MIRTIS, GYVIEJI IR MIRUSIEJI
Žinojo, kada mirs
516. Saka, anksčiau žmonės žinoja, kada mirs. Aina Dievas per kiemu ir žiūri – žmogus tvoru arda. Klausia: „Kam tu jų ardai?“ O žmogus: „Tai kad ryt mirsiu, kam gi ji man.“
Tada Dievas ir padarė, kad nežinotum, kada mirsi.
Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
Mirties nuojauta
517. Buvau gal 14 metų. Buvo karštas birželis. Saulę rūkas uždengė, o karšta karšta. Tėvų namie nebuvo. Ėmė taip slėgti širdį, vietos nėra, su seseria nuvėjom ravėti burokų, man taip gerai tę juos ravėt. Tik vis negaliu pažiūrėti rytų pusėn, kokia baimė. Sesuo sako: „Ai tu ir varlės bijai“ – ir nuėjo kaimynų karvės melžt. O man vis rodos, kažkas iš rytų ateis. Žiūriu – eina debesys, kyla audra. O aš vis bijau. Parėjus namo pradėjau melstis ir verkti. Kilo baisi audra, kai pradėjo trankytis, tai net siera namuose pakvipo. Žiūrim – dega kaimynų trobos. Tai užmušė tris kaimynų vaikus. Perkūnas. Aštuonių, keturiolikos ir penkiolikos metų. Va, tau ir baimė.
Elektrėnai. – Janina Gocentienė, g. 1932 m., kilusi iš Kaukų k.
Mirtis
518. Kap jau manu vyras buva silpnas ligonis, mes jau prieg jo budėjum, vienu vakaru nuvėjau melžt’ karvių, tai kas jom pasidari. Negałėjau susitvarkyt’, kap pasiutį, akis išvertį, prunkščia, lakstu, duodasi lenciūgais aplink, negalima nulaikyt’. Supykau, pasiėmiau lazdu ir pradėjau an jų garsiai rėkt’, tadu apsiraminu.
Namo parėjau, mama saka: „Smertis vaikščioja.“
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
519. Mano sesuo Tekorienė sirgo vėžiu. Vyrą slaugiau po insulto, bėgu pas vieną, pas kitą. Naktį miegojau kambariuky, miegas neima, kažko negera, penkta valanda, tik virst, durys ir atsidarė. Galvojau dukra Veronika ateina, žiūriu – nieko nėra. Lyg į virtuvę kas tap tap. Einu žiūrėt. Visos mergaitės miega, nieko nėra, tik durys atdaros.
Tai tuo metu ji ir mirė. Tikriausia pas mane atėjo.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
Žinojo, kada mirs
520. Mana diedukas buva labai senas, vis klūpa ir klūpa an kelienių, poteriauna ir poteriauna. Anūkas jo, Juzukas, buva kariuomenėj. Saka: „Juzuka sulauksiu ir mirsiu.“ Ir tikrai.
Vienu šeštadieni grįža Juzukas, pakūri pirti, saka: „Aikš, dieduk, aš tavi nukirpsiu, paskui aisim pirtin, išsimaudysim.“ Mama plovi grindis, tai jis neja tiesiai per pirkiu, ale aplink, per priemeni. Gal tį jį koks vėjas pertrauki, kad jis neja nei pirtin, atsigułi ir pamiri.
Ir babai buva sakis, kad ji mirs už septynių metų, tai tep ir buva, numiri už septynių metų.
Bajorai. – Birutė Daugsevičiūtė-Mikalauskienė, 1925 m.
Prieš vyro mirtį
521. Pas manį vaidenosi. Naktį ateina koki trys vyrai, jiej be rūbų, be nieka, tik kriaukłės an kūna. Balti, lyg kūnas, tik vien kriaukłės. Apeina aplink mana lovu, traukia koldru, spaudžia. Aš kap išsigąstu, neišrėkiu, tai tik žegnoju juos.
