Įvadas

 

     Šios tautosakos rinktinės istorija primena gražią pasaką – Ona Rasutė Šakienė niekada negalvojo, kad imsis rinkti Elektrėnų krašto pasakojimus, sakmes, dainas ir… nuveiks šioje srityje tiek daug. Tiek daug, jog pranoks ir praeities mylėtojus, ir profesionalius tyrėjus.

     Neturėdama specialaus pasiruošimo ir įgūdžių, pastaruosius metus O. Šakienė ėjo, ėjo ir ėjo, ieškojo savo šaknų, degė noru atrasti, pažinti ir pasidalinti po kruopelę surinktais turtais su visais, kam jie yra brangūs (pav. [O. Šakienė Gojaus laukuose, vaizdas 018]). O brangintini jie visų pirma turėtų būti kraštiečiams, nes jiems leidinys grąžina dalelę gimtų sodžių atminties, tėvų ir senelių išminties, sakmių ir dainų lobių.

     Ši tautosakos rinktinė praturtina kun. Teodoro Brazio XX a. pirmoje pusėje surinktų Kietaviškių parapijos dainų kolekciją (Lietuvių tautinių dainų melodijos. Kietaviškių parapijos (Trakų apskrities) apylinkėje. Kaunas, 1927), Kaišiadorių Etninės kultūros centro 1994–1995 m. Kietaviškių ekspedicijos tautosakos rinktinę (skelbtus kūrinius žr.: Kietaviškės. Kaišiadorys, 1998, p. 158–294) ir nuo šiol yra laikytina didžiausiu tokios apimties Elektrėnų krašto etninės kultūros vertybių pažinimo šaltiniu.

     Neabejotina, jog šis leidinys prisidės prie gilesnio lietuvių tautosakos turtų pažinimo ir jų sklaidos. Tuo metu, kai visų mūsų pastangomis etninės kultūros vertybės nebebus gili tautos kultūros praeitis, o taps puoselėjama šiuolaikinės kultūros dalimi, būsime tikri, kad lietuvių tauta savo ateitį sieja ir su vertybėmis, kurios kitados mūsų tautą ugdė ir augino.

  

Istorinė krašto erdvė

 

     Elektrėnų miesto senamiestis – Draugystės, Taikos, Sodų ir Rungos gatvėse stovintys 1961–1965 m. statyti daugiabučiai – sukelia pirmą ir, kaip netrukus paaiškės, klaidingą įspūdį, jog energetikų miestas neturi istorinės praeities, o jo gyventojai – jokio ryšio su etninės kultūros vertybėmis. Miestas, šiluminė elektrinė ir marios iš tiesų neatpažįstamai pakeitė istorinį kraštovaizdį (pav. [Elektrėnų panorama iš oro, 01, 02 arba 03 vaizdas]). Duomenų apie jį išsaugojo tik senieji žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai ir prisiminimai (pav. [Elektrėnų vietovė iki miesto statybos, 05 vaizdas-žemėlapis]). Iš jų šiandien tampa aišku, kad Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų.

     Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Jos yra grandis, kuri sieja priešistorę su ankstyvaisiais istoriniais laikais – epocha, kai kūrėsi dvarai ir miesteliai, o Elektrėnų vietoje, abipus Rungos upelio, gyvavo du bajorų kaimai: Perkūnakiemis ir Lekavičiai. Pirmasis nusipelno ypatingo dėmesio, nes archeologijos, istorijos, folkloro ir kalbos duomenys apie Perkūnakiemį atskleidžia intriguojančią ir paslapčių kupiną jo praeitį (plačiau šia tema žr.: Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63; papildomai: Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., Warszawa, 1989, s. 62).

     Perkūnakiemis, kitaip dar vadintas Perkūnkiemiu, pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuose minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas (ilgainiui prie jų prisijungė ir Loibos), kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Neatmestina galimybė, kad pastarųjų palikuonys yra Laimučių pavardę turintys krašto gyventojai.

