BENDRUOMENĖS PAPROČIAI
Svečiai
654. Svečio išlydėjimas. Svečią išleidžiant reikia palydėti, kad neišneštų dienos.
Kai nėščia ateina ir jei neturi ką duoti, jai išeinant seni žmonės meta iš paskos duonos, kad pelės neužgraužtų, o [tas] vaikas, kai gims, tai valgys duoną.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
Parugės
655. Dar nedidelė buvau, tai kai rugiai pražysta, vyrai ir moterys eina po tais rugiais, susėda, dainuoja, kalbasi. Tąsyk kalbėjo, kad bus daug kraujo… Toks laikas, kai skraidys geležiniai paukščiai. Man atrodė, kad jie tiki tuo.
Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
„Ant dešrų“
656. Seniau kaime buva mada, kap papjauna kiaułį, tai kaimynus vadindava „an dešrų“. Dari visokias dešras – ir mėsines, ir kepenines, ir vėdarus kepi. Vėdarus kruopinius su krauju ir bulbinius.
Visas kaimas suveidava an tų dešrų, paskui šokiai, atsineša armonikas, smuikus, buva muzikantų, tai ir vakarėlis. Seniau žmonės buva geresni, linksmesni.
Vindžiuliai. – Ona Šiškevičiūtė-Mingailienė, g. 1921 m.
Rugiapjūtės talka
657. Kas daug žemės turėja, neturėja jėgos apdyrbt’, tai darė talkas. Ir rugius pjovė talkom, ir linus mynė, ir bulves kasė. Šeimininkai pridara alaus, papjauna rudenį avį, priverda mėsos, bulvių.
Per rugiapjūtį pynė rygių vainikus, nešė namo gaspadoriui, kabino už stala, ir jie tenai prakabodava iki sekančių metų, iki kitos rugiapjūtės.
Dainava daug, laukai skambėja. Po talkų – vakarėliai. Rudenį didžiausios talkos, daug ir linksmybių.
Kietaviškės. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m., kilusi iš Kampų
Linamynio talka
658. Minant linus bernai linus laužia, tai kad nustvers kokią mergą – spalių po andaroku* prikiša. Tik žiūrėk, kad nenustvert.
Paskui popiet atneša vakarienę, baigę darbą eina ratelius, šoka, dainuoja, žaidžia fantus, žiedą dalina.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių
*sijonu
659. Talkos daugiausiai linų mynimo. Linus išdžiovina pirty, tai greitai išminti reikia, kol neatvėso, drėgni nesimina. Tai sueina visi su savo mintuvais, vieni laužia spalius, kiti bruka su bruktuvėm, tada saujom susuka, suriša ir veža namo. Baigę ’70as vieną, visi eina pas kitą, taip iš eilės pas visus. Tai ir smagu buvo, visokių juokų, dainų. Spalius dėjo ant trobų, ant aukšto, kad šiluma laikytų.
Gilučiai. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.
660. Kaime buvo talkos. Labiausiai rinkosi minant linus – pas vieną baigia, eina pas kitą. Bernai labai erzino mergas: kap pagaus katrą, tai po andaroku prikiša tiek spalių, kad ta iškratyt negali. O jiem juoko, ir vėl taikosi nutvert katrą, tik žiūrėkis.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
661. Linamynis. Pirtij vyrai prikala kartelių, sustata linus už jų; tadu kūrena pirtį, kol tie linai išdžiūsta. Kap jau sausi, kad net lūžta, aina mynt’. Mynė talkom, pas vienų, pas kitų iš ailės ajo ir vyrai, ale daugiausiai moterys. Vieni su mintuvais linus laužia; labai sunku laužti, užtat kartais lauždava ir vyrai. Aš pati tai lauždavau, mana mintuvai labai geri buva. Kitos moterys su bruktuvėm an priebruka bruka spalius. Išbruktus linus saujos susuka ir deda rietuvėm, paskui tų rietuvį perriša su virvi ir jau galima vežti namo, dėti an trobos ar an ratelia verpti. Talkai namiškiai ruošdava labai skanius pietus: prikepa kūgelia, pečiuj priverda kopūstų, mėsos, darė varškės. Kepė ir grikinį kūgelį, jis buva labai skanus. Kūgelį kepė puode – terloj, toks juodas puodas, gal molinis, nežinau. Jame kepė ne tik kūgeli, troškina ir bulves, ir mėsų, ir daržoves. Jei linų daug ir mina iki vakara, tai duoda ir vakarieni. Kartais, jei namie jaunimo yr, pakviečia ir muzikantų, tai paskui būna vakarėlis.
Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
662. Linus kūlė talkomis, paskui klojo ant pievų gražiais ratukais po saują, atsigulėjusius vežė į pirtį, džiovino, mynė vėl talkomis.
Vyrai linus laužia, moterys mina mintuvais, bruka, tada po saują susuka pluoštą ir sudeda. Tada jau pabaigtuvių vakarėlis.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
663. Labai gražios linų mynimo talkos. Pas vienus išmina, tada pas kitus, taip iš eilės visas kaimas kol išsimina. Išsigulėjusius linus vežė pirtysna, džiovino, paskui vyrai su retais mintuvais laužė, tada perduodavo moterims – jos su tankesniais mintuvais dar spalius daužė. Tada bruka su bruktuvėm, šukuoja šepečiais, atskiria pakulas (iš jų buvo audžiami maišai). Tada lieka linų saujos, jas susuka ir deda krūvelėm, tvarkingai. Ne visi turėjo pirtis, tai džiovino ir laukuose – žemėj iškasa kelių metrų griovį, pailgą duobę apie pusantro metro pločio, apie dviejų trijų metrų ilgio (kiek linų buvo). Ant duobės skersai sukloja medžio rąstelius, abiejose pusėse pastato po viršui šakotą kartį, per kartis permeta ilgą pagalį. Tada stato linų šiaudelius, iš abiejų karties pusių suremia, kad jie negriūtų. Paskui duobėj užkuria malkas ir kūrena, kol linai išdžiūsta. Juos dažnai varto, keičia vietom ir prižiūri, kad neužsidegtų. Išdžiūvusius vežė namo ir mynė.
Paliūnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m.
Vakarėliai
664. Šoka daug kadrilių, valsų, polkų, fokstrotų, krakoviakų, mazurkų, daug dainava. Buva ir muzikantų, groja armonika. Per gavėnių irgi rinkosi, ale tykiai, nešoka, nedainava.
Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
665. Ale mes bernus ir apgaudinėjom. Buvo tokia mada išeit vakare an kiemo ir garsiai dainuot. Reiškia, jau tę mergos susirinkę, bernai jau eis. Tai mes palei Ščerbavičiaus sodą susėdę dainuosim, dainuosim. Kaip tik užgirstam, kad jau nuog Obenių bernai ateina irgi dainuodami, tai tada visos kvatodamos išlakstom kas kur. Tiej ateina – nieko nėr.
Vargšai, vėl klausosi katram šone dainuoja – ar Mijaugonyse, ar Senose Kietaviškėse, ar Perkūnakiemij. Laukinės buvom.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
666. Bernai vaikščiodavom vakarėliuosna daugiausiai kituosna kaimuosna, kiti bernai ateidava mūs kaiman. Aidavom pėsti, tai apeidavom visus kaimus aplinkui, būdavom ir savam kaime. Lankiau bažnyčios choru, vakarais aidavom an repeticijų. Giedojom sekmadieniais; linksma būdava per atlaidus, suvažiuoja daug žmonių, jaunuomenės.
Važinėjom Kaunan uždarbiaut prieg statybų, tai gałėjom nusipirkt’ rūbų, pasipuošt’.
Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
667. Seniau mergaitės turėjo vakaroti savam kaime, svetur nėjo. Tik berniokai jodinėjo. Vėliau važinėjo su dviračiais po visas apylinkes. Mergaitės vakarėlius darė savam kaime, ateidavo bernų ir iš toli.
Migūčionys. – Algirdas Arnatkevičius, g. 1928 m.
668. Kaip seniau supažindindavo. Brolis turėjo seserį pirma pašokdinti, tada ją atvesti prie draugo savo ir juos supažindinti.
