GILUČIŲ SENIŪNIJA
Gabriliava, k.
Iš dvaro istorijos
145. Vieną iš savo dvarų Abromiškių dvaro ponas Plateris padovanojo savo dukteriai Gabrielei. Čia ji ir gyveno. Gražus buvo dvaras. Tvartai, klėtys, svirnai akmens mūro, trobesiai medžio, gražiai puošti, erdvūs kiemai, arklidės. Mano laikais mokykla buvo, paskui viską išgriovė, išnešiojo po plytą. Nebuvo gaspadoriaus. Liko tik kaimas Gabriliava.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
146. Gabriliavos dvare gyveno ponas Matusevičius. Jis turėjo kelis šimtus hektarų žemės, jam priklausė daug kaimų: Pustakiemis, Migūčionys, Batrakėliai, Gilučiai ir kiti. Tai kai ponų žemę dalino žmonėms, o Matusevičiui paliko tik 50 hektarų, tai jis labai supyko. Sako, ką aš – žebravot tai neisiu, ir nusišovė. Tada dvarą nupirko Norvaiša iš Žemaitijos. Atrodo, karo metu ir jis pabėgo. Vėliau buvo mokykla, kolūkio kontora, žmonės gyveno, viskas sunyko. Mokykla ir prieg ponui buvo.
Matusevičius turėjo teisę važinėti keturiais arkliais, dažnai važinėdavo pas kitus ponus. Jis gyveno vienas, gal buvo senbernis, šeimos neturėjo. Mano tėvas dirbo furmonu*, tai girdėjo, kaip jis nusišovė. Tėvas ėjo per kiemą ir pamatė, kad langai uždengti. Paskui užgirdo šūvį, tik „trach!“. Pakvietė vyrus, visi įbėgo į kambarius ir pamatė poną gulintį nusišovusį. Kvietė policiją. Taip pasiėmė galvon dėl tos žemės, kad nusišovė. Palaidotas nežinau kur, tėvas nepasakojo. Gal Cineikiškėse, tenai yra ponų kapų.
Migūčionys. – Jadvyga Rikterytė-Arnatkevičienė, g. 1920 m.
* Vežiku.
Gabriliavos akmuo
147. Buva toks atsitikimas. Palei Gabriliavų buva raistas. Dvare būdava šokiai. Nuvažiavau su motociklu. Nelabai patika, ryt anksti reiks keltis. Sakau, važiuosiu namo. Tai važiuoju, važiuoju – ir vis ton pačion vieton: kap akmuo, tep akmuo. Galas žina, kas tį buva ir kur aš tį važinėjau, kad vis in tų akmenį grįžtu. Man jau ir striokas paėmė, plaukai an galvos stojasi. Važiuoju, važiuoju – vėl tas akmuo, visai išsimušiau iš tolka. Keliukas žinomas, dažnai važinėjamas. Paskui pradėja švist’, žiūriu – ir jaunimas iš šokių jau eina, susisarmatijau jiem pasirodyt’. Tada žiūriu – keliukas an namų tiesiai prieš manį, aš juom važiuoju.
Gal koks kipšas an to akmenia sėdėja?
Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.
Gilučiai, k.
Kaimo įkūrimas
148. Gilučių kaimo teritorijoje senovėje buvo dideli miškai, niekas negyveno. Kai Gudijoj kilo maras, žmonės bėgo į miškus, į tankius miškus, ir ten kūrėsi. Taip ir apsigyveno vidury miško kelios šeimos gudų, kuriems žmonės davė Gudalų pavardes. Jie kirto miškus, plėtėsi laukus, dirbo žemę. Iš Jano kilo Janavičiai, Gudalai tapo Gudeliais, kaimas pamažu augo. Atėjo marčios, žentai, pavardžių daugėjo, bet pati populiariausia iki šių dienų, plačiausiai paplitus – Gudelių ir Janavičių pavardė.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Senų monetų lobis
149. Prie Gilučių kapų buvo mūsų žemė. Kai maža dar buvau, gal devynių metų, tėvas arė lauką, o aš ėjau perrišti karvės. Žiūriu, ant išartos vagos guli suskilęs uzboniukas. Pakėliau jį nuo žemės, žiūriu – viduj odinis krepšelis, o krepšelyje drobinis supuvęs maišelis ištižo. Žiūriu – jame pinigai. Kelis inmečiau prijuostėn ir nubėgau pas mamą pasigirti, kad radau aukso. Mama pažiūrėjo ir sako: „Išmesk, čia kokie geležiukai.“ Tik jaunesnė sesuo susidomėjo, sako, duok ir man. Tada nubėgom abi į lauką ir parsinešėm dar. Pažaidę, sukrovėm ant stalo ir užmiršom.
Tą dieną po kaimą važinėjo žydas su savo prekėm, tai ir pamatė ant stalo tuos pinigėlius. Sako: „Ai, čia geras daiktas, čia pinigas, ponuli.“ Tada nuėjo tėvas į lauką ir parnešė likusius pinigus. Paskui parodė policininkui, tas patarė vežti muziejun. Tėvas taip ir padarė. Už juos gavo 800 litų. Pirko žemės. Sovietmečiu muziejuj rado dokumentus, kad būta senovinių pinigų, bet jų jau nerado, tik dokumentus. Tai atvažiavo, apžiūrėjo tą vietą ir tiek.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Iš kaimo istorijos
150. Gilučių kaime prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo 32 gyvenamieji namai (ūkiai). Gyveno daugiausiai Gudeliai, Janavičiai. Buvo ir Bartusevičiai, Gerbutavičiai, Adomavičiai, Malevičiai.
Labai turtingų nebuvo, daugiausiai pusvalakininkai. Kaimas gatvinis, per jį ėjo kelias iš Žaslių į Kietaviškes. Netoli buvo ir Vilniaus–Kauno vieškelis. Mano vaikystėj jis buvo grįstas žvyru, o kur šlapesnės vietos – mediniais rąsteliais.
Mano tėvai buvo išvažiavę į Ameriką, tai aš ten ir gimiau. Kai aš buvau apie šešerių metų, grįžo į Lietuvą, pasistatė namus ir vertėsi žemės ūkiu. Brolį leido mokintis į universitetą, bet jis jo nebaigė ir po dviejų metų studijų išvažiavo į užsienius, kur, apsilankęs įvairiose šalyse, apsistojo gyventi Amerikoje ir ten dirbo laikraščio naujienų redaktoriumi. Aš baigiau Kaišiadorių amatų mokyklą, dirbau namie prie tėvo, paskui du metus mokiausi Kaune, baigiau Panerio amatų mokyklos meistrų klasę. Vėliau, kai tvėrėsi kolūkiai, išvažiavau į Kauną, kur toj pačioj mokykloj dirbau instruktoriumi. Kai Lietuva tapo laisva, grįžau į Gilučius ir atsiėmiau tėvo žemę.
Gilučių kaime visi vertėsi žemės ūkiu. Kaime gyventi buvo linksma, daug jaunimo, ruošė vakarėlius kluonuose, vaidinimus su scena. Juos ruošė brolis studentas ir kaimo mokytojas Medzikauskas Juozas. Vaikai mokėsi pradinėj mokykloj. Pirmojo pasaulinio karo metu mokytojavo Medzikauskaitė Pranė. Kartą apsilankė inspektorius vokietis, tai mokytoja skundės nuo jo labai nukentėjus, bet iš darbo jos neatleido, liko dirbti toliau.
Geriausiai gyveno pusvalakininkas Bartusevičius. Jis buvo labai darbštus, anksti kėlės, mokėjo dirbti, jo derlius buvo geras, bet mėgo išgerti, buvo linksmas žmogus.
Kaime buvo dvi žydelių karčiamos: viena vienam gale kaimo, kita – kitam. Apie jas sklido visokių kalbų, nes išgeriančių šeimos buvo labai nepatenkintos, kad vyrai neša iš namų grūdus ir pinigus žydeliams, už tai gaudami išgerti. Šeimos ėmė nekęsti žydelių, ir jie pabėgo iš kaimo, nes daug parduotuvių ir karčiamų buvo Žasliuose. Gėrė ir moterys. Buvo tokia Adomavičienė, aš ją dar pažinojau mažas būdamas, tai ji vogė grūdus iš namų ir nešė į karčiamą. Kartą, kai grūdų, kurie buvo laikomi iš šiaudų pintuose kubiluose, buvo jau labai nedaug, ji pasilenkė pasisemti gorčių grūdų ir persisvėrė per kubilo kraštą, tai vyras, pagriebęs vadeles, gerai atšveitė užpakalį, tik tada ją ištraukė.
Žaslių miestelyje buvo daug žydų – amatininkų, batsiuvių, jie vaikščiojo ir po kaimus. Kai kam reikėjo batus pataisyti ar iš odos ką pasiūti, bet daugiausiai važinėjo po kaimus su silkėm, muilu, adatom ir kitokia smulkme, reikalinga ūkyje. Parduotuvių buvo daug, viena iš jų buvo ir Gilučiuose, bet paskui užsidarė, nes visi važiavo į Žaslius ir ten apsipirkdavo. Žydai supirkinėjo iš žmonių skudurus, popierių.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai mūsų name įsirengė ligoninę, mus išvarė gyventi į svirną. Kaimynystėje kilo gaisras, namai arti, stogai šiaudiniai, tai ir mūsų namas sudegė. Apsigyvenom pas vienus Gudelius, paskui pas kitus, kol motinos diedukas iš Kietaviškių davė pirtį, joje ir gyvenom. Paskui iš vokiečių nelaisvės grįžęs tėvas pastatė namus.
Vokiečiai važiavo po kaimus su arkliais, rinko kiaušinius, lašinius, grūdus, paskui nustatė rekvizicijas, duokles, kurias turėjo mokėti kiekvienas ūkininkas. Turėjo šautuvus su durklais, daug jų mėtėsi laukuose po karo. Žmonės rinko, atidavinėjo valdžiai. Rinko su arkliais ir vežimais abazą*.
Kaunas. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m., kilęs iš Gilučių.
* Karinė amunicija, manta.
151. Kokie buvo namai? Gyvenamas namas stovėjo galu į gatvę, už jo dastatyta kamara ir tvartas gyvuliams po vienu stogu. Kluonas stovėjo atskirai. Tik eigulys Medzikauskas jau turėjo atskirą tvartą. Bet buvo ir patogu – einant pas gyvulius, nereikėjo eiti per lauką, tiesiai per kamarą – ir tvarte. Kluonai buvo dideli, talpino visus javus, juose kūlė grūdus. Pakluonės buvo didelės, su keliuku įvažiavimui į kluoną. Kol kuliamųjų nebuvo, kūlė su spragilais. Įvairiais taktais kūlė, priklausė nuo spragilų kiekio – viens stipriau, kits silpniau, kaip muzikos takte. Daug dirbo.
Moterys per žiemą verpė, audė. Audė kiekvienam name dvinytą ir keturnytą, ir aštuonianytą, nes visko reikėjo patiems pasidaryti – ir marškinius, ir kelnes, ir rankšluostį, ir užvalkalą, ir paklodę, ir staltiesę. Verpti, austi mokėjo ir mano motina, o man teko šaudykles, krijelius, vituškas daryti. Mokykla po karo buvo Koncepte, tai eiti buvo toliau. Teko pasidirbti klumpes, kurių viršutinę dalį labai gražiai išmezgė motina. Klumpes darė ir iš senų batų aulų, bet po karo ir tų nebuvo. Sunku buvo, net duonos nebuvo, namuose maldavo girnom, buvo duonkepės krosnys.
Visą vasarą vaikščiojo basi ar apsiavę kadokėliais, vyžomis. Batus į bažnyčią nešėsi ant pečių užsidėję, apsiaudavo tik prie bažnyčios. Čėdino, nes batus siuvo batsiuviai, labai brangu buvo. Siuvo kadokus iš odų, pynė vyžas iš liepos karnų. Dėvėjo baltos drobės kelnes ir baltinius, juostom susijuosę, kai eidavo su grėbliais ar dalgiais, labai įdomiai atrodė.
Gyvulius ganė bendrai. Skerdžius turėjo medinį trimitą (triūbą), išdrožtą iš medžio. Tai ryte anksti užtrimituoja, užtriūbuoja, ir visi pro savo vartus išleidžia gyvulius, net avis ir kiaules. Išginę gale gatvės, piemenys, kurių buvo keturi paeiliui iš visų sodybų, skirstė kiaules, karves, avis atskirai. Skerdžius buvo vienas. Menu Griškevičių, pravarde Jiii, nes jis mėgo pats taip sakyti. Pypkę nešiojo dantyse visą laiką. Kai užmiega atsisėdęs, pypkė jam iškrinta, tai vaikai pakavoja ją. Pabudęs visada šaukia: „Jiii, atiduok man liūlkų.“
Paskui buvo kitas skerdžius, pavardės neprisimenu, bet jis turėjo labai didelę triūbą ir mokėjo visaip pliaukšėti ir šaudyti dideliu savo botagu. Skerdžiams mokėjo grūdais, bulvėm, pinigais. Buvo vienas toks žmogus, pavarde Gudelis, kuris pardavė savo žemę broliui, kad išleistų sūnų į kunigus, o pats nuėjo skerdžiauti. Kunigėlis Andriukas dar atvažiuodavo, padainuodavo visokių dainelių, bet greitai išvažiavo į Ameriką, sako, ten apsivedė ir labai gerai gyveno. Žymių žmonių kaime nebuvo, tik kunigas. Ratelius darė ratelninkas Jurkevičius Jonas. Amato pramoko Žasliuose pas žydelius, paskui įsitaisė savo įrankius ir dirbo. Muzikantų buvo. Staselis Janavičius, paskui Dzedokas, smuikininkas, Medzikauskas Juozas irgi smuikavo, aš ant mandolinos pagrodavau.
Baldai buvo paprasti – stalas, suolai, lovos, šėpa, kamaroj – girnos, kubilai. Darė ratus, roges; kas nemokėjo, pirko Žasliuose, Kaišiadoryse. Prie Smetonos vystėsi amatai, iš vokiečių pirko įrankius, paplito baldų gamyba, pradėjo gaminti komodas, kėdes, taburetes.
Namų stogai buvo šiaudiniai, vėliau jau turtingesni pradėjo dengti gontais, šiferis atsirado tik po karo. Šuliniai su svirtimis buvo beveik kiekvieno namuose, retas kas eidavo pas kaimyną, nors ir arti. Sodželkos gyvuliams buvo toliau už pakluonės. Grindys – aslos, moliu plūktos. Buvo tokie mediniai plaktukai, nemaži, tai jais sukala, išlygina molį, jis išdžiūna – ir asla. Medinės atsirado jau vėliau.
Šienavo dalgiais, žemė buvo padalinta šniūreliais, ilgais tokiais – nuo pat Koncepto kaimo iki Mijaugonių. Buvo pridotkai*.
Kaunas. – Jaronimas Gudelis, g. 1911 m., kilęs iš Gilučių.
* Pridėtiniai žemės sklypai, kuriais buvo leisdžiama naudotis.
152. Gražiai visi sugyvena, žmonės buva draugiški. Jei ir dabar kas pyksta, tai aš apsisuku ir ainu iš tį, – pykitės sau. Gal užtat ir gyvenu jau 88-ti metai. Myliu, kad būt tvarka, švaru, gražu.
Geras buva tėva ūkis, geras ir kaimas. Linksmas, buva daug mergaičių, vakarėliuose grodava armonika, šokdavom. Retai kada gėri. Jei ir išgeria, tai po čerkeli, nedaug.
Namie darbų daug. Kūłėm su spragilais, visu kluonu iškuldavom trise – mes du broliai ir tėvas. Mūsu ūkis buva geras, prieš karu jau nusipirkom kuliamu mašinu. Prieš pati karu įvyko nelaimi. Mūsų kluonas buva didelis, ketverių durų, tai kap trenki perkūnas, visas kluonas ir viskas, kas jame buva, viskas sudegi.
Gilučiai. – Bronius Medzikauskas, g. 1916 m.
Iš prisiminimų
153. Aš Lietuvą myliu, nor mana kraujas labai maišytas. Esu keturių nacijų – ukrainiečių, lenkų, bielarusų ir lietuvių. Mana prodiedis buva ukrainietis. Juos išveži Sibiran, neleida grįžt’, tai grįža Bielarusijon, apsivedė su lenke. Jų sūnus, mana diedukas, paėmė bielarusę, a mama už lietuvia ištekėja.
Tėvai buva nesėkmingai investavį, viską prarada varžytinėse, tai aš negałėjau mokytis, nor buvau labai gabi ir nora turėjau. Tada tarnavau.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Spaudos draudimo metai
154. Kaime būta knygnešių. Tai Gudelis Petras ir Medzikauskaitė Ona. Ryšininke dirbo Janavičiūtė Emilija.
Mano mama labai sugyveno su knygnešio Gudelio šeimyna. Aš dažnai pas juos būdavau. Menu, kap Gudelienė šukuodavo mano plaukus. Pasodins an slenksčio ir šukuoja, pina man kasas. Mano teta padedinėjo išnešiot knygas ir laikraščius, buvo ryšininkė, perduodavo žinias. Žaslių djakonas Cijūnaitis tetą paėmė klebonijon už tarnaitę, o Medzikausko Ona su klebono žinia, jo padedama, laikė Žasliuose arbatinę. Tę buvo susiėjimai, teta perduodavo žinias iš Gudelio Petro.
Vienąkart tik spėjo Gudelis namo grįžt – jam iš paskui žandarai. Gal kas paskundė, jis dar nespėja nieko paslėpt. Žmona kap verpė, tai tik spėjo pakišt laikraščius po andaroku ir toliau verpt. Sakė, mano ir blusos visos buvo apmirę, kai žandarai kratė. Ale visa laimė, jie visiem liepė likt vietose, niekur neit. Tai kur bekratė, po sijonu nežiūrėjo, tep ir nerado nieko.
Kai jau perstatinėjom seną tėvo trobą, jau kolūkij statėm namus, tai radom senų laikraščių ,,Aušra“, po spaliais išlikusių nuo tų laikų. Tikriausiai teta tenai juos pakavojus buvo.
Visi Medzikauskai buvo labai šviesūs žmonės, vaikus mokino lietuviškai. Gudelis spaudą parnešdavo, Žaslių kunigas Cijūnaitis, Janavičiūtės ir Medzikauskaitės padedamas, platino per kleboniją ir arbatinę. Pas Medzikauskus slapstėsi mokytoja iš Tilžės. Visi jie buvo labai šviesūs žmonės, už Lietuvą ėjo, buvo patriotai. Paskui jau mano teta slapstėsi nuo išvežimų, Vilniuj pas kokius tai ponus tarnavo. Kai jie išvažiavo Lenkijon, tai ir tetą kartu pasiėmė. Vėliau visi ryšiai nutrūko.
Mano probobė kilusi iš Liukonių dvaro. Tenai 1863 metais sukilime dalyvavo, diedukai su šakėmis ėjo. Giminės nuo Gelvonų man buvo perdavę šakes, su kuriomis ėjo sukiliman, ale aš jų neišsaugojau, atidaviau Kaišiadorių muziejun.
Jau prie caro Gilučiuose buvo kaimo karčema, namai buvo statomi an akmeninių pamatų, veikė mokykla. Mokyklas uždarius, vaikai buvo mokomi iš abiejų kaimo pusių saugant tėvams. Įtartiniems asmenims pasirodžius, tėvams perspėjus, vaikai greit išbėgiodavo ir pasislėpdavo.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Vilniaus okupacijos metai
155. Gilučiuose stovėja kareiviai. Apsauga gyvena kožnam name po du, po tris. Buvau gal keturių ar penkių metu, tai, atsimenu, man leitenantas davi šautuvu ir liepi su šautuvu žygiuot’. Saka: „Bus Lietuvos kareivis.“
Prisimenu, kai buva karas su lenkais, tai žydelis lauke sargybu ėja. Bėgioja šunelis po lauku, tai jis atłėki ir ui, saka, velnias bėgioja. Išsiganda labai, visi juokės.
Gilučiai. – Bronius Medzikauskas, g. 1916 m.
Pokaris
156. Strošiūnuose vyrus gaudė rusų kariuomenėn, o mūsų kaimo vyrai slapstėsi, ėjo miškuosna.
Paskui partizanai jau buvo išvargę, pikti. Ir buvo toks atsitikimas: nurengė nuogai jaunimą, katras šoko ir linksminosi. Buvo, ir mano sesuo buvo tę, ir jai teko.
Laimučius nužudė? Nežinau, tai labai neaiškus dalykas. Dabar daug kas sako, kad partizanai. Ale kad jie su žaliukais turėjo ryšius, bendravo. Jie gyveno palei geležinkelį, pervedinėjo juos per kelią. Kap tę pasidarė, dabar vienas Dievas žino. Gal žaliukų vardu ir buvo viskas padaryta. Laimutis buvo lyg sargybinis ar ryšininkas, o šnekėt, kad ateis rusas, geriau gyvensim… Gal jam tep reikėjo. Pati iš žaliukų girdėjau, kad tai buvo provokacija. Nužudė ryšininką su šeima, kad juos apjuodint. Jiej patys buvo nustebę.
Mes irgi raistuose miegojom, slapstėmės. Brolis buvo žaliukas, pabėgo iš rusų kariuomenės ir neturėjo kur dėtis.
Mano brolis išėjo miškan. Paskui kalėjime 10 metų atbuvo. Nesitiki, kad žaliukai būt tep žudę. Sẽniai, tai sẽniai, ale mergaitė, jau panelė, už ką gi ją? Kas nužudė, nėr kam pasakyt. Mano sesuo sakė, kad tai greičiausiai kaimynų darbas. Lyg tai Laimučiai buvo juos inskundę.
Mano vyras tai namie kavojos, po pečeliu buvo slėptuvė, viršun bulves pylėm. Vienąkart grįžę iš kur tai radom viską išdraskyta. Granata mėtėsi kambary, ale nesprogo.
Vyrą išvežė Vokietijon darbuosna rusai. Paskui juos permetinėjo Bielarusijon. Tai mano vyras su Medzikausko Vaclovu rado kokios tai žolės – jie žinojo kokios – ir išsitrynė kojas, pasidarė žaizdas sau an kojų, tai liko. Grįžo namo, peržiem gydėsi. Paskui, kap užėjo kolchozai, tai jis nesirašė kolchozan. Viską atėmė, aparė po langais, ale vis tiek nesirašė.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Kalniniai Mijaugonys, k.
Piliakalnis
157. Mana tėva žemi buva palei Mijaugonių piliakalni, ir miškas už piliakalnia priklausi mum. Tėvas dar dyrba ir kalnu, ale Smetonos laikais atvažiava iš Kauna koki tai ponai ir uždraudi tėvui dyrbt’, art’ an piliakalnia. Saki, sumokės, ale tėvas turėja virš 30 hektarų žemės, tai jam to kalna visai nereikėja.
Buva šneka, kad po kalnu yra koks tai rūsys nuog senų laikų. Tėvas pasakoja, kad priekalnėj buvus kokia tai smaliarnia, likį anglių. Kiti saka, kad piliakalnij užkasti trys auksiniai kardai, dar kiti – kad auksini karieta prasmegus.
Žmonės tį kasinėja, ieškoja auksa. Tį, toliau už kalna, miške, buva tokia vieta „Arzniekas“. Tai tį, saka, buva užkasta auksa, dėžełėm sustatyta, tik kad niekas jo nemati.
Gadliauskų sodyboj už piliakalnia, tį in valdiška miška, buva akmuo su pasagos ženklu. Saka, jį jau inmūrina pamatuosna ar kur, ale tikrai buva.
Mijaugonys. – Andrius Petkevičius, g. 1927 m.
Rengėjų pastaba: Piliakalnis datuojamas I t-mečio viduriu – II t-mečio pradžia.
158. Kadaise rodėsi. Mijaugonių piliakalnij, saka, yra užkasti senobiniai pinigai. Buva tokiu mėgėjų – vaikščioja, kasinėja, badė žemi, ale kad kas rast, tai negirdėjau.
Šnekėja, kad buva koki tai plenikai, tai jiej an pečių sunešė šitu piliakalni, dari kalnu.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
159. Kap mes buvom maži, dar pasakojo seni žmonys, kad mato an Piliakalnio ugnis. Kalbėjo, kad kas tai tę buvo užkasta, ale aš jau neprisimenu.
Sako, kad an Mijaugonių piliakalnio naktimis žmonys dažnai matydavo ugnis blykčiojant. Tai kaimo bernai, pasidirbę geležinius kinžalus, eidava an kalno ir badydavo skyles. Bet niekas nieko ten nerado.
Gilučiai. – Emilija Janavičiūtė-Janavičienė, g. 1925 m.
Šunkarių raistas
160. Mijaugonių kaime buva toks Šunkarių raistas, jame šunis kori. Po melioracijos dabar tį jau dirbama žemė.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.
Iš kaimo istorijos
161. Kadaise čia ėja karai, saka ėja an durtuvų, viska buva. Pasakoja, kad buva badas. Bada metu gyvena motina su penkiais vaikais; tai kai ji iš bada numirė, jos vaikai jų suvalgė.
Ėja marai. Tep mirė žmonės, kad mažai kas lika gyvas. Saka, Mijaugonyse iš trylikos žmonių šeimos lika tik viena, tokia Pukevičienė.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
162. Visu gyvenimu gyvenau Kalniniuose Mijaugonyse. Prisimenu dar senu kiemavieti, tį buva decensina žemis. Paskui jau mana diedukas ėja an sklypų. Menu, kap statėsi, kap dėja langus. Man patika, kad tį žemėj gułėja senikas*. Aš nuveinu, atsigulu, pamiegu.
Prieg Lietuvos kas daugiau žemis turėja, tai buva gerai, o kas mažai, dar šeimyna didełi, tai sunku buva, reikėja tarnaut’. Paskui jau grafa žemi dalina, tėvas gava dar 6 hektarus.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
* Šieno prikimštas čiužinys
Vokiečių okupacijos metai
163.Mana mama lika nuog mamos keturiolikos metų. Ji buva vyriausia, lika dar keturi vaikai, mažiausiai buva tik du metukai. Paskui dar užėja karas. Mes gyvenam prie kelių, tai ėja frontas, užėja vokiečiai. Jie labai visku atiminėja, javais arklius šėri, pjovi gyvulius. Žmonys javus kavoja, užkasinėja. Mana diedukas padari suolu ir pastati jį an dviejų didelių kaladžių, o tuosna kaladėsna supiłi javus – kožnon po asminku*.
Kap ėja frontas, tai gyvulius słėpėm miške. Mes su teta buvom prie gyvulių, melžėm. Reikėja parnešt’ pienu namo. Vienųkart nešu pilnu viedriuku piena, o namie buva vokiečiai. Mama pamatė manį ir mojuoja su ranka – neik, neik. Metiau tų pienu ir lakiu atgal miškan. Užmati vokietis, kad mama kam tai mojuoja, tai spardi, muši ir mamu, ir tėvu, ir dieduku.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
* Po centnerį.
164. Mijaugonių kaime, kur dabar stovėja krautuvė, palei keliu, kara metu buva inrengtas Ašmenos žydų getas. Čia gyvena 900 žydų. Buva inrengti toki mediniai barakai, po 50 metrų ilgia, kieme buva šulinys. Vyrai dyrba prie plenta statybos, o moterys su vaikais buva namie, atskirai pastatytoj virtuvėj gamina maistu. Jiej aidava per kaimus, pirka maistu, žuvi, kitus produktus, pinigų turėja, mokėja lietuviškai.
Viena šeima buva pas tėvu atvažiavus. Tėvas kalbina, kad atiduotu dukteri. Saka, tegul būna su mana mergaitėm. Ale jis nepalika. Saka, kas bus, tai visiem kartu. Paskui juos sušaudė prie Žiežmarių miške.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.
165. Kai prie vokiečių tiesė plentą, prie dvaro stovėjo prie kelio dirbusių žydų barakai. Kepėm tiem žydam duoną. Virtuvės pečiuje ir asmerike*, kur anksčiau kumečiai gyveno, per dieną iškepdavom po dvi krosnis duonos. Tuose lentiniuose barakuose, kurie stovėjo nuo dvaro iki pat plento, gyveno daug žydų, vyrų ir moterų, tai jie ir pirko tą duoną ir gana brangiai mokėjo, kad tik gautų geros duonos. Ponia buvo labai gera moteris ir žydų labai gailino. Vėliau du rusus pabėgėlius, abu Ivanus, globojo ir gydė.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
* kumečių gyvenamosios patalpos
166. Mijaugonių kaime vokiečiai įrengė barakus ir suvežė apylinkių žydus. Čia jie tiesė plentą, o moterys su vaikais dirbo kitus darbus. Kartą šeši jauni žydukai pabėgo iš barakų ir pasislėpė Gojaus kaime. Tėvas kitą dieną prisikrovė vežimą šieno ir išvežė žydus kažkur už Semeliškių, atrodo, Užilgių kaiman. Neilgai trukus visi barakų gyventojai buvo sušaudyti prie Semeliškių.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
167. Kara metu žydai tiesė plentą. Mijaugonyse stovėjo jų barakai, kur jie gyveno. Rankom sudėjo kelią. Kai prisimenu – rankom kruvinom, suvargę. O vokiečiai eina aplink, kai traukia bizūnu…
Prie Semeliškių, Baušo kalneliuose, buvo malūnas. Nebuvo kam padėti tėvui nuvažiuot malūnan, broliai negalėjo, tai tėvas pasiėmė mane. Tai ir mačiau, kaip žydus šaudė [prie kelio, kuriuo jie važiavo]. Ateina, tik „Bach“ galvon ir spiria duobėn.
Varė žydus prieš kalną. Susikabinę vienas kitą tempia, jei apvargę buvo, griūna, vienas kitą pakelia, paskui ir vėl. Mažiukus pasodino an duobės krašto, tai džiaugiasi radę smėlio, kapsto rankytėm, o jiej tik „paf“ jiem galvytėsna ir spiria duobėn. Paskui dar žmonės pasakojo, kad buvo pažiūrėt, tai tik supasi smėlis nuo kraujo toj duobėj – visai negiliai užkasė. Eidami mėtė drabužius, skaras. Kas norėjo, pasirinko. Jėzau, aš kokią savaitę nevalgiau grįžus iš to malūno.
Šaudė apsivilkusius, nuogai nerengė. Turėjo tokius chalatus su žvaigždėm ir prieky, ir nugaroj. Teta iš Mijaugonių, kur stovėjo jų barakai, pasakojo, kad ateidavo žebravoti, miltų, duonos prisirenka, bulvių, virdavo sriubą. Gražios tokios žydelkėlės, hadai šitie vokiečiai.
Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė- Markevičienė, g. 1925 m.
168. Mijaugonių Raistų keliu, Vilniaus link, bėga žydai, prisikrovi vežimus. Užskrida łėktuvas, pradėja juos bombarduot’, tai jiej visku meti ir pabėga miškan. Paskui jau negrįža to sava turta pasiimt’, gal bijoja. Viskas gułėja išmėtyta an kelia.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
Pokaris
169. Po kara buva badas. Nuveinam, prirenkam rūgštynių. Jas pečiuj an blėkutės išdžiovina, sumala su gyrnom, prideda kiek myltų ir kepa blynus. Mes, vaikai, lakstam po lauku ir, menu, vis atlakiam pažiūrėt’, ar dar yra tų blynų stalnyke*. Tai jei yra, oi, linksma. Kitur nebuva bada, kur nėja frontas, tį žmonės viska turėja.
Vienųkart mes, vaikai, sugalvojam ait’ Kudonysna žebravot’. Nuvėjam, vaikštam po pirkias, mum duoda duonos, dar ko nor. Žiūrim, mūsu baba aina. Ji, mumį pamačius, atėja, apsikabina ir rauda. Paskui mumį parsivedi namo.
Kartu vaikai Lubakoj laksti palei Prakusu ir rada an tiltelia maišų avižų, vokiečių pamestu, tai parsineši džiaugėsi.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
*Stalčiuje
170. Neramūs laikai buva. Už geležinkelia gyvena šeimyna, myłėja rusus. Tėvas vaikščiodamas mėgdava visap šnekėt’. Saka, ateis rūsas, gyvensim visi gerai, katile virs, maistu gamins, kailinius visiem duos, nuog bagotų atims. Jo sūnus išėja tarnaut’ rūsų kariuomenėn. O kiti tada ėja miškuosna, slapstėsi, kad tik neit’ tarnaut’ pas rūsus. Ir atsitika labai negeras dalykas, tikriausiai buva kokia nor asmenini nesantaika ar kas.
Motinu lovoj nušovi, o tėvu ir dukteri, jaunu, kokių šešiolikos metų, labai kankina. Tėvas, brolis, ale, kuom ji, tokia jauna, gałėja būt’ kalta? Saka, Koncepta kaime stovėja rūsai, o ji neši tiem rūsam piena, su jais šnekėja.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
Iš dvaro istorijos
171. Kai grafienė Pliaterienė su dukromis bėgo iš Lietuvos, tai Mijaugonių dvare takas, kuriuo turėjo eiti grafienė, buvo nubarstytas žeme, atvežta iš Abromiškių dvaro – tam, kad grafienė neatsistotų ant Lietuvos žemės.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
172. Nuo 1860 iki 1920 m. Mijaugonių dvaras priklausė grafams Pliateriams iš Abromiškių. Lietuvai tapus laisvai, dalis dvaro žemių buvo nacionalizuota, išdalinta savanoriams, o dalį nupirko Jonas ir Teresė Grybauskai, sugrįžę iš Amerikos. Jie perstatė dalį pastatų, gyvenamą namą. Po 1945 m. dvare buvo įkurta mokykla.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
173. Mijaugonių dvaro palociai buvo kitoj vietoj, ne čia, kur dabar likę. Grybauskas kaip nupirko dvarą, tai palociuose negyveno, sakė ten vaidenosi.
Žemę kai porceliavo 1940 metais, tai Grybauskienės brolis Žukauskas gyveno atskirai, turėjo 10 ha. Paskui jie slapstėsi, gyveno Kaune. Taip ir dabar stovi – nei grįžta, nei atstatinėja. Žemę nuomoja paukštynui.
Kalniniai Mijaugonys. – Albina Tamašauskaitė-Petkevičienė, g. 1930 m.
174. Gimiau Mijaugonių dvare, tėvai dirba dvare. Senas dvaras stovėja arčiau in Mijaugonis, netoli soda. Tį buva palociai, ale jau niekas juose negyvena. Saki, tį vaidenasi.
Namas ylgas, blėta dengtas, per viduri ėja koridorius, in abi puses buva kambariai. Jį nugriovi tik sovietmečiu. Šitas, kur išlikis, prieg man statytas. Jį stati jau Grybauskai, jiej dvare negyvena. Saki, labai vaidenasi, naktim daužasi, trankasi, negałėja miegot’, tai ir aplaida jį. Grybauskai buva grįžį iš Amerikos, ale patys visku dyrba, ir akena, ir drapokava arklius pasikinkis. Tep taupėsi, kad degtukus pusiau skaldi. Ale ir degtukai brangūs buva. Atsimenu, dėžełi kainava 10 centų, o vištos kiaušinis – tik 5 centai. Labai taupūs buva. Pradžioj gyvena senam tarnų name, kur per karu sudegi, paskui pasistati nauju. Paskui tį mokykla buva, mes dar tį mokyklon ėjam. Namas ilgas, dviejų galų, vienam gale stovėja pečius, buva priemenė, paskui gyvena kelios šeimos.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
175. Mijaugonių dvaras mano atmintij priklausi Grybauskam. Kap senis Grybauskas miri, tai jį palaidoja senobiniuosekapeliuose. Ir dabar visai netoli Mijaugonių kapinių tie kapeliai yra, medžiais apaugi, ale tį niekas jau nesilaidoja.
Prie dvara buva pastatytas namas andanarščikam*, didelis toks, gyvena trys šeimos su vaikais. Ale tį ilgai gyvent’ negałėja, labai vaidenosi. Nakti, apie dvyliktu valandu, kas tai ateina, duris atidarinėja, atneša malku, užkuria pečiu, uždega lempu. Žmonės negałėja gyvent’. Tarybiniais metais tų namu nugriovi ir išveži Žiežmariuosna, pastati klubu.
Saki, kad tas namas buva pastatytas an kokių tai senobinių pamatų, gal buvusia dvara. Klojimas, svirnas ir Grybauskų namas dar stovi.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.
* Turima omenyje nuomininkams
176. Tėvai anksti mirė, tai išėjau tarnauti labai jauna. Tarnavau Mijaugonių dvare pas ponią Grybauskienę. Jie nebuvo turtingi, bet išvažiavę į Ameriką. Čia jiems bebūnant, vyras darbe neteko akies ir už tai gavo labai daug pinigų. Tada parvažiavę ir nupirko Mijaugonių dvarą.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
Iš prisiminimų
177. Mijaugonyse buva mokykla, tai tarnavau pas mokytoju. Mokytojai buva du: Medzikauskas iš Gilučių ir dar iš kur tai mokytoja, jos pavardės neatsimenu, nebuvau labai cekava. Mokinaus pas Medzikausku, tai menu, kad jis grodava smuikeliu ir vaikus mokina dainuot’. Jis gyvena su tarnaite Pranute. Ji turėja sūnu, jau studentu. Tas studentas buva labai ponaitis. Jei nueis karvis perrišt’, tai kol kuolu žemin inkala, tai pūsli an delna prisimuša. Jį išlaiki mokytojas Medzikauskas, mokina. Buva visokių šnekų, kų aš tį žinau.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
178. Skerdžius Jankauskas neturėja sava nama, tai gyvena dvare, dar koks tai Dzedulionis, Ščiuka.
Mana tėvas šiaučiava. Žmonės užsakydava, nespėja daryt’. Tai ir mokinių turėja: Sabonia Vladas, iš Vievia Bartusevičius Stasys pas jį mokinosi šiaučiaut’. Geras buva meistras.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
179. Kaime jaunima buva daug. Pokaria laiku nelabai buva ko apsirengt’, pasipuošt’, ale vis tiek jauni buvam, viska norėjam. Būdava, suveinam kur, susirenkam. Kad tėvai ir barasi, vis tiek neiškenčiam. Buva toks pritraukta kojela Pranukas, invalidas, jis mokėja armonika grot’. Tai susirenkam kur, ateina jis su sava armonika, ir šokam, kur tu tį iškentėsi.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
180. Labai myłėja Lietuvu mana senis. Labai verki, kap vėliavu kėłi, himnu giedoja ir mumį su kaimynka verti giedot’. Mes iš jo šaipomės, tai jis kap pradėja keiktis, už šepečia, aš jumį, saka, pamokysiu. Tai mes jau jam sakam: „Gerai, gerai, jau gražiai giedosim.“ Ir giedojom.
Kalniniai Mijaugonys. – Zofija Kasciukevičiūtė-Beliukevičienė, g. 1927 m.
Kloniniai Mijaugonys, k.
Iš kaimo istorijos
181. Kloniniai Mijaugonys – kaimas į šiaurę nuo Ilgio ežero, prie plento Vilnius–Kaunas. Iki 1940 m. kaime buvo apie 50 sodybų, šeimynos gausios.
Elektrėnai. – Pranas Akulevičius, g. 1930 m., kilęs iš Mijaugonių.
182. Kaimai buvo tarp miškų, čia ėjo keliai. Kelias per Mijaugonis ėjo ant Semeliškių ir buvo labai senas, jis tik truputį yra ištiesintas. Prie jo stovėjo senas Mijaugonių kaimas. Kita šaka ėjo palei Obenių dvarą ir sukosi į Gojaus mišką per Lubaką, ir ėjo per Gabriliavą, Dainavą link Paparčių. Kai tiesė Vilniaus–Kauno plentą, tai toj vietoj, kur kelias kirtosi, nereikėjo nieko užvežt, toks buvo nuo seno sumuštas.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
183. Pro šias teritorijas ėjo dideli keliai, todėl ėjo ir prancūzai. Mijaugonių dvare buvo apsistoję eidami į Rusiją. Grįždami atgal, jie labai grobė kaimus, pjovė gyvulius, paukščius, vogė viską. Žmonės nuo jų bėgo, kaimai stovėjo tušti. Tik frontas praėjo labai greit, tai labai nenukentėjo.
Paskui buvo visokių pasakojimų apie prancūzų auksą. Šatavičius iš Gilučių turėjo įrankius kokius tai, jis ieškojo aukso, bet ar rado, tai nesakė.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
184. Petkevičiaus atmintyje trumpai paskaičiuoti kaimo nuostoliai 1940–1955 m. politinių suiručių metu. 1940–1941 m. nuostolių nebuvo. 1944 m., tik praėjus frontui, prasidėjo
Aračiauskas Bernardas, gimęs apie 1925 m., bežemis, nenorėdamas tarnauti rusų armijoj išėjo į mišką ir 1945 m. žiemą žuvo.
Aračiauskas Petras vokiečių okupacijos metu tarnavo savisaugos būriuose ir žuvo fronte apie 1943 m.
Belekevičius Kazys, gimęs 1920 m., vokiečių okupacijos metu mobilizuotas į vokiečių armiją. Negrįžo.
Janavičius Jonas, 45 m. amžiaus, neaišku, už ką suimtas 1944 m., išvežtas į Krasnojarską, iš kur negrįžo.
Janavičius Antanas, gimęs 1925 m., slapstėsi nuo mobilizacijos ir 1945 m. pavasarį nušautas, kai bandė valtimi pabėgti į kitą ežero pusę nuo jį persekiojusių kareivių.
Janavičius Stepas, gimęs 1927 m., 1946 m. buvo suimtas ir apkaltintas priklausęs pogrindinei organizacijai, tardymų metu neišlaikė kankinimų ir prisipažino, ko net nedaręs. Kitus vyrus, paimtus kartu, kurie neprisipažino, po dviejų metų iš kalėjimo paleido, o jį nuteisė iki gyvos galvos ir ištrėmė. Į gimtinę negrįžo.
Janavičienė Apolonija ir Janavičiūtė Janina, ištremtos 1948 m., į kaimą negrįžo.
Janavičius Bolius, gimęs apie 1920 m., 1944 m. buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Negrįžo.
Janavičius, gimęs apie 1930 m, girtaujančių stribų buvo nušautas apie 1948 m. prie Kiemelių kaimo, kai į Kaišiadoris buvo nuvežęs grūdus prievolei.
Lipnickas Kazys, apie 50 metų amžiaus, buvo apkaltintas bendradarbiavimu su vokiečiais, nes jo kaimynystėj buvo vokiečių ryšių stiprinimo punktas ir aptarnaujantys kareiviai užeidavo pas jį. Ištremtas.
Lipnickas Stepas, gimęs 1925 m., suėmus tėvą pasitraukė iš namų, bijodamas tolesnio persekiojimo, ir žuvo 1946 ar 1947 metais.
Petkevičius Zigmas, gimęs 1920 m., už tarnybą savisaugoje vokiečių okupacijos metais 1946 m. suimtas ir iš kalėjimo negrįžo.
Vankevičius Bernardas, gimęs apie 1916 ar 1918 m., rezistentų nušautas už bendradarbiavimą su saugumu.
Vankevičius Jaronimas, gimęs apie 1910 ar 1915 m., rezistentų nušautas už bendradarbiavimą su saugumu. Jis buvo įskundęs keletą kaimynų: Lipnicką, Janavičių ir kai kuriuos kitus.
Žigutis Edvardas, gimęs 1920 m., teistas už tai, kad vokiečių okupacijos metu tarnavo savisaugos dalyse. Į kaimą negrįžo.
Žigutis Pranas, gimęs apie 1915 ar 1918 m., buvo pastebėtas rezistentų tarpe, tačiau likimas nežinomas. Į kaimą negrįžo.
Elektrėnai. – Pranas Akulevičius, g. 1930 m., kilęs iš Mijaugonių.
Užrašytojos pastaba: nurašyta iš Prano Akulevičiaus užrašų.
Ilgio ežeras
185. Kai buvau vaikas, Janavičius Augustas daug pasakodavo apie ežerus, apie raistus prie Mijaugonių piliakalnio. Sako, Ilgio ežeras ėjęs iki Mijaugonių piliakalnio, paskui vietovės užpelkėjo. Dar jis sakė maudęsis, o mes jau tik įklimpusias karves iš tų raistų traukdavom. Dabar, po melioracijos, ir tie raistai visai užako, virto šlapiais durpynais, kurie palijus smarkiam lietui vėl prisipildo, išeina iš griovių. Kai mes su tėvu važiuodavom tenai kasti kalkių, tai iškasdavom didžiausius klodus kriauklių.
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Iš prisiminimų
186. Čia kiekvienas kaimas turėjo savo tarmę – vieni cikiavo, kiti ne.
Pavadinimai Mijaugonys, Kaugonys, atrodo, bus kilę iš čia kadaise gyvenusių žmonių pavardžių.
Mano prodiedų pavardė nežinia kokia buvo. Kaime visi vadino vardais, dar turėjo pravardes. Mano prodiedis turėjo du sūnus ir dukteris. Žemę užrašė vyresniam Ignui, o mano dieduką išleido Trakuosna mokytis teisės, tai reikėjo užrašyti pavardę. Sako užrašė sulenkintą Jurkievič.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
187. Žemė buvo pagrindinis žmogaus turtas. Grafai vieni pirko žemes, kiti pardavinėjo, pralošdavo kortomis – visko buvo. Žmonės, kurie tik turėjo pinigų, pirko žemę ir miškus. Paskui mišką iškerta, kelmus išrauna, žemę išdirba ir jau turi savos. Taip prasigyvendavo. Tokie, kaip Sabonis, kaip mano prodiedis, panašiai buvo prasigyvenę.
Kartą atsitiko nelaimė – dieduko brolis nuskendo Strėvoj. Prodiedis turėjo grąžinti mano dieduką iš mokslų namo ir ūkininkauti. Tai sako, jis žemės nelabai mylėjęs, dažnai kaimo žmonėms rašinėjęs visokius raštus, bet žemę dirbo, nes žemė buvo turtas.
Kad žemę nupirktum, tai reikėjo mokėt taupiai gyvent, neišlaidaut, nei rengtis, nei girtuokliaut. Ir nusipirkdavo. O tinginių ir tais laikais, ant pečiaus gulinčių, buvo daug. Ko ponas neliepė, to ir nedarys, kai ponas nemato – ir nesistengs. Toki ir gyveno prastai, ir jų vaikai likdavo prasčiokais.
Seniau žemė visur buvo išganyta, išpjauta, išravėta. Teta pasakojo, kaip ją dar mažą pastatė žąsų ganyt. Žąsys kiek pavaikščiojo, žolę papešiojo, paskui pakilo ir nuskrido ežeran. Parlekia piemenė verkdama: „Žąsys išskrido.“ Vakare jos pačios namo pareina…
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
Konceptas, k.
Iš prisiminimų
188. Mano tėvelis buvo miškininkas, prižiūrėjo mišką ir kasdien jodinėdavo po mišką. Mamytė, tada dar jauna piemenaitė, ganė miškuose gyvuliukus. Tėvelis ją pamatė, ji labai jam patiko, jis ją užaugino iki 18 metų ir vedė. Paskui, kai jau ėjo an sklypų, gavo Koncepto žemę ir čia pasistatė namus. Turėjo 14 ha žemės. Daug dirbo, bet mokėjo ir daug visokių pasakojimų, atsitikimų, pasakų.
Konceptas. – Genutė Pupalaigytė, g. 1943 m.
Lubaka, k.
Kaimo pavadinimo kilmė
189. Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka, tai kaimas ir pavadintas jos vardu.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1907 m., kilęs iš Lubakos.
190. Tėvas pasakojo, kad Lubakos kaimas buvo vadinamas „Šventa Lubakėlė“. Sako, tę žmonės nenorėjo nieko dirbt – sėdės ant tvorų, žiūrės vieni in kitus ir šnekėsis, tai ir vadino taip.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Šėtono raistelis*
191. Mūsų žemė, kur trobos stovi, vadinasi Šėtono raistelis, bet kodėl, tai nežinau.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
* Pateikėjai mini ir galbūt painioja du Šėtono raistelius – vieną Lubakoje, o
kitą prie sanatorijos miške.
192. Už gelžkelia, tį in Lubaku, aina senas kelias, tai tį buva toks Šėtona raistelis, alksnynas. Tai kap buvau maža, žmonės šnekėja, kad tį vaidenasi. Kap važiuoja miškan, ar Liutoniu malūnan ir vėlai grįžta namo, tai tį, tam alksnyne, ir prašvinta. Invažiuoja ir išvažiuot’ negali. Saka, pasiroda koki tai juodi vyrai, jiej šoka ir tų žmogų vis vedžioja ratu, ir jis negali išvažiuot’. Kap prašvinta – juodi kelmai aplink.
Mes, vaikai, aidavom tan raistelin spalgenaut’. Baba sakydava: „Nelaukit sutemų, grįžkit po šviesai, ba tį neišeisit.“
Saka, važiava žmogus iš malūna per tų raisteli. Važiuoja, nieka, tik arklys tep jau sunkiai traukia, tep jau sunkiai. Ale žmogus džiaugiasi, kad dar keliu mata. Išvažiavis iš to alksnyna atsisuka – gi vežime didžiuliai kelmai riogsa. Iš ko jiej pasidarė? Vis tiek koki tai vaiduokliai buva.
Žebertonys. – Joana Malašauskaitė-Stirnienė, g. 1931 m., kilusi iš Migūčionių.
193. Tėvas važiuodavo Liutonių malūnan malt javų. Vienądien labai susivėlinęs, ba malūne buvo daug žmonių, vėlai naktį grįžo namo. Tai sako: „Tik davažiavus in Šėtono raistelį kap šoko arklys, neša an plento, suka atgal, ir gana. Galvoju, kapgi čia dabar bus. Vėl suku an keliuko, privažiuoju raistelį, vėl arklys prunkščia ir neša atgal.“ Tai paskui apsuko didžiausią ratą, nevažiavo pro tą Šėtono raistelį, ba tę visi paklysta.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m., ir Janina Leščinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m., kilusi iš Kakliniškių
Iš kaimo istorijos
194. Dar menamas Glembockos dvaras, karčiama ir pašto arklių stotis. Žemės priklausė Andriui Janavičiui. 1923 m. glembockiečiai, kurių kaimas buvo archajiškas, žemė sudalinta rėžiais, tapo sklypininkais. Kaimą pavadino Lubakos vardu, viensėdis irgi atsidūrė Lubakos kaimo teritorijoje.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
195. Mano diedukas gyveno Lubakos kaime, aš pas jį dažnai būdavau. Diedukas buvo labai įdomus žmogus, grojo smuiku, mandolina, giedodavo pagrabuose kartu su Malašausku ir trim moteriškėm. Jis man pasakojo, kad Lubakos kaimas buvo gatvinis, ėjo prie Mijaugonių–Gilučių kelio. Kita gatvelė buvo prie Kietaviškių vieškeliuko.
Daugiausiai gyveno Janavičių, Gudelių.
Dieduko sodyba buvo sena, augo daug didelių senų medžių, šimtamečių beržų, netoli tekėjo upelis Prakusa, buvo du šaltiniai. Vienas jų tekėjo į rytus maža srovele, bet ir žiemą neužšaldavo, tekėjo po sniegu.
Elektrėnai. – Arūnas Pliskauskas, g. 1968 m.
Iš prisiminimų
196. Seniau buvo labai įdomių žmonių. Iš Vindziulių kaimo atvažiuodavo toks Čipuolis (nežinau, ar tai jo pavardė, ar pravardė), tai jis pernakt pasakodavo visokias pasakas, nutikimus. Klausydavom išsižioję, niekas gulti nėjo iki ryto.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.
197. Jodavo naktigonėn. Kartą bernai, norėdami nueiti pas mergas, paėmė mus, piemenis, paliko prie arklių ir išėjo, o mes vidurnaktį sumigom. Pabundam – nei vieno arklio. Bernai grįžta, nieko nėra. Visi puolė ieškot, mes verkt. Pagal nukrėstą rasą ėjo, ėjo ir rado arklius Šarkinės miške. Juos pavogė, surišo galvas, uodegas ir jau norėjo pjauti. Toks ne visai protingas žmogus. Bernai parsivedė arklius ir tą vagį.
Einam visi Kietaviškėsna pas policininką. Tas klausia: „Ar vogei?“ Tas: „Vogiau.“ „Ar norėjai pjaut?“ „Norėjau.“ Mato, kad durnas. Ką jam daryt?
Policininkas ir sako: „Duokit jam visi.“ Vyrai sako: „Ką čia duosi jam durnam.“ Ir paleido.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.