     Šiame leidinyje skelbiami padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę (žr. tekstus Nr. 83, 95–98) yra unikali tekstų rinktinė apie Perkūną – lietuvių kariuomenės pagalbininką ir mūšio su kryžiuočiais ar švedais, įvykusio Perkūnakiemio apylinkėse, didvyrį. Sunkiausiu metu jis vienas sumušė visus priešus (variantuose – privertė juos šaudyti į saviškius). Galimas dalykas, jog tarp šio reto lietuvių tautosakos motyvo ir rašytinės tradicijos apie karo metu šv. Kazimiero daromus stebuklus būta tam tikros sąveikos, kuri dar laukia specialių tyrinėjimų.

     Gojaus miško, kitados priklausiusio Perkūnakiemio bajorams, pavyzdys pirmą kartą leidžia piešti senosios šventvietės, veikusios prie bajorų gyvenvietės, paveikslą. V–XI/XII a. Pilkapiai Gojaus miške leidžia spėti (pav. [Kirvis iš Perkūnakiemio, 015]), kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės (galbūt ąžuolo ar miško dalies) ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių.

     Padavimuose apie Perkūnakiemį atspindėtą lietuvių ir švedų (variantuose – kryžiuočių) mūšio temą toliau plėtoja iki šiol istoriografijoje neišsakytas spėjimas apie tai, jog 1348 m. Vasario 2 d. Strėvos mūšis tarp LDK ir Ordino kariuomenių galėjo vykti Elektrėnų apylinkėse – ten, kur Strėva kitados tekėjo per Anykštų ežerą, o šalia tyvuliavo tarpusavyje susisiekiantys Jagudžio, Puikino ir Dumbliuko ežerai. Taigi Strėva buvo plati. Tokia geografinė padėtis neprieštarauja vaizdui, kurį susidaryti leidžia XIV a. Vygando Marburgiečio kronikoje nupiešta mūšio situacija (žr. Naujoji Prūsijos kronika. V., 1999, p. 98–99).

     Ne mažiau svarbus ir įdomus faktas, kad Puikino ežere žvejai tinklais iš seno sužvejodavo žirgo ekipuotės dalių (skambalų, balnakilpių, žąslų, sagčių) ir ginklų (kirvių, ietigalių). Kai kurie radiniai, būdingi II tūkstantmečio pirmajai pusei, iš marių užlieto Puikino ežero prie Mažiklės vietovės ilgainiui pateko į Lietuvos nacionalinį ir Trakų istorijos muziejus (pav. [Ietigaliai iš Puikino, 016]). Neatsakytas lieka mokslinis klausimas, ar šie radiniai yra sietini su aukojimo, laidojimo ar mūšio vieta.

     Perkūnakiemio fone dėmesį atkreipia ir faktas, jog mūšis (deja, LDK kariuomenės pralaimėtas), įvyko vasario 2-ąją – tikslią tą dieną, kurią tradicinės kultūros atstovai iki šiol sieja su Perkūnu, ugnimi ir bitėmis.

  

2003–2007 m. surinkta tautosaka

 

     Perkūnakiemio vardo kilmės, šios vietos mitinės ir istorinės praeities paslaptys buvo pirmieji klausimai, kurie 2003 m. Paskatino O. Šakienę imtis senųjų vietos gyventojų paieškų ir rinkti tautosaką. Netrukus tapo aišku, kad nei naujasis miestas, nei kasmet modernėjanti visuomenė nėra kliūtis sėkmingiems senosios kultūros tyrinėjimams. O. Šakienė didžiausius lobius rado ten, kur, atrodo, jų mažiausiai buvo galima tikėtis – Elektrėnų mieste ir jo prieigose. Ten, kur ryškiausių praeities ženklų – archeologijos paminklų, kaimų ir jų tradicijų – jau neliko arba juos užgožė šiuolaikinės realijos, atmintį išsaugojo pasakojimai ir dainos.

