BEIŽIONIŲ SENIŪNIJA
Beižionys Sako, kad čia Napoleonas kariavo su rusais, o tie vis rėkė,,Bei Žanov“, nu žanus, reiškia prancūzus, mušk, tai ir liko toks vardas – Beižionys
Yra senos kapinės, kepurėm supiltos, kas palaidota, neaišku… Piliakalnij nesirodė.
Beižionių k. – Juozas Brazinskas, g. 1946 m.
Čia palei mūs namus, menu pasakojo, kad gyveno totoriai, čia jų kapinės. Yra kaukolių, kaulų visokių. Sako, čia kur tai augus didelė pušis, dar ariant išversdavau kokias tai šaknis, supuvusias, tai sako, kad po tai pušim prancūzai buvo pakasę auksą . Važinėjo paskui, ieškojo su žemėlapiais tos pušies vis, ale nieko čia nerado.
Sako, piliakalnį tai kareiviai kepurėm supylė.
Lietuvos laikais pilkapiai buvo aptverti spygliuota viela, sako, kareiviai palaidoti.
Beižionių k. – Bronius Aleksiūnas, g. 1929 m.
Pravardžių kaime buvo daug – Mikulis, Batinas, Žydukas, a, visokių prigalvodavo. Buvo dvaras. Jo savininkė tokia ponia Astrauskienė. Ji labai nemėgo, kai ją ponia vadino, ji buvo be sveikatos, tai sako, jūs sveiki, tai ponai, kokia aš čia ponia… paskui ir numirė.
Kas buvo anksčiau, ką pasakojo seniai, jie neturėjo rašto, negalėjo užrašyt’, tai pasakojo. Sako, palei piliakalnį buvo pakavoti kareiviai, daug kareivių, ty kas tai kasė, tai sakė senobiniai, palei Čiupailos sodybą. Vėliau jau buvo dvarai, o seniau iki krikščionybės, tai buvo seni kapai. Čia Beižionyse prie piliakalnio ty kapai, akmenys sudėti ratu, sako,seniau meldėsi į saulę ir reiškia kap saulės dievui dėjo akmenis ratu. Ty akmenys, kadaise vadinosi kriosnys, tai apvaliai supilta ir apdėta akmenim. Prie piliakalnio buvo sena gyvenvietė, ir Eitulionyse buvo sena gyvenvietė ir Liaukiškyj.
Beižionių k – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g. 1941 m.
Palei pilakalnį buvo dvaro žemė, paskui valdiška. Prie Lietuvos tenai vyko visoki vaidinimai, šventės an to kalno. Buvo labai didelės eglės, viskas išpjauta suiručių metu.
Ponia Astrauskienė buvo atidavus tą žemę palei piliakalnį bažnyčiai, mano tėvas nuomojo tą žemę ganiavai. Buvo kas tai tenai, lyg kelmai sudegį ar kas…nuo kalno matėsi Ūbiškių piliakalnis, Balceriškių piliakalnis, Aukštadvaris. Tai, sako, kai eina jau pulti svetima kariuomenė, kai uždega laužus, tai mato visa apylinkė, tuoj duoda signalą gal net Trakam.
Netoli piliakalnio stovėjo labai didelis ąžuolas, jį nupjovė, vežė an 8 arklių, tada iš jo pastatė kryžių prie bažnyčios. Sako, dar jo nebaigė, to kryžiaus, jis dar turėjo turėt kokių tai skulptūrų, paveikslų…
Beižionių k. – Stanislovas Ramanauskas, g. 1931 m.
Beižionys apie 19 a. pabaigą
Žydiškių ( Švenčiaus) ir Liaukiškių (Asonas)ežerai, sako, susiveina po žeme.
Žydiškių ežere tokia kaip barzda išsikišus (įlanka), tai ir vadina Barzda.
Nuo Nemaitonių pusės tenai yra šventas akmuo, tam ežere. Visai palei krantą.
Žydiškių buvo dideli akivarai, gyvuliai skendo, vyrai supuolę traukdavo virvėm, buvo daug karosų, Kukiškių raiste buvo daug spanguolių, buvo daug vandenio, mes vaikai dar mokinomės plaukt tenai, buvo vanduo.
Žydiškių k .- Juozas Navickas, g 1930 m.
Palei piliakalnio raistą augo didelis gražus ąžuolas, jį nupjovė, tai 10 arklių traukė, virvėm, pakinkyti su pavalkais, pastarankom, rąstą užkabino ir traukė. Iš jo padarė kryžių, kur palei bažnyčią stovi. Buvo meistras pavarde Munžinskas, nevietinis, jis tą kryžių padarė.
