Laukinis vėjas
 
 
laukinis vėjas
 
***
 
Kai tyliai bundančioj,
Perkūno nubučiuotoj Žemynėlėj –
Puikino saloj
Vėl pražydėjo plukės,
Jos nesurado ąžuolų.
Nustebę dairėsi į giliąją žydrynę,
Paskui stebėjo seseris,
Negalinčias išlįsti
Pro suverstas,  sulaužytas
Pilkąsias ąžuolų šakas
Jos  apsipylė baltuma,
O žalios akys,
 Šaukiančios bitutę,
Ir jos jau nesulaukė.
Žiūrėjo jos
Į klaikiai styrinčias šakas,
Į šaukiančias, nuogas –
Žinojo,
Šakos niekad nesipuoš
Žaliu  spindėjimu,
Ir nesiūbuos
Laukiniam vėjuj…
 
Iškirto ąžuolus
 
O vienišoj,
Tyloj atplaukusioj valtelėj
Jaunutė šešiolkmetė verkė,
Paskui šalia savęs pajuto tyrą,
Pilkai raminantį
Paguodos pilną žvilgsnį,
Jis buvo toks svaigus,
Tarsi žydrynė,
Ir  liūdesį  staiga nuplovė –
Taip dvelkteli virš ežero bangų
Pasklidęs šuoras –
Laukinis vėjas
Liūdesį pagavęs
Nusinešė žaibų žydrynėn
Prie  vienišojo Puikino
Tolyn nuyrė…
 
Pasaulis alpėjo žalumoje…
 
Sugriuvo pasakų pilis,
Pilis,
Kurios nestatė niekas,
Liūdna pilis,
Kuri vienatvėje liūdėjo…
O kasdienybė –
Pilkas voras,
Jis dideliais ilgais nagais,
Nusinešė, apraizgė,
Ir niekas niekada nesužinos,
Kad  lankėsi čia Laima
Dievaitė meilės,
Kadais, labai seniai
Palikusi šį krantą
Perkūno nuskriausta,
Ji vieną,
Tą vienintelę akimirką
Padovanot galėjo…
 
Vėliau vanduo pakils,
Užlies salas,
Pakrantėse
                   žydės neužmirštuolės,
Jos ilgesio akim,
Žiūrės  į dangų,
Ir skleisis
                  Žydruma vaiskia,
Šnabždės tyrus žodžius
Laukiniam vėjo šuorui
 
Siūbuos ant kranto,
Naujo kranto
Tik vieniša,
Balta ramunė
Ir skųsis
Tam pačiam
Laukiniam vėjui..
 
 
***
 
Dievaitė,
Uždėjusi rankas
Vaikystėj ant galvos
Prie piliakalnio žalio,
( kaip bėgau tekina,
pajutusi tą jėgą…)
Ilgai dar leido eiti,
Klupti, klysti,
Bet jos šviesa
Žibėjo virš galvos
Jaučiau ją –
Gaivališką jėgą,
Vis nešančią aukštyn
Dievybių link,
Tą gaivališką jėgą,
Kuri tiek dovanų
Padėjo man
Ant tako kasdienybėj
Ir pakeles prisėjo
Rojaus akmenų…
 
 
***
 
O Erodas išmanė
Valdymo menus,
Tauta jam šaukė:
,,Jį  ant kryžiaus“
Koloborantai
Valdo tobulai,
Kaip Erodo vaikai
Naujai sugrįžę…
 
Visiem mum duota
Tiek kančios šioj žemėj,
Jog gimsta kančioje
Nauji dievai…
 
Dievai galingai valdo žemę
Gudruolių rankomis, deja
Jiems  klaupiasi miniom ant kelio
Žmonelių baimė ir kančia…
 
 
***
 
Oi  daug ko,
 Oi daug ko norėjom,
Gal net pasėti
Gėrio daigus,
Gal apvalyti
Visą pasaulį,
Bet taip nebuvo,
 Bet taip nebus…
Krintam į žemės
Juodą arimą
Ašarom laistom –
Auga beržai,
Ko dar norėti,
Ko dar nerimti,
Ko dar blaškytis,
Ko per mažai?

Teka saulelė,
Teka kas rytą,
Auga anūkai,
Žydi žiedais…
Dar pasvajokim
Paukštę pavyti,
O pasvajoti
Kas gi neleis?
 
***
 
Kažko lengvai suspaudė širdį,
Nubėgo lyg laukų šarma,
Ar mano širdį kas begirdi,
Ar aš dar čia, dar ne viena?
O gal kažkam dar menas dienos
Kažkur nutolę erdvėje
Ir blaškos tyliai mėnesienoj
Lyg pasimetę kelyje,
Kažkur klajoja, žybsi žvaigždėm
Ir mirkteli tolumoje,
O man vis rodos sieloj vaikšto,
Prisėda vėl pabūt šalia…
 
 
***
 
Ėjau miškais
Ir pievomis bridau,
Prigaudžiau erkių,
Vabalų,
Vienatvės pievon išėjau –
Ir čia kažkas privartė
Medžių didelių,
Praeiti negaliu.
Čia vaikšto žmonės.
Jie geri,
Jie stengiasi,
O man vis rodosi
Esu viena,
Vienatvės ieškau
Ievos soduose…
 
***
 
Kadaise
Sabališkių pusėn pažvelgus,
Kalnelis –
Nepaprasto grožio sala
Viliojo pažvelgt,
Plačiašakių beržų
Vainiku apsupta…
 
Jo magišką galią
Jautei iš toli,
Jis traukė didybe,
Viliojo užlipt –
Čia protėvių gentį
Pagerbti gali,
Čia jaudavai juos –
Seno beržo šakom
Skraidindavo mintį
Erdvėm pasiūbuot…
 
Iš
Kir
To…
 
Paliko
Kapai, kaip kapai,
Sudegs kažkur krosny
 Seni baltkamieniai beržai,
Išėjo
Kaip Pliaterio vyrai
Senoliai
Sargybą čia ėję
Ir vedę kalnan
 Seną
Gerą lopšinę –
Amžinybę mintim paliūliuot…
***
 
Vidurnakčiais,
Kai pabundu,
Kai alsuoja
Veidan
Tuščios gatvės,
Rodos,
Eičiau toli
Eičiau, rodos, kažkur
Pasiklysčiau laukuos,
Ten tamsu,
Delčioje
Ten nėr numerio
Nėra nei gatvės,
O aš eičiau tenai –
Širdimi aš išėjus,
Manęs nėra čionai,
Kur vidurnaktį
Apšviestos gatvės,
Kur klajoja
Seniai išprotėjus
Vienatvė…
 
 
***
 
Paklausk nakties
Ar myli žemė žmogų,
Paklausk aušros
Ar myli žemė žmogų,
Tu debesio paklausk
Ar myli žemė žmogų,
Kad tiek kančios
Tiek nerimo,
Skausmų
Paskyrė jam,
Paklausk žvaigždės
Ar ten,
Tuos toliuos mėlynuos
Toli toli
Yra šviesos,
Ramybės ir tiesos.
 
 
 
***
 
Juk būna –
Vietoj tiltų
Sau sienas pastatai,
Saugu ramu ir šilta,
Tik niekas neužeis,
 Apkerpėja
Tie mūrų pastatai…
Tu tiltą pastatyk –
Te vaikšto žmonės,
Te susijungia
Du krantai…
 
***
 
Laikas –
Gluosnis sidabrinis
Ant pečių
Kur tu bėgi
Mano laike,
Nejaučiu…
Kur takelis
Sidabrinis,
Kur versmė?
Jis Strėvos
Staigiausiais vingiais
Nutekės.
 
Mano laike,
Mano gluosni,
Dar apglėbk,
Dienos –
Kupinas aruodas
Kaip versmė,
Kaip versmė
Šaltinio tyro
Iš širdies,
Sūkuriuoto
Strėvos kranto
Nepalies.
 
Nuplaukė
Vaikystės fėja
Vakaruos,
Nemuno glėbin
Skubėjo
Pasiguost,
Bet nelaukė
Nemunėlis
Nei Strėvos,
Bėgo jūros
Pasitikti
Baltijos…
 
Baltija
Perdaug įtūžus,
Nerami,
Paskandino
Mano godas
Vandeny
Liko kelias,
Baltas kelias
Atgalios
Prisiglaust
Naktim gegužio
Prie Strėvos
 
Čia lelijų
Užtakėliai
Sužydės
Nusities čia
Mano takas
Link žvaigždės…
 
***
 
 
Kaip noriu atsispirt
Nuo Motinos Žemynos,
Pilkus sparnus
Erdvėj ištiest,
 
Dievai,
Suteikite jėgų,
Kad debesis  praskriejus
Būt lengva man
 Svaigias erdves paliest.
 
Sparnais galingais
Erdvių erdvėm pranėrus
Kad pakilau
Nuo prigimties netobulos
Dėkoju Jums.
 
Sparnų ieškojau –
Paukštis nedalino –
Lipdžiau juos pats,
Užlipęs ant kalvos,
 
Lipdžiau
Juodų naktų minty –
Jų anspaudai
Boluoja palikti
Vienatvės atspindy
 
Praskriek erdvėm,
Nupiešiu saulę,
Supsiesi josios spinduly…
 
 
***
 
Toks keistas
Ilgesys užklupo
Draugai neskambina
Spengi tyla
Ir vaikščioja
Mažom mažom pėdukėm
Užklydus nevilties styga,
Našlaitės ašara
Vienatvei atvira
 
Tu prisiglausk
Prie beržo baltkamienio
Jis atsiūbavo
Vasarą kieme,
Šakose suposi
Juodi varnėnai,
Šlamėjo lapuose
Mintis gera
 
Toks keistas
 Ilgesys užklupo.
Gal nuojauta,
O gal ir ne…
 
 
***
 
Sakei
Kad pakilti
Virš debesio balto
Nuo žemės pakilti,
Tam tiek
Paaukota dienų.
Sugrubusios rankos,
Delnai tepaluoti
Ir varžtai sutvirtinti
Rodos, menu
Taip dirbsi metus,
Gal antrus,
Gal trečius
Kol tavo lėktuvas
Ištiesins sparnus…
 
Lengviau gal
Poezija rašos?
Atrodo?
 
O šaukti vidurnaktį,
Rėkt ,,Labas rytas“
Kai miega dar žemė,
Sapnuoja sapnus
Ir  klykiančią širdį
Ant rankų paėmus
Ir žemėn nutrenkus
Klijuoti perpus
Ir jausti
Kaip virva, kaip laša
Kaip liepų
Kaip viržių
Sakai ir medus…
 
Lėktuvas ar eilės
Lengviau?
 
Bėda tai pati
Kai netelpa rėmuos
Klajūnė širdis…
 
 
 
 
***
 
Andante …
Eisiu andante.
Kur ten? –
Pasiilgau Allegro,
Bėgsiu pas tave,
Paskui
Šmaikštuolis Skerco
Juoksis,
Kvatosis
Iš mano troškimų,
Juoksiuos su juo
Ir bus taip nuostabu
Kaip jaunystėj
Jaukioj filharmonijos salėj
 
Pakartokim
Tai, kas nepakartojama,
Juokis, gyvenime…
 
Jau Andante?
Dar neisiu Andante…
 
***
Mano nuogas vienišius ruduo
Kaip bajoras, dvarus prauliojęs
Drasko juodas berželio šakas
Piktas ieško to aukso geltono…
 
Mano vasara – smuiko rauda
Atskambėjo ant vienišo kalno
Vienišesnė už kalną, viena
Dar liūdniau už minorinę dermę,
Atskambėjo… Atbėgo ruduo
Auksą bėrė širdin ir akysna,
Tyliai plaukė garmėjo vanduo –
Vaiskūs vandenys – sielos jaunystė,
Juoko griausmas aidėjo keliais,
Rodės šėlsmas to juoko beribis,
Rodės, niekad širdy nesibaigs
Šokinėjęs velniukas išdykęs…
 
Tiktai vėjas, tik šaltas lietus
Mano vasarą kloniais išdraikė
Liko smuiko garsai ir dangus,
Toks apniukęs, bespalvis, besaikis,
Apkabina, lyg šito gana,
O į sielos gelmes neįleidžia,
Laikas, liūsčiau ar juokčiaus viena
Amžiaus sienon storon pasibeldžia
Ir paleidžia šunis alkanus,
Jie suryja dienas, jie išalkę,
O aš stoviu – liepelė žalia
Atžydėjus krante palei pelkę…
 
 
***
 
Parudo mano vasara,
Išblėso aukso spalvos,
Užklojo skaidrų juoką
Švininių debesų lava,
Kai lietumi užklos
Varinį džiaugsmą
Riedės rasytės ašaros
Nuoga nuoga šaka…
 
Toks ilgesys užklumpa
Kad širdį stingdo akmeniu
Kur samana užklojo
Šilta. Žalia žalia.
 
Nėra minties. Nutrūko
Gija, nebaigus verpti,
Kaip voras ji pajuodo,
Karpuoto seno ąžuolo
Prisidengė dreve.
Nėra minties. Nutrūko.
 
Tau ačiū,
Mano vasara,
Buvai tokia
Tikra…