      Šakienės tautosakos samprata labai plati. Ji neapsiriboja dainomis ar tradicinėmis sakmėmis, apima ir daugelį kitų žanrų. Tematika nepaprastai plati, nors dėl įvairių priežasčių nėra vienodai išsamiai plėtojama.

     Ryškus, įspūdingas ir bene pirmasis šios tautosakos rinktinės bruožas yra tas, jog dažnai nėra ribų tarp tautosakos ir gyvenimo istorijos. Kitaip tariant, pateikėjai tautosaką pateikia kaip savo gyvenimo istoriją arba jų gyvenimo istorija nepaprastai panaši į tautosaką. Kaip antai:

     Vienąkart einu Šarkinės mišku, girdžiu – žvengia kumeliukas. Prieinu arčiau – gi tas kumeliukas an dviejų kojų stovi priešais ir žvengia. Aš žmogus dievobaimingas, man rožančius ant kaklo. Nusiėmiau rožančių ir užmečiau tam kumeliukui ant kaklo. Tas pradėjo žmogaus balsu prašyt: „Paleisk, – sako, – aš gi žmogus.“ Tai paleidau. Mislinu, kad tę velnias kumeliuku buvo pasivertęs (tekstas Nr. 484).

     Grįžom iš Migūčionių kapų su dukra labai vėlai, apsitvarkiau, ruošiaus gult’. Girdžiu – anam gale kas tai beldžia langan. Pagalvojau – landa pro langu ar kų. Nuėjau pažiūrėt’ – dar labiau baladoja. Nor nieko už lango nematyt’. Kų man daryt’? Ėmiau ir peržegnojau triskart, ir baigėsi viskas. Gal kokių dūšiu iš kapų parsivežiau, kų gali žinot’? (Nr. 555).

     Mes kasmet važiuodavom užgavėt pas vyro seserį Girnakaliuosna. Prisimenu, dukra buvo mažiukė, tik spalio mėnesį gimus, tai ją insukom paduškon, vaikus prirengėm ir važiavom. O kapgi, anksčiau buvo mada labai bendrauti. Tai važiuojam, sniego daug, per pusnis, rogės išvirsta, visi išsivoliojam, tai vaikus, lyg pagalius susirenku, visi snieguoti ir toliau važiuojam. Nei sirgo, nei nieko (Nr. 714).

     Antrasis tautosakos bruožas, jog pateikėjų gyvenimo istorija dažnai sutampa su pasakojimu apie Elektrėnų krašto ir visos Lietuvos istoriją. Į ją žvelgiama ne taip, kaip įprasta vadovėliuose ar akademinėje istorijoje, o taip, kaip istoriją pasakoja jos dalyviai ir tiesioginiai liudininkai. Nepaprastai gražus pavyzdys – laisvės kovų dalyvės Onos Trakimienės-Snieguolės, kilusios iš Migūčionių, prisiminimai apie pokario metų įvykius (tekstai Nr. 392a–i). Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai pirmuoju arba trečiuoju asmeniu pasakojama tikrų tikriausia istorija, plg.:

     Prie Semeliškių, Baušo kalneliuose, buvo malūnas. Nebuvo kam padėti tėvui nuvažiuot malūnan, broliai negalėjo, tai tėvas pasiėmė mane. Tai ir mačiau, kaip žydus šaudė. Ateina, tik „Bach“ galvon ir spiria duobėn… (tekstas Nr. 167).

     Po karo buvo labai didelės duoklės. Reikėjo duoti ir pieną, ir kiaušinius, ir sviestą, ir bulves, ir rugius. Tai, būdavo, laukiam Amerikos išvadavimo… Buvo tokie vargani metai, kad tėvas turėdavo skolinti sėklą. 1949 metais, sėdėdamas vagoje, tėvas pasirašė į kolūkį. Aplinkui ūkininkų tarpe kilo didžiulis sąmyšis, buvo daug nepatenkintų, tačiau niekas nepadėjo. Visi turėjo įstoti į kolūkį. Vasarą visi mūsų vaikai dirbome kolūkyje, nes didelė šeimyna. Reikėjo ir išmaitinti, ir aprengti (Nr. 121).

     Žiūriu, ant išartos vagos guli suskilęs uzboniukas. Pakėliau nuo žemės – viduj odinis krepšelis, o krepšelyje drobinis supuvęs maišelis ištižo. Žiūriu – jame pinigai… [Gilučių lobio radimo istorija] (Nr. 149).

     Kaip pradėjo statyt elektrinę, visus [medžius] išpjovė ir išvežė, liko dideli, stori kelmai. Kelmus sprogdino, nes negalėjo išlyginti žemės. Tarp šaknų kišo dinamitą ir sprogdino. Savaitę laiko davė. Kelmas lekia gal kilometrą į viršų ir visas išsitaško skeveldrom, net pas mus atlėkdavo.

     Salose gyvenom ilgai, tai užeidavom tenai, kai jau nebuvo namų – tai kokį daiktą randi, tai paplaukioji aplink. Prisimenu, paskutinį kartą nuėjau kai jau kilo vanduo, tai pastovėjau ir per vandenį išbridau, o ryte jau nieko per vandenį nesimatė – užpylė ežeru, apsėmė visas apylinkes (Nr. 138).

     Labai myłėja Lietuvu mana senis. Labai verki, kap vėliavu kėłi, himnu giedoja ir mumį su kaimynka verti giedot’. Mes iš jo šaipomės, tai jis kap pradėja keiktis, už šepečia, aš jumį, saka, pamokysiu (Nr. 180).

     Trečiasis tautosakos bruožas – pasakojimuose daug skausmo, sielvarto ir netekties. Iš pirmo žvilgsnio, tai neturėtų kelti nuostabos, nes pateikėjai pasakoja apie XX a., kuris Lietuvoje buvo nepaprastai permainingas, kupinas džiaugsmo ir skausmo. Tačiau labiausiai jaudina ne pasakojimai apie valstybės istorijos įvykius, o asmeniniai pateikėjų išgyvenimai, jų reakcija į tai, kas vyko, ką jie matė ir girdėjo, kaip jie apie tuos įvykius pasakoja prabėgus daugeliui metų.

     Jau pati pirmoji O. Šakienės pateikėja, 2003 m. Vievyje kalbinta aštuntą dešimtį baigianti Anelė Švenčionienė, kilusi iš Perkūnakiemio, palietė skausmingą Perkūnakiemio, Lekavičių, Anykštų, Kampų, Salų ir kitų sodžių netekties temą. Tai laikas, kuomet buvo statoma elektrinė ir tvenkiama Strėva.

     Runga, netoli mumį ejo, tai mano namas ten, prie to tilto, ir užtapytas.Elektrėnai sugraužė viską. Daug kas sunkiai pergyveno. Sapne nesapnavo mūsų seneliai (…) (Nr. 117).

     Po savaitės atvažiavo Janavičius prie savo namo [kurį turėjo palikti], o ten jau čigonai gyveno. Tai, sako, iššokt per autobuso langą norėjau, tik neatsidariau. Nuvažiavęs Kaunan pasikorė – tai toks pergyvenimas (Nr. 116).

     Taip tampa aišku, kad didžioji miesto ir elektrinės statyba ne visiems siejosi su viltinga ateitimi, o iškeldintiems gyventojams priešingai – pranašavo būsimą jų sielvartą ir ilgesį ten, kur jie turėjo pradėti savo naują gyvenimą.

     Nerimo ir sielvarto temą savaip papildo ir išplėtoja… moterų gyvenimo istorijos. Šis stiprus įspūdis nebūtinai reiškia, jog toji dalia išskirtinai moteriška. Žinoma, neatmestina galimybė, jog

     Šakienės pateikėjos moterys jai dažniau buvo nuoširdesnės, atviravo ir palietė tas temas, kurios daug rečiau yra vyrų pateikėjų pasakojimų objektas, plg.:

     Mano vestuvės buvo nelaimingos. Iš vakaro buvo didelė pūga, privertė daug sniego, tai važiavom sniege lyg tunely, o prie pačių Žaslių, palei patį kryžių, žiūrim – an prieš atlydi nabaščiką. Sustojom ir laukiam, kol pravažiuos. Tai svočia ir sako: „Nelaiminga būsi, nelaiminga, mergužėla.“

     Nelaimių daug buvo gyvenime, visas gyvenimas – kryžius. Vyras buvo piktas, negeras, nelaimių daug. Ale ištvėriau, kur dėsies, nelėksi gi kap dabar – skirtis (Nr. 602).

      Ale pradėjau ir aš galvot’ – jau 22-jų metų, gal jau ir laikas, gal reikia tekėt’. Kap tik sutikau, tai jis grait nuvažiava Kaišiadorysna, išėmi indultu, kad nereikt užsakų duot’, ir ainam mes abudu Semeliškėsna metrikacijos daryt’. O man tep ko tai liūdna, vos velkuos. Saka: „Kas tau, gal negerai?“ Aš jam ir sakau, gal dar reikia grįžt’, sakau: „Tu išsibernavis, mergų daug turėjis, ar tu būsi man geras?“ Tai jis man: „Ar aš kur vaiku palikis, kad tu tep? Ko tu baidaisi? Bus viskas gerai.“ Tep šnekėdami, lyg ir ginčydamiesi ir Semeliškėsna nuvėjom, pradėjom metrikaciju. O jau pabaigt’ buva galima vienam, tai jis vienas nuvėja ir pabaigi. Čia ir Užgavėnis arti, tai kunigas saka: „Per Užgavėnes ir šliūbu duosiu.“ (…).

     Važiuojam dviem padvadum, sniega nėr, pašalį, sausa. Važiuojam Semeliškėsna, tį pasiskolinam iš zakristijona žiedus, ba nenusipirkam, tep ir apsišliūbavojam (…).

     Pasitinka, pasisveikina, susėdam. An stala stovi išvyrtas kumpis, dar mes sava nusinešėm ir baliavojam, ale man vis negerai ir negerai.

     Tep ir visas gyvenimas, sutarim gražiai, nesipykam, ale an širdies vis ko tai trūka (Nr. 600).

     Tiesa, neretai moterų teigiami ir neigiami išgyvenimai tose pačiose situacijose keičia vienas kitą ir tai, galbūt, joms padėjo išlikti tada, kai buvo sunkiausia, plg.:

     Kiek pabuvus, sustiprėjus sakau reikia nešt’ mergaiti tėvui parodyt’. Paėmiau mergaiti, susisukau, skara persirišau per peti, po pažasčia ir nuvėjau 15 kilometrų in tetu prie Aukštadvaria. Teta nuvedi griovin, kur jiej trys [miško broliai] buva pasikavojį. Nuvėjau tarp medžių, krūmų, jiej tį ugni susikūrį kiaušinieni kepa.

     Tai susitikam, išsukau mergaiti, pamaitinau, pasėdėjam reve, pajuokavam ir vėl 15 kilometrų namo. Ot gyvenimas buva (Nr. 586).

     Ale tėvui jis nesaka. Prieš Užgavėnes praša arklia. Tėvas klausia: „Kam tau tas arklys?“ Jis ir saka: „Važiuoju ženytis.“ „Tai su kuom tu ženysies?“ – „Su Zosiuke.“ – „Jei su Zosiuke, tai tau arklia nėra.“ Ir nedavi. O aš laukiu, kada jis atvažiuos. Tada jis pas kaimynu, pasiskolina arkli ir važiuojam Žiežmariuosna an metrikacijos. Metrikacijos iš roza nedara, ale jis davi pinigų ir padari. Grįžam iš Žiežmarių ir kap niekur nieka kas sau namo. O šliūbu net rudenį paėmim. Ir dar kap.