Beižionių k. – Bronius Aleksiūnas, g. 1929 m.
Kryžius prie bažnyčios kiemelyje, matosi seni Astrauskienės dvaro pastatai
Gyvensena *
Beižionių apylinkių kaimuose gyveno valstiečiai, vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, turėjo po kelis kelmus bičių, beveik prie kiekvienos sodybos buvo sodai.
Nuo seno moterys pačios kepė duoną, kaimuose buvo siuvėjų, muzikantų, kaimo daktarų, kurie mokėjo užkalbėti nuo rožės, išgąsčio, nuo blogų akių.
Bažnyčia pastatyta tiktai 1909 metais.
Kiekviename name yra šventų paveikslų ir sovietmečiu jų niekas neišmetė, jų rėmeliai yra mediniai, gražiai puošiami.
Prie Barboriškių, Mazurankos kaime apie 16 a. gyveno lenkas, vadinamas Mazūras, jis pastatė plytinę ir atsivežė darbininkų lenkų, todėl čia paplito lenkų kalba. Vėliau jie vesdavosi su lietuviais ir sulietuvėjo, nors kapinėse ir šiandien daug lenkiškų pavardžių. Mazurankoje gyvenęs V. Venskutonis turėjo apie 20 kelmų (avilių) bičių, jo sodyba buvo viena gražiausių ir turtingiausių apylinkėje. Gyvenamasis namas buvo ilgas, žemas, mažais langeliais su langinėmis, išdrožinėtomis ornamentais. Šalia namo stovėjo svirnas. Name nebuvo grindų, tik plūktinė asla ( plūkto molio) Aplinkui stovėjo suolai (uslanai), priekyje – stalas, daug šventų paveikslų. Tačiau šeimininkas buvo laisvamanis.
Gastautiškėse gyveno kaimo šviesuolis pavarde Kšyvec. Žmonės mena jį kaip labai gerą žmogų, vėliau jis dirbo pirmuoju kolūkio pirmininku, dar vėliau – laiškininku.
Pasakojo Antanas Steponavičius, g. 1925 m.
*Užrašė bibliotekininkė Onutė Žilionienė
Kadaise Beižionių šitą piliakalnį milžinai kepurėm supylė.
Seniau labai baisiai kariavo, sako, aina an durtuvų. Ir rėkia ne savo balsu, – kas ką nudurs, baisu.
Kap kareivį užmuša, tai padeda, akmenais apdeda ir užpila žemėm.
Beižionių pilkapyną kadaise toks Kazys Ragina knaisiojo. Jau miręs. Rasdavo kirvukų, durtuvuką. Nežinia kur padėjo, jau nieko nėra, nei sodybos, tik sodželka likus.
Žydiškių k. – Pranas Černiauskas,g. 1933m.
Beižionių piliakalnis
Gyvenam palei Beižonių piliakalni, an jo viršūnės buva lygi, graži aikštelė, ty suvažiuodava iš Kauna ponai ir darė gegužines. Mes vaikai kitu dien jau ateidavom ieškot buteliukų, saldainių. Iš vienos piliakalnia pusės buva takelis, šlaitas nuolaidesnis, iš kitos – labai stačias. Mes ty lipom kap vėžiai – keturiom, o atgal leidomes tik atbuli. Piliakalnis iš visų pusių buva apaugis didelėm gražiom aglėm, po kara jas pjovė kas tik norėja, sułėkė keli kaimai. Viena aglė buva likus, jos negalėja išpjaut’, kokia buva stora. Paskui 3 broliai iš kažin kur gava tokį pjūklą, kad ir tą aglą nuvertė. Tada po ja iškasė griovį, parėmė rąsteliais ir perpjovė ją išilgai tik tada galėja išvežt’. Saka, iš vienos plačios lentos išėja stalas, tik kraštus nuėmi.
