GILUČIŲ SENIŪNIJA
Gabriliavos k.
Iš dvaro istorijos
Gabriliavos dvare gyvena ponas Matusevičius,* jis turėja kelis 100 – tus hektarų žemės, jam priklausė daug kaimų – Pustakiemis, Migūčionys, Batrakėliai, Gilučiai ir kiti, tai kai prie Smetonos ponų žemai dalina žmonėm, o Matusevičiui palika tik 50 hektarų, tai jis labai supyka, saka, ką , aš žebravot’ tai neisiu ir nusišovi.
Matusevičius turėja teisi važinėt’ keturiais arkliais, dažnai važinėdava pas kitus ponus, jis gyvena vienas, gal buvo senbernis, ale šeimos neturėja. Mana tėvas dirba furmonu, tai girdėja kai jis nusišovi. Tėvas aja per kiemu ir pamati kad langai uždengti, paskui užgirda šūvį – tik trach, pakvieti vyrus, visi inbėga kambariuosna ir pamati ponu gulintį nusišovusį. Tada kvieti policiju. Taip pasiėmi galvon dėl tos žemis, kad nusišovi. Palaidotas nežinau kur, tėvas nepasakoja, gal Cineikiškėse, tenai yra ponų kapų.
Tada dvaru nupirka Norvaiša iš Žemaitijos, paskui kara metu ir jiej pabėga. Vėliau buvo mokykla, kolūkia kontora, žmonės gyvena, viskas visai sunyka. Mokykla ir prieg ponui buva.
Migūčionių k. – Jadvyga Rikterytė Arnatkevičienė, g.1920 m.
* Vincento Matusevičiaus Lietuvos 1831 m. sukilimo Trakų apskrities būrio vado sūnus. Matusevičiai valdė Ausieniškių ir Gabrliavos dvarus
Vieną iš savo dvarų Abromiškių dvara ponas padovanoja savo dukteriai Gabrielei. Čia ji ir gyvena. Gražus buvo dvaras. Tvartai, klėtys, svirnai akmens, mūra, trobesiai medžia, gražiai puošti, erdvūs kiemai, arklidės. Mana laikais mokykla buva, paskui viską išgriovi, išnešioja po plytu. Nebuva gaspadoriaus. Lika tik kaimas Gabriliava.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Gabriliavoj gyvena Matusevičius, ale paskui dvaru buva nupirkį Norvaišos. Paskui ir jiej pabėga gyvent’ Kaunan, kur tai slapstėsi, sava knygas, sekciju buva atvežį pas Vėželia Pranu, slėpi, gal’ galvoja grįžt’.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Matusevičius nusišovi. Neženotas buva. Kai porceliava žemes. Gyvena ty dvare ir ardanarščikai Rikteriai, Kavaliauskai gyvena. Ty buva namai jiem, atskirai.
Paskui buva trys broliai Norvaišos, kur tai iš Žemaitijos. Buva Aleksiejus, Leonas ir Jonas. Paskui atėja toki laikai ir jiej išlaksti. Prisimenu dar, kai ponas, apsivilkis kailiniais, su klumpėm vaikščioja, nemandri buva. Buva ir sesuo tokia, vis manį kalbina, vis Jaronimai… Ale aš jai sakau: ..Aš nebagotas, nebus gerai” O ji man: ,,Bus, Jaronimai, užteks tų turtų” Ale ir neapsiženinau. Ji buva vyresnė kiek.
Gabriliavos k. – Jaronimas Zajančkauskas, g. 1933 m.
Dvaro parką iš visų pusių apstojusios aukštos eglės, vidinėj pusėj – stuomeningi klevai ir liepos, tarp jų tiesėsi jaukios, tvarkingos alėjos, pro pilkus medžių kamienus gelsvavo dviaukštis pastatas. Parkas taisykligos ovalo formos slėpė rūmus nuo svetimos akies, prie dvaro stovėjo ūkiniai pastatai, klėtys, oranžerijos. Medinių pastatų virtinė čia atsiveria visu savo grožiu ir harmonija.
Senelis Juozas pasakojo, kad Gabriliavos dvaran suvažiuodavo apylinkių grafai, dažnai vykdavo baliai, grodavo orkestras, o kaimo žmonės klausydavo išėję iš trobų tos muzikos. Sako, jis leisdavo ateiti į koncertus ir paprastiems žmonėms, sako, tarp sermėgių sėdi pats dvarininkas su šeima ir visa dvaro svita. Kiekvieną rudenį, kai laukai ištuštėja tokie koncertai surengiami. Muzikos klausytis prie dvaro šventadieniais galima. Netgi pts kviečia, sako:,,Ateikit”
Apie Matusevičių pasakojo, kad jis buvęs labai griežtas, reiklus, drausdavo net riešutauti savo miškuose, tačiau parodydavo ir dosnią širdį. Sako, jei neuždera javai, leidžia pasikeisti su dvaro javais, kur sėkla buvo geresnė. Moliakasų kalnas kadaise buvo apaugęs mišku ir ponas leido tą mišką kirsti, pasidaryti ne tik malkų, bet ir pasistatyti sau namus. Sako, kiek dvigalių trobų atsirado… Bet paskui atsiuntė prievaizdus, kad viską apskaičiuotų ir buvo liepta atidirbti dvare. Dykai niekas nieko nedalino, tačiau žmonių trobos paplatėjo, pašviesėjo. Taip Matusevičius kultūrino savo kraštą.
Pustakiemis – Juozas Kundrotas, g.1934 m.
Gabriliavos dvaras (mokykla dvaro pastate)
Aš pas Norvaišas karves ganiau, gyvenam nebagotai, reikėja. Visus ty kampelius apverkiau, ot verksnė buvau. Ryte tik saułė teka, aš jau genu. Sava karves ƚaida kartu ganyt’, tai sava dvi, dar jų kiek, tai nesusitvarkau, varinėju, verkiu ir verkiu. Ale niekas nežiūrėja mana ašarų, pievos mūs likdava, tėvas šienava, pašaru pasidarydava. Ką daryt’?
Gabriliavos k. – Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė, g. 1935 m.
Kaimas seniau vadinosi Grižkelia, vardas toks buva. Menu seniau reikalava uždėt’ lentełi an vežima, jei kur toliau važiuoji. Su kaima vardu. Prie vežima reikėja pritvirtint’, kur šone pririšt’, menu dar. Tai menu buva parašyta Grižkelio kaimas. Gabriliavos tai dvaras buva. Čia visur jo žemės, paskui čia daug kas gava žemės, statėsi.
Vaikai ganėm gyvulius. Miške an Vyspos ganėm, ty tokia lyg sala miške, medžiai neauga, tai ty varėmės keliu toli tan miškan, gal apie du kilometrus. Paskui jau saułė pakaitina, karšta, tai gyvuliai zylioja, dar mes paarzinam, łakiam ir zyziam, tik zyz…karvėm auysna, tai tos tik uodegas pakelia ir namo. Mum, piemenim, gerai.
Jaronimas Zajančkauskas, g. 1933 m. Gabriliavos k.
Veronika Ališauskaitė Sladkevičienė (kairėje)
Sladkevičius Mykolas su draugais kariuomenėje
Gabriliava, Pustakiemis ir Migūčionys apie 19 a. pabaigą
Kadaise ty buva dvaras, buva tarnai, mana diedukas Slatkevičius ty tarnava, paskui dar kap tai pirka žemi, ty popieriuose dar Matusevičiaus pavardė buva.
Ir aš tenai dirbau. Kadaise karves vedim ty dvaran pas jautį, tai paskui reikėja atidirbinėt’,menu kūłė javus su mašina, tai dirbau prie kūlima, an prėsla.
Buva dar gaspadorius. Jiej buva du broliai, ir sesuva buva, ale vienu kas tai nušovi, rada an gelžkelia negyvu, tadu jiej ir išvažiava kur tai.
Tadu dvare kas norėja, tas ir gyvena, išnešioja visku. Paskui padari mokyklu.
Gabriliava – Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g. 1924 m.
Mano tėvas Vaclovas Šatavičius buvo iš didelės šeimos, senelis turėjo dvi žmonas, daug vaikų. Užtat buvo darbštūs, o tėvas buvo kalvis ir 9 amatų meistras. Tarnavo Latvijoj, paskui dirbo prie geležinkelio, ir pečius žmonėm statė, ir stogus dengė, ir arklius kaustė, savo kalvę turėjo, juokiasi, kad ir dantis žmonėm traukė.
Jis turėjo pasidaręs tokias roges namam pertraukinėt’, tai sau pertraukė namą ir kitiem pertraukinėjo. Paskui jau amžius, jau pasiligojo, tai kas tai tas roges kai paskolino, tai jos ir liko palei Bezduko ežerą, tenai gal’ ir supuvo. Jos buvo ilgos, gal’ 5 metrų ilgio, su užriestais galais, sujungtos skersiniais. Menu dar mane vaiką siuntė varžtų išsukt’ tenai prie Bezduko.
Gabriliavos k. – Janina Šatavičiūtė Zaleckienė, g. 1949 m.
Gabriliavos dvare jau prie Lietuvos buvo mokykla, aš ją lankiau. Buvo keli kilometrai nueit’, tai žiemą tėvas paimdavo arklį, susodindavo mus su seseria an arklio ir nujodydavo mokyklon, bet dažniausiai mes vaikščiojom pėsčios.
Dvare dar koks tai dvarininkas ar savininkas gyveno, senbernis, buvo labai apsileidęs. Kambariuose stovėjo gražios krosnys, koklinės su statulėlėm žmonių, ale viskas jau buvo labai apleista, kampai buvo lyg mūriniai, aptrupėję labai ir tarpuose buvo mūro, langai prasti, žiemą buvo labai šalta, net rašalas užšaldavo. Kūreno krosnis, gal malkų nebuvo, kas ten. Menu, kaip sėdėjom sušalę prie lempų, dar nebuvo elektros.
Prie dvaro buvo labai gražus parkas. Vėliau, kai čia apie 1951 metus atėjau mokytojauti, tai apie 1953 -54 metus Gilučiuose kolūkyje pirmininkavo toks rusas, lyg Zemliakas pavarde ar pravarde, nepasakysiu, tai jo parėdymu buvo iškirstas Gabriliavos parkas, dideli gražūs medžiai. Buvo daug gražių storų medžių, baisu, tada kilo didelis triukšmas, žmonės rašė, bet medžių atgal neprigydysi. Nieko ten nebuvo likę, paskui užaugo krūmais, nieko neliko. Dar buvo senas apleistas sodas, menu buvo vyšnių, obelų. Dvare, mokyklos patalpose gyveno mokyklos direktorius.
Vievis – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g. 1929 m. Gilučių k.
Neramumai
Aja karas. Rūsų kareiviai suvažiava su arkliais, armonika griežia, šoka. Sava arkli tėvas pakavoja kluone, bijoja kad nepaimt, ale jis išgirda arklius ir pradėja žvengt’, tai brolis paėmi maišu, užmovi jam an galvos. Visko bijojam. Paims paskutinį arklį ir gyvenk an ūkia be arklia. O kuom žemi dirbsi?
