KALENDORINIAI PAPROČIAI
Kūčios ir Kalėdos
690. Daug būrtų buva. Mergos Kūčių nakti visap būri ir malkas neši, ir visap. Ale man patika, kad aidava prie kelia ir nuo kelia iki namų barsti žirnius, visu keliuku, kad bernai ateit. Paskui patika degint’ popieriu. Bliūdan indedi popieriu, uždegi ir žiūri an sienus, koki šešėliai dedasi.
Zariečnikai. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, g. 1906 m., kilusi iš Belezų.
691. Kap aš būrtus dariau. Kap buvau jauna ir norėjau sužinot, už ko ištekėsiu, tai po Kūčiai užlipau an aukšta, užsinešiau žvaki degančiu, rožančiu, dar kų tai, užmiršau, apibrėžiau aplink ratu ir laukiu. Girdžiu – kažkas brakšt brakšt, sujudėja aplink, žvakuti tik žybt ir užgesa. Tai nereikėja nieka, kap łėkiau nuog aukšta, tai net sudundėja, tep ir neišsibūriau ateities. O gal ir išsibūriau, kad apsiženinau už pirma vyra, už Kiera Piktakiemin, tai ir sudegiau.
Vindžiuliai. – Ona Beganskaitė-Sakalauskienė, g. 1925 m.
692. Kalėdų eglutės mūs krašte pasirodė apie 1920-us metus. Kap kunigas kalėdojo, tai ruošdavo pietus, tę ir ruošė eglutę, puošė saldainiu, obuoliuku, popieriuku, šiaudinius karvelius kabino. Kap kunigas valgo vakarienę, tai jaunimas sueina, deklamuoja eilėraščius, dainuoja.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
693. Kūčios – 12 valgių. Grucė iš kruopų (iš piestos pamirkai, nušutini miežius), dveji kisieliai – būtinai avižinis ir spalgenų, silkė – žalia ir kepta tešloj, žuvų prigaudo. Šieną dėjo ir an stalo po staltiese, ir po stalu. Žvakių an stalo pas mumį nedegina, pastato kryželį, deda plotkeles ir valgius. Laiko griežtai nesilaikė. Jei eidavo pirtin praustis, tai ir vėliau, o jei buvo pirtis kurenta kitądien, tai ir anksčiau, ale tik žiūrėjo, kad jau žvaigždė būt patekėjus.
Prisimenu, kad vyrai visada pirtij maudės pirmi, po jų ejo moterys. O per Kūčias atvirkščiai – pirma ejo moterys, mat jom reikėjo stalą padengt. Po Kūčių visap būrė. Tvorą apkabina, skaito, malkas neša, šiūkšleles išneša. Klauso, iš kur šunys loja. Nekotėlėn deda šližikus, krato, katrą šuva paims. Ale ir prauda.
Aš jau čia, Geibonyse, gyvenau. Buvo trys mergos Mikaliūkščiukės, tai jos kap nekojo šližikus, kap jom iškrito, tai tokia eilia ir ištekėjo – pirmiausia jauniausia, paskui vidutinė, paskiausia vyriausia. Sodą, obeles apiberia virtais žirniais – tais metais gerai derės. Tikėjo, kad ateina dvasios valgyt, palikdavo viską an stalo.
Per Kalėdas buvo vakarėliai, ateidinėjo daug bernų.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
694. Per Kūčias valgė sližikus, baravykų rasalo, silkės, žuvies. Vakare, visi išsiprausę, valgė vėlai. Pirmiausia tėvas laužė plotkelę, dalinosi visi. Žvakių an stalo nedegė. Po staltiese dėjo šieno, jį nuėmus būrė, kokie javai geriau derės. Šieną davė karvėm, avelėm, vištom davė miežių grucės.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
695. Per Kalėdas kratydavo obelis. Sako, kad bitės neštų medų.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
696. Lekavičiuose toks gaspadorius Junevičius turėjo aliejaus spaustuvę, spaudė aliejų iš sėmenų. Ir iš kanapių spaudė. Jį naudojo per adventą, gavėnią, ir šiaip tai buvo labai geras maistas. Adventas – griežtas laikas ir pasnikas. Mėsa, pieno produktai uždrausta valgyti. Valgė daugiausia daržoves, augino daug šakniavaisių, ropinių augalų, kanapių, aguonų, juos terloj su kočėlu grūdo. Terla – tai toks išlietas indas gal iš molio, bet jis buvo tvirtas, jame ne tik grūdo, jame ir kepė.
Jaunimas rinkosi, žaidė, vakarojo. Per Kūčias naudojo medų, įvairius grūdus, virė grucę iš vienos ar kelių rūšių grūdų ir užpila medaus. Skaniausia buvo sližikai su miešimu, buvo silkės, žuvies. Ant stalo po staltiese dėjo šieno; kašį šieno statė po stalu, ryte jį atiduodavo avelėm. Kūčią palikdavo dvasioms.
Vakare po vakarienės būrė.
Kalėdoti ėjo ir vaikai, ir suaugę, dainos bet kokios [tinka].
Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
697. Pačios gražiausios šventės buvo Kalėdos ir Velykos. Ir dabar dar prisimenu tą didelį džiaugsmą, kai kepė pyragus, ruošė visokių skanumynų. Tokių kvapnių ir skanių dabar nėra, nes kasdien juos valgom, tai ir švenčių, tikrai šventiškų, neliko. Sviestas, sūris, net kiaušinis buvo šventinis valgis, kasdien valgė prasčiau, nors ir dirbo daugiau, tai ir švęsti, linksmintis mokėjo.
Kūčių vakaras buvo labai iškilmingas: dėdavo šieną, baltą drobinę staltiesę, statė maistą, meldėsi. Tėvelis pirmas atsistoja, meldžiasi, tada duoda laužt plotkelę. Maistas – žuvis, silkė, pyragėliai su aguonom, grybais, džiovintais obuoliais. Vakare namuose ramybė, santarvė, burtai. Pas mus tarnavo mergina, tai traukiam šieną, bėgam tvorą apkabinti, malkų nešti, šunį įleidžia, kieno šližiką ims. Mama pasakojo, kad jos būrė ant aukšto, žvakę degino, liejo vašką į vandenį.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
698. Kūčių naktį. Per Kūčias burdavo. Vienąkart bevaražijant pas Šimoniukę, seną mergą, atėjo toks bernas, marška apsisukis, ir nusitempė ją raistan. Toj rėkia, rėkia, paskui ir tyku. Parėjom namo, sakom: „Katrį velnias nusivedi.“ Tai baba barasi: „Nesitąsykit, kur nereikia, tai nenutįs.“ Ale parėjo. Ir tikim, kad tai velnias buvo, ba jo niekas nepažino, tik stvėrė ir nutįsė*.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.
* nutempė
699. Mergina turėjo kavalierių. Jis išėjo kariuomenėn. Kūčių vakarą ji būrė. Staiga atsidarė durys, įėjo jos kavalierius, metė kardą ir pats dingo už durų. Tą kardą išsigandus mergina paėmė ir padėjo spinton manydama, jog tikrai jis buvo atėjęs. Tik vėliau, kai jis grįžo iš kariuomenės ir papasakojo, kad jo kardą kažkas pavogė, parodė jam tą kardą ir papasakojo, kaip buvo. Jis pažino, kad tai jo kardas.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
700. Šiemet per Kūčias, pačiam vidurnaktij, kas tai perėja per visus mūsų langus, tik barkšt barkšt beldi. Kas tai galėtų būt? Gal katras numirsim? Pažiūrėsim.
Tokiunakt tai niekas svetimas nevaikščios apie langus.
Jagėlonys. – Ona Beganskaitė-Sakalauskienė, g. 1925 m.
701. Kūčių valgiai tokie patys, kaip ir dabar. Sena moteris, tokia Marcinkevičienė, Mijaugonių dvare ruošdavo Kūčias, virė avižinį kisielių, kepė šaltanosius su aguonom. Visa šeimyna valgė kartu su ponia už didelio stalo, – laikė dvi mergas ir du bernus, tai nieko neskyrė, valgė visi kartu. Prieš valgį visi kartu potieriavo, paskui dalinosi plotkele su linkėjimais. Pavalgę visi būrė: nešė malkas, klausė, kur šunys loja; pripila bliūdą vandens, per jį uždeda balaną ir pakiša po lova – tai naktį tuo tiltu ir ateis tavo būsimasis. Ir tikrai. Man taip ir buvo.
Susapnavau, kad abu sėdim virtuvėj ir giedam „Amžiną atilsį“. Atsikėliau ir sakau: „Kas čia dabar bus?“ Tada aš jį jau pažinojau, bet greit išvažiavau ir išsiskyrėm. Kai po poros metų grįžau, vėl susitikom ir padraugavę apsivedėm. Ir „Amžiną atilsį“ giedojom visą gyvenimą kartu, mat abu giedojom laidotuvėse.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
702. Kalėdos. Vaikai labai laukėm Kalėdų, tai buvo labai didelė šventė. Tėvas laikė bites, tai, prisimenu, prieš Kūčias kaimynam nešdavo medaus.
Kepė pyragus, skaniai valgėm, tai ir šventė buvo.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
703. Per Kalėdas eidavo per kaimą, giedojo daugiausiai vyrai, bet kartais prisidėdavo ir moterys.
Per pasnikus ir Kūčias valgė rasalą iš baravykų ir žuvies, kepė silkę, sližikus, virė grucę iš piestoj nugrūstų pakaitintų miežių, aguonas trynė terloj, darė aguonpienį. Šieną iš po stalo atiduodavo karvei ir avims, vištoms – grucę. Ant stalo viską palikdavo nakčiai, sakė – dūšios ateis.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
704. Per Kūčias daužė avilius, kėlė bites.
Bites [tada] mylėjo, naudojo ne tik medų, bet ir pikį.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
705. Tarpušventy, po Kalėdų iki Trijų Karalių, nedirbo jokių darbų.
Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų k. Lazdijų raj.
Trys karaliai
706. Trys karaliai eidavo ūlyčia, ateidavo net iki mūsų namų, nors gyvenom jau viensėdy. Jie turėjo užsidėję iš šiaudų nupintas aukštas kepures, tokias lyg karūnas išsiskleidusias, turėjo aukštą didelę, visaip išpuoštą lazdą, an kurios buvo pririštas zvanelis. Tai kap eina, vis žemėn stuktelia, tai tas zvanelis dzin dzin dzin, dzin dzin dzin skamba, o jie dainuoja: „Eina eina trys karaliai, ieško Dievo Visagalio.“ Atėję į trobą linki linkėjimus, gieda kalėdines giesmes.
Mūsų kaimas buvo labai didelis, apie 75 gyventojai, tai visus kol apeina ir dienos neužtenka.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
707. Trys karaliai. Iš ryto visi eina bažnyčion, šventina kreidą, parsinešį užrašo an durų raides, o pavakarėm persirenginėjo ir ėjo in ulyčių visi, ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Buvo trys karaliai, o už jų tai ir velniai, ir raganos, kas kaip sugalvodavo.
Daug dainavo, krėtė šposus, juokavo:
Trys karaliai rašė, bernai duonos prašė. (2 k.)
Bernam po riekutį, mergom po špygutį. (2 k.)
Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
708. Per Tris karalius vaikščioja po kaimu. Apsirengia su išverstais kailiniais, vienas juodais, kitas baltais, apsirengia dar visokiais cigonais ir aina, mergom, bobom ir šeiminykam viska linkėja, o cigonai prašinėja. Duodava pyraga, samagona, kas kų turėja, ir per Velykas panašiai. Paskui jau balius, suveina kur nor.
Kloniniai Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, 1928 m., kilęs iš Anykštos.