Mes malkaudavom miške, išvartas , sausuolius leisdava vežt’, krūmokšnius kapot’. Didelių medžių negalima rušyt’, daugiausiai malkavom Kaukinio miške. Palei Beižionių piliakalnį tai dvarui priklausė, paskui kunigas Rudžionis valdė, o kai užėja rūsai, tai suvažiava, kas norėjo tas ir kirta tą mišką ir an piliakalnia net, buva tenai senų medžių, aglė labai sena, galinga stovėja ir tą nuvertė. Iš visų kaimų aplinkui, kas tik netingėja. Neliko, viską išpjovė. Mum tai tėvas neleida tenai kirst’, mes tenai nėjom. Paskui, kai jau iškirta, lika daug šakų, viršūnių, tai su koriukais vežėm abudu su broliu. Turėjom tokį bistrą, jauną eržiliuką. Kai užłėkė rūsai, gaudė geresnius arklius, tai buvom jį paslėpę, prisivežėm nuo piliakalnio aglių šakų, pastatėm kampuose stulpus, balkiukus uždėjom, paskui tom šakom apipynėm ir laikėm jį tenai, tik bijojom, kad jei kas ateina, jis nesužvengt, ba buvo jaunas, bistrus. Palei klojimą. Ir išsaugojom jį, ale kai užėja kolūkiai, vistiek visus gyvulius rinka, paėmė ir jį. Suvarė visus tvartan, o šert’ nebuva kuom. Ateina pavasaris, tai kelia iš bada nusilpusius arklius, gaila buvo žiūrėt’. Visi eidami pasiimt’ arklio darbam, skubina, kad dar rast sava gyvulį, parvedę pašeria kuom nors, tai duonos duoda, tai pašara kokia nor. Paskui jau, kai visai vieni grobai lienka, tai nušauna. Nebuvo kuom šert’, vasarą neparūpina pilnai, paskui šiaudais arklius šeria. Argi tai girdėta, kad arklys šiaudus ėstų, dar pripuvusius? Išvešdavo juos kur tai, sakė, lapėm. Mūsų pievos buvo prastos, žemė prasta, tai ir žolė tokia. Stojam pjaut 20 vyrų, duodi duodi dalgiu aplinkui, apsisuki atgal’- nėr ko daužyt’ pradalgėj. Kai pagada, per dvi dienas išdžiūsta, nei vartyt’ nereikia. Paskui ir vežt’ nėra ko. Tai va.
Po kara visur mėtėsi snariadų. Ainu žuvaut’, žiūriu – du bernai nešasi du snariadus. Saka, ainam an piliakalnia, susprogdysim. Metiau meškeri an tvoros, ir paskui juos. Užlipom, prie aglės sukūrėm laužą, išstatėm vieną snariadą ir nuo piliakalnia an kapčiukų bėgte. Ty už šermukšnia buva duobė, sukritom ir laukiam. Kai sprogs, tai net žemė sudundėja. Grįžtam,- nei šakaliuka iš to lauža, nieka, tik aglė visa aptarkuota. Tada vėl žagarų ir kitą. Buva sekmadienis. Pro šali aina moterys bažnyčion. Bėgam, žiūrim,- gali jom kliūt’ skeveldrų. Šaukiam, rėkiam, kad kavotūs, o jos nieko nesupranta, rėkiam, kad bėgtų, ba sprogs ir patys jau dumiam, tada ir jos iš paskui. Spėjom in duobes. Kap davė, tai askolkai an ežera krita, saki, bažnyčioj langai pabyrėja. O žvejai paskui sakė, kad kas tai tik suburzgė ir plumpt ajeruosna.
Žydiškių k. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
Barboriškės
Barboriškėse seniau buva dvaras, ty gyvena kokios tai trys panełes. Buva bažnyčia. Labai sena. Paskui bažnyčia nugriuva, saka, tos panełės nedavi žemės statyt’ naujai, dvaru rūsai atėj,į išdraski, nieka nelika. Stovėja kryžiai dar ilgai. Tadu stati Beižionių bažnyčiu.
Barboriškių kaimas – vieni lenkai ir visi Venskutoniai. Kai nutekėjau, tai mana anyta visai nešnekėja lietuviškai, aš greitai išmokau ir šnekėjam lenkiškai. Kaime tada dar ir mokykla buva lenkiška, važinėja mokytoja iš Vilniaus. Mana vaikai dar kelis metus mokinasi lenkiškai, paskui jau pradėja mokyt’ lietuviškai.
Anytos namas buva didelis, jų buva daug vaikų – 6 mergaitės ir 3 berniokai, ale prieg man tai jau buva likį tik du. Viena brolis ir viena sesuva. Buva linksma, rinkasi vakarėliai pas juos, dainuoja. Paskui brolis aja kariuomenėn, paskui namo negrįža, dirba Kaune vairuotoju, seseris ištekėja. Mana vyras dirba kolūkij. Turėjam du vaikus – dukteri ir sūnų.
Mana anyta buva labai gera, augina mana vaikus, aš visur darbuosna galėjau ait.’ Jinai buva pribuvėja, tai ir mana vaikus priėmi, gimdiau namie. Jinai vaikus ir prausi ir maitina ir augina. Pareinu – sėdi mana mergaiti aprengta suknela iš marlės, balta, graži, pūsta, bantukai plaukeliuosna inrišti. Mokėja ir pasiūt’. Tai aš su vyru vis darbuosna. Laikėm gyvulius, pardavinėjam, turguosna važinėjam, paskui kolūkin, visur. Buva sodas, vežiojau obuolius net Kaunam,Vilniun, Žiežmariuosna, visur po turgus.
Gražiai sugyvenam su vyru, jis numiri širdies liga. Mūs kaiman atvažinėja lafkė* ruošiuosi ait, o jie sėdi už stala ir kažin ko man saka:,,Kokia tu šiandij man graži”, juokas, seniai, gyvenimu nugyvenį. Apsisukau dar prieš jį an vienos kojos ir išejau. Pareinu, prisipirkus viska, kad šuva kad draskasi, kad loja ir vis in brolia pusi. Ty už kalnelia jo brolis gyvena. Žiūriu – arklia nėr ir vežima nėr. Nejau malkaut’ nuvažiava? Ainu ty arčiau, kad palei brolia sodu stovi arklys. Priainu – vežime malkos, o jo nėr. Žiūriu – guli palei griovi. Pakėliau, kad jis jau negyvas. Kepuri tik po galva padėjau, sėdau vežiman ir łakiu pagalbos. Ką tu ty jau padarysi, jis jau miris. Žmonys parveži. Širdis sustoja.
Barboriškių k. – Filomena Butrimavičiūtė Venskutonienė, g.1921 m.
*Parduotuvė mašinoje, važinėjanti po atokesnius kaimus
Bijūnai
Pas mus įdomūs vietovardžiai – Busgonys, Raipolis, Krasnapolis.
Krasnapolis – raudonas laukas. Raipolis – rojaus laukas. Busgonys – sakom, bus gana.
Gal ir ne. Mes taip vadinam.
Senovėje čia vykę karai, mūšiai.
Įdomūs ežerų vardai – Klanukas, Žiežułė, Laumena.
Yra tokia vieta, apaugus krūmais tai tenai – Zabita baba. Sako, kas tai tenai moterį užmušė, rado negyvą.
Buka roist – Dievo raistas yra ir dabar. Nežinau kodėl.
Bijūnai -Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė,g. 1928 m.
Būda
Būdos kaimas yra apie 12 kilometrų nuo Semeliškių, šalia Būriškių. Tėvai Būdos kaime gyveno nuo senovės, turėja žemės. Kaimas nedidelis, apie 6 sodybos – Kondratavičius, Kisarauskas, Černiauskas, Dirvonavičius, Kaluževičius ir mano tėvas – Laptevas. Visi jie buvo žemdirbiai, ūkininkai. Černiauskas dar turėjo kalvę, dirbo kalviu, mano tėvas – guldė (romijo) kumelius, paršus, namų ūky jis dar kaustė arklius, darė patkavas, dar ką sumeistraudavo, jei tik turėjo geležies.
Kaime dar menu buvo šniūrų žymės, dar stovėjo, paskui jau traktoriai jas suardė.
Tėvas gaudavo pinigų už gyvulių guldymą, turėjo19 hektarų žemės, ūkio darbam samdė berną ir mergą. Merga buva iš Žykaronių kaima, tėvas jai ir veseliją padarė, o bernas buvo iš mūsų kaima toks Kondratavičius. Žemę dirba arkliais, ale jau turėjo kuliamąją, jau ir kaimynam iškuldava, ūky laikė daug gyvulių, paukščių, laikė antis. Buvo sodželka, aplink miškai, tai mūsų antys draugavosi su laukinėm, vis kartu sėdi, mes net jų kiaušinius rinkom, ale mama barėsi, neleida. Miškas buvo valdiškas, ty gulėja toks didelis akmuo, kad menu, jo negalėja išsprogdyt’, gal ir dabar ty guli. Tėvas irgi turėjo miško 3 hektarus, eglynai, savas medis, ėjam grybaut’, uogaut’.
An vakarėlių ėjam Būriškėsna ir Žykaronysna, ty mergų daug buva. Bernai stali, jau suaugį, jaunus dar vaikydavo, neleido ait kartu, mergas šokdyt’.
Gerai buva gyvent’.
Būdos k. – Vladas Laptevas, g. 1930 m.
Būda apie 19 a. pabaigą
Neramumai
Paskui užėja neramumai, po kara buva, partizanava, ėja miškiniai, ėja rusai, kareiviai šaudė, a, viska buva… Daug neramumų, šaudymų, visko nesurašysi, žydai buva pabėgį nuo vokiečių, slėpėsi, viska buva.
Būdos k. – Vladas Laptevas, g. 1930 m.
Būriškės*
Būriškės. Elena Pugačiauskienė pasakoja, kad kaimo vardas yra kilęs nuo to, kai į šį kraštą atėjo būrys rusų sentikių caro tremtinių ir nuėjo dideliu būriu link miškingos teritorijos. Kiti, vėliau atėję, kaimiečių klausė, kur jie nuėjo, o tie, visai nesuprasdami rusų kalbos jiems atsakė:,,Būrys nuėjo, didelis būrys“ taip ir gimė vietovės vardas ,,Būriškės“ Šioje vietoje, iškirtę mišką ir apsigyveno rusų tremtiniai sentikiai, kurie vėliau asimiliavosi su gretimų kaimų lietuviais, kaime buvo daug merginų, žentuosna (užkuriuosna) atėjo lietuviai ir išnyko net senosios rusiškos pavardės, tik keletas jų dar mini savo kilmę.
Kaimas priklausė Ostrauskienės dvarui.
Sakoma, jog per Būriškes seniau ėjęs tiesioginis kelias Žiežmariai – Semeliškės, dabar to kelio jau nėra, jis dar buvo važinėjamas prieš 30 – 35 metus, kaimo teritorijoje jis buvo grįstas akmenimis, pakelėse augo liepos ir klevai, dar yra išlikusių.
Šalia kaimo stūkso kalnas vardu,,Kaukazas“. Būriškes nuo Beižionių skiria Baltaraisčio pelkė, nuo Naujalaukio – ,,Jasna gura“, aiškus, šviesus kalnas. Žmonės jį taip vadina todėl, kad jis labai aukštas, ant jo užlipus ,,viskas kap an delna“.
Aplinkinių kaimų – Antakalnio, Bendrių, Būdos neliko.
Pasakojo Antanas Steponavičius, g. 1925 m.
*Užrašė bibliotekininkė Onutė Žilionienė
Būriškėse gyveno daug staravierų, paskui, kaip atėjo sovietai, rusai, visko buvo, buvo ir negerų. Ateidinėjo stribai, atiminėjo laikrodžius, viską, užlipa an aukšto, atsidaro spintas, žinai, ginkluoti, ką nori, tą daro. Labiausiai kabinosi prie ūkininkų, katri žemės daugiau turėjo. Vieną paėmė ir po šiai dienai nėra.
Beižionių k . – Bronius Aleksiūnas, g. 1929 m.
Laičiuose ir Būrišky gyveno rusų, kiek atsimenu.
Menu, buvau gal 11metų kai partizanai vaikščiojo, buvo jų miškuose, tai ateidavo, valgyt prašydavo.
Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė, g. 1930 m.
Gyvenam Būriškių kaime. Kaimas didelis, gal 40 šeimų.
Mana tėvas Vincas Butrimavičius turėja devynis hektarus žemis.
Gyvena tenai ir rūsų, ale jiej pakraščiais, šone, vidurij – lietuviai. Buva ty ir pravardžių, buva Ščerbukas, Daratinas, buva Karaliukai. Karaliukai užtai kad auga trys sūnai, vaikščioja kai trys karaliai. Augam pas tėvu keturi vaikai – dvi dukterys ir du sūnai. Mana tėvas buva labai chrabras, bajavas, nebuva mokytas, ale visur daveidinėja, važinėja. Jis gyvena ilgai, nuveinu, jis jau senas sėdi ir saka: ,,Manį be 100 metų neišvaris iš šita svieta”. Mama irgi gyvena iki 83 metų. Ištekėjau už vyra pati, ateidinėja vakarėliuosna, tai nereikėja nei piršlių.
Būriškių k. – Filomena Butrimavičiūtė Venskutonienė, g. 1921 m
Būriškės 19 a.pabaiga
Neramumai
Po kara buva visokia nerima. Aja žaliukai, buva miškuose, aja skrebiai. Būriškėse gyvena burlokai, kas tai, gal miškiniai atėja iš miška nušovi rūsu, tai suvažiava rūsai, visus vyrus suėmi ir kalėjiman. Žasliuosna. Juos apkaltina, labai tardi, muši. Ale po savaitės palaida, jiej buva nekalti. Ai, viska matiau. Aja, šaudėsi, bijojam vakare ir nosies iškišt iš namų.
Būriškių k. – Filomena Butrimavičiūtė Venskutonienė, g. 1921 m.
Gailaičiai
Gyvensena
Mes buvam dvi seserys. Gyvenam abi visą amžių.
Man buvo gal 12 metų, atėja toks Grigaravičius pas dieduką pasiskolint’ pinigų. Tai diedukas jam ir saka:,,Aha, paskolinsiu aš tau pinigų, o kas gi man juos atiduos? Tu, Grigaravičiau, tikrai man jų neatiduosi“, o jisai sėdi palei dieduku ir saka :,,O ir koks stebūklas, jei neatiduosiu, va, saka, sūnus apsiženys su jūs mergaite ir bus jai pasoga“ Tai aš menu, užlipau an pečia ir tiek verkiau, tiek verkiau. Aš jo labai nekentiau. Buva bagotas, ale tų vaikų devyni ar dešimt ir po tai bagotstvai. Nu va, sakau, būsiu priversta tekėt’, jeigu diedukas jam paskolys. Ale bobutė saka :,,Niekas tavį vaikeli, nevarys, neverk ir diedukas pinigų jam neduos”, manį nuog pečiaus nukėłė, saka: ,,Baik jau čia verkus”.
Gailaičių k. – Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė, g. 1923 m.
Liaukiškės
Liaukiškių bažnyčia buvo, meldėsi žmonės. Dabar nieko nėra, tik akmenų krūva. Rastas užkastas žmogus. Seniai pasakojo, kad čia koplyčia buvus.
Liaukiškių k. – Pranas Brazinskas, g. 1929 m.
Yra koplyčios kalnas, yra Smailas kalnas. Koplyčios kalne radau žmogų užkastą. Sako, buvus bažnyčia. Vietom pakasi – tai plytos. Raudonos. Palei Ignatavičių yra pilkapis. Skerdimai – kariuomenės buvo suvėjį an durtuvų.
Kalnus, sako, vanduo suplovė. Ajo vanduo, vandenynas, ir suplovė, suvertė.
Liaukiškių (Asono) ežeras, mama dar pasakojo, kad žmonės sakė – atejo vanduo. Sako, ajo, žmonės sako: ,,Liau-liau-liau-kiškių‘‘ ir atsirado. Ir kaimas. Tik dokumentuose – Asonas.
Liaukiškių k. – Antanina Gudeliūnaitė Ašmenienė, g. 1932m.
Liaukiškėse kada tai buvo koplyčia.
Beižionių k. – Bronius Aleksiūnas, g. 1929m.
Koplyčios kalnas yra Liaukiškėse, niekas nieko nežino, tik vardas toks.
Beižionių k. Stanislovas Ramanauskas, g. 1931m.
Koplyčia Liaukiškėse galėjo būti , ba, sako, stovėjo ty an kalno. Seniau pasakojo toks Ignatavičius. Sako, kai Napoleonas ajo in rytus, tai jiej tenai buvo paslėpę savo turtus, kai grįžo – sudegino koplyčią, tai vadina iki šiol Koplyčios kalnu.
Sako,ty buvo dvarai, buvo toks ponas ir Liaukiškių ežeras priklausė ponui. Nežinau, kiek girdėjau, jis buvo prancūzų kilmės, ar graikų, ponia tai tikrai prancūzė. Ar vardas jo, ar pavardė buvo Asonas. Tai ir ežerą vadina Asonu.
Beižionių k. – Domicelė Burokaitė Brazinskienė, g. 1941 m.
Seni karai
Skerdimuose, kur Vaidogas gyveno, link Liaukiškių, už mūsų lauko, tenai vykę karai, tai yra tokia akis, akivaras, tai ty sumesti šautuvai po karo. Raiste. Dabar uždumblėję. Sako, ty 18 metų rusų kapai, toks kapčius buvo, vokiečiai tai suvežti ant Eitulionių kapinių.
Eitulionių k. – Albinas Ignatavičius, g. 1956 m.
Naujalaukis
Mūsų krašte buvį dideli marai, visi išmirį, ale mano diedukai čia gyvenį ir prodiedai išlikį po marų. Visi čia gyvenį. Dabar kaimas Naujalaukia vardu, seniau kap buva, nežinau.
Naujalaukio k. – Petras Ašmena, g. 1914 m.