GEOGRAFINĖS VIETOS

     ELEKTRĖNŲ SENIŪNIJA

 

     Abromiškės, k.

     Senovės laikų radiniai

     1. Už tvarto žemai bala, kupstai, kemsynai, ten durpyne radau sudeginto ąžuolo liekanas ir ąžuolinę kuoką. Kotas ir galva tokia kaip puodas, nutašyta kirviu, gal sena. Kažkur nusimėtė, patys dabar nerandam, sūnus vis ieško.

     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

     Iš kaimo istorijos

     2. Senų Abromiškių kiemavietė ėja lygiai su plentu, čia pro mananamus iki Sabonia ėja gatvė, namai iš abiejų pusių galais stovėja.

     Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.

 

     3. Mūsų pirkia buvo dviejų galų, vienam gale kamara, kitam gyvenom. Kamaroj po grindim buvo sklepai, tę viską laikė, joj buvo šalta, ba ir vasarų po šiaudiniu stogu vėsu. Po stogu antaukšto kabojo mėsa ir nebuvo, kad sukirmytų.

     Troboj stovėjo didelis pečius, duonkepė krosnis, ant jos žiemųmiegojo, vasarą džiovino kriaušes, obuolius.

     Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.

 

     Prancūzmetis

     4. Visais laikais čia buva karų. Baba pasakoja, kad čia ėja prancūzai, jie buva labai žiaurūs. Labai kentė moterys, jom net krūtis nupjaudava, už kojų pakabindava. Vyrus kardava. Čia palei šaltinėlį daug jų buva prikavota. Saka, čia vyka susirėmimai, daug jų čia žuva.

     Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.

 

     XX amžiaus neramumai

     5. Per mumį ėja karai, frontas, buva baisu, mes su mama sėdėjom sklepe. Kap šaudėsi rusai su vokiečiais, tai mūsų kieme augį jaunos kriaušiukės visos lika suvarpytos kulkų. Paskui užsidegė Grėželia namai, tai tėvas saka: „Lipkim iš sklepa, ba kap užsidegsim, tai gyvi iškepsim.“ Łėktuvai kap užėja, tai dar dabar an krantelių yra duobių žymės.

     Po kara vaikščioja partizanai. Pro mumį dažnai praeidava, čia gyvena tokios Olubaitės, tai vis pas jas ateidava. Paskui jas paėmė rusai ir išvežė. Saka, jos ryšinykės buva, su partizanais turėja ryšių.

     Tėva brolis buva aigulys Kazokiškėse, tai rusai jį kap nusivarė iš girinykijos, tai rada miške po savaitės. Visas buva subadytas, tik batuose kojos lika sveikos, visas štokais suvarstytas.

     Motinos brolį nušovė palei Semeliškes. Gułėjo turguj an žemės. Nėjo rusų kariuomenėn.

     Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.

 

     6. Vokiečiai buvo labai žiaurūs, žydus kai šaudė, tai atveža mašiną ir liepia patiem duobę iškast. Vyrai kasa, o moterys su vaikais verkia, riksmas didžiausias.

     Žmogus išsikasė duobę ir joj slėpėsi nuo kulkų. Daug kas

     karo metu taip darė, kas likdavo namie frontui einant. Užėjo vokiečiai, žmogus iškišo galvą iš tos savo duobės, tai jį ir nušovė.

     Lapinskas turėjo daug žemės, jo žemė nederlinga, raistai, vaikų daug, nedideli, tai jis laiku neatidavė duoklės. Atvažiavo vokiečiai, nesiaiškino, jį ir nušovė. An atšlaimo, prie visos šeimynos.

     Vokiečiai paimdavo iš gyventojų gyvulius ir kažkur varė. Ganiau karves pas Pakucką, tai mačiau. Dvaran privarė gyvulių, karvių, avelių pulkus, gyvuliai neėdę, nusilpę, gaišta, gal varė in stotį, nežinau.

     Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.

 

     Iš dvaro istorijos

     7. Mana tėvas ėja dvaran prie didesnių darbų. Mokėja javais, bulvėm, sėkla.

     Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.

 

     8. Koks dvara likimas? Po kara, kap Žilinskai pabėga, dvare gyvena visokie pabėgėliai, daugiausiai rusai. Paskui padarė ligonini – vienam gale buva gimdyma skyrius, kitam – chirurginis, per viduri – vidaus ligų. Paskui, kap ligonini iškėłi, vienam gale buva inrengtas klubas ir du butai, kitam gale – paštas ir du butai. Dabar visai nežinia kas.

     Abromiškės. – Domicelė Suslavičiūtė-Pliskauskienė, g. 1937 m., kilusi iš Gudbalio.

 

     Vietovė Malūnėliai

     9. Čia ant kalniuko iškasė didelį akmenį. Sako, vėjo malūnas čia buvęs, vieta ir vadinasi Malūnėliai. Žmonės čia gyvenę senais laikais.

     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

     Alinka, k.

     Pavadinimo kilmė

     10. Alinkos kaimo, kur gimiau, pavadinimas nuo aludės, kur alų gamino. Netoli buvo Raistinė, o joje – Narušio palivarkas, priklausęs Abromiškių dvarui.

     Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.

 

     Kalnelis

     11. Sako, kur dabar bažnyčia, ant to kalnelio, miegojo švedų kareiviai. Per sapną vienas kareivis girdi šaukiant: „Šauk, šauk.“ Pusiau pabudęs griebė šautuvą ir iššovė. Lyg aidas jam atsiliepė perkūnas – kad sudundėjo viskas aplink. Kareiviai iš miego pašokę, apsipažinę, ėmė šaudyti vieni kitus, pamanę, kad juos kažkas puola. Taip ir išsišaudę patys. Kažkur čia ir palaidoti, ale nieks nemena.

     Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.

 

     Puikino ežeras

     12. Tėvas apie turkus šnekėjo. Žvėrinčiaus miškas buvo kaip saloj, tik vienoj vietoj per tiltelius galima buvo įeiti. Buvo žiema, ėjo kariuomenė. Kai lėkė link tos salos per ledą su arkliais visa jų kariuomenė, tai ledas neišlaikė, lūžo, visa kariuomenė nugarmėjo po ledu ties Mažikle. Sako, rasdavo arklių nuskendusių, žmonių, ilgai dar po to karo.

     Pasakojo, kad vienas liko gyvas, tai ir liko gyventi kaime, niekas nieko jam nedarė. Juodavosi, kad žmonės sekmadienį bažnyčion važiuoja pasikinkę arklius, gražiom bričkelėm, kas turi, tai grįžta iš bažnyčios, o turkas dar tik važiuoja, pasikinkęs jaučius, nors seniai jau po mišių. Paskui jo vaikai sulietuvėjo, net nežino turkiško kraujo turintys.

     Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.

 

     13. Kietaviškių kunigaikščio sūnus, vardu Puikinas, mažas buvo pagrobtas kryžiuočių ir išaugintas riteriu, tačiau kryžiuočiai nedraudė jam kalbėti lietuviškai (gal turėjo auklę?).

     Kęstučio laikais dabartines Senų Kietaviškių, Mūro Strėvininkų, Žiežmarių apylinkes buvo užėmę ir degino kryžiuočiai. Kai kryžiuočiai vėl užpuolė šį kraštą, kartu su jais atvykęs riteris Puikinas pabėgo į tėvoniją. Vietos didikai sukilo prieš jį, juo nepasitikėjo.

     Tada krivis Jagudas jiems pasakė: „Kodėl jį teisiat? Kai jį mažą pagrobė, jūs visi likote gyvi, nesikovėt, kodėl jo neapgynėt?“ Kryžiuočiai paprastai eidavo žiemą, kai užšalę visos pelkės, upės, ežerai, tačiau šį kartą jie ėjo vasarą ir puolė Perkūnakiemio šventyklą. Puikinas, prisidengęs kryžiuočio apsiaustu su kryžiaus ženklu, raitas įlėkė į šventyklą ir narsiai kovėsi su kryžiuočiais. Čia jis ir žuvo, o sala ir ežeras buvo pavadinti jo vardu.

     Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.

     Rengėjų pastaba: Kryžiuočių išauginto pagonių didiko motyvas į pasakojamąją tradiciją veikiausiai atėjo per literatūros kūrinius (plg. Petro Tarasenkos Pabėgimą).

 

     Gandrų sala

     14. Gandrų sala buvo vidurij ežero, ten augo labai didelės uogos, bet jų niekas nerinko, nes buvo labai apterštos busilų, kurie ten ąžuoluose gyveno. Jų ten buvo labai daug.

     Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

     15. Mes gyvenom ant kranta priešais Gandrų salų. Graži buva Gandrų sala – tik ąžuolai ir gandrai. Jų daug, kiekvienam medij daug lizdų, gal iki dešimt. Kai oras tykus, tai sala lyg veidrody visa an vandenia – koks grožis.

     Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.

 

     Puikino sala

     16. Puikina sala – virš ažera iškiłis kalnas. Tenai auga daug lazdynų, plaukiojom rinkt’ riešutų. Gyvena daug apuokų, gyvena dudukai ir kiti paukščiai. Sala graži, lyg piliakalnia formos. Kitoj pusėj, lygioj pakrantėj, auga daug juodų serbentų, plaukiojom uogaut’.

     Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.

    

     17. Puikinas buvo grafo sala. Joje jis augino serbentus, juodus ir raudonus, bet paskui, kai jau aš nuplaukdavau, tai jie buvo sulaukėję, nieko ten nebuvo, tik gražus miškas.

Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

     Varnų sala

     18. Paukščiai gyveno Varnų saloj. Čia buvo daug varnų, caplių, gal garnių, nežinau.

Anykštos saliukėj irgi buvo vieni paukščiai, labai daug paukščių. Vienas buvo toks ilgu kaklu, kuris įkišęs galvą į vandenį rėkdavo „būūū“.

     Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

     Vietovardžiai

     19. Buvo daug salų: Ginėjos, Puikino, Budynės, Gandrų. Toj saloj buvo daug gandrų lizdų, vienam ąžuole po keturis, penkis gandralizdžius, ąžuolai seni, stori, gyventojų nebuvo.

     Kur dabar likusios salos, tai buvo Varnakampis. Kalneliai buvo, tai liko salos. Buvo Mažiklės ežeriukas, Varteliai, Vėjo vartai (pereiti buvo galima). Tik Dumbliukas – klampynė, prigert galima; supasi, supasi liūnas, gali pratrūkt, ten niekas nėjo.

     Raistas, kur dabar Elektrėnų bažnyčia, vadinosi Margaraistis.

     Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.

 

    Anykštai, buv. k.

    Anykštų ežeras

    20. Anykštos vardas kilęs nuo žodžio „anie“, nes rytinėje ežero pusėje gyvenę jotvingiai taip šaukdavę vakarinius gyventojus lietuvius. Liko vardas.

    Pasakojo senoji Loibienė, kai aš dar mažas buvau. Daug ką apie šitas vietoves. Iš jos aš daug girdėjau.

    Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.

 

    21. Gimiau ir augau Anykštos kaime, palei Anykštos ažeru. Žiemu, kai neužtekdava šiena, nes turėja mažai pievų, žmonės pjaudava nendres, jas supjaudava siečkarnioj, maišydava su šiaudais, dėja mediniuosna cabruosna, užplikydava sagonu* verdančia vandenia, dar supila būlvių lupynes ir neša karvėm ėst’.

    Kap užšąla pirmas ladas, tai žmonės aina an ažera pakraščių ir pjauna nendres, viksvas, veža namo gyvulių paklojimui tvartuose. Užtat paežerės buva švarios, gražios, langvai prieinamos.

    Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.

    * Didelis ketaus puodas be ąsų ar su ąsomis

 

    Vagių sala

   22. Vagių saloj kadaise buvo įsikūrę vagys. Jie tenai gyveno, tai paskui ir praminė tą salą Vagių sala.

    Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.

 

    23. Link Karkučių buvo Vagių sala. Atokiai, Kampų pusėj, sako, senovėj vagys joje slėpėsi.

     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

    Geibonys, k.

    Iš kaimo istorijos

    24. Kaime buva 28 sodybos, abiem kelia pusėm aja kaimas.Paskui išėja vienkiemiuosna, liki irgi persistati.

    Seniau trobos buva an dviejų galų, pastatas ilgas, vidurij priemenė. Mūsų namas buva didelis, rinkdavosi vyrai, vykdava susiėjimai, vėliau – kolūkia susirinkimai. Tai skustis, tai kirptis, tai kortom palošt’, išgert’, parūkyt’. Jaunimas irgi rinkosi kur nor. Žaisdava, šokdava, namie niekas nenorėja sėdėt’.

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

    25. Kap kaime gyvenom? Ogi dirbom labai daug, ale buvo linksma. Daug dainavom. Vakare kap išeini laukan, tai net aidi nuog Girelės pusės, tę Girelė dainuoja. Kap išejom an sklypų, tai tę nuog kalno per raistą arti buvo. Vakarėliai, jaunų daug, ale nebuvo tep pasilaidę, kap dabar.

    Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.

 

    26. Langevičiaus diedukas pasakoja apie baudžiavu. Buva daug dvarų. Užumišky, Geibonyse, Abromiškėse, aplink vien dvarai. Mūsų kaimas buvo gatvinis, nuo Lankučia in kalneli vien rėžiai. Visur buva labai daug šaltinių, iš jų slanka jaurė, rudė, užeik – ir supasi.

     Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

    27. Kaimas ėja ilgais rėžiais, žemė buva siaurais išilgais rėžiais išdalyta. Iš dviejų pusių stovėja pirkios, galais in gatvi. Saboniai gyvena toliau, už dvaravietės, link ažera.

    Gyvulius varė gatve kasryt. Iš vytelių buva supintos tvoros. Iš pušų ilgos kartys, du kuolus sumuša, paskui vytełėm iš karklų užkryžiavoja, išilgai pynė (ne skersai), per visu ilgi.

   Sodai buva gale trobų, buva ir kriaušių, ir obuolių. Kriaušės kap agurkai karoja, vadinosi baros.

    Šuliniai buva mediniai, iš ąžuola. Zriubas* medinis, sėmė su kartimis. Vanduo aukštai, paviršutinis. Svirčių nereikėja, ba nebuva, ko kelt’.