709. Per Tris karalius, per Velykas vaikščiojo po langais, dainavo.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
Užgavėnės
710. Per Užgavėnes daug važinėjo. Sakė, kas an pečiaus sėdės, to linai nederės. Paskui buvo vakarėliai iki dvyliktos valandos. Po dvylikos negalima šokt, visi eina namo.
Per adventą, gavėnioj pas mumį kaime buvo kriaučiuvienė Stafka Lankučio, tai jos duktė Regina Vaiciukevičienė labai gerai skaitė. Tai pilna pirkia prisirinkdavo jaunimo. Ji skaitė visokias knygas, o visi klausė.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
711. Per Užgavėnes mūs krašte jaunimas daug važinėja. Važiuojam su arkliais, su barškalais, aplink Perkūnakiemi, Lekavičius, aplink visus kaimus, per ažeru, tyčia arklius an krantų pavara, kad išvirst, kad sniege išsivoliot, jaunimas labai daug kvailioja.
Kazankoj, važelij tokiam tai mažai telpa, reikia kelių, ale beveik visi jas turėja. Kučinskas turėja ilgas roges, tai visi tilpdavom, daug linksmiau, kap prisigrūs visas kaimas… ale kap išverčia, tai dar gerokai sniegu tempia.
Vaikai važinėja rogutėm, labai daug važinėja. An kalna, kur dabar vaikų sanatorija, buva išvažinėtas kelias, ty veži mišku, malkas, net ladu pasidengia, a! ty tai jau vaikų balius.
Nuo tų kalnų ir bernai važinėja. Malkom, rąstam vežt prie rogių buva toki koriukai naudojami, tai juos kap pasiimi, nuo to kalno aina kap kulka. Ne vienukart ir susižeidį buva ir koriukus sulaužį, paskui miškas reikia vežt, tėvas pyksta, barasi, kad tvarkyt reikia. Ale vistiek važinėjam.
Vakare – vakarėlis. Pareiga. Blynų tep jau nekepė tiek daug, kap dabar, ale valgė daug, kaimas didelis, trisdešimt vienas gyventojas, tai per Užgavėnes susitaria, kas nor papjauna paršiuku, beveik visu ir suvalga. Vakarėlij daug dainuodavo, bernai mūsų tai netikį an dainų buva, ale mergos, tai labai buva balsingos. Bernai šposus mėga.
Atsimenu, ryt Užgavėnės, reiks važinėt, o tėvas turgun Žasliuosna ruošiasi. Su Šumsku paėmėm kazanku, užtempim an kluona stoga iš kitos pusis, kad tėvas nepamatyt. Ryte tėvas, neradis kazankos, pasikinkė paprastas roges ir važiuoja su švogeriu Žasliuosna. Tas ir sakys: „Žiūrėk, Romasiau, kur tava kazanka“. Ale jau negrįža, suprata, kieno darbas.
Per Užgavėnes buva labai madoj užrišt durs, užremt, kad neišeitų, tai per visųnakt vaikščiojam, žiūrim, kas tik miega, pas ką jau lempa užgesyta, to duris ir užremiam, užrišam. Ryte atsikėlus sunku jas atidaryt, per langu neišlipsi, žiemai dubaltai sudėti ir išeik, kad nori, užtatai nereikia miegot.
Žebertonys. – Kazimieras Kanapka, g. 1930 m. kilęs iš Sabališkių.
712. Mama su tata dar Kakliniškėse gyveno, tai tę jaunimas šventė Užgavėnes. Man labai dantį sopėjo, sakau – neisiu an Užgavėnių, tai sesuo išėjo viena. Mama bulkų prisikepus buvo, košelienos bliūdą indėjo, sako seseriai: „Nešk Janei (man).“
Grįžta jau visai ryte, sakau: „Gerai užsigavėjai?“ O toj ko neverkia, sako: „Taigi, kad užsigavėjau. Kap ainu per raistų, tai tep an Baliūno išeinu, ir gana. Grįžtu atgal – ir vėl tas kluonas didelis (tį kolūkio arkliai stovėja), niekaip neišeinu an namų. Sakau – kas čia, gal dūšių užgavėjau? Ajau ajau, ajau ajau, sniego daug, brendu brendu, niekaip namų nerandu, ko nepamiriau iš strioko. Kap pradėjo švist’, tadu ir namus pamačiau.“
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė – Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.
713. Užgavėnes šventė su skaniais, riebiais valgiais. Kai buvau vaikas, dar vaikščiojo persirengėliai, vėliau, po karo, jau ne.
Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
714. Per Užgavėnes pas mus buvo mada suptis vaikam. Kožnoj troboj po balkiais pariša virves, užriša lentelę ir supkis lig valiai. O tų vaikų daug, tai ir džiaugsmo daug. Kiekvienam kambarij jei nėra supynių, tai nelaimė tiem namam skaitosi. Turėjo būt supynės.
Jaunimas per Užgavėnes važinėjo laukais. Važinėjo visom šeimom, giminėm. Važiuodami visi turėjo garsiai dainuot. Jei tik nedainuoja, tėvas sustabdo arklį ir stovi, nevažiuoja, kol nedainuoja. Buvo net tokia daina:
Čiuž, čiuž, čiužinėja,
Kas an pečia gułėja,
Kreivų rūrų turėja.
Tikėjo, kad kas važinėja, tam ir linai dera, ir visi darbai sekasi, o jei nevažinėsi, an pečiaus sėdėsi – visus metus būsi netikęs. Pas mumę persirengėlių nebuvo, tik vakarėliai. Jaunimas šokdavo iki dvyliktai, paskui eidavo namo. Po dvylikos jau negalima linksmintis, Pelenų diena.