Seniau daug dainavo. Laukai, miškai skambėjo, ypač vasaros pavakariais. Mokėjo daug ratelių, žaidimų, burtų visokių.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
669. Kai jauna buvau, tai vakarėliai vyko Sabališkėse. Jaunimas tais laikais daug dainuodavo, grojo armonika, tiek niekas negėrė.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
670. Gegužinės vykdava Saloj*. Sekmadieniais visi ėja bažnyčion – ir mergos, ir bernai. Ėjom Kietaviškėsna pėsti, aidavom keliese, tai ir toli nebuva. Grįžtant dažniausiai aidavom per Kampus, tai mumį toks Jurkevičius ar Gabriūtės (tokia pravardė, o pavardė jų Karpavičiūtės), tai jos perkeldava mumį per ažeru su valtim iki Baliūnų. Paskui per Varnakampius mišku ir pareinam. Pavalgom ir pavakary vėl kur nor renkamės, linksma buva.
Saloj buva iškirsta birža, tį gegužines darė. Tai priplaukia iš visur su valtim – ir nuog Kampų, ir nuog Senų Kietaviškių, ir nuog Peliūnų, o iš šitos pusės visi pėsti susirenka. Miškas tik skamba, ale tiek niekas negėrė. Lig sutemai, paskui, temstant, jau visi namo.
Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
671. Vasarą miške, kur gyveno Paruliai, mokytojas Macijauskas organizuodavo vakarėlius, gegužines. Čia, miško kampe, gražiame beržyne, prie kelio rinkosi jaunimas, atvažiuodavo Kietaviškių kunigas, paštorius, policininkas. Jaunimas buvo labai kuklus ir kultūringas, jokių stiprių išgėrimų nebuvo. Muzika buvo vietinė, liaudiška, armonika, balalaika, smuikas.
Buvo linksmos gegužinės, vyko ir po karo.
Lubaka*. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
* Kaimo pavadinimas.
672. Mano jaunystėj vyko karas. Karo metu jaunimas bijojo ką nors organizuoti, bet žmogus jaunas vienąkart, tai sugalvojom rinktis špitolėj prie [Kazokiškių] bažnyčios. Tada tik po mišių toj špitolėj visokių pramogų prisigalvodavom.
Policija buvo labai kultūringa. Tai jų žmonos ruošdavo vaidinimus mokykloj kartu su mokytojais, paskui pradėjo kviestis ir kaimo muzikantus su armonika, smuiku.
Nebuvo tokio girtuokliavimo, žmonės buvo religingi.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
673. An Degėsia kalna ruošdava gegužines, suveidava visi kaimai aplinkui. Buva muzikantų, grajina armonikom, smuikais. Buva daug mergų, bernų. Seniau buva daug jaunima. Tai kap uždainuos pavakarij, tai kur tu tį namie išsėdėsi! Ir sẽniai aidava žiūrėt’, padainuot’.
Vindžiuliai. – Ona Šiškevičiūtė-Mingailienė, g. 1921 m.
674. Kaip buvau dar vaikas, kaime vykdavo šokiai. Šoko kadrilį, valsą, polką, fokstrotą, vedė ratelius, žaidė fantus, žiedą dalino.
Kaip aš paaugau, tai jau pradėjo statytis elektrinė, privažiavo daug jaunų vyrų, bernų. Atsidarė Abromiškių dvare kultūros namai, tai šokiai vyko tenai.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
675. Pagrendos miške nuog Stančikų pusis buva gegužinės. Susirenka daug muzikantų, daug jaunima, ale niekas negėrė, gražiai dainuoja, šoka, aina ratelius.
Šakaldonys. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m., kilusi iš Žuvyčių.
676. Mergos niekur kitur nėjom. Šokom savam kaime. Būdava, ateina daug bernų iš visų aplinkinių kiemų. Buva tokia mada. Ateidava iš Talpūnų, Gilučių, Pajaučiškių. Bernai Kudonių, Ašakinių, Kareivonių. Mana brolis vieną vakarą suskaičiava ir saka: „Žinai, kiek šiandien buva bernų? Suskaitiau 13 kiemų.“ O kap ateina iš toli, tai ateina dainuodami.
Išeinam an lauka ir klausom, iš kur ateina. Tada ir mes dainuojam, kad žinot, kur ait’, katram šone vakarėlis. Labai linksma, gražu. Ateina su muzika, su armonika. Žaidimus žaidėm, žiedus dalinom, numerius minėm, kadrilius ėjom, dvi ar keturios poros, kap būna vietos.
Kap oras gražus, ėjom laukan, Gojaus miškan, rengėm gegužines. Tenai rinkosi Perkūnakiemio ir Kakliniškių jaunimas. Aidavom an ažera plaukiot’.
Kloniniai Mijaugonys. – Ona Vyšniauskaitė-Beliukevičienė, g. 1915 m.
677. Vakarėliai buva Liutonyse, dažniausiai pas Jančiūnu, ba tį didełė grinčia ir buva mergų. Ateidinėja bernų iš Strošiūnų, iš Burbiškių. Seniau buva tokia mada, kad ėja svetimų kaimų bernai. Griežė armonika ir būbnas, tai kap rėš barabonu, net žemis nesieki šokdama.
Labai sutikau šokt’ su tokiu Buikauska Vladu, vis šokdavam mazurku, ale mes su juom nedraugavam.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnaselio.
678. Be pasogos liūdna. Dauginave buva gegužinė, tai manį palydėja labai gražus bernas. Lydėdava, ale paskui saka man: „Norėčiau draugaut’, ale pasakyk, ar duos tau tėvas pasogu?“ Ką aš jam gałėjau pasakyt’, meluot’? Tai ir sakau: „Ne, aš biedna mergaitė, neturiu pasogos.“ Tai ir išsiskyrėm. Matyt, jam labai reikėja tos pasogos.
Tokia mada buva, tėvai vaikus tvarkė.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnaselio.
679. Vaidinimai. Ruošėm vaidinimus. Daug vaidinom. Žiemą mokykloj, vasarą kluone įrengdavo scenas, po vaidinimo – vakarėliai, šokiai iki ryto, sueina jaunimas iš toliausiai. Keturiskart vaidinau. Rolės ilgos, reikėjo išmokt, visą sąsiuvinį prisirašai.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
680. Vienųkart susirinka jaunimas Talpūnuose, šoka. Ateina žaliukai. Intėja, saka: „Linksminatės? Tėvai, broliai sibiruose, kalėjimuose, miškuose, o jum linksma? Nusirenkit. Visi.“ Ir liepia visiem stotis dviem aiłėm – vienon mergaitėm, kiton berniokam. Sustoja. Išėja priekin su automatais ir liepia visiem nusirengt’. Visi rengiasi, kur dėsis. Nuogai visus nurengi. Saka: „Dabar šokit.“ Ir liepia Pranukui griežt’. Tas griežia, o visiem liepia porom susikabyt’ ir šokt’. Paskui paklupdi muzikantu prie zoslana, liepi pasilenkt’, atkišus užpakalį, o visiem iš aiłės eit’ ir bučiuot’ muzikantui užpakali, padėkot’, kad grajina. Ir visi iš aiłės ėja.
Tada leida apsirengt’ ir prigrasi niekam nesakyt’, ale kur tį, vis tiek visi sužinoja. Nuog to laika labai bijoja. Ale vis tiek po kiek laika rinkdavosi būreliais, po kelis, paskui kur atokesnėn trobon.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
Užrašytojos pastaba: Apie analogišką atvejį Šuolių kaime šiandien žinoma, jog partizanais buvo persirengę provokatoriai.
681. Gyvena atokiai viena moteriški. Saka, ateikit pas manį, niekas čia jumį neieškos. Tai suvėjam, šokam. Kad atlakia Pranuka brolis, saka, greit bėkit, žaliukai pasirodi. Visi išsilakstam kas sau. Tokia ir jaunysti buva, Dieve sergėk.
