino daug daržovių, pomidorus augino lauke, be šiltnamių. Vaikai labai mėgo žiemą graužti griežčius,užtat augino. Bobutė viską sėjo pagal mėnulį.
Sodas buvo didelis, apie 30 vaismedžių.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g. 1942 m.
Latvių kaimas
Tėvai buvo ūkininkai. Tėvas dirbo eiguliu. Šeima didelė, nes tėvas turėjo dvi žmonas, pirmoji mirė gimdydama, iš pirmos žmonos turėjo 5 vaikus, iš antros – 2, kiti mirė maži. Aš esu iš antros žmonos.
Latvių k. – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g. 1931 m.
Mitkiškės
Stepo Mlečkos nupiešta senojo Mitkiškių kaimo schema
Stepas Mlečka
Kaimas buvo didelis, palei Neries upę, jos pakrantėj, kitoj pusėj Kernavės. Visi gyvenom ūkiškai, laikėm karves, kiaules, paukščius. Beveik visi mokėjom pasigaut’ žuvies saviem reikalam. Buvo ir žvejojo, gyveno Valantavičius, tai jis buvo senas ribokas, turėjo laivą, tinklus. Tinklus patys darė, peržiem mezgė.
Mitkiškių k. – Stepas Mlečka g. 1925 m.
Gyvensena
Auginom ir javus ir daržus, dar ir dabar kiek auginu, o tabaką tai visada savo auginu ir dabar. Dūmas kitokis.
Kaimas buva didelis, gyvent’ smagu. Kara laiku koks tai rusas miške pametė armoniką, vaikigaliai rado, tai mama nupirko iš jų ir grojau. Labai norėjau.
Mitkiškių k. – Stepas Mlečka g. 1925 m.
Mano senelis , diedukas atvažiavo čia iš Baltarusijos, jis dirbo Minsko geležinkelio stotyje, paskui atvažiavo čia ir įsidarbino girininku. Paskui vedė, apsigyveno. Jis turėjo 7 hektarus žemės. Kaime buvo 36 sodybos, kaimas didelis.
Mūsų tėvelis jaunas mirė, mama liko viena su 9 vaikais ant 1 hektaro 14 arų žemės. Didelė šeimyna, valgyt’ reikia, vyresnė seseris jau išėjo tarnaut’, o mama, neišlaikydama šeimynos po tėvelio mirties, buvo mus 4 mažesnius atidavus Raudondvarin vaikų namuosna.
Tenai menu buvo gerai, auklėjo krikščioniškai, rengė ir maitino. Darželis buvo dvaro pastate, mokino visokių žaidimų, dainelių. Rašyt’ nemokino, mokino siuvinėt’. Menu, paima popieriaus lapą, subado skylutėm, tai paimam adatas, inveriam siūlą ir tom slylutėm siuvinėjam. Mūs auklėtoja buvo labai gera. Kitoj pusėj buvo mokykla. Menu kaip atėjo rusai, kaip nuiminėjo šventus paveikslus. Jie buvo dideli ir gražūs, prie jų meldėmės.
Kai nuėmė paveikslus jau negalima buvo melstis, tai mano auklėtoja tokia Sabina iš Kauno vis ateina pas mane vakarais ir mes palendam po apklotu ir abi meldžiamės, abi sukišam galvas ir tyliai kalbam poterius. Ji prašo, sako: ,,Maryte, niekam nesakyk.” Kiti vaikai pyksta kodėl ji vakarais pas mane ateina, mes kažką šnabždamės, o pas juos ne. Tada jinai ateina ir šaukia vaikam: ,,Vaikai, kas norit, kad ateičiau pagulėt’?” Visi rėkia: ,,Aš, aš”, tai ji pereina visus, suramina, išglosto, ką tai kiekvienam pakužda ir paskiausia ateina pas mane. Tada abi kalbam poterius ir eina miegot’.
Ji tikriausiai bijojo išsiduot’, toks laikas buvo, galėjo kas iš vaikų paskųst’, gal bijojo darbo netekt’.
Paskui mama paėmė mus namo iš vaikų namų, prasidėjo karas. Ėjom ganyt’ gyvulius, savo ir svetimus. Buvo dvaro žemė, visi tenai ganė. Labai mėgau dainuot’. Paskui kai jau grįžau, po karo dar vis mane pastatydavo ant suolo kaime troboj ir prašydavo dainuot’. Patys kaime vaidindavom, patys dainuodavom, niekas nemokino.
Plaukus pynėm su bantukais, juostelėm, visos mergaitės kasas augino. Jau nusipirkdavom ir šilkinius kaspinus. Kokardas nešiojom an plaukų, tada plaukus ilgus paleidžiam. Pynėm visokias kasas ir aplinkui galvą kaip tinkliuku, visaip.