Mes kasmet važiuodavom užgavėt pas vyro seserį Girnakaliuosna. Prisimenu, dukra buvo mažiukė, tik spalio mėnesį gimus, tai ją insukom paduškon, vaikus prirengėm ir važiavom. O kapgi, anksčiau buvo mada labai bendrauti. Tai važiuojam, sniego daug, per pusnis, rogės išvirsta, visi išsivoliojam, tai vaikus, lyg pagalius susirenku, visi snieguoti ir toliau važiuojam. Nei sirgo, nei nieko.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
715. Užgavėnės ir Pelenų diena. Per Užgavėnes važiavo pasivažinėti ir jaunimas, ir vaikai su rogutėm – sakė, kad linai augs. Suposi su šlejais. Pakabina kur kluone ir supasi ir vaikai, ir jaunimas. Valgė daug, virė mėsą, kepė blynus, vakarėliai buvo iki vidurnakčio. Paskui – Pelenų diena. Mano močiutė barstė pelenais trobos kampus, palei pečių. Žarijas laikė an priepečkio. Tę buvo tokia duobė, tai sužeria iš pečiaus, apžarsto pelenais, o ryte randa dar žibančias. Tada ima plonų skiedrelių, papučia ir inkuria ugnį.
Senelis skėlė ugnį titnagu. Turėjo kažkokį skuduriuką, jį prideda prie titnago ir su geležiuku braukia, užsidega ugnis.
Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliųūnų k. Lazdijų raj.
716. Per Užgavėnes tai daug važinėja. Saki, reikia arkli pravažinėt’, tai an ažera łėki kap pasiutį. Vakaruškų metu buva daug visokių žaidimų. [Pavyzdžiui,] sudaužyk kiaušini. Kas nežina, tai juokiasi, kas čia reiškia sudaužyt’. O tų kiaušini padeda pačian kampan ir duoda rankosna sieteli – niekap nesudaužysi.
Žaidžiant fantus, patys viska prisigalvoja. Atsimenu, saka:
Aik už durų, pasakysiu tau, kap tu stovi.
Tas juokiasi ir išeina. Klausia:
– Nu, kap aš stoviu?
– Ogi kap šuva – už durų.
Tai visiem juoka… Sugalvoja „pipirus grūst“. Paguldi mergu an suola, vienas už vienos kojos, kitas už kitos tampa, merga spardos, andarokas pasikelia. Seniau gi kelnių nenešioja. Tai jau juoka.
Kloniniai Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, 1928 m., kilęs iš Anykštos.
717. Užgavėnės. Užgavėnėm ruošdavosi iš anksto. Mana tėvai labai draugavo su Petkevičiais. Tai išsivirdavo kumpį, prisikepdavo pyragų ir susieidavo vieni pas kitus švęsti. Dieną važiuodavo su rogėmis per laukus, per ežerą, nuo kalnų, kad linai gerai augtų. Sakė, kuo toliau važiuosi, tuo didesni linai išaugs.
Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių.
718. Per Užgavėnes tai tėvas jau kinko arklį ir visus susisodinęs veža važinėt. Kuo toliau nuvažiuos, tuo linai didesni užaugs. Tai važinėjo toliausiai.
Vakare jaunimas rinkosi. Priverda daug kumpio, kepa kiaušinienę, ateina bernų, vakarėliai didžiausi. Persirengėlių neprisimenu.
Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
719. Per Užgavėnes iš ryto kepė kiaušinienę, daug valgė, o pavakary važiavo per laukus. Labai mėgo važiuoti an Aujėdo ežero. Vaikai važinėjo su rogutėmis nuo kalnelių prie Spenglos. Važinėjo, kad linai augtų. Kaukių nesirengė.
Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Verbos ir Velykos
720. Verba – šventė bažnyčioj. Darė verbą iš žilvičio ir ėgliaus šakelių. Peliūnų bernai buvo dideli mušeikos, tai po mišių Kietaviškėse, smuklėn, visi rinkosi ir sukeldavo muštynes, vanodavo šonus. Jie duodavo kailin, tai ir mes nepasiduodavom.
Per Velykas buvo mada lakstyti iki miškelio ir atgal. Didžiavomės, kad nešalta. Dukterim dainuodavo „Vyną“. Nebuvo Velykų be sūpuoklių; buvo net atvejis, kai kluone stipriai įsisupus, trūko vadelės ir užsimušė. Bet visi suposi, vaikai ir jaunimas.
Kiaušinius dažė daugiausiai vienspalviai. Buvo ir su vašku, su peiliuku, bet rečiau.
Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
721. Didžiajam Ketverge mergos maudėsi nuogus, kad sveikos būt.
Prieš Velykas, paskutinę savaitę, bernai prisineša medžių, intaiso sūplaukes, tai per Velykas visi suposi: ir vaikai, ir jaunimas, ir suaugę. Vieni kiaušinius raičioja, kiti supasi, dainuoja. Sueidavo ir sẽniai, visas kiemas, o dainų! Bernai ejo lalaudami per kiemą, dainavo „Linksma diena“ ir, kur buvo netekėjusių mergų, tai „Vyną“*.
Kiaušinius dažė daugiausia raudonai. Krikšto tėvai visad davė vaikam kiaušinių, kiaušiniai buvo brangus daiktas.
Prisimenu, prieš Verbas ejom ėgliaus net Pagrendos miškan, ba arčiau nebuvo. Dar vaikai, su mokytoja nuejom, tai basi per sniegą lakstėm, per ledą. Kadaise sniegas prašilo, ir eini basas. O purvynas buvo, Dieve tu mano, net in užpakalį taškės; kas gi tę kelnes nešiojo…
Kap kas nešiojo kelis andarokus, aš tai nigdi nenešiojau, negalėjau. Prisimenu, ejom su seseria iš Kietaviškių, iš bažnyčios an Trijų karalių, tai voliojomės po sniegą, voliojomės, iki pažastų šlapios ir nesirgom.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
* Velykinė mergaičių apdainavimo daina
722. Per Velykas eidavo giedot. Per visus kaimynus eidavo, užėjo ir pas Narušį. Duktė buvo, tai dainavo „Vynų“. Išėjo Narušis, pakvietė kambarin, pavaišino, atnešė košikų kiaušinių ir košikų obuolių. Tai vyrai grįžę dalinosi, linksmi buvo. Vaikai irgi eidavo kiaušiniaut per Velykas, tik reikėjo dėdei ranką pabučiuot, tai gausi kiaušinį.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.
