GAMTA

 

Gamtos gėrybės, augmenija

Jauna būdama auginau daug gėlių prie namų. Užsisakydavom visokių iš Dotnuvos, auginam ir vietines visokias, turiejam klombas, apdėtas akmenim, sodinam raštais.

Obenių k. –  Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m..

 

Pagrendos miške reljefas nelygus, gausu kalnų, kalnelių, įdubų, krantų, revų, gausu įvairių medžių, daug pelkių, klampių raistų. Miške gausu žvėrelių, paukščių. Vasarą čia gausu uogų – žemuogių, aviečių, gervauogių, bruknių, spanguolių.  Grybai čia irgi auga nuo pavasarį dygstančių bobausių ir baigiasi vėlai rudenį kelmučiais.

Mūsų miškinguose kalneliuose visada gausu grybų. Gausu jų ant Birutės kalno. Auga ūmėdės, kazlėkai, rudmėsės, žaliuokės, galima rasti lepšiukų, raudonikių, net vieną kitą baravyką. Gausu grybų ir ant Bėrakalnio.

Taboro raiste augdavo bruknės ir spanguolės,  buvo gailių, mėlynių ir visokių grybų. Raistai apaugę karklais, žilvičiais, visokiais kupstais, samanomis, viksvomis. Čia ne kartą teko pamatyti ir gyvatę. Gyvena driežai.

Visa kaimo ir aplinkinė teritorija gausiai apaugusi pušynais,  mišriais miškais, beržynais, lazdynynais,  auga drebulės, šermukšniai. Žemė mažai dirbama. 

Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m. Gilūšio k.

 GIEDRAIT.ĄŽUOLAS

Giedraitiškių ąžuolas ir Bičkauskų pirtis

 

Vandenys

Šaltiniai

Vaikystėj ėjo į Zabarijos šaltinį vandens. Visi aplinkui sėmėsi tą vandenį, naudojo jį maistui gaminti ir atsigerti, ale kad šventu kas jį būt laikęs, tai negirdėjom. Gal tik senas Kazokiškių klebonas ėmė tą vandenį kaip šventą, juo prausėsi ir gėrė. Šaltinis buvo pievoj, lygumoj šalia aukšto kalno, iš jo tekėjo upelis Rūgtapienis. Vėliau žmonės ant šaltinio uždėjo vieną betono rentinį. Vanduo tame šaltinij šaltas šaltas ir labai švarus. Visas kaimas gėrė, bet turėjo ir šulinius ūkio darbams, gyvuliams.

Zabarijos  – Aleksandra Malašauskaitė-Rūkštienė, g. 1921 m.

 

Čia šventas šaltinis. Seniau žmonės labai ėjo, nešė, plovėsi akis. Mano bobutė tai tuo vandeniu akis plaudavo, žmonės seniau nešė ir plovė akis, net atvažiuodavo iš toliau, sėmėsi.  Kiek menu buvo uždėtas betono zriubas, smėliukas an dugno ir verda ir verda vanduo, verčiasi iš apačios. Dabar jau niekas tiek nesemia, nesivalo, tai tik bėga.

Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g. 1942 m.

 

Zabarijoj nebuvo šulinių, visi ėmė iš šaltinio, kiek reikėjo kalnan prinešt’, seniau čia gyvenom ant kalno.  Ir akis plovė. Seniau žmonės tikėjo, iš Grabijolų atvažinėjo, iš Genių, iš visur čia atvažinėjo, vandenį vežėsi.  Ir padėdavo. Gal tikėjimas. Net iš Panevėžio žmonės ir dabar kas metai atvažiuoja, prikrauna pilną mašiną butelių. Čia šventas vanduo iš žemės ir in rytus teka.  Anksčiau mano vyras vis tvarkydavo, lapų pribyra, visko, tai valė. Dabar aš viena ateinu, išvalau. Jo neįmanoma išsemt’, iš apačios verda ir verda.  Rosliakas sakydavo, kad ir bažnyčion ima šito vandenio. Jis nerūgsta. Paprastas pastovi ir prarūgsta, o šitas ne. 

Klikūnų k. – Apolonija Širvinskaitė Jakubavičienė, g.1945 m.

Zabarijos šaltinis

 ZABARIJOS ŠALTINIS

Zabarijos šaltinis

Yra šventas šaltinis, padeda nuo ligų. Imam kai kada.  Iš jo teka upelis, vadina Rūgtapieniu.

Zabarijos k.   – Kazimieras Bernatavičius, g.1950 m.

 

Seniau upelis buvo vadinamas Rūgtopienia, nuo žodžio,, pienas”, o kaimo vardas  nuo žodžio ,,zaba”, lenkiškai varlė.

Zabarijos k.   – Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė, g.1928 m.

 

Zabarijoj yra šaltinis, labai geras, iš smėlio verda ir verda. Nuteka Rūgtapienin.  Šventas vanduo. Žmonės prausėsi, nešė namo, kunigai irg iėmė, sakė nėra geresnio vandenio.  Ir per atlaidus atvažiavę žmonės sėmėsi, vežėsi.

Kazokiškės –  Jonas Rosliakas, g.1931 m.

 

Šaltinis yra.  Verda, geras vanduo, seniau gydėsi akis.  Prausėsi, važiavo žmonės. Aplinkui žmonės neturėjo šulinių. Važiavo. Sakė, kad gydo ir kad šventas. 

Zabarijos k. – Jadvyga Bartkevičiūtė Klimantavičienė, g. 1929 m.

 

Lubakos kaime netoli tekėjo upelis Prakusa, buvo du šaltiniai. Vienas jų tekėjo į rytus maža srovele, bet ir žiemą neužšaldavo, tekėjo ir po sniegu.

Lubakos k. – Arūnas Pliskauskas, g. 1968 m.

 

Pas mumį čia labai dideli šaltiniai. Teka vienas iš kalna, stiprus upelis. Pirka sodybu toks žmogus, sugalvoja padaryt’ gręžinį, tai nuo kalna isivertė tokios duobės, nuvėja vanduo baltas, kaip kalkėm, nieko padaryt’ negali. Šaltini užkabina.

Karkučių kaime buvo daug šaltinių,  buvo akivaras. Saka, arė žmogus an jaučių, tai kaip nešė akivaran tuos jaučius, po kelių dienų išplaukė Anykštos ežeran.

 Rudauka – Juozas Kazlauskas, g. 1924 m. Karkučių k.

 

Šaltinių buva. Raiste buva vienas, tai vanduo viri ir viri.  Buva indėtas ąžuolinis zriūbas.

Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.

 

Visur buva daug šaltinių, verda ir verda.  Gėrėm vandenį iš šaltinių, o švarus, skanus. Akivaras buva, dugna niekas nepasiekė. 

Karkučių k. – Jonas Pinelis. g. 1929 m.

 

 Mūs kaime in Semeliškių pusi iš šaltinia tekėja upeliukas. Jis toks nedidukas, ale tep gražiai ritasi iš šaltinuka, tai sakydava, kad šventas. Žmonys seniau gydėsi jo vandeniu, plovėsi akis.

 Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

Vėjai, tai kaimas. Revas ty išplėštas, teka šaltinis. Oi geras vanduo ty iš po žemių, iš kampa.  Seniau kai važiuoja žmonys iš Roka atlaidų, iš Semeliškių, tai ir sėmisi  ir prausėsi ir namo vežėsi, anyta saki, ji prausėsi, saka, meldėsi prie to šaltinia. Seniau buvo dar didesnis griovys, užpyli, smėliu užneši, saka stebuklingas, žmonys tikėja jo galia, jis tekėja prieš saułi. Seneliai pasakoja.

Žuvyčių k. – Ona Markevičiūtė Seliutienė, g.1930m.

 ????????????????????

Vėjų šaltinis

 

Šaltinių buva. Stovėja, vertėsi vanduo, žmonės net šulinių neturėja, katri arčiau gyvena, paskui melioracija užėja, tai vis šlapesnes vietas užstumdi, užverti, nelika nei šaltinių.

 Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1928 m.

 

Šaltinis tai ir pas mumį yra. Įleista 3 bidonai, vanduo geras, visada turim.

  Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g. 1941 m. Beižionių k.

 

Mes turėjam šaltinį prie namų, šulinia nebuva. Šaltinia vanduo visąlaik virė, buva labai šaltas, skanus ir žiemą neužšaldava. Ant šaltinia buvo uždėtas medinis rentinukas.

 Natokų k. –  Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m.

 

Ir šaltinių čia daug, žiemą net neužšąla.  Mūsų ir šulinys an šaltinio. Seniau vandenį ėmėm iš upelio, švarus vanduo buva, skanus, geras.

Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g. 1927 m.

 

Šaltinių ir dabar yra daug. Yra didelis ir žiemą ir vasarą bėga klonin, raistan, upelis.

Liaukiškių k. – Antanina Gudeliūnaitė Ašmenienė, g. 1932m.

Miške yra Versuka, šaltinis, iš žemės veržiasi į viršų, sukasi,  upelis Sukra iš tenai išteka. Jis nedidelis, bet paskui dar prisideda visokių šaltinėlių, upelis paplatėja. Kadaise prie Neries buvo tokia versmełė, iš jos eidavo žmonės per saulėtekį vandenio semt’, veidui plaut’, akim. Dabar ledonešis užnešė, suardė, sulygino, nėra.  Eidavo  saulei tekant’, ta versmełė prieš saulę, labai švarus, grynas vanduo buvo, žemiau Sukros. Vieną kartą eina kaimynas anksti ryte su kibiru, klausiu:,,Kur tu taip anksti eini“, sako:,,Mano Genutei akys skauda, einu vandenio parnešt’“. Ir mes tenai sėmėm ir mes naudojom tą vandenį. Paskui iškasė šulinį, nustojom tenai eiti, ledonešis užnešė. Seniau ir iš Sukros vandenį ėmė, buvo labai švarus, tekėjo iš šaltinių.

Mitkiškės  – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m.

 

            Kaimo gatvę užbaigė šaltiniuotas griovys, kurio vandenys tekėjo į Ivio ežerą. Tai buvo kaimo geriamasis vanduo. Muravjuvkos kaimas buvo įsikūręs šaltiniuotame krante, todėl gyventojai geriamo vandens niekada nestokodavo. Kaime buvo kelios geriamo vandens vartojimo vietos – saugyklos ir kiekvienas gyventojas pasirinkdavo sau artimesnį šaltinį. Gyvulius girdydavo ir skalbinius skalbdavo ežere.

Vievis  – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g.1948 m.  

 

Vandenys, upeliai

Eketė buvo tokia, galėjai nuskęsti, visi žinojo, kad tenai bedugnė. Šiemet vanduo sukilo ir pasidarė kaip ežeras koks.

Belezuose buvo ežeras – Tilvikinė. Tenai nešdavomės skalbt’ staltieses, maudėmės. Vanduo buvo labai švarus, skaidrus.

Buvo Skersės upelis, buvo sodželkos prie namų, velėjom ant lentos, audeklus, sušlapinę  balinom, suvilgom, paskui patiesiam ant pievos kad baltų, vakare surenkam.

Mustenių k. –  Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.

 

Strėva.  Gyvenam prie Strėvos upės.  Menu, rytais mes vaikai atsikeliam ir ƚakiam praustis Strėvon, paskui perdien vėl’ kokių 10 kartų maudomės, vanduo buvo švarus, tekantis, palei krantus auga ajarai. Plovim galvas, nereikėja jokių šampūnų, graužėm ajarų šaknis…

Anykštos k. –  Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m.

 

Neris                                           

Baltarusių užtvanka labai sugadino Nerį.  Kai srovė buvo stipri, ji valė upę, žoles, sąnašas, dabar upė seklėja, sala Paneriuose didėja, auga žolės.

Šaltinių buvo daug. Žmonės naudojo šaltą  jų vandenį. Mūsų žemėje ir dabar yra 8 šaltiniai.