    Pirkia, kluonas, dangtis, svirnas, pirtis viena an kiema. Po 1914 metų kara, kap pirkiu sudegina, iki 1919 metų toj pirty gyvenom, kol namu pasistatėm. Buva malkinė, sklepai buva kamaroj, iškasta žemėse. Paskui, kap dėja padlages, tai jiej lika po padlage. Ir dabar yra pas daug kų.Lauke, kur smėlij buva kapčiai, juose laikė sėklines bulves.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

    *Rentinys.

 

    Iš dvaro istorijos

    28. Seniau Geibonyse buva dvaras. Dvarinykas valdytojas buva Geibonas. Žmonės aja baudžiavu, tai tris dienas dirba dvare, tris – sau. Dvaras kap sunyka, tai lika tik vardas.

    Dvaras buva toj vietoj, kur dabar už Sabonienės ir Lankučia namų tį ariant’ dar randasi plytų.

    Seniau ėja kelias ne visai čia, kur dabar. Buva prūdas. Saki, tį paskendi jaučiai su visais pakinktais. Kitoj Lankučia sodybos pusėj stovėja balos, plovai, dar ilgai tį niekas neauga.

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

    29. Geibonyse buva dvaras. Kap buvau vaikas, tai šimtametis senukas pasakoja, kad dvara savinykas buva pavarde Geibonas. Paskui ir kaimas lika tokiu vardu. Jis dar minėja tų dvaru. Dabar tik vieta vadinama Dvaraviete.

    Saka, dvarinykas buva totorius. Žydų tik parduotuvės ir smukłė buva.

    Buvau radis surūdijusi kardu.

    Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

    Antrasis pasaulinis karas

    30. Kap degė per karu pastatai, tai ir sodai sudegė. Buva likus dabar anam gale Katulia pirkia, tai ir sodas senas lika.

    Ėja karas. An kalna vokiečiai, an kita – rusai. Rusai inžiūrėja per žiūronus, kad čia jau mėlynas miškas vokiečių, tai iš patrankos palaida šūvi. Tai vokiečiai kap davė, rusai neturi kur dėtis, tai uždegė kaimu ir per dūmus pabėga miškuosna link Greževičiaus. O tį kiti vokiečiai stovėja. Tai kap rusai ėja in tų kalnu, tai nuguldė visus, rodžias, va kap šienauna pievu. Labai arti suvėja abi kariuomenės. Tį miške

    Greževičiaus laukuose [kareiviai] buva sukavoti. Kasė duobes ir tįsioja kap kokius stukus. Po antra kara Žebertonyse, kap perveždinėja žuvusius kareivius Vievin, atkasinėja duobes, tai septyniolika, tai septyni vienoj duobėj. Kas tį juos tuom laiku kavoja.

    Vokietys vienas pakavotas miške buva, kap ėjom uogaut’, tai stovėja kryželis an kapa ir šalmas ant jo pakartas.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

     Senos kapinės

   31. Kadaise, seniai, pasakoja, Napoleona kareiviai buva sukavoti an kalnelio palei mišku. Tai paskui ir kaimas laidojos tenai, senos tį kapinės.

    Kapinės buva aptvertos tvorełėm, paskui buva lantełėm apkalta. Vartai buva vakarų pusėn nuo kaima. Atvežė iš elektrinės sūnus vamzdžių, tai dabar aptvėrėm tais vamzdžiais. Kapų niekas netvarkė, paminklų nestatė. Duobi kai kasa, tai tris keturias galvas randa, o kaulų tai neskaičiuoji. Reiškia, laidoja vienon vieton, užtat ir kapinės nesipłėtė. Kryžiai buva mediniai, maži greit supūdava, o didelius statė giminės susidėji.

    Kaime kryžiaus nebuva. An kapinių aidava per Vėlines ir an Morkaus pavasari. Dvidešimt penktu balandžia, sakydava, kiek per Morku atsimelsi, tiek per visus metus neatsimelsi.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

    Prancūzkapiai

  32. Ant kalno prie Sajetų yra seni prancūzkapiai. Tenai vaidenasi, vakarais ugnelė blykčioja.

    Sumanė kartą dvi jaunos moterėlės pasėdėt ant kapelių, paplepėt su dvaselėm. Susirado dvikamienį ąžuolaitį, per jį perlindo ir nežino, kur eit, kurioj pusėj namai. Tik ežerą pamačiusios susiprato, kur esančios. Išsigando, nes jau visai temo.

    Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi iš Kareivonių.

 

    Balno kalnas

    33. Geibonyse yra Balno kalnas. Sako, ten palaidotas turtingo žmogaus labai gražus, auksu kaustytas balnas. Tas žmogus buvo totorius. Jis turėjo dvarą Geibonyse. Dar žymės yra. Sako, čia Vytauto laikais buvo totorių dvaras – Totorščizna. Po Pirmojo pasaulinio karo atvažiavo vokiečiai ir atsivežę planus kažką kasinėjo Balno kalne, visą šoną nukasė. Žmonės sakė, kad ieškojo to balno.

    Klony buvo bala, nedidelė, bet labai gili. Važiavo panelė totoraitė nuo kalno su karieta, tai arkliai pasibaidė ir lėkė ton balon tiesiai, nesustojo. Taip ir nuskendo su visa karieta toj bedugnėj. Ją vadina Akimi.

    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

    34. Prancūzai kap ėja mūs kraštu, tai pameti auksini balnu. Užkasi kalne, tai dabar tas kalnas vadinas Balna kalnu.

    Tį pušyne, an Sabonia ainant, an tokia trikampia yra kapčius, tai tame kapčiuj žmonės auksa ieškoja.

    Abromiškės. – Domicelė Suslavičiūtė-Pliskauskienė, g. 1937 m.,kilusi iš Gudbalio.

 

    35. Po 1914 metų Balna kalna mišku išpjovė. Du metus tį sėja grikius, ale paskui vėl apauga mišku. Kap buvom paaugliai, tai atsigulam pušų jaunuolyne, tanku tį, pušaitės kap kanapės, ir žiūrim in dangu, šnekamės. Labai myłėjam tų vietu.

     Kapčius yr nuo valdiška miška už raistelia, nuo Sabonia lauka ir grafa lauka. Čia vienas kalnelis ir kitas kalnelis, o vidury lauka – tai lyg balnas. Gal žmonės ir išmislina, ir pavadina. Pusė jo priklausė in Raistabali, pusė in Dvaravieti.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

    Akmuo – lova

    36. Yra akmuo, toks lyg lova, an kelalia in mišku dabar jis guli. Vaikai mes an jo lyg lovoj gułėdavom, dabar jį nustūmė toliau.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

    Dauba

   37. Kur baigiasi Geibonių sodai, prie upelio, kadais buvo gili dauba. Žemė nedirbama, tai žolės priaugę, bet kai tik atvedi arklį ton duobėn, tai bėga gyvulys iš tos vietos ir gana.

    Kartą naktigoniai suvarė kaimo arklius ton duobėn ir gano. Kol laužas degė, kol visi plepėjosi ar tyliai dainavo – nieko, visi arkliai ramiai ganėsi. Tik vidurnakty, kai naktigoniai prisnūdo, visi arkliai prunkšdami išsilakstė. Rado juos kitos dienos apypietę už kelių kilometrų, miške.

    Tai tą duobę visi apeina, sako, nečysta dūšia ten. Dabar, kai sodus įkūrė, lyg negirdėti, kad vaidentųs.

    Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m., kilusi išKareivonių.

 

    38. Tį, kur dabar Noreikos sodas, seniau buva duobė. Nujojau naktigonėn. Arkliai vaikščioja, atsiguliau, snaudžiu ir girdžiu, kad sudundėja kanopos, ir tiek aš juos, tuos arklius, ir mačiau. Radau tik an Greževičia pievos, tai tį su jais ir likau, nevariau atgal. Saka, tį vaidenasi, tį merga pakavota.

    Geibonys. – Bolius Lankutis, g. 1917 m.

 

    Saulėtekio šaltinis

  39. Kur dabar salos, buva Greževičia miškas, pusiasalis apie 30 metrų pločia. Kap vandenį pakėłė dešimt metrų, tai kalnelių viršūnės lika salom. Didžiojoj saloj ir dabar liki šaltiniai. Prieš apsemiant’, kap žemi lygina, kap pajudina su buldozeriu, tai nuvėja

smėlis, užplaukė. Atroda, smėliukas, ale atsistok, pabandyk, tai keturiom roposi. Visur klimpsta, grimsta, gali ir intraukt’. Dabar tos vietos po vandeniu, šaltinių tenai buva daug. Karvės ganėsi, tai viena inlinda, negałėja ištraukt’ – plavūnas.

    Buva ir gydomas šaltinis, ale jau tiktai senos moterys šnekėja. Dabar niekas juom jau nesigyda. Iš to šaltinuka išteka upelis, in rytų pusi bėga, tai jis likis. Jo nesunaikina, nuog stataus kalna teka vanduo in rytus.

    Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

    40. Geibonių salos po vandeniu. Urbona salos tik kalnas likis, valdiška miška irgi kalnas likis.

    Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jo vanduo bėga rytuosna. Seniau žmonės šnekėja, kad labai sveikas vanduo, kap prieš saułį bėga. Tį yr ir upelis. Buva ir daugiau šaltinių, ale užtapyti, dabar vanduo.

    Abromiškės. – Ieva Piraškevičiūtė-Mikaliukštienė, g. 1921 m.

 

    41. Greževičia miške buva daug šaltinių. Seniau lyg buvį koki tai statiniai, ale dabar tį jau viskas sulyginta, sudeginta, tik takai išmindyti ir šaltiniai dar likį. Anksčiau tį buva pusiasalis, tai tį yra likis šaltinis. Jo vandeniu seniau žmonės gydėsi. Ir akis, ir rankas, darė vonias, vežėsi vandenį iš tenai. Jis koks tai stebuklingas. Saka, kubile šutinosi ir daug geriau jautėsi.

    Tį an kalna labai daug šaltinių buva. Šventa vieta. Buva kokių tai rųstagalių, akmenų. Ir čia palei krantų dar likis šaltinis. Ėja atsinešt’, kap reikia sviestu švariai išplaut’, ba tį vanduo labai šaltas ir švarus.

    Šarkinė. – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.

 

    42. Greževičiaus miške anksčiau buva pusiasalis. Salos atsirada, kap pakėłi vandeni kokiais dešimt metrų, tai tiej kalneliai ir lika salom. Tį, kur dabar Didžioji sala, yra šaltinis. Jis skaitėsi gydomas, Saułėtekia vardu vadinasi, mat kap saułi pateka, tai pirmiausia an jo šviečia. Iš jo aina upelis rytuosna, in ažeru. Jo vanduo – vienos rūdys. Seniau, kap sirgdava, tai aidava parnešt’ vandenia iš to šaltinia – padeda sveikatai. Jis ir dabar yra Didžiojoj saloj, dabar indėtas bitonas*, vadinasi Saułėtekia šaltiniu.

    Dar mama šnekėja, kad žmogus sirga, nesikėłi, tai parneši jam Saułėtekia vandenia, ir visai pasveika. Didysis šaltinis yra pačiam kalne. Kap mana tėvas dar kiaulas gani, vaikas buva, tai, saka, buva karšta, kiaułės mėgsta purvyne voliotis, tai pradėja tį knist’, išknisa duobi, vanduo upeliu nuvėja. Tadu vaikai pamati ėmi su rankom kast’, kast’. Tai kap pasilaida vanduo, buva visam kaime girdėt’, kap krioki. Tada sẽniai pradėja rėkt’, rinka akmenis, verti, tai didumu užverti. Tį žemės judint’ negalima: jei tik pakasi – visur vanduo, šaltiniais virsta.

   Kap statėsi elektrini, kirtom medžius, lyginom kalnus, tai buva kokių tai raudonų plytų rytinėj pusėj palei šaltinius. Kap aš augau, tai Greževičia miške aidavom „an darža“ – tį lazdynai auga, pušų nebuva. O paskui, kap vertėm su buldozeriais, tai išversdinėja kokių tai raudonų plytgalių.

   Ėjau pro Mackūniškes nakti iš pusbrolia vestuvių, tiesiai per tuos šaltinius. Miškas augis, paklydau ir išeit’ negaliu. Ainu, ainu, nieka nežinau kur. Tai kap žengiau tiesiai nuog skardžia, kap kritau, čiumodanas mana iš paskui buldu, buldu, o aš jau vandenij. Ale nieka, išlindau.

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

    * Bidonas

 

    43. Kap kėłi vandeni, stati Elektrėnus, dirbau ekskavatorinyku. Tai darbinykai man neša vandeni iš ažera. Iš toli sakau: „Ką jūs čia darot? Imkit kastuvu, prakaskit duobełi, ir bus vanduo.“ Jiej netiki, saka – an kalna [ar gali būt]? Tai paėmiau kastuvu, išverčiau senu kelmu ir nuvėja vanduo…

    Ekskavatorius insikasis žemėn po krantu, jau vakaras, baigėsidarbas. Sakau, žiūrėkit, ba užvarys vandeniu, o žmonės manim netiki. Tai ryte reikėja jį atkast’, tų ekskavatoriu – nuo kalna kap nuvėja upi, tai visku smėliu užplauki.

    Paimk ilgu pagali, inkalk kalne giliai, tai kiek pabūna ir iššoksta, tik upt. Kap dirbom prie kirtima (valyma darbų), tai vienasdarbinykas su juodais kailinukais, su vailokais apsiavis žiemosmetu. Sakau, sušlapsi, išsipurvysi. Jis netiki. Iš kalna, iš šaltiniavis bėga vanduo, tai kap jis inklimpa, žiūrim – jau reikia traukt’.Ir tiej vailokai lika, basu ištraukėm.

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

   44. [Geibonių] Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jovanduo bėga rytuosna. Seniau žmonės šnekėja, kad labai sveikasvanduo, kad prieš saułį bėga. Tį yra ir upelis.

    Abromiškės. – Ieva Piraškevičiūtė-Mikaliūkštienė, g. 1921 m.

 

    Jagudžio ežeras

  45. Kunigaikštis Kęstutis priėmė nuo kryžiuočių nukentėjusius bartus ir jotvingius. Jotvingiai gyveno palei Semeliškes, o rytinių ežerų (buvusio Jagudžio) pakrantėse buvo įsikūrę sau šventyklą, kurioje gyveno krivis Jagudas. Jis gyveno prie pusiasalio, iš kurio dabar likusios tik dvi salos. Ežeras gavo Jagudo vardą.*

   Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.

   * paskojo senoji Loibienė.

