Pratarmė
Vaikystėje, kai mokiausi Kietaviškių vidurinėje mokykloje, teko stovyklauti Puikino ežero pusiasaliuose, dalyvauti mokyklos šventėse, kurios buvo organizuojamos Gojaus miško prieigose, ne kartą lankiausi pas giminaičius Perkūnakiemyje. Šie atmintin įsirėžę vaizdai ir tie, kurie iškilo jau plaukiant valtele atsisveikinti su salomis, pamačius Gandrų saloje iškirstų ąžuolų šakas ir virš galvos sukančius ratus sunerimusius gandrus, man vaidenasi visą gyvenimą.
Mano akyse kūrėsi ir išaugo miestas. Čia suvažiavo žmonės iš svetur, neliko vietos gandrams, vandeniu buvo užlieti vaikystės pušynai, o giliai marių dugne dunkso gražiosios salos, menančios Kipro Petrausko dainas, sklidusias virš ežerų… Didžiuojamės savo miestu, jį myli mano vaikai, išaugę ant marių kranto. Bet žmogui visada reikia daugiau. Atėjo metas, kai suvokiau, kad šitas mūsų pasididžiavimas man, kaip ir daugeliui čia gyvenusių, yra skaudus. Skaudus, nes dažnai nemąstydami sakome, jog prieš tai čia nebuvo nieko. Dažnai pamirštame, kad čia telkšojo trys nuostabaus grožio ežerai – Anykšta, Jagudis ir Puikinas, sujungti protakomis, su gražiausiomis salomis, kuriuose augo pušynai, o ąžuoluose gyveno šimtai gandrų. Ir ne tik.
Vėliau prisiliečiau prie etninės kultūros, pažinau jos vertybių puoselėtoją prof. habil. dr. Libertą Klimką. Pradėjusi dirbti folkloro ansamblyje „Runga“ priartėjau prie gilesnių dvasinių temų. Tada ir atėjo suvokimas, kas mums yra Tėvynė, kas gimtinė, kas praeitis, iš kurios mes visi semiamės dvasinių galių, kad savimi neštume jos kalbą, kultūrą, tradicijas, gyvenimo būdą, tuo išsiskirdami iš kitų.
Pats pirmasis iškilęs klausimas – kodėl kaimas, kurio vietoje buvo pastatyta Lietuvos elektrinė, vadintas Perkūnakiemiu? Važiavau į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, susitikau su ten dirbančiais žmonėmis, bet atsakymo neradau. Atrodė, jog vėlesnis dvarų ir palivarkų, kurių čia buvo kone kiekviename kaime, tinklas palaidojo seniausius klodus, ištrynė tai, kas buvo. Beliko tik vardai…
Vėliau Lietuvos istorijos institute atradau Alinkos pilkapių tyrinėjimų ataskaitas. Bendraujant su mokslo žmonėmis iškilo mintis – reikia eiti į žmones, kol dar yra pas ką klausti. Ir ėjau, kaip M. K. Čiurlionio sakmėje, ieškoti žalios spalvos. Ir atsivėrė spalvotos užakusių šaltinių gelmės, ir atradau nuostabią legendų ir sakmių šalį. Šiuos tyrinėjimus nuoširdžiai palaikė dr. Vykintas Vaitkevičius, skatinęs mane ir gelbėjęs nevilties valandomis…
Ir atradau, kad šiame nuostabaus grožio kampelyje nuo seno gyventa žmonių, už šią žemę vyko dideli mūšiai, lietuvių ir jotvingių genčių sandūroje stovėjo šventyklos, apipintos legendomis, šiandien mums sakančiomis, jog baltų žemė turi savitą istoriją ir kultūrą, kurią reikia perduoti augančiai kartai – vaikams. Būtų puiku, jeigu miesto kūrėjai ir statytojai taip pat žinotų, jog atėjo ne į tuščią, o į vietą, vertą didžiausios pagarbos ir meilės, vietą kur miškuose buvo apstu žvėrių, tryško šventomis laikomos gydančios versmės, o šioje karalijoje viešpatavo dievas Perkūnas su likimo deive Laima.
Kuo nuoširdžiausiai dėkoju visiems Elektrėnų krašto žmonėms – pateikėjams, kurie mane priėmė ir dalinosi visu tuo, ką žino ir turi išsaugoję brangiausia. Jų dėka patyriau daugelį nuostabių išgyvenimų, prisiliečiau prie senosios kultūros. Jų dėka ir gimė ši knyga.
Už paramą ir pagalbą dėkoju Elektrėnų savivaldybės Kultūros skyriui ir Literatūros ir meno muziejaus direktorei Jurgitai Chmieliauskienei, savo pagalbininkams: Aivarui Dočkui, Vitai Norkūnienei, Daliai Liubinienei.
Dėkoju dr. Vykintui Vaitkevičiui ir dr. Astai Leskauskaitei, kurie dalyvavo rengiant knygą spaudai, dr. Loretai Sungailienei – už konsultacijas. Dėkoju Elektrėnų savivaldybės administracijai ir Kultūros ministerijai, kurių finansinės paramos dėka knyga buvo parengta ir išspausdinta.
Dėkoju savo šeimai – sūnui Ryčiui ir vyrui Algimantui už palaikymą, paramą ir pagalbą, o taip pat už kantrybę, kurios prireikė keletą metų kenčiant mano keliones ir surinktų duomenų tvarkymą.
Ona Rasutė Šakienė