     Važiuojam dviračiu Kietaviškių bažnyčion. Nuvažiuojam – kuniga nėra, išvažiavis Žiežmariuosna. Ir mes iš paskui tuom pačiu dviračiu. Radam kunigu, važiuojam atgal. Kunigas su arkliu, o mes su dviračiu. Kai jau grįžtam Kietaviškėsna, tai man nieka, aš gi an rėma sėdėjau, o jis jau visai svirduliuoja, alpsta, mat nuo ryta nevalgį, reiks ait’ spavedies, [tai] negalima. Kiek atsigavį paėmėm šliūbu ir vėl važiuojam tuom pačiu dviračiu namo, ale jau neskubam. Dar aš turėjau insidėjus maista, an griovia kranta susėdam, pavalgim ir vėl namo kas sau. Tokia buvau jaunoji. Tėvai ilgai nežinoja. Susitikinėjam slapčiom (Nr. 603).

 

Tautosakos skelbimo principai

 

     Leidinyje skelbiamą tautosakos tekstų rinktinę sudarė Ona Šakienė. Struktūrą sukūrė dr. Vykintas Vaitkevičius (pasakojamosios tautosakos) ir dr. Loreta Sungailienė (dainuojamosios tautosakos). Dainų melodijas iššifravo Dalia Liubinienė ir Vita Norkūnienė, o natas kompiuteriu surinko Aivaras Dočkus.

     Pasakojamosios tautosakos kalbinį redagavimą pagal O. Šakienės pateiktus rankraščius atliko dr. Asta Leskauskaitė, kuri siekė, kad tekstuose pagal galimybes atsispindėtų pagrindinės kalbos ypatybės. Bendrine kalba užrašytuose tekstuose buvo ištaisyta skyryba, rašyba ir fonetiškai netikslios formos; leksika, morfologinės formos ir sintaksinės konstrukcijos paliktos autentiškos. Tarminiai tekstai patikslinti, įvesta keletas papildomų rašybos ženklų, kuriuos dabar vis dažniau siūloma vartoti skelbiant tautosaką ir siekiant kuo tiksliau atspindėti pateikėjų tartį.

     Atliekant kalbinį redagavimą susidurta su daug objektyvių sunkumų, todėl visiems, kurie ateityje norės analizuoti šios rinktinės pateikėjų kalbą, derėtų atidžiai perklausyti garso įrašus, saugomus Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje, arba jų kopijas, perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui, ir remtis jais.

     Be to, pažymėtina, kad dalis publikuojamų tekstų buvo sutrumpinta, o kai kurie nurašyti iš tautosakos pateikėjų rankraščių (pvz., A. Janavičiūtės-Ričkienės). Tekstų skirstymas pagal temas arba žanrus palengvina naudojimąsi jais. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie tekstai priklauso kelioms sritims, orientuotis padeda rodyklės, kurių leidinio pabaigoje yra trys: tautosakos pateikėjų, geografinių vietų ir objektų arba dalykų.

     Baigiant reikia dar kartą pažymėti, kad tekstų turinyje glūdi didžioji šio leidinio ir viso O. Šakienės atlikto darbo vertė. Kas galėtų jį deramai įvertinti? Pirmiausia kiekvienas, kuris yra į magnetofono juostelę įrašęs, iššifravęs, saugoti perdavęs ir publikavęs nors vieną senolio pasakojimą ar dainą. Leidinį įvertins ir tas, kuris šiandien, po dešimties ir šimto metų ieškos praeities, kurios vietoje iškilo Elektrėnų miestas.

     Man asmeniškai šis darbas, kurį turėjau laimės stebėti iš arti, prilygsta žygdarbiui, o savo pobūdžiu – kultūros archeologijai. Nuostabu, jog apie Elektrėnų praeitį dabar žinome tiek daug. Noriu tikėti, jog šiandien ir ateityje užteks ryžto šias žinias išsaugoti kaip pačią brangiausią tautos atmintį.

 

Dr. Vykintas Vaitkevičius

 

 

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS