PAPROČIAI, TRADICIJOS, ŠVENTĖS
Žiemos ciklas
Adventas
Per adventą Sabališkių vyrai rinkdavosi kortom lošt’, moterys – plunksnas plėšyt’, bernai mergas kibina, plunksnas išpučia ir kvatoja. Advente jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidi visokius žaidimus be šokių ir be muzikų. Sekmadieniais ryte namie giedoja giesmes.
Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Mes, merginos, per adventą rinkdavomės vakarot’ kaime. Nebuvo pinigų, mezgėm megztinius ir vežėm parduot’, tai vakarais rinkdavomės pas ką nor ir kartu mezgėm, vakarojom vienos pas kitas. Paskui naktį einam namo, klampojam per sniegą, linksma buva.
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Jaunimo buvo. Žiemą laukėm Kalėdų, susirinkdavom sekmadieniais, žaidėm ramius žaidimus, visokius fantus. Vakarais mezgėm, verpėm, audėm.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m
Bernai myƚėja šposaut’. Pas Antanukieni buva dvi mergos, tai mes kokios penkios iš Kampų tenai aidavam vakarot’. Advente tenai rinkomės, Obeniuose, žaidim visokius žaidimus, mezgim. Namo ainam vėlai, tai bernai, kai tykus žiemos vakaras, mėnulis šviečia, isiverčia kailinius ir šliaužia keturiom, kap vilkai. Dar degtukais žibina, mat vilkų akys šviečia. Mes isigąstam, rėkdamos atgal’, ar kur šonan,kur kokia troba arčiausiai. O paskui jiej an visa kaima kvatoja.
Seniau buva vilkų, ale nelabai ty kas jų bijoja. Buva toks bernas Ščerbavičius, tai jis, kap tik vilkai pasiroda, ƚakia laukais ir vejasi juos, o mes visi – paaugliai, jaunimas, ƚakiam jam iš paskui ir garsiai rėkiam, baidam, kad jo nesudraskyt.
Anykštos k. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m.
Per adventą eidavom kaiman. Supraša mergų plunksnų plėšyt’, nu pagalvėm daryt’, tai suveinam, vėlai vakare ateina ir bernų, tai erzinasi, plunksnas pučia.
Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.
Advento metu rinkosi be muzikų, tik rateliai, juokai, pokštai.
Seniau plunksnų pagalves darė, tai susirenkam vakarais plunksnų plėšyt’. Smagu būdavo. Paskui dar ateina ir bernų, tai menu, paima virtų bulvių, suminko ir į plunksnas. Pabandyk išrinkti… Bet niekas jų nebarė, juokėsi, tada dar kai papūs suplėšytas, tai aplinkui laksto, nesurinksi.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Adventas – griežtas laikas ir pasnikas. Mėsa, pieno produktai uždrausta valgyti. Valgė daugiausia daržoves, augino daug šakniavaisių, ropinių augalų, kanapių, aguonų, juos terloj su kočėlu grūdo. Terla – tai toks išlietas indas gal iš molio, bet jis buvo tvirtas, jame ne tik grūdo , jame ir kepė. Vakarais jaunimas rinkosi, žaidė, vakarojo.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m. Lubakos k.
Kūčios, Kalėdos
Per Kūčias valgi sližikus, baravykų rasalu, silkės, žuvies. Vakare, visi isiprausį, valgi vėlai. Pirmiausia tėvas lauži plotkeƚi, dalinasi visi. Žvakių an stala nedegi. Po staltiese dėja šienu, jį nuėmus būri, kokie javai geriau derės. Šienu davinėja karvėm, aveƚėm, vištom davi miežių grucės.
Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Per Kūčiu su seseria būrdavam, šventim visas šventes, sekmadieniais niekas nedyrba, šventi, dyrba kasdien, ale ir šventi, būdava laukiam švenčių. Ir vanduo ir upeliuose, ir šaltiniuose buva švarus, visur gaƚėjai atsigert’.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, 1934 m.
Kalėdos bažnyčioj. Paskui pavakarėj jau renkasi jaunimas, – vakarėliai. Ale buvo pokaris, neramu, tai naktim sėdėjom namie, nevaikščiojom, tik pavakarėm. Suveinom. Kalbinam muzikantus kad ateit. Vietoj muzikantų nebuva.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Daug būrtų buva. Mergos Kūčių nakti visap būri ir malkas neši, ir visap. Ale man patika, kad aidava palei keliu ir nuog kelia iki namų barsti žirnius, visu keliuku, kad bernai ateit. Paskui patika degint’ popieriu. Bliūdan indedi popieriu, uždegi ir žiūri an sienus, koki šešėliai dedasi.
Belezų k. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, g. 1906 m.
Per Kalėdas eglutę puošėm, karpėm iš popieriaus lenciūgėlius, snaiges, darėm žaislus iš šiaudų, juos kabinom an lubų. An eglutės dar kabinom saldainius, riestainiukus. Karpėm iš popieriaus an lempos, an langų.
Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m. Streipūnų k.
Kalėdų eglutės mūs krašte pasirodi apie 1920-us metus. Kap kunigas kalėdoja, tai ruošdava pietus, ty ir ruoši egluti, puošė saldainiu, obuoliuku, popieriuku, šiaudinius karvelius kabina. Kap kunigas valga vakarieni, tai jaunimas suveina, deklamuoja eilėraščius, dainuoja.
Kūčios – 12 valgių. Grucė iš kruopų – iš piestos pamirkai, nušutini miežius, išverdi, dveji kisieliai – būtinai avižinis ir spalgenų, silkė – žalia ir kepta tešloj, žuvų prigauda. Šieną dėja ir an stala po staltiese, ir po stalu. Žvakių an stala pas mumį nedegina, pastata kryželi, deda plotkeƚas ir valgius. Laika griežtai nesilaiki. Jei aidava pirtin praustis, tai ir vėliau, o jei pirtis buva kurenta kitudien, tai ir anksčiau, ale tik žiūrėja, kad jau žvaigždė būt patekėjus. Prisimenu, kad vyrai visada pirtij maudėsi pirmi, po jų aja moterys. O per Kūčias atvirkščiai – pirma aja moterys, mat jom reikėja stalu padengt’. Po Kūčių visap būri. Tvoru apkabina, skaita, malkas neša, šiūkšƚalas išneša. Klausa, iš kur šunys loja. Nekotėƚėn deda šližikus, krata, žiūri katrą šuva paims. Ale ir prauda. Aš jau čia, Geibonyse, gyvenau. Buva trys mergos Mikaliūkščiukis, tai jos kap nekioja sližikus, kap jom iškrita, tai tokia ailia ir ištekieja – pirmiausia jauniausia, paskui vidutinė, paskiausia vyriausia. Sodu, obelis apiberia virtais žyrniais – tais metais gerai derės. Tikėja, kad nakti ateina dvasios valgyt’, palikdava viskų an stala.
Per Kalėdas buva vakarėliai, ateidinėja daug bernų.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Prieš šventes labai tvarkydavo namus, plauna , tvarkosi visą savaitę, paskui jau maistą gamina. Kūčių vakarą visi sėda už stalo, tėvas atneša šieno, deda ant stalo, menu daug dėjo, net bliūdukai, lėkštės virsdavo, reikėjo mokėt’ pastatyt’. Tą šieną paskui ryte atiduoda gyvuliam. Žvakių nedegė, dalino plotkeles. Išskirtinis Kūčių valgis – sližikai. Silkes vežiojo žydai, jas ruošė labai paprastai – išvalo, nuplauna ir supjausto gabaliukais, dar svogūno gabaliukais uždeda ir su aliejum. Viskas, jokių tenai padažų. Žuvį kepė ant keptuvės, pečiuje kepdavo pyragėlius. Visokių kepdavo, ir su grybais, ir su obuoliais, ir su aguonom ir su kopūstais. 12 valgių reikėjo. Buvo grucė su medum iš šutintų kviečių. Kisielius būtinai avižų. Džiovintų obuoliukų kompotas. Aguonų pienas. Aguonas trynė terpoj, tai buvo toks juodas rupiu vidum puodas.
Gilučių k. – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g1929 m.
Kūčių stalas visus mus sukviesdavo prie tėvų stalo. Mūsų šeimoje buvom 5 vaikai, paskui dar anūkai, visi pas mamą, kol ji buvo gyva, Gilūšio kaime susėsdavom apie 17 žmonių. Ant stalo dėdavo šieno, uždengdavo balta drobine staltiese, visada stovėdavo kryželis ir stiklinėje su grūdais įstatyta žvakė. Prieš vakarienę visada pasimelsdavom, tėvas visiems išdalindavo plotkeles, palinkėdavom vienas kitam sėkmės, laimės, tada laužydavom plotkeles. Kūčioms mama visada virdavo žuvienę su baravykais, visada būdavo 12 ir daugiau patiekalų, kuriuos visus išragavę, mėgome burti. Pirmiausiai traukdavom iš po staltiesės žolyną, matuodavom kieno ilgiausias, storiausias, vadinasi tam geriausiai seksis tais metais. Jaunystėje burtų buvo daugiau, mergaitės norėdavom laimingai ištekėti – klausėm šunų lojimo, būrėm vašku. Naktį, menu, bėgdavom klausyti gyvulių kalbos, tačiau išgirsti neteko, paskui semdavom iš šulinio vandenį, ragavom.
Mano senelis, mamos tėvas Zigmas Ščerbavičius buvęs Amerikoje, jau pradėjo ir namie švęsti Naujus metus, nes kaimas dar nešventė. Mama savo vaikus ir anūkus mokindavo žaidimų, paruošdavo dovanėlių.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Kūčios Grabijoluose kaip ir visoje Lietuvoje yra valgomos pasirodžius pirmai žvaigždei. Po staltiese dėdavo šieną, o šieno krepšį statydavo po stalu. Pasnikiniai valgiai – kvietiniai kleckučiai, žuvis, džiovinti grybai, džiovintų vaisių gira, spanguolių kisielius ir avižinis kisielius, aguonpienis, grikių košė. Stengiamasi patiekti 12 patiekalų, seniau, sako, būdavo ir po 5, 7 patiekalus. Mirusiam šeimos nariui padedama tuščia švari lėkštutė ir šaukštas. Susėdus už stalo reikia atsigręžti į sieną ir pasižiūrėti į savo šešėlį. Jei šešėlis ryškus, tai sveikas sulauksi kitų Kalėdų, jei išsikreivojęs – gali sirgti. Kūčias pradeda valgyti nuo šventinto paplotėlio, vėlių lėkštutėje padedant vieną jų. Sako, vieną išnešdavo bitėms, kad jos sėkmingai sulauktų pavasario. Stalas paliekamas nakčiai. Pavalgę būrė savo ateitį. Traukė šiaudą iš po staltiesės, sėmė kūčiukų saują, žiūrėjo ar pora ar lieka. Merginos po pagalve dėdavo pirmą atkąstą kąsnį, lauke stovėjo toje vietoje, kur buvo svilinta kiaulė, klausėsi šunų lojimo. Drąsesnės bėgo per 12 žemės rėžių, tikėdamos pamatyti savo būsimąjį. Kiek per adventą suvalgai silkių, tiek jų galvų ant trobos užmesk, tai Kūčių naktį tas galvas surink ir pamatysi savo išrinktąjį. Pavalgę bėgdavo prie pirties, uždega žvakę ir sėdi, laukia, – jeigu kas barkštelės, sušmėžuos, vadinasi tais metais ištekėsi. Ryte šeimininkas, nuėmęs nuo stalo šieną ieškodavo kokių grūdų daugiausiai ras ant stalo, jų derlius bus didžiausias. Kūčių šieną dalindavo gyvuliams, o staltiesės moterys neskalbdavo, ją patiesdavo veždami į klojimą pirmą derliaus vežimą, kad pelės derliaus nekapotų.
Aliniškių k. – Stefanija Derškutė Sabonienė g.1928 m.
Kap aš būrtus dariau. Kap buvau jauna ir norėjau sužinot’ už ko ištekiesiu, tai po Kūčiai užlipau an aukšta, usinešiau žvaki degančiu, rožančiu, dar ką tai, užmiršau jau, apsibrėžiau aplink ratu ir laukiu. Girdžiu kažkas brakšt’, brakšt’, sujudieja aplink, žvakuti tik žybt’ ir užgesa, tai nereikieja nieka, kap ƚėkiau nuog aukšta, tai net sudundieja, tep ir neisibūriau ateities, o gal ir isibūriau, kad apsiženinau už pirma vyra, už Kiera Piktakiemin, tai ir sudegiau.
Kloniniai Jagėlonys – Ona Beganskaitė Sakalauskienė, g. 1925 m.
Kalėdos bažnyčioj.
O per Kūčią tai jau būrtai. Iš vaško lydė, žiūrėjo an šešėlių. Po vakarienės eidavo laukan, šunų klausėsi, vyrai traukė šiaudus iš po staltiesės. Žiūrėjo kaip linai augs, ar dideli.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Kūčios šeimos rate. Prie stalo visi turėjom savo vietas, tada poteriaunam, visi suklaupiam paskui tėvas persižegnoja, laužo plotkelę ir visiems dalina, šieno po staltiese dėjo, šaukštus visi savo turėjom, lėkštučių nebuvo.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Kūčių valgiai tokie patys, kaip ir dabar. Sena moteris, tokia Marcinkevičienė, Mijaugonių dvare ruošdava Kūčias, viri avižinį kisielių, kepi šaltanosius su aguonom. Visa šeimyna valgi kartu su ponia už didelia stala, – laiki dvi mergas ir du bernus, tai nieka neskyri, valgi visi kartu. Prieš valgį visi kartu potieriava, paskui dalinasi plotkeƚa su linkėjimais. Pavalgį visi būri – neši malkas, klausi, kur šunys loja. Būdava, pripila bliūdu vandenia, per jį uždeda balanu ir pakiša po lova – tai naktį tuom tiltu ir ateis tava būsimasis. Ir tikrai. Man taip ir buva. Susapnavau, kad abudu sėdim virtuvėj ir giedam „Amžiną atilsį“. Atsikėliau ir sakau: „Kas čia dabar bus?“ Tada aš jį jau pažinojau, ale aš greitai išvažiavau iš dvara ir isiskyrim. Kai po poros metų grįžau, vėl’ susitikam ir kiek padraugavį apsivedėm. Ir „Amžiną atilsį“ giedojam visu gyvenimu kartu, mat abudu giedojam laidotuvėse.
Lubakos k. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m.
Per Kūčias naudojo medų, įvairius grūdus, virė grucę iš vienos ar kelių rūšių grūdų ir užpila medaus. Skaniausia buvo sližikai su miešimu, buvo silkės, žuvies. Ant stalo po staltiese dėjo šieno, kašį šieno statė po stalu, ryte jį atiduodavo avelėm. Kūčią palikdavo dvasioms. Vakare po vakarienės būrė.
Kalėdoti ėjo ir vaikai, ir suaugę, dainos bet kokios.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m. Lubakos k.
Šventi visas šventes, Kalėdas. Dienu prieš Kūčias nieka nebuva galima valgyt’, pirtin visi ajam, o vakare jau Kūčias valgi, būri, ir maistu palikdava dūšiom an stala, o ryte šienu nuog Kūčių stala visadu atiduodava gyvuliam, jeigu an stala lienka koks grūdas, tai, saka, tais metais labai deries tiej javai.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Vaikai labai laukim Kalėdų, tai buva labai dideƚė šventė. Tėvas laiki bites, tai prisimenu prieš Kūčias kaimynam nešdava medaus. Kepi pyragus, skaniai valgim, tai ir šventi buva.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m
Trys karaliai
Trys karaliai eidava ūlyčia, ateidava net iki mūs namų, nor gyvenam jau viensėdij. Jiej turėja usidėję iš šiaudų nupintas aukštas kepures, tokias lyg karūnas isiskleidusias, turėja aukštu dideƚi, visaip išpuoštu lazdu, an jos buva pririštas zvanelis. Tai kap eina, vis žemėn stuktelia, tai tas zvanelis dzin dzin dzin, dzin dzin dzin, skamba, o jiej dainuoja: ,,Eina eina trys karaliai, ieška dieva visagalia”. Atėjį trobon linki linkėjimus, gieda Kalėdines giesmes. Mūsų kaimas buva labai didelis, tai visus kol’ apeina ir dienos neužtenka.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Mano tėtis kartu su kaimynais Pranu ir Ignu Sinkevičiais eidavo apsirengę Trim Karaliais per kaimą. Jie apsirengdavo kaip išgalėdavo ir paimdavo su savimi jauną vaikiną, kuris vaidino velniuką. Visi eidavo su muzika ir daina. Velniukas, jis buvo visaip ištepliotu veidu, pirmas pribėgdavo prie namų ir žiūrėdavo ar yra ant durų trys kryželiai su raidėmis, stengdavosi užrašyti su kreida. Žmonės juos pasitikdavo, vaišino.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Per Tris karalius vaikščioja po kaimu. Apsirengia su išverstais kailiniais, vienas juodais, kitas baltais, apsirengia dar visokiais cigonais ir aina, mergom, bobom ir šeiminykam visko linkėja, o cigonai prašinėja. Duodava pyraga, samagona, kas ko turėja, ir per Velykas panašiai. Paskui jau balius, suveina kur nor.
Mijaugonys – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., Anykštos k.
Trys karaliai. Iš ryta visi aina bažnyčion, šventina kreidu, parsinešį užraša an durų raides, o pavakarėm persirenginėja ir aja in ulyčių visi, ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Buva trys karaliai, o už jų tai ir velniai ir raganos, kas kaip sugalvoja. Daug dainava, krėti šposus, juokava:,,Trys karaliai raši, bernai duonos praši. Bernam po riekutį, mergom po špygutį”.
Vindziulių k. – Ieva Karendiatė Jaruševičienė, g. 1934 m.
Paskui vaikščiojo 3 karaliai. Jie buvo apsirengę, kad nepažintų, eidavo giedodami, linkėjo laimės ir derliaus.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m. Lubakos k.
Trijų karalių vaikštynėmis baigdavosi tarpukalėdinis laikas, visi šventė ir nieko nedirbo. Vaikštinėjo trys vyrai, apsirengę ilgais nedažytais avikailių kailiniais, susijuosę kuo margesnėmis juostomis, galvas papuošę popieriumi dabintomis kepurėmis – karūnomis. Dažnai vaikščiojantys vyrai eidavo į gretimus kaimus, į Grabijolus ateidavo Paaliosės, Zabarijos vyrai. Jie linkėdavo gero derliaus, šventinta kreida ant durų nupiešdavo 3 kryžiukus – ant trobos, ant svirno durų, net ir tvarto ir klojimo. Buvo tikėta, kad tai saugo nuo gaisro, nuo perkūnijos, nepraleidžia piktų dvasių.
Aliniškių k. – Stefanija Derškutė Sabonienė g.1928 m.
Pavasario ciklas
Užgavėnės
Per Užgavėnes mūs krašte kinka arklius, kad jaunesni, greitesni būt ir važinėja po laukus. Keliai išvažinėti buva, tai kai pavarys, lekia rogės, net švilpia. Paskui vakare kaimynai suveina, alaus dari, šventi. Pelenų dienoj tai jau ilgai miegojam, mama aina bažnyčion, parneša šventytų pełanų ir visiem galvas išbarsta.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, 1934 m. Abromiškių k.
Užgavėnes šventė, geriau valgyt’pasidaro, vakarėliai.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m. Aliniškės k.
Per Užgavėnes tai daug važinėja. Saki, reikia arkli pravažinėt’, tai an ažera łėki kap pasiutį. Vakaruškų metu buva daug visokių žaidimų. Pavyzdžiui, sudaužyk kiaušini. Kas nežina, tai juokiasi, kas čia reiškia sudaužyt’. O tų kiaušini padeda pačian kampan ir duoda rankosna sieteli – niekaip nesudaužysi.
Žaidžiant fantus, patys viska prisigalvoja. Atsimenu, saka:,,Aik už durų, pasakysiu tau, kap tu stovi”. Tas juokiasi ir išeina. Klausia: ,,Nu, kap aš stoviu ‘?,,Ogi kap šuva – už durų ‘.
Tai visiem juoka… Sugalvoja „pipirus grūst“. Paguldi mergu an suola, vienas už vienos kojos, kitas už kitos tampa, merga spardos, andarokas pasikelia. Seniau gi kelnių nenešioja. Tai jau juoka.
Mijaugonys – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m. Anykštos k.
Per užgavėnes pas mus ateidinėjo žydai, mes tai nėjom, šventėm Velykas kaip visur, dažėm kiaušinius, ridenom, buvo vakarėliai.
Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m.
Per Užgavėnes daug važinėja. Saki, kas an pečiaus sėdės, to linai nederės. Paskui buva vakarėliai iki dvyliktos valandos. Po dvylikos negalima šokt’, visi aina namo. Per adventą, gavėnioj pas mumį kaime buvo kriaučiuvienė Stafka Lankučia, tai jos duktė Regina Vaiciukevičienė labai gerai skaiti. Tai pilna pirkia prisirinkdavo jaunima. Ji skaitivisokias knygas, o visi susėdį klausi.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Užgavėnėms tėvelis iš anksto paruošdavo rogutes ir dieną visi vaikai važiuodavom ant užšąlusios kūdros. Būdavo, paima dvi lazdas, kurių galyuose būdavo įkalta po vinį, su tomis lazdomis stumdavosi į priekį. Būdavo paruošiamos ir arkliais kinkomos rogės, arkliai būdavo su skambalėliais, rogės išpuoštos ryškiais skudurėliais. Apvažiuodavom kaimą, paskui važiuodavom į Peliūnų kaimą pas tetą Ievą Česonienę, iš jos – į Stančikų kaimą pas dėdę Žiaunieriūną. Tokia kelionė mums labai patikdavo, būdavo daug vaišių ir linksmybių.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Užgavėnės. Užgavėnėm ruošdavosi iš anksto. Mana tėvai labai draugavo su Petkevičiais. Tai išsivirdavo kumpį, prisikepdavo pyragų ir susieidavo vieni pas kitus švęsti. Dieną važiuodavo su rogėm per laukus, per ežerą, nuo kalnų, kad linai gerai augt’. Sakė, kuo toliau važiuosi, tuo didesni linai išaugs.
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Užgavėnės – tai diena, galinti Grabijoluose nulemti visų metų sėkmę. Pasikinkę į roges žvanguliais apkarstytus arklius grabijoliškiai ,,tęsdavo linus“ – važinėdavo po kaimus, vis išsivoliodami sniege. Buvo tikima, kad ilgai važinėjantis ir triukšmaujant’, vasarą reikia tikėtis gero linų derliaus. Buvo draudžiama verpti, lopyti, tačiau daugelis moterų skalbdavo tikėdamos, kad linų pluoštas bus šviesus. Pagyvenusios moterys stengdavosi ištrūkti iš namų, nors kaimynes aplankyti. Moterys vaišindavosi grikine babka, karkos mėsa. Vyrai vaikščiojo išsivertę kailinius, išsisuodinę veidus, barškino į langus vėlai vakare. Tą dieną buvo sočiai ir riebiai valgoma, apie 12 valandą gatvele prabėgdavo piemuo, nešinas lazda, ant kurios buvo pakabinta šios dienos patiekalas – riebi dešra, ir rytojaus dienos pasniko įvaizdis – silkė. Pelenija , pelenai – tai senatvė, tai paraginimas ieškoti sau poros. Buvo mada kabinti pelenų maišelius ant viengungių senbernių durų, paaugliai nešiodavo džiovintą žuvį, jas užmesdavo ant aukšto kažin kokioms naminėms dvasioms. Nevalgyti mėsos visą gavėnią čia buvo taisyklė, kurios visi laikėsi.
Aliniškės k. – Stefanija Derškutė Sabonienė g. 1928 m.
Per Užgavėnes iš ryto kepi kiaušinieni, daug valgi, o pavakarij važiava per laukus. Labai myƚėjam važiuot’ an Aujėda ažera. Vaikai važinėja su rogutėm nuo kalnelių palei Spenglu,ty labai aukšti skardžiai. Važinėja, kad linai augt’. Kaukių nebuva, nesirengi, kap dabar roda per televizorių. Pas mumį nebuva. Vakarėliai buva.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Užgavėnes labai šventi. Būdava, dėdi atvažiuoja, susisodina visus lubneƚėn ir vežioja po laukus ir su rogutėm nuo kalnų važinėjam, ir su dideƚėm rogėm, tai išvirstam, ragatuojam. Pas Gaubus buva tokis labai aukštas kalnas, ty linksma buva.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m. Karkučių k.
Per užgavėnes tai dar menu ir mano tėvas, kol buva gyvas, tai vaikus susisodina ir vežioja laukais, išverčia iš rogių, voliojasi, šposus mėga. O suaugį tai rinkasi, giminis suvažiuoja, kaimynai suveina, baliavoja, šoka, visaip šposina, persirengia cigonais.
Karveliškių k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m.
Užgavėnės – o, su arkliais, vaikai su rogutėm, voliojosi snieguose, besmegenius kočiojo, vakare – vakarėlis. Valgė daug, blynus, buvo mada, mėsą.
Kitą rytą jau pasnikas. Mėsa pakavota, pienas pakavotas, nieko negausi. Pieną į kubilą ir raugina. Ir kiaules šeria. Vyram darbo daug, malkas ruošia, miškan važiuoja, išvargsta, paskui per šventes kai prisivalgo, tai net suserga, oi nekokia mada.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Užgavėnėm rinkosi. Balius suneštinis. Rinkosi su armonika, smuiku grojo toks Bronius Bartkevičius. Aš buvau išdykus, tai vieną kart ėmiau ir ištryniau jam smuiko stygas su lašiniais, jis žiūri kas čia yra, nepagroja, o man juoko.
Pelenų dienoj mama parneša šventintų pelenų ir barsto visiems galvas, tada jau pasnikas.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Užgavėnes šventė, susirenka vakarėliai, ką jūs. Iki 12 valandos. Paskui buvo visokių šposų – bernai atsuka laikrodį. Per užgavėnes kad linai augt pas mus plaudavo drabužius. Dar važinėjo laukais su barškučiais. Pelenų dienoj net šaukštus, bliūdus iššveičia kad jokio riebalo nelikt, net dantis iškrapšto, va kaip reikėjo.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Užgavėnes tai jau visas kaimas šventi. Daug mėsos priverda, važinieja su rogim, vaikus vežioja, daug dešrų pridarį laiki Užgavėnim ir renkasi visi jau, baliavoja, jaunimas šoka, seniai siedi, dainuoja. Blynų nebuva mados. Tik daug mėsos. Viri samagonu, geru rugini, garini, rugius małi su gyrnom ir duonai, ir samagonui, su rankom, malūnan važiava pikliavot’ jau, pyragam, kruopas dari.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Jaunimas per užgavėnes važinėja laukais. Važinėja visom šeimynom, giminėm. Važiuodami visi turėja garsiai dainuot’, jei tik nedainuoja, tėvas sustabda arkli ir stovi, nevažiuoja, kol nedainuoja. Buva net tokia daina:,,Čiuž, čiuž, čiužinėja, kas an pečia gułieja, kreivų rūrų turieja”, tikėja, kad kas važinieja, tam ir linai dera, ir visi darbai sekasi, o jei nevažiniesi, an pečiaus sėdiesi, visus metus būsi netikis. Pas mumį persirengėlių nebuva, tik vakarieliai. Jaunimas šokdava iki 12 valandos, paskui eina namo, po 12 –kos jau negalima linksmytis, Pelenų diena. Mes kasmet važiuodavam užsigavėt’ pas vyra seserį Girnakaliuosna. Prisimenu, dukra buva mažiukė, tik spalia mėnesij gimus, tai ją insukam paduškon, vaikus prirengim ir važiavam. O kap gi, anksčiau buva mada labai bendraut’, tai važiuojam, sniega daug, per pusnis, rogės išvirsta, visi isivoliojam, tai vaikus, lyg pagalius susirenku, visi snieguoti ir toliau važiuojam. Nei sirga, nei nieka.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Per Užgavėnes mūs krašte jaunimas daug važinėja. Važiuojam su arkliais, su barškalais, aplink Perkūnakiemi, Lekavičius, aplink visus kaimus, per ažeru, tyčia arklius an krantų pavara, kad išvirst, kad sniege išsivoliot, jaunimas labai daug kvailioja. Kazankoj, važelij tokiam tai mažai telpa, reikia kelių, ale beveik visi jas turėja. Kučinskas turėja ilgas roges, tai visi tilpdavom, daug linksmiau, kap prisigrūs visas kaimas… Ale kap išverčia, tai dar gerokai sniegu tempia.
Vaikai važinėja rogutėm, labai daug važinėja. An kalna, kur dabar vaikų sanatorija, buva išvažinėtas kelias, ty veži mišku, malkas, net ladu pasidengia, a! Ty tai jau vaikų balius. Nuo tų kalnų ir bernai važinėja. Malkom, rąstam vežt’ prie rogių buva toki koriukai naudojami, tai juos kap pasiimi, nuo to kalna aini kap kulka. Ne vienukart ir susižeidį buva ir koriukus sulaužį, paskui miškas reikia vežt’, tėvas pyksta, barasi, kad tvarkyt’ reikia. Ale vistiek važinėjam.
Vakare – vakarėlis. Pareiga. Blynų tep jau nekepė tiek daug, kap dabar, ale valgė daug, kaimas didelis, trisdešimt vienas gyventojas, tai per Užgavėnes susitaria, kas nor papjauna paršiuku, beveik visu ir suvalga. Vakarėlij daug dainuodava, bernai mūsų tai netikį an dainų buva, ale mergos, tai labai buva balsingos. Bernai šposus mėga.
Atsimenu, ryt Užgavėnės, reiks važinėt’, o tėvas turgun Žasliuosna ruošiasi. Su Šumsku paėmim kazanku, užtempim an kluona stoga iš kitos pusis, kad tėvas nepamatyt. Ryte tėvas, neradis kazankos, pasikinki paprastas roges ir važiuoja su švogeriu Žasliuosna. Tas atsisuka ir sakys: „Žiūrėk, Romasiau, kur tava kazanka“. Ale jau negrįža, suprata, kieno darbas.
Per Užgavėnes buva labai madoj užrišt’ durs, užremt’, kad neišeitų, tai per visų nakti vaikščiojam, žiūrim, kas tik miega, pas ką jau lempa užgesyta, to duris ir užremiam, užrišam. Ryte atsikėlus sunku jas atidaryt’, per langu neišlipsi, žiemai dubaltai sudėti ir išeik, kad nori, užtatai nereikia miegot’.
Sabališkių k. – Kazimieras Kanapka, g. 1930 m.
Užgavėnės, prasideda gavėnia, tai jokios mėsos nevalgė, nei piena, o karvių buva visa ferma, kubilus piena priraugina. Saka dirbt’ reikia, o an pražilitų batvinių jėgos nėr, tai, saka, nu toks prižiūrėtojas buva, vaiku pastata tarpdurij saugot’, pats rankoves atsiraitoja ir tų pienų su sauja, su sauja, net gražu žiūrėt’ tas Plika Vincas, ale kitiem neduoda. Per visu gyvenimu.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Per Užgavėnes tai tėvas jau kinko arklį ir visus susisodinęs veža važinėt’. Kuo toliau nuvažiuos, tai linai didesni užaugs, užtat važinėjo toliausiai. Vakare jaunimas rinkosi. Priverda daug kumpio, kepa kiaušinieni, ateina bernų, vakarėliai didžiausi. Persirengėlių neprisimenu.
Vindziulių k. – Ieva Karendaitė Jaruševičienė, g. 1934 m.
Gandrinės
Gandrinėm kepė bulkučių, jei nėra, tai kepė blynus, juos išbadydavo su šakute,- skaitėsi gandras perėjo. Nešė an tvorų. Vaikai ieškojo.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Blovieščiai – gandrinės. Šios dienos labiausiai laukdavom mes, vaikai. Mama visada paruošdavo saldžių dovanėlių, bulkučių krepšelį ir uždengus drobele, pakabindavo kur nors ant medžio šakos. Mes vaikai bėgdavom ieškoti ir kai rasdavom, džiaugdavomės, sakydavo – gandras atnešė.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Kai vaikai pamata gandru lekiant’, tai reikia kūliotis per galvu, kad būtum sveikas ir griausma nebijotum. Per gandrines, Blovieščius kepi vaikam bandełas. Mamos prideda kur an tvorų, an medžių, paskui šaukia vaikus, saka, aikit’ pažiūrėt’, busilas nuƚėki, gal’ atnešė ką nor. Tai vaikai lakia, radį džiaugiasi, valga.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.
Gandrinėm kepė bandeles, nešė ant tvorų, ant medžių padėdavo, vaikai ieškojo. Kur dabar savartynas, tenai buvo raistai, pavasarį ieškojom ančių kiaušinių.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Jurginės
An šventa Jurgia žemės nerušina. Saka – žemė šventa. O gyvulius kap gena, tai apkrapina švestu vandeniu su verbos rykštela, ar tik sausa suduoda, suduoda.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Nuog Lietuvos Jurgia lig rūsų Jurgia – apie dvi savaitis. Tarpjurgij neja skolyt’ niekas pas nieku, nyčių niekas nenešioja, skieta, tvorų niekas netvėri, skaita, kad lietaus neužtvertum. Gyvulius kap gena, tai verba apmuša, ėgliu aprūkina nuog ligų, nuog griausma. Kad avełės pareit namo, po sƚanksčiu akmenukų dėja – kiek avelių, tiek ir akmenukų pakasa.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Per Jurgines žemės judinti nevalia. Šventė. Į laukus išgindavo gyvulius. Mama Jurginėms visada paruošdavo skanų saldų sūrį su razinomis, vaisių gabaliukais ir juo visus vaišindavo.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m. Gilūšio k.
Karves kaip veda laukan per Jurgines, tai apmuša su verba, švęstu vandeniu apkrapina, kad gyvuliai laimingai išeitų ant lauko.Verbą statė ant lango, kad griausmas neįtrenktų, dar smilkydavo, rūkydavo.
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Kai išgena gyvulius po žiemos, tai mama su verba apmuša, paskui tą verbeƚi inkiša tvartan po krekla nuog ligų ar kad akių nepabijot. Nuog akių vandeniu prausi, dar stala kampus plovi, tuom vandeniu prausi, gert’ davi.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Per Jurgines, kai ginė gyvulius, tai šlaksti švęstu vandeniu, aprūkydava su verba.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m. Jagėlonių k.
Per Jurgį žemės negalima judyt’. Pravadai – Jurginės, šventina kiaušinius, kaip ir per Velykas, saka ir laukuosna užkasdinėja ir darželij užkasdinėja ir lukštus, ir kiaušinius. Po pinavija, skaitosi, labai augs, žydės.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.
Per Jurgines, kai gena karves laukan tai mama po tvarto durim atsimenu, padėda verbu. Paskui jau, kai išgena, vėl’ pasiima.
Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė, g. 1930 m.
Per Jurgines pynėm vainikus, gal todėl, kad mana brolis buvo Jurgis, ale menu, kad per Jurgį dar mažai kas žydi, tai mes vaikščiojam po laukus, renkam visokius žolynus, pinam vainikus.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Senasai varpas gatviniame Grabijolų kaime
Per Jurgines gena gyvulius, tai aprūkina žolaƚėm, paskui menu, paima spynu, užrakina ir padeda po sƚanksčiu, skaitosi, užrakina vilkui gerklę, kad avelių nesuėst. Vilkų seniau buvo miškuose.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Velykos
Verbos mūsų krašte buvo daromos iš žilvičio ir kadagio, puošiamos spalvotais vilnoniais siūlais. Sugrįžę iš bažnyčios verbom plakdavo visus nebuvusius, linkėdavom sveikatos ir gražių Velykų.
Seniau Didįjį šeštadienį eidavom į bažnyčią nešdami tėvo iš anksto paruoštą, išdžiovintą pintį ir turėdavome buteliuką šventintam vandeniui. Parneštu švęstu vandeniu mama šlakstydavo namus, gyvulius, o su ugnele įžiebdavo krosnį, ant šios ugnies būdavo ruošiami Velykų valgiai. Kiaušinius, kaip ir visame mūsų krašte, dažėme svogūnų lukštais, ąžuolo žievės nuovira, labai gražiai išskutinėdavo raštais. Velykų rytą labai anksti visa šeima skubėdavom į bažnyčią. Dažniausiai veždavo tėtis su vežimu, o mama suruošdavo krepšelį maisto, kad pašventintų. Grįžę namo ir susėdę už šventinio stalo pirmiausiai išgerdavome šventinto vandens. Po to jau mušėme kiaušinius, valgėme pyragus. Per Velykas kaimynas Pranas Sinkevičius su armonika, tėtis su būgneliu ir kiti vyrai sueidavo ir eidavo per kaimą, dainuodavo ,,Aleliuja“. Menu, sugrįždavo labai vėlai, parsinešdavo labai daug kiaušinių. Buvo mada eiti ar važiuoti kur nors į svečius pas gimines.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Per Velykas vyrai vaikščiojo giedoti, jiems reikėjo duoti kiaušinių, dešros, pyragų. Arielkos niekas neviri, negamina. Strasevičius insitaisi bravoru, tai valdžia pagava ir jis atsėdėja kelis metus už tai. Degtinė buva brangi, už centnerį rugių gavai vieną butelį, tai ir negėri tiek.
Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Prieš Velykas, paskutini savaiti, bernai prisineša medžių, intaisa sūplaukes, tai per Velykas visi supasi – ir vaikai, ir jaunimas, ir suaugį. Vieni kiaušinius raičioja, kiti supasi, dainuoja. Sueidava ir sẽniai, visas kiemas, o dainų! Bernai aja lalaudami per kiemus, dainava „Linksma diena“ ir, kur buva netekėjusių mergų, tai „Vynu“. Kiaušinius daži daugiausiai raudonai. Krikšta tėvai visad davi vaikam kiaušinių, kiaušiniai buva brangus daiktas. Prisimenu, prieš Verbas ajam ėgliaus net Pagrendos miškan, ba arčiau nebuva. Dar vaikai, su mokytoja nuvejam, tai basi per sniegu lakstim, per ładu. Kadaise sniegas prašyla, ir aini basas. O purvynas buva, Dieve tu mana, net in užpakalį taškės, kas gi ty kelnes nešioja… Kap kas nešioja kelis andarokus, aš tai nigdi nenešiojau, negaƚėjau. Prisimenu, ajam su seseria iš Kietaviškių, iš bažnyčios an Trijų karalių, tai voliojomės po sniegu, voliojomės, iki pažastų šlapios ir nesirgam.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Verbų sekmadienį bažnyčioje šventintos gluosnio ir kadagio šakelės, užkištos už balkio kiekvienoje troboje. Svarbiausia verbos puokštėje yra gluosnio šakelė. Reikėjo imti tris blindės šakeles ir vieną – kadagio. Kartais blindžių skaičius galėjo siekti devynetą. Svarbu – maginis skaičius. Jis padeda gydant nuo nervų ligų, nuo prakeikimo. Pašventinta verba buvo plakami nebuvę bažnyčioje linkint jiems sveikatos, paglostomi gyvuliai, o pirmą kartą išgenant gyvulius per Jurgines, kadagiu parūkoma, blindės šakele pamušama, peržegnojama. Verbą dėjo ant palangės griaustinio metu, smilkydavo trobas. Po metų, kai parnešdavo naują verbą, senąją nešdavo tvartan, kad saugotų gyvulius nuo piktųjų dvasių. Merginos prieš verbų sekmadienį rinkdavosi ,,dzienavoc“ ir darydavo verbos kvietkus, puošdavo.
Didžiąją savaitę kaimo žmonės tvarkydavosi savo namus, kiemus, valė, plovė. Visą savaitę buvo sausas pasnikas, daugiausiai su žuvimi ir rasaliene arba gira. Ketvirtadienio rytą prieš saulės tekėjimą prausdavosi veidą upėse, šaltiniuose, vaikai šulinio vandeniu geldose, dubenyse, prikeldavo net mažus vaikus, nes šio ryto vanduo iki saulės tekėjimo turėjo šventų galių, saugojo nuo odos ligų. Buvo tikima, kad reikia keltis anksti, dar prieš atsibundant krankliui, jei kranklys anksčiau atsikels, tai visi būsite murziai. Paukščiai ir saulės spinduliai naikina piktas galias. Merginos saulei tekant’ bėgdavo po beržais, kad plaukai gražesni augtų. Didįjį šeštadienį būdavo atnaujinama ugnis. Kurdavo krosnį iš bažnyčios parnešta ugnimi, ant jos buvo gaminami Velykų valgiai. Šventintu vandeniu šlakstydavo druską, ją apnešdavo apie gyvulius tris kartus ir atbula ranka mesdavo ugnin. Taip gyvulius apsaugodavo nuo negeros akies. Svogūnų laiškais ir Neries pakrančių šaltinių rūda buvo dažomi kiaušiniai. Grabijolų gyventojai yra išlaikę seniausią tikėjimą visad žalio augalo stebuklinga galia. Šeimos vyrai parnešdavo eglutę ir ją statydavo gerąjame trobos kampe, o šakelėmis iškaišydavo balkius. Žalias šakeles dar puošdavo dažytų kiaušinių kevalais. Kartais puošimui buvo naudojamos kadagys. Tarsi buvo laukiama garbingo svečio, buvo puošiami namų langai, puošiama šešiomis šakelėmis, Virš stalo kabindavo šiaudinį sodą, ant sienų – šiaudines žvaigždes.
Velykų rytą anksti prieš saulei tekant’ visi skubėdavo bažnyčion ir veždavosi šventinti maistą. Maistą sudėdavo į tam tikrus kaparėlius, jame tilpo duona, pyragai, dešros, kiaušiniai, sviestas, sūris, net keptas paršelis. Šventinto maisto turėdavo užtekti iki Atvelykio. Iš bažnyčios visi skubėdavo namo, kad visus metus būtų pirmi darbuose. Vakare po sodybas pradėdavo vaikščioti lalautojai su armonikomis, giesmėmis. Antrąją dieną anksti, dar saulei netekėjus, vaikai išeidavo kiaušiniauti, juos vadindavo žėkeliais ir jie visada sakė oracijas. Popietę jaunimas rinkdavosi ridenti ir mušti kiaušinių. Velykinių kiaušinių lukštus moterys laikydavo iki sėjos ir išberdavo juos į laukus, maišydavo juos su javų, ypač žirnių sėkla, kad derlius būtų geras.
Per Velykas eidavo,,Vynu“giedot’ po langais. Tada išneša kiaušinių, pyrago, ką
turi.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Supasi per Velykas. Kiaušinius daži svogūnų lukštų nuovira, margina vašku, kartais peiliuku skutinėja. Ant stala kiaušinius dėja paprastoj lėkštutėj.
Jagėlonių k – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Oi, o per Velykas tai ,,Aleliuja“, visas kaimas, vyrai, bernai su kašela rankose, mergom ,,Vynu“ po langais, nu ir man giedoja, o kaip gi. Tada reikia fundyt’, ale visi švenčių laukia, pasitaupa, ir kiaušinių, ir dešrų, ir pyragų prisikepa, ko turi, to duodi. Prisirenka, apeina visas mergas, tadu jau kur nor suveina, balius, nu ir mergos ty jau ateina, susirenka. Ir vakarėliai. Kaip gi – šventė.
Karveliškių k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Keliamės 4 valandą, bažnyčion einam anksti per Velykas, einam laukais, mėnuo šviečia, žmonės eina pulkais, visi pėsti, daug žmonių, tai toks malonumas eit’… An šventoriaus su bubnu, paskui varpai, atrodė tikras Prisikėlimas.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Velykų ryte tik saulei tekant’ ir pricesija aplink bažnyčią 3 kartus ,,Linksma diena mums prašvito“, po mišių visi kas greičiau namo. Buvo sakoma: ,,Kas Velykų rytą bus greitas, tas ir darbuose bus greitas“. Atsimenu Antanas Gumbis, tik pašventina maistą, tai tiesiai per laukus, kad tik greičiau namo. Paskui aleliulininkai eina per kaimus. Vytautas Bernatavičius, aš, Černeckas ėjom dar ir neseniai, tokia mada. Sakydavo:,,Jei aleliulininkų nėra, tai ir Velykų nėra“. Davinėjo visko – kiaušinių, dešrų, pyragų, samagono, tai pabaigtuvėm einam kur nors į trobą, baliavojam.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Per Velykas mūs krašte susidaro bernų kompanija ir eina per kaimus. Giedojo,,Aleliuja“ paskui panelėm ,,Vynus“, tai šeimininkai būna patenkinti, vaišina, kiaušinių, dešrų, pyragų, visko.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Seniau kaime atvažiuodavo giminės, rinkosi kaimynai. Per Velykas, Kalėdas, per Sekmines. Per Velykas bernai ėjo giedot Linksma diena ir Vynus. Jauna buvau, atėjo ir pas mus. Aš miegojau, tai susuko mane į koldrą ir atsinešė prie stalo, su koldra pasodino ir giedojo man Vyną. Tada tėvai visus vaišino, ėjau apsirengt’.
Latvių k. – Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g.1931 m. Latvių k.
Verba – šventė bažnyčioj. Darė verbą iš žilvičio ir ėgliaus šakelių. Peliūnų bernai buvo dideli mušeikos, tai po mišių Kietaviškėse, smuklėn visi rinkosi ir sukeldavo muštynes, vanodavosi šonus. Jie duodavo kailin, tai ir mes nepasiduodavom. Per Velykas buvo mada lakstyti iki miškelio ir atgal’. Didžiavomės, kad nešalta. Dukterim dainuodavo „Vyną“. Nebuvo Velykų be sūpuoklių; buvo net atvejis, kai kluone stipriai įsisupus, trūko vadelės ir užsimušė. Bet visi suposi, vaikai ir jaunimas. Kiaušinius dažė daugiausiai vienspalviai. Buvo ir su vašku, su peiliuku, bet rečiau.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos k.
Per Velykas aidava giedot’. Per visus kaimynus aidavo, užėja ir pas Narušį. Duktė buva, tai dainava „Vynų“. Išėja Narušis, pakvietė kambarin, pavaišina, atnešė košiku kiaušinių ir košiku obuolių. Tai vyrai grįžę dalinosi, linksmi buva. Vaikai irgi aidava kiaušiniaut’ per Velykas, tik reikėja dėdei ranku pabučiuot’, tai gausi kiaušinį.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Gavėnia – jau jokios mėsos. Pienas irgi mediniuose kubiluose supiltas. Negalima. Per Velykas tai joja su arkliu tėvas bažnyčion, neša maistą šventyt’. Ir trobas šventina, visus keturis kampus apšventina su verba. Per Jurgines irgi su verba, su šventytu vandeniu gyvulius apkrapina.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Prieš Velykas didijį penktadienį mūs bažnyčioj giedoja kaip laidotuvėse, mamytė eidavo, tai pernakt’ gieda. Ir mane vedėsi, aš sėdžiu sėdžiu kol’ galiu, paskui ir užmiengu lomkose. Tada mamytė mane paima, nuveda pas pažįstamus prie bažnyčios ir pagulda, kiek pamiegu ir vėl’ anksti ryte pakelia. Ryte kunigas užgieda ,,Aleliuja“, jau švinta, saulė teka, varpai skamba, eina procesiją aplink bažnyčią, gražu buva seniau.
Paalkių k. – Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m.
Per gavėnių irgi suveidavam, tai dar linksmiau nei vakarielis, žiedus dalinam, fantus žaidžiam, kap reikia isipirkt, ko tik neprigalvoja. Buva ir teisėjai, jiej ir sugalvodava kaip tą fantą isipirkt’, ir žvaigždes skaityt’, ir miškan važiuot’… Ratelių nei per gavėnių, nei per adventų nešoka. Plunksnas plėšėm, mezgėm, siūlus vijam.
Per Velykas jau suposi jaunimas. Suposi kluone. Labai smarkiai insupdava, net nelaimių pasitaikė, ale vistiek suposi. Ėja lalaunykai, rinkasi vakarėliai. Vieną kart Velykos buva labai vėlyvos, kaimynų kieme jau buva iš kapčiaus išimtos bulvės, duobė stovėja, tai mana brolis, eidamas su bernais tos duobės nepamatė ir ingriuva jon su visu krepšiu kiaušinių. Išlipt’ negali, šaukia, o jo niekas negirdi, netraukia, visi guli an žemės iš juoka. Tai ir kiaušinius sudaužė. Bernai prisirenka visko lalaudami, paskui baliavoja, vakare visi eina vakarėlin.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Menu labai graži šventi buva Velykos. Daug supdavomės, tėvelis eidava kaiman giedot’ ,, Aleliuja”. Tėvelis darė valtis, daugiausiai dirba klojime, bet žiemą tai ir troboj. Obliava, kalė.Turėja valčių saugyklą ir dirba Puikina ežera sargu.
Raistinės k. – Janina Jakelytė Petkevičienė, g.1925 m.
Kai jauni buvam, buva linksma, niekas tiek negėri, jaunimas buva doras. Per Velykas bernai aidava per kaimus dainuodami „Vynu“. Prisirenka kiaušinių, pyragų, gauna ir buteliuką. Tada ateidava pas mumį, baliavoja, ale niekas tenai nepasigerinėja, kap dabar.
Sabališkės – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m.
Velykos Giedoja ir bažnyčiose kitaip. Per Velykas buva gedulingi giedojimai pernakt’, žmonės budėja pernakt’. Kiek pasnaudi lomkose ir viskas. Ir vaikai būdavo pernakt’. Po vakarinių mišių namo nėja, visi lienka budėt’, gieda pernakt’, laukia ryta, o kai jau saułė teka, suskamba varpas, tada užgieda Aleliuja, tai jau prisikėlimas. Eina procesiją su vėliavom, su prisikėlusiu Kristum priekyje.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g.1940 m.
Per Velykas, tai jau ,,Vynas“, bernai vaikščioja ir dainuoja mergom. Prisirenka maisto, visko, paskui baliavoja. Šokiai buvo.
Vindziulių k. – Ieva Karendaitė Jaruševičienė, g. 1934 m.
Motinos diena
Motinos dieną iš vakaro ką nors kukliai užrašydavo sesuo ar nupirkdavo kokį mažmožį, bet visi eidavo bažnyčion melstis už mirusias motinas ir ant kapų.
Aleksandriškės. – Jadvyga Levickienė, g. 1928 m.
Aja per Motinos dienu, gegužia mėnesij an kapinių, meldisi už mirusias motinas.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m. Mustenių k.
Gegužinės pamaldos
Gegužinės pamaldos visur buva, dar ir birželinės.
Važnevičių troboje pavasariais vykdavo kaimo gegužinės pamaldos, į kurias kas vakarą rinkdavosi visas kaimas ir meldėsi Marijai, giedojo šventas giesmes. Darė altoriuką, išpuošdavo gėlėmis. Po gegužinių ypač šventvakariais gatvėje, kieme vykdavo vakaronės, šokiai. Žmonės mėgo dainuoti, mokėjo daug dainų, žaidimų. Beveik kiekvienos šventės metu vyko bendruomenės susiėjimai.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Per gegužines tai pirmiausiai atpotieriaus, pagiedos, paskui seneliai sėdi susėdį, o mes jau šokam. Ale neilgai. Ir kas vakaras. Labai patiko. O per pamaldas tai jaunimas mėgo išdykaut’, karkvabalių prineša, paleidžia, žiūrėk jau ir ropoja kam nors per nugarą – juokas.
Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.
Mojavos kaime buva. Surengdava altoriuku, kur didesnė pirkia, tai pas Mikaliūkšti, tai pas Sajėtu, giedoja litaniju, paskui – majavos giesmes. Kap šeštadieni, tai jaunimas suvėjis ir vakarėli padara. Mes, vaikai, klevinių prisigaudį, šposus krėsdavam.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
Pas mus namie visada būdavo ruošiamos mojavos. Tėvai iš mažojo kambario išnešdavo viską, paskui užtamsindavo vieną langą, prie tos sienos sustatydavo spinteles – didesnę ir viršuj mažesnę, uždengdavo staltiesėmis, padarydavo altorėlų. Statydavo Šv. Marijos statulėlę, šonuose statydavo žvakes, viršuj ant sienos kabindavo Šv. Marijos paveikslą. Šį altorėlį mes vaikai puošdavome gausybe gėlių, vainikų.
Vakarais į mūsų namus rinkdavosi daug žmonių, sueidavo kaimynai, ateidavo jaunimo. Uždegę žvakes visi kalbėdavo ar giedodavo litaniją, paskui giesmes Marijai, buvo labai gražu, nors mes vaikai visada rasdavom progų ir paišdykauti. Dažnai po maldų dar skambėdavo dainos, tėvelis pritardavo būgneliu, o mes jaunimas, šokom, dūkdavom.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Gegužines, vadinamas mojavas, rengė kaime visada. Kasdien meldėsi Marijai, giedojo giesmes. Susirenka visas kaimas, vieni potieriauna, kiti šposus krečia, bernai mergas kibina. O šeštadienį, sekmadienį po mojavos visada šokiai. Daugiausiai eidavom kitur, dažniausiai Abromiškių kluban. Elektrinę statyti privažiavo daug žmonių, bernų, ateidavo kupetom. Oi! Šokiai su šposais, su juokais.
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Mojavos kaime buva. Pastata abrozdu, papuošia gielių visokių ir meldžiasi. Paskui dar lauke dainuoja, namo aina, tai laukai skamba, linksma buva. Mana jaunysti labai linksma buva. Bernų daug turiejau, ateidi net Kasciuka Romasius ir kiti iš Ašakienių.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Mojavas rengė. Visur kaimuose ir Zabarijoj ir Klikūnuose, visur. Darė altoriuką su Marijos paveikslu, žvakes statė, gėlių visokių pristata, vainikus pynė. Giedojo litaniją ir šventas giesmes Marijai. Be vakarėlių mažai kada apsieina, pasimeldžia, išeina laukan, nu ir šokiai, dainos. Sūpuoklės buvo. Gražiausias mėnuo.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Gegužinės pamaldos namie. Rinkosi daug, altoriuką padaro, išpuošia, vakarais sueina, meldžiasi.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Pas mumį buva mada rengt’ mojavas. Visu gegužės mėnesį suveidinėja visas kaimas, po maldų išeis laukan, kap uždainuos, vakarai gražūs, niekas namo nenori eit’. Dar ir birželines taip pat renkasi. Visu pavasari gražiai meldžiasi ir dainuoja, jei šeštadienis, tai dar ir šokiai, o lauke gražu, šilta, tai atsineša armoniku, net seniai namo neina, sėdi, žiūri.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Mojavos kasdien gegužės mėnesy. Skaitė, giedodavo kiekvienam kaime, po majavos dar dainavo ir šokiai būdavo. Bernai erzina mergas su karkvabaliais.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Zarembai buva bagotesni, gyvena geriau, pas juos buva medinės grindys, buva kamara, ty visadu rengėm mojavas. Skaiti maldas, giedoja. Pynim vainikus, puošim altorių, mama ir Malašauskienė turėja tiulių, tai iš abiejų pusių uždengia altorių, padara kaip bažnyčioj, gražiai. Gėlių daug statam. Suveidavam kasdien, Stirna Pranas turėja balalaiku, tai po majavos dažnai pagraindava, tai prisišokdavai, prisidūkdavai.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Labai gražios gegužia mėnasij pamaldos kaime. Labai meldisi. Puoši Marijos altorių, kasdien rinkasi visas kaimas.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
O tos majavos. Marijos altoriuką darė, puošdavo ir spalvotais popierėliais ir gėlėm. Vakarais visi suveina, meldžiasi, gieda.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Kaime švęsdava majavas. Darė altorius, nešdavam žvakes, viena moteris skaitydava liturgiju, dukros giedoja gegužines giesmes Marijai, būdava labai šventiška, gražu, paskui dar šventiniais vakarais dainava, rinkasi visi ir su vaikais, visas kaimas. Puošdava vainikais dar ir per vestuves, ir per sekmines ir duris, ir vartus.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g1921 m.
Visą gegužės mėnesį vyka majavus. Suveina prieš išpuoštu šventos Marijos paveikslu, meldžiasi, gieda giesmes, paskui niekas nesiskubina namo. Kaime ūlyčioj abiem pusėm buva medinis tvoros, tai kaip susės an tų tvorų, dainuoja iki vėlumos, vakarai gražūs, šilti, kur gi tu eisi namo, šposų visokių. Toli girdis, girdis ir kiti kaimai dainuoja. Klausom, dainuoja bernai, tai tokia mergaitė sako :,,Cit, devyni dainuoja, devyni ateina”. Tai iš tų devynių juokimės ilgai. Kas gi ty juos skaiti ar mati kiek. Bernai tai eidava ir per kitus kaimus, mergas tai retai kada nusiveždava kas, gal tik per atlaidus, o taip, tai savam kaime laukim bernų ateinant’.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Majavos buva. Vyresni skaitė litanijų ar šeštadienį, sekmadienį giedojo, paskui giesmės buvo gražios, giedojo kažkaip lėtai, graudžiai, labai gražiai. Panos buvo giedorkos, net bažnyčioj Semeliškėse giedojo.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.
Majava visų gegužės mėnesį. Kur didesnė pirkia, tai padara Marijos altorėlį, pastata abrozdų, jį gėlėm, vainikais, papuošia ir suveina melstis. Visas kaimas, o paskui – šokiai. Vakarai šilti, gražūs, tai kiemi sẽniai susėda, o mes šokam. Paskui visi dainuoja, niekas namo nenori ait’. Kiek visokių šposų! Dar meldžiantis bernai prisirenka medžiuose karkvabalių, mes juos pupinykais vadinam ir palaidžia mergom po andarokais ar plaukuosna. Tai iškrapštyk tu jį paskui. O bernam juoka!
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Mijaugonyse irgi mojavas nu kaima gegužines pamaldas rengė, kožnam kaime buva, tai Gudeliauskaitė buva vadovė, pravadnykė.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Moterys dar mainėsi ,,tajamnyčiom“, susirenka 15 moterų, isidalina tokias kortelas. Toj kortelė reiškia turi kas vakaras poteriauti tam tikrą rožančiaus dalį. Rožančius susideda iš trijų dalių, o jos dar turi po 5 paslaptis, tai visa 15 lapukų. Ir kiekvieną sekmadienį tos 15 moterų susirenka pas Žigutienę Kotryną ir mainosi tais lapeliais, vadina tajamnyčiom. Mana mama irgi ėja. Jeigu kuri numiršta, ar išteka, ar kur išvažiuoja, jos lapelis duodamas naujai. Turi būt rimta, tvarkynga, pamaldi moteris.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Vasara
Kryžiavos dienos
Per Kryžiavas dienas eidava per visu kaimu giedodami nuo kryžiaus iki kapinių. Tadu ty meldžiasi. Per Jurgines, kai karves vara iš tvarta, tai visas apmuša su verba.Per adventu žmonės suveidava vakaroja.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Buvo – ateina prie kryžiaus, papoteriauna, pagieda, tada eina prie kita iš eilės. Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Pavasarį būna kryžiavos dienos, tai per jas geriausiai sodyt’ bulves.
Labiausiai eidavo per devintines, tada lankė kryžius, tai suveina visi ir jaunimas ir senesni, eina nuo kryžiaus prie kryžiaus melsdamiesi, giedodami. Ir bažnyčion ėjo ir priocesija per miestelį prie visų kryžių ir kaime taip pat. Apie 40 sodybų ėjo.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.
Kaime dar buva mada per kryžiavas dienas eit’ melstis, giedot’ in kryžius. Anksti ryte, tik prašvitus, tik saulei tekant’ ir aina giedodami nuo viena kryžiaus in kitu ir vis giedodami. Ką ty giedoja, nemenu. Tai Gudeliauskaitė buva pravadnykė.
Gilučių k. – Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m.
Per šeštines kaimas eidava prie kryžiaus, prie kelia, giedoja litaniju iš ryto 3 dienas – pirmadienį, antradienį ir trečiadienį, o ketvirtadienį aidava jau bažnyčion.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Kudonių kaime stovėja trys kryžiai. Gale, link Ilgia ežera – Venskų, per vidurį – Kačkauskų ir kitam kaima gale – Černiauskų. Seniau šventė kryžiavas dienas, tai saułė dar tik teka, o jau ir aina giedodami in kryžius melstis. Tep tris rytus ėja. Tom dienom nieka negalima buva dirbt’ su siūlais, nei mest’, nei aust’, nei verpt’, saka, siūlai susikryžiavos, paskui neišvysi, neišnarpliosi. Dar iki 1962 metų tep ėja.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Per devintines aidava procesija per kaimą, aja an kryžiavų dienų prie visų kryžių. Aina, gieda, meldžiasi suklaupį, gražu. Kai kaime stovėja kryžiai, tai praeinant’ reikėja kryžiu pasisveikyt, pasakyt’ ,,Garbė Jėzui Kristui”, atsiklaupt’, persižegnot’ ir pasimelst’.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Kaime kryžkelėj stovėja kryžius, paskui toliau stovėja dar vienas, tai kaimo žmonės per kryžiavas dienas eidavo melstis prie kryžių, giedot’. Suveina visa kaimas, gieda prie vieno kryžiaus, paskui eina visi melsdamiesi prie kito, gražu buvo.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Per kryžiavas dienas vaikščiojam prie kryžių. Gal savaiti giedoja. Ajam prie kryžių. Kryžiai buvo aptverti, gėlių pasodyta. Poteriava ir giedoja.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Dar kapinėsna aidava per kryžiavas dienas. Aja tris dienas, ryte renkasi palei kryžiu kryžkeƚėj, tada giedodami litaniju aina iki kapinių, tenai dar pagieda, pasimeldžia ir isivaikščioja. Vakare vėl’. Taip tris dienas iš ailės – pirmadienį, antradienį ir trečiadienį. Sovietai kai užėja, pirminykas pradėja burčyt’, draust’, pasibaigė.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m. Žikaronių k.
Sekminės
Sekminės – didelė šventė. Su pyragais, kiaušiniais, sūriais. Berželiais iškaišo pirkią, stato prie gonkų. Buva mada suptis. Buva pastatį didelas sūpuokles.
Šventės išvakarėse nukirsdavo berželių, kuriuos statydavo abipus vartų, durų. Beržo šakelėmis kaišydavo balkius, šventus paveikslus. Piemenys pindavo vainikus karvėms, už ką šeimininkė atsilygindavo kiaušiniais, sūriu, pyragu. Užšutintomis berželių šakelėmis buvo plaunamos galvos, kad plaukai geriau augtų, būtų gražūs. Sekminių berželiai buvo dedami į klojimą šalinėse, kad pelės javų nekapotų.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Per Sekmines pynė vainikus, buva.
Burokų k – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.
Per Sekmines pynėm vainikus karvėm.
Būriškių k. – Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė, g. 1930 m.
Per Sekmines piemenys kepi kiaušinieni, vainikus karvim pyni, jaunimas aidava „po rugiais pažiūrėt’“. Nuveina laukuosna, susėda po rugiais, dainuoja, žaidžia.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Sekminių ryte mes vaikai stengdavomės anksti atsikelt’ ir nupint’ vainikus karvėm. Pynėm ne tik savom, pynėm ir senelio Zigmo Ščerbavičiau karvėm, ir kaimyno Prano Sinkevičiaus karvėm, už tai gaudavom dovanų – sūrio, pyrago, kartais ir rublį. Namai būdavo išpuošti beržo šakomis. Buvo toks pasakymas – negadink jaunų beržų, negausi bučkio nuo jaunų bernų. Senelis prašydavo, kad parneštume du berželius iš miško, juos statydavo į kibirus su vandeniu iš abiejų gonkų pusių, tada jie ilgai nevysta. Mama virdavo kiaušinių, dažydavo jaunuose žolynuose, beržų lapuose.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Į Grabijolus per Sekmines seniau iš už Neries atplaukia minios žmonių, eina per kaimą, važiuoja visi į Sekmines, į Kazokiškes. Paskui jau grįžta, tai giminės sustoja, sako, eidavo į laukus, tenai valgė, dainavo, bet jau aš nepamenu.
Grabijolų k. – Aldona Žilinskaitė Federavičienė
Sekminės – Kazokiškėse dideli atlaidai, didelė šventė. Privažiuodavo vežimų, ienas aukštyn iškelia, arklius pririša, pilna visur. Trobas kaišė berželiais. Bažnyčioj irgi stovėjo berželiai, žmonės tikėjo, kad tų berželių lapai gydo, juos skynė ir prausėsi, plovėsi plaukus. Buvo mada eit’ proocesija į Mitkiškes. Priekyje neša kryžių, paskui eina giedoriai, visi žmonės. Tenai meldžiasi, gieda prie akmenia.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Per Sekmines tai rinkasi vakarieliai. Berželiais iškaišiojam balkius pirkioj, palei gonkas pririšam iš abiejų pusių po berželį. Gražu, kvepia.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Per Sekmines piemenys pindavam karvim vainikus, žaisdavam. Piemenys labiausiai myƚėjam žaist’ akmenukais, rankom mėtyt’, žaisdavam kavonių, myƚėjam ristis nuo stačių Spenglos krantų. Popiet dažnai tėvai atleisdava nuo ganyma ir sekmadieniais irgi. Patys, ar vyresnius paƚaisdava ganyt’.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Per Sekmines piemenys pyni karvėm vainikus, pareina karvės vainikuotos, tai gauni po kiaušinį už kiekvieną. Labai šventi didžiąsiais metų šventes – Kalėdas, Velykas. Visada 4 dienas. Nedyrba, šventi, aja bažnyčion pirmu dienu, paskui vieni pas kitus, vakarieliai, dainos, vaišės, kaime linksma buva, mokieja ir dyrbt’, ir linksmytis. Dainos buva visur.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m.
Per Sekmines rinkosi atlaiduose paskui užvažiuoja pas ką, giminės baliavoja.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Sekminės – berželius statė prie gonkų, vainikus karvėm pynė. Kepė pyragus, darė sūrį, mušė sviestą, kiaušinius virė, kumpį, didelė šventė buvo. Ir šventėm tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Per Sekmines – vaikai pina karvim vainikus, gauna kiaušinių ar bulkų, pyraga, o mergos trobas berželiais iškaišioja ir gonkas.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
An Sekminių kepi pyragus, daži kiaušinius, namus, šventus paveikslus kaiši berželiais. Berželius stati ir prie gonkų. Šventi keturias dienas, jaunimas suveidava, šoka, dainuoja, aina ratelius, kap ir per Velykas. Piemenys vainikuoja karves, jiem šeiminykis duoda kiaušinių, pinigų, vaišių.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m. Peliūnų k.
Per Sekmines eidavo kaimynai ar prie miško, ar prie ežero, susieidavo.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, , g. 1942 m.
Šventė Semeliškėse
Sekmines šventi dvi dienas. Kepi pyragus, šventi. Suveidava. Muzikantas buva Baranauskas iš Kriokšlių, su armonika grieži, tai pas jį daugiausiai ir rinkasi. Buva ir žaidimų visokių, nelaukiam kol’ užgrieš, dainuojam, dainuojam, atsibosta, tai užvedam ratelius, ainam žiedus dalyt’ , aklą vištą. Paskui vėl’ šokt’, taip iki ryta visu naktį.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Joninės
Joninės tai saloj. Suplaukia daug, su šeimom, su vaikais, susineša maista, dainuoja, šoka, muzikantų pas mumį nebuva, atplaukia iš kitų kaimų. Gyvena mūs kaime toks senukas Ščerbavičius, suveinam, nėr kam graint’, tai nueinu pas Ščerbavičius, paprašau, dėde, sakau, kelkis, nėra kam griežt’, labai visi nori šokt’, tai jis su smuikeliu ir ateina. Tada jis čyrpina, o mes šokam, smagu buva. Bernų ateidinėja iš kitų kaimų ir iš Kietaviškių, ir iš Geibonių, ir iš kitur.
Anykštos k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m.
Čerauninkių buva. Ėja per Jonines. Nešventė Joninių, tik karves saugoja.
Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.
Joninių būrtai. Pakol rasa per Jonines, tai karvių laukan neveda. Mokieja kas pienu atimt’, buva. Saka, nuoga boba aidava su baltąj paklodi apsisupus ir tempia jų per rasų. Tai ir piena daug turėja. Ale jei tava karvi ty pievoj buva, tai jau nelauk piena. Kadaise, kap aš dar ganiau, tai Piliakalnij ƚaida karves ganyt’. Aiguliu toks Komparskas buva. Tai Kralikauskas kap atgini savo karves, tai viena kap šoks an mūsiškės, tik hū. Tai toj karvi visai pienu prarada. Nei sviesta, nei sūria – nieka neturėja.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Buvo moterų, mokančių burti. Joninių metu jas matydavo vaikštant’ pievose, braukiamt’ žolės rasą. Tikėta, kad jos atima karvių pieną. Buvo vengiama skolinti ką nors iš daiktų, galėjo pakenkti kam nors iš šeimos narių ar gyvuliams. Raganos burdavo ir iš kaimyno stogo vogčia išpeštais šiaudais. O moterys Joninių dieną iki 12 valandos rinkdavo žoles gydymui, nes tada jų galia būdavusi stipriausia. Sudžiovintas joninių žoles dėdavo į mirusiojo karstą.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Joninės su laužais. Buvo daug Jonų, jiems pindavo vainikus, nešė naktį, kad nematytų kas. Paskui gamtoj kur, pievoj rinkosi, kūreno laužus, šoko, dainavo.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g.1931 m.
Pipiriškėse an kalna gegužinės buva sekmadieniais. Per Jonines an Majoka kalna laužus kūrena. Nuo jo matyt’ labai toli, kelios bažnyčios. Šauliai dari. Priveža malkų, paskui žaidimai visokie, rungtynės, medžių ty nebuva, tai kai užkuria laužu, ugni, tai lenkų pusėj žiūrėk, irgi kūrenasi. Lietuva ir ty buva, koki ty lenkai. Nobarovščina – Nuobariškės, Navarėnai.
Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Petrinės
Per šventą Petrą negalima eit’ miškan, net uogaut’. Sako, dievas paleidžia net visas gyvates, žvėris, nieko net dirbt’ negalima. Didelė šventė.
Karagėliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m.
Oninės
Prieš Oną stengėsi prisipjaut’ šviežių rugių, su girnom namie susimalt’ ir iškept’ šviežios duonos. Nor ir turėja senų myltų, tai nor kelias saujas šviežių rugių inmaišydava.
Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m. Alinkos k.
Prieš Onu prisipjauna šviežių rugių, padžiovina kiek, gyrnom sumala, ir isikepa šviežios duonos. Arba nor kelias saujas šviežių ruginių myltų pridedinėja, buva tokia mada.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Žolinė
Žolinė – ketvirtadienį. Šventina žolynus.
Rugiapjūtėj – linksmiausia tai pabaigtuvės.
Grabijolų moterys per Žolinę į bažnyčion nešamų žolynų puokštes dėdavo vaisių, daržovių ir javų. Parnešę namo daržoves ir vaisius suvalgydavo kaip vaistą, grūdus dėdavo į sėklą, o sudžiovintas žoleles naudojo nuo perkūnijos ir dėdavo į karsto pagalvę. Buvo laikomasi draudimų moterims, kurių vaikai yra mirę, iki Žolinių nevalgyti obuolių, nes, sakoma, motina suvalgys vaikui skirtą dalią.
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928m.
Rudens šventės
Andriejus
Kai paaugam, jau mergos, tai per Andriejų statim vyšnios šakas. Katros graičiau pražydės, toj pirma ir ištekės.
Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.
Mama pasakoja, kad per Andriejų tai akėčias bernai an stoga užtempia, jei pas ką lauke paliktas randa, kaminą užkiša. Ryte kuria pečių,- dūmų pilna pirkia. (Juokiasi.)
Aliniškės k. – Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m.
Per Andriejų, aja an trijų rubežių, saka, kur randa akėčias gaspadoriaus nepadėtas vieton, ir tysia an trijų kaimų rubežiaus. Ty sudegina. Saka, viena merga tysė, tysė tas akėčias degyt’ ir nugriuva. Tai ir sugriuva – vaiku mergose turieja. O jei sėkmingai nutysi, tai ištekiesi.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m
Per Andriejų statim vyšnios šakas vandenin kad pražydėt, katros graičiau pražydės, toj ir ištekės. Advente jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidim visokius žaidimus. Sekmadieniais ryte namie giedodavam giesmes.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Andriejų būrė. Draugė prirašė vardų ir po pagalve. Ryte ištraukė Julių. O buvo toks Julius iš labai biednos šeimos, nenorėjo, ji – ūkininko dukra, bet paskui tikrai išėjo už Juliaus, tik visai už kito.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Per Andriejų deginam akėčias. Jei koks gaspadorius palika savo akėčias gale lauka iki Andriejaus, tai gali jų ir nerast’, ainam per kaimu ir ieškam, gal kas palika, jei randam, tai kad ir naujas, vistiek sudeginam, reiškia , kad visos kaima mergos ištekėt’. Padėdava ir bernai, kartais jiej atvelka kokias senas. Smagu buva.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Per Kūčias mergos būri, per Andrieju irgi. Tai buva tokia maldełė:
Andriejau, Andriejau, kanapes sieju, duok man susapnuoti, su kuom reiks an šliūba stoti.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m
Vėlinės
Per Visų šventes veždava ubagam prie bažnyčios. Papjaudava baronu, tai dėdava ir mėsos, ir sūria, ir sviesta, duonos, pyraga, visko pilnu kraiteli, visko, ir dalina ubagam prieš mišias.
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
An Visų švenčių ir Vėlinių mama visada kepdava pyragus – ir duoninius, ir baltus, vakare visi suveina vakarienės. Ait kapinėsna dideƚės mados nebuva, davi vakarieni. Išverda kavos, paruošia sviesta, sūria, prikepa kūgelia.
Gudbalis. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.
Per Visų šventes kepė pyragus, šventė, eidavo bažnyčion. Antrudien iš ryto eidavo an kapinių, degė žvakes, ale jau popiet jau galima dainuot’. Tai kaimo moterys rinkdavosi būrin ir eidavo miškan lapų rinkt’. Pasiimam didelius maišus ir renkam didelius nukritusius ąžuolo lapus, renkam ir labai garsiai visos dainuojam, net miškas skamba. Labai gražu buvo. Paskui an tų lapų visą žiemą kepa duoną. Eidavom vis per Vėlines, kaip šventė.
Vindžiuliai. – Ieva Karendaitė-Jaruševičienė, g. 1934 m.
Diedai. Vakare prieš Vėlines eidava an kapinių. Ryte – bažnyčion. Per Vėlines vakarais irgi eidava giedot’ ant kapinių.
Kakliniškės – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., Alinkos k.
Vėlinės. Buvo tikima, kad per Vėlines artimųjų ir užmirštų žmonių vėlės ateidavo arčiau namų, ir išgirdę beldimą į langą ar sieną, žmonės klausdavo,,Ko dūšele nori, ko reikalauji?“ Ir po to nešdavo auką į Kazokiškes elgetoms. Prieš Vėlines būdavo pjaunamas avinas, o užpakalinis kumpis būdavo skiriamas aukai. Kepdavo duoną vėlėms, tai buvo bandelės atskirai pagal šeimos mirusiųjų skaičių. Kartais kepdavo vieną didelį kepalą ir jį suraikydavo į tiek gabalų, kiek mirusiųjų. Kazokiškių šventoriuje tą dieną rinkdavosi ubagai, daugybė elgetų iš visos apylinkės. Susėdę šventoriuje jie balsu skaitydavo litanijas, giedodavo. Duodant jiems būdavo pasakomi mirusiųjų vardai – už ką melstis. Išlikę daugybė pasakojimų apie šiuo laikotarpiu į namus grįžtančias vėles.
Labai bijodavau eit’keliu pro kapines. Buva visokių šnekų apie numirėlius, apie dūšias, tai vaidenosi, tai vaikšto, tai leki, kvapo neatgaudama, neatsigrįždama. Per Vėlines eidavom melstis, uždegam žvakutes. Uždegam žvakutę ir ant seno neprižiūrėto kapelio.
Streipūnų k. – Danutė Sedlevičiūtė Šumskienė, g. 1944m.
Visūšventėse pagrindinis dalykas – maldos ir ramybė, prisimindavo prosenelius, mama mėgdavo žiūrinėti senas nuotraukas. Lankė kapines, meldėsi.
Gilūšio k. – Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m.
Per Vėlines eidava giedot’ an kapinių. Per laidotuves, pakasynas, kaip pas mumį saka, rauda dar ir dabar, ale jau ne visi moka, gal jau sarmatinasi.
Jagėlonių k. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
Vėlinės. Kalbėjo maldas, suvažiuodavo artimi, kapinėse degino žvakes, meldėsi. Vaikam duoda sukrautą didelį krepšį, nešėm prie bažnyčios, dalinom ubagam. Po karo buvo daug ubagų.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Per Vėlines tai neša ubagam prie bažnyčios. Būtinai. Kiek yra šeimoj mirusių, tiek padalina mėsos gabaliukų, pyraga, nuneša, padalina ubagam ir pasaka už ką melstis, vardą mirusia. To maista nešventina, tik ubagam padalina. An kapinių neja.
Mustenių k.- Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m. Mustenių k.
Per Vėlines tai neša ubagam, visą krepšį ir mėsos ir duonelės iškeptos gabalais dalina. Per Vėlines antrą dieną an kapų giedojo visi kaimo žmonės, rinkosi.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
An Vėlinių virė šaltienu, pyragus kepi, aja kapinėsna. Giedoja. Vienu vakaru per Vėlines. Žvakes neši. Kryžius kai supūna, tai degina an kapų, būdava, dar prakasa duobutėn ar sudegina.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Vėlinės. Seniau nebuvo lankomasi kapuose taip dažnai, kaip dabar, nebuvo puošiami kapai, kryželis stovėjo tol , kol nupūdavo, o pagarbą mirusiesiems atiduodavo aukodami elgetoms ir melsdamiesi.
Visūšventėse ėjom į kapines, giedojom. Šventas, žėlabnas giesmes. Kryžius senus degino per Vėlines, antrą dieną.
Kazokiškių k. – Jonas Rosliakas, g.1931 m.
Per Vėlines suveina an kapinių, pagieda, pasimeldžia. Daugiausiai aja bažnyčion, namie kepė pyragus, dari vakarieni šeimynai, neši ubagam palei bažnyčiu. Už dūšias. Ubagai vaikščioja po kaimu, būdava ateis, meldžiasi, poteriauna, jiem duoda ką ir išeina.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Per Vėlines giedoja Aniolas dievo ir rožančių an kapinių. Ilgai dar žmonės rinkasi, paskui pasena, išmirė giedoriai, pasibaigė.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g, 1934 m.
Apie viską trumpai
Žiemą pas mus rinkdavosi vyrai. Būdavo, susisuka cigaretes iš namie auginto tabako, rūko ir šnekasi. Buvo jau neramūs laikai, praėję karai, bet šnekėdavo ir apie senovę, kaip seniau gyveno, kaip buvo. Jie mėgdavo lošti kortomis, tada jau juoko, visokių šposų. Moterys suveidavo, kartais jie dainuodavo, bet dažniausiai plepėdavo, bėdavodavosi.
Tėvas mokėjo graint’, aš jau mažiau išmokau, truputį sau pačirpinu ir tiek. Mama mokėjo be galo daug dainų, jos su seserim, su kaimynėm dažnai dainuodavo. Mūsų šeima buvo daininga, šventėm visas šventes, puošėm eglutę per Kalėdas, puošėm kuo turėjom, popieriukias, saldainiais, žvakutėm ir Kūčias, Kalėdas šventėm, ir plotkelę laužėm, ir būrdavo. Įdomiausia buvo prieš Velykas parnešt’ namo šventintą ugnį. Turėjom tokią ilgą kietą vielą, an jos užmaunam kempinę, parneštą iš miško, bažnyčioj ją uždegam prie laužo ir lekiam namo laukais su rūkstančia, sukam virš galvos ,,darom vėją“ kad neužgęstų. Namie mama iškart uždegdavo ugnį krosnyje su šita šventa ugnim. Per Velykas statydavo dideles aukštas supuokles ir supdavomės kas aukščiau, ridenom kiaušinius, prisigalvodavom visokių šposų.
Jaunas pradėjau nuveidinėt’ an vakaruškų, ale stali bernai mūsų neleisdavo, o mes vistiek lindom, buvo labai smalsu. Už tai gaudavom į skūrą.
Ausieniškių k. – Stanislovas Šumskas, g. 1940 m.
Buvau dar visai vaikėzas, tai atsimenu dar, kaip vakarais rinkasi vakarot’ kaime. Susirenka daug kaimynų, menu moterys verpia, vyrai kortuoja, pasakoja visokius anekdotus, atsitikimus, kad aš minėčiau…Kai prirūkys kambarij, tai negalima kvėpuot’. Seniau nebuva vagių, kaime niekas durų nerakina, mergaitės neidava šokt’ su išgėrusiu.
Seniau visur vaikščiojam pėsti. Šeštadieniais dar dyrbam, o sekmadieniais po bažnyčios dažnai aidavam žvejot’, toli, net an didžiųjų ažerų, pro Geibonis tiesiai.
Aš visu gyvenimu giedojau. Mokėjau psalmes net lotyniškai, su kunigu abudu giedojam per laidotuves. Pasakoja dar tėvulis. An Ausieniškių kapinių yra pastatyta koplyčia. Ją pastatė Šumskas, kur turėja plytini. Paskui jų pašventina kunigas.
Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.
Gražios šventės buvo Sekminės, kai namus berželiais kaišė. Statė prie vartų iš abiejų pusių. Kai tėvas grįžo iš nelaisvės Vokietijoje, o miškų jau buvo sumažėję, nutarė pasodinti abipus vartų po berželį, kad nereikėtų kirsti. Vienas ir dabar tebestovi prie autobusų stotelės, prie Malecko namo. Ir Jonines šventė ir Velykas. Velykas tai svarbiausia bažnyčioje, paskui jau ir su jaunimu ir su kaimynais. Linksmiau buvo, nors ir nebuvo radijų nei televizijų, laikraščių buvo mažai, jais kaimynai dalinosi, skaitė visi. Daug rašėsi laiškais. Ausinę radiją turėjo Medzikauskas Juozas.
Gilučių k. – Jaronimas Gudelis g. 1911 m.
Per Andriejų – vakarielis, per adventą – giesmis šventus, jaunimas rinkasi, vakaroja, žaidi daug. Labai gražios gegužinės pamaldos, mojava, po šventų giesmių, dainava, linksminasi, šposina, šoka ir taip visą gegužės mėnesi. Per Kalėdas ir Velykas aidava per kaimą, giedoja daugiausiai vyrai, ale kartais prisidiedava ir moterys. Per pasnikus ir Kūčias valgi rasalu iš baravykų ir žuvies, kepi silki, sližikus, viri gruci iš piestoj nugrūstų pakaitytų miežių, aguonas trynė terloj, dari aguonpienį. Šienu iš po stala atiduodava karvei ir avim, vištoms – gruci. Ant stala viskų palikdava nakčiai, saki – dūšios ateis. Linksma buva. Ypač per Velykas. Verbas pas mumį dari iš žilvičia šakelių ir ėgliaus, puoši spalvotais vilnoniais siūlais. Per Velykas prie stala pirmiausiai išgerdava po gurkšneli šventyta vandenia, tada muša kiaušinius ir valga. Kiaušinius ridena vyrai. Per Jonines karves uždara tvartan, laikydava, kol rasa nukris, kad raganos piena neatimt, saka tikrai atimdava.
Jagėlonių k. – Marcelė Korsakienė, g.1923 m.
Per Jurgines išleidžia laukan karves. Per Kūčias daužė avilius, kėlė bites, naudojo ne tik medų, bet ir pikį. Didžiausios šventės – bažnyčioje. Mojavos tai būdavo namie.
Rugius pjaunant’ būdavo pabaigtuvės. Pynė varpų vainikus, statė už stalo kampan po šventais paveikslais,,šeimininką“ Tą diedelį iškulia jau pavasarį ir pirma sauja pasėja dirvon. Javus nešdavo šventinti bažnyčion per rugsėjo 8 –tą, Marijos gimtadienį.
Karagėliškių k. – Elena Jakonytė Jakonienė g. 1921m.
Per Kryžiavas dienas eidava per visu kaimu giedodami nuo kryžiaus iki kapinių. Tadu ty meldžiasi. Per Jurgines, kai karves vara iš tvarta, tai visas apmuša su verba. Per adventu žmonės suveidava, vakaroja.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Kiekvieną dieną kai pečių kuria, tai peržegnoja, deda kryžiaus ženklu. Ir kai ainam miegot’ ir prie stala, nuo mažumės buvam išmokyti. Prie stala jokių juokų, valgyt’ ramiai, turėjam kiekvienas sava vietas. Per Kūčias būdava buriam. Tai malkas, tai ką, ale ir vardus rašim an lapelių. Nu iš ryta traukiam. Tai man vis Jonas papuola. Paskui ir apsivedžiau su Jonu. Va kaip, gali netikėt’.
Pakalniškių k. – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Per Jurgines žemės nejudina. Karves ganiau, nerišo. Arė, menu, dar senobiniu arklu, mediniu. Toks platus, išsiskėtęs, an galo apkaustyta geleže. Pjovė pjautuvais. Mama dar aidavo. Kokios 4-5 moterys stoja, tai labai švariai, tvarkygai nupjauna, varpos nesimėto. Paskui, kai jau baigia, supina vainiką, neša namo.
Kūčioj an stalo dėdavo plotkelę dvasiom. Ji gulėjo lėkštutėj. Pakui, ryte, gal ją suvalgydavo, šieną tai nešė gyvuliam, burdavo daug visokiausių burtų, sakė, karvės šnekėjo, klausyt’tai nėjo, negalima. Velykas šventė ilgai. 4 – ta diena – Ledų diena, nieko dirbt’ negalima. Kad ledai neužeitų vasarą. Užgavėnes šventė kiekvieną kartą.
Brazinskas Kazys baino, Raulo motina, sako, Joninių rytą, anksti ryte, aina, paklode apsisupus, skaitos, jau pieną atiminėja. Svetimon žemėn, už rubežiaus.
Liaukiškių k. – Antanina Gudeliūnaitė Ašmenienė, g. 1932m. Liaukiškių k.
Kai pirmą dieną ėjo arti, tai grįžus apliedavo vandeniu. Per Šeštines ėjo prie kryžių; per Sekmines vainikuodavo karves, po pietų piemuo neganė, gaspadorius jį apdovanodavo kiaušiniais. Užgavėnes šventė su skaniais, riebiais valgiais. Kai buvau vaikas, dar vaikščiojo persirengėliai, vėliau, po karo, jau ne.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m. Lubakos k.
Mano laikais pasnikai jau nebuvo toki, tėvas sakė, kad jo jaunystėj net pieno nevalgė, raugė kubiluose. Šventė ir Jurgines. Gyvulius išleisdavo pasilakstyt’. Gyvulius ginė – verba mušė.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m.
Turėjau netikrą bobutę, mamos pamotę, Miglinuose gyveno. Mama su broliu buvo ne vienos mamos. Mamos brolis anksti numirė, sūnų jo užmušė, tai atvažiavom Miglinuosna gyvent’, man 14 metų buvo. Įdomu. Tenai buvo panelių, tai per Kūčias, per Andriejų būrė. Buva toks Špokų šulinys, tai jos kanapes sėjo. Geras vanduo tenai, tai eina panelės ir mes, kaip beždžionės iš paskui. Paskui, menu, nekiojo klumpes. Buvo šventės. Visos, kur bažnyčia šventė – Kalėdos, Velykos, Sekminės. Per Velykas eidavo per kaimą giedojo ,,Aleliuja“ ir mergom ,,Vyną“ ,eidavo tik vyrai. Trys karaliai vaikščiojo, giedojo, menu, mes vaikai bijojom jų. Sekminės tai bažnyčioj, pynė vainikus, berželių. Užgavėnes suveina kaimynai, alaus pasidaro.
Semeliškės – Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m.
Namie visada buva daug žmonių. Buva sūplaukis iš medžia padarytus, palei malūnu lauke, tai kap tik sušyla, visi aina suptis.
Užgavėnim mėsos daug priverda, gali valgyt’, kiek nori, o papelčiuj, jau trečiadienį, visku išneša iš pirkios, nieka nepalienka, nieka neduoda, tik jau sekmadienį vėl’ mėsos gausi. Mėsu davinėja 4 dienas savaitėj – antradienį, ketvirtadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Šeštadienį prieš didžiąsias šventes irgi buva pasnikas. Sausas pasnikas buva trečiadienį ir penktadienį, vaikam iki 7 metų davinieja su pienu. Menu, kap ruošia prieš šventes, prieš Velykas maistu – sviestu, mėsu, tai per gavėnią nevalgį labai norėdavam, asle neduodava, tata neƚaidžia, saka, kas valgys – po kubilu pavoš. Bijojam. Tik žiūrim, kap mama visku ruošia, tadu tokion dėžėn sudeda ir 1 – mu Velykų dienu veža bažnyčion šventyt’. Tai laukiam, laukiam Velykų ryta, o jau kai grįžtam iš bažnyčios, koks džiaugsmas… Man labai gardu buva sviestas su bulka, pyragu jau, tai būdava jau pavalgius viska, ale dar usitepu ir ainu an klonienos su tai bulka, žaist’ ty, kluoniena didelė, prisinešam kiaušinių, raičiojam. Dažim kiaušinius paprastai – svogūna lukštuose virim. Priverda daug. Antis laikim, vištas, tai antys pabiega krūmuosna, lizdus suka tynai, tai mama aina, ieška, tai parneša iškart pusi kašia. O vištų kiek būdava… Po pečiuku jas laiki. Valgyt’ tai buva. Avelių kiek. Jau nuo Raulyna ir pjovi. Vištas tai pardavinėja, nevalgim. Avelių tai kokias 8 – 10 palienka žiemai, visas kitas pjaudava. Namie visada buva daug žmonių.
Linų labai daug siedava. Viska audi namie ir apsirengt’ ir pasiklot’ ir usiklot’’ ir gražius parinktinius iš vilnos, šventei, ir rankšluosčius, a, viska, nieka nepirka. Tik šventinius rūbus.
Pakalnės k. – Petrutė Gackaitė Osenskienė, g. 1922 m.
Gegužinės buva an plataus kelia šilan. Buva gražu. Dar kolūkia laikais šienu grėbia, ar dar dalgiais rugius pjauna, tai kai sustos, kai uždainuos. Visais laukais dainos sklida. Ir blaivūs, negėrį.Pavasarį mojavos, gegužės ir birželia mėnesiais. Paskui po pamaldų šokiai kiekvieną dieną.
Turgun važinėjam Žiežmariuosna – ketvirtadienį, Semeliškėsna – antradienį, o Vievin rodžias, sekmadienį, gal šeštadienį, nemenu.
Seniau ėja pirtin, tai ty buva vyrų suvėjimas, kokias tris valandas sėdi visi, vanojasi ir baina, štukavoja, šneka. Visa informacija. Negėrė pirtij, tik šnekėja ilgai, pirtij visas suėjimas ir baikos.
Seniau viską nuo senų žmonių pagal saulę, pagal mėnulį, pagal paukščius spėja.
Per Velykas pirmu dien, kai pavalga, sava laukus, sava bites, šulinį švestu vandeniu su verba visur pašventina, peržegnoja. Ir šulinį, ir žemi, ir vandenį, ir bites, jom pabeldžia avilin, pakrapina ir sodą. Kūčių vakare tai daugiausiai jauni buria. Prie stalo buvo savos vietos. Kiekvienas sava vietu turėja ir sava šaukštu, nemaišė, atskirai. Tėvas visiem plotkelę išdalina, duoną pjausta, be jo niekas. Tik tėvas.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
Velykos – jaunimas vaikščiojo, giedojo ,,Aleliuja“, ,,Vynu“, juos vaišino.
Mojavos buvo kaime, rinkosi vakarais.
Advente irgi rinkosi, žaidžia, juokauja. Visur eidavo plunksnas plėšyt’, pas visus. Tik vyrai sėdėjo ir juokus, šposius krėtė, mergas kirkino.
Seniau žmonės labai ėjo bažnyčion.
Žebrokų buvo. Eina. Poteriauna, nakvoja. Jiem ir prie bažnyčios nešė an Visų šventų. Ir šventė, ir pyragus kepė, ir an kapinių ėjo.
Vaicekauskas mūs kaime iš molio darė anteles, švilpynes visokias, muzikantų buvo daug, grojo armonika, smuiku, mandolina, turguj pirko, buvo.
Gegužės mėnesį – mojavos namie. Zabarijoj, Klikūnuose, oi būdavo… Altoriuj – Marijos paveikslas, žvakės, gėlės papuošta, susirenka kas vakarą, gieda litaniją ir šventas giesmes Marijai. Be vakarėlių mažai kada apsieina, sūpuoklės buvo, šokiai. Gumbis Jonas turėjo sūpuokles, visa kaimas rinkosi. Gražiausias mėnuo. Motinų nesveikino, ant kapų nėjo.
Per adventą plėšė plunksnas,sueina pas vieną, paskui pas kitą, taip per visą kaimą. Bet vėliau vakare visada ateina bernai, nupučia plunksnas, tada prasideda vakaronės, žaidimai. Senesni irgi dalyvauja, sėdi, kartu juokauja.
Buvo daug jaunimo, buvo linksma. Per šventes ir sekmadieniais visi eina bažnyčion, paskui po mišių renkasi špitolėj. Tariasi kur eis vakare, kur rinksis. Mergos kviečia pas kurią ateit, juokai visokie. Susitaria, tada jau ir renkasi tenai po pietų, vakarėjant.
Muzikantų buvo daug. Aš grojau armonika, smuikais grojo Zabarijos bernai – Izidorius Bernatavičius, Bronius Klikūnas, Jaroslovas Karpavičius, ot grojo! Teodoras Klimantavičius – balalaika, tai kaip užgros, kaip uždainuos… Valgėm prastai, išvirs motina bulvių, padarys rasalienės, o linksmumas dainos! Ateina šeštadienis, išeinam laukan, uždainuojam, tai klausyk – jau Belazariškiai, jau Zabarija dainuoja…
Vakarėliuose mažai mušėsi, ale buvo. Už mergas.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas g. 1931 m.
Per Tris Karalius, per Velykas vaikščiojo po langais, dainavo. Jonines šventė nuo senų senovės Kazokiškėse. Jaunimas su laužais per naktį ir kūreno ir šokinėjo per laužus, voliojosi rasose , kad sveiki būtų.
Natokų k. – Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė, g 1921 m.
Jaunystėj buvo labai gražios vakaruškos, niekas nesimušė, negėrė. Daug grojo, dainavo, šoko.
4 dienas vykdavo Kazokiškių atlaidai.
4 dienas šventėm Velykas.
Kalėdas – dvi dienas
Kepė pyragus, virė dešras, visko buvo.
Mano vyras buvo muzikantas, aukštas, gražus. 6 metus draugavom. Paskui apsiženijom. Aš turėjau 20 metų. Eidavau ir bažnyčion giedoti ir vakaruškose.
Mes su vyru ir per Velykas eidavom,,Vynu“ giedot, daug visko prisirinkdavom.
Nuo perkūnijos laužėm lazdynų šakeles, kišom už balkių. Sako, Marija sėdėjo po lazdyno krūmu, slėpėsi nuo lietaus.
Zabarijos k. – Jadvyga Bartkevičiūtė Klimantavičienė, g.1929 m.
Šventė visas šventes, sekmadieniais nedirba. Ir Kalėdas ir Velykas aja bažnyčion, paskui vakarais vakarėliai, suveina visi. Mes jau ženoti buvam, o dar aidavam an šokių, buva mada. Per Vėlines aidava kapinėsna. Seniau aidava per Visūšventes, giedoja, meldėsi.
Žikaronių k. – Ratkevičius Juozas, g. 1828 m.
Kaime buvo švenčiamos katalikiškos šventės, nepamiršdavo vieni kitų pasveikinti vardinių proga. Jaunimas, vaikai sueidavo į didesnę trobą ridenti velykinių margučių, išbandydavo kiaušinių stiprumą, bendrai džiaugdavosi atėjusiu pavasariu, vyresni susirinkę kalbėdavo apie prasidedančius pavasario darbus. Teresės Stakauskienės aprengti persirengėliai, „Trys karaliai“, aplankydavo visus kaimo vaikus, pasveikindavo vieni kitus su šventėmis, eidavo ratelius, padainuodavo kartu. Kiekvieną pavasarį kaimo vaikus visada aplankydavo gandras ir sode palikdavo riestainių.
Ona Ragavičienė buvo kaimo giesmininkė, turėjo gerą balsą, eidavo į laidotuves giedoti rožančiaus. Ją mėgo kaimynai. Sekmadieniais jos namuose susirinkdavo pabendrauti: vyrai lošdavo kortomis, moterys žaidė fantais. Ragavičienė buvo kaimo žiniuonė, vaikų pribuvėja, padėdavo gimdyvėms.
Kaime dainuoti mėgo senoji Klenauskienė, todėl pas Klenauskus, šalia pieninės, moterys susirinkdavo vakaroti. Vyrai kortuoti eidavo pas varpininką Grigonį.
Ilgainiui šie bendri švenčių papročiai užsidarė kiekvienos šeimos namuose.
Sovietams įsigalėjus, žmonės darėsi vis uždaresni, rečiau bendravo vieni su kitais. Buvo išardyti daugelio ūkininkų klojimai, nacionalizuoti žemės ūkio padargai, neliko arklių. Tačiau žmonės padėjo vieni kitiems, skolino padargus, užleido kaimynams išlikusių klojimų pastoges, bendrai kelios šeimos žiemą šėrė vieną, jau kolūkio, arklį, turėdami viltį pavasarį susiarti su juo likusį prie namų žemės sklypelį, kita žemė buvo nacionalizuota.
Vievis – Janina Stakauskaitė Vasilavičienė, g. 1948m.
Kalvarijos, atlaidai
Ajam Kalvarijon atlaiduosna. Seniau nebuva mašinų, visi daug vaikščioja pėsčiom. Vievin ajam pėsčiom, Vylniun, Kalvarijon. Susirenka pulkas žmonių, apie 20–30, buva vienas pravadnykas ir visi aja, meldėsi, giedoja. Nakvoja kluonuose, šiene, valgyt’ nešėsi su savim duonos, kiaušinių, lašinių. Prie koplyčių meldėsi ir nakvodava. Visa kelioni apie 20 dienų užtruka, ale įdomu buva.
Semeliškėse buva dideli Roka atlaidai, privažiuodava, priaidava minios, vežimuose nakvodava iš vakara atvažiavį iš toliau, ba ryte sunku invažiuot’, vietu rast’.
Pivašiūnuosna tai važiuodava su vežimu. Turėjam gražu vežimuku, gražu arkli, tai visur po atlaidus važinėjam.
Belezų k. – Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė, g. 1906 m.
Menu, per atlaidus tai važinėjam toli, važiavam visosna apylinkių bažnyčiosna, kur atlaidai, tai iš eilės. Važiuojam su vežimu, prisirengia iš vakara, paruošia šiena, užtiesia, pasiruošia maista, ko turėja, mėsos, skilandžia, dešros, sūria, pyraga, pasidara vendzliuku ir kožnas vežasi. Buva mada dalyt’ ubagam, ale ir sau vežėsi. Po mišių, po mišparų jau aina vežimuosna, išsideda kur an pievos ar kieno vežime, išsitiesia atsivežtu staltiesi, susėda visa giminė ir kaimynai ir jau baliavoja. Arkliam irgi parūpina pašara, tokian maišan sudeda ir užriša arkliui an snukia, jis gali ėst’. Būdava ir bonkeli padara susėdį, seniai nesimatį. Kartais užvažiuoja pas gimines, jei tam krašte gyvena, pasivaišina, pasižiūri, kaip gyvena. Kartais, jei toliau buva, ir naktį grįždava. Menu, niekas iš šeimynos namie likt’ nenorėja, visi norėja važiuot’. Daug arklių pristata, ienas sukelia, daug žmonių važinėja atlaiduosna ir su vežimais, ir su važeliais ir su bričkelėm, kas kaip. Tai visu vasaru tep. Apvažiuoja ratu, aplanka visas gimines pažįstamus, šventė žmonės ir sekmadienius ir atlaidus.
Seniau buva mada kap aina bažnyčion tai kokian vandzliukan insirišt’ ar kiaušini, ar lašinių gabaliuku ar sūria su duona, nu ko turi, net blynus insidėdava, menu tokia babos giminaitė vis turėdava grikinės bandos, ot buva skanu. Mūs laukuose grikių neaugina. Menu išsitraukia iš po pažasties skaruliukan suvyniotu bandu, išvynioja drobuki ir duoda, laužia po gabaliuku.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Mana tėvas aidava pėsčias Vylniun Kalvarijon. Susirenka žmonių būrys ir aina visi, kur an šieno laidžia žmonės pernakvot’, o iš ryta vėl’ aina. Po Kalvarijų pareina. Vieną kart kai parėja pavargis, motina kepi Sekminėm pyragų, tai karštų kai užvalgi, tai ir numiri.
Migūčionys. – Joana Vėželytė-Arnatkevičienė, g. 1931 m.
Prie Mitkiškių akmenio tai eidavo procesijos iš Kazokiškių, iš Kernavės. Ketvirtadienį po devintinių ateidavo iš Kazokiškių, o penktadienį – iš Kernavės. Tenai prie kryžiaus stovėjo tvorelė, tai eidavo aplinkui, meldėsi, giedojo. Buvo tikima kad akmuo daug kam padėjo. Ateidinėjo žmonės pasimelst’, dėjo pinigus, žoles.
Atvažiavo moteris nuo Trakų, ji buvo pusiau paralyžuota, ieškojo akmenio, pėsčia ėjo, ją atvedė. Ji labai meldėsi, viena ranka prisiglaudė, tai tikrai po dviejų savaičių vėl’ atvažiavo, sako: ,,Žiūrėk, ar pažįsti, aš sveika, aš karves melžiu“ tai va, o mačiau kokia ji buvo. Stebūklai. Tik labai tikėt’ reikia.
Mitkiškių k. – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m.
Roko atlaidų padvados ( vežimai) Semeliškėse
Dar buvo mada eiti procesija į Mitkiškes. Per mojines ir per adventą, viso du kartus per metus. Priekyje neša kryžių, paskui eina giedoriai ir žmonės.
Per adventą prieš Kalėdas buvo mada eiti procesija į Mitkiškes, meldėsi prie Marijos pėdos akmenyje. Šventa vieta.
Kazokiškės – Jonas Rosliakas, g. 1931 m.
Vasarą važinėjo po atlaidus. Ir Kietaviškėsna, ir Semeliškėsna, ir Vievin, ir Beižonysna. Važiavo arkliais, prisideda maisto, kiaušinių, mėsos, užtiesia šiaudus vežime su paklode, susideda maistą, tada po mišių vaišinasi su giminėm , suveina, šnekasi, jei kas iš giminių arčiau gyvena, tai paskui po mišių pas juos užvažiuoja, apeina ūkį, apžiūri, susėdę baliavoja iki pavakarės, kol jau namo važiuoti laikas.
Mustenių k. – Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m.
Per Karkučius kadaise važiava Smetona. Važiava an Semeliškių. Menu. Važiuoja tokia mašina – žuvis. Ir galva, ir sparnai, ir uodega. Mes vaikai vejamės, o jiej mėta tokias dėžutes, ty siūlaliai, muilas, saldainiai. Kaime tokiu bromu pastati, tai sustoja, kalbėjasi. Vasaru, kai šilta buva.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Sentikių šventės
Strėvininkų cerkvės didžiausia šventė – Žolinė rugpjūčio 28 dieną. Jos metu pagerbiama Marija, kitaip negu krikščionys, mes žolių į cerkvę nenešam, nešventinam. Vaisius, medų šventina per Spas – rugpjūčio 19 dieną.
Per Velykas išvakarėse bendruomenė renkasi į cerkvę ir joje meldžiasi iki ryto, visą naktį, jie meldžiasi tik stovėdami, namo grįžta jau apie 6 – tą val ryto, tada sėda prie stalo, valgo velykinį pyragą ir eina ilsėtis.
Už mirusius meldžiamės tris kartus metuose – Kūčia – kviečiai ir medus, paskui vasario 21 – 25 dieną, paskui gegužės 2 -3 dienomis Radovinica, eina į kapus, neša kiaušinį dažytą. Prieš Sekmines irgi eina į kapus, aukoja dažytus kiaušinius, dar yra Dimitrevskaja, irgi meldžiasi už mirusius. Moterys, eidamos į cerkvę turėdavo senoviniu būdu užsirišti skarą, visai paslėpti plaukus, po kaklu susisegti sage.
Per Žolinę mūsų bendruomenėj buvo labai didelės šventės. Eidavom ant Bačkonių piliakalnio, šokom, tenai grodavo kartais net visas orkestras. Vėliau jau – tik koks nors muzikantas, bet jaunimo daug prieidavo, paskui jau visi pradėjo eit, ateidinėjo ir vietinis jaunimas. Dar šokiai šventės metu vykdavo ir miestelij, atvažiuodavo čigonai, grodavo, draugavom su lietuviais, bet vestis tėvai neleido. Man irgi buvo. Turėjau lietuvį berniuką, jis net mūsų tikėjimą žadėjo priimti, bet mama vistiek neleido. Turėjau klausyt. Ir dabar prisimenu. Šokiai vykdavo ir pensionato salėje, tenai rinkdavosi visų apylinkių jaunimas, tenai buvo labai lengva šokt, grindys buvo išklotos plytelėm, tai kojos pačios slydo… Prie taip vadinamo Antanėlio fontano rinkdavosi visas Strėvininkų jaunimas, tai buvo jaunimo susitikimų vieta. Menu dar, buvo atvažiavęs Pupų dėdė su Rozalyte, labai gražiai grojo, dar vaidino kažką su šuniukais, su skėčiais.
Vandenį šventina per Kreščenija, panašiai tuo laiku, kai katalikai švenčia. Tris Karalius. Krikštynos pas mus kitokios – vaiką nurengia ir tris kartus visą panardina į vandenį. Dabar bačka stovi metalinė, anksčiau būdavo medinė.
Mūro Strėvininkų k. – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
Vakarėliai
Kai praaugau, jaunimas labai rinkasi, buva vakarėliai. Šokam, buva susirenka tai pas vienu, tai pas kitu, mana mama buva labai gera, apie nieką nešnekėja, tai visi labai norėja pas mumį. Tėvai leida, tai ir rinkasi. Mūs troba nebuva labai dideƚė, ale užteka. Per šventes kaimas susiveidava. Velykos, Kalėdos ar ką, tai suveina, pyragų prisineša, pusbonkėlį kokį an kelių vyrų, taip labai negėri, naminės neviri, nebuva.
Anykštos k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m.
Gegužinės kai vyko an Beižionių piliakalnio dar menu, ale mažas buvau, menu kaip nešė tėvas, mama.
Žydiškių k. – Juozas Navickas, g. 1930 m.
Seniau Beižionyse buvo muzikantų. Graino armonika, smuikas, būgnas buvo. Vyko vaidinimai, an piliakalnio mokytojai rengė gegužines.
Beižionių k. – Juozas Brazinskas, g. 1946 m.
Seniau kaime buvo daug visokių baikų, muzikų, dainų. Muzikantas Kuliešius pats smuikus darė, daug dainų mokėjo.
Beižionių k – Bronius Aleksiūnas, g. 1929 m.
Ant Beižionių piliakalnio būdavo gegužinės ir jaunimas susirinkdavo, tai ty kunigas Rudžionis tol renkdavo, kol tinka, a jei ne, tai išsiveda visus ir viskas
Klėriškių k. – Elena Sindarienė, g. 1928m.
Manį diedukas niekur neleida , nei an vakarėlių, nei kur. Vieną katr jo nebuva, tai aš prisiprašiau bobutės, kad su drauge išłaist, tai pałaida nuveit’ Beižionysna, ale saka, tik pareik anksti. Parėja diedukas pirma manį. Saka, apsidairė ir klausia:,,Kur mergaitė?“ Baba kur dėsis, saka jam:,,Atėja Janė, palaidau an šokių“. Diedukas, nieka nelaukis, lazdu rankon ir išėja. Buva toki Cibulskai, ty buva šokiai, kad atlakia jų berniokai ir saka man:,,Onut’, aik namo, ba diedukas jau atėjis pas mumį“. Nėra kada laukt’, dėjau in padus. Parėjau namo ir sėdžiu. Kad ir jis iš paskui pareina:,,Nu tai dabar bus ir vienai, ir kitai“.
Gailaičių k. – Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė, g. 1923 m.
Dar maža buvau tai atsimenu kaip gražiai dainavo. Mano seserys buvo vyresnės, mūs troba buvo didelė, tai rinkosi jaunimas. Menu, šoka, šoka, tada bernai išeis laukan, sustos ir dainuoja, mergos viduj susėda an suolų irgi dainuoja, kas gražiau, kas daugiau. Buvo gerų balsų, gerų dainininkų. Paskui vėl’ šoka.
Paskui jau ir aš pradėjau mergaut’, ale bernų neturėjau. Nebuva mados kad lydėt bernai. Tėvai buvo prisakę, kad jokių kavalierių ir kurią valandą turim būt namie. Turėjom klausyt’. Kaip apsiženijau? Seseris buvo ženota, atvežė kokį tai savo vyro pažįstamą, tai ir supažindina , o bernų neturėjau. Paskui, kai jau buvau mokytoja, kaimo bernai lyg sarmatinosi, nekalbino, lyg bijojo manį. Būdavo važinėjam visur ir po atlaidus, tai vis su draugėm, su mergaitėm. Susirenkam kokios 5 – 6, draugės iš mokyklos, ar giminaitės, gražiai visos pasipuošę, linksmos, o mūs vežimas didelis, tėvas pritaiso kelias sėdynes, tai parsivežu visas namo, vaikštom, einam vakarėliuosna, bet visos kartu, bernų neturėjau. Ai, žiopla buvau, iki 16 metų nieko nežinojau, mama nei seserys nieko man nepasakojo, nežinojau net kaip vaikai gimsta. Tai už pirmo pakliuvau, durna apsiženijau ir po pirmo vaiko jis pabėgo, va kokia merga buvau.
Gilučių k. – Monika Brazauskaitė Kubilienė, g1929 m.
Jauna vaikščiojau po vakarėlius. Jaunimas sueina kur pas vieną, kur didesnė troba, ateina muzikantai su skripka, armonika, balalaika ar lūpine armonikėƚa, tai griežia, šoka, dainuoja.
Lubakos k. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
Mūs kaime seniau buva labai linksmi, smagūs vakarieliai, o bernų kad priaidava iš visur – Ašakienių, Kietaviškių, Peliūnų, kas sekmadienis. Muzikantų buva. Graina armonika, būgnas. Graina mana pusbrolis, kai jis jau apsivedi, tai dar būdava, nuveinam ir parsivedam jį. Vakarieliai daugiausiai buva pas Stasiulevičių, tenai dideƚė pirkia. Ir dainava daug, laukai skambieja. Vakarieliai – pašoka, padainuoja, pasiedi, pašneka, paskui aina ratelius, vėl’ šoka. Aš su vyru susipažinau, draugavam, buvam pažįstami.
Jagėlonių k. – Antanina Antanavičiūtė Bliujienė, g. 1921 m.
Kadaise buva linksmi vakarieliai. Suveidava daug jaunima. Buva mada, ateidinėja ir ženoti, menu trys mana dėdis ateidinėja šokt’. Trys broliai Česoniai buva muzikantai, turėja armoniku, smuiku, būgnu, tai kai pereis per kaimu, per Velykas, ateina ir klausia: ,,Kam Vynu giedot’?“ ir graina.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Varnakampiuose vyka gegužinės, ajam an vakarėlių. Visur vaikščiojam – Abromiškės, Girnakaliai, Kurkovčizna( Giedraitiškės). Žiemos buvo smarkios, ateini, mergos nurengia. Smagu buva.
Rudauka – Juozas Kazlauskas, g. 1924 m. Karkučių k.
Palei Spenglu Jagėlonyse, Karveliškių pusėj gyvena toki muzikantai Pukalskai, keturi broliai, du muzikantai, groja Aleksas ir Romas, tai suveina kur susitarį, daugiausiai pas Sakalauskus, ty dideƚė pirkia. Ir dainava tada daug. Buva tokia Butinskienė Marcalia, Antanavičia Veronika, Beganska Ona, visos giedorkos, o ir ratelius visokius ajam, žiedus dalinam, fantus, o bernų ateidinėja iš visų šonų. Šokam valsu, polku, kadrili labai ajam, fokstrotu, labai šokam. Labai šokau, tai dabar šonas vis sopa, gal’ užtai dievas nubaudi (juokiasi). Bernai tai mylėja išeidinėt’ laukan, sustoja ir dainuoja, mes mergos tai pirkioj, o kai kada ir visi išeinam laukan, jei gražus oras, pavasaris, šilta, o jei žiema, tai visi pirkioj, ale vistiek turim isidainuot’. Kas ką tik užves, kas kur girdėjis nauju dainu, tai visus mokina, ir kiti tuoj pagauna. Ale būdava užgirs kur kas ir mena, nereikėja ty jokių mokyklų, uždainuos ir visi išmoksta, kap ty buva? Paskui vėl’ šokt’. Iki ryta šitaip. Paskui užeja karai, neramumai, aja žaliukai pas mumį, aja skrebai, šaudisi, bernų nelika, tai ir šokiai prityka, ir vakarėliai baigisi.
Bajorų k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.
Kaip seniau supažindindava. Brolis turėja seserį pirma pašokdyt’, tadu jų atvest’ prie drauga ir juos supažindyt’. Seniau daug dainava. Laukai, miškai skambieja, ypač vasarus pavakariais. Mokieja daug ratelių, žaidimų, būrtų visokių.
Senųjų Kietaviškių k. – Veronika Puidokaitė, g. 1921m.
Karagėliškių kaimo muzikantai
Kap bernus viliojam? Sekmadienij po piet isipuošiam, ainam an Aujėda kranta, susiedam ir garsiai dainuojam. Laukiam. Žiūriek, jau nuog Šuolių pusės ir atplaukia laivelis, jau nuog Jagėlonių pusės atvažiuoja muzikantai Pukalskai. Kap užgrains, tai iš visų apylinkių pulkeliais, pulkeliais jaunimas tik plaukia. Tadu grįžtam kaiman, suveinam pas kų pirkion, ateina dar Ašakienių bernai, O dideli, gražūs, nu ir vakarielis. Ale tievai labai žiūrieja mergaičių. Pradediniejau išeidiniet’ an vakarielių, tai vienų vakarų vėliau grįžau, tėvelis atsikieƚi, paiemi diržu ir davė mušt’. Sakau:,, Už ką muši?“ Jis man: ”Tai nereikieja sėdiet’ tep ilgai”, pamokina manį. Va.
Kadaise mergos ščyros buva. Bernų tai buva visokių, buva vienas kitas nuog katro mergos biega. Prisimenu vienu toki, šnekina, kalbina, saka, ainam an gonkų, turiu saldainių, o kap išiejam, an akmenų atsisiedam, tai pradėja lyst’ bučiuotis, kabinasi, spaudžia, čiut’ pabiegau, va tau ir saldainiai.
Pas Binkulia Barnasiu buva vakarielis. Tokis Ramanauskiukas, bernas gražus, nebiednas. Manį vis šokdina, paskui už pečia an lovos pasisodina. Ir sėdim, nelaidžia manį šokt’. Paskui vadina pasivaikščiot’, nu išiejam. Ainam keliu net už kiema, čia kur dabar gyvenam tadu plyni laukai buva, an reva kranta nusivilka žiponu, patiesi ir sodina manį. Saka, draugaukim, jei kas bus, tai tadu ženysimės. Čiut’ ištrūkau, sakau ne, tep nebus, kad aš biedna ir durna, ale tep nebus.
Buva Ratkevičia Juzas be pirštų, jam dar vaikui pirštus atitrauki, tai kap suveini su juom ratelij, tai vis lankiškai: ”Nenori būt mana boba?”o aš jam irgi lankiškai: ”Noriu būt boba, nenoriu būt kurva”, tai ir gana buva. Jau tų durnų mergaitį galvoja ir vedžios.
Tata dar Mijaugonyse buva, tai pas Bartnauskieni, ji dar gyvena tokioj pirkełėj, bernas manį šnekina, šnekina, jau toks geras, kad, žiūriu, jau ir griauna an suola, ach tu cholera tu, mislinu sau, da nepaėmi nei vienas, nepaimsi ir tu. Tai ar jiej bernai? Su Bolka draugavam 6 metus ir nedari tep.
Buva visokių bernų. Šoku vakarėlij, tai tik prisiglaudi, jau jam ir stovi kap kočėlas, aš jį stumiu, o jis: ”Palauk, palauk, vistiek tu nepabiegsi nuog manį šiandien”, rengiuos namo, jis iš paskui, tai aš, kap mažiukė, kailinius rankosna ir laukan. Lakiu, girdžiu šaukia: ”Palauk, sustok”. ,,Ne”sakau,,Aik tu su sava pautais ir su sava žaisliukais” vijasi, vijasi, pristojau, žiūriu ir jis apsigrįžis nuvieja.
Buva senas bernas Adomas. Po vakarielia jis manį jau lydi namo. Atiejam palei namus, stovim, jis vis neina. Aja pro šali Kazlauskas ir pasaki tatai. Tata išeina ir saka: ”Mergela, pirkion”. Tas Adomas kap łėks, kap koks piemuo, tai jeigu jis nori su manim draugaut’, tai ko tėva bija?
Siuvau pas Žukauskus. Ty atvažinieja bernas iš Tarpumiškia. Sėdi ir žiūri, kap aš siūnu. Paskui pasaki Žukauskienei: ”Labai ji man patinka, ale kad biedna, man ji nebus, man dalios reikia” ir nuvažiava pas kitu.
Kietaviškių k. – Elena Tamoševičiūtė Bukinienė, g. 1923m.
Bernai vaikščiodavam vakarėliuosna daugiausiai kituosna kaimuosna, kiti bernai ateidava mūs kaiman, aidavam pėsti, tai apeidavam visus kaimus aplinkui, būdavam ir savam kaime. Lankiau bažnyčios choru, vakarais aidavam an repeticijų, giedojam sekmadieniais, linksma būdava per atlaidus, suvažiuoja daug žmonių, jaunuomenės. Važinėjam Kaunan uždarbiauti prieg statybų, tai galėjam nusipirkt’ rūbų, pasipuošt’.
Kietaviškių k. – Juozas Kananavičius, g. 1912m.
Kaime buvo daug jaunimo, vakarėliai, dainos, šokiai, muzikantų mūs krašte buvo daug, tai buvo linksma. Šokiai – polka, valsas, fokstrotas, kai kas dar šoko kazoką, kadrilių ėjo, krakoviaką šoko.
Klikūnų k. – Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m.
Ale mes bernus ir apgaudinėjam. Buva tokia mada vasaru išeit’ vakare an kiema ir garsiai dainuot’, reiškia jau ty mergos susirinkį, bernai jau ais. Tai mes palei Ščerbavičiaus sodu susėdį dainuosim, dainuosim, kap tik užgirstam, kad jau nuog Obenių bernai ateina irgi dainuodami, tai tadu visos kvatodamos išlakstam kas kur. Tiej ateina – nieka nėr. Vargšai vėl’ klausa katram šone dainuoja, ar Mijaugonyse, ar Senose Kietaviškėse, ar Perkūnakiemij. Laukinės buvam.
Anykštos k. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m.
Vasarą miške, kur gyveno Paruliai, mokytojas Macijauskas organizuodavo vakarėlius, gegužines. Čia, miško kampe, gražiame beržyne, prie kelio rinkosi jaunimas, atvažiuodavo Kietaviškių kunigas, paštorius, policininkas. Jaunimas buvo labai kuklus ir kultūringas, jokių stiprių išgėrimų nebuvo. Muzika buvo vietinė, liaudiška, armonika, balalaika, smuikas. Buvo linksmos gegužinės, vyko ir po karo.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos
Vakarėliai vyko namie pas ką. Susitardavom kur, kur daugiau vietos ir geri tėvai, leidžia. Daug bernų ateidinėjo iš kitur, iš tolo eidami dainuoja, mergos išeina laukan, irgi dainuoja.
Malavolės k. – Vladislava Burevičiūtė Klimienė, g. 1929 m. Malavolės k.
Ruošė vaidinimus. Daug vaidinom. Žiemą – mokykloj, vasarą – kluone, inrengdava scenas, po vaidinima vakarėliai, šokiai, iki ryta, suveina jaunimas iš toliausiai. Keturis kart vaidinau. Rolės ilgos, reikėja išmokt’, visą sąsiuvinį prisirašai.
Peliūnų k. – Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m.
Aš buvau jauniausia ir durniausia. Labai durna buvau. Turiejau bernu, ale tep ir likau… per durnimu. Kaime buva linksma, buva muzikantų. Pinelis Motiejus, Sinkevičius Motiejus graina armonikom, smuiku tai jau seniai graina, dar nemergavau. Buva senių ir būgną mušė, oi…
Peliūnų k. – Apolonija Bliujūtė, g. 1923 m.
Mergos niekur kitur niejam,- šokam savam kaime. Būdavo, ateina daug bernų. Iš visų aplinkinių kiemų. Buva tokia mada. Ateidava iš Talpūnų, Gilučių, Pajaučiškių bernai, Kudonių, Ašakienių, Kareivonių. Mana brolis vieną vakarą suskaičiava ir saka, žinai kiek šiandij buva bernų, – suskaitiau 13 kiemų. O kap ateina iš toli, tai ateina dainuodami. Išeinam an lauka ir klausam iš kur ateina, tada ir mes dainuojam, kad žinot kur ait’, katram šone vakarėlis. Labai linksma, gražu. Ateina su muzika, su armonika. Žaidimus žaidim, žiedus dalinam, numerius minėm, kadrilius ajam, 2 ar keturios poros, kap būna vietos. Kap oras gražus ajam laukan, Gojaus miškan, rengim gegužines. Tenai rinkasi Perkūnakiemia, Kakliniškių jaunimas. Aidavam an ažera plaukiot’.
Kloninių Mijaugonių k. – Ona Vyšniauskaitė Beliukevičienė, g.1915 m.
Kaime jaunima buva daug. Pokaria laiku nelabai buva ko apsirengt’, pasipuošt’, ale vis tiek jauni buvam, visko noriejam. Būdava, suveinam kur, susirenkam, kad tėvai ir barasi, ale vis tiek neiškenčiam. Buva toks pritraukta kojela Pranukas, invalidas, jis mokieja armonika graint’, tai susirenkam kur, ateina jis su sava armonika ir šokam, kur tu ty iškentėsi.
Kalninių Mijaugonių k. – Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g.1927 m.
O vakarėliai tai buva visam kaime, visose trobose, kada kur. Ateidinėja muzikantai su armonikom ir iš kitų kaimų, ale pas mumį gyvena toks Bagdanavičius, jis buva jau senas, tai susirenkam, griežt’ nėra kam, tai nulakiam pas jį, paprašam gražiai, jis ir ateina. Nu tada jis su smuikela čirpina, o mes jau šokam, linksma. Seniau saka, jis ir vestuvėse graina, paskui jau pasena, ateidinėja iš kitur bernai su armonikom, pas mumį buva daug mergų, tai ir ateidinėja. Iš Auseniškių toks Dudukas, menu, ir daugiau.
Bernų turėjau, ale aš nuog jaunystės draugavau su sava vyru. 8 metus išdraugavam, tai visai nežiūrėjau kitų. Dėdė ir piršliuosna buva atvežis kokį tai bernu, ale aš nėjau. Vėželis Vytas kalbina, Nenartavičius Vladas, ale buvau praciauna. Vieną kart Vėželia Vytas veda manį šokt, o aš neinu. Jam neunaras, tai jis supyka, paėmi ir sulaiki armoniku, sustabdi griežt’, nu sarmata mat, ale vistiek nėjau. Ateidinėja Pajautiškėnai, Sabališkėnai, Pustakiemia bernai, šeštadieniais vakarėliai iki šviesai.
Pas mumį ateidinėja Stirnos Genė. Ji jau buva stala merga ir turėja bernu, nu šitu mana Pranu. Ji vedasi manį an vakarėlių, o aš dar neturėjau 16 metų. Ainam Kakliniškėsna pas Janavičius. Ji saka, ateis Sabališkių bernai, labai gražūs, jau po kariuomenės. Sekmadieniais vakarėliai dar su šviesa, anksti. Pasirengiau gražiai, plaukus susitvarkiau. An kiema stovi bernai. Ji aina pirma, o aš iš paskiau. Roda man sava bernu, tai aš kai jį pamačiau, nu gražus, an svieta tokia nemačiau. Ji aina arčiau jų, o aš vis toliau, toliau, o Pranas nušoka nuo tvoros, manį sustvėri, nu kur čia bėgt’? Kai sulaiki, tai beveik ir nepaƚaida, visu vakaru šokdina. Tai pašokam, tai pavaikštam. Patika labai, tai ir vaikštau, ale man gi negražu, numoninau draugės kavalierių. Paskui galvoju, gal jis tyčia pristoja prie piemenės, vis ją šaukiu, sakau:,, Gene, ateik“. Ir vis šaukiu, tai jis man suspaudė ranku ir saka:,,Jei su manim draugausi, tai ateidinėsiu, o jei ne – neateisiu“ ir sutikau. 8 metus išvaikščiojam. Jam dar nereikėja ženytis, dar dvi seserys buva neženotos, dar brolis namie. Ir aš dar buvai labai jauna, tai ir draugavam ilgai. Kadaise mes gi tik pašokam, pastovim prie berželia kur, paskui jau, kai nauju grynčiu pastati, užeidinėja ir kambarin, ale pašnekam, pašnekam ir isiskiriam gražiai.
Migūčionių k. – Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m.
Seniau mergaitės turėja vakarot’ savam kaime, svetur neja, tik berniokai jodinėja, vėliau važinėja su dviračiais po visas apylinkes, mergaitės vakarėlius dari savam kaime, ateidava bernų ir iš toli. Velykų antru dien aidava lalaut’, vasaros šventvakariais visur dainos skambėja, iš visų kaimų, jaunima buva daug, šeimynos gausios. Šimoniai turėjo net 16 vaikų, kitur irgi nemažai.
Migūčionių k. – Algirdas Arnatkevičius, g. 1928 m.
Kadaise Mitkiškėse buvo daug jaunimo, ateina muzikantai, buvo visokių žaidimų, mergaitės tariamės kokias užduotis duot’ berniukam, išgalvojam žaist’ fantus. Mergavau iki 21 metų, pradėjau vaikščiot’ po vakarėlius nuo 16 metų. Paaugliai mes turėjom savo kompaniją, rinkomės kur pušinėlij, net muzokantą savo turėjom. Buvo tokia aikštelė, tenai šokam, dainuojam. Mama ateina, pasižiūri, ale nedraudė.
Paskui jau ir kambarin perėjom. Buvom kokios 8 mergaitės ir 12 berniokų, tai mum atskirai dar geriau, skaitėmės paaugliai, tai gal nuo 9 iki 16 metų rinkomės atskirai.
Paskui dar mergavau 5 metus. Buvo mokytojo žmona, jinai mokina visokių šokių, šokom kubilą, mikitą, klumpakojį, rugelius, valsus, polkas su ragučiais, krakoviaką, gopaką, daug visokių žaidimų mokėjom. Per adventą pas mus rinkosi, be dainų, be muzikų, tai mįslės visokios, fantai, žaidimai – balandžius pamaitint’, žvirblius gaudyt’, vyšnias skint’, visokių. Ir vis bučiuotis reikia. Tai jau linksma. Taip susidraugavom su kaimynu ir apsivedėm.
Mitkiškės – Marijona Medveckaitė Mlečka, g.1936 m.
Vakarėliai. Muzikantų mūs krašte buvo. Smuiku, gitara, bajanu, menu Bartkevičius grojo akordeonu, Žepnicas su gitara, smuiku – Bernatavičius, kap sueina, kai duos, tai net kaimas skamba, negali namie sėdėt’, net seniai ateina.
Zabarijos k. – Stasys Bartkevičius, g. 1931 m.
Kaime buva linksma, daug gyventojų, daug vaikų, daug jaunima. Buva dainos, muzika, šokiai, vakarieliai. Muzikantų kaime nebuva, tik gyvena seniau iš kur tai atsikielis Mozūras, tai kas pas jį tarnava, visi buva Mozūrai. Vienas gerai graina, taip ir numiri senberniu. Graina su armonika, smuiku, būgnu, ateidinieja iš kitur muzikantų, labai buva Karkučiuose, tai ateidinieja ir Pakalniškėsna, mergų čia daug buva, gal apie 50, tai vakarieliai vienon pirkion netilpa – ir vienam gale kaima ir kitam būdava.
Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Šokiai vyka pas mergas, tai pas vienu, tai pas kitu. Mes bernai vaikščiojam kituosna kaimuosna, visur ajam. Logminas iš Skynimų buva muzikantas, mana tėvas grajina. Jis buvo jau vyresnis, ale megos atneša jam gorčių riešutų pririnkį, tai aidava.
Pakalniškių k. – Vytautas Tamkevičius
Kai jauna buvau, tai vakarėliai buva Sabališkėse. Jaunimas tais laikais daug dainuodava, grajina armonika, tiek niekas negėri.
Kakliniškių k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos
Kai pradėjau ait’ jauniman, tai rinkasi pas Baliūnus (Salose). Vakaroja ir Šarkinės kaime, ir Abromiškij, mergos toli tai neja, bernai vaikščioja, ale ir pas mumį ateidava svetimų kaimų. Bernai tai jau buvo subrendį, po kariuomenei, jauni skaitėsi piemenys, tai jiej tik priemenėj jei kur pastovėdava, ale šokt’ tai neja. Šoka daug – kadrilių, valsu, polku, fokstrotu,krakoviaku, mazurku, daug dainava, buva ir muzikantų, grajina armonika. Per gavėnių rinkasi, ale tykiai, nešoka, nedainava.
Sekmadieniais visi aja bažnyčion ir mergos, ir bernai. Ajam Kietaviškėsna pėsti, aidavam keliese, tai ir tolį nebuva. Grįžtant dažniausiai aidavam per Kampus, tai mumį toks Jurkevičius ar Gabriūtės, tokia pravardė, o pavardė jų Karpavičiūtės, tai jos perkeldava mumį per ežeru su valtim iki Baliūnų, tai paskui per Varnakampius, mišku ir pareinam. Pavalgom ir pavakary vėl’ kur nor renkamės, linksma buva. Saloj buva iškirsta birža, ty gegužines darė, tai priplaukia iš visur su valtim, ir nuog Kampų, ir nuog Senų Kietaviškių, ir nuog Peliūnų, o iš šitos pusės visi pėsti susirenka, tai miškas tik skamba, ale tiek niekas negėrė. Lig sutemai, paskui, temstant, jau visi namo.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Brolis išeidamas kariuomenėn nupirka man armonikėlį, ba buva man ūpas graint’. Tai taikiau, taikiau pagal balsų, jau ir pradėjau graint’, jau susigaudiau. Paskui jau pradėja manį ir šokiuosna prašyt’, dar špingalietas buvau, nedidelis, ale jau muzikantas. Kaimuosna. Dzenkūniškėsna, Vėjuosna, Baubonysna, Kozelkiškėsna, Musteniuosna. Paskui jau susidarė šaika – draugų, bernų daug, tai manį vis vedasi. Buva Andrius Makarevičia, su bajanu grajina, Kuba Andrius, jis man ir pardavė šitą bajaną, paskui dar toks Jančiauskas graina. Smuikų tai nebuva, seniau griežė Kanapickas Stasys, bet jis jau buva senas. Turėjam būgneli – katalūšką.
Paskui jau važinėjam turgun Kalvariskan Vylniuj, ty nusipirkau kitų armonikų, jau geresnį, paskui pusbajanį, paskui ir bajanas atsirada. Jau paskui ir mergos pradėja kabytis. Pradėjau Semeliškių kapelon vaikščiot’, sovietmečiu jau dainavo, grainom, Dainų šventės visokios, Vilniun važiuojam. Kaime tai vakarėliai – pagrojam, pašoka, tada pertrauka, koki fantai ar dainos. Labai gražūs žaidimai.
- Žvirblius šaudo.
Pastatai suoliuku, an jo atsisėda pora ( galima burtais išrinkti). Visi skaičiuoja iki trijų, ir tadu jie turi pasukt’ galvas kurion nors pusėn. Jei abudu atsisuka vienas in kitu, tai bučiuojasi, jei kitaip – ne. Tada jau mergaitė renka berniuką, bernas – mergaitę ir vėl iš pradžių – išrinkti sėdasi an suoliuko, visi skaičiuoja iki trijų.
- Vyšnias skint.
Pastatomas suoliukas, priešais jį sustoja du bernai. Jie susikabina ištiestom priekin rankom, rankas padeda vienas an kito. Nu a čia an suola atsistoja vienas bernas, kurį jie pakviečia, tada kviečia mergaitę. Jie vieną pusę sukabintų rankų nuleidžia žemyn taip, kad pakviestoji mergaitė atsiklaupia ant jų, kabinasi jiem abiem už kaklo ir ją pakelia iki an suoliuko stovinčio berno, kurį ji turi pabučiuot’. Bernas stovi lygiai, kaip vinis, nesilenkia, skaita, skink, jei tau įsakė, kai jau pasibučiuoja, tada keičiasi – bernas, kuris stovėjo an suoliuka, kviečia mergaitę, merga, kuri bučiavosi, kviečia berną. Tada jau ir rolėmis pasikeičia – merga lipa an suoliuka, bernas jau siekia ją bučiuot’, ale bernui jau sunkiau – reikia jau įsibėgėt’, užšokt’ ant stovinčių bernų rankų, opt’ ir tada jau gali pabučiuot’ mergaitę.
Žaidė dar paštą, kažkaip eina išrinkta pora už durų, kiek laiko pabūna, gali grįžti ir tada jie renka kitus, kažko nemenu. Dar žaidėm ,,Siūlai, siūlai“ , ,,Žiužį“, ,,Katinas ant pečiaus“.
Ėjam vakarėliuosna toli. Iš Čižiūnų ėjam, kojas pakirta, an kalniuka užlipam dar saułei netekėjus ir sumigam visi. Mergos ryte anksti bažnyčion ėja – prikėłi.
Semeliškės – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.
Kiekvieną sekmadienį lauke an dirvono rinkosi jaunimas, kartais ir šeštadieniais, tai basos, padus nutrinam. Kadrilį šokom, kryžiavai, keičiasi, sukasi, nu reikia mokėt’, gal 6 dalių buva, kazoką, valsą, fokstrotą, lėtą ir greitą, du žingsnai pirmyn, du atgal ir pasisuki, tai fantas dalinam, tai telefoną, tada ir bučiuotis reikia, oi…a, jauni daug gali. Iš Trakų pėsčia parėjau, parvažiavau iš Marcinkonių, iš giminių iki Lentvario apie 5 valandą, daugiau nėra kuo, paputnų nėra, seniau gi nebuvo mašinų. Ainu pėsčia. Užėjau Daugirdiškėsna, sakau pas tetą pernakvosiu, o tenai šokiai, sarmatinausi eit’ ir einu toliau. Prudžionyse miške buvo sušaudyta daug kareivių, bijosiu pereit’. Atėjau Semeliškėsna, o ir tenai nieko iš pažįstamų nėra. Užeisiu, sakau, Budzyliuosna, kad ir čia šokiai, muzika tik graina, an kelia bernai dainuoja. Sutinku tokį pažįstamą, jis manį kalbina ait’ an šokių, o aš – ne, aisiu namo. Kur tu viena aini, klausia, aš ir išsipasakojau. Sakau, bijau ait’ mišku, ty kur kareiviai, bijau ir su juom ait’, ale ainu, ba jis jau manį lydi. Tai palydėja iki tos vietos, kur kareiviai guli ir toliau jau viena lekiu. Prasideda kaimas, girdžiu – groja pas Majausku, žiūriu, kaimynas Bolka an kelio, sako ainam an šokių. O aš jau nenoriu, ale jie visi paskui manį ir suvėja . Lempu uždegiau ir per nakt’ šokam. Iš ryto mano kojos kaip paduškos sutinį…
Maitigailiškių k. – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g. 1933 m.
Vakarėliuose kaime irgi gražu – seniai suveina, sėdi, žiūri, įdomu. Dabar jaunimas šokt’ nemoka – jei grindų nebūt, tai jie gali ir iki kakla insikast’ vienoj vietoj, trina ir trina….Kadaise gi visoki šokiai, kai susirenka, užgroja, išeina polką, tai malonu žiūrėt’ eina ir eina ratais, eilėm. Ir kadriliai, ir valsai. Kadrilį šoko ne visi, ne visi mokėjo, ty reikia žinot’, mokėt’, šoka tik išrinkti. Daugiausiai 8 žmonės, 4 poros, nor gali ir dvi. Šoka ir Tvertinėse taip pat, visose apylinkėse, daug kas mokėja.
Burokų k. – Elena Černiauskaitė Rapčinskienė, g. 1949 m.
Jaunimas susirinkdava, reikėja pakviest’, susitart’ pas ką. Daugiausiai kur buva grindys, ba asla labai dulka. Pas mus buva gerasis galas, ty švarus kambarys, grindys ir lovos gražiai paklotos, tai rinkosi.
Semeliškės – Elena Čekavičiūtė Suchockienė, g.1920 m.
Sekmadienį grįžę iš bažnyčios visada renkamės miške ar kur. Iš anksta susitariam kur suveisim, ateina muzikantai, parėjį pavalgam, persirengiam rūbus ir einam. Buvo mada nešiot’ tokius sportbačius, tai juos su dantų milteliais iš vakara nutepi, išdžiovini ir bažnyčion neši rankose, o paskui dar ir an vakarėlia su jais aini, tai šoki, net dulka. Pareini jau visai purvinais, tada plauni ir džiovini, vėl’ baltini. Ale gerai, gražu buvo.
Labai daug šokom, kadrilį reikėja mokėt’, šokam fokstrotu, polku, valsu, daug. Seniau vakarėlin visi rinkasi, ir 15 metų ir 30. Visi krūvoj. Senos mergos tai pacankių nemyƚėjo, jas labiau šokdina bernai, ale aja ir vyresni, ir bernai, ir mergos. Bernai ateidinėja iš kitų kaimų, ateidinėja iš Mustenių, iš Kietaviškių, iš Žuvyčių, Pagrendos. Per adventu tai žaidimai, be šokių.
Stančikų k. – Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g. 1940 m.
Vakarėliai tai pas mergas. Buva pas Šiaučiu, pas Rabinu, pas Stankevičiu, pas Šniorimu, visur buva. Muzikantų buva. Mana laikais jau akordeonu graina, o seniau tai buva tokia bandonija, tokios keturkampės mažiukės armonikėƚės, buva ir smuikiai, ir būgnus patys darėsi. Pakaria senu šuni, tai nulupa, skūru po karvei, po mėšlu pakasašerstis nusmunka, tada iėvala ir dara.
Gegužinės buva an plataus kelia šilan. Buva gražu. Dar kolūkia laikais šienu grėbia, ar dar dalgiais rugius pjauna, tai kai sustos, kai uždainuos. Visais laukais dainos sklida. Ir blaivūs, negėrį.Pavasarį mojavos, gegužės ir birželia mėnesiais. Paskui po pamaldų šokiai kiekvieną dieną.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus, g. 1949 m.
An Degėsia kalna ruošdava gegužines, suveidava visi kaimai aplinkui, buva muzikantų, grajina armonikom, smuikais, buva daug mergų, bernų, seniau buva daug jaunima, tai kap uždainuos pavakarij, tai kur tu ty namie išsėdėsi, ir seniai aidava žiūrėt’, padainuot’.
Vindziulių k. – Ieva Karendiatė Jaruševičienė, g. 1934 m.
Kadaise kad ir su klumpėm ajam šokt’, basi ganėm, šerokinėm kelnėm, ale žmonys kitoniški buva. Kaimynas kaimynui padedinėja ir darbuose ir varguose ir bėdoj. Kaime buva linksma, susirenkam, tai jeigu net nėra muzikanta, tai nesiedim ir nelaukiam, tai žiedą dalinam, tai dainuojam, tai ratelius ainam, visokius ir ,,Jurgeli meistreli”, ,,Pūtė vėjas”, tai fantus renka, paskui reikia isipirkt’, tai ko tik neprisigalvoja, paroda daiktu ir saka kų padaryt’ reikia. Ir turi išpildyt’.
Žuvyčių k. – Ona Markevičiūtė Seliutienė, g. 1930 m.
Pagrendos miške nuog Stančikų pusis buva gegužinės. Susirenka daug muzikantų, daug jaunima, ale niekas negėrė, gražiai dainuoja, šoka, aina ratelius. Muzikantų buva. Mana tėva pusbrolis Sedlevičius Andrius su armonika, Dansevičius su smuiku, paskui jis Amerikon išeja, būgnu buva padarį, kaime šuva nugaiša, tai ir padari, geru, dideli.
Žuvyčiai – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m. Žuvyčiai
Laiškai
Laiškų pradžios
Jaunystėj labai myłėjam rašyti laiškus. Kas kur išvažiuoja, tuoj gauni laišką. Labai įdomu buva. Tada ir pradėjam usirašinėt’ tokias vadinamas laiškų pradžias, kad būt gražu. Turiu dar tą sąsiuvinį. Va paskaitysiu.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Tamsus ir klaikus ruduo. Smarkus vėjas beldžiasi į visas puses, tartum šaltis gnaibosi už nosies. Auksinės žvaigždės mirga danguje lyg sapnas ramiame miege. Tu pasirodei ir vėl dingai paslapčia. Aš ieškau Tavęs išsiilgusi, šaukiu Tave vardu, bet visur tylu ir ramu…
Pažiūrėjau į langą, kaip į jį daužosi vėjas ir pagalvojau ar panašus žmogaus gyvenimas, blaškomas klajonėse. Taip, žmogus beklajodamas pergyvena įvairiausių linksmų ir liūdnų valandų ir to pasekoje darosi įvairus. Jame ir džiaugsmas ir vargas, jame tik keletas džiaugsmo ir laimės dienų. Džiaukis, žmogau, ta laime kad ir kokia trumpa ji bebūtų, kad ji tik pasirodė ir vėl dingo, atrodo nepalikdama nieko. Linksmomis gyvenimo valandomis daug kas neišdildomo lieka atmintyje…
Tylus šeštadienio vakaras. Mažo vėjelio judinamos medžių šakos taip tyliai kalbasi. Maži paukšteliai, pajutę vasaros grožybes, sveikina atbudusią gamtą savo skambiomis dainelėmis. Aš toje paslaptingoje gamtos vienumoje vaikštinėju vakaro grožybėje, galvoju apie platų pasaulį, jo veidmainystę…
Ruduo…Atskrido iš kažkur šiaurės vėjas, nublaškė nuo medžių lapus ir išnešiojo juos po visus laukus. Kartu su vėju atėjo baltai pasipuošusi didvyrė šalna. Ji pakando visas žaliuojančias lankas, lankoje žydinčias gėles, kurios, kaip kokios karalaitės, liūdnai nuleido galveles žemyn ir užmigo amžinu miegu.
Tylus vakaras. Klaikios sutemos žvalgos pro langą ir seka man kažkokią keistą gyvenimo pasaką. Bet ne! Tai ne pasaka, tai – realybė. Ne sutemos man pasakoja, bet siela. Viskas praeina. Viskas…Ir taip gaila kai kurių praėjusių dienų. Laikas bėga kaip neužtvenkiama triukšminga upė. Jis yra greitesnis už vėją, už viską pasaulyje, jis eina, keičiasi, o su juo kartu keičiamės ir mes…
Gražus vakaras. Tūkstančiai žiburių sužiba, sutviska. Švelnus pietų vėjelis monotoniškai glosto visą gamtą, ežero bangos, tyliai plaukdamos į tolius, skalauja smėlėtas pakrantes. Vandens mėlyje atsispindi dangaus mėlis su keliais mažais debesėliais, apvalios paslaptingos vietos slapčia žvalgosi į visas puses… Garsūs armonikos garsai pažadina mane…
Kiekvienas metų laikas turi savo grožybes, visuomet gamta žavi savo grožiu.
Gražus pavasaris, kai atbudusi gamta eina rodyti gyvybės ženklus – sodų žydėjimo malonus kvapas, paukštelių čiulbėjimas, žolės žaliavimas, visa tai primena jaunystę.
Graži vasara su ošiančiaias medžiais, liūliuojančiais laukais, gardžiausiomis uogomis, ilgomis, šiltomis dienomis.
Gražiausias metų laikas – ruduo. Kažkaip jis liūdnas, negirdėti paukštelių čiulbėjimo, tuštėja laukai, nuogėja krūmai, gelsta lapai, tai primena žmogaus gyvenimo rudenį, jo amžiaus pabaigą, netolimą amžiną miegą.
Graži žiema, kada balta sniego paklodė apdengia aprimusią žemę. Švaru, balta.
Žiauru džiaugtis kito nelaime ir ant jos statytis savo laimę. Už auksą laimės nenusipirksi. Prabanga nesudaro laimės. Viskas tik lekia, lekia viesulais, prašvilpia dienos, savaitės, mėnesių mėnesiai, kaip nekaltos vaikystės dienos, maloniausiais prisiminimais. Kas trokšta tikrąją meilę pažinti, neieško jos brangenybėse.
Pilkos rudenio dienos skuba viena po kitos, atnešdamos vien tylius vakarus. Naktis apgaubia visą gamtą, vilioja nuostabūs sapnai,pilna erdvė mažų šviesių žvaigždučių. Nuo tų šviesių žvaigždučių kaip krikštolo lašeliai į žemę krinta šviesa, apgaubia miškus ir laukus ir visą sapnuose pasinėrusią žmoniją…
Naktis. Pro atdarą langą veržiasi mėnulio spinduliai. Aplinkui tylu, tylu.Nejuda nei vienas medžio lapelis, liūdna, nyku. Naktis gaubia žemę ir visus miegančius į sapnų grožybes, ji neša juos į savo glėbį ir liūliuoja, kaip motina savo mažytį, glaudžia jį prie krūtinės. Tame tylume sėdžiu vienišas prie menkai spinksinčios spinksulės ir kliedžiu savo mintimis po pasaulį. Mintys nuklysta toli ir staiga prisimenu Tave…
Graži saulėta diena. Visas miestas paskendęs rudens migloje. Lug pro miglą skverbiasi saulės spinduliai, lyg pro miglą vaidenasi Tavo siluetas…
Dienų bėgimo nieks nesustabdys ir net nepastebės, kad jos nešasi daug brangenybių. Kartais norėtum nors vieną dieną, pilną džiaugsmo ir laimės sustabdyti. Bet veltui. Ieškau prisiminimų…
Sėdžiu vienatvėj prie lango. Tyliai leidžiasi už kalnų paraudusi saulė, laukai ir miškai apdengti pilku ūku. Tyliai ir žavingai banguoja ežeras, grožėdamiesi saulės spinduliai žaidžia juo.Saulėlydis.Artėja naktis, savo juoda skraiste apgaubdama visa, kas gražu. Malonios sutemos, kokios malonios sutemos, prieblandoj tylios ir vienišos, jog rodos tuoj ateisi šviesus ir apšvies nežemiška šviesa visą žemę…
Kaip neužtvenkiamas upėje vanduo bėga laikas. Pavasaris, vasara, jau ruduo, greit ir žiema pabels balta šaka į langą. Rodos taip neseniai buvom maži ir žaidėm su lėlėm, sėdėjom mokyklos suole…O dabar esame atvirame pasaulio kelyje ir reik žiūrėti, kad tas kelias būtų tiesus iki galo. Gal ir mano kelias bus tamsus, miglotas, metai po metų vis nuodys širdį. Gyvenimo keleivi, kur mus nuves likimas, ar žinai?
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1934m.
Buva mada rašyt’ atminimus. Paimi nusiperki storu sąsiuvini, pradžioj pati parašai, pripaišai gėlyčių visokių ar raštų kokių spalvotų ir duodi visom draugėm savo. Jos visos ką nor inraša tan sąsiuvinin, va ir turi paskui prisiminimui. Ir aš dar turiu tokį sąsiuvinį, paskui jau pavyzdžius nusirašinėjam viena nuo kitos, jau kitan sąsiuvinin. Rašėm ir dainas. Turėjau net kelis sąsiuvinius, pilnus prirašytus. Ir dabar dar pavartau.
Girelės k. – Ona Kertenytė Ratkevičienė, g. 1936 m.