Klajonėse
Jūra
Vienatvėj su tavim likau –
Ką man šauki,
Ką man sakai,
Kokias tu mėlynas mintis,
Kokias man paslptis kuždi?
Tarp mano žemės,
Mūs dangaus,
Žuvėdrų ilgesio
Baltam rūke
Kokias tu mėlynas mintis,
Kokias man paslaptis kuždi?
Kalbi man tūkstantį aidų
Ir griaudi švelniai iš dausų
Ir lūžta bangos link manęs,
Ir šaukia tolio akimis
Ir šaukia vien paslaptimis,
Suprasti noriu ir geidžiu
Susiliejimo su tavim,
Savas dienas, juodas naktis
Susidėliot tavu ritmu,
Kad rodos, lengva būt tenai
Kur viešpatauja vandenai,
Kur švelniai supa tyloje
Lyg vygėj motinos šiltoj,
Pradžių pradžioj,
Pačioj pradžioj…
***
O jūra,
Aš tik aštri smiltelė žemės
Norėčiau tavo šnaresį suprast,
Baltu sparnu žuvėdros mintį pakylėti,
Gelmėn svaigion nukritusi panert.
Mintis mana vis nori, trokšta
Surasti žalčio rūmus,
Eglės paliktus,
Gal ten, gelmėj švarioj
Ir sielos tobulybę rasčiau
Gal ten, gelmėj spalvingoj
Ir šviesioj
Nurimtų ir širdis ir siela,
Troškimuose paskendusi,
Taip skaudžiai sužeista…
***
An kranto
Trys stichijos –
Čia žemė,
Čia dangus,
Čia vandenai,
Pasikalbėkim susibūrę,
Tokioj vienatvėje
Mes būnam ne dažnai…
Krantan vis bangos gūra, gūra,
Bučiuoja kojas man švelniai,
O debesys rūku apglėbę galvą glosto,
Sužimba ašarom skaidriom plaukuose rasomis,
O virš galvos pro rūką mėnesėlis žiūri
Blausus, mieguistas, prisimerkęs toks,
Pakrantėje juodi pušynai kuorais pilį stato,
Lyg ruoštūs mūšiui prieš bangų galybę,
Aplinkui nieko nieko nesimato
Tiktai pilnatvėje šitoj
Tokia gyvybė plazda –
Aplink pulsuoja dieviška jėga,
Užvaldo svaiguliu
Ir savo nerimą iškėlusi žvaigždynų tvanui,
Kuris rugpjūtį dega virš galvų
Dar blaškos padrikai pavienėm mintimis.
Kai debesėlių yžas virš galvos,
Suvokti negaliu, kur aš,
Ir kur mane šios paslaptys nuneš…
***
Aplinkui viskas – mano mano mano,
Aš pirmą kart vienatvėje kalbu su jūra,
Jos visos bangos man vienai atūžia
Ir šnabžda paslapis savas tik man vienai,
O toliai įsiūbuoti gūra gūra
Ir bėga link manęs,
Tu – mano
Jūra, jūra, jūra,
Plačiausi, neramiausi vandenai
Ir tavo bangos sūrios, sūrios sūrios
Kaip mano ašaros,
O kas tiek priverkė seniai?
Ar buvo taip sunku gyventi žemėj žmogui
Kad skausmo upėm virto jūrų vandenai?
***
Jūra, jūra, jūruže,
Ką tu man padarei,
Jūra, jūra, jūruže,
Argi šitaip gerai –
Jau sugrįžtu namolio,
O užmigt negaliu
Visą naktį regiu
Siausmą tavo bangų –
Kai atbėgi krantan,
Kai sulūžti bangom,
Kai sugriūni širdin,
Krenti sielon tylion…
Žemė – jūra – dangus
Ir vienatvės šviesa
Susilieja švelniai
Šių stichijų dvasia
Ir pajunta širdis –
Sau jau nepriklausai,
Kažkas neša tave,
O chimerų balsai
Užliūliuoja slapčia.
Ir tu eitum tolyn,
Klyktum nerimą šį
Kaip žuvėdra balta…
Kojas pančioja smėlis,
Akmenėliai balti,
Žiūriu –
Takas per kopas
Ir nameliai šilti.
Kur buvau, kur klajojau
Atsimint negaliu
Bet žinau, nedvejoju –
Buvo pilna kerų
Buvo pilys ir bokštai,
Grojo Grosso orkestarai,
Man vienai, man vienai,
Galit net netikėti –
O aš šokau tenai.
Ten buvau karalaitė,
Ten jaunutė buvau,
Vėjas, mano jaunikis
Glamonėjo švelniai,
Jūra motina puošė
Jau vestuvėm mane,
Barė, kam pamylėjau
Šiaurės vėjo audras,
Sakė, vėjas bastūnas,
Jis išlėks, nemylės…
Tegu bara motulė,
Ji sena – pagailės
Ir pabarus, paguodus
Tuo keliu palydės,
O aš eisiu kur veda
Šiaurės vėjas mane…
Žiūriu – krantas, namelis,
Aš vienužė, viena…
Pušelė
Mačiau-
Per kopas
Brido mėlis,
Mačiau gubojų
Žiedą žilą,
Mačiau pušelę
Kopų smėly,
Ji lyg pavargus
Smiltim brido,
Saulėtam
Karštyje sustojus
Liūdna,
Plikom šakelėm moja,
Ji vėtrų ūžesy
Paskendus ,
Pikčiausiojoj šėlionėj
Gando,
Sustojo nebyli
Prie tako,
Kai priėjau,
Širdin prašneko…
Iškentus
Nekasdienę lemtį,
Kam atsiskyrė
Nuo kitų,
Po jūrą pabraidyt norėjo,
Pajust sūrumą
Vandenų…
Ją Bangpūtys,
Joą jūrų dievas,
Auštrinis vėjas
Nuo bangų,
Valdovai
Stichijų dviejų
Krante sustabdė,
Neleido prisiglaust
Prie jūros –
Jai ne vieta
Kalbėjo,
Tarp bangų –
Sustabdė žaibišku kirčiu
Ji liko
Vieniša stovėti
Pakrantės mėly
Tarp smilčių.
Aitrų ir vėtrų
Ji dukra
Skaudžioj skurdoj
Širdim gyva…
Alpėse
Troškimą seną,
Baltą edelveisą
Širdy nešiojau
Oi ilgai, ilgai –
Jūs Alpės
Prieš mane
Dausų miražais
Iš pačio rodos,
Pragaro gelmių.
Didybė ši
Alsuoja amžinybei
Ir nerimu juodu
Ir išdidžia dvasia…
Po kojom akmenys
Aukštyn
Giliu žvilgsniu
Galybe savo
Nemaria
Pamoja.
Sustoju
Svaigstančia galva,
O ten –
Viršūnių mėly
Dievų buveinės
Man veidan alsuoja…
Ach, neužkopsiu ten –
Bejėgė prieš tave
Ir aro sparno
Neturiu,
Paglamonėsiu
Aštriąją viršūnę
Mintim,
Paliesiu ją žvilgsniu.
Kažkokia kosminė jėga
Pasiutusiai sukausto širdį,
Aukštyn pakyla
Nerami dvasia
Ir nėr manęs čionai
Ant tako akmenuoto,
Aš ten, viršūnėje,
Erelio namuose.
Ir liūdna man
Išleidus sielą tolin
Ir gera man,
Kad ji tenai visa –
Ir žemės rūpesčiai
Ir vargas slobsta,
Jaučiu šaukimą
Kilti vis aukštyn…
Ach Alpės, Alpės,
Edelveiso žiedo
Nedovanojot man, tačiau
Aš jų gimtinėje buvau
Tarp medžių išvartų
Jų šypseną
Rūke regėjau,
Girdėjau tas
Nelodijas švelnias,
Man rodos,
Šalia jų stovėjau,
Trapumą žiedo
Pajutau delne…
Grūmojo man kalnai,
Jie aršiai pyko,
Jų nuosavybės kėsinaus,
Nuleidau žvilgsnį –
Baltą išdaviką
Ir atleidimo
Jo didybių
Paprašiau…
Dabar jau temsta,
Ir kalnai nutolo,
Nutolo jų didybė,
Ištirpo jųjų kvapas,
Jų dvasia.
Aštriu peiliu
Jie veria horizontą
Ir stūkso
Pasinėrę tamsoje
Viens kito nusitvėrę,
Sugulę, tartum liūtas
Šeimyną surikiavęs,
Po šios tylios
Ramios nakties skliautu
Aukštai iškelta galva
Mėnulio lauks pakylant
Lauks tūkstančio žvaigždžių,
Jų kalbą šventą ramią,gilią
Naktis ši dengs švelniu rūku…
Sublyksi žiburėlis ten aukštai –
Koks vienišas klajūnas
Ten dega ugnį kaitrią
Ir geria vandenį
Šaltinių
Iš srovių
Kur veržias, tyška,
Gurgia plakas
Baltais purslais gelmių?…
Aš pasimelsiu
Maldą savo
Kad jus matau,
Kad glostau jus žvilgsniu,
Dievų namai,
Galybės šventos
Ir nerimas,
Ir šauksmas
Šventas jų…
Karalių šalyje
O Vavelio rūmų rūsiuose
Taip daug karališkų karstų…
Kur tu ilsies?
Senų bajorų
Palikuoni Pilsutai,
Svetimoj žemėj
Be širdies?
Kas ta didybė šiandien –
Tik skausmas vienišos širdies…
Virš Krokuvos
Mėnulis kyla,
Toks priešpilnis
Toks amžinas
Dievų aky…
Mes dulkės
Amžių verpete –
Kažkas mylėjo bočių žemę,
Miestus kūrė
Pastatė medines pilis,
Tie ilsisi ramybėj
Gimtinėj atilsį suradę…
Kažkas namo sugrįžta –
Gimtinės
Išsiilgusi širdis…
Paguoda, ramybė
Ant Vilniaus kalnelių,
Puikybė, tuštybė
Karste
Be širdies…
***
Eisiu tenai, kur tyliai gaudžia arfos,
Kur violančelės rauda širviškas maldas
Ir vakarais namo negrįšiu – šerdį varpo
Nešiu kaip paslaptį, pažvelgti į dausas…
Aidės namai simfonijom ir visas mano kelias
Skambės ir liesis nuo rytų lig vakarų
Tą godulį pažinus, nors dalelę mažą
Tą, kas neskirta čia, nešu nešu
Širdim nešu…
Tik muzika.
Nei gėlės, nei ambrozija –
Vilioja ji stebuklais paprastų dienų.
Tą nerimą pažinus, nors jo dalelę mažą,
Kurią patirti nulėmė ženklai dievų,
Tai muzika…
Leisk užsikloti vakarų vienatvėje
Tavu rūbu…
***
Prie Puikino
Per ežerą
Strėva atplukdė
Vandenis
Iš Jagudo
Ir su Anykšta
Susiliejo,
Gyvenimo nauju
Ritmu skubėjo
Bevardis tvenkinys –
Liūliuoja
Elektrėnų marios…
Kažkoks netikras vardas
Šitai vietai,
Kadais žmonių
Labai mylėtai.
Čia pėdas šventviečių
Senųjų kunigaikščių
Jau vandenys
Seniai nuplovė,
Oi, kur gi dingo
Ši senovė?
Kaip sutabdyt dabar
Tą stiprią srovę,
Atrasti pėdsakus senų
Kur tvyro
Marios vandenų?
***
Ir kur gi man padėti
Savo nuodėmes,
Kai išsiblaškius šiuo keliu,
Gyvenimo išmintu vieškeliu,
Kur tūkstančiai ženklų
Nukreipiančių ir draudžiančių
Šmėžuoja,
Vis einu?
Aplinkui tarsi medžiai
Žmonės,žmonės, žmonės,
Jie nusišypso, pasmojuoja –
Eik tolyn.
Tegu.
Kiti man iš paskos,
Sukrovę laiko naštą,
Su metų bagažu…
Kiti išverkę
Savo nedalias skaudžias,
O paslaptis paslėpę taip
Kad niekas nematytų
Kvatojasi, iš juoko leipsta
Ir šalia jų jauku.
Kaip medžiai žmonės,
Jie kvapniais žiedais pražysta,
Vilioja vis pavėsy pailsėti,
Iš naujo pasisemt jėgų
Ir aš einu…einu… einu…
***
Baltoji uola debesų apsupty
Vaiduoklių šalis?
Paslaptingų miškų paslapty
Kalnų keterom debesys vaikšto.
Svaiginančiam aukšty –
Ant uolų Maču Pikčiu
Paskutinis
Inkų dievų prieglobstis
Virš debesų imperatoriaus miestas
Savo aukštybėse
Tuščias
Žmonijos tuštybei
Į veidą alsuoja…
***
Tolimas kampelis
Žemės pakraštėlis.
Oi, kiek Rusnėn ėjo,
Nemunais tekėjo…
Nemunėlis bėgo
Tvino senais uostais
Salos čia stovėjo
Šišonims paguosti.
Ai, aš ten nuėjus,
Kraštelin sustojus
Seną kuršių žemę
Labai pasdabojus
Ant maružių kranto
Ten ilgai stovėjau,
Vandenų, kur teka
Neatsižiūrėjau.
Seną draugą vėją
Sutikau netyčia,
Jis mane pažinęs
Kvietė į seklyčią.
Į seklyčią baltą
Perlais išdabintą
Žilvino senelio
Prosenelio gintą.
Ak, šiurpu man vėjau,
Nevilioki šičia,
Ach tu pramuštgalvi, –
Aš turiu seklyčią
Kur linguoja pušys,
Ežerai kur šlama,
Bangos jų nepiktos
Tarsi rankos mamos
Jos priglaus iš kelio,
Pasūpuos ant rankų…
Piktas šaltas vėjas
Nieko nesupranta.
Nusisukęs šiugžda,
Susiraukęs pyksta,
Nieko jam įrodyt
Taip ir nepavyksta.
Ten tik marios ūžia,
Ten tik gaudžia tiltai,
Čia prie ežerėlių
Supas vėjelis šiltas.
Dzūkijos kampely
Vėjai čia – skrajūnai
Sesės čia pušelės,
Ąžuolai – galiūnai
Jotvingių žemelėj
Eglės vaikai auga,
Nuo seniausių amžių
Jie gimtinę saugo.
Jūra
Vėjas jūrą drasko,
Jūros dvasios šiaušias,
Vandenys pakyla,
Plūsta bangomis,
Audra neša, svaido
Paslaptis gelmių,
Aiduose – miražai,
Lyg stiebai laivų
Skaudų pyktį aižo
Tūžmasty bangų
Tartum žmogų mėto,
Jo mintis pagauna,
Blaško neramioji
Dūšios paslaptingos
Nerimą dievų…
Baltų purslų perlais
Krantas nusagstytas
Nuramina pyktį,
Maldose aukų…
Žolinė Rumšiškėse 2016
Kai šventei baigiantis
Dzūkijos pakraščio kampelyje
Lietus mane pagavo,
Senoj babytės troboje
Net lietui lyjant
Buvo taip jauku –
Tenai vaikystė mano…
Praūžus debesiui
Virš žalio miško seno
Kuorų tolumoj
Net dviguba
Vaivorykštė
Visom spalvom pleveno…
Jaučiau – kažkas lyg šaukia,
Net širdyje krebždena –
Baltuoju keleliu žemyn žemyn
Prie tų galiūnų ąžuolų,
Kurie apglėbę mintį,
Tą šauksmą,
Nerimą šlamena,
Sustingdo sąnarius –
Jaučiu, išeisiu,
Viršūnėse suošiu
Ar pareisiu?
Ar liksiu čia –
Čia židiny ugnelė dar rusena…
Dar rodos –
Lauki tu manęs
Po ąžuolu,
Ant tos senos
Girnapusės
Dainuoji dainą
Tą man neišdainuotą,
Seną…
***
Senu žemaitišku plentu
Po 30 – ties metų
Autobusu kaip viesulu lekiu
Ir vietų tų visai neatpažįstu,
Tik kelias, kelias vis tas pats,
Pakalnėn – įkalnėn šoliuoja,
Peizažai keičias, mainos,
Akis svaigina žaluma
Rudens ankstyvo.
Jaunystėn sugrįžtu prisiminimais –
Į Plungę jis,
Į Plungę šitas kelias veda,
Žinau, tenai
Prisiminimų kraitėm apipils
Ir lig nakties
Senoj žemaitiškoj troboj
Mėnulio pilnatis svaigins…
***
Čia mano seserys,
Čia mano broliai,
Prie žodžio medžio
Po šakom sustoję,
Kaip lapai šlama
Jie kiekvienas
Savo dainą,
Kaip medžio rūbai, rodos,
Blyksi, mainos –
Visom spalvom nušvitęs
Medis žydi,
O, Nepriklausomieji,
Jūs lietuviškų laukų žiedai,
Lietuviškos padangės
Aukštas skrydis.