Vienųkart kai nugųsdina, kad žaliukai ateina, tai dvi mergaitės iš to strioka inlaki in kaimynus ir tiesiai an pečiaus. Niekas nesupranta, kas čia daros. Buva šokiai palei kapinėlas, troboj palei duris visi nusirengi, o tenai palei sienuki stovėja lovełi, joj gułėja senuki. Kas tai tyčia išgųsdina, kad ateina žaliukai. Visi kap puołi prie tų sava rūbų, kai susikimša krūvon, tai apverti tų lovełi, toj senuki net po lovełi nusirita. Kitųdien susitikį kvatoja. Saka, ot buva šokiai – suvėja Vindziulių bernai, tai net lovu sulauži. Dieve, Dieve.
Tėvai pyksta, nelaidžia. Vienam bernui pakavoja batus, saka, vaikščiok su klumpėm. Ale jis vis tiek nuvėja šokiuosna, stovi priemenėj ir žiūri. Mergos kalbina, saka, aik šokt’, ale kapgi tu tį šoksi su klumpėm – klepsi, šaipysis visi. Toks buva mergavimas, ale vis tiek buva linksma. Jaunimo buva daug, labai draugiški.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
682. Kaip bernus viliojom? Sekmadieni popiet išsipuošiam, ainam an Aujėda ažera kranta, susėdam ir garsiai dainuojam. Laukiam. Žiūrėk, jau nuog Šuolių pusės ir atplaukia laivelis, jau nuog Jagėlonių pusės atvažiuoja muzikantai Pukalskai. Kad užgrajins, tai iš visų apylinkių pulkeliais, pulkeliais jaunimas tik plaukia. Tada grįžtam kaiman, sueinam pas kų pirkion, ateina dar Ašakienių bernai. O dideli, gražūs, nu ir vakarėlis.
Ale tėvai labai žiūrėja mergaičių. Pradedinėjau išeidinėt’ an vakarėlių, tai vienu vakaru vėliau grįžau, tėvelis atsikėłi, paėmi diržą ir davi mušt’. Sakau: „Už kų muši?“ Jis man: „Tai nereikėja sėdėt’ tep ilgai.“ Pamokina manį. Va.
Kadaise mergos ščyros buva. Bernų tai buva visokių, buva vienas kitas nuog katro mergos bėga. Prisimenu vienu toki. Šnekina, kalbina, saka, ainam an gonkų, turiu saldainių, o kai išėjom, an akmenų atsisėdom, tai pradėja lįst’ bučiuotis, kabinasi, spaudžia, čiut pabėgau. Va tau ir saldainiai.
Pas Binkulia Barnasių buva vakarėlis. Stepas Ramanauska, bernas gražus, nebiednas. Manį vis šokdina, paskui už pečia an lovos pasisodina. Ir sėdim, nelaidžia manį šokt’. Paskui vadina pasivaikščiot’, išėjom. Ainam keliu net už kiema, čia kur dabar gyvenam, tadu plyni laukai buva, an reva kranta nusivilka žiponu, patiesi ir sodina manį. Saka, draugaukim, jei kas bus, tai tadu ženysimės. Čiut ištrūkau. Sakau, ne, to nebus. Kad aš biedna ir durna, ale to nebus.
Buva Ratkevičia Juzas be pirštų (jam dar vaikui pirštus atitrauki), tai kap suveini su juom ratelij, tai vis lankiškai: „Nenori būt mana boba?“ O aš jam irgi lankiškai: „Noriu būt boba, nenoriu būt kurva.“ Tai ir gana buva. Jau tą durnu mergaiti, galvoja, ir vedžios.
Tata dar Mijaugonyse buva, tai pas Bartnauskieni, ji dar gyvena tokioj pirkełėj, bernas manį šnekina, šnekina. Jau toks geras, kad, žiūriu, jau ir griauna an suola. Ach tu, cholera tu, mislinu sau, da nepaėmi nei vienas, nepaimsi ir tu. Tai ar jiej bernai? Su Bolka draugavam 6 metus ir nedari taip.
Buva visokių bernų. Šoku vakarėlij, tai tik prisiglaudi, jau jam ir stovi kap kočėlas. Aš jį stumiu, o jis: „Palauk, palauk, vis tiek tu nepabėgsi nuog manį šiandien.“ Rengiuos namo, jis iš paskui, tai aš, kap mažiuki, kailinius rankosna ir laukan. Lakiu, girdžiu šaukia: „Palauk, sustok.“ – „Ne, – sakau, – aik tu su sava pautais ir su sava žaisliukais.“ Vijosi, vijosi, pristojau, žiūriu, jis apsigrįžis nuvėja.
Buva senas bernas Adomas. Po vakarėlia jis manį jau lydi namo. Atėjam palei namus, stovim, jis vis neina. Ėja pro šali Kazlauskas ir pasaki tatai. Tata išeina ir saka: „Mergela, pirkion.“ Tas Adomas kap łėks, kap koks piemuo. Tai jeigu jis nori su manim draugaut’, tai ko jis tėva bija?
Siuvau pas Žukauskus. Tį atvažinėja bernas iš Tarpumiškia. Sėdi ir žiūri, kap aš siūnu. Paskui pasaki Žukauskienei: „Labai ji man patinka, ale kad biedna, man ji nebus. Man dalios reikia.“ Ir nuvažiava pas kitu.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m., kilusi iš Mijaugonių.
683. Nuveinu an šokių. Šokių nėra, kų daryt’. Sakum, ainam braškėsna. Ale jas pilnina. Nu, kas bus, tas, vis tiek aisim. Sakum, jei pamatysim kų vaikščiojant, praaisim pro šali. Už braškių tį toks revas, tam reve gyvenu bebrai. Nuvėjum. Ale ką tį rasi nakti, tik išdrepojum. Kad jau žiūrim – aina an mumį rūkydamas, tikriausiai gaspadorius užgirdu.
Kur pasidėt’? Mes tan revan. Ale dar gi koks juokas ima. Vieni kvatojam, kiti juos tildum, tik ša ša ša aplinkui. Tai jis pasiimi akmenu ir kap lais tiesiai an mumį, gal pagalvoju, kad tį bebrai. Tai vienam berniokui tiesiai nugaron. Gerai dar, kad ne galvon, [nes] užmušt’ gałėju. Tai kap ėjum iš to reva, tai ėjum.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
Šposai
684. Ainam iš šokių dvieju – aš ir Zaracka Maryti. Tada mes abi labai draugavum ir turėjum pasisiuvį vienodas suknelas. Tokias margu štapeliu, su dirželiais. Nuvėjum agurkuosna. Kap jų ieškot’? Atsigulam an ažius ir ritamės, jei po nugara kieta, tai tį agurkas. Nei tį jų reikėju, nei kų, ale va koks durnumas. Iš rytu in manu mamu ateina toj kaimynka, katros agurkus išdrepojum, atsineša dirželi nuog suknełis ir saku: „Maryti agurkus vogi, va jos dirželis.“ Mama in manį rėkia: „Kų tu, nepriputus?“ Reikia gintis.
Nuveinu spintun, atnešu savu suknełi, ji su dirželiu, parodau. Išsisukau, ale mislinu, dabar Marytei tai jau klius. Ir tikrai kliuvu. Saki. Pyłi mama jų, pyłi.
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
685. Aš buvau labai padykus. Paaugłė, jau in mergas paeidinėjau, tai vis su berniokais aidavau zbitkų krėst’. Namie yra obuolių, viska, ale vis tiek ainam pas seni Raiži obuoliaut’. Augu toki nedideli raudoni vadinami birzginukai. Senis jų prisirinku, supyłė maišuosna, sukrovi vežiman ir pats vežiman atsigułi. Saugoja, kad nakti kas nepavogt. Ryte veš mat kermošiun.
Nakti mes atėjom, žiūrim, kad jau nėra ko krėst’, tai tep iš kalnelia keturiose, trys berniokai ir aš, už to vežima ir tykiai, tykiai pakalnėn, balon. Diedas knarkia, nei nepabudu. Invarim balon ir jau bėgt’. Kap jau švita, diedas pabuda baloj, pradėju rėkt’. Suvėja žmonis – neištraukia, pakinki arkli.
Senis Raižys turėja gerų alyvinių obuolių. Kadaise kaime neturėja svarstyklių, tai pardavinėja štukum: sudeda krūvełėm po tris ar po keturis ir parduoda. Ale mes jų nužiūrėjum tų obelaiti. Nakti nuvėjam ir visus nukratim, net balta an žemis, prinokį neprinokį, kap susikabinam visi. Neėmim nei viena. An rytojaus visu dienu kolchoze paiminėjau rugius paskui tėvu. Padarim pertrauku. Kas guli, kas sėdi, žmonių daug. Ir tas senis kartu. Jis buvu biski šveplas, tai ir sakys: „Kad jau juoš ir perkūnaš kur trenktų, višuš obaliuš žemin nuvari, aš būšiau an štukų pardaviš.“ Aš kap gułėjau kniūpščia, tai net kilnojausi iš juoka. Tai va. [Bet] argi reikia tep daryt’?
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
686. Mergus vakaroju, prisipraši bernų, mum jau saku, neikit, ba neinlaisim. Mes vis tiek atėjum. ‘4Dusėt, penkius. Tikrai neišlaidžia. Ir kų čia iškrėtus? Sugalvojum. Visus penkius palei duris an akmenu prikakojum ir pabėgum – tegul vaikščioja.
Dar namo neinam. Kaime buvu pirtis, tį linus myni, stovi visų mintuvai palikti. Išsitempiam trejus mintuvus, dar radum akėčias, ir tas, visku sumetėm sodželkun, dar paieškojum, radum kokius tai kailinius, ir tuos sodželkun, parėjum namo ir kvatojam. Kvatojam net išsijuosį.
Ateina Skudenių bernai, tai mes dar labiau kvatojam, net raitomės. Jiem pasivaidenu, kad mes juokiamės iš jų. Jiej kad supyks, kad pradės lojintis, per duris ir išėju. Likum vienus. Tadu jau ir juoktis nustojum, ale kas mum tiej bernai…
Liutonys. – Marijona Naudžiūnaitė-Mikalajūnienė, g. 1932 m., kilusi iš Balceriškių.
687. Buvo mūsų kaime labai mandras gaspadorius, Malašauskas. Jis turėjo tris dukteris. Dukterys buvo labai gražios, tai bernų negalėjo atsigint, vis ateina ir ateina. Tėvui nusibodo, jis supyko ir sako: „Reiškia, čia ais ir ais visokie.“ Ir išvarė. Tai bernai atsikeršijo.
Žiemą, kap šąla, ateina po langais ir an sienų prišlapina tokius stulpus. Ryte tiej stulpai ir stovi prišalę. Va tau ir pykti! O iš prastų, biednų niekas nesišaipė, šposų nekrėtė.
Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
Atlaidai
688. Ėjam Kalvarijon atlaiduosna. Seniau nebuva mašinų, visi daug vaikščioja pėsčiom. Vievin ajam pėsčiom, Vylniun, Kalvarijon. Susirenka pulkas žmonių, apie 20–30, buva vienas pravadnykas ir visi aja, meldėsi, giedoja. Nakvoja kluonuose, šiene, valgyt’ nešėsi su savim duonos, lašinių. Prie koplyčių meldėsi ir nakvodava. Visa kelioni apie 20 dienų užtruka, ale įdomu buva.
Semeliškėse buva dideli Roka atlaidai, privažiuodava, priaidava minios, vežimuose nakvodava iš vakara atvažiavį iš toliau, ba ryte sunku invažiuot’, vietu rast’.
Pivašiūnuosna tai važiuodava su vežimu. Turėjam gražu vežimuku, gražu arkli, tai visur po atlaidus važinėjam.
Zariečnikai. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, g. 1906 m., kilusi iš Belezų.
689. Eidavo Kalvarijon. Mano tėvas eidavo pėsčias Vilniun, Kalvarijon. Susirenka žmonių būrys ir eina visi. Kur an šieno leidžia žmonės pernakvot, iš ryto vėl eina. Po Kalvarijų pareina. Vienąkart kai parėjo pavargęs, motina kepė Sekminėm pyragą, tai karštą kai užvalgė – numirė.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.