   Rengėjų pastaba: Prūsų apgyvendintas vietoves prie Semeliškių mini XIV a. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai. Į pasakojamąją tradiciją šie motyvai veikiausiai atėjo iš istorinės literatūros.

 

    46. Ežere prie Geibonių yra vieta, kurią žmonės vadino „Po skryniu“. Senovėj kažkas ton vieton, kur labai gilu, inmetė skrynią, pilną aukso pinigų. Niekas ištraukt negali, tai ir vadina „Po skryniu“.

     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

    Vietovardžiai

    47. Iš Užmiškia, iš Pakalniškių, iš Skynimų ėja griovys (upelis). Kadaise per potvynius krantai išversta apie 50 metrų pločia. Buva Skynimų revas, Stulgia revas. 1919 metais, kai ėja karas, tai sudegė daug žmonių sodybų, tai tuose grioviuose apkasus išsikasė, žabais iškloja ir gyvena, kol pasistatė.

   Yra Rūdbala, Gražialiauka, Skerdymėliai, Raisteliai, Leškinė… Vis turėja užvadinimu kožna vieta.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

    Girnakaliai, k.

    Iš kaimo istorijos

    48. Čia, mūsų sodyboj, senovėj buva koki tai labai dideli gyrnų kalima cechai. Dar dabar visur mėtosi girnapusių skeveldros, daug jų sudėjom pamatuosna.

    Saboniai kap kasi tvenkini, tai iškasi net malūna gyrnų akmeni ir mažesnių…

    Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

    Rengėjų pastaba: Girnakaliai – girnų kalėjų kaimas – istoriniuose dokumentuose minimas nuo XVI a. pabaigos. Gali būti dar senesnės kilmės.

 

    49. Girnakaliuose buva gatvinis kaimas. Per jį aja kelias an Semeliškių. Vienam gatvės gale buva dideli mediniai vartai ir kitam. Kai grafas važiuoja an Semeliškių, tai jis turėja dideli botagu. Kai pliaukšteli tuo botagu, tai garsas toks stiprus, kap šautų. Vaikai tuoj užgirsta ir lakia atidaryti grafui vartų ir kitan galan. Grafas vis duoda vaikam saldainių ar baronkų, tai jiej ir laukia, kol važiuos.

    Gudbalis. – Sofija Neimantienė, g. 1926 m.

 

    50. Kap buvau maža, Girnakalių kaime žemi dirba šniūrais. Visi gyvena kiemavietėj. Tik apie 1937 metus dalina sklypus. Kieme buva gatvė, namai stovėja galais in gatvi, durys – in kiemu. Nuog gatvės buva aptverta statinių tvora, namas buva didelis, langai nedidukai. Žiemu niekas nedėja dubaltų, tai apšųla. Vaikai skutam sniegu su mediniais šaukštais, pučiam, pasidarom skyłi, kad pažiūrėt’ laukan.

    Kaime gyvent’ buva labai linksma, daug vaikų. Tai kap išeinam važinėtis su rogutėm an kalna arba su šlajais, koriukais, tai lakiam nuo kalna iki ažeriuka, paskui priklimpstam sniege, ba su klūmpėm apsiavį, tai pametam, ieškom, linksma. O vasaru – basi. Kojas praduriam, nagus nusimušam. Traukia, puliuoja, ale gerai. Visi vienodi buva.

    Per Pirmu pasaulini karu mana mama nuvėja Pakalniškėsna pas draugi, o tį gaudė jaunimu, kad varyt’ gyvulius Rosijon. Tai jas abi paėmė ir nubruka su tais gyvuliais. Ilgai ji tį prabuva, grįža net po kelių metų. Kara metu mirė mamos seserys, kare žuva brolis, kitas išvažiava Amerikon, tai iš šešių vaikų namie lika tik mama. Reikėja žentu prisiimt’. Atėja Petkevičius, mana tėvas. Mama turėja 6 hektarus žemės, tėvas dar vienu atsinešė, gyvena gražiai. Jiej labai myłėja žemi, labai gražūs buva javai – rugiai, avižos. Javus pjovėm su pjautuvais. Pėdu pripjauni, gražiai, lygiai suriši. Mūsų kluonas buva mažas, sutalpint’ reikėja visku, tai dėja labai tvarkyngai, lygiai. Pievų maža buva, tik palei ažeru, tai laukuose dobilus sėja. Laikė dvi karves, ganyklos buva labai prastos, ganė net rugienoj. Kiaułės buva gražios, mėsos užteka, pavalgyt’ buva ko. Małėm su gyrnom, malūne darė kruopas – miežines ir kvietines, valcavoja. Grūdus atrinkdava – pirma rūšis, antra, trečia.

    Sodų nebuva, obelų retai kur. Prie mokyklos Lazdėnuose buva, tai aš padėdavau mokytojai – nuvalydavau suolus, stalus, rinkau sode obuolius, tai mokytoja duodava man obuolių. Patys imt’ negalėjom. Guli an taka, ale imt’ nevalna, tai ir nerušini.

    Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.

 

    Iš prisiminimų

    51. Brazys buvo didelis merginykas. Jei jis ateis ir namie nieko nėra, reikia jo saugotis. Vienąkart kai atėjo ir namie nieko nebuvo, tai, žinokit, vos išbėgau laukan. Sakau: „Arkly tu, begėdi, ką tu čia išdarinėji!“ Vos pabėgau. Tai ir paskui kur susitinki, tai jis vis: „Oi tu mana gražuole.“ Sako, pažiūriu ant savo žmonos – nedidukė, zgrabna, maloni, ale pamatau kitą, tai ir sudrebu.

    Buvo tokia Markevičio Falka, ji su vyrais užsiėmė, tai juokiasi: „Nor su Falku, ale su svetimu.“ Aš jam ir sakau: „Žmogeli, po smerčiai tu iš peklos neišlįsi.“

     Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių.

 

    Sabonių giminė

    52. Saboniai gyveno pasiturinčiai. Tarnų neturėjo, bernus gal ir samdė, bet patys buvo labai darbštūs. Vienas sūnus, sako, dirbs dirbs vienais arkliais, paskui juos paleidžia, pasiima kitus ir vėl dirba. Turėjo daug arklių, šunų irgi buvo daug.

    Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.

 

    53. Saboniai buva labai dideli ir stiprūs vyrai – ir diedukas, ir prodiedis, kiek žmonės atsimena. Važiuoja žmonės uždarbiaut’, veža mišku, rąstus iš Aukštadvaria, Pagrandos.

    Sabonia kumelaiti mažiuki, pilka kap pełė. Senis sėdi rogėse didesnis už kumełį, kepurė jo tokia juokinga, kap tarba. Vaikigaliai seniui kepurį nuog galvos ir kumelaitei po uodega. Senis ramus. Išlipa, pasiima kepuri, užsimauna an galvos ir toliau važiuoja. Vaikigaliai vėl. Ir vėl senis ramus, lyg niekur nieko. Trečiąkart vaikigaliai vėl traukia jo kepuri, tai jis jau inpyka, griebi tam vaikigaliui už kepurės. O jiej kap tik važiava pro sodybu, atėja prie nama gala, paimė už rąsta gala, pakėłi sųsparu, pakiša tų kepuri po sųspara ir saka: „Dabar tu jų pasiimk.“ – ir nuvažiava.

    Kas veža mišku an dviejų arklių, o jis storiausius rąstus an vienos mažos kumelaitės. Turi pasidaris tokias odines šorkas, tai kumelaitė tik nuog kalno pati veža. In kalnu jis su tom šorkom pats insikinka ir traukia kartu su tai kumelaite. Senų Kietaviškių gatvė buvo grįsta akmenimis, tai žiemos metu davažiavus in tų bruku arkliam labai sunku, net žiežirbos iš po kojų pilasi, o jis – važiava, nuvažiava, pats roges pastūmi, kumelaiti lengvai nuvėja. Labai stiprūs, zdarovi vyrai buva.

    Arvyda tėvas gal jau in motinu pasidavi, ne toks aukštas, ale irgi stiprus, drūtas vyras. Jis, kap jau kolūkiai užėja, išvažiava Kaunan. Saka, tį jis apsigyvena an buta pas vienu turtingu poniu, tai ji sugūndė jį ir gyvena abu, ale atsitika toks įvykis. Anksčiau Kaune pavasariais buvo dideli potvyniai. Toj ponia turėja mašinu. Jiej abu kur tai važiava, potvynis užtvindė gatvi ir su purvynu toj jų mašina nuslyda upėn ir nuplauki, nuskenda. Jam kaip tai pavyka išlįsti iš tos skęstančios mašinos ir išplaukt’. Saka, jos namas jam lika, ji giminių neturėjus ar kas tį.

    Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštos.

 

    54. Buva kalvis Lukoševičius, jisai mėgdavo pašposyt’. Mata, kad žmogus ateina, tai prikaitina gelažiukų, primėta an žemės. Ateina Sabonis, basas, aina per tuos gelažiukus, šokinėja ir keikiasi, saka, kokių tu čia cvekų primėtei.

     Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

    55. Velniaraistij palei Sabonį gyvendava cigonai. Vienu pavasari, kap žydėja karklai, gal balandžia mėnesij, atvažiava, pasistatė palapines ir apsigyvena. Jiej nieka nedyrba, apgaudinėja žmones. Tai atėja in Saboni ir saka: „Pane, gal nori bitinų? Yra spiečius. Duok lašinių, sviesta ir ainam, parodysiu.“

    Sabonis – senis ščyras, sunkaus tipa, patikėja ir davė jiem lašinių, sviesta. Tada tiej veda parodyt’. Nuvedi in karklu ir saka: „Va, vienas bitinėlis, kitas, trečias, daug jų čia. Susirink visus – bus cielas spiečius.“

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

    Akmuo su pėda

    56. Akmenėlis su mergaitės pėdela palei ažeru visųlaik buva. Palei Katulių sodybu.

    Kaimynė pasakoja, kad kadaise čia gyvena mergaitė su berneliu. Paskui bernelis išėja karan ir negrįža. Mergaitė kiekvienu vakaru, kai saułė laidosi, aidava an šita akmenėlia ir stovėdava, laukdava sava bernelia. Taip ir lika pėda akmenyje.

    Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

 

    Akmuo su pėdomis

   57. Girnakaliuose akmenų daug visokių didelių, dvi pėdos an vieno didelio akmens stovėjo.

    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

  Pamergės akmuo

   58. An kalna stovėja didelis akmuo, jį ir visu kalnu vadina Pamergės vardu. Saka, kap tai tį pamergė užsimušė ar jų prakeikė.

    Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

 

  59. Gyveno Girnakaliuose labai pikta moteris. Ji turėjo dukterį. Duktė norėjo eit į pamerges, motina užsispyrė neleist, susipyko abi. Tada motina ir sako: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ Ir pavirto. Kaip lėkė per kalną, taip ir sustingo.

   Ilgai stovėjo tas akmuo, aukštas toks, kaip žmogus. Neseniai suskaldė Giraitis. Sako, kelią tiesė, o gal statė ką.

    Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.

    Rengėjų pastaba: Pateikėja padavimą girdėjo iš anytos.

 

    60. Girnakaliai – miškas. Beržyna kalnas buva apaugis mišku. Karčiavoja – medžius pjovė, kelmus rovė, norėja žemės daugiau. Tį buva Pomergės akmuo ir daugiau didelių akmenų.

    Saka, važiava vestuvės, ir kai juos tį užkeikė, tai ir pavirta akmeniu – lika Pomergės akmuo.

    Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.

 

    Pamergės kalnas

   61. Važiava vestuvės. Nuo to aukšta kalna išnešė arkliai ir tį užsimušė pomergė. Tai ir praminė Pomergės kalnu.

    Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių.

    Rengėjų pastaba: Kalbama apie tą pačią vietą, kur buvo Pamergės akmuo.

 

    Besenio ežeras

   62. Seniau, kap žmonės šnekėja, Besenia ažeras buva aukštai an kalna. Vienųkart kila štormas (viesulas), tai ažeras pakila ir kap ėja žemyn, tai išgraužė tokius griovius, kad net dabar jiej stovi. O toj vietoj, kur jis buva, lika tik pelkynai, ir dabar tį išeit’ negalima, tį tik viršus užaugis, užsitraukis, o apačioj tį liūnas.

    Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

 

    Giedraitiškės

    Vietovė Kurkovščizna*

    63. Grafas Pliateris turėjo prižiūrėtoją Kurkovskį, jam buvo davęs žemės. Užtat ta vieta ir buvo vadinama Kurkovčizna, iš lenkiško.

    Kaunas. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m., kilęs iš Sabališkių.

    *Kurkovčizna buvo pavadintas Giedraitiškių kaimas, kai jame apsigyveno Kurkovskis, šiuo metu kaimui grąžintas Giedraitiškių vardas

 

    Vietovė Katiniškės

    64. Keliu in Girnakalius, važiuojant už Greželių, Bičkauskų, yra toks nedidelis pušynėlis – Kaciniškės.

    Sako, kadaise iš turgaus vėlai važiuojant čia vis rodėsi katė, kažkas labai jos išsigando, tai ir pradėjo tą vietą vadinti Kaciniškėmis.

    Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.

 

    Orio ežeras

    65. Iš Orio ežero išteka Griaželiauka, pavasarį krantai pasikelia, vanduo eina. Žmonės statė bučius. Bučius – iš karklų supintas, apvalus kap butelis, tankus; skylė didelė, kad užtvenktų visą griovį. Tada žuvis inteina ir atgal neišeina.

    Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.

 

    Gudbalis, buv. k.

    Kaimo pavadinimo kilmė

    66. Kur raistai dideli, palei profilaktoriumą, senovėj, sako, gyveno Gudas. Tai ir dabar tą vietą Gudbale vadina.

    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

     67. Gudbalės vardas kilęs nuo to, kad kadaise Vytautas čia sumušė gudus ir sukišo juos šitosna balosna. Tai ir vadina Gudbale.

    Abromiškės. – Vladas Dubosas, g. 1943 m.

 

    Plėšimų raistelis

   68. Už profilaktoriumo miške yra toks Plėšimo raistelis, toks pelkynas, tai tę velniai veisiasi. Kai naktį pro tą raistelį kas važiuoja, tai užpuola ir skuta žmogui barzdą. Seni žmonės pasakojo, kai dar barzdoti vaikščiojo.

    Abromiškės. – Vladas Dubosas, g. 1943 m.

 

   69. Miške, ainant’ an profilaktoriuma, yra raistelis. Kadaise vienas žmogus nakti nuvažiava su arkliu tį pasivogt’ medi, ba miškas dvarui priklausė. Tai pjauna pjauna medi – tik žiežirbos tykšta, nieka nepadara. Tai paskui, jau ryte, nuveina pažiūrėt’, kas čia buva. Ogi, saka, akmuo pjautas, samanos pjūklu išdraskytos, nuzulintas akmenia šonas.

    Žydai kap važinėja po kaimus su prekėm, koki tai plėšikai toj vietoj žydu užmušė ir pakavoja. Tai tį pradėja vaidentis, ir raistelis pavadintas Plėšimų vardu.

    Kartu nuog miška pro Plėšimų raisteli važiava žmogus. Lakia greit, žiūri – aplink tik kibirkštys nuog akmenų skyla, jis jau visai be ratų. Tai an ašių net namo, an kiema inłėkė, kap ko tai išsiganda.

    Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

 

    70. Plėšima raistely, va čia an kalna, tokia nedidełi bala, tai sakydava, kad tenai rodėsi, vaidenosi, periminėdava, velnias vydavosi, žmones klaidina.

    Man irgi teka tį paklyst’. Niekap negałėjau išait’ iš to miška, gal triskart vis grįžau atgal, nor tų mišku iš vaikystės visu gerai pažįstu, čia augis.

   Vienųkart žmogus tį pjovi puši. Tai kap nepjauna, tas medis nesipjauna, tik žiežirbos aina iš pjūkla. Arklys pradėja prunkšt’, žmogus ir pabėga iš tos vietos. Ryte aina pažiūrėt’ – kad akmuo pjautas, o medžiai net nepajudyti, sveiki visi, tik akmenia samanos išdraskytos, akmuo apzulytas.

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

    71. Plėšima raistely, tį vaidenosi. Kap maža buvau, tai pasakodava, kad tį neidava. Saka, tai gaidys naktim gieda, tai ratus nuimdinėja.

    Geibonys. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m.

 

    72. Plėšimų raistely velnias žmones periminėdava. Pagauna, saka, ir kutena. Bijojam tį ait’.

    Kap karves ganėm, tai tį žołė auga. Ale tos karvės pačios tį nenorėja vaikščiot’, vis pabėgdava iš tį. Ko jos tį išsigąsdava?

    Abromiškės. – Domicelė Suslavičiūtė-Pliskauskienė, g. 1937 m., kilusi iš Gudbalio.

 

    Antrasis pasaulinis karas

   73. Karas per mumį ejo, tai tėvas po obelim kieme iškasė tokį sklepą žemėse. Sėdėjom jame, kai ejo frontas. Žebertonys dega, Sabališkės dega, galvos iš sklepo neiškiši, kulkos aplink zvimbia, baisu buvo.

   Užėjo rusų kareiviai, tai labai susmirdę, purvini buvo, suvarė moteris Abromiškių ežeran plauti jiem rūbų. Plovėm, džiovinom, tai kap užsikrėtėm kokiais šašais kojas. Oi, Dievuliau, kol nugydiau, tai neduok Dieve!

    Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.

 

    Kakliniškės, k.

    Iš kaimo istorijos

   74. Kaimas ėja nuog parduotuvės, kur an kampa, dabar Samsonas, tį žemyn keliuku nuog Vėželia Banada namų (dar keli medžiai tį liki), an plenta pusės abiem pusėm keliuka. Paskui išsikėłė in vienkiemius, dar vėliau pradėja statyt’ Elektrėnus, tai viskas susimaišė, sunku jau ir atskyrt’.

    Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.

 

    75. Kaimas buva gatvinis. Vidurij ėja gatvi, iš abiejų pusių stovėja namai, kiemus skyri tvoros, laukai išdalyti rėžiais. Aplink buva daug šaltiniuotų raistų, kap šienu pjauna, tai reikėja grėbt’ iki kelių vandenij.

   Kaimas priklausi dviem dvaram. Ėja dyrbt’ ir Gabriliavos dvaran, ale kita kaima pusi ėja kitan [Abromiškių] dvaran. Kap ėja an sklypų, tai išsiskyrsti.

  Mana tėvai šnekėja ir lenkiškai, ir lietuviškai, ale potieriava lenkiškai. Diedukai Kakliniškėse šnekėja lietuviškai.

   Menu, baba buva labai graži. Man atrodi jauna, nešioja ilgus naminius andarokus, nažutkėlas* bažnyčion turėja gražius austinius, kelis, ne vienu, apačioj nešioja baltus su aptais**. Mama jau nešioja pirktinius rūbus, ba tėvas dirba, gaudava algu, tai mama nešioja ilgus, iki žemei, pirktinius andarokus, gražius, plačius. Jos apatinis buva su kvalbonais,*** nešioja gražu sakełi,**** turėja gražu palitu.

    Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,kilusi iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės.

    * Liemenes

    ** Tam tikras drabužių pakraščių išsiuvinėjimas, pagražinimas

    *** Raukiniais

    **** Švarkelį

 

    Iš prisiminimų

   76. Prisimenu nuog 6 metų. Mana abu tėvai buva iš Kakliniškių kaima. Tėvas Jokūbas Kumeliauskas, motina – Janulevičiūtė Katrė.

    Tėvas dirba prie gelžkelia, tai mes ir gyvenam čia, palei Žaslių stoti. Gelžkeliečiai ėja kap sukarintu tarnybu, tai kap prasidėja Pirmasis pasaulinis karas, rusai išveži gelžkeliečių šeimas, ba ėja vokiečiai. Vyrus dar palika, tai veži tik vaikus su motinom. Ir mumį veži. Sukrovi vagonuosna, kas ką galėja pasiimt’, ir net nesaki, kad tėvu palienka. Tai buva apie kokius 1914 metus, nelabai prisimenu. Kur veža, nežinam. Nuveži Latvijon. Tadu iškrovi, privari padvadų, sukrovi josna šeimynas ir arkliais veži kaimuosna, vienu – vienan naman, kitu – kitan. Nori, nenori, a kur dėsies. O tį „biežancam“ gerai niekas neduos. Sukiša virtuvėsna, sandėliukuosna, miegojam an grindų. Mes su mama buvam šeši vaikai, tai davi vienu lovu, pasistatim nediduku staliuku, katru mama buva pasiėmus, ir viskas. Valgyt’ kų turėjam, tai jau kelij suvalgim, ba veži tai ilgai. Važiuoja, važiuoja, sustoja, stovi, vėl naujus žmonis iš tįnai krauna, kol net dastati tį, kur reikėja. Tai susėdam visi an slanksčia ir verkiam. Mama irgi, an mumį žiūrėdama, verkia. Latviai irgi mumį nenorėja, per prievartu ir jiem svetimus apgyvendina, tai vadina „prakeiktais bėgliais“. Paskui jau apsipratam, pradėja duot’ produktus. Myltų, kruopų, paskui padari prieglaudas, tįnai gyvena vaikai, mana vyresni du broliai ir sesuo gyvena vyresnių prieglaudoj, o mes, mažiukai, tį, kur mažesni.

    Metus laika gyvenam ir nežinojam, ar gyvas tėvas. Kap vokietys užėmi Žaslius, tadu vyrus palaida, jiej važiava ieškot’ šeimynų. Atsimenu, kap nakčia miegojam an žemis pasiklojį, girdim – langan dauža. Klausia: „Ar čia Kumeliauskieni gyvena?“ Jau pažinam tėva balsu. Kap mes visi sukilam, kap mes visi šokam, łėkim tėva pasitikt’, koks džiaugsmas, kad pamatim tėvu gyvu!

    Tadu jau visi gyvenam, buva langviau. Su tėvu kiek pagyvenam, paskui mumį nuveži Korsavkon. Tį vienam name gyvenam keturios šeimynos, jau turėjam po kambariuku, buva nebloga. Davinėja visokių kruopų, myltų, silkių, buva normos, o vaikai gyvena prieglaudose. Tai mama buva net du maišus cukra prisitaupius, ale kap jau ėja vokietys, tai słėpė, po grindim kavoja, menu, grindis išlupa ir pakavoja. Tėvas nebuva visai laisvas, jį indarbina Pskove, turėja tį dirbt’, ale vis tiek jau buva langviau. Mama manį vežioja ir Rygon, ir pas tėvu Pskovan. Prisimenu, kap tėvas mumį pralaida iki traukinia. Aš verkiu, pro langu žiūrėdama, tėvas verkia stovėdamas.

    Paskui kap jau ir tį užėja vokietys, tai visus veži atgal. Buva labai sunku. Iš Latvijos veži tiktai iki sienus, tadu perkraudinėja kitan traukinin. Visku krovi, neši per lantas vagonuosna, mumį – kituosna. Daveži Pauliankon. Tadu visku iškrovi an platformų, mumį – barakan, po kara likusian, išdaužytais langais, be grindų, aplink dratais aptverta. Suvari, ir sėdim kožnas savam kampelij. Oi, kap tį sunku buva. Laiki apie dvi savaites, valgyt’ nėra ko, miegot’ nėra kur, sėdėjam an žemis, tį ir miegojam. Tėvam duoda maista tiek, kad vienas suvalgytum, o mes – aštuoni žmonės. Viska buva.

    Po dviejų savaičių padavi vagonus, daiktus sukrovi prekiniuosna vagonuosna, a mumį visus pirtin, padari dezinfekciju ir tadu jau keleivinian vagonan. Atveži Žasliuosna. Mūsų name jau kiti žmonys gyvena, ale liepi jiem išsikraustyt’, gražina namus irp arėjam.

    Namai tušti, nei gyvulia, nei bulbų, nieka, ale vis tiek namie jau, diedukai, giminės arti, neprapuołėm.

    Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,kilusi iš Žąslių geležinkelio stoties gyvenvietės.

 

     77. Prie mūsų ažerų atvažiuodava daug ponų vasarot’. Iš Kauna atvažiuodava „saldus ponas“. Kakliniškių kaimas buva gatvinis, gale buva dideli vartai, kad gyvuliai nelįst. Tai atvažiuos prie tų vartų ir pypina, kad jam vaikai vartus atidaryt. Tai vaikai kūlversčia lakia, ba jis visada beria saujas saldainių. Tai griūnam rinkt’, paskui visi pasidalinam, ale kas daugiau surenka, nenori kitiem duot’, tai visi skubam.

    Aš pas tetu dažnai tį būdavau (labai netoli gyvena ir manį dažnai pas savį nusivesdava), tai ir aš łėkiau tam ponui vartų atkeldinėt’ kartu su kitais vaikais. Vienųkart kai bėgau, tai nepamačiau, kad an kelia vaikščioja višta su mažais viščiukais, kap užkliuvau, kap griuvau tiesiai an viščiuka ir nuspaudžiau jį negyvai. Ne tiek skausma, kiek strioka – bijau tetos. O ji manį visai nebarė, dar davė karolius dovanų, kad neverkčiau.

    Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.

 

    78. Mes, vaikai, labai laukdavam bobutės. Ji ateidinėja svečiuosna pėsčia, aidava iš Kakliniškių per Gabriliavu an gelžkelia ir tadu gelžkeliu iki mumį. Iš toli matydavam, tai laukiam, lakiam žiūrėt’, gal jau ateina. A kap jau pamatam, lakiam pasitikt’, katras graičiau. Turėja tokiu raudonu skarełi, tai mes abi su seseria norim tos jos skarełės, pešamės. Vaikam atnešdava virtų kiaušinių, ale labai skanių, naminių.

    Diedukas buva senas, labai kosina, sirga, tai neateidava. Mes tį aidavam. Ale mum norisi, kad jis pas mumį pabūt, tai tėvas nuvažiuoja su arkliu ir jį atveža. Tadu pabūna. Diedukas mokėja visokiu baikų, ale baisiausia buva, kap jis sakė, kad žydai vaikus gauda an macų.

    Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,kilusi iš Žąslių geležinkelio stoties gyvenvietės.

 

    79. Kap buvam išvežti [Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją], tai prieglaudoj mokina ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir rusiškai. An trijų liežuvių… Išmokau skaityt’, rašyt’, ir buva gana. Mes visos trys mergaitės [seserys] nesimokinam, tėvas saki, kad mergaitėm visi mokslai – vaikai ir puodai. Mokina siūt’, darbus dyrbt’.

    Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,kilusi iš Žąslių geležinkelio stoties gyvenvietės.

 

    80. Sladkevičių Rafalką visi vadino japonu. Tai sako, kad jo senelis ar prosenelis buvo nuo karų užsilikęs japonas. Sladkevičius dar mano jaunystėj vadino japonais.

    Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.

 

    Kampai, buv. k.

    Iš kaimo istorijos

   81. Iš Obenių kėłėsi an sklypų, statėsi vadinamuose Kampuose. Nors jiej priklausė Obenių kaimui, tik tep vadina, kad prie Anykštos ežera, an kranta, sąsiaurij tarp Perkūnakiemia.

    Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.

 

    Iš prisiminimų

    82. Mūsų kaimas buva nedidelis, tik šešios trobos, tai turėja atokiau nuo namų, prie Strėvos, pasistatį vienų pirtį. Tį visi maudėsi. Kūrena iš eilės, aina maudytis vyrai, o paskiausiai moterys su mažais vaikais.

    Kietaviškės. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m., kilusi iš Kampų.

 

    Lekavičiai, buv. k.

    Pavadinimo kilmė

    83. Sako, kad senovėj čia gyveno toks grafas Lecha. Kai užėjo kryžiuočiai, tai prasidėjo baisus karas. Buvo vasara. Kaunasi jie, o kyla toks baisus juodas debesis ir kai ims tą visą kariuomenę daužyt perkūnas, tai kryžiuočiai ne tiek silpni buvo, kiek išsigando ir pasileido visi bėgti. Taip Lecha laimėjo karą, o tą vietą pavadino Perkūnakiemiu. Kaimas už upelio ir dabar vadinasi Lechavičiais.

    Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.

    Rengėjų pastaba: Perkūnakiemio pavadinimas istorijos dokumentuose rašomas ir kaip Perkūnkiemis. Istorinis Lekavičių kaimo pavadinimas – Lechavičiai.

 

    84. Lekavičiuose, sako, senovėj gyvenęs koks tai Lechas, mūšiai čia dideli buvę. Perkūnakiemy gal gyvenę bajorai, kad buvo akalica – bajorkaimis.

    Abromiškės. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m., kilęs iš Perkūnakiemio.