Karagėliškių k. – Viktoras Jakonis, g. 1938 m.

 

Lenkai buvo už Neries upės, tai mes, vaikai, labai mėgom iš jų erzintis. Sueinam ant Neries kranto ir lojinam juos, o jie irgi. Tada mėtom vieni kitiem grumstais, tik permesti ne visada pasiseka.

Zabarijos k.Aleksandra Malašauskaitė-Rūkštienė, g. 1921 m.

 

Navalnicos

Palei mumį buva koki tai grioviai, paskui jiej apauga krūmais. Tai saka, seniau buva labai dideli griaustiniai, o kap tik griausmas, tai ir labai dideli lietai, tokios navalnicos. Sakydava, oi, koks debesis ateina, bus navalnicos. Tai saka, ir atsirada tiej grioviai, revai.

Kap tik užeis navalnica, tep ir padidėja tas revas. Pradžioj mat jis vienas buva, paskui už kokia pusis kilometra atsirada ir antras. Vienu pramini Barsukų revu, ba ty barsukai gyvena, o kitu – Galų revu. Paskui jiej apauga krūmais, jau neplatėja. Gal ir navalnicų nėra?

Žuvyčiai –  Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.

 

Akmenys

Prie kapinių yra šventas akmuo. Prie Lietuvos dar, buvom dar vaikai, buvo tokie akmentašiai Obrikai, vyras, žmona ir vaikai, tai jie apsigyveno pas mus ir skaldė akmenis, daug išskaldė ir išvežė. Šitą akmenį, kur palei kapines guli, kiek jie darė visokių būdų, kiek bandė, niekaip nesusprogdino. Davėsi, davėsi, tai atskiria kokį kraštelį. Kiek jie dirbo, kiek stengėsi, vis neskilo, kaip koks stebūklas, niekaip. Jis ir dabar stovi dieduko žemėj, kapinių kampe.

Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.

 

Akmuo-lova. Yra akmuo, toks lyg lova, an kelalia in mišku dabar jis guli. Vaikai mes an jo lyg lovoj gułėdavam, dabar jį nustūmi toliau.

Akmenų daug ir didelių buva, ale Beržinskas akmenis skaldi. Iškala skyłi, tadu geležinius klynus instata ir kuvalda iš viršaus kap kirs, tas ir sutrūksta, lyg va kap medis, sakytum. Paskui dari bortus, stati tvoras. Gyrnas kałi Girnakaliuose. Beržinskas padari gyrnas ir man. Małim namie.

Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

Labai gražūs mūs akmenys, jų čia daug laukuose. Labai apskriti. Girdėjau, saka, akmenys auga, gyvas daiktas. Reikia prisiliest’, išsakyt’ sava mintis, tai labai padeda, nuramina, saka. Ainu palei akmeni vasaru kai karšta, tai atsigulu, prisiglaudžiu, atsilsiu ir vėl’ ainu. Lyg jėgų priduoda.

Belezų k. – Marijona Tamkevičiūtė  Makarevičienė, g. 1934 m.

 

Akmuo. Belezų akmenį, kurį dabar pastatė prie kelio, norėjo pavogti, mano vyras pamatė, sako: ,,Vagia“,  pradėjom rėkt’, tai metė, paskui atėjo, prašė parduot’, sako, paminklam skaldyti labai tinkamas, bet mes neleidom. Tėvas.  Visi. Tėvas sakė kad jis stovėjo kitur, va tenai priekalnėje, tenai raisteliai, krūmai, ėjo melioracija, tai jį čionai atstūmė, palei kelią. Bet tie vagys tai visai griovin invertė, paskui savivaldybės vyrai su kranu jį ištraukė, pastatė lentą. Į golfyną važiuojant’ irgi yra labai didelis akmuo, stovi pakeliui.

 Belezų k. – Danutė Makarevičiūtė Lasevičienė, g. 1963 m.

 

Miglinų akmenas – suakmenėjęs žmogus. Aš ty ganiau. Žmonės pasakojo, kad važiavo į šliūbą mergina su bernu ir bevažiuojant susibarė su tėvu dėl kraičio, ar kad ne visą žemę užrašė, tai jis prakeikė dukterį, ji išlipo iš vežimo ir pavirto akmeniu.

Senkapiuose visko buvo, arė, nustūmė su buldozeriais tuos kapus, kas ty ką rinko, ar žiūrėjo. Į tokį dalyką niekas ty nežiūrėjo. Tvora buvo akmeninė, tai visus akmenis išrinko, išvežė, paskui padarė geležinę tvorą, atėjo kiti žmonės.

Beižionių k. – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g.1941 m.

 

Mūsų laukuose buvo labai daug akmenų. Visokių. Ir didelių. Buvo akmuo –  Velnio lova. Gana didelis, viršus lygus, gale pakilimas, kaip pagalvė. Ilgio užteko kad ir dideliam vyrui, pločio tokio, kad trys žmonės gali sugult. Sako, velnias kada sėjo akmenais laukus, tai jį atsinešė, naktį jam reikėjo kur tai atsigult’. Tai, sako, ty gulėdavo. Užtat ir Velnio lova. Išsprogdino jį. Tik menu, gerai menu jį.

Už kalno palei Morkūną buvo didelis Morkūno akmuo. Mačiau kaip jį sprogdino. Maišelį sprogmenų išpylė, velėnom apkrovė, tai kaip rėžė, net dūmai nuėjo, akmuo išsiskirstė in dalis. Daug akmenų sunaikino. Pilna čia jų buvo. Bažnyčias statė, kiek sukrovė, kiek tvorosna sudėta.

Sako an akmeno vaidenosi. Kadaise bernas Vendzlauskas ėjo pas mergą Cikanavičiukę. Naktį reikėjo grįžt’ namo. Eidamas užsimanė miego ir atsigulė ty an akmenio, tai sako, neleido kas tai jam miegot’, kėlė, varė nuo akmenio.

Buvo akmuo – karstas.  Aukščio apie pusantro metro, ilgio – apie du metrus. Toks pailgas, vienas galas storesnis, kitas smailesnis – karsto formos. Išsprogdino, išvežė.

 Žydiškių k. –  Juozas Navickas, g. 1930 m.

 

Prie alksnyno akmuo, tai cigonka ty gimdė vaiką, tai Cigonkos akmenas ir Cigonkos. Bet dabar jis jau trūkis pusiau, skilis.

Žydiškių k. –  Juozas Morkūnas,g.1914 m.

 

Toks nedidukas, platus akmenas nevisai mažas. Vadino Cigonkos. Sako, cigonas ty savo žmoną užmušė ir pakavojo po tuo akmenu, nu, nežinau, taip sakydavo.

Cigonkos – nes vieną kartą cigonė tenai pagimdė mergaitę. Ale sušalo, žiema buvo.  Atrodo akmeny dar pėdukė buvo, mergaitės įspausta.

Ringailių k. –  Albina Saikauskienė, g. 1930 m.

 

Čigonkos akmenas – cigonka atsirėmė ranka ir liko jos pirštų duobelės, kiek tai tiksliai nepasakysiu, ale keletas.

Varkalių k. – Jurgis Pašvenckas, g. 1926 m.

 

Čigonės akmuo – ty vaikai įžiūrėjo ir pėdutę, sakydavo – švenčiausios Mergelės, tai ir Užuguosčio kunigai žiūrėjo, sako, nereikia jo judinti.

Ringailių k. –  Jonas Saikauskas, g. 1907 m.

 

Vienas akmenas buvo Stulgis. Toks apvalus, didelis, an jo vaikai negalėjo užlipt’, o Žirgakmenis tai pailgas, labai didelis, tai ty vaikai an jo važinėdavo. Sudaužė, suskaldė abudu akmenis akmenskaldžiai.

 Diediškėj stovėjo aukštas akmuo jis ir dabar yra , atvarytas in raisteli guli apaugis (neguli) akmenėlis apvalus, in viršų smailas, apačioj platus. Kaime vadydavo,,Diediškė“, o mes vaikai vadinom,,Diedas“

Varkalių k. –  Anelė Pašvenckaitė, g. 1910 m.

 

 Buvo Diediškės kalnas, ty akmuo ,,Diedas“ buvo. Sakydavo žmonės suakmenėjęs diedas būk tai. Ir tikrai akmuo buvo status, lyg sulinkis.

Varkalių k. – Juozas Pašvenckas, g. 1905 m.

 

Ringailiuose tai pėdutė Panelės Švenčiausios yra akmeny, tai būdavo žmonės baina.

Unkonių k. –  Domicelė Tarimienė, g 1911m.

 

Žirgakmenis – smaila viršūnė, o apačioj platus, ilgas toks, į žirgą panašus. Ir gražus toks, palinkis, matytis toks nutašytas.

Varkalių k. – Jurgis Pašvenckas, g. 1926 m.

 

Buva toks didelis didelis akmuo in žirgą panašus, tai vaikai labai mėgdavo nuo jo čiuožinėt’ , būdavo atsitūpi, akmuo tarp kojų ir čiuoži.

Varkalių k. –  Pranas Pašvenckas, g. 1932 m.

 

Buva akmenų. Tuos lygius gražius akmenis, du lyg skeltus, sako, gal perkūno trenktus, kur seniūnas vieną nusivežė, melioratoriai buvo atstūmę prie kelio, jie buvo toliau kiek, lauke.

Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė,g. 1930 m.

 BŪRIŠKIŲ AKMENYS

 

BŪR. DVYNIAI

Būriškių Dvyniai

 

Gyvūnai

 

Paukščiai

Pilkieji gandrai gyvena palei Semeliškes, Aisabalio raiste. Du lizdai. Lydekos kai eina neršt’, išeina an krantų, tai jie labai gaudo jas. 

Semeliškės  – Juozas  Kazakevičius,  g.1923 m. Perkūnakiemio k.

 

Pavasarį  pelkynuose pradėdava dėt’ kiaušinius antys, tai eidavam kiaušiniaut’. Palei ažeru buva dideli plovai, labai suposi, tenai ančių buva tiek, kad pririnkdavam pintines kiaušinių. Bet greitai  antys juos užperėdava ir jiej maistui jau netika. Kartą tokius užperėtus kiaušinius mama padėja po višta ir išperina laukinių ančiukų. Jiej isirita labai gražūs, kaip kamuoliukai, juodi, višta juos vedžiojasi, ale neilgai,  kai tik išauga, visi išskrida. Paskui dar apskrenda ratu virš namų, ale jau nenusiłaidžia.

Pas mumį lydekas visada viri. Labai įdomiai mama nagrinėja galvos kaulus, tenai rasdava visokių dalykų, net kryžių ir durtuvus. 

Vievis – Anelė Mitraitė Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

Arkliai

Arkliai irgi turi charakterį.  Vieną kartą buvo. Gerai, kad tėvas laiku arklius, bėgančius paskui vedlį sustabdė, tai arkliai taip dara – ais iš paskui. Buva. Mumį su vaikais išvertė griovin, belėkdamas kitam iš paskui. Paskui turėjam kitą tokį negerą, suks griovin ir viskas. Kitas buva labai geras – gali vadelas an rūčkos užsukt’, pats pareis namo. 

Semeliškės  – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.

 

Reikia mišku vežt’ – nėra kam. Vyriausias brolis sėdi kalėjime už politiku, kitam ranka sužeista, trečias jau atskirai gyvena, tai važiuoju aš. Važiuojam visa kompanija kaima vyrų ir aš. Nuvažiuojam miškan, pakraunam vežimus, mana arklys gražus, sartas, smagu važiuot’. Atvažiuojam in Žaslių stotį. Traukinys aina. Garvežys visas juodas, angliais kūrenasi, tai tik pup pup pup…

Mana arklys jau mina, mina, mina. Stovi kaimynai vyrai. Prašau: „Vyrai, palaikykit’ arklį.“ O jiej bija, skaita, užmuš. Nu, ir kų daryt’? Priėjau, už vadelių pasiėmiau, arklys inžebotas, viska. Sakau: „Sarčiuk, tai argi tu dar bijai ko? Pažiūrėk, aš gi nebijau, o tu bijai. Nu kų gi jis tau padarys, šitas baidykłė toksai.“ Patrepsėja, patrepsėja, traukinys prapupsėja, jis atsigrįža in jį, tik: „I ha ha!“ Tai visi už galvų susiėmi. Saka, va, boba arklį sutvarki be jokių griekų… Tai aš vis būdavau gražiai su juom…

 Vievis. – Eleonora Zenevičiūtė-Nauckūnienė, g. 1921m.

 

Žalčiai

Miške prie Gabijolų kaimo yra daug žalčių, gluodenų, visokių driežų. Negyvenamoje sodyboje ir dabar dažnai įsikuria žalčiai, net trobon įslenka. Gyvačių nepastebima, bet reta kur rasite tiek pasakojimų apie gyvates. Gyventa tokių galingų žmonių, kuriems sušvilpus visos gyvatės sušliauždavusios.  Apylinkėse būta užkalbėtojų, gyvatės buvo naudojamos vaistams.

Grabijolų k. byla  – Ona Rasutė Šakienė

 

Mūs kaime yra žalčių ir dabar.  Didelių būna.  Seniau tai jiej kartu su vaikais pieną gėrė, dabar neina.  Palei Butrimavičių revuose, palei stulpu va čia, visur jų pylna.  Net in namus ateina.  Seniau juos labai gerbė, šventais laikė, baba sakydava, jo nepakibis. Gyvačių tai nėra. Gyvates užpildinėja degtine, gydėsi. Buva lygios, buva ir juostuotos.

 Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.

 

Mūsų krašte buva daug žalčių ir gyvačių.

Senosios Abromiškės –  Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g.1921 m.

 

Gervaraisčia durpyne ty raistas plaukioja, pliurzė juoda. Vandeniu aina žalčiai. Ekskavatornykas Aptukas saka: „Atsikeliu ryte, lovoj vaikai miega. Žiūriu, koks čia raistas yra. Žaltys, didelis žaltys, vaikam gale kojų susisukis ir miega. Kap pakrutinau patalus, tai tik šmukšt’ po lova ir po grindim.“

Vasaru, kap šilta, kibirai nuo piena lauke an tvoros džiūsta, tai šliaužia in tuos kibirus. Ale inpili piena, išgeria ir iššliaužia. Mušt’ jų negalima. Važiavau in karvi, palei raistu buva pririšta, ty usnės sulig galvai. Važiuoju per bruzgynus, kad žaltys iš po ratų tik šmukšt’, ale nesutryniau.

Migūčionių k.  – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.

 

Žalčių tenai labai daug.  Net  palei autostradą buvo pasėta mišinia, tai matyt varlių buva, kad jų, tų žalčių tenai net pilna. Palei Kaugonis, miške ty jų irgi pilna. Eina grybaut’, tai saka, vienas prie viena, kiek ty jų.  In rudenį. Žalčių ir didelių būna, viena metra, pusantra, stori.

Mūsų miškuose palei Grežialiauką buvo gyvačių, matydava.  Jos pasirodydava. Sezonas jų – vasaros pradžia, gal gegužį.

Abromiškių k. – Česlovas Kazakevičius, g.1925m. Perkūnakiemio k.

 

Vilkai

Senutė Stirnienė aja Batrakų keliu, žiūri – prieš vilkų ruja. Moteriškei striokas. Tai ji atsitūpė an žemės, kailinius an galvos užsidėja. Mana, kas bus – tas, vis tiek jau nepabėgs. Jei draskis, tai ar atsitūpusiu, ar bėgančiu. Buva girdėjus, kad, saka, ką vilkienė darys, tą ir kiti… Vilkienė atėja, koju pakėłė, nusišlapina. Visi iš paskui, visa ruja, aja iš aiłės ir šlapina, koki gal dešimt, paskui visi nuvėja miškan. Parėja apšalus, ale kas tau – džiaugės gyva likus, ne do to.

Migūčionių k. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.

 

Seniau žiemą ėja vilkai. Išeini vakare, bijai. Vieną kart kur tai palei namus vaikščioja, tai tėvas išėjis kap jau dėja naman su pagaliu, kad nuvaikyt, saka, 4 buva. Einam kur vakarėlin, tai ne po vieną, būrin, tai nepuola, o dar jei su muzika…

 Semeliškės – Janina Glebaitė Komarienė,  g. Kozelkiškėse

 

Anksčiau buva vilkų, viduržiemij kasdavosi po tvarta pamatais.  Anksčiau betona nebuva, pamatai akmeniniai, apipilti žemėm, tai pasikasinėja, kur avys, paršai. Medžiotojų nebuva, žmogus naktį per miškų aidamas turėja turėt’ kokį peilį ar ką, ba gałėja ir žmogų užpūlt’. Naktigoniai guli, girdi, lyg kur loja, lyg kvatoja. Paskui vėl’ tyku, paskui jau arčiau lyg cha cha cha, lyg kas, ir jau visai netoli. Jeij pasiėmi šiaudų kūlį, uždegi, kad va, saka, už kokių trijų metrų priekines kojas pakėłis, krūtinį išvertis arklinis vilkas. Stovi ir žiūri. Čia gi ugnis dega, tai pastovėja, pastovėja, apsisuka ir nuvėja, nekibina arklių, ugnies vis tiek pabijoja.

Senukas gyvena, tai jis lupdava skūras. Jei koks gyvulys nudvesia, tai veža jam, kad nuluptui. Jis ty atokiau nuog kaima gyvena, tai dvėselienų sumeta duobėsna. Naktį kad prilakia vilkų, tai  tik blykčioja akys kap su prožektoriais, momentaliai sudraska, tik kaułaliai lienka.

Abromiškių k.  – Antanas Vėželis, g. 1947 m.

 

Dėdė gyvena už Semeliškių. Važiavam, o kumeƚė turėja kumeliuku ir jis visur laksta kartu su kumeƚa. Tai turėjam strioka. Žiūrim, iš miška iššoka vilkas ir aina šalia vežima. Apmirim vežime, o kumeliukas iš kitos pusės lenda po kumeƚės priekinėm kojom, prisiglaudis prie jos. Ir važiuojam tep. Nei vilkas nesitraukia, nei kumeliukas neišlenda iš po kumeƚės. Paskui lyg atsitokėjam, pradėjam su botagu daužyt’ per vežima šonus, barškint’, rėkt’. Gerai, kad ir laukymi pasirodi. Kai miškas baigisi, vilkas vėl’ inlinda krūmuosna, o kumeliukas, nabagas, vis po kumeƚa, tiesiai po kumeƚa. Tep ir išvažiavam iš to miška.

Kakliniškių k. – Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m.

  

Kiti gyvūnai

 Seniau pas mus buva šeškų, gaudė, draskė  vištas. Jis kaip geležinis, kaip viena kaula, buvom pagavę. Atsekėm, kur nunešta višta ir pastatėm slastus, po šakom, po medžio šaknim.

Abromiškių k. – Česlovas Kazakevičius g. 1925 m. Perkūnakiemio k.

 

Naruševičius gyvena Raistinėj, bet turėja žemės ir Perkūnakiemy, turėja apie 80 hektarų žemės Raistinėj  ir apie 11 hektarų Perkūnakiemij, jo duktė apsivedė su Junevičium, kažkur nuo Aukštadvaria, ateidinėja savan sklypas medžiot’, šaudė kiškius, antis, dideliais kiekiais, turėja medžioklinius šunis, atsivesdava kokius penkis – šešis. Paskui apsikaria kiškiais ar antim ir eina.

Semeliškės –  Juozas Kazakevičius, g. 1923 m. Perkūnakiemio k.

 

Ežerai, upeliai, šaltiniai

 

Žvejyba ir žuvininkystė Šiaurės vakarų krašte

 

1904 metų ekspedicijos, vykdytos Šiaurės vakarų krašto generalgubernatoriaus  grafo L.D. Saltodolk-Mirskio pavedimu.

Profesoriaus N.J. Zografo

 Ataskaita

Maskva, 1907 metai

Rusų Imperatoriaus Bendruomenės Ichtiologijos skyriaus profesoriaus j. N. Zagrafo maršruto, vykkdyto po Rytų Lietuvą Švenčionių, Vilniaus ir Trakų apskrityse 1904 metais gegužės 15 dieną aprašymai apie Ivio, Anykštos, Puikino, Jagudo, Ilgio ežerus ir Srėvos upę.

 

Iš Trakų pasukom prie Ivio ežero ir toliau už jo esančius Anykštos ir su juo sujungtais Puikino ir Jagudo ežerus, čia prie jų teko sutikti ir Strėvos upę. Toliau kelias ėjo pro Ilgio ežerą link Žiežmarių.

Žvejybos padėtis. Šiose teritorijose žvejyba nevaidina didesnio vaidmens, žvejyba užsiimančių žmonių skaičius nėra didelis, verslas antraeilis. Žmonės verčiasi žemdirbyste, žuvį gaudo nedideliais kiekias, ją superka Vievio žydai, taip pat parduodama vietiniams gyventojams turguje.

Ežerai

Žvejybos įrankai yra įvairūs, žvejojama meškere, sietkomis, bučiais, tinklais, venteriais. Bučiai neriami iš tinklų, esama mažų plokščiadugnių valčių, kurias vietiniai vadina laivais. Anykštos ir apylinkių ežerų žvejai gaudo žuvį venteriais, kaip man paaiškino vietiniai, čia naudojami venteriai su sparnais, tai labai dideli tinklai su sparnais, kurių apstu beveik kiekviename ūkyje. Venteriai yra statomi ant ežerų ir ant upų, ant Srėvos upės.  Upės seklesnė dalis yra užtvenkiama iš medžio tašytais kuolais, kurie sukalami į upės vagą truputį paužulniai pagal vandens tėkmę, pro juos vanduo prateka, tačiau žuvys – nepraeina. Dar upės tvenkimui buvo naudojami įvairūs virbai, strypai.   Giliausioje ir sraunioje upės vietoje palikta laisva tėkmė venteriui statyti, tai srauni ir gili susiaurinta upės dalis, kurią visą užimdavo venterio anga, neleisdama žuvims išeiti. Venterio anga plati, apimanti visą upės dalį, toliau venteris yra siaurinamas vis mažesniais lankais, gale paliekamnt visai siaurutį išėjimą visai mažoms žuvelėms. Į tinklą patekusi žuvis negali išeiti, ji eina pagal tinklo sieną vis tolyn patekdama į siaurą galutinę sekciją, iš kurios ji negali pasukti atgal. Venterius žvejai megzdavo patys arba pirkdavo didesniais kiekiais pas pirklius.

Žvejybos laikas. Paprastai ant Ivio, Anykštos ir jam priklausančių ežerų buvo žvejojama be apribojimų ištisus metus, pastoviai gyvenančių žvejų beveik nebūna, jie atvažiuoja brigadomis, apsigyvena pas vietos gyventojus, gaudo žuvį ir vėl išvažiuoja. Nuomotojas Pacas apgyvendindavo 6 žvejus prie ežero Vyspos užusienyje, mokėjo jiems po 10 rublių, pats nuomoja jiems gyvenamą vietą ir maitina, pilnai išlaiko pragyvenimą. Ežerai nuomojami, patys savininkai paprastai mažai gaudė, gal tik savoms reikmėms. Priklausė vienuoliams, dvarininklams ir valstybei.  Nuomos kaina buvo gana įvairi, priklausė nuo ežero dydžio, nuo sugaunamos žuvies rūšies, kiekio. Artimų kaimų gyventojams buvo leista gaudyti savo reikmėms labai mažais kiekiais ir tik su meškere, mokėti nereikėjo.  Už gaudymą nelestinais įrankiais, pavyzdžiui tinklais, valstiečiai buvo gąsdinami didelėmis baudomis. 

Ivis priklausė Ievjo šventikui  ir buvo nuomojamas sentiko Bieliajievo, jis taip pat nuomojo Ilgio ežerą prie Kietaviškių ir keletą mažesnių ežerų. Mokėdavo 500 rublių.

Anykšta ir jai priklausę Puikino ir Jagudo ežerai priklausė grafui Pliateriui, buvo nuomojami žydo Kuco, gyvenusio Trakuose. Kucas nuomojo daug Trakų apylinkių ežerų ir vertėsi žuvininkystės verslu, tačiau pats perdirbimo įmonių neturėjo, veždavo žuvį į grafo Tiškevičiaus žuvies perdirbimo įmonę Trakų Vokėje. Mokėdavo 500 rublių.

Ivio, Anykštos, Puikino, Jagudos ežerų žuvis dažniausiai buvo išvežama į Kauno miestą, iš šios apylinkės ežerų per savaitę paprastai būdavo išvežama apie 5 pūdus žuvies. Ežeruose veisėsi ir buvo sugaunama įvairių rūšių žuvies, buvo gaudomi unguriai, kurie ėjo neršti Strėvos aukštupiuosna gana dideli ir nemažais  kiekias, jie buvo gaudomi tinklais ir kabliukais. Daugiausiai šiuose ežeruose veisėsi ešeriai, plotkės, lydekos, raudės, karosai, karšiai, kelbukai,  pasitaikydavo lynų, šamų, lašišų. Žiemą Ivio ežere ypač gausiai buvo sugaunama seliava.

Nors ežeruose galima gaudyti be apribojimų ištisus metus, tačiau neršto metu verta pamatyti žvejybą, kad suprast visą jos baisumą ir žiaurumą. Teko turguje matyti moteris, parduodančias žuvį, sugautą neršto metu. Jų krepšiai buvo pilnai prikišti žuvies, išsipūtusios nuo ikros, net visas krepšys aplipęs ikra. Šitaip gaudant  prarandami dideli kiekiai mailiaus ir žuvies kiekiai mažėja, ko pasekoje labai padažnėjo skundų dėl žuvies mažėjimo ežeruose.

 

Anykšta, Puikinas, Jaguda

ANYKŠTA, PUIKINAS, JAGUDA AN. PUIK, JAG.             

Anykšta, Puikinas, Jagudas

 EŽERŲ GYLIŲ SCHEMA

 

Ežerų gylių schema

Anykšta – 4 varstai ilgio, ½ varsto plotis.

Puikinas su įlankom turėjo 2 varstus pločio, Jaguda iki 1 ½ varstų pločio. Šie ežerai turėjo tokią daugumą įlankų, salų ir pusiasalių, kad juose susigaudyti net su žemėlapiu rankose buvo gana sudėtinga.

Anykštos ežero krantai neaukšti o Strėvos upės įtekėjimo ir ištekėjimo vietose, pietinėje ir vakarinėje ežero dalyse krantai labai mažai iškilę virš vandens, nors balų krantuose beveik nėra, tik viena didelė perkė yra šiauriniame krante ir savimi labiau primena paties ežero užutėkį ir senesniuose generalinio štabo  žemėlapiuose yra žymima kaip vandens įlanka. Pietinis ir šiaurinis krantai, o ir vakarinė pakrantė yra apsupti laukais ir pievomis, pavasarį užliejamomis Strėvos upės. Rytinė pakrantė tik maža dalimi priklauso Anykštos ežerui, čia šiaurinėje dalyje plyti didelės įlankos, turinčios Puikino ir Jagudo vardus ir labai skiriasi nuo Anykštos.  Tose vietose, kur rytinė pakrantė dar priklauso Anykštos ežerui ir susisiekia su Puikinu ir Jagudu, krantai yra aukštesni, juos dengia pušynai ir kitai miškais dengtos salos, pusiasaliai. Kaip jau minėjau, ežeras yra negiluso jo dugnas padengtas storu bandens augmenijos kiekiu leidžia manyti, kad ežeras seklėja, ko pasekoje ir susidarę pelkynai šiaurinėje dalyje.

Visiškai kitoki, identiški vienas kitam yra Puikino ir Jagudo ežerai. Tai gana giloki, Puikinas vietomis siekia iki18 aršinų,  – iki 23 1/2 aršinų gylio, turi aukštus moreninės kilmės krantus dalinai apqaugusiais miškais, ąžuolynais, pušynais, galinai – laukais. Krantai švarūs, vandens augalijos nedaug ir bendras vaizdas žymiai švaresnis.

Visi ežerai yra sujungti sąsiauriais, giliomis įlankomis, o Puikino ežere viena įlanka tokia siaura, kad plaukiant ja, valtelę teko pertempti šonu. Tokia ežerų įvairovė, jų įlankos ir užutėkiai rados dėl to, kad tikrais ežerais yra Puikinas ir Jagudas, o Anykšta atsirado gilioje žemumoje subėgus vandeniui, atneštam Strėvos upės ir vietinių šaltinių, kurių dar labai gausu pakrantėse.

 

Ilgio ežeras

Ilgio ežero iš arti neteko apžiūrėti, nes pro Kietaviškes važiavau tiesiai link Žiežmarių ir ežerą mačiau iš toliau. Rėmiausi sentikio, nuomojančio Ilgio ežerąžodžiais kad ežeras yra užaugantis, su gana žemais kraštais, atokiau jo plyti  aukštos kalvos. Iš Kietaviškių miestelio, kur rteko keisti kelionės arklius, matėsi gilus slėnis su aukštais pakraščiais, dalis jo padengta pelkėmis ir ši vandeniu užlieta erdvėpagal pelkių ir balų didumą sprendžiant yra ne kas kita kaip buvusio gana didelio ežero dalis.

Ilgio ežero iš arti neteko apžiūrėti, nes pro Kietaviškes važiavau tiesiai link Žiežmarių ir ežerą mačiau iš toliau. Rėmiausi sentikio, nuomojančio Ilgio ežerą, žodžiais kad ežeras yra užaugantis, su gana žemais kraštais, atokiau jo plyti  aukštos kalvos. Iš Kietaviškių miestelio, kur rteko keisti kelionės arklius, matėsi gilus slėnis su aukštais pakraščiais, dalis jo padengta pelkėmis ir ši vandeniu užlieta erdvė pagal pelkių ir balų didumą sprendžiant yra ne kas kita kaip buvusio gana didelio ežero dalis.

 

Ivio ežeras

Ivio ežero ilgis 2 ½ varsto, plotis – 2 varstai, ežeras nėra didelis, bet labai gilus ir labai švarus. Tiesiog stebina švarumu. Nors yra nedideli plotai vandens augalijos  pietinėje dalyje, kur tarp pelkių į ežerą įteka dvi mažos upelės ir vakarinio kranto link tęsiasi siaurutė juosta vandens augalų, visa likusi erdvė visiškai švari. Iš visų pusių, išskyrus minėtas pelkes pietinėje dalyje, ežeras apsuptas aukštais krantais, kai kur yra susidarę aukšti, statūs grioviai.  Toki grioviai tęsiasi vakarinėje dalyje, jie turtingi šaltiniais, maitinančiais ežerą. Šitie šaltiniai ir maži upeliai maitina ežerą o vandens perteklius išplaukia upeliu rytų pusėje. Ežero krantai yra molėti su smėlio priemaišomis ir rodo esant ledyninės kilmės, charakteringos ne jam vienam, bet beveik visoms mano tyrinėtoms vietovėms.

Maksimalus ežero gylis yra 33 aršinai, bet gyventojų nuomone esama ir gilesnių vietų, nes dugnas labai duobėtas, o dumblas sumišęs su smėliu ir kalkėmis.

 ivio ež.

Ivio ežeras

Iš  ichtiologo B.K.Gindcės tyrimų ataskaitos

Kadangi dėl vienų at kitų priežasčių pačių ežerų netyrinėjau plaukdamas jais, tai rėmiausi vietinių žmonių pasakojimauis, ežerų savininkų ir nuomotojų apklausa apie darbininkų, dirbusių prie žvejybos skaičių ir apie žvejybos apimtis.

Žvejybos priemonės.Tinklai. Yra labai įvairių dydžių tinklų, jų mezgimo būdų, akių dydžio, yra stambaus nėrimo, yra smulkaus nėrimo tinklai, priklausomai kokiai žuvų rūšiai gaudyti jie yra skirti, todėl negalima laukti kad į tinklą, skirtą gaudyti aukšlėms, sueitų karosai ir t.t.  Turiu pastebėti, kad dažniausiai naudojami vidutinio dydžio tinklai, skirti gaudyti vidutinio dydžio žuviai. Tinklai dažniausiai yra statomi nakčiai, kartais ir dieną, paliekami, o žuvys pačios į juos sueina.

Didesniais kiekiais žuvis gaudoma žiemos metu, vasarą – mažiau. Pavasarį, gegužės mėnesį žuvys, daugiausiai aukšlės pakyla ežero paviršiun, tada žydi medžiai ir jų pūkai krinta ežero paviršiun, padengia jį, juos labai mėgsta žuvys, ypač aukšlės. Žiemą pav. Ilgio ežere aukšlės yra storesnės, riebsnės ir labiau tinka perdirbimui, jos kiekiai esti dideli.  Dideliais kiekiais sugauta žuvis yra apdirbama, rūkoma ir vežama į didelius miestus, net į Varšuvą. Šia veikla vietos žvejai  neužsiima, žuvį perdirba tam tikslui įsteigtos įmonės. Jas perveža nuomininkai, vežėjai. 

Vietovėse veisiasi seliava, aukšlė, ežerys, raudės, karosai, lynai, karpiai, šamai, unguriai, lydekos, kelbukai, ežerai yra labai žuvingi.

 

1938 m. ,,Vadove po Lietuvą“ rašoma:

Pažymėtina Anykštės ežero sala, vadinama Paukščių rojumi,  kur gyvena tūkstančiai gandrų.

1938 m. Trakų apskrities tarnyba, ieškodama gražiausio gamtos kampelio, atrado jį prie Puikino, Anykštų, Jagudžio ežerų. Šioje vietoje norėta statyti turistinį vasarnamį. Vasarnamiui parinkta vieta randasi prie Puikino ežero, įsiskverbusi į ežerą pusiasaliu, nuo vandens lygio apie 25 m. aukščio, t. y. pakilus plokštikalnis, apaugęs pradžioje jaunučiu, toliau suaugusiu pušynu. Gamtos atžvilgiu vieta labai graži: visa ežerų daugybė su salomis, plačios apylinkės nusėtos miškais, tarp kurių žaliuoja laukai, tolumoj – melsvas horizontas sudaro žavingą vaizdą.

Tačiau dėl  dėl tais metais kilusio politinio nestabilumo šio sumanumo  įgyvendinimas sustojo.

Pokaryje šiame,,šveicarikame“ gamtos kampelyje įgyvendinti kiti planai – pastatyta galinga elektrinė, natūralios salos, pusiasaliai užlieti pakeliant Strėvos vandenis  10 metrų aukščiu, pakrantės išsiliejo, užliedamos eilę teritorijų ir amžiams paskandindamos ,,Paukščių rojų“, palikę tik senų žmonių širdyse ir atsiminimuose.

 

Iš žmonių pasakojimų

 Ežerai buvo valdiški,  apie 560 ha. Anykštos, Puikino ir Jagudžio ežerai. Visi kartu. Atvažiuodavo vasarot daug ponų, visa valdžia ir nakvodavo. Ir Kipras Petrauskas atvažinėjo.  Buvo gražios vietos, gražios salos, pušynai. Buvo 6 salos – Puikino, Gandrų,  Budynės, Vagių. Saloj– pilkieji gandrai. Senos aukštos pušys, tai an jų lizdai. Pilkieji gandrai tik žuvim maitinasi, brenda palei kraštą, užsitaina ir stovi tykiai, ir stveria žuvį. Lydekos kai eina neršt’, išeina vandeniu, tai gaudo lydekas. Mes vaikai irgi gaudėm lydekas rankom. Iki 10 kilogramų buvo.  Jos eina grioviais, paskui grįžta.

Vieną kartą apsirgo mūs arklys nuo avižų, tėvas liepė man prajodinėt jį,  joju – nuo ežero grioviai, per Narušio pievas, o toliau ty raistas. Tais grioviais eina lydekos. Vanduo jau nukritęs per kelią, likęs tik pėdose, tai lydeka nepereina,  plakasi pėdoje, vartosi. Nulipau nuo arklio ir pasiėmiau.

Perkūnakiemio k. – Juozas  Kazakevičius,g. 1923m.

Palei mumį buva daug ažerų, salų.

Buvo daug salų: Ginėjos, Puikino, Budynės, Gandrų. Auga daug visokių medžių, daugiausiai ąžuolų, ąžuolai seni, stori, gyventojų nebuva. Vandenia – koks grožis.

Obenių k  – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.

 

Buvo daug salų – Ginėjos, Puikino, Gandrų. Toj saloj buva daug gandrų lizdų, vienam ąžuole po 4-5 gandralizdžius, ąžuolai seni, stori, gyventojų nebuva. Mokiausi Mažiklės mokykloje, ty dabar ažeras. Kur dabar likusios salos buva Varnakampis. Kalneliai, tai ir lika salos. Buva Mažiklės ažeriukas, Varteliai, Vėja vartai, pereit’ buva galima, tik Dumbliukas buva klampyni, prigert’ galima, supasi supasi liūnas, gali pratrūkt’, niekas neja. Krantai buvo gražūs. Raistas, kur dabar bažnyčia vadinosi Margaraistis.

Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g.1921 m. Alinkos k.

 

Anykštos ežeras

 

 kiet. mokyt.

Kietaviškių mokytojos iškylauja Anykštos ežere

 

Anykštų ežeras netoli buva, Strėva nuplaukt’ su laivu tai reikėja prieš vandenį, o grįžt’ tai jau lengva buva, pavandeniui. Teta gyvena Geibonyse, tai plaukdavom pas ją  ežerais.  Su laivu.  Ty buva daug buvisokių užutėkių, salų, vingių. Buva Ginėjos sala, Budynės, visoki ty kampai, medžiai auga, buva Varnakampis, ty varnos gyvena.  Labai daug varnų. 

Anykštos k.  – Janina Baurienė, g. 1934 m.   

 

  Gimiau ir augau  Anykštos kaime palei Anykštos ežeru. Žiemu, kai neužtekdavo šieno, nes turėjo mažai pievų, žmonės pjaudavo nendres, jas supjaudavo siečkarnioj, maišydavo su šiaudais, dėjo mediniuosna cabruosna, užplikydavo sagonu verdančio vandenio, dar supila bulvių lupynes ir neša karvėm ėsti. Kap užšala pirmas ledas, tai žmonės aina an ežera pakraščių ir pjauna nendres, viksvas, veža namo gyvulių paklojimui tvartuose. Užtat paežerės buvo švarios, gražios, lengvai prieinamos.

Anykštos k. – Boleslovas Pruskas, g. 1928m.

 

Ažeruose daug žuvies, ungurių, gaudydavom su broliu tinklais. Valgėm žuvies ir keptos, ir rūkytos.

Prie ažerų labai atvažinėja ponai iš Kauna poilsiaut’. Atvažiuodava

mašinom, valtelas atveždava sunkvežimiu. Jei nebūt užėjis karas, aplink ažerus būt pastatyti kurortai. Prie Lietuvos važinėja akspedicija, ieškoja šaltinių, matava ažera gylį. Anykšta buva negili, iki 10 metrų gylia.

Anykštos k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g.1923 m.

 

Prie Smetonos čia atvažinėjo iš Kauno daug visokių ponų. Čia ir Kipras Petrauskas buvo jau insigyvenis, atvažinėjo ir dar visokių viršininkų, čia jau šnekėjo apie kurortinės vietos tinkamumą, jau žadėjo statyt’. Paskui užėjo karas. Paskui rusai atėjo. Pastatė elektrinę.

Perkūnakiemio k.  – Česlovas Kazakevičius,g. 1925 m.

 

Atvažiuodava ir Meškeriotojų draugija, tai aš jiem nešiodavau vėliavėlas, žalias ir mėlynas. Ivinskis atvažiuodava ir vokietis Liorensas, dviem mašinom. Kūrena laužus, meškerioja, ilsėjasi, maudėsi, baliavoja.

Ažerai buva valdiški, juos nuomoja žydelis Gelbergas. Paskui jis subankrutava, tada ir isinuomoja Meškeriotojų draugija. Tėvas buva sargu, tai aš dalinau vėliavėlas, plaukiojau valtim ir vežiojau registracijos knygų. Atvažiuodava daug žmonių, kai kada iki 40 vėliavėlių reikėja išdalyt’. Atvažinėja ir banka viršinykas Žukauskas. Ivinskia sunkvežimia vairuotojas, atvežis valtis, dienų miegodava pas mumį an šiena, kol’ ponai pramogava. Daugiausiai šeštadienį atvažiuoja, sekmadienia pavakarij išvažiuoja.

Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.

 

Mamai ištekėjus, pastatė trobas gražioje vietoje Perkūnkiemio kaime, prie Anykštos ežero (dabar – Elektrėnų marios). Ežeras buvo gal septynių km ilgio, užpelkėjęs, su daugeliu salų salelių.

Perkūnakiemio k. – Juozas Bankauskas, g.1933 m.

 

Puikino ežeras

 

Palei ežeru buva gražūs krantai, pievos ir gražus priėjimas, tai žmonių maudytis prieina. Mes visi mokėjam plaukt’, manį dėdė išmokina an gilumos. Ir aukštielninkas guli, guli, gali užmigt’. Ir iš toliau, iš kitų kaimų priaina žmonių prie ežera. Ty ir vakarėliai buva ir an dirvona ir pirkiose, visur.  Buva daug jaunima, labai gražūs vakarėliai, suveina, graina, šoka an ežera kranta, graina toks giminaitis Sinkevičius. Paskui, kai užėja rusai, jį nušovi.

Atvažinėja daug iš Kauna, atvažinėja dainininkas Kipras Petrauskas su draugais, visokių buva, aš nepažinau.  Buva, kad nakvoja ir palapinėse an lauka. Ką tu, kap dainuodava, tai dabar man tos dainos per ausis aina, ojei, ojei…aš verkiu, ką jūs, žuvava, kepėsi an lauža, vežėsi, čia buva pats žuvingiausias ežeras – Puikinas.  Turėja ir mašinų, atvažinėja, jau nemenu pavardžių, visokių ponų buva.  Daugiausiai jiej patys plaukioja, tik ėmi laivus, jiem parodam kur kimba žuvis.  Negaliu parodyt’, viskas užtvindyta, ežeras kitur buva, toliau, čia užtapina. Sunkiai atsikariaunu šitu kampu ir dabar, jo visiem reikia.

 Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius,g.1924 m. 

 

Šitoj pusėj in Gudeli buva brasta, nendrynai, ežerai jungėsi, pravažiuot (laivu) iki Puikina galima buva. Puikine vanduo gilus, iš gylia neužšąla, apie 19 metrų gylia, vanduo iš gelmių šiltesnis ir žiemą tenai neužšąla, ledu nepereisi, reikia lanku. Ir su arkliais tenai nevažinėjo, žinojo kad neužšąla. Judantis vanduo buvo iš gilumos. Nekunkuliuoja, bet juda. Iš gilumos.   Buvo apskritas, mažiukas,  Puikinaitis vadino.  Jis kaip kiaušinis toks, apskritas. Gražus labai.

Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m.

 

Ežere buva tokia siaura vieta, ją vadina,,Varteliai“ Puikine buva apie 18 metrų gylia, buva ir negilių vietų, brastų.

Šarkinės k. – Janina Jakelyė Petkevičienė, g. 1925m.

 puikino ež.

Puikino ežeras

 

Prie Puikina salos buva labai gilu, virš 40 metrų; tenai buva povandeniniai šaltiniai ir žiemų neužšaldava ladas. Jeigu ir užšaldava, tai buva toks nestoras, kad reikėja tų vietų apvažiuot’. Gałėjai inlūžt’. Važiava mokytoja Jakelytė ir nuskenda tenai. Žmonys žinoja.

Mėgau plaukiot’ su valtim, irkluot’, aptarnaudavau ponus. Už mūs sodybų jau tada davinėja 25 tūkstančius litų. Prie Smetonos tai buva dideli pinigai.

Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.

 

Tėvas apie turkus šnekėja. Žvėrinčiaus miškas buva kaip saloj, tik vienoj vietoj per tiltelius galima buvo inteit’. Buva žiema, ėja kariuomeni. Kai lėkė link tos salos per ledą su arkliais visa jų kariuomeni, tai ładas neišlaiki, lūža, visa kariuomeni nugarmėja po ładu ties Mažikle. Saka, rasdavo arklių nuskendusių, žmonių, ilgai dar po to kara.

Pasakoja, kad vienas liko gyvas, tai ir lika gyvent’ kaime, niekas nieka jam nedari. Juodavasi, kad žmonys sekmadienį bažnyčion važiuoja pasikinkį arklius, gražiom bričkelėm, kas turi, tai jau grįžta iš bažnyčios, o turkas dar tik važiuoja, pasikinkis jaučius, nors seniai jau po mišių. Paskui jo vaikai sulietuvėja, net nežina turkiška krauja turintys.

Alinkos k. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m.

medžiot.

Medžiotojas

 

Jagudo ežeras

 

Jagudo ežeras buva. Tenai žvejoja.  Jis buva. Tenai rodydavosi. Tai ten tas, tai ten tas… Moteriškė matė… Tenai upeliukas iš Geibonių pusės buva, kitas – iš Šaltinių miška, tai tenai. Staigiai gilu, švendrai baigiasi ir viskas, gilu, apie šešiolika metrų. Tėvas tai juokdavosi, jis nelabai tikėja šituo, bet vietiniai pasakoja. Saka, užtat kad labai gilu, užtat ir vaidenasi.

Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.  

  

Kunigaikštis Kęstutis priėmė nuo kryžiuočių nukentėjusius bartus ir jotvingius. Jotvingiai gyveno palei Semeliškes, o rytinių ežerų (buvusio Jagudžio) pakrantėse buvo įsikūrę sau šventyklą, kurioje  gyveno krivis Jagudas. Jis gyveno prie pusiasalio, iš kurio dabar likusios tik dvi salos. Ežeras gavo Jagudo vardą.*

Gojaus k. – Pranas Česonis, g. 1939 m.

* paskojo senoji Loibienė.

Rengėjų pastaba: Prūsų apgyvendintas vietoves prie Semeliškių mini XIV a. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai.

 

Ežere prie Geibonių yra vieta, kurią žmonės vadino „Po skryniu“. Senovėj kažkas ton vieton, kur labai gilu, inmetė skrynią, pilną aukso pinigų. Niekas ištraukt’ negali, tai ir vadina „Po skryniu“.

Abromiškės  – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

 

 Salos

 

Buva daug salų: Ginėjos, Puikino, Budynės, Gandrų. Toj saloj buva daug gandrų lizdų, vienam ąžuole po keturis, penkis gandralizdžius, ąžuolai seni, stori, gyventojų nebuva. Kur dabar likį salos, tai buva Varnakampis. Kalneliai buva, tai ir lika salos. Buva Mažiklės ežeriukas, Varteliai, Vėja vartai, ty pereit’ buva galima. Tik Dumbliukas – klampyni, prigert’ galima, supasi, supasi liūnas, gali pratrūkt’, tenai niekas nėja, nevaikščioja.

Raistas, kur dabar Elektrėnų bažnyčia, vadinasi Margaraistis.

Alinkos k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m.

 

 

Gandrų sala

 gandrų sala

Gandrų sala

 

Medžiai labai stori buvo, seni, tenai sąsmaukos tokios, buvo brastos, krūmeliai, o Gandrų saloj tik dideli seni ąžuolai. Jie rodėsi, susodyti, vidurij nieko nebuvo, tuščia, o jie aplinkui ratu palei kraštus ėjo.

Pas mus atsirado šeškų, neša vištas. Mes vaikai turim laiko, tai sekam kur jo nueita, sekam sekam – kad eita per ežeru, plovais ir per sniegu pėdsakai ženklu, kad Gandrų saloj urvas, ola tokia senam sausam ąžuole.  Nu mes paėmėm šiaudų kūlį, šuniuką tokį juodą turėjom ir jis kartu, sakom pakursim, parūkysim. Nespėjom gerai uždegt’, kad liepsna lyg parakas tik ū-ū-ū- ir žiūrim – aukštai, kokių 20 metrų per šakas storas duoda iki viršūnės. Žiūrim – žebenkštis iššoko ir pabėgo, tiek ją tematėm.  Mes išsigandom, bėgt’ namo. Ugnis iki viršūnės, ąžuolas labai storas, aukštas, jo vidus jau visas išpuvęs, jis jau labai sausas, tai viduriu kai davė ugnis, kai parakas.  Paskui jis labai greitai nuvirto ir užgęso, nesudegė. Matyt nebuvo jau traukimo. Buvo daug labai storų senų ąžuolų ir drevių juose buvo ir bitės tenai gyveno. O vasarą tai gandrų…

Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m.

 

Gandrų sala labai įdomi – niekas ty nekirto, nepjovė ąžuolų, net žolė neaugo. Augo dideli, seni, šakos ilgos, labai išsikėtoję ąžuolai, an vienos šakos po du, tris gandralizdžius. Gal apie 12 lizdų vienam ąžuole. Mes gyvenom apie pusantro kilometro nuo tos salos, tai naktį ar rytą tik ta-ta-ta, ta-ta-ta.

Perkūnakiemio k. – Juozas Kazakevičius, g. 1923 m.

 

Iki Salų, tenai Baliūnai gyvena, paskui net iki Gandrų salų, tai buva galima nubrist’, jei žinojai kur. Vietom giloka buva, net iki barzdos siekia, ale grait vėl’ išbrendi. Gandrų saloj buva ąžuolai, o gandrų nežinia kiek.

Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius, g.1924 m.

 

Gandrų salon mėga plaukiot’, tenai niekas negyvena, tik ąžuolai ir gandrai. Iš mūsų pusės buva brasta iki Gandrų salos, buva galima nubrist’, ale daugiausia plaukioja laivu. 

Salos  – Vanda Baliūnaitė Šumskienė, g.1932 m.

 

Gandrų sala buva vidurij ažera, tenai auga labai dideƚės uogos, ale jų niekas nerinka, jos buva labai apterštos busilų, jiej tenai ąžuoluose gyvena. Jų tenai buva labai daug.

Perkūnakiemio k. – Anelė Mitraitė Švenčionienė, g1914 m.

 

Mes gyvenom ant kranta priešais Gandrų salų. Graži buva Gandrų sala – tik ąžuolai ir gandrai. Jų daug, kiekvienam medij daug lizdų, gal iki dešim. Kai oras tykus, tai sala lyg veidrodij visa an vandenia – koks grožis.  

Anykštų  k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g.1923 m.

 

Matėsi tolumoj  Gandrų sala. Tai kai sukalens vakare, tai net ausyse skamba, pilni ąžuolai gandrų, niekas ty negyvena. Pilni ąžuolai gandrų, grožis neišpasakytas…

Karkučių k. – Ieva Česonytė Tamkevičienė, g.1936 m.

 

Gandrų sala – vienam ąžuole keli gandralizdžiai.  Menu, zdarovas toks ąžuolas, an vienos šakos keturi gandralizdžiai. Šaka stora, eina lygiai su žeme, visai neaukštai.

Gandrai išmeta gandriukus. Mes vaikai ty nuplaukiam, kepures užsidėjį, bijojam gandrų kad nekirst ir inkėlėm tą gandriuką atgal’. Paskui gandrai vėl’ jį išmetė.  Vistiek. Ir kiaušinius išmeta, gal neverstus.  Gandriuką irgi. Mat, saka, sveikas gandriukas valgyt’ praša, o jei koks sergantis, jis jokių garsų neskleidžia, tada jį išmeta ar net užmuša.

Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.

Kitoje nedidelėje saloje augo ąžuolai, o juose suko lizdus gandrai. Sala turėjo prasmingą Gandro vardą. Prie ežero sausuma galėdavai patekti tik vienu keliu – nuo mūsų ir kitu keliuku pietinėje jo pusėje. Kitaip – tik valtele per išvagotas ir pelkėtas griovas, kemsynus.

Perkūnakiemio k. – Juozas Bankauskas, g. 1933m.

 

 

Puikino sala

 

Kietaviškių kunigaikščio sūnus, vardu Puikinas, mažas buvo pagrobtas kryžiuočių ir išaugintas riteriu, tačiau kryžiuočiai nedraudė jam kalbėti lietuviškai (gal turėjo auklę?). Kęstučio laikais dabartines Senų Kietaviškių, Mūro Strėvininkų, Žiežmarių apylinkes buvo užėmę ir degino kryžiuočiai. Kai kryžiuočiai vėl užpuolė šį kraštą, kartu su jais atvykęs riteris Puikinas pabėgo į tėvoniją. Vietos didikai sukilo prieš jį, juo nepasitikėjo. Tada krivis Jagudas jiems pasakė: „Kodėl jį teisiat? Kai jį mažą pagrobė, jūs visi likote gyvi, nesikovėt, kodėl jo neapgynėt?“

Kryžiuočiai paprastai eidavo žiemą, kai užšalę visos pelkės, upės, ežerai, tačiau šį kartą jie ėjo vasarą ir puolė Perkūnakiemio šventyklą. Puikinas, prisidengęs kryžiuočio apsiaustu su kryžiaus ženklu, raitas įlėkė į šventyklą ir narsiai kovėsi su kryžiuočiais.

Čia jis ir žuvo, o sala ir ežeras buvo pavadinti jo vardu.

Gojaus k. – Pranas Česonis, g. 1939 m.

 

Puikina saloj buva labai dideli gražūs ąžuolai, labai daug ir labai  stori, juos išpjovė, išvežė. Maleckas pjovė, paskui kelmus sprogdina. Tankus užėlis miškas buva, ty niekas nedyrba, laukinis toks, apžėlis. Plaukiojam salon gilių, tai pririnkdavam kartais net kokius 8 maišus, paskui veždava malūnan, kiauƚėm miltus maƚė, visu žiem šėrim. Veži malt’ Pastrėvia malūnan.

Šarkinės k. – Janina  Jakelytė Petkevičienė,g1925 m. 

 

Graži Puikina sala, ty auga ąžuolai, važinėja laivais rinkt’ žaludų (gilių). Paskui malūnan, sumala su miežiais, šėrė kiauƚas, oho kokius meitelius nušeria.

Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.

 

Puikino saloje augo daug ąžuolų. Kai nuplaukdavom, tai tiek baravykų, kad net supuvę stovi, prisirenki pusę valties ir parplauki.

Kakliniškių k. – Pranas Zaremba, g. 1942 m.

 

Puikina sala – virš ažera iškiłis kalnas. Tenai auga daug lazdynų, plaukiojam rinkt’ riešutų. Gyvena daug apuokų, gyvena dudukai ir kiti paukščiai. Sala graži, lyg piliakalnia formos. Kitoj pusėj, lygioj pakrantėj, auga daug juodų serbentų, plaukiojam uogaut’.

Anykštų k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g 1923 m.

 

Puikinas buvo grafa sala, joj jis augina serbentus, juodus ir raudonus, bet paskui, kai aš jau nuplaukdavau, jie buvo sulaukėjį, nieka tenai jau  nebuva, tik gražus miškas, paukščiai gyvena.

Perkūnakiemio k.  – Anelė Mitraitė Švenčionienė, g. 1914 m.

 

Ginėja

Buva Ginėja, buva Bendrinė, dideƚė sala, ty plukdė gyvulius ganytis. Su vienu laivu plukda, kap geras oras, tyku, tai kitos iš paskui pačios plaukia. Paskui ty ir ganosi. Per vasaru. Su kibirais plaukia ryte, vakare melžt’. Jos ty ir būna.  Vyspa buva, dabar užtvindyta. Gal iš lenkiška, čia gi daug lenkų buva.

Šarkinės k. –  Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.

 

Varnų sala

Buvo ir Varnakampis, pusiau sala, pusiasalis tai vien varnos, riksmas, turgus.

Perkūnakiemio k. – Juozas Kazakevičius, g. 1923 m.

 

Kur dabar likusios salos, tai buva Varnakampis. Kalneliai buva, tai lika salos.

Paukščiai gyveno Varnų saloj. Čia buva daug varnų, caplių, gal garnių, nežinau.

Anykštų k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.

 

Paukščiai  gyvena Varnų saloj. Čia buvo daug varnų, caplių, gal’ garnių, nežinau.

Anykštos saliukėj irgi buva vieni paukščiai, labai daug paukščių. Vienas buva toks ilgu kaklu, inkišis galvu  vandenin rėkdava „būūū“.

Perkūnakiemio k.  – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m.

 

Budynės sala

Budynės saloje buvo partizanų bunkeriai, po žemėm buvo pušiniai balkiai, didelės trijų kambarių žeminės, viršuje apaugę lazdynų krūmais. Įėjimas buvo vienas.

Partizanai tenai nakvodavo. Kartą atvažiavo traukiniu, ėjo susitikti su Peliūnų partizanais, per ledą ėjo, paskui užėjo Darbės kluonan pamiegot’, sako, kas tai pranešė, kad po valandos ir skrebai. Susišaudė, tris nušovė, gulėjo Vievyje ant grindinio. Sako, reikėjo pažiūrėt’, ar nėra,,blešankos“,(skundiko) jo bijojo partizanai.

Vėliau tenai, tame bunkeryje, buvo įsikūrę Kauno vagys.

Salos – Algis Girsa, g. 1941 m.

 

Vagių sala

Vagių saloj kadaise buva apsigyvenį vagys. Jiej tenai gyvena, tai paskui ir pramini tų salu Vagių sala. Link Karkučių buva Vagių sala. Atokiai, Kampų pusėj, saka, senovėj vagys tenai slapstėsi. Tai paskui ir pramini  Vagių sala.  Ty, link Karkučių 

Anykštų k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.

 

Vagių saloj kadaise buvo įsikūrę vagys. Jie tenai gyveno, tai paskui ir praminė tą salą Vagių sala.

Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.

 

Link Karkučių buvo Vagių sala. Atokiai, Kampų pusėj, sako, senovėj vagys joje slėpėsi.

Abromiškės  – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

 

 Kiti upeliai, šaltiniai

Žvėrinčius

Žvėrinčiaus miškas interesnas – nuo Puikina ežera siaura juosta giliai miškan aja. Kaip atkirsta buva.

Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.

 

Nendrynėlis

Paskui saka, prie Nendrynėlia gyvena kokia tai mergaitė. Ji vilioja berniokus, saka, kai jau atvažiuoja pirštis, tai jai nepatinka, ji nuvilioja jį Nendrynėlin ir paskandina. Paskui, saka, jos tėvas jau jų pačių tan Nendrynėlin paskandina už tokius darbus.

Ten žingsnis į šoną – ir neišlipsi. Buva ir man. Ėjam ungurių gaudyt’. Mus apsupo tokie patys brakonieriai, kaip ir mes, tai ką, jų daug, tai bėgt’. O kai bėgi, tai nežiūri – žingsnis in šoną ir neišlipsi. Nuslydau nuo kupsta, tai kai daviau in šoną, išlipau, tik vienas batas lika, bet jau nesvarbu  buva. Liūnas. Baisus. Ty niekas neužeidava. Gyvena ereliai. Labai įdomu. Bet tenai inteiti reikėja ir drąsos ir laika, tai medžiais karstėmės visą dieną, kupstais su lazdom. Įlipam, radam lizde du kiaušinius. Erelio. Ot pelnas…

Abromiškių k. – Vaclovas  Kanapka, g. 1938m. 

 

Dumbliukas

Kaip gyvenome Perkūnakiemyje? Kai buvau maža, prisimenu, kad iš Perkūnakiemio į Salas eiti reikėjo per Dumbliuką. Buvo labai klampu, reikėjo žiūrėti – jeigu ne ten koją pastatysi, gali ir nuskęsti dumble.

Vilnius – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio

 

Rungos upė

 

Rungos upelė tekėjus į rytų pusę, ne taip kaip kitos upės. Sako, šventos vietos buvę, koplytėlė stovėjus.

Abromiškių k. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

Runga tekėja iš šaltinių, upelia vanduo buvo labai švarus. Žmonys šulinių nekasi, sėmėsi vandenį iš upelia. Abiejose pusėse buvo labai aukšti, statūs krantai, sunku buva užlipt’ su pilnais kibirais, ale vis tiek nešėsi, ba vanduo buva labai geras. Niekas šulinių nekasi.

Lekavičių k. – Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m.

 

Rūbus plovė Rungos upelij rankom, dažniausiai su kultuvėm, nes viskas buvo pasiūta iš namų darbo lino. Rungoj buvo daug žuvies, kai rūbus plauni, labai eina an to šarmo, rankom gali ištraukt’ lydeką. Aleksas Beganskas buvo iškasis prūdu, an upelia Rungos buva uždėjis lieptelį.

Lekavičių k. –  Domicelė Kazlauskaitė Apanavičienė, g. 1925m.

 

Gyvulius girdi, pievos buva an Rungos kitoj pusėj, an  Perkūnakiemia. Runga neužšąla, an kelia buva brasta, plati, lydekos ėja, statūs krantai buva tenai kur dabar tiltas, toliau ji buva lygi, vėl’ vingiuota.

Lekavičių k.  – Pranas Kazlauskas, g 1931 m.

 

Tuose plovuose* žinojom kiekvieną kupstą. Runga ėjo žemyn kilpomis po kokių 30 metrų. Krantai aukšti buvo, ėjo pro Perkūnakiemį. Kai vedė vieškelį, tai vanduo, šaltiniai užako.

Abromiškės – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m., kilęs iš Perkūnakiemio.

* Plovai (plovas) – užžėlęs ežero ar upės krantas, liūnas.

 

Rungoj, kur dabar tiltas kaba, pavasarį, dar su sniegu, eidavam lydekų gaudyt’. Rankom gaudim. Lydekos aina neršt’ aukštyn tuom upeliu, tai mes, mergaitis, viena einam vienu krantu, kita – kitu ir ieškam stovinčių lydekų. Mokėjam paimt’ lydeku, mama pamokina griebt’ ir išmest’ ant kranta. Tai ainam ir mėtam. Paskui susirenkam, kai jos jau nusiramina šokt’. Pas mumį lydekas visada viri.

Labai įdomiai mama nagrinėja galvos kaulus, tenai rasdava visokių dalykų, net kryžių ir durtuvus.

Vievis – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

Per Rungu buva medinis tiltas, ėja kelias. Upelis tekėja Dumbliukan. Ty buva labai klampu, tikra bedugni. Aidavam per lantas iki ažera, aplinkui auga krūmai. Saka, tynai, tuose krūmuose, vilkai vedisi vaikus. Pelkynai, tai alksniai, beržai auga.

Abromiškių k. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių

 

Prie plento* buvo didelis šaltinis. Iš jo pietuosna per pelkėtas, šaltiniuotas vietas tekėjo mažas upeliukas. Jis platėjo, o prie miško, atsimušęs į Ivicko laukus, lanku sukosi rytų pusėn ir jau leidosi žemyn į ežerus. Tas Rungos upelis – stačiais krantais ir geru vandeniu, kad žmonės, gyvenantys prie jo, net šulinių nekasė.

Elektrėnai – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus

*Dabartinio greitkelio Vilnius–Klaipėda.

 ringos up.

Rungos upelės takas  iš šaltinio.

 

Kapuštėlis

Kai atitekėjau, tai eidavom skalbt ’prie Kapuštėlia, jis buva neapaugis nei medžiais, nei krūmais. Buva plovai, suposi, ale buvo padaryti lieptai, ėjam rūbų plaut’.  Kapuštėlij mažai žuvies, eidava an didelių ežerų, Mažiklin, palei ažerus gyveno Pučai, Greželiai, Sinkevičiai, Jakelis.

Sabališkių k. – Janina  Šumskienė

Kapuštėlis baigia užaugt’. Kadaise prakasdinėja, nuleida ežeriuku, laukai net an pusės metra grioviais trūka,  reiškia vanduo apačioj negiliai dar, žemė slenka.  Trūka nuo bažnyčios pusės krantai, kai apie 1 metrą nuleido vandenį, velėnos greit užeina, medžiai, vanduo apačioj vistiek

Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g.1925m.

 

Bezduko ežeras

 

bezduko ež.

        Bezduko ežeras

 

Bezdukas seniau buvo didelis ežeras, apie 12 ha pločio, dabar visai jau baigia užaugt’, tik pusės hektaro gal’  liko. Seniau čia suskrisdavo labai daug žąsų, jos rudenį čia rinkosi, tai kol išskrenda, tai an rugių, an želmenų, viską išlesa.

Prie Bezduko ežero kasėm durpes, traktorius užėjo, aplinkui supasi. Apačioj durpynas prarūgęs, kai pašalę gali užeit’, tada kasa, ale kai sujuda velėna, tai kažin kur supasi.  Visur vanduo tenai apačioj.  Tenai buvo labai daug karosų, mes vaikai ėjom.

Kurgonas turėjo tokį katilą, garais dirba. Žmonės rankom kasa, su kastuvais, meta an transporterio, jis sumala ir suspaudžia, stumia, viela sukasi, aina brikeliai ir kloja juos an žemės. Giliai iškasa. Kaip šachtos tokios buva, vadina Mainos. Sakydavo, mainose dirba.  Tėvai pūslėtom rankom dirbo, ale žemės norėjo pirkit’, už ją reikėjo mokėt’.

Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g.1925m.

 

Nuo Migūčionių link Žebertonių liulėjo klampi pelkė Bezduku vadinama. Žmonės šneka, kad einant jos pakraščiais žemė supasi liula ir gali praplyšti. Pelkės viduryje dar tebetvyro nedidelis Bezduko ežeras, kadaise buvęs dideliu ežeru. Jis visai baigia užaugti.

Pustakiemis – Juozas Kundrotas, g. 1943 m. 

 

Rudupė

 Elektrinė pastatyta an Kazimiera Macijauska žemės. Tenai buva vieta, vadinama Šlapełėm. Buva daug šaltinių, in rytus buva Kampai, arčiau Anykštos. Tekėja Rudupė. Ji visa buva rūdim apėjus, tekėja nuo pelkynų Strėvon, kur dabar šiltas kanalas.

Anykštos k. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.

 

Pakriokšnis

 

          Seniau  buvo labai daug žuvies.  Iš Bezduko ežero tekėjo upelis link Puikino, dabar jis jau išnykęs, tik grioviai likę po melioracijos.Tai pavasariais  toj upełėj  ešerių, kuojų, lydekų buvo tirštai, buvo toks griovys nuo upelio, tai jame pilna lydekų. Iš pakrekłės bučiuką pasiimi, ar su paprastu krepšiu prisisemi, puodu prisišutini ir valgai kiek nori, labai buvo  gerai. 

Migūčionių k. – Algirdas Arnatkevičius, g.1928 m.

 

Pakriokšnis tekėjo iš Bezduko ežero, tai prakasė, jo vagą pakeitė. Pro Baliūnus tekėjo, kai kelią darė, viską sujaukė, viskas pasikeitė. Tik krantai dideli liko, bet jau vanduo sumažėjo.

Abromiškės – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m., kilęs iš Perkūnakiemio.

 pakriokšn.

Pakriokšnio upelė nuo Bezduko iki Puikino ežero

 

Gražialiauka

Iš Orio ežero išteka Griaželiauka, pavasarį krantai pasikelia, vanduo eina. Žmonės statė bučius. Bučius – iš karklų supintas, apvalus kap butelis, tankus; skylė didelė, kad užtvenktų visą griovį. Tada žuvis inteina ir atgal neišeina.

Abromiškės  – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.

 

Pasakojo tėvas, kad palei Gražialiauku vaidenasi. Jis su Mikaliūkščiu ėjo naktį iš vakarėlio, iš Sabališkių, tai palei Gražliaukos upelį, prie pirties, po kojom, iš kažin kur atsirado juodas kačiukas ir taip ėmė kniaukt’, taip kniaukt’, po kojom trintis, paeit’ negalima. Užsidegė jie degtuką norėdami pažiūrėt’, ogi nieko nėra – nei jokio kačiuko, nei nieko.

Abromiškės  – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 gražialiauka

Gražialiaukos basenas

 

Saulėtekio šaltinis

 

Kur dabar salos, buva Greževičia miškas, pusiasalis apie 30 metrų pločia. Kap vandenį pakėłi dešimt metrų, tai kalnelių viršūnis ir lika salom. Didžiojoj saloj ir dabar likį šaltiniai. Prieš apsemiant’, kap žemi lygina, kap pajudina su buldozeriu, tai nuvėja smėlis, užplauki. Atroda, smėliukas, ale atsistok, pabandyk, tai keturiom roposi. Visur klimpsta, grimsta, gali ir intraukt’. Dabar tos vietos po vandeniu, šaltinių tenai buva daug. Karvės ganėsi, tai viena inlinda, negałėja ištraukt’ – plavūnas.

Buva ir gydomas šaltinis, ale jau tiktai senos moterys šnekėja. Dabar niekas juom jau nesigyda. Iš to šaltinuka išteka upelis, in rytų pusi bėga, tai jis likis. Jo nesunaikina, nuog stataus kalna teka vanduo in rytus.

Geibonys – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

Geibonių salos po vandeniu. Urbona salos tik kalnas likis, valdiška miška irgi kalnas likis.

Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jo vanduo bėga rytuosna. Seniau žmonys šnekėja, kad labai sveikas vanduo, kap prieš saułį bėga. Ty yr ir upelis. Buva ir daugiau šaltinių, ale užtapyti, dabar vanduo.

Abromiškės – Ieva Piraškevičiūtė-Mikaliūkštienė, g. 1921 m.

 

Greževičia miške buva daug šaltinių. Seniau lyg buvį koki tai statiniai, ale dabar tynai  jau viskas sulygyta, sudegyta, tik takai išmindyti ir šaltiniai dar likį. Anksčiau ty buva pusiasalis, tai yra likis šaltinis. Jo vandeniu seniau žmonys gydisi. Ir akis, ir rankas, dari vonias, vežisi vandenį iš tenai. Jis koks tai stebuklyngas. Saka, kubile šutinasi ir daug geriau jautisi. Ty an kalna labai daug šaltinių buva. Šventa vieta. Buva kokių tai rųstagalių, akmenų.

Ir čia palei  mūs krantu dar likis šaltinis. Ėja atsinešt’, kap reikia sviestu švariai išplaut’, ba jo vanduo labai šaltas ir švarus.

Šarkinės k.  – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.