723. Suposi per Velykas. Kiaušinius dažė svogūnų lukštų nuoviru, margino vašku, kartais peiliuku. Ant stalo kiaušinius dėjo paprastoj lėkštutėj.
Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
724. Linksma buvo. Ypač per Velykas. Verbas pas mus darė iš žilvičio šakelių ir ėgliaus, puošė spalvotais vilnoniais siūlais.
Per Velykas prie stalo pirmiausiai išgerdavo po gurkšnelį šventinto vandens, tada muša kiaušinius ir valgo. Kiaušinius rideno vyrai.
Eidavo per kaimus, giedojo.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
725. Iš Žaslių į Kietaviškes kraustėm kunigą Rapolą Juknį, tai 40 furmankų vežė turtą. Atvežė, iškraustė, tai kunigas norėjo pagerbti dirbusius žmones, atnešė butelį arielkos, lašinių, visko. O buvo prieš pat Velykas. Tai žmonės žiūri, ką čia daryt, niekas nedrįsta Gavėnioj, prieš Velykas… Kunigas vienas pilasi degtinės, sako: „Sveiks, Rapolai!“, pats atsako: „Į sveikatą, Rapolai!“ – ir most išgeria. Taip visą butelį.
Ir klausia vyrų: „Vyrai, ar jūs jau girti? Aš jau girtas, atleiskit, išeinu.“ Ir išėjo. Vyram irgi teko išeit.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos.
726. Gražiausios šventės buvo Velykos. Per Velykas didžiausias džiaugsmas buvo kiaušinių dažymas, juos dažėm kiaušinių lukštų nuoviru, dažėm ir su vašku.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
727. Prieš Velykas [Abromiškių] dvaran atvažiuodavo kunigas šventinti maistą, tai ir žmonės galėjo nešti pašventinti, nereikėjo eit bažnyčion šventinti.
Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.
728. Per Gavėnią irgi sueidavom, tai dar linksmiau nei vakarėlis: žiedus dalinam, fantus žaidžiam. Kap reikia išsipirkt, ko tik neprigalvoja. Buvo ir teisėjai, jie ir sugalvodavo, kaip tą fantą išsipirkt: ir žvaigždes skaityt, ir miškan važiuot… Ratelių nei per gavėnią, nei per adventą nešoko.
Plunksnas plėšėm, mezgėm, siūlus vijom.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
729. Per Velykas jau suposi jaunimas. Suposi kluone. Labai smarkiai įsupdavo, net nelaimių pasitaikė, ale vis tiek suposi. Ėjo lalaunykai, rinkosi vakarėliai. Vienąkart Velykos buvo labai vėlyvos, kaimynų kieme jau buvo iš kapčiaus išimtos bulvės, duobė stovėjo. Tai mano brolis, eidamas su bernais, tos duobės nepamatė ir ingriuvo jon su visu krepšiu kiaušinių. Išlipt negali, šaukia, o jo niekas negirdi, netraukia. Visi guli an žemės iš juoko. Tai kiaušinius sudaužė.
Bernai prisirenka visko lalaudami, paskui baliavoja, vakare visi eina vakarėlin.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
730. Per Velykas, tai jau „Vynas“. Bernai vaikščioja ir dainuoja mergom. Prisirenka maisto, visko, paskui baliavoja. Šokiai buvo.
Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
731. Velykom iš kadagio darėm medį dažytiems kiaušiniams [sudėti].
Karagėliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
732. Kai jauni buvom, buvo linksma, niekas tiek negėrė, jaunimas buvo doras. Per Velykas bernai eidavo per kaimus dainuodami „Vynu“. Prisirenka kiaušinių, pyragų, gauna ir buteliuką. Tada ateidavo pas mus, baliavoja, ale niekas tę nepasigeria, kap dabar.
Sabališkės. – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m., kilusi iš Žebertonių.
733. Per Velykas vyrai vaikščiojo giedoti, jiems reikėjo duoti kiaušinių, dešros, pyragų. Arielkos niekas nevirė, negamino. Strasevičius įsitaisė bravorą, tai valdžia pagavo ir jis atsėdėjo kelis metus už tai.
Degtinė buvo brangi, už centnerį rugių gavai vieną butelį, tai ir negėrė tiek.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
734. Velykų antrądien eidavo lalauti. Vasaros šventvakariais visur dainos skambėjo, iš visų kaimų, jaunimo buvo daug, šeimos gausios. Šimoniai turėjo net 16 vaikų, kitur irgi nemažai.
Migūčionys. – Algirdas Arnatkevičius, g. 1928 m.
735. Per Kalėdas kalėdojo gretimam kaime, pas mus mažiau, gal mažiau buvo bernų? O per Velykas tai jau visi vaikščiojo – ir vaikai, ir paaugliai, ir jaunimas, ir tėvai vieni pas kitus. Rinkosi, dalinosi, rideno kiaušinius, viešėjo vieni pas kitus.
Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų k. Lazdijų raj.
Balandžio 1 d.
736. Kartą per balandžio 1-ąją mama buvo kažko nuėjus pas dėdę už kelių kilometrų, tai grįžo jau pavargus, o mes sumanėme pajuokauti ir pasakėm jai, kad buvo atėjus kaimynė ir prašė ateit pamokint, kaip reikia muilą virti (mama virė ir mokėjo). Mama nieko nelaukus – pas kaimynę. Ta sako, niekas čia nieko neverda, jokios pagalbos čia nereikia. Mama grįžus namo pradėjo verkt: nors ir suprato, kad čia balandžio 1-oji, bet vis tiek jai buvo skaudu. Mes puolėm rankas bučiuot, atsiprašinėt, bet tą šposą ir dabar atsimenu.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
Jurginės
737. Jurginės. Per Jurgines pynėm vainikus, gal todėl, kad mano brolis buvo Jurgis. Ale menu, kad per Jurgį dar mažai kas žydi, tai mes vaikštom po laukus, renkam visokius žolynus, pinam vainikus.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
738. Karves kaip veda laukan per Jurgines, tai apmuša su verba, švęstu vandeniu apkrapina, kad gyvuliai laimingai išeitų ant lauko.
Verbą statė ant lango, kad griausmas neįtrenktų, dar smilkydavo, rūkindavo.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
739. Šventė ir Jurgines. Gyvulius išleisdavo laukan pasilakstyt, žolė dar nelabai augo. Buvo šventė.
Karagėliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
740. Nuog Lietuvos Jurgio lig rusų Jurgio – apie dvi savaitės. Tarpjurgij nejo skolyt niekas pas nieką, nyčių niekas nenešiojo, skieto, tvorų nieks netvėrė, skaito, kad lietaus neužtvertum.
Gyvulius kap gena, tai verba apmuša, ėgliu aprūko nuog ligų, nuog griausmo. Kad avelės pareit namo, po slenksčiu akmenukų dėjo – kiek avelių, tiek ir akmenukų pakasa.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
741. Per Jurgines, kai ginė gyvulius, tai šlakstė švęstu vandeniu, aprūkydavo verba.
Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Motinos diena
742. Motinos dieną iš vakaro ką nors kukliai užrašydavo sesuo ar nupirkdavo kokį mažmožį, bet visi eidavo bažnyčion melstis už mirusias motinas [ir] ant kapų.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
Gegužinės pamaldos
743. Majava visų gegužės mėnesį. Kur didesnė pirkia, tai padara Marijos altorėlį, pastata abrozdų, jį apdeda lankais, juos apipina gėlėm, vainikais, papuošia ir sueina melstis. Visas kaimas, o paskui – šokiai. Vakarai šilti, gražūs, tai kiemi sẽniai susėda, o mes šokam. Paskui visi dainuoja, niekas namo nenori aiti. Kiek visokių šposų! Dar meldžiantis bernai prisirenka medžiuose karkvabalių (mes juos pupininkais vadinom) ir palaidžia mergom po andarokais ar plaukuosna. Tai iškrapštyk tu jį paskui. O bernam juoka!
Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
744. Mojavos kaime buva. Surengdava altoriuku, kur didesnė pirkia, tai pas Mikaliūkšti, tai pas Sajėtu, giedoja litaniju, paskui – majavos giesmes. Kap šeštadieni, tai jaunimas suvėjis ir vakarėli padara. Mes, vaikai, klevinių prisigaudį, šposus krėsdavom.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
745. Kaime švęsdavo majavas. Darė altorius, nešdavom žvakes, viena moteris skaitydavo liturgiją, dukros giedojo gegužines giesmes Marijai, būdavo labai šventiška ir gražu. Paskui dar šventiniais vakarais dainavo, rinkosi visi ir su vaikais, visas kaimas.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
746. Gegužines, vadinamas mojavas, rengė kaime visada. Kasdien meldėsi Marijai, giedojo giesmes. Susirenka visas kaimas, vieni potieriauna, kiti šposus krečia, bernai mergas kibina. O šeštadienį, sekmadienį po mojavos visada šokiai. Daugiausiai eidavom kitur, dažniausiai Abromiškių kluban. Elektrinę statyti privažiavo daug žmonių, bernų, ateidavo kupetom. Oi! Šokiai su šposais, su juokais.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
747. Susipoteriavom. Turėjau moterišką dviratį, tai aš už vairo, sesuo Paulinkutė an bagažninko ir važiuojam abi Sabališkin mojavon. Mojavą rengė koplyčioj, tai prieidavo, su dviračiais privažiuodavo daug jaunimo iš apylinkių. Su savo vyru tenai ir susipotieriavau laimę savo, išsipotieriavau. Tai jau ką darysi. Einu namo. Ir jis. Vedu dviratį rankoj, palydi tik iki takelio. Antrąkart – jau iki pušynėlio, trečiąkart – dar toliau, o paskui jau ir iki namų. Mama pyksta – ko čia tas piemuo ateina. Dieve, Dieve, jaunystė – durnystė.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
748. Visą gegužės mėnesį vyko majavos. Sueina, prieš išpuoštą šventos Marijos paveikslą meldžiasi, gieda giesmes, paskui niekas neskuba namo. Kaime, ūlyčioj, abiem pusėm buvo medinės tvoros, tai kaip susės an tų tvorų – dainuoja iki vėlumos. Vakarai gražūs, šilti, kurgi tu eisi namo, šposų visokių.
Toli girdis, girdis ir kiti kaimai dainuoja. Klausom – dainuoja bernai, tai tokia mergaitė sako: „Cit, devyni dainuoja, devyni ateina.“ Tai iš tų devynių juokėmės ilgai. Kas gi tę juos skaitė ar matė kiek. Bernai eidavo ir per kitus kaimus. Mergas tai retai kada nusiveždavo kas, gal tik per atlaidus, o taip tai savam kaime laukėm bernų ateinant.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
749. Ypač gražios gegužinės pamaldos, mojava. Po šventų giesmių dainavo, linksminosi, šposijo, ir taip visą gegužį.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
750. Per mojavines visi eidavom koplyčion giedoti, pynėm vainikus, meldėmės. Po pamaldų dažnai rinkdavomės pas Sabonį šokti.
Sabališkės. – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m., kilusi iš Žebertonių.
Šeštinės ir Sekminės
751. Sakė, per Kryžiavas dienas reikia sodyt bulves, tai labai gerai užauga.
Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m. kilęs iš Beižionių.
752. Per Šeštines ėjo prie kryžių; per Sekmines vainikuodavo karves, po pietų piemuo neganė, gaspadorius jį apdovanodavo kiaušiniais.
Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1927 m.
753. Sekminės – Kazokiškėse. Per Sekmines į Kazokiškes ateidavo pėsčiomis iš kitų parapijų procesijos su giesmėmis ir maldomis. Stebuklinga vieta, gražiai, gražiai sutikdavo kunigas, nusilenkdavo jiems, tada jie lenkdavosi, eidavo su vėliavom, gražiai ir vesdavosi bažnyčion, sustato vėliavas. Jie nakvojo pas žmones, klebonijoj, kluonuose ant šieno.
Pakelėj buvo kryžius, tvorelėm gražiom aptvertas, gėlių prisodyta. Kai ėjo nuo kapų iki kapų per kaimus, tai meldėsi prie kryžių.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
754. Per Sekmines puošdavo duris ir vartus. Daugiausiai berželiais.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
755. Kazokiškių bažnyčioje vyko dideli Sekminių atlaidai, buvo organizuojamos procesijos, kurios eidavo iki Mitkiškių pėduotojo akmens. Čia meldėsi nedidelėm grupelėm, vietą laikė stebuklinga, ten pagydavo ligoniai.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
756. Per Sekmines piemenys kepė kiaušinienę, vainikus karvėm pynė, jaunimas eidavo „po rugiais pažiūrėt“. Nueina laukuosna, susėda po rugiais, dainuoja, žaidžia.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
757. Sekminės – šventė. Statė berželius prie durų, kaišė trobą šakomis, pynė karvėm vainikus, už tai gaspadorius duodavo dovanų.
Kepė pyragus, rinkdavosi jaunimas, šoko, dainavo.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
758. Gražios šventės buvo Sekminės, kai namus berželiais kaišė. Statė prie vartų iš abiejų pusių. Kai tėvas grįžo iš nelaisvės Vokietijoje, o miškų jau buvo sumažėję, nutarė pasodinti abipus vartų po berželį, kad nereikėtų kirsti. Vienas ir dabar tebestovi prie autobusų stotelės, prie Malecko namo.
Ir Joninės šventė, ir Velykos. Velykos – tai svarbiausia bažnyčioje, paskui jau ir su jaunimu, ir su kaimynais. Linksmiau buvo, nors ir nebuvo radijų nei televizijų, laikraščių buvo mažai, jais kaimynai dalinosi, skaitė visi. Daug rašėsi laiškais. Radiją turėjo Medzikauskas Juozas.
Gilučiai. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m.
759. An Sekminių kepė pyragus, dažė kiaušinius. Namus ir šventus paveikslus kaišė berželiais. Berželius statė ir prie gonkų. Šventė keturias dienas. Jaunimas sueidavo, šoka, dainuoja, eina ratelius, kap ir per Velykas. Piemenys vainikuoja karves, jiems duoda kiaušinių, pinigų, vaišių.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
760. Sekminėm puošdavo namus berželiais. Ir šventėm tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį.
Karagėliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
Joninės
761. Joninių burtai. Pakol rasa per Jonines, tai karvių laukan neveda. Mokėjo kas pieną atimt. Sako, nuoga boba eidavo su baltąj paklode apsisupus ir tempia ją per rasų. Tai ir pieno daug turėjo. Ale jei tavo karvė tę pievoj buvo, tai jau nelauk pieno. Kadaise, kap aš dar ganiau, tai Piliakalnij leido karves ganyt. Eiguliu toks Komparskas buvo. Tai Kralikauskas kap atginė savo karves, tai viena kap šoks an kitos, tik hū. Tai toj karvė visai pieną prarado. Nei sviesto, nei sūrio – nieko neturėjo.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
762. Jonines šventė nuo senų senovės Kazokiškėse. Jaunimas su laužais pernakt ir kūreno, ir šokinėjo per laužus, voliojosi rasose, kad sveiki būtų.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
763. Per Jonines karves uždarydavo tvartan. Laikydavo, kol rasa nukris, kad raganos pieno neatimtų. Sako, tikrai atimdavo.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
Petrinės
764. Per šventą Petrą negalima eit miškan, net uogaut. Sako, paleidžia visas gyvates, žvėris, nieko net dirbt negalima. Didelė šventė.
Karagėliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
Oninės
765. Prieš Oną stengėsi prisipjaut šviežių rugių, su girnomis namie sumalt ir iškept šviežios duonos. Nors ir turėjo senų miltų, tai nors kelias saujas įmaišydavo.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Visi šventi ir Vėlinės
766. Per Visų šventes veždavo ubagam prie bažnyčios. Papjaudavo baroną, tai dėdavo ir mėsos, ir sūrio, ir sviesto, duonos, pyrago, pilną kraitelę visko ir dalino ubagam prieš mišias.
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
767. Kamaroj prie sienos tėvas buvo pritaisis lentynas duonai sudėt, kad pelės nepasiekt. An Visų švenčių ir Vėlinių mama visada kepdavo pyragus – ir duoninius, ir baltus, visi susirinkdavo vakarienės. Eit kapinėsna didelės mados nebuvo, davė vakarienę. Išvirė kavos, paruošė sviesto, sūrio, prikepė kūgelio.
Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.
768. Per Visų šventes kepė pyragus, šventė, eidavo bažnyčion. Antrudien iš ryto eidavo an kapinių, degė žvakes, ale jau popiet jau galima dainuot. Tai kaimo moterys rinkdavosi būrin ir eidavo miškan lapų rinkt.
Pasiimam didelius maišus ir renkam didelius nukritusius ąžuolo lapus, renkam ir labai garsiai visos dainuojam, net miškas skamba. Labai gražu buvo. Paskui an tų lapų visą žiemą kepa duoną. Eidavom vis per Vėlines, kaip šventė.
Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
769. Kapinės buvo prie bažnyčios, bet ir kaime buvo. Ankščiau buvo neprižiūrimi kapai, laidojo visą giminę bendrai. Buvo dideli bendri kryžiai. Tvoros buvo. Vartus laikė uždarytus.
Savižudžius laidojo už tvoros, nei mišių jiems nelaikė, nei laidojo su kunigu. Ir už tvoros. Nei kryžių, nei paminklų jiems nestatė.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
770. Per Vėlines vakarais eidavo giedoti ant kapinių.
Per laidotuves – pakastynas, kaip pas mumį sako – rauda dar ir dabar, bet jau ne visi.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
771. Kapines tvarkė, per Vėlines degino žvakes, tiek gėlių [kiek dabar] niekas nenešė.
Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
Šv. Andriejus
772. Andriejaus burtai. An Andriejaus tęsia akėčias ir degina. An trijų rubežių, kur randa nepadėtas, ir tęsia an trijų kaimų rubežiaus.
Sako, viena merga tęsė, tęsė tas akėčias degint ir nugriuvo. Tai ir sugriuvo – vaiką mergose turėjo. O jei sėkmingai nutęsi, tai ištekėsi.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.
773. Kai paaugom, per Andriejų statėm vyšnios šakas. Kieno greičiau pražys, ta pirma ir ištekės.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
774. Per Andriejų deginom akėčias. Jei koks gaspadorius paliko savo akėčias gale lauko iki Andriejaus, tai gali jų ir nerasti. Einam per kaimą ir ieškom, gal kas paliko. Jei randam, tai kad ir naujos, vis tiek sudeginam – kad visos kaimo mergos ištekėt.
Padėdavo ir bernai, kartais jie atvelka kokias senas. Smagu buvo.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
775. Per Kūčias mergos būri, per Andrieju irgi. Tai buva tokia
maldełė:
Andriejau, Andriejau,
Kanapes sėju,
Duok man susapnuoti,
Su kuom reiks an šliūba stoti.
Visaip būrėm, ale aš tai ir prisisapnavau. Buvau Trakuose turguj, buva tį ir mana puseserė iš Mustenių, tai pas jų ir nakvojau. Kų aš tį sapnavau, tikrai neprisimenu, ale kai aš jai ryte tų sapnu pabajinau, tai ji saka: „Ištekėsi.“ Grįžtu namo, mama saka: „Piršliai buvo, ale tavį nerado, žadėjo dar atvažiuot’“ Paskui vėl atvažiava. Žmogus jau pagyvenis. Mama saka: Rimtas žmogus, darbinykas, aik.“ Tai ir išėjau.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnaselio.
Adventas
776. Advente vakare buvo vadinama šara godzyna – [tada] visi an pečiaus ir pasakoja visokias pasakas, baikas. Paskaito, ar poterius mokina. Visokių šposų prisigalvodavom.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.
777. Per adventą kaime moterys ir jaunimas sueidavo vakaroti. Moterys atsinešdavo net ratelius, kad galėtų kartu verpti. Jaunimas mezgė, plėšė plunksnas, krėtė visokius šposus, žaidė žaidimus.
Žaidė „Žiedą“, rovė „Ropę“. Susėda ant grindų eilėn vienas už kito, susikabina per liemenį ir stipriai laikosi. Tada rovėjas ima pirmą sėdintį ir stengias jį „išrauti“. Jeigu jam pavyksta, „išrautasis“ turi duoti fantą. Toliau „raunamas“ kitas. Ir taip kiek nori.
Tada žaidėjai turi išsipirkti savo fantus. Čia yra teisėjas, kuris paprastai būna gana išmoningas ir prisigalvoja visokių įdomių ir juokingų užduočių. Būna labai linksma.
Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų k. Lazdijų raj.
778. Bernai mėgo šposaut. Pas Antanukienę buvo dvi mergos, tai mes kokios penkios iš Kampų tę eidavom vakarot. Advente tę rinkomės, Obeniuose, žaidėm visokius žaidimus, mezgėm. Namo einam vėlai.
Bernai, kai tykus žiemos vakaras, mėnulis šviečia, išsiverčia kailinius ir šliaužia keturiom kap vilkai. Dar degtukais žibina, mat vilkų akys šviečia. Mes išsigąstam, rėkdamos atgal ar kur šonan, kur kokia troba arčiausiai. O paskui jiej an viso kaimo kvatoja.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
779. Per adventą Sabališkių vyrai rinkdavosi kortom lošt, moterys – plunksnas plėšyt, bernai mergas kibina, plunksnas išpučia ir kvatoja.
Šnekėjo, kad prie vandens vakarais vaikšto laumės. Vaikų neleido, kad nepagautų, nepaskandintų. Apie velnius buvo šnekų, ale aš nemačiau.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
780. Advente jaunimas rinkosi, vakarojo, žaidė visokius žaidimus be šokių ir be muzikų. Sekmadieniais ryte namie giedojo giesmes.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
781. Per Andriejų – vakarėlis, per adventą jau giesmės šventos, jaunimas rinkosi, vakarojo. Žaidė daug.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
782. Mes, merginos, per adventą rinkdavomės vakarot kaime. Nebuvo pinigų, mezgėm megztinius ir vežėm parduot, tai vakarais rinkdavomės pas ką nors ir kartu mezgėm, vakarojom vienos pas kitas. Paskui naktį einam namo, klampojam per sniegą, linksma buva.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
783. Mokinau poterių brolį. Kai augom be mamos, tai reikėjo visus jos darbus daryti. Vyriausia sesuo buvo kaip mama, ale ir man daug ką daryt reikėjo. Menu, jaunesnį brolį mokinu poterių. Žiemą prieš Kalėdas sulipam an pečiaus ir mokinu.
Tądien tėvas parvežė iš turgaus žuvų. Kalėdoms. Aš jį mokinu poterių: „Ateis teisti gyvų ir mirusių.“ O jam, matyt, tos žuvys galvoj, tai jis kartoja: „Ateis teist gyvų žuvų.“ Aš jam: „Tu pagirta tarp moterų.“ O jis: „Tupi girtas tarp moterų.“ Taip jis manęs klausė.
Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1915 m., kilusi iš Mištūnų.