ŠEIMA, ŠEIMOS PAPROČIAI IR ŠVENTĖS
Šeimyna
563. Vienoj pirkioj buva ir dvi, ir trys marčios, kol pasistata sava, atsidalina.
Po savaiti gaspadinava*, pečius kūrent’, valgyt’ vyrt’ paeiliui, ir vaikai kartu auga. Saka, išverda mėsos, padalina visiem po lygiai, po gabaliuku, ir daugiau negausi, kad ir norėsi. Valgė prasčiau, ale gyvena linksmiau, daugiau bendrava, vis krūvoj ir krūvoj visa kupeta, o jau vaikų!
Prisimenu, nebuva grindų. Paskui, kap grindis sudėja, tai tėvas nelaida jų plaut’, kad nesupūtų, medis brangus buva. Kap tėvas kur darbuosna išeina, mes ir išsiplaunam, kur tį iškįsi. Tai parėjis namo bara.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
* šeimininkavo
564. Seniau vienoj troboj gyveno visa šeimyna. Jei sūnūs susiženija, tai būna net kelios marčios, tai visko būna – ir barasi, ir pykstasi, o kur gi dėsies, vėl gyvena.
Mano teta iš Toleikių pasakojo, kaip vienas bernas iš Sabališkių paėmė mergą Pliskauskutę, tai abi su anyta labai nesugyveno. Susirgo toj marti, jau slabna visai, tai anyta ir sako jai: „Va, tu jau ir gaišti, o aš dar pagyvensiu.“ Nors ir sena jau buvo, ir pati greit numirė, ale, matai, pjovės iki paskutinio. Labai nesutiko. Tik mergaitės paaugliukės liko.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
565. Manį mama mokina, kad nesibarčiau. Saka, liežuvis minkšta vieta, pritabaluosi, bus blogai. Tyłėk ir nusilaisk. Tep ir buva.
Paskui tėvai sirga, miri, vaikai auga. Virš 50 metų pragyvenam kartu, viska buva. Kol jauna buvau, plonuti, graži, tai labai myłėja. Paskui vaikai, darbai, sustorėjau, tai ir pasibardavam ir pasipykdavam, ale vis kartu, vis dvieju. Dabar, kap jau jo nėra, labai liūdna.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
566. Mano mama Marcelė Žiaunieriūnaitė iš Karkučių nemokėjo nei vienos raidės, pasirašinėdavo kryžiukais, bet dainuot mokėjo ir mumį mokino. Menu, visos sulipam an pečiaus ir giedam karunkas, arba susisodina mumį an suola ir saka: „Mergaitės, dainuokit. Kas dainuoja, tai geri žmonys, apie pikta negalvoja.“
Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
567. Apsiženijau, jis man labai geras buva, labai manį myłėja, gaiłėja. Vestuvės buva gražios, ba jis giedoja bažnyčios chore, turėja labai gražu balsu, tai choras mumį gražiai sutika ir palydėja. Sekmadieniais jis atsikelia, apsižiūri ir sėdasi už stala adinkų giedot’. Aš kepu blynus, verdu valgyt’, o jis gieda. Baigis giedot’, ateina, manį pabučiuoja ir sėdamės valgyt’. Gražiai gyvenam, nor ir sunkiai, ba statėmės, vaikai maži. Paskui susirga džiova ir po dviejų metų numirė.
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m., kilusi iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės.
568. Dubosai – tai mėgėjai išgert’, patriukšmaut’, pasimušt’. Vienas jaunas nusišovė, kitas dinga be žinios.
Geibonyse kadaise buva karčema, tai jiej tį labai gėrė. Vienąkart ateina koki tai vyrai ir klausia: „Ar čia Dubosai?“ Jiej saka: „Taip, mes Dubosai.“ Tai juos išvaikė, saka: „Aikit namo, maži vaikeliai laukia. Ale tik tuomroz ir padėja.“
Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.
569. Kai buvau nedidelis, tai kur reikėjo, važinėdavo su arkliu. Ir aš kartu. Reikia ar nereikia. Arkliukas neskuba, aplink gražu, tai ir klausinėju mamos, kas už to kalno, o kas už to. Sykį važiuojam Pastrėvin.
– Ten koks kaimas? – klausiu ir rodau ant Obenių.
– Čia, žiūrėk, Dulkai, paskui – Zarečnikai, Pastrėvys, Peliūnai. Toliausiai – Obeniai.
Mama greit numirė. Tai lyg kelią nurodė. Išėjau tuo keliu Obeniuosna ir gyvenu.
Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.
570. Buva visokių gražių pasakymų. Kap kas nenori valgyt’ tava maista ar nedrįsta, tai sakydava: „Nezgadzyk tu mana loskus, valgyk.“
Apie šeimas: „Velnias ne vienus batus sunešioja, kol tikru poru suranda“, „Geriau, kap nesusiduria kirvis su akmenu“.
Šakaldoniys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
571. Kai jauna buvau, tai vis sakiau, kad už našlia neisiu, ba močeka vargsta. Saka, siratos vargsta, ale ir močeka vargsta, jei ji ščyra. Jau man, senmergei, labai patika, kap nuvažiuoju turgun, pažiūriu, kap tos motinos vargsta, perka vaikam, skubinasi, o aš viena, kap noriu, kur noriu. Ir va kap išejo, turėjau išeit ir už sena, ir už našlia, ir trečia pačia. Ar tai ne dalia? Ne, ne dalia. Broliai, kap jau jiem reikėjo gyvent, ženytis, tai skaitė, kad aš labai boiki, kad išeičiau, tai ir būt dangus. An sklypų ejam, tėvas pamiri, seserys viena po kitai tekėja, vienai karvi, kitai – karvi, dalias [išdalina]. Atvažiavo švogeris, saka: „Aš gi žemi perku, man reikia, atiduokit pasogą.“ Tai nuvažiavau Kaunan bankan, paėmiau 600 litų, atidaviau jam.
1937 metais brolis išeja kariuomenin. Karvi viena sena likus, tai iš geros gaspadorkos tiek lika, kad atvažiava kitas švogeris, Kananavičius, ir saka: „Kap jūs su tai skola išgyvensit?“ Sesuo saki, namo grįžis net verki. Saka, va dabar Varusiai bus, dar ir skolės prisidari. O mes išgyvenam. Mes su mama ne tik skolu bankan atidavim, dar ir lika 400 litų. Tai nupirkam drapokėlį*. Brolis grįža iš kariumenis 1939 metais, ištarnavis aštuoniolika mėnasių, buvo berželio mėnasis. Tai drapokėli pamatį kaimynai juokėsi, kad nepirka, kai buvo už 80 litų, o nupirka už 400… Ir žinai, brolis, kap brolis. Skaita, darykim visu rodu, kad gaspadorka būtui kap reikia: būtui ir vežimai, ir važelis, ir drapokėlis. Nupirko barzgūnus an arklio, tai, brač, prisisodina bernų, an vakarėlių visur. Aš nenusileidau.
Gėri labai. Kap pareis, tai ir šaipos – veselia da veselia. Tai aš va, špygą parodžiau ir išejau, kap stoviu. Išejau iš namų už našlia, už sena, už padegėlia, ir an kampo gyvenam, ir apvogi. Iš namų, iš gaspadorkos, nepratus, tai aš atsijungiau gražiai, nei durnavota, nei ligota, tai kokia mana veselia buva… Berželio mėnasij darim metrikaciju, tai perkelia skarela tik apsisupau, su kasdieniais rūbais, va kap. Už našlia, sena padegėlia, ale kad vietos namie nebuva. Mama eina iš paskui verkdama. Ale išejau. Švogeris Kananavičius saka, mūs Varusia prapuoli. Saka, negana, kad viskas sudegį, dar 30 aktarų žemės, skaita, buoži, – išveš. O man vis tiek – tegul veža Sibiran ar kitan krašta galan, kad tik iš Kareivonių. Ir išejau. Už tuos nuodėgulius gava aštuoniolika šimtų rublių (jau prieg rusui), tai kap nesisekė, tai nesisekė. An Juozapa ateja vagis, inlinda per langeli ir išneši tuos pinigus. Kiaulė buvo paskersta, ir tos pusi išneši.
Dabar pabaisiu anekdotu. Jo žmonu aš pažinojau tik iš matyma, bažnyčioj buvau mačius, tep nepažinojau. Tai sapnuoju, kad ji man sako: „Žinai, kiaulę tai dalysime pusiau.“ Tai pusę ir pavogi, va koki stebuklai. O saka, nėra stebuklų; daug aš jų matiau. Ir pragyvenau. Sapnavau. An jo tų nuodėgulių stoviu, apsisuku an Kareivonių pusės, tai koks tai rūkas, lyg migla, nieka nematyt. Kap pažiūriu in Vievio pusi, tai kelias ir eina moterys, saulė, šviesu. Ir pragyvenau.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
*kultivatorių
572. Mano mama apsivedė labai jauna, tik septyniolikos metų, ba jos tėvas numirė, nebuvo kam žemės dirbt. Su tėveliu ji jau anksčiau draugavo, bet atvažiavo gražuolis Kapačiauskas, jai pasipiršo, tai ji ir ištekėjo už jo. Jis buvo gražus, aukštas, atvažiavo pasipuošęs. Ir taip atsitiko, kad ant antros savaitės susirgo smegenų uždegimu, o ant trečios savaitės ir numirė. Taip mama septyniolikos metų liko našlė – nei prie mergų, nei prie moterų.
Jis mat buvo tą gražų kostiumą pasiskolinęs. O kai niekas to nežinojo, tai jam numirus, jį ir palaidojo su tuo [kostiumu]. Kai atvažiavo žmogus atsiimti kostiumo, prašė mamos jį grąžinti, mama sužinojo ir jam sako: „Eik dabar an kapinių, atsikask ir pasiimk, jeigu paskolinai.“ Tai va.
Paskui mama ištekėjo už mano tėvelio.
Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių.
573. Lėktuvas mūsų laikais buva dyvas. Vienąkart nusileido prie ežera, tai visi lėkt pažiūrėt. O aš negaliu palikt brolio. Jis mažas, reikia jį aprengt, apaut. Skubinu, o jis nesiduoda. Tai iš piktumo aš jam kojon inkandau, tik tada aprengiau ir nulėkėm.
Sabališkės. – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m., kilusi iš Žebertonių.
Vaikai
574. Vaikus gimdė namuose, priimdavo bobutės. Kartais moterys ir numirdavo gimdydamos.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
575. Vaikam nebuvo žinduko. Tai paima gabaliuką minkštos duonos, įdeda cukraus, suminko, sudeda merliun ir užriša. Padaro soskytę, vaikas čiulpia tą duoną su cukrum. Ir sveiki būdavo, ir stiprūs.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
576. Vakarais vaikų neleido prie vandens, kad laumė nepagautų. Dar sakė, kad mažus vaikus upely pagauna. Tai aš jau paaugus buvau, tai nueinu in upelį ir vis žiūriu in vandenį, gal plaukia koks vaikelis.
Mano seseris bajina. Sako: „Aš jau merga būdama dar galvojau, kad bernas pabučiuos ir bus vaikas, tai labai bijojau, kad nepabučiuot.“
Atjunkyto vaiko negalima vėl pradėti maitinti krūtimi, jo akių visi bijos.
Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
577. Nuo [blogų] akių plovė stalo kampus, tuo vandeniu reikia nupraust [vaiką].
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
578. Kap naktį mažam vaikui šildė pieną. Mama uždegė balaną, aš ją palaikiau, pervystė vaiką, paskui paėmė puodelį su pienu, palaikė jį an ugnelės ir pienas sušilo, va kaip.
Kai aš buvau dar maža, tėvai kėlėsi an viensėdžių. Tai jie visi išeina darbuosna, manę vieną palienka, ale buvo toks geras šuva, tai jis su manim ir bovinasi per dieną. Mama išeidama pakloja maršką an grindų, kad nenugriūčiau, tai tas šuva manę ir augino, manę labai mylėjo. Buvo mano nianka. Paskui mirė mama.
Maistas buvo prastas. Atsimenu, važiuoja turgun, tai parveža pikliavotos duonos, padalina visiem, o skanumėlis… Pirkioj vakarais degino balanas. Buvo padarytas toks žibintas, apačioj drūtas kryžiokas, an jo – lazda, jon iš abiejų pusių, viršuj, insistato dvi balanas, tai viską dirbo prie jų ir verpė.
Vaikščiojau su balana, o po suolu stovėjo puodelis su pakulom. Manau sau, reikia pažiūrėt, ar degs. Palindau po suolu, su tai balana ir uždegiau. Tai ir užsiliepsnojo. Gerai, kad tėvai buvo, tai greit užgesino, o jei ne…
Mokėjo gražiai pasakyt: „Jei iki Kalėdų nesuverpi visko, net [ir] pakulų, tai diedas* kuodelin privems.“
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų. * vyras
579. Troboje grindų nebuva, buva asla molinė. Vištas laikė po pečeliu, vaikai turėja lįst’ kiaušinių išimt’. Arba su kačerga traukia, ale baisu sudaužyt’.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
580. Papečky žiemą buvo laikomos vištos, vaikai lindo kiaušinių ištraukti. Ant priepečkio virė vakarienę, ugnį užkuriant mokėjo maldelių.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
581. Manį tėvas tik vienųkart mušė. Kų aš tį padariau, kad liepė nuveit’ kluonan, atsinešt’ vadelas. Aš nuvėjau ir neradau. Tada jis pats nuvėja, atsinešė ir muš manį. Mama užstoja, tai saka: „Bėk, ba ir pati gausi.“ Tai tik vienųkart uždavė, ir dabar menu.
Mama tai tankiai mušdava. Ko nepaklausai, nepadarai, tai saka: „Aik, atsinešk rykštį.“ Aini, atsineši kur mažesni, tai saka: „Per maža, atnešk didesni.“ Vėl aini, renki, renki, atneši. Tai mamai jau ir piktumas perėjis… Ale vis tiek užduoda rykšte.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
582. Mana mama miri nuog palaga – manį gimdydama. Likau našlaiti, tai, saka, tėvas susuka manį skaron ir nuveži in sava mamu, mana bobuti. Aš tį iki 10 metų augau. Paskui mana tėvas apsiženija antrąkart, kap bobuti susirga, o aš jau nemaža buvau, pasiėmi manį namo. Turėjau „šilkinį“ pamoti, ji turėja sava vaikų, mana netikrų brolių. Nenorėk, kad labai myłėt, viska buva. Aš ilgai ganiau. Dar gani visas kaimas, turėja skerdžiu, ale ir vaikam reikėja paeiliui gint’ karves. Daugiausiai ganim miškuose, tai nebuva kadu nei žaist’, karvi nuveis kur toliau, už medžių ir nesimata, ir aik ieškot’.
Pradėjau mergaut’, reikėja parėdų, tai ėjau užsidyrbt’. Metus dirbau pas vienu gaspadoriu palei Marijampoli. Sunkiai dirbau, ale ir namie darbai tiej patys, buvau papratus. Tai užsidirbau, nusipirkau sau du palitus, dvi suknelas gražias. Turėjau ir bernioku, ale dar buvau jauna. Paskui tėvas jo nenorėja, pamoti jam sumelava, tep ir išsiskyrim.
Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
583. Jauna ištekėjau. Menu, atėjo mano vyras jau piršliuosna su draugu, o aš an pečiaus su seserim dūkstu, jie sėdi už stalo. O mes žiūrim per koptūrą ir kikenam. Ale pantis an sienos kabojo, vaikų niekas neklausė.
Vyras buvo vyresnis 10 metų, nenorėjau tekėt. Menu, duoną minkau ir atsišnekinėju. Tai tėvas kap atnešė pantį, kap atšventino – visi mano norai baigės. Tol kapojo, kol pažadėjau. Gyniausi, visą tėvą ištešlinau, ale tol mušė, kol pasakiau, kad eisiu.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
584. Vaikai buvo pratinami prie darbo nuo mažens. Ganėm kiaules, o kiaulės labai laksto, sunku jas ganyti. Vis tiek žaidėm visokius žaidimus, būrėm, kiek metų reikės ganyti. Žaidėm ripką, palioką su lazdomis, kortom lošėm, eidavom ratelius.
Karvių jau neganėm, buvo piemuo. Prisigalvodavom šposų.
Kazokiškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
Gimdymas
585. Pirmu sūnu labai sunkiai gimdiau, kokias tris paras kankinausi. Jau ir bobuti, mana diedieni, atsisaki. Saka: „Nieka negaliu padėt’. Kų žinojau, tų padariau. Važiuokit daktara.“ Girdžiu, jis kinka arkli ir rauda. Mama saka: „Gal dar palaukim, labai brangu, 50 litų reikės mokėt’.“ A jis saka: „Paskutini karvi parduosiu, ale atvešiu.“ – ir išvažiava. Man jau visi skausmai perėja, kap jis tep verkia.
Atveži iš Žaslių Trapidu. Davi man vaistų, sulaida akolu ir saka – reikia laukt’. Vyras praša: „Daktare, padėk.“ Daktaras jam: „Antanai, dar ne laikas.“ – „Kad ji labai kankinasi.“ – „Nebijok, pagimdys sūnų.“ – „A iš kur, daktare, žinai?“ – „Kad aš birkuti matiau…“
Paskui daktaras man liepi daryt’ visokius pratimus, jėgas sukeldinėt’, ir pagimdiau.
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m., kilusi iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės.
586. Pirmu mergaiti gimdiau namie. Kap jau užėja skausmai, vyra nėra, tai nuvėjau pas tėvu ir sakau: „Priimkit, ba tį jau man niekas nepadės.“ Buva ankstus rytas, tai tėvas atsikėłi iš lovus ir liepi man gultis. Kankinuos, kankinuos kelias paras, niekas negimsta.
Parveži iš Semeliškių akušeri, ir toj nieka nepadeda. Buva šeštadienis, ji jau ruošiasi namo važiuot’. Man baisu vienai pasilikt’, prašom, kad likt. Pamoti iškepi blynų, pamaitina jų. Ji man saka: „Jauna, drūta, stenkis.“ Liepi man atsitūpt’, už lovos gala pasiimt’ ir stengtis. Dar ir dar. Aš jau lovus gala čiut neišlaužiau, pajuodau, lūpus pajuoda, pamati, kad aina kojełėm. Tadu traukt’. Nu ir ištrauki. Ale ir mergaiti jau buva pajuodus, uždusus. Visai neverki, tai akušeri pasidėja an delna ir kelissyk sudavi, tada parodi balseli.
Savaiti laika dar gyvenau pas tėvu. Brolis saka: „Pabūk, apkrikštysim mergaiti.“ Paskui jau parėjau namo. Kiek pabuvus, sustiprėjus sakau reikia nešt’ mergaiti tėvui parodyt’. Paėmiau mergaiti, susisukau, skara persirišau per peti, po pažasčia ir nuvėjau 15 kilometrų in tetu prie Aukštadvaria. Teta nuvedi griovin, kur jiej trys buva pasikavojį. Nuvėjau tarp medžių, krūmų, jiej tį ugni susikūrį kiaušinieni kepa.
Tai susitikam, išsukau mergaiti, pamaitinau, pasėdėjam reve, pajuokavam ir vėl 15 kilometrų namo. Ot gyvenimas buva.
Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
Krikštynos
587. Per krikštynas nuprausia, aprengia ir išneša vaikelį bobutė, už tai iš kūmų gauna dovanų. Pabaigoj bobutę veždavo nekočioj pririšę su virve, sako, kad vaikų daugiau būtų.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
588. Krikštynų bobutė. Krikštynose važiuojant bažnyčion vaiką išnešdavo bobutė, kūmai jai sumokėdavo pinigais; grįžę jau nieko nedovanojo, bet vaiką paimdavo irgi bobutė.
Kartais užimdavo stalą, iš paklodžių pasidarydavo „vaiką“ ir dainavo. Kūmai turėjo išsipirkt.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
589. Gyvena žmogelis, turėja vaikeli. Reikia krikštyt’. Nuvežė in kunigu, o tas liepia už krikštu mokėt’. Žmogelis neturi, tai nuvėja in žydu, paskolina pinigų ir sumokėja. Praauga tas vaikelis, jau aina pirmos komunijos. Kunigas jo ir klausia: „Per kų ingavai tikėjimu?“ Vaikelis jam ir atsakė: „Per žydu.“
Geibonys. – Bolius Lankutis g. 1917 m.
Vestuvės
590. Vestuvės – tai šventė. Kas turėjo iš ko, tai ir abiejose pusėse [šventė]; paskui palyda dar grįžta atgal, baliavoja. Daug dainavo, šoko. Mano laikais piršliais dar važiavo, bet buvo, kad apsiveda ir patys. Patys susipažįsta.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
591. Prieš vestuves būdavo devyni vakarai. Susirenka pas jaunąją, pina vainikus, dainuoja. Tėvas pavaišina. Vestuvės gražios. Važiuoja arkliai su barškučiais. Sako, kad arklys pašėlesnis būtų, tai jam ausin degtinės inlašina, tai žiemą pamerges išverčia iš rogių, išvolioja sniege.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
592. Mūsų kaime muzikantų buvo. Staselis Janavičius – armonikierius, paskui Dzedokas – smuikininkas. Medzikauskas Juozas irgi smuikavo, aš ant mandolinos pagrodavau.
Gilučiai. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.
593. Vestuvėse daugiausiai grodavo armonika, kartais dar smuikas. Vestuvės būdavo linksmos, nes kaimo žmonės eidavo neprašyti, visi žino ir sueina. Jų nevaišina, jie tik šoka, dainuoja. Dažniausiai tai kieme. Veselei grįžtant iš šliūbo, kartį gale kaimo taisydavo, tai gauna vaišių, saldainių.
Buvo pavalgyt, ir degtinės buvo. Gal negėrė tiek daug, kaip dabar. Mėgėjų buvo, bet jaunimas negėrė. Vestuvės vyko tris dienas, trečią jau namo važiuoja visos giminės ir svečiai.
Gilučiai. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.
594. Vestuvių papročiai. Šitam krašte buvo mada neprašytiem eiti į vestuves. Iš 9 ar 12 kaimų suveina. Jiej krečia visokius šposus, apdainuoja pulką, už tai gauna pyragų, šnapso. Per mūsų vestuves daug buvo suėję. Motina per priemenę, kur visada renkasi jaunimas, nešė pyragą, supjaustytą rėtyje, tai bernai stuktelėjo iš apačios, visi gabalai išbyrėjo į visas puses, jie ir išstvarstė.
Malkas skaldytas sumetė į šulinį, ratus an stogo užvilko, užkišo kaminą. Tai kai pakūrė, visi dūmai trobon suėjo. Tai va koki šposai. Tokia buvo mada per vestuves.
Moterys, važiuodamos į svočias, turėjo kept pyragus. Tokius didelius, kad iš pečiaus ištraukt negalima. Puošėm jį, su stikline išbraižydavom, rūtų prikimšdavom. Kryžiukų [tik] nedėjom – negalima buvo. Sako, kad kur jaunieji miega pirmąnakt, tam kambary kryžiaus nebūt, kad visa neatsiduot vyrui, vis jam šį tą parodyt visą gyvenimą. Vaikų su kryžium nelaiminti, tik su ranka. Kryžius yra sunkus gyvenimas.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė – Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
595. Kap merga teka, tai jei myrtų vainiku supynsi ir ji užsidės būdama jau be vainikėlia, tai toj myrta, iš katros nupyntas tas vainikas, būtinai išdžius.
Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
596. Seniau kaima bernai myłėja visap šposyt’. Buva vestuvės, žiema, šaltis, pačios Užgavėnės. In kalneli an kelia bernai pripyłi vandenia, tai kelias užšala, pasidengi ledu. Atvažiava veselija ir negali kalnan invažiuot’, arkliai slidinėja, griūna. Išlipa svočius, pomergės (seniau jų pulkas buva) ir saka: „Nu, dabar tai jau peklon atvažiavam.“ Ir aja pėsti iki namų.
Seniau veselion suveidava nekviesti, visas kaimas; jų tik prieg stala nesodina, o šokt’, dainuot’, šposus krėst’ visi suveidava.
Išeina šokt’, grindų nebuva, molis plūktinis, tai bernai kap papils vandenia – slidu, taškasi, griuvinėja visi, tai jiem juoka iki kakla. Mergos pyksta, kad šokt’ negalima, šluoja, barsta smėliu.
Per veseliju buva mada visku vogt’. Bernai prisitaisa karti su kabliu ir per kamaros langu vagia. Traukia dešras, pyragus, reikėja pilnyt’. Tai senesnis žmogus ir sėdi kamaroj, žiūri, kad langa neišimt, karties neinkišt. Ale jeigu kų pavogi, tai nepyka, nesibari.
Bajorai. – Birutė Daugsevičiūtė-Mikalauskienė, g. 1925 m.
597. Vestuvėse – pyragai, [juos] visiems dalino. Ateidavo „čigonai“, antrądien jau svočių stalas. Būdavo dvi svočios. Tai jos padengia stalus maistu, o pabroliai ir maršalkos statė šnapsą.
Piršlį korė. Darė piršlio iškamšą iš šiaudų, buvo mada vogti, išvežant jaunąją. Jaunikio pusė vogė, nešė vežiman ir krovė viską, kas pakliuvo. Vestuvės buvo abiejose pusėse. Šeštadienį prieš vestuves – devyni vakarai. Susirenka jaunimas, jaunoji pynė mirtų vainiką, visi dainuodavo. Išleisdavo šliūban paprastai.
Ant stalo visi dėdavo dovanas – atsisveikindavo su jaunąja, linkėdavo sveikatos.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
598. Kartą baliaus metu mama paėmė šepetį, kibirą, uždėjo skarelę, aprengė čiūčelą, nunešė ją tualetan, pasodino, tai kas eina – vis tualetas užimtas. Taip visą vakarą. Paskui visi nutarė, kad čia kažkas ne taip, ir nuėjo pažiūrėti – čia čiūčela besėdinti.
Buvo juoko visiems.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
599. Piršlybos. Kai pas merginą atvažiuoja pirmi piršliai, tai an butelio degtinės deda baltą skepetaitę ar šilkinę nosinaitę ir rūtų vainikėlį, o piršliui už tai mergina turi padovanoti lininį rankšluostį.
Kvietimas. Prieš veseliją šeiminykas, dažniausiai tėvas, vaikšto po gimines, kaimynus, kviesdamas visus veselijon: „Prašau veselijon, an paldienyko vakaro, an duonos bakano, veršis garbėtas, per metus penėtas, prie pečiaus pririštas, peilis šiknon inkištas, kas prieis – atsipjaus ir jo mėsos paragaus.“
Devyni vakarai. Seniau vestuvės vyko antradienį, buvo sakoma: „Paldienykas – suvednykas, utarnykas – šliūbaunykas“. Paldienyke vyko devyni vakarai. Į jį rinkosi tik kviestiniai svečiai, daugiausiai jaunimas. Iš vakaro suvažiuoja ir giminės. Pomergės, vadinamos drūškos, ir pabroliai – visi susirenka, sėda už stalo. Muzikantai groja, tada tėvas pašokdina dukrą (gali ir krikšto tėvas), jaunoji pabučiuoja tėvui ranką, padėkavoja. Tada tėvas pasako: „Dabar visi šoka.“ Tada visi šoka, baliavoja.
Dvyliktą valandą atvažiuoja jaunikis, jį slaptai pasitinka tėvai, šeria jo žirgą avižom iš sterblės, kad vaikai būt gražūs. Paskui tėvai insiveda jaunikį, jis sėdasi už kito stalo su pabroliais. Per visąnakt nebaliavoja, tik pažiūri, pabūna kiek ir vėl išvažiuoja namo. Visi irgi nueina pailsėti.
Pomergės. Pomergių buvo visaip: jei bagotesni, tai daugiau, jei ne – tai mažiau. Rengėsi visaip. Prieg man dar rengėsi tautiškai, bet ne visada. Daugiausiai baltom ar siuvosi vienodas sukneles. Margų nebuvo.
Palydos į šliūbą. Iš ryto jaunikis atveža rūtų vainikėlį an baltos šilkinės skarytės. Tada išlydėti jaunosios renkasi visas kaimas ir labai daug dainuoja dainų. Jaunąją pravirkdo, bet ir visus apdainuoja – svočias, pamerges, pabrolius. Visi turi išsipirkti, ba jei nieko neduoda, tai turi ir pajuokiančių dainų, ima lojinti. Kai ruošia vežimą jaunajai važiuoti, tai kiek randa šluotų, tai visas sukaišo vežiman ar rogėsna tam, kad visos kaimo mergos ištekėtų. Atsisveikina dainom.
Prieš šliūban važiuojant atvažiuoja ir „čigonai“ iš berno pusės, visaip juokingai apsitaisę, vaikšto mandri su čebatais, su bizūnais per čebatus tik šmaukšt šmaukšt. Čigonės buria, šnekina, čigonkos vaikus nešioja, ale tik dairykis – jiej viską vagia ir krauna vežiman jaunajai. Padėto vežiman daikto jau negalima grąžinti. Tai namiškiai visaip stengiasi kuo greičiau išnešti pasogą, sukrauti skrynias, kad mažiau pavogtų visokių daiktų. Jaunajai duoda pasiimti abrozdą iš namų, kokio ji tik nori, kad į naujus namus inteit su šventu daiktu rankose.
Važiuojant šliūban, svečiai kviečiami palydom. Būna, kad net supyksta, jei palydom nekviečia. Jauniesiems išvažiavus, svečiai pas tėvus dar baliavoja visą dieną ir kitą dieną važiuoja „čigonais“ jaunikio pusėn vogti jaunosios.
Jaunojo pusėje. Po šliūbo pas mergą, jos pusėn, jau negrįžta, iš bažnyčios tiesiai berno pusėn važiuoja. Čia randa užsėstą stalą netikros vestuvės, kuri turi jau ir lopšį pasikabinus. Čia ilgai deramasi, čia ypač išsiskiria moterų raudos:
Parvežė martełį,
Kap Belgeisų kumełį,
Suės visų duonełį,
Nepaliks nei kampelia,
Kur aš jau pasidėsiu,
Kap neištekėsiu?
Ot ir ištekėjau
Ir dviese gułėjau.
Tavi, martela,
Ves kamaron,
Duos tau, martela,
Duos tau rūron.
Tuo tarpu jaunikis visaip stengiasi nuraminti raudančią jaunąją, ale pomergės vis tiek tol rauda, kol tikrasis piršlys ir svočia neišsiperka. Kai išsiperka stalą, tada baliavoja. Vainiką nuima jau berno pusėj.
Vidurnakty svočia kloja jaunųjų lovą marčios atsivežtais patalais. Moterys dainuoja:
Lažkų klojau, linksma buvau,
Kai paklojau, dar linksmesnė,
Tik nuliūdau aidama,
Su berneliu guldama.
Visa veselija eina žiūrėt, kaip kloja lovą. Paskui palieka jaunuosius vienus ir eina baliavoti toliau.
Dovanos. Ryte jaunamartė turi visus apdovanot. Dovanoja ne žmogui, kaip dabar, ale an daiktų. Pirmiausiai kas nors iš seserų šluoja pirkių, tai [ji] turi dėt an šluotos. Paskui an kačergos, kur pečius kūrenasi. Paskui an šulinio, kur vandenį semia. An grėblio, an vartų ir kitur.
Dėdavo stuomenis, rankšluosčius. Eina abi su svočia ir pagerbia tų namų apyvokos daiktus. Vėliau, aišku, jie atitenka tiems, kas su jais dirba.
Muzikantus, vestuvėms baigiantis, irgi apdovanodavo rankšluosčiais.
Svočių stalas. Antrądien po pietų pas jaunikį svočios ruošdavo savo stalą. Jos atsiveždavo savo maistą – mėsų, dešrų, kumpį virtą padeda, peilį šonan inkiša. Svečiai patys eina, atsipjauna ir ragauna svočios kumpį. Svočia dar turėjo vežtis ir karvojų. Seniau tai buvo duonos kepalas, išpuoštas visokiais ženklais su inspaudimais iš šonų, o viršuj turėjo būt kryžiukas. Šitokią duoną, išpuoštą ženklais ir kryžiuku, ir pas jaunąją an stalo laikė per visas vestuves, jos nevalgė. Ją suvalgydavo tik baigiantis vestuvėms.
„Čigonai“. Veselijai baigiantis, atvažiuoja „čigonai“ iš ‘6Dergos pusės ir pavagia jaunąją. Jaunikis turi išsipirkt arba labai ją saugot.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
600. Kap apsiženijau? Su sava vyru mes nedraugavam. Gyvenam labai arti, tik per keliu, nor ir kitam kaime, ale jis buva vyresnis, turėja sava mergas, aš – sava bernus. Jis buva bagotesnis, turėja gražius namus, žemis, tai mana tėvui ir tika. Vienukart šokam mes abudu, jis ir saka: „Gal ženykimės?“ O aš jam: „Kad šiandij šalta.“ Juokais atsakiau, ba tikrai juokais palaikiau. Paskui jis man saka: „Gal palydėt?“ Ale kiek tį to lydėjima. Pas kaimynus šokiai, tai aš tik nusijuokiau, sakau, va su kaimynų berniuku, katras tupi palei duris ir pareisiu. Ale jis manį jau buva apsižiūrėjis, aš buvau jam tinkama, darbšti.
Vienu šeštadieni pas kaimynus talkoj brukau linus, sušalau, pavargau, parėjau namo ir atsiguliau. Girdžiu – ateina dvieju, jis ir kaimynas. Atėjis ir klausia manį: „Tai sergi?“ Sakau: „Sergu.“ Ir nesikeliu. Jiej nuvėja pas tėvu. Girdžiu jis šneka: „Norėtau žentu būt.“ O tėvas jam: „Čia jau jūsų reikalas.“ Atėja pamoti, saka: „Kelkis, pas tavį piršliai.“ Sakau: „Koki čia piršliai. Man, kad iš toli, kad nepažįstami, o dabar kaimynai.“ Atsikėliau, juokas ima.
Pamoti tai jau norėja, kad tekėtau. Saka, kitus tava metų jau blynus kepa, o tau vis kad būt linksma, kad smagu. Pradėja šnekėt’ ir tėvas. Saka, už šita Kazimiera tai aitų bile kokia, jau nesispardyk. Tep vis užšneka, užšneka. Jis vis su tėvais, o man tekėt’ nesinori, nėra meilės, nėra pažinties. Ale pradėjau ir aš galvot’ – jau 22-jų metų, gal jau ir laikas, gal reikia tekėt’. Kap tik sutikau, tai jis grait nuvažiava Kaišiadorysna, išėmi indultu, kad nereikt užsakų duot’, ir ainam mes abudu Semeliškėsna metrikacijos daryt’. O man tep ko tai liūdna, vos velkuos. Saka: „Kas tau, gal negerai?“ Aš jam ir sakau, gal dar reikia grįžt’, sakau: „Tu išsibernavis, mergų daug turėjis, ar tu būsi man geras?“ Tai jis man: „Ar aš kur vaiku palikis, kad tu tep? Ko tu baidaisi? Bus viskas gerai.“ Tep šnekėdami, lyg ir ginčydamiesi ir Semeliškėsna nuvėjom, pradėjom metrikaciju. O jau pabaigt’ buva galima vienam, tai jis vienas nuvėja ir pabaigi. Čia ir Užgavėnis arti, tai kunigas saka: „Per Užgavėnes ir šliūbu duosiu.“
Atėja ir Užgavėnių diena, veselija. Jų namas didelis, gražus, ale vienam gale gyvena ženotas brolis, kitam – jis su motina. Veselijos didełės nedarėm, ale jų arklys gražus, pakinkinimas gražus. Dar arkli kap aprengia, pats apsirengia, tai kap koks bajoras. Papraši piršlia, papraši muzikanta, mūs giminės pomergėłė atvažiava, tai jau ir veselija. Ale aš valiona nesidėjau ir baltos suknełis nepirkau, užsidėjau mėlynu šilkini su baltu kalnieriuku, graži buva suknełė. Atvažiava, susėdam, užvalgim ir išlaida manį tėvas su pamote. Važiuojam dviem padvadum, sniega nėr, pašalį, sausa. Važiuojam Semeliškėsna, tį pasiskolinam iš zakristijona žiedus, ba nenusipirkam, tep ir apsišliūbavojam.
Parvažiavam namo, kiek pasėdėjam už stala, pagroja, pašoka ir jau ainam in juos, ba kaimynai, tik per keliu. Pamoti man davi geru austos drobis gabalu anytai dovanų ir nuvėjam. Pasitinka, pasisveikina, susėdam. An stala stovi išvyrtas kumpis, dar mes sava nusinešėm ir baliavojam, ale man vis negerai ir negerai.
Tep ir visas gyvenimas, sutarim gražiai, nesipykam, ale an širdies vis ko tai trūka.
Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
601. Kap buvau merga, tai labai daug bernų turėjau. Ainu namo iš šokių, vienas iš viena šona aina, kitas – iš kita. Sunku buva išsirinkt’, ba kas vakaru keli kalbina. Vienas manį nušaut’ norėja, kol aš už jo nėjau…
Mana kaimynas Gerbutavičius buva geras mana draugas, kap aš vadinau –pranašas, ba jis man visku papasakodava, kų bernai šneka. Ba vienas – aik už manį, kitas – aik už manį, trečias net su verksmais. Sakau, aš dar gi nesiženiju. Nelabai man patika, šokt’ nėja, sėdėk su juom. Kap, sakau, aš aisiu, kad mama nelaidžia.
Vienas bernas nuog Žiežmarių, toks Petkevičius, turėja 20 hektarų žemės, buva bagotas ir ateidinėja pas mana kaimynku. Vienųkart per Velykas bernai vaikščioja giedodami, paskui baliavoja. Žiūriu – jis ateina. Praėja pro tų sava mergu, mana kaimynku, ir atėja. Tadu atlakia jos sesuva ir saka: „Aik, Petkevičiau, Vanda paruošusi stalu, tavį laukia, ko tu neužėjai?“ A jis neina. Sėdi, nei šnekėt’ nėr apie kų, nei kų, sėdi, ir gana. Paskui visai jų meti, tai aš nukentėjau. Gal jos manį ir prakeiki, nor aš nebuvau kalta, aš su juom nešnekėjau, nedraugavau, man jo nereikėja, tik Vandos sesuva manį lojina, kad atkalbinau.
Vienųkart ateina pas manį tas mana pranašas ir saka: „Šiandij šokiuose susirinka visi keturi tava bernai ir tu turėsi pati išsirinkt’, su katru tu nori draugaut’. Tai imk, katras didžiausias.“ – juokiasi jis. Vienas buva iš Guronių, kitas – iš Pajauciškių, iš Vaidžionių ir iš Talpūnų. Sakau: „Neisiu šokiuosna.“ Saka: „Aik, pažiūrėsim, kų jiej darys.“ Nuvėjau. Atsisėdau už stala ir klausausi patefona. Ateina visi keturi, apsėda aplink stalu. Kiek pasėdėjom, sakau: „Ainu laukan.“ Pasikėliau, atsiprašiau gražiai ir išėjau. Su draugi ainam net palei trečiu jau namu, žiūriu – ateina Kacevičius. Daėja, paimi manį už parankės ir vedasi atgal. Grįžtam, a jis ir saka: „Ji su manim bus.“ – ir laimėja.
Nuvėjau bažnyčion, užėjom su draugėm karčemon, kad tį bernai išgerdinėja. Manį kas tai už pečių ir intrauki tan kambariukan. Žiūriu – Kacevičius. Ir nelaidžia. Saka: „Palauk, palauk, yra dar klausimas. Pasakyk, už katro aisi?“ Ale aš jam: „Ar mergos bernus, ar bernai mergas renkasi?“
Vienųkart nuvėjau pas mergas vakaraut’. Ateina sesuva ir saka: „Aik namo, piršliai atvažiava.“ Aš nenoriu ait’, ale ji vis tiek liepia, saka – tėvas liepi. Pareinu, žiūriu – Kacevičius. Ale chytras buva. Tėvas klausia: „Tai kiek pasogus norėsi?“ O jis: „Aš ne pasogus atėjau, man jos reikia.“ Tadu nei tep, nei tep. Ir išėja. Tėvas saka, gal per biednas, gal reikia sumokėt’.
Šeštadieni jis atėja, tėvas išsėmi pinigų, ale jis neima, stata tėvui pusbonki, vaišina. Tep iš eilės kelis šeštadienius.
Tėvas prisitaiki sutikt’ jį turguj ir atiduot’ jam tuos pinigus, tai jis ir saka: „Gerai, jei jau už manį neina, tai šitus pinigus jai ir atiduokit, tegul kų nor nusiperka.“ Aš verkiu, man jo gailu. Tėvas jau susiruoši nešt’ jam tuos pinigus jo darban, ale jam ruošiantis ait’, aš padūsavau, mama išgirda ir saka tėvui: „Ko tu aini, merga dūsauna.“ Tadu tėvas nuvėja pas jį ir saka: „Duokit an užsakų.“ Ale kap parėja namo ir liepi ir man ruoštis, pradėjau raudot’. Kap atvažiava, man jo gaila, a mama saka: „Jau jį dabar paniekinsim, jau žodis duotas, verk neverkus.“
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m., kilusi iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės.
602. Mano vestuvės buvo nelaimingos. Iš vakaro buvo didelė pūga, privertė daug sniego, tai važiavom sniege lyg tunely, o prie pačių Žaslių, palei patį kryžių, žiūrim – an prieš atlydi nabaščiką. Sustojom ir laukiam, kol pravažiuos. Tai svočia ir sako: „Nelaiminga būsi, nelaiminga, mergužėla.“
Nelaimių daug buvo gyvenime, visas gyvenimas – kryžius, vyras buvo piktas, negeras, nelaimių daug. Ale ištvėriau, kur dėsies, nelėksi gi kap dabar – skirtis.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.
603. Kap apsiženijam? Tada tėvai nelaida sūnų tolimuosna kaimuosna vaikščiot’, mergų ieškot’, tai visi savi vienas aplink kitų ir sukomės. Visi kaimynai suveinam kartu, žaidžiam, „Žiedu dalinam“, pašokam. Draugavom su jo seseria, vis lakstėm viena pas kitu. Jos mama manį vis marčia vadina, šposina, paskui, kap jau pradėjam rimtai draugaut’, pradėja draust’. Ilgai draugavam, apie šešis metus. Jis manį vis šokt’ veda, namo palydi. Ale jis – vienturis, mokėja spyntas daryt’, buva stalius, turėja geras rankas ir žemis turėja, o aš biedna mergaiti. Tėvai saka, nereikia.
Ženijasi jo sesuo. Liepia jam apsižiūrėt’ ir daryt’ mainus. Jau tas seseries jaunikis turi seseri, tai jau tikt ir tėvam. Saka jam, mainykis. O jis tėvui ir sakys: „Tai tu mamu mainyk.“ Tėvas jam su lazda. Labai jį bari. Per veselijų buva mada suveit’ jaunimui kieman šokt’. Išėja jis pas manį ir atneši saldainių. Tai kila didžiausias triukšmas, jiej tį susipyka. Kitųdien kitan šonan nuvažiavis jis visai su tai pamerge nesėdėja, buva su kaimynka.
Aš dar net nežinojau. Vienukart pas juos buva šokiai, tai jis man ir saka: „Ateik šokiuosna; jei tavį išvaris, išeisiu ir aš.“ Nuveinu. Jis manį pašokdina ir nepalaidžia, pasisodina an zoslana. Tėvai sėdi už spyntus, nieka nesaka. Tep ir praėja vakaras. Paskui jis jau manį niekam net pašokt’ neduoda. Aš sarmatijuosi, bėgu už mergų, tai jis vis tiek išlanda ir susiranda manį. Nu jau ženysimės. Ale tėvui jis nesaka. Prieš Užgavėnes praša arklia. Tėvas klausia: „Kam tau tas arklys?“ Jis ir saka: „Važiuoju ženytis.“ „Tai su kuom tu ženysies?“ – „Su Zosiuke.“ – „Jei su Zosiuke, tai tau arklia nėra.“ Ir nedavi. O aš laukiu, kada jis atvažiuos. Tada jis pas kaimynu, pasiskolina arkli ir važiuojam Žiežmariuosna an metrikacijos. Metrikacijos iš roza nedara, ale jis davi pinigų ir padari. Grįžam iš Žiežmarių ir kap niekur nieka kas sau namo. O šliūbu net rudenį paėmim. Ir dar kap.
Važiuojam dviračiu Kietaviškių bažnyčion. Nuvažiuojam – kuniga nėra, išvažiavis Žiežmariuosna. Ir mes iš paskui tuom pačiu dviračiu. Radam kunigu, važiuojam atgal. Kunigas su arkliu, o mes su dviračiu. Kai jau grįžtam Kietaviškėsna, tai man nieka, aš gi an rėma sėdėjau, o jis jau visai svirduliuoja, alpsta, mat nuo ryta nevalgį, reiks ait’ spavedies, negalima. Kiek atsigavį paėmėm šliūbu ir vėl važiuojam tuom pačiu dviračiu namo, ale jau neskubam. Dar aš turėjau insidėjus maista, an griovia kranta susėdam, pavalgim ir vėl namo kas sau. Tokia buvau jaunoji.
Tėvai ilgai nežinoja. Susitikinėjam slapčiom. Ale buva tokia mada – insivesdyt’ bažnyčioj. Ainu bažnyčion, reikia insivesdyt’. Sakau, reikia jau, kad visi pamatyt. Tadu tik per Kūčias liepi mani parsivest’. Davi mum kambariuku, kamarėłi, jis susitvarki, ir gyvenam. Paskui, kap jau gimi vaikas, mana teta išvažiava gyvent’ Klaipėdon, lika jos namai, tai ji laida mum tį gyvent’. Persikėłėm, ale neilgam. Pusbrolis užsimanė namus parduot’, tai vėl pas tėvus sugrįžam. Pripratam.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
Mirtis ir laidotuvės
604. Kaime buvo bičių. Tėvas laikė, pati laikiau. Augino bitėm augalus, tokius mėlynus augalus, sėjo po medžiais, kad žydėtų.
Kai gaspadorius miršta, reikia bitėm pasakyti. Bitė miršta, jei nepastuksensi į avilį. Net vaiką reikia prikelti.
Kai anyta mirė, bitėm niekas nepranešė, tai pusė avilių išmirė.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
605. Prieš vyra mirti tai dideli varna man va šitan langan kad trenksis, tai po dviejų dienų ir numiri.
Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.
606. Mano laikais prie numirusio labai raudojo, tik ne visi gražiai mokėjo. Mes su vyru giedojom, matėm tikrai daug laidotuvių.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
607. Numirusį dėdavo ant lentos, nes karstą darydavo kaimo žmogus, meistras. Gėlių niekas nestatė, tik žvakes. Giedodavo giedoriai giesmes iš kantičkų, rožančių – retai kur. Grįžus iš kapinių – pietūs. [Dabar] jau negieda.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
608. Numirėlį prausia degtine. Sauso kamparo miltelius deda į nosį, burną, ausis, visas skyles, tai jokio kvapo nebūna.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
609. Raudojo ne tik per pakastynas, raudojo ir per vestuves.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
610. Saku, jei bijai numirėlių, tai kap jau kas artimas numyršta, jį rengia, tai reikia jam padus pabučiuot’ – nieku nebijosi.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
611. Seniau ant kapų žmonės darė ąžuolinį ar smalėko kryžių ir prie mūsų namų stovėjo. Paskui nupuvo.
Prie kryžiaus gėlių nesodino, tik daržely.
Karagėliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
Iš buities
612. Seniau buva linksmesni, geresni žmonys. Daug dirba, vargingiau gyvena, ale linksmiau. Vakarėliai koki buva, kiek jaunima, visi labai geri, draugiški, negėri tiek.
Bobutės augina vaikus, jiem pasakų mokėja visokių, dainelių.
Zariečnikai. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, 1906 m., kilusi iš Belezų.
613. Moterys namie daug dirba – verpė, audė. Visi drabužiai buva naminiai, marškos, nuovalačkos, divonai, viską patiem reikėja pasidaryt’. Ir krepšius pynė, ir virves vija, ir vyžas pynė, ir klūmpes darė – visku patys. Ale dirba ir dainava, tokia mada buva.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
614. Buvo didelis namas, dviejų galų. Vienam gale, šitam in gatvę, buvo gyvenama troba, vidurij – didelė priemenė, už jos antras galas buvo pertvertas per pusę. Tenai buvo seserų kambarys ir kamara. Kambarys kūrenamas.
Didžiajame kambaryje – duonkepė krosnis. Priemenėj – kibirai, puodai, visi ūkiniai padargai. Kamaroj buvo akmenim išdėta atvira, kad nepelytų laikomi produktai, duobė – sklepas. Į jį įlipt – kopėčios. Jame laikė bulves, daržoves.
Kamaroj laikė pieną, kopūstų bačkas. Ten girnos, visi rakandai, mėsos sūdymo loviai, bulves kapot loviai. Burokėlius raugindavo mediniuose kibiruose, kubiliukuose su dangčiu.
Svirne buvo pilami javai, lovų nebuvo, mergos miegojo kamaroj. Svirne stovėjo mamos skrynia, buvo aruodai javams supilti, karojo šventiški pavalkėliai – jie buvo nedideli, dažyti. Jais kinkė arklius į bričkelę, buvo skambalėliai arkliui.
Buvo didelis kluonas dviejų durų – vienos durys iš šono, kitos iš galo, buvo galima važinėti su vežimu. Kluone buvo peludė, kai išarpuoja javus, tai lieka pelai. Juos plikino cebruose karštu vandeniu ir šėrė gyvulius. Kūlė javus spragilais, kūlė su tėvu. Reikia laikyt taktą, kaip dviese, tai vienąkart muša, kitąkart tik pasidažo, neprimuša. Jaujoj buvo velniukų. Jauja stovėjo atskirai, plūkta iš molio, prie jos daržinė. Daržinėj stovėjo maniežas ir linų mynimo mašina. Jaujoj – duobė, iškasta, iš akmenų, ir kartys. An jų suspaudžia linus, prideda eilę, prispaudžia kartim ir vėl eilę, ir vėl kartim. Tada kūrena pernakt pečių, kad išdžiūtų, tada mina. Arklys suka maniežą. Volai mediniai su dantim, tie volai sukasi, dvi leidėjos leidžia, deda, kai sutraiško, spaliai byra apačion. Taip kelis kartus persuka, kol išmina. Tada bruka.
Ima saują, daužo, kol visi spaliai išbyra. Tada saujas susuka, deda krūvelėn, suriša. Paskui šukuoja, atskiria pakulas nuo linų ir jau verpia. Rankom kai mina, tai pirmiausia eina vyrai, jie laužo su mintuvais linus, jeigu talka, tai moterys bruka. Mūsų krašte mynė ir bruko pirtyse. Linų sėdavo daug, bet vienon pirtin tilpdavo, pilną pirtį prikrauna.
Pirtis buvo pamišky. Tę maudėsi, prausėsi, linus džiovino ir mynė, mėsą rūkino, lašinius, kumpius.
Šulinys buvo medinių rentinių, ąžuolinių apačioj. Ir dar yra, buvo svirtis.
Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936., kilusi iš Aukštaitijos
615. Kaime buva viena pirtis, labai didełi, ją paeiliui visi kūrena kas šeštadienis.
Pirmiausia aidava praustis vyrai, paskui moterys su vaikais. Pirtij ir linus džiovina. Mėsos tai nerūkina, nebuva mados. Pasipjauna, insūda, lašinius druskon ir stovi. An aukšta turėjam didełi dėži, tai mėsu, kumpius, skilandžius išdžiovini ir dedi ton dėžėn gražiai ailute, dar biski druskos an dugna, paskui pagaliukais perdedi ir stovi.
Po šiaudiniais stogais mėsa labai gerai laikėsi, ba nebuva karšta. Stogai buva šiaudiniai. Kap kulia rugius su spragilais, tai parenka, kur gražesni, iškrata, suriša gražiais kulaliais. O jau vasaru, kap geras oras, tai stogus dengia, taisa, kur reikia.
Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
616. Priemenės buvo didelės, ir laiptai an aukšto užlipt. Namų niekas nerakino – nebuvo mados. Jei išeina, tai užkiša mediniu kabliuku.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
617. Tarpušventy, po Kalėdų iki Trijų Karalių, nedirbo jokių darbų. Link pavasario, per Gavėnią, daugiausiai ausdavo. Iki pavasario reikėjo prisiaust drobių, audeklų, paklodžių, divonų – visko, ko tik reikėjo šeimynai išlaikyti ir aprėdyti. Drobes balino. Pirmiausiai išverda katilus pelenų, drobes sudeda rėčkosna (mediniuosna skalbimo kubiluosna), užpliko karštais pelenais ir dar kiek palaiko tuose pelenuose, šarme, paskui išplauna ir jau tiesia an pievų balinti saulėj. Bąlančias drobes laisto vandeniu, apvertinėja.
Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Peliūnų.
618. Pas mus skalbėsi prie Neries. Velėjo ant lentos. Lentą nusineši, pasidedi, tada su kibirais nusineši rūbus ir velėji.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
619. Paupiais velėt, perplaudinėt, kai saulė nusileidžia, negalima – tada laumės plauna rūbus. Kai pakyla rūkas virš vandenio, tai sakė, kad laumės rūką paleidžia, gali žmogų sugaut. Gąsdino vaikus, kad neitų prie upės.
Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
620. Kanapes irgi augino, tik ne tiek daug kaip linų. Iškūlę jas merkė kur baloj, raiste. Mes tai merkėm ežero pakrantėj. Sukala kuolus, užtveria, kad nenuplauktų, ir mirko. Paskui jas džiovina, laužo, tik mina daug mažesnėm saujom, nes jos labai kietos. Iš pluošto vydavo virves, labai stiprios kanapinės virvės prie ūkio darbų ir visur tinkamos.
Vyrai žiemą vydavo virves iš kanapių. Kanapes naudojo ir maistui. Šiek tiek gruzdydavo an keptuvės, darė kanapių pieną. Jį valgė vakarais su bulvėm per adventą ar šiaip, kai nebuvo pieno.
Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų*k.
*Nuo Lazdijų
621. Seniau žiemu, kap važiuoja miškan dyrbt’ ar kur toliau su rogėm, tai velkasi kailinius, o an tų kailinių užsideda jermėku. Jarmėkas – naminio audimo veltas milinis paltas, platus, didelis, kad an kailinių tilpt, ir su kapišonu an galvos.
Kap apsiauna vailokais, kailiniais, užsideda tų jermėku, tai kap tik gali paait’, ale jau ir per didžiausius šalčius rogėse nešalta. Malūnan toli važiava ar miškan. Žiemos buva šaltos, reikėja ir mišku kirst’, ir malkas daryt’ pačiam.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
622. Beganska Juozas tarnava kariuomenėj, buva ulonas. Kap jis grįža ir prajoja kaima gatvela, tai visi žmonės łėkė žiūrėt’, koks gražus vyras su gražia karine uniforma.
Vindžiuliai. – Ona Šiškevičiūtė-Mingailienė, g. 1921 m.
623. An palangių moterys augino pelargonijas, mirtas. Pas mus buvo medis oleandras. Darželiai buvo aptverti. Augino rūtas, lelijas, jurginus. Tvoros buvo ir štankietų ar skaldytų lentelių, ar pintos išilginiais karklais. Aptverdavo ir visą sodybą nuo gyvulių.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
624. Sodus ne visi turėjo. Uogų labai daug buvo miškuose. Krūmai – alyvos, jazminai, pinavijos.
Kėlė inkilus nuo senovės, kiek pamenu. Skrypiantis medis ilgai stovi, buvo sakoma.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
625. Lauke ploviau rūbus. Buva labai stiprus vėjas. Žiūriu, ateina iš miška du vyrai. Klausia: „Šnapsa turi?“ Sakau: „Neturiu, pati negeriu, kitiem neduodu.“ Jiej klausia: „O talonų turi?“ Sakau: „Turiu, ale tik kruopom ir skalbima milteliam.“ Tai jiej: „Kap pamaudysim gerai, tai atsiras.“ – ir aina in manį.
O aš vienui viena. Stovėjom palei kluonu, tai aš duris atidariau ir šaukiu: „Ko stovi ir žiūri, nematai, kad manį maudyt’ nori?“ Kap duris palaidau, vėjas jas kap trenks, jiej išsiganda ir bėgt’ in mišku. O aš likau kieme viena, stoviu ir kvatoju.
Stančikai. – Zofija Petkevičiūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Štareinių.
626. Reikia miškų vežt’ – nėra kam. Vyriausias brolis sėdi kalėjime, kitam ranka sužeista, trečias jau atskirai gyvena, tai važiuoju aš. Važiuojam visa kompanija kaima vyrų ir aš. Nuvažiuojam miškan, pakraunam vežimus, mana arklys gražus, sartas, smagu važiuot’. Atvažiuojam in Žaslių stotį. Traukinys aina. Garvežys visas juodas, angliais kūrenasi, tai tik pup pup pup… Mana arklys jau mina, mina, mina. Stovi kaimynai vyrai. Prašau: „Vyrai, palaikykit arklį.“ O jiej bija, skaita, užmuš. Nu, ir kų daryt’?
Priėjau, už vadelių pasiėmiau, arklys inžebotas, viska. Sakau: „Sarčiuk, tai argi tu dar bijai ko? Pažiūrėk, aš gi nebijau, o tu bijai. Nu kų gi jis tau padarys, šitas baidyklė toksai.“ Patrepsėja, patrepsėja, traukinys prapupsėja, jis atsigrįža in jį, tik: „I ha ha!“ Tai visi už galvų susiėmė. Saka, va, boba arklį sutvarkė be jokių griekų… Tai aš vis būdavau gražiai su juo…
Vievis. – Eleonora Zenevičiūtė-Nauckūnienė, g. 1921 m., kilusi iš Žydeikiškių.
627. Mano tėvas, kap Lietuvos savanorius, turėjo ir medalių, tai per visokius neramumus sudėjo viską medinėn skrynelėn ir pakasė po karve. Tai karvė ir apmyžo ir visus dokumentus tėvo, ir medalius. Nieko neliko.
Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.
628. Seni žmonės mėgo slėpt pinigus. Buvo toks Šatavičius iš Gabriliavos, tai jis tiek slėpė pinigus nuog žmonos ir mergaitėm nieko nenupirkdavo. Sukišo, su javais pelės ir sukapojo. Gerai dar, kad pažįstama tokia, Brazausko Monika, banke dirbo, tai išmainė kiek. Kiti niekais nuėjo.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
629. Žibalo ir to nebuvo daug. Į buteliuką įpila, knatą padaro, tai tokia ir lempa. Buvo trečias numeris, penktas – tai jau šviesu kaip rojui. Kai buvau vaikas, dar ir balanas degino. Balanoms ima nešakoto medžio ripkę, ją suskaldo, paskui su peiliu skaldo balanas. Bet medis turi būti sausas.
Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
630. Atsimenu, kaip degino balanas. Pastato tokį vadinamą diedą, tą pagalį prikala prie balkio, jį apkala skarda, įkala vinis, apsuka viela, skardoje padaro skyles balanai įstatyti, iš sausos eglinės pliauskos priskaldo plonų balanų ir įstato į skyles. Tada reikia žiūrėti, kad neiškristų, neužsidegtų; dažnai jas reikėjo keisti.
Kai viena balana sudega, deda kitą. Jos dega, pelenai byra ant žemės, tai pelenų pridega krūva, paskui iš ryto pelenus sušluoji, išneši, ale jau ta vieta per daug metų pajuosta, neišsiplauna. Vėliau atsirado žibalas. Pradžioj į mažą buteliuką įdėdavo knatą ir degino, paskui jau atsirado lempos.
Kurkliškės. – Janė Grigorovičiūtė, g. 1903 m.
631. Žiemą iš šiaudų pynė sodus, kabino ant lempos kaip papuošalą.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
632. Iš šiaudų darydavom vorelius-sodus. Sodus darė ir didelius, ir mažesnius. Šiaudus užplikydavo verdančiu vandeniu, kad suminkštėtų, ir karpė. Galima padaryti ir iš nendrių. Siūlą vėrimui imi storesnį lininį. Ir paukščius darėm iš šiaudų. Šiaudus užplikinam, išlyginam, pinam viduriuką, sparnus, uodegą. Darėm ir laivelius.
Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
Posakiai
633. Jei Velnias pagalį, tai Dievas – pagalvį.
Nebuvo praeities, nebus ir ateities.
Kur gerai, tenai neik. Eik, kur bėda – gal reikia tenai žodžio.
Už blogį reikia daryt gera, tai Dievas atlygins.
Niekuomet neišmokysi akmenio plaukt ir gimusio be ateities.
Jei vaikas neklauso, jis neturi ateities.
Kai žmogus praranda viltį, jis negyvena, tik kenčia ir kitus kankina.
Kaltas kalto ieško.
Kas nori gyvent geriau, turi kitą skriaust.
Ką žmogus iš motinos atsineša, tą ir nešiosis.
Motina – pasaulio kūrėja, prigimties vidinis balsas stipriausias.
Žemė – ašarų pakalnė. Naujagimio pirmas atodūsis yra verksmas.
Dievas duoda kančias, duoda ir kantrybę.
Su melu – du galu.
Nesmerkim nusikaltėlio, džiaukimės, kad mes ne jo vietoj.
Žodis gali padėt, žodis gali pakenkt.
Visų problemų gale – pinigai.
Žmogžudys – nė prie žmonių, nė prie žvėrių, jis dūšią pardavęs velniui.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.