Mitkiškėse rusai sušaudė 12 vyrų. Kodėl? Per Nerį prie mūs kaimo yra brasta, galima perbrist’. Per Nerį ėjo mašinos, vokiečiai buvo ant kalno, rusai atėjo ir sako, kad kažkas iš kaimo pranešė, kur jie stovi. Tada surinko visus vyrus ir visus išžudė, du buvo atėję iš kitur ir tuos. Mano brolis matyt bandė bėgt’, tai jį pagavo, radom jį rugiuose visą subadytą, tik rankos ir pėdos buvo sveikos, veidas – viena žaizda buvo.
Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m.
Natokai
Natokų kaime ilgą laiką gyveno vien Malūnaviciai ir Gumbis (vardo nepavyko atgaminti)Vyriausi buvo Elena ir Mykalojus Malūnavičiai, mano proseneliai . Gyveno 19a. pabaigoje, 20 a. pradžioje. Turėjo 6 vaikus – 4 sūnus ir 2 dukteris.Vienas iš sūnų – Bonifacas, buvo mano senelis (1901-1961). Jis buvo ateistinių pažiūrų. Jis po mirties vaidenosi. Kitas Mykalojaus sūnus Justinas turėjo žmoną Araneckaitę Marijoną. Išaugino 3 dukras ir 2 sūnus. Justinas tarnavo caro kariuomenėje. Po spalio revoliucijos keletą metu gyveno Peterburge. Mokėjo velti veltinius.
Florijonas Malūnavicius buvo mano senelio pusbrolis. Buvo nagingas stalius. Mokėjo gaminti ir derinti armonikas. Aišku, groti irgi mokėjo. Gaminti ir derinti armonikas mokėjo ir Gumbis. Jis buvo viengungis. Florijonas išaugino 3 dukras. Dar gyveno Natokų kaime Petras Malūnavičius, Adomas Malūnavičius, Feliksas Malūnavičius.Visi Malūnavičiai buvo žemdirbiai, gyveno iš ūkių.
Dabar Mykalojaus statytą namą Natoku kaime yra nusipirkes Kanevičius Silvestras iš Kazokiškių, bet pastoviai Natokų kaime negyvena.
Vilnius – Algirdas Jukavičius, g. 1957m. Natokų k.
Kai mama mirė, tėvas apsivedė su kita moterim, tai buvom 5 vaikai, gyvenom su tėvais septyniese. Gyveno ir diedukai, diedukas Bonofacas atskirai. Aš dvidešimties ištekėjau Zabarijon, vyras ateidinėjo vakarėliuosna, susipažinom, tai piršlių nebuvo.
Zabarijos k – Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g.1928 m.
Paalkiai
Tėviškėj seniau buvo kaimas, gatvė, paskui jau ėjo į vienkiemius. Mūs troba buvo labai sena, sugriuvus. Rėžiai buvo. Kai ėjo an sklypų, padarė daug skolų, ilgai buvom be kamino. Kai jau vyresnė sesuo nuėjo mokyklon Aleksandriškėsna, tai mamytė paskolino pas kaimynus pinigų ir pirko plytų kaminui, tik tada pastatė. O be kamino buvo taip – durys buvo perpjautos per pusę skersai. Kai kurena, tai lubose atidaro skylę ir duryse atidaro, dūmam išleist’. Vistiek viskas buvo suodina, permerkta dūmų kvapo, nieko nepadarysi… Pečius buvo iš molio ir be kamino, žiemą būdavo šalta. Prie dūminės gyvenom ligai.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Paalkių ąžuolas
Gyvensena
Mano tėvelis turėjo dvi žmonas. Jis išėjo tarnaut’ caro kariuomenėn ir su šeima. 6 metus prabuvo Rosijoj. Kariuomenėj tėvas su šeima gyveno. Sako buvo gerai, prie caro buvo gerai tarnaut’, o kai užėjo revoliucija, viskas pasibaigė.Tenai šiltine mirė ir žmona ir vaikai, gyva liko tik viena mergaitė.
Taigi jis namo grįžo, tėviškėn, Paalkių kaiman su mergaite ir su liga. Parsivežė ir kažkiek pinigų namų tvarkymui, bet pinigai greitai pasikeitė, liko saujos senų rublių, mes menu dar žaisdavom su jais, nebuvo kur jų dėti.
Paskui tėvelis vedė mamą. Jis labai mėgo žvejoti, o turėjo priepuolį, tai mama labai bijojo, kad neįkristų vandenin. Paskui mama ieškojo kaip išgydyt’ jo priepuolį. Ir buvo išgydžius.
Ganiau karves, nebuvo apavo, ryte labai šąla kojos, tai būdavo pasiūsiuoju ir stoviu toj vietoj, šildausi. Kai karvutės su rasa užėda, atsigula, tai ir aš atsigulu, iškeliu aukštai kojas ir šaukiu:,,Šildyk saulute kojytes, šildyk saulute kojytes“.
Kai mama žuvo, taip ir augom be mamos, be babos, su tėvu. Mes buvom dvi dukros ir vyresnioji sesuo, nu pirmos tėvo žmonos mergaitė gyveno kartu, paskui ji suaugo, išėjo.
Paskui po daug metų, aš jau buvau ištekėjusi, jau turėjau du vaikus, atsitiko nelaimė. Tėvukas kažkaip pririšo kolūkio arklį, o jis ėmė užsisuko ir užduso. Namuose jį barė, paskui brigadininkas barė, paskui pirmininkas sako:,, Užmokėsi už arklį“, arklys buvo labai brangus, jis labai susinervino, tai jo liga atsigavo, vėl prasidėjo nuomariai. Išėjo jis kolūkio karvių ganyt’, o ferma buvo toli, Aleksandriškėse. Šalia ganyklos buvo suarta žemė, jis matyt’ tenai sėdėjo, užėjo jam liga, priepuolis, jis nukrito žemyn galva į tą suartą dirvą, nes ir ausys ir nosis buvo pilni žemės ir užduso.
Ryte dukra neša jam pusryčius:,,Tėvuli, tėvuli“ šaukia, o niekas neatsiliepia. Paskui brigadininkas ėjo kur tai tenai ir rado jį negyvą. O kai karvės buvo nežiūrėtos, tai žalos pridarė. Ieškojo, kur jis buvo išginęs karves ir rado. Turėjo jau virš 70 metų.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Neramumai, karai
Tėvas buvo 14- tų metų kare. Fronto apkasuose gulėjo, netoli jo sprogo bomba, jo nesužeidė, jis tik labai išsigando, nuo to gavo nuomarį, nervų ligą. Nuo išgąsčio. Seniau niekas už tai nedavinėjo jokių dokumentų, jokių pensijų.
Paskui užėjo karas, ėjo vokiečiai, ėjo rusai, pas mus labai šaudėsi, mes visi sėdėjom duobėj po serbento krūmu, mama pasikėlė ir kur tai nuėjo. Ir neateina. Tėvelis nueina pažiūrėt’, kad ji guli peršauta, suplėšyta, o mūs kalytė visai šalia jos pririšta buvo ir sveika sveikiausia. Tai va. Mamytę laidojom, net karsto nebuvo, tai padėjo lentas duobėn apačion, mamytę staltiese apvyniojo, lentom viršun uždėjo, taip ir palaidojo. Ėjo frontas. Nebuvo nei vyrų, nei ko.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Paaliosė
Kaimo vardas nuo Aliosės upelio vardo. Čia gyvent atvažiavau 1941 metais, kai ištekėjau. Vyras iš Paaliosės buvo, teta Vanda mus supažindino ir apsivedėm. Jis irgi neturėjo mamos, augo prie pamotės. Čia, šituosna namuosna mane ir parsivedė, ir dabar dar čia gyvenu.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Paaliosės pilkapiai
Zabarijos k.
Zabarijos kaimas buvo abiem pusėm kelio. Visi kalbėjo lenkiškai. Buvo ir mokykla.
Iki 14 metų ganiau karves. Turėjom apie 30 hektarų žemės, daug gyvulių, didelės ganyklos. Šeima didelė, pirmoji tėvo žmona numirė. Jis buvo seniūnas Juozas Bartkevičius. Iš pirmos santuokos jau buvo 3 vaikai buvo ir ėjo už jo jauna mergaitė, mandras buvo.
Pirko dvarą, didelį namą, du sklepai buvo. Tėvas turėjo galvą, daug uždirbo, pirko vaikam žemę, kad kiekvienam po 30 hektarų būtų. Paskui užėjo karas, a…
Šeimoje buvo 8 vaikai, broliai buvo muzikantai, grojo armonika. Per karą du broliai žuvo.
Tikiu dievu. Man sekėsi gyvent’ ir kai augau, ir kai su vyru gyvenau, ir vaikai geri. Aš turėjau piktą strogią anytą, ji net muštis šokdavo, tai aš visada jai nusileisdavau. Pagal ją. Ji buvo gaspadinė. Mylėjo išgert’. Aš buvau siuvėja, viską siuvau, ūkin nelindau. Aš net penkias siuvėjas išmokinau, mokines turėjau. Ale mokėjau ir šienaut’ ir art’.
Paskui motina suseno, susirgo, reikėjo prižiūrėt’. Nepykau, prižiūrėjau. Aš ir 3 vaikus išauginau ir nei karto nei vieno nemušiau. Negaliu. Nemoku. Nežinau, ale vaikai geri išaugo.
Tėvo brolis šalia gyveno, jis ilgai neturėjo vaikų, tai paėmė augintinį, o paskui ir savo turėjo. Turėjo senutę, tai ją išvarė pas seserį, argi taip galima?Visi jo vaikai nelaimingi. Buvo gaisras, viskas sudegė. Gyveno pirty, paskui ir tenai sudegė. Baudžia dievas…
Paalkių k. – Jadvyga Bartkevičiūtė Klimantavičienė, g.1929 m.
Dirbau eiguliu, daug miškų prižiūrėjau, kolūkiai seniau miškus kirto, statė, tai girininkas kleimuoja, matuoja, vyrai pjovė, vežė. Miškuose vaikščiojau, mylėjau mišką. Pušys ir eglės mūs kraštuose, ąžuolų mažai buvo, čia smėlynai. Dar menu buvo Vosyliškėse bičių drevėj, ąžuolas senas buvo, tai nupjovė ir bičių neliko. Prie namų jau darė avilius iš lentų, o ir bites mažai kas laikė.
Zabarijoj kadaise buvo pravardžių, menu buvo brigadininkas, tai visi jį Vilku vadino, dar buvo Špokas, buvo Seru beru, nežinau ką reiškia, a, kaime prigalvodavo.
Buvo, kad labai nusigandau , tai sirgau 7, 5 metų. O buvo taip. Mane žmogus labai užsipuolė. Atėjo, pasidėjo savo peiliuką, aš tą peiliuką tikrai buvau paėmęs, apžiūrėjau ir vėl padėjau ant stalo. Paskui tas jo peiliukas kur tai dingo. Tėvas statėsi ant kolionijos, ant savo žemės, nieko nebuvo namie, tik sesuo, tai jis užpuolė mane, sako atves policiją ir suims. Labai nusigandau, mane pradėjo kratyt’, užlipau ant pečiaus, sesuo užklojo ir užmigau. Oho išgastis. Paskui pradėjo skaudėt’ dešinį kelį, perėjo į klubą ir visai jau mane paguldė, gulėjau 7,5 metų. Tėvai ėjo pas tą žmogų, parnešė man vandenio iš burnos, pradėjau gert’, tai jau pradėjau šokinėt’ ant rankų su lazdom. Taip iki 20metų, vis ant rankų su lazdom, paskui jau tik su viena lazda, paskui jau be lazdų, ale vistiek likau šlubas. Sirgau kaulų tuberkulioze, kaip paralyžuotas atgulėjau, paskui po biški, po biški vėl’ atsistojau. Dirbau viską, viena koja buvo 10 cm. trumpesnė, buvo kaulų tuberkuliozė. Dirbau viską, pragyvenau gyvenimą, žmoną labai gerą gavau, dvi dukras, sūnų užauginom.
Su žmona gyvenom Zabarijos kaime kartu su tėvais, paskui kolūkis neduoda atskiro daržo, tai išėjau pas kaimynus an buto, tada davė. Šitą namą statėm, dirbau eiguliu, bet statėm tėvo vardu. Gyvenom kartu, ale jis laikė karvę, paršus atskirai ir mes atskirai, tik gyvenom vienam name. Verdam kartu pečiuje, tėvai gabaliuką mėsos deda ir mes sau dedam, o sriuba jau bendra. Už bendro stalo sėdam ir nesipykom. Taip buvo, reikėjo tėvam nusileist.
Zabarijos k. – Stasys Bartkevičius, g. 1931 m.
Lenkai buvo už Neries upės, tai mes, vaikai labai mylėjom iš jų erzintis. Suveinam ant Neries kranto ir lojinam juos, o jie irgi nenusileidžia. Tada mėtom vieni kitiem grumstais, tik permesti ne visada pasiseka.
Zabarijos k. – Aleksandra Malašauskaitė Rūkštienė, g.1921 m.
Yra toks kalnelis – Geniai. Tenai yra koki tai seni kapai, dar yra takas, tenai dar žmonės šalia gyveno.
Mano diedukas Likša. Mano tėvas Bernatavičius buvo atėjęs žentuosna. Trobą šitą diedukas buvo pirkęs, dabar patvarkėm, apkalėm. Čia nuo senovės šitie išpjaustyti viršlangiai. Diedukas buvo labai pamaldus, patarnavo kunigui, priklausė bažnyčios komitetui. Aš dar vaikas karves ganiau. Ryte surenka apie 30 karvių, visas kaimas, nuvaro an kalnų ir visą dieną tenai ganosi.
Per karus čia frontas nėjo, Padaliosėj labai apšaudė, lyg iš lėktuvų.
Zabarijos k. – Kazimieras Bernatavičius g.1950 m.