 

    Iš prisiminimų

    85. Lekavičiuose toks gaspadorius Junevičius turėjo aliejaus spaustuvę, spaudė aliejų iš sėmenų. Ir iš kanapių spaudė. Jį naudojo per adventą, gavėnią ir šiaip labai geras maistas.

    Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.

 

    86. Mūsų namas stovėja tį, kur už restorana buva siurblinė, dar yra medžių liki.

    Kap Junevičiai pasistatė nauju trobu, tai senam namukij intaisė aliejaus spaudyklu. Buva arkliais sukamas maniežas, jame małė sėmenis, sumaltus krovė presuosna ir spaudė. Geras aliejus buva, žmonės vežė sėmenis, spaudėsi alieju.

    Menu jo kailinius, toki dideli, visas priešakis apsitepis aliejum. Likusiom išspaudom šėrė karves, tai labai gražios, riebios karvės buva. Ale Junevičius labai gėrė, tvarkos maža buva. Vis ateidava pas babu išvakar gyrtas. Žmona jį apkulia (jis didelis, o ji maža), tai ateina. „Beganska, jedin glik“, – praša (baba turėdava žolių trauktinės). Tik sūnus, kap praauga, tai sutvarkė ir spaustuvi, ir ūki.

    Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.

 

    87. Kur dabar jachtklubas, buva Naruševičia žemi. Visos apylinkės, net iki poliklinikos. Kur restoranas – jau Junevičiaus žemi. Junevičius vėłi milu, moterys audi naminius vilnonius audeklus, vėłi tuos audeklus vėlykloj ir siuva jermėkus*.

    Per karų prie vokiečių pas Junevičių buva pienini.

    Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.

    * Ilgas apsiaustas, milinė.

 

   88. Rusų kariuomenė stovėjo Mijaugonyse, naktį kareiviai eina rabavot. Atėjo pas dėdes Kazakevičius, pavogė arklį, vežimą, o pakinkyt negali, nes nėra pavalkų. Jie užsirakinę, vidun neįsileidžia, tai kareiviai paėmė nuog prieslenksčio girnų akmenį ir su tuo akmeniu kaip duos durysna, tai ne tik durys, bet ir lentinės pertvaros sulūžo, lentos išsilakstė. Kazakevičių vyrai stiprūs. Kaip dėjo vienam kareivėliui, tas net in lubas išlėkė. Pabėgo visi žemyn in Macijauską ir vežimą paliko. Paskui kas tai pranešė vyresnybei, tai buvo atėję, ale nieko, nekeršijo.

    Abromiškės. – Algis Girsa, g. 1941 m., kilęs iš Salų, ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilusi iš Salų.

 

    89. Palei Loibą gyveno Ivickai, miško šone – Pacevičiai, arčiau kelio – Beganskai, miške buvo vaidinimai, vakarėliai. Karves ganėm miške. Iš šaltinių nešėm vandenį, vėliau iškasė šulinį.

    Kur dabar savivaldybė, gyveno Beganskai. Vieną kartą Beganskienė kepė duoną ir šiltoj troboj išprausė mergaitę, pamaitino, užmigdė ir išėjo prie gyvulių laukan. Darbų kaimo moteriai daug, nepamatė kaip ir vyresnioji iš mokyklos sugrįžo. Pavalgius ruošia pamokas, o mažoji vis miega ir miega. Ji ir klausia mamos: „Ko gi mūs Onutė taip ilgai miega?“ Mama sako: „Išprausiau, tai ir miega.“ Dar kiek pabuvus vyresnioji eina prie lopšio, paliečia veiduką, o tas šaltas šaltas. Šaukia mamą. Motina eina žiūrėt, o Onutė jau tikrai šalta kaip ledas. Tikriausiai nugaravo. Paliko vieną inkepus duoną ir nugaravo.

    Sūnus mokėsi Vilniuj. Atėjo jam šaukimas armijon, tai jis, nenorėdamas gąsdinti tėvų ir išvažiavo armijon nieko tėvams apie tai nepranešęs ir laiškų nerašė. Tėvai laukia vieną savaitę, laukia kitą, nuvažiuoja tėvas Vilniun vaiko ieškot, o ten jam sako: „Argi nežinot, kad jis armijoj?“ Grįžo tėvas verkdamas, tai motina per dienas verkė ir verkė, kur tik ėjo, ką tik bedarė. O Kostutis vis tiek jokios žinios apie save nedavė. Tai verkė verkė ir pasikorė. Paskui jų name vaidenosi.

    Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.

 

    Migūčionys, k.

    Skaistupis

    90. Palei Skaistupio upelį yra kalnas, kur naktimis ritasi skilandis. Pasirodo an kalno ir ritasi žemyn.

    Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Leščinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.

 

    Iš prisiminimų

    91. Žmonės važiava Amerikon užsidyrbti. Vėželis buva Amerikoj, parsivežė pinigėlių. Jo pinigus pavogė posūnis, ritime audekla pas babu buva užsiūta, tai rada ir išvažiava Amerikon. Tadu sava vaiku išlaida, paskui ir antru, ale jam nesisekė.

    Kai jis laive miegoja, jį apvogė, su pinigais pavogė ir antrašų. Išlipa jis Amerikoj ir nežina, kur ait’, ką daryt’. Kalbos nemoka, išsigandis dvylika parų vaikščioja, po tiltais nakvoja, suplyša jo čeverykos. Vienąryt, išmiegojus prie malūna, žiūri – prieš ateina trys vyrai ne vyrai, lyg velniai būtų, mislija. Jau ir vaidentis iš nevilties pradėja. Juodai apsirengį, lempas an galvų užsidėjį. Ale jis jiem vis tiek: „Labas rytas.“ Kad, saka, vienas maskį nusitraukis rėkia: „Vyrai, čia gi mano brolis.“

    Saka, savaiti laika baliavoja, paskui ir lika tįnai gyvent’. Šventėm po 25 dolerius siuntė, tai šventės buva geros. Per Velykas, Kalėdas, Sekmines.

    Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.

 

    92. Švogeris per Kalėdas atėjo, pasėdėjo, paskui nuėjo pas Janulevičių palei Bezduko ežerą, tę pasėdėjo, grįžta an plento – važiuos Mijaugonysna. Pakėlė ranką, sustojo mašina, pilna lyg kokių kariškių, kokių nematytų. Važiuoja, važiuoja – kap nėr tų Mijaugonių, tep nėr. Apsidairo, kad jau Vilnius. Pabeldė, kad išleist. Išlipa Dobraradoj ir nežino, ką dabar daryt, kap grįžt. Pinigų neturi, per šventes mašinos jokios nevažiuoja, ale kad šalta, nėr kur dėtis. Tai laukia, gal kas nors pravažiuos. Ai, tik ryte parvažiavo, sušalęs visas. Parėjo, namiškiai klausia: „Kur tu dabar buvai pernakt?“ Tas sako: „Iš kalėjimo palaido, iš kalėjimo.“ Užlipo an pečiaus ir visą parą išgulėjo, nereikėjo nei švenčių.

    Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Lešinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.

 

    Perkūnakiemis, buv. k.

    Kaimo pavadinimo kilmė

    93. An ežero kranto stovėjo labai dideli ąžuolai, juos labai trankė perkūnas. Paskui tuos ąžuolus išpjovė, panaikino, tenai pradėjo statyti kaimą, o tą vietą praminė Perkūnakiemiu.

    Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.

 

    94. Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta.

    Senose Kietaviškėse, tarp daugelio pelkių ir ežerų senovėje buvo miestelis.

    Pasakodavo senoji Loibienė.

    Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.

 

    95. Kai užėjo švedai, tai labai žmones pjovė, vaikus už suolo spaudė, moterim krūtis nupjaudavo. Perkūnakiemy, prie Kampų, vyko mūšis. Sako, vadas miega Senų Kietaviškių koplyčioj ir per sapną girdi, kas jam sako: „Atidenk ugnį.“ Bet jis dar nesikelia, tada vėl: „Atidenk ugnį.“ Šoko, o jau mūšis verda. Čia, kad užeis perkūnas, viskas užtemo. Tai taip išdaužė, kad kraujas upeliu tekėjo. Vėliau čia juos ir sulaidojo. Ten, kur buvo Kampai, tai visur vieni švedų kaulai ir Švedų kalnas, ir Švedų kapinės. O kaimas Perkūnakiemiu pavadintas.

    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

    96. Seniau, kap aja švedai, tai jų čia buva mėlyni laukai. Koplyčioj Senų Kietaviškių miegoja koki tai vyresni. Jiem prisisapnava kas tai, žadina: „Kelkis, atadenk ugni.“ Pabunda – ramu, nieka nėr. Užmienga, ir vėl tas pats. Tep triskart. Tai pabudis jis ir iššovi. O čia kap užgriaudės perkūnas, kap pradės trankyt’ tų kariuomeni, tai jiej kap išsiganda, kap susimaiši, tai vieni kitus iššaudė, išmuši. Saka, upelis Runga, kur tekėja iš šaltinių (iš šiaurės vakarų rytuosna), tai jis po tam vadinosi Krauja upelis. Dar prieg man tep vadina, Runga niekas nevadina.

    Aidavom tį žuvaut’ palei Mažikli, tai su tinklais ištraukdavom kariškų diržų sagčių, sagų, balnakilpių. Tuos laukus, kur jiej tį visi išsižudi, kur juos perkūnas išdauži, pavadino Perkūnakiemiu. Paskui, kap stati elektrini, tas kaimas buva sunaikytas, užpiltas vandeniu.

    Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

 

    97. Švedai kap ėja, tai labai buva negeri, labai žudė žmones, kankina, moterim krūtis atpjaudinėja, vaikus tarpu suolų spaudė. Saka, Kietaviškių bažnyčioj stovėja jų arkliai, sargybinis buva pastatytas. Jam susisapnava, kad kas tai jį kelia ir saka: „Atadenk ugni.“ Jis atsikelia, apeina arklius – nieka nėr. Vėl užsnaudžia ir vėl girdi: „Atadenk ugni.“ Ir vėl nieka. Trečiakart kap pabudina, jis ir iššovė. O čia debesiukas iš vakarų pusės, saka, visai nedidelis. Kap pradės perkūnas trankyti – kas sekundė. Vis tuos švedus, kap pradės trankyti, jiej visi išbuda, visa kariuomenė, kap pradėja šaudyti išsigandi, nesuprati, kas iš kur juos puola. Tai jiem protas pasimaišė, jiej vieni kitus iššaudė, išbadė durtuvais.

    Saka, ažeras prieg Mažiklės buva pilnas prikištas lavonų, upelis palei Lekavičius krauju ėja. Dar mūs tėvai žvejodami ištraukdava visokių durtuvų, sagų, balna kilpų. Saka, nuog to švedai jau tep žmonių nežudė.

    Andrelia Vinca tėva brolis Mikaliūkštis buva kur tai ar Austrijoj, ar Prancūzijoj, tai tį girdėja, kad yra kokioj tai knygoj aprašyta šitas įvykis. Girdėja šnekant’ šitu istoriju ir juokias, saka: „Taigi pas mumį, už trijų kilometrų, buva.“

    Geibonys. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m., ir Bolius Lankutis, g. 1917 m.

 

    98. Iš dieduko pasakojimų prisimenu, kad kai ėjo švedai, tai buvo labai žiaurūs. Prievartaudavo moteris, o mažus vaikus pasmeigdavo ant durklo ir sukdavo ratu iškėlę virš galvos. Žmonės labai jų bijojo ir labai juos keikė.

    Tai, sako, vieną kartą kaip užėjo perkūnija, kaip pradėjo griaudėt, visus juos išdaužė perkūnas, protus jiems sumaišė, iš baimės jie vieni kitus išžudė.

    Elektrėnai. – Arūnas Pliskauskas, g. 1968 m.

 

  99. Nuo Gojaus kaimo, kuriame šimtmečiais iki krikščionybės įvedimo ir po krikščionybės įvedimo buvo šventovė su ąžuolu, rytų kryptimi, maždaug už dviejų su puse kilometrų, tyvuliavo gražūs Anykštos, Dumbliuko, Puikino, Jagudžio ežerai. Netoli Dumbliuko, kuris buvo giliausias ir su klampiais krantais, apaugusiais meldais, nendrėmis, Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo auksinė Perkūno statula ir aukuras.

   Keturiolikto amžiaus pabaigoje, kai lietuviai jau tapo krikščionimis, pagoniškas tikėjimas jų sąmonėje buvo likęs dar keliems šimtmečiams, daugelis jų išpažino dvigubą tikėjimą – meldėsi savaip ir laikėsi pagoniškų papročių, bet lankė katalikų bažnyčią, krikštijo vaikus, laidojo numirusius krikščioniškai. Mano močiutė Stefanija Koricinska, katalikė, lenkė, 1896 metais ištekėjo už bajoro Petro Pacevičiaus į Perkūnakiemio kaimą, vadinamą bajorkaimiu, Anykštos ežero saloje turėjusio dvarą. Ji pasakojo mums, savo anūkėms, jog iš senelių bajorų ir šlėktų girdėjusi apie lietuvių tikėjimą Perkūnu, kurio auksinę skulptūrą nuskandino Dumbliuko ežere, bajorai sunaikino aukurą ir uždraudė melstis ąžuolyne. Nuo tada bajorkaimis vadinamas Perkūnakiemiu.

    Vietiniai ir aplinkinių kaimų lietuviai labai pergyveno dėl dievo Perkūno ir šventovės sunaikinimo. Bet greitai jie rado išeitį. Nuo Anykštos ežero į vakarus pušyne netoli vieškelio Semeliškės– Paparčiai pasirinkę aukščiausią gražiausią pušį įrengė čia savo šventovę. Mano močiutei buvo keista, kai lietuviai, grįždami iš Kietaviškių bažnyčios po pamaldų, dar užeidavo pasimelsti Perkūnui po ta pušimi.

    Šiuo metu nėra nei Perkūnakiemio, nei Anykštos ežero, nei tos pušies. Pušį Pirmojo pasaulinio karo metu kažkas nupjovė, vietoje Perkūnakiemio stovi galinga elektrinė, vietoje Anykštos, Dumbliuko ežerų, kuriuose ilsisi auksinė pagonių dievo Perkūno skulptūra, tyvuliuoja Elektrėnų marios.

    Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.

    Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš Mortos Laimutytės.

     Rengėjų pastaba: Skelbiamas tekstas iš A. Ričkienės rankraščio.

 

    100. Perkūnakiemy buvo taip: ant Rungos kranto iš Perkūnakiemio pusės stovėjo medis, statula Perkūno, o iš kitos pusės, ant kito kranto – stovėjo Liūtas. Paskui, kaip priėmė krikštą, panaikino tas pamaldas, tai viską nuskandino ežeran. Mama pasakojo. Sako, kad ieškojo kur, bet nerado, labai giliai buvo.

    Sako, vienąkart prieš Sekmines nuėjo jaunimas maudytis ežeran, tai tik inbridus pamatė iš ežero kylant didžiausią bangą, tokią kaip liūtas. Tai išsigandę pabėgo ir toj vietoj niekas daugiau nesimaudė. Sako, kaip užkerėta buvus ta vieta. Visi žinojo ir nesimaudė.

    Abromiškės. – Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

    Rengėjų pastaba: Liūtas gali būti susijęs su liaudiška Lechavičių (kitaip – Lekavičių) kaimo pavadinimo etimologija.

 

    Kapinės

    101. Kaip atsirado Perkūnakiemio kapai? Kaime ant kalnelio seniau stovėjo kluonas, jame miegojo skerdžius ir du piemenys. Kai į kluoną trenkė perkūnas, kluonas užsidegė, tai nei vienas jų nespėjo išbėgti ir visi trys sudegė. Niekas tos žemės nearė, kunigas liepė aptvert ir pastatyt kryžių. Mano mama su Kazakevičiais aptvėrė ir pastatė kryžių.

    Kai mes buvom dar vaikai ir ganėm po tas vietas karves, kryžius nugriuvo ir mes jį uždegėm. Nežinau, kodėl tas kryžius degė labai ilgai, gal savaitę laiko, kol visas sudegė. Važiavo kunigas, pamatė, liepė padaryti kapines. Tada pradėjo laidotis vietiniai gyventojai, bet kai pradėjo statyti elektrinę, kapus iškėlė.

    Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1911 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    Rungos upelis

    102. Rungos upelė tekėjus į rytų pusę, ne taip kaip kitos upės. Sako, šventos vietos buvę, koplytėlė stovėjus.

    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

    103. Runga tekėjo iš šaltinių, upelio vanduo buvo labai švarus. Žmonės šulinių nekasė, ėmė vandenį iš upelio. Abiejose pusėse buvo labai aukšti, statūs krantai, sunku buvo užlipti su pilnais kibirais, bet vis tiek nešė, nes vanduo labai geras.

    Abromiškės. – Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m.

 

    104. Tuose plovuose* žinojom kiekvieną kupstą. Runga ėjo žemyn kilpomis po kokių 30 metrų; krantai aukšti buvo, ėjo pro Perkūnakiemį. Kai vedė vieškelį, tai vanduo, šaltiniai užako. Pakriokšnis tekėjo iš Bezduko ežero, tai prakasė, jo vagą pakeitė. Pro Baliūnus tekėjo, kai kelią darė, viską sujaukė, viskas pasikeitė. Tik krantai dideli liko, bet jau vanduo sumažėjo.

    Abromiškės. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m., kilęs iš Perkūnakiemio.

    * Plova (plovas) – užžėlęs ežero ar upės krantas, liūnas.

 

    105. Per Rungu buva medinis tiltas, ėja kelias. Upelis tekėja Dumbliukan. Tį buva labai klampu, tikra bedugnė. Aidavom per lantas iki ažera, aplinkui auga krūmai. Saka, tį, tuose krūmuose, vilkai vedėsi vaikus. Pelkynai, tai alksniai, beržai auga.

    Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.

 

    Iš kaimo istorijos

    106. Perkūnakiemij irgi buvo dvarelis, gyveno šlėktos. Seniai jau. Kap nuejo an sklypų, tai mūsų žemė buvo link Obenių, kur dabar mazuto ūkis. Saloj pirko žemės ir statė namus dar diedukas.

    Tėvas labai mėgo žvejot, tai ir liko gyventi saloj. Jo brolis, mano dėdė, išsikėlė, pasistatė palei plentą.

    Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.

 

    107. Mano tėvas su savo broliu kadaise nuvažiavo Amerikon, užsidirbo pinigų ir nusipirko Perkūnakiemio akalicą, tokį kaip dvarelį ir 28 hektarų žemės. Paskui, kaip jau ėjo an sklypų, gal su broliu pasidalino, tiksliai neprisimenu, bet liko 16 hektarų.

   Loiba buvo turtingas, turėjo 30 hektarų žemės ir pasistatė namus prie Gojaus miško. Liko tiktai Kazakevičiai ir Macijauskai. Kai statėsi Elektrėnai, nieko iš mūsų kaimo neliko, visus iškėlė.

    Abromiškės. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

   108. Mano proseneliai iš motinos pusės, Pacevičiai, gyveno Perkūnakiemyje. ‘4Bai kėlė ant sklypų, Pacevičiai atsikėlė prie miško, o kai jie turėjo dukterį, tai žentuosna atėjo Loiba ir atsinešė savo pavardę.

    Pacevičiai, Vankevičiai priklausė Perkūnakiemio kaimui, ir miškas, kur seni pilkapiai, dar priklausė Perkūnakiemiui iki vieškelio. Kitoj Rungos upelio pusėj jau buvo Lekavičių kaimo žemė. Ten gyveno Kačėnas, Vėželis, Beganskas, Junevičius, Girsa. Kur dabar dujų ūkis, ten gyveno Rusakovas, už jo – Baliūnas.

    Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.

 

    109. Perkūnakiemyj buva labai senas alksnynas, labai dideli, stori medžiai. O čia, kur dabar pakeliamas tiltas, elektrinės pusėj, stovėja labai didelis, žemas, ilgas namas, vadinamas karčma. Palei jų stovėja Kazakevičia Konstanta namai.

    Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.

 

    110. Kai prasidėjo karas, du lėktuvai – vokiečių ir rusų – šaudėsi virš mūsų sodybos. Aš, sesuo ir tėvelis jau buvome beeiną į bažnyčią, tai grįžome namo. Tėtis tada pasakė: „Prasidėjo karas.“ Tą vakarą mes pasitraukėme iš savo sodybos toliau nuo plento.

    Kai vokiečių koloną apšaudė rusų tankai, tai prie kelio į Semeliškes surado negyvą rusų tankistą. Mano tėvelis su Abdonu Pacevičium jį palaidojo ten, kur jis gulėjo.

    Mūsų krašte karo metu vaikščiojo rusų partizanai. Atėjo vakare ir prabuvo visą naktį. Dieną neleido vaikų į mokyklą, o vakare pas mus jau sėdėjo trys kaimynai, kurie kažkokiais reikalais buvo užėję. Neleido ir jiem išeiti.

    Po karo vaikščiojo daug Lietuvos partizanų. Mano mama ir babunia nuolat ką nors virdavo, nesitraukdavo nuo pečiaus, nes visus reikėjo pamaitinti, o dar sava šeimyna…

    Vilnius. – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    Pacevičių giminė

   111. Vilniaus ir Kauno bajorijos dokumentuose surasta daugybė dokumentų apie įvairias Pacevičių šeimas. Pacevičių herbas minimas Trakų vaivadijoje. Tai buvo tuometinė jų gyvenamoji vieta.

    Į Perkūnakiemio bajorkaimį šį herbą atnešė Jurgis Pacevičius, kuris 1773 m. vedė Karoliną Viršaitę, kuri paveldėjo Perkūnakiemio bajorkaimį. Jos tėvas Virpša valdė Perkūnakiemio, Lekavičių ir kitus dvarus, buvusius už Vievio.

    Jurgis Pacevičius su Karolina turėjo 7 vaikus: Rapolą (1813 m.), Salomėją (?), Justiną (?), Reginą (?), Vladislovą (1817 m.), Ievą (1819 m.), Alfonsą Jokūbą (1822 m.).

    Jurgis Pacevičius turėjo dvarą Salose, kur gyvendavo, bet jis dažnai išvažiuodavo (turėjo dvarus Trakuose ar Lenkijoje) ir dvarą Salose, likusį be priežiūros, labai nuniokodavo. Jis teisėsi net su žmonos tėvais dėl žemių.

    Jurgis Pacevičius mirė 1837 m., turėdamas 64 metus. Po jo mirties žmona Karolina Pacevičienė ištekėjo už Kazimiero Narušio, kuris turėjo dvarą Raistinės kaime, ir taip pasiėmė visas žemes. Jiems labai sekėsi, turėjo kumetyną ir daug kumečių, tačiau nei močiutė, nei mama apie giminystę su jais net nešnekėjo, pyko, kad motina už Narušio ištekėjo.

    Kaip pasakojo seni žmonės, Karolinos tėvas Virpša labai prasigėrė ir išpardavė visas žemes.

    Iš Pacevičių Perkūnakiemyje liko tik sūnus Rapolas, gimęs 1813 m., miręs 1877 m. ir palikęs tris sūnus: Pilypą (1866 m.), Petrą (1869 m.) ir Julijoną (1873 m.).

    Prie caro dvarininkai turėjo važinėti karieta, pakinkyta dviem arkliais, o Pacevičiai nemėgo didžiuotis ir kasdieniais reikalais važinėdavo kaip paprasti žmonės – vienkinkiu vežimu. O caras gaudydavo rekrūtus į kariuomenę. Taip važiuojant ne karieta buvo pagautas vyriausias Pacevičių sūnus Pilypas ir išvežtas į Rusiją.

   Ūkis jau buvo skurdokas, tarnam reikėjo mokėti, čia dar jauniausias Julius pradėjo išgerinėti. Tas pats kaip Pilypui atsitiko ir Petrui. Ir jį, važiuojantį paprastu vežimu, kaime pagavo caro žandarai ir išvežė į rekrūtus. Sako, broliai kariuomenėj buvo net susitikę.

   Tėvo nėr, motinos nėr, taip jauniausias sūnus Julius vos ne visą dvarą prašvilpė. Galiausiai kažkokių išgertuvių metu kas ten atsitiko, kad užmušė vieną berną. Ar jis, ar ne, bet jam reikėjo nešdintis iš Lietuvos. Tada jis išvažiavo į Angliją. Sakoma, toj Anglijoj buvo pasigavęs negerą ligą, grįžęs apsivedė su Marijona (?) iš Marijampolės, tačiau vaikų jau neturėjo.

   Kai broliai Pilypas ir Petras grįžo iš kariuomenės, dvarą Salose rado visai sugriautą ir išpustytą. Medžius iškirstus, žemes išgrobstytas. Prasidėjo teismai, teismai… Baisi istorija. Ką jie atsiėmė? Tik 30 ha žemės.

   Teismai buvo tokie: mano senelį Petrą, mamos tėvą, kumečiai taip sumušė, sudaužė koją, kad prisimetė vėžys ir jis penkiasdešimties mirė, palikdamas mažus vaikus.

   Prosenelė atvažiavo iš Lenkijos į Vilnių ir atidarė savo siuvyklėlę. Nuvažiuodavo pas savo seserį, kuri buvo Lietuvoje ištekėjusi ir gyveno kažkur prie Monio ežero. Čia susipažino su Kuracinskiu ir apsivedė. Jos duktė, mano senelė Stefanija, ištekėjo už Pacevičiaus Petro, kai jis grįžo iš kariuomenės, ir turėjo sūnų Joną (1914 m.), kuris išvažiavo į Ameriką, ir mano motiną Zofiją (1912 m.), kuri vėliau ištekėjo už Loibos.

   Vilnius. – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

   Loibų giminė

    112. Aleksandras Montygerdas Loiba (1871–1959), mano senelis, gyvenęs Užilgių kaime, buvo vedęs Juzefą Rondomanskaitę ir turėjo 6 vaikus: Vladislovą, Vytautą, Steponą, Aleksandrą, Julijoną ir Zigmantą.

   Tėvas Vytautas Loiba Perkūnakiemio bajorkaimyje apsigyveno1927 m., vedęs Zofiją Pacevičiūtę. 1935 m. persikėlė į vienkiemį, kur gyveno iki iškėlimo, statant Elektrėnus 1963 m. (namų pamatai iki šiol dar žymūs). Jis išaugino didelį būrį vaikų:

    1) Vaclava Loibaitė (Bartkienė) (1930–1963);

    2) Albinas Loiba (1931–1950);

    3) Marijona Loibaitė (Gedminienė), gimusi 1932 m., Vilniaus įmonės „Menas“ inžinierė;

    4) Alfreda Loibaitė (1934–1981), mokytoja;

    5) Elena Loibaitė (Zaveckienė) (1939–1994), mokytoja;

   6) Česlova Loibaitė (Zabulėnienė), gimusi 1945 m., Valstybinio socialinio draudimo fondo direktoriaus pavaduotoja, ekonomistė.

    Vilnius. – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    Iš prisiminimų

    113. Dar prisimenu kaimą: mūsų troba buvo labai didelė, vienam gale gyveno tėvo brolis, kitam – tėvai. Kaimas buvo gatvinis, buvo šuliniai, atokiau stovėjo tvartai ir kluonai. Paskui išsiskirstė an sklypų, išėjo Bankauskas, paskui Loiba.

    Abromiškės. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

  114. Kaip gyvenome Perkūnakiemyje? Kai buvau maža, prisimenu, kad iš Perkūnakiemio į Salas eiti reikėjo per Dumbliuką. Buvo labai klampu, reikėjo žiūrėti – jeigu ne ten koją pastatysi, gali ir nuskęsti dumble.

    Pas mus iki karo būdavo trys samdiniai. Tarnavo kažkoks Borakas ir jo sesuo Janina iš Obenių kaimo ir toks Stasys, kurio mes su Alfreda labai bijojome. Tėvelis buvo nupirkęs dvi lūpines armonikėles. Mes matėm, kaip atėjo Stasys ir paėmė vieną armoniką, pasakėme tėveliui. Tačiau jis armonikos neatėmė, pasakė, kad ir jis nori groti.

    Mes gyvenome prie miško. Tenai dirbo labai piktas eigulys iš Lubakos. Sako, vaikas karves ganė ir nulėkė miškan „an savo reikalo“, jis pamatė ir ėmė rėkti: „Ko tenai lakstei?“ Vaikas sako: „Savo reikalais.“ Tai jis nepatikėjo, liepė vest parodyt, ar tikrai.

    Tėvas visus vaikus vertė mokytis. Vasara baigiasi, susodina vežiman ir veža iš namų į Vievį. Net neklausia, ar tu nori ar ne, nes čia mokyklos vyresniems vaikams nebuvo.

    Mūsų kaimas buvo bajorkaimis, jaunimas buvo labai kultūringas, merginoms eiti į gretimus kaimus į šokius buvo uždrausta, tėvai neleido. Šokiai buvo organizuojami vietoje. Šeimininkas turėjo pereiti kaimynus ir paprašyti tėvų leidimo, kad leistų vaikus į šokius.

    Vilnius. – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

     115. Jaunimas mėgdavo rinktis už Kazakevičiaus tvarto. Kai sueinam, kai užgiedam, tai garsas eina per ežerą in miškus. Mamos varo eit miegot – rytoj keltis anksti, darbai laukia, o mes nenorim. Taip gera giedot.

    Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    116. Buvo labai gražios vietos, žmonės mylėjo šį kraštą. Miškai, ežerai, visi žmonės dainingi, draugiški, gera buvo čia gyventi.

    Važiavo Janavičiai gyvent į Kauną, tai vis paprast negalėjo. Išvažiuojant pardavinėjo dvi kiaules, tai vieną sūnus pardavė, o antrą atvežė į mano kiemą, atkėlė vartus, įleido ir išvažiavo. Pareinu namo, žiūriu kiaulė po atšlaimą vaikšto, laukiu laukiu, kas ateis jos pasiimti, niekas neateina. Atvažiuoja tas sūnus ir sako: „Radai, Anele, kiaulę?“ Sakau: „Radau. Ar jos atvažiavai?“ O jis: „Palieku tau.“ „O kiek mokėti?“ – klausiu. „Nieko“, – sako ir išvažiavo.

    Po savaitės atvažiavo Janavičius prie savo namo, o ten jau čigonai gyveno. Tai, sako, iššokt per autobuso langą norėjau, tik neatsidariau. Nuvažiavęs Kaunan pasikorė. Tai toks pergyvenimas.

    Loibos Kaišiadoryse nupirko namą, tai atvažiavę sakė, kaip nemalonu ten gyvent, kaip nemalonu. Čia jų pastatai buvo gražūs, miške, gražioj vietoj, tai ten negalėjo apsiprasti.

    Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    117. Mama, viena gyvendama, nėjo ant sklypų. Tai žemė teko prasta. Davė raistų, tai šieną paklodėm tempėm į krantą.

    Upelis, kur dabar tiltas kabo, Runga, netoli mumį ejo, tai mano namas ten, prie to tilto, ir užtapytas. Elektrėnai sugraužė viską [sugriovė]. Daug kas sunkiai pergyveno. Sapne nesapnavo mūsų seneliai. Čia buvo toks grožis, ežerai, miškai. Saloj už Raistinės, prie Šarkinės, buvo tiltai, ežeras negilus, galėjai vaikščioti. Vis verkiu ir verkiu. Net bažnyčią pastatė nežinia kokią.

    Ant ledo eidavom su klumpėm. Išdraskom rankom sniegą. Mokėjom žuvį iš po ledo su kirviu išsikirsti, bet daugiausiai čiužinėjom, išdykavom, keliskart klumpes pameti ir vėl sniege randi. Ir nesirgom, stiprūs buvom, gudrūs, darbštūs nuo mažens.

   Nuo septynerių ganiau, dvylikos – pastatė po svetimu vyru rugių paiminėt. Ir nieko, parodė tik, kaip pėdą surišt.

    Verpiau, audžiau ir rūbams, ir aštuonianyčius, viską. Rūbus kočėjom su kočėlu, vėliau atsirado angliniai prosai. Auginom savo linus, avis. Turėjom vilnos, ant batukų nešiojom kaliošus, atrodė taip gražu. Atsimenu, prie bažnyčios persiauni, užsidedi kaliošus, o namo einant, kad nenunešiotum tarkos nuo padų, tai nusiaunam ir basi per gruodą. Bet nesušalom.

    Vasarą ganėm karves, rudenį Lubakos miškuose buvo daug riešutų, tai pririnkdavom maišą. Ant pečiaus išdžiovina, žiemą labai skanūs.

    Miške buvo daug baravykų, kitų grybų nei nerinkom. Buvo daug uogų, žemuogių.

   Perkūnakiemio kaimas buvo kultūringas, vadinosi bajorkaimis, nors gyveno prastai. Visi daug dirbo, su namie austu rūbeliu, prie žibalinės lempos, su armonika.

    Mokyklon ėjom Obeniuosna po Visų šventų.

   Šventėm visas šventes. Kalėdas ir Sekmines, vainikus pynėm, žaidėm. Per Kalėdas būrėm, deginom popierių, žiūrėjom, kas gausis.

   Vakarėliai būdavo, bernų ateidavo iš toli. Jaunimas buvo doras, daug šokom, dainavom, žaidėm.

    Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    118. Vyriausia sesuo ištekėjo už Girsos. Jie neturėjo kur gyventi, vaikščiojo per žmones, gyveno Senose Kietaviškėse. Tada motina priėmė juos kitan trobos galan gyventi, nes namas buvo labai didelis.

    Pasistatė naują pečių ir per šiaudinį stogą išvedė skardinį kaminą. Vieną dieną sesuo smarkiai prikūreno pečių ir atsisėdo austi. Audžia ir nesupranta, kas čia taip ūžia. Nepamatė, kad stogas jau dega. Mama prie ežero plovė drabužius, pamatė, bet iš išgąsčio negalėjo pabėgti. Stovėjo lyg stabo ištikta [išsigandus negalėjo pajudėti]. Sudegė labai daug kas: ir namai, ir baldai, ir javai, ir mėsa, ir linai ant aukšto. Ką išnešė, ir tas jau buvo apdegę.

    Brolis važiavo iš malūno, sutiko kaimynus su kibirais, su kastuvais namo einančius. Jis dar galvoja, kur jie čia eina, atsisuka ant namų – gi tik kaminas stovi. Ot privargom! Kiti trobesiai, kai stovėjo atokiai, tai neužsidegė. Gyvenom kluone. Statė naują trobą, gerai, kad turėjom savo miško, tai pjovė ir statė.

    Abromiškės. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    119. Salosna ir Perkūnakiemin atvažinėdavo daug vasarotojų iš Kauno. Jie pirkdavo kaime maistą, nakvodavo, žvejodavo, atvažiuodavo daug žmonių. Ir vieni vyrai, ir su šeimomis.

     Mano vyresnė sesuo jaunystėj buvo labai graži. Kartą jinai su Levickute kažkur ėjo palei Loibą ir sutiko ponus, atvažiavusius iš Kauno. Vienam ponui labai patiko sesuo, tai jis perdavė jai laiškelį, o kai vardo nei pavardės nežinojo, tai užrašė „Didesnei“ (ba Levickaitė buvo maža). Sesuo gavo tą laiškutį, ir jie susirašinėjo, bet ji jau turėjo berną Macijauską. Kadangi tas Kauno ponas siuntinėjo seseriai laiškus, tai Macijauskas nuėjo Kietaviškėsna, paėmė jo laišką ir jam kažką prirašė. Jis daugiau seseriai nerašė, bet, kai sužinojo, kad mes sudegėm, atvažiavo su dviem čemodanais. Ko jis ten atvežė, neprisimenu, bet buvo atvažiavęs.

    Abromiškės. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    120. Perkūnakiemy ir Obeniuose šnekėjo lenkiškai. Mokėjo ir lietuviškai, bet buvo tokia mada, unaraviau lenkiškai. Atvažiavo Kietaviškių kunigas, išgirdo lenkiškai šnekant ir ėmė bartis, sakyt: „Tokią gražią kalbą iškeitėt? Ir į ką? Į šitą?“ Kai jau kunigas pradėjo bartis, tai namie pradėjo lietuviškai šnekėt.

    Kodėl lenkų kalba buvo paplitus mūsų kaimuose? Aplink buvo daug dvarų. Lenkiškai dvaruose buvo kalbama nuo Žečpospolitos laikų, o išliko kaip pasipriešinimas caro priespaudai, rusinimui, rusiškų mokyklų įsteigimui. Aš galvoju, gal užtai. Tai buvo ponų vartota kalba, kaimuose visi mokėjo lietuviškai, o su ponais dvaruose, palivarkuose, kurių tinklas buvo labai tankus, reikėjo kalbėt lenkiškai.

    Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.

 

     121. Po karo buvo labai didelės duoklės. Reikėjo duoti ir pieną, ir kiaušinius, ir sviestą, ir bulves, ir rugius. Tai, būdavo, laukiam Amerikos išvadavimo… Buvo tokie vargani metai, kad tėvas turėdavo skolinti sėklą. 1949 metais, sėdėdamas vagoje, tėvas pasirašė į kolūkį [ ateidavo į namus ir versdavo pasirašyti]. Aplinkui ūkininkų tarpe kilo didžiulis sąmyšis, buvo daug nepatenkintų, tačiau niekas nepadėjo. Visi turėjo įstoti į kolūkį. Vasarą visi mūsų vaikai dirbome kolūkyje, nes didelė šeimyna. Reikėjo ir išmaitinti, ir aprengti.

    Vilnius. – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

 

    Raistinė, buv. k.

    Iš prisiminimų

    122. Raistinėj, kur dabar ežeras, buvo Narušio dvaras. Dvaro ponia buvo našlė ir paėmė Narušį užkuriuosna. Dvaras buvo didelis, daug žemės, didelis ūkis, daug gyvulių. Junevičius (Narušio žentas) gyveno irgi Raistinėj, bet atskirai.

   Raistinėj gyveno tokia moteriškė, pavardės neprisimenu, tai ji ruošdavo vaikus prie pirmos komunijos. Labai dievota, ale gera buvo, leisdavo ežere pasimaudyti, paskui vėl mokino, nereikėjo eit bažnyčion mokytis. Labai bijojom seno kunigo, užtat džiaugėmės, kai ateidavo jaunas – jis mėgo pašposaut, geras buvo.

    Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Leščinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių.

 

   123. Kartą Naruševičiaus* dvaro raiste radom du vilkiukus ir nešamės. Sutikom Naruševičių. Tas, sako, parodykit. Tai mes parodėm, o jis tuos vilkiukus ir paėmė. Naktį vilkas atėjo ir išpjovė visas jo avis.

    Daug vilkų buvo. Vilkai dainuodavo tokiu nesvietišku balsu, net šiurpu buvo.

    Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

    * Žinomas ir kaip Narušis.

 

    Sabališkės, k.

    Kapinės

    124. Grafo senelis norėjo pastatyti bažnyčią ir ieškojo tinkamos vietos. Apžiūrėjo gražų kalnelį, suvežė akmenis, pasamdė darbininkus. Darbininkai ir klausia: ,,Ant ko gi statysim bažnyčią?“ Grafas klausia: ,,Tai ant ko gi?“ Darbininkai jam: ,,Reikia ant žmogaus galvos.“ Grafas susimąstė: ,,Gerai. Kas eis pirmas, jos keliu pro šalį, tą ir paaukosim po pamatu.“

   Kaimiečiai tuoj sužinojo. Niekas niekur nevaikšto, net gyvulių negirdo, užsidarę trobose sėdi, nieks nenori po pamatais pakliūti.

   Po trijų dienų atjoja grafas ir klausia: „Ar radot ką nors?“ Darbininkai: „Na, grafe, būsi pirmas.“ Išsigando mažumėlę grafas, bet nepasimetė: „Tai tada nereikia, pastatykit koplyčią, aptverkit akmens tvora, tegu bus kapinės.“

    Taip ir atsirado Sabališkių kapinės, o koplyčioje grafai laidojos.

    Kaunas. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m., kilęs iš Sabališkių.

 

    125. Grafas norėja statyt’ bažnyčiu čia palei vieškeli. Suveži daug akmenų, taši, skaldi jau, ruoši pamatus dėt’. Seniau buva toks paprotys, kad reikėja toj vietoj užmušt’ žmogu. Kų daryt’? Kų užmušt’? Grafas turėja sargu. Vyras buva drūtas, aukštas, tai jam liepi saugot’ tuos akmenis, o jei kas ateis vogt’ tų akmenų – tai ir užmušt’. Sargas guli su maista tarba dienųnakt. Ir du mėnesius niekas neateina, neatjoja. Grafas joja pažiūrėt’, o tas sargas kap griebs jį už kojos, nuog arklia nusitrauki ir jau gałėja užmušt’. Ale grafas pradėja rėkt’, tada jį pažina. Grafas apmokėja sargui už darbu ir atlaida, o bažnyčios tep ir nepastati. Pastati koplyčiu, iš akmenų aptvėri tvoru, padari kapines. Paskui čia pradėja laidot’ Sabališkių kaima žmonis, dabar jau Elektrėnų kapinės.

    Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.

 

    126. Grafas, dar senelis šio grafo, norėjo pastatyti bažnyčią. Išsiuntė sūnų paieškoti tinkamos vietos. Tai šitoj vietoj, kur dabar kapinės, arkliui iš po kojų purptelėjo kažkoks paukščiukas, arklys pasibaidė, numetė grafo sūnų iš balno ir jis užsimušė, krisdamas žemėn. Toj vietoj grafas pastatė koplyčią.

   Kai pasistatė Elektrėnai, tai vaikigaliai išdraskė grafų koplyčią, reikėjo ją sutvarkyt, užrakint. Buvau užėjus į koplyčią. Požemyje stovi penki karstai. Du mažų vaikų, vienas – moters, labai gražiai išpuoštas, ir du labai dideli, matyt, grafų: vienas senas, antras ąžuolinis. Kai jie išdraskyti, tai matėsi labai įdomūs dideli grafo batai.

    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

 

     127. Vaikai kap buvom, tai aidavom palei koplyčiu, ale vienųkart išsigandom. Sėdėjom an koplyčios laiptų. Diena graži, tyki, saułėta. Tai sėdžiam, sėdžiam, tik kad užrėks kas tokiu šiurpiu balsu, lyg būt iš koplyčios, kad užrėks triskart. Tai kad łėkėm iš tų kapinių, visi per tvoras iššokinėjom, tik pakalnėj atsisukom, nereikėja daugiau tį ait’.

    Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.

 

    128. Seniau kapinės buva kitokios, nebuva tokių antkapių. Kas buva bagotesnis, tai turėja kryžiu, po juo ir kavojos visa giminė, o kas biednas – ir tep gerai buva. Kapai – tik kauburėliai, žola apžėłį.

   An kapinių Sabališkėse kas mėnesį laikydava mišias, žmonės labai rinkosi. Kap sovietai atėja, tai uždraudė, koplyčiu užrakina.

   Gudbalis. – Sofija Neimantienė, g. 1926 m.

 

    Akmuo su pėda

   129. Palei Dmukausku buva akmuo su duobe, lyg užpenčiu inspausta būt. Tai mana teta ir kitos kaimo bobos iš tį ėmi vandeni akim gydyt’.

   Atsimenu, vienai mergaitei buva dedervinis, tai iš tos vietos ėmi vandeni, plovi. Saka, padėja. Paskui, kap statėsi Elektrėnai, tų akmeni suskaldi, nuveži kažkur.

    Žebertonys. – Kazimieras Kanapka, g. 1930 m., kilęs iš Sabališkių.

 

    Pušys

  130. Nuo Kučinsko sodybos per Sabališkes ėjo kelias iki skalda grįsto, vadinamo Jekaterinos, vieškelio. Palei tą keliuką dešinėj pusėj buvo likę labai senos didelės pušys. Sako, kad šiose vietose senovėj buvę dideli miškai. Pušys storos, jų šakos vietomis net žemę dengė. Čia naktimis vaidenosi.

   Susiginčijo kartą vyrai, nutarė pabandyti, ar tikrai. Atsirado vienas drąsuolis. Sako, nieko ten nėra, joju ir pažiūrėsiu. Naktis šviesi, mėnulis šviečia, vietomis gražus rūkelis pabalėm. Prijoja seną pušį, arklys stopt ir nė iš vietos. Ir šiaip, ir taip bando – neina arklys, prunkščia, ir gana. Galvoja, kas čia dabar? Apsidairo – aplink nieko. Paėmė botagą ir kad sudroš arkliui per strėnas. Tai tik tiek, sako, ir atsimenu – guliu žemėj, arklio nėra, kakta praskelta. Ir kas ten buvo, nežinia.

    Kaunas. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m., kilęs iš Sabališkių.

 

    Iš prisiminimų

    131. Kol dar nebuva Elektrėnų, tai gyvenom Sabališkių kaime. Kap maža buvau, kaimas dar buva gatvinis, aja nuog plenta, iki kur dabar gyvena Antanavičiai. Žemiau aja kelias nuog dvara ligi kapinių, kitoj vietoj negu dabar, palei mūs namus sukosi link kapinių. Pakriokšnia upelis aja, toliau jau Kakliniškės.

    Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.

 

    132. Aplinkui buvo daug ąžuolynų. Kadaise Sabališkių ąžuolynas priklausė dvarui, paskui buvo valdiškas. Pirmo pasaulinio karo metu vokiečiai labai pjovė ąžuolus, jie dėjo ąžuolinius pabėgius, tai išpjovė daug valdiškų miškų, o kurie priklausė žmonėms, tų nelietė.

   Sabališkėse irgi norėjo pjauti. Sako, jau suvarė vyrus, bet atėjo Sabonis, o jis mokėjo kalbėti vokiškai, tai paaiškino, kad čia lietuvių šventas miškas*, tai nelietė.

    Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.

    *ąžuolynas, senovėje garbintas lietuvių

 

    133. Kara metu mūsų krašte buva rusų partizanų. Kap jau vokiečius vija, frontas aja, tai mes visi buvom pasikavojį Varnakampių miške. Vienųkart varėm gyvulius, žiūrim, aina penki – keturi vyrai ir viena moteris. Tai išsigandom, ale jiej laida mumį pareit’, nieka nesaki. Miške stovėja Pučių kluonas, tai jiej suveja ir tį buva. Jei ateina koks kaimynas, tai jį sulaika ir nelaidžia namo. Paskui kas tai paskūndi ar vokiečiai patys pastebėja, tai atėja dvidešimt vokiečių kareivių ir uždegi tų kluonu. Ale partizanai jau spėja pabėgt’. Žinai, miškas. Vienu tik nušovi, saka, žydu, kiti pabėga.

    Vokiečiai, jei turi koki įtarimu, tai ateina pas koki nors žmogu ir jam insaka: „Vesk.“ O, Dieve…

    Rusai kap užėja, tai visku labai vogi, neši ir batus, ir lašinius. Jiej buva labai suvargį, ale ir laukiniai. Sumuši boba sviestu ir pakavot’ nespėja – jau pilna pirkia kareivių. Kur gi dėsies, pastatė jiem tų bliūdu an stala, atneši duonos, žiūri ir nesupranta – kareiviai ima šaukštus ir kabina kap kokiu sriubu, gal jiej ir sviesta nebuva matį.

    Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.

 

    134. Po kara irgi buva sunku gyvent’. Buva labai didełės duokłės. Ir pienu, ir sviestu, ir grūdus reikėja pridavinėt’, net kiaułės skūras. Tai papjauni paršu ir lupk skūru, va kap.

   Paskui aja savi partizanai, vėl buva neramu. Kap Velykos ar kokia šventi, mes susirenkam, ir jiej ateina. Tai nieka, mergas šokdina. Ale vienųkart, pas Sabonia Jaronimu per vakarėli kap prisigėri samagona, su bernais susiginčina, tai vos visų nepradėja šaudyt’. Puołi šeiminykas prašyt’, mergos apstoja, tai tada išėja.

    Sunkūs laikai buva.

    Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.

 

   135. Mes jauni būdami vis tiek norėjom susiait’ kur nor, kap tik ramiau, tai ir susirenkam. O tėvai barasi, ale kur tu tį jų klausysi… Vienųkart mum būnant’ jaunime, atėja Kučinskieni ir saka: „Aikit namo, aikit graičiau, vaikšta po kaimu partizanai.“ Išėjom, ainam, o naktis graži, o mėnuo! O tuo laiku jiej, tiej partizanai, atėja pas mumį. Mana tėvas pamati juos ir pasikavoja, kad nelieptų kur nor vest’, ale jiej paprašė lopetos ir išėja. Po kiek laika atneši tų lopetu, pastati palei duris ir nuvėja. Kap tik ir aš pareinu, tai tėvas labai bari: nežinia, kų pagalvotų ar padarytų, jei būt pamatį manį pareinant’. Gałėja ir manį, ir tėvu nušaut’.

    Pas Šumsku vienųkart atėja. Mana tėvas nemati ir aja in juos, ale Šumskieni iš priemenės jam ranka pamojava. Saka, neik. Tai jis palei juos taku ir nuveja kalnan. Pamatį tėvu nuveinant’ klausi, kas čia toks, kur nuvėja, ale Šumskieni pasaki, kad kaimynas taku aina, tai nesivija. Baisu buva. Jei ateisi, tai sėdėsi pernakt, nelaidžia išeit’.

     Abromiškės. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m., kilusi iš Sabališkių.

 

    Salos, buv. k.

   Iš prisiminimų

  136. Mes augom Saloje. Gyveno trys gyventojai: tėvas Girsa, Baliūnai ir Kučinskai. Aplink buvo ežeras, visur plaukiojom valtimis, buvo labai smagu. Atvažiuodavo daug visokių ponų iš Kauno vasarot. Mašinų tiek nebuvo, tai atvažiuodavo ir su „paputnom“, ateidavo su kuprinėm.

  Atvažiuodavo ir Kipras Petrauskas. Paskui, vėliau, jau prie kolūkio, atvažiuodavo visokių ir su mašinom, ir su mergom. Labai jau jie mylėjo šitus ežerus, plaukiodavo valtimis, žvejojo. Buvo net koks tai politrukas iš Maskvos, Janonio popieriaus fabriko direktorius Červenikas, daktaras Laurinavičius su sesute* ir dar visokie.

   Anksčiau mama pasakojo, kad Kipras Petrauskas plaukiojo valtim ir vakarais mėgo ant ežero dainuoti. Tai kaimo moterys meta visus darbus ir eina paežerėn klausytis.

   Abromiškės. – Algis Girsa, g. 1941 m., kilęs iš Salų, ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilusi iš Salų.

   * Sesele.

 

   137. Gyvenom Salose. Vasarą atvažiuodavo poilsiautojai iš Kauno, miegodavo ir troboj, ir svirne. Valgyt atsiveždavo savo, bet pirko ir pas mus – pieno, kiaušinių. Gaminosi patys, ir mama gamino, visaip.

   Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.

 

    Salose buvo labai daug didelių, senų ąžuolų. Ne tik Gandrų saloj, bet ir kitos buvo apaugusios medžiais – ąžuolais, liepom. Kaip pradėjo statyt elektrinę, juos visus išpjovė ir išvežė, liko dideli, stori kelmai. Tai kelmus sprogdino, nes negalėjo išlyginti žemės. Tarp šaknų kišo dinamitą ir sprogdino. Savaitę laiko davė.

    Kelmas lekia gal kilometrą į viršų ir visas išsitaško skeveldrom, net pas mus atlėkdavo. Salose gyvenom ilgai, tai užeidavom tenai, kai jau nebuvo namų – tai kokį daiktą randi, tai paplaukioji aplink. Prisimenu, paskutinį kartą nuėjau kai jau kilo vanduo, tai pastovėjau ir per vandenį išbridau, o ryte jau nieko per vandenį nesimatė – užpylė ežeru, apsėmė visas apylinkes.

    Abromiškės. – Algis Girsa, g. 1941 m., kilęs iš Salų, ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilusi iš Salų.

 

    Šarkinė, k.

    Margaraistis

    139. Šitam raiste medžiai labai girgžda, per pirmas šalnas naktimis labai girgžda. Sako, senovėj, kai senosios Kučinskienės baba buvo jauna panelė, buvo didelis maras. Visi aplink išmirė, jau nebuvo kam ir laidot. Tai tik susukdavo lavonus marškosna ir nunešdavo raistan, liūnan inmesdavo – taip juos laidojo. Tai dabar tę jų dvaselės girgžda medžiuose, jau ir raistas baigia užaugt.

    Kučinskienės baba buvo stipri, jauna mergina ir tą marą pergyveno, ją vadino Marija. Sako, kad an dirvonėlio šalia bažnyčios buvę seni seni kapeliai, jau jų niekas neprisimena.

   Šarkinė. – Audrė Gedutytė.

    Pateikėjos pastaba: girdėta iš senosios Kučinskienės.

 

    Velnio raistas

    140. Šarkinės miške yra viksvynas, pelkė tokia, žole apaugus, tai ten vienas žmogus, neturintis pievų nutarė išsipjauti žolę. Bet tas miškas buvo ne jo, prašyt nenorėjo, tai nuvažiavo naktį, prisikrovė vežimą žalios žolės ir važiuoja. Kelias ėjo pro Gražliaukos upelį, tenai šlapia, išmalta. Važiuoja važiuoja, staiga arklys tik stop ir nei iš vietos. Žmogus galvoja: „Na, dabar užstrigau baloj.“ Išlipa, pažiūri – ratai sausoj vietoj, nei už kelmo neužkliuvę. Sėdasi į vežimą, arkliai vis tiek nei iš vietos, net gulasi, o neina. Supyko žmogus ir susikeikė: „Ar velnias čia koks pagalius į ratus kaišioja!“ An tų žodžių, kad nusikvatos kažkas, net medžių viršūnės nuskardėjo, taip šiurpiai, o arklys nei neragintas nuėjo keliu lyg niekur nieko.

    Kaunas. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m., kilęs iš Sabališkių.

 

    141. Pro mumį iš tenai ir dabar teka upelis. Viršuj tį an kalna yra Velniaraistis, tai tį niekas nepraeina. Kas tik nuveina ar grybaut’, ar ko, tai suka ratais ir niekap neišeina. Vis grįžta ir grįžta atgal. Visi šitu žina, tį lyg kas monus palaidžia, niekap išeit’ negalima. Užtat ir vadina Velniaraisčiu.

    Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

 

    142. Velniaraisty, kur palei keliu in profilaktoriumu, tai vis velnias ratus numyndava. Tį kelias nelygus, krantas, tai medžia ašis ir nusipjauna, kų tį žinai.

    Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.

 

     Iš prisiminimų

    143. Kai buvau maža, atsikėłėm gyvent’ Šarkinėn. Tėvas pirka skynimus, pastatė namus, išpłėšė žemi ir gyvenom. Kai pradėjau ait’ jauniman, tai rinkosi pas Baliūnus (Salose). Vakaroja ir Šarkinės kaime, ir Abromiškij, mergos toli tai neja, bernai vaikščioja, ale ir pas mumį ateidava svetimų kaimų.

    Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.

 

    Žebertonys, k.

    Iš prisiminimų

    144. Vienuroz su Kučinska Vytu ajam per Užgavėnes per kaimu. Buva gal 1942 ar 1943 metai. Ir susitikam rusų partizanus. Per mumį čia vaikščioja nuog Semeliškių, nuog Rūdiškių, gelžkelia sprogdyt’. Tai mumį paėmi lauke ir liepi su jais ait’. Ajam, kur dėsies. Ot buva. Pasigava ir vesk in Pustakiemi. Jų buva penki ar keturi vyrai ir viena moteris. Iki Lukšos daajam, keli atsiskyri, lika. Gal an Streipūnų nuveja.

    Daajam in gelžkeli, o tį miškas iš abiejų pusių po 100 metru iškirstas, plynas laukas. Laukiam. Ateja dar keli, kiti. Tada Kučinska Vytu nuvari an gelžkelia pažiūrėt’, ar nėra vokiečių, ar nesaugoja. Paskui – manį. Tada atneši mėlynus maišus, užsidengi, ir kų jiej tį dari – nesupratau. Kiek man buva, gal kokių keturiolika.

    Paskui padėjam jiem nutempt’ tuos maišus an bėgių. Visku sudėja, ištempė vielu, ir grįžom atgal miškan. Vienu traukini pralaida. Ateina kitas. Liepia mum užsikišt’ ausis, ale mes nieka nesuprantam. Toj moteris ištrauki vatos, užkiša mum ausis ir liepi išsižiot’. Sako: „Mi dadim seičas.“ Traukinys prieš kalnu labai sunkiai aina, sunku laukt’. Tai kap trinktełėja du kartus – keturis vagonus susprogdina. Kų tį veži, mes nežinam. Liepi visiem šliaužt’, paskui miške mumį palaida. Tai łėkėm namo be kvapa.  Ir kojas sušalom. Pasakiau tėvui, kas buva, tai dar padpinka* gavau per subinį – geros buva Užgavėnės.

    Žebertonys. – Kazimieras Kanapka, g. 1930 m., kilęs iš Sabališkių.

   * Pakinktų diržas, einantis per arklio sprandą ir pririšamas prie ienų galų.

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS