PASTRĖVIO SENIŪNIJA 
 
     Gackai, buv. k.
     Gackų akmuo
     300. Mes gyvenam Gackuose. Likam nuog tieva trys vaikai, mirė jaunas, tai gyvenam su mama tį. Palei mūs sodybu stovieja labai didelis akmuo, mes vaikai vis tį an jo sėdiejam. Mama vienuroz suvielina parvest’ karvi, jau visai temstant’ nuvieja laukan, žiūri – aina koks tai frantas nuog kalniuka keliuku an mumį. Baltus kelnys, juodas švarkas, aina tep mandriai. Saka, lyg įdomu, kas čia tokis. Aš, saka mama, nułiekiau, už tos karvys ir tįsiu jų kuo graiciau. Kad jis daviejo in tų akmenu ir prapuołi. Saka, tįsiu karvi ir bijau. Kap dałiekiem in tų akmenu, karvi kap šoks, tik suprunkšti ir kalnan. Kol aš pasikieliau kalnan – karvi jau namie.
     Saka, tį ir žemi art’ in kloni nieka, ale kap tik pasikelia kalnan in tų akmeni, tai arklys isikinka, nor tu kų.
     Didelis akmuo buva. Brolis aja vielai nakti, tai palei tų akmeni balta kati an kelia, ir vis tai in tį, tai in tį laksta, vis an prieš. Let, saka, parėjau, pastoja keliu ir gana. Paskui an to akmena ir dinga.
     Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Pakalnės.
 
 
     Karkučiai, k. 
     Iš prisiminimų
     301. Mano protėviai kilę nuo Ukmergės. Po 1863 metų sukilimo atsidūrė Karkučiuose. Sako, prosenelis su Muravjovu kortom lošė, o sūnūs sukilime dalyvavo.
     Mūsų giminės Česonius vadino vališkiais. Vališki valstiečiai – laisvi.
     Karkučiuose gyvenusių Česonių buvo didelės šeimos, daug vaikų. Už dalyvavimą sukilime, bijodami caro, kai kurie giminės pabėgo Klaipėdos kraštan, kiti kažkur Žemaitijon, Amerikon. Juokiasi. Sako, tėvo sesuo Amerikoj pergyveno tris vyrus ir visi jie buvo Česoniai.
     Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
 
     302. Menu, kap stati elektrini. Kiełi vandeni, tai iškiełi Karkučiu kapines. Pirma laida patiem isikast’, kas norėja, paskui kasi ir dieja kaulus mažukuosna karsteliuosna, sustati tuos karstelius vežimuosna. Susirinka žmonys, ir aš tį buvau nuvejus, ir tep kap per laidotuves su giesmėm veži juos an va šita kalnelia, padari naujas kapinėlas, anksčiau tį jų nebuva.*
     Menu, dvi dukterys atsikasi sava mamu, ji buva jau senokai pakavota, ale usimani atidaryt’ karstu. Karstas buva iš medžia, kaimiškas, drūtas, kap naujas, nu ir atidari. Tai guli kap pakavota, rūbai, viskas, veidas lyg samanom apaugis. Ale biski krustełieja, tai viskas ir subyrieja. Dukterys kap pradėja riekt’, grait viel uždari.
     Pastrėvys. – Pranciška Taurienė, g. 1940 m., kilusi iš Pakalnių.
     * Pateikėja rodo per langą kitoje tvenkinio pusėje esančias kapinaites.
 
 
     Peliūnai, k. 
     Iš kaimo istorijos
     303. Kur dabar Peliūnų kapai, ten buvo girios, kur tvenkiniai – pelkės, plovai, įeiti nebuvo galima, kur Cipkūnai gyvena – girelė.
     Senos Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
 
     Šišiaus raistas
     304. Tėvas bajina, kad Peliūnuose buva toks raistas Šišius, tai tį velniai rodėsi. Aini vėlai iš vakarėlių, tai kap inves kokiuosna žagaruosna, kad neišsipainiosi be ryta. Buva labai.
     Arba pradeda rėkt’ visokiausiais balsais, švilpt’. Saka, jiej ateidava ir an šokių, nieka neatskyrsi. Ale jei iš apačios pažiūrėsi, tai jų nosij tik viena skylałi. Niekas jų nebijoja.
     Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnasėlio.
 
     Iš prisiminimų apie Paliūnų k.
     305. Kai žemę dirbo šniūrais, tai buvo mada suveit visiem kartu susitart, kur ką sės. Tai kildavo ir ginčų, ir barnių, kol sutardavo, ale šniūrai buvo vienas prie kito, tai reikėjo sutart.
     Močiutė rugius dar pjovė su pjautuvu, paskui mes tai tik šniūrų pakraščius, tę kur dalgiu nepriėjo, ar dar neprinokę, ar išgulę buvo. Pabaigtuvių vainikus pynė, nešė namo. Dar buvo talkos. Po jų – vakarėliai.
     Mamos vaikai labai klausė. Mūsų baba buvo labai sena, tai užsinorės kur nuvažiuoti, tai ar šienapjūtė, ar koks kitas darbas, turi mesti viską ir ją vežti.
     Su senu nebuvo mados ginčytis ar bartis.
     Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų k. Lazdijų raj.
 
    306. Vienam trobos gale būdavo kamaros, po jų grindimis buvo iškasti sklepai. Kamaroj nebuvo langų nei grindų, jose buvo labai vėsu ir vasarą, čia buvo laikomi pieno produktai, mėsa. Produktams sudėti buvo daromos lentynos, spintos.
     Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų k. Lazdijų raj.
 
 
     Stančikai, k. 
     Laumeno ežeras
     307. Čia palei mumį – Laumeno ežeras. Seniau žmonės šnekėja, kad jis buva visai kitam šone miška.
     Vienas žmogus ari palei mišku su jaučiais. Užėja didelis lietus, štormas. Labai didelis debesis. Gyvuliai išsiganda, žmogus jų nesuvaldi ir užrėki an to pasiutusia jaučia: „Stok, tu Laumenai!“ Tai, saka, tas debesis pradėja suktis kap viesulas ir aiti palei mišku žemyn, žemyn, nusilaida an pievos ir dinga. Žmogus žiūri – ažeras tį, kur buva pieva.
     Kur debesis aja, ir dabar griovys stovi.
     Stančikai. – Zofija Petkevičiūtė-Pinelienė, g. 1915 m.
 
 
     Strėvininkai, k.
     Iš kaimo istorijos
  308. Nei Pulauskai, nei Ramanauskai baudžiavos nėjo, jie turėjo taip vadinamų dvarianinų dokumentus. Dvarai buvo aplinkui – ir Kietaviškėse, ir Strėvininkuose, ir Martyniškėse, ir Mijaugonyse. Po 1863 metų sukilimo Strėvininkų dvare buvo įsteigti audimo cechai. Bobutė pasakojo, kad prie kiekvieno lango sėdėjo po audėją. Vietiniai gyventojai irgi galėjo duoti išbaltintus siūlus, iš jų išausdavo baltą drobę. Sako, naudojo namines, kaimiškas stakles. Paskui caras padarė čia kareivines, o prie Smetonos buvo įsteigta prieglauda seneliams. Prieglaudoj dirbo vienuolės. Jos gražiai tvarkė aplinką, ypač gėlynus, mokėjo auginti kaime nematytas gėles, sudarinėjo klombas, sodino eglaičių gyvatvores, sako, pasodino ir beržyną.
     Ašakieniai. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.