Vakare užsidėjau an kakla ražončiu, po paduška pasidėjau šv. Agotos duonos, vis tiek ateina va tį iš kambaria, kur vyras guli, kap kadu kai aina pro pečiuku, tai kokia šviesa pasiroda. Vienunakt aina in manį rankas iškėłį vienas, kitas, trečias, apie lovu, traukia koldru, jau galu kojų daėja. Manau, kų man dabar daris. Atsisėdau iš to stroka, sakau: „Aikši, aš tavi apkabinsiu.“ Tai jiej visai nekalba, žiūriu – aina in duris ir dingsta. Vienas ir kitas, ir trečias. Ir dinga. Daugiau neatėja. O po trijų dienų vyras numirė. Radau jo koldru visu perpjautu, net ir vatu.
Abromiškės. – Zofija Malašauskaitė-Sabonienė, g. 1935 m.
„Mano mirtis“
522. Per karu aš buvau piemeniu Kertaunykuose pas Piliponius. Tai vienukart guliu an dirvonu, kur tai šaudu, ale aš buvau papratis, nebijojau. Girdžiu koki tai balsu: „Pranai, kelkis, bėk.“ Apsidairau – nieku nėr. Ir vėl girdžiu tų pati balsu: „Pranai, kelkis, bėk.“ Ir vėl nieku aplink nesimatu. Kap jau trečiukart tų balsu užgirdau, tai išsigandau, sakau, reikia bėgt’. Atsikėliau ir nubėgau griovin. Tai kap kritu sviedinys tį, kur aš gułėjau, tai tokia skeveldra atšliauži iki manį prie pat krūtinės ir sustoju. Tadu aš tų skeveldru parsinešiau, paskui net namo parsivežiau, čia kur tai ji dar yra, visiem rodžiau ir sakiau: „Čia manu mirtis buvu.“ Ir kas išsaugoju, pasakyk.
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
Nerami vėlė
523. Brenda su bradiniu keturi vyrai. Ištraukė negyvą vaikelį. Padėjo jį ant kranto ir nuėjo pranešti ponui. Dvaro mergos, kurios netoliese grėbė šieną, atbėgo su grėbliais ir juokdamosis pradėjo šokti aplink tą vaikelį, tyčia lyg raudodamos.
Grįžę vyrai palaidojo jį ant upės kranto. Naktį, kai tos mergos miegojo, pro jų langus pradėjo viską šaudyti, mėtyti visokius daiktus, daržoves. Išsigandę žmonės iškvietė kunigą, kuris patarė palaidoti tą vaikelį kapuose su maldomis ir mišiomis. Tada siela nurimo ir daugiau nesivaideno.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Vėlė vaikšto
524. Žuvo mano žentas. Nuskendo. Tą nelaimės naktį mes dar nieko nežinojom, girdim – eina kas per kiemą, paskui pabraukė per trobos sienojus lazda, paskui puodą trinktelėjo ir nutilo viskas. Pažiūrėjau – lauke nieko, naktis rami.
Gal jau dūšia vaikščiojo?
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
525. Pas mus namie prieš Grėželio mirtį naktį vis ateina kas po langu ir staugia tokiu šiurpiu balsu, kad baisu. Vieną kartą brolis neiškentė ir sako: „Ko, dūšia, reikalauji?“ Tai užstaugė dar stipriau ir nusiramino.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
526. Ale kol tep rodiesi? Toj šeima, vyras ir žmona, po tuom kalnu buva išsikasį akopu ir tį apsigyvenį. Atieja kas tai ir tų žmonų, tų Taklių, užmuši. Jis lika su mergaite ir an kalnelia pasistati nameli jau, an tos žemis. Tai, saka, tį toj žmona ateidinieja. Kap jiej persikiełi naujon vieton, tai mergaiti dar jų mati.
Mergaiti sėdieja an pečiaus ir pradieja riekt’, saka: „Tata, ūnai mama iš po lovos ir nuvieja pro langu.“ Tai daugiau ir nesirodi. Zarečnikuose tep buva.
Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Pakalnės.
527. Numiri Rumšina Stasieni. Visi aina an laidotuvių, aš nėjau. Nuvėjau pas Kumparskų mergas, rodžias, žodis kitas, nepamatiau, kap sutemi. Ainu keliu namo. Žiūriu – kas tai prieš vieškeliu ateina. Ainu arčiau, žiūriu – moteriški, dar arčiau – gi Rumšina Stasieni, baltu skarełi, skaru apsisupus. Kų daryt’? Užsimerkiau ir łėkt in namus tiesiai. Tai pro manį tik vėjas koks tai svyst! Palei namus atsigrįžau – kad nieka nėr.
Jagėlonys. – Ona Beganskaitė-Sakalauskienė, g. 1925 m.
528. Viena moteris pasakoja, kad jos vyras pasikori ir naktim vis namo pareina. Pareina, saka ji, lovon inlipa ir spaudžia manį, jaučiu, kap spaudžia. Pasakiau kunigui, daviau an mišių, meldėmės. Tai kunigas saki, užtat, kad nesava mirtim miri.
Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
529. Mano mamos sesuo jauna mirė. Vyras apsiženijo su kita. Buvo žiema. Guli vienąnakt lovoj vyras su nauja pačia ir girdi – durys atsidarė, tik trap trap, atėjo kažkas prie komodos, atsidarė vieną stalčių, atsidarė kitą, vėl uždarė, vėl trap trap ir išėjo pro duris.
Abu girdėjo, ale išsigando ir nieko nesakė. Daiktai irgi visi vietoj – nieko neėmė.
Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.
530. Pirtyse, sakė, vaidenosi. Elektrėnuose pasikorė pažįstamas vyras. Tuo metu jo žmona maudėsi pirty pas mus. Girdžiu – stuksena į duris. Galvoju, atvažiavo iš Vievio į pirtį ir sakau: „Prašau.“ Vėl stuksena. Ir jo žmona girdėjo. Žiūriu, atsidarė durys ir tarpdury stovi jos vyras.
Kaip perėmė šiurpas nuo galvos iki kojų, tokia baimė. Sakau Veronikai – duok karšto vandenio, norėjau pilt ant jo. Tik ir dingo. Žmona nematė.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
Vėlių keliai
531. Yra toks raistas, jame salałė. Mana krikštų tėvas arklius nakti toj salałėj ganė. Arkliai vaikščioja, tai jis atsigułė ir užsnaudė. Jaučia, kas tai jį kilnoja, kilnoja, negali miegot. Ir tep visu nakti.
Ryte pabajina vyram, tai tiej saka, kad tį prancūzų kapai. Gal kokia dūšia dar vaikščioja, kų gali žinot’.
Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
532. Buva tokia Retenia pieva, tį kaimynas Razbickas ganė naktį arklius. Kai jis naktį užmiga, tai kažkas atėja ir nutraukė kailinius. Jis pabudis apsidairė – nieka aplink nėra, vėl užsikloja ir vėl užmiga. Jaučia, vėl kas tai nutraukė kailinius. Kitunakt vėl. Mislina, kas čia, nejau vaidenas. Ale vis tiek gulasi ton vieton ir vidurnaktij išgirsta balsų: „An mana kelia negułėk.“
Mes tį gyvenom labai arti, buva mūsų rubežius, tai bijojom ton vieton ir nuait’.
Žebertonys. – Elena Jankūnaitė-Zinkevičienė, g. 1922 m.
533. Kartą žmogus ganė naktigonėj. Atsigulė, užsiklojo jermėku, jau snaudžia, kad kas tai atėjo ir jam sako: „Kelkis, čia tau ne vieta.“ Pramerkia akis – nieko nėra. Jis vyras zdaravas, neišsigando, vėl snaudžia. Ir vėl kas tai jį varo iš tos vietos. Taip triskart. Tada nuėjo toliau, atsigulė ir niekas nieko. Netaršo, nekrato.
Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
Prakeiksmas
534. Pasakojo, kad bernas suvedžiojo mergaitę ir paliko, kitą norėjo vesti, tai ta juos prakeikė – jiedu į akmenis pavirto.
O Viržonyse, netoli Aleksandriškių, vienas vaikinas norėjo vesti vyresnę merginą, tai jo motina labai jos nenorėjo, bet vaikinas jos neklausė ir apsivedė slaptai. Motina sužinojo ir išbėgus ant kelio prieš juos ėmė visaip keikti, paleido akmenį į marčią. Tai toj šeimoj laimės ir nebuvo – vaikai gimė ir mirė. Vyras jaunas numirė. Visi sakė, kad motinos keiksmas juos lydėjo.
Elektrėnai. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m., kilusi iš Aleksandriškių.
Sunaikinti kapai
535. Seni žmonės pasakojo, kad kai tiesė geležinkelį, vadinamą Čigunką, palei Žaslių stotį nukirto dalį kapinių – sunaikino kapus. Tai ir dabar nieko gero iš to – avarijos ir avarijos.
Dar sako, užsimušė jaunavedžiai vestuvių dieną, palaidojo juos ne kartu, o atskirai. Kai tiesė geležinkelį, tai juos perskyrė. Užtat ir visokios avarijos tenai.
Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
Pakrikštyta siela
536. Dar mana mama pasakoja, kad vienoj neturtingoj šeimoj susirga ir dar nekrikštytas numiri vaikelis. Ar tį rūbelių neturėja, ar tį neturėja kuom kunigui užmokėt’, ale jis numiri nekrikštytas. Tai paskui kas tik aina pro tas kapinaites, kur jis pakavotas, tai vis girdi vaika balseli: „Pakrikštykit manį, pakrikštykit manį.“ Vis naktim šaukia.
Viena moteris ėja susivėlinus per tuos kapelius, ir ji užgirda, kap tas vaikelis šaukia. Tai ji sustoja ir saka: „Jei tu ponas, tai būk Jonas, o jei ponia, tai būk Ona.“ Nuog to laika, saka, jau daugiau niekas nieka tį negirdėja. Tai va.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
Prašo aukos
537. Savu anytus gyvos nemačiau. Kap atėjau, ji jau trys metai kap buvu numirus. Vyru grinčia buvu dideli, dviejų galų, vidurij didełi priemeni, kitam gale – kamara. O čia, šitam gale, jau gyvenama pirkia. Sapnuojas man, kad an slenksčiu sėdi jo mama, didełi skaru su makreliais apsisupus ir saku: „Oi, kap man šalta.“
Kitunakt ir vėl tas pats, trečiu vėl. Jau visai prieš Visų šventes. Tai, sakau, ji kažko reikalauna iš šitų namų.
Papjovėm paršiuku, vištų, suprašim žmones, giesminykus, tai po mišių vėl sapnuoju. Stoviu aš an aukštu kalnu, o jinai – žemai ir ji nuog manį tik traukiasi, traukiasi, traukiasi ir prapuołi. Va, trisdešimt metų ir daugiau nesapnuoju.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
Prašo neverkti
538. Tėvas jaunas numirė, mama eidavo dirbti ant ardinarijos prie dvaro. Sako, raviu linus ir verkiu, raviu ir verkiu. Girdžiu, už nugaros per žolę kas tai šuch šuch ateina. Ale galvos negaliu pakelt, koks tai šiurpas apėmė ir girdžiu vyro žodžius: „Ar tu nustosi verkt? Man jau atsibodo po vandenį braidžiot.“ Ir vėl šuch šuch, nuėjo.
Kai tos pėdos nutilo, tai, sako, kaip turėjau andaroko sterblėj žolės, tai su visa ta žole atsidūriau prie kašarkos, prie dvaro vartų (ir dabar stovi nameliukas). Tik tada žolę išmetiau ir bėgte namo.
Ant rytdienos ji iš lovos nesikėlė – rožė sukaustė. Sirgo labai. Paskui vis sapnuoja – jis ateina, atsidaro duris ir kampan, kur kačergos, skujinės pečiui šluot stovi, atsistoja ir stovi su baltom kelnėm, su baltais marškiniais.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Pasikorusio žmogaus vestuvės
539. Mūsų kaime gyveno tokia mergaitė Aneliukė, tai ji iš kokio tai pergyvenimo, kas ten dabar sužinos, nutarė pasikarti. Buvo kaime muzikantas. Jis atgrojo veseliją ir vėlai naktį eina namo. Pavargo, atsisėdo ant kelmo ir užmigo. Kažkas jį žadina ir klausia: „Ar tu moki grajinti?“ Jis atsako: „Moku.“ – „O ar atgrajintum dar vienas vestuves?“ – „O kodėl gi ne, jei sumokėsit.“
Žiūri, stovi graži karieta ir nuvažiavo. Nuveda jį į kažkokį kambarį, pasodina vieną ant uslano ir liepia groti. Keista, bet atvažiavo, tai reikia grot. Ir grajina. Girdi – už sienos kažkas šoka, trypia, net sienos dreba, trenksmas, garsai kažkokie. Ilgai grojo. Jau ir pavargo, sako, kiek aš čia galiu grot. Dairos, o kambary durų nėra, kaip išeisi. Apėjęs sienas rado plyšį. Žiūri pro plyšį – gi velnių visas tuntas, visi panas apsikabinę, ir kaimynė Aneliukė čia. Neiškentęs paklausė: „Aneliut, čia tu?“ Kai tik paklausė, viskas dingo.
Sėdi jis ant kelmo, šalia kelio, armonika prie šono guli. Parėjęs namo sužinojo, kad Aneliukė pasikorė.
Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
Senuosius išveža miškan
540. Dar saka, kad seniau kap jau žmogus pasensta, tai žiemu jį pasodina an rogučių, išveža miškan ir palienka tį. Vienu toki sūnus išveži ir palika su visom rogutim. Pasitinka sūnu namie motina ir klausia: „Sūneli, kol nepasiėmei rogelių? Ir tavį išvežt’ reikės, nebus an ko?“
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m., kilusi iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės.
Piktas žmogus
541. Senis Sabonis buvo labai piktas. Jie turėjo labai daug žemės, daug miškų, tai žmonės eidavo pagrybauti. Sako, jis labai pyko ir barėsi už tai. ,,Šūdeliaut ateinat palei mano sąsparą, ko čia jum reikia“, – vydavo žmones iš pušynėlio. Jis turėjo daug miškų, kur tu tę visus išvaikysi.
Senelį gerai prisimenu, jo namas buvo dviejų galų, per vidurį – didelė priemenė. Kai numirė, tai jį labai išnešė, išpūtė. Uždarė karstą, ale, sako, per kraštus bėgo, tai išnešė jį priemenėn. Sako, per laidotuves pradėjo vaidentis. Langų šibos brazdėjo, kas tai ūkavo, stūgavo. Visi žmonės girdėjo, pašiurpo, išsigando. Tai šnekėjo, kad jis buvo labai piktas, skūpus žmogus, nevalyvas, amžiną jam atilsį.
Jo tėvas, prosenelis, yra miręs ant ežero kranto. Sako, ėjo namo prieš kalną ir numirė, neįlipo kalnan. O tam Dubuklio ežere yra paskendę keli (ar trys, ar keturi) vyrai, ba tę iš pakraščių dideli plovai, tai meškerioja, atsistoja kemsynan ir susmunka.
Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių.
542. Labai mėgom riešutaut’ miškuose, grybaut’, ale ne visur nuveisi. Vienąkart riešutavom ir intėjam Sabonia miškan. Tik girdim – rėkia: „A, jau vagiai atėja, ubagėliai!“ Tai brolis paėmė manį už rankos ir kap tįsė per grikius tiesiai, aš nugriuvau, tai per tų piesku net suknełi sudraskė. Bėgom net uždusį, ba senis net šunis palaidžia, tai labai bijojom.
Uogas, grybus, riešutus saugoja, patys rinka, žmonėm nelaida. Saka, tarnam labai prastai davė valgyt’, piemenim mamos nešdava iš namų. Saka, duoda tik prastos varškės ir dar klausia: „Tai ko gi nevalgot?“ Taip buva dar senoja tėva laikais.
Senis buva labai skūpus, nelaida net an švenčių pasikept’ pyraga. Saka, čia gi tokia šventė, yra duonos, ir gana. Jau senas buva, vienąkart ainant nuo ažeriuko in tų kalnu jau neinlipa, mirė. Rada negyvu. Žmona, saka, geresnė buva. Jis buva labai didelis, aukštas, drūtas.
Kap laidoja jau šitu, senia jau sūnu, Arvyda dieduku, tai buva koks tai staugimas, ir aš girdėjau, buvau. Pro langu kap tai kaukė, nežinau, kap apsakyt’. Girdėja visi, staugė. Dienu, kap vežė laidot’. Labai ūžė, ale žmonis nepabėga, tik išsiganda visi.
Gal ir vaidenos. Saka, jis daug žinoja, turėja juodas knygas, labai daug žinoja.
Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.
543. Sakė, kap numirė senis Sabonis, tai niekas an pagrabo nėjo, bijojo. Sako, kap išnešdinėjo iš pirkios, tai kilo toks viesulas, langinės ėmė cypti, daužytis, langai atsidarė, visi suolai apsivertė.
Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.
Nepriima žemė
544. Gabriliavos dvaro ponas Matusevičius negeras buvo ir nusišovė. Tai jo žemė nepriėmė – dieną užkasa, ryte vėl randa viršuj begulint. Žmonės bijojo ir eiti pro tą vietą.
Tai toks žynys pamokino, kad reikia nukirsti jam galvą ir padėti prie kojų, ir nesivaidens. Taip ir padarė. Tai ir nustojo vaidentis.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Vaidenasi
545. Su Akulevičium grįžtam iš darbo, tai jis taip pasigėrė, kad išlipo iš autobuso, nugriuvo ir nesikelia. Negi paliksi žmogų, kad sušaltų – tempiu namo. O Akulevičiai gyveno už plento, kitoj pusėj. Užeinu kieman, žiūriu – gale kluono stovi juodas stulpas.
Ineinu vidun, palieku sūnų, ’69šeinu kieman – vėl tas stulpas stovi. Motina mane lydi, einam iki kluono ir tas stulpas kartu ir pranyko. Sakau, kas čia pas jus? Ji tik nusijuokia, ir nieko nesako.
Tik žmonės šnekėjo, kad pas juos vaidenasi. Sako, kareivį prie to kluono nušovė.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
546. Mano sūnus žvejojo vieną naktį an Strėvos, toj vietoj, kur seniau buvo lieptai an Kietaviškių. Sako, žvejojam, kad matom nuog kapinių pusės ateina koks tai vyras, tamsu, nesimato. Priėjo arčiau, žiūrim, koks tai keistas, baltai apsirengęs, plaukai ilgi, balti. Priėjo, atsistojo ir žiūri. Nieko nekalba, nieko mes jam nesakom. Tai pastovėjo, pastovėjo, paskui tik plast an to vamzdžio ir tolyn, tolyn, dingo. Nei brakšt, nei trakšt tas vamzdis.
Sūnaus draugas Rimkus jau išsigando, o man, sako irgi koki tai šiurpuliukai po kūną nuėjo. Susidėjom meškeres ir namo.
Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.
547. Palei kelią išlipom kartą iš autobuso, žiūriu – žmonės duobę kasa, kastuvai tik brazda. Sakau, eisiu pažiūrėti, ką jie čia kasa. Tai Sabonis sako: „Eik, eik, gausi kastuvu galvon“. Ir nėjau.
Rytą žiūriu – nieko ten nekasta, žolė, velėna tvirčiausia. Toj pačioj vietoj vieną rytą, anksti, laukiant autobuso žiūrim – ant kelio stovi žmogus, jaunas visai, nepažįstamas. Pro šalį važiuoja mašinos, jį apšviečia, o jis vis stovi. Pasišnekėjom su vyrais, kas čia toks galėtų būti, atsisukam – nėra jo.
Ateina Jonas. Klausiam: „Gal tu ten kely stovėjai?“ Tas juokiasi: „Stovėsiu aš ant kelio, kai mašinos važiuoja.“ Paskui šnekėjo, kad tuose laukuose karo metu buvo daug užmuštų.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
548. Pas Loibą stovėjo kolūkio arkliai. Mano vyras buvo brigadininkas, tai vieną vėlyvą vakarą ateina Loiba ir sako: „Kumelė nugriuvus, gal padėsi pakelti?“ (Kolūkiai buvo labai silpni, trūko pašaro, ir gyvulius, ypač pavasariop, dažnai reikėjo kilnoti.) Taigi abu išėjo.
Iki Loibų nueiti, reikėjo pereiti per Beganskų sodybą, o jų troboje buvo pasikorusi senoji Beganskienė. Taigi grįžta mano vyras per Beganskų atšlaimą, žiūri –kluono durys tai pasikelia, tai vėl nukrinta, tai pasikelia, tai vėl nukrinta. Sako, pažiūrėsiu, gal ten koks gyvulys duris verčia. Priėjo prie durų, tai ant jo kai puls kokia baidyklė, jis bėgt – ji vytis. Tai parlėkė išsigandęs, sako, Beganskienė vijosi.
Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.
549. Mano mama kilusi iš labai religingos šeimos. Jos tėvą paėmė į karą Pirmojo pasaulinio metais ir jis negrįžo. Šešių metų mamą ruošė pirmai komunijai, ji daug melsdavosi ir mėgo užeiti į kapus, pasimelsti už žuvusį tėvą. Vienąkart abi su savo motina (mano senele) ėjo iš Koncepto kaimo į Žaslių bažnyčią ir užėjo į kapus. Motina nuėjo kitų kapų aplankyti, mergaitė liko prie savo mėgiamo kapelio, kur ji dažnai melsdavosi. Ir pamatė ant kapelio klūpinčius du vaikelius. Jie meldėsi sudėję rankeles, vieno marškinėliai buvo melsvi, kito – rūžavi. Ji išsigando ir nubėgo pas motiną. Abi atėjusios nieko nerado. Tada mama apibarė dukrą: „Prie komunijos eisi, o meluoji.“
Tai mūsų mamytė visą gyvenimą atsiminė ir vis pasakojo tikrai mačiusi, nemelavusi.
Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
550. Vienąkart tėvas naktį ganė arklius palei Kakliniškių kapines. Naktį šuva burzgia burzgia, paskui ir pult’ pradėja. Tėvas pagalvoja, kad atėja kas pagąsdyt’, tai paskui tų šunį pro kapines pirmyn! Nu tai kų – užšoka an kapų, žiūri, kad klūpia an viena kelienia senis, nosis didełė, raudona… Išsiganda labai, ale nebėga, aina artyn – ogi tį kryžius pusiau nupjautas stovi.
Šnekėja, kad tį rodosi, ale kų tį žinai.
Abromiškės. – Antanas Vėželis, g. 1947 m.
551. Tokia tarnaitė Stasė sako: buvo gražiausias kambarys, tai tenai kaip su rykšte kas vis pif pif pif, daužosi. Lipdama laiptais į trečią aukštą kažką matė. Sako, koks tai grafaitis tenai buvo pasikoręs.
Čverake, kai miegojo ant aukšto, tai vis, sako, kas tai kala pernakt, miegot neleidžia. Senis tėvas, sako, eis žiūrėt. Sako, kad šoks ožka iš tenai ir pabėgo.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
552. Kap sėdėjau prieg nabašniku, tai vidurnakti visi jau snaudžia. An stalu stovėju stiklini, tį kur giesminykai giedoju. Girdžiu, tį kas tai trekšt trekšt, paskui tik dzin ir nutilu. Žiūriu – stiklinės kraštas atitrūkis ir nukritis. Dar sėdžiu. Girdžiu – an aukštu kas tai trekšt trekšt aina, girdžiu žingsnius. Paskui žiūriu – durų klemka tik klebekšt klebekšt, visa lakstu, o aplink tyku tyku.
Atsikėliau ir prisikėliau kitus, sakau, nemiegokit, viena nesėdėsiu.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
553. Mūsų kluone vaidenosi. Brolis vasarą eina miegot an šieno, tai sako, naktį visas prėslas kratosi, miegot negalima. Tada diedukas papasakojo, kad šis kluonas stovi seno vietoje, o jį sudegino rusai karo su prancūzais metu. Jame nakvojo daug išvargusių prancūzų, o rusai užėjo ir padegė visą kluoną. Užrėmė duris, kad prancūzai nepabėgtų ir padegė, taip visus juos gyvus ir sudegino.
Senosios Kietaviškės. – Seserys Čiziniauskaitės.
554. Buvo kaime senas žmogus, kuris nieko daugiau neveikė, tik ėjo kaldamas girnas visiems. Jis buvo jau senas ir greit numirė. Tai pas juos kiekvienąnakt ant aukšto kalė: „Tak tak tak, tak tak tak.“ Bijojo. Kaip tik naktis, tai ir kala.
Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
555. Grįžom iš Migūčionių kapų su dukra labai vėlai, apsitvarkiau, ruošiaus gult’. Girdžiu – anam gale kas tai beldžia langan. Pagalvojau – landa pro langu ar kų. Nuėjau pažiūrėt’ – dar labiau baladoja. Nor nieko už lango nematyt’. Kų man daryt’? Ėmiau ir peržegnojau triskart, ir baigėsi viskas.
Gal kokių dūšiu iš kapų parsivežiau, kų gali žinot’?
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
556. Kap manu vyras numiri, tai aš nebijojau, vis tiek miegojau toj pačioj lovuj. Po savaitei guliu, miegu, kad man pasidari tep karšta toj pusėj, kur jis miegodavu, rodžias kas degina. Atsisuku, žiūriu – manu diedas guli prieg manį. Šokau, atsisėdau – nieku nėr, tik visas šonas dega, karštas karštas.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
557. Mirė Petruškevičiaus žmona. Tai kap tik vakaras, tai jis jų ir mata – kur tik jis aina, tį ir ji, vis prieš jį ir prieš jį. Kažkas yra. 1955-tais metais mirė tėvas. Mama išvažiava Kaunan turgun. Vakare guliu an lovos, laukiu mamos ir aiškiai matau, kad ateina tėvas. Ir atsikosina, ir sava gelsvus kailinius an pečių užsidėjis priaina prie manį, pasilankia ir man ausin kažkų šnabžda „ššššš“. Išsigandau labai, nułėkiau pas tetu, ir toj mata, kad kas negerai. Pabajinau. Saka, būna…
Ir mama matė. Vakare sesuo nuvėja jauniman, kol visi rinkosi – pabuva, ba šokt’ negałėja, mes jau miegojam. Mama žiūri – ateina tėvas ir klausia pasilankis: „Tai guli?“ Persiganda, negali nei persižegnot’. Tai tik papūtė šaltu dūku ir dinga. Pažiūrėja in laikrodi – lygiai dvylika valandų. Girdi – ir sesuo pareina iš jaunima.
Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
558. Buva Kurlavičia Janka, jis buva labai insimyłėjis mergu Juzi. Nežinoja, kad ji mirė. Vienųkart važiava jis iš Vievia, tai, saka, va čia, netoli kapinių, davažiavis žiūri, kad duobėj stovi toj jo Juzė. Jis sustoja, Juzė inlipa, abudu važiuoja. Ji iš karzynkos vis duoda jam būlku, valga abudu, ale tik davažiavus in kapus jinai išlipa ir nuvėja.
Žiūri, žiūri Janka, kad jo rankose visai ne būlkos, ale arklia šūdas.
Geibonys. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m., ir Bolius Lankutis, g. 1917 m.
559. Stirna Vincas aja in gelžkelia stoti. Kelias aina pro kapus, buva tykus oras, labai tykus. „Tai, – saka, – palei kapines man kepurė tik stojasi, stojasi an galvos, priajau prie pat vartų, tik fukt nuog galvos ir nukrita an žemės. Tai, – saka, – [aš] už tos kepurės ir bėgte iki stoties. Atłėkiau uždusis apie pusi kilometra.“
Migūčionys. – Elena Vėželytė-Vėželienė, g. 1944 m.
560. Sesuo palaidoju vyru ir labai mėgdavu sėdėt’ kapinėse iki sutemai. Vienukart sėdi ji palei kapu, jau visai vakaras, kad koks tai juodas katinas kad šoks an jos, o medžiai iki žemis linkt’ pradėju, kilu toks vėja šuoras, kad ji parėju ir daugiau vakarais tį nesėdi. Išsigandu labai.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
561. Kadaise pro raistu ėja toks Skorubskas. Žiūri, kieno tai kiaułė vaikščioja. Pamačius jį aina iš paskui ir vis kriuksena. Tik daaja in kapus, ir dinga toj kiaułė. Žiūri, dairos – nėr jokios kiaułės.
Geibonys. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m., ir Bolius Lankutis, g. 1917 m.
562. Kamaroj prie sienos tėvas buvo prikalis lentynas duonai sudėt, kad pelės nepasiekt. An Visų švenčių mama visada kepdavo pyragus – ir duoninius, ir baltus, visi susirinkdava vakarienės. Kapuosna eit didelės mados nebuvo, davė vakarienę. Išvirė kavos, paruošė sviesto, sūrio, prikepė kūgelio. Tądien kap tik buvo pusė metų nuo babos mirties. Mes abi su seseria nuėjom duonos ir pyragų atnešt. Kamaros durys tikrai buvo uždarytos, o nuo tos lentynos an mumį kap šoks toks didelis katinas, nežinia kur ir pradingo.
Sako, katinas tę negalėjo inteit, durys visada uždarytos, ba tę maistas laikomas. Išsigandom, kad pasirodė. Ne mūsų tas katinas, savo būtume pažinę.
Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė- Markevičienė, g. 1925 m.