Stovėja kariuomeni. Vieną kart žiūrim – aina du kareiviai ir veda ką tai už parankių paėmį. Per kaimynų žemi, per avižas tiesiai, davedi in beržynėlį ir nušovi vargšu. Paskui mum saka, nebijokit, čia vokietis. Ir palika. Mūs tėvas su kaimynais nuveja, mes vaikai iš paskui. Guli nabagėlis an šona, gražus, jaunas, didelis toks. An rankos laikrodėlis, su žiedu, susirietis, kruvinas. Kur jį dėt’? Vyrai padari lantų, tokį lyg grabu padari, lantom apdėja, pakavoja.
Brazausku nužudi. Buva čia tokių, katri sava tvarku dari. Dėl žemių ty, ko, tėvai buva susipykį. Tai ateja naktį, paiemi tik su apatinėm baltom kelnėm, basu, dauži, paskui pririša prie arklia, tįsi Šilalin (Gojun) nuogu, basu, pririša in puši ty palei keliu, paskui žmonys rada jau negyvu. Ty paskui dar bijojam ait, tuom mišku.
Gabriliavos k. – Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė, g.1935 m.
Buva pas mumį po kara. Ir kaiminku užmuši. Gudelia Stasku. Irgi, saka, kankina. Mama nuveja Žasliuosna vilnos karšt’, parejus baina. Lyg rūsų kareiviai ty stovėja, ji gal su jais draugava. Menu ir žydai aja. Gal pabėgį buva, nešisi vaiku, purvini, juodi, mama pašildi vandenia, išprausi tų vaikeli, tėvai jiem saki: ,,Aikit Žasliuosna” paskui kur tai jiej išeja. Buva visokių nuotykių. Vaikščioja ir tikri partizanai. Menu ateja duonos prašyt’. Buva tik pakepta, tai mama kepalu indėja ir išeja.Vietinių buva ir skrebų, gal nenorėja ait’ kariuomenėn, buva ir žaliukų, ale buva ir kokių negerų. Plėšikų kokių, saka jiej ir vogė ir žudė. Visap šnekėja. Ale gi vietiniai, kur tu pasikavosi nuog savo darbų, visi pažinoja. Negeri žmonys buva. Gal keršina, gal chuliganavoja.
Buva vežimai. Du kart bėgam, kavojomės. Buvau Kaišiadoryse, ateja kaimynas, saka jumį veš, tai kai ƚėkiau tiesiai per laukus namo, net kadokus supƚėšiau, tiesiai per Laukystu namo.
Gabriliavos k. – Jaronimas Zajančkauskas, g. 1933 m.
Užeidinėja ir geri, tikri partizanai. Pas mumį nebuva užuolaidų. Vakare visadu uždara langines. Vienu vakaru kas tai beldžiasi. Tėvas išeja, inlaida. Aš vaiku supu. Ateja. Menu, plaukai ilgi, gražus toks. Priaja ir duoda man obuolį. Paskui pavalgi ir išeja.
Kacevičiukas, kur vaikščioja, tvarku dari, po kalėjima irgi buva užejis. Nedidelis, menu toks. Žmonys bijoja jų. Menu toks Vaclovas iš Mijaugonių, tai kai tik užeina pas juos, jis jiem grait arielkos, o vaikus siunčia pas kaimynus, perspieja.
Vieną kart kaima vyrai norieja inkult’ juos, tuos negerus chuliganus, jau vijasi, ale jiej pabėga Žaslių stotin ir traukinin insėda. Jų laimė, ba vyrai jau buva susitarį.
Gabriliavos k. – Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė, g. 1935 m.
Gilučiai
Kaimo įkūrimas
Gilučių kaima vietoj senovėj buva dideli miškai, niekas negyvena. Kai Gudijoj kila didelis maras, žmonės bėga miškuosna, tankiuosna miškuosna ir tenai kūrėsi. Taip ir apsigyvena vidurij miška kelios šeimos gudų, jiem žmonės paskui davi Gudalų pavardes. Jiej kirta miškus, plėtisi laukus, dirba žemi. Iš Jana kila Janavičiai, Gudalai pasidari Gudeliais, kaimas pamažu auga, atėja marčios, žentai, pavardžių atsineši, ale pati populiariausia iki šių dienų, labiausia paplitus Gudelių ir Janavičių pavardės.
Vietovardžiai – Busilo lizdas, Červokiškės upelis, Pakartas kalnas, Pridotkai, Šamšarka, Šilalis, Galupieviai, Tranzapolis, Pagrindėlis, Žalias raistas, Kūmialaukis.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Būdavo namas atskirai, tai iškart ir vietovės pavadinimas. Galima sakyti kiekvienas laukas turėjo savo pavadinimą, buvoDziekcioriškės, Tranzapolis, Juodiškės, Konceptas, Pagrindėliai, Kūmalaukis, Pobusilaukis, Pridotkai, Šamšarka, Šaltiniai, Pakartas kalnas. Sodybų skaičius nelabai didėjo, gyventojai buvo pastovūs.
Gilučių k.- Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.
Senų monetų lobis
Prie Gilučių kapinių buva mūs žemi. Kai maža dar buvau, gal devynių metų, tėvas ari lauku, aš ajau perrišt’ karvės, žiūriu ant išartos vagos guli suskilis uzboniukas. Pakėliau nuo žemis – viduj odinis krepšelis, o krepšelij drobinis supuvis maišelis ištižis. Žiūriu – jame pinigai. Kelis inmečiau prijuostėn ir nubėgau pas mamu pasigirt’ kad radau auksa. Mama pažiūrėja ir saka: Išmesk, čia kokie geƚažiukai“. Tik jaunesnė sesuo susidomėja, saka duok ir man. Tada nubėgam abi tan laukan ir parsinešim dar. Pažaidim, sukrovim ant stala ir užmiršam. Toj dienoj po kaimu važinėja žydas su sava prekėm, tai ir pamati ant stala tuos pinigėlius.,, Ai“, saka žydas, ,, Čia geras daiktas, čia pinigas ponuli“.Tada nuveja tėvas tan laukan ir parneši likusius pinigus. Paskui parodi policininkui, tas patari vežt’ muziejun. Tėvas taip ir padari.Už juos gavo 800 litų. Pirka žemis. Sovietmečiu muziejuj rada dokumentus, kad būta senovinių pinigų, ale jų jau nerada, tik dokumentus. Tai atvažiava, apžiūrėja tų vietu ir tiek.
Gilučiai – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Iš kaimo istorijos
Gilučių kaime prieš 1- mą pasaulinį karą buvo 32 gyvenamieji namai, ūkiai.
Pavardės buvo daugiausiai Gudeliai ir Janavičiai. Buvo ir Bartusevičiai, Gerbutavičiai, Adomavičiai, Malevičiai, Medzikauskai.
Labai turtingų nebuvo, daugiausiai pusvalakininkai. Kaimas gatvinis, per jį ėjo kelias iš Žąslių į Kietaviškes.Netoli buvo ir Vilniaus – Kauno vieškelis. Mano vaikystėj jis buvo grįstas žvyru o kur šlapesnės vietos – mediniais rąsteliais.
Mano tėvai buvo išvažiavę į Ameriką, tai aš ten ir gimiau.Kai aš buvau apie 6- erių metų, grįžo į Lietuvą, pasistatė namus ir vertėsi žemės ūkiu. Brolį leido mokintis į universitetą, bet jis jo nebaigė ir po dviejų metų studijų išvažiavo į užsienius, kur apsilankęs įvairiose šalyse, apsistojo gyventi Amerikoje ir ten dirbo laikraščio naujienų redaktoriumi. Aš baigiau Kaišiadorių amatų mokyklą, dirbau namie prie tėvo, paskui du metus mokiausi Kaune, baigiau Panerio amatų mokyklos meistrų klasę. Vėliau, kai tvėrėsi kolūkiai, išvažiavau į Kauną, kur toj pačioj mokykloj dirbau instruktoriumi, kai Lietuva tapo laisva, grįžau į Gilučius ir atsiėmiau tėvo žemę.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.
Kaimo ribos
Gyvulius ganė bendrai. Skerdžius turėjo medinį trimitą, triūbą, išdrožtą iš medžio. Tai ryte anksti užtrimituoja, užtriūbuoja ir visi pro savo vartus išleidžia gyvulius, net avis ir kiaules. Išginę gale gatvės, piemenys, kurių buvo keturi paeiliui iš visų sodybų,skirstė kiaules, karves, avis atskirai. Skerdžius buvo vienas. Menu Griškevičių, pravarde Jiii, nes jis mėgo pats taip sakyti. Pypkę nešiojo dantyse visą laiką, kai užmiega atsisėdęs, pypkė jam iškrinta, tai vaikai pakavoja ją. Pabudęs visada šaukia :”Jiii, atiduok man liūlkų.”Paskui buvo kitas, pavardės neprisimenu, bet jis turėjo labai didelę triūbą ir mokėjo visaip pliaukšėti ir šaudyti dideliu savo botagu. Skerdžiams mokėjo grūdais, bulvėm, pinigais. Buvo vienas toks žmogus, pavarde Gudelis, kuris pardavė savo žemę broliui, kad išleistų sūnų į kunigus, o pats nuėjo skerdžiauti. Kunigėlis Andriukas dar atvažiuodavo, padainuodavo visokių dainelių,bet greitai išvažiavo į Ameriką, sako, ten apsivedė ir labai gerai gyveno.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.
Gilučiai apie 19 a. pabaigą
Gyvensena
Jau prie cara Gilučiuose buva kaima karčema, namai buva statomi ant akmeninių pamatų, veikė mokykla. Mokyklas uždarius, vaikai buvo mokomi lietuviškai, iš abiejų kaima pusių saugoja tėvai. Įtartiniem asmenim pasirodžius, tėvai perspėja, tada vaikai greitai išbėgioja, pasikavoja.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Gyvenom vienkiemyje, kaimo pakraštyje. Mano tėvas kilęs iš Strošiūnų Brazauskų, Strošiūnuose už plento kadaise gyveno lietuviai, tėvas buvo iš 7 brolių Brazauskų ir visi buvo ūkininkai. Ir jų tėvai, mūsų seneliai palaidoti an Strošiūnų kapinių, ir mūs tėvai tenai palaidoti. Kitoj kelio pusė gyveno rusai staravierai, tenai jų buvo daug. Jie bendravo su Mūro Strėvininkų rusais, gyveno pagal savus papročius.
Tėvas turėjo 22 ha žemės, karvių, arklių, avių, žąsų, menu ganėm apsiavę su klumpėm, tai numetam ir lakstom basi. Tėvas turėjo 8 vaikus, du maži – berniukas ir viena mergaitė mirė, o 6 seserys augom. Tėvui nebuvo pagalbos, samdė svetimus darbininkus, menu, kai motina nuolat stovėjo prie pečiaus, nes visus reikėjo maitinti, tai virė ir virė.
Seniau kaimuose buvo labai daug vaikų, daug ir mirdavo maži, bet ir augo daug. Buvo tokia mada, nebuvo daktarų, jei serga, nelabai kur nuvažiuosi, tėvas nuvažiuoja, parveža kokių vaisų, žolelių. Žąsliuose buvo toks daktaras Trapidla, Vievyje buvo vaistininkas Milančius, tai pas jį važiavo. Buvo šviesių žmonių, apsišvietusių, skaitė laikraščius, jau turėjom radiją baterijinę, an sienos kabojo, šnekėjo apie knygnešį Gudelį, pati jo nemačiau, nepažinau.
Vievis – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g1929 m. Gilučių k.
Smetonos laikais Gilučiuose stovėja kareiviai, apsauga, gyvena kožnam name po 2, po 3. buvau gal 4 – 5 metų, tai atsimenu, man leitenantas davi šautuvu ir liepi su šautuvu žygiuot’, saka, :”Būsi Lietuvos kareivis”
Gražiai visi sugyvena, žmonės buva draugiški. Jei ir dabar kas pyksta, tai aš apsisuku ir ainu iš ty, – pykitės sau. Gal užtat ir gyvenu jau 88 – ti metai. Myliu, kad būt tvarka, švaru, gražu. Prisimenu, kai buva karas su lenkais, tai žydelis lauke sargybu aja. Bėgioja šunelis po lauku, tai jis atlėki: ”Ui”, saka, “Velnias bėgioja”, isiganda labai, visi juokiasi.
Geras buva tėva ūkis, geras ir kaimas. Linksmas, buva daug mergaičių, vakarėliuose grodava armonika, šokdavam. Retai kada gėri, jei ir išgeria, tai po čerkełi, nedaug. Namie darbų daug. Kūƚėm su spragilais, visu kluonu iškuldavam trise – mes du broliai ir tėvas. Mūs ūkis buva geras, prieš karu jau nusipirkam kuliamu mašinu. Prieš patį karu įvyka nelaimi. Mūs kluonas buva didelis, keturių durų, tai kap trenki perkūnas, visas kluonas ir viskas, kas jame buva, viskas sudegi. Paskui dar prasidėja ir karas.
Gilučių k. – Bronius Medzikauskas, g.1916 m.
Geriausiai gyveno pusvalakininkas Bartusevičius, jis buvo labai darbštus, anksti kėlės, mokėjo dirbti, jo derlius buvo geras, bet mėgo išgerti, buvo linksmas žmogus. Kaime buvo dvi žydelių karčiamos, viena vienam gale kaimo, kita – kitam.Apie jas sklido visokių kalbų, nes išgeriančių šeimos buvo labai nepatenkintos, kad vyrai neša iš namų grūdus ir pinigus žydeliams už tai gaudami išgerti, šeimos ėmė nekęsti žydelių ir jie pabėgo iš kaimo, nes daug parduotuvių ir karčiamų buvo Žąsliuose. Gėrė ir moterys. Buvo tokia Adomavičienė, aš ją dar pažinojau mažas būdamas, tai ji vogė grūdus iš namų ir nešė į karčiamą. Kartą, kai grūdų, kurie buvo laikomi iš šiaudų pintuose kubiluose buvo jau labai nedaug, ji pasilenkė pasisemti gorčių grūdų ir persisvėrė per kubilo kraštą, tai vyras, pagriebęs vadeles, gerai atšveitė užpakalį, tik tada ją ištraukė.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.
Visi Medzikauskai buva labai šviesūs žmonys, vaikus mokina lietuviškai. Gudelis spaudu parnešdava, Žaslių kunigas Cijūnaitis, Janavičiūtės ir Medzikauskaitės padedamas platina per kleboniju ir arbatini. Pas Medzikauskus slapstėsi mokytoja iš Tilžės. Visi jie buva labai šviesūs žmonys, už Lietuvu aja, buva patriotai. Paskui jau mana teta slapstėsi nuo išvežimų,Vilniuj pas kokius tai ponus tarnava, kai jiej išvažiava Lenkijon, tai ir tetu kartu pasiėmi. Vėliau visi ryšiai nutrūka.
Mana probobė kilus iš Liukonių dvara. Tenai 1983 metais sukilime dalyvava, diedukai su šakėmis aja. Giminės nuo Gelvonų man buva perdavį šakes, su kuriom aja sukiliman, ale aš jų neišsaugojau, atidaviau Kaišiadorių muziejun.
Aš Lietuvu myliu, nor mana kraujas labai maišytas. Esu keturių nacijų – ukrainiečių, lenkų, bielarusų ir lietuvių. Mana prodiedis buva ukrainietis, juos išveži Sibiran, nełaida grįžt’, tai grįža Bielarusijon, apsivedė su lenke, jų sūnus, mana diedukas paėmė bielarusę, mama jau už lietuvia ištekieja. Tėvai buva nesėkmingai investavį, visku prarada varžytinėse, tai aš negalėjau mokytis, nor buvau labai gabi ir nora turėjau. Tada tarnavau. Ką darysi?
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Koncepto kaimas. Gal vienkiemis, čia nedaug žmonių gyveno.
Mano tėvelis buvo miškininkas, prižiūrėjo mišką ir kasdien jodinėdavo po mišką. Mamytė, tada dar jauna piemenaitė, ganė miškuose gyvuliukus. Tėvelis ją pamatė, ji labai jam patiko, jis ją užsiaugino iki 18 metų ir vedė. Paskui, kai jau ėjo an sklypų, gavo Koncepto žemę ir čia pasistatė namus. Turėjo 14 hektarų žemės.
Daug dirbo, bet mokėjo ir daug visokių pasakojimų, atsitikimų, pasakų.
Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
Knygnešys P. Gudelis
Kaime buva knygnešių. Tai Gudelis Petras ir Medzikauskaitė Ona, ryšininke dirba ir Janavičiūtė Emilija.
Mana mama labai sugyvena su knygnešia Gudelia šeimyna. Aš dažnai pas juos būdavau, menu, kap Gudelienė šukuodava mana plaukus. Pasodins an slanksčia ir šukuoja, pina man kasas.
Mana teta padedinėja išnešiot’ knygas, laikraščius, buva ryšininkė, perduodava žinias. Žaslių djakonas Cijūnaitis tetu paėmi klebonijon už tarnaiti, o Medzikauska Ona su klebona žinia, jo padedama laiki Žąsliuose arbatini, ty buva susiėjimai, teta perduodava spaudu iš Gudelia Petra.
Vieną kart tik spėja Gudelis namo grįžt’, – jam iš paskui žandarai, gal’ kas paskundi, jis dar nespieja nieka paslėpt’. Žmona kap verpi, tai tik spieja pakišt’ laikraščius po andaroku ir puołė toliau verpt’. Saki, mana ir blusos visos buva apmirį – žandarai krati, ale visa laimi, jiej visiem liepi likt’ vietose, niekur neit’. Tai kur bekrati, po sijonu nežiūrėja, tep ir nerada nieka.
Kai jau perstatiniejam senu tėva trobu, jau kolūkij kai statim namus, tai radam senų laikraščių. ,,Aušra“ po spaliais išlikus nuo tų laikų. Tikriausiai teta tenai juos pakavojus buva.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Knygnešys Petras Gudelis gimė 1864 metais, nors buvo mažaraštis, tačiau šviesus žmogus. Gabenti ir platinti spaudą pradėjo apie 1889 metus. Į Tilžę vykdavo du, tris kartus per metus, kelionė užtrukdavo iki dviejų savaičių, parveždavo maldaknygių, kalendorių, laikraščių, juos platindavo apylinkės kaimuose – Paparčių, Kaugonių, Žaslių ir kt. Dalį knygų perduodavo Vincentui Frankoniui ir Onai Medzikauskaitei, kuri Žasliuose buvo atidariusi blaivybės arbatinę, kurioje buvo galima gauti ir lietuviškos spaudos. Knygas platino ir Emilija Janavičiūtė, kuri buvo žandarų susekta, tačiau Žaslių klebonas kunigas M. Cijūnaitis padėjo jai pabėgti į Lenkiją. Ne kartą ir Petras Gudelis buvo persekiojamas žandarų, daromos kratos, tačiau jam gelbėjo visi aplinkiniai žmonės ir jis nepakliuvo žandarams. Petras Gudelis ypač artimai bendravo su knygnešiu Vincu Balasevičiumi iš Šakaldonių kaimo. Vincas buvo vienas turtingiausių, darbščiausių žmonių, valdė 34 ha ūkį. Petro Gudelio sūnus Bronius vedė Vinco Balasevičiaus dukrą Veroniką, o Balasevičiaus sesuo buvo ištekėjusi už Juozo Cibulsko iš Kietaviškių, visi jie buvo šviesūs žmonės ir geri draugai, vienas kitą užstojo, slėpė. Petras Gudelis mirė 1924 metais ir yra palaidotas Gilučių kapinėse.
Gilučių k. – Veronika Tamošiūnienė, g. 1958 m.
Knygnešio P. Gudelio kapas
Neramumai, karai
1-mojo pasaulinio karo metu vokiečiai mūsų name įsirengė ligoninę, mus išvarė gyventi į svirną. Kaimynystėj kilo gaisras, namai arti, stogai šiaudiniai, tai ir mūsų namas sudegė. Apsigyvenom pas vienus Gudelius, paskui pas kitus, kol motinos diedukas iš Kietaviškių davė pirtį, joje ir gyvenom, paskui iš vokiečių nelaisvės grįžęs tėvas pastatė namus. Vokiečiai važiavo po kaimus su arkliais, rinko kiaušinius, lašinius, grūdus, paskui nustatė rekvizicijas, duokles, kurias turėjo mokėti kiekvienas ūkininkas.Turėjo šautuvus su durklais, daug jų mėtėsi laukuose po karo. Žmonės rinko, atidavinėjo valdžiai. Rinko su arkliais ir vežimais abazą. Iš Gilučių išvažiavo du – Pranas Janavičius ir taip vadinamas Zaleckutas. Abu negrįžo. Iš vokiečių nelaisvės po karo grįžo mano tėvas ir Malevičius. Į Ameriką per karą pabėgo Bartusevičius Pranas, Janavičius Vladas, abu jie tarnavo prie vokiečių ir su vokiečiais pasitraukė. Zaremba Zigmas irgi tarnavo prie vokiečių, , jis pateko į rusų kariuomenę ir žuvo. Daugelis vurų slapstėsi namie, buvo išsikasę bunkerius , slėptuves. Į Sibirą buvo ištremti Zajančkauskas Bronius, Gudelis Jonas.
Į kolūkį varė su šautuvais, reikėjo atiduoti sėklą, gyvulius, žemę, žemės ūkio padargus, inventorių. Kas nėjo, apardavo žemę iki pat langų, žmogus turėjo eiti per prievartą. Apie 10 metų kolūkiuose beveik nieko nemokėjo. Iš karvės primelždavo vos 2 litrus pieno, , iš hektaro prikuldavo po 2 centnerius grūdų, už darbadienį kolūkietis gaudavo po 2 kapeikas, bet leido turėti 60 arų žemės. Joje neleido sėtis rugių, bet leido laikyti 1 karvę ir prieauglų iki1 metų. Žmonės gyveno labai skurdžiai ir varganai.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.
Kariuomenėn manį paėmi per prievartu. Dirbau lentpjūvėj. Po kara, suirutė, kaimynas dirba ir aš pasiprašiau. Priėmi. Padirbau 3 savaites. Vienu dien žiūrim – atvažiuoja rūsai, karininkai. Atėja ir klausia:,,Jaunas vyras, ar čia dirbi?” Sakau:,,Dirbu” Tai net namo neišłaida, nei namiškiam pasakyt’, nei apsirengt’ nedavi, isivedi su darba rūbais ir nuveži Trakuosna net neklausį. Trakuose patikrina daktarai, nustati, kad tinkamas. Mama, per žmonis sužinoja,tai dar spėja atvažiuot’. Ką gi ji padaris, uždėja man an krūtinės sava škaplerius ir išvažiava verkdama. Dar ėja frontas. Meldžiausi kasdien. Kai nuveži pirtin, tai rūsų leitenantas, pamatis mano škaplerius, liepi nusiimt’. Aš jų nenusiėmiau, tai jis priėja ir nutrauki tuos škaplerius man nuog kakla ir meti žemėn. Senas žilas majoras, pamatis ką jis padari, liepi jam pakelt’ ir atiduot’ juos man. Saka: ,,Gyvuly tu, ką darai, jei jis tiki, tegul sau tiki, tai ne tava reikalas”.Taigi, atsiėmiau sava škaplerius, susirišau ir išnešiojau an kakla visu tarnybu, gal jiej manį ir nuo fronta apsaugoja, ką gali žinot’, daug iš mūsų atsarginia bataliona išsiųsdava frontan, man vis nekliūdava. Dar ėja mūšiai su vokiečiais, daug iš mūsų ėmi papildymui, ale manį dievas išsaugoja, net leitenantas man saki:,,Tava laimi”.
Kariuomenėj visiem duodava tabaka po lygiai, ar rūkai, ar nerūkai, tai aš vis išdalindavau sava normu. Gyvenam palapinėj, ėjam sargybu, duoda pavojaus signalu, tikrina, reikia rikiuotis, pavara kelis kilometrus. Amurske buvau. Ty labai šalta.
Gilučių k. – Bronius Medzikauskas, g.1916 m. Gilučių k.
Žemės daug turėjam, tai buva instatį in “buožes,” buva Pastrėvij toks Petka, atvažiuoja jis ir tėvu klausia:,,Medzikauske, kur tava vaikai?” Tėvas jam ir saka:,,Jauniausias armijoj” Tas klausia:,,Armijoj? Kariuomenėj? Parodyk dokumentus”.Tėvas parodi. Tada ir nevežė Sibiran. Reiškia aš išgelbėjau šeimynu nuog Sibira. Jis, kap rūsas, tai geras buva, žinoja ką veš, perspėdava, galėjai pasislėpt’. Kaimynus norėja išvežt’. Kai tik rūsai kieman atvažiava, tai sūnus Andrius bėgt’, tiej šaudyt’, tai jam koju peršovi, ale jis vistiek pabėga, paskui, vėliau jį paėmi, savaiti pralaiki, ale jau palaida. Visu gyvenimu koju tempi.
Gilučių k. – Bronius Medzikauskas, g.1916 m.
Strošiūnuose vyrus gaudė rūsų kariuomenėn, o mūs kaima vyrai slapstėsi, aja miškuosna. Paskui partizanai jau buva išvargį, pikti. O gal’ kas ty žina…Ir buvo toks atsitikimas: nurengi nuogai jaunimu, katras šoka ir linksminasi. Buva, ir mana seseris buva ty, ir jai teka.
Laimučius nužudi? Nežinau, tai labai neaiškus dalykas. Dabar daug kas saka, kad partizanai. Ale kad jiej su žaliukais turėja ryšius, bendrava. Jiej gyvena palei geležynkelį, pervedinėja juos per keliu. Kap ty pasidarė, dabar vienas Dievas žina. Gal žaliukų
vardu ir buva viskas padaryta. Laimutis buva lyg sargybinis ar ryšininkas,
o šnekėt’, kad ateis rūsas, geriau gyvensim… Gal jam tep reikėja. Pati iš žaliukų girdėjau, kad tai buva provokacija. Nužudi ryšininku su šeimyna, kad juos apjuodyt’. Jiej patys buva nustebį.
Mes irgi raistuose miegojam, slapstimės. Brolis buvo žaliukas, pabėga iš rūsų kariuomenės ir neturėja kur dėtis.Tada išeja miškan. Paskui kalėjime 10 metų atbuva.
Nesitiki, kad žaliukai būt tep žudį. Sẽniai, tai sẽniai, ale mergaitė, jau panelė, už ką gi ją? Kas nužudi, nėr kam pasakyt’.
Mana vyras tai namie kavojasi, po pečeliu buva slėptuvi, viršun bulves pyłėm. Vienąkart grįžį iš kur tai radam visku išdraskyta. Granata mėtisi kambarij, ale nesproga.
Vyru išveži Vokietijon darbuosna rūsai. Paskui juos permetinėja Bielarusijon. Tai mana vyras su Medzikausko Vaclovu rada kokios tai žołės – jiej žinoja kokios – ir išsitryni kojas, pasidari žaizdas sau an kojų, tai lika. Grįža namo, peržiem gydėsi. Paskui, kap užėja kolchozai, tai jis nesiraši kolchozan. Visku atėmi, apari po langais, ale vis tiek nesiraši.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Kalniniai Mijaugonys
Piliakalnis
Mijaugonių piliakalnis.
Seniau kaime buva visokių baikų, tai vaidenosi, ale man tai nieka nebuva, mes jau netikėjam, tik kiti dar šnekėja.
Kadaise rodėsi. Mijaugonių piliakalnij, saka, yra užkasti senobiniai pinigai. Buva tokių mėgėjų, vaikščioja, kasinėja, badi žemi, ale kad kas rast ką, tai negirdėjau. Šnekėja, kad buva koki tai plenikai, tai jiej an pečių suneši šitu piliakalni, dari kalnu.
Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g. 1927 m.
Mana tėva žemi buva palei Mijaugonių piliakalni ir miškas už piliakalnia priklausi mum. Tėvas dar dyrba ir kalnu, ale Smetonos laikais atvažiava iš Kauna koki tai ponai ir uždraudi tėvui dyrbt’, art’ an piliakalnia, saki sumokės, ale tėvas turėja virš 30 hektarų žemis, tai jam to kalna visai nereikėja.
Žmonės ty kasinėja, ieškoja auksa. Ty toliau už kalna, miške buva tokia vieta ,,arzniekas“ tai ty, saka, buva užkasta auksa, dėžeƚėm sustatyta, tik kad niekas jo nemati.
Buva šneka, kad po kalnu yra koks tai rūsys nuog senų laikų. Tėvas pasakoja, kad priekalnėj buvus kokia tai smaliarnia, likį anglių. Kiti saka, kad piliakalnij užkasti 3 auksiniai kardai, dar kiti – kad auksinė karieta prasmegus.
Gadliauskų sodyboj, už piliakalnia, ty in valdišku mišku buva akmuo su pasagos ženklu. Saka , jį jau inmūrina pamatuosna ar kur, ale tikrai buva.
Kalninių Mijaugonių k. – Andrius Petkevičius g.1927m.
Kalninių Mijaugonių piliakalnis
Kap mes buvam maži, dar pasakoja seni žmonys, kad mata an Piliakalnia ugnis, kalbėja, kad kas tai ty buva užkasta, ale aš jau nepamenu.
Saka kad ant Mijaugonių piliakalnia naktim žmonys dažnai matydava ugneƚas blykčiojant, tai kaima bernai, pasidirbį geƚažinius kinžalus aidava ant kalna ir badydava skyƚas, ieškoja auksa, ale niekas nieka tynai nerada.
Pajauciškėse buva sena bažnyčia, tai kap jų nugriovi, stati Žąsliuose.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Iš kaimo istorijos
Gyvenam Mijaugonių kaime, turėjau 4 brolius ir dvi seseris. Linksma buva augt’, paskui užeja karas.
Visu gyvenimu gyvenau Kalniniuose Mijaugonyse, prisimenu dar senu kiemavietį, ty buva desencina žemis, paskui jau mana diedukas aja an sklypų, menu kap statisi, kap dieja langus. Man patika, kad ty žemėj gulieja senikas, aš nuveinu, atsigulu, pamiegu.
Prieg Lietuvos kas daugiau žemis turieja, tai buva gerai, o kas mažai, dar šeimyna didełi, tai sunku buva, reikieja tarnaut’. Paskui jau grafa žemi dalina, tėvas gava dar šešis hektarus.
Mana mama lika nuog mamus 14 metų. Ji buva vyriausia, lika dar keturi vaikai, mažiausiai buva tik du metukai. Paskui dar užeja karas. Mes gyvenam prie kelių, tai aja frontas, užiaja vokiečiai. Jiej labai viską atiminėja, javais arklius šieri, pjovi gyvulius. Žmonys javus kavoja, užkasinieja. Mana diedukas padari suolu ir pastati jį an dviejų didelių kaladžių, o tuosna kaladėsna supiłi javus – kožnon po asminku.
Kap aja frontas, tai gyvulius kavojam miške. Mes su teta buvam prieg gyvulių, melžim. Reikieja parneš’ pienu namo. Vienu kart nešu pilnu viedriuku piena, o namie
jau vokiečiai. Mama pamati manį ir mojuoja su ranka, neik, neik. Metiau tų pienų ir lakiu atgal’miškan. Užmati vokietis, kad mama kam tai mojuoja, tai spardi, muši ir mamu ir tievu ir dieduku.
Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.
Kalniniai Mijaugonys
Paskui buva badas. Nuveinam, prirenkam rūgštynių, jas pečiuj an bliekutis, jas mama išdžiovina, sumala su girnom, prideda kiek miltų ir kepa blynus. Mes vaikai lakstam po lauku ir, menu, vis atłakiam pažiūriet’, ar dar yra tų blynų stalnike, tai jei yra, oi, linksma. Kitur nebuva bada, kur niaja frontas, ty žmonys visko turieja. Vieną kart mes vaikai sugalvojam ait Kudonysna žebravot’, nuviajam, vaikštam po pirkias, mum duoda duonos, dar ko nor, – žiūrim mūs baba aina. Ji, mumį pamačius atiaja, apsikabina ir rauda. Paskui mumį parsivedi namo.Vaikai Lubakoj laksti palei Prakusu ir rada an tiltelia maišu avižų, vokiečių pamestu, tai parsinešį džiaugisi. Ajam grybaut’, uogaut’, riešutaut’.
Manį mama mokina kad nesibarčiau. Saka, liežuvis minkšta vieta, pritabaluosi, bus blogai, tyłiek ir nusiłaisk. Tep ir buva. Paskui tėvai sirga, miri, vaikai auga. Virš 50 metų pragyvenam kartu, viska buva. Kol jauna buvau, plonuti, graži, tai vyras labai manį mylieja, paskui vaikai, darbai, sustorėjau, tai ir pasibardavam ir pasipykdavam, ale vis kartu, vis dvieju, dabar, kap jau jo nier, tai labai liūdna.
Labai myłieja Lietuvu mana senis. Labai verki, kap vėliavu kėłi, himnu giedoja ir mumį su kaiminka verti giedot’. Mes iš jo šaipomės, tai jis kap pradieja keiktis, už šepečia: ,, Aš jumį” saka ,, Pamokysiu”. Tai mes jau jam sakam:,,Gerai, gerai, jau gražiai giedosim“ Ir giedojam.
Kalninių Mijaugonių k.- Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.
Neramūs laikai.
Už geležinkelia gyvena šeimyna, gal’ myłėja rūsus. Tėvas vaikščiodamas mėgdava visap šnekėt’. Saka, ateis rūsas, gyvensim visi gerai, katile virs, maistu gamins, kailinius visiem duos, nuog bagotų atims. Jo sūnus išeja tarnaut’ rūsų kariuomenėn. O kiti tada aja miškuosna, slapstėsi, kad tik neit’ tarnaut’ pas rūsus. Ir atsitika labai negeras dalykas, tikriausiai buva kokia nor asmeninė nesantaika, ar kas, ale atiaja, saka, kas ty žina teisybi, savi, gilučėnai, nu pažįstami su draugais ir išžudi visu šeimu. Motinu lovoj nušovi, o tėvu ir dukteri, jaunu, kokių 16 – kos metų labai kankina. Tėvas, tai tėvas, ale, kuom ji, tokia jauna galieja būt’ kalta? Saka, Koncepta kaime stovieja rūsai, o ji neši tiem rūsam piena, su jais šnekieja. Pas juos piemenava Laimučia Pranukas, tai saka, jį uždengi kailiniais, kad nieka nematyt. Ar po lova jis kaip tai gułėja. Po kelių dienų po laidotuvių su drauge buvam nuviajį pažiūriet’ ton pirkion, tai stalas, sienos dar stovieja krauju aptaškytos. Saka, paskui jų ieškoja kiti žaliukai, norieja juos nubaust’, ale nieka nežinau. Baisūs laikai buva.
Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.
Mana dėdi Laimutis gyvena miške, ty bazi buva, seniau ty kalades veži, miškus pjovi. Laimučių abudu sūnūs buva kariuomenėj, vienas prie vokiečių, kitas prie rūsų. Tai saka, atiaja tiej chuliganai, nu negeri žaliukai, katri žudi, pas juos ir saka:,, Tegul’ pareina sūnus iš rūsų kariuomenės, parneša ginklus”. Tėvas nuvažiava pas sūnų, saka va kas, o tas nepatikėja, saka:,, Ai, pagąsdis ir nustos, nėra čia ko bijot’, pabėgsiu, bus bėdos ir tau, išveš. ”
Vienu dien Laimutis buva malūne, grįždamas užvažiava pas mana tėvu, saka:,, Grąsina man”. Tėvas jam saka:,,Bėk, kavokis”. O jis:,,Kur gi bėgt’, gyvuliai, namai”. Jiej gyvena miške, tai saka ir dienu ateis. Ale ir netikėja kad gali žudyt’.
Ir atiaja. Baisiai nužudi. Jau tų Janyti tai visaip ir nagus nurovi, ir pirštus išsukinėja ir išlauži, visa nugara buva juoda. Galva ištinus baisiausiai. Oi baisu. Krauja klanai, sienos aptaškytos. Kai žvėrys. Taip negalima. Pažįstami, savi žmonės, kad ir kokį piktumu turėtum.i
Vieną kart Janytė mani vedėsi pas savi, tai iš miškelia pradėjo šaudyt’, Janytė griuva griovin, o aš dar nieka nesupratau, kulkos tik čik čik čik aplink, aš dar tik pirmon klasėn ajau, nieka nesupratau, ale nekliudi. O po kelių dienų ir atiaja pas juos.
Visus tris nužudi. Paskui juos paėmi brolis, laidoja. Prie sodželkos nuprausi. Paguldi an šiaudų. Nebuva ir laidotuvių, bijoja visi, ką ty. Nesikiša niekas, nei valdžia.
Po kiek metų tiej žulikai, jau atbuvį kalėjimu buva, tai susitikam an kapinių. Stovi jis, kad moterys pradėja šnabždėtis: ,,Va, žiūrėkit, gi jis Laimučius užmuši”. O jis tep cekavai in manį žiūri. Aš buvau labai panaši in Janytį. Tai sakau jam:,,Ko tu tep žiūri, mislini Janė iš numirusių prisikėłi?” O jis tyli. Paskui Laimutienė jaunoji, nu marti, kap puołė jį lojint’, bart’visaip, tai jis visai išvažiava Kaunan ir jau nemačiau jo daugiau, paskui, saka, pats pasikori. Žiauru buva.
Mijaugonių k. – Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė, g. 1937 m.
Vienu roz susirinka jaunimas Talpūnuose, šoka. Ateina žaliukai. Intieja, saka:,, Linksminatės? Tėvai, broliai Sibiruose, kalėjimuose, miškuose, o jum linksma? Nusirenkit. Visi”. Ir liepia visiem stotis dviem ailiem – vienon mergaitėm, kiton – berniokam. Sustoja. Išieja priekin su automatais ir liepia visiem nusirengt’. Visi rengiasi, kur diesis. Nuogai visus nurengi. Dabar, saka, šokit’ ir liepia Pranukui griežt’. Tas griežia, o visiem liepia porom susikabyt ir šokt’. Paskui paklupdi muzikantu prie zoslana, liepi pasilankt’, atkišt’ užpakalį, o visiem iš ailės ait’ ir bučiuot’ muzikantui, tam nabagui Praniukui užpakali, padėkavot’, skaita, kad graina. Ir visi iš ailės aja. Tada jau laida apsirengt’ ir prigrasi niekam nesakyt’, ale kur ty, vistiek visi sužinoja, tai nuog to laika labai bijoja. Ale vistiek po kiek rinkdavasi, būreliais, po kelis, paskui kur atokesnėn trobon.
Gyvena atokiai viena moteriškė. Saka, ateikit, pas manį, niekas čia jumį neieškos, tai suviajam, šokam, kad atlakia Pranuka brolis, saka, grait biekit’, žaliukai pasirodi. Visi isilakstam kas sau. Tokia ir jaunystė buva, dieve sergiek.
Vieną kart kap nugąsdina, kad žaliukai ateina, tai dvi mergaitės iš to striuka inlaki in kaimynus ir tiesiai an pečiaus. Niekas nesupranta, kas čia daras.
Buva šokiai palei kapinėƚas, troboj palei duris visi nusirengi, o tenai palei sienukį stovieja loveƚi, joj gułieja senuki. Kas tai tyčia išgasdina, kad ateina žaliukai. Visi kap puołi prie tų sava rūbų, kap susikimša krūvon, tai apverti tų lovełi, toj senuki net po loveƚa nusirita. Kitų dien susitikį kvatoja, saka, ot buva šokiai, suvieja Vindziulių bernai, tai net lovu sulauži. Dieve, dieve.
O tėvai pyksta, nełaidžia. Vienam bernui pakavoja batus, saka vaikščiok su klumpėm, ale jis vis tiek nuvieja šokiuosna su tom klumpėm, stovi priemenėj ir žiūri. Mergos kalbina, saka, aik šokt’, ale kap gi tu ty šoksi su klumpėm, klepsi, šaipysis visi. Toks buva mergavimas, ale vis tiek buva linksma. Jaunima buva daug, visi draugiški.
Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.
Tiej šokiai, kur partizanai nuogus šokdina buva pas Murauska Antanu. Saka, visi šoka, užieja žaliukai, muzikantu paguldi an suola, liepi visiem nusirengt’ nuogai, šokt’ ir jam, nu muzikantui, užpakalin bučiuot’.
Laimučių šeimynu išžudi, labai kankina, mergaitei lauži pirštus. Paskui juos šarvoja brolis mūs kaimynystėj. Suguldi an grindų, mergaiti vidurin, tėvus iš kraštų. Kaip mergaiti pakėli nuog žemės, tai ir lika krauja klanai, pati mačiau. Tas jų brolia vaikas, kur pas juos gani ir visku mati, po lova gułieja, tai saka, ryte parłieki namo iš Koncepta. Tėvas jo klausia, ko jis tep łakia, o jis net prašnekėt’ negalieja. Kas tep padari? Vietiniai. Teisybė. Paskui buvam nuvėjį ton sodybon – visur krauja klanai sukepį. Saka, už liežuvį. Jiem lyg tai buvo pranešta, ale jiej netikieja, nebiega. Sesuva kapinėse, kai juos laidoja, pradėja riekt’, kad tai Janavičiuka darbas, kad jis nužudi. Menu. Mergaiti buva labai graži, labai jauna. Ir kas ty buva?
Kalninių Mijaugonių k. Domicelė Laimutytė Povilavičienė, g.1931 m.
Mana brolis, nabagas, šoka nuogas. Kas netika – diržu. Gava, kad šokt’ norieja. Laimučių šeimynu nužudi, kankina. Jų brolis kaime gyvena, tai paskui juos jau parveži sava trobon, šarvoja ir laidoja an Mijaugonių kapinių. Visko buva.
Kalninių Mijaugonių k. – Albina Tamašauskaitė Petkevičienė, g. 1930 m.
Kloniniai Mijaugonys, k.
Iš kaimo istorijos
Kloniniai Mijaugonys – kaimas į šiaurę nuo Ilgio ežero, prie plento Vilnius–Kaunas. Iki 1940 m. kaime buvo apie 50 sodybų, šeimynos gausios.
Kloninių Mijaugonių k. – Pranas Akulevičius, g. 1930 m.
Čia kiekvienas kaimas turėjo savo tarmę,- vieni cikiavo, kiti ne. Mijaugonys, Kaugonys, atrodo bus kilę iš čia kadaise gyvenusių žmonių pavardžių. Kaimai buvo tarp miškų, ėjo keliai. Kelias per Mijaugonis ėjo ant Semeliškių ir buvo labai senas, jis tik truputį yra ištiesintas. Prie jo stovėjo senas Mijaugonių kaimas. Kita šaka ėjo palei Obenių dvarą ir sukosi į Gojaus mišką per Lubaką ir ėjo per Gabriliavą, Dainavą link Paparčių. Kai tiesė Vilniaus – Kauno Plentą, tai toj vietoj, kur kelias kirtosi, nereikėjo nieko užvežt’, toks buvo nuo seno sutrombuotas, sumuštas.
Seniau irgi kirto ąžuolus. Buvo vertinami ąžuolo pelenai, anglys. Sako, daugiausiai juos naudojo kailių išdirbimui. Senais laikais sunku buvo apdirbt’ ąžuolo medį, nes nebuvo tokių pjūklų, namus statė arba iš tašytų rąstų arba iš spygliuočių. Mokėjo perskelt’ ąžuolą išilgai su klynų pagalba.
Kloninių Mijaugonių k.- Albertas Janavičius, g.1947 m.
Mijaugonių kaime buva toks Šunkarių raistas, ty šunis korė, po melioracijos dabar ty jau dirbama žemi. Buva ty pelkynuose ir užžėlis ežeriukas, prisimenu, kap venterius statėm, lynus didžiausius gaudėm. Kap meliorava, iškasdava didžiausius medžius, ąžuolus, nei kiek nesupuvusius. Jiej buva nepjauti, gal nukirsti, gal patys suvirtį, pajuodį. Ir palei Strėvu iškasinėja senų pajuodavusių ąžuolų, tokia storia kap stalas. Žmonys sukūrena, niekas jų nevertina.
Kloninių Mijaugonių k. – Boleslovas Pruskas, g.1928 m.
Kadaise čia aja karai, saka aja an durtuvų, visko buva, pasakoja, kad buva badas, bada metu gyvena motina su penkiais vaikais, kai ji iš bada numiri, tai jos vaikai jų suvalgi. Aja marai. Taip miri žmonys, kad mažai kas lika gyvas. Saka Mijaugonyse iš trylikos žmonių šeimynos lika tik viena, tokia Pukevičienė.
Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.
Kloniniai Mijaugonys
Mano prodiedų pavardė nežinia kokia buvo, ar išvis jie ją turėjo. Kaime visi vadinosi vardais, dar turėjo pravardes. Mano prodiedis turėjo du sūnus ir dukteris. Žemę užrašė vyresniam Ignui, o mano dieduką išleido Trakuosna mokytis teisės, tai reikėjo užrašyti pavardę, sako užrašė sulenkintą,,Jurkievič“.
Žemė buvo pagrindinis žmogaus turtas. Grafai vieni pirko žemes, kiti pardavinėjo, pralošdavo kortomis, visko buvo. Žmonės, kurie tik turėjo pinigų, pirko žemę ir miškus. Paskui mišką iškerta, kelmus išrauna, žemę išdirba ir jau turi savos. Taip prasigyvendavo. Tokie kaip Sabonis, kaip mano prodiedis panašiai buvo prasigyvenę.
Taip ir liko. Bet atsitiko nelaimė, dieduko brolis nuskendo Strėvoj, prodiedis turėjo grąžinti mano dieduką iš mokslų namo ūkininkauti. Tai sako, jis žemės nelabai mylėjo, dažnai kaimo žmonėm rašinėjo visokius raštus, bet žemę dirbo, nes žemė buvo turtas.
Kad žemę nupirkti, tai reikėjo mokėt’ taupiai gyvent’, neišlaidaut’, nei rengtis, nei girtuokliaut’. Ir nusipirkdavo, o tinginių ir tais laikais, ant pečiaus gulinčių, buvo daug. Ko ponas neliepė, to ir nedarys, kai ponas nemato – ir nesistengs. Toki ir gyveno prastai ir jų vaikai likdavo prasčiokais.
Seniau žemė visur buvo išganyta, išpjauta, išravėta. Teta pasakojo kaip ją dar mažą pastatė žąsų ganyt’. Žąsys kiek pavaikščiojo, žolę papešiojo, paskui pakilo ir nuskrido ežeran. Parlekia piemenė verkdama:,,Žąsys išskrido.“ Vakare jos pačios namo pareina.
Mijaugonių k. – Albertas Janavičius, g.1947 m.
Mijaugonių k. apie 19 a. pabaigą
Neramumai , karai
Aja rūsai, aja partizanai.
Pas mumį buva daug fotografijų. Užieja rūsai, pamati tas fotografijas, žiūrieja, žiūrieja, saka, gal jūs koki tai šnipai? Ir paiemi broli. Nuveži Žiežmariuosna, kap stūmi sklepan, didelian mūrinian rūsin, tai visas buva apsidaužis. Kas ty žina, gal jis tik tep saki, gal bijoja pasakyt’, kų ty jam dari, ale paskui palaida, palaiki ir palaida. Nebuva gi už ką.
Mijaugonių k -Petronėlė Parulytė Brazienė, g. 1907 m.
Mijaugonių netektys
Kloniniai Mijaugonys – kaimas į šiaurę nuo Ilgio ežero, prie Vilniaus – Kauno plento. Iki 1940 metų kaime buvo apie 50 sodybų, šeimynos gausios. Petkevičiaus atmintyje trumpai paskaičiuoti šio kaimo nuostoliai 1940 – 1955 metų politinių suiručių metu.
1940 – 1941m. nuostolių nebuvo.
1944 m, tik praėjus frontui į vakarus prasidėjo suėmimai.
Aračiauskas Bernardas gimęs apie 1925 – tus metus, bežemis, nenorėdamas tarnauti rusų armijoj išėjo į mišką ir 1945 m. žiemą žuvo.
Aračiauskas Petras vokiečių okupacijos metu tarnavo savisaugos būriuose ir žuvo fronte apie 1943 – čius metus.
Belekevičius Kazys gimęs 1920m. vokiečių okupacijos metu mobilizuotas į vokiečių armiją. Negrįžo.
Janavičius Jonas 45 m. neaišku už ką suimtas 1944 m.išvežtas į Krasnojarską iš kur negrįžo.
Janavičius Antanas gimęs1925m.slapstėsi nuo mobilizacijos ir 1945m. pavasarį nušautas, kai bandė valtimi pabėgti į kitą ežero pusę nuo jį persekiojusių kareivių.
Janavičius Stepas gimęs 1927m. 1946m. suimtas ir apkaltintas priklausęs pogrindinei organizacijai, tardymų metu neišlaikė kankinimų ir prisipažino ko net nedaręs. Kitus vyrus, paimtus kartu, kurie neprisipažino po dveijų metų iš kalėjimo paleido, o jį nuteisė iki gyvos galvos ir ištrėmė.į gimtinę negrįžo.
Janavičienė Apolonija ir Janavičiūtė Janina 1948m. ištremtos, į kaimą negrįžo.
Janavičius Bolius gimęs apie 1920m.1944m. mobilizuotas į Raudonąją armiją. Negrįžo.
Janavičius ? gimęs apie1930m. apie 1948m.girtaujančių stribų nušautas netoli Kaišiadorių prie Kiemelių k., kai į Kaišiadoris buvo nuvežęs grūdus prievolei.
Lipnickas Kazys apie 50 metų amžiaus buvo apkaltintas bendradarbiavimu su vokiečiais, nes jo kaimynystėj buvo vokiečių ryšių stiprinimo punktas ir jį aptarnaujantys kareiviai užeidavo pas jį. Ištremtas.
Lipniukas Stepas gimęs 1925m. suėmus tėvą pasitraukė iš namų bijodamas tolesnio persekiojimo ir žuvo 1946 ar 47 metais.
Petkevičius Zigmas gimęs 1920m.už tarnybą savisaugoje vokiečių okupacijos metais1946m. suimtas ir iš kalėjimo negrįžo.
Vankevičius Bernardas gimęs apie 1916 – 18 metus rezistentų nušautas už bendradarbiavimą su saugumu.
Vankevičius Jaronimas gimęs apie 1910 – 15 metus rezistentų nušautas už bendradarbiavimą su saugumu. Jis buvo įskundęs keletą kaimynų. Lipnicką, Janavičių ir kt.
Žigutis Edvardas gimęs1920m. teistas už tai, kad vokiečių okupacijos metu tarnavo savisaugos dalyse. Į kaimą negrįžo.
Žigutis Pranas gimęs apie1915 – 18 m. buvo pastebėtas rezistentų tarpe, tačiau likimas nežinomas, į kaimą negrįžo.
Mijaugonių k. – Pranas Akulevičius gim. apie 1930 m.
Dvaras
Nuo 1860 iki 1920 m. Mijaugonių dvaras priklausė grafams Pliateriams iš Abromiškių. Lietuvai tapus laisvai, dalis dvaro žemių buvo nacionalizuota, išdalinta savanoriams, o dalį nupirko Jonas ir Teresė Grybauskai, sugrįžę iš Amerikos. Jie perstatė dalį pastatų, gyvenamą namą. Po 1945 m. dvare buvo įkurta mokykla.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Mijaugonių dvaras seniau priklausė Pliateriams, paskui buvo parduotas amerikontui* Grybauskui. Šnekėja, kad Pliateris ( senasis?) turėja sūnų, jis užsimušė ant Sielcieka ežerėlia su pačiūžom. Griuva aukštielnikas ir usimušė.
Ašakieniai. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
*Grybauskas, dirbdamas Amerikoje buvo sužeistas darbe ir gavęs didelius pinigus nusipirko Mijaugonių dvarą
Visko buva. Buva dvaras. Menu dar sena dvara buva likučių, buva. Paskui viskas dinga. Pirka Grybauskai, dar buva gražūs namai ty, paskui užeja sovietai. Jiej pabėga, niekas nieka nežiūrieja, apsidėvieja, gyvena visoki žmonys. Argi dori žmonys namų neturieja? Argi kas svetimų namų žiūrieja? Dabar nežinau, kas ty, saka lyg atsiėmi vaikai ar anūkai Grybauskų, gal giminės, ale, saka, nieka ty ir dabar netvarka.
Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g. 1927 m.
Mijaugonių dvaras apie 19 a. pabaigą
Prie dvara buva pastatytas namas andanarščikam, didelis toks, gyvena 3 šeimynos su vaikais, ale ty ilgai gyvent’ negaƚėja, labai vaidenasi. Naktį, apie 12 valandu kas tai ateina, duris atidarinėja, atneša malkų, užkuria pečių, uždega lempu. Žmonės negaƚėja gyvent’. Tarybiniais metais tų namų nugriovi ir išveži Žiežmariuosna, pastati klubų. Sakė, kad tas namas buva pastatytas an kokių tai senobinių pamatų, gal buvusia dvara. Klojimas, svirnas ir Grybauskų namas dar stovi.
Kloninių Mijaugonių k. – Boleslovas Pruskas, g.1928 m.
Kai grafienė Pliaterienė su dukromis biega iš Lietuvos, tai Mijaugonių dvare takas, kur turieja ait’ grafieni, buva nubarstytas žeme, atvežta iš Abromiškių dvara. Saka, kad grafieni neatsistot’ an Lietuvos žemis.
Senųjų Kietaviškių k – Veronika Puidokaitė gim. 1921m.
Gimiau Mijaugonių dvare, tėvai dirba dvare. Senas dvaras stovieja arčiau in Mijaugonis, netoli soda, ty buva palociai, ale jau niekas negyvena, saki, ty vaidenasi. Namas ilgas, blėta dengtas, per viduri aja koridorius, in abi puses buva kambariai. Jį nugriovi tik sovietmečiu. Šitas, kur išlikis, prieg man statytas. Jį statė jau Grybauskai, jiei dvare negyvena, saki, labai vaidenasi, naktim daužasi, trankasi, negalieja miegot’, tai ir aplaida jį. Grybauskai buva grįžį iš Amerikos, ale patys visku dirba, ir akena, ir drapokava arklius pasikinkis, tep taupėsi, kad degtukus pusiau skaldi. Ale ir degtukai brangus buva, atsimenu dėžełė kainava 10 centų, o vištos kiaušinis – tik 5 centai. Labai taupūs buva. Pradžioj gyvena senam tarnų name, kur per karu sudegi, paskui pasistati nauju.
Žemi kai porceliava 1940 metais, tai Grybauskienės brolis Žukauskas gyvena atskirai, turėjo 10 hektarų. Paskui jiej slapstėsi, gyvena Kaune. Taip ir dabar stovi, – nei grįžta, nei atstatinėja. Žemi tai nuomoja paukštynui.
Paskui ty mokykla buva, mes dar ty mokyklon ajam, namas ilgas, dviejų galų, vienam gale stovieja pečius, buva priemenė, paskui gyvena kelios šeimynos. Skerdžius Jankauskas neturieja sava nama, koks tai Dzedulionis, Ščiuka.
Mijaugonių k – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė, g. 1923m.
Tėvai anksti mirė, tai išejau tarnaut’ labai jauna, tarnavau Mijaugonių dvare pas ponią Grybauskienę. Jie nebuva labai turtingi,tik buvį Amerikoj. Saka, ty dirbant, vyras neteka akies ir už tai gava labai daug pinigų. Tada parvažiavį ir nusipirka Mijaugonių dvaru.
Lubakos k. – Filomenas Malašauskienė, g. 1920 m.
Baroliuose buva ponas. Jo sūnus susidraugava, susimyłėja su neturtinga mergaite. Jau toj ir nėščia. Tai jo tėvas, sužinojis šitu, užraši sūnu Amerikon, kad tik nesiženyt su taj biedna mergaite. O sūnus nuveja ir pasikori. Jinai irgi niekad neištekieja. Turieja vaiku ir gyvena mergaudama Mijaugonių dvare.
Gudbalio k. – Marijona Suslavičiūtė Markevičienė, g. 1925 m.
Lubaka, k.
Kaimo pavadinimo kilmė
Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo ir Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka. O seniau pasakojo taip. Kai ėjo kryžiuočiai ir pradėjo naikint senas šventvietes, tai vaidilutė Lubaka tiek verkė, kad ištekėjo upeliu per pievas, per šaltinėlius į Prakusą, tai kaimas ir buvo pavadintas jos vardu.
Lubakos k. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
Tėvas pasakojo, kad Lubakos kaimas buvo vadinamas „Šventa Lubakėlė“. Sako, ty žmonės nenorėjo nieko dirbt’ – sėdės ant tvorų, žiūrės vieni in kitus ir šnekėsis, tai ir vadino taip.
Elektrėnai – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Šėtono raistelis*
Mūsų žemė, kur trobos stovi, vadinasi Šėtona raistelis, bet kodėl, tai nežinau.
Lubakos k. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m.
* Pateikėjai mini teritorijoje esanačius du Šėtono raistelius – vieną Lubakoje, o kitą prie sanatorijos miške.
Iš kaimo istorijos
Dar menamas Glembockos dvaras, karčiama ir pašto arklių stotis. Žemės priklausė Andriui Janavičiui. 1923 m. glembockiečiai, kurių kaimas buvo archajiškas, žemė sudalinta rėžiais, tapo sklypininkais. Kaimą pavadino Lubakos vardu, Janavičiaus viensėdis irgi atsidūrė Lubakos kaimo teritorijoje.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Mano diedukas gyveno Lubakos kaime, aš pas jį dažnai būdavau. Diedukas buvo labai įdomus žmogus, grojo smuiku, mandolina, giedodavo pagrabuose kartu su Malašausku ir trim moteriškėm. Jis man pasakojo, kad Lubakos kaimas buvo gatvinis, ėjo prie Mijaugonių–Gilučių kelio. Kita gatvelė buvo prie Kietaviškių vieškeliuko. Daugiausiai gyveno Janavičių, Gudelių. Dieduko sodyba buvo sena, augo daug didelių senų medžių, šimtamečių beržų.
E;ektrėnai – Arūnas Pliskauskas, g. 1968 m., kilęs iš Lubakos k.
Seniau vienoj troboj gyvena visa šeimyna. Jei sūnūs susiženina, tai būna net kelios marčios, tai visko būna – ir barasi, ir pykstasi, o kur gi dėsies, vėl’ gyvena. Mana teta iš Toleikių pasakoja, kaip vienas bernas iš Sabališkių paėmė mergą Pliskauskutę, tai abi su anyta labai nesugyvena. Susirga toj marti, jau slabna visai, tai anyta ir saka jai: „Va, tu jau ir gaišti, o aš dar pagyvensiu.“ Nor ir sena jau buva, ir pati grait miri, ale, matai, pjovės iki paskutinia. Labai nesutika. Tik mergaitis paaugliukis lika.
Lubakos k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m.
Migūčionys, k.
Migūčionys iš apie 19 a. pabaiga
,,Kai jauna buvau, tai kai an 100 arklių jojau“
Gimiau Migūčionių kaime, šeimoj buva 4 broliai ir aš viena. Namai stovėja gyvenvietėj, kaimas buva didelis. Gyvenam Leketavičiai, mes Kazlauskai, Zarembai, Vėželiai, Stanevičiai, Bagdonavičiai, kiti Vėželiai, Arnatkevičiai, Malašauskai. Visi gyvena palei keliu, skaitės Naujos Migūčionys, ba buva ir Senos Migūčionys.
Buva, kad įdomiai vadina kai ką. Tokių Janį tai Kumelaite vadina, ba ji buva labai strogi, bistri, buva Gorodova Jonas, Džiana Algirdas, buva mergos Ributės.
Vadina ir vietas visaip – buva Barščiukų laukas, Juodiškės, Vispa, Tarpumiškis.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Gyvensena
Menu, kai slapstėmės Gervaraistij nuo vežimų, gyvenam prastai, pas gimines, atieja tokia Bliujienė ir saka ,,Nu va, kad ir slapstotės, o vistiek jum Velykos, o aš net duonos neturiu“. Mes jau ne namie, o ty šeimyna dideƚė, ale mama vistiek atpjovė pusę kepala duonos ir davė jai. Seniau varge žmonės buvo geresni, dalinasi visu kuo, buva nuoširdesni, o ji viena su dviem sūnum gyvena, žemės prastos ir tos nėr kam dirbt’, vaikai maži, tai nieka neturieja. Siedi an zoslana ir verkia. Velykos buva. Ir mes nelabai ką gałėjam jai duot’. Mes, 7 žmonės šeimos, slapstėmis pas Vėželius, jų 6 vaikai, dar vyriausios duktės 3 vaikai, tai būdava pirmiausiai prie stala susodina visus vaikus, pavalgydina, paskui suaugį siedasi. Būdava, privirs didelį puodą kopūstų, in tokius kariškus blėšinius bliūdelius vaikam supilsta, tai rungtynės kas greičiau suvalgys. Dar menu kaip maža mana sesutė pamatė, kad nespės, tai metė šaukštą ir greit rankom tuos kopūstus.
Migūčionių k. – Marytė Kundrotaitė Vanagienė, g.1938 m.
Seniau tėvas kur važiuot’, an švenčių ar kur, tai turieja drapokieli, jis buva toks važelis an ratų, gražus, nedidelis. Žiemu turiejam kazankieli, tokis važelis an rogučių, važiuot’ per sniegu. Mama daug audi, pardavinieja, tai nupirka. Per karu vokiečiai paėmi kazankėłi, o drapokėli tata buva pakavojis an tvarta, šiene, ale paskui vistiek jau kolūkia pirmininkas atiemi, tokia graži, moliavota buva, net verkiau.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Iš prisiminimų
Žmonės važiava Amerikon užsidyrbt’. Vėželis buva Amerikoj, parsivežė pinigėlių. Jo pinigus pavogė posūnis, ritime audekla pas babu buva užsiūta, tai rada ir išvažiava Amerikon. Tadu sava vaiku išłaida, paskui ir antru, ale jam nesiseki. Kai jis laive miegoja, jį apvogi, su pinigais pavogi ir antrašu. Išlipa jis Amerikoj ir nežina, kur ait’, ką daryt’. Kalbos nemoka, isigandis dvylika parų vaikščioja, po tiltais nakvoja, suplyša jo čeverykos. Vienuryt, isimiegojus palei malūnu, žiūri – an prieš ateina trys vyrai ne vyrai, lyg velniai būtų, mislina, jau ir vaidentis iš tos nevilties pradėja. Juodai apsirengį, lempas an galvų usidėjį. Ale jis jiem vis tiek: „Labas rytas.“ Kad, saka, vienas, maskį nusitraukis, rėkia: „Vyrai, čia gi mana brolis.“
Saka, savaiti laika baliavoja, paskui ir lika tynai gyvent’. Šventėm po 25 dolerius siuntė, tai šventės buva geros. Per Velykas, Kalėdas, Sekmines.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.
Pustakiemis
Vardo kilmė
Sako, seniau čia buvo plyni laukai, dar miškai ošė. Žmonės kūrėsi dykoje vietoje. Kiti sako, kad kai užėjo maras, tai nušlavė kaimą, visus alei vieno išguldė. Liko tuščios sodybos.
Ir apie baisius dalykus pašneka žmonės – neva šitas apylinkes labai nuteriojo maskvėnai, kai prieš kelis šimtus metų jie čia buvo užėję. Pasakojio diedukai. O pagal rusišką liežiuvį – pustoj. Tai liko Pustakiemis.
Pustakiemis – Juozas Kundrotas, g. 1934 m.
Gyvensena
Kaimas priklausė Gabriliavos palivarkui, buvo karčiama, priklausiusi Oginskienei, ją laikė žydo J. Šmuilovičiaus šeimyna. Pustakiemio kaimą valdė dvarininkai Matusevičiai.
Kaime gyveno Zarembai, Maciulevičiai, Kundrotai.
Pustakiemio kaime yra gimęs kultūros veikėjas, rašytojas publicistas Juozas Kundrotas. Įsteigtas Botanikos draustinis, saugantis rudeninio vėlyvio natūralias augimvietes.
Gilučiai – Veronika Tamošiūnienė, g.1958 m.
Pustakiemio kaimo ribos
Pustakiemij gyvena gal 10 šeimų, buva Stirnai, gal keturios šeimos, buva Medzikauskai, Zarembai, Gumbis buva, Rasickai, Perednis, Batėnas, Kundrotai.
Gabriliavos k. – Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė, g.1924 m.
Pagal vieškelį ėjo sodžius. Apie kilometrą. Seniau kaime gyveno apie 40 šeimynų, apie 10 jų turėjo Kundrotų pavardes. Daug Zarembų. Mano prosenelis Tamošius turėjo Strazdo pravardę, tai paskui jo vaikai, mano senelis ir kiti, irgi kaime vadinti Strazdais. Kaip jie šitą pravadrę įgijo? Ogi mano prosenelis Tamošius buvo muzikantas, jis grojo smuiku. Labai jauna mirė jo žmona, tai jis pradėjo labai gerti. Turėjo tokią sugyventimę Zosę, tai abudu pasigeria, eina ūlyčia ir garsiai dainuoja ,,Oi tu strazde, strazdeli”. Ir taip kiekvieną kartą, kai tik nusigeria, o nusigerdavo dažnai. Sako, gėrė, uliojo, o kai pritrūkdavo pinigų eiti į kaimo karčiamą, nešė grūdus, javus, sūnų jis net buvo uždaręs į kiaulių tvartelį, ko tas neleido imti grūdų iš aruodo. Sako,senatvėj vienatvėj gyveno, nykioj trobelėj. Jis turėjo keturis sūnus. Mano senelis Juozas, jo broliai Jonas, Martynas, Aleksas. Buvo ir duktė Nastutė, kurią gimdydama ir mirė žmona. Ir visi jie buvo Strazdai. Senelis Juozas gyveno prosenelių gimtinėj, o jo brolis Jonas – visai greta, jie buvo labai artimi.
Kaimas – gatvė, vadinama ulyčia, dalinančia kaimą į dvi puses – šiaurinę ir pietinę, einančią iš vakarų į rytus, pusiaukelėje tarp Žaslių ir Vievio ir priklausė Žaslių parapijai. Čia nuo seno ir tėvų tėvai gyveno. Nei bajorų, nei šlėktų, lietuviškas kraštas. Visada buvo manoma kad palikti savo gimtąjį kraštą tolygu pražūčiai.
Kaimas turėjo savo tradicijas. Menu, tėvas susodina vaikus už stalo ir mokina, aiškina, pasakoja. Buvo visokių pamokymų, pasakojo vaikam visokius pasakojimus. Mano senelis labai šviesus žmogus buvo, prie caro norėjo vaikus mokinti lietuviškai, buvo atvežęs daktarką vaikams mokinti. Kaimas buvo įsteigęs savo mokyklą, nes rusiška mokykla buvo Žebertonyse, tačiau senelis norėjo, kad vaikai mokėtų lietuvišką raštą.
Kaimas buvo tįvarkingas, nebuvo arkliavagių, padegėjų, peštukų, pasimušdavo už mergas su mijaugoniokais, sako, kai susitinka Pustakiemio bernai su Mijaugoniokais, tai tvoroms ramybės nėra.
Sodybos buvo puošiamos įvairiais drožiniais, visaip išpintomis tvoromis, žirgeliais virš stogų.
Kaimo gale stovėjo smuklė su baltomis langinėmis. Jos vidaus išplanavimas skyrėsi nuo paprastos trobos, abiejuose galuose stovėjo po nedidukę krosnį, įrengti geri rūsiai, juose žiemą vasarą buvo laikomi ledai.
Vaikščiojau į Žaslių gimnaziją. Dabar keliai jau ne tie, seniau eidavom kaimo keleliais, takais, dabar viskas užarta, pakeista. Teko ir su stribais keliuose susitikti, teko ir Žaslių miestelyje pagyventi, toli buvo vaikščioti. Pokario sunkūs laikai, žmonės gyveno vargiai.
Mūsų kaime gyveno A. Zaremba cariniais laikais platines lietuviškas knygeles, gimę kunigas Aleksandras Alkovikas, Operos teatro solistas Pranas Zaremba, žurnalistas Juozas Malašauskas.
Juozas Kundrotas, g. 1934 m. Pustakiemio k.
Aš Pustakiemia kaiman atitekėjau 1954 metais. Seniau kaime buva daug jaunima, linksma buva. Menu kolūkia bibliotekoj dari vaidinimus, ir Gabriliavos dvare, ty mokykla buva, dari vaidinimus, rinkasi jaunimas, vaidinam spektaklius,tai ir su vyru tada susipažinau, paskui ir apsiženinam.
Atitekėjau ūkin, kartu su tėvais teka gyvent’. Jų trobos buva medinės, nemažos, blėka dengtas stogas, žemis tai nedaug tik 6 hektarai, ale jos jau ir nereikėja, jau kolūkiai.
Anyta Pranusia buva labai gera, sugyvenam, nesibarim. Mana du vaikai miri, lika tik viena mergaiti.
Bažnyčion Žasliuosna ėjam.
Mana tėvas turėja 20 hektarų žemis, buvam trys vaikai, brolis ir mes, dvi mergaitis.
Kaime buva vietų su visokiais vardais, buva Užubalis, Svalkė, Skynimai, Sidara raistas. Buva ir pravardžių visokių. Mana vyra tėvai gyvena an gala kaima, tai ir vadina Galiniai. Menu dar gyvena žmogus, vadina Batas.
Emilija Vaicekauskaitė Zarembienė, g. 1933 m. Pustakiemio k.
Neramumai
Pas mumį vis vaikščioja partizanai. Buva ir rūsų partizanai, ateidinėja iš kur tai gelžkelia sprogdyt’, menu dar, buvau vaikas, tai kas tai nuo Semeliškių atvažiavį buva, ieškoja sava, jį kas tai po traukiniu buva pakišis ar kas ty, kad menu, lakstau ir jiem rodau kur ranka, kur koja. Tadu manį tėvas labai bari…
Paskui po kara vaikščioja Lietuvos partizanai, vaikščioja skrebai, bijojam laukan išeit’, a, visko čia buva…
Pustakiemis – Vladislava Zarembaitė Janulevičienė, g. 1930 m.
Talpūnai
Talpūnai apie 19 a. pabaigą
Neramumai, karai
Tėvas dirbo prie gelžkelia, tai mes ir gyvenam čia, palei Žąslių stoti. Gelžkeliečiai ėja kap sukarintu tarnybu, tai kap prasidėja karas ( 1 – sis pasaulinis), rusai išveži gelžkeliečių šeimas, ba ėja vokiečiai.Vyrus dar palika, tai veži tik vaikus su motinom. Ir mumį veži. Sukrovi vagonuosna kas kų galėja pasiimt’ ir net nesaki, kad tėvu palienka, tai buva apie kokius 1914 – tus metus, nelabai prisimenu. Kur veža, nežinam. Nuveži Latvijon. Tadu iškrovi, privari padvadų, sukrovi josna šeimynas ir arkliais veži kaimuosna, vienu – vienan naman, kitu – kitan, nori, nenori, a, kur dėsies. O ty ,,biežancam” gerai niekas neduos. Sukiša virtuvėsna, sandėliukuosna, miegojam an grindų. Mes su mama buvam šeši vaikai, tai davi vienu lovu, pasistatim nediduku staliuku, katrą mama buva pasiėmus, ir viskas. Valgyt’ ką turėjam, tai jau kelij suvalgim, ba veži tai ilgai. Važiuoja, važiuoja, sustoja, stovi, vėl naujus žmonis iš tynai krauna, kol net dastati ty, kur reikieja. Tai susiedam visi an slanksčia ir verkiam. Mama irgi, an mumį žiūrėdama, verkia. Latviai irgi mumį nenorieja, per prievartu ir jiem svetimus apgyvendina, tai vadina ,,prakeiktais bėgliais”paskui jau apsipratam, pradieja valdžia duot’ produktus. Miltų, kruopų, paskui padari prieglaudas, tynai gyvena vaikai, mana vyresni du broliai ir sesuo gyvena vyresnių prieglaudoj, o mes mažiukai ty, kur mažesni.
Metus laika gyvenam ir nežinojam ar gyvas tėvas. Kap vokietys užėmi Žaslius, tadu vyrus pałaida, jiej važiava ieškot’ šeimynų. Atsimenu kap nakčia miegojam an žemis pasiklojį, girdim, langan dauža. Klausia:,,Ar čia Kumeliauskieni gyvena?” Jau pažinam tėva balsu. Kap mes visi sukilam, kap mes visi šokam, lėkim tėva pasitikt’, koks džiaugsmas, kad pamatim tėvu gyvu!
Tadu jau visi gyvenam, buva łangviau. Su tėvu kiek pagyvenam, paskui mumį nuveiži Korsavkon, ty vienam name gyvenam keturios šeimynos, jau turėjam po kambariuku, buva neblogai. Davinėja visokių kruopų, miltų, silkių, buva normos, vaikai gyvena prieglaudose, tai mama buva net du maišus cukra prisitaupius, ale kap jau aja vokietys, tai slėpė po grindim, kavoja, menu, grindis išlupa ir pakavoja.Tėvas nebuva visai laisvas, jį indarbina Pskove, turieja ty dirbt’, ale vistiek jau buva łangviau, mama manį vežioja ir Rygon, ir pas tėvu Pskovan, prisimenu, kap tėvas mumį prałaida iki traukinia, aš verkiu, pro langu žiūrėdama, tėvas verkia stovėdamas.
Paskui kap jau ir ty užieja vokietys, tai visus veži atgal’. Buva labai sunku. Iš Latvijos veži tiktai iki sienus, tadu perkraudinieja kitan traukinin. Visku krovi, neši per lantas vagonuosna, mumį – kituosna. Daveži Pauliankon. Tadu visku iškrovi an platformų, mumį – barakan, po kara likusian, išdaužytais langais, be grindų, aplink dratais aptverta. Suvari, ir sėdim kožnas savam kampelij. Oi, kap ty sunku buva. Laiki apie dvi savaites, valgyt’ nėra ko, miegot’ nėra kur, sėdėjam an žemis, ty ir miegojam. Tėvam duoda maista tiek, kad vienas suvalgytum, o mes 8 –ni žmonės.Visko buva. Po dviejų savaičių padavi vagonus, daiktus sukrovi prekiniuosna vagonuosna, a mumį visus pirtin, padari dezinfekciju ir tadu jau keleivinian vagonan. Atveži Žasliuosna. Mūs name jau kiti žmonys gyvena, ale liepi jiem isikraustyt’, gražina namus ir pariejam. Namai tušti, nei gyvulia, nei bulbų, nieka, ale vistiek namie jau, diedukai, giminės arti, neprapuołėm.
Talpūnų k. – Jadvyga Kumeliauskaitė Krilavičienė, g.1908 m.