 

Greževičiaus miške anksčiau buva pusiasalis. Salos atsirada, kap pakėłi vandeni kokiais dešimt metrų, tai tiej kalneliai ir lika salom. Ty, kur dabar Didžioji sala, yra šaltinis. Jis skaitėsi gydomas, Saułėtekia vardu vadinasi, mat kap saułi pateka, tai pirmiausia an jo šviečia. Iš jo aina upelis rytuosna, in ažeru. Jo vanduo – vienos rūdys. Seniau, kap sirgdava, tai aidava parnešt’ vandenia iš to šaltinia – padeda sveikatai. Jis ir dabar yra Didžiojoj saloj, dabar indėtas bitonas*, vadinasi Saułėtekia šaltiniu.

Dar mama šnekėja, kad žmogus sirga, nesikėłi, tai parneši jam Saułėtekia vandenia, ir visai pasveika. Didysis šaltinis yra pačiam kalne. Kap mana tėvas dar kiaulas gani, vaikas buva, tai, saka, buva karšta, kiaułės mėgsta purvyne voliotis, tai pradėja knist’, išknisa duobi, vanduo upeliu nuvėja. Tadu vaikai pamati, ėmi su rankom kast’, kast’. Tai kap pasilaida vanduo, buva visam kaime girdėt’, kap krioki. Tada sẽniai pradėja rėkt’, rinka akmenus, verti, tai didumu užverti. Ty žemės judyt’ negalima –  jei tik pakasi, visur vanduo, šaltiniais virsta. Kap statisi elektrini, kirtam medžius, lyginam kalnus, tai buva kokių tai raudonų plytų rytinėj pusėj palei šaltinius. Kap aš augau, tai Greževičia miške aidavom „an darža“ – ty lazdynai auga, pušų nebuva. O paskui, kap vertim su buldozeriais, tai išversdinėja kokių tai raudonų plytgalių.

Ėjau pro Mackūniškes nakti iš pusbrolia vestuvių, tiesiai per tuos šaltinius. Miškas augis, paklydau ir išeit’ negaliu. Ainu, ainu, nieka nežinau kur. Tai kap žengiau tiesiai nuog skardžia, kap kritau, čiumodanas mana iš paskui buldu, buldu, o aš jau vandenij. Ale nieka, išlindau.

Kap kėłi vandeni, stati Elektrėnus, dirbau ekskavatorinyku. Tai darbinykai man neša vandeni iš ažera. Iš toli sakau: „Ką jūs čia darot? Imkit kastuvu, prakaskit duobełi, ir bus vanduo.“

Jiej netiki, saka – an kalna ar gali būt? Tai paėmiau kastuvu, išverčiau senu kelmu ir nuvėja vanduo…

Ekskavatorius insikasis žemin po krantu, jau vakaras, baigisi darbas. Sakau, žiūrėkit, ba užvarys vandeniu, o žmonės manim netiki. Tai ryte reikėja jį atkast’, tų ekskavatoriu – nuo kalna kap nuvėja upi, tai visku smėliu užplauki.

 Paimk ylgu pagali, inkalk kalne giliai, tai kiek pabūna ir iššoksta, tik upt’. Kap dirbom prie kirtima (valyma darbų), tai vienas darbinykas su juodais kailinukais, su vailokais apsiavis žiemos metu. Sakau, sušlapsi, isipurvysi. Jis netiki. Iš kalna, iš šaltinia vis bėga vanduo, tai kap jis inklimpa, žiūrim – jau reikia traukt’. Ir tiej vailokai lika, basu ištraukim.

Geibonys –  Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

* Bidonas

 buvęs Greževič.

Buvęs Greževičiaus pusiasalis

 

Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jo vanduo bėga rytuosna. Seniau žmonys šnekėja, kad labai sveikas vanduo, kad prieš saułį bėga. Tynai yra ir upelis.

Abromiškės  – Ieva Piraškevičiūtė-Mikaliūkštienė, g. 1921 m.

 

Mūs ežeras – Aujiedas. Dar nepertoliausiai yra Švenčius, Švenčiukas, Briaunis.

Vardu  Švenčiuka ežeriuka niekas pas mumį nevadina, vadina Akivara.  Labai gilus, aplinkui plovai.  Gal buvį dideli ežerai, ale jau užaugį, in Aujiedu kraštai nuog Šuolių labai užaugį.  Kiek aš atsimenu jau pasikeitį.  Aujiedan priłaida amūrų, jie žołes valga, ale pradėja gaudyt’, stata ir tinklus.  Yra ungurių, šamų, yra ešerių. Ungurius gauda su tribradžiu. Tinklas toks, jį vedi giliau, brendi ir pagauni.

Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.

 

Ilgio ežeras

Kai buvau vaikas, Janavičius Augustas daug pasakodavo apie ežerus, apie raistus prie Mijaugonių piliakalnio. Sako, Ilgio ežeras ėjęs iki Mijaugonių piliakalnio, paskui vietovės užpelkėjo. Dar jis sakė maudęsis, o mes jau tik įklimpusias karves iš tų raistų traukdavom. Dabar, po melioracijos, ir tie raistai visai užako, virto šlapiais durpynais, kurie palijus smarkiam lietui vėl prisipildo, išeina iš griovių. Kai mes su tėvu važiuodavom tenai kasti kalkių, tai iškasdavom didžiausius klodus kriauklių.

Gojaus  k. – Pranas Česonis, g. 1939 m.

 ilgio ežeras

Ilgio ežeras. 1812 metų ranka pieštas karinis  žemėlapis

 

 Strėva

Legenda. Kartą gyveno dvi seserys – Strėva ir Verknė. Sumanė jos pas tėvą Nemuną nubėgti, bet nežinojo kur jį rasti.  Verknė išskubėjo į vakarus, Strėva – į rytus. Ilgai jos ieškojo kelio, daug kilpų išraitė, kol atskirais keleliais surado Nemuną tėvą, stipriai įsikabino jam į šoną ir  laikosi nusitvėrę…

 strėva

Strėva iki Jagudo ežero

Strėvos upė nedidelė, siauroka, tačiau gana vandeninga, su giliu slėniu, ypač nuo  Anykštos ežero iki Žiežmarių miestelio apsupta labai aukštų, stačių skardžių, giliai vingiuota, vingiuose gilios vietos gyventojų vadinamos buchtomis. Upėje daug brastų, lieptų, prie jos sutinkama daug kaimo pirčių.  Strėvos ištakos iš Anykštų ežero yra pati mėgstamiausia žvejų vieta bučiams statyti.

 

 

 Strėva ir Verknė – lyg seserys dvynės, abi gimusios Dzūkų aukštumoje, kuri upėms yra kaip motina. Strėvos ir Verknės versmės greta, vėliau jas išskiria Dzūkų aukštumos Aukštadvario moreninis masyvas. Verknė teka jo pietiniu pakraščiu, o Strėva apibėga kalnyną iš rytų ir šiaurės.

Strėva, beišdykaudama su broliais ežerais ir beskubėdama į šiaurę, vos nesumaišė upių ir nenuskubėjo į Nerį, nuo kurios jau buvo tik už 12 kilometrų,  tik gerojo Anykštų ežero patarta, pasuko į vakarus, kur ir surado Nemuną. Manoma, kad priešledyniniu laikotarpiu Strėva buvo Neries intakas, o ir pati Neris tekėjo  dabartinio Strėvos slėnio dalimi. Taigi už puikųjį slėnį žemiau Elektrėnų Strėva dėkinga savo vyresniąjai seserei – Neries upei.

Prie Strėvos nuo seno virė gyvenimas. Paupio gyvenvietės buvo sujungtos senoviniais keliais tarp Kauno, Žiežmarių, Semeliškių,Trakų, Vilniaus. Manoma turėjus ir kelią Semeliškės – Paparčiai per Senas Kietaviškes.  Senieji keliai išugdė Semeliškes ir Žiežmarius. Prie Strėvos galima susKaičiuoti buvus apie  dvylika vandens malūnų. Patogi geografinė padėtis uždėjo ryškų istorijos anspaudą – gyvenviečių čia būta jau akmens amžiuje, piliakalniai, kurių buvo daug įrengta prie Strėvos ir jos intakų dar I tūkstantmetyje p.m.e. regėjo genčių kovas ir susirėmimus su svetimšaliais. Pastrėviais nuvilnijo ne viena karų, mūšių, sukilimų audra.

Strėvos upės vardas  atspindi vieną Lietuvos upių savybę – sraunumą. (strėvus – sraunus) vidutinis jos greitis yra 1,1 – 0,3 m/ sek. , žemupio rėvose siekia iki 1,0 m/ sek. Srovės greitį koreguoja ir augmenijos gausa, vasarą tankiai sužėlę vandens augalai sumažina upės tėkmę, pavasarį ir rudenį, augmenijai sumažėjus, Strėva būna sraunesnė. Labai įvairuoja upės krantai ir slėniai, jie nulemia pakrančių grožį. Krantai, išvartos kai kur siekia iki 3 metrų aukščio. Jau vidurupyje pasitaiko gana aukštų skardžių, žemupyje kai kur jie iškyla iki 30 – 40 metrų.

Už  Semeliškių kur baigiasi aukštupio ežerynas, Strėva bėga į šiaurę. Kairėje pusėje ji priglaudžia upeliuką, atitekantį iš Gelvio ir Gelvaičio ežerėlių, iš dešinės įsrūva Beržuolė, kuri savo kelią pradeda Beržuolio ežere.  Upė darosi vandeningesnė, platesnė, prie Zaulsų gilus slėnis baigiasi, krantai žemėja, srovė lėtėja. Už 4 kilometrų iš dešinės įteka Dubreikos upelis, upė plati, lėta, pakranės nendrėtos.

Čia Strėva priplaukia Pastrėvio vandens saugyklą, tvenkinys susidarė pastačius Pastrėvio HE, kurios jau nebėra, likęs tik senas malūnas ir lentpjūvė. Tvenkinys yra paskelbtasvandens paukščių draustiniu, iš vakarų į jį įteka Vuolasta, upė, kurios ilgis apie 11 kilometrų ir ji vingiuoja šalia Strėvas, savo slėniu puošia Stančikų kaimą, kuriame yra Laumenos ir du Stančikų ežerai.

Rytinėje tvenkinio pusėje stovi senas Mustenių kaimas

Strėvos upė prateka trmis skirtingomis kryptimis beveik atitinkančiomis rajonus – aukštupyje teka į rytus, Trakų rajono žemėmis, vidurupyje teka į šiaurę Elektrėnų savivaldybės žemėmis ir žemupyje  –  į vakarus, Kaišiadorių rajono žemėmis.

Iš enciklopedijų

 

Strėvos upė nedidelė, siauroka, tačiau gana vandeninga, su giliu slėniu, ypač nuo  Anykštos ežero iki Žiežmarių miestelio apsupta labai aukštų, stačių skardžių, giliai vingiuota, vingiuose gilios vietos gyventojų vadinamos buchtomis. Upėje daug brastų, lieptų, prie jos sutinkama daug kaimo pirčių.  Strėvos ištakos iš Anykštų ežero yra pati mėgstamiausia žvejų vieta bučiams statyti.

 Iš archyvų

Apie 1920- 21 metus:

Tiltui taisyti Senųjų Kietaviškių kaime per Strėvos upę, kuriuo jau nebegalėta važiuoti valsčiaus viršaitis sudarė kelias sutartis su B. Kavaliausku dėl lentų ir kaladžių išpjovimo, su V. Kazlausku iš Peliūnų dėl,,vnoskovinos‘‘ išpjovimo, su S. Zubricku iš Naujųjų Kietaviškių dėl viršaus uždengimo.

Kietaviškių valsčiaus šiauriniu pakraščiu ėjo kelias Rumšiškės – Žiežmariai – Vievis. Buvo surašytas parėdymas dėl kelio taisymo – užpylimą duobių, taisymo tiltų,  užpylimo žvyro.

Iš knygos ,,Kietaviškės“

 

Ir palei Strėvu iškasi senų pajuodusių ąžuolų, tokia storia kap stalas. Žmonys sukūrena, niekas jų nevertina.

Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštos

 

strėva 2

Strėva nuo Senų Kietaviškių iki Bačkonių

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS