DARBAI
 
     Arimas

     634. Kap pirmukart išeina art, tai grįžtantį aplieja vandeniu.

     Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
 

     635. Kai pirmą dieną ėjo arti, tai grįžus apliedavo vandeniu.

     Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
 
     636. Pirmas vežimas rugių. Vasarą, kap parveža pirmą vežimą rugių, tai vyras nusirengia marškinius ir perlenda po vežimu. Dar klojiman neša duonos ir druskos an lėkštutės ir galan pado padeda. Skaitosi, kad pelės nekapot grūdų, duoną su duonu pasitinka.
     Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
 
     Sėja
     637. Pagal mėnulį, pagal orus spėjo būsimą derlių. Šnekėjo, kad miežius reikia sėt an jauno, kad bulves sodint, kai danguj debesėliai. Ir laiko žiūrėjo kopūstus dėt, kiaules pjaut, ba yra tuščios dienos.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     638. Kai eina sėti, tai javus šlaksto švęstu vandeniu, o į javus dėjo kiaušinių lukštų, likusių nuo Velykų.
     Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
 
     Rugiapjūtė
     639. Kap rugius pjovė, tai visi aidava prieg rugių. Moteris, jei vaikas mažas, paima lopšį, padeda jį po mendeliu, ir vaikas miega, o ji pjauna. Jei nemiega, jį prižiūri didesni vaikai. Jei šilta, vaiku išlaidžia pasispardyt’, ale daugiausiai tai vystydava. Labai stipriai susuka, suvynioja, viršun spavijočiom* apsuka, suriša. Vaikas nei kojų, nei rankų nepakrutina, guli kap pagaliukas.
     Kap suplyšta seni, išnešioti marškiniai, tai iš nugaros pridara palučių vaikui didesnių.
     Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
     *Spavijočius – vystyklas
 
     640. Rugius, menu, pjovė ir su pjautuvais. Pjovėm ir mes, vaikai, ba motina viena, tai ir mes ėjom. Surišam pėdus, pastatam mendelius. Mendelius statė taip: paimi pėdu, perlanki jį per pusi, tadu aplink jį statai keturis pėdus iš visų keturių pusių, tadu dar keturis tarpuosna, paskiausiai imi dešimtu pėdu, jį vėl sulanki per pusi, dedi viršun an varpų ir apskleidi viršuj tuom pėdu, kad neinlytui. Mendelius statė aiłėn, paskui skaičiava, kiek kapų nupjovė.
     Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
 
     641. Rugius pjaunant būdavo pabaigtuvės. Pynė varpų vainikus, statė už stalo kampan po šventais paveikslais šeimininką. Tą diedelį* iškulia jau pavasarį ir pirmą saują pasėja dirvon.
     Javus nešdavo šventinti bažnyčion per rugsėjo aštuntą – Marijos gimtadienį.
     Karagėliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
     * pirmasis rugių pėdas.
 
     642. Per rugiapjūtį pynė rugių vainikus, nešė namo gaspadoriui. Juos kabina už stala, ir jie tenai prakabodava iki kitų metų, iki kitos rugiapjūtės.
     Dainava daug, laukai skambėja. Po talkų – vakarėliai. Rudenį didžiausios talkos, daug ir linksmybių.
     Kietaviškės. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m., kilusi iš Kampų.
 
     Miško kirtimas
     643. Seniau kirto ąžuolus. Buvo vertinami ąžuolo pelenai, anglys. Sako, daugiausiai juos naudojo kailių išdirbimui.
     Senais laikais sunku buvo apdirbt ąžuolo medį, nes nebuvo tokių pjūklų. Namus statė arba iš tašytų rąstų, arba iš spygliuočių. Mokėjo perskelt ąžuolą išilgai su klynais.
     Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
 
     Akmenų skaldymas
     644. Akmenų daug ir didelių buva, ale Beržinskas akmenis skaldė. Iškala skyłi, tadu geležinius klynus instata ir kuvalda iš viršaus kap kirs, tas ir sutrūksta, lyg va kap medis, sakytum.
     Paskui darė bortus, statė tvoras.
     Gyrnas kałė Girnakaliuose. Beržinskas padarė gyrnas ir man. Małėm namie.
     Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
 
 
     Žvejyba
     645. Rungoj, kur dabar tiltas kabo, pavasarį, dar su sniegu, eidavom lydekų gaudyt. Rankom gaudėm. Lydekos eidavo neršti aukštyn tuo upeliu, tai mes, mergaitės, viena einam vienu krantu, kita – kitu ir ieškom stovinčių lydekų.
     Mokėjom paimti lydeką, mama pamokė griebti ir išmesti ant kranto. Tai einam ir mėtom. Paskui susirenkam, kai jos jau nusiramina šokti. Pas mus lydeką visada virė.
     Labai įdomiai mama nagrinėjo galvos kaulus, ten rasdavo visokių dalykų, net kryžių ir durtuvus.
     Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
 
     646. Seniau buvo labai daug žuvies. Iš Bezduko ežero tekėjo upelis link Puikino (dabar jis jau išnykęs, tik grioviai likę po melioracijos). Tai pavasariais toj upelėj ešerių, kuojų, lydekų buvo tirštai. Buvo toks griovys nuo upelio, tai jame pilna lydekų. Iš pakreklės bučiuką pasiimi ar su paprastu krepšiu prisisemi, puodu prisišutini ir valgai, kiek nori, labai buvo gerai.
     Migūčionys. – Algirdas Arnatkevičius, g. 1928 m.
 
     647. Mijaugonių kaime buva toks Šunkarių raistas, jame šunis kori, po melioracijos dabar tį jau dirbama žemi. Buva tį pelkynuose ir užžėłis ažeriukas. Prisimenu, kap venterius statėm, lynus didžiausius gaudėm. Kap meliorava, iškasdava didžiausius medžius, ąžuolus, nei kiek nesupuvusius. Jiej buva nepjauti, gal nukirsti, gal patys suvirtį, pajuodį. Ir palei Strėvu iškasi senų pajuodusių ąžuolų, tokia storia kap stalas. Žmonis sukūrena, niekas jų nevertina.
     Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštos.
 
     648. Neryje ėjo lašišos. Valgyti ikrų žmonės nemokėjo, šėrė kiaules, kažkiek kepė. Mano diedukas sakė, kad viskas gamtoje priklauso nuo Mėnulio fazių. Moters gyvenimas irgi. Jis žinojo, kada ką sėti, sodinti, kada auga baravykai, kada reikia žvejoti.
     Žvejyba priklauso nuo vėjo. Jei pučia šiaurinis – vyrai gali gerti samagoną, jeigu pietų ar pietvakarių – eina žvejoti. Kas žuvį pirko? Rusų karininkai, ypač žiobrius. Buvo ir ungurių, statė bučius. Duobę iškasa upėj, pastato bučių, indeda akmenį, kad laikytųs, o ryte ištraukia. Ungurys įdomus – kaip jį mesi, taip galvutė vis į upės pusę.
     Neries kilpa apie dvylika kilometrų. Seniau žuvis gaudė kitaip. Buvo numegztas didelis platus tinklas ir vyrai jį traukė abiem upės pusėm visa Neries kilpa. Nuo Apskritos kaimo iki dvaro. Čia ištraukia daug žuvies, sūdo, rūkina, veža į Kauną, Vil nių parduoti, o vyrai vėl sudeda tinklą ir valtis į vežimus, perveža iki Apskritos kaimo ir vėl iš naujo. Žuvį pirkdavo žydai, brangiai mokėjo. Vienu traukimu sugaudavo iki 26 kilogramų lašišos.
     Atvažiavo vienas ponas iš Vilniaus, pamatė, kad kaimas ikra kiaules šeria, ir sako: „Vyrai, ką jūs darote? Pinigus kiaulėms šeriat?“ Ir išmokino sūdyti ikrą. Tada prekyba pagyvėjo, nors Lietuvoje ikra neturėjo labai didelės paklausos, vis vien pradėjo ją pardavinėti.
     Baltarusių užtvanka labai sugadino Nerį. Kai srovė buvo stipri, ji valė upę, žoles, sąnašas. Dabar upė seklėja, sala Paneriuose didėja, auga žolės.
     Šaltinių buvo daug. Žmonės naudojo šaltą jų vandenį. Mūsų žemėje ir dabar yra aštuoni šaltiniai.
     Karagėliškės. – Viktoras Jakonis, g. 1938 m.
 
     649. Kaimo vyrams žvejybai buvo padalintos kranto zonos, kur galėjo žvejot. Rubežius buvo nustatytas. Buvo, kad eina lašišos. Jas vežė parduot, sūdė, bet ikrų nemokėjo sūdyt. Kepė, bet keptos neskanios. Buvo ūsoriai, tokie ilgi, apvalučiai, juos pirko žydai. Žuvį gaudė tinklais, ėjo vyrai Nerimi. Statydavo bučius. Lydekų buvo, ungurių mažiau.
     Mūsų kaime jau buvo šuliniai vandeniui, anksčiau Panerių žmonės gerdavo iš šaltinių. Ten vanduo labai švarus ir šaltas.
     Karagėliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
 
     650. Neryje daug žuvies, gaudė su tinklais. Neris buvo sraunesnė, didesnė. Kai buvo potvyniai, tai net namus nešdavo. Buvo tokie Šurmanšai, jų kalvė, tai ją pririšdavo lynais, kad nenuneštų. Vanduo net iki miško už dvaro užeidavo.
     Salos irgi kadaise nebuvo, ją užnešė. Kai baltarusiai prakasė kanalą, vanduo nuslūgo, tokių potvynių nebūna. Dabar ir žiemom neužšąla. Anksčiau stovėjo ledai iki Sekminių. Prie namų darėm kalvaratą. Ant upės – ne. Mano brolis prigėrė. Su valtim plaukiojo, vos rado.
     Karagėliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
 

     651. Ežeruose buvo daug žuvies, ją gaudė su tinklais. Kepė, virė žuvienę.

     Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų.
 
 
     Vėžių gaudymas
     652. Vaikai labai mėgom vėžiaut’ Spengloj, tį buva daug vėžių. Kap šilta, tai nusirengi, inbrendi, paieškai urva, inkiši ranku, sugriebi vėži už abiejų lopų*, kad nesužnybtui, ir ištrauki. Rudenij, kap jau šalčiau, tai an varłės. Paimi varłi, už nagelių kap patrauki, tai skūra ir nusimauna, pririši jų in pagaliuka ir vandenin. Tadu tik lauk. Žiūrėk – jau ir aina, aina in tų varłi. Turėjom čerpokėli, tai pakeli lazdų su varłi, vėžius nukratai jan ir vėl statai. Daug prigaudydavai. Senis supirkinėja, vežė Kaunan parduot’. Pinigų nebuva, užsidyrbt’ norisi, tai vis centas, kitas.
     Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
     *žnyplių
 
     Sielių plukdymas
     653. Sieliai – pigiausias transportas. Miško medžiagą nuo Vilniaus pjovė ir plukdė iki Kauno, kur parduodavo. Sielius suriša, priekyje irklą reguliuoja upės forvatorius. Jis turi žiūrėti upės srovės, kad neužplauktų ant akmenio. Užpakaly – vairas. Vidury galima ir pietus išsivirti.
     Prie Jonavos ypač sraunu. Samdydavo sielininkus. Kelis sielius suriša karnom, paskui, jau vėliau, vielom. Posūkiuose ilgi medžiai neišlaviruoja, juos supjausto ir riša. Kiekvienas sielis būna pažymėtas, užrašyta jo kubatūra, suskaičiuota, kad nereikėtų matuoti nuplukdžius. Viskas teisinga, nieko neapgaudinėja. Kaune jau niekas neskaičiavo, pasitikėjo, nes apgausi – nebus pirkėjų.
     Karagėliškės. – Viktoras Jakonis, g. 1938 m.